EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62008CA0123

Byla C-123/08: 2009 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas byloje ( Rechtbank Amsterdam (Nyderlandai) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) dėl Europos arešto orderio, išduoto dėl Dominic Wolzenburg (Policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Pamatinis sprendimas 2002/584/TVR — Europos arešto orderis ir perdavimo tarp valstybių narių tvarka — 4 straipsnio 6 dalis — Europos arešto orderio neprivalomo nevykdymo pagrindas — Perkėlimas į nacionalinę teisę — Suimtas išduodančiosios valstybės narės pilietis — Vykdančiosios valstybės narės atsisakymas vykdyti Europos arešto orderį, siejamas su gyvenimu šioje valstybėje penkerius metus — EB 12 straipsnis)

OL C 282, 2009 11 21, p. 8–9 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)

21.11.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 282/8


2009 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas byloje (Rechtbank Amsterdam (Nyderlandai) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) dėl Europos arešto orderio, išduoto dėl Dominic Wolzenburg

(Byla C-123/08) (1)

(Policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose - Pamatinis sprendimas 2002/584/TVR - Europos arešto orderis ir perdavimo tarp valstybių narių tvarka - 4 straipsnio 6 dalis - Europos arešto orderio neprivalomo nevykdymo pagrindas - Perkėlimas į nacionalinę teisę - Suimtas išduodančiosios valstybės narės pilietis - Vykdančiosios valstybės narės atsisakymas vykdyti Europos arešto orderį, siejamas su gyvenimu šioje valstybėje penkerius metus - EB 12 straipsnis)

2009/C 282/14

Proceso kalba: olandų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Rechtbank Amsterdam

Šalys pagrindinėje byloje

Dominic Wolzenburg

Dalykas

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 19 sk. 6 t., p. 34) 4 straipsnio 6 dalies išaiškinimas — Išduodančios valstybės narės teisė atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant asmeniui, esančiam išduodančioje valstybėje narėje arba joje gyvenančiam, įvykdyti laisvės atėmimo bausmę — „Gyvenimo“ ir „buvimo“ sąvokos — EB 12, 17 ir 18 straipsnių išaiškinimas — Nacionaliniai teisės aktai, pagal kuriuos nacionalinė išduodančioji teisminė institucija gali taikyti skirtingą požiūrį ieškomo asmens atžvilgiu, kai ji atsisako jį išduoti, atsižvelgdama į tai, ar jis yra išduodančiosios valstybės narės ar kitos valstybės narės pilietis

Rezoliucinė dalis

1.

Valstybės narės pilietis, teisėtai gyvenantis kitoje valstybėje narėje, turi teisę remtis EB 12 straipsnio pirmąja pastraipa, ginčydamas tokį nacionalinės teisės aktą, koks yra Overleveringswet (Asmenų perdavimo įstatymas), nustatantį sąlygas, kurioms esant kompetentinga teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę.

2.

2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų [pamatinio] sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos 4 straipsnio 6 dalis aiškintina taip, kad kalbant apie Sąjungos pilietį vykdančioji valstybė narė, be teisėto gyvenimo šioje valstybėje trukmės reikalavimo, negali šioje nuostatoje numatyto Europos arešto orderio neprivalomo nevykdymo pagrindo taikymo sieti su papildomais administraciniais reikalavimais, kaip antai — turėti nuolatinį leidimą gyventi šalyje.

3.

EB 12 straipsnio pirmoji pastraipa aiškintina taip, kad ji nedraudžia vykdančiosios valstybės narės teisės akto, pagal kurį šios valstybės kompetentinga teisminė institucija atsisako vykdyti Europos arešto orderį, išduotą dėl šios valstybės piliečio, siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, o kalbant apie kitos valstybės narės pilietį, turintį teisę gyventi šalyje pagal EB 18 straipsnio 1 dalį, toks atsisakymas siejamas su reikalavimu, kad šis pilietis būtų teisėtai gyvenęs nepertraukiamą penkerių metų laikotarpį minėtoje vykdančiojoje valstybėje narėje.


(1)  OL C 116, 2008 5 9.


Top