2016 m. gruodžio 20 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Komisija/Europos Sąjungos Taryba

(Byla C-659/16)

(2017/C 038/26)

Proceso kalba: prancūzų

Šalys

Ieškovė: Europos Komisija, atstovaujama A. Bouquet, E. Paasivirta ir Ch. Hermes

Atsakovė: Europos Sąjungos Taryba

Ieškovės reikalavimai

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Komisija prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2016 m. spalio 10 d. Tarybos sprendimą, kiek Taryba nustatė, jog pasiūlymai Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos komisijai dėl trijų saugomų jūrų rajonų nustatymo Vedelio jūroje, Roso jūroje ir rytinėje Antarkties vandenyno dalyje pateikiami ir jiems pritariama Sąjungos ir jos valstybių narių vardu, o ne vienos Sąjungos vardu.

Komisija tvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčijamame sprendime kompetencija šioje srityje laikoma pasidalijamąja, todėl teigiama, kad sprendimas dėl diskusijoms skirto dokumento turi būti priimtas bendru sutarimu ir pateiktas Sąjungos ir jos valstybių narių vardu, jis yra neteisėtas, nes taip Komisijai užkertamas kelias pateikti šį dokumentą vienos Sąjungos vardu ir pažeidžiama išimtinė Sąjungos kompetencija šioje srityje (ir Komisijos prerogatyvos atstovauti Sąjungai).

Grįsdama savo ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, Komisija pateikia du teisinius pagrindus.

Visų pirma, Komisija teigia, kad priėmusi ginčijamą aktą Taryba pažeidė išimtinę Sąjungos kompetenciją biologinių jūrų išteklių apsaugos srityje, kaip nurodyta SESV 3 straipsnio 1 dalies d punkte (pirmasis ieškinio pagrindas). Pirma, Komisijos nuomone, Taryba nepaisė teisinio ginčijamame akte nurodytos priemonės konteksto tiek, kiek tai susiję su Konvencija dėl Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos, ir tiek, kiek tai susiję su Sąjungos teisės aktais. Antra, Komisija mano, kad Taryba neatsižvelgė į šios priemonės tikslą ir turinį.

Visų antra (subsidiariai), Komisija teigia, kad net jeigu priemonė neturi būti laikoma biologinių jūrų išteklių apsaugos priemone, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktą, priėmusi ginčijamą aktą Taryba bet kuriuo atveju pažeidė išimtinę Sąjungos kompetenciją, o Sąjunga turi šioje srityje išorės išimtinę kompetenciją, nes numatoma priemonė gali daryti poveikį Sąjungos taisyklėms arba pakeisti jų taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį (antrasis ieškinio pagrindas). Pirma, Komisija mano, kad Taryba neatsižvelgė į tai, kad numatoma priemonė gali daryti poveikį dviem antrinės teisės reglamentams (Reglamentai (EB) Nr. 600/2004 ir (EB) Nr. 601/2004) arba pakeisti jų taikymo sritį. Antra, Komisijos nuomone, Taryba neatsižvelgė į poveikį 2014 m. birželio mėn. Sąjungos pamatinei pozicijai ar jos taikymo srities pakeitimą.