1.7.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 192/20

—

pabrėžia, kad tiesioginės išmokos ir toliau turi išlikti ūkininkų pajamų stabilizavimo priemone, taip atlyginant jiems už aprūpinimą viešosiomis gėrybėmis ir kompensuojant aukštesnius ES gamybos standartus, be to, svarbu užtikrinti, kad paramos atsiejimas netaptų gamybos išnykimo priežastimi vietovėse, kurioms būdingos nuolatinės gamtinės kliūtys,

—

ypač pabrėžia tai, kad BŽŪP ir sanglaudos politika negali būti nagrinėjamos atskirai viena nuo kitos. Teritorinius šių politikos sričių tikslus reikėtų koordinuoti glaudžiau nei iki šiol, ypač ES lygmeniu,

—

dar kartą pritaria pasiūlymui parengti bendrą strateginį pagrindą, kuris apimtų struktūrinius fondus ir kitus teritorinio vystymosi fondus, pavyzdžiui, Europos žemės ūkio fondą kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondą,

—

yra sunerimęs dėl pirminių Europos Komisijos paskelbtų žemės ūkio rinkų reguliavimo po 2013 m. gairių ir mano, kad ateityje bendrai žemės ūkio politikai tikrai reikės, kad būtų išsaugotos viešojo rinkų reguliavimo priemonės, kuriomis būtų kovojama su kainų svyravimais ir užtikrinamos stabilios kainos gamintojams ir vartotojams,

—

teigia, BŽŪP ateitis negali būti vertinama atsietai nuo Europos prekybos politikos. Norint, kad ES galėtų prisidėti prie pasaulio apsirūpinimo maistu saugumo, būtina užtikrinti, kad vykdant Europos ir tarptautinę prekybos politiką, taip pat ir pagal PPO ir kitas programas, Europos Sąjungos žemės ūkis galėtų gaminti sąžiningomis sąlygomis,

—

atkreipia dėmesį į tai, kad jam suteikta ypatinga atsakomybė formuojant būsimą sanglaudos ir žemės ūkio politiką. Nesvarstant klausimo dėl šiose politikos srityse taikomo Bendrijos metodo ir bendros politikos sukuriamos pridėtinės vertės naudingumo, vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų aktyviau nei iki šiol dalyvauti priimant sprendimus dėl būsimos BŽŪP būsimų ramsčių plėtojimo. Norint išsaugoti bendrojo požiūrio taikymą BŽŪP, sustiprinti vietos valdžios institucijų atsakomybę ir padidinti visuomenės pritarimą, būtina sukurti daugiapakopio valdymo sistemą,

—

pabrėžia, kad bendros žemės ūkio politikos tikslus bus galima įgyvendinti tik tuo atveju, jei ir po 2014 m. BŽŪP bus skiriama pakankamai lėšų.

Pranešėjas

Luis DURNWALDER (IT / ELP), Bolcano autonominės provincijos valdytojas

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui

BŽŪP artėjant 2020 m. Su aprūpinimu maistu, gamtos ištekliais ir teritorine pusiausvyra susijusių būsimų uždavinių sprendimas

COM(2010) 672 galutinis

1.

žemės ūkis yra nepaprastai svarbus Europos kaimo vietovių plėtrai, kadangi jame dirba beveik 30 mln. žmonių. Kaimo vietovės sudaro 90 proc. Europos Sąjungos teritorijos, jose gyvena 60 proc. Europos piliečių;

2.

žemės ūkis padeda užtikrinti europiečių aprūpinimą maistu, plėtoti ekonominę veiklą ir kurti darbo vietas; jis taip pat padeda užtikrinti kokybišką aplinką, prisideda prie regionų hidrogeologinių sistemų, padeda išsaugoti kultūrinį kraštovaizdį ir tradicijas. Be žemės ūkio daugiafunkcė ir tvari Europos kaimo vietovių plėtra neįsivaizduojama;

3.

todėl nuo pat Europos ekonominės bendrijos įkūrimo bendra žemės ūkio politika (BŽŪP) yra viena pagrindinių jos veiklos sričių. BŽŪP parodė, kaip Bendrijos politika gali sukurti pridėtinę vertę Europos visuomenei, o teritoriniai paktai gali prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ tikslų;

4.

BŽŪP ir toliau sėkmingai įgyvendinama dar ir dėl to, kad per daugelį savo egzistavimo dešimtmečių ji susidūrė su naujais Europai ir pasauliui iškylančiais iššūkiais ir turėjo atitinkamai prie jų prisitaikyti;

5.

dėl BŽŪP struktūros po 2013 m. šiuo metu reikia nuspręsti atsižvelgiant į šiuos veiksnius: bendrosios ekonominės sąlygos, kainų nepastovumas, sumažėjusios ūkininkų pajamos, didėjanti pasaulinė maisto produktų ir žemės ūkio žaliavų paklausa bei būtinybė užtikrinti darnius ir ekologiją skatinančius gamybos metodus – visų pirma geriau saugant aplinką ir žemės ūkį nuo klimato kaitos padarinių, nepamirštant deramos gyvūnų gerovės ir tinkamos vartotojų apsaugos tiek apsirūpinimo maistu saugumo, tiek žemės ūkio produktų tiekimo garantijų požiūriu;

6.

Regionų komitetas savo 85-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. birželio 9–10 d., jau priėmė nuomonę savo iniciatyva dėl BŽŪP po 2013 m., kurioje teigia, kad BŽŪP turi:

7.

2011 m. sausio 27 d. Regionų komitetas priėmė perspektyvinę nuomonę „Vietinio maisto sistemos“, kurioje pabrėžiama įvairiapusiško Europos žemės ūkio svarba ir vietinio produktų platinimo pridėtinė vertė aplinkos apsaugos, socialiniams ir ekonominiams poreikiams tenkinti;

8.

siekdamas užtikrinti RK darbo BŽŪP reformos srityje tęstinumą ir reaguodamas į 2010 m. lapkričio mėn. komunikatą, Regionų komitetas pažymi, kad komunikate Komisija nagrinėja daugelį minėtoje Regionų komiteto nuomonėje nurodytų aspektų. Komitetas taip pat pabrėžia, kad šie aspektai savo aktualumo iki šiol neprarado ir vykdant reformą būtina į juos atsižvelgti;

9.

Regionų komitetas ypač pabrėžia BŽŪP, visų pirma BŽŪP antrojo ramsčio, svarbą Europos kaimo vietovių plėtrai apskritai. BŽŪP taip pat turi daug sąlyčio taškų su sanglaudos politika, todėl abi politikos sritys, nors abi yra skirtingos ir svarbios, negali būti nagrinėjamos atskirai viena nuo kitos. Teritorinius šių politikos sričių tikslus reikėtų koordinuoti glaudžiau nei iki šiol, ypač ES lygmeniu. Komitetas pabrėžia būtinybę antrojo ramsčio trečiajam tikslui skirti pakankamai lėšų, kad būtų galima pagerinti gyvenimo kokybę ir skatinti kaimo vietovių ekonomikos diversifikavimą;

10.

Regionų komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad jam suteikta ypatinga (su subsidiarumu susijusi) atsakomybė formuojant būsimą sanglaudos ir žemės ūkio politiką. Nesvarstant klausimo dėl šiose politikos srityse taikomo Bendrijos metodo ir bendros politikos sukuriamos pridėtinės vertės naudingumo, vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų aktyviau nei iki šiol dalyvauti priimant sprendimus dėl būsimos BŽŪP būsimų ramsčių plėtojimo. Norint išsaugoti bendrojo požiūrio taikymą BŽŪP, sustiprinti vietos valdžios institucijų atsakomybę ir padidinti visuomenės pritarimą, būtina sukurti daugiapakopio – ES, valstybių narių ir regioniniu lygiu – valdymo sistemą. Kartu būtina išvengti, kad dėl šio subsidiarumo principo neišaugtų nereikalingų planavimo lygmenų skaičius ir nebūtų sukurta neproporcinga administracinė našta;

11.

pasaulinė maisto paklausa didės tiek dėl prognozuojamo pasaulio gyventojų skaičiaus augimo, tiek ir dėl perkamosios galios didėjimo bei su tuo susijusių daugelio sparčiai augančios ekonomikos šalių mitybos pokyčių. BŽŪP, kurios svarbiausia užduotis visų pirma yra aprūpinti maistu Europos gyventojus ir padėti užtikrinti aprūpinimo maistu pusiausvyrą, gali ir turi prisidėti tenkinant šiuos augančius pasaulinius poreikius. Be to, žemės ūkis labai prisideda prie viešųjų gėrybių užtikrinimo: tai gali būti energijos ir atsinaujinančių žaliavų tiekimas (tiesiogiai nekonkuruojantis su maisto produktų gamyba) ir dinamiškų kaimo vietovių išsaugojimas;

12.

atsižvelgiant į tai, BŽŪP ateitis negali būti vertinama atsietai nuo Europos prekybos politikos. Norint, kad ES galėtų prisidėti prie pasaulio apsirūpinimo maistu saugumo, būtina užtikrinti, kad vykdant ES ir tarptautinę prekybos politiką, taip pat ir pagal PPO programas, ES žemės ūkis galėtų gaminti sąžiningomis sąlygomis. Jei ūkininkams tenka laikytis apribojimų, griežtesnių nei tarptautiniai standartai, dėl kurių jie patiria papildomų sąnaudų, į tai turi būti atsižvelgta importo taisyklėse, numatytose tarptautinėse prekybos sutartyse;

13.

žemės ūkio veikla yra labai glaudžiai susijusi su aplinka. Todėl tausus gamtos išteklių naudojimas yra ne tik pagrįstas visuomenės siekis, bet ir gyvybiškai svarbus klausimas ūkininkams ir žemės ūkio gamybos potencialo išsaugojimui. Dėl šios priežasties žemės ūkis turėtų taip pat padėti atremti iššūkius, susijusius su klimato kaita, dirvožemio nuskurdimu, vandens išteklių sumažėjimu ar jų taršos padidėjimu, kai kurių laukinės gyvūnijos buveinių išnykimu ir biologinės įvairovės sumažėjimu, o BŽŪP privalo padėti surasti šių problemų sprendimo būdus;

14.

atsižvelgiant į tai, būtina pabrėžti žemės ūkiui tenkantį vaidmenį kovoje su klimato kaita. Ūkininkai jau įdėjo daug pastangų mažindami šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Tačiau papildomai dar reikia daug dirbti kuriant prisitaikymo strategijas, kad žemės ūkis ir ateityje galėtų atlikti jam priklausančias funkcijas. Taip pat reikia aiškiai pasakyti, kad dirvožemis gali būti CO2 absorbentu, tuo pat metu dėl dirvožemyje didėjančio organinių medžiagų kiekio didėjant dirvožemio našumui ir stiprėjant sumedėjusių augalų kaip anglies absorbentų efektui. Žemės ūkis yra vienas pagrindinių sektorių, atliekančių svarbų vaidmenį sprendžiant šią problemą. Jis gali prisidėti prie tvaraus energijos tiekimo ir „švelnesnės“ chemijos kūrimo naudojant atsinaujinančias žaliavas. Šiuo atveju regionų ir vietos valdžios institucijoms tenka ypatingas vaidmuo remiant inovacines energetikos koncepcijas, įskaitant biomasė naudojimą. Svarbiausias tvarios energijos šaltinis yra mediena. Todėl plėtojant kaimo vietoves toliau būtina skatinti miškininkystę tuose regionuose, kuriuose miškui tenka svarbus vaidmuo užtikrinant rizikos prevenciją, sprendžiant erozijos problemas ir pritraukiant turistus, taip pat būtina geriau panaudoti medžių genėjimo atliekas;

15.

Regionų komitetas pritaria Komisijos pozicijai, kad žemės ūkio politika ir toliau turi būti formuojama remiantis dviem tarpusavyje suderintais ramsčiais, išlaikant šių ramsčių esmę. Komitetas vis dėlto pabrėžia, kad svarbu aiškiau apibrėžti kiekvieno iš šių dviejų ramsčių tikslus;

16.

pagal pirmąjį ramstį mokamomis tiesioginėmis išmokomis užtikrinamos ūkininkų pajamos, atlyginama jiems už aprūpinimą viešosiomis gėrybėmis (pavyzdžiui, kraštovaizdžio išsaugojimą, aplinkos apsaugą, maisto saugą), kurių europiečiai nebenorėtų atsisakyti, padeda sušvelninti rinkos nepastovumo pasekmes ir taip atsveria nepalankią konkurencinę padėtį pasaulio rinkoje dėl Europos ūkininkams taikomų aukštesnių ES standartų;

17.

pagal antrąjį ramstį remiama kaimo vietovių plėtra. Todėl nepaprastai svarbu pritaikyti jį konkretiems regionų poreikiams ir jį formuoti bendradarbiaujant su regionų ir vietos valdžios institucijomis, kadangi pagal bendrą finansavimą joms tenka dalis bendros finansinės atsakomybės;

18.

Regionų komitetas pabrėžia, kad bendros žemės ūkio politikos tikslus bus galima įgyvendinti tik tuo atveju, jei ir po 2014 m. BŽŪP bus skiriama pakankamai – bent jau nemažiau, negu dabar – lėšų;

19.

Regionų komitetas pabrėžia, kad tiesioginės išmokos ir toliau turi išlikti ūkininkų pajamų stabilizavimo priemone taip atlyginant jiems už aprūpinimą viešosiomis gėrybėmis ir kompensuojant aukštesnius ES gamybos standartus, be to, svarbu užtikrinti, kad paramos atsiejimas netaptų gamybos išnykimo priežastimi vietovėse, kurioms būdingos nuolatinės gamtinės kliūtys;

20.

pritaria raginimui ateityje teisingiau paskirstyti tiesiogines išmokas, nes dabartinė tiesioginių išmokų sistema, kuri remiasi praeityje pagamintu kiekiu, iškreipia konkurenciją ES, todėl turėtų būti pakeista kita sistema, kuri visiems ūkininkavimo metodams Europos Sąjungoje užtikrintų vienodas sąlygas;

21.

mano, kad bendrosios išmokos turėtų toliau būti derinamos ES mastu siekiant išvengti rinkos pusiausvyros sutrikimo Europoje. Tačiau pabrėžia, kad skirstant lėšas konkrečioms valstybėms narėms būtina atsižvelgti į abiejų ramsčių reikalavimus;

22.

pritaria tolesniam atsietosios bendrosios išmokos schemos taikymui ir Komisijos pasiūlymams atsisakyti tradicinių konkrečioms įmonėms skirtų bendrųjų išmokų. Pasisako už perėjimą prie regioninių išmokų;

23.

pabrėžia, kad šio laipsniško perėjimo metu būtina panaikinti nevienodą tradiciškai nulemtą bendrųjų išmokų paskirstymą valstybėse narėse, nes jis prieštarauja atsiejimo idėjai ir sutrikdė bei toliau trikdo rinkos pusiausvyrą valstybėse narėse, o tai yra nepriimtina; atkreipia dėmesį į tai, kad reikia nustatyti pereinamąjį laikotarpį, kuris padėtų ūkiams prisitaikyti prie naujos mokėjimų schemos;

24.

pritaria Komisijos pasiūlymui nustatyti viršutinę bendrųjų išmokų ribą. Pabrėžia, kad nustatant šią ribą būtina atsižvelgti į skirtingus ūkių ir jų asociacijų tipus ir ūkio indėlį į užimtumą, taip pat narių skaičių juridinio asmens atveju, bei užtikrinti, kad nebūtų kliudoma Europos Sąjungos žemės ūkio restruktūrizavimui, atitinkančiam dabartinio laikmečio poreikius;

25.

atkreipia dėmesį į Komisijos svarstymą, kad specifinių problemų turintiems regionams ir tam tikriems ūkininkavimo būdams, kurie laikomi ypač svarbiais išsaugant žemės ūkį šiuose regionuose, susietoji parama turi būti ir toliau teikiama. Šiomis aplinkybėmis reikėtų atkreipti dėmesį į ganomų gyvulių svarbą kalnuotoms, Arktyje esančioms, salų ir retai apgyvendintoms vietovėms, nes visoms gamybos sistemoms dėl klimato ir teritorinių sunkumų reikalinga speciali parama, ypač pieno pramonės išsaugojimui šiose vietovėse, kai kvotų sistema pieno sektoriui bus panaikinta. Be veikiančios pieno pramonės neįmanoma išsaugoti žemės ūkio paskirties žemę, ypač aukštikalnių ir vidutinio aukščio kalnų pievas ir ganyklas bei miškingas Viduržemio jūros regiono ganyklas. Be to, socialiniu, ekonominiu ir aplinkos požiūriu nemažiau svarbios ir mažo derlingumo alyvmedžių giraitės kalnų ir kitose vietovėse, kur sąlygos žemės ūkiui yra nepalankios. Siekiant išsaugoti Europos ganyklų ekosistemas ir žemės ūkio veiklą kai kuriuose regionuose, taip pat labai svarbu remti mėsinių karvių, avių ir ožkų sektorių. Praradę šiuos plotus, netektume unikalių šių vietovių kultūrinių kraštovaizdžių. Be to, gyvulininkystei puikiai galima panaudoti nederlingą žemę, visų pirma užmiesčio teritorijose. Tai padėtų išsaugoti atvirą erdvę (pavyzdžiui, salpas) ir kartu leistų vykdyti ekonominę veiklą. Be susietosios paramos sektoriui iškiltų pavojus, o tai nebeleistų jam atlikti savo vaidmens;

26.

reikėtų visiškai išnaudoti PPO leidžiamas susietąsias išmokas;

27.

pritaria Komisijos rekomendacijai padidinti bendrąsias išmokas mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms ir taip kompensuoti šių ūkių papildomas gamybos sąnaudas ir skatinti žemės ūkį visoje Europoje. Pabrėžia, kad norint užtikrinti teisingas pajamas ūkininkams visuose Europos regionuose, toks padidinimas yra pagrįstas ir reikalingas;

28.

pabrėžia, kad BŽŪP ir ūkininkai neturėtų likti vieni aktyviai sprendžiant naujas aplinkos problemas ir juo labiau nepadidinus šiam tikslui skiriamų lėšų;

29.

pabrėžia, kad pagal antrąjį ramstį įgyvendinamos agrarinės aplinkosaugos programos turi padėti siekti tikslo skatinti ekologiškesnį žemės ūkį. Šiomis aplinkybėmis reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kai kurios valstybės narės pagal antrąjį ramstį naudoja mažiau nei 10 proc. viso biudžeto, taigi ūkininkai iš agrarinės aplinkosaugos programų neturi jokios naudos. Todėl Komitetas siūlo ateityje valstybes nares įpareigoti mažiausiai 10 proc. viso antrojo ramsčio biudžeto skirti agrarinės aplinkosaugos programoms ir tai reikia padaryti sumažinant bendrąjį finansavimą bent 10 proc.;

30.

mano, kad pagal BŽŪP turėtų būti labiau remiamas ekologinis ir kompleksinis ūkininkavimas, kadangi toks ūkininkavimas prisideda prie tvaraus vystymosi politikos;

31.

mano, kad atsižvelgiant į greitą dirbančių Europos Sąjungos ūkininkų senėjimą, būtina nedelsiant numatyti papildomas priemones jauniesiems ūkininkams skatinti. Iki šiol pagal antrąjį ramstį jauniesiems ūkininkams teikiama parama pasirodė esanti nepakankama sustabdyti aktyviai veiklą vykdančių vidutinio amžiaus ūkininkų skaičiaus didėjimą. Šiuo metu tik 7 proc. ES ūkininkų yra jaunesni kaip 35 metų, kai tuo tarpu trečdalis ūkininkų yra vyresni negu 65 metų. Todėl reikėtų apsvarstyti galimybę padidinti pagal pirmąjį ramstį mokamas tiesiogines išmokas jauniesiems ūkininkams ir taip sukurti papildomą paskatą jauniems žmonėms užsiimti žemės ūkio veikla;

32.

nurodo, kad reikia tinkamų viešųjų paslaugų jaunesnių kartų žmonėms, norintiems steigti ūkius kaimo vietovėse, įskaitant užmiesčių zonas. Skatinant juos įsigyti novatoriškas ir aplinką tausojančias gamybos sistemas ir kuriant naujas ekonominės veiklos alternatyvas, būtų galima kaimuose išsaugoti žemės ūkio pajėgumus;

33.

pritaria Komisijos pasiūlymui smulkiesiems ūkininkams numatyti supaprastintą ir specialią paramos schemą ir taip išsaugoti smulkų žemės ūkį suteikiant galimybę jam teikti papildomą paramą, ypač mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, ir mažinti nereikalingą biurokratiją. Atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad 82 proc. Europos ūkininkų gauna mažesnę nei 5 000 eurų paramą, todėl nereikalingos biurokratijos sumažinimas smulkiesiems ūkininkams būtų itin svarbus ir pagerintų jų požiūrį į BŽŪP;

34.

pabrėžia, kad kompleksinė parama ir integruota administracinė ir kontrolės sistema turi būti supaprastintos nepažeidžiant šios sistemos veikimo. Supaprastinimas galėtų būti vykdomas: a) visoje ES taikant pagrindinius kompleksinės paramos patikrinimo vietoje kriterijus, b) per pusę sumažinant kompleksinės paramos reikalavimų tenkinimo ir integruotos administravimo ir kontrolės sistemos tikrinimų vietoje kvotas siekiant suvienodinti reikalavimus ir kontrolės sistemas įvairiuose Europos regionuose, jei valstybės narės įrodytų, jog turi efektyvias sistemas, c) taikant praktiką atitinkančias leistino nuokrypio ribas;

35.

pritaria Komisijos nuomonei, kad išmokos turi būti skiriamos tik aktyviai veiklą vykdantiems ūkininkams, tačiau nuo to neturi nukentėti ne nuolatos ūkininkavimo veikla užsiimantys ūkininkai, kuriems tenka ypač svarbus vaidmuo išsaugant žemės ūkį mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, tačiau siūlo Komisijai parengti bazines „aktyviai veiklą vykdančio ūkininko“ ir „žemės ūkio paskirties žemės“ apibrėžtis, kad jas būtų galima vėliau papildyti valstybių narių ar regionų lygmeniu;

36.

yra įsitikinęs, kad toms sritims, kurios iki šiol buvo reguliuojamos pagal savas rinkos organizavimo taisykles ir kurioms dėl šios priežasties atsietosios bendrosios išmokos sistema netaikoma arba taikoma tik iš dalies, pavyzdžiui, vaisių ir daržovių, vyno arba cukraus sektoriams, reikia ir toliau taikyti šias specifines rinkos organizavimo formas;

37.

yra sunerimęs dėl pirminių Europos Komisijos paskelbtų žemės ūkio rinkų reguliavimo po 2013 m. gairių ir mano, kad ateityje bendrai žemės ūkio politikai tikrai reikės, kad būtų išsaugotos viešojo rinkų reguliavimo priemonės, kuriomis būtų kovojama su kainų svyravimais ir užtikrinamos stabilios kainos gamintojams ir vartotojams;

38.

atkreipia dėmesį į tai, kad pirmenybės teikimas Bendrijai ir toliau turi būti laikomas svarbiu BŽŪP principu, nes tai labai padeda išsaugoti Europos savarankiškumą apsirūpinant maistu;

39.

mano, kad vis dar egzistuojančios rinkos priemonės, pavyzdžiui, intervencijos priemonė, privatus ir viešasis sandėliavimas ir tik jautriems produktams skirtos eksporto dotacijos pasirodė esančios labai reikalingos, todėl turėtų būti naudojamos kaip apsaugos priemonės taikant joms numatytą atitinkamą biudžeto eilutę;

40.

atkreipia dėmesį į tai, kad paramos atsiejimas lėmė Europos žemės ūkio orientavimą į rinką, tačiau šios raidos pasekmė – dideli kainų svyravimai, o tai kelia grėsmę ūkių išlikimui;

41.

nurodo, kad rinkos priemonės turėtų būti tokios, kad užtikrintų žemės ūkio rinkų aprūpinimą, apsaugotų ūkininkus nuo staigaus kainų, taigi ir pajamų sumažėjimo bei apribotų vartotojų už maisto produktus mokamų kainų svyravimus;

42.

mano, kad šias priemones būtinai reikia patobulinti ir tam, kad būtų sudaryta galimybė išplėsti produktų, kurie laikinai sandėliuojami, sąrašą, reikėtų išanalizuoti intervencijos laikotarpių pailginimą ir laikino gamybos nutraukimo priemonių įgyvendinimą. Taip pat būtina, nepažeidžiant rinkų veikimo, tinkamomis priemonėmis užkirsti kelią piktnaudžiavimui vykdant prekybą žemės ūkio žaliavomis. Bendras tikslas – išvengti rinkų nepastovumo dėl žemės ūkio ir sveikatos krizių;

43.

atkreipia dėmesį į tai, kad pridėtinės vertės dalis, kurią ūkininkas sukuria visoje maisto grandinėje, nuolat mažėja, todėl būtina sukurti rinkos priemones, kurios užkirstų kelią šiai tendencijai; atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją visoms gamintojų asociacijoms parengti pamatines nuostatas, kurti gamintojų ir sektorių grupes ir taip stiprinti ūkininkų pozicijas maisto grandinėje. Be to, vietovėse, kuriose ūkininkavimą stabdo gamtinės kliūtys ir kitose vietovėse su pažeidžiamomis gamybos sistemomis arba struktūromis, reikėtų ypač skatinti pieno gamintojų jungimąsi ir bendrą prekybą ir taip sušvelninti kvotų sistemos pieno sektoriui panaikinimą ir užkirsti kelią gamybos persikėlimui į kitas vietoves;

44.

norėtų, kad Europos Komisija išanalizuotų, kokį poveikį mažmeninės prekybos tarpininkai daro maisto gamintojams, platintojams, tiekėjams, vartotojams ir platesniam reiškinių spektrui;

45.

mano, kad reikia persvarstyti Bendrijos konkurencijos taisykles, kad būtų sudarytos sąlygos realiai maisto grandinės pusiausvyrai;

46.

laikosi nuomonės, kad turi būti kuriamos ne tik rinkų viešojo valdymo priemonės, bet ir savidraudos sistemos, pavyzdžiui, keleto rizikų draudimas, ir kad valstybėms narėms reikia sudaryti galimybę skatinti ūkininkus steigti kooperatyvus ir grupuotis, kad būtų galima teikti tarpusavio pagalbą, ar jungtis su kitomis maisto grandinės grandimis, nes tai leistų sumažinti biurokratinę naštą;

47.

pabrėžia, kad pastaraisiais metais ES dėjo daug pastangų eksporto subsidijavimui panaikinti. Tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad galutinis šios rinkos priemonės panaikinimas laikantis PPO nuostatų turi priklausyti ir nuo trečiųjų šalių sutikimo visiškai atsisakyti šios priemonės tarptautinėje prekyboje; tam būtina taikyti su PPO taisyklėmis suderinamas paramos eksportui priemones;

48.

ragina Komisiją išsamiai išnagrinėti egzistuojančių kvotų sistemų panaikinimo pasekmes ir parengti priemones, kurios apsaugotų gamybą bei perdirbimą;

49.

ragina Komisiją užtikrinti, kad pasiūlymuose dėl būsimo cukraus ir izogliukozės sektorių reguliavimo būtų atsižvelgiama į tikslą užtikrinti gamybą Europoje, tuo pačiu ir runkelių augintojų pajamas, kad būtų išsaugotas runkelių auginimas ir perdirbimo fabrikų veikla;

50.

atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją dėti dvigubai daugiau pastangų inovacijų, mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos bei propagavimo srityse; todėl prašo būsimose Europos mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programose nuolat dėmesį skirti su maisto produktais susijusiems moksliniams tyrimams;

51.

ragina Komisiją vykdant prekybos politiką, ypač pasirašant dvišalius susitarimus, ryžtingai atstovauti ūkininkų interesams ir atsižvelgti į prekybos politikos poveikį BŽŪP, ypač į dvišalių susitarimų arba PPO susitarimų poveikį Europos žemės ūkiui; tačiau PPO derybos yra svarbiausias veiksnys siekiant užtikrinti Europos tvarumo standartus pasauliniu lygmeniu;

52.

šiomis aplinkybėmis atkreipia dėmesį į vartotojo teisę reikalauti, kad ir importuotiems maisto produktams būtų taikomi Europos Sąjungos žemės ūkyje galiojantys aukšti standartai socialinių teisių, maisto saugos, aplinkos apsaugos, kokybės ir gyvūnų gerovės srityse. Ši teisė turi būti ryžtingai ginama tarptautinėse ir dvišalėse prekybos derybose;

53.

konstatuoja, kad nepaisant Sąjungos pastangų, BŽŪP ir sanglaudos politikos srityje didelė dalis Europos kaimo vietovių ir toliau kenčia nuo gyventojų mažėjimo ir nuosmukio, o šių vietovių išsivystymo lygis yra žemesnis už Bendrijos vidurkį ir daug žemesnis už daugumos miesto vietovių lygį;

54.

atkreipia dėmesį į tai, kad ūkininkai atlieka ypatingą vaidmenį užmiesčių zonose, kuriose gali susidaryti didelė kaimo ir žemės ūkio išteklių stoka; pabrėžia, kad maisto produktus ir viešąsias gėrybes reikia ir toliau gaminti netoli nuo miestų gyventojų bendruomenių;

55.

todėl pabrėžia bendros žemės ūkio politikos antrojo ramsčio svarbą bendrai kaimo vietovių, įskaitant užmiesčio zonas, plėtrai;

56.

pabrėžia BŽŪP antrojo ramsčio svarbą modernizuojant žemės ūkį, išsaugant ir tobulinant žemės ūkio struktūrą, ypač socialiniu ir ekonominiu požiūriu išsaugant ir gerinant kaimo vietoves ir jų bendruomenes; todėl reikėtų vykdyti tokią kaimo plėtros politiką, kuri remtų žemės ūkio konkurencingumą, o dalis šios politikos priemonių turėtų būti skirta veiksmams žemės ūkio struktūros, infrastruktūros ir žemės ūkio maisto produktų srityse;

57.

atkreipia dėmesį į tai, kad kaimo plėtra gali labai daug prisidėti įgyvendinant strategijos „Europa 2020“ tikslus; tačiau reikia gerai suprasti ir žinoti, kur nubrėžti skiriamąją liniją tarp teminių ES politikos uždavinių bei jų finansavimo srautų (būtent klimato, energetikos) ir ką turėtų remti BŽŪP (ar regioniniai) fondai;

58.

konstatuoja, kad antrojo BŽŪP ramsčio kaimo plėtros priemonės yra žemės ūkio politikos priemonės ir turi daug sąlyčio taškų ir su sanglaudos politika. Todėl programuojant būtina suderinti žemės ūkio politikos antrojo ramsčio tikslus su sanglaudos politikos tikslais, kad būtų išvengta dubliavimosi arba taip vadinamų „pilkųjų zonų“, ištirti sinergijos galimybes ir žemės ūkio sektoriui kaimo politikoje vėl skirti didžiausią dėmesį. Šiuo tikslu prašoma suderinti įvairius Europos fondus reglamentuojančias administracines taisykles;

59.

dar kartą pritaria pasiūlymui parengti bendrą strateginį pagrindą, kuris apimtų struktūrinius fondus ir kitus teritorinio vystymosi fondus, pavyzdžiui, Europos žemės ūkio fondą kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondą;

60.

ragina formuojant antrąjį žemės ūkio politikos ramstį ypač atsižvelgti į regionų atsakomybę, taikyti tikrą daugiapakopio valdymo metodą ir taip įvertinti ypatingą regionų svarbą ir kompetenciją pritaikant priemones konkrečioms regionų reikmėms. Šiomis aplinkybėmis pabrėžia, kad antrasis ramstis formuojamas atsižvelgiant į subsidiarumo principą, pagal kurį valstybės narės arba regionai, atsižvelgdami į regionines sąlygas, gali savarankiškai nuspręsti, kurias priemones įgyvendinti;

61.

todėl mano, kad kaimo plėtros politikos įgyvendinimas ir fondų lėšų skyrimas pagal principą „iš apačios į viršų“ visų pirma turi būti vykdomas kuriant stiprią vystymosi partnerystę vietoje;

62.

mano, kad, atsižvelgiant į spartų aktyviai dirbančių Europos ūkininkų senėjimą, būtina nedelsiant numatyti patrauklias jauniesiems ūkininkams skirtas priemones, kurių tikslas pritraukti į šį sektorių naujos jėgos, ir papildyti iki šiol pagal antrąjį ramstį jauniesiems ūkininkams teikiamas paramos priemones;

63.

be to, ragina įvesti specialias priemones, skirtas įgyvendinti Kokybės užtikrinimo dokumentų pakete išdėstytus pasiūlymus, pavyzdžiui, ūkių modernizavimas kokybiškiems produktams gaminti ir parama vartotojų informavimo kampanijoms;

64.

mano, kad konsultavimosi sistema turi būti taikoma ne tik su kompleksine parama susijusiems klausimams spręsti, o turėtų apimti ir kitas svarbias konsultavimo sritis (gamybos technologijas, verslo vadybą, naujus iššūkius, inovacijų ir aplinkosaugos vadybos klausimų įvedimą, klimato kaitos švelninimo priemones), todėl į antrąjį ramstį turėtų būti įtrauktos tam būtinos priemonės. Šiuo atveju daugiausia dėmesio reikėtų skirti akredituotoms konsultavimo paslaugoms. Reikia užtikrinti, kad visi ES ūkininkai turėtų galimybę gauti kompetentingą konsultavimo pagalbą, nepriklausomai nuo to, kas šias paslaugas teikia: valstybė, viešosios valdžios institucijos ar privačios įmonės;

65.

pabrėžia ypatingą įvairinimo svarbą nedidelėms žemės ūkio įmonėms ir žemės ūkio įmonėms mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, labai retai apgyvendintuose toliausiai į šiaurę esančiuose regionuose, salų, pasienio bei kalnų regionuose esantiems ūkiams ir ragina parengti tam skirtas skatinimo priemones;

66.

pabrėžia, kad labai svarbu užtikrinti galimybę pasinaudoti aukšto lygio kvalifikacijos kėlimo priemonėmis žemės ūkyje, ypač po pradinio profesinio mokymo etapo. Dėl staigių pokyčių žemės ūkio ir maisto sektoriuose, kaip ir susijusiuose sektoriuose, reikalingas visą gyvenimą trunkantis mokymasis;

67.

remia Komisijos pastangas antrojo žemės ūkio politikos ramsčio priemonėmis skatinti ūkininkų bendradarbiavimą, ypač bendrai naudojant gamybos priemones, bendrai organizuojant pardavimą arba dedant bendras pastangas gyvūnų gerovės srityje ir taip mažinant nepalankią mažų ūkių konkurencinę padėtį;

68.

pabrėžia BŽŪP antrojo ramsčio svarbą, visų pirma mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse veikiantiems ūkiams, todėl pritaria Komisijos pasiūlymui kompensacinę išmoką ir toliau laikyti regionų vystymo planų dalimi. Šiuo atveju siūlo palikti esamą veiksmų laisvę ir padidinti esamas viršutines ribas, kad būtų galima įveikti iššūkius ypač silpnas struktūras turinčiuose kalnų regionuose ir priemiesčiuose, kuriuose sparčiai vyksta kaimo vietovių urbanizacija. Be to, peržiūrint ES kokybės politiką siūlo numatyti konkrečių priemonių paketą labai retai apgyvendintiems toliausiai į šiaurę esantiems regionams, salų, pasienio ir kalnų regionams, kuris apimtų, pavyzdžiui, išmokas, skirtas padengti duomenų rinkimo sąnaudas, specifines priemones aukštikalnių pievoms ir biologinės įvairovės išmoką ir kuriuo būtų pripažinta kalnų regionuose gaminamų produktų svarba;

69.

pabrėžia, kad daugelyje Europos regionų konkurencingumo didinimas turėtų būti siejamas su žemės ūkio infrastruktūros tobulinimu; be to, atkreipia dėmesį į tai, kad inovacijos yra būtina prisitaikymo prie klimato kaitos, veiksmingesnio išteklių naudojimo ir operatyvinio valdymo pagerinimo sąlyga, todėl jas reikėtų labiau remti;

70.

atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija planuoja ES lygiu nustatyti naujas tarpinių mažiau palankių ūkininkauti vietovių apibrėžtis ir nerimauja dėl šio ketinimo įgyvendinimo. Yra įsitikinęs, kad nustatyti nauji kriterijai turi būti tikslingi, o valstybėms narėms ir regionams reikia suteikti pakankamai savarankiškumo ir lankstumo. Pabrėžia, kad bet kuriuo atveju siekiant sušvelninti naujų apibrėžčių pasekmes, būtina numatyti atitinkamą pereinamąjį laikotarpį;

71.

pabrėžia, kad atsižvelgiant į klimato kaitos iššūkius ir būtinybę užtikrinti darnią kaimo plėtrą, reikėtų didinti paramą priemonėms, skirtoms tausiam vandens naudojimui žemės ūkyje mažinant vandens suvartojimą ir užterštumą, taip pat vandeningųjų sluoksnių papildymo skatinimo priemonėms (pavyzdžiui, terasų priežiūra salų ir kalnuotuose regionuose, dirvos derlingumo gerinimas), priemonėms, skirtoms stichinių nelaimių žalos prevencijai ir žemės ūkio infrastruktūrai padarytos žalos atlyginimui, taip pat reikėtų supaprastinti šios paramos teikimo sąlygas;

72.

pabrėžia agrarinės aplinkosaugos programų svarbą ir ragina, kad ateityje visos valstybės narės mažiausiai 10 proc. viso jų turimo žemės ūkio biudžeto skirtų agrarinės aplinkosaugos programoms ir taip prisidėtu prie žemės ūkio tvarumo ir pripažintų didelę gamtinę vertę turinčias žemės ūkio sistemas, kurios leidžia išsaugoti biologinę įvairovę ir sugrąžinti ją į žemės ūkį ir prisideda prie geresnės vandens ir dirvožemio apsaugos;

73.

atkreipia dėmesį į tai, kad įgyvendinant agrarinės aplinkosaugos programas vėl būtina taikyti paskatas, kad ūkininkai labiau pritartų šioms programoms, taip pat reikia įvertinti tam tikros žemės ūkio praktikos išorinį poveikį;

74.

mano, kad regionų vystymo priemones įgyvendinti būtų lengviau, jei prie bendro finansavimo galėtų prisidėti trečiosios šalys;

75.

pabrėžia, kad aktyvus miškininkystės valdymas yra nepaprastai svarbus daugelio kaimo vietovių saugumui, visų pirma kalnų vietovėms, taip pat turistams pritraukti, todėl regionams būtina suteikti galimybę remti aktyvų miškininkystės valdymą pagal regionų vystymo planus;

76.

pabrėžia LEADER programos svarbą kompleksinei kaimo vietovių plėtrai, ypač dėl principo „iš apačios į viršų“ taikymo, nes jo veiksmingumas pasitvirtino, todėl ragina Komisiją ir toliau šį principą taikyti ir stiprinti. Būtina suteikti geresnes galimybes pagal LEADER programą koordinuoti įvairius vietos plėtros planų projektus. Tačiau ateityje LEADER turėtų būti lankstesnė ir teikti pirmenybę novatoriškiems metodams. Dabartinė kompleksinės paramos sistema rengiant regionų vystymo planus pasirodė esanti labai griežta. Todėl vietos valdžios institucijoms ir regionams reikia suteikti daugiau lankstumo, kad būtų galima geriau atsižvelgti į vietos poreikius. Būtina supaprastinti regionų vystymo procedūras, visų pirma ataskaitų teikimą;

77.

be to, mano, kad LEADER principus reikėtų taikyti kartu su vietos vystymosi modeliu pasitelkiant partnerystes, pagrįstas „iš apačios į viršų“ inicijuojamomis vietos vystymosi strategijomis, apimančiomis įvairių sektorių veiksmus, bendradarbiavimą inovacijų srityje ir tinklaveiką;

78.

laikosi nuomonės, kad paramos investicijoms į maisto gamybą apribojimai turi būti pritaikyti prie struktūrinių pokyčių (padidinat arba panaikinant MVĮ taikomas ribas);

79.

pabrėžia, kad programavimo, programos valdymo, vertinimo, stebėsenos ir tolesnių su programavimu susijusių veiksmų sąnaudos tapo pernelyg didelės ir todėl turi būti gerokai sumažintos.