29.5.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 141/55

—

siūlo direktyva paraginti valstybes nares priimti nuostatą, pagal kurią EEĮ gamintojai būtų ne vien tik skatinami, bet ir įpareigojami savo produktus kurti taip, kad juos būtų lengva remontuoti, išmontuoti, pakartotinai panaudoti ir naudoti. Atitikties sistemų numatytas mokestis turėtų būti susietas su konkretaus produkto tinkamumu pakartotiniam naudojimui ar perdirbimui,

—

ragina surinkimo normą taikyti atskirai kiekvienai prekės kategorijai ir rekomenduoja normą apskaičiuoti pagal EEĮ vidutinį būvio ciklą. Valstybės narės turėtų numatyti apsaugos priemones, kad mažo dydžio EEĮ atliekos nepatektų į nerūšiuotų atliekų srautą,

—

ragina aiškiai ir suprantamai nurodyti gamintojams tenkančią pareigą finansuoti su elektros ir elektroninės įrangos atliekų rinkimu ir surinkimo įrenginiais susijusias išlaidas. Gamintojo atsakomybei atskiro atliekų surinkimo iš namų ūkio sąnaudos turėtų būti priskiriamos privaloma tvarka, kad būtų geriau suderinta finansinė atsakomybė ir Europos Sąjungoje būtų sukurtos lygios verslo sąlygos,

—

ragina, laikantis atliekų tvarkymo struktūros, nustatyti konkretų tikslą – minimalią 5 proc. pakartotinio įrangos naudojimo normą. Tai leistų pašalinti dabartines kliūtis, susijusias su naudotos įrangos pakartotiniu panaudojimu ir užtikrinti kokybiškų prietaisų pakartotinį naudojimą,

—

ragina į gaminio kainą įtraukti visas pavojingų medžiagų turinčios elektros ir elektroninės įrangos atliekų šalinimo, kuris nekelia pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai, sąnaudas; apgailestauja, kad nebuvo papildytas draudžiamų medžiagų sąrašas, pateikiamas Pavojingų medžiagų naudojimo apribojimo direktyvos IV priede,

—

ragina daugiau dėmesio skirti ekologiniam švietimui, taip pat visuomenės informavimo kampanijoms Šių veiksmų efektyvumas turi milžinišką reikšmę formuojant vartotojų elgseną. Būtina remti vietos ir regionų valdžios institucijas, kurios rengiasi įgyvendinti tokias priemones.

Pranešėjas

:

Jerzy Zająkała (PL/STE-EA), Lubiankos meras

1.

patvirtina, kad tinkamas elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo reglamentavimas yra labai svarbus dėl didelio jų poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai;

2.

pabrėžia, kad daugumoje valstybių narių vietos ir regionų valdžios institucijos yra atsakingos už Bendrijos atliekų tvarkymo politikos įgyvendinimą. Jos rengia planus, išduoda atliekų rinkimo ir apdorojimo leidimus, valdo rinkimo ir apdorojimo sistemas. Todėl jos turėtų atlikti svarbiausią vaidmenį rengiant naujas iniciatyvas bei teikiant pasiūlymus dėl atliekų tvarkymo;

3.

pritaria Europos Komisijos iniciatyvai pateikti naują esamos direktyvos redakciją ir joje atsižvelgti į ankstesnę 2000 m. priimtą Komiteto nuomonę; šioje nuomonėje Komitetas ragino mažinti nepagrįstas rinkos dalyvių ir administracijos išlaidas bei naštą, siekti didesnio efektyvumo ir visų pirma sumažinti šio sparčiai didėjančio atliekų srauto poveikį aplinkai;

4.

patvirtina, kad Bendrijos aplinkos politika remiasi principu „teršėjas moka“. Šis principas tiesiogiai lemia gamintojo atsakomybę, kuri yra pagrindinis atliekų tvarkymo bei kertinis EEĮ atliekų direktyvos akmuo;

5.

atkreipia dėmesį į tai, kad vėluojama perkelti direktyvos dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų nuostatas į nacionalinę teisę, dėl to vietos ir regionų valdžios institucijoms neužtenka laiko tinkamai įgyvendinti teisės aktus, o gamintojams laiku nepateikiama aiškių nurodymų;

6.

reikalauja, kad už finansinę ar administracinę naštą, kurią vietos ir regionų valdžios institucijos patirs įgyvendindamos direktyvos nuostatas, pagal naujosios EEĮ atliekų direktyvos atitikties sistemas šioms institucijoms būtų numatytas pakankamas ir nuolatinis kompensavimas;

7.

mano, kad, kiek įmanoma, abi direktyvas reikia vertinti kartu ir sieti jas su kitais šios srities ES teisės aktais, nes tik toks požiūris leidžia kompetentingai spręsti problemas;

8.

tikisi, kad visi su atliekų grandine susiję dalyviai (gamintojai, platintojai, vietos ir regionų valdžios institucijos) pagal savo kompetenciją bus atsakingi už elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimą. Dabartinė situacija, kai valstybėse narėse taikomi skirtingi metodai, sukelia nepagrįstą tų pačių dalyvių išlaidų diferenciaciją, o tai savo ruožtu iškreipia konkurencijos taisykles. Vis dėlto Regionų komitetas pripažįsta, kad įrangos surinkimo metodai įvairiuose regionuose gali būti skirtingi ir priklausyti nuo vietos sąlygų ir aplinkybių;

9.

patvirtina, kad naujoji direktyvos redakcija neprieštarauja subsidiarumo principui. Padariniai žmonių sveikatai ir aplinkai, susiję tiek su EEĮ atliekomis, tiek su tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimu elektros ir elektroninėje įrangoje, yra tarpvalstybinio pobūdžio, o laisvas prekių judėjimas rinkoje reiškia tai, kad tinkamas reguliavimas turi būti vykdomas ES lygmeniu. Atskirų valstybių narių iniciatyvos gali lemti tai, kad susilpnės aplinkos apsauga ir kils problemų vidaus rinkoje, pavyzdžiui, dėl aukštesnių atitikties sąnaudų, kurios teks gamintojams ir vartotojams;

10.

patvirtina, kad Pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje apribojimo direktyvos tikslas yra didesnis derėjimas ir sinergija su kitais susijusiais šios srities Bendrijos teisės aktais, kurie taikomi šiems produktams, visų pirma su REACH reglamentu. Aiškiai apibrėžus taikymo sritį ir išaiškinus apibrėžtis, taikant suderintas su vykdymu susijusias nuostatas ir patobulinus išimčių suteikimo tvarką, padidėtų teisinis tikrumas;

11.

pabrėžia, kad EEĮ atliekų direktyvos 2 straipsnyje numatytas direktyvų taikymo sričių derinimas, taip pat 3 straipsnyje pateiktos apibrėžtys yra tinkamos. Toks reglamentavimo aiškumas ir derėjimas su kitomis Bendrijos teisės nuostatomis minėtoje srityje suteikia teisės aktams daugiau aiškumo ir mažina administracines išlaidas;

12.

nurodo teigiamus derinimo aspektus registruojant elektros ir elektronikos įrangos gamintojus, kartu atkreipia dėmesį, kad dabartinė registracijos sistema buvo įdiegta dalyje valstybių narių tik per pastaruosius 4 metus ir buvo gan brangi. Iki bus įdiegta nauja gamintojų registravimo sistema, reikėtų patikrinti jos efektyvumą. Komitetas taip pat nurodo, kad vietos ir regionų valdžios institucijų ataskaitų pateikimo reikalavimai turėtų būti vykdomi;

13.

pritaria būtiniausiems valstybių narių atliekamos kontrolės reikalavimams ir būtiniausiems EEĮ atliekų vežimo reikalavimams, kurie naudingi direktyvos įgyvendinimui. Kartu kreipiasi į valstybes nares, kad jos skirtų pakankamai finansinių išteklių įstaigoms, įgyvendinančioms teisės aktus, įskaitant lėšas, skirtas mokyti už teisės aktų įgyvendinimą atsakingą personalą. Be to, rengiant būtiniausius priežiūros reikalavimus, reikėtų įtraukti IMPEL (1) tinklą;

14.

atkreipia dėmesį į tai, kad trūksta aiškių kolektyvinėms ir individualioms sistemoms keliamų reikalavimų vykdymo kontrolės ir stebėsenos nuostatų ir nuostatų, susijusių su finansiniais įsipareigojimais, kuriuos turi vykdyti gamintojai pagal direktyvos nuostatas;

15.

apgailestauja, kad naujoje redakcijoje nepakankamai dėmesio skiriama visos Europos perdirbtų ir pakartotinai naudojamų produktų realizavimo rinkos skatinimui. Čia gali būti numatytos paklausą reguliuojančios priemonės (ekologiniai viešieji pirkimai, paskatos pirkti perdirbtus produktus, pavyzdžiui, apmokestinant grynas medžiagas tais atvejais, kai esama alternatyvių perdirbimo galimybių). Be jokios abejonės, tai padėtų sumažinti EEĮ atliekų kiekį ir darytų teigimą poveikį visuomenės nuomonei, kad EEĮ atliekos yra tinkamai perdirbamos;

16.

ragina daugiau dėmesio skirti ekologiniam švietimui, taip pat visuomenės informavimo kampanijoms, skirtoms įvairioms amžiaus grupėms ir pritaikytoms prie vietos sąlygų ir vartojimo įpročių. Šių veiksmų efektyvumas turi milžinišką reikšmę formuojant vartotojų elgseną. Būtina remti vietos ir regionų valdžios institucijas, kurios rengiasi įgyvendinti šias priemones;

17.

siūlo ES ir valstybėms narėms inicijuoti ir remti mokslinius tyrimus, kuriuose būtų tiriamas veiksmingas pakartotinai naudojamų produktų ir jų dalių tvarkymas ir ieškoma veiksmingų metodų, kaip piliečiams įdiegti ekologines nuostatas;

18.

kviečia ES ir valstybes nares imtis priemonių geriau informuoti vartotojus ir keistis geriausios praktikos tiek valstybių narių, tiek vietos ir regionų valdžios institucijų lygmeniu;

19.

mano, kad EEĮ atliekų naudojimo priemonės neturi skirtis dėl medžiagų vertės;

20.

nurodo, kad reikia atskirti pakartotinį įrangos, kurios dar negalima priskirti atliekoms (jų nereikia įtraukti į direktyvos taikymo tikslus), naudojimą, ir pakartotinį naudojimą tokios įrangos, kuri jau apibrėžiama kaip atliekos, pavyzdžiui, atliekos, surinktos savivaldybėms priklausančiose atliekų surinkimo vietose. Komitetas pažymi, kad sunku kontroliuoti EEĮ atliekų, kurios patenka į atliekų surinkimo punktus, būklę, be to, mano, kad tam tikrą pasenusią neefektyvią įrangą tikslingiau yra perdirbti, o ne pakartotinai naudoti;

21.

teigiamai vertina faktą, kad aiškiau apibrėžta direktyvos taikymo sritis, o Pavojingų medžiagų naudojimo apribojimo direktyvos prieduose tiksliai išvardijamos EEĮ kategorijos ir rūšys. Vis dėlto Komitetas pažymi, kad galimos dvejopos paskirties gaminių klasifikavimo problemos. Komitetas taip pat siūlo namų ūkių EEĮ atliekas priskirti šiai kategorijai. Jeigu šie produktai nebus taip klasifikuojami, galimi nepagrįsto sąnaudų perkėlimo kitiems dalyviams atvejai, taip pat gali sumažėti namų ūkių EEĮ atliekoms skirtas finansavimas. Tokia klasifikacija suteiktų gamintojams aiškumo ir tikrumo;

22.

siūlo direktyva paraginti valstybes nares priimti nuostatą, pagal kurią EEĮ gamintojai būtų ne vien tik skatinami, bet ir įpareigojami savo produktus kurti taip, kad juos būtų lengva remontuoti, išmontuoti, pakartotinai panaudoti ir naudoti. Tai padėtų sumažinti naudotos įrangos, kuri patenka į saugojimo vietas arba atliekų deginimo fabrikus, kiekį. Šioje srityje vertėtų pagalvoti apie galimybę sukurti paskatų sistemą, pagal kurią būtų atlyginama gamintojams, kurie viršija tam tikrą atskiroms produktų kategorijoms nustatytą naudojimo lygį;

23.

mano, kad reikėtų atkreipti dėmesį į surinkimo normos taikymo surinkimo sistemose problemiškumą. Taikant surinkimo normą visai (surinkimo) sistemai (visiems prietaisams), kaip siūlo Europos Komisija, gali atsirasti nepageidaujamų padarinių. Tokiu atveju gali atsitikti taip, kad pagal atitikties sistemą visų pirma pirmenybė bus teikiama ne mažai, o daug sveriančiai įrangai (ji sudaro didžiąją bendro srauto svorio dalį). Taikant tokią surinkimo normą galėtų būti sukurtas mechanizmas, pagal kurį dėmesys būtų skiriamas tik sunkiasvorei įrangai, o ne tai, kurios poveikis aplinkai yra didelis. To išvengti galima visų pirma surinkimo normą taikant atskirai kiekvienai prekės kategorijai;

24.

pripažįsta, kad pakeitus formulę, kuri buvo naudojama apskaičiuoti EEĮ atliekų surinkimo normą, buvo nueita teisinga linkme: atsisakoma šiuo metu naudojamos sistemos, kuri remiasi kilogramų vienam gyventojui kiekiu, ir pereinama prie į rinką pateiktos įrangos svorio vidurkio procentinio rodiklio. Vis dėlto nustatant dvejų metų laikotarpį vidurkiui apskaičiuoti nebuvo atsižvelgta į tam tikros EEĮ tikrąjį būvio ciklą, kuris dažnai yra ilgesnis nei dveji metai. Komitetas taip pat pažymi, kad ilgesnis EEĮ būvio ciklas sumažintų atliekų problemą, tai būtų naudinga ir dėl to, kad vartotojai rinktųsi ilgesnio būvio ciklo įrangą;

25.

taip pat rekomenduoja normą apskaičiuoti pagal EEĮ vidutinį būvio ciklą, o ne pagal per paskutinius dvejus metus parduotų naujų produktų kiekį. Dvejų metų laikotarpis, kuriuo siūloma remtis atliekant skaičiavimus, atrodo atsitiktinis, be to, tai gali turėti nepageidaujamų ekologinių padarinių, nes skirtingos įrangos būvio ciklai gali būti labai skirtingi;

26.

reiškia susirūpinimą, kad norma iki šiol remiasi svoriu, kuris neatspindi produktų poveikio aplinkai, ir pabrėžia, kad veikiant atskiro surinkimo sistemoms sunku skatinti vartotojus pateikti smulkią EEĮ į perdirbimo grandines. Komitetas pastebi, kad smulkūs prietaisai išmetami į komunalinių atliekų konteinerius ir su šiomis atliekomis pasiekia saugojimo vietas. Todėl ragina įtraukti smulkius prietaisus į reikalavimus, nustatytus Direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje;

27.

pabrėžia, kad principas „teršėjas moka“ reiškia, kad EEĮ tvarkymo sąnaudas turės apmokėti vartotojai, pirkdami iš gamintojų elektros ir elektroninę įrangą, o ne mokesčių mokėtojai, mokėdami mokesčius vietos valdžiai. Vadinasi, elektros ir elektroninės įrangos gamintojams teks padengti EEĮ atliekų surinkimo, tvarkymo ir apdorojimo sąnaudas, taip pat informavimo sąnaudas bei išlaidas už pritaikytą prekės dizainą. Gamintojo atsakomybės principas yra gero ir aiškaus bendradarbiavimo principas, kuris gamintojams ir vietos bei regionų valdžios institucijoms padeda siekti šios direktyvos tikslų;

28.

atkreipia dėmesį į EEĮ gamintojų pareikštus nuogąstavimus (2): nors gamintojai pagrįstai laikomi atsakingais už atliekų surinkimo normų įvykdymą, jų pajėgumas kontroliuoti šį procesą yra ribotas, ypač surinkimo punktų prieinamumo arba vartotojų pagaminamų atliekų kiekio požiūriu. Direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje teisingai pastebima, kad už atliekų surinkimo lygį pirmiausia atsakingi gamintojai. Vis dėlto Komitetas mano, kad būtina:

29.

ragina gamintojo atsakomybei priskirti ir atskiro namų ūkio atliekų surinkimo sąnaudas, kurios turi būti padengiamos ne savanoriškai, o privalomai;

30.

teigiamai vertina faktą, kad 11 straipsnio 1 dalyje numatytos minimalios normos padidintos 5 proc. ir kad šios normos nuo šiol bus taikomos medicinos prietaisams. Komitetas ragina, laikantis atliekų tvarkymo struktūros, nustatyti konkretų tikslą – minimalią 5 proc. pakartotinio įrangos naudojimo normą. Tai leistų pašalinti dabartines kliūtis, susijusias su naudotos įrangos pakartotiniu panaudojimu, ir užtikrinti kokybiškų prietaisų pakartotinį naudojimą;

31.

atkreipia dėmesį, kad B2C kategorijos prekių gamintojai yra mažai arba visiškai nesuinteresuoti skatinti pakartotinį savo įrangos naudojimą. Todėl tokia įranga ir nenaudojama. Jei pakartotinio naudojimo tikslai taps perdirbimo tikslo dalimi, padėtis nepasikeis. Gamintojai šios normos sieks tik perdirbimu ir nekreips dėmesio į pakartotinio naudojimo galimybes. Pakartotinio naudojimo organizacijų patirtis rodo, kad 20–30 proc. visos išmetamos elektros ir elektroninės įrangos yra veikianti ar gali veikti šiek tiek ją paremontavus. Į atliekų tvarkymo hierarchijos principą Regionų komitetas žiūri labai atsakingai ir pritaria pakartotiniam neišardytų prietaisų naudojimui. Todėl RK siūlo, kad pakartotinis neišardytų prietaisų naudojimas būtų laikomas atskiru tikslu;

32.

atkreipia dėmesį, kad dėl kai kurių šios direktyvos nuostatų neapibrėžtumo ir neaiškios įsipareigojimų ir atsakomybės apibrėžties nacionaliniuose teisės aktuose kai kuriais atvejais vietos institucijoms teko prisiimti neproporcingą administracinę ir finansinę naštą. Sąnaudas, kurias pagal direktyvą turi apmokėti gamintojas, galiausiai tenka padengti vietos valdžios institucijoms, kadangi pastarosioms paprastai tenka atsakomybė pagal įstatymą už atliekų surinkimą ir jos turi imtis priemonių, jei netinkamai veikia atliekų grąžinimo gamintojams sistema. Regionų komitetas mano, kad dėl EEĮ atliekų teisės aktų spragų vietos ir regionų valdžios institucijos neturėtų patirti finansinių nuostolių.

33.

išreiškia susirūpinimą dėl nuolat didėjančios taršos pavojingomis medžiagomis, naudojamomis elektros ir elektroninėje įrangoje. Viena vertus, jos dideliais kiekiais naudojamos tokių gaminių gamyboje, antra vertus, perdirbant ir tvarkant nebenaudojamą įrangą savo ruožtu susidaro kitos kenksmingos medžiagos, pavyzdžiui, dioksinai ir furanai;

34.

atkreipia dėmesį į tai, jog reikia imtis veiksmų, kad būtų nutrauktas ryšys tarp ekonomikos augimo ir atliekų, ypač turinčių pavojingų medžiagų, kiekio didėjimo. Komitetas pabrėžia, kad visuomenė neturi mokėti papildomų mokesčių, padengiančių pavojingų medžiagų turinčių atliekų tvarkymo sąnaudas. Tokių medžiagų naudojimas elektros ir elektroninėje įrangoje yra gamintojų (ir platintojų, importuojančių šiuos gaminius iš ES nepriklausančių šalių) savanoriškas sprendimas. Todėl būtų tikslinga į gaminio kainą įtraukti visas pavojingų medžiagų turinčios elektros ir elektroninės įrangos atliekų šalinimo, kuris nekelia pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai, sąnaudas;

35.

palankiai vertina sprendimą prie direktyvos kaip priedą pridėti draudžiamų medžiagų ir didžiausios leidžiamos jų koncentracijos sąrašą. Vis dėlto Komitetas apgailestauja, kad nebuvo papildytas IV priede pateikiamas draudžiamų medžiagų sąrašas. Ši pastaba konkrečiai taikoma heksabromciklododekanui (HBCDD), dietilheksilftalatui (DEHP), benzilbutilftalatui (BBP) ir dibutilftalatui (DBP), kurie yra naudojami bet kokios rūšies elektros ir elektroninėje įrangoje;

36.

prašo išnagrinėti skirtingus argumentus, kuriais raginama tiek visapusiškai įgyvendinti REACH procesą taikant pavojingų medžiagų naudojimo apribojimo direktyvą, tiek ir išsaugoti minėtą direktyvą kaip REACH proceso papildymą, nes joje numatyti griežtesni terminai pranešti apie pavojingomis pripažintas naujas chemines medžiagas, kurias reikėtų pakeisti saugesniais pakaitalais;

37.

palankiai vertina tai, kad kas ketverius metus atliekamas išimčių persvarstymas buvo pakeistas ne ilgesniu nei ketverių metų išimčių galiojimo terminu su galimybe teikti paraišką dėl atnaujinimo; taip siekiama skatinti pastangas naudoti pakaitalus ir perkelti įrodinėjimo pareigą, kuri anksčiau teko valstybės institucijoms, tokią paraišką teikiantiems gamintojams ar platintojams;

38.

ragina Komisiją nedelsiant parengti išsamias išimčių suteikimo taisykles, kad ūkio subjektams būtų užtikrintas teisinis tikrumas, ir nustatyti, kaip suteikiant išimtis ir jas persvarstant taikomi nauji kriterijai, pagrįsti neigiao ir teigiamo socialino ir ekonominio poveikio nustatymu, kaip nurodyta 5 straipsnio 1 dalies b punkte;

39.

patvirtina 6 ir 8 straipsniuose išdėstytų nuostatų aiškumą bei nuoseklumą ir atkreipia dėmesį į tai, kad standartų neatitinkančių gaminių skaičiaus sumažinimas reikliau ir suderintai stebint rinką yra ekonomiškai veiksmingas metodas didinti direktyvos užtikrinamą naudą aplinkai.