Back to EUR-Lex homepage

EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Use quotation marks to search for an "exact phrase". Append an asterisk (*) to a search term to find variations of it (transp*, 32019R*). Use a question mark (?) instead of a single character in your search term to find variations of it (ca?e finds case, cane, care).
Search tips
Need more search options? Use the Advanced search
You are here

Document 62010CN0463

Byla C-463/10 P: 2010 m. rugsėjo 27 d. pateiktas Deutsche Post AG apeliacinis skundas dėl 2010 m. liepos 14 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) nutarties byloje Deutsche Post AG prieš Europos Komisiją (T-570/08)

OL C 328, 2010 12 4, p. 17–18 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)

4.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 328/17

2010 m. rugsėjo 27 d. pateiktas Deutsche Post AG apeliacinis skundas dėl 2010 m. liepos 14 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) nutarties byloje Deutsche Post AG prieš Europos Komisiją (T-570/08)

(Byla C-463/10 P)

()

2010/C 328/32

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Apeliantė: Deutsche Post AG, atstovaujama advokatų J. Sedemund ir T. Lübbig

Kita proceso šalis: Europos Komisija

Apeliantės reikalavimai

Apeliantė prašo:

1.

panaikinti visą skundžiamą 2010 m. liepos 14 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) nutartį byloje T-570/08;

2.

atmesti Komisijos Bendrajame Teisme pareikštą prieštaravimą dėl nepriimtinumo;

3.

panaikinti 2008 m. spalio 30 d. Europos Komisijos sprendimą dėl „įpareigojimo pateikti informaciją“ pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalį byloje „Valstybės pagalba C 36/2007 — Vokietija; valstybės pagalba Deutsche Post AG“;

4)

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Šio apeliacinio skundo dalykas yra Bendrojo Teismo nutartis, kuria šis teismas kaip nepriimtiną atmetė apeliantės ieškinį dėl Vokietijos Federacinei Respublikai skirto 2008 m. spalio 30 d. Europos Komisijos įpareigojimo pateikti informaciją byloje dėl valstybės pagalbos skyrimo apeliantei.

Šiame apeliaciniame skunde pagrindinis klausimas yra tai, ar ir esant kokioms sąlygoms galima ginčyti Komisijos pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalį priimtą sprendimą dėl įpareigojimo pateikti informaciją. Apeliantės manymu, ieškinys dėl sprendimo, kuriuo buvo įpareigota pateikti tik jos turimą informaciją, yra priimtinas, jeigu ji išreiškia abejones dėl Reglamento (EB) Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų procesinių reikalavimų laikymosi ir įpareigotos pateikti informacijos reikalingumo.

Tačiau Bendrasis Teismas tokio ieškinio priimtinumą paneigė iš esmės remdamasis argumentu, kad sprendimas dėl įpareigojimo pateikti informaciją neturi teisinių pasekmių. Jo teigimu, tai yra tik tarpinė priemonė, skirta parengti galutinį sprendimą.

Apeliantė pateikia penkis apeliacinio skundo pagrindus:

1.

Skundžiamoje nutartyje Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad sprendimą dėl įpareigojimo pateikti informaciją, kuris yra privalomas Sąjungos teisės aktas, gali peržiūrėti Europos teismai. Remiantis Reglamento (EB) Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalimi, siejant ją su SESV 288 straipsnio 4 dalimi, ir ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu lojalaus bendradarbiavimo principu, valstybė narė oficialiai įpareigojama pateikti reikalaujamą informaciją. Kadangi valstybė narė privalo vykdyti sprendimą, pareiga pateikti informaciją tiesiogiai perkeliama apeliantei, kuri (vienintelė) turi reikalaujamą informaciją.

2.

Be to, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad jei valstybė narė ir tiesiogiai susijusi įmonė privalėtų pateikti bet kokią Komisijos pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalį pareikalautą informaciją, ir būtent neatsižvelgiant į tai, ar apskritai buvo laikytasi 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų procesinių reikalavimų ir ar pareikalauta informacija turi kokį nors ryšį su nagrinėjamos valstybės pagalbos patikrinimo tikslu, tai būtų nesuderinama su Sąjungos teisėje įtvirtintu teisinės apsaugos užtikrinimu.

3.

Neatsižvelgęs į tai, kad sprendimas dėl įpareigojimo pateikti informaciją tiesioginį poveikį valstybės narės ir atitinkamos įmonės teisinei padėčiai turi ir dėl to, jog Reglamento (EB) Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalies trečiu sakiniu įpareigojimo pateikti informaciją nevykdymo atveju Komisijai suteikiama teisė sprendimą dėl galimos valstybės pagalbos priimti remiantis turima informacija, Bendrasis Teismas klaidingai išaiškino Reglamento (EB) Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalį ir 13 straipsnio 1 dalies trečią sakinį. Iš to išplaukiantis Komisijos įrodinėjimo naštos palengvinimas lemia žymų atitinkamos įmonės, kuri, siekdama apginti savo teises, faktiškai yra priversta pateikti prašomą informaciją, procesinės padėties pabloginimą.

4.

Bendrasis Teismas teisės klaidą padarė ir dėl to, kad sprendimo dėl įpareigojimo pateikti informaciją teisines pasekmes paneigė pateikdamas argumentą, jog tai yra tik tarpinė priemonė, skirta parengti galutinį sprendimą. Šiuo atveju Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad ši aplinkybė neatmeta apskundimo galimybės, jeigu vadinama tarpinė priemonė — kokia yra pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalį priimtas sprendimas — pati savaime turi neigiamų teisinių pasekmių.

5.

Galiausiai Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjant ieškinį dėl procesą užbaigiančio sprendimo į priimant sprendimą dėl įpareigojimo pateikti informaciją Komisijos padarytus teisės pažeidimus negali būti pakankamai atsižvelgiama, visų pirma dėl to, kad tuomet negalima remtis faktinių aplinkybių neišsamumu. Be to, laikinas neteisėto įpareigojimo pateikti informaciją vykdymas atitinkamai įmonei — kaip yra šiuo atveju — gali būti susijęs su didelėmis laiko ir finansinėmis sąnaudomis.
Top