12.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 187/16

(1)

2011 m. lapkričio 28 d. ir 2012 m. vasario 27 d. raštais Europos Komisija (toliau – Komisija) paprašė Vokietijos suteikti papildomos informacijos dėl 2010 m. žemės ūkio sektoriui suteiktos valstybės pagalbos metinės ataskaitos, kurią Vokietija pateikė pagal Tarybos reglamento (ES) 2015/1589 (2) 26 straipsnį. Vokietija atsakė į Komisijos klausimus 2012 m. sausio 16 d. ir balandžio 27 d. raštais. Iš Vokietijos atsakymų paaiškėjo, kad ji savo pieno sektoriui teikė finansinę paramą pagal 1952 m. Pieno ir riebalų įstatymą (vok. Gesetz über den Verkehr mit Milch, Milcherzeugnissen und Fetten, toliau – MFG).

(2)

2012 m. spalio 2 d. raštu Komisija Vokietijai pranešė, kad atitinkamos priemonės užregistruotos (numeriu SA.35484 (2012/NN)) kaip pagalba, apie kurią nepranešta. 2012 m. lapkričio 16 d. ir 2013 m. vasario 7, 8, 11, 13, 14, 15 ir 19 d., kovo 21 d., balandžio 8 d., gegužės 28 d., birželio 10 ir 25 d. bei liepos 2 d. raštais Vokietija pateikė papildomos informacijos.

(3)

2013 m. liepos 17 d. raštu (C(2013) 4457 final) Komisija Vokietijai pranešė apie savo sprendimą dėl tam tikrų pagal MFG įgyvendintų dalinių priemonių pradėti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 108 straipsnio 2 dalyje (3) (toliau – Sprendimas pradėti procedūrą) nustatytą procedūrą. Tame pačiame rašte Komisija priėjo prie išvados, kad kitos dalinės priemonės, įgyvendintos laikotarpiu nuo 2001 m. lapkričio 28 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. ar laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. arba abiem šiais laikotarpiais, yra suderinamos su vidaus rinka arba nėra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, arba joms netaikomos valstybės pagalbos taisyklės.

(4)

Dėl dalinių priemonių, kurioms taikomas šis sprendimas, t. y. dalinių bendrosios sveikatos priežiūros kontrolės priemonių BW 9, BY 5, HE 8, NI 2, NW 1, RP 3, SL 4 ir TH 8, kurios Sprendime pradėti procedūrą vadinamos dalinėmis teršalų stebėsenos priemonėmis (4) (toliau – dalinės priemonės), Komisija nurodė, jog paaiškėjo, kad šios dalinės priemonės pasižymi visais valstybės pagalbos požymiais, ir paragino Vokietiją pateikti pastabų ir visą informaciją, kuri būtų naudinga vertinant su laikotarpiu nuo 2001 m. lapkričio 28 d. susijusią pagalbą.

(5)

2013 m. rugsėjo 20 d. raštu Vokietija pateikė savo pastabas dėl Sprendimo pradėti procedūrą.

(6)

Sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (5). Komisija pakvietė kitas suinteresuotąsias šalis per mėnesį pateikti pastabų. Komisija dėl 4 konstatuojamojoje dalyje nurodytų dalinių priemonių iš suinteresuotųjų šalių gavo 10 pastabų. Šios pastabos buvo perduotos Vokietijai 2014 m. vasario 27 d., kovo 3 d. ir spalio 3 d. raštais. Vokietija į šias pastabas neatsakė.

(7)

MFG – 1952 m. įsigaliojęs Vokietijos federalinis įstatymas. Šis neriboto galiojimo įstatymas sudaro teisinį dalinių priemonių pagrindą.

(8)

MFG 22 skirsnio 1 dalyje Vokietijos federalinėms žemėms (toliau – žemės) leidžiama, pieno gaminiams nustatyti pieno mokestį remiantis pristatyto pieno kiekiu.

(9)

Pagal MFG 22 skirsnio 2 dalį iš pieno mokesčio gaunamas pajamas galima naudoti tik siekiant šių tikslų:

(10)

MFG 22 skirsnio 2a dalyje nustatyta, kad, nukrypstant nuo 2 dalies, iš pieno mokesčio gaunamas pajamas taip pat galima naudoti siekiant šių tikslų:

(11)

4 konstatuojamojoje dalyje nurodytos dalinės priemonės finansuotos naudojantis pieno mokesčiu Badeno-Viurtembergo, Bavarijos, Heseno, Žemutinės Saksonijos, Šiaurės Reino-Vestfalijos, Reino krašto-Pfalco, Saro krašto ir Tiuringeno žemėse.

(12)

Šias dalines priemones sudaro įvairių žmogaus sveikatai galinčių būti kenksmingų teršalų piene ir jo gaminiuose, pvz., dioksino, polichlorinuotų bifenilų (PCB), aflatoksino, ploviklių, pesticidų ir polichlorinuoto vandenilio, kontrolės priemonės. Kontrolę vykdė specialiosios kontrolės įstaigos, kurioms vykdyti šias užduotis buvo paskyrusios atsakingos žemių, kuriose taikytos dalinės priemonės, valdžios institucijos. Kontroliniai mėginiai imti iš pieno vežimo transporto priemonių atsitiktine tvarka ir anonimiškai. Šiomis kontrolės priemonėmis siekta stebėti, ar piene yra teršalų, kad būtų galima išvengti rizikos žmonių sveikatai ir apsaugoti vartotojus. Ši veikla šiame sprendime vadinama teršalų stebėsena. 2001–2011 m. visas (visų žemių, kuriose taikytos dalinės priemonės) šios veiklos biudžetas siekė apie 9 mln. EUR.

(13)

Remiantis Sprendime pradėti procedūrą Komisijos atliktu vertinimu, Vokietija nenurodė nacionalinės arba Sąjungos teisės nuostatų, kuriomis būtų pagrįsta priskirti teršalų stebėseną prie ne pagalbos. Be to, Komisija abejojo, ar dalinėmis priemonėmis pieninėms nesuteikta pranašumo, nes, jos nuomone, kontrolės priemonėmis siekiama užtikrinti pieno gaminių kokybę, todėl vykdant šią kontrolę patiriamas išlaidas paprastai turi padengti atitinkamos pieno įmonės. Be to, Komisija išreiškė susirūpinimą dėl to, kad aptariama kokybės kontrolė vykdoma kaip įprastinė veikla.

(14)

Vokietija aprašė teisinį teršalų stebėsenos pagrindą. Taikyti du taisyklių rinkiniai. Vienu teisės nuostatų rinkiniu reglamentuotas kontrolės vykdymas atliekant teršalų stebėseną. Kontrolės vykdymą apėmė metodinis pasirengimas ir kontrolės vykdymo tvarkaraščio sudarymas, mėginių ėmimo būdas, bandymo metodas ir rezultatų naudojimas. Ši veikla daugiausia reglamentuota maisto saugos teisės aktais.

(15)

Antrasis teisės nuostatų rinkinys buvo susijęs su tos veiklos finansavimu. Kaip jau paaiškinta Sprendime pradėti procedūrą, ta veikla buvo finansuojama pieninių mokėtu pieno mokesčiu. Teisinį pagrindą sudarė MFG 22 skirsnio 2 dalis. Kitos įgyvendinimo nuostatos, įskaitant biudžeto taisykles, taikytos regioniniu lygmeniu.

(16)

Vokietija pateikė taikomų maisto saugos teisės aktų apžvalgą:

(17)

Vokietija pateikė statistinių oficialiosios maisto saugos kontrolės, likučių kontrolės ir teršalų stebėsenos duomenų, taip pat už šią kontrolę atsakingų įstaigų sąrašą.

(18)

Pagrindinė Vokietijos pateikta pastaba buvo ta, kad teršalų stebėsena yra papildoma sudėtinė oficialiosios maisto saugos priežiūros sistemos dalis ir kad šia stebėsena pieninėms nesuteikiama jokio pranašumo. Tai Vokietija paaiškino, kaip nurodyta toliau.

(19)

Teršalų stebėsena laikyta papildoma sudėtine Sąjungos ir nacionalinės teisės aktais grindžiamos oficialiosios maisto saugos priežiūros sistemos dalimi, kurios tikslas – užtikrinti prevencinę ir į sveikatos priežiūrą nukreiptą vartotojų apsaugą ir rizika grindžiamą krizių valdymą.

(20)

Teršalų priežiūros negalima laikyti įprastine kontrole. Teršalų stebėsenos kontrolė vykdyta remiantis mėginiais, paimtais pieno vežimo transporto priemonėmis surinkus pieną. Mėginių ėmimo tvarkaraštį sudarydavo specialiosios kontrolės įstaigos, kurioms ši užduotis buvo paskirta oficialiai. Paskirtosios įstaigos nustatydavo, iš kurių transporto priemonių ir kada bus imami mėginiai, ir kokia bus kontrolės trukmė. Paskirtosios įstaigos taip pat nustatydavo analizuotinus teršalus.

(21)

Sudarydamos kontrolės tvarkaraštį ir analizuotinus teršalus, paskirtosios įstaigos remdavosi ankstesnėmis analizėmis, pirmiau surinktais rezultatais, esama rizika sveikatai ir maisto saugai, regioniniais ypatumais, aplinkos veiksniais, ekologiniais įvykiais ir kitomis panašiomis priežastimis. Kontrolės tvarkaraštis ir teršalai galėjo skirtis, atsižvelgiant į regioną, ir būti periodiškai keičiami. Kontroliuoti ne visi teršalai, kuriems taikomi teisiniai apribojimai. Kita vertus, galėjo būti kontroliuojami ir kiti teršalai, kuriems teisiniai apribojimai netaikomi, bet kurie, remiantis analizėmis, laikyti keliančiais riziką sveikatai. Taigi laikui bėgant kontrolė būdavo grindžiama skirtingais prioritetais: kai kada pirmiausia būdavo kontroliuojami radioaktyvieji teršalai, o kai kada – aflatoksinas arba dioksinas; kontrolę taip pat būdavo galima vykdyti atsižvelgiant į regioninius prioritetus.

(22)

Vykdant šią kontrolę gauta informacija būdavo remiamasi nustatant konkretaus pieno regiono padėtį atsižvelgiant į poveikį, kurį jam daro konkretūs riziką sveikatai keliantys teršalai. Šia informacija kompetentingos valdžios institucijos taip pat naudodavosi siekdamos imtis prevencinių su sveikata susijusių priemonių, vykdydamos oficialiąją maisto saugos ir sveikatos kontrolę, imdamosi teisėkūros priemonių, skleisdamos informaciją ir pan. Šio tipo kontrolė pateko į Reglamento (EB) Nr. 178/2002 17 straipsnio 2 dalyje nurodytą „valstybinės kontrolės sistemą ir kitų rūšių veiklą, įskaitant viešus pranešimus apie maisto ir pašarų saugą bei riziką, maisto ir pašarų saugumo priežiūrą bei kitokią stebėsenos veiklą, apimančią visus gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapus“.

(23)

Vykdant kontrolę gauta informacija visų pirma būdavo naudojama siekiant pritaikyti oficialiosios kontrolės planus pagal Reglamentą (EB) Nr. 882/2004. Apskritai Reglamente (EB) Nr. 178/2002 reikalauta, kad valstybės narės maisto saugos priemones grįstų rizikos vertinimu, naudodamosi objektyvia, skaidria ir nepriklausoma moksline informacija ir duomenimis. Šis reikalavimas konkrečiau nustatytas Reglamente (EB) Nr. 852/2004 ir Reglamente (EB) Nr. 854/2004. Gautais teršalų stebėsenos rezultatais kompetentingos Vokietijos maisto saugos institucijos naudodavosi kaip tokio rizikos vertinimo ir priemonių pagrindu.

(24)

Pagal Reglamento (EB) Nr. 178/2002 17 straipsnio 2 dalį valstybės narės buvo įpareigotos, atsižvelgiant į aplinkybes, remti kitą veiklą, siekiant užtikrinti maisto saugą oficialiosios kontrolės sistemoje. Nors ši veikla toje nuostatoje konkrečiai nenurodyta, Vokietija tvirtino, kad valstybių narių įstaigos, remiančios ne tik oficialiąją kontrolę, bet ir tokią atitinkamą kontrolės veiklą, valstybės pagalbos taisyklių nepažeidžia. Remdamasi šiuo požiūriu, Vokietija tvirtino, kad teršalų stebėsena buvo oficialiąją maisto saugos kontrolę papildanti kontrolė.

(25)

To paties požiūrio laikytasi ir kituose Sąjungos maisto saugos srities teisės aktuose. Reglamento (EB) Nr. 882/2004 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad oficialioji kontrolė turi būti atliekama reguliariai, o 2 dalyje nurodyta papildoma oficialioji ad hoc kontrolė; ši kontrolė turėjo būti grindžiama rizika. Šios struktūros laikytasi ir Direktyvoje 96/23/EB: jos 11 straipsnyje nurodyti papildomi oficialieji reguliarius oficialiuosius tikrinimus papildantys mėginių tikrinimai. Be to, Komisijos rekomendacijoje dėl dioksinų, furanų ir PCB pašaruose ir maisto produktuose mažinimo nustatytos poveikio koncentracijos, nesiekiančios Reglamente (EB) Nr. 1881/2006 nustatytų teisinių apribojimų; ja kompetentingos institucijos ir veiklos vykdytojai naudojosi kaip priemone, siekdami nustatyti atvejus, kuriais buvo tinkama nustatyti taršos šaltinį ir imtis jos mažinimo arba šalinimo priemonių.

(26)

Be to, Sąjungos teisės aktuose, kuriais buvo siekiama užtikrinti aukštą su maistu susijusią žmonių sveikatos ir vartotojų interesų apsaugą (Reglamento (EB) Nr. 178/2002 1 straipsnis) buvo nustatyta, kad, remiantis esamais moksliniais duomenimis, maisto saugos priemonės turi būti grindžiamos nepriklausomais, objektyviais ir skaidriais rizikos vertinimais. Teršalų stebėsenos rezultatais būdavo remiamasi siekiant laikytis šių principų, kaip išsamiau nurodyta Reglamente (EB) Nr. 852/2004 ir Reglamente (EB) Nr. 854/2004. Be to, dioksino ir PCB kontrolės atžvilgiu Vokietija nurodo Komisijos rekomendaciją dėl dioksinų, furanų ir PCB pašaruose ir maisto produktuose mažinimo.

(27)

Kontrolės rezultatais taip pat būdavo naudojamasi siekiant nustatyti ilgalaikes tendencijas, analizuoti rizikos veiksnius bei priežastis ir prižiūrėti duomenų bazes mokslo ir krizių prevencijos reikmėms. Surinkta informacija buvo naudingas šaltinis priimant plataus užmojo politinius ir administracinius sprendimus dėl atvejų tyrimų ir skleidžiant neutralią informaciją.

(28)

Mėginiai kontrolei būdavo imami iš rezervuarų (viename rezervuare laikomas iš kelių pieno gamintojų pieno transporto priemonėmis suvežtas pienas; pieno gamintojų skaičius galėjo skirtis). Pieno įmonės nebūdavo informuojamos apie mėginių ėmimą ir kontrolę. Joms taip pat nebūdavo pranešama apie kontrolės rezultatus. Todėl jos bandymais nesinaudodavo ir jie joms nebūdavo naudingi siekiant pateikti savo gaminius rinkai arba kaip priemonė gaminių kokybei ir kainai nustatyti. Tik jei atlikus bandymus paaiškėdavo, kad teršalų kiekis yra didelis arba kad pasiekti arba viršyti teisiniai apribojimai, kontrolės įstaigos pradėdavo atskirus tyrimus ir informuodavo atitinkamas pienines apie šį tyrimą.

(29)

Jei atlikdama teršalų stebėseną paskirtoji įstaiga nustatydavo dideles, bet teisinių apribojimų nesiekiančias vertes, ji pradėdavo vertinimo procesą, siekdama nustatyti taršos šaltinį, pvz., pašarus, dezinfekavimo priemones, ekologinius įvykius ir pan. Šią taršą sukėlusi (-ios) įmonė(s) turėdavo savo lėšomis imtis priemonių taršos šaltiniui pašalinti. Šis vertinimas buvo naudingas prevencijos tikslais.

(30)

Jei vykdydama teršalų stebėseną paskirtoji įstaiga nustatydavo vertes, viršijančias teisinius apribojimus, arba medžiagą, kuri draudžiama teisės aktais, būdavo pradedama vykdyti išsami papildoma kontrolė. Tokiu atveju kompetentinga įstaiga paskelbdavo draudimą pristatyti pieną ir nurodydavo atlikti papildomus bandymus. Užteršto pieno kiekis būdavo pašalinamas. Jei teisinius apribojimus viršijančios taršos vertės būdavo nustatomos dar kartą, kompetentinga institucija taikydavo sankcijas pagal Vokietijos administracinę, o tam tikrais atvejais – pagal baudžiamąją teisę. Taigi teršalų kontrolė pieno įmonių atžvilgiu buvo neutrali (jei problemų nebūdavo nustatoma) arba ji buvo susijusi su neigiamais padariniais (jei būdavo nustatoma, kad viršyti teisiniai teršalų apribojimai). Draudimas pristatyti pieną būdavo panaikinamas tik jei bandymais būdavo įrodoma, kad pienas neužterštas.

(31)

Vokietija daro išvadą, kad teršalų stebėsena buvo ne pieno pramonei būdinga užduotis, bet vartotojų, o pirmiausia – jų sveikatos apsaugos priemonė. Vartotojų apsauga buvo tikslas, kurio siekta pagal SESV, ypač pagal jos 4 straipsnio 2 dalį kartu su jos 169 straipsnio 1 dalimi, ir pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (15), ypač pagal jos 38 straipsnį.

(32)

Be to, teršalų stebėsena atitiko aiškų valstybių narių įsipareigojimą užtikrinti, kad būtų vykdoma oficialioji maisto saugos kontrolė, todėl šios kontrolės išlaidas turėjo padengti valstybė narė.

(33)

Vokietija tvirtina, kad pieno įmonės vykdė savikontrolę, siekdamos patikrinti pieno atitiktį teisiniams teršalų apribojimams. Šios savikontrolės išlaidas pieno įmonės padengdavo pačios. Pareiga vykdyti šią savikontrolę kilo iš Reglamento (EB) Nr. 178/2002 17 straipsnio 1 dalies. Be to, pieno įmonėms taikomos maisto saugos užtikrinimo prievolės, susijusios su kenksmingomis medžiagomis, buvo nustatytos kituose teisės aktuose, pvz., Reglamente (EB) Nr. 1881/2006, Reglamente (EB) Nr. 396/2005 ir Komisijos reglamente (ES) Nr. 37/2010 (16).

(34)

Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią pieno įmonės būtų turėjusios padengti oficialiosios kontrolės išlaidas, nebuvo, todėl šios įmonės neprivalėjo mokėti mokesčių. Pieno įmonės turėjo padengti savo pačių vykdomos atitikties maisto saugos teisės aktams ir teisiniams teršalų ir likučių apribojimams kontrolės išlaidas; ši kontrolė skyrėsi nuo viešosios kontrolės, vykdytos atliekant teršalų stebėseną.

(35)

Vokietija pagrindė valstybių narių teisę taikyti tokias kontrolės priemones kaip teršalų stebėsena. Ši teisė kilo iš Sutartyse (ES sutartyje ir SESV) atskirtų ir Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms suteiktų Sąjungos teisės įgyvendinimo įgaliojimų. Pateikta nuoroda į SESV 290 ir 291 straipsnius, kuriuose apibrėžti atitinkami Sąjungos ir valstybių narių vaidmenys. Taigi už Sąjungos teisės aktų įgyvendinimą pirmiausia atsakingos valstybės narės. Tokios funkcijos kaip kontrolė patenka į jų atsakomybės sritį. Taip pat pateikta nuoroda į sujungtas bylas 205 iki 215/82 (17), kuriose Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal bendruosius principus, kuriais grindžiama institucinė Sąjungos sistema ir kuriais reglamentuojami Sąjungos ir valstybių narių santykiai, valstybės narės turi užtikrinti, kad Sąjungos nuostatos būtų įgyvendinamos jų teritorijoje.

(36)

Todėl Vokietija argumentavo, kad ji būtų pažeidusi SESV 291 straipsnį, tik jei būtų vykdžiusi mažiau kontrolės, nei nustatyta Reglamento (EB) Nr. 178/2002 17 straipsnio 2 dalimi, bet ne, kaip šiuo atveju, vykdydama papildomą kontrolę, kuria papildyta oficialioji maisto saugos kontrolė ir kuri atitiko nurodytą Reglamento (EB) Nr. 178/2002 nuostatą.

(37)

Atsakydama į Komisijos klausimą dėl galimo visuotinės ekonominės svarbos paslaugų (VESP) taisyklių taikymo, Vokietija griežtai paneigė, kad teršalų stebėsena buvo tokia, kokia apibrėžta Komisijos komunikate dėl Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių taikymo kompensacijai už visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimą (18). Vokietija kaip tik tvirtino, kad teršalų stebėsena laikyta neekonomine veikla. Šiuo atžvilgiu Vokietija nurodė bylas C-364/92, C-343/95 ir C-288/11 P (19), kuriose tvirtinta, kad su viešosios valdžios reguliavimo institucijos veikla susijusi užduotis, kuria siekiama užtikrinti visuomenės saugą, buvo neekonominė, nes ši veikla buvo viešojo intereso užduotis, kuria siekta apsaugoti visus gyventojus. Be to, tai, kad ši užduotis buvo paskirta privačiai įstaigai, nekeičia jos, kaip viešosios užduoties, pobūdžio. Nagrinėjamu teršalų stebėsenos atveju paskirtosios kontrolės įstaigos vykdė viešąją užduotį, kuria padėta gerinti sveikatos priežiūros sistemą. Valstybė buvo įpareigota užtikrinti aukšto lygio sveikatos priežiūros apsaugą pagal Sąjungos teisės aktus (20) ir Vokietijos Federacijos Konstituciją ir šiuo atžvilgiu naudojosi veiksmų laisve.

(38)

Atsakydama į Komisijos klausimą, ar Reglamento (EB) Nr. 178/2002 17 straipsnio 2 dalies nuostata valstybėms narėms nustatytas aiškus ir tikslus byloje T-351/02 nurodytas įpareigojimas tiek, kiek galima atmesti priskyrimą valstybei, Vokietija nurodė, kad byloje T-351/02 klausimas buvo susijęs su priskyrimu valstybei, o nagrinėjamu atveju aiškinamasi, ar pieno įmonėms buvo suteiktas pranašumas.

(39)

Be to, Šiaurės Reinas-Vestfalija tvirtino, kad dalinė priemonė NW 1 nebuvo selektyvinė, nes ji buvo skirta visai pieno pramonei toje federalinėje žemėje (vok. Land). Šiaurės Reinas-Vestfalija turėjo teisinį suverenumą, kuriuo naudodamasi ji galėjo apibrėžti materialinę ir regioninę dalinės priemonės taikymo sritis. Šiaurės Reinas-Vestfalija dar kartą pabrėžė, kad priemonė buvo skirta bendrajai sveikatos priežiūros kontrolei vykdyti ir taikyta atsižvelgiant į viešąjį interesą.

(40)

2014 m. vasario 6–18 d. Komisija iš suinteresuotųjų šalių gavo 10 raštų, kuriuose buvo pateiktos pastabų dėl suteiktos paramos, susijusios su dalinėmis priemonėmis (21).

(41)

2014 m. vasario 6 d. Komisijos užregistruotame rašte asociacija Milchwirtschaftlicher Verein Allgäu-Schwaben e.V. nurodė, kad likučių ir teršalų pieno gaminiuose kontrolės programos turėjo būti laikomos papildančiomis nacionalinę stebėsenos programą ir kad šios programos buvo taikomos vartotojų apsaugos ir krizių prevencijos tikslais. Asociacija nurodė, kad, siekiant susidaryti bendrą vaizdą apie įvairius Bavarijos regionus, mėginiai imti iš įvairių įmonių. Rezultatai buvo išplatinti. Todėl buvo galima parengti prevencijos strategijos ir priemonės, kuriomis galiausiai būdavo mažinamas taršos lygis. Dėl šių priežasčių šia priemone kontroliuotoms pieno įmonėms jokio pranašumo nebuvo suteikta.

(42)

2014 m. vasario 10 d. Komisijos užregistruotame rašte profesinė sąjunga Gewerkschaft Nahrung-Genuss-Gaststätten Region Allgäu nurodė, kad teršalų ir radioaktyviųjų medžiagų kiekio pieno gaminiuose stebėsena buvo labai svarbi vartotojų apsaugos dalis. Ši priemonė buvo labai vertinga ne konkrečioms pieno įmonėms, bet visiems pieno vartotojams.

(43)

2014 m. vasario 10 d. Komisijos užregistruotame rašte asociacija Landeskontrollverband Nordrhein-Westfalen e.V. nurodė pritarianti Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės nuomonei (ši nuomonė Komisijai buvo pateikta kartu su Vokietijos 2013 m. rugsėjo 20 d. pateikta informacija).

(44)

2014 m. vasario 10 d. Komisijos užregistruotame rašte asociacija Landesvereinigung der Milchwirtschaft NRW e.V. nurodė pritarianti Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės nuomonei (ši nuomonė Komisijai buvo pateikta kartu su Vokietijos 2013 m. rugsėjo 20 d. pateikta informacija).

(45)

2014 m. vasario 11 d. Komisijos užregistruotame rašte asociacija Landesvereinigung Thüringer Milch e.V. nurodė pritarianti Tiuringeno žemės nuomonei (ši nuomonė Komisijai buvo pateikta kartu su Vokietijos 2013 m. rugsėjo 20 d. pateikta informacija).

(46)

2014 m. vasario 13 d. Komisijos užregistruotame rašte asociacija Genossenschaftsverband Bayern nurodė, kad likučiams ir teršalams piene ir jo gaminiuose aptikti skirta stebėsenos programa nesuteikta konkurencinių pranašumų pieno įmonėms. Šia programa pirmiausia siekta kurti pajėgumus imtis atsakomųjų veiksmų kilus krizei, apsaugoti vartotojus nuo nesaugių gaminių, todėl ja atsižvelgta į viešąjį interesą. Mėginiai imti nereguliariai, pieno įmonės nesaugojo jokių įrašų ir nebūdavo informuojamos apie rezultatus, nebent būdavo viršyti teisiniai apribojimai. Pieno įmonės kaip tik pačios taikė visapusiškesnę ir išsamesnę kokybės saugos sistemą ir jos nebūtų galima lyginti su teršalų stebėsena.

(47)

Vasario 14 d. Komisijos užregistruotame rašte asociacija Milchwirtschaftliche Arbeitsgemeinschaft Rheinland-Pfalz e.V. nurodė, kad dalinė priemonė RP 3 negali būti laikoma valstybės pagalba, nes įmonėms arba konkrečiam gamybos sektoriui nesuteikta pranašumo, kuriuo būtų buvusi arba galėjo būti iškraipyta konkurencija arba daroma įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai. Asociacija tvirtino, kad mokesčiu nebūdavo padengiamos išlaidos, susidariusios vykdant kontrolę, kurią pieno įmonės privalėjo vykdyti pagal Reglamentą (EB) Nr. 852/2004, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 853/2004 (22) ir Reglamentą (EB) Nr. 854/2004. Aptariama kontrolė kaip tik buvo vykdyta valdžios institucijų vardu imant mėginius ir nebuvo įprastinė. Taigi aptariama kontrolė buvo viešosios krizių prevencijos ir valdymo pagal Reglamento (EB) Nr. 178/2002 17 straipsnio 2 dalį dalis. Todėl asociacija daro išvadą, kad mokėjimas už šią kontrolę nebuvo pieno įmonių atleidimas nuo jų pačių išlaidų, bet sudarė išlaidas, kurias valdžios institucijos apmoka atsižvelgdamos į savo viešąją maisto saugos užtikrinimo funkciją.

(48)

O štai asociacija Milchwirtschaftliche Arbeitsgemeinschaft Rheinland-Pfalz e.V. nurodė, kad jei dalinė priemonė RP 3 turėjo būti laikoma valstybės pagalba, jos suderinamumas nuo 2007 m. turėjo būti vertinamas pagal Bendrijos 2007–2013 m. valstybės pagalbos žemės ūkio ir miškų sektoriuose gairių (23) IV.J skirsnį.

(49)

2014 m. vasario 18 d. užregistruotame rašte asociacija DHB-Netzwerk Haushalt e.V nurodė, kad teršalų stebėsenos programa, radioaktyvumo vertinimo programa ir maistinių medžiagų analizės buvo svarbus indėlis į vartotojų apsaugą ir jų informuotumo didinimą. Asociacija atkreipė dėmesį į kontrolės rezultatų neutralumą (jiems neturėjo įtakos pieno pramonė), spartų kenksmingų medžiagų pieno gaminiuose atpažinimą ir galimybę greitai reaguoti kritinėmis aplinkybėmis.

(50)

2014 m. vasario 18 d. Komisijos užregistruotame rašte asociacija Landesvereinigung der Bayerischen Milchwirtschaft e.V. nurodė, kad kenksmingoms medžiagoms piene ir jo gaminiuose nustatyti skirta kontrolė buvo labai svarbi vartotojų pasitikėjimui pieno gaminių sauga. Ši kontrolė taikyta kaip ankstyvojo nustatymo sistema, siekiant nustatyti riziką ir ją šalinti arba imtis reikiamų prevencinių priemonių.

(51)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija laikėsi nuomonės, kad dalinės priemonės pasižymi visais valstybės pagalbos požymiais. Komisija tvirtino, kad Vokietija nepateikė oficialiosios maisto saugos kontrolės ir teršalų stebėsenos srityje taikomų teisės aktų, kuriais ši užduotis pavedama valstybei. Komisija padarė išvadą, kad pareiga vykdyti teršalų stebėseną taikoma pieninėms, todėl, jei kontrolę vykdo ir apmoka valstybė, joms suteikiamas pranašumas.

(52)

Per oficialią tyrimo procedūrą Vokietija ir suinteresuotosios šalys tvirtino, kad, vykdant teršalų stebėseną, pieninėms pranašumo nesuteikta. Vokietija pateikė išsamią informaciją apie teisinius, administracinius ir faktinius dalinių priemonių aspektus. Todėl būtina persvarstyti pagalbos, ypač pranašumo pieninėms, buvimo klausimą.

(53)

Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(54)

Visos SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos taikomos kartu. Todėl, kad būtų galima nustatyti, ar priemonė yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, reikia įvykdyti visas nurodytas sąlygas. Taigi jeigu viena iš šių sąlygų netenkinama, atitinkama priemonė negali būti laikoma valstybės pagalba.

(55)

Pagalbos buvimo sąlyga svarstoma prieš svarstant kitas SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, nes pagrindinis Vokietijos ir suinteresuotųjų šalių argumentas buvo tas, kad dalinėmis priemonėmis pieninėms nesuteikta pranašumo.

(56)

Vokietijos ir suinteresuotųjų šalių argumentai grindžiami Sąjungos ir nacionalinės maisto saugos teisės aktuose nurodytomis įvairiomis kontrolės užduotimis, pirmiausia – kompetentingų įstaigų vykdomos oficialiosios kontrolės ir pačių pieno įmonių vykdomos kontrolės atskyrimu. Šiuo atžvilgiu Vokietija tvirtino, kad paskirtųjų įstaigų vykdyta ir viešai pieno mokesčiu finansuota teršalų stebėsena papildo oficialiąją maisto saugos kontrolę ir skiriasi nuo pačių pieno įmonių vykdomos savikontrolės, kurios išlaidas jos apmoka pačios. Todėl dėl to, kad teršalų stebėseną vykdo valstybė, pieninės neįgyja jokio pranašumo.

(57)

Siekiant patikrinti, ar šie argumentai yra svarūs, būtina išanalizuoti: 1) kokią vietą teršalų stebėsena užima Sąjungos ir nacionalinės maisto saugos teisės aktuose nustatytos atsakomybės už kontrolę sistemoje, būtent kaip ji vykdoma: kaip prievolė, priskiriama valstybei, ar kaip prievolė, priskiriama privatiems maisto tvarkymo subjektams (pieninėms), ir 2) remiantis rezultatais nustatyti, ar vykdant teršalų stebėseną pieno įmonėms suteikiamas SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodytas pranašumas.

(58)

Kaip nustatyta Sprendime pradėti procedūrą, tyrimo laikotarpis prasideda 2001 m. lapkričio 28 d. (žr. Sprendimo pradėti procedūrą 152 konstatuojamąją dalį). Atitinkamų maisto saugos teisės aktų nuostatų analizė apima nuo šios datos prasidedantį laikotarpį.

(59)

Tarybos reglamente (EEB) Nr. 315/93 (24) nustatyti tam tikri pagrindiniai su teršalais maiste susiję principai, būtent kad 1) maistas, kuriame teršalų kiekis visuomenės sveikatos ir ypač toksikologiniu požiūriu viršija leistinas ribas, neturi būti pateikiamas rinkai ir kad 2) siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą, būtina nustatyti didžiausią leidžiamą tam tikrų teršalų kiekį.

(60)

Didžiausias leistinas tam tikrų teršalų kiekis maiste nustatytas Komisijos reglamentu (EB) Nr. 466/2001 (25) ir Reglamentu (EB) Nr. 1881/2006. Į jų taikymo sritį pirmiausia patenka šie pieno teršalai: aflatoksinai, švinas (Pb), dioksinas, polichlorinuoti dibenzofuranai ir polichlorinuoti bifenilai (PCB).

(61)

Pagal 59 ir 60 konstatuojamosiose dalyse nurodytus teisės aktus draudžiama pateikti rinkai tam tikrus maisto produktus (įskaitant pieną), jei juose yra didžiausią tuose teisės aktuose nustatytą kiekį viršijančių tam tikrų teršalų. Šiuose teisės aktuose taip pat reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi tinkamų priežiūros priemonių, kuriomis būtų kontroliuojamas teršalų kiekis maisto produktuose.

(62)

Be to, Komisija, siekdama skatinti aktyviau mažinti dioksinų ir dioksinų tipo PCB kiekį maisto produktuose, savo rekomendacijoje dėl dioksinų, furanų ir PCB pašaruose ir maisto produktuose mažinimo (26) rekomenduoja poveikio koncentracijas ir tikslinius kiekius, taikomus maistui, įskaitant pieną. Šiomis poveikio koncentracijomis kompetentingos institucijos ir ekonominės veiklos vykdytojai gali pirmiausia naudotis kaip priemone, kuria būtų galima atkreipti dėmesį į atvejus, kai svarbu nustatyti taršos šaltinį ir imtis priemonių ją sumažinti ar pašalinti. Komisija taip pat rekomenduoja, kad valstybės narės vykdytų savo maisto produktų, įskaitant pieną, gamybai, naudojimui ir vartojimui proporcingą atsitiktinę dioksinų ir dioksinų tipo PCB ir, jei įmanoma, ne dioksinų tipo PCB kiekio maisto produktuose, įskaitant pieną, stebėseną. Komisija rekomenduoja, kad valstybės narės, nustačiusios, kad nesilaikoma Reglamento (EB) Nr. 466/2001 nuostatų ir dioksinų ir (arba) dioksinų tipo PCB koncentracija viršija poveikio koncentracijas, kartu su veiklos vykdytojais pradėtų tyrimus, kad nustatytų taršos šaltinį ir imtųsi priemonių taršos šaltiniui mažinti arba panaikinti.

(63)

Galima daryti išvadą, kad su teršalais maiste, įskaitant pieną, susijusiuose Sąjungos teisės aktuose nustatyta: 1) teisiniai tam tikrų maisto teršalų, įskaitant teršalų piene, apribojimai, tiesiogiai taikomi maisto tvarkymo subjektams, kuriems neleidžiama pateikti rinkai šių apribojimų neatitinkančio maisto, įskaitant pieną, ir 2) valstybių narių prievolė vykdyti atitikties šiems teisiniams apribojimams priežiūrą. Be to, Sąjungos lygmeniu taikoma valstybėms narėms skirta (Komisijos) rekomendacija prižiūrėti dioksinų ir panašių teršalų poveikio koncentracijas ir imtis prevencinių priemonių.

(64)

Direktyvoje 96/23/EB reikalaujama, kad valstybės narės patvirtintų šios direktyvos I priede išvardytų medžiagų ir likučių grupių stebėsenos priemones. Su pienu susijusi medžiagų ir likučių stebėsena taikoma tam tikriems junginiams, antibakterinėms medžiagoms, vaistams nuo kirmėlių, nesteroidiniams vaistams nuo uždegimo, chlorido organiniams junginiams, fosforo organiniams junginiams, cheminiams elementams ir mikotoksinams.

(65)

Direktyva 96/23/EB valstybės narės įpareigojamos stebėti tam tikrus gyvūninius produktus, įskaitant pieną, siekiant aptikti likučius ir medžiagas. Šiuo tikslu valstybės narės teikia Komisijai tvirtinti stebėsenos planus. Valstybės narės taip pat gali be išankstinio įspėjimo atlikti oficialiuosius atsitiktinius patikrinimus visoje gyvūninės kilmės žaliavų, įskaitant pieną, gamybos grandinėje.

(66)

Be to, Direktyvoje 96/23/EB nustatyta veiklos vykdytojų savikontrolė ir bendra atsakomybė. Pradinio pirminių gyvūninių produktų (būtent pieno) perdirbimo įmonių savininkai arba už jas atsakingi asmenys turi imtis visų būtinų priemonių, pirmiausia atlikdami savo patikrinimus, siekdami įsitikinti, kad į įmonę pristatomuose produktuose nėra likučių kiekių arba draudžiamų medžiagų, viršijančių didžiausią leidžiamą kiekį.

(67)

Galima daryti išvadą, kad į su likučiais gyvūniniuose produktuose, įskaitant pieną, susijusius Sąjungos teisės aktus įtraukta: 1) stebėtinų kenksmingų medžiagų ir likučių piene sąrašas; 2) valstybių narių užduotis vykdyti šių medžiagų ir likučių kiekio piene stebėseną ir atlikti papildomus patikrinimus; 3) pieno gamyba ir perdirbimu užsiimančių ekonominės veiklos vykdytojų prievolė vykdyti savikontrolę.

(68)

Reglamente (EB) Nr. 178/2002 nustatyti bendrieji maisto saugos principai ir atsakomybės už ją sritys. Dėl atsakomybės Reglamento (EB) Nr. 178/2002 17 straipsnyje nurodyta:

(69)

Pagal Reglamento (EB) Nr. 178/2002 2 straipsnį prie maisto priskiriamas perdirbtas, perdirbtas iš dalies arba neperdirbtas pienas, kurį žmogus nuris arba pagrįstai tikimasi, kad nuris.

(70)

Reglamento (EB) Nr. 178/2002 17 straipsnyje aprašyti įsipareigojimai taikomi ir maisto tvarkymo subjektams, ir nacionalinėms kompetentingoms institucijoms. Reglamento (EB) Nr. 178/2002 17 straipsnyje aiškiai skiriami maisto ūkio subjektai (būtent pieno įmonės), atsakingi už savikontrolę savo įmonėse, vykdomą siekiant laikytis maisto teisės aktų reikalavimų, įskaitant prievolę laikytis teršalams ir likučiams taikomų teisinių apribojimų, ir valstybių narių valdžios institucijos, atsakingos už atitikties maisto saugos teisės aktų reikalavimams stebėseną ir patikrą. Šiuo atžvilgiu valstybių narių valdžios institucijų veikla dvejopa: valstybės narės turi vykdyti oficialiąją kontrolę siaurąja prasme ir vykdyti papildomą atitinkamą veiklą, pvz., vykdyti maisto saugos priežiūrą ir kitą stebėsenos veiklą visuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose.

(71)

Reglamente (EB) Nr. 882/2004 nustatyta ir kitų su gyvūniniu maistu, įskaitant pieną, susijusių oficialiosios valstybių narių kontrolės taisyklių. Jame nustatyta, kad valstybės narės turi parengti oficialiosios nacionalinės kontrolės planus ir, atsižvelgdamos į pokyčius, juos reguliariai atnaujinti. Kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 882/2004 42 straipsnio 3 dalyje, kontrolės planai gali būti koreguojami ir iš dalies keičiami atsižvelgiant arba siekiant atsižvelgti į tam tikrus veiksnius, įskaitant atsiradusias naujas ligas, kitus pavojus sveikatai arba mokslo atradimus.

(72)

Galima daryti išvadą, kad Sąjungos nuostatose dėl maisto (įskaitant pieną) saugos kontrolės nustatyta dviejų skirtingų, bet kartu turinčių egzistuoti lygmenų atsakomybė: maisto ūkio subjektų (pieno įmonių) atsakomybė laikytis maisto saugos reikalavimų ir valstybių narių atsakomybė vykdyti kontrolę, siekiant patikrinti, ar maisto ūkio subjektai laikosi atitinkamų maisto teisės aktų reikalavimų. Be to, valstybės narės atsako už oficialiosios maisto saugos kontrolės siaurąja prasme vykdymą ir papildomą atitinkamą veiklą, pvz., stebėsenos veiklą, įskaitant pavojaus sveikatai stebėseną, kuri joms gali padėti pritaikyti kontrolę prie naujų pokyčių.

(73)

Prieš įsigaliojant Reglamentui (EB) Nr. 178/2002, Vokietijos maisto įstatymo (Lebensmittel- und Bedarfsgegenständegesetz) 8 skirsnyje buvo nustatytas draudimas gaminti ir pateikti rinkai žmonių sveikatai pavojingą maistą. Šis draudimas taikytas visiems maisto, įskaitant pieną, gamintojams. Oficialioji kontrolė reglamentuota Vokietijos maisto įstatymo 40 skirsniu. Pagal šią nuostatą kompetentingos oficialiosios institucijos buvo įpareigotos atlikti reikiamus patikrinimus ir mėginių atranką.

(74)

Įsigaliojus Reglamentui (EB) Nr. 178/2002, Sąjungos teisės aktuose buvo nustatyta tiesiogiai taikoma maisto gamintojų prievolė gaminti ir pateikti rinkai saugų maistą ir tiesiogiai taikoma valstybių narių prievolė vykdyti oficialiąją kontrolę. Vokietijos maisto ir pašarų saugos įstatyme pateikta daugiau su šiomis prievolėmis susijusių paaiškinimų, įskaitant federalinio ir regioninio lygmens kompetencijos paskirstymo taisykles, taip pat oficialiosios kontrolės planų rengimo ir vykdymo taisykles. Pačių maisto tvarkymo subjektų (įskaitant pienines) vykdomos kontrolės išlaidas turi padengti pačios įmonės. Oficialiosios kontrolės, įskaitant teršalų stebėseną, išlaidas padengia valstybė.

(75)

Teršalų stebėsena laikoma papildančia oficialiąją maisto saugos kontrolę siaurąja prasme. Teršalų stebėsena – Maisto ir pašarų saugos įstatymo 50 ir 51 skirsniuose nustatyta stebėsenos veikla. Oficialiosios maisto saugos kontrolės ir teršalų stebėsenos santykis tiksliai aprašytas Vokietijos pateiktoje informacijoje (žr. 18–34 konstatuojamąsias dalis). Teršalų stebėsenos požymius galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

(76)

Teršalų stebėsena yra prevencinė. Pagrindinis šios stebėsenos tikslas – stebėti ne tai, ar laikomasi teisinių apribojimų (nes tai tikrinama vykdant oficialiąją maisto saugos kontrolę), o tai, kaip kinta teisinius apribojimus atitinkantis teršalų kiekis, ir aptikti didesnes nei įprasta vertes, kurios gali būti iš anksto įspėti arba rodyti, kad gali kilti pavojų.

(77)

Žemių kompetentingų maisto saugos institucijų paskirtos specialiosios įstaigos siūlo taikyti teršalų stebėsenos parametrus (informaciją apie tai, kuriuos tiksliai teršalus reikia tikrinti, tvarkaraštį, regionus). Šie parametrai nustatomi ad hoc, remiantis rizikos vertinimu. Juos tvirtina žemių kompetentingos maisto saugos institucijos. Teršalų stebėseną vykdo žemių kompetentingų maisto saugos institucijų paskirtos įstaigos. Šios žemės atlieka įstaigų, kurioms pavesta stebėti teršalus vykdant teršalų stebėseną, valdymo funkciją.

(78)

Vykdant teršalų stebėseną, kuria papildoma oficialioji maisto saugos kontrolė, prisidedama prie šios kontrolės, nes, remiantis teršalų stebėsenos rezultatais, prireikus pritaikomi ir iš dalies keičiami oficialiosios kontrolės planai; imamasi tolesnių prevencinių priemonių, pvz., tokių, kuriomis galima anksti aptikti riziką sveikatai; visuomenei platinama informacija apie pavojus sveikatai ir aplinkai; kuriamos duomenų bazės ir analizuojami esami duomenys; teikiami teisės aktų pakeitimų pasiūlymai.

(79)

Todėl galima daryti išvadą, kad:

(80)

Remiantis pirmiau padarytomis išvadomis dėl teršalų stebėsenos pobūdžio, reikia išanalizuoti, ar ją vykdant pieno įmonėms suteikiamas pranašumas.

(81)

Pagalba yra visų tipų priemonės, kuriomis mažinamos paprastai įmonės biudžetui tenkančios išlaidos ir todėl, nors nėra subsidijos siaurąja prasme, yra tokio pat pobūdžio bei daro tokį patį poveikį tai įmonei (27). Todėl būtina ištirti, ar vykdant valstybės finansuojamą teršalų stebėseną, pieninės atleidžiamos nuo naštos, kuri paprastai tektų jų biudžetui.

(82)

Į naštos (mokesčio), kuri paprastai tenka įmonės biudžetui, sąvokos taikymo sritį patenka išlaidos, laikomos tos įmonės ekonominei veiklai būdingos išlaidos, taip pat papildomos išlaidos, kurias įmonės privalo padengti vykdydamos ekonominei veiklai taikomais teisės aktais nustatytas prievoles (28).

(83)

Pieno sektoriuje tokias būdingas pieno įmonių išlaidas, įskaitant papildomas teisės aktais nustatytas išlaidas, sudaro, pvz.:

(84)

Priešingai, teršalų stebėsenos išlaidos nėra pieno gamybai, perdirbimui ir pateikimui rinkai būdingos išlaidos arba papildomos išlaidos, kurias įmonės privalo apmokėti vykdydamos joms teisės aktais nustatytas prievoles.

(85)

Teršalų stebėsena susijusi ne su pavienėmis pieninėmis, bet yra vykdoma atsitiktine tvarka pieno surinkimo lygmeniu, todėl yra anonimiška (žr. 20 ir 28 konstatuojamąsias dalis). Be to, ji apima ne visą pagaminamo, pervežamo ir rinkai pateikiamo pieno kiekį, bet tik jo dalį, o šios kontrolės dažnumas ir vieta nustatomi remiantis rizikos vertinimu; taigi ji nėra įprastinė (žr. 20 ir 21 konstatuojamąsias dalis).

(86)

Vykdant teršalų stebėseną taip pat nesiekiama nustatyti, ar laikytasi įvairių kenksmingų medžiagų kiekio teisinių apribojimų. Pirma, šiuo tikslu pieninės vykdo savikontrolę (žr. 83 konstatuojamosios dalies antrą įtrauką), o, antra, vykdant teršalų stebėseną siekiama anksti aptikti riziką, analizuojant vertes, kurios neviršija teisinių apribojimų, bet yra aukštesnės už įprastines tam tikrame regione (žr. 26, 27 ir 29 konstatuojamąsias dalis).

(87)

Siekdamos nustatyti savo pieno kokybę pieninės negali remtis teršalų stebėsena ir jos rezultatais. Be to, teršalų stebėsena yra būtina surinkto pieno perdirbimo ir pagamintų pieno gaminių pateikimo rinkai sąlyga. Tik jei vykdant teršalų stebėseną nustatoma, kad viršytos teisės aktuose nustatytos vertės, kompetentinga maisto saugos institucija atskira procedūra patvirtina priemones, kurios turi neigiamų padarinių pavienei įmonei (žr. 30 konstatuojamąją dalį).

(88)

Teršalų stebėsenos išlaidos nėra papildomos išlaidos, kurias įmonės privalo apmokėti vykdydamos pieno gamybai taikomais teisės aktais nustatytas prievoles (žr. 32, 33 ir 34 konstatuojamąsias dalis). Pieninėms nustatyta prievolė vykdyti pieno saugos kontrolę savo įmonėse, kad būtų laikomasi prievolės gaminti ir rinkai pateikti žmonėms vartoti saugų pieną ir jo gaminius, taip pat teršalams ir likučiams taikomų teisinių apribojimų (žr. 83 konstatuojamosios dalies antrą įtrauką). Vykdant teršalų stebėseną, pieninės neatleidžiamos nuo prievolės vykdyti savo saugos kontrolę siekiant laikytis joms nustatytų teisinių prievolių (žr. 34 konstatuojamąją dalį).

(89)

Teršalų kontrolė yra su oficialiąja maisto saugos kontrole susijusi užduotis, už kurią atsakingos valdžios institucijos, kurią finansuoja valstybė (žr. 32, 63, 67, 72 konstatuojamąsias dalis ir 79 konstatuojamosios dalies antrą punktą) ir dėl kurios pieno įmonės neatleidžiamos nuo Sąjungos ir nacionalinės teisės aktais nustatytos prievolės vykdyti savo maisto saugos kontrolę.

(90)

Pastarojoje teismo praktikoje, būtent Bendrojo Teismo sprendime byloje T-538/11 Belgijos Karalystė prieš Europos Komisiją  (30), pakartota, kad „[p]aprastai įmonės biudžetui tenkančių išlaidų sąvoka apima papildomas išlaidas, kurias įmonės turi padengti dėl ekonominei veiklai taikomų prievolių, numatytų įstatyme, kitame teisės akte ar sutartyje“ (žr. sprendimo 76 punktą). Toje byloje susijusioms įmonėms teisės aktais buvo aiškiai nustatyti privalomi GSE tyrimai.

(91)

Bet aptariamos teršalų stebėsenos atveju kontrolė pieninėms nenustatyta ekonominei veiklai taikomu įstatymu, kitu teisės aktu ar sutartimi. Ekonominei veiklai taikomu įstatymu, kitu teisės aktu arba sutartimi pieninėms nustatyta kontrolė aprašyta šio sprendimo 63 konstatuojamosios dalies 1 punkte, 67 konstatuojamosios dalies 3 punkte ir 83 konstatuojamosios dalies antroje įtraukoje. Šią kontrolę pieninės atlikti privalo, kad įrodytų, jog laikosi teisės aktais nustatytų teisinių teršalų kiekio apribojimų.

(92)

Vis dėlto teršalų stebėsena nėra atitikties teisiniams apribojimams įrodymo priemonė. Teršalų stebėsenos tikslas – prevencijos tikslais aptikti teisinių apribojimų neviršijančias teršalų kiekio vertes, kaip aprašyta pirmiau, o kontrolė vykdoma atsitiktine tvarka ir nereguliariai (žr. 76 konstatuojamąją dalį). Teršalų stebėsena nėra kontrolė, kurią pieninėms atlikti būtina siekiant įrodyti, kad jos laikosi teisės aktais nustatytų teisinių teršalų kiekio apribojimų. Todėl bylos T-538/11 išvados dėl pranašumo įmonėms, kurioms reikėjo atlikti privalomus GSE tyrimus, šiam teršalų stebėsenos atvejui netaikomos.

(93)

Todėl teršalų stebėsenos išlaidos nepriskiriamos prie pieninių ekonominės veiklos būdingų išlaidų arba papildomų išlaidų, kurias jos privalo apmokėti vykdydamos jų ekonominei veiklai taikomais teisės aktais nustatytas prievoles.

(94)

Dėl šios priežasties, vykdant teršalų stebėseną, pieninės neatleidžiamos nuo mokesčių, kurie paprastai sumokami iš jų biudžetų, ir nesumažinama įprastinė jų biudžetui tenkanti našta, todėl vykdant teršalų stebėseną pranašumo joms nesuteikiama.

(95)

Taigi, kadangi neįvykdyta viena iš SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodytų – būtent suteikto pranašumo – sąlygų, Komisija daro išvadą, kad teršalų stebėsena nėra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį,