–

Notariusz Justyna Gawlica, atstovaujamos zastępca notarialny M. Margoński,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir S. Żyrek,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. J. Ruiz Sánchez,

–

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos Zs. Biró-Tóth ir M. Z. Fehér,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. L. Kalėda ir W. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (OL L 201, 2012, p. 107) 22 ir 75 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant GO, Ukrainos pilietės, gyvenančios Lenkijoje, kur ji yra nekilnojamojo turto bendraturtė, ir Notariusz Justyna Gawlica (notarė Justyna Gawlica), kuri Krapkovicėje turi notarų biurą, darbuotojo (toliau – notarų biuro darbuotojas) ginčą dėl pastarojo atsisakymo sudaryti oficialų testamentą, kuriame būtų sąlyga, pagal kurią GO turto paveldėjimui taikytina teisė yra Ukrainos teisė.

3

Reglamento Nr. 650/2012 7, 37, 38, 57 ir 59 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

4

Šio reglamento 5 straipsnio „Susitarimas dėl teismo pasirinkimo“ 1 dalyje nustatyta:

„Jei palikėjo pasirinkta teisė jo palikimui reglamentuoti pagal 22 straipsnį yra valstybės narės teisė, atitinkamos šalys gali susitarti, kad tos valstybės narės teismas arba teismai turi išimtinę jurisdikciją priimti sprendimą dėl bet kurio paveldėjimo klausimo.“

5

Minėto reglamento 6 straipsnyje „Jurisdikcijos atsisakymas teisės pasirinkimo atveju“ nurodyta:

„Jei palikėjo pasirinkta teisė jo palikimui reglamentuoti pagal 22 straipsnį yra valstybės narės teisė, teismas, į kurį kreiptasi pagal 4 arba 10 straipsnį:

<…>“

6

Šio reglamento 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Tais atvejais, kai palikėjo palikimas apima trečiojoje valstybėje esantį turtą, teismas, į kurį kreiptasi sprendimui dėl paveldėjimo priimti, vienos iš šalių prašymu gali nuspręsti nepriimti sprendimo dėl vienos ar daugiau tokio turto dalių, jei manoma, kad jo sprendimas dėl tokio turto nebus pripažintas ir, kai taikoma – nebus paskelbtas vykdytinu toje trečiojoje valstybėje.“

7

Reglamento Nr. 650/2012 20 straipsnis „Visuotinis taikymas“ suformuluotas taip:

„Pagal šį reglamentą nustatyta teisė taikoma neatsižvelgiant į tai, ar ši teisė yra valstybės narės teisė.“

8

Šio reglamento 21 straipsnyje „Bendroji taisyklė “ nurodyta:

„1.   Išskyrus atvejus, kai šiame reglamente numatyta kitaip, visam palikimui taikytina teisė yra valstybės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, teisė.

<…>“

9

Šio reglamento 22 straipsnio „Teisės pasirinkimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Asmuo gali pasirinkti, kad jo visą palikimą reglamentuojanti teisė būtų valstybės, kurios pilietybę jis turi pasirinkimo metu arba mirties dieną, teisė.

<…>“

10

To paties reglamento 75 straipsnio „Ryšys [Santykis] su esamomis tarptautinėmis konvencijomis“ 1 dalyje numatyta:

„Šis reglamentas nedaro poveikio tarptautinių konvencijų, kurių Šalys šio reglamento priėmimo metu yra viena ar kelios valstybės narės ir kurios yra susijusios su šiuo reglamentu reglamentuojamais klausimais, taikymui.

<…>“

11

1993 m. gegužės 24 d. Lenkijos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse ir baudžiamosiose bylose (toliau – dvišalė sutartis) 37 straipsnyje nustatyta:

„Kilnojamojo turto paveldėjimo teisinius santykius reglamentuoja susitariančiosios šalies, kurios pilietybę palikėjas turėjo mirties dieną, teisė.

Nekilnojamojo turto paveldėjimo teisinius santykius reglamentuoja susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje yra turtas, teisė.

Palikimą sudarančio turto priskyrimą prie kilnojamojo ar nekilnojamojo turto reglamentuoja susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje yra turtas, teisė.“

12

OP yra Ukrainos pilietė, gyvenanti Lenkijoje, kur ji yra nekilnojamojo turto bendraturtė. OP paprašė notarų biuro darbuotojo sudaryti oficialų testamentą, kuriame būtų sąlyga, pagal kurią paveldėjimui taikytina teisė yra Ukrainos teisė.

13

Notarų biuro darbuotojas atsisakė sudaryti tokį dokumentą ir nurodė iš esmės du motyvus. Pirma, pagal Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnį, siejamą su jo 38 konstatuojamąja dalimi, teisė pasirinkti taikytiną teisę suteikiama tik Sąjungos valstybių narių piliečiams. Antra, dvišalės sutarties 37 straipsnyje, kuris bet kuriuo atveju yra viršesnis už šį reglamentą, numatyta, kad paveldėjimo srityje taikytina valstybės, kurios pilietybę turi palikėjas, teisė, kai kalbama apie kilnojamąjį turtą, ir valstybės, kurioje yra turtas, teisė, kai kalbama apie nekilnojamąjį turtą. Todėl notarų biuro darbuotojas nusprendė, kad OP paveldėjimui, kiek tai susiję su jos Lenkijoje turimu nekilnojamuoju turtu, taikytina Lenkijos teisė.

14

OP apskundė notarų biuro darbuotojo atsisakymą Sąd Okręgowy w Opolu (Opolės apygardos teismas, Lenkija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, motyvuodama tuo, kad minėtas darbuotojas rėmėsi klaidingu Reglamento Nr. 650/2012 aiškinimu. Šiuo klausimu ji visų pirma nurodė, kad pagal šio reglamento 22 straipsnį „asmeniui“ leidžiama savo valstybės teisę pasirinkti kaip paveldėjimui taikytiną teisę. Be to, ji teigė, kad pagal minėto reglamento 75 straipsnio 1 dalį siekiama išsaugoti jo atitiktį įsipareigojimams, kylantiems iš valstybių narių su trečiosiomis valstybėmis sudarytų sutarčių. Kadangi dvišalėje sutartyje paveldėjimo teisės pasirinkimas nereglamentuotas, OP mano, kad Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnio taikymas nėra nesuderinamas su minėta sutartimi.

15

Šiomis aplinkybėmis Sąd Okręgowy w Opolu (Opolės apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

16

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad Sąjungos valstybėje narėje gyvenantis trečiosios valstybės pilietis gali pasirinkti šios trečiosios valstybės teisę kaip teisę, reglamentuojančią visus su paveldėjimu susijusius klausimus.

17

Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnyje nustatyta, kad „[a]smuo gali pasirinkti, kad jo visą palikimą reglamentuojanti teisė būtų valstybės, kurios pilietybę jis turi pasirinkimo metu arba mirties dieną, teisė“.

18

Ši nuostata, kaip matyti iš jos formuluotės, skirta bet kuriam „asmeniui“, nedarant jokio skirtumo tarp Sąjungos valstybių narių piliečių ir trečiųjų valstybių piliečių. Iš tiesų vienintelis tokio asmens turimos pasirinkimo laisvės apribojimas susijęs su tuo, kad jis gali pasirinkti tik valstybės, kurios pilietybę turi, teisę, neatsižvelgiant į tai, ar ši valstybė yra Sąjungos valstybė narė, ar ne.

19

Taigi negalima teigti, kad tokia pasirinkimo laisve gali naudotis tik Sąjungos piliečiai.

20

Šį pažodinį aiškinimą patvirtina kitos Reglamento Nr. 650/2012 nuostatos, kuriose taip pat daroma nuoroda į Sąjungai nepriklausančios valstybės teisę.

21

Taigi, pirma, minėto reglamento 20 straipsnyje nurodyta, kad pagal šį reglamentą nustatyta teisė taikoma neatsižvelgiant į tai, ar ši teisė yra valstybės narės teisė. Nors iš Reglamento Nr. 650/2012 57 konstatuojamosios dalies matyti, kad pagal šiame reglamente nustatytas kolizines normas gali būti taikoma trečiosios valstybės teisė ir kad tokiu atveju reikia atsižvelgti į tos valstybės tarptautinėje privatinėje teisėje nustatytas nukreipiančiąsias normas, joje aiškiai nurodyta, kad tokios rūšies nukreipimas neturėtų būti daromas, „kai palikėjas taikytina teise yra pasirinkęs trečiosios valstybės teisę“.

22

Antra, pagal šio reglamento 5 straipsnį susitarimai dėl teismo pasirinkimo apsiriboja tik tais atvejais, kai „palikėjo pasirinkta teisė jo palikimui reglamentuoti pagal [minėto reglamento] 22 straipsnį yra valstybės narės teisė“. Be to, to paties reglamento 6 straipsnyje reglamentuotas jurisdikcijos atsisakymas, „[j]ei palikėjo pasirinkta teisė jo palikimui reglamentuoti pagal 22 straipsnį yra valstybės narės teisė“. Tokie paaiškinimai turi prasmę tik tuo atveju, jeigu yra kita pasirinkimo galimybė nei valstybės narės teisė. Jeigu tai nėra valstybės narės teisė, tai gali būti tik trečiosios valstybės teisė.

23

Trečia, Reglamento Nr. 650/2012 38 konstatuojamoji dalis, kurioje teigiama, kad „šiuo reglamentu piliečiams turėtų būti sudarytos galimybės pasirinkti paveldėjimui taikytiną teisę ir taip iš anksto organizuoti paveldėjimą“, bendrai nurodo bet kurį „pilietį“, o ne tik Sąjungos piliečius.

24

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad Sąjungos valstybėje narėje gyvenantis trečiosios valstybės pilietis gali pasirinkti šios trečiosios valstybės teisę kaip teisę, reglamentuojančią visus su paveldėjimu susijusius klausimus.

25

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 650/2012 75 straipsnis, siejamas su šio reglamento 22 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai Sąjungos valstybė narė prieš priimant minėtą reglamentą su trečiąja valstybe yra sudariusi dvišalę sutartį, kurioje nustatyta paveldėjimo srityje taikytina teisė ir aiškiai nenumatyta galimybės pasirinkti kitos paveldėjimo teisės, šios trečiosios valstybės pilietis, gyvenantis atitinkamoje valstybėje narėje, gali pasirinkti minėtos trečiosios valstybės teisę visiems su paveldėjimu susijusiems klausimams reglamentuoti.

26

Iš Reglamento Nr. 650/2012 75 straipsnio 1 dalies iš esmės matyti, kad šio reglamento taikymas negali daryti poveikio tarptautinių konvencijų, kurių šalys yra viena ar kelios valstybės narės, taikymui, jeigu, pirma, priimant Reglamentą Nr. 650/2012 atitinkama valstybė narė ar atitinkamos valstybės narės jau buvo atitinkamos tarptautinės konvencijos šalys ir, antra, ši konvencija susijusi su šiuo reglamentu reglamentuojamais klausimais. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tais atvejais, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas numato, kad reglamento taikymas „nedaro poveikio“ esamoms tarptautinėms konvencijoms, jos taikomos, kai taisyklės konkuruoja su tokiu reglamentu (pagal analogiją žr. 2010 m. gegužės 4 d. Sprendimo TNT Express Nederland, C‑533/08, EU:C:2010:243, 46 punktą).

27

Taigi, kai valstybė narė yra dvišalės sutarties, sudarytos su trečiąja valstybe prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 650/2012, šalis ir šioje dvišalėje sutartyje yra nuostatų, kuriose numatytos paveldėjimo srityje taikytinos taisyklės, iš principo turi būti taikomos pastarosios nuostatos, o ne Reglamente Nr. 650/2012 numatytos šios srities nuostatos.

28

Be to, kaip savo išvados 29 ir 30 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, Sąjungos dokumentuose, susijusiuose su teismų bendradarbiavimu civilinėse ir komercinėse bylose, Reglamento Nr. 650/2012 75 straipsnis nėra atskira nuostata. Iš tiesų daug kitų reglamentų ir konvencijų yra susiję su privačių asmenų santykiais Europos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje ir juose yra nuostatų, atitinkančių Reglamento Nr. 650/2012 75 straipsnio logiką.

29

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad straipsnio, kuris atitinkamame Sąjungos teisės akte reglamentuoja šio akto santykius su tarptautinėmis konvencijomis, taikymo sritis negali būti tokia, kad neatitiktų principų, kuriais grindžiamas teisės aktas, kuriame yra tas straipsnis (šiuo klausimu žr. 2010 m. gegužės 4 d. Sprendimo TNT Express Nederland, C‑533/08, EU:C:2010:243, 51 punktą).

30

Nagrinėjamu atveju Reglamento Nr. 650/2012 tikslas, kaip iš esmės matyti iš jo 7 ir 59 konstatuojamųjų dalių, yra pašalinti laisvo asmenų, kurie gali susidurti su sunkumais įgyvendindami savo teises tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais, judėjimo kliūtis, be kita ko, nustatant taisykles dėl jurisdikcijos ir šioje srityje taikytinos teisės, taip pat dėl vienose valstybėse narėse priimtų teismo sprendimų ir dokumentų pripažinimo ir vykdymo kitose valstybėse narėse.

31

Šio reglamento 21 straipsnyje „Bendroji taisyklė“ įtvirtintas standartinis siejamasis veiksnys, kuris nustatomas atsižvelgiant į palikėjo įprastinę gyvenamąją vietą mirties dieną. Atsižvelgiant į šio reglamento struktūrą, minėto reglamento 22 straipsnyje reglamentuota galimybė pasirinkti valstybės, kurios pilietybę turi palikėjas, teisę turi būti suprantama kaip to paties reglamento 21 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtis.

32

Be to, tiek įprastinė gyvenamoji vieta, tiek pilietybė yra objektyvūs siejamieji veiksniai, kurie abu prisideda prie paveldėjimo bylos šalių teisinio saugumo tikslo, kurio siekiama Reglamentu Nr. 650/2012 (tai matyti iš jo 37 konstatuojamosios dalies).

33

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad galimybė pasirinkti paveldėjimui taikytiną teisę negali būti laikoma principu, kuriuo grindžiamas Reglamentas Nr. 650/2012, taigi ir teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose Sąjungoje, kurios priemonė jis yra.

34

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad bendras šio reglamento tikslas, t. y. valstybėse narėse priimtų teismo sprendimų paveldėjimo klausimais tarpusavio pripažinimas, yra susijęs su paveldėjimo vieningumo principu (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Oberle, C‑20/17, EU:C:2018:485, 53 ir 54 punktus). Vis dėlto tai nėra absoliutus principas (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo E. E. (Jurisdikcija ir paveldėjimui taikytina teisė), C‑80/19, EU:C:2020:569, 69 punktą).

35

Kaip savo išvados 71 punkte pažymėjo generalinis advokatas, minėto reglamento 12 straipsnio 1 dalyje aiškiai įtvirtinta nuo šio principo išimtis, pagal kurią jurisdikciją turinčiam teismui leidžiama nepriimti sprendimo dėl trečiosiose valstybėse esančio turto, baiminantis, kad šiose trečiosiose valstybėse sprendimas nebus pripažintas arba nebus paskelbtas vykdytinu.

36

Iš to matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas tam tikrais ypatingais atvejais aiškiai siekė laikytis paveldėjimo skaidymo modelio, kuris gali būti įgyvendintas santykiuose su tam tikromis trečiosiomis valstybėmis.

37

Taigi reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 650/2012 sistemai neprieštarauja tai, kad pagal dvišalę valstybės narės ir trečiosios valstybės sutartį, sudarytą iki šio reglamento priėmimo, ir atsižvelgiant į šio reglamento 75 straipsnio 1 dalyje numatytą išimtį trečiosios valstybės pilietis, gyvenantis valstybėje narėje, kuriai ši dvišalė sutartis yra privaloma, neturi galimybės pasirinkti paveldėjimui taikytinos teisės. Be to, šis rezultatas atitinka SESV 351 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtintą principą dėl valstybių narių iki jų įstojimo į Sąjungą sudarytų tarptautinių susitarimų poveikio.

38

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 650/2012 75 straipsnis, siejamas su šio reglamento 22 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad jam neprieštarauja tai, kad tuo atveju, kai Sąjungos valstybė narė prieš priimant minėtą reglamentą su trečiąja valstybe sudarė dvišalę sutartį, kurioje nustatyta paveldėjimo srityje taikytina teisė ir aiškiai nenumatyta galimybės pasirinkti kitos paveldėjimo teisės, šios trečiosios valstybės pilietis, gyvenantis atitinkamoje valstybėje narėje, negali pasirinkti minėtos trečiosios valstybės teisės visiems su paveldėjimu susijusiems klausimams reglamentuoti.

39

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: