—

Panellinios Syndesmos Viomichanion Metapoiisis Kapnou, atstovaujamos dikigoroi E. Petritsi ir K. Adamantopoulos,

—

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos I. Chalkias ir S. Papaïoannou,

—

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos M. Balta, E. Sitbon, M. Iosifidou ir A. Westerhof Löfflerová,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Triantafyllou ir G. von Rintelen,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiančio Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001 (OL L 270, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 40 t., p. 269), 69 straipsnio galiojimo.

2

Šis prašymas susijęs su Panellinios Syndesmos Viomichanion Metapoiisis Kapnou (Graikijos tabako perdirbėjų federacija, toliau ‐ Panellinios Syndesmos) (viena šalis) ir Ypourgos Oikonomias kai Oikonomikon (ekonomikos ir finansų ministras) ir Ypourgos Agrotikis Anaptyxis kai Trofimon (kaimo plėtros ir maisto pramonės ministras) (kita šalis) ginču dėl papildomų išmokų tabako sektoriuje.

3

Reglamento Nr. 1782/2003 24 ir 33 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<...>

4

Reglamento Nr.°1782/2003 III dalies „Bendrosios išmokos schema“ 5 skyriaus „Regioninis ir savanoriškas įgyvendinimas“ 2 skirsnio 64 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Ne vėliau kaip iki 2004 m. rugpjūčio 1 d. valstybė narė gali nuspręsti taikyti 1–4 skyriuose numatytą bendrosios išmokos schemą nacionaliniu ar regioniniu lygiu šiame skirsnyje nustatytomis sąlygomis.

2.   Atsižvelgdama į kiekvienos valstybės narės pasirinkimą, 144 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka Komisija nustato kiekvienos atitinkamai 66, 67, 68 ir 69 straipsniuose nurodytos tiesioginės išmokos viršutinę ribą.

Ši viršutinė riba lygi kiekvienos rūšies tiesioginės išmokos nacionalinės viršutinės ribos, nurodytos 41 straipsnyje, komponentui, padaugintam iš valstybių narių pagal 66, 67, 68 ir 69 straipsniuose atlikto sumažinimo procento.

Bendra nustatytų viršutinių ribų suma atimama iš 41 straipsnyje nurodytų nacionalinių viršutinių ribų 144 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.“

5

Minėto reglamento 69 straipsnyje „Savanoriškas konkrečių ūkininkavimo metodų įgyvendinimas ir kokybiškos produkcijos gamyba“ numatyta:

„Valstybės narės gali išlaikyti ne daugiau kaip 10 % 41 straipsnyje nurodytų nacionalinių viršutinių ribų komponento, atitinkančio kiekvieną VI priede nurodytą sektorių. Pasėlių, galvijų ir avių bei ožkų sektoriuose į šį išlaikymą atsižvelgiama siekiant taikyti didžiausius atitinkamai 66, 67 ir 68 straipsniuose nustatytus procentinius dydžius.

Šiuo atveju ir neviršijant pagal 64 straipsnio 2 dalį nustatytos viršutinės ribos, atitinkama valstybė narė to sektoriaus ar sektorių, kuriuose galioja toks išlaikymas, ūkininkams kasmet moka papildomą išmoką.

Papildoma išmoka skiriama už konkrečius ūkininkavimo metodus, kurie yra svarbūs aplinkos apsaugai ar jos gerinimui arba žemės ūkio produktų kokybei ir jų prekybai gerinti, laikantis sąlygų, kurias turės nustatyti Komisija 144 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.“

6

2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 795/2004, nustatančio išsamias bendrosios išmokos schemas, pateiktas Reglamente (EB) Nr. 1782/2003 (OL L 141, p. 1; specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 44 t., p. 226), 48 straipsnyje nustatyta:

„1.   Reglamento (EB) Nr. 1782/2003 69 straipsnyje numatyta papildoma išmoka skiriama, nepažeidžiant Reglamento (EB) Nr. 1257/1999 37 straipsnio 3 dalies bei jos įgyvendinimo taisyklių, laikantis šio straipsnio 2–6 dalyse nustatytų reikalavimų.

2.   Išmokos mokamos tiktai Reglamento (EB) Nr. 1782/2003 2 straipsnio a punkte nurodytiems ūkininkams, neatsižvelgiant į tai, ar jie kreipėsi dėl dalyvavimo bendrosios išmokos schemoje ar ne ir ar jie turi paskirtas teises į išmokas.

3.   Frazė „Sektoriuje ar sektoriuose, susijusiuose su išlaikymu“ reiškia, kad apskritai dėl išmokos gali kreiptis visi ūkininkai, atitinkantys šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus ir paraiškos papildomai išmokai gauti padavimo metu gaminantys produktus, patenkančius į Reglamento (EB) Nr. 1782/2003 VI priede nurodytą sektorių ar sektorius.

4.   Jei išmoka apima tokius ūkininkavimo metodus ar kokybę ir pardavimo priemones, kurioms nėra specialiai identifikuotos produkcijos arba produkcijos tiesiogiai neapima konkretus sektorius, išmoka gali būti skiriama su sąlyga, kad išmoka išsaugojama visuose Reglamento (EB) Nr. 1782/2003 VI priede nurodytuose sektoriuose, o schemoje dalyvauja tiktai priklausantys tame priede išvardytiems sektoriams ūkininkai.

5.   Taikant regioniniu lygiu Reglamento (EB) Nr. 1782/2003 69 straipsnį, išlaikymas apskaičiuojamas remiantis konkretaus regiono sektorių visų išmokų komponentais.

Valstybės narės apibrėžia regioną atitinkamu teritoriniu lygiu, vadovaudamosi objektyviais kriterijais ir užtikrindamos vienodas sąlygas ūkininkams bei vengdamos rinkos ir konkurencijos iškraipymo.

6.   Išsamią informaciją apie ketinamas skirti išmokas, o ypač apie pagalbos skyrimo reikalavimų atitikimą ir susijusius sektorius atitinkamos valstybės narės praneša ne vėliau nei prieš bendrosios išmokos schemos taikymo metus einančių metų rugpjūčio 1 d.

<...>“

7

2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 73/2009, nustatančiu bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiu tam tikras paramos schemas ūkininkams, iš dalies keičiančiu Reglamentus (EB) Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 378/2007 ir panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 (OL L 30, p. 16), buvo panaikintas Reglamentas Nr.°1782/2003. Taip pat 2009 m. spalio 29 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1120/2009, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams, III antraštinėje dalyje numatytos bendrosios išmokos schemos taikymo taisyklės (OL L 316, p. 1), buvo panaikintas Reglamentas Nr.°795/2004.

8

Reglamentai Nr. 1782/2003 ir 795/2004 buvo perkelti į nacionalinę teisę dviem Ypourgos Oikonomias kai Oikonomikon ir Ypourgos Agrotikis Anaptyxis kai Trofimon tarpžinybiniais dekretais, būtent: 2006 m. rugpjūčio 9 d. Tarpžinybiniu dekretu Nr. 292464 (FEK B’ 1122), kuriuo bendrai nustatytos papildomos administracinės įgyvendinimo priemonės ir asmenų, turinčių teisę gauti bendrąją išmoką, teisių skaičiaus ir vertės apskaičiavimo priemonės, ir 2006 m. rugpjūčio 8 d. Tarpžinybiniu dekretu Nr. 49143 (FEK B’ 1333), kuriuo bendrai nustatytos papildomos pagalbos mokėjimo siekiant išlaikyti kokybę tabako sektoriuje priemonės, t. y. skyrimo tvarka, išmokėtos sumos, mokėjimą pagrindžiantys dokumentai).

9

2005 m. rugpjūčio 9 d. Tarpžinybinio dekreto Nr. 292464 16 straipsniu ir I priedu tabakui nustatytas 2 % papildomos išmokos dydis už kokybės išlaikymą.

10

2006 m. lapkričio 13 d.Panellinios Syndesmos pateikė ieškinį Symvoulio tis Epikrateias prašydama panaikinti 2006 m. rugpjūčio 8 d. Tarpžinybinį dekretą Nr. 49143. Šioje byloje Panellinios Syndesmos taip pat ginčijo 2005 m. rugpjūčio 9 d. Tarpžinybinio dekreto Nr. 292464 galiojimą.

11

Panellinios Syndesmos teigimu, šie du dekretai yra neteisėti, nes jie sudaro Reglamento Nr.°1782/2003, kurio 69 straipsnis prieštarauja Sąjungos teisei, įgyvendinimo priemones.

12

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal reglamentą nacionalinėms institucijoms suteikta jo įgyvendinimo diskrecija sudaro sąlygas diferencijuoti atsižvelgiant į kiekvieno regiono poreikius ir kad valstybėms narėms suteikta galimybė nustatyti skirtingas išlaikymo procentines dalis nėra diskriminacija.

13

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar šis diferencijuotas įgyvendinimas, ypač kiek tai susiję su išlaikymo procentinių dalių taikymu, taigi, ir su skirtingomis papildomomis išmokomis, nenulemia konkurencijos tarp tuos pačius produktus gaminančių gamintojų, kurie įsisteigę skirtingose valstybėse narėse, iškraipymų ir neigiamų padarinių skirtingų regionų gamintojų pajamoms.

14

Šiomis aplinkybėmis Symvoulio tis Epikrateias nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„Ar Reglamento Nr. 1782/2003 69 straipsnio nuostata, pagal kurią valstybėms narėms leidžiama nustatyti skirtingus išlaikymo procentinius dydžius mokant papildomas išmokas gamintojams, bet ne daugiau kaip 10 % 41 straipsnyje nurodytų nacionalinių viršutinių ribų komponento laikantis 69 straipsnio trečioje pastraipoje apibrėžtų kriterijų, suderinama su EB sutarties 2, 32 ir 34 straipsnių nuostatomis ir su tikslu užtikrinti stabilias gamintojų pajamas ir išsaugoti kaimo vietoves, atsižvelgiant į tai, kad pagal ją leidžiama tokia išlaikymo procentinio dydžio diferenciacija?“

15

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 1782/2003 69 straipsnis yra teisėtas atsižvelgiant į EB 32 ir 34 straipsnius ir į tikslą užtikrinti stabilias gamintojų pajamas ir išsaugoti kaimo vietoves, nes taikant šį straipsnį gamintojams, kuriems valstybė narė nustato mažesnius išlaikymo procentinius dydžius, sudaromos ne tokios palankios sąlygos, palyginti su gamintojais, įsisteigusiais kitose valstybėse narėse, kur šios išlaikymo procentinės dalys nustatytos didesnės, ir atsiranda diskriminacija bei konkurencijos tarp tuos pačius produktus gaminančių gamintojų, kurie įsisteigę skirtingose valstybėse narėse, iškraipymų.

16

Preliminariai pažymėtina, kad tai, jog reglamentai Nr. 1782/2003 ir 795/2004 buvo panaikinti, neturi poveikio ginčo pagrindinėje byloje dalykui, nes Reglamento Nr. 1782/2003 69 straipsnis taikytas iki 2010 m. birželio mėn.

17

Kaip nustatyta Reglamento Nr.°1782/2003 24 konstatuojamojoje dalyje, juo siekiama sudaryti sąlygas pereiti nuo paramos gamybai prie paramos gamintojui, laipsniškai mažinant tiesiogines išmokas ir įdiegiant nuo gamybos atsietos paramos pajamoms pagalbos schemą, t. y. bendrąją išmoką, nustatytą atsižvelgiant į ankstesnes atskaitiniu laikotarpiu turėtas teises, kad Europos Sąjungos ūkininkai taptų konkurencingesni.

18

Reikia pridurti, kad bendrosios išmokos schemos įdiegimas atitinka naująją bendrą žemės ūkio politiką, kurios vienas iš pagrindinių tikslų, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 3 punkte, buvo atitinkamas Sąjungos taisykles padaryti racionalesnes ir paprastesnes, toliau vykdant didesnę politikos įgyvendinimo decentralizaciją, paliekant valstybėms narėms ir regionams kuo didesnę diskreciją.

19

Iš dalies įgyvendinant politiką, susijusią su bendrosios išmokos schema, Reglamento Nr.°1782/2003 64 straipsnyje numatyta, kad „ne vėliau kaip iki 2004 m. rugpjūčio 1 d.“ valstybės narės gali nuspręsti taikyti numatytą bendrosios išmokos schemą nacionaliniu ar regioniniu lygiu specifinėmis sąlygomis.

20

Esant tokioms sąlygoms pagal minėto reglamento 69 straipsnį valstybės narės gali išlaikyti ne daugiau kaip 10 % nacionalinių viršutinių ribų komponento, atitinkančio kiekvieną produkto sektorių, kad paskirtų papildomą išmoką už konkrečius ūkininkavimo metodus, kurie yra svarbūs aplinkos apsaugai ar jos gerinimui arba žemės ūkio produktų kokybei ir jų prekybai gerinti.

21

Šiuo klausimu reikia įvertinti, ar Reglamento Nr.°1782/2003 69 straipsnis pažeidžia EB 34 straipsnį, nes dėl jo, pirma, atsiranda diskriminacija tarp gamintojų ir, antra, iškraipoma konkurencija tarp tuos pačius produktus gaminančių gamintojų, kurie įsisteigę skirtingose valstybėse narėse.

22

Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 34 straipsnio 2 dalis, draudžianti bet kokią diskriminaciją bendroje žemės ūkio politikoje, yra tik konkreti bendrojo lygybės principo, reikalaujančio, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent skirtingas elgesys yra objektyviai pateisinamas, išraiška (2009 m. birželio 11 d. Sprendimo Agrana Zucker, C-33/08, Rink. p. I-5035, 46 punktas).

23

Konstatuotina, pirma, kad pačiame Reglamento Nr.°1782/2003 69 straipsnyje nenustatomos skirtingos sąlygos pagal valstybes nares arba gamintojus, tik suteikiama visoms valstybėms narėms tokiomis pat sąlygomis ir tvarka tam tikra diskrecija skirti papildomas išmokas bendros žemės ūkio politikos reformai įgyvendinti.

24

Antra, reikia priminti, kad pagal EB 5 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintą subsidiarumo principą Sąjunga imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tuomet, kai norimų tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Sąjunga dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio juos pasiektų geriau (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 8 d. Sprendimo Vodafone ir kt., C-58/08, Rink. p. I-4999, 72 punktą).

25

Be to, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad valstybės narės gali Sąjungos teisės reglamentuojamoje srityje priimti nuostatas, kai ji aiškiai joms suteikia sprendimų priėmimo įgaliojimus (šiuo klausimu žr. 1992 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Teulie, C-251/91, Rink. p. I-5599, 13 punktą ir 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Witt, C-356/95, Rink. p. I-6589, 39 punktą).

26

Pagaliau, reikia konstatuoti, kad įgyvendinant bendrą žemės ūkio politiką, kuri pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies d punktą priklauso pasidalijamajai Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai, pagal SESV 2 straipsnio 2 dalį valstybės narės naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Sąjunga nepasinaudojo savo kompetencija.

27

Taip juo labiau yra nuo tada, kai buvo įgyvendinta bendra žemės ūkio politikos reforma, po kurios, kaip tai pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, buvo padidinta kompetencijų decentralizacija, siekiant labiau atsižvelgti į kiekvienai valstybei narei arba regionui būdingas sąlygas, ir į skirtingų produktų ir atitinkamų gamintojų padėtį rinkoje pagal EB 33 straipsnio 2 dalies a punktą.

28

Darytina išvada, kad Europos Sąjungos Taryba galėjo suteikti valstybėms narėms tam tikrą diskreciją nustatant išlaikymo procentinę dalį, kaip nustatyta Reglamento Nr.°1782/2003 33 konstatuojamoje dalyje, kad siekdamos veiksmingiau reaguoti į specifines situacijas valstybės narės turėtų galimybę nustatyti tam tikrą pusiausvyrą tarp individualių teisių į išmokas ir regioninio ar nacionalinio vidurkio ir tarp esamų išmokų ir bendrosios išmokos.

29

Trečia, pažymėtina, kad valstybėms narėms suteikti įgaliojimai, viena vertus, yra griežtai apibrėžti, su daugybe materialinių ir procesinių sąlygų ir, kita vertus, sudaro laikiną priemonę, kuria siekiama pereiti prie bendrųjų išmokų schemos.

30

Iš tikrųjų, pirma, pagal Reglamento Nr.°1782/2003 69 straipsnį leidimas diferencijuoti yra ribotas, nes laipsniškai mažėjant tiesioginėms išmokoms valstybės narės gali išlaikyti ne daugiau kaip 10 % nacionalinių viršutinių ribų komponento, atitinkančio kiekvieną sektorių, kad galėtų išmokėti papildomą išmoką.

31

Kita vertus, minėtame 69 straipsnyje numatyta, kad papildoma išmoka skiriama už konkrečius ūkininkavimo metodus, kurie yra svarbūs aplinkos apsaugai ar jos gerinimui arba žemės ūkio produktų kokybei ir jų prekybai gerinti, laikantis sąlygų, kurias Komisija turės nustatyti Reglamento Nr.°1782/2003 69 straipsnio 3 pastraipoje nustatyta tvarka. Išsamiau išnagrinėjęs kiekvieną produkto sektorių Sąjungos teisės aktų leidėjas Reglamento Nr.°1782/2003 66‐68 straipsniuose, be kita ko, numatė specialias taisykles pagal į šių sektorių ypatumus.

32

Ketvirta, iš Reglamento Nr.°1782/2003 69 straipsnio matyti, kad bendra ūkininkams mokama išmokų suma konkrečiame sektoriuje kiekvienoje valstybėje narėje iš esmės yra tokia pati, nesvarbu, ar nacionalinės institucijos nusprendžia mokėti papildomas išmokas, o jei jas moka, neatsižvelgiant į jų šiuo tikslu nustatyto išlaikymo dalies dydį.

33

Be to, nustačius skirtingas išlaikymo procentines dalis automatiškai neskiriamos skirtingo dydžio išmokos, nes jos skiriamos tik ūkininkams, kurie laikosi numatytų reikalavimų ir specifinių kriterijų.

34

Penkta, primintina, kad tai, jog priemonė, priimta organizuojant bendrąją rinką, gali turėti skirtingą poveikį atskiriems gamintojams, atsižvelgiant į individualią jų gamybą ar vietos sąlygas, nėra EB sutartimi draudžiama diskriminacija, jeigu ji pagrįsta objektyviais kriterijais, pritaikytais taip, kad bendras rinkos organizavimas globaliai veiktų (1985 m. liepos 9 d. Sprendimo Bozzetti, 179/84, Rink. p. 2301, 34 punktas ir 2009 m. gegužės 14 d. Sprendimo Azienda Agricola Disarò Antonio ir kt., C-34/08, Rink. p. I-4023, 69 punktas).

35

Be to, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad diskriminacijos draudimas neapima galimų vertinimo skirtumų, vienoje ar kitoje valstybėje narėje galinčių atsirasti dėl nevienodų skirtingų valstybių narių teisės aktų, jei šie teisės aktai vienodai veikia visus į jų taikymo sritį patenkančius asmenis (2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Horvath, C-428/07, Rink. p. I-6355, 55 punktas ir nurodyta teismo praktika).

36

Nors iš tikrųjų šis principas buvo nustatytas aiškinant Sąjungos teisės nuostatas siekiant įvertinti nacionalinės teisės aktų atitiktį nediskriminacijos principui, vis dėlto tas pats taikytina ir vertinant, ar galioja Sąjungos teisės nuostata, suteikianti valstybėms narėms vertinimo diskreciją, kuria vadovaudamosi jos priima minėtus skirtingus teisės aktus.

37

Šešta, veiksmingos konkurencijos išsaugojimas žemės ūkio produktų rinkose atitinka bendros žemės ūkio politikos tikslus.

38

Šiuo klausimu pirmiausia primintina, kad, kaip tai buvo konstatuota šio sprendimo 32 ir 33 punktuose, tai, jog nustatomi skirtingi išlaikymo procentiniai dydžiai, nebūtinai reiškia, jog bus mokamos daugiau ar mažiau padidintos sumos.

39

Darant prielaidą, kad valstybėse narėse nustatyti skirtingi išlaikymo procentiniai dydžiai gali iškreipti konkurenciją tarp tuos pačius produktus gaminančių gamintojų, kurie įsisteigę skirtingose valstybėse narėse (tai nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nebuvo nurodyta), primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, net kiek tai susiję su Sutartyje įtvirtintomis konkurencijos taisyklėmis, EB 36 straipsnyje pirmenybė teikiama bendros žemės ūkio politikos tikslams, o ne konkurencijos politikos tikslams (2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Milk Marque ir National Farmers’ Union, C-137/00, Rink. p. I-7975, 81 punktas).

40

Bet kuriuo atveju Sąjungos teisės aktų leidėjas bendros žemės ūkio politikos srityje turi didelę diskreciją, kuri atitinka pagal EB 34 ir 37 straipsnius jam priskirtas politines funkcijas, ir Teisingumo Teismas ne kartą jau yra nusprendęs, kad tokios priemonės teisėtumą gali paveikti tik tai, jog šioje srityje priimta priemonė, atsižvelgiant į tikslą, kurį kompetentinga institucija nori pasiekti, yra akivaizdžiai netinkama (2009 m. liepos 2 d. Sprendimo Bavaria ir Bavaria Italia, C-343/07, Rink. p. I-5491, 81 punktas).

41

Todėl Teisingumo Teismo kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar nagrinėjama priemonė nėra susijusi su akivaizdžia klaida, ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais arba ar atitinkama institucija akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos (2001 m. liepos 12 d. Sprendimo Jippes ir kt., C-189/01, Rink. p. I-5689, 80 punktas; 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C-304/01, Rink. p. I-7655, 23 punktas ir 2006 m. kovo 23 d. Sprendimo Unitymark ir North Sea Fishermen’s Organisation, C-535/03, Rink. p. I-2689, 55 punktas).

42

Šiuo klausimu pirmiausia iš Reglamento Nr.°1782/2003 33 ir 34 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jo 69 straipsnyje numatyta galimybė suteikti papildomą išmoką turi būti įgyvendinta atsižvelgiant į struktūrinius ir gamtinius įvairių žemės ūkio regionų skirtumus. Šis elementas akivaizdžiai yra vienas iš tų, į kuriuos pagal EB 33 straipsnio 2 dalį reikia atsižvelgti rengiant bendrą žemės ūkio politiką.

43

Kadangi galimi konkurencijos iškraipymai, kurių gali atsirasti taikant Reglamento Nr.°1782/2003 69 straipsnį, daugių daugiausia yra riboti, negalima laikyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nenustatė teisingos pusiausvyros tarp skirtingų elementų ir tikslų, į kuriuos reikia atsižvelgti, ir taip akivaizdžiai viršijo savo diskreciją.

44

Ištyrus Reglamento Nr.°1782/2003 69 straipsnį atsižvelgiant į EB 34 straipsnį nebuvo nustatyta jokia aplinkybė, kuri galėtų turėti poveikį jo galiojimui.

45

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi ieškovės pagrindinėje byloje argumentais, pagal kuriuos Reglamento Nr. 1782/2003 69 straipsnis prieštarauja EB 32 straipsniui, nes suteikiant valstybėms narėms teisę laisvai nustatyti, netaikant kriterijų ir sąlygų, produktui, kuris, kaip antai žaliavinis tabakas, yra bendro rinkos organizavimo dalykas, numatytos pagalbos nacionalinės viršutinės ribos išlaikymo procentinį dydį, šia nuostata iš esmės panaikinama tokio produkto bendro rinkos organizavimo tvarka.

46

Konstatuotina, kad valstybėms narėms suteikta diskrecija nustatyti atitinkamame sektoriuje taikomą išlaikymo procentinės dalies nacionalinę viršutinę ribą, siekiant skirti papildomą išmoką, niekaip nesiekiama panaikinti bendro žemės ūkio politikos pobūdžio ir nedaromas toks poveikis; ji reiškia tik nacionalinėms institucijoms suteiktus įgaliojimus įgyvendinti tam tikras taisykles, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas laiko tinkamomis diegiant bendrosios išmokos sistemą.

47

Iš tikrųjų, minėta papildoma išmoka, laikina ir ne didesne negu 10 % nacionalinių viršutinių ribų komponento, siekiama, pirma, paskatinti ūkininkus laikytis reikalavimų, susijusių su produktų kokybės gerinimu ir aplinkos apsauga, kaip kompensacija už tinkamiausią prisitaikymą prie naujų bendros žemės ūkio politikos reikalavimų, ir, antra, sušvelninti neigiamą poveikį, kuris kyla tam tikruose produktų sektoriuose pereinant nuo tiesioginių išmokų sistemos prie bendrosios išmokų sistemos.

48

Valstybėms narėms suteikta teisė nustatyti tinkamiausio lygmens išlaikymo procentinę dalį, atsižvelgiant į nacionalinius ar regioninius savitumus, taip pat į skirtingų produktų ir atitinkamų gamintojų padėtį rinkoje, yra pateisinama pagal EB 33 straipsnio 2 dalį, kuri įpareigoja, kuriant bendrą žemės ūkio politiką ir numatant konkrečius jos įgyvendinimo būdus, atsižvelgti į žemės ūkio veiklos savitumą, kuris priklauso nuo žemės ūkio socialinės struktūros ir nuo struktūrinių bei gamtinių įvairių žemės ūkio regionų skirtumų, ir į tai, kad atitinkami pokyčiai turi vykti laipsniškai.

49

Be to, kaip tai matyti iš šio sprendimo 29‐31 punktų, Sąjungos teisės aktų leidėjo nacionalinėms institucijoms suteiktiems įgaliojimams yra taikomos kelios procesinės ir materialinės sąlygos, nustatytos tiesiogiai Reglamento Nr. 1782/2003 69 straipsnyje, ir kurios bus nustatytos reglamente, kurį Komisija turi priimti minėto reglamento 144 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

50

Šiuo požiūriu konstatuotina, kad Komisija išsamiai nustatė minėtas sąlygas Reglamente Nr. 795/2004, kurio 48 straipsnyje numatytos svarbios garantijos, pagal kurias reikalaujama, jog valstybės narės priimtų savo sprendimus remdamosi objektyviais kriterijais ir „užtikrintų vienodas sąlygas ūkininkams bei vengtų rinkos ir konkurencijos iškraipymo“. Minėtomis nuostatomis Komisijai taip pat suteikiami įgaliojimai atidžiai stebėti, kaip valstybių narių institucijos moka papildomas išmokas, ir nustatyti joms keletą įpareigojimų pranešti.

51

Be to, Reglamento Nr.°1782/2003 64 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad Komisija per nustatytą terminą pateiktų „Tarybai pranešimą, prie kurio prireikus pridedami atitinkami pasiūlymai, apie galimus pasinaudojimo atitinkamomis galimybėmis, taip pat ir to paties reglamento 69 straipsnyje numatytomis galimybėmis, valstybėse narėse padarinius – rinkos ir struktūros pokyčius“.

52

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad išnagrinėjus Reglamento Nr.°1782/2003 69 straipsnį, atsižvelgiant į EB 32 straipsnį, nebuvo nustatyta jokia aplinkybė, kuri galėtų turėti poveikį jo galiojimui.

53

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Reglamento Nr. 1782/2003 69 straipsnis pažeidžia „stabilių gamintojų pajamų užtikrinimo“ ir „kaimo vietovių išsaugojimo“ tikslus, nes dėl jų taikymo ūkininkams neužtikrinamos stabilios pajamos ir jie gali būti priversti apleisti tabako auginimą.

54

Dėl stabilių gamintojų pajamų užtikrinimo pažymėtina, kad, kaip tai pažymi Taryba, toks tikslas nėra numatytas tarp EB 33 straipsnyje nustatytų bendros žemės ūkio politikos tikslų; šiame straipsnyje nurodytas tikslas – „užtikrinti vienodas sąlygas ūkininkams“ ir „stabilizuoti rinkas“.

55

Kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 60 punkte, Sutartyse nėra reikalaujama, kad deramą gyvenimo lygį privalu užtikrinti nuolat auginant vieną ir tą patį produktą.

56

Be to, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 32 punkte, Reglamento Nr.°1782/2003 69 straipsnis nepakeičia bendrai išmokamos sumos, kuri gali būti išmokėta produkto sektoriaus, pavyzdžiui, tabako, gamintojams, tik leidžia, bet ribotai paskirstyti pagalbos sumą tiesioginėms išmokoms ir atitinkamai papildomoms išmokoms.

57

Beje, EB 33 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytas tikslas stabilizuoti rinkas nereiškia, kad gamyba turi būti visuomet stabili, atvirkščiai, vienas iš bendros žemės ūkio politikos tikslų yra skatinti žemės ūkio pramonės konkurencingumą ir didesnį orientavimąsi į rinką.

58

Kalbant apie atitiktį nurodytam kaimo vietovių išsaugojimo tikslui, pažymėtina, kad Reglamento Nr.°1782/2003 3 ir 21 konstatuojamose dalyse konkrečiai pabrėžiama būtinybė išvengti žemės ūkio paskirties žemės apleidimo ir išsaugoti kaimo vietoves. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė nieko, kas įrodytų, jog minėto reglamento 69 straipsnyje numatyta priemonė pažeidė šiuos tikslus. Atvirkščiai, valstybėms narėms suteikta diskrecija nustatyti išlaikymo procentinę dalį joms leidžia nustatyti papildomos išmokos mokėjimo sąlygas atsižvelgiant į šių tikslų pasiekimo sąlygas.

59

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad išnagrinėjus pateiktą prejudicinį klausimą nebuvo nustatyta jokia aplinkybė, kuri galėtų turėti poveikį Reglamento Nr. 1782/2003 69 straipsnio galiojimui.

60

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

Išnagrinėjus prejudicinį klausimą nebuvo nustatyta jokia aplinkybė, kuri galėtų turėti poveikį 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiančio Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001, 69 straipsnio galiojimui.