1.7.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 192/36

—

siūlo atsižvelgti į didelę pieno gamybos svarbą Europos Sąjungoje. Daugelyje valstybių narių ir regionų pieno gamyba yra svarbus regioninio ūkio ir žemės ūkio vertės kūrimo ramstis. Pieno gamybai tenka svarbios ekologinės užduotys, ji tvariai formuoja kultūrinį kraštovaizdį ir yra svarbus darbdavys kaimo vietovėse;

—

mano, kad vykdant reformų procesą turi būti tinkamai atsižvelgiama į regioninius ir struktūrinius pieninių galvijų auginimo ir pienininkystės pramonės skirtumus. Daugelyje regionų paprastai pieno gamyba užsiima mažos ir vidutinės šeimos įmonės, tuo tarpu kituose regionuose pieno gamyboje vyrauja didelės žemės ūkio įmonės. Kai kuriuose regionuose istoriškai taip susiklostė, kad pieno gamyboje vyrauja didelės žemės ūkio įmonės. Todėl pieno sektoriaus reformos neturi kelti pavojaus šioms struktūroms, ypač toms, kurios padeda užtikrinti tvarų vystymąsi;

—

remia Europos Komisijos iniciatyvą įvesti tam tikras vienodas taisykles pieno gamintojų organizacijoms ES, kad visuose regionuose, taip pat tarpvalstybiniu mastu, pieno gamintojams būtų užtikrinta susijungimo galimybė;

—

todėl mano, kad derėtų valstybėms narėms ir toliau sudaryti galimybę pripažinti gamintojų organizacijas ir jų asociacijas pieno sektoriuje pagal jų teisę ir laikantis tam tikrų Bendrijos teisės nuostatų;

—

palankiai vertina Europos Komisijos pasiūlymą pieno sektoriuje leisti tarpšakinėms organizacijoms vykdyti veiklą, kad taip būtų suteiktas svarbus postūmis mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros, ekologiškos gamybos ir pardavimo skatinimo srityse;

—

mano, kad į ateitį orientuotai pieno gamybai ES būtina patikima ir skubiai reaguoti gebanti apsaugos sistema, kuri galėtų greitai ir veiksmingai reaguoti į neįprastus rinkos ir kainų pokyčius.

Pranešėja

Emilia MÜLLER (DE / ELP), Bavarijos žemės vyriausybės federacinių reikalų ir Europos reikalų ministrė

Pamatiniai dokumentai

Europos Komisijos ataskaita Europos Parlamentui ir Tarybai „Padėties rinkoje raida ir su tuo susijusios sklandaus laipsniško pieno kvotų sistemos panaikinimo sąlygos“

COM(2010) 727 galutinis

Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo iš dalies keičiamos Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1234/2007 nuostatos, susijusios su sutartiniais santykiais pieno ir pieno produktų sektoriuje

COM(2010) 728 galutinis

1.

atkreipia dėmesį į tai, kad pieno sektorius išgyvena vieną intensyviausių liberalizacijos procesų ES. Vidaus paramos sumažinimas, tiesioginių išmokų ir priemokų už pieną atsiejimas, laipsniškas išorės apsaugos mažinimas ir planuojamas pieno kvotų panaikinimas nuo 2015 m. yra dideli iššūkiai pieno gamintojams ir pieninėms;

2.

mano, kad pieno rinkos liberalizavimas padidins kainų svyravimą, taigi, labai išaugs pieno gamintojų netikrumas planuojant gamybą;

3.

pabrėžia, kad reikia užkirsti kelią spekuliavimui pasaulinėse žemės ūkio rinkose, ir atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos užsienio prekybos politikai šioje srityje tenkantį vaidmenį; primena, kad naujoji BŽŪP turėtų būti grindžiama pajėgumo apsirūpinti maistu principu, o Europos rinkos atvėrimo pigesnėms importuojamoms prekėms klausimą reikia susieti su diskusijomis dėl pasiūlymų dėl Europos rinkos reguliavimo;

4.

tačiau mano, kad rinkų atvėrimas ir produkcijos kiekio ribojimo panaikinimas suteikia galimybę geriau suprasti rinkos signalus ir išnaudoti esamą paklausos potencialą;

5.

siūlo atsižvelgti į didelę pieno gamybos svarbą Europos Sąjungoje. Daugelyje valstybių narių ir regionų pieno gamyba yra svarbus regioninio ūkio ir žemės ūkio vertės kūrimo ramstis. Pieno gamybai tenka svarbios ekologinės užduotys, ji tvariai formuoja kultūrinį kraštovaizdį ir yra svarbus darbdavys kaimo vietovėse;

6.

pabrėžia, kad pieno rinkos liberalizavimas neturi turėti neigiamo poveikio apsirūpinimui maistu vidaus rinkoje arba sukelti nepagrįstų ligšiolinių vartotojų preferencijų pokyčių. Taip pat nei gamybos, nei vartojimo srityje jis neturi sukelti naujų rinkos iškraipymų valstybių narių viduje ir tarp jų, tarp Šiaurės ir Pietų, Rytų ir Vakarų bei susijusių su trečiosiomis šalimis;

7.

mano, kad vykdant reformų procesą turi būti tinkamai atsižvelgiama į regioninius ir struktūrinius pieninių galvijų auginimo ir pienininkystės pramonės skirtumus. Daugelyje regionų paprastai pieno gamyba užsiima mažos ir vidutinės šeimos įmonės, tuo tarpu kituose regionuose pieno gamyboje vyrauja didelės žemės ūkio įmonės. Kai kuriuose regionuose istoriškai taip susiklostė, kad pieno gamyboje vyrauja didelės žemės ūkio įmonės. Todėl pieno sektoriaus reformos neturi kelti pavojaus šioms struktūroms, ypač toms, kurios padeda užtikrinti tvarų vystymąsi;

8.

mano, kad taip pat reikia atsižvelgti į skirtingą pieninių pramonės struktūrą, kuri apima platų spektrą – nuo regioninių produktų iki novatoriškų rinkai skirtų produktų ir kuri yra labai svarbi apsirūpinimui aukštos kokybės, saugiais ir sveikais pieno produktais Europos Sąjungoje;

9.

tikisi, kad palaipsniui atsisakant pieno kvotų sistemos pieno gamyba bus dažniau perkeliama į tas vietoves, kuriose vyraus palankesnės sąlygos, o tai bus didelis iššūkis susijusiems regionams;

10.

nurodo, kad pieno gamyba ir visų pirma pieno perdirbimas yra susiję su didelėmis investicinėmis sąnaudomis ir darbui imliais gamybos ir perdirbimo procesais, todėl jiems yra būdingi ilgi ciklai ir būtinas planavimo tikrumas;

11.

atkreipia dėmesį į tai, kad pieno gamintojai vis labiau atsižvelgia į rinkos signalus ir pagal juos orientuoja savo įmonių veiklą, tačiau vis dar būtina dėti daug pastangų, kad šios įmonės galėtų išlikti liberalizuotoje pieno rinkoje;

12.

atsižvelgdamas į maistines savybes, ragina ES ir valstybių narių valdžios institucijas aktyviai propaguoti Pieno Europos mokykloms programą, kad vaikai įgytų sveikos mitybos įpročius;

13.

tikisi, kad visos reformos prisidės prie rinkos racionalizavimo ir padės joje sukurti skaidresnę aplinką, kurioje bus laikomasi taisyklių, kurias dalyvaudami lygiomis teisėmis bendrai nustatys visi rinkos dalyviai;

14.

mano, kad didėjantis kainų svyravimas yra vienas didžiausių pieno gamybos iššūkių regionuose. Dėl nuolatinės, ilgus ciklus turinčios gamybos pieno gamintojams yra svarbiausia užtikrinti likvidumą ir įveikti rinkos krizes;

15.

todėl mano, kad svarbiausia pieno sektoriaus reformos proceso dalis yra priemonės ir galimybės apriboti pajamų sumažėjimo riziką. Naudojantis sektorių, regioniniais ir Bendrijos rizikos valdymo mechanizmais turi būti įmanoma užtikrinti pieno gamintojams pakankamą planavimo saugumą. Šiomis aplinkybėmis kainų užtikrinimo mechanizmai galėtų būti tokie pat svarbūs kaip ir galimybė kompensuoti atskiro sektoriaus arba gamintojų bendrijos riziką;

16.

nurodo, kad inovacijos ir moksliniai tyrimai bus pagrindiniai veiksniai, nulemsiantys sėkmingą ir tvarų sektoriaus vystimąsi; tačiau šiomis aplinkybėmis taip pat pabrėžia, kad būtina patikimai informuoti vartotojus;

17.

yra įsitikinęs, kad rinkų atvėrimas ir neribojama gamyba gali atverti tiek trečiųjų šalių rinkoms pritaikytų produktų, tiek regioninių ir aukštos kokybės produktų eksporto galimybes;

18.

viliasi, kad didelėmis pastangomis pavyks atskleisti šį pardavimo rinkų potencialą ir kad pirmiausia reikės labiau remti mažąsias ir vidutines įmones, kurios dominuoja regioniniame ES pieno gamybos sektoriuje, o pieno sektoriui papildomos paramos reikės ne tik šiuo požiūriu, bet ir kuriant regionines vertės grandines;

19.

pabrėžia, kad pieno rinkos liberalizavimas ir eksporto skatinimas gali sukelti taip pat ir nekontroliuojamą raidą ir ligšiolinės rinkos pusiausvyros pokyčius. Todėl ragina Europos Komisiją išnagrinėti, kokį poveikį gamybos ir tiekimo grandinėms turės rinkų atvėrimas ir pieno rinkos liberalizavimas ir kokie gali būti su tuo susiję vidaus vartojimo pokyčiai;

20.

susipažino su Komisijos pieno rinkos ataskaita, kurioje paaiškinama stipri pasaulinės rinkos raidos įtaka Europos pieno sektoriui ir parodoma, kokios svarbios buvo dabartinės rinkos priemonės (intervencija, privatus sandėliavimas ir eksporto grąžinamosios išmokos) žemo lygio pieno kainos stabilizavimui 2009 m.;

21.

pripažįsta, kad neįprastai dideles pieno kainas 2007 m. visų pirma lėmė maža pasiūla ir gera paklausa visame pasaulyje;

22.

atkreipia dėmesį į tai, kad 2009 m. krizei pieno rinkoje, kai buvo pasiektos per visą istoriją žemiausios kainos Europoje, turėjo įtakos silpna eksporto paklausa, kurią, be kita ko, nulėmė pasaulinė ekonomikos krizė, ir perteklinė pieno pasiūla; be to, palankiai vertintų Europos Komisijos tyrimą dėl veiksnių, darančių poveikį mažmeninei pieno kainai;

23.

pabrėžia, kad pieno rinkos krizė turėjo skirtingą poveikį regionuose, tačiau visoje Europoje ji kėlė grėsmę pirmiausia investavusių pieno gamintojų įmonių išlikimui;

24.

pritaria Komisijos nuomonei, kad ES toliau didės pieno tiekimas, o perdirbimo srityje vis labiau dominuos perdirbimas į sūrį ir šviežio pieno produktus ir atsiras galimybių, tiek šiuos gaminius parduoti Europos Sąjungoje, tiek ir eksportuoti;

25.

pripažįsta, kad kai kuriose valstybėse narėse nacionalinės pieno kvotos dėl gana gerų pajamų tapo ne tokios svarbios ir šiuose regionuose labiau atsižvelgiama į teigiamus rinkos signalus;

26.

pritaria Komisijos vertinimui, kad pasaulinės produktų rinkos turi didelę įtaką kainoms ir rinkos raidai ES ir kad ES gebėjimas sunaudoti intervencines atsargas, visų pirma turint omenyje į eksportą orientuotus produktų segmentus, yra svarbus rinkos stabilumui. Vis dėlto laukia Komisijos pasiūlymų dėl naujų priemonių, kurios būtų naudingos visiems Sąjungos regionams;

27.

primena, kad per pieno rinkos krizę vien tik 4,5 proc. sviesto ir 27,4 proc. nugriebto pieno miltelių produkcijos buvo supirkta intervencijai ir, be kita ko, apie 262 mln. kg sūrio ir apie 559 mln. kg nenugriebto pieno miltelių ir beveik 133 mln. kg sviesto buvo parduoti taikant eksporto subsidijas;

28.

palankiai vertina Aukšto lygio ekspertų grupės pieno klausimais rekomendacijas ir jos vidutinės trukmės ir ilgalaikio laikotarpio iššūkių pieno sektoriui tyrimą ir išsamią ES šalių vertės kūrimo grandinės organizavimo ir struktūros apžvalgą;

29.

patvirtina Aukšto lygio ekspertų grupės pieno klausimais išvadas dėl pieno gamybos organizavimo ir pieno perdirbimo pramonės vienetų nevienarūšiškumo ir regioninių ypatumų;

30.

nurodo, kad daugiau nei pusę Europos pieno produktų rinkai tiekia kooperatinės perdirbimo bendrovės gamintojai;

31.

atkreipia dėmesį į tai, kad daugelyje ES regionų visų pirma privačios įmonės ir pieno kooperatyvai remia regioninę pieno gamybą, atveria ateities rinkas ir kuria sėkmingai parduodamus, į rinką orientuotus ir novatoriškus produktus;

32.

pritaria Aukšto lygio grupės pieno klausimais požiūriui, kad toliau vykdant rinkos liberalizavimą reikia išanalizuoti pieno gamintojų konkurencinę padėtį ir ją sustiprinti;

33.

tačiau perspėja, kad esama didelių regioninių pieno gamybos organizavimo skirtumų. Vienuose regionuose rinkoje vyrauja didelės įmonės, tačiau kituose regionuose privačias vidutines įmones papildo pieno kooperatyvai. Vis dėlto kai kuriuose regionuose dar reikia pagerinti pasiūlos struktūrą;

34.

Europos Komisijos pasiūlymą skatinti pieno tiekimo sutarčių naudojimą laiko realia galimybe suteikti pieno gamintojams daugiau planavimo tikrumo ir aiškumo dėl pieno tiekimo;

35.

atkreipia dėmesį į tai, kad įpareigojimas sudaryti pieno tiekimo sutartis neturi kelti kliūčių vidaus rinkoje arba iškreipti tarpvalstybinės pieno prekybos rinkos;

36.

todėl ragina Komisiją užtikrinti, kad dėl sutarčių sudarymo būtų visiškai laisvai deramasi vadovaujantis ES konkurencijos taisyklėmis;

37.

pabrėžia privalumus, kuriuos tiek gamintojams, tiek perdirbėjams teikia pripažintos pieno gamintojų organizacijos visų pirma dėl pieno sutelkimo ir derantis dėl pieno tiekimo sutarčių;

38.

pripažįsta, kad vertės kūrimo grandinėje trūksta pusiausvyros, visų pirma tada, kai pieno gamintojai neturi galimybės susiburti į bendrijas, kurios rinkai teiktų pieną;

39.

pabrėžia būtinybę vertės kūrimo grandinėje stiprinti pasiūlos pusę, visų pirma tokioje pieno rinkoje, kurioje kainos nustatomos be valstybinių reguliavimo priemonių;

40.

remia Europos Komisijos iniciatyvą įvesti tam tikras vienodas taisykles pieno gamintojų organizacijoms ES, kad visuose regionuose, taip pat tarpvalstybiniu mastu, pieno gamintojams būtų užtikrinta susijungimo galimybė;

41.

nurodo, kad kai kurios valstybės narės ir regionai turi ilgametės patirties, susijusios su pieno gamintojų bendrijomis, kurios savo surinktą pieną parduoda kartu;

42.

palankiai vertina ES lygmens pieno sektoriaus gamintojų organizaciją, tačiau joje būtina atsižvelgti į regionų ypatumus;

43.

todėl mano, kad derėtų valstybėms narėms ir toliau sudaryti galimybę pripažinti gamintojų organizacijas ir jų asociacijas pieno sektoriuje pagal jų teisę ir laikantis tam tikrų Bendrijos teisės nuostatų;

44.

pripažįsta, kad vienodų taisyklių ES lygiu reikia taip pat ir kelete šalių veikiančioms gamintojų organizacijoms ir jų asociacijoms;

45.

be to, pasisako už tai, kad būsimos naujos taisyklės dėl gamintojų organizacijų ir jų asociacijų derybų dėl sutarčių turi būti priimamos pagal suderintą sistemą;

46.

mano, kad būtina taisykles dėl gamintojų organizacijų asociacijų nustatyti ne deleguotuose teisės aktuose, kadangi jos apima svarbias bendros rinkos organizavimo sritis;

47.

bet kuriuo atveju ragina Komisiją užtikrinti, kad nekiltų pavojus jau esamų pieno gamintojų organizacijų išlikimui ir nuodugniai išnagrinėti, kokios taisyklės ir išankstinės sąlygos pieno gamintojų organizacijų pripažinimui yra tikslingos, kad atsižvelgiant į sektoriaus ypatumus ir regioninius struktūros skirtumus jie galėtų sėkmingai parduoti pieną;

48.

šiuo atveju mano, kad reikia pereinamojo laikotarpio tvarkos jau pripažintoms pieno gamintojų organizacijoms;

49.

mano, kad netikslinga taikyti pieno sutelkimo ribas toms pieno gamintojų organizacijoms, kurios yra vertikaliai integruotos ir perdirba pieną;

50.

primygtinai ragina, kad būtų sudaryta galimybė patikrinti aukščiausią sutelkimo ribą siekiant užtikrinti, kad pieno rinkoje nebūtų ribojama ar panaikinama konkurencija;

51.

šiuo požiūriu palankiai vertina galimybę sumažinti aukščiausią nacionalinę ribą iki tinkamo lygio, kad būtų užtikrinta regioninė ir nacionalinė konkurencija dėl pieno. Esamų mažų ir vidutinių pieninių apsauga nuo konkurencijos kliūčių yra labai svarbi jų egzistavimui ir taip pat regioninės pieno gamybos sėkmės užtikrinimui;

52.

palankiai vertina Europos Komisijos pasiūlymą pieno sektoriuje leisti tarpšakinėms organizacijoms vykdyti veiklą, kad taip būtų suteiktas svarbus postūmis mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros, ekologiškos gamybos ir pardavimo skatinimo srityse;

53.

siekia sveikos konkurencijos, kuri visiems rinkos dalyviams užtikrintų deramą vertės kūrimo dalį;

54.

ragina Europos Komisiją numatyti reguliarią gamintojų ir tarpšakinių organizacijų taisyklių peržiūrą, kad visiems pieno sektoriaus vertės kūrimo grandinės dalyviams būtų suteiktas patikimas pagrindas sutelkimui ir ilgalaikiam rinkos orientavimui;

55.

pripažįsta būtinybę, kad Europos Komisija būtų laiku ir gerai informuojama apie rinką, tačiau abejoja šios informacijos naudojimu ir tikslingumu, nes ši informacija gali turėti poveikio kintančiai rinkai, kurioje yra palankios sąlygos spekuliavimui;

56.

mano, kad į ateitį orientuotai pieno gamybai ES būtina patikima ir skubiai reaguoti gebanti apsaugos sistema, kuri galėtų greitai ir veiksmingai reaguoti į neįprastus rinkos ir kainų pokyčius;

57.

todėl primygtinai ragina, kad intervencijos laikotarpis nebebūtų ribojamas ir kad būtų galima greitai ir veiksmingai reaguoti į krizes;

58.

primygtinai ragina krizės atveju vėl įvesti privatų sūrio sandėliavimą ES, kad ir vis labiau į sūrį orientuotai gamybai būtų galima pasiūlyti pritaikytą apsaugos sistemą;

59.

pabrėžia didelę pieno rinkos stabilizavimo priemonių svarbą ir ragina Komisiją, nustačius griežtas sąlygas, eksportui skirtą pagalbą pasilikti kaip galimybę ištikus krizei;

60.

abejoja, ar veiksmingas ES pieno gamybos apribojimas vienu ar dviem procentais mokant kompensaciją;

61.

nėra tikras dėl savanoriškų gamybos apribojimų, kai mokama kompensacija, formos ir įgyvendinimo galimybių, kadangi tokia priemonė skatina spekuliaciją ir suteikia daug galimybių ja piktnaudžiauti. Be to, ši priemonė trukdytų gamintojams savo iniciatyva pritaikyti gamybą prie rinkos raidos.