2014 m. rugsėjo 9 d. Europos Komisijos pateiktas apeliacinis skundas dėl 2014 m. lapkričio 20 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) byloje T-461/12 priimto sprendimo Hansestadt Lübeck/Europos Komisija

(Byla C-524/14 P)

(2015/C 026/21)

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Apeliantė: Europos Komisija, atstovaujama T. Maxian Rusche, R. Sauer

Kita apeliacinio proceso šalis: Hansestadt Lübeck, ankstesnis pavadinimas – Flughafen Lübeck GmbH

Apeliantės reikalavimai

Apeliantė prašo:

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Pirmas pagrindas: apeliantė nebuvo konkrečiai susijusi

Bendrojo Teismo manymu, kadangi Hansestadt Lübeck perėmė viešosios įmonės, kuri iki 2013 m. sausio 1 d. eksploatavo oro uostą, teises, ji tapo konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu, nes minėta viešoji įmonė, naudodamasi jai suteikta išimtine kompetencija, teikė valstybės pagalbą. Tokia išvada grindžiama tokiomis faktinėmis aplinkybėmis: viešoji įmonė teikia mokesčių tvarkos pasiūlymą federalinės valstybės reguliavimo institucijai, kuri yra kompetentinga tą pasiūlymą patvirtinti arba atmesti (ginčijamo sprendimo 29 – 34 punktai)

Komisijos manymu, nors Bendrasis Teismas teisingai konstatavo tikrinamus faktus, vis dėlto jis padarė teisės klaidą laikydamas viešąją įmonę, kuri iki 2013 m. sausio 1 d. eksploatavo Liubeko oro uostą, atsakinga įmone, savarankiškai įgyvendinančia jai suteiktą išimtinę kompetenciją. Pagal Teisingumo Teismo praktiką tikrinant, ar viešoji ar privati įstaiga, įgyvendinanti pagalbos režimą, yra konkrečiai su ja susijusi (kaip antai, viešoji įmonė, kuri iki 2013 m. sausio 1 d. eksploatavo Liubeko oro uostą), lemiamą reikšmę turi tai, ar tokia įstaiga pati sprendžia savo valdymo ir politikos klausimus, ar už ją tai daro valstybė (1). Iš Bendrojo Teismo konstatuotų faktinių aplinkybių matyti, kad tokią kompetenciją turi valstybė ir tai pirmiausia dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, mokesčių tvarką iš anksto turi patvirtinti federalinės žemės reguliavimo įstaiga. Be to, Bendrojo Teismo manymu, ši reguliavimo įstaiga privalo laikytis galiojančių federalinių nuostatų oro uostų veikloje taikomų mokesčių srityje. Todėl vien ta aplinkybė, kad oro uostą eksploatuojanti įmonė turi pateikti tvirtinimui pasiūlymą dėl mokesčių tvarkos nereiškia, jog ji galėjo nuspręsti dėl savo valdymo arba nustatyti tikslus, kurių būtų siekiama tvirtinama tvarka.

Bendrasis Teismas nuspręsdamas, kad teisė įgyvendinti prieš pagalbos teikimą reikalingą atlikti funkciją (šioje byloje – pateikti reguliavimo įstaigai patvirtinti mokesčių tvarkos pasiūlymą), reiškia savo kompetencijos teikti pagalbą įgyvendinimą, padarė teisės klaidą, nes pernelyg plačiai išaiškino „konkrečios sąsajos“ sąvoką.

Antras motyvas: Suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimas

Bendrasis Teismas mano, kad perėmusi iki 2013 m. sausio 1 d. Liubeko oro uostą eksploatavusios viešosios įmonės teises, Hansestadt Lübeck išsaugojo interesą pareikšti ieškinį, įskaitant ir Liubeko oro uosto pardavimo privačiam investuotojui atveju. Bendrasis Teismas nemanė, kad būtina nustatyti, ar pareiga sustabdyti pagalbos teikimą pasibaigė 2013 m. sausio 1 d., kadangi mokesčių tvarka nustoja buvusi valstybės pagalba, nes ji teikiama ne iš valstybės lėšų. Bendrojo Teismo manymu, net jei taip ir būtų, apeliantė pirmoje instancijoje išsaugoja interesą pareikšti ieškinį, nes vis dar nebuvo baigta formali tyrimo procedūra ir todėl ginčijamas sprendimas vis dar kėlė teisinius poveikius.

Pirmas Bendrojo Teismo argumentas yra neteisingas, nes net ir tuo atveju, kai nėra priimtas galutinis sprendimas, kuriuo būtų baigta formali tyrimo procedūra, ginčijamas sprendimas gali prarasti savo vienintelį teisinį poveikį – įpareigojimą sustabdyti pagalbos priemonės vykdymą kol vykdomas tyrimas, – jei minėtos priemonės taikymas būtų nutrauktas dėl motyvų, nesusijusių su pačia formalia tyrimo procedūra (šiuo atveju – oro uosto privatizavimas).

Antras Bendrojo Teismo argumentas prieštarauja teismo praktikai, pagal kurią reikalaujama esamo ir tikro suinteresuotumo. Šiuo atveju rizika, kad priemonės įgyvendinimas bus atidėtas iki 2013 m. sausio 1 d., nematerializavosi, nes oro uostas buvo privatizuotas. Privatizavus oro uostą, Hansestadt Lübeck neįrodė savo suinteresuotumo pareikšti ieškinį.

Dėl šių motyvų Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad apeliantė pirmoje instancijoje turi tikrą interesą.

Trečias ieškinio pagrindas: klaidingas atrankos sąvokos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, aiškinimas

Teisingumo Teismo manymu, siekiant nustatyti, ar viešosios įmonės mokesčių tvarka yra atrankinė, reikia nustatyti, ar minėta tvarka be diskriminacijos taikoma visiems šios viešosios įmonės tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų esamiems ir potencialiems naudotojams (sprendimo 53 punktas).

Ši nuomonė akivaizdžiai prieštarauja Teisingumo Teismo praktikai, pagal kurią šios priemonės nėra bendrosios mokesčių arba ekonominės politikos priemonės, bet atrankinės priemonės, kai jos taikomos tik konkrečiai ūkinės veiklos rūšiai arba konkrečioms šia ūkine veikla užsiimančioms įmonėms (2). Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad viešosios įstaigos nustatyti preferenciniai tarifai prekėms ir paslaugoms yra atrankiniai, net jei jas gali įsigyti visi esami ir potencialūs naudotojai (3). Generalinis advokatas byloje Deutsche Lufthansa pateiktoje išvadoje pasirėmė šia teismo praktika situacijoje, kuri tiksliai atitinka šioje byloje nagrinėjamą situaciją, būtent susijusią su oro uosto mokesčiais, kai atitinkamo dydžio naudotojui buvo pritaikytos nuolaidos, ir patvirtino tokios priemonės atrankinį pobūdį (4).

Ketvirtas ieškinio pagrindas: pagrindimo stoka ir prieštaraujantys pagrindai

Bendrojo Teismo nurodyti pagrindai yra klaidingi. Pirma, trūksta esminės atrankos analizės, konkrečiai kalbant, nebuvo nustatytas tikslas, kurio siekta tvirtinant mokesčių tvarką; tuomet atsižvelgiant į šią tvarką, būtina nustatyti, kokios įmonės yra panašioje teisinėje ir faktinėje padėtyje. Antra, Bendrojo Teismo pagrindai tarpusavyje prieštarauja, nes pirmiausia buvo pasiremta su mokestinių priemonių atrankiniu pobūdžiu susijusia teismo praktika (ginčijamo sprendimo 51 ir 53 punktai), o paskui nurodyta, kad tokia praktika negali būti taikoma (ginčijamo sprendimo 57 punktas).

Penktas pagrindas: Klaidingas griežto teismo kontrolės kriterijaus taikymas sprendimui, kuriuo pradedamas teismo procesas

Nors Bendrasis Teismas nurodo teisingą teisinį kriterijų, savo motyvuose visiškai neatsižvelgia į tai, kad ši byla yra susijusi su sprendimu, kuriuo pradedama formali tyrimo procedūra, kuriam netaikoma griežta teismo kontrolė, ypač kiek tai susiję su jo pagrindimu (5). Ginčijamajame sprendime visiškai nepaaiškinama, kodėl buvo akivaizdu, kad mokesčių tvarka nebuvo atrankinė ir Komisija turėjo susilaikyti ir nepradėti formalios tyrimo procedūros.

(1)  Sprendimo DEFI/Komisija, 282/85, Rink. 1986, 2649, 18 punktas.

(2)  Sprendimo Italija/Komisija, C-66/02, Rink. 2005, I-10901, 99 punktas, ir Sprendimas Unicredito, C-148/04, Rink. 2005, I-11137, 45 punktas.

(3)  Žr. pirmiausia Sprendimo GEMO, C-126/01, Rink. 2003, I-13769, 35–39 punktus

(4)  Išvados byloje Deutsche Lufthansa, C-284/12, Rink. 2013, I-00000, 47–55 punktai.

(5)  Žr. naujausioje byloje priimtą Sprendimo Stahlwerk Bous prieš Komisiją, T-172/14 R, Rink. 2014, II-0000, 39–78 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką.