(1)

tinklu grindžiamos paslaugos gali būti teikiamos iš bet kurios vietos ir joms nereikia fizinės infrastruktūros, patalpų arba darbuotojų šalyje, kurioje siūloma atitinkama paslauga, ar pačioje vidaus rinkoje. Todėl gali būti sudėtinga taikyti nacionalinėje ir Sąjungos teisėje nustatytas pareigas, taikomas atitinkamiems paslaugų teikėjams, ypač pareigą įvykdyti teisminės institucijos nurodymą ar sprendimą, ir užtikrinti tų pareigų vykdymą. Tai aktualu visų pirma baudžiamojoje teisėje, kur valstybių narių institucijoms sudėtinga įteikti sprendimus ir užtikrinti jų laikymąsi ir vykdymą, ypač tais atvejais, kai atitinkamos paslaugos teikiamos ne iš šalies teritorijos. Šiomis aplinkybėmis valstybės narės ėmėsi įvairių nevienodų priemonių, kad galėtų veiksmingiau taikyti savo teisės aktus ir užtikrinti jų vykdymą. Tai apima priemones, kurias taikant iš paslaugų teikėjų reikalaujama gauti elektroninius įrodymus, kurie yra reikšmingi baudžiamajame procese. Tuo tikslu kai kurios valstybės narės yra priėmusios arba svarsto galimybę priimti teisės aktus, kuriais įvairiems paslaugų teikėjams, teikiantiems paslaugas jų teritorijoje, nustatomas privalomo teisinio atstovavimo jų teritorijoje reikalavimas. Tokie reikalavimai kliudo laisvai teikti paslaugas vidaus rinkoje;

(2)

esama rizikos, kad, nesant Sąjungos masto reguliavimo, valstybės narės esamus trūkumus, susijusius su elektroninių įrodymų rinkimu baudžiamajame procese, bandys įveikti nustatydamos nevienodas nacionalinio masto pareigas. Tokios nevienodos nacionalinio masto pareigos kliudytų laisvai teikti paslaugas vidaus rinkoje;

(3)

nesant Sąjungos masto reguliavimo, kyla teisinis netikrumas, kuris daro poveikį tiek paslaugų teikėjams, tiek nacionalinėms institucijoms. Tai, kad skirtingose valstybėse narėse įsisteigusiems arba paslaugas teikiantiems paslaugų teikėjams taikomos nevienodos ir viena kitai galinčios prieštarauti pareigos, reiškia, kad pažeidimo atveju tokiems paslaugų teikėjams taikomos nevienodos sankcijos. Tikėtina, kad dėl didėjančios ryšių ir informacinės visuomenės paslaugų svarbos kasdieniame gyvenime ir mūsų visuomenėje tokie baudžiamojo proceso sistemų skirtumai dar labiau didės. Tokie skirtumai ne tik kliudo tinkamam vidaus rinkos veikimui, bet ir kelia problemų Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės kūrimui ir tinkamam jos veikimui;

(4)

siekdama išvengti teisinės sistemos skirtumų ir užtikrinti, kad vidaus rinkoje veikiančioms įmonėms būtų taikomos tokios pačios ar panašios pareigos, Sąjunga tokiose susijusiose srityse, kaip duomenų apsauga, yra priėmusi įvairių teisės aktų, būtent Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679 (3) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/58/EB (4). Siekiant padidinti duomenų subjektų apsaugos lygį, Reglamente (ES) 2016/679 numatyta, kad duomenų valdytojas arba duomenų tvarkytojas, kuris nėra įsisteigęs Sąjungoje, tačiau siūlo prekes ar paslaugas duomenų subjektams Sąjungoje arba stebi duomenų subjektų elgesį, jei šie veikia Sąjungoje, turi paskirti teisinį atstovą Sąjungoje, išskyrus atvejus, kai duomenų tvarkymas yra nereguliarus, neapima specialių kategorijų asmens duomenų tvarkymo dideliu mastu ar asmens duomenų apie apkaltinamuosius nuosprendžius ir nusikalstamas veikas tvarkymo ir dėl jo neturėtų kilti pavojus fizinių asmenų teisėms ir laisvėms, atsižvelgiant į duomenų tvarkymo pobūdį, kontekstą, aprėptį ir tikslus arba jei duomenų valdytojas ar duomenų tvarkytojas yra valdžios institucija ar įstaiga;

(5)

nustatant suderintas Sąjungoje esančių paslaugų teikėjų paskirtųjų įmonių ir teisinių atstovų skyrimo elektroniniams įrodymams rinkti baudžiamajame procese taisykles, reglamentuojančias valstybių narių kompetentingų institucijų priimtų sprendimų ir išduotų orderių priėmimą, vykdymą ir jų vykdymo užtikrinimą, turėtų būti panaikintos esamos kliūtys laisvai teikti paslaugas ir turėtų būti užtikrinta, kad ateityje tuo klausimu nebūtų skirtingo nacionalinio reguliavimo. Paslaugų teikėjams turėtų būti nustatytos vienodos sąlygos. Atsižvelgiant į tai, ar paslaugų teikėjas yra įsisteigęs Sąjungoje, ar ne, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad paslaugų teikėjai paskirtų paskirtąją įmonę arba teisinį atstovą. Tos suderintos paskirtųjų įmonių ir teisinių atstovų skyrimo taisyklės neturėtų daryti poveikio pagal kitus Sąjungos teisės aktus paslaugų teikėjams tenkančioms pareigoms. Be to, turėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos veiksmingesniam baudžiamosios teisės vykdymo užtikrinimui Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje;

(6)

šioje direktyvoje nustatytos paskirtosios įmonės ir teisiniai atstovai turėtų būti sprendimų ir orderių adresatai elektroninių įrodymų rinkimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2023/1543 (5), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/41/ES (6) ir Konvenciją dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose, kurią pagal Europos Sąjungos sutarties 34 straipsnį patvirtino Taryba (7), tikslais, įskaitant atvejus, kai tie sprendimai ir orderiai perduodami sertifikato forma.

Į paskirtąją įmonę arba teisinį atstovą turėtų būti kreipiamasi laikantis procedūrų, nustatytų teismo procesui taikytinose priemonėse ir teisės aktuose, įskaitant atvejus, kai pagal tas priemones leidžiama tarpvalstybiniais atvejais orderius tiesiogiai įteikti paslaugų teikėjo paskirtajai įmonei arba teisiniam atstovui arba kai jos grindžiamos kompetentingų teisminių institucijų bendradarbiavimu. Tais atvejais, kai atitinkamoje priemonėje numatytas valstybės narės, kurioje yra įsisteigusi paskirtoji įmonė arba gyvena teisinis atstovas, kompetentingų institucijų dalyvavimas, jos turėtų veikti paisydamos atitinkamoje priemonėje joms nustatytų funkcijų. Valstybės narės taip pat turėtų turėti galimybę sprendimus ir orderius elektroninių įrodymų rinkimo tikslais pagal nacionalinę teisę adresuoti fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuris jų teritorijoje veikia kaip paslaugų teikėjo teisinis atstovas arba paskirtoji įmonė.

(7)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad paslaugų teikėjams, kurie siūlo paslaugas Sąjungoje, 2026 m. vasario 18 d. būtų taikoma pareiga ne vėliau kaip 2026 m. rugpjūčio 18 d. paskirti bent vieną paskirtąją įmonę arba teisinį atstovą ir kad paslaugų teikėjai, kurie pradeda siūlyti paslaugas Sąjungoje po tos dienos, per šešis mėnesius nuo dienos, kurią jie pradėjo siūlyti paslaugas Sąjungoje, paskirtų bent vieną paskirtąją įmonę arba teisinį atstovą. Nedarant poveikio duomenų apsaugos garantijoms, tokia paskirtoji įmonė arba teisinis atstovas galėtų būti bendri keliems paslaugų teikėjams, visų pirma tais atvejais, kai paslaugų teikėjai yra mažosios ar vidutinės įmonės;

(8)

pareiga paskirti paskirtąją įmonę arba teisinį atstovą turėtų būti taikoma paslaugų teikėjams, kurie siūlo paslaugas Sąjungoje, t. y. vienoje ar keliose valstybėse narėse. Tais atvejais, kai paslaugų teikėjas yra įsisteigęs valstybės narės teritorijoje ir siūlo paslaugas tik tos valstybės narės teritorijoje, ši direktyva neturėtų būti taikoma;

(9)

elektroninių įrodymų baudžiamajame procese rinkimo tikslais valstybės narės turėtų turėti galimybę, laikydamosi Sąjungos teisės ir savo atitinkamos nacionalinės teisės, toliau kreiptis į jų teritorijoje įsisteigusius paslaugų teikėjus, kiek tai susiję su išimtinai vidaus situacijomis. Nepaisant šiuo metu vidaus teisėje numatytų galimybių kreiptis į savo teritorijoje esančius paslaugų teikėjus, valstybės narės neturėtų apeiti šios direktyvos arba Reglamento (ES) 2023/1543 principų;

(10)

nustatant, ar paslaugų teikėjas siūlo paslaugas Sąjungoje, reikia įvertinti, ar tas paslaugų teikėjas sudaro sąlygas vienoje ar keliose valstybėse narėse esantiems fiziniams ar juridiniams asmenims naudotis savo paslaugomis. Tačiau turėtų būti laikoma, kad vien internetinės sąsajos prieinamumas Sąjungoje, pavyzdžiui, izoliuota prieigos prie paslaugų teikėjo ar tarpininko svetainės, e. pašto adreso ar kitų kontaktinių duomenų galimybė, nėra pakankamas siekiant nustatyti, kad paslaugų teikėjas siūlo paslaugas Sąjungoje, kaip tai suprantama šioje direktyvoje;

(11)

nustatant, ar paslaugų teikėjas siūlo paslaugas Sąjungoje, reikia įvertinti ne tik tai, ar tas paslaugos teikėjas sudaro sąlygas fiziniams ar juridiniams asmenims naudotis savo paslaugomis vienoje ar keliose valstybėse narėse, bet ir tai, ar yra esminis ryšys su Sąjunga. Turėtų būti laikoma, kad toks esminis ryšys su Sąjunga yra tais atvejais, kai paslaugų teikėjas Sąjungoje turi įmonę. Jeigu tokios įmonės nėra, esminio ryšio kriterijus turėtų būti grindžiamas tokiais konkrečiais faktiniais kriterijais, kaip didelis naudotojų skaičius vienoje ar keliose valstybėse narėse arba tikslinga veikla vienoje ar keliose valstybėse narėse. Tikslinga veikla vienoje ar keliose valstybėse narėse turėtų būti nustatoma remiantis visomis susijusiomis aplinkybėmis, įskaitant tokius veiksnius, kaip toje valstybėje narėje paprastai vartojama kalba ar naudojama valiuta arba galimybė užsisakyti prekių ar paslaugų.

Tikslinga veikla valstybėje narėje taip pat galėtų būti siejama su galimybe atitinkamoje nacionalinėje taikomųjų programų parduotuvėje įsigyti taikomąją programą, su tuo, kad pateikiama vietos reklama arba reklama pateikiama toje valstybėje narėje paprastai vartojama kalba, arba su ryšių su klientais valdymu, pavyzdžiui, klientų aptarnavimo paslaugų teikimu toje valstybėje narėje paprastai vartojama kalba. Turėtų būti laikoma, kad esminis ryšys yra ir tais atvejais, kai paslaugų teikėjas nukreipia savo veiklą į vieną ar kelias valstybes nares, kaip nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 (8). Kita vertus, neturėtų būti laikoma, kad paslaugos teikimas siekiant vien laikytis Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2018/302 (9) nustatyto diskriminacijos draudimo yra veiklos nukreipimas į atitinkamą teritoriją Sąjungoje arba tikslinga veikla joje, jei nėra papildomų pagrindų. Tie patys kriterijai turėtų būti taikomi nustatant, ar paslaugų teikėjas siūlo paslaugas valstybės narės teritorijoje;

(12)

renkant įrodymus baudžiamajame procese, valstybių narių bendradarbiavimui taikomos įvairios priemonės, kurios patenka į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo V antraštinės dalies 4 skyriaus taikymo sritį. Todėl, atsižvelgiant į Sąjungos teisingumo erdvėje egzistuojantį kintamosios geometrijos reiškinį, reikia užtikrinti, kad šia direktyva nebūtų sudaromos sąlygos formuotis dar didesniems paslaugų teikimo vidaus rinkoje skirtumams arba kliūtims, leidžiant valstybių narių teritorijoje paslaugas teikiantiems paslaugų teikėjams paskirti paskirtąsias įmones arba teisinius atstovus valstybėse narėse, kurios taikant atitinkamas teisines priemones nedalyvauja. Taigi, siekiant išvengti rizikos, kad susilpnės šioje direktyvoje nustatyto paskyrimo veiksmingumas, ir siekiant pasinaudoti sinergija, kurią teikia tai, kad yra paskirta paskirtoji įmonė arba teisinis atstovas elektroninių įrodymų rinkimo baudžiamajame procese tikslu priimtų sprendimų ir išduotų orderių, patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, priėmimo, vykdymo ir jų vykdymo užtikrinimo klausimais, be kita ko, pagal Reglamentą (ES) 2023/1543, Direktyvą 2014/41/ES ir Konvenciją dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose, kurią pagal Europos Sąjungos sutarties 34 straipsnį patvirtino Taryba, valstybėje narėje, dalyvaujančioje įgyvendinant atitinkamas Sąjungos teisines priemones, turėtų būti paskirta bent viena paskirtoji įmonė arba teisinis atstovas. Be to, paskirtosios įmonės arba teisinio atstovo, kurį taip pat būtų galima pasitelkti siekiant užtikrinti nacionalinių teisinių pareigų vykdymą, paskyrimas sudarytų sąlygas pasinaudoti sinergija, kurią teikia tai, kad yra aiškus prieigos punktas, per kurį galima kreiptis į paslaugų teikėjus siekiant surinkti įrodymus baudžiamajame procese;

(13)

paslaugų teikėjams turėtų būti leidžiama laisvai pasirinkti, kurioje valstybėje narėje skirti savo paskirtąją įmonę arba, kai taikytina, teisinį atstovą, o valstybėms narėms neturėtų būti leidžiama riboti to pasirinkimo laisvės, pavyzdžiui, nustatant pareigą paskirtąją įmonę arba teisinį atstovą paskirti jų teritorijoje. Vis dėlto direktyvoje taip pat turėtų būti nustatyti tam tikri šios paslaugų teikėjų pasirinkimo laisvės apribojimai, visų pirma susiję su tuo, kad paskirtoji įmonė turėtų būti įsisteigusi arba, kai taikytina, teisinis atstovas turėtų gyventi valstybėje narėje, kurioje paslaugų teikėjas teikia paslaugas arba yra įsisteigęs, taip pat nustatyta pareiga paskirti paskirtąją įmonę arba teisinį atstovą vienoje iš valstybių narių, dalyvaujančių įgyvendinant šioje direktyvoje nurodytą teisinę priemonę. Vien teisinio atstovo paskyrimas neturėtų būti laikomas paslaugų teikėjo įsisteigimu;

(14)

paslaugų teikėjai, kurie yra svarbiausi renkant įrodymus baudžiamajame procese, – tai elektroninių ryšių paslaugų teikėjai ir konkretūs informacinės visuomenės paslaugų teikėjai, kurie sudaro palankesnes sąlygas naudotojų tarpusavio sąveikai. Taigi ši direktyva turėtų būti taikoma abiem grupėms. Elektroninių ryšių paslaugos apibrėžtos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2018/1972 (10) ir apima asmeninio ryšio paslaugas, pavyzdžiui, IP telefonijos, tikralaikių pokalbių ir e. pašto paslaugas. Ši direktyva taip pat turėtų būti taikoma informacinės visuomenės paslaugų teikėjams, kaip tai suprantama Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2015/1535 (11), kurie nelaikomi elektroninių ryšių paslaugų teikėjais, tačiau kurie savo naudotojams siūlo galimybę tarpusavyje palaikyti ryšius arba savo naudotojams siūlo paslaugas, kurios gali būti naudojamos siekiant jų vardu saugoti arba kitaip tvarkyti duomenis. Tai atitiktų terminus, vartojamus 2001 m. lapkričio 23 d. Budapešte priimtoje Europos Tarybos konvencijoje dėl elektroninių nusikaltimų (ETS Nr. 185), kuri taip pat vadinama Budapešto konvencija. Duomenų tvarkymas turėtų būti suprantamas technine prasme kaip duomenų kūrimas ar manipuliavimas jais, t. y. kaip techninės operacijos, atliekamos siekiant sukurti arba pakeisti duomenis naudojant kompiuterio duomenų apdorojimo galią.

Į paslaugų teikėjų, kuriems taikoma ši direktyva, kategorijas turėtų patekti, pavyzdžiui, elektroninės prekyvietės, suteikiančios vartotojams ir įmonėms galimybę tarpusavyje palaikyti ryšius, ir kitos prieglobos paslaugos, įskaitant paslaugų teikimą per debesijos kompiuteriją, taip pat internetinių žaidimų platformos ir internetinių lošimų platformos. Tais atvejais, kai informacinės visuomenės paslaugų teikėjas suteikia galimybę savo naudotojams palaikyti ryšius ne tarpusavyje, bet tik su paslaugų teikėju, arba nesuteikia galimybės saugoti arba kitaip tvarkyti duomenų, arba kai duomenų saugojimas nėra kertinė naudotojams teikiamos paslaugos, pavyzdžiui, nuotoliniu būdu internete teikiamos teisinės, architektūros, inžinerijos ir apskaitos paslaugos sudėtinė dalis, t. y. esminė dalis, ji neturėtų patekti į šioje direktyvoje pateiktos paslaugų teikėjo apibrėžties taikymo sritį net jei to paslaugų teikėjo teikiamos paslaugos yra informacinės visuomenės paslaugos, kaip tai suprantama pagal Direktyvą (ES) 2015/1535;

(15)

su pavadinimų ir skaičių suteikimu susijusių interneto infrastruktūros paslaugų teikėjai, pavyzdžiui, domenų vardų registrai ir registruotojai, taip pat privatumo ir tarpininkavimo paslaugų teikėjai arba regioniniai interneto protokolo (toliau – IP) adresų registrai, yra ypač svarbūs, kai kalbama apie subjektų, kurie veikia prisidengdami kenkėjiškomis arba saugumui pavojų keliančiomis svetainėmis. Jie turi duomenų, kurie suteiktų galimybę nustatyti asmenį ar subjektą, kuris darydamas nusikalstamą veiką naudojosi svetaine, arba nuo nusikalstamos veikos nukentėjusį asmenį;

(16)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų teritorijoje įsisteigę arba paslaugas teikiantys paslaugų teikėjai suteiktų savo paskirtosioms įmonėms arba teisiniams atstovams įgaliojimus ir reikiamus išteklius, kurie būtini iš bet kurios valstybės narės gautiems sprendimams ir orderiams, patenkantiems į šios direktyvos taikymo sritį, įvykdyti. Valstybės narės taip pat turėtų patikrinti, kad jų teritorijoje įsisteigusioms paskirtosioms įmonėms arba gyvenantiems teisiniams atstovams paslaugų teikėjai suteikė reikiamus įgaliojimus ir išteklius iš bet kurios valstybės narės gautiems sprendimams ir orderiams, patenkantiems į šios direktyvos taikymo sritį, įvykdyti ir kad jie, priimdami tuos sprendimus ir orderius, pagal taikytiną teisinę sistemą bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis. Tai, kad tokių priemonių nėra, arba jų trūkumai neturėtų būti laikomi į šios direktyvos taikymo sritį patenkančių sprendimų ar orderių nevykdymą pateisinančiu pagrindu.

Be to, paslaugų teikėjams neturėtų būti galima pareigų, kylančių iš taikytinos teisinės sistemos, nevykdymo gavus sprendimus ar orderius, patenkančius į šios direktyvos taikymo sritį, pateisinti tuo, kad nėra vidaus procedūrų arba jos yra neveiksmingos, nes už reikiamų išteklių ir įgaliojimų suteikimą, siekiant užtikrinti tokių sprendimų ir orderių laikymąsi, yra atsakingi jie. Be to, paskirtosioms įmonėms arba teisiniams atstovams neturėtų būti sudaryta galimybė tokio nevykdymo pateisinti, pavyzdžiui, teiginiais, kad jie neturi įgaliojimų pateikti duomenų. Tuo tikslu valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tiek paskirtąją įmonę ar teisinį atstovą, tiek paslaugų teikėją būtų galima solidariai patraukti atsakomybėn už pareigų, kylančių iš taikytinos teisinės sistemos, gavus sprendimus ar orderius, patenkančius į šios direktyvos taikymo sritį, nevykdymo, kad sankcijos už bet kurio iš tų subjektų padarytą pažeidimą būtų taikomos kiekvienam iš jų. Visų pirma, paslaugų teikėjui arba paskirtajai įmonei arba, kai taikytina, teisiniam atstovui neturėtų būti galima tų pareigų nevykdymą pagrįsti tuo, kad nėra tinkamų vidaus procedūrų tarp paslaugų teikėjo ir paskirtosios įmonės arba teisinio atstovo. Solidarioji atsakomybė neturėtų būti taikoma nei paslaugų teikėjo, nei paskirtosios įmonės arba, kai taikytina, teisinio atstovo veiksmams ar neveikimui, kurie pagal sankcijas taikančios valstybės narės teisę laikomi nusikalstama veika;

(17)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kiekvienas jų teritorijoje įsisteigęs arba paslaugas siūlantis paslaugų teikėjas valstybės narės, kurioje yra įsisteigusi jo paskirtoji įmonė arba gyvena jo teisinis atstovas, centrinei institucijai, paskirtai pagal šią direktyvą, raštu nurodytų tos paskirtosios įmonės arba teisinio atstovo kontaktinius duomenis ir pateiktų visus jų pakeitimus. Pranešime taip pat turėtų būti pateikta informacija apie kalbas, kuriomis galima kreiptis į paskirtąją įmonę arba teisinį atstovą, tarp kurių turėtų būti viena ar kelios oficialiosios kalbos, nustatytos valstybės narės, kurioje yra įsisteigusi paskirtoji įmonė arba gyvena teisinis atstovas, nacionalinėje teisėje, tačiau taip pat gali būti nurodytos ir kitos oficialiosios Sąjungos kalbos, pavyzdžiui, valstybės narės, kurioje yra paslaugų teikėjo būstinė, kalba. Tais atvejais, kai paslaugų teikėjas pagal šią direktyvą paskiria kelias paskirtąsias įmones arba teisinius atstovus, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tas paslaugų teikėjas nustatytų tikslią su kiekvienos paskirtosios įmonės arba teisinio atstovo paskyrimu susijusią teritorinę aprėptį. Į aprėptį turėtų patekti visų valstybių narių, dalyvaujančių įgyvendinant į šios direktyvos taikymo sritį patenkančias priemones, teritorija. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų atitinkamos kompetentingos institucijos visus savo sprendimus ir orderius pagal šią direktyvą adresuotų nurodytai paslaugų teikėjo paskirtajai įmonei arba teisiniam atstovui. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas valstybėms narėms koordinuoti veiksmus, o kitos valstybės narės institucijoms pasitelkti paskirtąsias įmones arba teisinius atstovus, pagal šią direktyvą joms pateikta informacija būtų viešai prieinama specialiame Europos teisminio tinklo baudžiamosiose bylose interneto puslapyje. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tokia informacija būtų reguliariai atnaujinama. Be to, siekiant, kad kompetentingos institucijos lengviau gautų šią informaciją, turėtų būti įmanoma ją skleisti toliau, pavyzdžiui, specialiose intraneto svetainėse arba forumuose ir platformose;

(18)

valstybės narės turėtų nustatyti sankcijų, taikomų pažeidus pagal šią direktyvą priimtas nacionalines nuostatas, taisykles ir turėtų imtis visų būtinų priemonių užtikrinti, kad jos būtų įgyvendinamos. Numatytos sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos. Valstybės narės ne vėliau kaip šioje direktyvoje nurodytą dieną turėtų pranešti apie tas taisykles ir tas priemones Komisijai ir nedelsdamos jai pranešti apie visus vėlesnius joms įtakos turinčius pakeitimus. Valstybės narės taip pat turėtų kasmet informuoti Komisiją apie pareigų nevykdančius paslaugų teikėjus, vykdymo užtikrinimo veiksmus, kurių imtasi jų atžvilgiu, ir paskirtas sankcijas. Šios sankcijos jokiomis aplinkybėmis neturėtų lemti nuolatinio arba laikino draudimo teikti paslaugas. Tais atvejais, kai paslaugų teikėjas siūlo paslaugas keliose valstybėse narėse, valstybės narės turėtų koordinuoti savo vykdymo užtikrinimo veiksmus. Siekiant užtikrinti suderintą ir proporcingą reguliavimą, centrinės institucijos turėtų koordinuoti veiksmus. Prireikus Komisija turėtų sudaryti palankesnes sąlygas tokiam koordinavimui ir ji bet kokiu atveju turėtų būti informuojama apie pažeidimo atvejus. Ši direktyva nereglamentuoja sutartimi įformintų susitarimų dėl finansinių padarinių, kylančių dėl paslaugų teikėjams, paskirtosioms įmonėms ir teisiniams atstovams paskirtų sankcijų, tarpusavio perdavimo ar perkėlimo;

(19)

nustatydamos atitinkamas sankcijas, taikytinas už paslaugų teikėjų padarytus pažeidimus, kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes, pavyzdžiui, į paslaugų teikėjo finansinį pajėgumą, pažeidimo pobūdį, sunkumą ir trukmę, į tai, ar jis buvo padarytas tyčia, ar dėl neatsargumo, ir ar paslaugų teikėjas buvo pripažintas kaltu dėl panašių ankstesnių pažeidimų. Šiuo atžvilgiu ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas labai mažoms įmonėms;

(20)

ši direktyva nedaro poveikio nacionalinių valdžios institucijų įgaliojimams civiliniame ar administraciniame procese, įskaitant atvejus, kai tokiame procese gali būti skiriamos sankcijos;

(21)

siekiant užtikrinti, kad ši direktyva būtų taikoma nuosekliai, turėtų būti įdiegti papildomi valstybių narių veiksmų koordinavimo mechanizmai. Tuo tikslu valstybės narės turėtų paskirti vieną ar kelias centrines institucijas, galinčias suteikti kitų valstybių narių centrinėms institucijoms informaciją ir pagalbą taikant šią direktyvą, ypač tais atvejais, kai svarstoma galimybė imtis vykdymo užtikrinimo veiksmų pagal šią direktyvą. Tas koordinavimo mechanizmas turėtų užtikrinti, kad atitinkamos valstybės narės būtų informuojamos apie valstybės narės ketinimą imtis vykdymo užtikrinimo veiksmo. Be to, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad centrinės institucijos galėtų tokiomis aplinkybėmis viena kitai suteikti visą svarbią informaciją ir pagalbą ir atitinkamais atvejais bendradarbiautų tarpusavyje. Centrinių institucijų bendradarbiavimas tais atvejais, kai imamasi vykdymo užtikrinimo veiksmų, galėtų reikšti, kad vykdymo užtikrinimo veiksmai bus koordinuojami tarp skirtingų valstybių narių kompetentingų institucijų. Tokiu bendradarbiavimu turėtų būti siekiama išvengti pozityviosios ar negatyviosios kompetencijos kolizijos. Kai aktualu, į vykdymo užtikrinimo veiksmų koordinavimą centrinės institucijos taip pat turėtų įtraukti Komisiją. Tų institucijų pareiga bendradarbiauti neturėtų daryti poveikio atskiros valstybės narės teisei taikyti sankcijas paslaugų teikėjams, nevykdantiems šioje direktyvoje nustatytų pareigų. Paskyrus centrines institucijas ir paskelbus apie jas informaciją, paslaugų teikėjams būtų sudarytos palankesnės sąlygos teikti informaciją apie savo paskirtosios įmonės arba teisinio atstovo paskyrimą valstybei narei, kurioje yra įsisteigusi jų paskirtoji įmonė arba gyvena jų teisinis atstovas. Tuo tikslu valstybės narės turėtų informuoti Komisiją apie savo paskirtą vieną ar kelias centrines institucijas, o Komisija turėtų perduoti valstybėms narėms ir viešai paskelbti paskirtų centrinių institucijų sąrašą;

(22)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. panaikinti su elektroninių įrodymų rinkimu baudžiamajame procese susijusias kliūtis laisvai teikti paslaugas, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl tokių paslaugų tarptautinio pobūdžio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(23)

vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1725 (12) 42 straipsnio 1 dalimi buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu ir jis pateikė nuomonę 2019 m. lapkričio 6 d. (13);

(24)

Komisija, remdamasi penkiais kriterijais – rezultatyvumu, veiksmingumu, aktualumu, suderinamumu ir ES pridėtine verte, turėtų atlikti šios direktyvos vertinimą, ir pagal tą vertinimą turėtų būti numatytas pagrindas atlikti galimų papildomų priemonių poveikio vertinimą. Tam, kad būtų galima surinkti pakankamai duomenų apie jos praktinį įgyvendinimą, vertinimas turėtų būti baigtas ne vėliau kaip 2029 m. rugpjūčio 18 d. Siekiant, kad informaciją būtų galima naudoti šios direktyvos vertinimui atlikti, ji turėtų būti renkama reguliariai,