(1)

Sąjunga yra užsibrėžusi tikslą puoselėti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę. Siekdama sukurti tokią erdvę, Sąjunga turi patvirtinti su teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose susijusias priemones, grindžiamas teismų nuosprendžių ir sprendimų tarpusavio pripažinimo principu, kuris nuo 1999 m. spalio 15 ir 16 d. vykusio Tamperės Europos Vadovų Tarybos susitikimo paprastai laikomas vienu kertinių teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose Sąjungoje principų;

(2)

elektroninių įrodymų gavimo ir saugojimo priemonės tampa vis svarbesnės baudžiamajam tyrimui ir baudžiamajam persekiojimui visoje Sąjungoje. Veiksmingi mechanizmai elektroniniams įrodymams gauti turi esminę reikšmę siekiant kovoti su nusikalstamumu, ir tokiems mechanizmams turėtų būti taikomos sąlygos bei apsaugos priemonės, kuriomis užtikrinama visapusiška atitiktis pagrindinėms teisėms ir principams, pripažintiems Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 6 straipsnyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija), visų pirma būtinumo ir proporcingumo, tinkamo proceso, privatumo ir asmens duomenų apsaugos ir komunikacijos konfidencialumo principams;

(3)

2016 m. kovo 24 d. teisingumo ir vidaus reikalų ministrų bei Sąjungos institucijų atstovų bendrame pareiškime dėl Briuselyje įvykdytų teroristinių išpuolių pabrėžtas prioritetinis poreikis greičiau ir veiksmingiau išsaugoti ir gauti skaitmeninius įrodymus ir nustatyti konkrečias priemones tam padaryti;

(4)

2016 m. birželio 9 d. Tarybos išvadose pabrėžta didėjanti elektroninių įrodymų baudžiamajame procese svarba ir kibernetinės erdvės apsaugos nuo piktnaudžiavimo ir nusikalstamų veikų reikšmė ekonomikos ir visuomenės labui, taigi ir poreikis teisėsaugos ir teisminėms institucijoms turėti veiksmingas su kibernetine erdve susijusių nusikalstamų veikų tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo priemones;

(5)

2017 m. rugsėjo 13 d. Komisijos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai bendrame komunikate Europos Parlamentui ir Tarybai „Atsparumas, atgrasymas ir gynyba: ES kibernetinio saugumo didinimas“ Komisija pabrėžė, kad veiksmingas nusikaltimų, padarytų pasinaudojant kibernetine erdve, tyrimas ir patraukimas už juos baudžiamojon atsakomybėn yra pagrindinis atgrasymo nuo kibernetinių išpuolių veiksnys ir kad dabartinę procesinę sistemą reikia geriau pritaikyti prie interneto amžiaus. Dėl kibernetinių išpuolių greičio esamos procedūros kartais gali būti nepakankamos ir todėl gali kilti ypatingas poreikis greitai bendradarbiauti tarpvalstybiniu mastu;

(6)

2017 m. spalio 3 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl kovos su kibernetiniais nusikaltimais (3) pabrėžta, kad reikia rasti būdų, kaip greičiau apsaugoti ir gauti elektroninius įrodymus, taip pat akcentuota, jog yra svarbu, kad teisėsaugos institucijos, trečiosios valstybės ir Europos Sąjungos teritorijoje veikiantys paslaugų teikėjai glaudžiai bendradarbiautų pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679 (4), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2016/680 (5) ir galiojančius savitarpio teisinės pagalbos susitarimus. Europos Parlamentas toje rezoliucijoje taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu nevienodi teisės aktai gali sukelti problemų paslaugų teikėjams, kurie stengiasi atsižvelgti į teisėsaugos institucijų prašymus, ir paragino Komisiją pasiūlyti Sąjungos teisės aktų dėl elektroninių įrodymų, kuriuose numatyta pakankamai visų suinteresuotųjų subjektų teisių ir laisvių apsaugos priemonių, kartu palankiai įvertinęs Komisijos vykdomą darbą dėl bendradarbiavimo platformos su saugaus ryšio kanalu, skirtu skaitmeniniam keitimuisi Europos tyrimo orderiais perduodant elektroninius įrodymus ir atsakymus tarp Sąjungos teisminių institucijų;

(7)

tinklu grindžiamos paslaugos gali būti teikiamos iš bet kurios vietos ir joms nereikia fizinės infrastruktūros, patalpų arba darbuotojų šalyje, kurioje siūloma atitinkama paslauga. Todėl susiję elektroniniai įrodymai dažnai saugomi už tyrimą vykdančios valstybės sienų arba juos saugo ne tos valstybės teritorijoje įsisteigęs paslaugų teikėjas, ir dėl to kyla iššūkių, susijusių su elektroninių įrodymų rinkimu baudžiamajame procese;

(8)

dėl to, kaip teikiamos tinklu grindžiamos paslaugos, teisminio bendradarbiavimo prašymai dažnai adresuojami valstybėms, kurios teikia prieglobos paslaugas daugybei paslaugų teikėjų. Be to, prašymų skaičius padidėjo dėl vis dažnesnio naudojimosi tinklu grindžiamomis paslaugomis. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/41/ES (6) numatyta galimybė įrodymų rinkimo kitoje valstybėje narėje tikslais išduoti Europos tyrimo orderį. Be to, galimybė prašyti įrodymų iš kitos valstybės narės taip pat numatyta Konvencijos dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose (7) (toliau – Konvencija dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose), kurią pagal Europos Sąjungos sutarties 34 straipsnį patvirtino Taryba. Vis dėlto Direktyvoje 2014/41/ES, kuria nustatomas Europos tyrimo orderis, ir Konvencijoje dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose nustatytos procedūros ir terminai gali būti netinkami elektroniniams įrodymams, kurie yra nepastovesni ir kuriuos galima paprasčiau ir greičiau ištrinti. Elektroninių įrodymų gavimas naudojantis teisminio bendradarbiavimo kanalais dažnai užima daug laiko ir gali kilti atvejų, kai vėliau informacija gali būti nebeprieinama. Be to, nėra suderintos bendradarbiavimo su paslaugų teikėjais sistemos, nors kai kurie trečiųjų valstybių paslaugų teikėjai priima tiesioginius prašymus dėl duomenų, kurie nėra turinio duomenys, kaip leidžiama pagal jų taikytiną nacionalinę teisę. Todėl, kai įmanoma, valstybės narės vis dažniau pasitelkia savanoriško tiesioginio bendradarbiavimo su paslaugų teikėjais kanalus ir taiko įvairias nacionalines priemones, sąlygas ir procedūras. Kalbant apie turinio duomenis, pažymėtina, kad kai kurios valstybės narės ėmėsi vienašališkų veiksmų, o kitos toliau pasitelkia teisminį bendradarbiavimą;

(9)

nenuosekli teisinė sistema kelia problemų teisėsaugos ir teisminėms institucijoms, taip pat paslaugų teikėjams, besistengiantiems vykdyti teisinius elektroninių įrodymų prašymus, nes jie vis dažniau susiduria su teisiniu netikrumu, o potencialiai ir su teisės kolizijomis. Todėl reikia numatyti konkrečias tarpvalstybinio teisminio bendradarbiavimo elektroninių įrodymų saugojimo ir pateikimo taisykles, kuriomis būtų atsižvelgiama į elektroninių įrodymų specifinį pobūdį. Tokiose taisyklėse turėtų būti nustatyta paslaugų teikėjų, kuriems taikomas šis reglamentas, pareiga tiesiogiai atsakyti į kitos valstybės narės institucijų prašymus. Todėl šis reglamentas papildys galiojančius Sąjungos teisės aktus ir patikslins teisėsaugos ir teisminėms institucijoms, taip pat paslaugų teikėjams taikytinas elektroninių įrodymų srities taisykles, kartu užtikrinant visapusišką atitiktį pagrindinėms teisėms;

(10)

šiuo reglamentu paisoma pagrindinių teisių ir laikomasi principų, pripažintų ES sutarties 6 straipsnyje ir Chartijoje, tarptautinėje teisėje ir tarptautiniuose susitarimuose, kurių šalys yra Sąjunga arba visos valstybės narės, įskaitant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, taip pat valstybių narių konstitucijose, atsižvelgiant į atitinkamas jų taikymo sritis. Šios teisės ir principai apima visų pirma teisę į laisvę ir saugumą, teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, asmens duomenų apsaugą, laisvę užsiimti verslu, teisę į nuosavybę, teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, nekaltumo prezumpciją ir teisę į gynybą, teisėtumo ir proporcingumo principus, taip pat teisę nebūti du kartus teisiamam ar baudžiamam už tą pačią nusikalstamą veiką;

(11)

nė viena šio reglamento nuostata neturėtų būti aiškinama taip, kad reikštų draudimą vykdymą užtikrinančiai institucijai atsisakyti vykdyti Europos įrodymų pateikimo orderį tais atvejais, kai, remiantis objektyviais kriterijais, yra priežasčių manyti, kad Europos įrodymų pateikimo orderis išduotas siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn ar jį nubausti dėl jo lyties, rasinės ar etninės kilmės, religijos, seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės, pilietybės, kalbos ar politinių pažiūrų arba kad dėl kurios nors iš tų priežasčių asmens padėtis gali pablogėti;

(12)

elektroniniams įrodymams taikomo Europos įrodymų pateikimo orderio ir Europos įrodymų saugojimo orderio baudžiamajame procese mechanizmas yra grindžiamas valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principu ir prezumpcija, kad valstybės narės laikosi Sąjungos teisės, teisinės valstybės principo ir visų pirma paiso pagrindinių teisių, kurie yra esminiai Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės elementai. Toks mechanizmas suteikia galimybę nacionalinėms kompetentingoms institucijoms tokius orderius pateikti tiesiogiai paslaugų teikėjams;

(13)

teisė į privatų ir šeimos gyvenimą ir su asmens duomenų tvarkymu susijusi fizinių asmenų apsauga yra pagrindinės teisės. Pagal Chartijos 7 straipsnį ir 8 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas, ir į savo asmens duomenų apsaugą;

(14)

įgyvendindamos šį reglamentą, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad asmens duomenys būtų saugomi ir tvarkomi vadovaujantis Reglamentu (ES) 2016/679, Direktyva (ES) 2016/680 ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58/EB (8), įskaitant gautų duomenų tolesnio naudojimo, perdavimo ir tolesnio perdavimo atvejais;

(15)

pagal šį reglamentą gauti asmens duomenys turėtų būti tvarkomi tik kai tai būtina ir tokiu būdu, kuris būtų proporcingas nusikaltimų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už juos arba bausmių vykdymo ir naudojimosi teise į gynybą tikslams. Visų pirma valstybės narės turėtų užtikrinti, kad asmens duomenų perdavimui iš atitinkamų institucijų paslaugų teikėjams šio reglamento tikslais būtų taikoma tinkama duomenų apsaugos politika ir priemonės, įskaitant duomenų saugumo užtikrinimo priemones. Paslaugų teikėjai turėtų užtikrinti, kad tokios pat apsaugos priemonės būtų taikomos asmens duomenų perdavimui atitinkamoms institucijoms. Prieigą prie informacijos, kurioje yra asmens duomenų, kurią galima gauti taikant tapatumo nustatymo procedūras, turėtų turėti tik įgalioti asmenys būti;

(16)

procesinės teisės baudžiamajame procese, nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose 2010/64/ES (9), 2012/13/ES (10), 2013/48/ES (11), (ES) 2016/343 (12), (ES) 2016/800 (13) ir (ES) 2016/1919 (14), paisant tų direktyvų taikymo srities, turėtų būti taikomos baudžiamajam procesui, kuriam taikomas šis reglamentas, kiek tai susiję su valstybėmis narėmis, kurioms yra privalomos minėtos direktyvos. Taip pat turėtų būti taikomos Chartijoje nustatytos procesinės garantijos;

(17)

siekiant užtikrinti, kad būtų visapusiškai paisoma pagrindinių teisių, įrodymų, surinktų taikant šį reglamentą, įrodomąją galią turėtų vertinti kompetentinga teisminė institucija, laikydamasi nacionalinės teisės ir paisydama visų pirma teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisės į gynybą;

(18)

šiuo reglamentu nustatomos taisyklės, pagal kurias Sąjungoje esanti kompetentinga teisminė institucija gali baudžiamajame procese, įskaitant baudžiamuosius tyrimus, arba laisvės atėmimo bausmės arba sprendimo dėl įkalinimo pasibaigus baudžiamajam procesui vykdymo pagal šį reglamentą tikslais, išduodama Europos įrodymų pateikimo orderį arba Europos įrodymų saugojimo orderį, nurodyti paslaugų teikėjui, kuris Sąjungoje siūlo paslaugas, pateikti arba išsaugoti elektroninius įrodymus. Šis reglamentas turėtų būti taikomas visose tarpvalstybinėse bylose, kai paslaugų teikėjo paskirtoji įmonė arba teisinis atstovas yra kitoje valstybėje narėje. Šis reglamentas nedaro poveikio nacionalinių institucijų įgaliojimams kreiptis į jų teritorijoje įsisteigusius arba atstovaujamus paslaugų teikėjus, kad šie laikytųsi panašių nacionalinių priemonių;

(19)

šis reglamentas turėtų reglamentuoti tik duomenų, kuriuos paslaugų teikėjas saugo Europos įrodymų pateikimo orderio arba Europos įrodymų saugojimo orderio gavimo momentu, rinkimą. Jame neturėtų būti nustatyta bendra paslaugų teikėjų pareiga saugoti duomenis ir jis neturėtų lemti bendro pobūdžio nediferencijuoto duomenų saugojimo. Šiuo reglamentu taip pat neturėtų būti suteikiami įgaliojimai perimti duomenis arba gauti duomenis, kurie saugomi po to, kai gautas Europos įrodymų pateikimo orderis arba Europos įrodymų saugojimo orderis;

(20)

šio reglamento taikymas neturėtų daryti poveikio paslaugų teikėjų ar jų naudotojų galimybei taikyti šifravimą. Europos įrodymų pateikimo orderiu arba Europos įrodymų saugojimo orderiu prašomi duomenys turėtų būti pateikti arba išsaugoti neatsižvelgiant į tai, ar jie užšifruoti, ar ne. Tačiau šiuo reglamentu neturėtų būti nustatyta paslaugų teikėjų pareiga iššifruoti duomenis;

(21)

daugeliu atvejų duomenys nebesaugomi arba kitaip nebetvarkomi naudotojo įrenginyje, tačiau yra prieinami debesija grindžiamoje infrastruktūroje, kuri sudaro galimybę gauti prieigą iš bet kurios vietos. Kad teiktų šias paslaugas, paslaugų teikėjams nereikia būti įsisteigusiems arba turėti serverių konkrečioje valstybėje. Todėl šio reglamento taikymas neturėtų priklausyti nuo paslaugų teikėjo įmonės arba duomenų tvarkymo ar saugojimo įrenginio faktinės buvimo vietos;

(22)

šis reglamentas nedaro poveikio institucijų tyrimo įgaliojimams civiliniame ar administraciniame procese, įskaitant atvejus, kai tokiame procese gali būti skiriamos sankcijos;

(23)

pagal valstybių narių taikytiną nacionalinę teisę savitarpio teisinės pagalbos procesas gali būti laikomas baudžiamuoju procesu, todėl turėtų būti patikslinta, kad Europos įrodymų pateikimo orderis arba Europos įrodymų saugojimo orderis neturėtų būti išduodamas siekiant suteikti savitarpio teisinę pagalbą kitai valstybei narei arba trečiajai valstybei. Tokiais atvejais savitarpio teisinės pagalbos prašymas turėtų būti pateikiamas valstybei narei arba trečiajai valstybei, kuri pagal savo nacionalinę teisę gali suteikti savitarpio teisinę pagalbą;

(24)

baudžiamajame procese Europos įrodymų pateikimo orderis ir Europos įrodymų saugojimo orderis turėtų būti išduodami tik konkrečiame baudžiamajame procese, susijusiame su konkrečia jau padaryta nusikalstama veika, kiekvienu atskiru atveju atlikus individualų šių orderių būtinumo ir proporcingumo vertinimą ir atsižvelgiant į įtariamojo arba kaltinamojo teises;

(25)

šis reglamentas taip pat turėtų būti taikomas išduodančiosios institucijos pradėtam procesui dėl nuteistojo, kuris pasislėpė nuo teisingumo, buvimo vietos nustatymo, siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo pasibaigus baudžiamajam procesui. Vis dėlto tais atvejais, kai laisvės atėmimo bausmė paskirta arba sprendimas dėl įkalinimo priimtas už akių, neturėtų būti įmanoma išduoti Europos įrodymų pateikimo orderį arba Europos įrodymų saugojimo orderį, nes valstybių narių nacionalinė teisė dėl teismo sprendimų, priimtų už akių, visoje Sąjungoje stipriai skiriasi;

(26)

šis reglamentas turėtų būti taikomas paslaugų teikėjams, siūlantiems paslaugas Sąjungoje, o išduoti šiame reglamente numatytus orderius turėtų būti įmanoma tik dėl duomenų, susijusių su Sąjungoje siūlomomis paslaugomis. Paslaugos, kurios siūlomos tik už Sąjungos ribų, neturėtų patekti į šio reglamento taikymo sritį, net jeigu paslaugų teikėjas yra įsisteigęs Sąjungoje. Todėl šiuo reglamentu neturėtų būti suteikiama jokia prieiga prie duomenų, išskyrus duomenis, susijusius su paslaugomis, kurias tie paslaugų teikėjai naudotojui siūlo Sąjungoje;

(27)

paslaugų teikėjai, kurie yra svarbiausi renkant įrodymus baudžiamajame procese, – tai elektroninių ryšių paslaugų teikėjai ir konkretūs informacinės visuomenės paslaugų teikėjai, kurie sudaro sąlygas naudotojų tarpusavio sąveikai. Taigi šis reglamentas turėtų būti taikomas abiem grupėms. Elektroninių ryšių paslaugos apibrėžtos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2018/1972 (15) ir apima asmeninio ryšio paslaugas, pavyzdžiui, IP telefonijos, tikralaikių pokalbių ir e. pašto paslaugas. Šis reglamentas taip pat turėtų būti taikomas informacinės visuomenės paslaugų teikėjams, kaip tai suprantama Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2015/1535 (16), kurie nelaikomi elektroninių ryšių paslaugų teikėjais, tačiau kurie savo naudotojams siūlo galimybę tarpusavyje palaikyti ryšius arba savo naudotojams siūlo paslaugas, kurios gali būti naudojamos siekiant jų vardu saugoti arba kitaip tvarkyti duomenis. Tai atitiktų Europos Tarybos konvencijoje dėl elektroninių nusikaltimų (ETS Nr. 185), sudarytoje 2001 m. lapkričio 23 d. Budapešte (toliau – Budapešto konvencija), vartojamus terminus. Duomenų tvarkymas turėtų būti suprantamas technine prasme kaip duomenų kūrimas ar manipuliavimas jais, t. y. kaip techninės operacijos, atliekamos siekiant sukurti arba pakeisti duomenis naudojant kompiuterio duomenų apdorojimo galią. Į paslaugų teikėjų, kuriems taikomas šis reglamentas, kategorijas turėtų patekti, pavyzdžiui, elektroninės prekyvietės, suteikiančios vartotojams ir įmonėms galimybę tarpusavyje palaikyti ryšius, ir kitos prieglobos paslaugos, įskaitant paslaugų teikimą per debesijos kompiuteriją, taip pat internetinių žaidimų platformos ir internetinių lošimų platformos. Tais atvejais, kai informacinės visuomenės paslaugų teikėjas suteikia galimybę savo naudotojams palaikyti ryšius ne tarpusavyje, bet tik su paslaugų teikėju, arba nesuteikia galimybės saugoti arba kitaip tvarkyti duomenų, arba kai duomenų saugojimas nėra kertinė naudotojams teikiamos paslaugos, pavyzdžiui, nuotoliniu būdu internete teikiamos teisinės, architektūros, inžinerijos ir apskaitos paslaugos, sudėtinė dalis, t. y. esminė dalis, ji neturėtų patekti į šiame reglamente pateiktos paslaugų teikėjo apibrėžties taikymo sritį net jei to paslaugų teikėjo teikiamos paslaugos yra informacinės visuomenės paslaugos, kaip tai suprantama Direktyvoje (ES) 2015/1535;

(28)

su pavadinimų ir skaičių suteikimu susijusių interneto infrastruktūros paslaugų teikėjai, pavyzdžiui, domenų vardų registrai ir registruotojai ir privatumo ir tarpininkavimo paslaugų teikėjai arba regioniniai interneto protokolo (toliau – IP) adresų registrai, yra ypač svarbūs, kai kalbama apie subjektų, kurie veikia prisidengdami kenkėjiškomis arba saugumui pavojų keliančiomis svetainėmis. Jie turi duomenų, kurie suteiktų galimybę nustatyti asmenį ar subjektą, kuris darydamas nusikalstamą veiką naudojosi svetaine, arba nuo nusikalstamos veikos nukentėjusį asmenį;

(29)

nustatant, ar paslaugų teikėjas paslaugas siūlo Sąjungoje, reikia įvertinti, ar tas paslaugos teikėjas sudaro sąlygas fiziniams ar juridiniams asmenims naudotis savo paslaugomis vienoje ar keliose valstybėse narėse. Tačiau turėtų būti laikoma, kad vien internetinės sąsajos prieinamumas Sąjungoje, pavyzdžiui, izoliuota prieigos prie paslaugų teikėjo ar tarpininko svetainės, e. pašto adreso ar kitų kontaktinių duomenų galimybė, nėra pakankamas siekiant nustatyti, kad paslaugų teikėjas paslaugas siūlo Sąjungoje, kaip tai suprantama šiame reglamente;

(30)

nustatant, ar paslaugų teikėjas paslaugas siūlo Sąjungoje, taip pat turėtų būti svarbus esminis ryšys su Sąjunga. Turėtų būti laikoma, kad toks esminis ryšys su Sąjunga yra tais atvejais, kai paslaugų teikėjas Sąjungoje turi įmonę. Jeigu tokios įmonės nėra, esminio ryšio kriterijus turėtų būti grindžiamas tokiais konkrečiais faktiniais kriterijais, kaip didelis naudotojų skaičius vienoje ar keliose valstybėse narėse arba tikslinga veikla vienoje ar keliose valstybėse narėse. Tikslinga veikla vienoje ar keliose valstybėse narėse turėtų būti nustatoma remiantis visomis susijusiomis aplinkybėmis, įskaitant tokius veiksnius, kaip toje valstybėje narėje paprastai vartojama kalba ar naudojama valiuta arba galimybė užsisakyti prekių ar paslaugų. Tikslinga veikla valstybėje narėje taip pat galėtų būti siejama su galimybe atitinkamoje nacionalinėje taikomųjų programų parduotuvėje įsigyti taikomąją programą, su tuo, kad pateikiama vietos reklama arba reklama pateikiama toje valstybėje narėje paprastai vartojama kalba, arba su ryšių su klientais valdymu, pavyzdžiui, klientų aptarnavimo paslaugų teikimu toje valstybėje narėje paprastai vartojama kalba. Laikoma, kad esminis ryšys yra, turėtų būti ir tais atvejais, kai paslaugų teikėjas nukreipia savo veiklą į vieną ar kelias valstybes nares, kaip nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 (17). Kita vertus, neturėtų būti laikoma, kad paslaugos teikimas siekiant vien laikytis Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2018/302 (18) nustatyto diskriminacijos draudimo yra veiklos nukreipimas į atitinkamą teritoriją Sąjungoje arba tikslinga veikla joje, jei nėra papildomų pagrindų. Tie patys kriterijai turėtų būti taikomi nustatant, ar paslaugų teikėjas teikia paslaugas valstybėje narėje;

(31)

šis reglamentas turėtų būti taikomas šių kategorijų duomenims: duomenims apie abonentą, srauto duomenims ir turinio duomenims. Toks skirstymas į kategorijas atitinka daugumos valstybių narių įstatymus ir Sąjungos teisės aktus, pavyzdžiui, Direktyvą 2002/58/EB, ir Teisingumo Teismo praktiką, taip pat tarptautinę teisę, visų pirma Budapešto konvenciją;

(32)

IP adresai ir prieigos numeriai bei susijusi informacija gali tapti nepaprastai svarbiu baudžiamosios veikos tyrimo, kai įtariamojo tapatybė nežinoma, atspirties tašku. Paprastai jie sudaro įvykių registrą, kuris dar žinomas kaip serverio žurnalas ir nurodo naudotojo prieigos prie paslaugos sesijos pradžią ir pabaigą. Dažnai tai yra statinis arba dinaminis individualus IP adresas arba kitas identifikatorius, pagal kurį atpažįstama prieigos sesijos metu naudota tinklo sąsaja. Tokia susijusi informacija apie naudotojo prieigos prie paslaugos sesijos pradžią ir pabaigą, kaip šaltinio jungtys ir laiko žyma, yra reikalinga, nes naudotojai dažnai dalijasi IP adresais, pavyzdžiui, tada, kai yra įdiegta perdavos tinklo adreso vertimo technologija (CGN) arba techniniai ekvivalentai. Tačiau pagal Sąjungos acquis IP adresai laikytini asmens duomenimis, todėl jiems turi būti taikoma visapusiška apsauga pagal duomenų apsaugos srities Sąjungos acquis. Tam tikromis aplinkybėmis IP adresai taip pat gali būti laikomi srauto duomenimis. Be to, kai kuriose valstybėse narėse prieigos numeriai ir susijusi informacija laikomi srauto duomenimis. Vis dėlto konkretaus baudžiamosios veikos tyrimo tikslais teisėsaugos institucijoms gali tekti paprašyti pateikti IP adresą ir prieigos numerius bei susijusią informaciją vieninteliu naudotojo tapatybės nustatymo tikslu tam, kad paskui būtų galima paslaugų teikėjo prašyti pateikti su tuo identifikatoriumi susijusius duomenis apie abonentą. Tokiais atvejais derėtų taikyti tokią pat tvarką kaip ir duomenų apie abonentą, kaip apibrėžta šiame reglamente, atveju;

(33)

tais atvejais, kai pateikti IP adresus, prieigos numerius ir susijusią informaciją prašoma ne tik siekiant nustatyti naudotojo tapatybę konkretaus nusikalstamos veikos tyrimo tikslu, jų prašoma paprastai siekiant gauti labiau privatumą pažeidžiančios informacijos, pavyzdžiui, apie naudotojo kontaktus ir buvimo vietą. Taigi jie galėtų padėti sudaryti išsamų atitinkamo asmens profilį, bet tuo pačiu metu juos galima tvarkyti ir analizuoti paprasčiau nei turinio duomenis, kadangi jie pateikiami struktūrizuotu ir standartizuotu formatu. Todėl yra ypač svarbu, kad tokiais atvejais IP adresai, prieigos numeriai ir susijusi informacija, kuriuos pateikti prašoma ne tik siekiant nustatyti naudotojo tapatybę konkretaus nusikalstamos veikos tyrimo tikslu, būtų laikomi srauto duomenimis ir juos pateikti būtų prašoma laikantis tos pačios tvarkos kaip ir turinio duomenų atveju, kaip apibrėžta šiame reglamente;

(34)

visų kategorijų duomenys apima asmens duomenis, todėl jiems taikomos apsaugos priemonės pagal Sąjungos duomenų apsaugos acquis. Tačiau poveikio pagrindinėms teisėms intensyvumas skiriasi priklausomai nuo kategorijos, visų pirma tai pasakytina apie, viena vertus, duomenis apie abonentą ir duomenis, kurių prašoma tik siekiant nustatyti naudotojo tapatybę, kaip apibrėžta šiame reglamente, ir, antra vertus, srauto duomenis, išskyrus duomenis, kurių prašoma tik siekiant nustatyti naudotojo tapatybę, kaip apibrėžta šiame reglamente, ir turinio duomenis. Nors duomenys apie abonentą, taip pat IP adresai, prieigos numeriai ir susijusi informacija, kurių prašoma tik siekiant nustatyti naudotojo tapatybę, galėtų būti naudingi siekiant tyrimo metu gauti pirminę informaciją apie įtariamojo tapatybę, dažnai didesnę įrodomąją galią turi srauto duomenys, išskyrus duomenis, kurių prašoma tik siekiant nustatyti naudotojo tapatybę, kaip apibrėžta šiame reglamente, ir turinio duomenys. Todėl yra ypač svarbu, kad šis reglamentas būtų taikomas visų tų kategorijų duomenims. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinių teisių ribojimo laipsnis yra nevienodas, tokių duomenų gavimui turėtų būti taikomos atitinkamos garantijos ir sąlygos;

(35)

atvejai, kai asmens gyvybei, fizinei neliečiamybei ar saugumui gresia neišvengiamas pavojus, turėtų būti laikomi skubiais, o paslaugos teikėjui ir vykdymą užtikrinančiai institucijai turėtų būti taikomi trumpesni terminai. Tais atvejais, kai tokį pavojų keltų ypatingos svarbos infrastruktūros objektų, kaip apibrėžta Tarybos direktyvoje 2008/114/EB (19), sutrikdymas arba sunaikinimas, be kita ko, darantis didelę žalą gyventojų aprūpinimui būtiniausiomis prekėmis arba pagrindinių valstybės funkcijų vykdymui, tokie atvejai pagal Sąjungos teisę taip pat turėtų būti laikomi skubiais;

(36)

išduodant Europos įrodymų pateikimo orderį arba Europos įrodymų saugojimo orderį, jo išdavimo arba patvirtinimo procese visada turėtų dalyvauti teisminė institucija. Atsižvelgiant į tai, kad srauto duomenys, išskyrus duomenis, kurių prašoma tik siekiant nustatyti naudotojo tapatybę, kaip apibrėžta šiame reglamente, ir turinio duomenys yra jautresni, Europos įrodymų pateikimo orderiai dėl tų kategorijų duomenų gavimo turi būti išduodami ar patvirtinami teisėjui atlikus jų peržiūrą. Kadangi duomenys apie abonentą ir duomenys, kurių prašoma tik siekiant nustatyti naudotojo tapatybę, kaip apibrėžta šiame reglamente, yra ne tokie jautrūs, Europos įrodymų pateikimo orderį dėl tokių duomenų gavimo gali išduoti ar patvirtinti kompetentingas prokuroras. Remiantis teise į teisingą bylos nagrinėjimą, kurio apsauga įtvirtinta Chartijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, prokurorai savo funkcijas turi vykdyti objektyviai ir sprendimą dėl Europos įrodymų pateikimo orderio ar Europos įrodymų saugojimo orderio išdavimo ar patvirtinimo priimti remdamiesi tik bylos medžiagoje esančiomis faktinėmis aplinkybėmis ir atsižvelgdami į visus apkaltinamuosius ir išteisinamuosius įrodymus;

(37)

siekiant užtikrinti visapusišką pagrindinių teisių apsaugą, Europos įrodymų pateikimo orderį arba Europos įrodymų saugojimo orderį teisminės institucijos turėtų patvirtinti iš esmės dar iki jį išduodant. To principo išimtys turėtų būti daromos tik tinkamai nustatytais skubiais atvejais, kuomet prašoma pateikti duomenis apie abonentus ar duomenis, kurių prašoma tik siekiant nustatyti naudotojo tapatybę, kaip apibrėžta šiame reglamente, arba išsaugoti duomenis, kai neįmanoma laiku gauti išankstinio teisminės institucijos patvirtinimo, visų pirma dėl to, kad su tvirtinančiąja institucija neįmanoma susisiekti, kad būtų gautas patvirtinimas, o grėsmė yra tokia neišvengiama, kad veiksmų turi būti imtasi nedelsiant. Tačiau tokios išimtys turėtų būti taikomos tik tais atvejais, kai atitinkamą orderį išduodanti institucija pagal nacionalinę teisę galėtų be išankstinio patvirtinimo išduoti orderį panašioje nacionalinėje byloje;

(38)

Europos įrodymų pateikimo orderis turėtų būti išduodamas tik jei tai būtina, proporcinga, tinkama ir taikytina konkrečioje byloje. Išduodančioji institucija turėtų atsižvelgti į įtariamojo ar kaltinamojo teises procese, susijusiame su nusikalstama veika, ir turėtų išduoti Europos įrodymų pateikimo orderį tik tuo atveju, jei tokį orderį būtų buvę galima tokiomis pačiomis sąlygomis išduoti panašioje nacionalinėje byloje. Vertinant, ar turėtų būti išduotas Europos įrodymų pateikimo orderis, reikėtų atsižvelgti į tai, ar toks orderis apsiriboja tuo, kas būtina pasiekti teisėtam tikslui, t. y. gauti duomenis, kurie yra reikšmingi ir būtini įrodymai konkrečioje byloje;

(39)

tais atvejais, kai Europos įrodymų pateikimo orderis išduodamas siekiant gauti skirtingų kategorijų duomenis, išduodančioji institucija turi užtikrinti, kad kiekvienos iš tų atitinkamų duomenų kategorijų atžvilgiu būtų tenkinamos sąlygos ir procedūros, pavyzdžiui, dėl pranešimo vykdymą užtikrinančiai institucijai;

(40)

atsižvelgiant į tai, kad srauto duomenys, išskyrus duomenis, kurių prašoma tik siekiant nustatyti naudotojo tapatybę, kaip apibrėžta šiame reglamente, ir turinio duomenys yra jautresni, turėtų būti daromas skirtumas, kiek tai susiję su šio reglamento materialine taikymo sritimi. Išduoti Europos įrodymų pateikimo orderį siekiant gauti duomenis apie abonentą arba duomenis, kurių prašoma tik siekiant nustatyti naudotojo tapatybę, kaip apibrėžta šiame reglamente, turėtų būti įmanoma dėl bet kokios nusikalstamos veikos, tuo tarpu Europos įrodymų pateikimo orderiui dėl srauto duomenų, išskyrus duomenis, kurių prašoma tik siekiant nustatyti naudotojo tapatybę, kaip apibrėžta šiame reglamente, arba turinio duomenų gavimo turėtų būti taikomi griežtesni reikalavimai, kad būtų atsižvelgta į didesnį tokių duomenų jautrumą. Šiame reglamente turėtų būti nustatyta riba, kiek tai susiję su jo taikymo sritimi, taip sudarant sąlygas laikytis proporcingesnio požiūrio, įskaitant įvairias kitas ex ante ir ex post sąlygas bei apsaugos priemones, kuriomis užtikrinama, kad būtų paisoma proporcingumo principo ir paveiktų asmenų teisių. Tuo pačiu metu tokia riba neturėtų riboti šio reglamento veiksmingumo ir galimybės specialistams jį taikyti. Leidžiant Europos įrodymų pateikimo orderius išduoti baudžiamajame procese tik dėl nusikalstamų veikų, už kurias numatyta ne trumpesnė nei trejų metų maksimali laisvės atėmimo bausmė, šio reglamento taikymo sritis bus apribota sunkesnėmis nusikalstamomis veikomis, pernelyg nepaveikiant galimybės specialistams jį taikyti. Dėl to apribojimo į šio reglamento taikymo sritį nepatektų nemažai nusikalstamų veikų, kurias valstybės narės laiko ne tokiomis sunkiomis, kaip tai matyti iš švelnesnės maksimalios sankcijos. Apribojimas taip pat turėtų privalumą, kad jis lengvai taikomas praktiškai;

(41)

tiriant tam tikras konkrečias nusikalstamas veikas įrodymai paprastai bus prieinami tik elektronine forma, kuri yra ypač nepastovi. Tai pasakytina apie elektroninio pobūdžio nusikalstamas veikas, net ir tas, kurios pačios savaime nelaikytinos sunkiomis, tačiau galėtų sukelti plataus masto arba didelę žalą, visų pirma nusikalstamas veikas, kurių individualus poveikis yra mažas, tačiau paplitimas ir bendras žalos mastas yra didelis. Dažniausiai tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta naudojant informacinę sistemą, tos pačios ribos taikymas kaip ir kitų rūšių nusikalstamoms veikoms didele dalimi reikštų nebaudžiamumą. Tai pateisina šio reglamento taikymą ir toms nusikalstamoms veikoms, už kurias numatyta trumpesnė nei trejų metų maksimali laisvės atėmimo bausmė. Papildomoms su terorizmu susijusioms nusikalstamoms veikoms, kaip tai suprantama Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2017/541 (20), ir nusikalstamoms veikoms, susijusioms su seksualine prievarta prieš vaikus ir jų seksualiniu išnaudojimu, kaip tai suprantama Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/93/ES (21), neturėtų būti reikalaujama taikyti bent trejų metų maksimalios laisvės atėmimo bausmės ribos;

(42)

iš principo Europos įrodymų pateikimo orderiai turėtų būti adresuojami paslaugų teikėjams, veikiantiems kaip duomenų valdytojai. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis nustatyti, ar paslaugų teikėjas vykdo duomenų valdytojo ar duomenų tvarkytojo funkcijas, gali būti ypač sudėtinga, visų pirma tais atvejais, kai tvarkant duomenis dalyvauja keli paslaugų teikėjai arba kai paslaugų teikėjai tvarko duomenis fizinio asmens vardu. Norint atskirti su konkrečiu duomenų rinkiniu susijusias duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo funkcijas, reikia ne tik specialiųjų žinių apie teisinį kontekstą, bet taip pat gali prireikti interpretuoti dažnai labai sudėtingą sutartinę bazę, pagal kurią konkrečiu atveju įvairiems paslaugų teikėjams pavedamos skirtingos su konkrečiu duomenų rinkiniu susijusios užduotys ir funkcijos. Tais atvejais, kai paslaugų teikėjai tvarko duomenis fizinio asmens vardu, kai kada gali būti sudėtinga nustatyti, kas yra duomenų valdytojas, net jei tvarkant duomenis dalyvauja tik vienas paslaugų teikėjas. Kai atitinkamus duomenis saugo arba kitaip tvarko paslaugų teikėjas ir, nepaisant pagrįstų išduodančiosios institucijos pastangų, nėra aišku, kas yra duomenų valdytojas, turėtų būti įmanoma Europos įrodymų pateikimo orderį adresuoti tiesiogiai tam paslaugų teikėjui. Be to, kai kuriais atvejais kreipimasis į duomenų valdytoją galėtų pakenkti atitinkamoje byloje atliekamam tyrimui, pavyzdžiui, dėl to, kad duomenų valdytojas yra įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba yra požymių, kad duomenų valdytojas galėtų veikti asmens, dėl kurio atliekamas tyrimas, interesais. Tais atvejais taip pat turėtų būti įmanoma Europos įrodymų pateikimo orderį adresuoti tiesiogiai duomenų valdytojo vardu duomenis tvarkančiam paslaugų teikėjui. Tai neturėtų daryti poveikio išduodančiosios institucijos teisei nurodyti paslaugų teikėjui išsaugoti duomenis;

(43)

pagal Reglamentą (ES) 2016/679 duomenų tvarkytojas, kuris saugo arba kitaip tvarko duomenis duomenų valdytojo vardu, turėtų informuoti duomenų valdytoją apie duomenų pateikimą, išskyrus atvejus, kai išduodančioji institucija pareikalavo paslaugų teikėjo neinformuoti duomenų valdytojo tol, kol tai būtina ir proporcinga, kad nebūtų kenkiama atitinkamam baudžiamajam procesui. Tokiu atveju išduodančioji institucija bylos medžiagoje turėtų nurodyti priežastis, dėl kurių vėluojama informuoti duomenų valdytoją, ir adresatui siunčiamame pridėtame sertifikate turėtų būti pateiktas trumpas pagrindimas;

(44)

tais atvejais, kai duomenys saugomi arba kitaip tvarkomi kaip valdžios institucijai paslaugų teikėjo suteiktos infrastruktūros dalis, turėtų būti įmanoma išduoti Europos įrodymų pateikimo orderį arba Europos įrodymų saugojimo orderį tik tuo atveju, kai valdžios institucija, kuriai tie duomenys yra saugomi arba kitaip tvarkomi, yra išduodančiojoje valstybėje;

(45)

tais atvejais, kai duomenis, kuriems pagal išduodančiosios valstybės teisę taikoma profesinės paslapties apsauga, paslaugų teikėjas saugo arba kitaip tvarko kaip dalį specialistams, kuriems vykdant veiklą taikoma privilegijuotosios prieigos teisė (toliau – privilegijuotasis specialistas), suteiktos infrastruktūros, Europos įrodymų pateikimo orderį turėtų būti galima išduoti tik siekiant gauti srauto duomenis, išskyrus duomenis, kurių prašoma tik siekiant nustatyti naudotojo tapatybę, kaip apibrėžta šiame reglamente, arba gauti turinio duomenis, kai privilegijuotasis specialistas gyvena išduodančiojoje valstybėje, kai kreipimasis į privilegijuotąjį specialistą galėtų pakenkti tyrimui arba kai pagal taikytiną teisę buvo panaikinta privilegijuotosios prieigos teisė;

(46)

principas ne bis in idem yra vienas pagrindinių Sąjungos teisės principų, pripažįstamas Chartijoje ir išplėtotas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje. tais atvejais, kai išduodančioji institucija turi pagrindo manyti, kad baudžiamasis procesas lygiagrečiai galėtų vykti kitoje valstybėje narėje, ji turėtų konsultuotis su tos valstybės narės institucijomis, kaip nustatyta Tarybos pamatiniame sprendime 2009/948/TVR (22). Bet kuriuo atveju Europos įrodymų pateikimo orderis arba Europos įrodymų saugojimo orderis neturi būti išduodamas, kai išduodančioji institucija turi pagrindo manyti, kad tai prieštarautų principui ne bis in idem;

(47)

kituose tarpusavio pripažinimo srities dokumentuose, pavyzdžiui, Direktyvoje 2014/41/ES, kuria nustatomas Europos tyrimo orderis, daroma nuoroda į imunitetus ir privilegijas, kurie gali būti taikomi tam tikrų kategorijų asmenims, pavyzdžiui, diplomatams, arba konkrečiai saugomiems santykiams, pavyzdžiui, advokato teisę neatskleisti profesinės paslapties arba žurnalisto teisę neatskleisti savo informacijos šaltinių. Imunitetų ir privilegijų įvairovė ir poveikis skiriasi priklausomai nuo taikomos nacionalinės teisės, į kurią reikėtų atsižvelgti išduodant Europos įrodymų pateikimo orderį arba Europos įrodymų saugojimo orderį, nes išduodančioji institucija turėtų galėti išduoti orderį tik jei tokį orderį būtų buvę galima tokiomis pačiomis sąlygomis išduoti panašioje nacionalinėje byloje. Sąjungos teisėje nėra bendros imuniteto ar privilegijos apibrėžties. Todėl tiksliai apibrėžti šiuos terminus paliekama nacionalinei teisei, o apibrėžtis gali apimti apsaugą, kuri taikoma, pavyzdžiui, medicinos ir teisės profesijoms, įskaitant atvejus, kai tose profesijose naudojamos specializuotos platformos. Tiksli imunitetų ir privilegijų apibrėžtis taip pat gali apimti taisykles dėl baudžiamosios atsakomybės, susijusios su spaudos laisve ir saviraiškos laisve kitose medijose, nustatymo ir apribojimo;

(48)

tais atvejais, kai išduodama Europos įrodymų pateikimo orderį išduodančioji institucija siekia gauti srauto duomenis, išskyrus duomenis, kurių prašoma tik siekiant nustatyti naudotojo tapatybę, kaip apibrėžta šiame reglamente, arba gauti turinio duomenis ir turi pagrįstų priežasčių manyti, kad prašomiems duomenims taikoma pagal vykdymą užtikrinančios valstybės teisę suteiktų imunitetų ar privilegijų arba tiems duomenims toje valstybėje taikomos taisyklės dėl baudžiamosios atsakomybės, susijusios su spaudos laisve ir saviraiškos laisve kitose medijose, nustatymo ir apribojimo teikiama apsauga, ta išduodančioji institucija turėtų turėti galimybę prieš išduodama Europos įrodymų pateikimo orderį prašyti pateikti paaiškinimą, be kita ko, tiesiogiai arba per Eurojustą ar Europos teisminį tinklą konsultuodamasi su vykdymą užtikrinančios valstybės kompetentingomis institucijomis;

(49)

turėtų būti įmanoma išduoti Europos įrodymų saugojimo orderį dėl bet kurios nusikalstamos veikos. Išduodančioji institucija turėtų atsižvelgti į įtariamojo ar kaltinamojo teises procese, susijusiame su nusikalstama veika, ir turėtų išduoti Europos įrodymų saugojimo orderį tik tuo atveju, jei tokį orderį būtų buvę galima tokiomis pačiomis sąlygomis išduoti panašioje nacionalinėje byloje ir kai tai būtina, proporcinga, tinkama ir taikytina konkrečioje byloje. Vertinant, ar turėtų būti išduotas Europos įrodymų saugojimo orderis, reikėtų atsižvelgti į tai, ar toks orderis apsiriboja tuo, kas būtina pasiekti teisėtam tikslui, t. y. užkirsti kelią duomenų, kurie yra reikšmingi ir būtini įrodymai konkrečioje byloje, pašalinimui, ištrynimui arba pakeitimui tais atvejais, kai tiems duomenims pateikti galėtų prireikti daugiau laiko;

(50)

Europos įrodymų pateikimo orderiai ir Europos įrodymų saugojimo orderiai turėtų būti adresuojami tiesiogiai paskirtajai įmonei arba pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2023/1544 (23) paslaugų teikėjo paskirtam teisiniam atstovui. Išimties tvarka skubiais atvejais, kaip apibrėžta šiame reglamente, kai paslaugų teikėjo paskirtoji įmonė arba teisinis atstovas per nustatytus terminus nesureaguoja į pridėtą Europos įrodymų pateikimo orderio sertifikatą (EĮPOS) arba Europos įrodymų saugojimo orderio sertifikatą (EĮSOS) arba ta paskirtoji įmonė arba teisinis atstovas nepaskiriami per Direktyvoje (ES) 2023/1544 nustatytus terminus, turėtų būti galima EĮPOS arba EĮSOS adresuoti bet kuriai kitai paslaugų teikėjo įmonei arba teisiniam atstovui Sąjungoje tuo pat metu arba vietoj pirminio orderio vykdymo užtikrinimo pagal šį reglamentą. Atsižvelgiant į tuos įvairius galimus scenarijus, šio reglamento nuostatose vartojama bendra sąvoka „adresatas“;

(51)

atsižvelgiant į tai, kad Europos įrodymų pateikimo orderis dėl srauto duomenų, išskyrus duomenis, kurių prašoma tik siekiant nustatyti naudotojo tapatybę, kaip apibrėžta šiame reglamente, arba turinio duomenų gavimo yra jautresnio pobūdžio, tikslinga numatyti Europos įrodymų pateikimo orderiams dėl tokių duomenų gavimo taikytiną pranešimo mechanizmą. Į tą pranešimo mechanizmą turėtų būti įtraukta vykdymą užtikrinanti institucija ir jis turėtų apimti EĮPOS perdavimą tai institucijai tuo pačiu metu, kai EĮPOS perduodamas adresatui. Tačiau tais atvejais, kai Europos įrodymų pateikimo orderis išduodamas siekiant gauti elektroninius įrodymus baudžiamajame procese, kuris yra iš esmės ir glaudžiai susijęs su išduodančiąja valstybe, neturėtų būti reikalaujama apie tai pranešti vykdymą užtikrinančiai institucijai. Tokie ryšiai turėtų būti preziumuojami tais atvejais, kai Europos įrodymų pateikimo orderio išdavimo momentu išduodančioji institucija turi pagrįstų priežasčių manyti, kad nusikalstama veika buvo padaryta, yra daroma arba gali būti padaryta išduodančiojoje valstybėje, ir kai asmuo, kurio duomenų prašoma, gyvena išduodančiojoje valstybėje;

(52)

šio reglamento tikslais turėtų būti laikoma, kad nusikalstama veika buvo padaryta, yra daroma arba gali būti padaryta išduodančiojoje valstybėje, jei tai laikoma pagal išduodančiosios valstybės nacionalinę teisę. Kai kuriais atvejais, ypač kibernetinių nusikaltimų srityje, kai kurie faktiniai elementai, pavyzdžiui, nukentėjusiojo gyvenamoji vieta, paprastai yra svarbūs požymiai, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant, kur padaryta nusikalstama veika. Pavyzdžiui, dažnai gali būti laikoma, kad nusikaltimai naudojant išpirkos reikalavimo programinę įrangą, padaryti ten, kur yra nuo tokio nusikaltimo nukentėjusio asmens gyvenamoji vieta, net jei tiksli vieta, iš kurios paleista išpirkos reikalavimo programinė įranga, nėra aiški. Nusikalstamos veikos padarymo vietos nustatymas neturėtų daryti poveikio taisyklėms dėl jurisdikcijos atitinkamų nusikalstamų veikų atžvilgiu pagal taikytiną nacionalinę teisę;

(53)

Europos įrodymų pateikimo orderio dėl srauto duomenų, išskyrus duomenis, kurių prašoma tik siekiant nustatyti naudotojo tapatybę, kaip apibrėžta šiame reglamente, arba turinio duomenų gavimo išdavimo momentu įvertinti, ar yra pagrįstų priežasčių manyti, kad asmuo, kurio duomenų prašoma, gyvena išduodančiojoje valstybėje, turi išduodančioji institucija, remdamasi turima medžiaga. Tuo atžvilgiu gali būti reikšmingos įvairios objektyvios aplinkybės, iš kurių būtų galima matyti, kad konkrečioje valstybėje narėje yra įprastinis atitinkamo asmens interesų centras arba jis ketina jį ten nustatyti. Atsižvelgiant į poreikį vienodai taikyti Sąjungos teisę ir lygybės principą, šiomis konkrečiomis aplinkybėmis gyvenamosios vietos sąvoka turėtų būti aiškinama vienodai visoje Sąjungoje. Pagrįstų priežasčių manyti, kad asmuo gyvena išduodančiojoje valstybėje, galėtų būti visų pirma tuo atveju, kai asmuo yra įregistruotas kaip išduodančiosios valstybės gyventojas, kaip rodo asmens tapatybės kortelės ar leidimo gyventi šalyje turėjimas arba įregistravimas oficialiame gyventojų registre. Nesant registracijos išduodančiojoje valstybėje, gyvenamąją vietą galėtų rodyti tai, kad asmuo pareiškė ketinimą įsikurti toje valstybėje narėje arba tam tikrą laiką nepertraukiamai išgyvenęs toje valstybėje narėje įgijo tam tikrų ryšių su ja, panašių į tuos, kurie atsiranda oficialiai gyvenant toje valstybėje narėje. Siekiant nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp atitinkamo asmens ir išduodančiosios valstybės yra pakankamų ryšių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad atitinkamas asmuo gyvena toje valstybėje, galima atsižvelgti į įvairius objektyvius veiksnius, apibūdinančius to asmens padėtį, kurie apima, be kita ko, pirmiausia asmens buvimo išduodančiojoje valstybėje trukmę, pobūdį ir sąlygas arba jo šeiminius ar ekonominius ryšius su ta valstybe nare. Nustatant, ar yra pagrįstų priežasčių manyti, kad atitinkamas asmuo gyvena išduodančioje valstybėje, galėtų turėti reikšmės transporto priemonės registracija, banko sąskaita, asmens nepertraukiamo gyvenimo išduodančiojoje valstybėje faktas arba kiti objektyvūs veiksniai. Trumpas apsilankymas, atostogos, be kita ko, apsistojant atostogų būste, ar panašaus pobūdžio buvimas išduodančiojoje valstybėje be tolesnio esminio ryšio nėra pakankamas tam, kad gyvenamoji vieta būtų nustatyta toje valstybėje narėje. Tais atvejais, kai Europos įrodymų pateikimo orderio dėl srauto duomenų, išskyrus duomenis, kurių prašoma tik siekiant nustatyti naudotojo tapatybę, kaip apibrėžta šiame reglamente, arba turinio duomenų gavimo išdavimo momentu išduodančioji institucija neturi pagrįstų priežasčių manyti, kad asmuo, kurio duomenų prašoma, gyvena išduodančiojoje valstybėje, ji turėtų apie tai pranešti vykdymą užtikrinančiai institucijai;

(54)

siekiant, kad numatyta procedūra būtų greita, tinkamas momentas, kuriuo nustatoma, ar reikia pranešti vykdymą užtikrinančiai institucijai, turėtų būti Europos įrodymų pateikimo orderio išdavimo momentas. Bet koks vėlesnis gyvenamosios vietos pakeitimas neturėtų turėti poveikio šiai procedūrai. Atitinkamam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė viso baudžiamojo proceso metu pasinaudoti savo teisėmis, taip pat taikyti taisykles dėl baudžiamosios atsakomybės, susijusios su spaudos laisve ir saviraiškos laisve kitose medijose, nustatymo ir apribojimo, o vykdymą užtikrinančiai institucijai turėtų būti suteikta galimybė išimtiniais atvejais, kai remiantis konkrečiais ir objektyviais įrodymais yra pagrįstų priežasčių manyti, kad konkrečiomis bylos aplinkybėmis orderio vykdymas akivaizdžiai pažeistų kurią nors ES sutarties 6 straipsnyje ir Chartijoje nustatytą atitinkamą pagrindinę teisę, kuriuo nors pagrindu atsisakyti vykdyti orderį. Be to, tais pagrindais taip pat turėtų būti galima remtis vykdymo užtikrinimo procedūros metu;

(55)

Europos įrodymų pateikimo orderis turėtų būti perduodamas naudojant EĮPOS, o Europos įrodymų saugojimo orderis turėtų būti perduodamas naudojant EĮSOS. Prireikus EĮPOS arba EĮSOS turėtų būti išverstas į Sąjungos oficialiąją kalbą, kuri yra priimtina adresatui. Tais atvejais, kai paslaugų teikėjas nenurodė jokios kalbos, EĮPOS arba EĮSOS turėtų būti išverstas į valstybės narės, kurioje yra paslaugų teikėjo paskirtoji įmonė arba teisinis atstovas, oficialiąją kalbą arba į kitą oficialiąją kalbą, kurią paslaugų teikėjo paskirtoji įmonė arba teisinis atstovas paskelbė esant priimtiną. Tais atvejais, kai pagal šį reglamentą reikalaujama pateikti vykdymą užtikrinančiai institucijai pranešimą, EĮPOS, kuris turi būti perduotas tai institucijai, turėtų būti išverstas į vykdymą užtikrinančios valstybės oficialiąją kalbą arba į kitą Sąjungos oficialiąją kalbą, kuri yra priimtina tai valstybei. Tuo atžvilgiu kiekvienos valstybės narės turėtų būti paprašyta Komisijai teikiamoje rašytinėje deklaracijoje bet kuriuo metu nurodyti, ar ir kuria viena ar keliomis oficialiosiomis Sąjungos kalbomis, be tos valstybės narės vienos ar kelių oficialiųjų kalbų, jos priims EĮPOS ir EĮSOS vertimus. Komisija turėtų užtikrinti, kad tokios deklaracijos būtų prieinamos visoms valstybėms narėms ir Europos teisminiam tinklui;

(56)

tais atvejais, kai EĮPOS išduotas ir pagal šį reglamentą nereikalaujama pateikti vykdymą užtikrinančiai institucijai pranešimo, gavęs EĮPOS, adresatas turėtų užtikrinti, kad ne vėliau kaip per 10 dienų nuo EĮPOS gavimo prašomi duomenys būtų tiesiogiai perduoti išduodančiajai institucijai arba EĮPOS nurodytoms teisėsaugos institucijoms. Tais atvejais, kai pagal šį reglamentą reikalaujama pateikti vykdymą užtikrinančiai institucijai pranešimą, gavęs EĮPOS, paslaugų teikėjas turėtų skubiai imtis veiksmų, kad išsaugotų duomenis. Tais atvejais, kai vykdymą užtikrinanti institucija per 10 dienų nuo EĮPOS gavimo kuriuo nors iš šiame reglamente nustatytų pagrindų neatsisakė vykdyti orderio, adresatas turėtų užtikrinti, kad pasibaigus tam 10 dienų terminui prašomi duomenys būtų tiesiogiai perduoti išduodančiajai institucijai arba EĮPOS nurodytoms teisėsaugos institucijoms. Tais atvejais, kai dar nepasibaigus 10 dienų terminui vykdymą užtikrinanti institucija patvirtina išduodančiajai institucijai ir adresatui, kad ji neketina kuriuo nors pagrindu atsisakyti vykdyti orderio, adresatas turėtų kuo greičiau po tokio patvirtinimo ir ne vėliau kaip pasibaigus tam 10 dienų terminui imtis veiksmų. Adresatas ir, kai taikytina, vykdymą užtikrinanti institucija turėtų laikytis šiame reglamente nustatytų trumpesnių terminų, taikomų skubiais atvejais. Adresatas ir, kai taikytina, vykdymą užtikrinanti institucija turėtų kuo greičiau ir ne vėliau kaip per šiame reglamente nustatytus terminus įvykdyti EĮPOS, kiek įmanoma atsižvelgdami į išduodančiosios valstybės nurodytus procedūrinius terminus ir kitus terminus;

(57)

Tais atvejais, kai adresatas, remdamasis tik EĮPOS arba EĮSOS pateikta informacija, mano, kad EĮPOS arba EĮSOS vykdymas galėtų pažeisti imunitetus ar privilegijas arba taisykles dėl baudžiamosios atsakomybės, susijusios su spaudos laisve ir saviraiškos laisve kitose medijose, nustatymo ir apribojimo taisykles pagal vykdymą užtikrinančios valstybės teisę, adresatas turėtų informuoti išduodančiąją instituciją ir vykdymą užtikrinančią instituciją. Kiek tai susiję su EĮPOS, tais atvejais, kai pagal šį reglamentą vykdymą užtikrinančiai institucijai nebuvo pateiktas pranešimas, išduodančioji institucija turėtų atsižvelgti į iš adresato gautą informaciją ir savo iniciatyva arba vykdymą užtikrinančios institucijos prašymu nuspręsti, ar panaikinti, pakoreguoti ar palikti galioti Europos įrodymų pateikimo orderį. Tais atvejais, kai pagal šį reglamentą vykdymą užtikrinančiai institucijai buvo pateiktas pranešimas, išduodančioji institucija turėtų atsižvelgti į iš adresato gautą informaciją ir nuspręsti, ar panaikinti, pakoreguoti ar palikti galioti Europos įrodymų pateikimo orderį. Vykdymą užtikrinanti institucija taip pat turėtų turėti galimybę kuriuo nors iš šiame reglamente nustatytų pagrindų atsisakyti vykdyti orderį;

(58)

siekiant sudaryti sąlygas adresatui išspręsti formalias problemas dėl EĮPOS arba EĮSOS, būtina nustatyti adresato ir išduodančiosios institucijos, o kai pagal šį reglamentą vykdymą užtikrinančiai institucijai buvo pateiktas pranešimas, – taip pat adresato ir vykdymą užtikrinančios institucijos ryšių palaikymo procedūrą, kuri būtų taikoma tais atvejais, kai EĮPOS arba EĮSOS yra neišsamus, jame yra klaidų arba jame nepakanka informacijos, kad būtų galima įvykdyti atitinkamą orderį. Be to, jeigu adresatas dėl kurios nors kitos priežasties nepateikia išsamios informacijos arba to nepadaro laiku, pavyzdžiui, dėl to, kad, jo manymu, kilo kolizija su trečiosios valstybės teisėje nustatyta pareiga, arba dėl to, kad jis mano, jog Europos įrodymų pateikimo orderis arba Europos įrodymų saugojimo orderis buvo išduotas nesilaikant šiame reglamente nustatytų sąlygų, jis turėtų informuoti išduodančiąją instituciją, o kai pagal šį reglamentą vykdymą užtikrinančiai institucijai buvo pateiktas pranešimas, – taip pat vykdymą užtikrinančią instituciją, ir pagrįsti, kodėl EĮPOS arba EĮSOS neįvykdytas laiku. Todėl ryšių palaikymo procedūra turėtų sudaryti sąlygas išduodančiajai institucijai ankstyvame etape ištaisyti arba iš naujo išnagrinėti Europos įrodymų pateikimo orderį arba Europos įrodymų saugojimo orderį. Siekdamas garantuoti prašomų duomenų prieinamumą, adresatas turėtų išsaugoti tuos duomenis, jeigu jis juos gali identifikuoti;

(59)

adresatas neturėtų privalėti vykdyti Europos įrodymų pateikimo orderio arba Europos įrodymų saugojimo orderio tuo atveju, kai faktiškai jo neįmanoma įvykdyti dėl aplinkybių, kurios Europos įrodymų pateikimo orderio arba Europos įrodymų saugojimo orderio gavimo momentu nebuvo priskirtinos adresatui arba paslaugos teikėjui, jei šis skiriasi nuo adresato. Turėtų būti laikoma, kad faktiškai neįmanoma įvykdyti orderio, jei asmuo, kurio duomenų buvo prašoma, nėra paslaugų teikėjo klientas arba net po to, kai išduodančiajai institucijai pateiktas prašymas dėl išsamesnės informacijos, negali būti nustatyta, kad jis yra jo klientas, arba jeigu duomenys buvo teisėtai ištrinti dar iki gaunant atitinkamą orderį;

(60)

gavęs EĮSOS, adresatas turėtų saugoti prašomus duomenis ne ilgiau nei 60 dienų, išskyrus atvejus, kai išduodančioji institucija patvirtina, kad buvo išduotas paskesnis prašymas pateikti įrodymus; tokiu atveju įrodymai turėtų būti toliau saugomi. Išduodančioji institucija turėtų galėti naudodama šiame reglamente nustatytą formą pratęsti saugojimo laikotarpį dar 30 dienų tais atvejais, kai tai būtina siekiant sudaryti sąlygas išduoti paskesnį prašymą pateikti įrodymus. Tuo atveju, kai išduodančioji institucija per saugojimo laikotarpį patvirtina, kad išduotas paskesnis prašymas pateikti įrodymus, adresatas turėtų saugoti duomenis tiek laiko, kiek tai būtina siekiant pateikti duomenis, kai gaunamas paskesnis prašymas pateikti įrodymus. Toks patvirtinimas turėtų būti per atitinkamą terminą išsiųstas adresatui vykdymą užtikrinančios valstybės oficialiąja kalba arba bet kuria kita adresatui priimtina kalba, naudojant šiame reglamente nustatytą formą. Kad saugojimas nenutrūktų, turėtų pakakti, kad išduodančioji institucija būtų išdavusi vėlesnį prašymą pateikti informaciją ir išsiuntusi patvirtinimą; tuo momentu neturėtų būti būtina atlikti perdavimui taikomų papildomų reikalaujamų formalumų, pavyzdžiui, dokumentų vertimo. Tais atvejais, kai saugojimas nebėra būtinas, išduodančioji institucija turėtų nepagrįstai nedelsdama informuoti adresatą ir Europos įrodymų saugojimo orderiu nustatyta pareiga saugoti įrodymus turėtų pasibaigti;

(61)

nepaisant tarpusavio pasitikėjimo principo, vykdymą užtikrinančiai institucijai turėtų būti suteikta galimybė kuriuo nors iš šiame reglamente pateiktame atsisakymo pagrindų sąraše nurodytų pagrindų atsisakyti vykdyti Europos įrodymų pateikimo orderį, kai pagal šį reglamentą buvo pateiktas pranešimas vykdymą užtikrinančiai institucijai. Kai pagal šį reglamentą vykdymą užtikrinančiai institucijai pateikiamas pranešimas arba vykdomas orderis, vykdymą užtikrinanti valstybė savo nacionalinėje teisėje gali numatyti, kad Europos įrodymų pateikimo orderio vykdymui, gali reikėti, kad procese dalyvautų vykdymą užtikrinančios valstybės teismas;

(62)

tais atvejais, kai vykdymą užtikrinančiai institucijai pranešama apie Europos įrodymų pateikimo orderį dėl srauto duomenų, išskyrus duomenis, kurių prašoma tik siekiant nustatyti naudotojo tapatybę, kaip apibrėžta šiame reglamente, arba turinio duomenų gavimo, ji turėtų turėti teisę įvertinti orderyje pateiktą informaciją ir, kai tinkama, atsisakyti jį vykdyti, jei, atlikusi privalomą ir deramą tame orderyje pateiktos informacijos analizę ir vadovaudamasi taikytinomis Sąjungos pirminės teisės normomis, visų pirma Chartija, padaro išvadą, kad galima nurodyti vieną ar daugiau iš šiame reglamente numatytų atsisakymo vykdyti orderį pagrindų. Būtinybė paisyti teisminių institucijų nepriklausomumo reikalauja, kad priimant sprendimus dėl atsisakymo vykdyti orderį pagrindų toms institucijoms būtų suteikta tam tikra diskrecija;

(63)

tais atvejais, kai pagal šį reglamentą pranešama apie Europos įrodymų pateikimo orderį, vykdymą užtikrinanti institucija turėtų turėti galimybę atsisakyti jį vykdyti, kai prašomiems duomenims taikoma pagal vykdymą užtikrinančios valstybės teisę suteiktų imunitetų arba privilegijų arba taisyklių dėl baudžiamosios atsakomybės, susijusios su spaudos laisve ir saviraiškos laisve kitose medijose, nustatymo ir apribojimo, užkertančių kelią vykdyti Europos įrodymų pateikimo orderį ar užtikrinti jo vykdymą, teikiama apsauga;

(64)

vykdymą užtikrinančiai institucijai turėtų būti suteikta galimybė išimtiniais atvejais, kai, remiantis konkrečiais ir objektyviais įrodymais, yra pagrįstų priežasčių manyti, kad konkrečiomis bylos aplinkybėmis Europos įrodymų pateikimo orderio vykdymas akivaizdžiai pažeistų kurią nors ES sutarties 6 straipsnyje ir Chartijoje nustatytą atitinkamą pagrindinę teisę, atsisakyti vykdyti orderį. Visų pirma, tais atvejais, kai vertindama tą atsisakymo pagrindą vykdymą užtikrinanti institucija turi įrodymų ar duomenų, pavyzdžiui, pateiktų pagrįstame vieno trečdalio valstybių narių, Europos Parlamento arba Europos Komisijos pasiūlyme, priimtame pagal ES sutarties 7 straipsnio 1 dalį, iš kurių matyti, jog iškilo aiškus pavojus, kad tuo atveju, jei orderis bus įvykdytas, bus šiurkščiai pažeista Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą dėl sisteminių ar visuotinių trūkumų, susijusių su išduodančiosios valstybės teisminių institucijų nepriklausomumu, ta vykdymą užtikrinanti institucija turėtų konkrečiai ir tiksliai nustatyti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo asmens asmeninę padėtį, nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta baudžiamasis procesas, pobūdį ir faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas orderis, taip pat atsižvelgiant į išduodančiosios institucijos pateiktą informaciją, yra pagrįstų priežasčių manyti, jog iškilo pavojus, kad bus pažeista asmens teisė į teisingą bylos nagrinėjimą;

(65)

vykdymą užtikrinančiai institucijai turėtų būti suteikta galimybė atsisakyti vykdyti orderį, kai tokio orderio vykdymas prieštarautų principui ne bis in idem;

(66)

vykdymą užtikrinančiai institucijai turėtų būti suteikta galimybė tais atvejais, kai pagal šį reglamentą jai pateikiamas pranešimas, atsisakyti vykdyti Europos įrodymų pateikimo orderį, kai veika, dėl kurios orderis išduotas, nelaikoma nusikalstama veika pagal vykdymą užtikrinančios valstybės teisę, išskyrus atvejus, kai tas orderis yra susijęs su nusikalstama veika, nurodyta šio reglamento priede išvardytų nusikalstamų veikų kategorijų sąraše, kaip EĮPOS yra nurodžiusi išduodančioji institucija, jei išduodančiojoje valstybėje už ją baudžiama bent trejų metų maksimalia laisvės atėmimo bausme ar dėl jos priimamas sprendimas dėl įkalinimo bent trejų metų maksimaliai trukmei;

(67)

kadangi asmens, kurio duomenų prašoma, informavimas yra esminis teisės į duomenų apsaugą ir teisės į gynybą elementas, sudarantis sąlygas atlikti veiksmingą peržiūrą ir pasinaudoti teisminėmis teisių gynimo priemonėmis remiantis ES sutarties 6 straipsniu ir Chartija, išduodančioji institucija turėtų be reikalo nedelsdama informuoti asmenį, kurio duomenų prašoma, apie duomenų perdavimą pagal Europos įrodymų pateikimo orderį. Tačiau išduodančiajai institucijai turėtų būti suteikta galimybė pagal nacionalinę teisę atidėti ar apriboti asmens, kurio duomenų prašoma, informavimą arba jo neinformuoti tiek, kiek, ir tol, kol tenkinamos Direktyvos (ES) 2016/680 sąlygos; tokiu atveju išduodančioji institucija bylos medžiagoje turėtų nurodyti atidėjimo, apribojimo ar neinformavimo priežastis ir EĮPOS pateikti trumpą pagrindimą. Adresatai ir paslaugų teikėjai, jei šie skiriasi nuo adresato, turėtų imtis būtinų pažangiausių operatyvinių ir techninių priemonių, kad užtikrintų EĮPOS arba EĮSOS ir pateiktų arba išsaugotų duomenų konfidencialumą, slaptumą ir vientisumą;

(68)

paslaugų teikėjui turėtų būti suteikta galimybė reikalauti, kad išduodančioji valstybė atlygintų jo patirtas išlaidas, susijusias su atsakymo į Europos įrodymų pateikimo orderį arba Europos įrodymų saugojimo orderį pateikimu, jei išduodančiosios valstybės nacionalinėje teisėje numatyta tą galimybę panašiose situacijose taikyti nacionaliniams orderiams pagal tos valstybės nacionalinės teisę. Valstybės narės turėtų pranešti Komisijai apie savo nacionalines kompensavimo taisykles ir Komisija turėtų jas paskelbti viešai. Šiame reglamente numatytos atskiros taisyklės, taikytinos išlaidų, susijusių su decentralizuota IT sistema, kompensavimui;

(69)

nedarant poveikio nacionaliniams įstatymams, kuriuose numatytas baudžiamųjų sankcijų skyrimas, valstybės narės turėtų nustatyti taisykles, reglamentuojančias pinigines baudas, taikytinas už šio reglamento pažeidimus, ir turėtų imtis visų būtinų priemonių, kad užtikrintų šių taisyklių įgyvendinimą. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų nacionalinėje teisėje numatytos piniginės baudos būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos. Valstybės narės turėtų nedelsdamos pranešti Komisijai apie tas taisykles ir tas priemones, taip pat apie visus vėlesnius joms įtakos turinčius pakeitimus;

(70)

konkrečioje byloje vertindamos atitinkamą piniginę baudą, kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti į visas susijusias aplinkybes, pavyzdžiui, į pažeidimo pobūdį, sunkumą ir trukmę, į tai, ar jis buvo padarytas tyčia, ar dėl aplaidumo, į tai, ar paslaugų teikėjas buvo pripažintas kaltu dėl panašių ankstesnių pažeidimų, ir į atsakingu laikomo paslaugų teikėjo finansinį patikimumą. Išskirtinėmis aplinkybėmis, atlikusi tokį vertinimą, vykdymą užtikrinanti institucija galėtų nuspręsti neskirti piniginių baudų. Šiuo atžvilgiu ypatingas dėmesys turi būti skiriamas labai mažoms įmonėms, kurios skubiu atveju negali įvykdyti Europos įrodymų pateikimo orderio arba Europos įrodymų saugojimo orderio dėl žmogiškųjų išteklių trūkumo po įprastų darbo valandų, jei duomenys perduodami nepagrįstai nedelsiant;

(71)

nedarant poveikio duomenų apsaugos srities pareigoms, paslaugų teikėjai neturėtų būti laikomi atsakingais valstybėse narėse už jų naudotojams arba tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsirandančią tik dėl sąžiningo EĮPOS arba EĮSOS vykdymo. Atsakomybė užtikrinti atitinkamo orderio teisėtumą, visų pirma jo būtinumą ir proporcingumą, turėtų tekti išduodančiajai institucijai;

(72)

tais atvejais, kai adresatas per nustatytą terminą neįvykdo EĮPOS arba EĮSOS ir nenurodo išduodančiajai institucijai priimtinų priežasčių, taip pat, jei taikytina, kai vykdymą užtikrinanti institucija kuriuo nors iš šiame reglamente numatytų pagrindų neatsisakė vykdyti orderį, išduodančiajai institucijai turėtų būti suteikta galimybė prašyti vykdymą užtikrinančios institucijos įvykdyti Europos įrodymų pateikimo orderį arba Europos įrodymų saugojimo orderį. Tuo tikslu išduodančioji institucija turėtų perduoti vykdymą užtikrinančiai institucijai atitinkamą orderį, adresato užpildytą šiame reglamente numatytą atitinkamą formą ir visus susijusius dokumentus. Išduodančioji institucija turėtų išversti atitinkamą orderį ir visus perduotinus dokumentus į vieną iš vykdymą užtikrinančiai valstybei narei priimtinų kalbų ir turėtų informuoti adresatą apie perdavimą. Ta valstybė narė turėtų įvykdyti atitinkamą orderį pagal savo nacionalinę teisę;

(73)

vykdymo užtikrinimo procedūra turėtų sudaryti sąlygas adresatui atsisakyti užtikrinti orderio vykdymą kuriuo nors iš šiame reglamente pateiktame atsisakymo pagrindų sąraše nustatytų pagrindų, be kita ko, tuo, kad atitinkamą orderį išdavė arba patvirtino ne kompetentinga institucija, kaip numatyta šiame reglamente, arba kai orderis nėra susijęs su duomenimis, kuriuos atitinkamo sertifikato gavimo momentu saugo paslaugų teikėjas arba kurie saugomi jo vardu. Vykdymą užtikrinančiai institucijai turėtų būti suteikta galimybė atsisakyti pripažinti ir vykdyti Europos įrodymų pateikimo orderį arba Europos įrodymų saugojimo orderį remiantis tais pačiais pagrindais, taip pat išimtiniais atvejais remiantis ES sutarties 6 straipsnyje ir Chartijoje nustatytos atitinkamos pagrindinės teisės pažeidimo faktu. Prieš nuspręsdama atsisakyti pripažinti arba vykdyti orderį remiantis tais pagrindais, vykdymą užtikrinanti institucija turėtų konsultuotis su išduodančiąja institucija. Tais atvejais, kai adresatas nevykdo pareigų pagal pripažintą Europos įrodymų pateikimo orderį arba Europos įrodymų saugojimo orderį, kurio vykdytinumą patvirtino vykdymą užtikrinanti institucija, ta institucija turėtų skirti piniginę baudą. Ta bauda turėtų būti proporcinga, visų pirma atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, pavyzdžiui, pakartotinį arba sisteminį reikalavimų nesilaikymą;

(74)

Europos įrodymų pateikimo orderio vykdymas galėtų prieštarauti pareigai pagal trečiosios valstybės taikytiną teisę. Siekiant užtikrinti pagarbą suvereniems trečiųjų valstybių interesams, apsaugoti atitinkamą asmenį ir spręsti paslaugų teikėjų pareigų prieštaravimo problemą, šiuo reglamentu numatomas konkretus teisminės peržiūros mechanizmas, taikomas tais atvejais, kai dėl Europos įrodymų pateikimo orderio vykdymo paslaugų teikėjai negalėtų vykdyti trečiosios valstybės teisėje nustatytų teisinių pareigų;

(75)

tais atvejais, kai adresatas mano, kad Europos įrodymų pateikimo orderis konkrečioje byloje pažeistų trečiosios valstybės teisėje nustatytą teisinę pareigą, jis, naudodamas šiame reglamente nustatytą formą, turėtų informuoti išduodančiąją instituciją ir vykdymą užtikrinančią instituciją apie orderio neįvykdymo priežastis, pareikšdamas motyvuotą prieštaravimą. Išduodančioji institucija turėtų peržiūrėti Europos įrodymų pateikimo orderį remdamasi motyvuotu prieštaravimu ir bet kokia vykdymą užtikrinančios valstybės pateikta informacija ir laikydamasi tų pačių kriterijų, kuriais turėtų vadovautis išduodančiosios valstybės kompetentingas teismas. Tais atvejais, kai išduodančioji institucija ketina palikti galioti orderį, ji turėtų paprašyti išduodančiosios valstybės kompetentingo teismo atlikti peržiūrą, apie kurį pranešė atitinkama valstybė narė, o šis tuomet turėtų peržiūrėti orderį;

(76)

nustatydamas kitai pareigai prieštaraujančios pareigos buvimo faktą konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kompetentingas teismas prireikus galėtų kliautis atitinkamais išorės ekspertais, pvz., dėl atitinkamos trečiosios šalies teisės aiškinimo. Tuo tikslu kompetentingas teismas galėtų, pavyzdžiui, konsultuotis su trečiosios valstybės centrine institucija, atsižvelgdamas į Direktyvą (ES) 2016/680. Visų pirma, išduodančioji valstybė turėtų prašyti trečiosios valstybės kompetentingos institucijos pateikti informaciją, kai kolizija susijusi su pagrindinėmis teisėmis ar kitais pagrindiniais trečiosios valstybės interesais, susijusiais su nacionaliniu saugumu ir gynyba;

(77)

ekspertų aiškinimas taip pat galėtų būti pateikiamas kaip ekspertų nuomonės, jei jos prieinamos. Informacija ir teismų praktika, susijusi su trečiosios šalies įstatymų aiškinimu ir valstybėse narėse galiojančiomis teisės kolizijų sprendimo procedūromis, turėtų būti prieinama centrinėje platformoje, pvz., SIRIUS projekte arba Europos teisminiame tinkle, kad būtų galima pasinaudoti patirtimi ir žiniomis, surinktomis sprendžiant tokius pat arba panašius klausimus. Kai tinkama, tokios informacijos prieinamumas centrinėje platformoje neturėtų užkirsti kelio naujoms konsultacijoms su trečiąja šalimi;

(78)

vertinant, ar yra viena kitai prieštaraujančių pareigų, kompetentingas teismas turėtų nustatyti, ar taikoma trečiosios šalies teisės teisė, o jei taikoma, ar pagal trečiosios šalies teisę draudžiama atskleisti atitinkamus duomenis. Kai kompetentingas teismas nustato, kad pagal trečiosios šalies teisę draudžiama atskleisti atitinkamus duomenis, tas teismas turėtų nuspręsti, ar palikti galioti, ar panaikinti Europos įrodymų pateikimo orderį, įvertinęs įvairius aspektus, sukurtus siekiant nustatyti ryšio su dviem susijusiomis jurisdikcijomis tvirtumą, atitinkamus interesus siekiant gauti duomenis arba veikiau užkirsti kelią duomenų atskleidimui, ir galimas pasekmes, kurias adresatas arba paslaugų teikėjas gali patirti laikydamasis orderio. Itin didelė svarba ir reikšmė atliekant vertinimą turėtų būti teikiama pagrindinių teisių apsaugai pagal atitinkamą trečiosios šalies teisę ir kitiems pagrindiniams interesams, pavyzdžiui, trečiosios šalies nacionalinio saugumo interesams ir baudžiamosios bylos ryšio su kuria nors iš dviejų jurisdikcijų laipsniui. Jeigu teismas nusprendžia panaikinti orderį, jis turėtų informuoti išduodančiąją instituciją ir adresatą. Jeigu kompetentingas teismas nustato, kad orderis turi būti paliktas galioti, jis turėtų informuoti išduodančiąją instituciją ir adresatą, ir tas adresatas turėtų imtis tolesnių to orderio vykdymo veiksmų. Išduodančioji institucija turėtų informuoti vykdymą užtikrinančią instituciją apie peržiūros procedūros rezultatus;

(79)

šiame reglamente nustatytos EĮPOS vykdymo sąlygos taip pat turėtų būti taikomos tais atvejais, kai esama iš trečiosios šalies teisės kylančių viena kitai prieštaraujančių pareigų. Todėl teisminės peržiūros metu, kai, laikantis Europos įrodymų pateikimo orderio, paslaugų teikėjams būtų užkirstas kelias laikytis iš trečiosios valstybės teisės kylančių teisinių pareigų, tuo orderiu prašomus duomenis reikėtų išsaugoti. Jeigu po teisminės peržiūros kompetentingas teismas nusprendžia panaikinti Europos įrodymų pateikimo orderį, turėtų būti galima išduoti Europos įrodymų saugojimo orderį, kad išduodančioji institucija galėtų prašyti pateikti duomenis kitais kanalais, pavyzdžiui, pasinaudojant savitarpio teisine pagalba;

(80)

labai svarbu, kad visi asmenys, kurių duomenų prašoma baudžiamojo tyrimo arba proceso metu, galėtų pasinaudoti veiksmingomis teisių gynimo priemonėmis pagal Chartijos 47 straipsnį. Laikantis to reikalavimo ir nedarant poveikio papildomoms teisių gynimo priemonėms, kuriomis galima naudotis pagal nacionalinę teisę, bet kuris asmuo, kurio duomenis buvo siekiama gauti išdavus Europos įrodymų pateikimo orderį, turėtų turėti teisę į veiksmingas teisių gynimo nuo to orderio priemones. Jeigu tas asmuo yra įtariamasis ar kaltinamasis, toks asmuo turėtų turėti teisę į veiksmingas teisių gynimo priemones per baudžiamąjį procesą, kuriame tie duomenys naudojami kaip įrodymai. Teise į veiksmingas teisių gynimo priemones turėtų būti naudojamasi išduodančiosios valstybės teisme pagal jos nacionalinę teisę ir ji turėtų apimti galimybę ginčyti priemonės teisėtumą, įskaitant jos būtinumą ir proporcingumą, nedarant poveikio pagrindinių teisių garantijoms vykdymą užtikrinančioje valstybėje ar kitoms papildomoms teisių gynimo priemonėms pagal nacionalinę teisę. Šiuo reglamentu neturėtų būti ribojami galimi pagrindai ginčyti orderio teisėtumą. Šiame reglamente numatyta teisė į veiksmingas teisių gynimo priemones neturėtų daryti poveikio teisei siekti teisių gynimo priemonių pagal Reglamentą (ES) 2016/679 ir Direktyvą (ES) 2016/680. Informacija apie galimybes pasinaudoti nacionalinėje teisėje nustatytomis teisių gynimo priemonėmis turėtų būti suteikiama laiku ir turėtų būti užtikrinama, kad tokios priemonės būtų veiksmingai įgyvendintos;

(81)

turėtų būti sukurti tinkami kanalai siekiant užtikrinti, kad visos šalys galėtų veiksmingai bendradarbiauti skaitmeninėmis priemonėmis, naudodamosi decentralizuota informacinių technologijų (IT) sistema, kuri sudaro sąlygas vykdyti greitą, tiesioginį, sąveikų, tvarų, patikimą ir saugų tarpvalstybinį elektroninį keitimąsi su bylomis susijusiomis formomis, duomenimis ir informacija;

(82)

siekiant sudaryti sąlygas veiksmingai ir saugiai kompetentingų institucijų ir paslaugų teikėjų paskirtųjų įmonių arba teisinių atstovų rašytinei komunikacijai pagal šį reglamentą, toms paskirtosioms įmonėms arba teisiniams atstovams turėtų būti suteiktos elektroninės prieigos prie valstybių narių valdomų nacionalinių IT sistemų, kurios yra decentralizuotos IT sistemos dalis, priemonės;

(83)

decentralizuota IT sistema turėtų apimti valstybių narių ir Sąjungos agentūrų bei įstaigų IT sistemas ir sąveikius prieigos taškus, per kuriuos tos IT sistemos yra sujungtos. Decentralizuotos IT sistemos prieigos taškai turėtų būti grindžiami sistema e. CODEX, nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2022/850 (24);

(84)

paslaugų teikėjams, kurie, keisdamiesi informacija ir duomenimis, susijusiais su prašymais dėl elektroninių įrodymų, naudojasi specialiais IT sprendimais, turėtų būti suteiktos automatinės prieigos prie decentralizuotų IT sistemų priemonės taikant bendrą keitimosi duomenimis standartą;

(85)

paprastai visa kompetentingų institucijų tarpusavio rašytinė komunikacija arba kompetentingų institucijų ir paskirtųjų įmonių ar teisinių atstovų rašytinė komunikacija turėtų būti vykdoma per decentralizuotą IT sistemą. Alternatyvias priemones turėtų būti galima naudoti tik tais atvejais, kai neįmanoma naudoti decentralizuotos IT sistemos, pavyzdžiui, dėl konkrečių teismo ekspertizės reikalavimų, dėl to, kad perduotinų duomenų kiekis varžomas dėl techninių pajėgumų apribojimų, arba dėl to, kad skubiu atveju turi būti kreipiamasi į kitą įmonę, neprijungtą prie decentralizuotos IT sistemos. Tokiais atvejais perdavimas turėtų būti vykdomas tinkamiausiomis alternatyviomis priemonėmis, atsižvelgiant į poreikį užtikrinti greitą, saugų ir patikimą keitimąsi informacija;

(86)

siekiant užtikrinti, kad į decentralizuotą IT sistemą būtų įtrauktas išsamus rašytinių mainų pagal šį reglamentą įrašas, bet koks perdavimas alternatyviomis priemonėmis turėtų būti nepagrįstai nedelsiant registruojamas decentralizuotoje IT sistemoje;

(87)

reikėtų apsvarstyti galimybę naudoti mechanizmus, kuriais užtikrinamas tapatumo nustatymas, kaip numatyta pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 910/2014 (25);

(88)

paslaugų teikėjai, visų pirma mažosios ir vidutinės įmonės, neturėtų susidurti su neproporcingai didelėmis išlaidomis, susijusiomis su decentralizuotos IT sistemos sukūrimu ir veikimu. Todėl Komisija, kurdama, prižiūrėdama ir plėtodama bazinį sistemos modelį, taip pat turi sukurti internetinę sąsają, kuria naudodamiesi paslaugų teikėjai galėtų saugiai bendrauti su valdžios institucijomis ir neprivalėtų sukurti savo specialios infrastruktūros, kad galėtų prisijungti prie decentralizuotos IT sistemos;

(89)

valstybės narės turėtų galėti vietoj nacionalinės IT sistemos naudoti Komisijos sukurtą programinę įrangą, t. y. bazinio sistemos modelio programinę įrangą. Ta bazinio sistemos modelio programinė įranga turi būti grindžiama moduline sąranga, t. y. programinė įranga turi būti sugrupuota ir pristatoma atskirai nuo sistemos e. CODEX komponentų, kurių reikia norint ją prijungti prie decentralizuotos IT sistemos. Ši sąranga turėtų sudaryti valstybėms narėms galimybę pakartotinai panaudoti arba sustiprinti esamas savo nacionalines teisminės komunikacijos infrastruktūras tarpvalstybinio naudojimo tikslu;

(90)

Komisija turėtų būti atsakinga už bazinio sistemos modelio programinės įrangos kūrimą, priežiūrą ir plėtojimą. Bazinio sistemos modelio programinę įrangą Komisija turėtų kurti, plėtoti ir vykdyti jos techninę priežiūrą laikydamasi duomenų apsaugos reikalavimų ir principų, nustatytų Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2018/1725 (26), Reglamente (ES) 2016/679 ir Direktyvoje (ES) 2016/680, visų pirma pritaikytosios ir standartizuotosios duomenų apsaugos ir aukšto lygio kibernetinės apsaugos principų. Svarbu, kad į bazinio sistemos modelio programinę įrangą taip pat būtų įtrauktos atitinkamos techninės priemonės ir sudarytos sąlygos imtis organizacinių priemonių, būtinų atitinkamam saugumo ir sąveikumo lygiui užtikrinti;

(91)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (27);

(92)

kai duomenimis keičiamasi per decentralizuotą IT sistemą arba jie įrašomi į decentralizuotą IT sistemą, valstybės narės turėtų turėti galimybę per savo nacionalinius portalus rinkti statistinius duomenis, kad galėtų vykdyti savo stebėsenos ir ataskaitų teikimo pareigas pagal šį reglamentą;

(93)

siekdama stebėti šio reglamento rezultatus ir poveikį, Komisija turėtų paskelbti ankstesnių kalendorinių metų metinę ataskaitą, pagrįstą iš valstybių narių gautais duomenimis. Tuo tikslu valstybės narės turėtų rinkti ir pateikti Komisijai išsamius statistinius duomenis apie įvairius šio reglamento aspektus pagal prašomų duomenų rūšį, adresatus ir tai, ar tai buvo skubus atvejis, ar ne;

(94)

iš anksto išverstų ir standartizuotų formų naudojimas palengvintų bendradarbiavimą ir keitimąsi informacija pagal šį reglamentą, sudarant sąlygas greitesnei ir veiksmingesnei komunikacijai naudotojams patogiu būdu. Šios formos padėtų sumažinti vertimo išlaidas ir užtikrinti aukštą komunikacijos kokybės standartą. Atsakymo formos taip pat sudarytų sąlygas standartizuotai keistis informacija, visų pirma tais atvejais, kai paslaugų teikėjai negali laikytis orderio, nes nėra naudotojo paskyros arba nėra jokių prieinamų duomenų. Pagal šį reglamentą numatytos formos taip pat palengvintų statistinių duomenų rinkimą;

(95)

siekiant veiksmingai patenkinti galimą poreikį gerinti EĮPOS ir EĮSOS ir formų, kurios turi būti naudojamos pateikiant informaciją apie negalėjimą vykdyti EĮPOS arba EĮSOS, patvirtinant prašymo pateikti įrodymus išdavimą pateikus Europos įrodymų saugojimo orderį ir pratęsiant elektroninių įrodymų saugojimo laikotarpį, turinį, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 290 straipsnį Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti aktus, kuriais iš dalies keičiamos šiame reglamente numatytos formos. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros nustatytais principais (28). Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(96)

šis reglamentas neturėtų daryti poveikio Sąjungos ar kitoms tarptautinėms priemonėms, susitarimams ir tvarkai dėl įrodymų rinkimo, kuris patenka į šio reglamento taikymo sritį,. Valstybių narių institucijos turėtų pasirinkti labiausiai nagrinėjamą bylą atitinkančią priemonę. Kai kuriais atvejais, kai prašoma skirtingų rūšių tyrimo priemonių, kurios neapsiriboja elektroninių įrodymų pateikimu iš kitos valstybės narės, rinkinio, jos pirmenybę gali teikti Sąjungos ar kitoms tarptautinėms priemonėms, susitarimams ir tvarkai. Ne vėliau kaip praėjus trejiems metams po šio reglamento įsigaliojimo valstybės narės turėtų pranešti Komisijai apie esamas priemones, susitarimus ir tvarką, kaip nurodyta šiame reglamente, kuriuos jos toliau taiko. Be to, valstybės narės per tris mėnesius nuo šiame reglamente nurodyto bet kokio naujo susitarimo pasirašymo ar tvarkos nustatymo turėtų pranešti apie juos Komisijai;

(97)

dėl technologinių pokyčių per keletą metų gali paplisti naujų formų ryšių palaikymo priemonės arba taikant šį reglamentą gali atsirasti spragų. Todėl svarbu numatyti jo taikymo vertinimą;

(98)

Komisija turėtų atlikti šio reglamento vertinimą, kuris turėtų būti pagrįstas penkiais – veiksmingumo, efektyvumo, tinkamumo, nuoseklumo ir ES pridėtinės vertės – kriterijais ir tas vertinimas turėtų būti numatytas galimų papildomų priemonių poveikio vertinimų pagrindas. Toje vertinimo ataskaitoje turėtų būti pateikiamas šio reglamento taikymo ir rezultatų, pasiektų siekiant jo tikslų, vertinimas, taip pat šio reglamento poveikio pagrindinėms teisėms vertinimas. Siekiant užtikrinti, kad šio reglamento vertinimas būtų pagrįstas, Komisija turėtų reguliariai rinkti informaciją;

(99)

kadangi šio reglamento tikslo, t. y. gerinti tarpvalstybinę elektroninių įrodymų apsaugą ir gavimą, valstybės narės negali deramai pasiekti dėl jo tarpvalstybinio pobūdžio, o to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina tam tikslui pasiekti;

(100)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 3 straipsnį Airija pranešė apie savo pageidavimą dalyvauti priimant ir taikant šį reglamentą;

(101)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(102)

vadovaujantis Reglamento (ES) 2018/1725 42 straipsnio 1 dalimi buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu, ir jis pateikė nuomonę 2019 m. lapkričio 6 d. (29),