—

Martin Meat kft, atstovaujamos ügyvéd R. Zuberecz,

—

Géza Simonfay ir Ulrich Salburg, atstovaujamų ügyvéd V. Nagy,

—

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir A. M. Pálfy,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Möller,

—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Hesse,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir D. Lutostańska,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Enegren ir A. Sipos,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL L 236, 2003, p. 33, toliau – 2003 m. Stojimo aktas) X priedo 1 skyriaus 2 ir 13 dalių, taip pat 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (OL L 18, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 431) 1 straipsnio 3 dalies c punkto išaiškinimu atsižvelgiant į Sprendimą Vicoplus ir kt. (C‑307/09–C‑309/09, EU:C:2011:64).

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Martin Meat kft (toliau – Martin Meat) ginčą su teisės konsultantais G. Simonfay ir U. Salburg dėl Martin Meat nuostolių, patirtų dėl jai skirtos baudos už darbuotojų vengrų komandiravimą į Austriją negavus jiems leidimo dirbti, atlyginimo.

3

2003 m. Stojimo akto 24 straipsnyje nustatyta:

„Šio Akto V, VI, VII, VIII, IX, X, XI, XII, XIII ir XIV prieduose išvardytos priemonės naujosiose valstybėse narėse taikomos tuose prieduose nustatytomis sąlygomis.“

4

2003 m. Stojimo akto X priedas pavadintas „Stojimo akto 24 straipsnyje nurodytas sąrašas: Vengrija“. Šio priedo 1 skyriaus „Laisvas asmenų judėjimas“ 1, 2, 5 ir 13 dalyse numatyta:

„1.   [SESV 45 straipsnis ir 56 straipsnio pirma dalis] dalis visiškai taikoma laisvam darbuotojų judėjimui ir laisvei teikti paslaugas, apimančiai laikiną darbuotojų judėjimą, apibrėžtą [Direktyvos 96/71] 1 straipsnyje, tarp Vengrijos ir Belgijos, Čekijos, Danijos, Vokietijos, Estijos, Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos, Airijos, Italijos, Latvijos, Lietuvos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Austrijos, Lenkijos, Portugalijos, Slovėnijos, Slovakijos, Suomijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės tik laikantis 2–14 dalyse išdėstytų pereinamojo laikotarpio nuostatų.

2.   Nukrypstant nuo [1968 m. spalio 1 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15)] 1–6 straipsnių ir iki dvejų metų laikotarpio nuo įstojimo dienos pabaigos, esamos valstybės narės taikys nacionalines priemones arba priemones pagal dvišalius susitarimus, reglamentuojančias Vengrijos piliečių patekimą į jų darbo rinkas. Esamos valstybės narės gali toliau taikyti tokias priemones iki penkerių metų nuo įstojimo dienos pabaigos.

<...>

5.   Valstybė narė, toliau taikanti nacionalines priemones ar priemones pagal dvišalius susitarimus, penkerių metų laikotarpio, nurodyto 2 dalyje, pabaigoje esant dideliems jos darbo rinkos trikdymams ar kilus tokiai grėsmei, pranešusi Komisijai, gali toliau taikyti šias priemones iki septintųjų metų nuo įstojimo dienos pabaigos. Nepranešus, taikomi Reglamento [Nr. 1612/68] 1–6 straipsniai.

<...>

13.   Vokietija ir Austrija, siekdamos spręsti didelius savo darbo rinkos konkrečiuose jautriuose [svarbiuose] paslaugų sektoriuose trikdymus ar kilus jų grėsmei dėl transnacionalinių paslaugų teikimo, apibrėžto Direktyvos [96/71] 1 straipsnyje, tam tikruose regionuose, kol jos, remdamosi pirmiau išdėstytomis pereinamojo laikotarpio nuostatomis, taiko nacionalines priemones ar priemones pagal dvišalius susitarimus dėl Vengrijos darbuotojų laisvo judėjimo, pranešusios Komisijai, gali nukrypti nuo [SESV 56 straipsnio pirmos pastraipos] siekdamos apriboti laikiną darbuotojų, kurių teisei dirbti Vokietijoje ir Austrijoje taikomos nacionalinės priemonės, judėjimą bendrovių, įsteigtų Vengrijoje, teikiamų paslaugų kontekste.

Paslaugų sektorių, kuriems gali būti taikoma ši leidžianti nukrypti nuostata, sąrašas:

<...>

[Sodininkystės paslaugų veikla; akmens pjaustymas, tašymas ir apdailinimas; statybinių metalo konstrukcijų ir jų dalių gamyba; statyba, įskaitant susijusias šakas; apsaugos veikla; pramoninis valymas; slauga namuose; socialinis darbas ir veikla, nesusijusi su apgyvendinimu]

<...>“

5

2003 m. Stojimo akto XII priedas pavadintas „Stojimo akto 24 straipsnyje nurodytas sąrašas: Lenkija“. Jis apima, kiek tai susiję su Lenkijos Respublika, nuostatas, kurios iš esmės sutampa su nuostatomis dėl Vengrijos Respublikos.

6

Direktyvos 96/71 1 straipsnyje numatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusioms įmonėms, kurios pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją pagal šio straipsnio 3 dalį.

<...>

3.   Ši direktyva taikoma tada, kai šio straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės imasi vienos iš šių tarpvalstybinių priemonių:

7

Pagal Darbuotojų perleidimo įstatymo (Arbeitskräfteüberlassungsgesetz, BGBl. 196/1988, toliau – AÜG) 3 straipsnio 1 dalį darbuotojų perleidimas – tai darbuotojų siuntimas tretiesiems asmenims tam tikriems darbams atlikti.

8

AÜG 4 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Siekiant nustatyti, ar yra darbuotojų perleidimas, reikia atsižvelgti į konkrečios situacijos tikrąjį ekonominį pobūdį, o ne į jos išorinius požymius.

2.   Darbuotojai perleidžiami ir tuomet, kai šie darbuotojai atlieka darbą užsakovo įmonėje pagal rangos sutartis, tačiau:

9

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos Užsieniečių įdarbinimo įstatymo (Ausländerbeschäftigungsgesetz, BGBl. 218/1975, toliau – AuslBG) 18 straipsnio 1–11 dalyse numatyti atvejai, kai užsieniečiai turi gauti leidimą dirbti arba leidimą būti komandiruotiems.

10

AuslBG 18 straipsnio 12 dalyje nustatyta:

„Įmonės, kurios verslo vieta yra kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje, laikinai dirbti į Austriją komandiruoti užsieniečiai neprivalo turėti leidimo dirbti arba leidimo būti komandiruotiems, jei:

11

AuslBG 32a straipsnio 6 dalis yra pereinamojo laikotarpio nuostata, taikoma 2004 m. gegužės 1 d. į Europos Sąjungą įstojusioms valstybėms narėms. Joje numatyta:

„18 straipsnio 1–11 dalys taikomos įdarbinant [Sąjungos] piliečius, kaip tai suprantama pagal 1 dalį, arba trečiųjų šalių piliečius, kuriuos į Austriją komandiruoja darbdavys, turintis verslo vietą Čekijos Respublikoje, Estijos Respublikoje, Latvijos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje, Vengrijos Respublikoje, Lenkijos Respublikoje, Slovėnijos Respublikoje arba Slovakijos Respublikoje, kad jie laikinai teiktų paslaugas, priklausančias paslaugų sektoriui, kuriam gali būti nustatyti laisvės teikti paslaugas pagal [SESV 56] straipsnį apribojimai remiantis Stojimo sutarties skyriaus, skirto laisvam asmenų judėjimui, 13 dalimi (Stojimo akto 24 straipsnyje nurodytas sąrašas, pateiktas V, VI, VII, VIII, IX, X, XI, XII, XIII ir XIV prieduose).“

12

2007 m. Alpenrind GmbH (toliau – Alpenrind), pagal Austrijos teisę įsteigta bendrovė, kurios pagrindinė veikla – mėsos pjaustymas ir prekyba perdirbta mėsa, sudarė sutartį su Vengrijoje įsteigta bendrove Martin Meat. Pagal šią sutartį Martin Meat turėjo perdirbti 25 galvijų skerdenų puses per savaitę ir šią mėsą supakuoti pardavimui.

13

Perdirbimo ir pakavimo operacijos buvo vykdomos Alpenrind skerdyklos patalpose Zalcburge (Austrija). Šias patalpas ir šioms operacijoms atlikti naudojamas mašinas Martin Meat nuomojosi ir už tai mokėjo fiksuotą nuomos mokestį Alpenrind. Patalpų eksploatacijos mokesčius mokėjo pastaroji bendrovė. Šioms operacijoms atlikti naudojama įranga, kaip antai peiliai, pjūklai ir apsauginiai drabužiai, priklausė Martin Meat.

14

Minėtas operacijas vykdė Martin Meat įdarbinti darbuotojai vengrai. Alpenrind atsakingas darbuotojas nurodydavo Martin Meat atsakingam darbuotojui, kurias skerdenas perdirbti ir kaip tai padaryti. Tada Martin Meat atsakingas darbuotojas organizuodavo savo darbuotojų darbą ir duodavo jiems nurodymus. Alpenrind kontroliavo atlikto darbo kokybę.

15

Už Martin Meat suteiktas paslaugas mokamas užmokestis buvo apskaičiuojamas pagal perdirbtos mėsos kiekį. Šis užmokestis būdavo sumažinamas, jeigu perdirbtos mėsos kokybė buvo nepakankama.

16

Austrijos valdžios institucijos, gavusios Martin Meat joms pateiktus prašymus dėl komandiravimo patvirtinimo, jai pranešė, kad, jų manymu, jos sutartiniai santykiai su Alpenrind buvo ne darbuotojų komandiravimas kaip papildoma paslaugų dalis, dėl kurio reikia gauti tik komandiravimo patvirtinimą pagal AuslBG 18 straipsnio 12 dalį, o darbuotojų perleidimas, kaip tai suprantama pagal AÜG 4 straipsnį, dėl kurio reikia gauti leidimą dirbti, kaip numatyta 2003 m. Stojimo akto pereinamojo laikotarpio nuostatose dėl galimybės patekti į darbo rinką, kurios perkeltos į AuslBG 32a straipsnio 6 dalį.

17

Todėl Alpenrind buvo skirta bauda, kurios suma viršijo 700 000 eurų. Pagal Alpenrind ir Martin Meat sudarytą sutartį baudą turėjo sumokėti pastaroji.

18

Martin Meat nusprendė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareikšti ieškinį savo teisės konsultantams G. Simonfay ir U. Salburg dėl jų atsakomybės. Prieš sudarant sutartį, kurioje numatyta Austrijos skerdykloje įdarbinti darbuotojus vengrus, šie konsultantai šiai įmonei nurodė, kad sutarčiai vykdyti nereikia gauti leidimų dirbti. Jų nuomone, pagrindinėje byloje nagrinėjama veikla nepriklausė paslaugų sektoriams, kurie pagal 2003 m. Stojimo aktą laikomi svarbiais, o atitinkami sutartiniai santykiai neapėmė darbuotojų perleidimo.

19

Šiomis aplinkybėmis Pesti központi kerületi bírόság (Pešto centrinis apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20

Antruoju klausimu, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar 2003 m. Stojimo akto X priedo 1 skyriaus 2 ir 13 dalys turi būti aiškinamos taip, kad Austrijos Respublika turi teisę riboti darbuotojų perleidimą į jos teritoriją, remdamasi šio priedo 1 skyriaus 2 dalimi, nepaisant to, kad toks perleidimas nesusijęs su svarbiu sektoriumi, kaip tai suprantama pagal minėto priedo 1 skyriaus 13 dalį.

21

Šiuo atžvilgiu primintina, kad 2003 m. Stojimo akto X priedo 1 skyriaus 2 dalimi leidžiama nukrypti nuo laisvo darbuotojų judėjimo ir laikinai Vengrijos piliečiams netaikyti Reglamento Nr. 1612/68 1–6 straipsnių. Šioje nuostatoje numatyta, kad dvejus metus nuo 2004 m. gegužės 1 d. valstybės narės gali taikyti nacionalines priemones arba priemones pagal dvišalius susitarimus, reglamentuojančias Vengrijos piliečių patekimą į jų darbo rinkas. Toje nuostatoje taip pat numatyta, kad valstybės narės gali toliau taikyti tokias priemones iki penkerių metų nuo Vengrijos Respublikos įstojimo į Sąjungą dienos laikotarpio pabaigos.

22

Minėto akto X priedo 1 skyriaus 13 dalimi leidžiama nukrypti nuo laisvės teikti paslaugas, kai paslaugų teikimas apima laikiną darbuotojų judėjimą. Ši dalis taikoma tik Vokietijos Federacinei Respublikai ir Austrijos Respublikai ir yra derybų, kurias pradėjo šios valstybės narės siekdamos numatyti laikinąjį visų Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalyje nurodytų paslaugų teikimo režimą, rezultatas (pagal analogiją žr. Sprendimo Vicoplus ir kt., C‑307/09–C‑309/09, EU:C:2011:64, 40 punktą). Joje išvardyti svarbūs sektoriai, kuriuose šios valstybės narės turi teisę riboti laisvę teikti paslaugas, apimančias laikiną darbuotojų judėjimą. Darbuotojų perleidimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktą, yra toks paslaugų teikimas.

23

Sprendime Vicoplus ir kt. (C‑307/09–C‑309/09, EU:C:2011:64, 32 punktas) dėl Nyderlandų Karalystės patvirtintų priemonių darbuotojų lenkų atžvilgiu Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos perleisti užsienio darbuotojus galima tik gavus leidimą dirbti, turi būti laikomi priemone, kurioje reglamentuojamas Lenkijos piliečių įdarbinimas pirmosios valstybės narės darbo rinkoje pagal 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalį, kuri, kiek tai susiję su Lenkijos Respublika, iš esmės identiška šio akto X priedo 1 skyriaus 2 daliai, kuri taikytina dabar nagrinėjamoje byloje.

24

Iš šios išvados matyti, kad teisė riboti darbuotojų perleidimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktą, numatyta ne tik Vokietijos Federacinei Respublikai ir Austrijos Respublikai, kurios susiderėjo dėl specialios leidžiančios nukrypti nuostatos, bet ir visoms kitoms valstybėms, kurios Lenkijos Respublikos įstojimo dieną jau buvo Sąjungos narės (šiuo klausimu žr. Sprendimo Vicoplus ir kt., C‑307/09–C‑309/09, EU:C:2011:64, 40 punktą).

25

Kadangi 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 ir 13 dalys iš esmės tapačios šio akto X priedo 1 skyriaus 2 ir 13 dalims, Sprendime Vicoplus ir kt. (C‑307/09–C‑309/09, EU:C:2011:64) pateikti išaiškinimai dėl Lenkijos Respublikos pagal analogiją taikytini Vengrijos Respublikai.

26

Vadinasi, valstybės, kurios Vengrijos Respublikos įstojimo dieną jau buvo Sąjungos narės, pagal 2003 m. Stojimo akto X priedo 1 skyriaus 2 dalį turi teisę riboti darbuotojų perleidimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktą.

27

Vis dėlto aplinkybė, jog Vokietijos Federacinė Respublika ir Austrijos Respublika susiderėjo dėl specialios leidžiančios nukrypti nuostatos, pakartotos šio akto X priedo 1 skyriaus 13 dalyje, taikomos tam tikriems svarbiems sektoriams, kuriuose šios dvi valstybės narės turi teisę riboti laisvę teikti paslaugas, apimančias darbuotojų judėjimą, negali panaikinti jų teisės riboti darbuotojų perleidimą pagal šio akto X priedo 1 skyriaus 2 dalį, kuri, kitaip nei to paties akto X priedo 1 skyriaus 13 dalis, skirta ne tik svarbiems sektoriams.

28

Tokia išvada atitinka akto X priedo 1 skyriaus 2 dalies tikslus, kuriais siekiama išvengti trikdymų, kurių naujoms valstybėms įstojus į Sąjungą galėtų atsirasti senųjų valstybių narių darbo rinkose dėl staigaus didelio skaičiaus naujųjų valstybių piliečių darbuotojų atvykimo (pagal analogiją žr. Sprendimo Vicoplus ir kt., C‑307/09 à C‑309/09, EU:C:2011:64, 34 punktą).

29

Be to, kaip savo išvados 34 punkte pažymėjo generalinė advokatė, negalima manyti, jog Vokietijos Federacinei Respublikai ir Austrijos Respublikai, kurios nuo pat pradžių buvo už pereinamojo laikotarpio priemones, skirtas apsaugoti darbo rinkoms nuo numatomo darbuotojų antplūdžio iš naujųjų valstybių narių, šioms įstojus į Sąjungą, susiderėjus dėl leidžiančios nukrypti nuostatos lieka mažiau diskrecijos reguliuoti darbuotojų vengrų antplūdį į jų teritoriją, nei dėl tokios nuostatos nesusiderėjusioms valstybėms narėms.

30

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad 2003 m. Stojimo akto X priedo 1 skyriaus 2 ir 13 dalys turi būti aiškinamos taip, kad Austrijos Respublika turi teisę riboti darbuotojų perleidimą į jos teritoriją remdamasi šio priedo 1 skyriaus 2 dalimi, nepaisant to, kad toks perleidimas nesusijęs su svarbiu sektoriumi, kaip tai suprantama pagal minėto priedo 1 skyriaus 13 dalį.

31

Pirmiausia reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, kurio prašoma priimti prejudicinį sprendimą, turi išaiškinti nacionaliniam teismui Sąjungos teisės normų turinį, kad šis teismas galėtų jas teisingai taikyti savo nagrinėjamos bylos aplinkybėms, o ne pats jas taikyti, juo labiau kad jis nebūtinai turi visus tam reikiamus duomenis (Sprendimo Omni Metal Service, C‑259/05, EU:C:2007:363, 15 punktas).

32

Šiomis aplinkybėmis pirmąjį klausimą reikia suprasti taip, kad juo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, į kokius svarbius elementus, esant tokiems sutartiniams santykiams, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, reikia atsižvelgti siekiant nustatyti, ar šie sutartiniai santykiai kvalifikuotini kaip darbuotojų perleidimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktą.

33

Šiuo atžvilgiu iš Sprendimo Vicoplus ir kt. (C‑307/09–C‑309/09, EU:C:2011:64, 51 punktas) matyti, kad darbuotojų perleidimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktą, yra atlygintinas paslaugų teikimas, kai tenkinamos trys sąlygos. Pirma, darbuotojo perleidimas yra už atlygį teikiama paslauga, kurią teikiant darbuotojas lieka dirbti paslaugą teikiančioje įmonėje, o darbo sutartis su įmone naudotoja nesudaroma. Antra, šiam darbuotojų perleidimui būdinga tai, kad darbuotojo siuntimas į priimančiąją valstybę narę yra įmonės teikiamų paslaugų dalykas. Trečia, pagal tokį darbuotojų perleidimą darbuotojas dirba kontroliuojamas ir vadovaujamas įmonės naudotojos.

34

Pirma, dėl antrosios sąlygos, kuri reikalauja išnagrinėti patį paslaugas teikiančios įmonės paslaugų teikimo dalyką, reikia atsižvelgti į visas aplinkybes, rodančias, kad darbuotojo siuntimas į priimančiąją valstybę narę yra arba nėra šio paslaugų teikimo dalykas.

35

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad iš principo paslaugų teikėjas privalo suteikti sutarties sąlygas atitinkančią paslaugą, todėl už sutarties neatitinkančių paslaugų suteikimą turi atsakyti jų teikėjas. Vadinasi, siekiant nustatyti, ar pats paslaugų sutarties dalykas yra darbuotojų komandiravimas į priimančiąją valstybę narę, reikia atsižvelgti, be kita ko, į visas aplinkybes, galinčias patvirtinti, kad paslaugų teikėjas neatsako už netinkamą sutartyje numatytos paslaugos suteikimą.

36

Todėl, jeigu iš įsipareigojimų pagal minėtą sutartį matyti, kad paslaugų teikėjas turi pareigą tinkamai suteikti sutartyje nurodytą paslaugą, iš principo mažiau tikėtina, kad tai – darbuotojų perleidimas nei tuo atveju, jeigu jis neatsako už netinkamą šios paslaugos suteikimą.

37

Nagrinėjamu atveju nacionalinis teismas turi patikrinti atitinkamas sutarties šalių pareigas ir nustatyti, kuri šalis atsako už netinkamą šios paslaugos suteikimą; tai, jog paslaugų teikėjo užmokestis priklauso ne tik nuo perdirbtos mėsos kieko, bet ir nuo jos kokybės, rodytų, kad šis paslaugų teikėjas atsako už tinkamą paslaugos suteikimą.

38

Be to, tai, kad paslaugų teikėjas gali laisvai nustatyti darbuotojų, kuriuos jis mano tikslinga siųsti į priimančiąją valstybę narę, skaičių, kaip, atrodo, yra ir pagrindinėje byloje ir kaip per teismo posėdį nurodė atsakovai pagrindinėje byloje, gali rodyti, kad aptariamos paslaugos dalykas nėra darbuotojų siuntimas į priimančiąją valstybę narę, bet kad šis siuntimas yra papildoma nagrinėjamoje sutartyje numatytos paslaugos dalis ir dėl to tai yra darbuotojų komandiravimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies a punktą.

39

Kita vertus, pagrindinėje byloje nei tai, kad paslaugų teikėjas priimančiojoje valstybėje narėje turi tik vieną klientą, nei tai, kad jis nuomojasi patalpas, kuriose teikiamos paslaugos, ir mašinas, nesuteikia naudingos informacijos atsakant į klausimą, ar tikrasis aptariamų paslaugų teikimo dalykas yra darbuotojų siuntimas į šią valstybę narę.

40

Antra, kalbant apie trečiąją sąlygą, Teisingumo Teismo suformuluotą Sprendime Vicoplus ir kt. (C‑307/09–C‑309/09, EU:C:2011:64, 51 punktas), reikia pažymėti, kad, kaip savo išvados 55 punkte pažymėjo generalinė advokatė, reikia atskirti pačių darbuotojų kontrolę ir vadovavimą jiems nuo kliento vykdomo patikrinimo, ar paslaugų teikimo sutartis įvykdyta tinkamai. Įprasta, kad klientas patikrina, ar suteikta paslauga atitinka sutarties reikalavimus. Be to, paslaugų teikimo atveju klientas paslaugų teikėjo darbuotojams gali duoti tam tikrus bendrus nurodymus, tačiau tai neapima vadovavimo paslaugų teikėjo darbuotojams ir jų kontrolės, kaip tai suprantama pagal trečiąją sąlygą, nustatytą Sprendime Vicoplus ir kt. (C‑307/09–C‑309/09, EU:C:2011:64, 51 punktas), su sąlyga, kad paslaugų teikėjas jiems duoda tikslius ir individualius nurodymus, kurie, jis mano, būtini toms paslaugoms suteikti.

41

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad, esant tokiems sutartiniams santykiams, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, norint nustatyti, ar šie sutartiniai santykiai laikytini darbuotojų perleidimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktą, reikia atsižvelgti į visas aplinkybes, rodančias, kad darbuotojo siuntimas į priimančiąją valstybę narę yra arba nėra su šiais sutartiniais santykiais susijusio paslaugų teikimo dalykas. Be kita ko, aplinkybė, kad paslaugų teikėjas atsako už netinkamą sutartyje nurodytos paslaugos suteikimą, taip pat aplinkybė, jog šis paslaugų teikėjas gali laisvai nuspręsti dėl darbuotojų, kuriuos jis mano tikslinga siųsti į priimančiąją valstybę narę, skaičiaus, iš principo yra požymis, kad toks siuntimas nėra atitinkamų paslaugų teikimo dalykas. Kita vertus, tai, kad įmonė – šių paslaugų gavėja tikrina, ar suteikta paslauga atitinka sutartį, arba tai, kad ji gali duoti bendrus nurodymus darbuotojams, kuriuos įdarbino minėtas paslaugų teikėjas, savaime neleidžia daryti išvados, kad tai yra darbuotojų perleidimas.

42

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: