—

LBI hf, atstovaujamos advokatų S. Le Damany, T. Brun, J. E. Bunetel ir J. Wohl,

—

Frédéric Giraux, atstovaujamo advokatų P. Jupile Boisverd ir G. Brasier Porterie,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir F. Fize bei N. Rouam,

—

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes,

—

Islandijos vyriausybės, atstovaujamos þ. Hjatested, V. Benediktsdóttir ir J. Bjarnadóttir,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos F. Dintilhac, A. Nijenhuis ir E. Traversa,

—

ELPA priežiūros institucijos, atstovaujamos X. Lewis ir M. Moustakali,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2001 m. balandžio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/24/EB dėl kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo (OL L 125, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 15) išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Islandijos kredito įstaigos LBI hf, buvusios Landsbanki Islands hf (toliau – LBI), vienos šalies, ir Kepler Capital Markets SA bei F. Giraux, kitos šalies, dėl dviejų turto arešto priemonių, kurios Prancūzijoje taikytos pastarojo prašymu prieš LBI, nors šiai kredito įstaigai Islandijoje buvo taikomas mokėjimo moratoriumas.

3

Direktyvos 2001/24 6, 7, 16, 20 ir 30 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<...>

<...>

4

Direktyvos 2001/24 2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<...>

<...>

<...>“

5

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Reorganizavimo priemonių priėmimas — taikoma teisė“ skelbiama:

„1.   Buveinės valstybės narės administracinės arba teisminės institucijos turi išimtinę teisę priimti sprendimą dėl vienos arba kelių reorganizavimo priemonių įgyvendinimo kredito įstaigoje, įskaitant jos filialus, įsteigtus kitose valstybėse narėse.

2.   Reorganizavimo priemonės taikomos laikantis buveinės valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų, išskyrus atvejus, kai šioje direktyvoje numatyta kitaip.

Jos galioja visoje [Sąjungoje] pagal tos valstybės narės teisės aktus, netaikant kitų formalumų, taip pat kitose valstybėse narėse esančių trečiųjų šalių atžvilgiu, net jei trečiosioms šalims taikomose priimančiosios valstybės narės taisyklėse tokių priemonių nenumatyta arba joms įgyvendinti neįvykdytos numatytos sąlygos.

Reorganizavimo priemonės visoje [Sąjungoje] taikomos, joms įsigaliojus jas priėmusioje valstybėje narėje.“

6

Šios direktyvos 9 straipsnio „Likvidavimo procedūros pradžia – informacija, kurią reikia perduoti kitoms kompetentingoms institucijoms“ 1 dalyje numatyta:

„Buveinės valstybės narės administracinės arba teisminės institucijos, atsakingos už likvidavimą, turi išimtinę teisę priimti sprendimą kredito įstaigoje, įskaitant jos filialus, įsteigtus kitose valstybėse narėse, pradėti likvidavimo procedūrą.

Buveinės valstybės narės administracinės arba teisminės institucijos priimtas sprendimas pradėti likvidavimo procedūrą, netaikant kitų formalumų, pripažįstamas visų kitų valstybių narių teritorijose ir jose įsigalioja, kai tik minėtas sprendimas įsigalioja valstybėje narėje, kurioje buvo pradėta procedūra.“

7

Direktyvos 2001/24 10 straipsnyje „Taikoma teisė“ numatyta:

„1.   Kredito įstaiga likviduojama pagal jos buveinės valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus, išskyrus tuos atvejus, kai šioje direktyvoje numatyta kitaip.

2.   Buveinės valstybės narės teisėje pirmiausiai nustatoma:

<...>

<...>

8

Pagal šios direktyvos 32 straipsnį: „Reorganizavimo priemonių arba likvidavimo procedūros poveikį nagrinėjamam ieškiniui dėl turto arba iš kredito įstaigos atimtos teisės reglamentuoja tik valstybės narės, kurioje nagrinėjamas ieškinys, teisė.“

9

Direktyva 2001/24 įtraukta į Europos ekonominės erdvės susitarimą (toliau – EEE) 2002 m. gruodžio 6 d. EEE jungtinio komiteto sprendimu Nr. 167/2002, kuriuo iš dalies keičiamas EEE susitarimo IX priedas (Finansinės paslaugos) (OL L 38, 2003, p.28; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 8 t., p. 30).

10

1991 m. kovo 26 d. Bankroto įstatymo Nr. 21/1991 (toliau – Bankroto įstatymas) XX skyriuje esančiame 138 straipsnyje, reglamentuojančiame bankrutavusio subjekto sudarytų sandorių pripažinimą negaliojančiais, numatyta:

„Teismui paskelbus bankrotą, automatiškai panaikinamas bankrutavusio subjekto turto areštas, su sąlyga, kad šis turtas priskiriamas prie bankrutavusios įmonės turto. Ta pati nuostata taikoma ir priverstinio vykdymo procedūros atveju, kai turtas sulaikomas ne daugiau kaip prieš šešis mėnesius iki referencinės datos, su sąlyga, kad šis turtas priskiriamas prie bankrutavusios įmonės turto.

<...>“

11

2002 m. gruodžio 20 d. Finansų įstaigų įstatymo Nr. 161/2002, (toliau – Finansų įstaigų įstatymas Nr. 161/2002) XII skyriuje įtvirtintos teisės normos, reglamentuojančios finansinių įstaigų finansinį reorganizavimą, likvidavimą ir jungimą.

12

Dėl 2008 m. kilusios pasaulinės bankų ir finansų krizės, kuri palietė Islandijos Respubliką, Finansų įstaigų įstatymo Nr. 161/2002 XII skyriaus nuostatos buvo kelis kartus iš dalies pakeistos. Šio įstatymo 98 straipsnis buvo iš dalies pakeistas 2008 m. lapkričio 13 d. įstatymu Nr. 129/2008 (toliau – Įstatymas Nr. 129/2008) siekiant, kad sunkumų patiriančioms finansų įstaigoms būtų galima paskelbti moratoriumą, kuriam įsigaliojus šios įstaigos būtų apsaugotos nuo bet kokio teismo proceso ir kurio galiojimo laikotarpiu būtų sustabdyti bet kokie vykstantys teismo procesai, nebent įstatyme būtų nustatyta kitaip arba būtų padarytas nusikaltimas.

13

Finansų įstaigoms, kurioms paskelbtas Finansų įstaigų įstatyme Nr. 161/2002 su pakeitimais, padarytais Įstatymu Nr. 129/2008, numatytas moratoriumas, taikomos taisyklės performuluotos 2009 m. balandžio 15 d. Įstatymu Nr. 44/2009 (toliau – Įstatymas Nr. 44/2009). Pirma, pripažintos netekusiomis galios Finansų įstaigų įstatymo Nr. 161/2002 98 straipsnio nuostatos, kuriomis buvo uždrausta pradėti teismo procesus, ir sustabdyti vykstantys teismo procesai prieš finansų įstaigas, kurioms paskelbtas moratoriumas. Antra, Įstatymu Nr. 44/2009 patvirtintos pereinamojo laikotarpio nuostatos, o jų II punktas dėl finansų įstaigų, kurioms paskelbtas moratoriumas, suformuluotas taip:

„Finansų įstaigoms, kurioms [Įstatymo Nr. 44/2009] įsigaliojimo momentu galiojo skolos moratoriumas, taikomos toliau išdėstytos specialiosios teisės normos.

1.   Nepaisant šio įstatymo įsigaliojimo, patvirtintas moratoriumas toliau galioja ir gali būti pratęstas [Įstatymo Nr. 44/2009] 10 straipsnio antroje dalyje numatyta tvarka.

2.   Kiek tai susiję su moratoriumu, [Finansų įstaigų įstatymo Nr. 161/2002 XII skyriaus] 101 straipsnio pirmos dalies, 102, 103 ir 103a straipsnių nuostatos taikomos taip, tarsi [Įstatymo Nr. 44/2009] įsigaliojimo momentu įmonė būtų likviduojama remiantis teismo sprendimu; vis dėlto likvidavimo procedūros vadinamos „patvirtintu skolų moratoriumu“ tol, kol galios šis patvirtinimas, [kaip numatyta šio straipsnio 1 punkte]. Pasibaigus šiam patvirtinimui, įmonė automatiškai laikoma likviduojama bendra tvarka, ir tam nereikalingas specialus teismo sprendimas. <...>“

14

2010 m. lapkričio 16 d. Įstatymu Nr. 132/2010 (toliau – Įstatymas Nr. 132/2010) savo ruožtu iš dalies pakeistos pereinamojo laikotarpio nuostatos, kurios Įstatymu Nr. 44/2009 buvo įterptos į Finansų įstaigų įstatymą Nr. 161/2002. Pagal Įstatymo Nr. 132/2010 2 straipsnį finansų įstaigos, kurioms paskelbtas moratoriumas, šiam pasibaigus netampa automatiškai likviduojamos; iki šios datos teismui turi būti pateiktas prašymas dėl jų likvidavimo. Be to, šiame straipsnyje teigiama, kad kai teismas patenkina prašymą dėl likvidavimo, priemonės, kurių imtasi finansų įstaigai taikyto moratoriumo galiojimo laikotarpiu, įsigaliojus Įstatymui Nr. 44/2009 lieka nepakitusios.

15

2008 m. lapkričio 10 d. F. Giraux prašymu taikytos dvi Kepler Capital Markets SA saugomo turto arešto priemonės siekiant užtikrinti LBI skolinio įsipareigojimo jo atžvilgiu apmokėjimą.

16

LBI kreipėsi į Tribunal de grande instance de Paris (Prancūzija) su prašymu panaikinti šias turto arešto priemones. Nurodžiusi, kad jos atžvilgiu Islandijoje imtasi reorganizavimo ir likvidavimo priemonių, LBI tvirtino, kad šiomis priemonėmis ji gali remtis prieš savo Prancūzijos kreditorių ir kad pagal Įstatymą Nr. 44/2009 ir Bankroto įstatymo Nr. 21/1991 138 straipsnį visos nuo 2008 m. gegužės 15 d. taikomos priverstinio vykdymo priemonės yra niekinės ir negalioja.

17

Kiek tai susiję priemonėmis, kurių LBI atžvilgiu imtasi Islandijoje, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad 2008 m. spalio 6 d. skubos tvarka priimtu įstatymu Islandijos finansinės priežiūros institucijai suteikti įgaliojimai finansų įstaigų atžvilgiu imtis tam tikrų priemonių. Atsižvelgdama į tai, ši priežiūros institucija perėmė LBI kontrolę ir paskyrė laikinąjį jos administravimo komitetą, o šiam pavesta kontroliuoti banko turto valdymą ir vadovauti jo veiklai. 2008 m. gruodžio 5 d. Reikjaviko vietos teismas (Islandija) suteikė LBI moratoriumą pagal Finansų įstaigų įstatymą Nr. 161/2002. Apie šį moratoriumą paskelbta 2009 m. sausio 9 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 4, p. 3) kaip apie reorganizavimo priemonę pagal Direktyvos 2001/24 6 straipsnį ir jis buvo kelis kartus pratęstas. Skelbime nurodyta, kad kol taikomas moratoriumas, prieš LBI negalima pradėti teismo proceso. Tuo pačiu teisiniu pagrindu dviem atskirais 2008 m. lapkričio 24 d. Reikjaviko vietos teismo sprendimais moratoriumas suteiktas ir kitoms dviem finansų įstaigoms – Kaupthing Bank hf ir Glitnir Bank hf.

18

2009 m. birželio 25 d.Tribunal de grande instance de Paris atmetė LBI reikalavimą. Teismas nusprendė, kad Islandijos įstatymo Nr. 44/2009 pereinamojo laikotarpio nuostatose nedaroma nuoroda į Bankroto įstatymo Nr. 21/1991 138 straipsnį. Be to, Įstatymo Nr. 44/2009 nuostatos nėra „administracinių ir teisminių institucijų“ priimtos reorganizavimo ir likvidavimo priemonės, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2001/24.

19

Šį sprendimą Cour d’appel de Paris (Prancūzija) patvirtino 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu. Dėl pastarojo sprendimo 2012 m. vasario 14 d. LBI pateikė kasacinį skundą Cour de cassation (Prancūzija).

20

Šiomis aplinkybės Cour de cassation nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2001/24 3 ir 9 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad finansų įstaigos reorganizavimo ar likvidavimo priemonės, kaip antai pagrįstos Įstatymo Nr. 44/2009 II punkte įtvirtintomis pereinamojo laikotarpio nuostatomis, vertintinos kaip administracinės ar teisminės institucijos priimtos priemonės, kaip tai suprantama pagal šiuos Direktyvos 2001/24 straipsnius, jeigu šios pereinamojo laikotarpio nuostatos turi poveikį tik teismams priėmus sprendimus, kuriais kredito įstaigai suteikiamas moratoriumas.

22

Pirmiausia primintina, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2001/24 6 konstatuojamosios dalies, ja siekiama, kad valstybės narės abipusiai pripažintų priemones, kurias kiekviena jų taiko kredito įstaigų, turinčių jų išduotus leidimus, gyvybingumui atkurti. Šis tikslas, kartu su siekiu užtikrinti vienodą požiūrį į kreditorius, įtvirtinti šios direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje, reikalauja, kad reorganizavimo ir likvidavimo priemonės, kurių imasi buveinės valstybės narės valdžios institucijos, visose kitose valstybėse narėse turėtų teisinių pasekmių, nustatytų pagal šios valstybės narės teisę.

23

Kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, 2008 m. gruodžio 5 d. Reikjaviko vietos teismas suteikė LBI moratoriumą pagal Finansų įstaigų įstatymo Nr. 161/2002 su pakeitimais, padarytais Įstatymu Nr. 129/2008, 98 straipsnį, kad šis galėtų reorganizuoti savo finansinę padėtį. Šį moratoriumą teismas patvirtino atsižvelgęs į LBI finansinius sunkumus ir kelis kartus pratęsė iki 2010 m. gruodžio 5 d. Neginčijama, kad šis moratoriumas, kuris turėjo leisti LBI reorganizuoti savo finansinę padėtį, buvo reorganizavimo priemonė, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/24 2 straipsnio septintą įtrauką.

24

Įstatymo Nr. 44/2009 II punkte įtvirtintomis pereinamojo laikotarpio nuostatomis buvo pakeisti šių moratoriumų teisiniai padariniai – finansų įstaigoms, kurioms taikytas moratoriumas, nustatyta speciali likvidavimo tvarka, pagal kurią šios finansų įstaigos nelikviduojamos, kol nesibaigė moratoriumas.

25

Į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą reikia atsakyti būtent atsižvelgiant į šias aplinkybes.

26

Šiuo atžvilgiu primintina, pirma, kad pagal Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 1 dalį ir 9 straipsnio 1 dalį buveinės valstybės narės administracinės ir teisminės institucijos vienintelės turi teisę priimti sprendimą dėl reorganizavimo priemonių įgyvendinimo kredito įstaigoje ir pradėti tokios įstaigos likvidavimo procedūrą.

27

Antra, pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą ir 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą buveinės valstybės narės administracinių ir teisminių institucijų priimtos reorganizavimo priemonės, taip pat jų priimti sprendimai pradėti likvidavimo procedūrą visose kitose valstybėse narėse sukuria padarinius, kurie apibrėžti pagal šios valstybės narės teisę.

28

Iš šių nuostatų matyti, kad pagal Direktyvą 2001/24 pripažįstamos tokios reorganizavimo ir likvidavimo priemonės, dėl kurių nusprendė buveinės valstybės narės administracinės ir teisminės institucijos, ir jos sukuria tokius padarinius, kokie apibrėžti pagal šios valstybės narės teisę. Kita vertus, buveinės valstybės narės įstatymai dėl kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo gali turėti padarinių kitose valstybėse narėse iš principo tik per šios valstybės narės administracinių ir teisminių institucijų priimtas priemones prieš konkrečią kredito įstaigą.

29

Dėl Įstatymo Nr. 44/2009 II punkte įtvirtintų pereinamojo laikotarpio nuostatų reikia pažymėti, kad jomis iš dalies pakeisti šio įstatymo įsigaliojimo momentu galiojusių mokėjimų moratoriumų teisiniai padariniai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šio įstatymo aiškinamojoje dalyje, susijusioje su šios teisėkūros priemonės motyvais ir tikslais, aiškiai minimos LBI, Kaupthing Bank hf ir Glitnir Bank hf.

30

Be to, priimdamas šias pereinamojo laikotarpio priemones Islandijos įstatymų leidėjas nenurodė likviduoti kredito įstaigų, kurioms paskelbtas moratoriumas, o konkrečią dieną galiojusiems moratoriumams nustatė tam tikrus padarinius, susijusius su likvidavimo procedūra.

31

Vadovaujantis Įstatymo Nr. 44/2009 II punkte įtvirtintų pereinamojo laikotarpio nuostatų įžanginiu sakiniu, šios nuostatos taikomos tik toms kredito įstaigoms, kurioms šio įstatymo įsigaliojimo momentu galiojo moratoriumas, taigi, nesant teismo sprendimo, kuriuo iki šios datos konkrečiai kredito įstaigai būtų paskelbtas ar pratęstas moratoriumas, šios pereinamojo laikotarpio nuostatos negali sukurti padarinių.

32

Kadangi šių pereinamojo laikotarpio nuostatų taikymas buvo susietas su individualiu sprendimu paskelbti ar pratęsti moratoriumą, šios įstatymo nuostatos, atsižvelgiant į bendrą Direktyvos 2001/24 sąrangą, padarinių sukuria ne tiesiogiai, o per teismo konkrečiai kredito įstaigai nustatytą reorganizavimo priemonę.

33

Galiausiai iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. lapkričio 22 d. Reikjaviko vietos teismo sprendimu paskelbta, kad pradedama LBI likvidavimo procedūra.

34

Tokiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad LBI likvidavimas kyla ne vien iš Įstatymo Nr. 44/2009 II punkte įtvirtintų pereinamojo laikotarpio nuostatų taikymo.

35

Teisinių šių pereinamojo laikotarpio priemonių padarinių atsiranda per individualias reorganizavimo ir likvidavimo priemones. Pagrindinėje byloje šios individualios priemonės yra, pirma, 2008 m. gruodžio 5 d. Reikjaviko vietos teismo sprendimas, kuriuo kaip reorganizavimo priemonė suteikiamas moratoriumas LBI, ir, antra, 2010 m. lapkričio 22 d. to paties teismo sprendimas, kuriuo pradedama ir įgyvendinama LBI likvidavimo procedūra.

36

Vadinasi, šios individualios reorganizavimo ir likvidavimo priemonės gali pagal Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą ir 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą Sąjungos valstybėse narėse sukurti padarinius, kurie apibrėžti pagal Islandijos įstatymus.

37

Šios išvados nepaneigia F. Giraux nurodytas argumentas, jog Įstatymo Nr. 44/2009 pereinamojo laikotarpio nuostatos, kuriomis LBI moratoriumas pakeistas likvidavimo procedūra, kadangi tai – įstatymo nuostatos, o ne administracinės ar teisminės institucijos priimtas sprendimas, negali būti užginčytos teisme, todėl negali Sąjungos valstybėse narėse sukurti padarinių pagal Direktyvą 2001/24.

38

Kaip priminta šio sprendimo 27 punkte, pagal Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą ir 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą buveinės valstybės narės administracinių ar teisminių institucijų priimtų reorganizavimo ir likvidavimo priemonių padariniai kitose Sąjungos valstybėse narėse apibrėžiami pagal buveinės valstybės narės teisę. Vadinasi, šia direktyva nedraudžiama šiai valstybei narei pakeisti, net ir atgaline data, tokioms priemonėms taikomo teisinio reglamentavimo.

39

Dėl klausimo, ar tam, kad Įstatymo Nr. 44/2009 pereinamojo laikotarpio nuostatos galėtų būti laikomos administracinės ar teisminės institucijos priimtomis priemonėmis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/24 3 ir 9 straipsnius, turi būti galima jas užginčyti, reikia priminti, kad, kaip matyti iš šios direktyvos 6 konstatuojamosios dalies, ja nustatoma abipusio nacionalinių reorganizavimo ir likvidavimo priemonių pripažinimo sistema, tačiau nesiekiama suderinti šios srities nacionalinių įstatymų.

40

Pažymėtina, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ir 9 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, pagal šia direktyva sukurtą sistemą buveinės valstybės narės reorganizavimo ir likvidavimo priemonės pripažįstamos „netaikant kitų formalumų“. Konkrečiai tariant, pagal šią direktyvą reorganizavimo ir likvidavimo priemonėms pripažinti netaikoma galimybės jas apskųsti sąlyga. Be to, pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą priimančioji valstybė narė taip pat negali šiam pripažinimui taikyti šios sąlygos, kuri galbūt numatyta jos nacionalinės teisės aktuose.

41

Galiausiai, nors, kaip nurodyta Direktyvos 2001/24 12 konstatuojamojoje dalyje, pagal vienodo požiūrio į kreditorius principą, kiek tai susiję su jų galimybėmis kreiptis į teismą, buveinės valstybės narės valdžios institucijos įpareigojamos užtikrinti, kad kitų valstybių narių kreditoriai būtų vertinami taip pat kaip šios buveinės valstybės narės kreditoriai, remiantis tuo negalima daryti išvados, jog pagal Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą ir 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą gali būti pripažįstamos tik tokios reorganizavimo ir likvidavimo priemonės, kurios gali būti užginčytos pagal vidaus teisę.

42

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2001/24 3 ir 9 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad finansų įstaigos reorganizavimo ar likvidavimo priemonės, kaip antai pagrįstos Įstatymo Nr. 44/2009 II punkte įtvirtintomis pereinamojo laikotarpio nuostatomis, vertintinos kaip administracinės ar teisminės institucijos priimtos priemonės, kaip tai suprantama pagal šiuos Direktyvos 2001/24 straipsnius, jeigu šios pereinamojo laikotarpio nuostatos turi padarinių tik teismams priėmus sprendimus, kuriais kredito įstaigai suteikiamas moratoriumas.

43

Pateikdamas antrąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2001/24 32 straipsnį reikia aiškinti kaip draudžiantį, kad nacionalinė nuostata, kaip antai Finansų įstaigų įstatymo Nr. 161/2002 98 straipsnis, iš dalies pakeistas Įstatymu Nr. 129/2008, kuriuo draudžiami arba sustabdomi bet kokie teismo procesai prieš finansų įstaigą nuo to momento, kai jai taikomas moratoriumas, turėtų poveikį laikinosioms apsaugos priemonėms, kaip antai nagrinėjamoms pagrindinėje byloje, kurių imtasi kitoje valstybėje narėje prieš paskelbiant moratoriumą.

44

F. Giraux tvirtina, kad antrasis klausimas nepriimtinas, nes neturi reikšmės ginčui pagrindinėje byloje išspręsti ir yra hipotetinis. Jis tvirtina, kad draudimas pradėti teismo procesus prieš finansų įstaigą, kuriai paskelbtas moratoriumas pagal Finansų įstaigų įstatymo Nr. 161/2002 98 straipsnį, netaikomas procesams, kurie, kaip pagrindinėje byloje, pradėti prieš teismui priimant sprendimą suteikti tokį moratoriumą. Be to, F. Giraux pažymi, kad šio straipsnio nuostatos, kuriomis remiasi LBI, Įstatymu Nr. 44/2009 buvo pripažintos netekusiomis galios.

45

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytą faktinį ir teisinį pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma reikšmingumo prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi faktinės ir teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Odar, C‑152/11, 24 punktą).

46

Šios reikšmingumo prezumpcijos negali paneigti vien tai, kad viena iš pagrindinės bylos šalių ginčija tam tikrus faktus, kurių Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti ir nuo kurių priklauso to ginčo dalyko apibrėžimas (2007 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Amurta, C-379/05, Rink. p. I-9569, 65 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

47

Ar Finansų įstaigų įstatymo Nr. 161/2002 98 straipsnis gali turėti poveikį laikinosioms apsaugos priemonėms, kurių imtasi iki teismo sprendimo suteikti moratoriumą, ir kokią įtaką tam gali turėti atitinkamų šio straipsnio nuostatų pripažinimas netekusiomis galios, būtent yra klausimas, susijęs su teisiniu ir faktiniu bylos pagrindu, kurių tikrinti Teisingumo Teismas neprivalo.

48

Todėl antrasis klausimas turi būti laikomas priimtinu.

49

Atsakant į antrąjį prejudicinį klausimą reikia pažymėti, kad Direktyva 2001/24, kaip matyti iš jos 16 konstatuojamosios dalies, grindžiama vienybės ir universalumo principais ir ja nustatomas reorganizavimo priemonių ir likvidavimo procedūrų bei jų padarinių abipusio pripažinimo principas. Šiuo tikslu pagal Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalies antrą ir trečią pastraipas ir 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą reorganizavimo priemonės taikomos, o likvidavimo procedūros – vykdomos pagal buveinės valstybės narės teisę ir nurodyta, kad tokių priemonių ir procedūrų padariniai nustatomi pagal šios valstybės teisę ir taikomi nuo šių priemonių ir procedūrų įsigaliojimo buveinės valstybėje narėje. Šiose nuostatose numatyta, kad iš principo reorganizavimo priemones ir likvidavimo procedūras reglamentuoja lex concursus.

50

Kiek tai susiję su likvidavimo procedūromis, Direktyvos 2001/24 10 straipsnio 2 dalies e punkte pažymima, kad „individualių kreditorių vykdomoms procedūroms“ taikoma buveinės valstybės narės teisė, vis dėlto išskyrus „nebaigtus nagrinėti ieškinius“.

51

Pastaruoju aspektu Direktyvos 2001/24 32 straipsnyje teigiama, kad reorganizavimo priemonių arba likvidavimo procedūros poveikį nagrinėjamam ieškiniui dėl iš kredito įstaigos atimto turto arba teisės reglamentuoja tik valstybės narės, kurioje nagrinėjamas ieškinys, teisė.

52

Taigi ši nuostata yra bendros taisyklės, jog reorganizavimo ir likvidavimo priemonėms taikoma buveinės valstybės narės teisė, išimtis ir turi būti aiškinama siaurai.

53

Direktyvos 2001/24 32 straipsnio taikymo sritis paaiškinta jos 30 konstatuojamojoje dalyje, kurioje daromas skirtumas tarp „nagrinėjamo ieškinio“ ir „atskirų [priverstinio] vykdymo veiksmų“. Šioje konstatuojamoje dalyje numatyta, viena vertus, kad reorganizavimo priemonių arba likvidavimo procedūros poveikį „nagrinėjamam ieškiniui“ reglamentuoja valstybės narės, kurioje ieškinys nagrinėjamas, teisė, netaikant lex concursus nuostatos. Antra vertus, minėtų priemonių ir procedūrų poveikį „atskiriems [priverstinio] vykdymo veiksmams“, kylantiems iš tokių ieškinių, reglamentuoja buveinės valstybės narės teisės aktai pagal šioje direktyvoje nustatytą bendrąją taisyklę.

54

Taigi, kiek tai susiję su reorganizavimo priemonių ar likvidavimo procedūros poveikiui taikytinos teisės nustatymu, reikia skirti jau nagrinėjamus ieškinius ir atskirus priverstinio vykdymo veiksmus, kylančius iš šių ieškinių; remiantis bendrąja Direktyva 2001/24 įtvirtinta taisykle, pastariesiems veiksmams taikomi buveinės valstybės narės įstatymai. Taigi, kaip savo rašytinėse pastabose pastebėjo Europos Komisija, „nagrinėjami ieškiniai“ apima tik nagrinėjimą iš esmės.

55

Priešingai aiškinant Direktyvą 2001/24, būtų paneigtas ja įtvirtinto universalumo principo, kuriuo siekiama, kad reorganizavimo priemonėms ir likvidavimo procedūroms būtų taikoma viena procedūra, turinti universalų poveikį, veiksmingumas. Iš tiesų, kadangi Direktyva 2001/24 reglamentuojamomis priemonėmis ir procedūromis siekiama būtent sustabdyti atskiras vykdymo priemones, kad būtų atkurtas atitinkamų kredito įstaigų gyvybingumas, bet kokia priverstinio vykdymo priemonė sumažintų galimybes naudotis daiktais, teisės į kuriuos suvaržytos, ir kiltų grėsmė universalumo principui.

56

Dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų laikinųjų apsaugos priemonių reikia pažymėti, jog neginčijama, kad šių priemonių tikslas – apriboti kredito įstaigos teisę laisvai disponuoti dalimi savo turto, kol bus iš esmės išspręstas jos ir vieno iš kreditorių ginčas, todėl jos yra atskiros priverstinio vykdymo priemonės. Vadinasi, tokios laikinosios apsaugos priemonės nepatenka į Direktyvos 2001/24 32 straipsnio taikymo sritį, bet yra reglamentuojamos Islandijos teisės kaip lex concursus.

57

Aplinkybė, jog šios priemonės priimtos iki paskelbiant LBI moratoriumą, nagrinėjamą pagrindinėje byloje, negali paneigti šios išvados. Kaip matyti iš pačių Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalies antros ir trečios pastraipų ir 9 straipsnio 1 dalies antros pastraipos formuluočių, lex concursus reglamentuoja ir reorganizavimo priemonių bei bankroto procedūrų galiojimą laiko atžvilgiu. Šios direktyvos 32 straipsnis negali drausti, kad šios priemonės ir procedūros turėtų atgalinį poveikį.

58

Taigi į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2001/24 32 straipsnį reikia aiškinti kaip nedraudžiantį, kad nacionalinė nuostata, kaip antai Finansų įstaigų įstatymo Nr. 161/2002 98 straipsnis, iš dalies pakeistas Įstatymu Nr. 129/2008, kuriuo uždrausti arba sustabdyti bet kokie teismo procesai prieš finansų įstaigą nuo to momento, kai jai taikomas moratoriumas, turėtų poveikį laikinosioms apsaugos priemonėms, kaip antai nagrinėjamoms pagrindinėje byloje, kurių imtasi kitoje valstybėje narėje prieš paskelbiant moratoriumą.

59

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: