30.1.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 30/21

1.

Ar, remiantis laikinųjų ir nuolatinių darbuotojų vienodo vertinimo principu, darbo sutarties nutraukimas dėl „objektyvių aplinkybių“ pagal Darbuotojų statuto 49 straipsnio 1 dalies c punktą ir darbo sutarties nutraukimas dėl „objektyvių priežasčių“ pagal Darbuotojų statuto 52 straipsnį laikytini „panašiomis situacijomis“ ir dėl to skirtingos išeitinės išmokos vienu ir kitu atveju yra skirtingas laikinųjų ir nuolatinių darbuotojų vertinimas, draudžiamas pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvą 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (1)?

2.

Jeigu taip, ar tai reiškia, kad socialinės politikos tikslai, kuriais buvo grindžiamas pakaitinio darbo sutarties kategorijos įtvirtinimas, taip pat pateisina pagal minėto Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 papunktį skirtingą vertinimą išmokant mažesnę išeitinę išmoką nutraukus darbo sutartį, kuomet darbdavys gali laisvai pasirinkti, kad ši sutartis būtų terminuota?

3.

Jeigu reikia manyti, kad nėra pagrįsto pateisinimo pagal minėto 4 punkto 1 papunktį, ar, siekiant užtikrinti minėtos Direktyvos 1999/70/EB veiksmingumą, ją reikia aiškinti taip, kad minėtuose Ispanijos teisės aktuose įtvirtintas nevienodas laikinųjų ir nuolatinių darbuotojų vertinimas išmokant išeitinę išmoką, yra viena iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnyje draudžiamų diskriminacijos formų ir prieštarauja vienodo vertinimo ir nediskriminavimo principams, kaip bendriesiems Sąjungos teisės principams?