1

Ieškiniu Europos Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad nevisiškai arba neteisingai perkėlusi 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (OL L 327, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 5 t., p. 275), iš dalies pakeistos 2008 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/32/EB (OL L 81, p. 60; toliau – Direktyva 2000/60), 2 straipsnio 19, 20, 26 ir 27 punktus, 8 straipsnio 1 dalį, 9 straipsnio 2 dalį, 10 straipsnio 3 dalį ir 11 straipsnio 5 dalį, taip pat minėtos direktyvos V priedo 1.3, 1.3.4, 1.3.5, 1.4 ir 2.4.1 punktus ir tos direktyvos VII priedo A dalies 7.2–7.10 punktus Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šias nuostatas ir tos pačios direktyvos 24 straipsnį.

2

Direktyvos 2000/60 2 straipsnio „Sąvokos“ 19, 20, 26 ir 27 punktuose numatyta:

„<...>

<...>

<...>“

3

Direktyvos 2000/60 4 straipsnyje „Aplinkos apsaugos tikslai“ nurodyta:

„1.   Vykdydamos priemonių programas, nurodytas upės baseino valdymo planuose, ir taikydamos jas:

2.   Kai tam tikram vandens telkiniui pagal šio straipsnio 1 dalį taikytinas ne vienas, o keli tikslai, taikomas tas, kuris yra griežtesnis.

3.   Valstybės narės tam tikrą vandens telkinį gali paskelbti dirbtiniu ar labai pakeistu, kai:

4.   1 dalyje nustatyti terminai gali būti pratęsiami siekiant laipsniškai įgyvendinti su vandens telkiniais susijusius tikslus, jeigu paveikto vandens telkinio būklė daugiau neblogėja, kai įvykdomos visos šios sąlygos:

5.   Valstybės narės konkretiems vandens telkiniams gali kelti ne tokius griežtus tikslus, kokių reikalaujama šio straipsnio 1 dalyje, kai tie telkiniai yra taip paveikti žmogaus veiklos, kaip nurodyta 5 straipsnio 1 dalyje, arba jų gamtinės sąlygos yra tokios, kad tuos tikslus pasiekti būtų neįmanoma arba per brangu, ir kai laikomasi visų šių sąlygų:

6.   Laikinas vandens telkinių būklės suprastėjimas nėra šios direktyvos reikalavimų pažeidimas, jei jį sukėlė išimtinės gamtinės priežastys ar neįveikiamos aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti, visų pirma potvyniai ir užsitęsusios sausros, arba avarijų padariniai, kurių nebuvo galima numatyti, kai tenkinamos visos šios sąlygos:

7.   Valstybės narės nepažeidžia šios direktyvos, kai:

ir yra tenkinamos visos šios sąlygos:

8.   Taikydamos šio straipsnio 3, 4, 5, 6 ir 7 dalis valstybės narės užtikrina, kad toks taikymas visam laikui nesutrukdytų pasiekti ar nepakenktų jau pasiektiems šios direktyvos tikslams kituose vandens telkiniuose tame pačiame upės baseino rajone ir neprieštarautų kitų Bendrijos aplinkos apsaugos teisės aktų įgyvendinimui.

9.   Būtina imtis priemonių užtikrinti, kad naujų nuostatų taikymas, įskaitant šio straipsnio 3, 4, 5, 6 ir 7 dalių taikymą, garantuotų bent tokį pat apsaugos lygį, kokį garantuoja galiojantys Bendrijos teisės aktai.“

4

Direktyvos 2000/60 8 straipsnio „Paviršinio ir požeminio vandens būklės bei saugomų teritorijų monitoringas“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės sudaro vandens būklės monitoringo programas, kad kiekviename upės baseino rajone vandens būklė būtų nuosekliai ir išsamiai prižiūrima:

5

Direktyvos 2000/60 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės atsižvelgia į sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, įskaitant aplinkos apsaugos ir išteklių sąnaudas, susigrąžinimo principą pagal ekonominę analizę, atliktą vadovaujantis III priedu, ir visų pirma atsižvelgia į principą „teršėjas moka“.

Iki 2010 m. valstybės narės užtikrina:

To siekdamos valstybės narės gali atsižvelgti į sąnaudų susigrąžinimo socialinį, ekologinį ir ekonominį poveikį, taip pat į paveikto regiono ar regionų geografines ir klimato sąlygas.

2.   Upės baseino valdymo planuose valstybės narės nurodo planuojamas šio straipsnio 1 dalies įgyvendinimo priemones, kurios padės pasiekti šios direktyvos aplinkos apsaugos tikslus, ir kaip įvairios vandens naudojimo sritys prisideda prie sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, susigrąžinimo.“

6

Direktyvos 2000/60 10 straipsnyje „Bendrieji principai, taikomi sutelktiesiems ir pasklidiesiems taršos šaltiniams“ nurodyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad 2 dalyje minimas teršalų išleidimas į paviršinius vandenis būtų kontroliuojamas taikant šiame straipsnyje nurodytus bendruosius principus.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad būtų nustatytos ir (arba) įgyvendintos:

kurios yra nustatytos:

ne vėliau kaip po dvylikos metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos, jei kitaip nėra numatyta atitinkamuose teisės aktuose.

3.   Tais atvejais, kai kokybės tikslas ar kokybės standartas, nesvarbu, ar jis būtų nustatytas pagal šią direktyvą, pagal IX priede išvardytas direktyvas ar pagal kurį nors kitą Bendrijos teisės aktą, reikalauja griežtesnių sąlygų už tas, kurios susidarytų taikant šio straipsnio 2 dalį, yra nustatomos atitinkamai griežtesnės išmetamų teršalų kontrolės priemonės.“

7

Direktyvos 2000/60 11 straipsnio „Priemonių programa“ 5 dalyje numatyta:

„Kai monitoringas ar kiti duomenys rodo, kad 4 straipsnyje nustatytų tikslų tam tikro vandens telkinio atžvilgiu nebus galima pasiekti, valstybė narė užtikrina, kad:

Kai tokias priežastis sukelia gamtos reiškiniai ar force majeure, kurios yra išimtinės ir jų nebuvo galima numatyti, visų pirma dideli potvyniai ir užsitęsusios sausros, valstybės narės, vadovaudamosi 4 straipsnio 6 dalimi, gali nuspręsti, kad imtis papildomų priemonių praktiškai netikslinga.“

8

Direktyvos 2000/60 V priedo 1.3, 1.3.4, 1.3.5, 1.4 ir 2.4.1 punktuose numatyta:

„1.3. Paviršinių vandenų ekologinės ir cheminės būklės monitoringas

Paviršinių vandenų monitoringo tinklas sudaromas laikantis 8 straipsnio reikalavimų. Monitoringo tinklas turi būti suprojektuotas taip, kad būtų galima nuosekliai ir išsamiai apžvelgti kiekvieno upės baseino ekologinę ir cheminę būklę bei suskirstyti vandens telkinius į penkias klases pagal 1.2 skirsnyje pateiktus norminius apibrėžimus. Upės baseino valdymo plane valstybės narės turi pateikti žemėlapį arba žemėlapius, kuriuose būtų pažymėtas paviršinių vandenų monitoringo tinklas.

Remdamosi pagal 5 straipsnį ir II priedą atliktu apibūdinimu bei poveikio vertinimu valstybės narės kiekvienam laikotarpiui, kuriam yra taikomas upės baseino valdymo planas, sudaro priežiūros monitoringo programą ir veiklos monitoringo programą. Kai kuriais atvejais valstybėms narėms gali reikėti sudaryti tiriamojo monitoringo programą.

Valstybės narės stebi tokius parametrus, kurie yra būdingi kiekvienam atitinkamam kokybės elementui. Pasirinkdamos biologinių kokybės elementų parametrus valstybės narės nustato atitinkamą taksonominį lygį, kuris užtikrintų kokybės elementų klasifikavimo pakankamą patikimumą ir tikslumą. Plane turi būti nurodytas monitoringo programų rezultatų patikimumo ir tikslumo lygis.

<...>

1.3.4. Stebėjimų dažnumas

Fizinių-cheminių kokybės elementų parametrų stebėjimo monitoringas turėtų būti taikomas toliau nurodytu dažnumu, jei, remiantis techninėmis žiniomis ir ekspertų sprendimu, nebūtų pagrįsti ilgesni intervalai. Biologinių arba hidromorfologinių kokybės elementų monitoringas vykdomas bent kartą per priežiūros monitoringui nustatytą laikotarpį.

Bet kurio parametro veiklos monitoringo dažnumą valstybės narės nustato taip, kad būtų galima gauti pakankamai duomenų atitinkamo kokybės elemento būklei įvertinti. Monitoringo dažnumo intervalai neturėtų būti ilgesni už orientacinius intervalus, nurodytus toliau lentelėje, nebent ilgesni intervalai būtų pateisinami remiantis techninėmis žiniomis ir ekspertų nuomone.

Monitoringo dažnumas turi užtikrinti pakankamą patikimumo ir tikslumo lygį. Monitoringo sistemoje pasiekto patikimumo ir tikslumo lygio vertinimą reikia nurodyti upės baseino valdymo plane.

Monitoringo dažnumas nustatomas atsižvelgiant į parametrų svyravimą dėl gamtinių ir antropogeninių sąlygų. Laikas monitoringui parenkamas taip, kad sezoniniai svyravimai kuo mažiau paveiktų rezultatus, ir taip būtų galima užtikrinti, kad rezultatai atspindi vandens telkinyje vykstančius pokyčius, kuriuos sukelia antropogeninio poveikio pokyčiai. Prireikus ir norint pasiekti šį tikslą turi būti atliekamas papildomas monitoringas įvairiu metų laiku tais pačiais kalendoriniais metais.

1.3.5. Papildomi saugomų teritorijų monitoringo reikalavimai

Pirmiau nurodytos būtinos monitoringo programos papildomos siekiant įvykdyti šiuos reikalavimus:

Geriamojo vandens ėmimo vietos

Paviršinio vandens telkiniai, nustatyti pagal 7 straipsnį, iš kurių tiekiama vidutiniškai daugiau kaip 100 m3 vandens per dieną, turi būti paskelbti monitoringo vietomis ir juose turi būti vykdomas toks papildomas monitoringas, kurio gali reikėti šio straipsnio reikalavimams įvykdyti. Tokiuose telkiniuose monitoringas taikomas visoms į jį išleidžiamoms prioritetinėms medžiagoms ir kitoms medžiagoms, kurių į juos išleidžiami nemaži kiekiai, galį paveikti vandens telkinio būklę, ir kurios kontroliuojamos pagal Geriamojo vandens direktyvą. Monitoringas vykdomas tokiu dažnumu:

Saugomos buveinių ir rūšių teritorijos

Tokioms teritorijoms priklausantys vandens telkiniai įtraukiami į pirmiau minėtą veiklos monitoringo programą, kai remiantis poveikio vertinimu ir priežiūros monitoringu nustatoma, kad juose gali būti nepasiekti pagal 4 straipsnį jiems nustatyti aplinkos apsaugos tikslai. Atliekant monitoringą siekiama įvertinti visas telkiniams daromo nemažo poveikio rūšis ir jų dydį ir prireikus įvertinti tokių telkinių būklės pokyčius dėl vykdomų priemonių programų. Monitoringas vykdomas tol, kol teritorijos netenkina vandeniui keliamų reikalavimų, nustatytų įstatymuose, pagal kuriuos tie telkiniai buvo įvardyti, ir kol nepasiekia 4 straipsnyje jiems numatytų tikslų.

<...>

1.4. Ekologinės būklės klasifikacija ir pateikimas

1.4.1. Biologinio monitoringo rezultatų palyginamumas

1.4.2. Monitoringo rezultatų ir ekologinės būklės bei ekologinio potencialų klasių pateikimas

1.4.3. Cheminės būklės monitoringo rezultatų ir klasių pateikimas

Kai vandens telkinyje laikomasi visų aplinkos kokybės standartų, nustatytų pagal IX priedą, 16 straipsnį ir kitus atitinkamus aplinkos kokybės standartus nustatančius Bendrijos teisės aktus, tas telkinys registruojamas kaip esantis geros cheminės būklės. Jei ne, telkinys registruojamas kaip nesantis geros cheminės būklės.

<...>

2.4. Požeminio vandens cheminės būklės monitoringas

2.4.1. Požeminio vandens monitoringo tinklas

Požeminio vandens monitoringo tinklas įrengiamas pagal 7 ir 8 straipsnių reikalavimus. Monitoringo tinklas turi būti suprojektuotas taip, kad per jį būtų galima nuosekliai ir išsamiai apžvelgti požeminio vandens cheminę būklę kiekviename upės baseine ir nustatyti ilgalaikes antropogeninės veiklos sąlygojamas teršalų didėjimo tendencijas.

Remdamosi pagal 5 straipsnį ir II priedą atliktu apibūdinimu ir poveikio vertinimu valstybės narės kiekvienam upės baseino valdymo plano laikotarpiui sudaro priežiūros monitoringo programą. Šios programos duomenys naudojami veiklos monitoringo programai sudaryti likusiam atitinkamo plano laikotarpiui.

Plane turi būti nurodytas apytikris monitoringo programų rezultatų patikimumo ir tikslumo laipsnis.

<...>“

9

Direktyvos 2000/60 VII priedo „Upės baseino valdymo planai“ A dalies 7.2–7.10 punktuose nurodyta:

<...>“

10

2001 m. liepos 18 d. Vandens įstatymo (Dz. U., Nr. 115, 2001 m., 1229 pozicija) redakcijos, taikytinos 2010 m. rugpjūčio 28 d. (toliau – Vandens įstatymas), 113 straipsnyje nurodyta:

„<...>

4.   Saugomų teritorijų registre pateikiami šie sąrašai:

11

Vandens įstatymo 113a straipsnyje numatyta:

„<...>

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis pagrindinėmis priemonėmis siekiama tenkinti minimalias sąlygas ir šios priemonės apima:

<...>

<...>

4.   Rengiant nacionalinę vandensaugos programą reikia atlikti ekonominę vandens naudojimo analizę atsižvelgiant į sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, susigrąžinimo principą ir ilgalaikes prognozes, susijusias su poreikių vandens išteklių naudojimo upių baseinų rajonuose srityje tenkinimu.

<...>“

12

Vandens įstatymo 114 straipsnyje nurodyta:

„1.   Upių baseinų valdymo plane nurodoma ši informacija:

<...>

4.   Atnaujintame upių baseinų valdymo plane, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos, taip pat turi būti pateikta:

<...>“

13

Vandens įstatymo 155a straipsnyje numatyta:

„1.   Vykdant vandens stebėseną siekiama gauti informacijos apie paviršinio ir požeminio vandens būklę, kad būtų galima planuoti vandens valdymą ir įvertinti aplinkos apsaugos tikslų įgyvendinimą.

2.   Paviršinio ir požeminio vandens būklės analizė ir vertinimas vykdomi atliekant nacionalinę aplinkos stebėseną.

3.   Regioninis aplinkos apsaugos inspektorius atlieka paviršinio vandens analizes, kiek tai susiję su fiziniais-cheminiais, cheminiais ir biologiniais parametrais.

4.   Nacionalinė hidrologijos-meteorologijos tarnyba atlieka paviršinio vandens analizes, kiek tai susiję su hidrologiniais ir morfologiniais parametrais.

5.   Nacionalinė hidrogeologijos tarnyba analizuoja ir vertina požeminio vandens būklę, kiek tai susiję su fiziniais-cheminiais ir kiekybiniais parametrais.

6.   Tinkamai pagrįstais atvejais regioninis aplinkos apsaugos inspektorius, susitaręs su nacionaline hidrogeologijos tarnyba, atlieka papilomas analizes dėl požeminio vandens fizinių-cheminių parametrų ir šių analizių rezultatus per vyriausiąjį aplinkos apsaugos inspektorių pateikia nacionalinei hidrogeologijos tarnybai.

7.   Tinkamai pagrįstais atvejais vyriausiasis aplinkos apsaugos inspektorius, susitaręs su už vandenį atsakingos valdžios institucijos vadovu ir remdamasis šio straipsnio 3–6 dalyse nurodytų analizių rezultatais, atlieka išsamų vandens būklės vertinimą upių baseinų rajonuose, atsižvelgdamas į suskirstymą į vandens zonas ir, jeigu tai pateisinama analizių ypatumais, atlieka šio straipsnio 2 dalyje nurodytas analizes.“

14

2001 m. balandžio 27 d. Aplinkos apsaugos įstatymo (Dz. U., Nr. 62, 627 pozicija; toliau – Aplinkos apsaugos įstatymas) 25 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės vykdoma aplinkos stebėsena apima aplinkos būklės matavimo, vertinimo ir nustatymo bei informacijos apie aplinką rinkimo, tvarkymo ir sklaidos sistemą.

15

Pagal šio įstatymo 25 straipsnio 3 dalį valstybės vykdoma aplinkos stebėsena prisidedama prie aplinkos apsaugos priemonių sistemingai informuojant valdžios institucijas ir visuomenę apie:

„<...>

16

Pagal 2013 m. gegužės 14 d. Gamtos apsaugos įstatymo (2004 m. balandžio 16 d. įstatymo konsoliduota versija, Dz. U., 2013 m., 627 pozicija; toliau – Gamtos apsaugos įstatymas) 112 straipsnį valstybės vykdoma aplinkos stebėsena apima biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės aplinkosauginę stebėseną.

17

Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vykdant aplinkos stebėseną reikia stebėti ir nagrinėti biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės komponentų, įskaitant natūralių buveinių tipus ir Europos Sąjungos svarbos rūšis, ypač prioritetinius natūralių buveinių tipus ir prioritetines rūšis, būklę ir pokyčius, taip pat nagrinėti gamtos apsaugos metodų veiksmingumą.

18

2005 m. spalio 3 d. Aplinkos ministro įsakymo dėl specialių sąlygų, kurias turi atitikti hidrologiniai ir geologiniai-inžineriniai dokumentai (Dz. U., Nr. 201; toliau – 2005 m. spalio 3 d. įsakymas) 2 straipsnio 1 dalies 13 punkte ir 2 dalyje nustatyta:

„1.   Šiame įsakyme vartojamų sąvokų apibrėžtys:

<...>

<...>

2.   Turimi balanso zonos požeminio vandens ištekliai, nustatyti hidrogeologiniuose dokumentuose, sudaro sąlygas:

<...>“

19

2008 m. liepos 23 d. Aplinkos ministro įsakymo dėl požeminio vandens būklės vertinimo kriterijų ir tvarkos (Dz. U., Nr. 143, 896 pozicija; toliau – 2008 m. liepos 23 d. įsakymas) 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Požeminio vandens būklės klasifikavimas remiantis fiziniais-cheminiais parametrais grindžiamas šiomis penkiomis kokybinėmis klasėmis:

<...>

<...>“

20

Minėto įsakymo 8 straipsnio 2–4 dalyse numatyta:

„2.   Požeminio vandens kiekybinės būklės vertinimai atliekami vienoduose atitinkamo požeminio vandens telkiniuose.

<...>

3.   Požeminio vandens kiekybinės būklės vertinimas atliekamas nustatant išteklių atsargų vienoduose požeminio vandens telkiniuose dydį ir aiškinant atitinkamos požeminio vandens padėties patikrinimų rezultatus.

<...>

4.   Požeminio vandens išteklių atsargų dydis nustatomas faktinį vidutinį per kelerius metus iš požeminio vandens ėmimo vietų paimto vandens kiekį, išreikštą m3 per dieną, palyginus su naudoti turimo požeminio vandens atsargų, išreikštų m3 per dieną, nustatytų remiantis turimais ištekliais, numatytais pusiausvyros padėtyje esančiai zonai, apimančiai atitinkamą vienodą požeminio vandens telkinį, kiekiu; jeigu atitinkamas požeminio vandens telkinys ne visai patenka į balanso zoną, dėl kurios buvo nustatyti turimi ištekliai, galima atlikti palyginimą remiantis numatomų požeminio vandens išteklių naudojimo apskaičiavimu, kol bus nustatyti turimi ištekliai dėl šio vandens telkinio.“

21

2008 m. rugpjūčio 20 d. Aplinkos ministro įsakymo dėl vienodų paviršinių vandens telkinių būklės klasifikavimo tvarkos (Dz. U., Nr. 162, 1008 pozicija; toliau – 2008 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas) 6 priedo B dalies XIV punkte nustatyta:

„Paviršinio vandens telkinių ekologinės būklės klasifikavimas ir vandens kokybės rodiklių analizės rezultatų aiškinimas pagal fizinius-cheminius, biologinius ir hidromorfologinius elementus

<...>

<...>

22

2008 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo 7 priedo B dalies XV punkte numatyta:

„Dirbtinių ir labai pakeistų paviršinio vandens telkinių ekologinio potencialo klasifikavimas ir vandens kokybės rodiklių analizės rezultatų aiškinimas pagal fizinius-cheminius, biologinius ir hidromorfologinius elementus

<...>

<...>

23

2009 m. gegužės 13 d. Aplinkos ministro įsakymo dėl vienodų paviršinio ir požeminio vandens telkinių stebėsenos valdymo tvarkos (Dz. U., Nr. 81, 685 pozicija; toliau – 2009 m. gegužės 13 d. įsakymas) 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta:

„Paviršinio vandens telkinių veiklos stebėsena vykdoma siekiant šių tikslų:

<...>

24

2009 m. gegužės 13 d. įsakymo 1 priede numatyta:

„<...>

25

2009 m. gegužės 13 d. įsakyme pateiktose „Pastabose po 2 lentele“ nustatyta:

„<...>

26

2009 m. birželio 18 d. Ministrų tarybos nutarimo dėl konkrečios upių baseinų valdymo planų rengimo apimties (Dz. U., Nr. l06, 882 pozicija; toliau – 2009 m. birželio 18 d. nutarimas) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Išsami informacijos, reikalingos upių baseinų valdymo planams parengti, sistema apima:

<...>

<...>

<...>

27

2009 m. birželio 18 d. nutarimo 3 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatyta, kad konkreti informacija, reikalinga upių baseinų valdymo planui parengti, apima priemonių, numatytų nacionalinėje vandens ir aplinkos programoje, šiuo metu nurodytoje Vandens įstatymo 113b straipsnyje, apibendrinimą.

28

Šio nutarimo 5 straipsnyje numatyta:

„Apibrėžiant aplinkos apsaugos tikslus dėl vandens telkinių ir saugomų teritorijų reikia laikytis šių reikalavimų:

<...>

29

Pagal 2011 m. lapkričio 15 d. Aplinkos ministro įsakymo dėl vienodų paviršinio ir požeminio vandens telkinių stebėsenos valdymo tvarkos (Dz. U., Nr. 258, 1550 pozicija; toliau – 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymas) 4 straipsnio 1 dalį vienas iš būdų stebėti vienodus paviršinio vandens telkinius yra stebėti saugomas teritorijas.

30

2011 m. lapkričio 15 d. įsakymo 5 straipsnio 4 dalyje nurodyta:

„Saugomų teritorijų stebėsena įvedama siekiant:

<...>

<...>“

31

Pagal minėto įsakymo 1 priedo 1 skirsnio 7 punktą vienas iš vienodų paviršinio vandens telkinių, kurie turi būti stebimi vykdant nustatymo stebėseną, atrankos kriterijų susijęs su vienodų vandens telkinių egzistavimu saugomose teritorijose, skirtose apsaugoti buveinėms ar rūšims, kurių apsaugai vandens būklės išlaikymas ar gerinimas yra svarbus veiksnys, kaip nurodyta Vandens įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 6 punkte.

32

Pagal 2011 m. lapkričio 15 d. 1 priedo 2 skirsnio 9 punktą vienas iš atrankos stebėsenai vykdant veiklos stebėseną kriterijų susijęs su vienodų paviršinio vandens telkinių, esančių Vandens įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 6 punkte nurodytose saugomose teritorijose ir dėl kurių kyla pavojus nepasiekti jų aplinkos apsaugos tikslų, nustatymu remiantis didelės antropogeninės įtakos paviršinio vandens būklei poveikio vertinimu ir nustatymo stebėsena.

33

Pagal minėto įsakymo 2 priedo V dalies 25 punktą saugomų teritorijų stebėsena vykdoma, kol teritorijos atitiks specialiosiose nuostatose, kuriomis jos nustatytos, numatytus reikalavimus ir Vandens įstatymo 38d straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 38f straipsnyje nurodytus aplinkos apsaugos tikslus.

34

To paties įsakymo 3 priede apibrėžta tyrimų, atliekamų dėl įvairių vienodų paviršinio vandens telkinių ekologinės ir cheminės būklės klasifikavimo parametrų, apimtis ir dažnumas, taip pat tyrimų, susijusių su įvairiais vienodų dirbtinių ir labai pakeistų paviršinio vandens telkinių, įskaitant saugomose teritorijose esančius vienodus telkinius, ekologinio potencialo ir cheminės būklės klasifikavimo parametrais, apimtis. Minėto 3 priedo lentelėje Nr. 1 numatytas nustatymo stebėsenos tyrimų rodiklių ir parametrų sąrašas, kurį sudaro:

35

2008 m. birželio 27 d. Komisija išsiuntė Lenkijos Respublikai oficialų pranešimą; šiame pranešime Komisija nurodo, jog yra nacionalinių Direktyvos 2000/60 perkėlimo priemonių, apie kurias jai pranešta, trūkumų ir tvirtina, kad ši valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 2–11, 13, 14 ir 24 straipsnius ir II–V, VII ir VIII priedus.

36

Lenkijos Respublika į šį oficialų pranešimą atsakė 2008 m. rugpjūčio 22 d. raštu.

37

2009 m. gegužės 7 d. Lenkijos Respublika kaip Direktyvos 2000/60 perkėlimo priemonę pateikė Komisijai 2008 m. liepos 23 d. įsakymą.

38

Tų pačių metų liepos 10 d. Lenkijos Respublika pateikė Komisijai 2009 m. birželio 18 d. nutarimą.

39

2009 m. spalio 6 d. Lenkijos Respublika pateikė Komisijai tris kitus įsakymus, t. y. 2008 m. rugpjūčio 20 d., 2009 m. gegužės 13 d. ir 2009 m. liepos 22 d. įsakymus.

40

2010 m. birželio 28 d. Komisija išsiuntė Lenkijos Respublikai pagrįstą nuomonę ir paragino ją imtis reikalingų priemonių, kad būtų atsižvelgta į šią nuomonę per du mėnesius nuo jos gavimo. Šis terminas baigėsi 2010 m. rugpjūčio 28 d.

41

Šioje pagrįstoje nuomonėje Komisija nurodė, kad Lenkijos teisėje neužtikrinamas visiškas ir tinkamas oficialiame pranešime išvardytų Direktyvos 2000/60 nuostatų perkėlimas.

42

2010 m. rugpjūčio 24 d. raštu Lenkijos Respublika atsakė į šią pagrįstą nuomonę.

43

2010 m. rugsėjo 28 d. Komisijos tarnybos ir Lenkijos valdžios institucijos aptarė Direktyvos 2000/60 perkėlimo klausimą. Šiuo klausimu 2010 m. spalio 12 d. ir 2011 m. kovo 22 d. vyko darbo posėdžiai.

44

2011 m. vasario 23 d., t. y. pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, Lenkijos Respublika pateikė Komisijai 2011 m. sausio 5 d. įstatymą, kuriuo iš dalies keičiamas Vandens įstatymas ir kai kurie kiti įstatymai (Dz. U., Nr. 32, 159 pozicija; toliau – 2011 m. sausio 5 d. įstatymas); šis įstatymas įsigaliojo 2011 m. kovo 18 d.

45

Be to, 2011 m. lapkričio 30 d. ir gruodžio 7 d. Lenkijos Respublika kaip Direktyvos 2000/60 perkėlimo priemonę pateikė Komisijai šiuos įsakymus:

46

Nors šie įsakymai ir 2011 m. sausio 5 d. įstatymas buvo priimti pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, t. y. po 2010 m. rugpjūčio 28 d., Komisija į juos atsižvelgė su sąlyga, kad naujomis nuostatomis pašalinami anksčiau nustatyti trūkumai.

47

2013 m. kovo 29 d. Lenkijos Respublika pateikė Komisijai 2013 m. kovo 29 d. Ministrų tarybos nutarimą dėl tikslios upių baseinų valdymo planų rengimo apimties (Dz. U., 578 pozicija; toliau – 2013 m. kovo 29 d. nutarimas); šis nutarimas įsigaliojo 2013 m. gegužės 20 d. Komisija atsižvelgė į šį įsakymą, kiek juo pašalinti anksčiau nustatyti trūkumai.

48

Atsižvelgdama į atsakymus ir pateiktus teisės aktus Komisija, atsiėmusi dalį kaltinimų, konstatavo, kad padėtis dėl Direktyvos 2000/60 perkėlimo vis dar yra nepatenkinama, todėl nusprendė pareikšti šį ieškinį.

49

2014 m. lapkričio 20 d. Teisingumo Teismo kanceliarija išsiuntė šalims šaukimą į 2015 m. sausio 15 d. teismo posėdį; šiame šaukime Komisija, be kita ko, buvo paraginta ne vėliau kaip gruodžio 8 d. proceso ir prancūzų kalbomis pateikti visą pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pasibaigimo dieną galiojusių reikšmingų nacionalinių nuostatų, kuriomis būtų galima įrodyti, kad Direktyvos 2000/60 nuostatos perkeltos neteisingai arba nevisiškai, tekstą.

50

2014 m. gruodžio 3 d. Komisija išsiuntė prašomus dokumentus, taip pat informavo Teisingumo Teismą, kad ieškinyje šioje byloje nenurodyta, kad pateikta papildoma pagrįsta nuomonė; šią nuomonę Komisija Lenkijos Respublikai išsiuntė 2012 m. vasario 28 d. (toliau – papildoma pagrįsta nuomonė). Papildomoje pagrįstoje nuomonėje Lenkijos Respublika buvo paraginta imtis reikiamų priemonių, kad įvykdytų įsipareigojimus per vieną mėnesį nuo minėtos nuomonės gavimo (ši nuomonė buvo gauta taip pat 2012 m. vasario 28 d.).

51

Papildomoje pagrįstoje nuomonėje Komisija, įvertinusi 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymą, be 2010 m. birželio 28 d. pagrįstoje nuomonėje nurodytų kaltinimų, konstatavo, kad neteisingai perkelti Direktyvos 2000/60 8 straipsnio 1 dalies pirmos įtraukos i punktas ir 2 dalis, tai pat šios direktyvos V priedo 1.1 ir 1.3 punktai.

52

Gavusi Lenkijos Respublikos paaiškinimus, pateiktus 2012 m. kovo 28 d. atsakyme į papildomą pagrįstą nuomonę, Komisija nusprendė Teisingumo Teisme nepateikti minėtoje nuomonėje nurodyto kaltinimo.

53

Reikia pažymėti, jog per teismo posėdį Lenkijos Respublika tvirtino, kad Teisingumo Teismas šioje byloje turi išnagrinėti, ar neįvykdyti nurodyti įsipareigojimai papildomoje pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pasibaigimo dieną, t. y. 2012 m. kovo 28 d., o ne pirminėje pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pasibaigimo dieną, ir tai taikytina visiems kaltinimams, o ne tik papildomoje pagrįstoje nuomonėje nurodytam vieninteliam kaltinimui.

54

Komisija teigia, kad gavusi Lenkijos Respublikos paaiškinimus, pateiktus atsakyme į papildomą pagrįstą nuomonę, nusprendė Teisingumo Teisme nepateikti minėtoje nuomonėje nurodyto atskiro kaltinimo, ir būtent dėl šios priežasties šis kaltinimas nebuvo numatytas jos ieškinyje.

55

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Komisija iš tiesų išsiuntė Lenkijos Respublikai papildomą pagrįstą nuomonę, joje nustatė kitokį terminą, nei buvo nustatytas 2010 m. birželio 28 d. pagrįstoje nuomonėje, kad ši valstybė narė įvykdytų įsipareigojimus pagal Direktyvą 2000/60.

56

Tačiau iš papildomos pagrįstos nuomonės formuluotės matyti, kad ši nuomonė susijusi su aiškiai apibrėžtu vieninteliu kaltinimu, kuris yra atskiras nuo 2010 m. birželio 28 d. pagrįstoje nuomonėje nurodytų kaltinimų, ir kad papildomoje pagrįstoje nuomonėje Komisijos nustatytas terminas yra neatsiejamai ir išimtinai susijęs su tuo kaltinimu, ir dėl to negalima kelti klausimo dėl 2010 m. birželio 28 d. pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino.

57

Nagrinėjamu atveju darytina išvada: kadangi papildomoje pagrįstoje nuomonėje nurodytas kaltinimas nėra šio ieškinio dalykas, įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį pirminėje pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje, t. y. 2010 m. rugpjūčio 28 d.

58

Pateikdama pirmąjį kaltinimą Komisija tvirtina, kad kai kurios Direktyvos 2000/60 2 straipsnyje pateiktos sąvokų apibrėžtys nėra perkeltos į nacionalinę teisę. Šiuo klausimu ji mano, jog tam, kad atitinkamoje valstybėje narėje būtų užtikrintas teisingas šios direktyvos taikymas, nacionalinės teisės aktuose, į kuriuos perkeliama minėta direktyva, reikia pažodžiui pakartoti jos 2 straipsnio 19, 20, 26 ir 27 punktuose pateiktas sąvokų apibrėžtis.

59

Dėl Direktyvos 2000/60 2 straipsnio 19, 20 ir 26 punktuose pateiktų sąvokų „požeminio vandens būklė“, „gera požeminio vandens būklė“ ir „kiekybinė būklė“ apibrėžčių Komisija primena, jog per ikiteisminę procedūrą Lenkijos Respublika neginčijo kaltinimo, kad šios apibrėžtys neperkeltos atskirai, ir nurodė, kad „deda visas pastangas šiems trūkumams pašalinti, įtraukdama atitinkamas sąvokų apibrėžtis į įstatymų ar jų įgyvendinimo nuostatų tekstus“.

60

Konkrečiai dėl sąvokos „požeminio vandens būklė“ apibrėžties Komisija teigia, kad nors iš tiesų 2008 m. liepos 23 d. įsakyme nustatytos sąvokų „gera požeminio vandens cheminė būklė“ ir „gera kiekybinė būklė“ apibrėžtys, sąvokos „požeminio vandens būklė“ apibrėžtis, kuri yra būtina teisingam Direktyvos 2000/60 8 straipsnio nuostatoms kartu su šios direktyvos V priedo 2.5 punkto nuostatomis perkelti ir taikyti, nepateikta. Šios apibrėžties perkėlimas yra itin svarbus atsižvelgiant į reikalavimą, kad požeminio vandens būklę lemia arba jo kiekybinė, arba cheminė būklė, nelygu, kuri iš jų blogesnė.

61

Dėl sąvokos „gera požeminio vandens būklė“ apibrėžties Komisija mano, jog 2008 m. liepos 23 d. įsakymo 2 straipsnio 1 dalimi minėta apibrėžtis nebuvo teisingai perkelta, kiek joje numatyta, kad prie II klasės priskiriamas vanduo, kuriame, pirma, fizinių-cheminių parametrų vertės yra didelės dėl požeminiame vandenyje vykstančių natūralių procesų, ir, antra, iš fizinių-cheminių parametrų verčių nematyti žmonių veiklos poveikio arba matyti tik labai mažas poveikis.

62

Komisijos teigimu, Direktyvos 2000/60 2 straipsnio 20 punkte itin aiškiai nurodyta, kad „gera požeminio vandens būklė“ yra tokia požeminio vandens telkinio būklė, kai jo kiekybinė ir cheminė būklės vertinamos bent kaip „geros“. Todėl 2008 m. liepos 23 d. įsakyme pateikta apibrėžtis, kiek ji susijusi tik su fiziniais-cheminiais vandens parametrais, bet ne su jo kiekybine būkle, neatitinka platesnės minėtoje direktyvoje pateiktos apibrėžties apimties.

63

Sąvokos „gera požeminio vandens būklė“ apibrėžtis yra esminė siekiant užtikrinti teisingą Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktyje nustatytos pareigos perkėlimą ir taikymą; šiame punkte numatyta, kad valstybės narės turi pasiekti gerą požeminio vandens būklę. Komisijos teigimu, minėtos apibrėžties perkėlimas taip pat yra esminis siekiant taikyti šios pareigos išimtis, t. y. išimtį, leidžiančią siekti ne tokių griežtų aplinkos apsaugos tikslų, numatytą Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 5 dalyje, arba išimtį, leidžiančią atlikti požeminių telkinių vandens lygio pakeitimus, numatytą minėtos direktyvos 4 straipsnio 7 dalyje. Nesant sąvokos „gera požeminio vandens būklė“ apibrėžties, neįmanoma nustatyti minėtos pareigos išimčių, nesudarant rizikos nepasiekti aplinkos apsaugos tikslų.

64

Dėl sąvokos „kiekybinė būklė“ apibrėžties (Direktyvos 2000/60 2 straipsnio 26 punkte ši sąvoka apibrėžta kaip „poveikio mastas požeminio vandens telkiniui, kurį jis patiria dėl tiesioginio ar netiesioginio vandens ėmimo“) Komisija teigia, kad ji neteisingai perkelta 2008 m. liepos 23 d. įsakymo 8 straipsniu. Šio 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „[p]ožeminio vandens kiekybinės būklės vertinimai atliekami dėl vienodų atitinkamo požeminio vandens telkinių“, o minėto 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „[p]ožeminio vandens kiekybinės būklės vertinimas atliekamas nustatant išteklių atsargų vienoduose požeminio vandens telkiniuose dydį ir aiškinant atitinkamos požeminio vandens padėties patikrinimų rezultatus“.

65

Komisijos teigimu, minėtose Lenkijos teisės nuostatose nėra nurodytas tiesioginis ar netiesioginis vandens ėmimas, taip pat tokio ėmimo poveikis požeminio vandens telkiniams. Sąvokos „kiekybinė būklė“ apibrėžtis yra esminė siekiant užtikrinti teisingą reikalavimų, numatytų Direktyvos 2000/60 8 straipsnio nuostatose kartu su V priedo nuostatomis, perkėlimą ir jų taikymą tiek klasifikuojant kiekybinę vandens būklę, tiek ją stebint pagal minėto priedo 2.1 ir 2.2 punktus.

66

Dėl Direktyvos 2000/60 2 straipsnio 27 punkte pateiktos sąvokos „turimi požeminio vandens ištekliai“ apibrėžties Komisija primena, jog atsakyme į pagrįstą nuomonę Lenkijos Respublika patvirtino, kad ši sąvoka neatrodo taip, kaip Lenkijos teisės aktuose. 2005 m. spalio 3 d. įsakymo 2 straipsnio 1 dalies 13 punkte pateikta sąvoka „prieinami vandens ištekliai“ apibrėžta kaip „požeminio vandens kiekis, kurį galima imti pusiausvyros padėtyje esančioje zonoje nustatytomis aplinkos ir hidrologinėmis sąlygomis, nenurodant konkrečios buvimo vietos ir techninių ar ekonominių vandens ėmimo sąlygų“.

67

Komisijos teigimu, atlikus Lenkijos teisinės sistemos analizę aiškiai matyti, kad nė vieno iš Direktyvos 2000/60 2 straipsnio 27 punkte pateiktos apibrėžties elemento nėra Lenkijos teisėje.

68

Be to, nėra jokio ryšio tarp Direktyvoje 2000/60 pateiktos sąvokos „turimi vandens ištekliai“ ir 2005 m. spalio 3 d. įsakyme vartojamos sąvokos „vandens ėmimas“. Pirmoji sąvoka iš tiesų atitinka natūralius procesus be žmogaus įsikišimo. Minėtas kišimasis, kuris būdingas vandens ėmimui, patenka į šios direktyvos 2 straipsnio 28 punkto taikymo sritį. Komisija teigia, jog reikia pridurti, kad minėtos direktyvos 2 straipsnio 27 punkte pateiktoje sąvokos „turimi vandens ištekliai“ apibrėžtyje daroma nuoroda į tos direktyvos V priedo 2.2.1 punkte nurodytą pareigą vykdyti stebėseną, kuri susijusi tiek su natūraliais procesais, tiek su žmogaus sukeltais procesais. Jeigu šios kategorijos liktų neatskirtos, kiltų rizika, kad nebūtų įtrauktas žmogaus įsikišimo poveikis. Todėl būtų sunku tinkamai nustatyti priemones, kurių reikėtų imtis siekiant užtikrinti gerą vandens būklę pagal Direktyvos 2000/60 4 straipsnį.

69

Komisijos teigimu, vis dėlto minėta Direktyvoje 2000/60 vartojama sąvoka yra esminė siekiant teisingai perkelti šios direktyvos 8 straipsnio nuostatas kartu su V priedo nuostatomis ir jas taikyti, be kita ko, tam, kad būtų teisingai klasifikuojama vandens būklė, kaip apibrėžta minėtos direktyvos V priedo 1.4 punkte, ir teisingai stebima požeminio vandens kiekybinė būklė, kaip numatyta jos V priedo 2.2 punkte.

70

Kalbėdama apie pirmąjį kaltinimą Lenkijos Respublika visų pirma primena nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią perkeliant direktyvą jos nuostatų nebūtina formaliai ir pažodžiui pakartoti aiškioje ir specialioje įstatymo ar kito teisės akto normoje – gali pakakti bendro teisinio konteksto, jeigu juo faktiškai užtikrinamas visiškas direktyvos taikymas pakankamai aiškiu ir tiksliu būdu.

71

Lenkijos Respublikos teigimu, Komisija nepateikė jokio motyvo, kuriuo remiantis galima įrodyti, jog valstybės narės turi pareigą pažodžiui perkelti Direktyvos 2000/60 2 straipsnio 19, 20, 26 ir 27 punktuose apibrėžtas sąvokas, ir nenurodė, kaip šių sąvokų apibrėžčių neperkėlimas galėtų sutrukdyti įgyvendinti minėtos direktyvos tikslus. Be to, nors Komisija primena minėtų sąvokų apibrėžčių ir Direktyvos 2000/60 materialinių nuostatų ryšį, ši institucija visiškai nekelia abejonių dėl šių materialinių nuostatų perkėlimo reikšmės.

72

Lenkijos Respublika taip pat pažymi, kad sąvokų apibrėžtys, kurios, Komisijos teigimu, nėra perkeltos, yra įtrauktos į Vandens įstatymo reformos projektą ir į kai kuriuos kitus įstatymus.

73

Kalbant apie Lenkijos Respublikos argumentą, kad valstybės narės neprivalo pažodžiui perkelti Direktyvoje 2000/60 numatytų sąvokų apibrėžčių, primintina, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką perkeliant direktyvą jos nuostatų nebūtina formaliai ir pažodžiui perkelti į aiškias ir specialias įstatymo ar kito teisės akto normas – gali pakakti bendro teisinio konteksto, jeigu juo iš tikrųjų pakankamai aiškiai ir tiksliai užtikrinamas visiškas direktyvos taikymas (žr. Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑281/11, EU:C:2013:855, 60 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

74

Tačiau nagrinėjamu atveju svarbu konstatuoti, jog Lenkijos Respublika negalėjo nurodyti konkrečių nacionalinių nuostatų, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, kad Direktyvos 2000/60 esminės nuostatos, kuriose remiamasi ginčijamomis sąvokų apibrėžtimis, buvo teisingai perkeltos. Taigi iš Lenkijos teisės aktų nematyti, kad pakankamai aiškiai iš tiksliai užtikrinamas visiškas Direktyvos 2000/60 taikymas.

75

Kadangi minėtomis sąvokų apibrėžtimis užtikrinamas teisingas valstybių narių įsipareigojimų pagal Direktyvos 2000/60 esmines nuostatas perkėlimas, itin svarbu, kad į jas būtų atsižvelgta perkeliant esmines nuostatas ir būtų vartojamos apibrėžtos sąvokos, kai valstybė narė jų neperkelia atskirai.

76

Kalbant apie Direktyvos 2000/60 2 straipsnio 19 punkte pateiktą sąvoką „požeminio vandens būklė“, reikia konstatuoti, kad į 2008 m. liepos 23 d. įsakymą įtrauktos sąvokų „gera požeminio vandens cheminė būklė“ (pateikta šios direktyvos 2 straipsnio 25 punkte) ir „gera kiekybinė būklė“ (pateikta minėtos direktyvos 2 straipsnio 28 punkte ir V priedo 2.1.2 punkte) apibrėžtys, tačiau neįtraukta sąvokos „požeminio vandens būklė“ apibrėžtis, kuri vis dėlto yra esminė siekiant teisingai perkelti ir taikyti Direktyvos 2000/60 8 straipsnio nuostatas kartu su šios direktyvos V priedo 2.5 punkto nuostatomis, nes požeminio vandens būklė nustatoma pagal jo ekologinę arba cheminę būklę, žiūrint kuri iš jų blogesnė.

77

Be to, iš jokio kito Lenkijos teisės akto nematyti, jog minėta sąvokos apibrėžtis perkelta į Lenkijos teisę, ir šios išvados Lenkijos Respublika neginčijo nei rašytinėse pastabose, nei per teismo posėdį, kuriame ši valstybė narė tik tvirtino, kad praktikoje nekyla jokių abejonių dėl nagrinėjamų sąvokų apibrėžčių taikymo srities ir kad visos esminės nuostatos įgyvendintos teisingai.

78

Šiuo klausimu pakanka priminti, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką direktyvos nuostatos turi būti įgyvendintos neginčijamai privalomą galią turinčiais aktais konkrečiai, tiksliai ir aiškiai, kad būtų tenkinamas teisinio saugumo reikalavimas (žr., be kita ko, Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑281/11, EU:C:2013:855, 101 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

79

Paprastos administracinės praktikos, kurią dėl jos pobūdžio valdžios institucijos gali keisti savo nuožiūra ir kuri nėra tinkamai skelbiama, negalima laikyti tinkamu įsipareigojimų perkelti direktyvą vykdymu. Be to, nacionalinių teismų atliekamas vidaus teisės aiškinimas pagal direktyvos nuostatas negali savaime reikšti tokio tikslumo ir aiškumo, kurie užtikrintų teisinio saugumo reikalavimo laikymąsi (žr., be kita ko, Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑281/11, EU:C:2013:855, 105 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

80

Kalbant apie Direktyvos 2000/60 2 straipsnio 20 punkte pateiktą sąvokos „gera požeminio vandens būklė“ apibrėžtį, reikia konstatuoti, jog 2008 m. liepos 23 d. įsakymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prie II klasės priskiriamas geros kokybės vanduo apibrėžiamas kaip vanduo, kuriame, pirma, fizinių-cheminių parametrų vertės yra didelės dėl požeminiame vandenyje vykstančių natūralių procesų ir, antra, iš fizinių-cheminių parametrų verčių nematyti žmonių veiklos poveikio arba matyti tik labai mažas poveikis.

81

Viena vertus, Direktyvos 2000/60 2 straipsnio 20 punkte aiškiai nurodyta, kad gera požeminio vandens būklė yra požeminio vandens telkinio būklė, kai jo kiekybinė ir cheminė būklės yra vertinamos bent kaip „geros“. Tačiau 2008 m. liepos 23 d. įsakyme pateikta apibrėžtis susijusi tik su fiziniais-cheminiais parametrais, taigi neatitinka minėtoje direktyvoje numatytos gerokai platesnės apibrėžties apimties.

82

Kita vertus, sąvokos „gera požeminio vandens būklė“ apibrėžtis yra esminė siekiant užtikrinti teisingą Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktyje nustatytos pagrindinės pareigos perkėlimą ir taikymą; šiame punkte numatyta, kad valstybės narės turi pasiekti gerą požeminio vandens būklę. Taigi minėtos direktyvos 2 straipsnio 20 punkte pateiktos sąvokos apibrėžties perkėlimas taip pat yra esminis siekiant taikyti įsipareigojimo pasiekti gerą požeminio vandens būklę išimtis, t. y. išimtį, leidžiančią siekti ne tokių griežtų aplinkos apsaugos tikslų, kaip numatyta Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 5 dalyje, arba išimtį, leidžiančią atlikti požeminių telkinių vandens lygio pakeitimus, numatytą tos direktyvos 4 straipsnio 7 dalyje. Nenustačius geros požeminio vandens būklės neįmanoma, nesudarant rizikos nepasiekti aplinkos apsaugos tikslų, nustatyti išimčių šiuo atžvilgiu.

83

Kalbant apie Direktyvos 2000/60 2 straipsnio 26 punkte numatytą sąvoką „kiekybinė būklė“, pažymėtina, jog 2008 m. liepos 23 d. įsakymo 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „[p]ožeminio vandens kiekybinės būklės vertinimai atliekami dėl vienodų atitinkamo požeminio vandens telkinių“, o minėto 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „[p]ožeminio vandens kiekybinės būklės vertinimas atliekamas nustatant išteklių atsargų vienoduose požeminio vandens telkiniuose dydį ir aiškinant atitinkamos požeminio vandens padėties patikrinimų rezultatus“.

84

Šiomis nacionalinėmis nuostatomis nėra teisingai perkeliama Direktyvoje 2000/60 pateikta sąvokos „kiekybinė būklė“ apibrėžtis, nes jos 2 straipsnio 26 punkte nustatyta, kad kiekybinė būklė – tai poveikio mastas požeminio vandens telkiniui, kurį jis patiria dėl tiesioginio ar netiesioginio vandens ėmimo. Tačiau Lenkijos teisės nuostatose nėra nurodytas nei tiesioginis ar netiesioginis vandens ėmimas, nei tokio ėmimo poveikis požeminio vandens telkiniams. Kadangi vis dėlto sąvokos „kiekybinė būklė“ apibrėžtis yra esminė siekiant užtikrinti teisingą reikalavimų, numatytų Direktyvos 2000/60 8 straipsnio nuostatose kartu su V priedo nuostatomis, perkėlimą ir taikymą tiek klasifikuojant kiekybinę vandens būklę, kaip numatyta šio priedo 2.1 punkte, tiek ją stebint pagal minėto priedo 2.2 punktą, darytina išvada, kad minėta apibrėžtis nebuvo teisingai perkelta į Lenkijos teisę.

85

Dėl Direktyvos 2000/60 2 straipsnio 27 punkte pateiktos sąvokos, kurios apibrėžtis yra gana sudėtinga, reikia priminti, jog Lenkijos Respublika tvirtina, kad pagal nusistovėjusią praktiką ir Lenkijos teisei būdingą terminiją 2005 m. spalio 3 d. įsakymo 2 straipsnio 1 dalies 13 punkte vartojamas lygiavertis žodžių junginys „prieinami vandens ištekliai“ („zasoby dyspozycyjne wód“). Ši valstybė narė patikslina, kad šiuo žodžių junginiu nurodomas požeminio vandens kiekis, kurį galima imti pusiausvyros padėtyje esančioje zonoje nustatytomis aplinkos ir hidrologinėmis sąlygomis, nenurodant konkrečios buvimo vietos ir techninių ar ekonominių vandens ėmimo sąlygų.

86

Be to, Lenkijos Respublika teigia, kad 2008 m. liepos 23 d. įsakymo 8 straipsnio 4 dalyje pateikta apibrėžtis, kurioje numatyta, kad „požeminio vandens išteklių atsargų dydis nustatomas faktinį vidutinį per kelerius metus iš požeminio vandens ėmimo vietų paimto vandens kiekį, išreikštą m3 per dieną, palyginus su naudoti turimo požeminio vandens atsargų, išreikštų m3 per dieną, nustatytų remiantis turimais ištekliais, numatytais pusiausvyros padėtyje esančiai zonai, apimančiai atitinkamą vienodą požeminio vandens telkinį, kiekiu“, turi būti aiškinama remiantis 2005 m. spalio 3 d. įsakymo 2 straipsnio 1 dalies 13 punkto. Galiausiai reikėtų atsižvelgti į Vandens įstatymo 38 straipsnio 3 dalį ir Aplinkos apsaugos įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalis.

87

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kaip jau buvo konstatuota šio sprendimo 78 punkte, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką direktyvos nuostatos turi būti įgyvendintos neginčijamai privalomą galią turinčiais aktais konkrečiai, tiksliai ir aiškiai, kad būtų tenkinamas teisinio saugumo reikalavimas (žr., be kita ko, Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑281/11, EU:C:2013:855, 101 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

88

Pažymėtina, kad su vandens apsauga susijusios nacionalinės nuostatos aiškinimas remiantis įvairiomis kitomis nuostatomis, įtvirtintomis keliuose skirtinguose įstatymuose, kurie, be to, iš pirmo žvilgsnio nėra susiję su vandens apsauga, neatitinka šių reikalavimų.

89

Be to, atlikus reikšmingų Lenkijos teisinės sistemos nuostatų analizę matyti, kad nė vieno iš Direktyvos 2000/60 2 straipsnio 27 punkte pateiktos apibrėžties elemento nėra Lenkijos teisėje, nes joje nenurodomas nei reikiamas ilgalaikis metinis požeminio vandens telkinio bendro atsinaujinimo vidurkis, atėmus ilgalaikį metinį nuotėkį, nei reikalavimas, kad susiję paviršiniai vandenys pasiektų minėtos direktyvos 4 straipsnyje nurodytus ekologinius kokybės tikslus, nei reikalavimas, kad reikia vengti tokio vandens ekologinės būklės didelio suprastėjimo ir didelės žalos susijusioms žemės ekosistemoms.

90

Galiausiai, kaip teigia Komisija, nėra jokio sąvokų „turimi požeminio vandens ištekliai“ ir „vandens ėmimas“ ryšio. Pirmoji sąvoka iš tiesų atitinka natūralius procesus, jos apibrėžtyje, pateiktoje Direktyvoje 2000/60, nurodoma natūrali pusiausvyros būsena, būtent požeminio vandens telkinio bendro atsinaujinimo vidurkis, atėmus nuotėkį, be žmogaus įsikišimo. Minėtas kišimasis, pagal kurį atskiriamas vandens ėmimas, patenka į šios direktyvos 2 straipsnio 28 punkto taikymo sritį. Reikia pridurti, kad minėtos direktyvos 2 straipsnio 27 punkte pateiktoje sąvokos apibrėžtyje daroma aiški nuoroda į tos direktyvos V priedo 2.2.1 punkte nurodytą pareigą vykdyti stebėseną, kuri susijusi tiek su natūraliais procesais, tiek su žmogaus sukeltais procesais. Jeigu šios kategorijos liktų neatskirtos, kiltų rizika, kad nebūtų įtrauktas žmogaus įsikišimo poveikis. Todėl būtų sunku tinkamai nustatyti priemones, kurių reikėtų imtis siekiant užtikrinti gerą vandens būklę pagal Direktyvos 2000/60 4 straipsnį.

91

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 2000/60 2 straipsnio 19, 20, 26 ir 27 punktuose pateiktos sąvokų apibrėžtys nebuvo įtvirtintos atitinkamuose teisės aktuose, galiojusiuose tą dieną, kai baigėsi pagrįstoje nuomonėje nustatytas terminas, ir kad dėl šio neperkėlimo gali būti sutrukdyta įgyvendinti šia direktyva siekiamus tikslus.

92

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Komisija rašytinėse pastabose nurodė Direktyvos 2000/60 2 straipsnio 19, 20, 26 ir 27 punktuose pateiktų sąvokų apibrėžčių neperkėlimo arba neteisingo perkėlimo pasekmių šios direktyvos esminių nuostatų teisingam perkėlimui ir, be kita ko, jų įtaką tos direktyvos tikslų įgyvendinimui.

93

Taigi, priešingai, nei tvirtina Lenkijos Respublika, nėra būtina, kad Komisija, be kaltinimo dėl neteisingo ginčijamų sąvokų apibrėžčių perkėlimo, taip pat pateiktų kaltinimus dėl kiekvienos Direktyvos 2000/60 esminės nuostatos, kurioje vartojamos minėtos sąvokų apibrėžtys, numatytos šios direktyvos 2 straipsnyje, arba daroma nuoroda į šias apibrėžtis, neteisingo perkėlimo.

94

Galiausiai, kalbant apie Direktyvos 2000/60 2 straipsnio 19, 20 ir 26 punktuose pateiktas sąvokų „požeminio vandens būklė“, „gera požeminio vandens būklė“ ir „kiekybinė būklė“ apibrėžtis, reikia priminti, kad per ikiteisminę procedūrą Lenkijos Respublika neginčijo šių apibrėžčių neperkėlimo ir tvirtino, kad deda visas pastangas šiems trūkumams pašalinti įtraukdama atitinkamas sąvokų apibrėžtis į įstatymų ar paskesnių jų įgyvendinimo nuostatų tekstus.

95

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmasis kaltinimas, susijęs su nevisišku ar neteisingu Direktyvos 2000/60 2 straipsnio 19, 20, 26 ir 27 punktuose pateiktų sąvokų apibrėžčių perkėlimu, turi būti pripažintas pagrįstu.

96

Komisija primena, kad Direktyvos 2000/60 8 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatyta pareiga stebėti paviršinio ir požeminio vandens bei saugomų teritorijų būklę rengiant ir taikant stebėsenos programas.

97

Kalbant apie saugomas teritorijas, pažymėtina, jog šios nuostatos trečioje įtraukoje numatyta, kad stebėsenos programos papildo Sąjungos teisės aktuose, kuriais remiantis nustatytos saugomos teritorijos, nurodytas specifikacijas. Komisija teigia, jog nors tokie elementai numatyti atitinkamose Lenkijos teisės nuostatose, kalbant apie maudykloms naudojamą vandenį ar vartoti skirto vandens ėmimą, ji konstatuoja, kad nėra tinkamų reikalavimų, atitinkančių teritorijų, nustatytų pagal 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvą 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 102) ir 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL L 20, 2010, p. 7), t. y. vadinamųjų „Natura 2000“ teritorijų, specifikacijas. Be to, kiek tai susiję su saugomomis teritorijomis, Direktyvos 2000/60 V priedo 1.3.5 punkte numatyti papildomi stebėsenos reikalavimai taip pat nebuvo tinkamai perkelti į Lenkijos teisinę sistemą.

98

Komisija teigia, jog atsakyme į pagrįstą nuomonę Lenkijos Respublika pripažino, kad Direktyvos 2000/60 8 straipsnio 1 dalis nebuvo teisingai perkelta, ir nurodė, kad iš dalies pakeitus 2009 m. gegužės 13 d. įsakymą bus užtikrintas teisingas šios nuostatos perkėlimas.

99

Iš Lenkijos teisės aktų, kuriais nustatomos „Natura 2000“ saugomų teritorijų stebėsenos programos, matyti, kad nors atliekant veiklos stebėseną numatyta stebėti tam tikras chemines medžiagas, įskaitant, pavyzdžiui, geležį ir varį, vykdant šią stebėseną nesudaromos sąlygos konstatuoti poveikį šių saugomų teritorijų vandeniui. Lenkijos teisės aktuose nenumatyti veiksniai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti rūšių ir buveinių, susijusių su vandeniu, išsaugojimo būklę. Negalima pripažinti, kad Lenkijos teisės nuostatomis teisingai perkeliamas reikalavimas stebėsenos programas papildyti Sąjungos teisės aktuose išdėstytomis specifikacijomis, kuriomis remiantis nustatytos minėtos teritorijos, kiek tai susiję su teritorijomis, nustatytomis pagal direktyvas 92/43 ir 2009/147.

100

Komisija pabrėžia, jog Direktyvos 2000/60 8 straipsnyje numatytomis minėtomis vandens būklės stebėsenos programomis turi būti sudarytos sąlygos surinkti duomenų, kad saugomose teritorijose būtų pasiekta gera vandens būklė, kartu atsižvelgiant į teisės aktuose, kuriais remiantis nustatytos tos teritorijos, numatytus reikalavimus. Taigi Direktyvos 2000/60 8 straipsnio 1 dalies trečioje įtraukoje nurodyta stebėsenos programa turi būti užtikrinama, kad būtų stebimi vandens būklės parametrai, kurie yra struktūriniai ir funkciniai rodikliai arba kurie turi poveikį rūšių ir natūralios aplinkos, dėl kurių apsaugos šios teritorijos buvo nustatytos, apsaugos galimybių vertinimui.

101

Lenkijos Respublika iš esmės teigia, kad 2000/60 8 straipsnio 1 dalies trečia įtrauka buvo perkelta įvedus nacionalinę apsaugos stebėseną, be kita ko, numatytą Aplinkos apsaugos įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje ir Gamtos apsaugos įstatymo 112 straipsnyje, stebėseną, vykdomą „Natura 2000“ teritorijose pagal apsaugos misijos planus, ir 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymo 5 straipsnio 4 dalies 2 punktu.

102

Apsaugos veiklos planuose ir apsaugos misijos planuose apibrėžtos stebėsenos apimtis susijusi su šiose zonose esančiomis buveinėmis ir rūšimis, kurios saugomos pagal „Natura 2000“ tinklą, visų pirma su buveinėmis ir rūšimis, dėl kurių „Natura 2000“ teritorija buvo sukurta. Tačiau ši stebėsena grindžiama platesnėmis direktyvų 92/43 ir 2009/147 nuostatomis. Šiuo atžvilgiu taip pat atsižvelgiama į visus kitus Lenkijos Respublikos įsipareigojimus pagal ratifikuotas konvencijas gamtos apsaugos srityje ir iš Direktyvos 2000/60 kylančius įsipareigojimus.

103

Pagal 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymo 5 straipsnio 4 dalies 2 punktą saugomų teritorijų stebėsena įvedama siekiant nustatyti atitikties papildomiems reikalavimams, numatytiems kitose nuostatose dėl šių teritorijų, lygį. Šios kitos nuostatos, be kita ko, apima Gamtos apsaugos įstatymo nuostatas, pagal kurias nustatytos saugomos teritorijos. Taigi atliekant vandens stebėseną turi būti atsižvelgiama į stebėsenos, vykdomos pagal Gamtos apsaugos įstatymo 112 straipsnį ir apsaugos veiklos planus arba apsaugos misijos planus, rezultatus.

104

Taigi atliekant vienodų paviršinio ir požeminio vandens telkinių stebėseną atsižvelgiama į kitus reikalavimus, numatytus dėl nuo vandens priklausomų „Natura 2000“ teritorijų. Tačiau atitikties su „Natura 2000“ teritorijomis susijusiems reikalavimams lygis nustatomas atliekant stebėseną, vykdomą pagal Gamtos apsaugos įstatymo 112 straipsnį ir apsaugos veiklos planus. Todėl, Lenkijos Respublikos teigimu, Lenkijos teisė atitinka Direktyvos 2000/60 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus stebėsenos programų srityje.

105

Reikia konstatuoti, jog Direktyvos 2000/60 8 straipsnio 1 dalies trečios įtraukos perkėlimas į nacionalinę teisę apima atsižvelgimą į reikalavimą, kad vandens būklės saugomose teritorijose stebėsenos programos turi papildyti Sąjungos teisės aktuose, kuriais remiantis nustatytos saugomos teritorijos, nurodytas specifikacijas.

106

Aplinkos apsaugos įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje, kurią Lenkijos Respublika laiko perkėlimo nuostata, neapibrėžta sąvoka „aplinkos stebėsena“. Vis dėlto Gamtos apsaugos įstatymo 112 straipsnyje nurodyta, kad gamtos stebėsena grindžiama biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės komponentų, ypač atsižvelgiant į natūralias buveines ir prioritetines rūšis, stebėjimu ir vertinimu. Taigi tokio tipo stebėsena, priešingai nuo bendros aplinkos stebėsenos, atliekamos remiantis Gamtos apsaugos įstatymo 25 straipsniu, veikiau siekiama įvertinti gamtinių elementų pokyčius. Todėl remiantis šiomis dviem nuostatomis negalima daryti išvados, kad nacionalinės valdžios institucijos privalo naudoti atliekant šią stebėseną gautus rezultatus, vertindamos ir nustatydamos atitinkamo vandens būklę pagal siejamas Direktyvos 2000/60 8 straipsnio ir V priedo nuostatas.

107

Kitos Lenkijos Respublikos nurodytos nuostatos taip pat netenkina iš Direktyvos 2000/60 8 straipsnio 1 dalies trečios įtraukos perkėlimo kylančio reikalavimo naudoti įvairiose „Natura 2000“ teritorijose atliktos stebėsenos rezultatus vykdant stebėseną, numatytą remiantis šia direktyva, ir klasifikuojant vandens būklę, nes jose tik numatyta tokia stebėsena, tačiau nenustatyta pareiga naudoti ją atliekant gautus duomenis.

108

Be to, reikia pažymėti, kad pirmasis terminas, nustatytas sukurti specialioms apsaugos teritorijoms, dėl kurių reikalaujama rengti apsaugos planus, remiantis Direktyva 92/43 baigėsi 2013 m. Todėl, jeigu stebėsena, kuri bus atliekama vykdant apsaugos misijos planus ir apsaugos veiklos planus, turėtų būti laikomas Direktyvos 2000/60 8 straipsnio 1 dalies trečios įtraukos perkėlimas, toks perkėlimas priklausytų nuo minėtų planų parengimo.

109

Tačiau vien galimu duomenų apie buveines ar rūšis ar net vandens būklę turėjimu, kaip nurodo daranti Lenkijos Respublika, neužtikrinama, kad pagal Direktyvą 2000/60 perkeliančias nuostatas parengtos programos papildo Sąjungos teisės aktuose nurodytas specifikacijas.

110

Galiausiai neginčijama, jog net darant prielaidą, kad reikia atsižvelgti į 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymo, priimto remiantis Vandens įstatymo 155b straipsniu pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, 5 straipsnio 4 dalies 2 punktą, pagal kurį reikalaujama įvesti saugomų teritorijų stebėseną siekiant nustatyti, kaip laikomasi papildomų reikalavimų, numatytų atskirose su šiomis teritorijomis susijusiose nuostatose, Direktyvos 2000/60 8 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa nebuvo teisingai perkelta į Lenkijos teisę, nes pagal minėtą nacionalinės teisės nuostatą nereikalaujama, kad saugomų teritorijų stebėsena būtų nustatyta taip, kad papildytų stebėsenos parametrų apimtį pridedant parametrus, nurodytus Sąjungos teisės aktuose, kuriais remiantis nustatytos „Natura 2000“ teritorijos, o tik numatomas šios stebėsenos tikslas – būtent vertinti, kaip laikomasi atskirose nuostatose įtvirtintų reikalavimų.

111

Taigi antrąjį kaltinimą, susijusį su neteisingu Direktyvos 2000/60 8 straipsnio 1 dalies perkėlimu, kiek tai susiję su saugomų teritorijų stebėsena, reikia pripažinti pagrįstu.

112

Komisija mano, jog Direktyvos 2000/60 9 straipsnio 2 dalis, kurioje valstybėms narėms nustatyta pareiga upių baseinų valdymo planuose nurodyti numatomas principo, kad susigrąžinamos sąnaudos, patirtos teikiant vandens paslaugas, įgyvendinimo priemones, kurios padės pasiekti minėtos direktyvos aplinkos apsaugos tikslus, ir kaip įvairios vandens naudojimo sritys prisideda prie sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, susigrąžinimo, nebuvo perkelta į Lenkijos teisę.

113

Šiuo klausimu Komisija teigia, kad nėra tinkamų nacionalinių nuostatų šioje srityje ir kad Vandens įstatymo 113a straipsnio 2 dalyje tik nustatyta, jog pagrindinėmis priemonėmis siekiama tenkinti minimalias sąlygas ir šios priemonės apima veiksmus, kuriais siekiama įgyvendinti sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, susigrąžinimo principą. Tokiomis aplinkybėmis, Komisijos teigimu, taip pat reikia atsižvelgti į pagal Direktyvos 2000/60 III priedą atliekamą ekonominę analizę.

114

Atsakyme į pagrįstą nuomonę Lenkijos Respublika tvirtino, kad Direktyvos 2000/60 9 straipsnio 2 dalis perkelta Vandens įstatymo 113a straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 114 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir kad šios nuostatos papildytos minėto įstatymo, iš dalies pakeisto 2011 m. sausio 5 d. įstatymu (toliau – iš dalies pakeistas Vandens įstatymas), 113b straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuris pakeitė Vandens įstatymo 113a straipsnio 2 dalies 2 dalį.

115

2011 m. sausio 5 d., t. y. pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, šis pakeitimas buvo atliktas, ir į jį Komisija atsižvelgė. Tačiau ši institucija mano, kad minėtu pakeitimu nebuvo nutrauktas inkriminuojamas įsipareigojimų neįvykdymas.

116

Be to, Komisijos teigimu, Vandens įstatymo 114 straipsnio 1 dalies 6 punktas, kiek jame tik numatyta tai, kad kartu su upių baseinų valdymo planu turi būti pateiktas ekonominės analizės, susijusios su vandens naudojimu, rezultatų apibendrinimas, gali būti laikomas perkeliančiu Direktyvos 2000/60 VII priedo A dalies 6 punktą, kuris yra vienas iš elementų, turimų būti pateiktų upių baseinų valdymo plane, t. y. ekonominės analizės santrauka, bet ne šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalies perkėlimu.

117

Dėl trečiojo kaltinimo Lenkijos Respublika teigia, kad nors pareiga atsižvelgti į minėtoje nuostatoje nurodytą informaciją nebuvo tiesiogiai numatyta atitinkamose nacionalinėse nuostatose, ji neabejotinai išplaukia iš visų Lenkijos teisės, atsižvelgiant į jos struktūrą ir tikslus, nuostatų.

118

Be to, ši valstybė narė teigia perkėlusi Direktyvos 2000/60 9 straipsnio 2 dalies nuostatas, be kita ko, 2013 m. kovo 29 d. nutarimu, nes į Lenkijos teisę šios direktyvos 9 ir 11 straipsniai perkeliami kartu, atsižvelgiant į tai, kad priemonės, kurių imamasi pagal minėtos direktyvos 9 straipsnį susigrąžinant sąnaudas, patirtas teikiant vandens paslaugas, yra viena iš sudedamųjų minėtame 11 straipsnyje nurodytos priemonių programos dalių.

119

Dėl trečiojo kaltinimo reikia priminti nusistovėjusią teismo praktiką, pagal kurią direktyvos nuostatos turi būti įgyvendintos neginčijamai privalomą galią turinčiais aktais konkrečiai, tiksliai ir aiškiai, kad būtų tenkinamas teisinio saugumo reikalavimas (žr., be kita ko, Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑281/11, EU:C:2013:855, 101 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

120

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, jog vien tvirtinimu, kad direktyvoje numatyta pareiga išplaukia iš visų atitinkamos valstybės narės teisinės sistemos nuostatų, neįvykdomas minėtas reikalavimas.

121

Be to, Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje, o į vėliau įvykusius pokyčius Teisingumo Teismas negali atsižvelgti (žr., be kita ko, Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑313/11, EU:C:2013:481, 45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

122

Kadangi atsiliepime į ieškinį Lenkijos Respublika teigia perkėlusi Direktyvos 2000/60 9 straipsnio 2 dalį 2013 m. kovo 29 d. nutarimu, pakanka konstatuoti, kad šis įsakymas buvo priimtas pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, todėl Teisingumo Teismas negali atsižvelgti į nacionalinės teisės aktų pokyčius.

123

Taigi trečiąjį kaltinimą, susijusį su neteisingu Direktyvos 2000/60 9 straipsnio 2 dalies perkėlimu, reikia pripažinti pagrįstu.

124

Dėl ketvirtojo kaltinimo, susijusio su Direktyvos 2000/60 10 straipsnio 3 dalies neperkėlimu, Komisija primena, kad šioje nuostatoje įtvirtinta valstybių narių pareiga nustatyti griežtesnę išmetamų teršalų kontrolę, jeigu pagal kokybės tikslą ar kokybės standartą, nustatytą pagal šią direktyvą, reikalaujama griežtesnių sąlygų už tas, kurios susidaro taikant minėtos direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje nurodytas Sąjungos direktyvas.

125

Komisija mano, jog ginčijamos nuostatos perkėlimas yra esminis tam, kad galėtų būti pasiekti Direktyvos 2000/60 tikslai. Jeigu paaiškėja, kad išmetamų teršalų kontrolės arba išmetamų teršalų ribinių verčių nustatymo remiantis Sąjungos direktyvomis, kaip antai Direktyva 91/676, atsižvelgiant į didelį žemės ūkio kilmės žaliųjų dumblių kiekį vandenyje, nepakanka Direktyvos 2000/60 aplinkos apsaugos tikslams pasiekti, valstybė narė privalo nustatyti griežtesnę išmetamų teršalų kontrolę ir griežtesnius kriterijus, nei išplaukiančius iš Direktyvos 91/676.

126

Dėl penktojo kaltinimo, susijusio su neteisingu Direktyvos 2000/60 11 straipsnio 5 dalies perkėlimu, Komisija teigia, kad nors iš dalies pakeisto Vandens įstatymo 113b straipsnio 8 dalyje nurodytos minėtoje direktyvos nuostatoje išvardytos priemonės, jos taikymo sritis yra siauresnė negu šios direktyvos nuostatos.

127

Minėtoje 113b straipsnio 8 dalyje esančiais žodžiais „rengiant nacionalinės vandens ir aplinkos programos projektą“ Lenkijos teisės nuostatos apimtis iš tiesų apribojama vien nacionalinės vandens ir aplinkos programos rengimu. Todėl į iš dalies pakeisto Vandens įstatymo 113b straipsnio 8 dalyje minimas priemones, be programos rengimo etapo, gali būti atsižvelgta tik nagrinėjant Direktyvos 2000/60 11 straipsnio 8 dalyje nurodytas priemonių programas, t. y. atliekant pagal šią direktyvą reikalaujamą reguliarią peržiūrą.

128

Iš minėtos 113b straipsnio 8 dalies kylanti pareiga neturi būti painiojama su Direktyvos 2000/60 11 straipsnio 5 dalyje nurodyta pareiga, kuria siekiama šios direktyvos 11 straipsnio 8 dalyje nurodytą privalomą ciklinę peržiūrą papildyti pareiga imtis priemonių, numatytų dėl atvejo, kai mažai tikėtina, kad bus pasiekti nustatyti aplinkos apsaugos tikslai.

129

Dėl ketvirtojo ir penktojo kaltinimų Lenkijos Respublika tvirtina, kad Direktyvos 2000/60 10 straipsnio 3 dalis ir 11 straipsnio 5 dalis turėtų būti perkeltos Vandens įstatymo ir kai kurių kitų įstatymų reformos įstatymo projektu; šio projekto parengiamieji darbai yra gerokai pažengę.

130

Dėl ketvirtojo ir penktojo kaltinimų pakanka priminti šio sprendimo 121 punkte jau minėtą nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje, o į vėliau įvykusius pokyčius Teisingumo Teismas negali atsižvelgti (žr., be kita ko, Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑313/11, EU:C:2013:481, 45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

131

Kadangi iš Lenkijos Respublikos argumentų matyti, jog Direktyvos 2000/60 10 straipsnio 3 dalis ir 11 straipsnio 5 dalis turi būti perkeltos Vandens įstatymo pakeitimo projektu ir tam tikrais kitais įstatymais, reikia konstatuoti, kad minėtos perkėlimo priemonės nebuvo patvirtintos pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje.

132

Taigi ketvirtasis ir penktasis kaltinimai turi būti pripažinti pagrįstais.

133

Dėl šeštojo kaltinimo, susijusio su neteisingu Direktyvos 2000/60 V priedo 1.3, 1.3.4, 1.3.5, 1.4 ir 2.4.1 punktų perkėlimu, Komisija pabrėžia, kad šio priedo 1.3, 1.4 ir 2.4.1 punktai susiję su pagrindiniais minėtos direktyvos reikalavimais, nes juose nustatytas ekologinės būklės ir paviršinio vandens cheminės būklės stebėsenos metodas, vandens ekologinės būklės klasifikavimas ir pateikimas, taip pat požeminio vandens stebėsenos tinklas. Taigi tai yra esminiai veiksniai, kad būtų galima atlikti stebėseną, reikalaujamą pagal siejamas Direktyvos 2000/60 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio nuostatas.

134

Dėl Direktyvos 2000/60 1.3, 1.3.4 ir 2.4.1 punktų Komisija pažymi, kad klausimas dėl šių punktų perkėlimo į Lenkijos teisę susijęs su pareiga prie upių baseino valdymo plano pridėti stebėsenos rezultatų patikimumo ir tikslumo lygio vertinimus.

135

Nors Vandens įstatymo 114 straipsnio l dalyje iš tiesų nustatytos tam tikros sudedamosios dalys, kurios turi būti įtrauktos į upių baseino valdymo planą, šiame plane nėra stebėsenos tinklų žemėlapio ir stebėsenos programų pristatymo. Priešingai, nei reikalaujama pagal Direktyvos 2000/60 V priedo 1.3 ir 2.4.1 punktus, nacionalinės teisės aktų nuostatose nereikalaujama, kad į minėtą planą būtų įtraukti stebėsenos programų rezultatų patikimumo ir tikslumo lygio vertinimai. Kitose Sąjungos teisės nuostatose taip pat nėra šio reikalavimo.

136

Dėl Direktyvos 2000/60 V priedo 1.3.5 punkto Komisija pažymi, jog pagal jį reikalaujama, kad vandens telkiniai, kurie sudaro buveinių teritorijas ir rūšių apsaugos teritorijas, būtų įtraukti į veiklos stebėsenos programą, jeigu remiantis poveikio vertinimu ir priežiūros stebėsena nustatoma, kad dėl jų kyla pavojus nepasiekti šios direktyvos 4 straipsnyje nurodytų aplinkos apsaugos tikslų. Taigi šioje direktyvoje pareiga atlikti veiklos stebėseną aiškiai siejama su rizika, kad nebus pasiekti aplinkos apsaugos tikslai, nurodyti minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalies c punkte.

137

Iš perkėlimo, atlikto 2009 m. gegužės 13 d. įsakymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktu, matyti, kad veiklos stebėsena dėl paviršinio vandens įvedama siekiant nustatyti paviršinio vandens būklę teritorijose, įtrauktose į Vandens įstatymo 113 straipsnio 4 dalies nurodytus sąrašus, t. y. be kita ko, buveinių teritorijose ir rūšių apsaugos teritorijose. Toliau šio įsakymo 1 priedo 2 skirsnio 6 punkte išvardyti kriterijai, kuriais remiantis nustatoma minėta veiklos stebėsena. Tačiau, Komisijos teigimu, šia nuostata nėra užtikrinama, kad būtų atliekamas šiems saugomų teritorijų vandens telkiniams daromo poveikio masto vertinimas.

138

Be to, Lenkijos teisėje nėra nuostatos, kurioje būtų nurodytas tikslas užtikrinti tinkamą apsaugos būklę ir pareiga vykdyti stebėseną tol, kol saugomos teritorijos atitiks su vandeniu susijusius reikalavimus, numatytus teisės aktuose, kuriuose jos nustatytos kaip tokios teritorijos, ir nustatytus aplinkos apsaugos tikslus.

139

Komisija mano, kad priėmus 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymą nebuvo pašalintas minėtas trūkumas, nes jame konkrečiai nenurodyta buveinių ir rūšių stebėsena saugomose teritorijose.

140

Be to, Lenkijos teisės aktuose nenumatyta būtinybės vykdyti stebėseną tol, kol saugomos teritorijos atitiks su vandeniu susijusius reikalavimus, numatytus nuostatose, kuriose jos nustatytos kaip tokios teritorijos, ir Direktyvos 2000/60 4 straipsnyje nurodytus aplinkos apsaugos tikslus.

141

Dėl Direktyvos 2000/60 V priedo 1.4 punkto Komisija mano, kad klasifikuojant ir pateikiant vandens ekologinę būklę ir ekologinį potencialą reikia atsižvelgti į hidromorfologinius elementus, nes jie yra būtini ekologinės būklės elementai. Iš tiesų pagal minėtos direktyvos V priedo 1.4.2 punkto i ir ii papunkčius reikalaujama, kad klasifikuojant ekologinę būklę būtų atsižvelgta į visus parametrus.

142

2008 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo 6 priedo B dalies XIV punkte ir 7 priedo B dalies XV punkte numatyta, kad „tol, kol bus nustatyti ekologinio potencialo vertinimo metodai remiantis hidromorfologiniais elementais, vandens ekologinė būklė gali būti klasifikuojama neatsižvelgiant į šiuos elementus“. Be to, 2011 m. lapkričio 9 d. Įsakyme dėl vienodų paviršinio vandens telkinių būklės klasifikavimo tvarkos neatsižvelgiama į hidromorfologinius elementus klasifikuojant vandens telkinių ekologinę būklę.

143

Komisijos teigimu, neįtraukus hidromorfologinių parametrų į vandens būklės klasifikavimą, tai neišvengiamai reikš, kad ekologinės būklės vertinimas bus nevisapusis ir kad šis nevisapusis vertinimas savo ruožtu turės įtakos siekiant Direktyvos 2000/60 4 straipsnyje nurodytų pagrindinių tikslų.

144

Šiuo klausimu Komisija tvirtina, kad Direktyvos 2000/60 V priedo 1.4.2 punkto i ir ii papunkčiuose minimi „kokybės elementai“. Šie elementai išvardyti šio priedo 1.1 punkte „Kokybės elementai ekologinei būklei klasifikuoti“. Iš minėto priedo 1.1.1–1.1.5 punktų matyti, kad hidromorfologiniai elementai papildo biologinius elementus ir kad kokybės elementai iš tikrųjų yra būtini vandens būklei įvertinti. Šios direktyvos V priedo 1.1.1 ir 1.1.2 punktuose „upių ir ežerų hidromorfologiniais elementais“ laikomi nuotėkio dydis ir dinamika, sėdimo laikas, susijungimas su požeminio vandens telkiniu, gylio svyravimai, vagos (dubens) plotas, struktūra ir substratas.

145

Lenkijos Respublika, pirma, tvirtina perkėlusi Direktyvos 2000/60 V priedo 1.3, 1.3.4 ir 2.4.1 punktus 2013 m. kovo 29 d. nutarimo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

146

Antra, dėl minėtos direktyvos V priedo 1.3.5 punkto Lenkijos Respublika nurodo, kad šis punktas buvo perkeltas, be kita ko, 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymo 5 straipsnio 4 dalies 4 punktu; tame punkte apibrėžtas saugomų teritorijų stebėsena siekiamas tikslas, būtent „vertinti vienodų paviršinių vandens telkinių saugomose teritorijose būklės pokyčius“.

147

Lenkijos Respublikos teigimu, iš to matyti, kad Lenkijos teisės nuostatomis sudarytos sąlygos vertinti saugomų teritorijų vandens telkiniams daromo poveikio mastą, o taip siekiama užtikrinti tinkamą šių teritorijų apsaugos lygį.

148

Lenkijos Respublika taip pat nurodo 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymo 2 priedą, kurio V dalies 25 punktu perkeliamas iš Direktyvos 2000/60 V priedo 1.3.5 punkto paskutinio sakinio kylantis reikalavimas.

149

Trečia, dėl Direktyvos 2000/60 V priedo 1.4 punkto Lenkijos Respublika tvirtina, kad atsižvelgimas į hidromorfologinius elementus klasifikuojant ir pateikiant ekologinę būklę bus įtrauktas į 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymo dėl vienodų paviršinio vandens telkinių būklės klasifikavimo tvarkos ir į su prioritetinių medžiagų kokybe susijusių aplinkos apsaugos taisyklių reformą.

150

Dėl neteisingo Direktyvos 2000/60 V priedo 1.3, 1.3.4, 1.4 ir 2.4.1 punktų perkėlimo reikia pažymėti, kad nurodytas perkėlimas 2013 m. kovo 29 d. nutarimu atliktas pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui.

151

Ši išvada taip pat taikoma Direktyvos 2000/60 V priedo 1.3.5 punkto perkėlimui, net jeigu Komisija teigia, jog pripažįsta, kad 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymu pašalinti kai kurie minėto punkto neteisingo perkėlimo aspektai, buvę 2009 m. gegužės 13 d. įsakyme.

152

Šiuo klausimu pakanka priminti šio sprendimo 121 ir 130 punktuose jau minėtą nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje, o į vėliau įvykusius pokyčius Teisingumo Teismas negali atsižvelgti (žr., be kita ko, Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑313/11, EU:C:2013:481, 45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

153

Todėl šeštasis kaltinimas, susijęs su neteisingu Direktyvos 2000/60 V priedo 1.3, 1.3.4, 1.3.5, 1.4 ir 2.4.1 punktų perkėlimu, turi būti pripažintas pagrįstu.

154

Dėl septintojo kaltinimo, susijusio su neteisingu Direktyvos 2000/60 VII priedo A dalies 7.2–7.10 punktų perkėlimu, Komisija teigia, jog atsakyme į pagrįstą nuomonę Lenkijos Respublika ją informavo, kad minėti punktai buvo perkelti Vandens įstatymo 113, 113a ir 114 straipsniais ir iš dalies pakeisto Vandens įstatymo 113b straipsniu; taip pat ji nurodė Vandens įstatymo pakeitimo projektą ir kitus įstatymus.

155

Komisijos teigimu, nurodytos nacionalinės nuostatos susijusios su nacionaline vandens ir aplinkos programa, kuria perkeliamas Direktyvos 2000/60 11 straipsnis, skirtas priemonių programai. Šią programą reikia skirti nuo upių baseinų valdymo plano, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2000/60 VII priedą; pagal šį priedą reikalaujama, kad upių baseinų valdymo plane būtų pateikta apibendrinta priemonių, kurių imtasi pagal šios direktyvos 11 straipsnį, programa. Taigi paties minėto straipsnio perkėlimo nepakanka siekiant perkelti Direktyvos 2000/60 VII priedo A dalies 7.2–7.10 punktuose numatytus reikalavimus. Komisija mano, jog Vandens įstatymo 114 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta pareiga upių baseinų valdymo planuose pateikti apibendrintas priemones, numatytas nacionalinėje vandens ir aplinkos programoje. Tačiau ši nuostata yra pernelyg bendro pobūdžio, kad ja būtų užtikrintas Direktyvos 2000/60 VII priedo 7.2–7.10 punktų perkėlimas. Be to, iš įvairių šios direktyvos VII priedo 7 punkto papunkčių formuluotės aiškiai matyti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo, kad upių baseinų valdymo planuose būtų apibendrintos ne tik priemonės, kurias reikia įvykdyti pagal minėtos direktyvos 11 straipsnį, bet ir priemonės, kurių imtasi šioje srityje.

156

Dėl septintojo kaltinimo Lenkijos Respublika teigia, kad nagrinėjamos Direktyvos 2000/60 nuostatos buvo perkeltos iš dalies pakeisto Vandens įstatymo 113b straipsniu, kuriuo perkeltas minėtos direktyvos 11 straipsnis. Be to, 2013 m. kovo 29 d. nutarime pateikiama nuoroda į šį straipsnį, nes įsakymo 2 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad konkreti informacija, reikalinga upių baseinų valdymo planui parengti, apima apibendrintas priemones, numatytas šiame 113b straipsnyje nurodytoje nacionalinėje vandens ir aplinkos programoje.

157

Lenkijos Respublikos teigimu, remiantis tuo darytina išvada, kad į upių baseinų valdymo planą iš tikrųjų turi įeiti nacionalinėje vandens ir aplinkos programoje, t. y. priemonių, kurių imtasi pagal Direktyvos 2000/60 11 straipsnį, programoje, numatytų priemonių apibendrinimas, o tai leidžia užtikrinti teisingą šios direktyvos VII priedo A dalies 7 punkto perkėlimą; remiantis šiuo punktu, į upių baseinų valdymo planą įeina tik informacija apie priemones, kurių imtasi pagal minėtos direktyvos 11 straipsnį.

158

Reikia konstatuoti, kad pagrindinis argumentas, kurį pateikė Lenkijos Respublika dėl septintojo kaltinimo, yra analogiškas argumentui, kuriuo ši valstybė narė rėmėsi dėl trečiojo kaltinimo. Lenkijos Respublika iš esmės tvirtina, jog, siekiant užtikrinti teisingą Direktyvos 2000/60 VII priedo 7.2–7.10 punktų perkėlimą, pakanka, kad valstybės narės numatytų pareigą, kad upių baseinų valdymo plane būtų pateikta apibendrinta priemonių, kurių imtasi pagal minėtos direktyvos 11 straipsnį, programa. Nagrinėjamu atveju šios pareigos laikymasis užtikrinamas iš dalies pakeisto Vandens įstatymo 113 straipsnyje daroma nuoroda ir 2013 m. kovo 29 d. nutarimo 2 straipsnio 1 dalies 10 punktu.

159

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad ši nacionalinės teisės nuostata priimta pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, todėl, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, Teisingumo Teismas negali į ją atsižvelgti (žr., be kita ko, Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑313/11, EU:C:2013:481, 45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

160

Todėl septintasis kaltinimas, susijęs su neteisingu Direktyvos 2000/60 VII priedo A dalies 7.2–7.10 punktų perkėlimu į Lenkijos teisinę sistemą, yra pagrįstas.

161

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškinys turi būti pripažintas pagrįstu.

162

Todėl reikia pripažinti, kad nevisiškai arba neteisingai perkėlusi Direktyvos 2000/60 2 straipsnio 19, 20, 26 ir 27 punktus, 8 straipsnio 1 dalį, 9 straipsnio 2 dalį, 10 straipsnio 3 dalį ir 11 straipsnio 5 dalį, taip pat minėtos direktyvos V priedo 1.3, 1.3.4, 1.3.5, 1.4 ir 2.4.1 punktus ir tos pačios direktyvos VII priedo A dalies 7.2–7.10 punktus Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šias nuostatas ir šios direktyvos 24 straipsnį.

163

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Lenkijos Respublikos, o ši pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia: