(1)

vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje pagal Sutartis užtikrinamas laisvas prekių judėjimas. Tarp valstybių narių draudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės. Tas draudimas taikomas visoms nacionalinėms priemonėms, kurios gali tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai kliudyti Sąjungos vidaus prekybai prekėmis. Laisvas prekių judėjimas vidaus rinkoje užtikrinamas Sąjungos lygmeniu derinant taisykles, kuriomis nustatomi bendri reikalavimai tam tikrų prekių pardavimui, arba prekėms ar prekių aspektams, kurių Sąjungos derinimo taisyklės išsamiai nereglamentuoja – taikant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo apibrėžtą abipusio pripažinimo principą;

(2)

gerai veikiantis abipusio pripažinimo principas yra itin svarbus taisyklių derinimą Sąjungos lygmeniu papildantis veiksnys, ypač atsižvelgiant į tai, kad daug prekių turi ir suderintų, ir nesuderintų aspektų;

(3)

nesant Sąjungos derinimo taisyklių, taikomų prekėms arba tam tikriems prekių aspektams, gali būti neteisėtai sudarytos kliūtys laisvam prekių judėjimui tarp valstybių narių, jeigu valstybės narės kompetentinga institucija kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamoms prekėms taiko nacionalines taisykles, kuriomis tokioms prekėms nustatomi tam tikri techniniai reikalavimai, pavyzdžiui, reikalavimai, susiję su pavadinimu, forma, dydžiu, svoriu, sudėtimi, pateikimu, ženklinimu ar pakavimu. Tokių taisyklių taikymas kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamoms prekėms gali prieštarauti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 34 ir 36 straipsniams net ir tuo atveju, jei taisyklės be išimties taikomos visoms prekėms;

(4)

abipusio pripažinimo principas kyla iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos. Pagal šį principą valstybės narės savo teritorijoje negali drausti parduoti kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamų prekių, net jei tos prekės buvo pagamintos vadovaujantis kitomis techninėmis taisyklėmis, įskaitant prekes, kurios nebuvo gautos gamybos proceso būdu. Tačiau abipusio pripažinimo principas nėra absoliutus. Valstybės narės gali apriboti prekybą kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamomis prekėmis, jei tokie apribojimai yra pateisinami SESV 36 straipsnyje nustatytais sumetimais ar kitais privalomais viešojo intereso pagrindais, pripažintais Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje laisvo prekių judėjimo atžvilgiu, ir jei tie apribojimai yra proporcingi siekiamam tikslui. Šiuo reglamentu nustatoma pareiga aiškiai pagrįsti, kodėl patekimas į rinką buvo apribotas ar nebuvo leista patekti į rinką;

(5)

privalomų viešojo intereso pagrindų samprata yra kintanti samprata, plėtojama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje SESV 34 ir 36 straipsnių atžvilgiu. Jei valstybėse narėse egzistuojantys skirtumai yra pagrįsti, tokie privalomi pagrindai galėtų pateisinti tai, kad kompetentingos institucijos taiko nacionalines technines taisykles. Tačiau administraciniai sprendimai visada turi būti tinkamai pagrįsti, teisėti, tinkami ir neprieštarauti proporcingumo principui, o kompetentinga institucija privalo priimti mažiausiai ribojantį sprendimą. Siekiant pagerinti prekių vidaus rinkos veikimą, nacionalinės techninės taisyklės turėtų atitikti tikslą ir jomis neturėtų būti sukurtos neproporcingos netarifinės kliūtys. Be to, administraciniai sprendimai riboti teisėtai kitoje valstybėje narėje parduodamų prekių patekimą į rinką ar neleisti joms patekti į rinką neturi būti grindžiami vien tuo, kad vertinamos prekės prisideda prie teisėto viešojo tikslo, kurio siekia valstybė narė, kitu būdu nei tos valstybės narės prekės. Norėdama padėti valstybėms narėms, Komisija turėtų pateikti neprivalomas gaires dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos privalomų viešojo intereso pagrindų sampratos ir abipusio pripažinimo principo taikymo klausimais. Kompetentingos institucijos turėtų turėti galimybę teikti nuomones ir grįžtamąją informaciją gairių klausimais;

(6)

2013 m. gruodžio mėn. Konkurencingumo tarybos priimtose išvadose dėl bendrosios rinkos politikos pažymėta, kad siekiant bendrojoje rinkoje pagerinti pagrindines sąlygas įmonėms ir vartotojams, reikėtų tinkamai panaudoti visas atitinkamas priemones, įskaitant abipusį pripažinimą. Taryba paragino Komisiją pranešti apie atvejus, kai abipusio pripažinimo principo veikimas tebėra netinkamas ar kelia problemų. Savo 2015 m. vasario mėn. išvadose dėl bendrosios rinkos politikos Konkurencingumo taryba paragino Komisiją imtis veiksmų užtikrinti, kad abipusio pripažinimo principas veiktų veiksmingai, ir pateikti pasiūlymus tuo klausimu;

(7)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 764/2008 (3) buvo priimtas siekiant sudaryti palankesnes sąlygas abipusio pripažinimo principo taikymui nustatant procedūras, kuriomis kuo labiau sumažinama galimybė, kad atsiras neteisėtų kliūčių kitoje valstybėje narėje jau teisėtai parduodamų prekių laisvam judėjimui. Nepaisant to, kad tas reglamentas buvo priimtas, tebėra daug su abipusio pripažinimo principo taikymu susijusių problemų. 2014–2016 m. atliktas vertinimas parodė, kad abipusio pripažinimo principas neveikia taip, kaip turėtų, ir kad Reglamento (EB) Nr. 764/2008 poveikis siekiant sudaryti palankesnes sąlygas to principo taikymui buvo ribotas. Tuo reglamentu nustatytais įrankiais ir procedūrinėmis garantijomis nebuvo pasiektas tikslas pagerinti abipusio pripažinimo principo taikymą. Pavyzdžiui, ekonominės veiklos vykdytojai beveik nieko nežino apie gaminių kontaktinių centrų tinklą, kuris buvo įkurtas tam, kad ekonominės veiklos vykdytojams būtų teikiama informacija apie taikytinas nacionalines taisykles ir abipusio pripažinimo principo taikymą, arba juo beveik nesinaudoja. Nacionalinės institucijos tame tinkle bendradarbiauja nepakankamai. Retai laikomasi reikalavimo pranešti apie administracinius sprendimus riboti patekimą į rinką ar neleisti patekti į rinką. Todėl išlieka kliūčių laisvam prekių judėjimui vidaus rinkoje;

(8)

Reglamente (EB) Nr. 764/2008 yra keletas trūkumų ir todėl jis turėtų būtų peržiūrėtas ir patobulintas. Siekiant aiškumo, Reglamentas (EB) Nr. 764/2008 turėtų būti pakeistas šiuo reglamentu. Šiuo reglamentu turėtų būti nustatytos aiškios procedūros užtikrinti laisvą kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamų prekių judėjimą ir užtikrinti, kad laisvas judėjimas galėtų būti apribotas tik tuo atveju, jeigu valstybė narė turi teisėtus viešojo intereso pagrindus tai daryti, ir kad apribojimas būtų pagrįstas ir proporcingas. Šiuo reglamentu taip pat turėtų būti užtikrinama, kad tiek ekonominės veiklos vykdytojai, tiek nacionalinės institucijos paisytų esamų teisių ir pareigų, kylančių iš abipusio pripažinimo principo;

(9)

šiuo reglamentu neturėtų būti daromas poveikis tolesniam prekių pardavimo sąlygų derinimui, kai tikslinga, siekiant pagerinti vidaus rinkos veikimą;

(10)

taip pat yra galimybė, kad kliūtys prekybai atsiranda dėl kitų rūšių priemonių, kurios patenka į SESV 34 ir 36 straipsnių taikymo sritį. Tos priemonės gali būti, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų procedūroms parengtos techninės specifikacijos ar reikalavimai valstybėse narėse vartoti oficialiąsias kalbas. Tačiau tokios priemonės neturėtų būti nacionalinėmis techninėmis taisyklėmis pagal šį reglamentą ir neturėtų būti įtrauktos į jo taikymo sritį;

(11)

kartais nacionalinės techninės taisyklės valstybėje narėje įgyvendinamos taikant išankstinio leidimo išdavimo procedūrą, pagal kurią, prieš pateikiant prekes rinkai valstybėje narėje, reikia gauti oficialų patvirtinimą iš kompetentingos institucijos. Tai, kad egzistuoja išankstinio leidimo išdavimo procedūra, savaime riboja laisvą prekių judėjimą. Todėl, norint tokią procedūrą pagrįsti pagrindinio laisvo prekių judėjimo vidaus rinkoje principo atžvilgiu, tokia procedūra turi būti siekiama viešojo intereso tikslo, pripažinto Sąjungos teisėje, ir ji turi būti proporcinga ir nediskriminuojanti. Tokios procedūros atitiktis Sąjungos teisei vertinama atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje pateikiamus argumentus. Todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas administraciniams sprendimams riboti patekimą į rinką ar neleisti patekti į rinką remiantis išimtinai tuo, kad prekėms nėra išduotas galiojantis išankstinis leidimas. Vis dėlto, kai pateikiama paraiška dėl privalomo išankstinio leidimo išdavimo prekėms, administracinis sprendimas atmesti paraišką remiantis nacionaline technine taisykle, taikytina toje valstybėje narėje, turėtų būti priimtas laikantis vien šio reglamento, kad paraiškos teikėjas galėtų pasinaudoti šiuo reglamentu numatyta procedūrine apsauga. Tai taikoma ir savanoriško išankstinio leidimo prekėms atveju, jei toks egzistuoja;

(12)

svarbu patikslinti, kad prekių rūšys, kurioms taikomas šis reglamentas, apima žemės ūkio produktus. Terminas „žemės ūkio produktai“ apima žuvininkystės produktus, kaip numatyta SESV 38 straipsnio 1 dalyje. Siekdama padėti nustatyti, kurioms prekių rūšims taikomas šis reglamentas, Komisija turėtų įvertinti, ar būtų įmanoma ir naudinga toliau plėtoti orientacinį produktų, kuriems taikomas abipusis pripažinimas, sąrašą;

(13)

taip pat svarbu patikslinti, kad terminas „gamintojas“ apima ne tik prekių gamintojus, bet ir asmenis, kurie pagamina prekes, kurios nebuvo gautos gamybos proceso būdu, įskaitant žemės ūkio produktus, taip pat asmenis, kurie pristato save kaip prekių gamintojus;

(14)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas nacionalinių teismų ar specializuotų teismų sprendimams, kuriais jie vertina atvejų, kai, pritaikius nacionalinę techninę taisyklę, vienos valstybės narės rinkai neleidžiama pateikti kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamų prekių, teisėtumą, ir nacionalinių teismų ar specializuotų teismų sprendimams, kuriais taikomos bausmės;

(15)

tam, kad būtų galima taikyti abipusio pripažinimo principą, prekės turi būti teisėtai parduodamos kitoje valstybėje narėje. Turėtų būti patikslinta, kad tam, kad būtų laikoma, kad prekės teisėtai parduodamos kitoje valstybėje narėje, prekės turi atitikti toje valstybėje narėje taikytinas atitinkamas taisykles ir turi būti tiekiamos galutiniams naudotojams toje valstybėje narėje;

(16)

siekiant didinti nacionalinių institucijų ir ekonominės veiklos vykdytojų informuotumą apie abipusio pripažinimo principą, valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę numatyti aiškias ir nedviprasmiškas „bendrosios rinkos nuostatas“ savo nacionalinėse techninėse taisyklėse, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos taikyti tą principą;

(17)

įrodymai, kurių reikalaujama siekiant pagrįsti, kad prekės kitoje valstybėje narėje parduodamos teisėtai, skirtingose valstybėse narėse žymiai skiriasi. Dėl to ekonominės veiklos vykdytojams atsiranda bereikalinga našta, vėlavimas ir papildomos sąnaudos, o nacionalinės institucijos negauna informacijos, būtinos laiku įvertinti prekes. Tai gali trukdyti taikyti abipusio pripažinimo principą. Todėl itin svarbu, kad ekonominės veiklos vykdytojams būtų lengviau pagrįsti, kad jų prekės teisėtai parduodamos kitoje valstybėje narėje. Ekonominės veiklos vykdytojai turėtų turėti galimybę pasinaudoti savideklaracija, kuria kompetentingoms institucijoms suteikiama visa būtina informacija apie prekes ir apie jų atitiktį toje kitoje valstybėje narėje taikytinoms taisyklėms. Savanoriškų deklaracijų naudojimas neturėtų užkirsti kelio nacionalinėms institucijoms priimti administracinius sprendimus riboti patekimą į rinką ar neleisti patekti į rinką, jeigu tokie sprendimai yra proporcingi, pagrįsti ir jais paisoma abipusio pripažinimo principo bei laikomasi šio reglamento;

(18)

gamintojas, importuotojas ar platintojas turėtų galėti parengti teisėto prekių pardavimo deklaraciją abipusio pripažinimo tikslais (toliau – abipusio pripažinimo deklaracija). Gamintojas turi geriausias galimybes pateikti informaciją abipusio pripažinimo deklaracijoje, nes gamintojas turi daugiausia žinių apie prekes ir turi įrodymų, būtinų abipusio pripažinimo deklaracijoje pateiktai informacijai patikrinti. Gamintojas įgaliotąjį atstovą turėtų galėti įgalioti parengti tokias deklaracijas gamintojo vardu ir gamintojo atsakomybe. Vis dėlto, jeigu ekonominės veiklos vykdytojas deklaracijoje gali pateikti vien informaciją apie prekių pardavimo teisėtumą, kitas ekonominės veiklos vykdytojas turėtų galėti pateikti informaciją apie tai, kad prekės tiekiamos galutiniams naudotojams atitinkamoje valstybėje narėje, su sąlyga, kad tas ekonominės veiklos vykdytojas prisiima atsakomybę už informaciją, kurią jis pateikė abipusio pripažinimo deklaracijoje, ir gali pateikti būtinus įrodymus šiai informacijai patikrinti;

(19)

abipusio pripažinimo deklaracijoje visuomet turėtų būti pateikiama tiksli ir išsami informacija apie prekes. Todėl deklaracija turėtų būti atnaujinama, kad joje atsispindėtų pokyčiai, pavyzdžiui, susijusių nacionalinių techninių taisyklių pakeitimai;

(20)

siekiant užtikrinti, kad abipusio pripažinimo deklaracijoje pateikta informacija būtų išsami, turėtų būti nustatyta suderinta struktūra tokioms deklaracijoms, kad ja galėtų naudotis ekonominės veiklos vykdytojai, norintys pateikti tokias deklaracijas;

(21)

svarbu užtikrinti, kad abipusio pripažinimo deklaracija būtų užpildyta sąžiningai ir tiksliai. Todėl būtina reikalauti, kad ekonominės veiklos vykdytojai būtų atsakingi už abipusio pripažinimo deklaracijoje jų pateiktą informaciją;

(22)

siekiant padidinti įmonių, veikiančių prekių, kurioms netaikomi Sąjungos derinimo teisės aktai, srityje, veiksmingumą ir konkurencingumą, turėtų būti galima pasinaudoti naujomis informacinėmis technologijomis, kuriomis būtų sudaromos palankesnės sąlygos abipusio pripažinimo deklaracijų teikimui. Todėl ekonominės veiklos vykdytojai turėtų turėti galimybę savo abipusio pripažinimo deklaracijas skelbti viešai internete su sąlyga, kad abipusio pripažinimo deklaracija būtų lengvai prieinama ir būtų patikimo formato;

(23)

Komisija turėtų užtikrinti, kad bendruosiuose skaitmeniniuose vartuose abipusio pripažinimo deklaracijos šablonas ir jo pildymo gairės būtų pateiktos visomis oficialiosiomis Sąjungos kalbomis;

(24)

šis reglamentas taip pat turėtų būti taikomas prekėms, kurių atžvilgiu tik kai kuriems jų aspektams yra taikomi Sąjungos derinimo teisės aktai. Jei pagal Sąjungos derinimo teisės aktus ekonominės veiklos vykdytojas turi parengti ES atitikties deklaraciją atitikčiai tiems teisės aktams pagrįsti, tam ekonominės veiklos vykdytojui abipusio pripažinimo deklaraciją pagal šį reglamentą turėtų būti leidžiama pridėti prie ES atitikties deklaracijos;

(25)

jei ekonominės veiklos vykdytojai nusprendžia nepasinaudoti abipusio pripažinimo deklaracija, paskirties valstybės narės kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į proporcingumo principą, turėtų aiškiai apibrėžtu būdu prašyti pateikti konkrečią informaciją, kurią jos mano esant būtina vertinti prekes;

(26)

ekonominės veiklos vykdytojui turėtų būti suteikta pakankamai laiko, per kurį jis turi pateikti dokumentus ar bet kokią kitą informaciją, kurią prašo pateikti paskirties valstybės narės kompetentingos institucijos, arba pateikti argumentus ar pastabas, susijusius su atitinkamų prekių vertinimu;

(27)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1535 (4) reikalaujama, kad valstybės narės pateiktų Komisijai ir kitoms valstybėms narėms visus nacionalinių techninių reglamentų projektus, susijusius su bet kuriuo gaminiu, įskaitant visus žemės ūkio ar žuvininkystės produktus, ir pagrindimą, kodėl būtina priimti tą reglamentą. Tačiau būtina užtikrinti, kad, priėmus tokį nacionalinį techninį reglamentą, abipusio pripažinimo principas konkrečių prekių atžvilgiu būtų teisingai taikomas individualiais atvejais. Šiame reglamente turėtų būti nustatytos abipusio pripažinimo principo taikymo individualiais atvejais procedūros, pavyzdžiui, reikalavimas, kad valstybės narės nurodytų nacionalines technines taisykles, kuriomis grindžiamas administracinis sprendimas, ir teisėtus viešojo intereso pagrindus, kuriais pateisinamas tos nacionalinės techninės taisyklės taikymas kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamos prekės atžvilgiu. Nacionalinės techninės taisyklės proporcingumas yra pagrindas, kuriuo pagrindžiamas administracinio sprendimo, kuris grindžiamas ta taisykle, proporcingumas. Tačiau priemonės, kuriomis pagrindžiamas administracinio sprendimo proporcingumas, turėtų būti pasirenkamos atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį;

(28)

kadangi administraciniai sprendimai riboti kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamų prekių patekimą į rinką ar neleisti joms patekti į rinką turėtų būti pagrindinio principo – laisvo prekių judėjimo – išimtis, būtina užtikrinti, kad tokiais sprendimais būtų laikomasi esamų pareigų, kurios kyla iš abipusio pripažinimo principo. Todėl tikslinga nustatyti aiškią procedūrą, kuria būtų nustatoma, ar prekės yra teisėtai parduodamos toje kitoje valstybėje narėje, ir, jeigu taip, ar teisėti viešieji interesai, kurie patenka į paskirties valstybės narės taikytinos techninės taisyklės taikymo sritį, yra tinkamai apsaugoti pagal SESV 36 straipsnį ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką. Tokia procedūra turėtų užtikrinti, kad visi priimti administraciniai sprendimai būtų proporcingi ir jais būtų paisoma abipusio pripažinimo principo bei laikomasi šio reglamento;

(29)

kai kompetentinga institucija vertina prekes prieš priimdama sprendimą riboti jų patekimą į rinką ar neleisti joms patekti į rinką, ta institucija neturėtų galėti priimti sprendimų, kuriais laikinai sustabdomas patekimas į rinką, išskyrus atvejus, kai reikia skubiai imtis veiksmų siekiant, kad nebūtų pakenkta asmenų saugai ar sveikatai, nebūtų pakenkta aplinkai arba nebūtų leista tiekti prekių, jei tokių prekių tiekimas yra apskritai draudžiamas dėl visuomenės dorovės ar saugumo priežasčių, įskaitant, pavyzdžiui, nusikalstamumo prevenciją;

(30)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 765/2008 (5) nustatyta akreditavimo sistema, kuri užtikrina abipusį atitikties vertinimo įstaigų kompetencijos lygio pripažinimą. Todėl valstybių narių kompetentingos institucijos neturėtų atsisakyti priimti bandymų ataskaitų ir pažymėjimų, išduotų akredituotos atitikties vertinimo įstaigos, dėl su tos įstaigos kompetencija susijusių priežasčių. Be to, siekiant kiek įmanoma išvengti bandymų ir procedūrų, kurios jau atliktos kitoje valstybėje narėje, dubliavimo, valstybės narės neturėtų atsisakyti priimti kitų atitikties vertinimo įstaigų pagal Sąjungos teisę išduotų bandymų ataskaitų ir pažymėjimų. Kompetentingos institucijos turėtų tinkamai atsižvelgti į pateiktų bandymų ataskaitų ar pažymėjimų turinį;

(31)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/95/EB (6) patikslinta, kad rinkai gali būti pateikiami tik saugūs gaminiai, ir numatytos gamintojų ir platintojų pareigos gaminių saugos atžvilgiu. Ja kompetentingoms institucijoms suteikiama teisė uždrausti bet kokį pavojingą gaminį, draudimui įsigaliojant nedelsiant, o gaminius, kurie galėtų būti pavojingi, uždrausti laikinai tam laikotarpiui, kuris reikalingas atlikti įvairius saugos įvertinimus, patikrinimus ir kontrolę. Toje direktyvoje taip pat aprašyta procedūra, pagal kurią, jeigu gaminiai kelia pavojų, kompetentingos institucijos turi taikyti tinkamas priemones, tokias kaip tos priemonės, nurodytos tos direktyvos 8 straipsnio 1 dalies B-f punktuose, ir valstybėms narėms nustatyta pareiga apie tokias priemones pranešti Komisijai ir kitoms valstybėms narėms. Todėl kompetentingos institucijos turėtų galėti ir toliau taikyti tą direktyvą, ypač tos direktyvos 8 straipsnio 1 dalies b–f punktus ir 8 straipsnio 3 dalį;

(32)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 178/2002 (7) nustatyta, inter alia, skubaus įspėjimo apie pavojų sistema, skirta pranešti apie tiesioginį ar netiesioginį pavojų žmonių sveikatai, kylantį dėl maisto ar pašarų. Juo reikalaujama, kad valstybės narės, naudodamosi skubaus įspėjimo apie pavojų sistema, nedelsiant praneštų Komisijai apie visas jų priimtas priemones, kurios yra skirtos riboti maisto ar pašarų pateikimą rinkai arba pašalinti ar atšaukti iš rinkos maistą ar pašarus, kad būtų apsaugota žmonių sveikata, ir kurioms įgyvendinti reikia imtis skubių veiksmų. Kompetentingos institucijos turėtų galėti toliau taikyti tą reglamentą, ypač to reglamento 50 straipsnio 3 dalį ir 54 straipsnį;

(33)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/625 (8) nustatyta suderinta Sąjungos oficialios kontrolės ir kitos oficialios veiklos, kuri nėra oficiali kontrolė, organizavimo sistema visoje žemės ūkio maisto produktų grandinėje atsižvelgiant į oficialios kontrolės taisykles, nustatytas Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 882/2004 (9) ir susijusiuose Sąjungos sektoriniuose teisės aktuose. Reglamentu (ES) 2017/625 nustatyta konkreti procedūra, skirta užtikrinti, kad ekonominės veiklos vykdytojai ištaisytų padėtį, susidariusią dėl maistą ir pašarus reglamentuojančios teisės, gyvūnų sveikatos taisyklių ar gyvūnų gerovės taisyklių nesilaikymo. Kompetentingos institucijos turėtų galėti toliau taikyti Reglamentą (ES) 2017/625, ypač jo 138 straipsnį;

(34)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1306/2013 (10) nustatyta suderinta Sąjungos sistema, pagal kurią atliekamos Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1308/2013 (11) nustatytų pareigų vykdymo patikros, laikantis Reglamente (EB) Nr. 882/2004 išdėstytų kriterijų, ir patikslinta, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad visi tų pareigų besilaikantys veiklos vykdytojai turėtų teisę būti įtraukti į patikrų sistemą. Kompetentingos institucijos turėtų galėti toliau taikyti Reglamentą (ES) Nr. 1306/2013, ypač jo 90 straipsnį;

(35)

visuose valstybių narių kompetentingų institucijų pagal šį reglamentą priimtuose administraciniuose sprendimuose turėtų būti nurodytos ekonominės veiklos vykdytojams prieinamos teisių gynimo priemonės, kad ekonominės veiklos vykdytojas, laikydamasis nacionalinės teisės, galėtų apskųsti sprendimą arba kreiptis į kompetentingą nacionalinį teismą ar specializuotą teismą. Administraciniame sprendime taip pat turėtų būti nurodyta galimybė ekonominės veiklos vykdytojams naudotis Vidaus rinkos problemų sprendimo tinklu (SOLVIT) ir šiame reglamente numatyta problemų sprendimo procedūra;

(36)

siekiant užtikrinti teisingą ir nuoseklų abipusio pripažinimo principo taikymą, itin svarbu numatyti veiksmingus sprendimus ekonominės veiklos vykdytojams, kurie pageidauja verslui palankios alternatyvos, ginčijant administracinius sprendimus riboti patekimą į rinką ar neleisti patekti į rinką. Tam, kad būtų užtikrinti tokie sprendimai ir išvengta teisinių išlaidų, ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms (toliau – MVĮ), ekonominės veiklos vykdytojai turėtų galėti naudotis neteismine problemų sprendimo procedūra;

(37)

SOLVIT yra kiekvienos valstybės narės nacionalinės administracijos teikiama paslauga, kuria siekiama rasti sprendimus asmenims ir įmonėms, kai jų teises pažeidė kitos valstybės narės valdžios institucijos. SOLVIT veikimo principai išdėstyti Komisijos rekomendacijoje 2013/461/ES (12), pagal kurią kiekviena valstybė narė SOLVIT centrui turi numatyti tinkamus žmogiškuosius ir finansinius išteklius siekiant užtikrinti, kad SOLVIT centras dalyvautų SOLVIT veikloje. Komisija turėtų didinti informuotumą, visų pirma įmonių informuotumą, apie SOLVIT egzistavimą ir naudą;

(38)

SOLVIT yra veiksmingas neteisminis problemų sprendimo mechanizmas, kuriuo galima naudotis nemokamai. Jis veikia sparčiai ir siūlo praktinius sprendimus asmenims ir įmonėms, kurie patiria sunkumus siekdami, kad valdžios institucijos pripažintų Sąjungoje galiojančias jų teises. Jei ekonominės veiklos vykdytojas, atitinkamas SOLVIT centras ir susijusios valstybės narės – visi sutinka dėl atitinkamo sprendimo, jokių veiksmų toliau imtis nebereikėtų;

(39)

tačiau jeigu neformalių SOLVIT metodų taikymas yra nesėkmingas ir tebėra abejonių dėl administracinio sprendimo suderinamumo su abipusio pripažinimo principu, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai išnagrinėti atvejį bet kurio susijusio SOLVIT centro prašymu. Atlikusi savo vertinimą Komisija turėtų priimti nuomonę, kuri per atitinkamą SOLVIT centrą turi būti perduota atitinkamam ekonominės veiklos vykdytojui ir kompetentingoms institucijoms, ir į ją turėtų būti atsižvelgiama vykdant SOLVIT procedūrą. Komisija veiksmų turėtų imtis per 45 darbo dienų laikotarpį, kuris neturėtų apimti laiko, būtino Komisijai gauti papildomą informaciją ir dokumentus, kuriuos ji laiko būtinais. Jei atvejis išsprendžiamas per šį laikotarpį, neturėtų būti reikalaujama, kad Komisija priimtų nuomonę. Tokie SOLVIT nagrinėjami atvejai SOLVIT duomenų bazėje turėtų būti tvarkomi pagal atskirą tvarką ir neturėtų būti įtraukiami į įprastinę SOLVIT statistiką;

(40)

Komisijos nuomonėje dėl administracinio sprendimo riboti patekimą į rinką ar neleisti patekti į rinką turėtų būti vertinama tik tai, ar administracinis sprendimas atitinka abipusio pripažinimo principą ir šio reglamento reikalavimus. Tai nedaro poveikio Komisijos įgaliojimams pagal SESV 258 straipsnį ir valstybių narių pareigoms laikytis Sąjungos teisės, kai sprendžiamos nustatytos sisteminės problemos, susijusios su abipusio pripažinimo principo taikymu;

(41)

prekių vidaus rinkai yra svarbu, kad įmonės, ypač MVĮ, galėtų gauti patikimą ir konkrečią informaciją apie konkrečioje valstybėje narėje galiojančią teisę. Gaminių kontaktiniai centrai turėtų atlikti svarbų vaidmenį siekiant sudaryti palankesnes sąlygas nacionalinių institucijų ir ekonominės veiklos vykdytojų tarpusavio ryšių palaikymui, skleisdami informaciją apie konkrečias gaminiams taikomas taisykles ir apie tai, kaip abipusio pripažinimo principas yra taikomas jų valstybės narės teritorijoje. Todėl būtina stiprinti gaminių kontaktinių centrų, kaip pagrindinių subjektų, teikiančių informaciją apie visas su gaminiais susijusias taisykles, įskaitant nacionalines technines taisykles, kurioms taikomas abipusis pripažinimas, vaidmenį;

(42)

siekiant sudaryti palankesnes sąlygas laisvam prekių judėjimui, iš gaminių kontaktinių centrų turėtų būti reikalaujama nemokamai teikti pagrįstą kiekį informacijos apie jų nacionalines technines taisykles ir abipusio pripažinimo principo taikymą. Gaminių kontaktiniai centrai turėtų turėti tinkamą įrangą ir išteklius. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1724 (13) jie turėtų teikti tokią informaciją interneto svetainėje ir jiems turėtų būti taikomi tuo reglamentu nustatyti kokybės kriterijai. Gaminių kontaktinių centrų užduotys, susijusios su tokios informacijos teikimu, įskaitant nacionalinių techninių taisyklių elektronines kopijas arba internetinę prieigą prie jų, turėtų būti vykdomos nedarant poveikio nacionalinių techninių taisyklių platinimą reglamentuojančioms nacionalinėms taisyklėms. Be to, neturėtų būti reikalaujama, kad gaminių kontaktinių centrai pateiktų standartų, kuriems taikomos standartizavimo įstaigų ar organizacijų intelektinės nuosavybės teisės, elektronines kopijas ar internetinę prieigą prie jų;

(43)

kompetentingų institucijų tarpusavio bendradarbiavimas yra itin svarbus tam, kad sklandžiai veiktų abipusio pripažinimo principas ir būtų sukurta abipusio pripažinimo kultūra. Todėl gaminių kontaktiniai centrai ir nacionalinės kompetentingos institucijos turėtų bendradarbiauti ir keistis informacija bei ekspertinėmis žiniomis, kad būtų užtikrintas teisingas ir nuoseklus abipusio pripažinimo principo ir šio reglamento taikymas;

(44)

tam, kad būtų galima pranešti apie administracinius sprendimus riboti patekimą į rinką ar neleisti patekti į rinką, sudaryti sąlygas gaminių kontaktiniams centrams palaikyti tarpusavio ryšius ir užtikrinti administracinį bendradarbiavimą, valstybėms narėms būtina suteikti prieigą prie informacijos ir ryšių palaikymo sistemos;

(45)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (14);

(46)

kai šio reglamento tikslais būtina tvarkyti asmens duomenis, toks tvarkymas turėtų būti atliekamas laikantis Sąjungos teisės dėl asmens duomenų apsaugos. Asmens duomenų tvarkymui pagal šį reglamentą taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 (15) ar Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/1725 (16);

(47)

informacijai apie šio reglamento taikymą ir jo poveikį laisvam prekių judėjimui teikti turėtų būti nustatyti patikimi ir veiksmingi stebėsenos mechanizmai. Tokiais mechanizmais neturėtų būti viršijama to, kas būtina šiems tikslams pasiekti;

(48)

siekiant didinti informuotumą apie abipusio pripažinimo principą ir užtikrinti, kad šis reglamentas būtų taikomas teisingai ir nuosekliai, turėtų būti numatytas Sąjungos finansavimas informuotumo didinimo kampanijoms, mokymams, pareigūnų mainams ir kitai susijusiai veiklai, skirtai kompetentingų institucijų, gaminių kontaktinių centrų ir ekonominės veiklos vykdytojų tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo stiprinimui ir rėmimui;

(49)

tam, kad būtų išspręsta tikslių duomenų, susijusių su abipusio pripažinimo principo veikimu ir jo poveikiu bendrajai prekių rinkai, trūkumo problema, Sąjunga turėtų finansuoti tokių duomenų rinkimą;

(50)

Sąjungos finansiniai interesai turėtų būti apsaugoti proporcingomis priemonėmis viso išlaidų ciklo metu, įskaitant pažeidimų prevenciją, nustatymą ir tyrimą, prarastų, nepagrįstai išmokėtų ar neteisingai panaudotų lėšų susigrąžinimą ir, atitinkamais atvejais, administracines ir finansines bausmes;

(51)

tam, kad kompetentingos institucijos ir ekonominės veiklos vykdytojai turėtų pakankamai laiko prisitaikyti prie šiame reglamente nustatytų reikalavimų, tikslinga atidėti šio reglamento taikymą;

(52)

Komisija turėtų atlikti šio reglamento vertinimą juo siekiamų tikslų atžvilgiu. Siekdama įvertinti šį reglamentą, Komisija turėtų naudotis surinktais duomenimis apie abipusio pripažinimo principo veikimą ir jo poveikį bendrajai prekių rinkai bei informacijos ir ryšių palaikymo sistemoje prieinama informacija. Komisija turėtų galėti prašyti valstybių narių pateikti papildomą informaciją, būtiną jos vertinimui atlikti. Remiantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros (17) 22 punktu, šio reglamento vertinimas, kuris turėtų būti grindžiamas veiksmingumu, efektyvumu, aktualumu, nuoseklumu ir pridėtine verte, turėtų būti tolesnių veiksmų pasirinkimo poveikio vertinimų pagrindas;

(53)

kadangi šio reglamento tikslo, t. y. užtikrinti sklandų, nuoseklų ir teisingą abipusio pripažinimo principo taikymą, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina tam tikslui pasiekti,