—

Teisingumo Teismo, pavyzdžiui, sprendimuose Derin (EU:C:2007:442), Dülger (EU:C:2012:504), Ziebell (EU:C:2011:809) (didžioji kolegija) ir Demirkan (EU:C:2013:583) (didžioji kolegija) pateiktą status quo išlygų aiškinimą,

—

Ankaros susitarimo, išaiškinto, be kita ko, Ziebell ir Demirkan sprendimuose, tikslą ir turinį ir atsižvelgiant į

a)

kokiomis gairėmis reikia vadovautis taikant apribojimo kriterijų ir vertinant proporcingumą. Teisingumo Teismo, be kita ko, prašoma nurodyti, ar reikia vadovautis tais pačiais principais, kurie išdėstyti jo praktikoje dėl šeimos susijungimo, atsižvelgiant į laisvą ES piliečių judėjimą, ir kurie yra grindžiami Direktyva dėl laisvo asmenų judėjimo (Direktyva 20044/38) ir Sutarties nuostatomis, ar vis dėlto turi būti atliekamas kitoks vertinimas?

b)

jei turi būti taikomas kitoks vertinimas nei tas, kuris kyla iš Teisingumo Teismo praktikos dėl šeimos susijungimo, kiek tai susiję su laisvu ES piliečių judėjimu, Teisingumo Teismo prašoma nurodyti, ar atskaitos tašku turi būti laikomas proporcingumo vertinimas, atliekamas atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį dėl šeimos gyvenimo gerbimo ir Europos žmogaus teisių teismo praktiką, o jei ne, kokiais principais reikia vadovautis?

c)

nepaisant to, koks vertinimo metodas būtų taikomas:

ar tokia teisės nuostata, kaip Danijos Įstatymo dėl užsieniečių (Udlændingeloven) 9 straipsnio 13 dalis, pagal kurią šeimos susijungimui tarp asmens, kuris yra trečiosios šalies pilietis, turi leidimą gyventi Danijoje ir joje gyvena, ir jo nepilnamečio vaiko, kuris kartu su kitu vienu iš tėvų gyvena kilmės valstybėje arba kitoje valstybėje, taikoma sąlyga, kad vaikas turėtų ar galėtų turėti tokius ryšius su Danija, kurie būtų sėkmingos integracijos Danijoje pagrindas, gali būti laikoma „pateisinama privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, tinkama užtikrinti, kad būtų pasiektas teisėtas tikslas, ir neviršijančia to, kas būtina jam pasiekti“?