—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin ir M. Thomannová‑Körnerová,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243), 1 straipsnio 1 dalies b punkto ir 3 dalies f punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant teismo komisarės M. Matoušková pradėtą bylą, kurioje siekiama nustatyti, koks teismas turi jurisdikciją patvirtinti nepilnamečių vaikų rūpintojo jų vardu sudarytą paveldėjimo susitarimą.

3

Šio reglamento 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su:

<…>

2.   Šio straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos bylos konkrečiai gali būti susijusios su:

<…>;

<…>

3.   Šis reglamentas netaikomas:

<…>

<…>“

4

Pagal šio reglamento 2 straipsnį:

„Šiame reglamente:

<…>

<…>“

5

Reglamento 8 straipsnio „Bendroji jurisdikcija“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.“

6

Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės teismai, kuriems <...> yra suteikta jurisdikcija nagrinėti pareiškimą dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) arba santuokos pripažinimo negaliojančia, turi jurisdikciją bet kurioje byloje dėl <...> tėvų pareigų, susijusioje su tuo pareiškimu <...>

<…>

3.   Valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu:

7

2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (OL L 201, p. 107) 9 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems civilinės teisės aspektams, susijusiems su palikėjo palikimo paveldėjimu, būtent – visoms turto, teisių ir pareigų perdavimo dėl mirties formoms, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra savanoriškas perdavimas pagal paskutinę valią dėl turto palikimo, ar perdavimas netestamentinio paveldėjimo atveju“.

8

Šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nurodyta:

„Šis reglamentas netaikomas:

<…>“

9

Šio reglamento 23 straipsnyje numatyta:

„1.   Pagal [šio reglamento] 21 arba 22 straipsnius nustatyta teise reglamentuojamas visas palikimo paveldėjimas.

2.   Visų pirma ta teise reglamentuojama:

<…>

<…>“

10

Šio reglamento 26 straipsnyje „Paskutinės valios dėl turto palikimo galiojimas turinio prasme“ nustatyta:

„1.   Taikant 24 ir 25 straipsnius, su galiojimu turinio prasme siejami šie aspektai:

<…>“

11

Kadangi šis reglamentas pagal 84 straipsnį taikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d., jis ratione temporis netaikomas pagrindinei bylai.

12

Klostantis bylos aplinkybėms faktinės aplinkybės galiojusios Civilinio proceso kodekso redakcijos 179 straipsnyje nustatyta:

„Jeigu, siekiant užtikrinti nepilnamečio vardu sudaryto sandorio galiojimą, yra reikalingas teismo patvirtinimas, teismas jį patvirtina, jei tai atitinka nepilnamečio interesus.“

13

Pagal Civilinio kodekso 28 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2013 m. gruodžio 31 d., administruodami vaiko turtą, atstovai pagal įstatymą jo vardu sudaro visus sandorius. Tačiau sandorius dėl disponavimo tokiu turtu, jei tai nėra einamųjų reikalų tvarkymas, turi patvirtinti kompetentingas teismas.

14

Pagal Šeimos įstatymo Nr. 94/1963 redakcijos, galiojusios iki 2013 m. gruodžio 31 d., 36 straipsnio 1 dalį „tėvai atstovauja vaikams sudarant sandorius, kurių sudaryti šie neturi visiško veiksnumo“.

15

Pagal šio įstatymo 37 straipsnio 1 dalį nė vienas iš tėvų negali atstovauti savo vaikui, jei sudarant tam tikrą sandorį galėtų kilti interesų konfliktas tarp tėvų ir vaiko arba tarp tų pačių tėvų vaikų.

16

2010 m. balandžio 27 d. nutartimi Městský soud v Brně (Brno miesto teismas) pradėjo procesą dėl 2009 m. gegužės 8 d. Nyderlanduose mirusios G. Martinus turto paveldėjimo. Notarei M. Matoušková, kaip teismo komisarei, buvo pavesta atlikti teisinius veiksmus paveldėjimo byloje. Ji išsiaiškino, kad G. Martinus buvo Čekijos Respublikos pilietė, kurios gyvenamoji vieta mirties momentu buvo Brno mieste (Čekijos Respublika). Jos sutuoktinis ir du jų nepilnamečiai vaikai (toliau – paveldėtojai) gyveno Nyderlanduose.

17

Siekdamas išvengti galimo paveldėtojų interesų konflikto, Městský soud v Brně, vadovaudamasis Čekijos teisės nuostatomis, paskyrė ad hoc rūpintoją atstovauti nepilnamečių vaikų interesams. Proceso dalyviai nurodė, kad Nyderlanduose nebuvo pradėta jokios paveldėjimo bylos.

18

2011 m. liepos 14 d. paveldėtojai sudarė paveldėjimo susitarimą. 2011 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi Městský soud v Brně nustatė bendrą palikėjos turto vertę, skolų dydį ir grynąją palikimo vertę.

19

2012 m. rugpjūčio 2 d. palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldėjimo byloje pateikė naują faktą, kad G. Martinus nuolatinė gyvenamoji vieta jos mirties momentu iš tiesų buvo Nyderlanduose, o Čekijos Respublikoje ji turėjo tik registruotą nuolatinę gyvenamąją vietą, nors tai neatitiko tikrovės. Be to, jis nurodė, kad Nyderlanduose jau nagrinėjama paveldėjimo byla, ir pateikė 2011 m. kovo 14 d. išduotą atitinkamą pažymėjimą.

20

Kadangi dvi paveldėjimo susitarimo šalys buvo nepilnamečiai vaikai, M. Matoušková pateikė šį susitarimą patvirtinti rūpintoją paskyrusiam teismui.

21

Rūpintoją paskyręs teismas sprendimo dėl bylos esmės nepriėmė ir grąžino bylą M. Matoušková, remdamasis tuo, kad nepilnamečiai vaikai ilgai gyvena ne Čekijos Respublikoje, ir nurodė, kad negali pareikšti neturintis jurisdikcijos ar perduoti bylą Nejvyšší soud, kad šis nustatytų jurisdikciją turintį teismą.

22

Šiomis aplinkybėmis 2013 m. liepos 10 d. M. Matoušková kreipėsi tiesiai į Nejvyšší soud su prašymu nustatyti jurisdikciją turintį teismą, kompetentingą patvirtinti pagrindinėje byloje nagrinėjamą paveldėjimo susitarimą.

23

Šis teismas mano, kad būtina, jog Teisingumo Teismas išaiškintų Reglamentą Nr. 2201/2003, nes nagrinėjamas patvirtinimas yra priemonė, skirta nepilnamečių interesams apsaugoti, ir gali patekti į šio reglamento taikymo sritį. Kita vertus, ši priemonė, kurios imamasi nagrinėjant paveldėjimo bylą, gali būti kvalifikuojama ir kaip priemonė, susijusi su paveldėjimu, kuriai pagal minėto reglamento 1 straipsnio 3 dalies f punktą reglamentas netaikomas.

24

Šiomis aplinkybėmis Nejvyšší soud nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar nepilnamečio vardu jo rūpintojo sudarytas paveldėjimo susitarimas, kuris galioja tik patvirtintas teismo, teismo požiūriu, yra priemonė pagal <...> Reglamento Nr. 2201/2003 <...> 1 straipsnio 1 dalies b punktą, ar pagal 1 straipsnio 3 dalies f punktą?“

25

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad tarp atitinkamų paveldėtojų sudarytas susitarimas yra ne būsimo paveldėjimo susitarimas, bet susitarimas dėl jau esamo palikimo pasidalijimo.

26

Todėl darytina išvada, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamentas Nr. 2201/2003 aiškintinas taip, kad nepilnamečių vaikų vardu jų rūpintojo sudaryto paveldėjimo susitarimo patvirtinimas yra priemonė, susijusi su tėvų pareigomis, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalies b punktą, patenkanti į reglamento taikymo sritį, ar tokia procedūra yra priemonė, susijusi su paveldėjimu, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 1 straipsnio 3 dalies f punktą, kuriai reglamentas netaikomas.

27

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pagrindinėje byloje M. Matoušková, kaip teismo komisarė, rūpintoją paskyrusiame teisme pradėjo paveldėjimo susitarimo patvirtinimo procedūrą, nes šį susitarimą sudarė rūpintojas nepilnamečių vaikų, kurių veiksnumas yra ribotas ir kurie pagal Čekijos teisės normas turi teisę savarankiškai sudaryti tik tokius sandorius, kurie atitinka jų intelektinę ir psichologinę brandą, atsižvelgiant į amžių, vardu. Kitus sandorius nepilnamečių vaikų vardu sudaro jų atstovai pagal įstatymą.

28

Taigi paveldėjimo susitarimo patvirtinimas yra priemonė, kurios imamasi atsižvelgus į nepilnamečio veiksnumą ir siekiant apsaugoti vaiko interesus ir kuri pagal Čekijos teisę yra būtina sudarant su turto administravimu susijusius sandorius, kurie nėra einamųjų reikalų tvarkymas.

29

Tokia priemonė yra tiesiogiai susijusi su fizinio asmens teisnumu ir veiksnumu (pagal analogiją žr. Sprendimo Schneider, C‑386/12, EU:C:2013:633, 26 punktą) ir pagal savo pobūdį priskiriama prie priemonių, kurių tikslas – tenkinti nepilnamečių vaikų apsaugos ir pagalbos jiems poreikius.

30

Iš tiesų, kaip savo išvados 41 punkte pažymėjo generalinė advokatė, teisnumą ir veiksnumą ir su tuo susijusius atstovavimo klausimus reikia vertinti pagal atskirus kriterijus, ir jų negalima laikyti pirminiais klausimais, nulemtais atitinkamų su jais susijusių teisinių sandorių. Todėl konstatuotina, kad nepilnamečių vaikų rūpintojo paskyrimas ir jo veiklos kontrolė yra taip glaudžiai susiję, kad būtų netikslinga taikyti skirtingas jurisdikcijos taisykles pagal nagrinėjamo teisinio sandorio dalyką.

31

Todėl to, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamo patvirtinimo buvo paprašyta nagrinėjant paveldėjimo bylą, negalima laikyti aplinkybe, lemiančia šios priemonės priskyrimą prie paveldėjimo teisės taikymo srities. Reikalavimas gauti rūpintoją paskyrusio teismo patvirtinimą yra nepilnamečių vaikų statuso ir veiksnumo tiesioginė pasekmė ir vaiko apsaugos priemonė, susijusi su vaiko turto administravimu, išsaugojimu ar perleidimu, kai įgyvendinama tėvų valdžia, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies b punktą ir 2 dalies e punktą.

32

Tokį aiškinimą patvirtina P. Lagarde aiškinamoji ataskaita dėl 1996 m. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje, kurios materialinė taikymo sritis tėvų pareigų klausimais sutampa su Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritimi. Nors šioje ataskaitoje teigiama, kad iš esmės paveldėjimo klausimams ši konvencija neturėtų būti taikoma, joje pabrėžiama, kad, jeigu pagal teisės aktus, kuriais reglamentuojama paveldėjimo teisė, numatyta įtraukti vaiko įpėdinio atstovą pagal įstatymą, šis atstovas turi būti skiriamas laikantis minėtoje konvencijoje nustatytų taisyklių, ir šie atvejai patenka į tėvų pareigų sritį.

33

Šį aiškinimą taip pat patvirtina pagrindinei bylai ratione temporis netaikomas Reglamentas Nr. 650/2012, kuris buvo priimtas siekiant, kaip numatyta jo 9 konstatuojamojoje dalyje, apimti visus civilinės teisės aspektus, susijusius su palikėjo palikimo paveldėjimu, ir kurio 1 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta, kad jis netaikomas fizinių asmenų veiksnumui. Iš tiesų, šiuo reglamentu reglamentuojami tik aspektai, konkrečiai susiję su galėjimu paveldėti, kaip numatyta šio reglamento 23 straipsnio 2 dalies c punkte, ir su paskutinę valią dėl turto palikimo pareiškiančio asmens galėjimu pareikšti tokią paskutinę valią, kaip numatyta minėto reglamento 26 straipsnio 1 dalies a punkte.

34

Be to, toks Reglamento Nr. 2201/2003 ir Reglamento Nr. 650/2012 taikymo srities aiškinimas atitinka Teisingumo Teismo praktiką, kuria siekiama išvengti bet kokio šiuose tekstuose įtvirtintų teisės normų dubliavimosi ir teisės spragų (pagal analogiją žr. Sprendimo Nickel & Goeldner Spedition, C‑157/13, EU:C:2014:2145, 21 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

35

Nagrinėjamoje byloje iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Nejvyšší soud taip pat siekia išsiaiškinti, ar vaiko interesams nepakenktų, jeigu sprendimo priėmimo procesas paveldėjimo byloje vyktų dviejose skirtingose valstybėse narėse – paveldėjimo bylos iškėlimo valstybėje ir Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalyje numatytoje vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje.

36

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalį valstybės narės teismų jurisdikcijai taip pat priklauso kitos bylos dėl tėvų pareigų, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu, pirma, vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis, ir, antra, teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai ar kitaip nedviprasmiškai pritarė visos bylos šalys ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus.

37

Pagrindinėje byloje, kaip teigia Komisija, Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalimi galima pagrįsti teismo, į kurį kreiptasi dėl paveldėjimo, jurisdikciją patvirtinti paveldėjimo susitarimą, nors šis teismas nėra vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teismas, su sąlyga, kad įvykdytos pirmiau nurodytos sąlygos.

38

Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, į pateiktą prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: Reglamentas Nr. 2201/2003 turi būti aiškinamas taip, kad nepilnamečių vaikų vardu jų rūpintojo sudaryto paveldėjimo susitarimo patvirtinimas yra priemonė, susijusi su tėvų pareigomis, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalies b punktą, ir todėl patenka į šio reglamento taikymo sritį, o ne priemonė, susijusi su paveldėjimu, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio 3 dalies f punktą, kuriai reglamentas netaikomas.

39

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, turi būti aiškinamas taip, kad nepilnamečių vaikų vardu jų rūpintojo sudaryto paveldėjimo susitarimo patvirtinimas yra priemonė, susijusi su tėvų pareigomis, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalies b punktą, ir todėl patenka į šio reglamento taikymo sritį, o ne priemonė, susijusi su paveldėjimu, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio 3 dalies f punktą, kuriai reglamentas netaikomas.