Pranešėjas Nicola CAPUTO (IT/RENEW E.), Kampanijos regiono ministras

POLITINĖS REKOMENDACIJOS

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS (RK)

Dabartinės aplinkybės ir ateities iššūkiai

1.

pažymi, kad maždaug 35 metus taikant bendrą žemės ūkio politiką (BŽŪP) ir ex post kompensacijas už žalingus padarinius sukėlusius įvykius pavyko panaikinti arba sušvelninti daugelio rizikos veiksnių poveikį Europos žemės ūkio gamintojams ir ES kaimo vietovių atsparumui; todėl pabrėžia, kad reikia sukurti savalaikio kompensavimo už žalą gyvūnams sistemas, atsižvelgiant į visą ekonominį poveikį, įskaitant šalutinį poveikį, gamybos pajėgumams;

2.

rekomenduoja parengti ES masto gaires dėl žalos nuosavybei ir asmeninių kompensacijų. Tai pasakytina apie administracinių pareigų perdavimą viešosioms institucijoms, užtikrinant vienodą prieigą prie galimybių mažiau įgūdžių turintiems asmenims, dažnai gyvenantiems skurdžiose ir izoliuotose vietovėse;

3.

mano, kad atėjo laikas sukurti naują viešojo finansavimo paradigmą, skirtą pirminiam sektoriui ir paremtą teigiamo išorės poveikio kūrimu bei vis labiau siejamą su finansavimo teritoriniu, o ne sektoriniu aspektu atsižvelgiant į tai, kad šiame sektoriuje ūkininkams teikiamos apsaugos lygis palaipsniui mažėjo; Šis pokytis yra būtinas siekiant spręsti laipsniško ūkininkų apsaugos lygio mažėjimo problemą, ypatingą dėmesį skiriant ypatingiems kalnuotų vietovių, mažiau išsivysčiusių regionų ir aplinką tausojančios ekstensyviosios gyvulininkystės poreikiams; pabrėžia, kad įvairiuose ES regionuose vis daugiau ūkių nutraukia savo veiklą, todėl apleidžiama žemės ūkio paskirties žemė ir mažėja žemės ūkio naudmenų; tai visų pirma pasakytina apie mažus ūkius ir (arba) mažus gyvulininkystės ūkius, kurie yra ES kaimo vietovių socialinis ir ekonominis pagrindas ir yra strategiškai svarbūs teritorijų apsaugai nuo didelio masto gaisrų, biologinės įvairovės išsaugojimui ir kovai su erozija;

4.

yra įsitikinęs, kad pagrindinis, dažnai neįvertinamas aspektas yra tas, kad atsiranda naujų ūkių, kaimo ir atokių vietovių bei piliečių poreikių ir iššūkių, įskaitant gyventojų skaičiaus mažėjimą, protų nutekėjimą, kartų atsinaujinimą ūkininkavimo sektoriuje ir ne tik, kurie neabejotinai paskatins kitos BŽŪP reformos procesą ir nulems jos kryptį; šia reforma reikėtų toliau atsižvelgti į jaunuosius ūkininkus ir šeimos ūkių modelius ir toliau didinti žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą; Tarp naujų iššūkių ir poreikių galima paminėti didžiulę ES ir ne ES ūkininkų teisinių įsipareigojimų vartotojams maisto saugos srityje asimetriją. Tai silpnina ES ūkininkų poziciją prekybos sistemoje, todėl jei nebus pakankamai tinkamų atsekamumo ir informavimo priemonių, gali kilti pavojus, kad maisto sektorius bus smarkiai sutrikdytas, bus taikoma vartotojus klaidinanti praktika ir sumažės Europos ūkininkų konkurencingumas; pabrėžia, kad vykdant šią reformą svarbu spręsti ypatingas problemas, su kuriomis susiduria kalnuotos vietovės, mažiau išsivystę regionai ir tradicinė, aplinką tausojanti ekstensyvioji gyvulininkystė;

5.

mano, kad, kalbant apie pirminį sektorių, profesionalios žvejybos segmente reikia skubiai išmontuoti ir pakeisti tam tikrus žvejybos laivus, visų pirma mažus medinius tralerius, nes nėra specialistų, kurie juos taisytų, arba draudimo bendrovių, kurios apdraustų šias senas ir mažas medines žvejybos priemones nuo joms kylančios rizikos. Viešasis finansavimas, skirtas atnaujinti mažųjų įmonių laivyną ir žvejybos veiklą ir padidinti jų tvarumą, sudarys palankesnes sąlygas pirminiam maisto sektoriui gauti deramas pajamas;

6.

primena, kad Europos Parlamentas neseniai (2022 m. rugsėjo 15 d. rezoliucijoje 2022/2829 (RSP)) (1) paragino ES didinti pastangas kovojant su klimato kaita, visų pirma su jos pasekmėmis;

7.

atkreipia dėmesį į tai, kad Europos diskusijose dėl BŽŪP rizikos valdymo šis klausimas pradėtas svarstyti tik pastaraisiais dešimtmečiais ir į ES teisinę sistemą įtrauktas patikrinus BŽŪP reformą Tarybos reglamentu (EB) Nr. 73/2009 (2), kuriame pirmą kartą valstybėms narėms buvo suteikta bendra galimybė panaudoti dalį tiesioginėms išmokoms skirtų lėšų, siekiant padėti ūkininkams pasinaudoti dviejų rūšių draudimu – draudimo polisais ir savitarpio pagalbos fondais – atlyginti žalai, kuri buvo padaryta gamybai dėl blogų oro sąlygų, augalų ar gyvūnų ligų ir kritinės aplinkos padėties;

8.

yra įsitikinęs, kad be pastangų išlaikyti ir išsaugoti ES žemės ūkio kraštovaizdžius ir jų įvairovę, kuriuos neigiamai paveikė nutraukta žemės ūkio veikla, visų pirma vietovėse, kuriose gaisrų ir erozijos rizika yra didžiausia, bus apleidžiami ūkiai, todėl dar labiau didės minėta rizika ir mažės biologinė įvairovė. Todėl strategiškai svarbu apsaugoti ir atgaivinti šiuos žemės ūkio kraštovaizdžius;

9.

atkreipia dėmesį į tai, kad RK neseniai priėmė nuomonę „Pasirengimas krizėms ir jų atrėmimas. Sąjungos, jos regionų ir miestų atsparumo didinimas“ (3), kurioje pažymima, kad Europa turi pasirengti atremti nenuspėjamų ir intensyvių krizių ekonominį, socialinį ir politinį poveikį reformuodama savo reagavimo struktūrą ir teisės aktus; Šiuo požiūriu strategiškai svarbu išlaikyti ES apsirūpinimo maistu savarankiškumą ir jo neprarasti dabartinėse tarptautinėse maisto rinkose atsižvelgiant į joms būdingas tendencijas. Todėl skubiai reikia imtis naujų priemonių, įskaitant mokslinių tyrimų, plėtros ir inovacijų rezultatų perdavimą sektoriams, rinkoms, siekiant užtikrinti sveiko ir kokybiško vietoje pagaminto maisto paklausą ir pasiūlą;

10.

mano, kad dabartinė klimato raida jau yra struktūrinė problema: karai ir epidemijos, nors ir sukelia krizes, kartais net sunkias, yra atsitiktinio ir nenuspėjamo pobūdžio;

11.

pabrėžia, kad kovojant su klimato kaita ES ūkių ir vidaus teritorijų atsparumui užtikrinti reikia labai konkrečios viešojo finansavimo paradigmos;

12.

ragina apibrėžti naują teorinį pamatinį modelį, kad būtų formuojamas teisingas požiūris į pajamų rizikos valdymą žemės ūkyje ir į ES kaimo vietovių atsparumą, įvedant „priemonių rinkinio“ sąvoką, kai privatūs veiksmai ir priemonės galėtų būti taikomi kartu su esama viešąja politika;

Politikos pasiūlymas

13.

atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindinis spręstinas klausimas yra ūkių, kaimo ir atokių vietovių ekonominis išlikimas, užtikrinant ūkininkų ekonominį atsparumą katastrofiniams meteorologiniams reiškiniams ir nenormalioms rinkos krizėms, kurios vis dažniau ir stipriau neigiamai veikia ES ūkininkų gamybos ir ekonominius pajėgumus;

14.

yra įsitikinęs, kad nepakankamas pasirengimas šiems iššūkiams galėtų tapti kliūtimi įgyvendinti Europos žaliąjį kursą ir strategiją „Nuo ūkio iki stalo“;

15.

yra įsitikinęs, kad šiandien nesukūrus naujo politikos modelio, kuriuo būtų galima veiksmingai reaguoti į bendro scenarijaus dėl ES ūkių tvarumo ex ante ir ex post pakeitimus, netiesiogiai reikštų, kad atsisakoma įgyvendinti BŽŪP aplinkos, kraštovaizdžio, biologinės įvairovės apsaugos ir gyvūnų gerovės tikslus;

16.

pabrėžia, kad reikia išsamesnių diskusijų dėl galimų korekcinių BŽŪP priemonių, atsižvelgiant į dabartinę rimtą sektoriaus krizę, ir siekti įtvirtinti Regionų komiteto kaip stipriausio ir autoritetingiausio žemės ūkio politikos subjekto poziciją šiuo metu vykstančiose diskusijose dėl ES biudžeto peržiūros;

17.

prašo Europos Komisijos bendradarbiauti ir užtikrinti kuo didesnį lankstumą, be kita ko, atsižvelgiant į dabartinę žemės ūkio politiką ir jau turimas priemones, ir stiprinti reagavimo į klimato krizes priemones; tai pasakytina apie didelio masto miškų gaisrus ir išskirtinius potvynius, kurie sumažina ūkininkų, ypač mažesnių, gamybos pajėgumus; pritaria ketinimui ateityje suteikti svarbesnį vaidmenį reagavimo į klimato kaitą priemonėms ir ragina jį aptarti strateginio dialogo dėl BŽŪP ateities dokumente;

18.

atsižvelgiant į žalos mastą, reikės didelių lėšų, kad būtų galima atlyginti nuostolius dėl augalų ir gyvūninės produkcijos praradimo ir atkurti sunaikintą infrastruktūrą, todėl prašo Europos Komisijos bendradarbiauti su valstybėmis narėmis ir parengti skubias pagalbos priemones, kad būtų kuo labiau sušvelninti gaivalinių nelaimių padariniai, ir atsižvelgiant į tai, kad tokie reiškiniai greičiausiai dažnės, reikia teikti pirmenybę išsamioms diskusijoms dėl atitinkamų ES priemonių;

19.

ragina Europos Komisiją, Parlamentą ir valstybes nares, įgyvendinant bendrą žemės ūkio politiką po 2027 m., nedelsiant pradėti rimtus ir nuodugnius svarstymus dėl priemonių, kurių ES turėtų suteikti ūkininkams, kad galėtų tinkamai ir laiku teikti jiems konkrečią paramą dėl gaivalinių katastrofinių reiškinių, kurių, deja, pasitaiko vis dažniau ir kurie daro didelių nuostolių ekonomikai, socialinei struktūrai ir žemės ūkio gamybai ir kelia pavojų maisto tiekimo saugumui, padarytų nuostolių;

20.

tikisi, kad atsižvelgiant į visoms RK frakcijoms rūpimus klausimus ir vizijas, šis pasiūlymas prisidės prie esminių priemonių, kuriomis gali naudotis Europos ūkininkai savo ekonominiam atsparumui padidinti, pokyčių;

21.

pabrėžia, kad būtina užtikrinti sinergiją su sanglaudos politika, prieš tai aiškiai nustačius atskirų ES teritorijų (regionų ir savivaldybių) pažeidžiamumo ekstremaliems meteorologiniams reiškiniams ir su jais susijusiems ekonomikos krizių padariniams lygį;

22.

siūlo sukurti Europos sistemą, pagal kurią būtų sudaromas tiek sisteminio pobūdžio ekstremalių meteorologinių reiškinių (pvz., sausrų ir potvynių) rizikos, tiek kitos galimos ūkių gyvybingumui kylančios rizikos žemėlapis. Šis žemėlapis leistų užbaigti šiuo metu Jungtinio tyrimų centro (JRC) atliekamą regioninio ir vietos pažeidžiamumo suvestinės rengimo darbą;

23.

ragina be BŽŪP skirtų finansinių išteklių sukurti visiškai naują paradigmą, kuri leistų veiksmingiau ir greičiau reaguoti į ES ūkininkų ir kaimo vietovių poreikius;

24.

mano, kad sukurta nauja veiksmingesnė ir savalaikė esamų viešųjų lėšų naudojimo paradigma tiesiogiai ir eksponentiškai padidintų ES ūkininkų ekonominį atsparumą; be kita ko, ji visų pirma apsaugotų marginalizuotose vietovėse esančius miškus ir miškingas vietoves, kuriose daugiausia veikia smulkūs ūkiai, kuriems kyla didelė žlugimo rizika ir kurie yra neapsaugoti nuo naujų klimato tendencijų. Siekiant išsaugoti miškų ir miškingų vietovių būklę bei biologinę įvairovę šiose vietovėse labai svarbūs yra šeimos ūkiai;

25.

pripažįsta, kad kalnuotos vietovės, mažiau išsivystę regionai ir tradicinė, aplinką tausojanti ekstensyvioji gyvulininkystė atlieka labai svarbų vaidmenį išsaugant biologinę įvairovę ir išlaikant ekologinę pusiausvyrą. Šie regionai labai prisideda prie kultūros paveldo ir tvarios praktikos, kuri yra gyvybiškai svarbi ilgalaikiam ES žemės ūkio atsparumui užtikrinti; todėl ragina imtis tikslinių politikos priemonių ir paramos mechanizmų, kad būtų sprendžiamos konkrečios problemos, su kuriomis susiduria ūkininkai šiose vietovėse, užtikrinant aplinkos atžvilgiu tvarios tradicinės ūkininkavimo praktikos išsaugojimą;

26.

mano, kad, nepaisant to, jog smulkieji ūkininkai užsiima gyvulininkyste, daugiausia dėmesio skirdami galvijų veisimui, jiems sudėtinga veiksmingai gauti lėšų ir dotacijų ir jomis naudotis. Dėl iššūkių, pavyzdžiui, sudėtingų paraiškų teikimo procesų, pernelyg didelio biurokratizmo ir griežtų dokumentų reikalavimų, mažėja dalyvaujančiųjų ir sėkmingų paraiškų skaičius ir panaudojama mažiau lėšų. Supaprastinus galimybes gauti ES paramą kuo labiau sumažinant administracines kliūtis ir teikiant pagalbą vietos lygmeniu, padėtis galėtų labai pagerėti ir būtų skatinama geriau panaudoti lėšas vietos žemės ūkio sektoriuje;

27.

primena, kad siekiant skatinti šeimų ūkius tęsti savo veiklą, be tiesioginių gamybos ir rizikos valdymo priemonių, labai svarbu kaimo bendruomenėse, kuriose įsikūrę šie ūkiai, užtikrinti minimalią gyvenimo kokybę, įskaitant galimybę naudotis pagrindinėmis paslaugomis, pavyzdžiui, švietimo ir sveikatos priežiūros, kurti tinkamą telekomunikacijų infrastruktūrą, taip pat sudaryti laisvalaikio ir kultūros galimybes ir kt. Šios priemonės, skirtos gyvenimo kokybei gerinti vietovėse, kurios susiduria su didele gyventojų mažėjimo rizika, taip pat turėtų būti įtrauktos į pirmiau minėtą būtiną naują išteklių naudojimo paradigmą;

28.

mano, kad išsaugant biologinę įvairovę esminį vaidmenį atlieka žemės ūkis, o saugant jūrų ir vandenynų biologinę įvairovę – žvejybos ir akvakultūros veikla. Todėl darosi vis svarbiau rengti ir įgyvendinti galimas prisitaikymo prie klimato kaitos poveikio žuvų ištekliams strategijas. Be to, reikia įvertinti klimato kaitos poveikį akvakultūrai, atsižvelgiant į sudėtingą gamybos sistemų įvairovę, naudojamas technologijas, rūšis, geografinę vietą ir kiekvienos teritorijos aplinkos ypatumus;

29.

siūlo parengti inovatyvias rizikos valdymo priemones siekiant padėti žvejybos ir akvakultūros įmonėms stabilizuoti savo ekonominę padėtį, atsižvelgiant į tai, kad iki šiol taikytos valdymo priemonės nebuvo tinkamos siekti žuvininkystės sektoriaus aplinkosauginio tvarumo;

30.

mano, kad politiniai prioritetai turėtų būti šie: — spręsti klimato ir energetikos krizių ir jų socialinio poveikio vietos bendruomenėms, regionams, provincijoms ir savivaldybėms problemas, — kurti atsparias bendruomenes taikant ex ante priemones, orientuotas į atskirų vietovių poreikius ir pažeidžiamumo lygį, taip pat sukuriant įspėjimo apie klimato, aplinkos, sveikatos ir rinkos krizes sistemą, — stiprinti ES teritorinę sanglaudą užtikrinant veiksmingą atokių teritorijų ir arčiausiai miestų centrų esančių teritorijų integraciją; kiekvienas regionas turi savarankiškai nustatyti veiksmų prioritetus, tačiau ES turi sukurti centrinę finansavimo sistemą, pagal kurią būtų galima remti teritorijas didelių ekonominių ir socialinių krizių, kurias sukelia katastrofiški klimato reiškiniai ir nenormalios rinkos krizės, atveju;

31.

siūlo diegti rizikos valdymo priemones, skirtas apsaugoti ir valdyti ES žemės ūkio kraštovaizdžius, kuriems gresia išnykimas ir kuriuos veikia ekstremalūs gamtos reiškiniai, ir kurios leistų šiose vietovėse stabilizuoti ir išsaugoti žemės ūkio veiklą, užkirsti kelią ūkininkavimo veiklos atsisakymui, atgaivinti ir kurti atsparias ūkininkų bendruomenes ir ES skatinti sveiko maisto vartojimą;

Vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimas ir strateginė svarba

32.

pabrėžia, kad dauguma ES šalių rizikos valdymo klausimu didžiausią dėmesį skiria draudimo priemonėms, kurios nėra labai veiksmingos; todėl kartoja ilgalaikę savo poziciją, kad pajamų draudimo sistemos yra naudingos draudimo paslaugų teikėjams, o ne ūkininkams, ir brangiai kainuoja mokesčių mokėtojams. Reikėtų atlikti tyrimą ir įvertinti Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje taikomą draudimo tvarką;

33.

pažymi, kad per pastaruosius trejus metus tūkstančiai ūkių nutraukė veiklą, nes ES nėra veiksmingos apsaugos sistemos, kuria būtų galima iš tikrųjų apsaugoti žemės ūkio pajamas, taigi ir ūkininkų bei piliečių išlikimą kaimo vietovėse susidūrus, visų pirma, su klimato krize, o vėliau ir su rinkos krizės pasekmėmis, kurių nebuvo ankstesniais dešimtmečiais;

34.

pabrėžia, kad naujausi JRC tyrimai rodo, kad dėl katastrofiškų įvykių patiriama žala vidutiniškai siekia apie 8 mlrd. eurų per metus; manoma, kad per ateinančius kelerius metus šis skaičius padidės dėl paaštrėjusios klimato kaitos, kuri pirminiam sektoriui ir kaimo vietovėms tampa labai pavojinga būtent dėl dažnesnių ir intensyvesnių katastrofinių reiškinių;

35.

pabrėžia, kad šios nuomonės tikslas nėra sukurti rizikos valdymo sistemą, kuri BŽŪP pirmą kartą pristatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1305/2013 (4) 37–39 straipsniuose;

36.

atkreipia dėmesį į tai, kad neseniai (2023 m. birželio mėn.) paaiškėjo, kad dabartinio krizių rezervo mechanizmo nepakanka laiku ir tinkamai reaguoti į ES ūkininkų ir teritorijų poreikius. Skirtas finansavimas sudarė mažiau nei 5 % ūkininkų ir teritorijų patirtos žalos;

37.

pabrėžia, kad reikia imtis ryžtingesnių veiksmų, nes toks požiūris nėra tinkamas kovai su vykstančia klimato kaita; tai tik išteklių švaistymas, nes finansavimo struktūra neatitinka jai keliamo tikslo;

38.

ragina Komisiją, atsižvelgiant į tokius neramumus, kurie dabar laikomi struktūriniais, veiksmingiau naudoti krizių rezervo lėšas, ir ragina sukurti turimų išteklių sverto mechanizmą, kad būtų galima konkrečiai ir veiksmingai padėti ES ūkininkams ir kaimo vietovėms, taip pat prašo skirti papildomų išteklių išskirtinių klimato reiškinių atveju;

39.

mano, kad turimos priemonės (įskaitant savitarpio fondus ir kovos su krize fondą) neužtikrina pakankamų išteklių, todėl mano, kad būtina gerokai padidinti jų biudžeto rezervą ir įvairinti turimas priemones;

40.

ragina ES institucijas, valstybes nares ir regionus apsvarstyti naują požiūrį į rizikos valdymą, nes tai yra Europos žemės ūkio ateičiai labai svarbus etapas: atėjo laikas pateikti tinkamų ir konkrečių sprendimų, kurie padėtų ūkiams įveikti sunkumus, kylančius dėl kintančios aplinkos, kurioje jie vykdo savo veiklą.

---

(1)   2022 m. rugsėjo 15 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl sausrų, gaisrų ir kitų ekstremalių meteorologinių reiškinių pasekmių: ES pastangų kovos su klimatu srityje didinimas (2022/2829(RSP)) (OL C 125, 2023 4 5, p. 135), https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/TA-9-2022-0330_LT.html.

(2)   2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 73/2009, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantis tam tikras paramos schemas ūkininkams, iš dalies keičiantis Reglamentus (EB) Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 378/2007 ir panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 (OL L 30, 2009 1 31, p. 16), https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX%3A32009R0073.

(3)  Europos regionų komiteto nuomonė „Pasirengimas krizėms ir jų valdymas. Sąjungos, jos regionų ir miestų atsparumo didinimas“ (OL C 257, 2023 7 21, p. 6).

(4)   2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 (OL L 347, 2013 12 20, p. 487).