31.7.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 209/16

a)

Ar sąlyginės prieigos priemonė tampa „neteisėta priemone“ pagal Direktyvos 98/84/EB (1) 2 straipsnio e punktą, jei ji išduota suteikti prieigai prie apsaugotosios paslaugos tokioje vietoje, tokiu būdu arba tokiam asmeniui, kurie nenurodyti paslaugos teikėjo leidime, jei tą priemonę paslaugos teikėjas arba kas nors jo sutikimu pagamina ir parduoda su ribotu leidimu naudoti tik tam, kad būtų galima gauti apsaugotąją paslaugą konkrečiomis aplinkybėmis?

b)

Kokia direktyvos 2 straipsnio e punkte naudojamų terminų „sukurta ar pritaikyta“ reikšmė?

a)

ar pirmosios įmonės atliekamas perdavimas yra apsaugotoji „televizijos programų transliavimo“ paslauga pagal Direktyvos 98/84/EB 2 straipsnio a punktą ir Direktyvos 89/552/EEB (2) 1 straipsnio a punktą?

b)

ar pirmoji įmonė turi būti transliuotojas pagal Direktyvos 89/552/EEB 1 straipsnio b punktą, kad ją būtų galima laikyti teikiančia apsaugotąją televizijos programų transliavimo paslaugą pagal Direktyvos 98/84/EB 2 straipsnio a punkto pirmą įtrauką?

c)

ar Direktyvos 98/84/EB 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo pirmajai įmonei suteikiama civilinė teisė teikti ieškinį dėl neteisėtų priemonių, kuriomis suteikiama prieiga prie antrosios įmonės transliuojamų programų dėl to, kad:

d)

ar atsakymas į c punkte pateiktą klausimą priklauso nuo to, ar pirmasis ir antrasis paslaugų teikėjai naudoja skirtingas dekodavimo sistemas ir sąlyginės prieigos priemones?

i)

autorių teisių saugomi kūriniai yra įtraukti į palydovinę transliaciją

ii)

transliacija perduodama koduota forma

iii)

tik palydovinio transliuotojo abonentų prieigai

iv)

abonentams išduodamos dekodavimo kortelės, suteikiančioms jiems prieigą prie transliacijos,

a)

ar klausimas, ar tie kūriniai buvo atgaminti visiškai ar iš dalies, spręstinas remiantis nacionalinėmis autorių teisių apsaugos taisyklėmis, reglamentuojančiomis tai, kas yra neteisėtas autorių teisių saugomų kūrinių atgaminimas, ar vis dėlto tai yra Direktyvos 2001/29/EB 2 straipsnio aiškinimo dalykas?

b)

jei tai priklauso nuo Direktyvos 2001/29/EB 2 straipsnio aiškinimo, ar nacionalinis teismas turi vertinti kaip visumą visus kiekvieno kūrinio fragmentus, ar tik tam tikrą fragmentų skaičių, kuris egzistuoja tam tikru laiko momentu? Jei tai pastarasis atvejis, kokį testą nacionalinis teismas turi taikyti atsakydamas į klausimą, ar kūriniai buvo atgaminti iš dalies remiantis to straipsnio formuluote?

c)

ar Direktyvos 2001/29/EB 2 straipsnyje nurodyta atgaminimo teisė taikoma trumpalaikių vaizdų kūrimui televizoriaus ekrane?

a)

Ar trumpalaikės kūrinių kopijos, sukurtos palydovinės televizijos dekoderyje arba su dekoderiu sujungtame televizoriaus ekrane, kurių vienintelis tikslas sudaryti galimybę naudotis kūriniu, kurio naudojimas yra kitaip įstatymais neribojamas, turi būti laikomos „atskirai <...> ekonominiu atžvilgiu svarbiomis“ pagal Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl to, kad tokios kopijos suteikia vienintelį pagrindą, kuriuo remdamasis teisių turėtojas gali gauti atlyginimą už naudojimąsi jo teisėmis?

b)

Ar atsakymas į 5 dalies a punkte pateiktą klausimą priklauso nuo to, i) ar trumpalaikės kopijos turi tam tikrą neatskiriamą vertę; arba ii) ar trumpalaikės kopijos sudarytos iš mažos kūrinių rinkinio dalies ir (arba) kitų objektų, kurie kitaip gali būti naudojami nepažeidžiant autorių teisių; arba iii) ar teisių turėtojo paskirtas išimtinis licencijos turėtojas kitoje valstybėje narėje jau gavo atlygį už kūrinio naudojimą toje valstybėje narėje?

a)

Ar autorių teisių saugomas kūrinys perduodamas visuomenei laidais ar bevielėmis priemonėmis, kaip nurodyta Direktyvos 2001/29/EB 3 straipsnyje, kai palydovinė transliacija priimama komercinės paskirties patalpose (pavyzdžiui, bare) ir perduodama ar rodoma tose patalpose per vieną televizoriaus ekraną su garsiakalbiais tose patalpose esantiems visuomenės nariams?

b)

Ar klausimas į 6 dalies a punkte pateiktą klausimą priklauso nuo to, ar:

c)

Jei atsakymas į bet kurią b punkto dalį yra teigiamas, į kokius veiksnius reikia atsižvelgti nustatant, ar tai kūrinio perdavimas iš vietos, kurioje nėra visuomenės narių?

a)

ar klausimas, ar šie nuoseklūs fragmentai yra transliacijos įrašas, spręstinas remiantis nacionalinėmis autorių teisių apsaugos taisyklėmis reglamentuojančiomis tai, kas yra neteisėtas autorių teisių saugomų kūrinių atgaminimas, ar vis dėlto tai yra Direktyvos 2006/115 (4) 7 straipsnio aiškinimo dalykas?

b)

jei tai priklauso nuo Direktyvos 2006/115 7 straipsnio aiškinimo, ar tokios trumpalaikės kopijos apskritai gali būti laikomos „įrašu“, o jeigu atsakymas teigiamas — ar nacionalinis teismas turi vertinti kaip visumą visus kiekvieno kūrinio fragmentus, ar tik tam tikrą fragmentų skaičių, kuris egzistuoja tam tikru laiko momentu? Jei tai pastarasis atvejis, kokį testą nacionalinis teismas turi taikyti atsakydamas į klausimą, ar buvo padarytas transliacijos įrašas remiantis to straipsnio formuluote?

c)

ar Direktyvos 2006/115 7 straipsnyje nurodyta įrašo teisė taikoma trumpalaikių vaizdų kūrimui televizoriaus ekrane?

a)

ar koduotas daugiašalis signalas yra „viešas perdavimas per palydovą“ Direktyvos 93/83 1 straipsnio 2 dalies a ir c punktų prasme, jeigu paties signalo iškodavimo priemonėmis visuomenė nėra aprūpinama, tačiau jai suteikiamos priemonės, leidžiančios atkoduoti tolimesnių programų signalus, kai šie signalai transliuojami per palydovą, o kai tolimesnių programų signalai perduodami iš antžeminių siųstuvų, — šie signalai apskritai nėra koduoti?

b)

ar pirmoji organizacija į savo daugiašalį signalą įveda „programos (signalus, skirtus) viešam priėmimui <...> į ištisinę komunikacijos grandinę, vedančią į palydovą ir žemyn link žemės“?

c)

kadangi 1 straipsnio 2 dalies a punkte nurodoma, kad įvedimas atliekamas „atsakingai transliavimo organizacijai kontroliuojant“, ar pirmoji organizacija šiais tikslais laikytina tokia arba atitinkama organizacija arba, alternatyviai, — ar signalai gali būti laikomi įvestais į daugiašalį signalą kontroliuojant atsakingiems šį signalą priimantiems transliuotojams?

a)

Jei atsakymas į 1 klausimą yra toks, kad paslaugos teikėjo arba kieno nors jo sutikimu pagaminta sąlyginės prieigos priemonė tampa neteisėta priemone pagal Direktyvos 98/84/EB 2 straipsnio 2 dalį, jei ji naudojama už paslaugos teikėjo suteikto leidimo suteikti prieigą prie apsaugotosios paslaugos nustatytų ribų, kokią konkrečią teisę, atsižvelgiant į jos esminę funkciją, suteikia Sąlyginės prieigos direktyva?

b)

Ar SESV 34 arba 56 straipsniais draudžiama pirmoje valstybėje narėje įgyvendinti nacionalinės teisės nuostatą, pagal kurią yra neteisėta importuoti ar parduoti palydovinio dekodavimo kortelę, kurią išdavė palydovinės transliacijos paslaugos teikėjas kitoje valstybėje narėje su sąlyga, kad palydovinio dekodavimo kortelę galima naudoti tik toje kitoje valstybėje narėje?

c)

Ar atsakymui turi įtakos tai, kad palydovinio dekodavimo kortelę naudoti galima tik asmeniniais ir buitiniais tikslais toje kitoje valstybėje narėje, tačiau ji naudojama komerciniais tikslais pirmojoje valstybėje narėje?

d)

Jei atsakymas į 3 klausimą yra toks, kad dekodavimo kortelių naudojimas šiame klausime nurodytomis aplinkybėmis prilygsta veiksmingų techninės apsaugos priemonių šalinimui ar vengimui, ar SESV 34 arba 56 straipsniai vis tiek draudžia įgyvendinti nacionalinės teisės nuostatą, perkeliančią Direktyvos 2001/29?EB 6 straipsnį?

a)

Ar SESV 34, 36 ar 56 straipsniais draudžiama įgyvendinti nacionalinės autorių teisių apsaugos teisės nuostatą, pagal kurią yra neteisėta viešai rodyti ar groti muzikos kūrinį, jei tas kūrinys įtrauktas į apsaugotąją paslaugą, kuri prieinama ir viešai rodoma naudojant palydovinio dekodavimo kortelę, kurią kitoje valstybėje narėje išdavė paslaugos teikėjas su sąlyga, kad dekodavimo kortelė gali būti naudojama tik toje kitoje valstybėje narėje? Ar yra skirtumas, jei muzikos kūrinys yra nesvarbi apsaugotosios paslaugos kaip visumos dalis ir kitų paslaugos dalių viešas rodymas ar grojimas nedraudžiamas nacionaliniais autorių teisių apsaugos įstatymais?

b)

Ar SESV 34, 36 ar 56 straipsniais draudžiama įgyvendinti nacionalinės autorių teisių apsaugos teisės nuostatą, pagal kurią yra neteisėta viešai atlikti literatūros kūrinį, jei tas kūrinys įtrauktas į apsaugotąją paslaugą, kuri prieinama ir viešai rodoma naudojant palydovinio dekodavimo kortelę, kurią kitoje valstybėje narėje išdavė paslaugos teikėjas su sąlyga, kad dekodavimo kortelė gali būti naudojama tik toje kitoje valstybėje narėje? Ar yra skirtumas, jei literatūros kūrinys yra nesvarbi apsaugotosios paslaugos kaip visumos dalis ir kitų paslaugos dalių viešas atlikimas nedraudžiamas nacionaliniais autorių teisių apsaugos įstatymais?

a)

ar SESV 101 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip taikytina tam įsipareigojimui dėl vienintelės priežasties, kad jį galima aiškinti taip, jog juo siekiama trukdyti, riboti ar iškreipti konkurenciją?

b)

jei taip, ar reikia taip pat įrodyti, kad sutartiniu įsipareigojimu akivaizdžiai trukdoma, ribojama ar iškreipiama konkurencija, tam kad būtų galima taikyti SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą?