27.7.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 225/217

—

pritaria tikslui stiprinti ir plėtoti vartotojų apsaugą Europos Sąjungoje, nes tai yra sine qua non bendrosios rinkos veikimo sąlyga;

—

mano, kad dėl pavojų, susijusių su produktų gamybos grandinės globalizacija, valdžios institucijos privalo veiksmingiau bendradarbiauti siekdamos užkirsti kelią pavojingų produktų patekimui į bendrąją rinką ir kiekvienu atveju, kai tai įvyksta, imtis atitinkamų priemonių;

—

mano, kad Komisijos siūlomas 197 mln. eurų vartotojų apsaugos programos 2014–2020 m. laikotarpio biudžetas (vienam Europos vartotojui tenka mažiau nei 5 euro centai) yra nepakankamas;

—

pabrėžia, kad šioje srityje pagrindinį vaidmenį turėtų atlikti vietos ir regionų valdžios institucijos, nes jos yra arčiausiai vartotojų. Atsižvelgiant į ribotas dabartinio biudžeto lėšas ir, atitinkamai, ribotas galimybes, daugiau dėmesio reikia skirti regioniniam bendradarbiavimui. Komisija taip pat turėtų būti aktyvesnė ir prisidėti kuriant tinklą, kuris sudarytų galimybę vietos organizacijoms lengviau dalytis įgyta patirtimi;

—

mano, kad labai svarbu pabrėžti mokymo, kuriuo siekiama tinkamai informuoti vartotojus, logistinius aspektus, atsižvelgiant į kompetencijos pasidalijimą ES lygmeniu. Įvairių mokymo sistemų programos labai skiriasi tiek savo tematika, tiek ir metodais. Reikėtų parengti ir pasiūlyti suderintą vartotojų apsaugos srities mokomąją medžiagą, kurios turinys būtų pritaikytas pagal mokymo pakopas;

—

mano, kad itin svarbu pabrėžti paramą vartotojų apsaugos organizacijoms;

—

susirūpinęs pažymi, kad, nors Europos Komisija dar savo 2007–2013 m. vartotojų programoje paskelbė ketinanti sukurti vartotojams skirtą kolektyvinio žalos atlyginimo mechanizmą, kuriuo vartotojai galėtų naudotis tais atvejais, kai pažeidžiami jų apsaugos teisės aktai, iki šiol nepateiktas joks pasiūlymas dėl teisės akto.

Pranešėjas

Istvan SÉRTŐ-RADICS (HU / LDAE), Uškos meras

Pamatinis dokumentas

Pasiūlymas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl Vartotojų programos 2014–2020 m.

COM(2011) 707 final

1.

pritaria politiniam tikslui tęsti vidaus rinkos derinimą ir gerinti jos veikimą, kad ji atitiktų vartotojų ir įmonių interesus ir visų pirma MVĮ, nes Europoje jų yra didelė dauguma (daugiau nei 90 proc.). Vis dėlto RK laikosi nuomonės, kad reikia ir toliau stiprinti ir plėtoti vartotojų apsaugą Europos Sąjungoje, nes tai yra sine qua non bendrosios rinkos veikimo sąlyga;

2.

todėl palankiai vertina pasiūlymą, kuriame svarbiausias vaidmuo bendrojoje rinkoje skiriamas Sąjungos piliečiams, kaip gerai informuotiems vartotojams. Komiteto nuomone, tai padės užtikrinti Europos piliečiams galimybę geriausiai pasinaudoti bendrosios rinkos teikiamu potencialu. Pagrindiniai programos tikslai - užtikrinti Europos gyventojų saugą ir ginti jų ekonominius interesus. ES vartotojų politika remiama ir papildoma valstybių narių politika šioje srityje. Mobilizavus didžiulį ekonominį vartotojų, kurių išlaidos atitinka 56 proc. ES BVP, potencialą, bus galima geriau įgyvendinti Sąjungos nustatytą tikslą – paskatinti ekonomiką vėl augti;

3.

primygtinai ragina išlaikyti šiuo metu vykdomų ir ateityje numatomų programų tęstinumą, laikantis vartotojų apsaugos programos ir strategijos laikotarpio vidurio analizės išvadų, kuriose pabrėžta, kad Europos lygmeniu ši programa pradėta įgyvendinti gana neseniai, todėl, siekiant jos veiksmingumo, svarbiausia užtikrinti tęstinumą;

4.

mano, kad vartotojų apsaugos programai skirtas biudžetas yra nepakankamas. Programos 2014–2020 m. laikotarpiui Komisija rekomenduoja skirti 197 mln. eurų. Tai yra nedidelė suma atsižvelgiant į tai, kad vienam Europos vartotojui tenka mažiau nei 5 euro centai;

5.

atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienai valstybei narei turi būti užtikrinta pakankama veiksmų laisvė, kad ji galėtų apsaugoti nacionalinius ypatumus vykdant viešojo sektoriaus įgyvendinamą ir finansuojamą veiklą, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos ir gydymo bei švietimo sektoriuose;

6.

mano, kad dėl skirtingai valstybių narių taikomų produktų saugos srities teisės aktų, taip pat dėl pavojingų produktų patekimo į bendrąją vidaus rinką ir dėl pavojų, susijusių su produktų gamybos grandinės globalizacija, nacionalinės valdžios institucijos privalo veiksmingiau bendradarbiauti siekdamos užkirsti kelią pavojingų produktų patekimui į bendrąją rinką ir kiekvienu atveju, kai tai įvyksta, imtis atitinkamų priemonių;

7.

mano, kad rinkos priežiūros mechanizmai, tokie kaip RAPEX, veiksmingai padeda i atkreipti dėmesį į pavojingų produktų sąrašą, tačiau šie produktai nevienodai veiksmingai šalinami iš rinkos skirtingose valstybėse narėse. Todėl, viena vertus, reikia teikti finansinę paramą RAPEX tinklo, vartotojų apsaugos bendradarbiavimo tinklo ir kosmetikos gaminių duomenų bazės valdymui ir tinkamam veikimui palaikyti, tačiau, antra vertus, būtina Europos lygmeniu suderinti skirtingas priežiūros sistemas, nes kol kas šioje srityje labai maža pažangos;

8.

apgailestauja, kad dėl saugos stokos tarpvalstybinė prekyba vis dar nepasiekė norimo lygio. 2010 m. pasitikėjimas tarpvalstybiniais sandoriais, t. y., vartotojų, kurie išreiškė pasitikėjimą prekeiviais internetu, įsisteigusiais kitoje Sąjungos valstybėje narėje, skaičius siekė tik 37 proc. Dabartinėmis ekonomikos sąlygomis labai svarbu kuo geriau pasinaudoti bendrosios rinkos galimybėmis, todėl per artimiausius 7 metus reikėtų padidinti pirmiau minėtą skaičių iki 50 proc;

9.

įsitikinęs, kad saugos srityje įgyvendinant ES masto veiksmus ir Bendrosios produktų saugos direktyvos (BPSD) tinklo veikloje užtikrinant bendradarbiavimą galima pasiekti geresnių rezultatų nei pavieniais valstybių narių veiksmais, kadangi tai leistų užpildyti informacijos spragas naudojant kitų šalių (pavyzdžiui, Kinijos) sukauptą informaciją ir būtų išvengta netolygumų bendrojoje rinkoje. Todėl RK mano, kad būtina atkreipti dėmesį į trečiųjų šalių dalyvavimo Europos rinkos priežiūros sistemoje svarbą. Kadangi didžioji dalis rinkoje esančių pavojingų ir prastos kokybės produktų į ją patenka iš šių šalių labai svarbu bendradarbiauti su šių valstybių institucijomis siekiant užtikrinti prevenciją.

10.

pabrėžia, kad siekiant atlikti visapusišką bendrosios rinkos veikimo analizę ir nustatyti atskaitos taškus, reikia kaupti ir tirti palyginamus duomenis tik visos Europos mastu. Duomenys turi būti pakankamai patikimi ir atspindintys tikrąją padėtį, kad juos būtų galima naudoti ne vien Europos, bet ir nacionaliniu lygmeniu. Kitos priemonės, padėsiančios sukurti pažangesnius teisės aktus, galėtų būti su nacionaline politika susiję elgsenos tyrimai ir atitinkami testai;

11.

įsitikinęs, kad būtina aktyviau remti vartotojų apsaugos asociacijas. RK mano, kad šios asociacijos yra vieninteles organizacijos, galinčios ryžtingai ir vieningai atstovauti vartotojams Europos lygmeniu ir pateikti Sąjungos institucijoms ir ES lygmens dialogui iš vartotojų gautus suderintus duomenis, kurie reikalingi priimant Europos lygmens sprendimus;

12.

mano, kad labai svarbu pabrėžti mokymo, kuriuo siekiama tinkamai informuoti vartotojus, logistinius aspektus, atsižvelgiant į kompetencijos pasidalijimą ES lygmeniu. Įvairių mokymo sistemų programos labai skiriasi tiek savo tematika, tiek ir metodais. Galima parengti ir pasiūlyti suderintą vartotojų apsaugos srities mokomąją medžiagą, kurios turinys būtų pritaikytas pagal mokymo pakopas. Tvirtesnis vartotojų švietimas Europos lygmeniu padėtų išvengti neatitikimų šioje srityje; be to, jis mano, kad vartotojų švietimas turi būti įtvirtintas visose mokyklinėse sistemose kaip mokomasis dalykas ir pritaikytas atitinkamai mokymo pakopai. Pagal kompetencijos pasidalijimą ES, tai – valstybių narių atsakomybė. Vartotojų švietimo svarbos pripažinimas visoje ES paskatintų mokyklose šiai temai skirti pakankamai laiko;

13.

įsitikinęs, kad visų pirma reikia užtikrinti tęstinį vartotojų organizacijų darbuotojų švietimą, nes kaip tik jie gali geriausiai teikti bendro pobūdžio informaciją vartotojams, visų pirma sudėtingų sutarčių su paslaugų teikėjais sudarymo atvejais. Šioje srityje neįmanoma užtikrinti, kad užduotys būtų atliekamos centralizuotai Europos lygmeniu. Surengiant Europos lygmeniu konkursą, jos galėtų būti skiriamos vietos ir regionų organizacijoms, kurios pačios jas atliktų atsižvelgdamos į galiojančius vietos teisės aktus.

14.

be to, Komitetas mano, kad būtina nepamiršti apie valstybinės ir savivaldybių administracijos institucijų, įpareigotų prižiūrėti vartotojų apsaugos srities teisės aktų įgyvendinimą, pareigūnų mokymo svarbą. Šiuo tikslu reikėtų skatinti sudaryti sąlygas, reikalingas užtikrinti nacionalinių institucijų bendradarbiavimą, standartų taikymą ir rizikos vertinimą paremiant mokymą ES lygiu;

15.

apgailestauja, kad, nors užduotys šiam tikslui įgyvendinti yra praktiškai vienodos visoms su vartotojų apsauga susijusioms instancijoms, skirtingų kategorijų organizacijos (pilietinės organizacijos, valstybinės ar savivaldybių įstaigos, informacijos ir pagalbos teikimo biurai) jas įgyvendina kiekviena savaip, neretai atlikdamos tą patį darbą tiek Europos, tiek ir nacionaliniu lygmeniu ir nepakankamai veiksmingai.

16.

mano, kad šios problemos susijusios su vartotojų skundų nagrinėjimu, kadangi dauguma bylų vartotojų apsaugos organizacijoms pateikiama skundų forma. Kadangi šioje srityje nepavyko padidinti veiksmingumo, ir toliau didėja vartotojų nepasitenkinimas;

17.

atkreipia dėmesį į tai, kad tik 8 proc. programos biudžeto lėšų bus skirta naujų taisyklių kūrimui;

18.

mano, kad svarbu pabrėžti būtinybę išanalizuoti pačių teisės aktų galimybių ribas. Į nacionalinius teisės aktus įtraukus vartotojų sudaromas sutartis, vartotojų gynimo organizacijoms dėl kompetencijos stokos tapo daug sunkiau nagrinėti pagrįstai pateiktus pranešimus, susijusius su skundais dėl kokybės. Pagrindine ieškinių dėl teisių gynimo teikimo instancija tapo kompetentingi teismai;

19.

susirūpinęs pažymi, kad, nors Europos Komisija dar savo 2007–2013 m. vartotojų programoje paskelbė ketinanti sukurti vartotojams skirtą kolektyvinio žalos atlyginimo mechanizmą, kuriuo vartotojai galėtų naudotis tais atvejais, kai pažeidžiami jų apsaugos teisės aktai, iki šiol nepateiktas joks pasiūlymas dėl teisės akto;

20.

todėl norėtų pabrėžti, kad šiuo metu keturiolikoje ES valstybių narių nacionaliniu lygmeniu vykdomas kolektyvinis žalos atlyginimas per teismą užtikrina nukentėjusiesiems geras galimybes atlyginti kolektyvinę žalą, visų pirma atšauktų skrydžių, nekokybiškų gaminių ar neatsakingų finansinių patarimų atvejais. Todėl būtina taikyti šią veiksmingą priemonę ir kitose ES valstybėse narėse ir tarpvalstybinių ginčų atvejais. Vertinimų duomenimis, neatlyginta žala dėl konkurenciją ribojančią veiklą draudžiančių Europos teisės aktų nesilaikymo viršija 20 mlrd. eurų per metus. Vis dėlto nesutinkama su nepasirinktiniu (angl. opt-out) kolektyviniu ieškiniu pagal JAV „grupės ieškinio“ (angl. class action) modelį. Vartotojai turi patys nuspręsti, ar dėl individualių teisių įgyvendinimo pareikšti ieškinį (angl. opt-in);

21.

pabrėžia, kad Komisijos pasiūlymai turi apsiriboti pagrindiniais teisės aktais. Kaip ir Direktyvoje 98/27/EB dėl draudimų ginant vartotojų interesus juose galbūt turėtų būti numatyti reikalavimai laikytis nacionalinių būtiniausių standartų ir valstybėms narėms palikta teisė pačioms spręsti dėl kolektyvinės teisinės apsaugos priemonių taikymo, atsižvelgiant į nacionalines teisės tradicijas, detalių. Jei ES siekia kompetencijos reguliuoti papildomas kolektyvines teisės priemones, tokiu atveju jos turėtų būti suderintos su atitinkamomis valstybių narių teisėtvarkos ir teisės įgyvendinimo sistemomis;

22.

mano, kad būtina įdiegti sąsają, užtikrinančią ginčų sprendimo internetu galimybę. Suprantama, tokia priemonė padės veiksmingai ginti vartotojų interesams tik su sąlyga, kad ja bus lengva naudotis ir ji bus parengta visomis oficialiomis valstybių narių kalbomis. Internetinės sistemos pranašumas yra tas, kad jos veikimo netrikdo dėl atskirų valstybių narių teisės aktų ar jų taikymo ypatumų atsirandančios kliūtys;

23.

pabrėžia, kad būtina užtikrinti galimybę tarptautiniu mastu kreiptis į neteismines institucijas ir užtikrinti ginčų sprendimą internetu. Tačiau derėtų apsvarstyti galimybes ir būdus sustiprinti šių institucijų priimamų sprendimų priimtinumą- šalims. Taip pat būtų tikslinga leisti vartotojui pasirinkti tą iš įvairių šalių kompetentingų institucijų, kuri jam suteikia daugiausia teisių;

24.

mano, kad būtina sukurti nevyriausybinėms vartotojų apsaugos organizacijoms skirtas specialias priemones, kuriomis būtų remiama jų teisinio atstovavimo ir konsultavimo veikla ginant vartotojus. Sudarius galimybę stoti į ES mastu kompetentingas pilietines organizacijas, kurioms teikiama Europos parama, būtų gerokai sustiprintas šių organizacijų pagrindą ir suteikta pasitikėjimo jose dirbantiems vartotojams. Įmonės labiau laikytųsi sprendimų, priimamų dėl jų bylų, jei jau ankstyvoje tyrimo stadijoje galėtų tikėtis veiksmingo teisinio atstovavimo, kuris padėtų išvengti galimos teisminės procedūros.

25.

pabrėžia, kaip svarbu, kad reglamente dėl vartotojų apsaugos būtų numatytos ir nuostatos dėl bendrų projektų, bendrų įgyvendinimo priemonių ir pareigūnų mainų. Reikia pažymėti, kad suderinti keleto valstybių narių veiksmai (bendrai finansuojami programos ir suinteresuotų valstybių narių lėšomis), tokie kaip patikros operacijos, yra labai veiksminga priemonė;

26.

todėl mano, jog būtina patikslinti, kad tarpvalstybiniai skundai gali būti nagrinėjami tik bendradarbiaujant. Labai reikšmingos ir iniciatyvos, kurių imamasi skundų nagrinėjimo srityje, visų pirma, bendros Europos lygmens duomenų bazės kūrimas. Tačiau, kaip ir kitų plataus masto europinių sistemų (RAPEX) atveju, reikia plėtoti praktinį jų taikymą, kad bendradarbiaujant įvairioms institucijoms jos galėtų būti labiau naudojamos;

27.

mano, kad Europos vartotojų centrai, kuriuos finansuoja Europos Komisija ir valstybės narės, yra būtina ir labai naudinga priemonė. Tai Europos masto tinklas, teikiantis informaciją ir paramą vartotojų teisių srityje; vartotojai gali kreiptis į šiuos centrus dėl žalos atlyginimo, kurio reikalaujama iš kitoje valstybėje narėje įsisteigusio rinkos operatoriaus, kilus problemoms, susijusioms su tarpvalstybiniais pirkimais;

28.

apgailestaudamas konstatuoja, kad daugeliu atvejų Europos vartotojų centrai iš esmės nepriskirtini ginčų sprendimo struktūromis dėl kompetencijos stokos konkrečių žalos atlyginimo bylų srityje. Kol trūksta teisinių priemonių, užtikrinančių kompetentingoms institucijoms galimybę imtis veiksmingų priemonių - kas vėliau bus nesuderinama su Europos Sąjungos reguliavimo principais - teks atsižvelgti į tai, kad nepasitenkinimas nuolat stiprės.

29.

pabrėžia, kad šioje srityje pagrindinį vaidmenį turėtų atlikti vietos ir regionų valdžios institucijos, nes jos yra arčiausiai vartotojų. Atsižvelgiant į ribotas dabartinio biudžeto lėšas ir, atitinkamai, ribotas galimybes, daugiau dėmesio reikia skirti regioniniam bendradarbiavimui. Komisija taip pat turėtų būti aktyvesnė ir prisidėti kuriant tinklą, kuris sudarytų galimybę vietos organizacijoms lengviau dalytis įgyta patirtimi;

30.

atkreipia dėmesį, kad vartotojų interesus būtina ginti lygiagrečiai vietos ir valstybių narių lygmenimis. Siekiant užtikrinti geresnį sąnaudų ir veiksmingumo santykį būtina teritoriniu lygmeniu organizuoti mokymą vartotojų apsaugos klausimais. Vis dėlto, vartotojų skundų nagrinėjimą reikėtų grįsti laipsnišku metodu. Ekonominės krizės laikotarpiu vartojimas tampa ypač svarbus.

31.

mano, kad būtina įtraukti regionų lygmens struktūras į Europos organizacijų tinklą, kad jos galėtų naudotis Komisijos finansavimu. Tai padėtų užtikrinti vartotojams galimybę kreiptis dėl savo problemų į geografiniu požiūriu arčiausiai esančią instituciją. Daug veiksmingiau yra planuoti veiksmus vietos organizacijų lygmeniu.

32.

laikosi nuomonės, kad regionų kompetenciją vartotojų apsaugos srityje bus galima sustiprinti teikiant paramą regionų universitetiniams centrams, vykdantiems atitinkamus mokslinius tyrimus. Tada šie centrai gebės sukurti žinių bazę, užtikrinančią vietos ir regionų valdžios institucijoms galimybę veiksmingai įgyvendinti regioninę vartotojų apsaugos politiką.