EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62012CJ0139

Caixa d'Estalvis i Pensions de Barcelona

Byla C‑139/12

Caixa d’Estalvis i Pensions de Barcelona

prieš

Generalidad de Cataluña

(Tribunal Supremo prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Šeštoji PVM direktyva — Atleidimas nuo mokesčio — Vertybinių popierių pardavimo sandoriai, kai perleidžiama nekilnojamojo turto nuosavybė — Apmokestinimas kitu nei PVM netiesioginiu mokesčiu — SESV 49 straipsnis ir SESV 63 straipsnis — Išimtinai vidaus situacija“

Santrauka – 2014 m. kovo 20 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

  1. Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Draudimas rinkti kitus prie apyvartos mokesčių priskirtinus nacionalinius mokesčius – „Apyvartos mokesčių“ sąvoka – Apimtis – Turto perleidimo ir dokumentais įformintų teisinių sandorių mokestis – Leistinumas

    (Tarybos direktyvos 77/388 ir 91/680)

  2. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Akivaizdžiai su byla nesusiję klausimai ir hipotetiniai klausimai, užduoti aplinkybėmis, kuriomis naudingas atsakymas yra neįmanomas – Su pagrindinės bylos dalyku nesusiję klausimai

    (SESV 267 straipsnis)

  3. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Klausimas dėl ginčo, susijusio tik su viena valstybe nare – Įtraukimas atsižvelgiant į Sąjungos teisės nuostatos taikymą dėl nacionalinėje teisėje padarytos nuorodos arba dėl šioje nacionalinėje teisėje įtvirtinto diskriminacijos draudimo

    (SESV 267 straipsnis)

  1.  Šeštoji direktyva 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo, iš dalies pakeista Direktyva 91/680, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią bendrovės, kurios turtą daugiausia sudaro nekilnojamasis turtas, didžiosios kapitalo dalies įsigijimas apmokestinamas kitu nei pridėtinės vertės mokestis netiesioginiu mokesčiu.

    Iš tiesų byloje, kurioje priimta 2008 m. lapkričio 27 d. Nutartis Renta (C‑151/08), Teisingumo Teismas jau išdėstė savo poziciją dėl šių nuostatų suderinamumo su Šeštosios direktyvos 33 straipsnio 1 dalimi. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas toje nutartyje nusprendė, kad mokestis, turintis turto perleidimo mokesčio požymių, skiriasi nuo pridėtinės vertės mokesčio tiek, kad jo negalima laikyti apyvartos mokesčiu, kaip jis suprantamas pagal Šeštosios direktyvos 33 straipsnio 1 dalį.

    Be to, kadangi pagal Sąjungos teisę leidžiamas konkuruojančių apmokestinimo sistemų egzistavimas, toks mokestis taip pat gali būti renkamas nors už vieną ir tą patį sandorį kartu reikia mokėti ir pridėtinės vertės mokestį.

    (žr. 28, 29, 31 ir rezoliucinę dalį)

  2.  Žr. sprendimo tekstą.

    (žr. 33–36 punktus)

  3.  Nors atsižvelgiant į jurisdikcijos vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai paskirstymą tik nacionalinis teismas gali apibrėžti klausimų, kuriuos jis ketina pateikti Teisingumo Teismui, dalyką, pastarasis turi įvertinti sąlygas, kuriomis į jį kreipėsi nacionalinis teismas, kad galėtų patikrinti savo paties jurisdikciją. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į prejudicinį klausimą, kai akivaizdu, jog Sąjungos teisės nuostata, kurią jo prašoma išaiškinti, negali būti taikoma.

    ESV sutarties nuostatos dėl įsisteigimo laisvės ir laisvo kapitalo judėjimo netaikomos situacijai, jeigu visi šios situacijos elementai susiję tik su viena valstybe nare.

    Vis dėlto tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis išimtinai vidinis atitinkamos situacijos pobūdis netrukdo tam, kad Teisingumo Teismas atsakytų į klausimą, pateiktą pagal SESV 267 straipsnį. Taip gali būti visų pirma tuo atveju, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagal nacionalinę teisę privalo savo valstybės narės piliečiams užtikrinti tokias pačias teises, kokias pagal Sąjungos teisę tokioje pačioje situacijoje turėtų kitos valstybės narės pilietis arba jei prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Sąjungos teisės nuostatų, į kurias valstybės narės nacionalinėje teisėje daroma nuoroda siekiant nustatyti išimtinai šios valstybės vidaus situacijai taikytinas taisykles.

    (žr. 40–44 punktus)

Top