Sujungtos bylos C‑131/13, C‑163/13 ir C‑164/13

Staatssecretaris van Financiën

prieš

Schoenimport „Italmoda“ Mariano Previti vof

ir

Turbu.com BV, Turbu.com Mobile Phone’s BV

prieš

Staatssecretaris van Financiën

(Hoge Raad der Nederlanden pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymai priimti prejudicinį sprendimą — PVM — Šeštoji direktyva — Valstybių narių tarpusavio prekybos pereinamojo laikotarpio sistema — Bendrijos viduje siunčiamos arba vežamos prekės — Sukčiavimas atvykimo valstybėje narėje — Atsižvelgimas į sukčiavimą siuntimo valstybėje narėje — Atsisakymas suteikti teisę į atskaitą, teisę į atleidimą nuo mokesčio arba teisę į mokesčio grąžinimą — Nacionalinės teisės nuostatų nebuvimas“

Santrauka – 2014 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas

1. Prejudiciniai klausimai — Priimtinumas — Ribos — Hipotetiniai klausimai, užduoti aplinkybėmis, kuriomis naudingas atsakymas neįmanomas — Nepriimtinumas

   (SESV 267 straipsnis)

2. Mokesčių teisės aktų suderinimas — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema — Pereinamojo laikotarpio priemonės dėl prekybos tarp valstybių narių apmokestinimo — Tiekimas Bendrijos viduje — Sandoris, kuriuo sukčiaujama pridėtinės vertės mokesčio srityje — Apmokestinamasis asmuo, žinojęs ar turėjęs žinoti apie sukčiavimą — Nacionalinės teisės aktai, kuriais nenumatytas atsisakymas suteikti teisę į atskaitą, teisę į atleidimą nuo mokesčio arba teisę į mokesčio grąžinimą sukčiavimo atveju — Nacionalinių institucijų ir teismų pareiga nesuteikti tokių teisių

   (Tarybos direktyvos 77/388 17 straipsnio 2 ir 3 dalys, 28b straipsnio A skirsnio 2 dalis ir 28c straipsnio A skirsnio a punktas)

3. Mokesčių teisės aktų suderinimas — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema — Pereinamojo laikotarpio sistema dėl prekybos tarp valstybių narių apmokestinimo — Tiekimas Bendrijos viduje — Sandoriai, kurie patys nėra sukčiavimas pridėtinės vertės mokesčių srityje, bet yra tiekimų, apimančių sandorį, kuriuo sukčiaujama, grandinės dalis — Apmokestinamasis asmuo, žinojęs ar turėjęs žinoti apie sukčiavimą — Sukčiavimas, įvykdytas kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje prašyta suteikti teisę į atskaitą, teisę į atleidimą nuo mokesčio arba teisę į mokesčio grąžinimą — Nacionalinės teisės aktai, nenumatantys tokios lengvatos nesuteikimo sukčiavimo atveju — Poveikio nebuvimas — Nacionalinių institucijų ir teismų pareiga nesuteikti tokių teisių

   (Tarybos direktyvos 77/388 17 straipsnio 2 ir 3 dalys, 28b straipsnio A skirsnio 2 dalis ir 28c straipsnio A skirsnio a punktas)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 35, 38, 39 punktus)

2.  Šeštoji direktyva 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo, iš dalies pakeista Direktyva 95/7, turi būti aiškinama taip, kad nacionalinės institucijos ir teismai gali tiekimo Bendrijos viduje atveju atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, teisę į atleidimą nuo mokesčio ir teisę į pridėtinės vertės mokesčio grąžinimą apmokestinamajam asmeniui, jeigu, remiantis objektyvia informacija, nustatyta, kad toks asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoriu, kuriuo grindžiama atitinkama teisė, jis dalyvavo sukčiaujant pridėtinės vertės mokesčio srityje naudojant tiekimų grandinę, net jei nacionalinėje teisėje šiuo klausimu nėra nuostatų, kuriose numatytas toks atsisakymas.

   Iš tiesų, nacionalinės institucijos ir teismai iš esmės gali atsisakyti suteikti Šeštojoje direktyvoje numatytas teises, kuriomis remiamasi sukčiaujant arba piktnaudžiaujant, neatsižvelgiant į tai, ar tai teisė į atskaitą, teisė į atleidimą nuo mokesčio ar teisė į pridėtinės vertės mokesčio, susijusio su tiekimu Bendrijos viduje, grąžinimą. Nesant konkrečių nuostatų šiuo klausimu nacionalinės teisės sistemoje nacionalinis teismas turi nustatyti, ar atitinkamos valstybės narės teisėje yra teisės normų, ar tai būtų nuostata, ar bendrasis principas, pagal kurias piktnaudžiavimas teise yra uždraustas, arba kitų nuostatų dėl sukčiavimo mokesčių srityje ar mokesčių vengimo, kurios galėtų būti aiškinamos pagal Sąjungos teisės reikalavimus dėl kovos su sukčiavimu mokesčių srityje.

   Vis dėlto jei paaiškėtų, kad nacionalinėje teisėje nėra tokių teisės normų, kurios galėtų būti aiškinamos pagal minėtus reikalavimus, tai nereiškia, jog nacionalinėms institucijoms ir teismams būtų kliudoma laikytis minėtų reikalavimų ir taip sukčiavimo atveju atsisakyti suteikti lengvatą, pagrįstą Šeštojoje direktyvoje numatyta teise.

   Iš tiesų, jei valstybė narė negali remtis direktyva, kaip tokia, prieš apmokestinamąjį asmenį tiek, kiek faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su piktnaudžiavimu arba sukčiavimu, negalima pagrįsti Sąjungos teisinėje sistemoje numatytos teisės, atsisakymas suteikti lengvatą pagal Šeštąją direktyvą nereiškia, kad atitinkamam asmeniui nustatoma pareiga pagal šią direktyvą, nes tai yra tik paprasta pasekmė to, jog nustatyta, kad minėtoje direktyvoje, kiek tai susiję su šia teise, numatytos objektyvios sąlygos, kurios būtinos, kad būtų suteikta siekiama lengvata, faktiškai nėra įvykdytos.

   Tokiu atveju aiškaus leidimo negali būti reikalaujama tam, kad nacionalinės institucijos ir teismai galėtų atsisakyti suteikti lengvatą pagal bendrą pridėtinės vertės mokesčio sistemą, nes ši pasekmė turi būti laikoma būdinga minėtai sistemai.

   Be to, apmokestinamasis asmuo, kuris susikūrė sąlygas teisei įgyti dalyvaudamas tik sandoriuose, kuriais sukčiauta, akivaizdžiai pagrįstai negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos arba teisinio saugumo principais tam, kad ginčytų atsisakymą suteikti atitinkamą teisę.

   Galiausiai, kadangi atsisakymas suteikti teisę, išplaukiančią iš bendros pridėtinės vertės mokesčio sistemos, dėl apmokestinamojo asmens dalyvavimo sukčiaujant yra paprasčiausia pasekmė to, kad neįvykdytos tam Šeštosios direktyvos taikytinose nuostatose reikalaujamos sąlygos, šis atsisakymas nėra bauda arba sankcija, kaip tai suprantama pagal Žmogaus teisių apsaugos konvencijos 7 straipsnį arba Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnį.

   (žr. 49, 51–55, 57, 59–62 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

3.  Šeštoji direktyva 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo, iš dalies pakeista Direktyva 95/7, turi būti aiškinama taip, kad apmokestinamajam asmeniui, kuris žinojo arba turėjo žinoti, jog sandoriu, kuriuo grindžiama teisė į atskaitą, teisė į atleidimą nuo mokesčio arba teisė į pridėtinės vertės mokesčio grąžinimą, jis dalyvavo sukčiaujant pridėtinės vertės mokesčio srityje naudojant tiekimų grandinę, gali būti atsisakyta leisti pasinaudoti šiomis teisėmis, neatsižvelgiant į tai, kad sukčiauta kitoje valstybėje narėje, nei prašoma suteikti šias teises, ir kad pastarojoje valstybėje narėje šis apmokestinamasis asmuo laikėsi nacionalinės teisės aktuose numatytų formalių reikalavimų minėtoms teisėms gauti.

   (žr. 69 punktą ir rezoliucinės dalies 3 punktą)