1.7.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 192/15

—

pabrėžia vietos ir regionų lygmens svarbą civilinės saugos srityje. Vietos ir regionų valdžios institucijoms dažnai tenka pirmtako vaidmuo kovojant su stichinėmis ir žmogaus sukeltomis nelaimėmis, todėl būtina, kad jos dalyvautų šios srities raidoje dar ir todėl, kad daugelyje valstybių narių vietos ir regionų lygmuo turi įstatymų leidybos galią,

—

pabrėžia ES įsipareigojimo remti valstybių narių taikomas priemones svarbą. Ankstesnių stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių nuostoliai rodo, kad iš dalies dar esama galimybių pagerinti padėtį valstybėse narėse ir dar neišnaudotos visos galimybės toliau stiprinti valstybių ir regionų bendradarbiavimą. Šiuo požiūriu ES, visų pirma gerindama koordinavimą, gali svariai prisidėti siekiant veiksmingesnio ir našesnio bendradarbiavimo,

—

tačiau primena, kad civilinė sauga pirmiausia yra valstybių narių ir jų vietos ir regionų valdžios institucijų užduotis, ir jų kompetencija neturi būti pažeista,

—

pabrėžia, kad SESV yra nurodytas rėmimo, koordinavimo ir papildymo vaidmuo reagavimo į nelaimes srityje. Todėl civilinės saugos mechanizmo stebėsenos ir informacijos centrams (MIC) tenka koordinavimo vaidmuo, kadangi ES neturi nei kompetencijos steigti savo tarnybų, nei perimti skyrių vadovavimo ir kitų valstybių narių skiriamų išteklių. Visi planai ir priemonės turi būti koreguojami ir įgyvendinami atsižvelgiant į reikalavimus, kad valstybės narės galėtų taikyti subsidiarumo principą,

—

pasisako už ES valstybių narių, regionų ir vietos valdžios institucijų solidarumo, bendradarbiavimo, koordinavimo ir paramos principus civilinės saugos srityje ir pritaria Komisijos nuomonei, kad reikia dar daugiau nuoseklumo, veiksmingumo ir dėmesio norint užtikrinti labiau integruotus ES reagavimo į nelaimes pajėgumus.

Pranešėjas

Norbert KARTMANN (DE/ELP), Heseno žemės parlamento narys

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai „Geresnis Europos reagavimas į nelaimes. Civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos vaidmuo“

COM(2010) 600 galutinis

1.

palankiai vertina Komisijos ketinimus pagerinti reagavimo į nelaimes politikos nuoseklumą ir parengti darnią bendrą visos ES civilinės saugos koncepciją, kaip jau yra anksčiau reikalavęs RK (1);

2.

pabrėžia vietos ir regionų lygmens svarbą civilinės saugos srityje; Vietos ir regionų valdžios institucijoms dažnai tenka pirmtako vaidmuo kovojant su stichinėmis ir žmogaus sukeltomis nelaimėmis, todėl būtina, kad jos dalyvautų šios srities raidoje dar ir todėl, kad daugelyje valstybių narių vietos ir regionų lygmuo turi įstatymų leidybos galią;

3.

atsižvelgdamas į Japoniją ištikusią nelaimę, dar kartą pabrėžia veiksmingos pagalbos sistemos, užtikrinančios reagavimą per trumpą laiką, svarbą gyventojų apsaugai. Tokia pagalba gali būti suteikta tik regionų ir vietos lygmeniu; atkreipia dėmesį į Regionų komiteto rezoliucijoje „Gaivalinės nelaimės Japonijoje padariniai ir branduolinės katastrofos pasekmės. Ko turėtų pasimokyti Europos Sąjunga“ (CdR123/2011) pateiktą raginimą diskusijoje pagrindiniais saugos klausimais atsižvelgti į išvadas, padarytas po įvykių Japonijoje, ir į šioje srityje atliktų naujausių mokslinių tyrimų rezultatus; ragina valstybes nares ir regionus, remiantis po įvykių Japonijoje padarytomis išvadomis, išanalizuoti esamus civilinės saugos planus ir, jei reikia, juos atnaujinti;

4.

palankiai vertina Komisijos paaiškinimą, kad reikia stiprinti Europos reagavimo į nelaimes pajėgumus valstybių narių teikiamais padaliniais ir pajėgomis. RK pritaria Komisijos strategijai, remtis esamomis struktūromis dar veiksmingiau sutelkti išteklius ir koordinuoti jų naudojimą nesukuriant papildomos administracinės naštos. Geresnis koordinavimas gali padėti teikti dar veiksmingesnę pagalbą nuo nelaimių nukentėjusiems žmonėms;

5.

dėl veiksmų civilinės apsaugos srityje pasisako už solidarumo, subsidiarumo ir prevencijos principus;

6.

pabrėžia ES įsipareigojimo svarbą remiant valstybių narių taikomas priemones. Ankstesnių stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių nuostoliai rodo, kad iš dalies dar esama galimybių pagerinti padėtį valstybėse narėse ir dar neišnaudotos visos galimybės toliau stiprinti valstybių ir regionų bendradarbiavimą. Šiuo požiūriu ES, visų pirma gerindama koordinavimą, gali svariai prisidėti siekiant veiksmingesnio ir našesnio bendradarbiavimo;

7.

pabrėžia šios temos svarbą kalbant apie klimato kaitą; grėsmę kelia stichinių nelaimių kartojimasis ir jų sunkumas, visų pirma potvyniai, sausros ir miškų gaisrai, taip pat šalčio ir sniego daroma žala kelia vis didesnį pavojų;

8.

taip pat pabrėžia šio klausimo svarbą kitų stichinių nelaimių atvejais. Tai yra vulkanų įsiveržimas arba žemės drebėjimas, kurie, kaip rodo statistika, skirtingais laikotarpiais vyksta ir vyks Pietų Europoje ir Turkijoje, net Vidurio Europoje;

9.

nurodo, kad į Lisabonos sutartį yra įtraukta solidarumo sąlyga (SESV 222 straipsnis), numatanti, kad ES ir valstybės narės padeda viena kitai gaivalinės nelaimės ar žmogaus sukeltos katastrofos atveju ES teritorijoje. Be to, Regionų komitetas palankiai vertina ES koordinavimo vaidmens pagal subsidiarumo principą stiprinimą ir bendradarbiavimą ir jų savitarpio pagalbą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 6 straipsnio 2 dalies f punktą kartu su 2 straipsnio 5 dalimi ir 196 straipsnį;

10.

paaiškina, kad papildomų priemonių tobulinti reagavimo į nelaimes ir krizių valdymo pajėgumus pradžios taškas yra struktūruota pradinės padėties ir galimų trūkumų analizė, kad būtų galima rasti konkrečiai pritaikytus sprendimus;

11.

pabrėžia, kad šiuo požiūriu svarbus yra valstybių narių turimų išteklių nustatymas ir jų žemėlapių parengimas. Be priemonių koordinavimui ir prieinamumui pagerinti, kitas žingsnis – nustatyti išteklių trūkumus ir kaip ES galėtų konkrečiai remti valstybių narių pastangas pagerinti savo parengtį. Įgyvendinimo priemonės turėtų būti taikomos tik remiantis pagrįstais įvertinimo rezultatais;

12.

remia Komisijos siekį dabartinę valstybių narių ad hoc pagalbos koncepciją papildyti išankstinio planavimo sistemomis;

13.

pritaria Komisijos nuomonei, kad standartinių scenarijų rengimas, esamų nacionalinių išteklių nustatymas ir jų žemėlapių sudarymas remiantis šiais scenarijais bei dažnesnės pratybos yra tinkamos priemonės, kad veiksmingiau ir našiau išnaudotume ir patikrintume turimus išteklius civilinei saugai bei laiku juos papildytume. Šiuo atveju praverstų ir nepaprastosios padėties planai tokiuose scenarijuose numatytoms nelaimėms;

14.

pripažįsta Komisijos pastangas toliau gerinti reagavimo į nelaimes pajėgumus. To turi būti siekiama toliau tobulinant iš esmės patikimą Bendrijos tvarką;

15.

tvirtai pritaria solidarumo ir savitarpio pagalbos nelaimės atveju principui, kuris išryškėjo daugelyje tarpvalstybinių ir dvišalių susitarimų ir kuriuo rėmėsi reali regionų savitarpio pagalba. Įvairios regionų bendradarbiavimo, peržengiančio valstybių sienas, formos rodo, kad būtent regionų indėlis yra esminis teikiant greitą pagalbą nelaimės atveju. Toks sėkmingas bendradarbiavimas numato ir rizikos ir kartu galimų grėsmių vertinimo kartogramos parengimą. Šiomis aplinkybėmis regionams tenka pagrindinis vaidmuo, nes jie labiausiai nukenčia nuo gaivalinių nelaimių ir todėl jie įsteigė civilinės saugos tarnybas bei įgijo patirties, kuri galėtų būti perduota kaimyninėms trečiosioms šalims; konkrečiai kalbant, atokiausi regionai įgijo vertingos patirties, kuri galėtų būti perduota kaimyniniams regionams;

16.

pabrėžia pačių valstybių narių atsakomybę šioje srityje ir ES teisinių galių reglamentavimą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 196 straipsnį, kaip neseniai pabrėžė Bendrųjų reikalų taryba savo 2010 m. gruodžio 14 d. išvadose (2);

17.

patvirtina, kad reikėtų remti tas valstybes nares ir tuos regionus, kuriuos nuolat ištinka stichinės nelaimės, kad jie pajėgtų greitai ir veiksmingai į jas reaguoti;

18.

mano, kad ES parama visiems trūkumams šalinti pavienėse srityse turi būti teikiama taip, kad valstybės narės galėtų pačios padidinti ir išplėsti reagavimo į nelaimes pajėgumus atsižvelgiant į Europos Sąjungoje patvirtintus standartus ir reikalavimus;

19.

pabrėžia, kad SESV yra nurodytas rėmimo, koordinavimo ir papildymo vaidmuo reagavimo į nelaimes srityje. Todėl civilinės saugos mechanizmo stebėsenos ir informacijos centrams (MIC) tenka koordinavimo vaidmuo, kadangi ES neturi nei kompetencijos steigti savo tarnybų, nei perimti skyrių vadovavimo ir kitų valstybių narių skiriamų išteklių. Visi planai ir priemonės turi būti koreguojami ir įgyvendinami pagal reikalavimus, kad valstybės narės galėtų taikyti subsidiarumo principą;

20.

nurodo, kad valstybių narių padaliniams ir institucijoms regionų ir vietos lygiu tenka pagrindinis vaidmuo civilinės saugos struktūroje. Nacionalinės, regionų ir vietos pajėgos gali geriausiai teikti veiksmingą ir greitą pagalbą reaguojant į nelaimes. Tik sukūrus didelio masto atitinkamų prevencijos priemonių tinklą galima greitai ir veiksmingai kovoti su nelaimėmis ir kiek įmanoma labiau sušvelninti jų padarinius. Dabartinės kovos su nelaimėmis patirtis (miškų gaisrai ir potvyniai) rodo, koks svarbus yra greitas ir tikslus reagavimas, kad nelaimė būtų sėkmingai įveikta;

21.

be to, ir toliau mano, kad intensyvus regionų ir vietovių, kurioms gresia bendras pavojus, bendradarbiavimas yra būtinas. Regionai, kaip kompetentingos ir už veiksmingą ir efektyvią civilinę saugą atsakingos institucijos, šiuo požiūriu dar kartą pabrėžia savo ypatingą tarpvalstybinį solidarumo įsipareigojimą. Šiuo metu yra daug tarpvalstybinių ir pagalbos susitarimų, pagal kuriuos regionai įsipareigojo vieni kitiems padėti ir padėjo pagrindą sėkmingam bendradarbiavimui. Regionai jau ne kartą įrodė, kad jie gali įgyvendinti šiuos susitarimus. Būtina sukurti rizikos ir galimų grėsmių kartogramą, kuri labai padėtų praktinėje veikloje;

22.

paaiškina, kad užtikrinti didelio masto veiksmingą civilinę apsaugą nelaimės vietoje galima ir pasinaudojant savanorių pagalba. Todėl savanoriškų struktūrų stiprinimas yra veiksmingas indėlis į regioninių reagavimo į nelaimes pajėgumų gerinimą. RK ragina Komisiją ateityje labiau remti savanoriškų civilinės apsaugos struktūrų vystymą ir išplėtimą regionuose, kurie to nori. Reikėtų pasinaudoti Europos savanoriškos veiklos metais remti valstybių narių pastangas kurti atitinkamas struktūras;

23.

pripažįsta, kad visų pirma dėl klimato kaitos didėjančių stichinių nelaimių pavojų akivaizdoje prevencijai tenka ypatinga svarba. Todėl ES turėtų paspartinti su tuo susijusią veiklą ir visų pirma remti regionus, kad jie imtųsi būtinų priemonių ir apskritai užkirstų kelią nelaimėms arba kuo labiau sumažintų jų poveikį. Patirtis gesinant miškų gaisrus Pietų Europos valstybėse parodė, kokios naudingos ir svarbios gali būti prevencinės priemonės;

24.

dėl organizacinių ir teisinių regionų (šalių) susitarimų pasisako už ketinamo stiprinti Stebėsenos ir informacijos centro, kaip civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos veiksmų koordinavimo institucijos, sinergijos poveikio išnaudojimą. Tačiau reikia užtikrinti, kad būtų išlaikyti teisiniai ir struktūriniai abiejų sričių skirtumai;

25.

remia pastangas humanitarinės pagalbos priemones labiau derinti su tarptautinėmis vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis pagalbos organizacijomis. Stiprinant bendradarbiavimą ir užtikrinant galimybę atskiroms šalims (regionams) naudotis kompiuterinėmis duomenų bazėmis, reikėtų vengti dvigubų struktūrų kūrimo. Tai pasakytina visų pirma apie nuosavų ES pagalbos bazių steigimą. Be to, pagalbos natūra atveju reikėtų ieškoti valstybių narių pagalbos ir ES finansuojamos humanitarinės pagalbos sąveikos, stengiantis koordinuoti veiksmus su kitais subjektais, ypač su regionais, kad tokia pagalba būtų veiksmingesnė;

26.

primena, kad dėl tam tikrų regionų, pavyzdžiui, atokiausių regionų, geostrateginės padėties jie yra ypač svarbūs Europos subjektai teikiant skubią humanitarinę pagalbą už ES ribų; tai rodo ir pastarojo meto pagalbos veiksmai, pavyzdžiui, Haityje;

27.

mano, kad pagrindinė užduotis yra ateityje geriau skleisti informaciją apie darbą civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos srityje. Tai padeda ne tik informuoti Sąjungos piliečius apie ES reagavimą į nelaimes, bet ir politiškai stiprinti Bendriją kaip atsakingą ir patikimą partnerę, taip pat yra tinkamas būdas papildomai motyvuoti daugelį pagalbininkų, be kurių šie veiksmai iš viso nebūtų įmanomi. Siekiant padidinti šių priemonių matomumą, labai svarbu parengti bendrą komunikacijos strategiją, paremtą kompiuterinėmis priemonėmis ir el. puslapiais (pajėgumų ir išteklių duomenų bazės). Ši komunikacijos strategija turėtų tinkamai parodyti esamų mechanizmų ir pagalbos struktūrų veiksmingumą;

28.

atkreipia dėmesį į dabartinių pagalbos nelaimės atvejais veiksmų patirtį, kuri parodė, kad svarbus veiksmingos pagalbos veiksnys yra galimybė greitai ir nebiurokratiškai užtikrinti transportą. Todėl, siekiant pagerinti tarptautines pagalbos operacijas, RK palankiai vertina pasiūlymą padidinti bendrą transporto sąnaudų finansavimą. Be to, reikėtų išnagrinėti, kaip būtų galima geriau panaudoti transporto pajėgumus ir juos koordinuoti. Reikia surasti būdus, kurie leistų pagalbos teikėjams be papildomų transporto išlaidų greitai ir nebiurokratiškai pristatyti pagalbą į nelaimės ištiktus regionus. Turi būti siekiama kuo geriau užtikrinti, kad subjektai, aprūpinantys būtinais ištekliais, nepatirtų didelių transporto išlaidų;

29.

siūlo toliau tikslingai skatinti ir remti sėkmingą tarpregioninį bendradarbiavimą, visų pirma nacionalinių prevencijos priemonių srityje; atkreipia dėmesį į tai, kad patirtis parodė, jog INTERREG iniciatyva yra itin veiksminga tarptautiniais atvejais, kai keičiamasi gaivalinių nelaimių prevencijos geros praktikos pavyzdžiais. Sukūrus Europos teritorinio bendradarbiavimo grupę (ETBG) galima dar geriau įgyvendinti nelaimių prevencijos priemones tokiose srityse kaip bendros duomenų bazės, pratybos, rizikos įvertinimas ir išankstinio įspėjimo sistemos, technologijų perdavimas ir specialistų mainai;

30.

teigiamai vertina Europos Komisijos siekį kuo geriau išnaudoti turimus išteklius ir nekurti papildomos finansinės ir biurokratinės naštos. Tai itin svarbu vietos ir regionų valdžios institucijoms, kurios puikiai išmano apie parengtį nelaimėms ir reagavimą į nelaimes, tačiau jų biudžetas yra ribotas. Tai pasakytina visų pirma apie humanitarinės pagalbos operacijas, kurioms nėra skirta jokių specialių lėšų vietos ir regionų valdžios institucijų lygiu, kadangi šios operacijos nepriklauso tokių institucijų pradinei kompetencijai;

31.

palankiai vertina ketinimą stiprinti Stebėsenos ir informavimo centrą, kaip veiksmų koordinavimo instituciją tiek teikiant pagalbą nelaimės atveju Bendrijos teritorijoje, tiek teikiant humanitarinę pagalbą už ES ribų, ypač stichinių nelaimių atveju pažeidžiamiausiose ir turinčiose žemiausią Jungtinių Tautų žmogaus socialinės raidos indeksą šalyse. Tačiau reikia pabrėžti, kad nenumatoma centro atsakomybė už veiksmų vykdymą. Atsakomybė už veiksmus ir toliau turi tekti pagalbos teikėjams, kurie gali geriausiai ją prisiimti;

32.

pasisako už ES valstybių narių, regionų ir vietos valdžios institucijų solidarumo, bendradarbiavimo, koordinavimo ir paramos principus civilinės saugos srityje (3) ir pritaria Komisijos nuomonei, kad reikia dar daugiau nuoseklumo, veiksmingumo ir dėmesio norint užtikrinti labiau integruotus ES reagavimo į nelaimes pajėgumus;

33.

tačiau primena, kad civilinė sauga yra pirminė valstybių narių ir jų vietos ir regionų valdžios institucijų užduotis, ir jų kompetencija neturi būti pažeista;

34.

turėdamas omenyje Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 6 straipsnio 2 dalies f punkte kartu su 2 straipsnio 5 dalimi ir 196 straipsnyje nurodytą ES kompetenciją, palankiai vertina tai, kad Komisija nepritarė prašymui kurti Europos civilinės saugos pajėgas;

35.

remia Komisijos siekį parengti bendrą Bendrijos koncepciją, kuri, vadovaujantis Sutartimis, reglamentuotų parengtį nelaimėms, reagavimą į jas ir jų padarinių valdymą.