27.7.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 225/11

—

konstatuoja, kad oro kokybės gerinimo lėtėjimo tendenciją iš esmės lemia tai, kad ES politika dėl teršalų mažinimo jų šaltinio vietoje yra nepakankamai plataus užmojo ir kad nepakanka priemonių nacionaliniu lygmeniu. Vietos ir regionų valdžios institucijoms sprendžiant problemas tenka didelė našta ir atsakomybė. Būtina laikytis daugiapakopio požiūrio, pagal kurį kiekvienas valdžios lygmuo (europinis, nacionalinis, regioninis ir vietos) turi prisiimti atsakomybę ir patvirtinti priemones, kurių galima ir turi būti imamasi jo lygmeniu;

—

ES imisijų ir išmetamųjų teršalų politika turi būti susieta tarpusavyje. Todėl rengiant politiką reikia apibrėžti panašaus užmojo tikslus ir suvienodinti įgyvendinimo terminus formuojant imisijų ir priemonių, skirtų sumažinti taršą šaltinio vietoje, politiką;

—

rekomenduoja sustiprinti ES emisijų politiką, pirmiausia siekiant, kad direktyvos persvarstymas būtų pakankamai plataus užmojo, kad būtų sumažintas foninės koncentracijas lygis visoje Europoje; sugriežtinti su transporto priemonėmis susijusius Euro standartus dėl NO2/NOx ir smulkiųjų kietųjų dalelių ir sugriežtinti kitų mobiliųjų taršos šaltinių išmetamųjų teršalų standartus; sumažinti atotrūkį tarp ES automobilių emisijų standartų ir transporto priemonių išmetamo realaus teršalų kiekio; spręsti problemas, susijusias su išmetamų teršalų iš laivų ir oro transporto bei išmetamo amoniako kiekiu žemės ūkyje;

—

rekomenduoja, kad persvarstant direktyvas dėl aplinkos oro kokybės (2008/50/EB ir 2004/107/EB) pirmiausia būtų sumažintas medžiagų bei siektinų ir ribinių verčių skaičius, dėmesį skiriant taršiausioms medžiagoms ir tiems rodikliams, kurie geriausiai atspindi sveikatos aspektus; tiria, ar dalelių koncentracija ir elementinė anglis (anglies suodžiai) yra geriausi rodikliai ir kokia forma jie galėtų būti įtraukti į direktyvą; analizuoja, ar galima KD10 ribinę metinio vidurkio vertę įvertinti remiantis daugiametėmis vidutinėmis koncentracijomis; numatyti platesnes galimybes taikant papildomas išlygas sumažinti NO2 kiekius esant ypatingoms aplinkybėms ir nustato labiau specialias matavimo stočių išdėstymo taisykles, kad būtų užtikrintas palyginamumas.

Pranešėjas

Cor LAMERS (NL / ELP), Hauteno miesto meras

Pamatinis dokumentas

2011 m. liepos 19 d. Europos Komisijos pirmininko pavaduotojo raštas

1.

informuotas apie Komisijos ketinimą pasiūlyti 2013 m. nuodugniai peržiūrėti ES oro kokybės ir taršos politiką papildant ją ilgalaikiais tikslais laikotarpiui po 2020 m. Šiuo atveju tai bus labai plataus masto peržiūra, apimanti tokias sritis:

2.

palankiai vertina tai, kad Europos Komisija paprašė Komiteto pateikti perspektyvinę nuomonę dėl ES aplinkos oro kokybės politikos ateities;

3.

patikslina, kad šioje nuomonėje (1), kuri yra perspektyvinė ir parengta ekspertų nuomonių rinkimo etape vykdant Europos sprendimų priėmimo procesą, svarstomi tiek politiniai ir administraciniai, tiek techniniai aspektai (rekomendacijos dėl teisės aktų ir pasiūlymai dėl procedūrų);

4.

konstatuoja, kad oro kokybė turi poveikio kasdieniniam piliečių gyvenimui ir sveikatai tiek miesto, tiek ir kaimo vietovėse. Gerinant oro kokybę prioritetiniais tikslais turi būti visuomenės sveikata ir aplinkos apsauga. Kartu būtina siekti pusiausvyros tarp ekonominio vystymosi ir kovos su oro tarša. Aplinkos ir visuomenės sveikatos apsaugos stiprinimas gali suteikti postūmį ir ekonomikai, taip pat sumažinti su sveikatai daromu poveikiu ir žala susijusias išlaidas;

5.

palankiai vertina tai, kad dėl šioje srityje taikytų bendrų ES politikos ir valstybių narių priemonių, (nacionalinio, regionų ir vietos lygmens) Europoje žymiai pagerėjo oro kokybė. Du pastaruosius dešimtmečius buvo stebima oro kokybės gerėjimo tendencija. Tačiau Komitetas susirūpinęs, kad pastaruoju metu ši pažanga sulėtėjo;

6.

pastebi, kad didžiausių problemų ir sunkumų dėl oro taršos kyla miestų aglomeracijose. Nors vietos ir regionų lygmenimis buvo imtasi visų priemonių, daugeliui Europos miestų nepavyks per numatytus terminus pasiekti, kad būtų laikomasi nustatytų smulkiųjų kietųjų dalelių (KD10, KD2,5) ir azoto dioksido (NO2) ribinių verčių. Todėl daugelis europiečių gyvena vietovėse, kur oro teršalų koncentracija yra pavojinga sveikatai;

7.

pabrėžia, kad kaimo vietovėse ir užmiesčiuose taip pat susiduriama su oro taršos problema ir jos akivaizdžiu poveikiu aplinkai, kultūroms ir natūralioms buveinėms;

8.

atkreipia dėmesį į tai, kad būtina mažinti oro taršą, tačiau kartu reikia užtikrinti socialiniu ir ekonominiu požiūriu sklandų mūsų miestų veikimą. Daugumoje valstybių narių vienas svarbiausių tiesioginių oro taršos NO2 šaltinių yra variklinis keleivinis ir krovininis kelių transportas (kur dažniausiai naudojamas dyzelinas arba benzinas), ir reikia ryžtingai imtis veiksmingesnių nei iki šiol su šiuo taršos šaltiniu susijusių taršos standartų nustatymo ir eismo valdymo priemonių;

9.

laikosi nuomonės, kad persvarstant ES oro kokybės politiką pagrindinis uždavinys turi būti nustatyti, kokiu būdu (t. y., kokiais reglamentuojančiais teisės aktais ir kokiomis priemonėmis) ES teisės aktais galima pagerinti padėtį. Siekiant šio tikslo svarbu atsižvelgti mažiausiai į šiuos veiksnius: daugiapakopio valdymo metodiką, kompleksinį požiūrį ir ES teisės aktų veiksmingą įgyvendinimą Europos miestuose. Pirmenybė turi būti teikiama ES direktyvos taikymui ir įgyvendinimo miestuose ir regionuose problematikai;

10.

tvirtina, kad valdymas turi būti svarbus veiksnys įgyvendinant naujuosius ES teisės aktus oro kokybės gerinimo srityje. Oro tarša turi tarpvalstybinį ir nacionalinį mastą, todėl priemonių reikia imtis visais valdymo lygmenimis (Europos, nacionaliniu, regionų ir vietos). Komitetas rekomenduoja laikytis daugiapakopio požiūrio, pagal kurį kiekvienas valdžios lygmuo prisiima atsakomybę ir imasi veiksmų, kurie tuo lygmeniu yra tinkamiausi;

11.

pabrėžia, kad rengiant naujus ES teisės aktus būtina laikytis kompleksinio požiūrio. Reikia visomis galimomis priemonėmis užtikrinti taršos prevenciją. Gyvybiškai svarbu nustatyti taršos priežastis ir mažinti teršalų kiekį jų šaltinių vietose ekonomiškai veiksmingiausiais ir aplinką labiausiai tausojančiais būdais;

12.

tvirtina, kad siekiant gerinti visuomenės sveikatą reikalinga plataus užmojo Europos Sąjungos oro kokybės gerinimo politika. Tačiau Europos politika imisijų srityje, pagal kurią numatomos ribinės taršiųjų medžiagų vertės, turi būti vykdoma kartu su veiksminga politika teršalų srityje, grindžiama jų mažinimo taršos šaltinio vietoje priemonėmis ES mastu. Todėl persvarstytos direktyvos užmojis turi būti kruopščiai suderintas su nacionalinių išmetimo ribų užmoju ir su ES politika teršalų srityje (teršalų mažinimo šaltinių vietoje politika). Šiuo požiūriu Komitetas laikosi nuomonės, kad direktyvų dėl oro kokybės gerinimo (2008/50/EB ir 2004/107/EB) ir direktyvos dėl teršalų išmetimo nacionalinių ribų (2001/81/EB) susiejimas padės suderinti įvairaus lygio užmojus;

13.

mano, kad teminė oro taršos strategija padėjo sumažinti oro teršalų poveikį gyventojams ir pagerinti aplinkos kokybę;

14.

apgailestauja, kad ne visos teminėje strategijoje numatytos išmetamųjų teršalų mažinimo taršos šaltinio vietoje priemonės buvo veiksmingai įgyvendintos. Labiausiai pastebima, kad trūksta šių Europos lygmens teršalų mažinimo taršos šaltinio vietoje priemonių:

15.

pažymi, kad savivaldybės ir regionai įdėjo daug pastangų, kad pagerintų oro kokybę tokiomis priemonėmis kaip:

16.

konstatuoja, kad, Europos politika turėtų visais lygiais būti toliau griežtinama, ypač skatinti mažinti individualaus transporto priemonių ir krovinių vežimo keliais kiekį bei skatinti jų teritorinį bei sektorinį veiklos perkėlimą nuo kelių transporto. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vien šių priemonių nepakanka, kad būtų laikomasi KD10 ir KD2,5 bei NO2 nustatytų ribinių verčių. Pagrindinė šio reiškinio priežastis – trijų tipų kliūtys: ribotas poveikis, ribotos veiksmų galimybės ir ribota veikimo laisvė (žr. 17, 19 ir 22 punktus);

17.

mano, kad pavienių vietos ir regionų valdžios institucijų teritorinis poveikis yra tik ribotas gerinant oro kokybę savo teritorijose (pirmoji kliūčių kategorija). Vietos ir regioninė politika yra nukreipta į išmetamųjų teršalų iš vietos šaltinių mažinimą, tuo tarpu didelę tose vietovėse užfiksuotą visų pirma smulkiųjų kietųjų dalelių KD10, KD2,5 ir ozono koncentraciją sukelia tarpvalstybinės ar (arba) tarpregioninės teršalų emisijos;

18.

pažymi, kad reikšmingas stebimos taršos foninės koncentracijos vaidmuo ir dažnai nepakankamas direktyvos dėl tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinių ribų (Direktyva 2001/81/EB) įgyvendinimas ir persvarstymas gali varžyti perspektyvas, kad vietos ir regionų valdžios institucijų taikomos priemonės būtų sėkmingai panaudotos siekiant laikytis Europos oro kokybės standartų. Vietos, regionų, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu susikaupę teršalai sudaro taip vadinamą foninę koncentraciją. Ši foninė koncentracija gali būti tokia didelė, kad pakanka nedidelės taršos vietos lygmeniu, kad būtų pasiektos ar net viršytos ribinės vertės. Tokiais atvejais, žinoma vietos ir regionų valdžios institucijų poveikio galimybės yra labai ribotos;

19.

daro išvadą, kad vietos ir regionų valdžios institucijų galimybės imtis veiksmų yra labai ribotos (antroji kliūčių kategorija). Miestų vykdoma politika nukreipta į siekius gerinti judumą, teritorijų planavimą ir imtis ypatingų priemonių, kad išnyktų taršos židiniai. Vietos ir regionų valdžios institucijos dažniausiai negali imtis jokių veiksmingų priemonių mažinti išmetamuosius teršalus atsižvelgiant į taršos šaltinių ypatumus;

20.

atkreipia dėmesį į tai, kad, rengdamos savo oro kokybės gerinimo politiką, vietos ir regionų valdžios institucijos iš anksto numatė privalumus ES lygmeniu nustačius išmetamųjų teršalų mažinimo taršos šaltinio vietoje priemones. Žvelgiant į praeitį, galima konstatuoti, kad nepakankamai ryžtinga išmetamųjų teršalų mažinimo taršos šaltinio vietoje politika, kuri vis dar neužtikrina norimų rezultatų Europos keliuose, yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių vietos ir regionų lygmeniu nepavyksta laikytis nustatytų ribinių verčių;

21.

konstatuoja, kad siekiant sumažinti teršalų koncentraciją vietos lygmeniu vien tik vietos lygmens priemonėmis prireiktų nemažų sąnaudų ir būtų daromas didelis poveikis kasdieniam gyvenimui. Įgyvendinti šias priemones prireiktų tokių finansinių išteklių, kokių vietos ir regionų valdžios institucijos dažnai neturi ir kurių imtis jos nėra oficialiai įgaliotos tam tikrose valstybėse narėse. Be to, teršalų mažinimo jų šaltinių vietose tarptautinė ir Europos politika yra kur kas ekonomiškai efektyvesnė;

22.

pažymi, kad vietos ir regionų valdžios institucijų įgaliojimai yra riboti (trečioji kliūčių kategorija) ir apgailestauja, kad daugelyje valstybių narių visiškai nėra valstybės lygmens paramos priemonių arba jų nepakanka, o tai dar labiau sumažina vietos ir regionų valdžios institucijų galimybes veikti. Pavyzdžiui, ne visose šalyse parengtas nacionalinis oro kokybės planas ir jos dažniausiai šioje srityje nesilaiko kompleksinio požiūrio, privalomo visais valdžios lygmenimis. Tam tikrais atvejais valstybės valdžios institucijos nerekomenduoja, ar netgi tiesiog draudžia vietos ir regionų valdžios institucijoms imtis papildomų ar griežtesnių priemonių. Daugelyje valstybių narių vietos valdžios institucijos nėra įgaliotos nustatyti zonų, kuriose privalomas žemas išmetamųjų teršalų lygis, ir ši teisė priklauso valstybės valdžios institucijoms. ES vidaus rinkos taisyklės taip pat siaurina veiksmų, kuriuos gali vykdyti vietos ir regionų institucijų politika, galimybes. Didelių (pavyzdžiui, regioninių) aplinkos apsaugos zonų nustatymas ir kelių bei tiltų uždarymas apribotų laisvą prekių ir asmenų judėjimą. Dėl šios priežasties nacionaliniu lygmeniu nustatyti taršių transporto priemonių draudimą yra neįmanoma;

23.

pabrėžia, kad kai kurios valstybės narės šiuo metu rengia nacionalinius teisės aktus, pagal kuriuos finansinės sankcijos už ES reikalavimų pažeidimą bus skiriamos vietos ir regionų valdžios institucijoms. Vietos ir regionų valdžios institucijos savo turimomis ribotomis priemonėmis privalės pasiekti, kad būtų laikomasi nustatytų ribinių taršos verčių. Europos ir nacionalinio lygmens valdžios institucijos turi platesnio masto ir veiksmingesnes priemones. Jei nesilaikoma ribinių verčių, atsakomybė už baudų mokėjimą turi ir toliau tekti valstybėms narėms. Komitetas mano, kad bet koks atsakomybės už finansines sankcijas perkėlimas vietos ir regionų valdžios institucijoms yra neteisingas, ir jam prieštarauja;

24.

konstatuoja, kad oro kokybės gerinimo lėtėjimo tendenciją iš esmės lemia tai, kad ES politika dėl teršalų mažinimo jų šaltinio vietoje yra nepakankamai plataus užmojo ir kad nepakanka priemonių nacionaliniu lygmeniu. Vietos ir regionų valdžios institucijoms sprendžiant problemas tenka didelė našta ir atsakomybė;

25.

taip pat pabrėžia, kad valstybių narių kovos su oro tarša veiksmai nepakankamai derinami. Taigi, kaimyninėse šalyse skiriasi informavimo ir pavojaus slenksčiai, valstybės narės nesikeičia informacija apie didelį užterštumo lygį realiuoju laiku, o veiksmų planai keleto valstybių narių teritorijose, esančiose bendrose taršos zonose, nederinami;

26.

pabrėžia, kad atskirai vienas valdžios lygmuo negali nei išspręsti su oro kokybe susijusių problemų, nei įgyvendinti ES politikos. Būtina laikytis daugiapakopio požiūrio, pagal kurį kiekvienas lygmuo (europinis, nacionalinis, regioninis ir vietos) prisiima atsakomybę ir nustato priemones, kurių galima ir turi būti imamasi jo lygmeniu;

27.

pabrėžia vietos ir regionų valdžios institucijų dalinę priklausomybę nuo išmetamųjų teršalų mažinimo jų šaltinio vietoje priemonių, kurių imamasi nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu siekiant sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį ir taip iš esmės sumažinti foninę koncentraciją. Remdamosi šiomis nuostatomis, vietos ir regionų valdžios institucijos galės iš naujo nustatyti savo politiką šioje srityje, pavyzdžiui, griežtindamos patekimo į aplinkos apsaugos zonas sąlygas;

28.

laikosi nuomonės, kad oro kokybės teisės aktų taikymas susijęs ne tik su teisiniu jų įgyvendinimu (perkėlimu į nacionalinę teisę). Jei tai neprieštarauja valstybės narės vidaus organizacinei struktūrai, Komitetas rekomenduoja parengti nacionalinius ir (arba) federalinius oro kokybės planus ir (arba) taršos mažinimo programas, kuriose būtų laikomasi kompleksinio ir koordinuoto požiūrio, kuriuo atsižvelgiama į spręstinos oro kokybės problemos tarpvalstybinius aspektus. Komitetas pasisako už daugiapakopį metodą ir pirmiausia už tai, kad valstybėse narėse būtų įsteigtos mišrios administracinės darbo grupės, kuriose įvairių lygmenų ekspertai kartu parengtų nacionalinius planus ir programas (2). Šia priemone bus paskatinta nacionalinių, regionų ir vietos lygmens priemonių sinergija ir darna;

29.

palankiai vertina Europos Komisijos pastangas, kuriomis siekiama atkreipti dėmesį į vietos ir regionų valdžios institucijų geriausios praktikos pavyzdžius, ir ragina tęsti šią politiką;

30.

pripažįsta, kad svarbu užtikrinti nuoseklumą ir sinergiją su pažanga tarptautiniu lygmeniu ir pabrėžia, kad teršalų išmetimo ribos, nustatytos pervarstant Geteborgo protokolą, turi būti privalomas priedas persvarstant Europos direktyvą dėl tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinių ribų (2001/81/EB);

31.

laikosi nuomonės, kad svarbu derinti kovos su skirtingais teršalais priemones ir užtikrinti jų sinergiją. Todėl ES oro kokybės gerinimo politikoje ypač svarbu laikytis kompleksinio požiūrio, kuriame atsižvelgiama į tokias veiklos sritis kaip klimatas, pramonė, transportas, būstas ir energetika. Sukūrus ilgalaikę transporto politiką ir įdiegus tausius energijos gamybos ir vartojimo būdus galima gerokai sumažinti oro taršą;

32.

apgailestauja, kad nuolat neužtikrinama įvairių priemonių sinergija. Priemonės, turinčios teigiamo poveikio tam tikrose srityse, gali turėti neigiamo poveikio kitose srityse. Pavyzdžiui, dažnesnis biomasės naudojimas nedideliuose įrengimuose gali padidinti išmetamų suodžių kiekį, o tai blogina oro kokybę ir gali pakenkti visuomenės sveikatai. Dyzeliną naudojančių transporto priemonių skaičiaus didėjimas gali sumažinti CO2 kiekį, tačiau padidės išmetamų smulkiųjų dalelių kiekis. Savo ruožtu smulkiųjų dalelių mažinimo technologija gali turėti neigiamo poveikio NO2 išmetimui iš dyzeliną naudojančių transporto priemonių, o tai sulėtins (ir jau sulėtino) NO2 koncentracijos ore mažinimo procesą. Svarbu, kuo skubiau integruojant politikos kryptis, užkirsti kelią šiems neigiamiems padariniams. Šiuo atžvilgiu visose srityse, kur imamasi šių priemonių, reikia siekti abiem šalims palankios padėties arba bent nustatyti kriterijus, kurie leistų prireikus teikti pirmenybę vienam ar kitam tikslui;

33.

mano, kad oro kokybės gerinimo politiką būtų tikslinga sieti su alternatyvių energijos išteklių naudojimo skatinimo politika. Alternatyvių energijos išteklių naudojimas (pavyzdžiui, geoterminio šildymo įrengimas, saulės kolektorių įrengimas ir pan.) ženkliai prisidėtų prie oro kokybės gerinimo;

34.

nurodo, kad kovos su klimato kaita politika ir oro kokybės politika yra nepakankamai susietos. Oro kokybės politika dažniausiai daro teigiamą poveikį sprendžiant klimato kaitos problemas. Tačiau klimato kaitos politikos poveikis oro taršai nedidelis. Klimato kaitos politika įgyvendinama visai kitokiu tempu ir laikantis visai kitų terminų. Ji yra ilgalaikė, skirtingai nei oro kokybės politika, kuri orientuota į trumpą ir vidutinės trukmės laikotarpius;

35.

mano, kad oro kokybės politikai ir aplinkos triukšmo politikai galima rasti daug sinergijos galimybių, visų pirma siekiant sumažinti eismo intensyvumą, ir šiuo atveju reikia siekti, kad nė viena šių veiklos sričių nenukentės (4).

36.

ragina išmetamųjų teršalų ir imisijų apskaitą papildyti vadinamąja „integruota stebėsena“, kuri apimtų suderintą išmetamųjų teršalų apskaitą ir vertinimą, kenksmingų medžiagų sąrašo papildymą kiekvienu atveju, kai bus deramai įrodytas konkretus poveikis žmonių sveikatai ar aplinkai arba priešingu atveju, kalbant apie vertinimą, būtų apsiribota stebėsena vykdant modeliavimą, pasklidimo modeliavimu bei pasiskirstymo teritorijoje tam tikru laiku ir poveikio apskaita, nustatant aiškią sąlygą, kad tai nelems pernelyg didelės administracinės naštos;

37.

pabrėžia, kad imisijų (ES ribinės vertės) ir išmetamųjų teršalų politikos (ES taikomos teršalų mažinimo jų šaltinio vietoje priemonės) derinimas ir sinergija yra ypatingai svarbūs. Imisijos, iš esmės, yra išmetamųjų teršalų lygio, jų lokalizacijos, sklaidos, šiuo atveju jų pasiskirstymo sąlygų padarinys. Be to, ryžtinga išmetamųjų teršalų mažinimo politika gali būti veiksmingiausia imisijų (koncentracijos lygių) mažinimo priemonė;

38.

konstatuoja, kad plataus užmojo ES imisijų politika savaime netapo plataus užmojo ES išmetamųjų teršalų mažinimo politika ir tai lėmė šių dviejų sričių politikos neatitikties atsiradimą; todėl įgyvendinimo problemų daugelyje Europos miestų (žr. B dalį) ir lėtėjančio oro kokybės gerinimo proceso priežastis labai dažnai yra nesuderinta ES imisijų ir išmetamųjų teršalų politika; todėl ateityje formuojant politiką ir priemones reikėtų atsižvelgti į esamas šių sričių neatitiktis siekiant užtikrinti imisijų ir išmetamųjų teršalų politikos darną:

39.

tvirtina, kad nauji oro kokybės tikslai (ribinių verčių griežtinimas) turi būti realistiški ir įvykdomi, todėl kartu reikia imtis priemonių (išmetamiesiems teršalams mažinti jų šaltinio vietoje), kurios veiksmingai mažintų išmetamuosius teršalus visoje Europos Sąjungoje. ES imisijų ir išmetamųjų teršalų politika turi būti susieta. Todėl rengiant šią politiką reikia apibrėžti ES imisijų ir išmetamųjų teršalų politikos panašaus užmojo tikslus ir suvienodinti įgyvendinimo terminus (žr. ankstesnį punktą). Komitetas taip pat prašo skirti deramą dėmesį įgyvendinimo etapui, kurio metu gali paaiškėti, kad liko neįgyvendintos tam tikros persvarstytoje teminėje strategijoje numatytos teršalų mažinimo jų šaltinio vietoje priemonės arba jomis iš esmės nebus įmanoma sumažinti numatyto (išmetamųjų teršalų srities politikoje) išmetamųjų teršalų kiekio. Komitetas siūlo, kad, esant tokiai padėčiai, Europos Komisija taikytų kompensacines priemones, kurios padėtų užtikrinti, kad nebepasikartotų tokių atvejų, kai nėra darnos tarp ES išmetamųjų teršalų ir imisijų politikos, o vietos valdžios institucijoms netektų vykdyti neįgyvendinamų uždavinių;

40.

Europos oro kokybės politikai parengti laikantis Komiteto pageidaujamo abiejų politikų derinimo, siūlo tokius terminus:

41.

konstatuoja, kad pagrindiniai oro taršos šaltiniai yra kelių ir oro transportas, laivyba, šildymas, namų ūkiai, pramonė ir pramoninė žemdirbystė. Todėl būtina plataus užmojo teršalų mažinimo jų šaltinio vietoje politika (5). Ją rengiant reikia atsižvelgti į tai, kad motorinės kelių transporto priemonės yra viena pagrindinių ir tiesioginių didžiausios oro taršos miestų vietovėse priežasčių;

42.

palankiai vertina, kad oro kokybės gerinimo požiūriu baltosios knygos „Bendros Europos transporto erdvės kūrimo planas. Konkurencingos efektyviu išteklių naudojimu grindžiamos transporto sistemos kūrimas“ (COM(2011) 144 final) užmojis yra labai platus. Vis dėlto, kad būtų pasiektas reikalaujamas aplinkos oro kokybės lygis, Komitetas ragina parengti Europos veiksmų planą, kuriame būtų numatyti tarpiniai tikslai, konkrečios priemonės (pavyzdžiui, europinės teršalų mažinimo jų šaltinio vietoje priemonės) ir vertinimo terminai (6);

43.

reikalauja, kad ES, be to, kad mažina teršalų kiekį iš kiekvieno mobilaus ar stacionaraus šaltinio, nuosekliau nei iki šiol siektų mažinti bendrą teršalų kiekį iš atskirų taršos šaltinių. Iki šiol už tokias su kiekiais susijusias priemones atsakydavo savivaldybės ir regionai. ES lygmens priemonės iš pradžių galėtų būti taikomos šioms sritims:

44.

laikosi nuomonės, kad ES išmetamųjų teršalų mažinimo politika turi būti grindžiama standartais (ir politika, nukreipta į tikslus, apibrėžtus teisės aktais), siekiant nestabdyti tolesnių technologinių inovacijų;

45.

ragina pradėti taikyti prevencijos reikalavimą, analogišką atliekas reguliuojantiems teisės aktams, taip sudarant galimybę atitinkamai valdyti turimus išteklius;

46.

nurodo, kad NO2 ribinės vertės dažnai iš esmės viršijamos dėl to, kad ES nustatė nepakankamas taršos ribas variklinėms transporto priemonėms arba jas nustatė per vėlai, todėl rekomenduoja kuo skubiau griežtinti su transporto priemonėmis susijusius Euro standartus dėl NO2/NOx ir smulkiųjų kietųjų dalelių. Labai svarbu griežtai laikytis nustatytų Euro 6 standartų įsigaliojimo terminų;

47.

taip pat rekomenduoja sugriežtinti kitų mobiliųjų taršos šaltinių išmetamųjų teršalų standartus, pavyzdžiui, be kita ko, ne kelių transporto priemonių, įrengti filtrus jau naudojamose transporto priemonėse (jas modifikuoti) arba atnaujinti motociklams taikomus ES standartus ir kt.;

48.

atkreipia dėmesį į atotrūkį tarp ES teisės aktų ir realaus transporto priemonių išmetamo teršalų kiekio. Euro 5 standartai buvo (ir yra) plataus užmojo. Tačiau šis užmojis nepadėjo gerokai sumažinti oro taršos. Pagrindinė tokios padėties priežastis – atotrūkis tarp ES teisės aktų teisinės realybės ir realaus transporto priemonių keliuose išmetamų teršalų kiekio. Nuo tada, kai sunkvežimiams buvo pradėtas taikyti Euro 3 standartas, buvo aiškiai pastebėta, kad realiomis kelių eismo sąlygomis išmetamųjų teršalų kiekis yra aukštesnis nei numatytas ir kad jis neatitinka teršalų sumažėjimo kiekio, kurio buvo tikėtasi. Tokia pati problema vėl konstatuota įvedus Euro 4 ir Euro 5 standartus atitinkamai dyzeliu varomoms krovininėms transporto priemonėms ir lengviesiems automobiliams, ir kiek švelnesnius azoto oksido išmetimo standartus lengviesiems automobiliams. Norint įgyvendinti ES teisės aktuose numatytus plataus užmojo tikslus, reikia siekti, kad Euro 6 standartas, taikomas transporto priemonei jos bandymų metu, labiau atitiktų realų vidutinės kelionės mieste metu išmetamųjų teršalų kiekį;

49.

be to, atkreipia dėmesį į tai, kad, iš esmės, pristatomi nauji sunkvežimiai yra dažnai techniškai keičiami ir dėl to realiai jie išmeta azoto oksidų ir kietųjų dalelių daugiau nei reikėtų tikėtis. Pateikus į rinką sunkvežimius pagal Euro VI standartus, tokios praktikos turėtų būti vengiama ir už jos taikymą turėtų būti baudžiama. Kad šios problemos nekiltų, Komitetas prašo Europos Komisijos ir valstybių narių sugriežtinti teisės aktus, tokių sunkvežimių techninę apžiūrą ir patikras. Be to, ji turėtų išanalizuoti, ar būtų galima ateityje užkirsti kelią tokiems techniniams pakeitimams;

50.

ragina ypatingą dėmesį skirti sunkiasvorėms transporto priemonėms (autobusai ir sunkvežimiai), kurios paprastai būna taršiausios. Tarpinės kategorijos transporto priemonės (lengvosios krovininės transporto priemonės) taip pat išmeta kur kas daugiau azoto oksidų nei statistinė vidutinė transporto priemonė. Todėl ES išmetamųjų teršalų mažinimo politikoje ypač svarbu griežtinti išmetamųjų teršalų standartus tokioms transporto priemonėms ir dyzelinėms transporto priemonėms bei šiuos standartus derinti su atitinkamomis komercinės logistikos valdymo, vietos viešojo transporto skatinimo ir gerinimo priemonėmis;

51.

atkreipia dėmesį į tai, kad dėl susidėvėjusių padangų ir stabdžių diskų, taip pat susidėvėjusios kelio dangos ir kelių dalelių resuspensijos, padidėja smulkiųjų dalelių koncentracijos lygis, ir rekomenduoja, įgyvendinant ES mokslinių tyrimų bendrąją programą, atlikti tyrimą dėl galimybių sumažinti šių išmetamųjų teršalų kiekį. Komitetas taip pat siūlo parengti geros praktikos vadovą, kuriame būtų pateiktos rekomendacijos dėl dulkes surišančių tirpalų naudojimo siekiant išvengti antrinės pakeltosios taršos;

52.

konstatuoja, kad vienas iš oro taršos šaltinių yra žemės ūkio valdos. Išmetamas amoniakas labai didina oro rūgštingumą ir skatina eutrofikaciją. Siekiant įgyvendinti gamtosaugos tikslus, visų pirma apsaugoti „Natura 2000“ vietoves, būtina dar labiau sumažinti NH3 lygį. Šių teršalų mažinimą reglamentuoja Pramoninių išmetamųjų teršalų direktyva (2010/75/ES). Didelio užmojo GPGB pamatiniai dokumentai, taip pat remiantis jais padarytos išvados yra svarbiausios foninės koncentracijos mažinimo priemonės. Siekiant užtikrinti, kad geriausi prieinami gamybos būdai galėtų būti taikomi ir ateityje, būtina reguliariai persvarstyti GPGB pamatinius dokumentus ir padarytas išvadas; be to, jie turi būti pakankamai didelio užmojo, kad būtų sumažinta foninė koncentracija visoje Europoje ir taikoma kuo mažiau išimčių (7);

53.

konstatuoja, kad vienas iš oro taršos šaltinių yra žemės ūkio valdos. Išmetamas amoniakas labai didina oro rūgštingumą ir skatina eutrofikaciją. Siekiant įgyvendinti gamtosaugos tikslus, visų pirma apsaugoti „Natura 2000“ vietoves, būtina dar labiau sumažinti NH3 lygį. Šių teršalų mažinimą reglamentuoja Pramoninių išmetamųjų teršalų direktyva (2010/75/ES). Didelėse žemės ūkio įmonėse, kuriose gamyba artima pramoninei, taip pat svarbu naudoti geriausius prieinamus gamybos būdus, todėl būtina reguliariai persvarstyti GPGB pamatinius dokumentus;

54.

konstatuoja, kad iš laivų išmetami teršalai gali daryti didelį poveikį miestų-uostų ir prie aktyviai naudojamų vidaus vandenų kelių, taip pat vietovių-uostų bei pakrančių miestų ir regionų orui, didindami teršalų koncentraciją. Komitetas ragina nacionalines valdžios institucijas imtis reikiamų priemonių, kad Tarptautinės jūrų organizacijos (TJO) direktyvos būtų taikomos visuose Europos pakrančių vandenyse. Vidaus vandenų kelių laivams turėtų būti privaloma taikyti taršą – tiek išmetamą smulkiųjų kietųjų dalelių, tiek tiek NOx kiekį – mažinančias priemones;

55.

konstatuoja, kad teršalų foninei koncentracijai didelį poveikį turi oro transporto priemonių keliama tarša. Komitetas ragina ES ir nacionalines valdžios institucijas imtis reikiamų priemonių ir griežtinti reikalavimus lėktuvų išmetamiems teršalams.

56.

pabrėžia, kad direktyva dėl tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinių ribų (INR) yra geriausia foninės koncentracijos mažinimo priemonė. Daugelyje valstybių narių labai didelę foninės koncentracijos dalį sudaro tarpvalstybinė oro tarša; kai kurių teršalų dalis foninėje koncentracijoje kai kuriose šalyse vidutiniškai gali viršyti 50 proc. Komiteto nuomone, labai svarbu, kad direktyvos persvarstymas būtų pakankamai plataus užmojo, kad būtų sumažintas koncentracijas lygis visoje Europoje. Tik įvykdžius šią sąlygą vietos ir regionų valdžios institucijų politika taps realistiška ir įgyvendinama;

57.

konstatuoja, kad direktyva dėl tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinių ribų yra svarbi priemonė siekiant priversti valstybes nares imtis priemonių taršos šaltinio vietoje. Šiuo tikslu vis dėlto būtina suderinti ribas, nustatytas INR direktyvoje ir teršalų mažinimo taršos šaltinio vietoje politikoje su ribomis, kurių siekiama direktyvose dėl aplinkos oro kokybės (2008/50/EB ir 2004/107/EB). Pastarosios ribos bus pasiektos tik tuo atveju, jeigu INR direktyvos ir teršalų mažinimo jų šaltinio vietoje politikos užmojo lygis bus aukštas. Šiuo požiūriu Komitetas mano, kad sujungus INR direktyvą ir direktyvas dėl aplinkos oro gerinimo į vieną būtų sėkmingai suderintos visos siekiamos ribos;

58.

sunerimęs dėl menko valstybių narių ryžto persvarstyti Geteborgo protokolą (į kurį įtraukti tarptautiniai susitarimai dėl išmetamųjų teršalų ribų). Šis persvarstymas turi įtakos INR direktyvai, todėl savo ruožtu ir tikslams, kurie bus nustatyti teisės aktuose dėl aplinkos oro kokybės. Komitetas ragina valstybes nares persvarstant Geteborgo protokolą užsibrėžti sau aukštesnius reikalavimus;

59.

vis dėlto prašo sudaryti elementinės anglies arba suodžių teršalų šaltinių sąrašą ir vykdyti stebėseną siekiant nustatyti naujus oro teršalus, kurie ateityje galėtų būti įtraukti į šį protokolą;

60.

pažymi, kad direktyvos dėl aplinkos oro kokybės (2008/50/EB ir 2004/107/EB) yra svarbios priemonės mažinant oro taršos poveikį gyventojams ir aplinkai. Nustačius mažiausius apsaugos lygius visose ES valstybėse narėse imtasi priemonių, kuriomis siekiama apriboti teršalus ir sumažinti jų koncentraciją šiuo požiūriu pavojingiausiose vietovėse. Sumažinus teršalų kiekį vienoje šalyje, savaime mažėja tarpvalstybinė oro tarša, taigi, kaimyninės šalys padeda viena kitai laikytis ribinių verčių;

61.

laikosi nuomonės, kad visuomenės sveikata ir aplinkos apsauga turi būti direktyvų dėl aplinkos oro kokybės persvarstymo išeities taškas. Siekiant pagerinti visuomenės sveikatą reiktų numatyti platesnio užmojo tikslus. Tačiau Komitetas šiuo požiūriu primygtinai reikalauja, kad persvarstymo užmojis būtų glaudžiai susietas su nacionalinėmis išmetamųjų teršalų ribomis ir ES išmetamųjų teršalų politika (teršalų mažinimo taršos šaltinio vietoje politika), kaip jau minėta anksčiau (žr. 57 punktą);

62.

atkreipia dėmesį tai, kad šiuo metu direktyvose nustatytos 27 ribinės ir siektinos vertės. Komitetas taip pat pažymi, kad daugelis ribinių verčių sutampa (pavyzdžiui, KD10 dienos ir metinės ribinės vertės bei KD10 ir KD2,5 metinės ribinės vertės), ir kad jau daug metų didžiojoje ES dalyje įvairios ribinės vertės nebuvo viršytos. Todėl Komitetas siūlo apsvarstyti, ar siektinų verčių sąvoka tikrai suteikia pridėtinės vertės toms medžiagoms, kurioms direktyvose jau yra nustatytos ribinės vertės;

63.

konstatuoja, kad parengti direktyvose numatytas ataskaitas dėl nustatyto koncentracijos lygio ir dėl oro gerinimo planų pažangos reikia labai daug laiko ir lemia pernelyg didelę administracinę naštą vietos ir regionų valdžios institucijoms;

64.

mano, kad visuomenės sveikatos ir mokslinių tyrimų požiūriu, taip pat siekiant geresnės teisėkūros, mažesnės administracinės naštos ir sklandesnio piliečių informavimo, galima būtų sumažinti medžiagų bei siektinų ir ribinių verčių skaičių. Vienas iš būdų – sutelkti dėmesį tik į taršiausias medžiagas ir rodiklius, geriausiai atspindinčius su visuomenės sveikata susijusius aspektus;

65.

rekomenduoja su eismu susijusiai taršai pasirinkti tokius rodiklius, kurie geriausiai atspindėtų su visuomenės sveikata susijusius aspektus. Galiojančioje direktyvoje šioje srityje numatyti su KD10, KD2,5 ir NO2. susiję standartai. Tačiau kai kurie tyrimai rodo, kad elementinė anglis (anglies suodžiai) ir dalelių koncentracija (degimo metu susiformavę aerozoliai) yra geriausi rodikliai nustatant oro taršos komponentus, susijusius su motorinių transporto priemonių eismu ir turinčius didžiausio poveikio visuomenės sveikatai. Elementinė anglis arba anglies suodžiai yra suodžių frakcija, išsiskirianti degant visiems degalams anglies pagrindu (pavyzdžiui, dyzelinui ir benzinui), skirtiems transporto priemonių ir laivų varikliams. Todėl Komitetas rekomenduoja apsvarstyti galimybę nustatyti naują dalelių koncentracijai ir elementinei angliai arba anglies suodžiams skirtą standartą;

66.

pažymi, kad skiriant daugiausia dėmesio elementinei angliai arba anglies suodžiams būtų laikomasi Jungtinių Tautų aplinkos programos (JTAP) ir Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos (TTOTPK) rekomendacijų;

67.

siūlo direktyvoje (pagal naujos redakcijos pateikimo procedūrą) numatyti dalinio pakeitimo per vidutinės trukmės laikotarpį galimybę. Jei moksliniai tyrimai (žr. 65 punktą) ir teigiami konkrečių eksperimentų rezultatai iš tikrųjų rodo, kad elementine anglimi grindžiamas standartas yra tinkamesnis, būtų galima svarstyti, kokia forma reikėtų jį įtraukti į direktyvą;

68.

pažymi, kad galiojančioje direktyvoje apibrėžtos trys su smulkiosiomis kietosiomis dalelėmis (KD10 ir KD2,5) susijusios ribinės vertės ir vienas jų mažinimo tikslas. Smulkiosioms kietosioms dalelėms joje numatytos ir kitos įvairios vertės – metinės vidutinės vertės ir 24 valandų vertės. Tokį sudėtingą reikalavimą sunku taikyti praktiškai ir jis susijęs su bereikalinga administracine našta. Komitetas žino apie vykstančią diskusiją dėl padėties supaprastinimo atsisakant vieno iš dviejų su smulkiosiomis kietosiomis dalelėmis (KD10 ar KD2,5) susijusių standartų, jei tai bus deramai pagrįsta poveikio sveikatai ir aplinkai tyrimais. Komitetas nepateikia savo pozicijos šiuo klausimu;

69.

pripažįsta, kad kai kuriose vietovėse labai sunku laikytis KD10 nustatytų ribinių verčių. Šie sunkumai gali būti susiję su aplinkybėmis ar vietos šaltiniais, tačiau tam tikromis ypatingomis meteorologinėmis sąlygomis juos lemia taršos suaktyvėjimo periodai. Krovinių vežimas dideliais atstumais taip pat gali padidinti bendrą taršą. Atsižvelgdamas į pageidaujamą lankstumą, Komitetas siūlo apsvarstyti, ar galima ribinę metinio vidurkio vertę įvertinti remiantis daugiametėmis vidutinėmis koncentracijomis;

70.

pažymi, kad KD2,5 standarto įvedimas buvo priimtas palankiai, nes jis greičiausiai labiau susijęs su poveikio sveikatai pasekmėmis nei KD10 standartas. Tačiau vis dar yra daug skirtingų KD2,5, verčių, taip pat ir skirtingų bendro poveikio ir jo procentinio sumažinimo verčių. Todėl skirtingoms institucijoms sunku pasiekti, kad būtų laikomasi visų su šiomis vertėmis susijusių aspektų. Vis dar neaišku, ar vietos ir regionų valdžios institucijos pajėgs laikytis KD2,5, nustatytų standartų, taip pat ir procentinio mažinimo verčių. Informacijos šiuo klausimu vis dar trūksta, o priemonių poveikio dar negalima išreikšti skaičiais. Komitetas rekomenduoja, vertinant KD2,5 standarto laikymąsi, atsižvelgti į šių duomenų trūkumą ir apsvarstyti, ar nevertėtų tam tikrais atvejais skirti daugiau laiko standarto reikalavimams įvykdyti;

71.

siūlo, kad Europos Komisija, laukdama mokslinių tyrimų dėl kitos šio standarto išraiškos rezultatų, persvarstytų NO2 didžiausios vienos valandos koncentracijos ribinės vertės reikalingumą, nes metinė ribinė vertė, atrodo, yra griežtesnė; be to, neįtikėtina, kad vietos lygmeniu būtų galima imtis priemonių apriboti NO2 didžiausią vienos valandos koncentraciją;

72.

rekomenduoja direktyvoje nustatyti piliečių teisę reikalauti sudaryti veiksmų planą, teršalų ribinių verčių viršijimo atveju;

73.

laikosi nuomonės, kad, atsižvelgiant į specifines problemas, susijusias su NO2 lygio ore mažinimu, reikia numatyti platesnes galimybes (papildomą išlygą) pratęsti terminus. Pratęsiama su sąlyga, kad suinteresuota valstybė narė galės įrodyti jog, nors ji ėmėsi visų pagrįstai reikalingų priemonių, taip pat ir skirtų sumažinti transporto priemonių nuvažiuotą atstumą, jai nepavyko išlaikyti žemesnės nei ES nustatyta ribinė vertė, kadangi transporto priemonių variklių išmetamų teršalų lygis neatitinka Euro standartų reikalavimų (kitaip tariant, Europos išmetamųjų teršalų mažinimo taršos šaltinio vietoje politika nėra visiškai tinkama);

74.

nurodo, kad ozonas (O3) susidaro, kai saulės spinduliavimui veikiant atmosferos orą įvyksta reakcija, kurioje dalyvauja taip vadinamos „pradinės dedamosios“: azoto oksidai, anglies monoksidas, metanas ir kitos organinės lakiosios dedamosios. Aukštas ozono koncentracijos lygis nustatytas daugelyje miestų, ypač esančių Europos pietuose. Vietos ir regionų valdžios institucijos neturi galimybių keisti ozono koncentraciją savo miestuose, tačiau jos gali padėti ją mažinti kitose vietovėse mažindamos transporto eismo išmetamus teršalus. Komiteto nuomone, ozono koncentracijos lygio mažinimas miesto vietovėse turi būti prioritetinė nacionalinės ir Europos oro kokybės gerinimo politikos užduotis. Veiksmingiausia priemonė – teršalų politikos taikymas lakiosioms organinėms dedamosioms;

75.

nurodo Nyderlandų karališkojo visuomenės sveikatos ir aplinkos instituto tyrimą (8) (Nederlandse Rijksinstituut voor Volksgezondheid en Milieu), kuris parodė, kad valstybės narės nelabai gali mažinti metinį ozono koncentracijos vidurkį ir beveik neturi galimybių savo teritorijoje mažinti jos lygį didžiausios ozono koncentracijos laikotarpiais. Kartu šiek tiek didėja plataus masto foninė koncentracija. Komiteto nuomone, reikia atsižvelgti į šiuos pokyčius apibrėžiant tikslines ozono vertes (ilgalaikiai tikslai) ir jų padarinius politikos ir ataskaitų rengimui. Tikslinių verčių dėl ozono (ilgalaikiai tikslai) įgyvendinimas yra ypač sunkus uždavinys pietų šalims, kuriose saulėtų valandų skaičius yra didžiausias (taigi jos gauna daugiausiai saulės spindulių) ir jose vidutinė temperatūra yra aukščiausia, – o tai yra troposferos ozono susiformavimą skatinantys veiksniai. Regionų komitetas rekomenduoja ištirti, ar šį reiškinį galima priskirti „gamtinės“ taršos kategorijai, kad jį galima būtų traktuoti taip pat kaip jūros druską ar Saharos smėlį;

76.

ozono koncentracijai mažinti rekomenduoja, persvarstant direktyvą dėl nacionalinių išmetamųjų teršalų ribų (2001/81/EB), dėmesį visų pirma sutelkti į išmetamų dujų, dėl kurių susidaro ozonas, mažinimą ir į reglamentavimo griežtinimą sektoriuose, kuriuose yra pagrindiniai jų šaltiniai;

77.

pabrėžia, kad oro sąlygos gali turėti didelio neigiamo poveikio oro taršos lygiui. Pavyzdžiui, dėl 2011 m. pirmaisiais mėnesiais didžiojoje Vakarų Europos dalyje išsilaikiusios sausros atsirado didelė KD10.koncentracija. Užkirsti kelią šiam poveikiui galima tik vietos ir regiono lygmens priemonėmis ir Europos reglamentuojančiuose teisės aktuose būtina į tai atsižvelgti numatant nuostatas, skirtas ekstremalių meteorologinių sąlygų metams, pavyzdžiui, nustatant vidutinę daugiametę ribinę vertę;

78.

šiuo požiūriu atkreipia dėmesį į ekonomikos svyravimų ir oro taršos ryšį, į kurį reikėtų atsižvelgti ateityje formuojant politiką. Dėl šiuo metu besitęsiančios ekonominės krizės sumažėjo ekonominės veiklos mastai (judumas, pramonė ir laivyba), todėl sumažėjo ir išmetamųjų teršalų. Be to, turima per mažai finansinių išteklių, kad būtų galima diegti inovacijas tiek privačių asmenų lygmeniu (pavyzdžiui, šildymo sistemų arba transporto priemonių atnaujinimas), tiek pramonės lygmeniu. Kai tik ekonomika atsigaus, šios tendencijos vėl gali pasikeisti priešinga linkme.

79.

nurodo, kad matavimo stočių išsidėstymas atskirose valstybėse narėse labai skirtingas. Kadangi skiriasi geografiniai pasirinktų vietų ypatumai, galintys turėti poveikio oro kokybei, Komitetas rekomenduoja nustatyti, kad stebėsena (matavimas) ir toliau būtų privaloma, tačiau ją reikia patobulinti nustatant specialias matavimo stočių išdėstymo taisykles, kad taip būtų užtikrintas matavimo duomenų palyginamumas;

80.

siūlo sukurti mainų ir informavimo realiuoju laiku platformą, kurioje būtų keičiamasi informacija apie oro taršos lygį, ir suvienodinti informavimo ir pavojaus slenksčius, kad būtų galima geriau koordinuoti valstybių narių patvirtintas priemones labai sustiprėjus oro taršai.