1.

Įtraukti IN politiką į ilgalaikę viešosios mokslinių tyrimų organizacijos strategiją ir misiją, propaguoti ją pačioje organizacijoje bei už jos ribų ir įkurti vieną už tai atsakingą ryšių centrą.

2.

Ši politika turėtų apimti aiškias taisykles darbuotojams ir studentams, visų pirma dėl naujų idėjų, galinčių turėti komercinės reikšmės, atskleidimo, mokslinių tyrimų rezultatų nuosavybės, dokumentacijos, interesų konfliktų valdymo ir įsipareigojimų trečiosioms šalims.

3.

Skatinti nustatyti intelektinę nuosavybę, ja naudotis ir prireikus ją apsaugoti, remiantis viešosios mokslinių tyrimų organizacijos strategija bei misija ir siekiant kuo didesnės socialinės ir ekonominės naudos. Šiuo tikslu galima naudoti įvairias strategijas – taip pat atskiras strategijas skirtingose mokslo ir technikos srityse, pavyzdžiui, taikyti „viešo naudojimo“ (angl. public domain) arba „atvirų naujovių“ (angl. open innovation) koncepciją.

4.

Tinkamomis skatinimo priemonėmis užtikrinti visų susijusių darbuotojų aktyvų dalyvavimą įgyvendinant IN politiką. Paskatos neturėtų būti tik finansinio pobūdžio – taip pat turėtų būti skatinama darbuotojų karjera, vertinimo procedūrose atsižvelgiant ne tik į akademinius kriterijus, bet ir į intelektinės nuosavybės bei žinių perdavimo aspektus.

5.

Viešosios mokslinių tyrimų organizacijos turėtų svarstyti galimybę sukurti nuoseklius (pvz., kai kurių technologijos sričių) intelektinės nuosavybės portfelius ir, kai tinka, įsteigti bendro patentų ar IN naudojimo konsorciumus, į kuriuos būtų įtraukta ir kitų viešųjų mokslinių tyrimų organizacijų intelektinė nuosavybė. Tai galėtų palengvinti naudojimąsi IN, nes būtų sukurta reikiama „kritinė masė“ ir sumažėtų trečiųjų šalių sandorių išlaidos.

6.

Studentų ir mokslo darbuotojų mokymo priemonėmis didinti informuotumą apie intelektinę nuosavybę ir žinių perdavimą, ugdyti pagrindinius su tuo susijusius įgūdžius ir užtikrinti, kad už IN ir ŽP valdymą atsakingi darbuotojai turėtų reikiamų įgūdžių ir būtų tinkamai mokomi.

7.

Formuoti ir viešai skelbti viešinimo ir (arba) sklaidos politiką, skatinančią plačiai skleisti mokslinių tyrimų ir plėtros rezultatus (pvz., atvirai skelbiant informaciją); kartu turėtų būti numatyta galimybė atidėti šią sklaidą, kai numatoma taikyti intelektinės nuosavybės apsaugos priemones, nors atidėti reikėtų stengtis kuo rečiau.

8.

Siekiant skatinti naudoti viešosiomis lėšomis finansuojamų mokslinių tyrimų rezultatus ir kuo labiau padidinti jų socialinį bei ekonominį poveikį, reikėtų apsvarstyti visų rūšių galimus naudojimo mechanizmus (pavyzdžiui, licencijų išdavimą ar naujų aukštųjų technologijų įmonių kūrimą) ir visus įmanomus naudojimo partnerius (kaip antai naujos aukštųjų technologijų įmonės arba esamos bendrovės, kitos viešosios mokslinių tyrimų organizacijos, investuotojai, naujovių rėmimo tarnybos ar agentūros) ir išrinkti pačius tinkamiausius.

9.

Nors aktyvi IN ir ŽP politika gali duoti papildomų pajamų viešajai mokslinių tyrimų organizacijai, šių pajamų nederėtų laikyti svarbiausiu tikslu.

10.

Užtikrinti, kad viešoji mokslinių tyrimų organizacija pati turėtų arba galėtų naudotis profesionaliomis žinių perdavimo paslaugomis ir ne tik techninio pobūdžio darbuotojais, bet ir konsultacijas teisės, finansų, komerciniais, intelektinės nuosavybės apsaugos ir gynimo klausimais galinčiais teikti specialistais.

11.

Formuoti ir viešinti licencijų išdavimo politiką, siekiant suderinti viešosios mokslinių tyrimų organizacijos vidaus praktiką ir užtikrinti visų sandorių lygiavertiškumą. Visų pirma reikėtų atidžiai įvertinti viešajai mokslinių tyrimų organizacijai priklausančios intelektinės nuosavybės teisių perdavimo ir išimtinių licencijų išdavimo (ypač ne Europos trečiosioms šalims) tvarką (1). Už naudojimo tikslais išduodamas licencijas turėtų būti numatyta tinkama finansinė ar kitokia kompensacija.

12.

Formuoti ir viešinti naujų aukštųjų technologijų įmonių kūrimo politiką, pagal kurią viešosios mokslinių tyrimų organizacijos darbuotojams leidžiama ir jie skatinami prireikus dalyvauti kuriant naujas aukštųjų technologijų įmones, ir kuria sukuriamas aiškus pagrindas ilgalaikiams tokių naujų aukštųjų technologijų įmonių santykiams su viešąja mokslinių tyrimų organizacija.

13.

Nustatyti aiškius finansinės naudos, gautos kaip žinių perdavimo veiklos pajamos, pasidalijimo tarp viešosios mokslinių tyrimų organizacijos, atitinkamo jos padalinio ir pačių išradėjų principus.

14.

Stebėti ir reguliariai viešinti intelektinės nuosavybės apsaugos bei žinių perdavimo veiklą ir laimėjimus. Siekiant skatinti naudotis viešosios mokslinių tyrimų organizacijos mokslinių tyrimų rezultatais, šie rezultatai, bet kokios su jais susijusios žinios ir intelektinės nuosavybės teisės turėtų būti geriau matomi privačiajam sektoriui.

15.

Bendrai ir pagal sutartis atliekamų mokslinių tyrimų taisyklės turėtų derėti su kiekvienos susijusios šalies misija. Jose reikėtų atsižvelgti į privačiojo finansavimo dydį. Šios taisyklės turėtų atitikti mokslinių tyrimų tikslus, visų pirma siekiant kuo didesnio mokslinių tyrimų komercinio, socialinio ir ekonominio poveikio, siekiant padėti viešajai mokslinių tyrimų organizacijai gauti privatųjį finansavimą moksliniams tyrimams, išlaikyti tokį intelektinės nuosavybės statusą, kuris leistų atlikti tolesnius akademinius ir bendrus mokslinius tyrimus, ir vengti apsunkinti mokslinių tyrimų bei plėtros rezultatų sklaidą.

16.

Su IN susiję mokslinių tyrimų projekto klausimai turėtų būti kuo anksčiau išaiškinti vadovybės lygmeniu, geriausia iki projekto pradžios. Su IN susiję klausimai apima projekte sukurtos intelektinės nuosavybės (toliau – naujos žinios, angl. foreground) teisių pasidalijimą, šalių iki projekto pradžios turėtos intelektinės nuosavybės, būtinos projektui įgyvendinti ar jo rezultatams naudoti (toliau – pirminės žinios, angl. background), nustatymą, prieigos prie naujų žinių ir pirminių žinių šiais tikslais teises (3), ir pajamų pasidalijimą.

17.

Bendrame mokslinių tyrimų projekte sukurtos naujos žinios turėtų likti jas sukūrusios šalies nuosavybe, bet jas galima paskirstyti ir kelioms šalims pagal iš anksto pasirašytą sutartį, kurioje būtų atsižvelgta į atitinkamus kiekvienos šalies interesus, užduotis ir finansinius ar kitus įnašus į projektą. Atliekant mokslinius tyrimus pagal sutartį, viešosios mokslinių tyrimų organizacijos sukurtos naujos žinios yra šios privačiojo sektoriaus šalies nuosavybė. Toks projektas neturėtų turėti poveikio pirminių žinių nuosavybei.

18.

Šalys turėtų išsiaiškinti prieigos teises (3) kuo ankstesniu mokslinių tyrimų projekto įgyvendinimo etapu – pageidautina dar prieš pradedant jį įgyvendinti. Jei tai būtina mokslinių tyrimų projekto vykdymui arba siekiant naudotis naujomis šalies žiniomis, prieigos prie kitos šalies naujų žinių ir pirminių žinių teisės turėtų būti gaunamos sąlygomis, kuriose deramai atsižvelgiama į atitinkamus kiekvienos šalies interesus, užduotis, finansinį ir kitus įnašus į projektą.

1.

Žinių perdavimas tarp universitetų ir pramonės įmonių tampa nuolatiniu visų valstybės narės nacionalinio ir regioninio lygmens viešųjų mokslinių tyrimų finansavimo įstaigų politiniu ir veiklos prioritetu.

2.

Akivaizdu, kad šis dalykas priklauso kurios nors ministerijos kompetencijai, kuriai pavedama kartu su kitomis ministerijomis koordinuoti žinių perdavimą skatinančias iniciatyvas.

3.

Kiekviena ministerija ir regioninė valdžios įstaiga, vykdanti žinių perdavimo veiklą, paskiria už šios veiklos poveikio stebėjimą atsakingą pareigūną. Šie reguliariai susitinka, kad dalytųsi informacija ir aptartų žinių perdavimo gerinimo būdus.

4.

Skatinama tinkamai valdyti intelektinę nuosavybę, kurią kuriant panaudotos viešosios lėšos, ir reikalaujama vadovautis nustatytais principais, atsižvelgiant į teisėtus pramonės interesus (pvz., laikinus reikalavimus dėl slaptumo).

5.

Mokslinių tyrimų politikoje skatinama pasikliauti privačiuoju sektoriumi, kad šis padėtų nustatyti technologijų poreikius, ir siekiant skatinti privačias investicijas į mokslinius tyrimus ir viešosiomis lėšomis finansuojamų mokslinių tyrimų rezultatų naudojimą.

6.

Viešosioms mokslinių tyrimų organizacijoms ir jų darbuotojams turi pakakti išteklių ir paskatų dalyvauti žinių perdavimo veikloje.

7.

Imamasi priemonių užtikrinti, kad viešosios mokslinių tyrimų organizacijos galėtų gauti kvalifikuotų darbuotojų (pvz., technologijų perdavimo specialistų) ir galėtų lengviau juos įdarbinti.

8.

Paskelbiamos tipinės sutartys ir sprendimų priėmimo priemonė, padedanti pagal įvairius kriterijus išsirinkti tinkamiausią tipinę sutartį.

9.

Prieš kuriant naujus žinių perdavimo skatinimo mechanizmus (pvz., judumo ar finansavimo programas) konsultuojamasi su susijusiomis suinteresuotosiomis grupėmis, įskaitant MVĮ ir dideles bendroves bei viešąsias mokslinių tyrimų organizacijas.

10.

Viešosios mokslinių tyrimų organizacijos, kurių moksliniams tyrimams skiriamos išlaidos nesudaro reikiamos „kritinės masės“, kad joms vertėtų įkurti savo žinių perdavimo skyrių ar samdyti už intelektinės nuosavybės valdymą atsakingą darbuotoją, skatinamos sutelkti išteklius vietos arba regiono lygmeniu.

11.

Pradedamos įgyvendinti programos, pagal kurias teikiama parama naujoms aukštųjų technologijų įmonėms mokslinių tyrimų srityje, apimančios verslumo ugdymą ir skatinančios viešąsias mokslinių tyrimų organizacijas palaikyti glaudžius ryšius su vietos verslo inkubatoriais, finansuotojais, verslo paramos agentūromis ir kt.

12.

Valstybės lėšomis remiamas žinių perdavimas ir verslo ryšiai su viešosiomis mokslinių tyrimų organizacijomis, pavyzdžiui ekspertų samdymas.

13.

Siekiant skatinti žinių perdavimą tarpvalstybiniu lygmeniu ir padaryti sklandesnį bendradarbiavimą su dalyviais iš kitų valstybių, viešosiomis lėšomis finansuojamų mokslinių tyrimų metu sukurtos intelektinės nuosavybės savininkas nustatomas vadovaujantis aiškiomis taisyklėmis. Ši informacija, kaip ir informacija apie bet kokias finansavimo sąlygas, galinčias turėti poveikio žinių perdavimui, turi būti lengvai prieinama. Daugumoje ES valstybių narių viešųjų mokslinių tyrimų organizacijų intelektinei nuosavybei paprastai taikoma teisinė sistema, pagal kurią nuosavybės teises turi institucija, o ne moksliniam tyrimui vadovaujantis profesorius turi į jas pirmenybę.

14.

Pasirašant tarptautinius bendradarbiavimo mokslinių tyrimų srityje susitarimus, pagal abiejų valstybių sistemas finansuojamų projektų sąlygose numatomos visų dalyvių vienodos teisės, ypač galimybė įgyti intelektinės nuosavybės teises ir susiję naudojimo apribojimai.

15.

Viešosios mokslinių tyrimų finansavimo įstaigos įgyvendina tai, kad viešosiomis lėšomis finansuojamais moksliniais tyrimais grindžiami kolegų recenzuoti mokslo leidiniai būtų prieinami laisvai.

16.

Skatinama suteikti laisvą prieigą prie mokslinių tyrimų duomenų, laikantis OECD Prieigos prie viešosiomis lėšomis finansuojamų mokslinių tyrimų duomenų principų ir gairių ir atsižvelgiant į komercinio naudojimo apribojimus.

17.

Viešosiomis lėšomis pagal laisvos prieigos politiką sukuriamos mokslinių tyrimų rezultatų archyvavimo priemonės (pvz., internetinės duomenų saugyklos).

18.

Nustatomi būtini mechanizmai, skirti stebėti ir vertinti nacionalinių viešųjų mokslinių tyrimų organizacijų žinių perdavimo veiklos pažangą, pvz., per atskirų viešųjų mokslinių tyrimų organizacijų metines ataskaitas. Ši informacija, kaip ir geroji patirtis, prieinama ir kitoms valstybėms narėms.