TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1978 m. kovo 9 d.(*)

„Nacionalinio teismo netaikomas įstatymas, kuris prieštarauja Bendrijos teisei“

Byloje 106/77

dėl Pretore de Susa (Italija) pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl EEB sutarties 189 straipsnio, ypač dėl Bendrijos teisės tiesioginio taikymo pasekmių iškilus kolizijai su galinčiomis jai prieštarauti nacionalinio įstatymo nuostatomis, išaiškinimo šio teismo nagrinėjamoje byloje

Amministrazione delle Finanze dello Stato

prieš

Simmenthal SpA., kurios buveinė yra Monza,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas H. Kutscher, kolegijos pirmininkai M. Sørensen ir G. Bosco, teisėjai A. M. Donner, P. Pescatore, A. J. Mackenzie Stuart ir A. O'Keeffe,

generalinis advokatas M. Reischl,

kancleris A. Van Houtte,

priima šį

Sprendimą

 Dėl teisės

1        1977 m. liepos 28 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 1977 m. rugpjūčio 29 d., Pretore de Susa pagal EEB sutarties 177 straipsnį pateikė du prejudicinius klausimus, susijusius su Sutarties 189 straipsnyje įtvirtintu Bendrijos teisės tiesioginio taikymo principu, siekdamas išsiaiškinti šio principo pasekmes, kai egzistuoja prieštaravimas tarp Bendrijos teisės normos ir vėlesnės nacionalinio įstatymo nuostatos.

2        Reikia atkreipti dėmesį į tai, jog ankstesnėje bylos stadijoje Pretore pateikė Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus, kad šis galėtų įvertinti sveikatos klausimus reglamentuojančių Italijos įstatymų „konsoliduotame tekste“ nustatytų sveikatos mokesčių importuojamai galvijienai, kurių tarifas paskutinį kartą buvo nustatytas remiantis 1970 m. gruodžio 30 d. Įstatymo Nr. 1239 (GU Nr. 26, 1971 m. vasario 1 d.) priede pateikiama tarifų lentele, suderinamumą su Sutarties ir kai kuriomis reglamentų, ypač 1968 m. birželio 27 d. (EEB) Tarybos reglamento Nr. 805/68 dėl bendro rinkos organizavimo galvijienos sektoriuje (OL L 148, p. 24), nuostatomis.

3        Atsižvelgęs į 1976 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendime 35/76 (Rink. p. 1871) pateiktus atsakymus, Pretore, pripažinęs apmokestinimą aptariamais mokesčiais nesuderinamą su Bendrijos teisės nuostatomis, Valstybinė finansų administracija nurodė grąžinti neteisėtai surinktus mokesčius kartu su palūkanomis.

4        Finansų administracija pareiškė protestą dėl šio nurodymo.

5        Atsižvelgęs į argumentus, šalių pateiktus per procesą, pradėtą dėl šio protesto, Pretore nusprendė, jog jam pateiktas klausimas susijęs su prieštaravimu tarp kai kurių Bendrijos teisės nuostatų ir vėlesnio nacionalinio įstatymo, t. y. Įstatymo Nr. 1239/70.

6        Jis priminė, jog remiantis nesena Italijos Konstitucinio Teismo praktika (Sprendimai 232/75 ir 205/75 bei Nutartis 206/76) spręsti klausimą, ar aptariamas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, pagal jos 11 straipsnį privalo pats Konstitucinis Teismas.

7        Atsižvelgęs, pirma, į nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką dėl Bendrijos teisės taikymo valstybių narių teisės sistemose ir, antra, į nepatogumus, kurių gali atsirasti, jei nacionalinis teismas, užuot pats paskelbęs netaikytinu įstatymą, kuris trukdo visiškai įsigalioti ir veikti Bendrijos teisei, būtų priverstas kelti jo konstitucingumo klausimą, Pretore Teisingumo Teismui pateikė du klausimus, suformuluotus taip:

1.      Atsižvelgiant į tai, kad remiantis EEB sutarties 189 straipsniu ir nusistovėjusia Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika tiesiogiai taikomos Bendrijos teisės nuostatos, nepaisant jokios valstybių narių vidaus taisyklės arba praktikos, jų teisinėse sistemose privalo veikti visapusiškai ir turi būti taikomos vienodai, kad būtų garantuotos subjektinės privačių asmenų teisės, ar nagrinėjamos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad bet kurios vėliau priimtos nacionalinės teisės normos, prieštaraujančios šioms Bendrijos nuostatoms, turi būti laikomos automatiškai netaikomomis nelaukiant, kol jas pašalins (panaikins) pats tos valstybės teisės aktų leidėjas arba kitos konstitucinės institucijos (paskelbs antikonstitucinėmis), ypač jeigu antruoju atveju būtų laikoma, kad iki minėto paskelbimo nacionalinis įstatymas turi veikti visapusiškai, netaikant Bendrijos nuostatų, todėl neužtikrinant jų visapusiško bei vienodo taikymo bei jose įtvirtintų privačių asmenų subjektinių teisių apsaugos?

2.      Atsižvelgiant į pirmesnį klausimą ir darant prielaidą, kad Bendrijos teisė pripažįsta, jog subjektinių teisių, kylančių iš „tiesiogiai taikomų“ Bendrijos teisės nuostatų, apsauga gali būti laikinai sustabdyta, kol kompetentingos nacionalinės institucijos panaikins šiuos Bendrijos teisės normoms prieštaraujančius nacionalinės teisės aktus, ar toks panaikinimas visais atvejais galios atgaline data, kad būtų išvengta bet kokios žalos subjektinėms teisėms?

 Dėl kreipimosi į Teisingumo Teismą

8        Išsakydamas savo žodines pastabas Italijos vyriausybės atstovas atkreipė Teisingumo Teismo dėmesį į 1977 m. gruodžio 22 d. Italijos Konstitucinio Teismo sprendimą Nr. 163/77, priimtą atsakant į Milano ir Romos teismų pateiktus klausimus dėl konstitucingumo, kuriame buvo nuspręsta, jog tam tikros 1970 m. gruodžio 30 d. Įstatymo Nr. 1239 nuostatos, įskaitant tas, dėl kurių sprendžiama Pretore de Susa nagrinėjamoje byloje, prieštarauja Konstitucijai.

9        Kadangi ginčijamos nuostatos buvo panaikintos jas paskelbus prieštaraujančiomis Konstitucijai, Pretore de Susa iškelti klausimai netenka prasmės, todėl į juos atsakyti nebereikia.

10      Šiuo klausimu reikia priminti, jog remdamasis savo nusistovėjusia praktika Teisingumo Teismas pripažįsta gavęs pagal Sutarties 177 straipsnį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kol tokį prašymą pateikęs teismas jo neatsiima ar dėl pateikto skundo jo nepanaikina aukštesnės instancijos teismas.

11      Tokia pasekmė negali kilti iš nurodyto sprendimo, priimto procesuose, nesusijusiuose su byla, kurioje buvo kreiptasi į Teisingumo Teismą, ir kurio poveikio tretiesiems asmenims jis negali įvertinti.

12      Todėl reikia atmesti Italijos vyriausybės pateiktą preliminarų prieštaravimą.

 Dėl esmės

13      Pirmuoju klausimu iš esmės siekiama išsiaiškinti Bendrijos teisės nuostatos tiesioginio taikymo pasekmes, kai egzistuoja nesuderinamumas su vėlesne valstybės narės teisės akto nuostata.

14      Tiesioginis taikymas tokiomis aplinkybėmis reiškia, jog Bendrijos teisės normos turi būti taikomos visapusiškai ir vienodai visose valstybėse narėse nuo pat jų įsigaliojimo dienos ir visą jų galiojimo laikotarpį.

15      Be to, šios nuostatos yra tiesioginis teisių ir pareigų šaltinis tiems, kam jos skirtos, nesvarbu, ar tai būtų valstybės narės, ar privatūs asmenys, kurie yra teisinių santykių, patenkančių į Bendrijos teisės taikymo sritį, subjektai.

16      Šis poveikis taip pat svarbus kiekvienam nacionaliniam teismui, kurio, kaip valstybės narės institucijos, užduotis yra jo jurisdikcijai priklausančioje byloje apsaugoti privačių asmenų teises, kurias jiems suteikia Bendrijos teisė.

17      Be to, remiantis Bendrijos teisės viršenybės principu, kalbant apie tiesiogiai taikomų Sutarties nuostatų ir institucijų aktų bei valstybių narių nacionalinės teisės santykį, reikia pažymėti, kad tokios įsigaliojusios Bendrijos nuostatos bei aktai ne tik lemia automatišką bet kokių joms prieštaraujančių galiojančių nacionalinės teisės aktų netaikymą, tačiau taip pat tiek, kiek tos nuostatos yra kiekvienos iš valstybių narių teritorijoje galiojančios teisinės sistemos sudedamoji dalis bei yra viršesnės, jos užkerta kelią priimti naujus nacionalinės teisės aktus, kurie būtų nesuderinami su Bendrijos teisės nuostatomis.

18      Iš tiesų bet koks pripažinimas, kad nacionalinės teisės aktai, įsiterpiantys į tą sritį, kurioje Bendrija įgyvendina savo teisės aktų leidybos kompetenciją, arba kitaip nesuderinami su Bendrijos teisės nuostatomis, sukelia teisines pasekmes, paneigtų veiksmingumą tų įsipareigojimų, kuriuos pagal Sutarties nuostatas besąlygiškai ir neatšaukiamai prisiėmė valstybės narės, ir dėl to tektų suabejoti pačiais Bendrijos pagrindais.

19      Tokia pat išvada išplaukia iš Sutarties 177 straipsnio, pagal kurį bet koks valstybės narės teismas turi teisę kreiptis į Teisingumo Teismą kiekvieną kartą, kai mano, jog sprendimui priimti reikia prejudicinio sprendimo dėl Bendrijos teisės aiškinimo ar galiojimo.

20      Šios nuostatos veiksmingumas sumažėtų, jei nacionaliniam teismui būtų sutrukdyta nedelsiant taikyti Bendrijos teisę remiantis Teisingumo Teismo sprendimu ar praktika.

21      Iš to, kas pasakyta, matyti, jog kiekvienas nacionalinis teismas, spręsdamas jo jurisdikcijai priklausančią bylą, privalo visapusiškai taikyti Bendrijos teisę bei apsaugoti teises, kurias ji suteikia privatiems asmenims, atitinkamai netaikydamas jokios nacionalinės teisės nuostatos, galinčios prieštarauti Bendrijos teisei, neatsižvelgiant į tai, ar ji priimta anksčiau, ar vėliau už Bendrijos teisės nuostatą.

22      Taigi su Bendrijos teisės pagrindą sudarančiais reikalavimais yra nesuderinama bet kokia nacionalinės teisės sistemos nuostata ar bet kokia teisės aktų, administracinė ar teisminė praktika, galinti susilpninti Bendrijos teisės veiksmingumą, atimant iš turinčio jurisdikciją taikyti šią teisę nacionalinio teismo galią daryti viską, kas ją taikant reikalinga tam, jog nebūtų taikomos nacionalinės teisės aktų nuostatos, galinčios sudaryti kliūtį visapusiškam Bendrijos teisės normų veiksmingumui.

23      Taip būtų, jei kilus prieštaravimui tarp Bendrijos teisės nuostatos ir vėlesnio nacionalinio įstatymo, tokį neatitikimą būtų įgaliota savo nuožiūra išspręsti kita institucija, o ne teismas, kuriam patikėta užtikrinti Bendrijos teisės taikymą, net jeigu tai sudarytų tik laikiną kliūtį visapusiškam šios teisės veiksmingumui.

24      Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: nacionalinis teismas, įgaliotas savo jurisdikcijos ribose taikyti Bendrijos teisės nuostatas, turi pareigą užtikrinti visapusišką šių nuostatų veikimą, ir prireikus savo iniciatyva privalo atsisakyti taikyti bet kokią prieštaraujančią nacionalinės teisės akto nuostatą, net jei ši priimta vėliau; ir toks teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol tokia nuostata iš pradžių bus panaikinta teisės aktų leidybos arba kitomis konstitucinėmis priemonėmis.

25      Antruoju klausimu iš esmės klausiama, ar darant prielaidą, kad Bendrijos teisės nuostatose numatytų teisių apsauga gali būti laikinai sustabdoma, kol nacionalinės teisės nuostatas, galinčias prieštarauti pirmosioms, faktiškai panaikina kompetentingos nacionalinės institucijos – toks panaikinimas kiekvienu atveju privalo turėti neribotą atgalinį poveikį, kad aptariamos teisės nebūtų pažeistos.

26      Iš atsakymo į pirmąjį klausimą matyti, jog nacionalinis teismas turi pareigą apsaugoti teises, kurias suteikia Bendrijos teisės sistemos nuostatos, ir kad jis neprivalo prašyti ar laukti, kol įgaliotos nacionalinės institucijos faktiškai panaikins atitinkamas nacionalines priemones, galinčias sudaryti kliūtį tiesiogiai ir nedelsiant taikyti Bendrijos taisykles.

27      Taigi nėra prasmės atsakyti į antrąjį klausimą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

28      Išlaidos, kurias patyrė Italijos Respublikos vyriausybė ir Europos Bendrijų Komisija, pateikdamos Teisingumo Teismui savo pastabas, nėra atlygintinos.

29      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas etapų Pretore de Susa nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti pastarasis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į 1977 m. birželio 28 d. Pretore de Susa nutartimi pateiktus klausimus, nusprendžia:

Nacionalinis teismas, įgaliotas savo jurisdikcijos ribose taikyti Bendrijos teisės nuostatas, turi pareigą užtikrinti visapusišką šių nuostatų veikimą, ir prireikus savo iniciatyva privalo atsisakyti taikyti bet kokią prieštaraujančią nacionalinės teisės akto nuostatą, net jei ši priimta vėliau; ir toks teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol tokia nuostata iš pradžių bus panaikinta teisės aktų leidybos ar kitomis konstitucinėmis priemonėmis.

Paskelbta 1978 m. kovo 9 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: italų.