52008PC0661

[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 15.10.2008

KOM(2008) 661 galutinis

2008/0199 (COD)

Pasiūlymas

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA

iš dalies keičianti Direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatas dėl kompensacijų lygio ir išmokėjimo termino

AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS

1. Pasiūlymo aplinkybės

Kai rinkos nestabilios, vienas iš didžiausių indėlininkų rūpesčių – indėlių banke saugumas, jei bankas taptų nemokus.

Nuo 1994 m. Bendrijos taisyklėmis užtikrinta, kad visos valstybės narės nustatytų indėlininkų apsaugą, jei bankai taptų nemokūs. Persvarsčiusi šias galiojančias taisykles, Komisija 2006 m. paskelbė ataskaitą[1], kurioje nurodytos kelios sritys, kurias įmanoma tobulinti. Tačiau šioje ataskaitoje padaryta išvada, kad tuomet daug patobulinimų galima įgyvendinti nekeičiant teisės aktų.

2007 ir 2008 m. įvykiai ir visų pirma dabartinė finansų rinkų krizė iš naujo parodė peržiūros metu nustatytus trūkumus ir jų pasekmes indėlininkų pasitikėjimui.

Svarbiausia, vis daugiau indėlininkų supranta, kad jei bankas taptų nemokus, jie gali būti netikėtai užklupti ir prarasti santaupas, nes jos viršytų toje šalyje apdraustą sumą. Mažiausias 20 000 EUR kompensacijos lygis nekoreguotas nuo 1994 m. ir jau nebėra pakankamas kai kuriose šalyse turint omenyje santaupų paskirstymą. Yra faktų, rodančių, kad konkurencijos iškraipymai dėl skirtingų nacionalinių priemonių iš tikrųjų trikdo indėlių priėmimą.

Be to, dabartinis trijų mėnesių kompensacijų išmokėjimo terminas neatitinka indėlininkų poreikių ir lūkesčių.

Europos Sąjungos Taryba 2008 m. spalio 7 d. sutarė, kad svarbiausia – atkurti pasitikėjimą finansų sektoriuje ir jo tinkamą veikimą. Ji įsipareigojo imtis visų priemonių, būtinų atskirų indėlininkų indėliams apsaugoti, ir pritarė Komisijos ketinimui skubiai pateikti tinkamą pasiūlymą indėlių garantijų sistemų konvergencijai skatinti. Todėl direktyvą reikėtų pakeisti pagal tris pagrindinius klausimus:

- padidinti mažiausią kompensacijos lygį,

- kompensacijų išmokėjimo terminą sutrumpinti daugiausia iki 3 dienų,

- nebetaikyti bendrojo draudimo.

2. Poveikio vertinimas ir viešosios konsultacijos

Kadangi šis klausimas labai skubus, dėl šio pasiūlymo nebuvo galima atlikti poveikio vertinimo ir surengti viešąją konsultaciją.

Tačiau Komisija surinko svarbios informacijos per Direktyvos 94/19/EB peržiūrą. Pažymėtina, kad 2006 m. komunikate Komisija paprašė Komisijos Jungtinį tyrimų centrą pateikti ataskaitas apie kompensacijos lygį (2005 m.), galimą finansavimo mechanizmų derinimą (2006–2007 m.) ir indėlių garantijų sistemų veiksmingumą (2008 m.). Šį darbą padėjo atlikti Europos indėlių draudikų forumas, visų pirma kiek tai susiję su greito kompensacijų išmokėjimo indėlininkams kliūtimis. Į šį darbą atsižvelgta rengiant šį pasiūlymą.

Ataskaitas galima rasti šioje tinklavietėjehttp://ec.europa.eu/internal_market/bank/guarantee/index_en.htm

3. Poveikis biudžetui

Pasiūlymas neturi poveikio Bendrijos biudžetui.

4. Teisiniai pasiūlymo aspektai

Tinkamiausia priemonė galiojančiai direktyvai iš dalies pakeisti – direktyva. Pasiūlymas grindžiamas Sutarties 47 straipsnio 2 dalimi, kuri yra teisinis pagrindas priimant Bendrijos priemones, skirtas finansinių paslaugų vidaus rinkai kurti.

Vadovaujantis Sutarties 5 straipsnyje nustatytais subsidiarumo ir proporcingumo principais, valstybės narės negali deramai pasiekti siūlomo veiksmo tikslų, dėl to juos geriau įgyvendinti gali Bendrija. Jo nuostatos neviršija to, kas būtina užsibrėžtiems tikslams pasiekti.

Tik Bendrijos teisės aktais galima užtikrinti, kad kredito įstaigoms, veikiančioms daugiau negu vienoje valstybėje narėje, būtų taikomi panašūs indėlių garantijų sistemų reikalavimai ir taip užtikrinamos vienodos veiklos sąlygos, išvengiama nepagrįstų su tarpvalstybinės veiklos reikalavimų laikymusi susijusių išlaidų ir kartu skatinama tolesnė bendrosios rinkos integracija. Bendrijos veiksmais taip pat užtikrinamas didelis finansinis stabilumas Europos Sąjungoje.

5. IšSAMUS PASIūLYMO PAAIšKINIMAS

5.1. Kompensacijų išmokėjimo termino sutrumpinimas

Dabartinis trijų mėnesių kompensacijų išmokėjimo terminas, kurį galima pratęsti net iki devynių mėnesių, daro žalą indėlininkų pasitikėjimui ir neatitinka jų poreikių. Galima numanyti, kad daugeliui indėlininkų didelių finansinių sunkumų kiltų per dar trumpesnį laiką – mažiau kaip savaitę. Todėl kompensacijų išmokėjimo terminą reikėtų sutrumpinti iki trijų dienų be galimybės jį pratęsti.

Tačiau terminą reikėtų pradėti skaičiuoti tik tuomet, kai kompetentingos institucijos nusprendžia, kad kredito įstaiga nepajėgi grąžinti indėlio, arba kai teisminė institucija priima sprendimą, kad indėlininkų pretenzijų tenkinimas sustabdomas. Kompetentingų institucijų sprendimas gali būti priimtas per ne daugiau kaip 21 dieną po to, kai jos pirmą kartą įsitikino, kad kredito įstaiga negrąžina indėlių. Siekiant paspartinti kompensacijų išmokėjimą, šį 21 dienos laikotarpį reikėtų sutrumpinti iki 3 dienų.

Šiuo metu pagal 2 straipsnį neišmokami tik tarpbankiniai indėliai ir indėliai, siejami su pinigų plovimo veikla.

Pagal 7 straipsnio 2 dalį kartu su 1 priedu valstybės narės dar gali taikyti 14 papildomų kompensacijų išmokėjimo tvarkos išimčių. Jos, inter alia , apima finansų ir viešojo sektoriaus, banko auditoriaus artimų giminaičių ir bendrovių, kurioms, „atsižvelgiant į jų dydį, neleidžiama rengti sutrumpintų balansų, kaip numatyta Direktyvos 78/660/EEB 11 straipsnyje“, indėlius. Akivaizdu, kad daugeliu išimčių sudaromos didelės kliūtys bet kokiam bandymui greitai išmokėti kompensacijas. Todėl būtina, kad tokios išimtys nebebūtų taikomos. Siekiant greitai išmokėti kompensacijas, sistema turėtų būti taikoma tik privačiųjų indėlininkų indėliams. Tačiau valstybės narės turėtų turėti galimybę į sistemą įtraukti kitus indėlininkus su sąlyga, kad dėl to neatsirastų kliūčių greitai išmokėti išmokas.

5.2. Bendrasis draudimas

Pagal galiojančią direktyvą leidžiamas neprivalomas ne daugiau kaip 10 %, t. y. tam tikros indėlininkui tenkančių nuostolių procentinės dalies, bendrasis draudimas. Kaip paaiškėjo, tai turėjo neigiamos įtakos indėlininkų pasitikėjimui ir galėjo pasunkinti problemas. Moralinės rizikos argumentas (indėlininkus reikėtų „nubausti“, jei jie savo lėšas laiko banke, kuris siūlo dideles palūkanas, bet prisiima didelę riziką) netvirtas, nes privatieji indėlininkai paprastai negali spręsti apie savo banko finansinį patikimumą. Todėl reikėtų šią galimybę panaikinti.

5.3. Kompensacijos lygis

Dabar mažiausia kompensacija yra 20 000 EUR su galimybe valstybėms narėms numatyti didesnę sumą. Tačiau ji neatspindi dabartinės padėties, kai vidutinis vienam ES piliečiui tenkantis indėlis yra maždaug 30 000 EUR. Siekiant neprarasti indėlininkų pasitikėjimo, kompensaciją reikėtų gerokai padidinti.

2008 m. spalio 7 d. Europos Sąjungos Taryba sutarė, kad visos valstybės narės pradiniam mažiausiai vienerių metų laikotarpiui numatys fizinių asmenų indėlių garantijų apsaugą ne mažesnei kaip 50 000 EUR sumai, pripažindama, kad daugelis valstybių narių pasiryžusios mažiausią ribą padidinti mažiausiai iki 100 000 EUR. Todėl mažiausia kompensacija turėtų būti pirmiausia padidinta mažiausiai iki 50 000 EUR ir po metų mažiausiai iki 100 000 EUR. Remiantis apskaičiavimais, pagal galiojančią tvarką apdrausta maždaug 65 % reikalavimus atitinkančių indėlių. Apskaičiuota, kad patvirtinus naująsias sumas būtų apdrausta 80 % (kai kompensacija – 50 000 EUR) ir 90 % (kai kompensacija – 100 000 EUR) indėlių.

Kompensacijos lygio pakeitimui reikėtų taikyti standartinę komitologijos procedūrą. Tačiau kritinėse situacijose, siekiant staiga neprarasti indėlininkų pasitikėjimo, kompensacijai padidinti reikėtų imtis skubių veiksmų, koordinuojamų visoje Bendrijoje. Todėl labai svarbu pritaikyti skubią komitologijos priemonę. Tokios skubios priemonės turėtų būti ne ilgesnės kaip 18 mėnesių trukmės.

5.4. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas

Indėlių garantijų sistema taikoma ne tik valstybės narės, kurioje bankui išduota veiklos licencija (buveinės valstybė narė), indėlininkams, bet ir banko filialo kitoje valstybėje narėje (priimančioji valstybė narė) indėlininkams. Jei priimančiosios valstybės narės indėlių garantijų sistema nustatytas didesnis kompensacijos lygis negu buveinės valstybės narės sistema, filialas taip pat gali prisijungti prie priimančiosios valstybės narės sistemos, kad garantuotų tokią pačią kompensaciją kaip ir bankai, turintys veiklos licencijas priimančiojoje valstybėje narėje.

Nepaisant to, ar bankas prisijungęs prie priimančiosios valstybės narės sistemos, ar ne, labai svarbu, kad buveinės ir priimančiosios valstybių narių sistemos bendradarbiautų tarpusavyje tam, kad būtų užtikrintas greitas kompensacijų išmokėjimas. Todėl pasiūlyme aiškiai nustatytas bendras įpareigojimas sistemoms tarpusavyje bendradarbiauti.

2008/0199 (COD)

Pasiūlymas

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA

iš dalies keičianti Direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatas dėl kompensacijų lygio ir išmokėjimo termino

(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 47 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą[2],

atsižvelgdami į Europos centrinio banko nuomonę[3],

laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos[4],

kadangi:

(1) Europos Sąjungos Taryba 2008 m. spalio 7 d. sutarė, kad svarbiausia – atkurti pasitikėjimą finansų sektoriuje ir jo tinkamą veikimą. Ji įsipareigojo imtis visų priemonių, būtinų atskirų indėlininkų indėliams apsaugoti, ir pritarė Komisijos ketinimui skubiai pateikti tinkamą pasiūlymą indėlių garantijų sistemų konvergencijai skatinti.

(2) Jau 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų[5] numatytas pagrindinis indėlininkų draudimas. Tačiau dėl dabartinės finansinės krizės būtina tą draudimą tobulinti.

(3) Dabartinis Direktyvoje 94/19/EB numatytas mažiausias kompensacijos lygis yra 20 000 EUR su galimybe valstybėms narėms numatyti didesnį draudimą. Tačiau paaiškėjo, kad daugelio Bendrijos indėlių atžvilgiu tai nėra pakankama suma. Siekiant išlaikyti indėlininkų pasitikėjimą, mažiausią kompensacijos lygį reikėtų padidinti.

(4) Pagal Direktyvą 94/19/EB valstybės narės gali apriboti kompensaciją tam tikra procentine dalimi. Kaip paaiškėjo, ši galimybė turėjo neigiamos įtakos indėlininkų pasitikėjimui ir ją reikėtų panaikinti.

(5) Šiuo metu numatytas trijų mėnesių kompensacijų išmokėjimo laikotarpis, kurį galima pratęsti iki devynių mėnesių, neatitinka būtinybės išlaikyti indėlininkų pasitikėjimą ir netenkina jų poreikių. Todėl kompensacijų išmokėjimo terminą reikėtų sutrumpinti iki trijų dienų nuo tos dienos, kai konkreti indėlių garantijų sistema gauna svarbią informaciją. Be to, tais atvejais, kai kompensacijos turi būti išmokėtos kompetentingų institucijų sprendimu, šiuo metu numatytą 21 dienos sprendimo priėmimo laikotarpį reikėtų sutrumpinti iki 3 dienų, kad nebūtų trukdoma greitai išmokėti kompensacijas.

(6) Dėl esamos galimybės savo nuožiūra sistemos netaikyti tam tikroms indėlininkų kategorijoms, nustatytoms Direktyvos 94/19/EB I priede, per kompensacijų išmokėjimo procedūrą nustatomos įvairios naudos gavėjų kategorijos. Dėl to sudėtinga vykdyti buveinės ir priimančiosios valstybių narių sistemų priemones (papildomą draudimą) ir užtrunka kompensacijų išmokėjimas, todėl šią galimybę reikėtų panaikinti. Be to, daugelis šiuo metu numatytų išimčių yra susijusios su viešaisiais subjektais ir finansų įstaigomis. Tačiau didesnė apsauga turėtų būti naudinga indėlininkams, kurių finansinė kompetencija iš principo nėra didelė. Todėl apsaugą reikėtų taikyti tik privatiesiems indėlininkams ir kartu palikti galimybę valstybėms narėms išplėsti tą apsaugą kitoms indėlininkų grupėms.

(7) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad indėlių garantijų sistemose būtų pakankamai lėšų jų poreikiams patenkinti.

(8) Priemones, būtinas Direktyvai 94/19/EB įgyvendinti, reikėtų priimti pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką[6].

(9) Visų pirma Komisijai turėtų būti suteiktas įgaliojimas koreguoti kompensacijos lygį. Kadangi ši priemonė yra bendro pobūdžio ir skirta neesminėms Direktyvos 94/19/EB nuostatoms iš dalies pakeisti, ji turi būti priimta pagal Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

(10) Jeigu dėl neišvengiamų skubos priežasčių, kurių kyla dėl indėlininkų pasitikėjimo finansų rinkų saugumu, negali būti laikomasi įprastų reguliavimo procedūros su tikrinimu terminų, Komisijai turėtų būti leidžiama taikyti Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 6 dalyje nustatytą skubos procedūrą, kad būtų laikinai padidintas kompensacijos lygis.

(11) Atsižvelgiant į dabartinę finansinę krizę ir siekiant išlaikyti indėlininkų pasitikėjimą ir pateisinti teisėtus visų susijusių šalių lūkesčius, nuostatą dėl kompensacijos lygio padidinimo iki 50 000 EUR valstybės narės turėtų perkelti į nacionalinę teisę priimdamos teisės aktus, taikomus atgaline data nuo Komisijos pasiūlymo priėmimo dienos.

(12) Kadangi siūlomo veiksmo tikslų, t. y. suderinti kompensacijų lygius ir išmokėjimo terminus, valstybės narės negali deramai pasiekti, nes tam reikia suderinti daug skirtingų taisyklių, kurios šiuo metu galioja įvairių valstybių narių teisinėse sistemose, ir todėl tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali priimti priemones. Vadovaujantis tame straipsnyje nustatytu proporcingumo principu, šia direktyva nesiekiama daugiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

(13) Direktyva 94/19/EEB turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

Direktyva 94/19/EB iš dalies keičiama taip:

1. 1 straipsnio 3 punkto i papunkčio antra pastraipa pakeičiama taip:

„Kompetentingos institucijos šį sprendimą priima kaip galima greičiau ir ne vėliau kaip praėjus 3 dienoms po to, kai pirmą kartą įsitikino, kad kredito įstaiga negrąžina pasibaigusio termino mokėtinų indėlių; arba“

2. 4 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

3. 5 dalis pakeičiama taip:

„5. 1–4 dalyse nurodytais atvejais valstybės narės užtikrina, kad indėlių garantijų sistemos tarpusavyje bendradarbiautų.“

4. straipsnis papildomas šia dalimi:

„6. Komisija iš naujo apsvarsto šio straipsnio veikimą ir prireikus siūlo jo pakeitimus.“

5. 7 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

6. 1, 2 ir 3 dalys pakeičiamos taip:

„1. Indėlių garantijų sistemos nustato, kad tais atvejais, kai indėliai negrąžinami, kiekvienam indėlininkui už visus jam priklausančius indėlius turi būti kompensuojama mažiausiai iki 50 000 EUR.

Iki ne vėliau kaip 2009 m. gruodžio 31 d. kompensacija padidinama mažiausiai iki 100 000 EUR.

2. Valstybės narės gali numatyti, kad tam tikriems I priede išvardytiems indėliams garantijos būtų netaikomos arba jiems būtų numatytos mažesnės garantijos su sąlyga, kad išmokos visiems indėlininkams būtų mokamos laikantis 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

3. Pagal šią direktyvą draudžiami indėlininkai, kurie yra fiziniai asmenys, veikiantys ne verslo ar profesijos tikslais.

Indėlių garantijų sistemomis taip pat draudžiami kiti indėlininkai su sąlyga, kad išmokos visiems indėlininkams būtų mokamos laikantis 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.“

7. 4 dalis išbraukiama.

8. 5 dalis pakeičiama taip:

„5. Komisija kartą per metus iš naujo apsvarsto 1 dalyje nurodytą sumą. Pirmasis svarstymas įvyksta iki 2010 m. gruodžio 31 d.“

9. straipsnis papildomas šiomis dalimis:

„6. Komisija gali koreguoti 1 dalyje nurodytą sumą, pirmiausia atsižvelgdama į bankų sektoriaus pokyčius ir Bendrijos ekonominę bei monetarinę padėtį.

Ši priemonė, skirta šios direktyvos neesminėms nuostatoms iš dalies pakeisti, priimama laikantis 7a straipsnio 2 dalyje nurodytos reguliavimo procedūros su tikrinimu.

7. Komisija gali nuspręsti laikinai, ne ilgesniam negu 18 mėnesių laikotarpiui, padidinti 1 dalyje nurodytą sumą.

Ši priemonė, skirta šios direktyvos neesminėms nuostatoms iš dalies pakeisti, priimama laikantis 7a straipsnio 3 dalyje nurodytos reguliavimo procedūros su tikrinimu.“

10. Po 7 straipsnio įterpiamas šis 7a straipsnis:

„7a straipsnis

1. Komisijai padeda Europos bankininkystės komitetas, įsteigtas Komisijos sprendimu 2004/10/EB*.

2. Darant nuorodą į šią dalį, taikomos Sprendimo 1999/468/EB** 5a straipsnio 1–4 dalys ir 7 straipsnis, atsižvelgiant į jo 8 straipsnio nuostatas.

3. Darant nuorodą į šią dalį, taikomos Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 1, 2, 4 bei 6 dalys ir 7 straipsnis, atsižvelgiant į jo 8 straipsnio nuostatas.

* OL L 3, 2004 1 7, p. 36.

** OL L 184, 1999 7 17, p. 23.“

11. 10 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

12. 1 dalis pakeičiama taip:

„1. Valstybės narės užtikrina, kad indėlių garantijų sistemoms būtų pateikti tikslūs indėlininkų ir indėlių duomenys, kurie būtini pretenzijoms patikrinti, kai kompetentingos institucijos priima 1 straipsnio 3 punkto i papunktyje nurodytą sprendimą arba teisminė institucija priima to straipsnio 3 punkto ii papunktyje nurodytą nutartį.

Indėlių garantijų sistemos deramai patikrintas indėlininkų pretenzijas dėl negrąžinamų indėlių turi sugebėti patenkinti per tris dienas nuo tos dienos, kai joms pateikiami pirmoje pastraipoje nurodyti duomenys.“

13. 2 dalis išbraukiama.

14. 12 straipsnis pakeičiamas taip:

„12 straipsnis

1. Ne vėliau kaip iki 2009 m. gruodžio 31 d. Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia ataskaitą apie indėlių garantijų sistemų finansavimo mechanizmų suderinimą ir galimą Bendrijos indėlių garantijų sistemos įvedimą kartu su visais tinkamais pasiūlymais.

2. Valstybės narės praneša Komisijai ir Europos bankininkystės komitetui apie ketinimą pakeisti indėlių kompensavimo apimtį arba lygį ir apie visus sunkumus bendradarbiaujant su kitomis valstybėmis narėmis.“

15. I priedas iš dalies keičiamas taip:

16. 1–9 punktai išbraukiami;

17. 11 punktas išbraukiamas;

18. 14 punktas išbraukiamas.

2 straipsnisPerkėlimas į nacionalinę teisę

1. Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję ne vėliau kaip 2008 m. gruodžio 31 d., įgyvendina šią direktyvą. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų nuostatų tekstus ir tų nuostatų bei šios direktyvos atitikties lentelę.

Valstybės narės 7 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą taiko nuo 2008 m. spalio 15 d.

Tačiau jos priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję ne vėliau kaip 2009 m. gruodžio 31 d., įgyvendina Direktyvos 94/19/EB su pakeitimais, padarytais šia direktyva, 7 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.

Valstybės narės, priimdamos tas nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2. Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų pagrindinių nacionalinės teisės aktų nuostatų tekstus.

3 straipsnisĮsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja trečią dieną nuo jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje .

4 straipsnisAdresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Briuselyje

Europos Parlamento vardu Tarybos vardu

Pirmininkas Pirmininkas[pic][pic][pic][pic][pic][pic]

[1] COM(2006) 729.

[2] OL C , , p. .

[3] OL C , , p. .

[4] OL C , , p. .

[5] OL L 135, 1994 5 31, p. 5.

[6] OL L 184, 1999 7 17, p. 23.