EUR-Lex Prieiga prie Europos Sąjungos teisės
Šis dokumentas gautas iš interneto svetainės „EUR-Lex“
Dokumentas 62003CC0244
Opinion of Mr Advocate General Geelhoed delivered on 17 March 2005. # French Republic v European Parliament and Council of the European Union. # Cosmetic products - Testing on animals - Directive 2003/15/EC - Partial annulment - Article 1(2) - Non-severability - Inadmissibility. # Case C-244/03.
Generalinio advokato Geelhoed išvada, pateikta 2005 m. kovo 17 d.
Prancūzijos Respublika prieš Europos Parlamentą ir Europos Sąjungos Tarybą.
Kosmetikos gaminiai - Bandymai su gyvūnais - Direktyva 2003/15/EB - Panaikinimas iš dalies - 1 straipsnio 2 dalis - Neatskiriamumas - Priimtinumas.
Byla C-244/03.
Generalinio advokato Geelhoed išvada, pateikta 2005 m. kovo 17 d.
Prancūzijos Respublika prieš Europos Parlamentą ir Europos Sąjungos Tarybą.
Kosmetikos gaminiai - Bandymai su gyvūnais - Direktyva 2003/15/EB - Panaikinimas iš dalies - 1 straipsnio 2 dalis - Neatskiriamumas - Priimtinumas.
Byla C-244/03.
Europos teismų praktikos identifikatorius (ECLI): ECLI:EU:C:2005:178
GENERALINIO ADVOKATO
L. A. GEELHOED IŠVADA,
pateikta 2005 m. kovo 17 d.(1)
Byla C‑244/03
Prancūzijos Respublika
prieš
Europos Parlamentą
ir
Europos Sąjungos Tarybą
„Tiesioginiai ieškiniai – 2003 m. vasario 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/15/EB (OL L 66, 2003, p. 26) 1 straipsnio 2 dalies panaikinimas tiek, kiek į Tarybos direktyvą 76/768/EEB (OL L 53, 1976 9 27, p. 30) dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo įrašomas naujas 4a straipsnis“
I – Įvadas
1. Šiuo pagal EB 230 straipsnį pateiktu ieškiniu Prancūzijos Respublika prašo panaikinti 2003 m. vasario 27 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/15/EC 1 straipsnio 2 dalį tiek, kiek ji į Tarybos direktyvą 76/768/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo įrašo naują 4a straipsnį(2).
II – Teisinis pagrindas
A – EB teisės aktai dėl kosmetikos gaminių ir ginčijama nuostata
Teisės akto priėmimo aplinkybės
2. Su kosmetikos gaminiais susiję nacionalinės teisės aktai buvo suderinti Direktyva 76/768, kuria siekiama „Bendrijos lygiu patvirtinti taisykles, kurių būtų privalu laikytis gaminant, ženklinant ir pakuojant kosmetikos gaminius“. Iš pradžių šioje direktyvoje nebuvo nuostatų dėl bandymų su gyvūnais(3).
3. Direktyva 93/35/EEB į Direktyvą 76/768 įrašė naują 4 straipsnio 1 dalies i punktą, kuriuo valstybės narės buvo įpareigotos nuo 1998 m. sausio 1 d. uždrausti pateikti į rinką kosmetikos gaminius, kurių sudedamosios dalys bandytos su gyvūnais tam, kad atitiktų šios direktyvos reikalavimus(4). Šis terminas vėliau buvo atidėtas iki 2000 m. birželio 30 d. bei iki 2002 m. birželio 30 d., nes nepakako moksliškai pagrįstų alternatyvių bandymų metodų(5).
4. Ginčijama nuostata buvo priimta pagal toliau nurodytą teisės aktų priėmimo procedūrą.
5. 2000 m. balandžio mėn. Komisija pateikė pasiūlymą septintąjį kartą iš dalies pakeisti Direktyvą 76/768(6). Teisinis šio pasiūlymo pagrindas – EB 95 straipsnis, teisės akto priėmimo procedūra buvo bendro sprendimo procedūra pagal EB 251 straipsnį.
6. Savo pasiūlyme Komisija, inter alia, pasiūlė įvesti nuolatinį ir galutinį draudimą atlikti gatavų kosmetikos gaminių bandymus su gyvūnais Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje. Be to, Komisija pasiūlė išbraukti iš Direktyvos draudimą pateikti į rinką kosmetikos gaminius.
7. 2002 m. vasario mėn. Taryba į bendrąją poziciją dėl pasiūlyto pakeitimo iš naujo įtraukė draudimą pateikti į rinką kosmetikos gaminius, kurių galutinė sudėtis ar ingredientai bandyti su gyvūnais, susiedama jį su alternatyvių metodų pripažinimu Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) nustatyta tvarka ir įteisinimu Bendrijos lygiu. Komisijos pozicijoje nenurodyti draudimo pateikti į rinką kosmetikos gaminius įgyvendinimo terminai(7).
8. 2002 m. birželio mėn. Parlamentas priėmė poziciją dėl Tarybos bendrosios pozicijos. Kartu su kitais pakeitimais jis pasiūlė įvesti draudimą pateikti į rinką kosmetikos gaminius, jei yra sukurtos alternatyvos bandymams su gyvūnais, bei nurodyti galutinę datą, po kurios gaminiai nebegalėtų būti pateikiami į rinką, jei būtų bandyti su gyvūnais, neatsižvelgiant į tai, ar yra įvertintų alternatyvų, ar ne(8).
9. 2002 m. liepos mėn. Komisija priėmė nuomonę dėl Parlamento pateiktų Tarybos bendrosios pozicijos pakeitimų, kuria atmetė Parlamento pasiūlymą iš naujo įvesti draudimą pateikti į rinką kosmetikos gaminius(9).
10. Taryba negalėjo visiškai priimti Parlamento pasiūlytų Tarybos bendrosios pozicijos pakeitimų, todėl 2002 m. spalio mėn. sušauktas Taikinimo komitetas. Susitarimas dėl ginčijamos nuostatos pasiektas antrame Taikinimo komiteto posėdyje 2002 m. lapkričio mėn. po nesėkmingų pastangų pasiekti susitarimą pirmajame posėdyje(10). Vėliau Taryba ir Parlamentas patvirtino bendrą tekstą, kuris išreiškia šių dviejų institucijų pozicijų kompromisą.
Ginčijama nuostata
11. Draudimas bandyti ir pateikti į rinką kosmetikos gaminius. Direktyvos 2003/15 1 straipsnio 2 dalis iš dalies pakeičia Direktyvą 76/768, inter alia, įrašant naują 4a straipsnį, kuriuo įtvirtintas po nustatyto termino įsigaliosiantis draudimas bandyti bei pateikti į rinką su gyvūnais bandytus kosmetikos gaminius ir ingredientus. Šio draudimo tekstas pateikiamas 4a straipsnio 1 dalyje:
„Nepažeisdamos bendrųjų įsipareigojimų pagal 2 straipsnį, valstybės narės uždraudžia:
a) pateikti į rinką kosmetikos gaminius, kurių galutinė sudėtis, norint kad ji atitiktų šios direktyvos reikalavimus, buvo bandoma su gyvūnais kitu nei alternatyviuoju metodu po to, kai toks alternatyvusis metodas buvo įteisintas ir priimtas Bendrijos lygiu, atsižvelgiant į OECD vykdomo įteisinimo eigą;
b) pateikti į rinką kosmetikos gaminius, turinčius ingredientų arba jų derinius, kurie, siekiant atitikti šios direktyvos reikalavimus, buvo bandomi su gyvūnais kitu nei alternatyviuoju metodu po to, kai toks alternatyvusis metodas buvo įteisintas ir priimtas Bendrijos lygiu, atsižvelgiant į OECD vykdomą įteisinimo eigą;
c) jų teritorijoje bandyti su gyvūnais gatavus kosmetikos gaminius(11) siekiant, kad jie atitiktų šios direktyvos reikalavimus;
d) jų teritorijoje bandyti su gyvūnais ingredientus arba ingredientų derinius siekiant, kad jie atitiktų šios direktyvos reikalavimus, vėliausiai nuo tos dienos, nuo kurios reikalaujama šiuos bandymus pakeisti vienu arba keliais įteisintais alternatyviaisiais metodais, išvardytais 1967 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 67/548/EEB <...> arba šios direktyvos IX priede.“(12) (Pataisytas vertimas)
12. Ginčijamoje nuostatoje nurodytas Direktyvos 76/768 2 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių direktyvos principų: „į Bendrijos rinką pateikti kosmetikos gaminiai negali būti kenksmingi žmonių sveikatai, jei naudojami laikantis įprastų naudojimo reikalavimų“.
13. Apskritai 4a straipsnyje nustatyta, kad draudimas bandyti ir pateikti į rinką kosmetikos gaminius pradedamas taikyti praėjus šešeriems metams nuo direktyvos įsigaliojimo daugumos bandymo metodų atžvilgiu dienos, Komisijai paskiriant sudaryti laipsnišką įvairių rūšių bandymų uždraudimo įsigaliojimo terminų, vėliausiai iki 2009 m., kalendorinius planus. Alternatyvių bandymų metodų įteisinimas ir patvirtinimas turi būti atliekamas Bendrijos lygiu, atsižvelgiant į OECD įteisinimo eigą.
14. Kalendoriniai planai. 4a straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Komisija parengia 4a straipsnio 1 dalies a, b ir d punktų kalendorinius įgyvendinimo planus, kurie turi būti pateikti visuomenei ne vėliau kaip 2004 m. rugsėjo 11 dieną. Šie kalendoriniai planai turėjo būti parengti po konsultacijų su Kosmetikos gaminių ir vartotojams skirtų ne maisto produktų mokslo komitetu (KGVSNPMK), Europos alternatyvių metodų įteisinimo centru (ECVAM) ir atsižvelgiant į OECD įteisinimo eigą(13). 4a straipsnio 1 dalies c punktas, kuriuo draudžiami galutinių kosmetikos gaminių bandymai su gyvūnais, turi būti įgyvendintas iki 2004 m. rugsėjo 11 d., o 4a straipsnio 1 dalies a, b ir d punktai – iki 2009 m. kovo mėn. Kartotinių dozių toksiškumo, toksiškumo reprodukcijai ir toksikokinetiniams bandymams, kurių alternatyvieji metodai vis dar nepradėti nagrinėti, 4a straipsnio 1 dalies a ir b punktai turi būti įgyvendinti iki 2013 metų(14).
15. 4a straipsnio 2.2 dalyje nustatoma, kad Komisija tiria galimus techninius sunkumus dėl bandymų, kurių alternatyvieji metodai vis dar nepradėti nagrinėti. Informacija apie šių tyrimų preliminarius ir galutinius rezultatus turi būti įtraukta į Komisijos Europos Parlamentui ir Tarybai pateikiamas metines ataskaitas(15). Be to, vadovaujantis šiomis ataskaitomis, pagal 2 dalį sudaryti kalendoriniai planai gali būti priimti ne ilgesniam nei taikytinas maksimaliam laikotarpiui (t. y. 6 arba 10 metams). Kalendoriniai planai gali būti pakeisti tik po konsultacijų su KGVSNPMK ir ECVAM.
16. Pagal 4a straipsnio 2.3 dalį po tyrimų, bet ne vėliau kaip 2007 m. kovo mėn., Komisijai padarius išvadą, kad dėl techninių priežasčių vienas arba daugiau bandymų, nurodytų straipsnio 2.1 dalyje, nebus sukurti ir įteisinti iki 2009 m. kovo mėn., ji apie tai praneša Europos Parlamentui ir Tarybai bei pateikia teisės akto pasiūlymą pagal EB 251 straipsnį.
17. Leidžiančios nukrypti nuostatos taikymo tvarka. 4a straipsnio 2.4 punkte nurodyta, kad esant išskirtinėms aplinkybėms, jei „kyla didelis susirūpinimas dėl esančio kosmetikos produkto ingrediento saugos“, valstybė narė gali prašyti Komisijos leisti taikyti nuostatą, leidžiančią nukrypti nuo 4a straipsnio 1 dalies. Po konsultacijos su KGVSNPMK priimdama motyvuotą sprendimą Komisija gali leisti taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą, vadovaudamasi Direktyvos 76/768 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka(16). Sprendimas dėl leidimo, su juo susijusios sąlygos bei pasiektas galutinis rezultatas pateikiami Komisijos metinėje ataskaitoje.
18. Kitos Direktyvos 2003/15 nuostatos. Be ginčijamos nuostatos įtvirtinimo, Direktyva 2003/15, inter alia: a) atgaline data, t. y. nuo 2002 m. liepos 1 d. panaikina Direktyvos 76/768 4 straipsnio 1 dalies i punktą (nustatantį atskirą draudimą pateikti į rinką kosmetikos gaminius, kurių sudėtyje yra su gyvūnais bandytų ingredientų)(17); b) draudžia kosmetikos gaminiuose naudoti chemines medžiagas, kurios klasifikuojamos kaip kancerogeninės, mutageninės arba toksiškos reprodukcijai medžiagos(18); bei c) įveda privalomą tam tikrų kosmetikos gaminių žymėjimą nurodant „minimalaus tinkamumo terminą“ bei ingredientų sąrašą(19).
19. Direktyvos 2003/15 3 straipsniu iš valstybių narių reikalaujama priimti šią direktyvą įgyvendinančius teisės aktus ne vėliau kaip iki 2004 m. rugsėjo 11 dienos(20).
B – Kiti Bendrijos teisės aktai
20. Be anksčiau nurodytų taisyklių, kurios taikomos tik kosmetikos gaminiams, keletas Bendrijos visuotinai taikomų taisyklių dėl bandymų su gyvūnais priimtos ir ne kosmetikos srityse.
21. Bendrosios taisyklės dėl gyvūnų naudojimo eksperimentiniais tikslais Bendrijoje įtvirtintos iš dalies pakeista Tarybos direktyva 86/609(21). Šia direktyva nustatomos sąlygos, kuriomis tokie eksperimentai turi būti atliekami valstybių narių teritorijoje. Būtent jos 7 straipsniu reikalaujama, kad eksperimentai su gyvūnais būtų pakeičiami alternatyviaisiais metodais, jei tokie metodai sukurti ir moksliškai tinkami. Tačiau šioje direktyvoje nenustatytas terminas pakeisti eksperimentus su gyvūnais.
22. Be to, Amsterdamo sutartimi Protokolas dėl gyvūnų apsaugos ir gerovės buvo pridėtas prie Europos Bendrijos steigimo sutarties. Šiame Protokole nustatyta:
„Rengdamos ir įgyvendindamos Bendrijos žemės ūkio politiką, transporto politiką, vidaus rinkos ir tyrimų politiką, Bendrija ir valstybės narės turi visokeriopai atsižvelgti į gyvūnų gerovės reikalavimus, taip pat gerbti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, papročius, ypač susijusius su religinėmis apeigomis, kultūros tradicijomis ir vietos paveldu.“
C – GATT III straipsnio 4 dalis ir XX straipsnio b punktas
23. GATT III straipsnio 4 dalyje įtvirtintas importuojamų prekių nediskriminavimo vidaus taisyklėmis principas:
„Susitariančiosios Šalies prekėms, importuotoms į kitos Susitariančiosios Šalies teritoriją, taikomas ne mažiau palankus režimas nei vietinės kilmės panašioms prekėms, atsižvelgiant į įstatymus, kitus teisės aktus bei reikalavimus, turinčius įtakos jų pardavimui, pasiūlai, pirkimui, transportavimui, paskirstymui ar panaudojimui“. (Neoficialus vertimas)
24. GATT XX straipsnio b punkte, skaitant jį kartu su XX straipsnio chapeau, įtvirtinta tokia GATT išimtis:
„Išskyrus reikalavimą, kad šios priemonės nebūtų taikomos taip, kad arba būtų savavališkas ar nepateisinamas diskriminavimas šalių, kuriose egzistuoja tokios pačios sąlygos, arba būtų paslėptas tarptautinės prekybos ribojimas, jokia šio Susitarimo nuostata nėra aiškinama kaip draudžianti bet kuriai Susitariančiajai Šaliai priimti arba taikyti priemones, kurios yra <...> reikalingos žmonių ir sveikatos ir gyvybės apsaugai arba augalų išsaugojimui.“ (Neoficialus vertimas)
25. „Reikalingumo“ sąvoka šiame straipsnyje reiškia, kad priemonė negali būti pateisinta pagal šią nuostatą, jei pagrįstai galima imtis kitos priemonės, kuri yra labiau suderinama su GATT taisyklėmis(22).
III – Procesas Teisingumo Teisme
26. Šį ieškinį dėl panaikinimo Teisingumo Teismo kanceliarijai Prancūzijos vyriausybė pateikė 2003 m. birželio 10 dieną. Vėliau buvo pateikti Tarybos ir Europos Parlamento atsiliepimai į ieškinį, Prancūzijos vyriausybės dublikas bei atsakovų triplikai.
27. 2004 m. lapkričio 15 d. raštu Teisingumo Teismas, neatmesdamas šalių nuomonių dėl galimybės šioje byloje vadovautis PPO taisyklėmis, paprašė šalių raštu paaiškinti savo motyvus dėl Direktyvos 76/768 4a straipsnio atitikties PPO taisyklėms. Pateikus šiuos atsakymus raštu rašytinė proceso dalis buvo baigta.
28. 2004 m. sausio 18 d. įvyko teismo posėdis, kuriame dalyvavo visos šalys.
IV – Šalių pastabos
A – Prancūzijos vyriausybė
29. Pirmiausia Prancūzijos vyriausybė teigia, kad jos ieškinys yra priimtinas. Atsakydama į atsakovų motyvus, kad Direktyvos 2003/15 dalinis panaikinimas neįmanomas, nes 1 straipsnio 2 ir 1 dalys yra neatskiriamos, Prancūzijos vyriausybė pripažįsta, kad panaikinus dalį direktyvos nebebus draudžiama atlikti kosmetikos gaminių bandymų su gyvūnais. Tačiau ji teigia, kad tai neturi įtakos galimybei atskirti 1 straipsnio 2 dalį, nes kitos direktyvos nuostatos liktų galiojančios, ir kad dvi nurodytos dalys nėra teisiškai susijusios.
30. Šiuo klausimu Prancūzijos vyriausybė remiasi Teisingumo Teismo sprendimu Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą (23) teigdama, kad Bendrijos teisės aktų leidėjo ketinimai priimti direktyvą be nagrinėjamos nuostatos ar jos nepriimti nėra reikšmingi bylai: tačiau svarbus klausimas yra tai, ar direktyvos dalinis panaikinimas turės įtakos jos esmei. Prancūzijos vyriausybės nuomone, taip nėra šioje byloje. Be to, ji teigia, kad gyvūnų apsauga liktų Direktyvos 86/609 tikslas ir kad būtų nelogiška šioje byloje prašyti panaikinti 1 straipsnio 1 dalį, nes tai grąžintų Direktyvos 76/768 4 straipsnio 1 dalies i punkto, kuris nuo 2002 m. birželio 30 d. draudžia pateikti į rinką su gyvūnais bandytus kosmetikos gaminius, galiojimą.
31. Pagrįsdama savo ieškinį Prancūzijos vyriausybė nurodo penkis pagrindinius motyvus.
32. Pirma, ji teigia, kad ginčijama nuostata pažeidžia teisinio saugumo principą. Jos nuomone: a) 4a straipsnio formuluotė, draudžianti bandymus, atliekamus „siekiant atitikti šios direktyvos reikalavimus“, yra neaiški, nes iš jos nematyti, ar šis draudimas taikomas tiems bandymams, kurie atliekami siekiant atitikti kitų teisės aktų reikalavimus. Todėl neaišku, ar siekiant atitikti kitų teisės aktų reikalavimus atliktų bandymų rezultatai taip pat gali būti naudojami kosmetikos pramonėje; b) neaišku, ar draudimas taikomas naujiems kosmetikos gaminiams, kurie nebandyti su gyvūnais, tačiau kuriuose naudojami jau egzistuojantys bandymų rezultatai; c) neaišku, ar bandymai su gyvūnais valstybių narių teritorijoje yra draudžiami tuo atveju, kai bandymu siekiama atitikti trečiosios valstybės reikalavimus arba jei gaminiai skirti eksportui; bei d) neaišku, ar ingredientus ir gaminius, kurie gali būti bandomi su gyvūnais ne ES, galima pateikti į ES rinką, nes tokie bandymai nebūtų buvę atlikti „siekiant atitikti <...> direktyvos reikalavimus“. Nors Prancūzijos vyriausybė pripažįsta, kad Tarybos ir Parlamento pastabose pateikiamas aiškinimas yra galimas ir tam tikrais atvejais labiausiai tikėtinas, jų teiginiai nėra pakankamai aiškūs, kad atitiktų teisinio saugumo reikalavimus.
33. Prancūzijos vyriausybė teigia, kad šie neapibrėžtumai reiškia, jog valstybės narės gali perkelti direktyvą į nacionalinę teisę labai skirtingais būdais, o tai sukeltų kosmetikos įmonėms nepriimtiną teisinį nesaugumą. Šiuo klausimu Prancūzijos vyriausybė atkreipia dėmesį į faktinę aplinkybę, kad vidutiniškai daugiau kaip pusę Bendrijos kosmetikos sektoriuje pirmaujančių Prancūzijos kosmetikos įmonių apyvartos sudaro eksportuojami gaminiai. Be to, pagrindinės valstybės, į kurias importuojami Bendrijos kosmetikos gaminiai, tarp jų ir Kinija, Japonija, Korėja, ir tam tikru mastu Jungtinės Valstijos, prieš suteikdamos teisę pateikti gaminius į savo rinką, reikalauja iš kosmetikos įmonių pateikti įrodymus, kad prekės yra saugios gyvūnams. Todėl Prancūzijos vyriausybė teigia, kad teisinis saugumas reikalingas siekiant išlaikyti Europos kosmetikos pramonės konkurencingą poziciją. Dėl ginčijama nuostatos sumažės kosmetikos sektoriuje naudojamų cheminių medžiagų kiekis.
34. Antra, Prancūzijos vyriausybė teigia, kad direktyva pažeidžia laisvės užsiimti verslu principą(24). Jos nuomone, gyvūnų apsauga nėra Bendrijos bendrojo intereso tikslas, kurio pakaktų pateisinti šios laisvės ribojimą. Be to, net jei gyvūnų apsauga būtų tinkamas tikslas, Prancūzijos vyriausybė teigia, kad 4a straipsnyje įtvirtintas šios laisvės ribojimas yra neproporcingas siekiamam tikslui. Ypač ji teigia, kad ginčijama nuostata yra pernelyg nepalanki Europos pramonei, palyginti su konkurentais iš ne ES valstybių narių. Jei pirmiau nurodytos neapibrėžtumo situacijos būtų aiškinamos siaurąja prasme, tai verstų kosmetikos įmones iškelti savo tyrimų centrus iš Bendrijos, o tai daugeliui smulkiųjų ir vidutinio dydžio įmonių būtų sunkiai įveikiama.
35. Trečia, Prancūzijos vyriausybė teigia, kad direktyva pažeidžia proporcingumo principą, nes jos sudaromos kliūtys yra neproporcingos siekiamam tikslui. Pagrįsdama šį motyvą Prancūzijos vyriausybė teigia, kad ginčijamos nuostatos nauda gyvūnams yra labai ribota, nes kosmetikos gaminių bandymai su gyvūnais sudaro tik 0,3 % visų su gyvūnais atliekamų bandymų. Teigiama, kad to nepakanka pateisinti šia direktyva nustatytų ir anksčiau nurodytų laisvės užsiimti verslu ribojimų bei žmonių sveikatai keliamą pavojų, nes alternatyvieji metodai šiuo metu nėra sukurti.
36. Be to, Prancūzijos vyriausybė teigia, kad 4a straipsnio 2.4 dalimi įtvirtintos leidžiančios nukrypti nuostatos nepakanka, jog būtų panaikintas pavojus žmonių sveikatai, nes dėl griežtų leidimo nukrypti sąlygų ši nuostata įsigalios vėliau nei būtina, kad būtų tinkamai apsaugota žmonių sveikata .
37. Ketvirta, ginčijama nuostata pažeidžia apdairumo principą. Ypač remdamasi Pirmosios instancijos teismo sprendimu Pfizer(25) Prancūzijos vyriausybė teigia, kad direktyva kelia nepagrįstą pavojų žmonių sveikatai dėl anksčiau nurodytų su proporcingumu susijusių priežasčių. Ypač ji teigia, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes neatsižvelgė į KGVSNPMK ir ECVAM mokslines ataskaitas, kuriose nurodyta, kad ne visi alternatyvieji metodai bus sukurti iki direktyvoje nustatytų terminų, t. y. iki 2009 ir iki 2013 metų.
38. Penkta, Prancūzijos vyriausybė teigia, kad 4a straipsnis pažeidžia nediskriminavimo principą. Jos nuomone, direktyvos aiškinimas vadovaujantis prielaidomis, kurias ji nurodė motyvuose dėl teisinio saugumo, lemia diskriminaciją tarp: a) tik kosmetikos sektoriuje veikiančių įmonių ir ne tik šiame sektoriuje veikiančių įmonių, nes pastarosios gali savo kosmetikos gaminiuose naudoti ingredientus, kurie bandyti su gyvūnais, siekiant atitikti kitų taisyklių reikalavimus; b) savo kosmetikos gaminius eksportuojančių įmonių ir tokių gaminių neeksportuojančių įmonių, jei direktyva būtų aiškinama kaip leidžianti eksportui skirtų produktų bandymus; ar c) įmonių, kurios užsiima veikla Bendrijoje ir įmonių, kurios užsiima veikla ir trečiosiose valstybėse, jei direktyva būtų aiškinama kaip leidžianti Bendrijoje ir už jos ribų atlikti bandymus, siekiant atitikti kitų valstybių nustatytus reikalavimus.
39. Galiausia, atsakydama į Teisingumo Teismo šalims pateiktą prašymą paaiškinti savo motyvus dėl ginčijamos nuostatos suderinamumo su PPO taisyklėmis, Prancūzijos vyriausybė pastebi, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką Bendrijos institucijų priimtų teisės aktų teisėtumas negali būti nagrinėjamas atsižvelgiant į jų suderinamumą su PPO sutartimi ar jos priedais dėl šios sutarties pobūdžio. Be to, Prancūzijos vyriausybė mano, kad ginčijama nuostata nepatenka nė į vieną iš dviejų Teisingumo Teismo šiam principui įtvirtintų išimčių(26).
40. Tačiau Prancūzijos vyriausybė prašo Teisingumo Teismo įvertinti GATT taisyklių ryšį su nagrinėjama byla, atsižvelgiant į „darnaus aiškinimo“ principą, t. y. principą, pagal kurį „Bendrijos sudarytų tarptautinių sutarčių viršenybė antrinių Bendrijos teisės aktų atžvilgiu reiškia, kad pastarieji, kiek įmanoma, būtų aiškinami suderinamai su šiomis sutartimis“(27). Šiuo klausimu Prancūzijos vyriausybė pažymi faktinę aplinkybę, kad iš pradžių Komisija pasiūlė uždrausti bandymus su gyvūnais tik valstybių narių teritorijoje, jog pasiūlymas atitiktų PPO taisykles. Todėl Prancūzijos vyriausybė teigia, kad ginčijama nuostata, ypač draudimas pateikti į rinką kosmetikos gaminius, nėra suderinama su GATT taisyklėmis dėl toliau nurodytų priežasčių.
41. Pirma, ji teigia, kad draudimas pateikti į rinką kosmetikos gaminius yra nesuderinamas su GATT III straipsnio 4 dalimi, nes: a) šis draudimas turi įtakos prekybai kosmetikos gaminiais III straipsnio 4 dalies prasme; b) Bendrijos lygiu įteisintais alternatyviaisiais metodais išbandyti ir kitais metodais išbandyti kosmetikos gaminiai ar ingredientai, atsižvelgiant į jų fizines savybes, galutinį vartojimą, vartotojų įpročius ir pomėgius bei tarifinį klasifikavimą, yra „panašūs“ gaminiai šio straipsnio prasme; bei c) importuotiems gaminiams pagal direktyvą taikomas nepalankesnis režimas nei Bendrijos gaminiams, nes pagal direktyvos 4a straipsnį leidžiama pateikti į rinką kosmetikos gaminius, tik jei jie išbandyti „alternatyviuoju metodu po to, kai toks alternatyvusis metodas buvo įteisintas ir priimtas Bendrijos lygiu“.
42. Be to, Prancūzijos vyriausybė neigia, kad ginčijamai nuostatai taikoma GATT XX straipsnio b punkto bendroji išimtis. Nors ji pripažįsta, kad draudimas pateikti į rinką kosmetikos gaminius priklauso politikos, kuria siekiama apsaugoti gyvūnų gyvybę ir sveikatą, sričiai, tačiau, jos nuomone, toks draudimas nėra būtinas pasiekti šį tikslą, nes jis būtų buvęs pasiektas kitomis priemonėms, kurios yra suderinamos su PPO teisės aktais(28). Be to Prancūzijos vyriausybė teigia, kad draudimas pateikti į rinką kosmetikos gaminius neatitinka GATT XX straipsnio „įvadinių“ sakinių sąlygų, nes Bendrijos teritorijoje nustatytu tikslu versti kitus GATT narius priimti iš esmės tokias pačias visuotines taisykles prilygsta ekonominiam embargui(29). Prancūzijos vyriausybė teigia, kad šis ekstrateritorinio poveikio tikslas akivaizdus iš Parlamento ir Komisijos susirašinėjimo ir iš esmės yra „pagrindinis draudimo pateikti į rinką kosmetikos gaminius Bendrijos teritorijoje pateisinimas“.
43. Remdamasi šiais motyvais Prancūzijos vyriausybė daro išvadą, kad ginčijamoje nuostatoje įtvirtintas draudimas pateikti į rinką kosmetikos gaminius nesuderinamas su PPO teisės aktais.
B – Europos Sąjungos Taryba
44. Pagrįsdama savo poziciją Taryba pateikia tokius motyvus.
45. Dėl priimtinumo Taryba teismo posėdyje išreiškė savo pritarimą Parlamento motyvui, kad šis ieškinys yra nepriimtinas, nes 1 straipsnio 2 dalis ir 1 dalis neatskiriamos(30). Tarybos nuomone, dalinis panaikinimas visiškai pakeistų Direktyvos 2003/15 tekstą ir ji netektų prasmės.
46. Dėl tariamo teisinio saugumo principo pažeidimo Taryba teigia, kad ginčijamos nuostatos žodžiai „siekiant atitikti <...> direktyvos reikalavimus“ paprasčiausiai nurodo Direktyvos 76/768 tikslą, t. y. visuomenės sveikatos apsaugą. Tarybos nuomone, ginčijama nuostata aiškiai reiškia, jog tik alternatyvieji metodai, kuriais bandymai su gyvūnais neatliekami, gali būti naudojami kaip įrodymas, kad kosmetikos ingredientas ar gaminys yra saugus visuomenės sveikatai. Taryba teigia, kad dėl šios priežasties ES teritorijoje yra aiškiai draudžiama atlikti eksportui skirtų kosmetikos gaminių ir ingredientų bandymus su gyvūnais; draudimas pateikti į rinką gaminius reiškia tokių gaminių ar ingredientų pateikimą tretiesiems asmenims, įskaitant eksportą ar importą; be to draudimas pateikti į rinką taikomas kosmetikos gaminiams, kurių bandymai, siekiant atitikti trečiosios valstybės teisės aktų reikalavimus, buvo atlikti ne Bendrijoje. Todėl, Tarybos nuomone, Prancūzijos vyriausybės teiginiai dėl tariamo teisinio nesaugumo yra nepagrįsti.
47. Dėl tariamo laisvės užsiimti verslu pažeidimo Taryba pastebi, kad draudimas pateikti į Bendrijos rinką taikomas ne tik gaminiams, kurių bandymai su gyvūnais atlikti Bendrijoje, bet ir tiems gaminiams, kurių bandymai su gyvūnais atlikti ne Bendrijoje. Tarybos teigimu, būtų per anksti manyti, kad per ginčijamoje nuostatoje nustatytus terminus Bendrijos lygiu nebus priimti alternatyvieji metodai arba kad trečiosios valstybės atsisakys pripažinti šiuos alternatyviuosius metodus. Taip pat būtų per anksti daryti išvadą, kad Europos pramonė bus nepalankesnėje situacijoje nei jos konkurentai trečiosiose valstybėse(31). Taryba teigia, kad visais atvejais bet kokį laisvės užsiimti verslu principo ribojimą pateisintų pagrindinis Bendrijos interesas, t. y. gyvūnų gerovė.
48. Dėl tariamų proporcingumo principo pažeidimų Taryba nesutinka su kaltinimu, kad ginčijama nuostata yra akivaizdžiai netinkama pasiekti numatytą tikslą. Ypač ji teigia, kad draudimas negali būti rimtą pavojų žmonių sveikatai keliančių gaminių išleidimo į apyvartą priežastis, nes visi į Bendriją pateikiami gaminiai vis tiek turi atitikti visuomenės saugumo reikalavimus, nustatytus Direktyvoje 76/768.
49. Dėl tariamo apdairumo principo pažeidimo Taryba teigia, kad ginčijama nuostata negali būti vertinama kaip akivaizdi vertinimo klaida. Priešingai, ši nuostata yra kompromisas, pasiektas visapusiškai įvertinus visus Bendrijos teisės aktų leidėjams jos priėmimo metu prieinamus mokslo įrodymus.
50. Be to, Taryba ginčija Prancūzijos vyriausybės kaltinimus, kad pagrindais, panašiais į nurodytuosius dėl tariamo teisinio nesaugumo, ginčijama nuostata neteisėtai diskriminuoja kai kurias įmones kosmetikos sektoriuje. Kitaip tariant, visi motyvai dėl diskriminavimo turi būti atmesti, nes draudimas pateikti į Bendrijos rinką gaminius taikomas visoms kosmetikos įmonėms, neatsižvelgiant į jų įsisteigimo ar bandymų su gyvūnais atlikimo vietą.
51. Galiausia dėl Prancūzijos vyriausybės nurodytų motyvų, susijusių su PPO taisyklių reikšme nagrinėjamai bylai, Taryba teigia, kad kosmetikos ne su gyvūnais bandyti gaminiai GATT III straipsnio 4 dalies prasme nėra „panašūs“ į su gyvūnais bandytus kosmetikos gaminius dėl skirtingų kiekvienos gaminių kategorijos vartotojų pomėgių. Dėl GATT XX straipsnio b punkto Taryba pakartoja, kad draudimas pateikti į rinką gaminius taikomas visiems į Bendriją pateikiamiems su gyvūnais bandytiems kosmetikos gaminiams, neatsižvelgiant į jų kilmę. Be to, nėra alternatyvių priemonių, kurios GATT taisyklių atžvilgiu būtų mažiau ribojančios. Kitaip nei JAV – krevetės byloje nagrinėta politikos sritis, kuria remiasi Prancūzijos vyriausybė, šiuo atveju nagrinėjama politikos sritis nėra griežta ir leidžia kitoms Susitariančioms Šalims laisvai pasirinkti, kaip įgyvendinti reikalavimą, kad kosmetikos gaminiai nebūtų bandomi su gyvūnais. Taryba pastebi, kad pagal direktyvą Komisija ir valstybės narės turėtų imtis visų reikiamų žingsnių, kurie palengvintų Bendrijoje įteisintų alternatyviųjų metodų pripažinimą OECD.
C – Europos Parlamentas
52. Parlamentas pakartoja daugelį Tarybos atsiliepime į ieškinį išdėstytų argumentų. Papildomai iškelti aspektai pateikiami toliau.
53. Dėl priimtinumo Parlamentas ginčija prielaidą, kad ginčijama nuostata gali būti atskirta nuo Direktyvos 2003/15 1 straipsnio 1 dalies. Parlamentas pastebi, kad šios direktyvos atveju derybos Taikinimo komitete buvo „ypač sudėtingos ir subtilios“, kad galutinis tekstas yra COREPER, Parlamento ir Komisijos priimtas „bendras kompromisas“ bei kad būtų neįmanoma išskirti direktyvos 1 straipsnio 1 dalies ir jo 2 dalies(32). Prancūzijos Respublikos prašomas dalinis panaikinimas prilygtų „bandymui priimti teisės aktus teisminėmis priemonėmis“, nes teisės aktų leidėjas nebūtų priėmęs 1 straipsnio 1 dalies, kartu nepriimdamas 2 dalies.
54. Parlamento nuomone, ši byla visiškai skiriasi nuo bylos Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą (C‑376/98), nes joje Komisija sutiko, kad nagrinėjamą nuostatą buvo galima atskirti nuo likusios akto dalies, tačiau ginčijo ieškinį dėl dalinio panaikinimo vien tuo pagrindu, kad aptariama direktyva be ginčijamos nuostatos nebūtų buvusi priimta. Be to, Parlamentas atmeta Prancūzijos vyriausybės motyvą, kad ieškinio pripažinimas nepriimtinu prilygtų teisingumo neužtikrinimui, nes Prancūzija galėjo ginčyti Direktyvą 93/95, kurios tekstas surašytas panašiai kaip ir skundžiamas Direktyvos 2003/15 tekstas.
55. Kalbėdamas apie bylos esmę, pirma, dėl teisinio saugumo Parlamentas teigia, kad nesant teisėtų lūkesčių principo pažeidimo Bendrijos aktas negali būti panaikintas vien dėl teisinio saugumo principo.
56. Antra, Parlamentas abejoja tikruoju Prancūzijos vyriausybės motyvų dėl teisinio saugumo tikslu, manydamas, kad ieškiniu dėl direktyvos panaikinimo praktiškai gali būti siekiama palankaus (t. y. siauro) Direktyvos išaiškinimo. Parlamento nuomone, tai yra piktnaudžiavimas procesu.
57. Trečia, Parlamentas atmeta teiginį, kad direktyva sukeltų Europos kosmetikos pramonės katastrofą, nurodydamas daug kosmetikos įmonių, kurios įgyvendino direktyvos reikalavimus atitinkančias strategijas dar iki jos priėmimo.
58. Galiausia dėl PPO taisyklių ryšio su nagrinėjama byla Parlamentas pakartoja Tarybos motyvą, kad bandyti ne su gyvūnais ir bandyti su gyvūnais kosmetikos gaminiai nėra „panašūs“ PPO teisės aktų prasme. Be to, Parlamentas atmeta teiginį, kad priimdamas direktyvą Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė nuslėpti protekcionistinę politiką, pastebėdamas, jog Bendrijos kosmetikos pramonė užima didesnę pasaulio kosmetikos gaminių rinkos dalį nei JAV ar Japonija. Jo nuomone, tai paneigia motyvus, kad direktyva nustato „nepalankesnę“ tvarką GATT III straipsnio 4 dalies prasme bei kad ši direktyva yra diskriminuojanti GATT XX straipsnio prasme.
V – Vertinimas
Priimtinumas
59. Pirmiausia reikėtų įvertinti, ar šis ieškinys dėl dalinio panaikinimo nėra priimtinas todėl, kad ginčijama nuostata negali būti atskirta nuo Direktyvos 2003/15 1 straipsnio 1 dalies, kurios Prancūzijos vyriausybė neprašo panaikinti. Kaip yra gerai žinoma, teisėkūros akto dalinis panaikinimas galimas, tik jei prašoma panaikinti dalis gali būti atskirta nuo likusios akto ar sprendimo dalies(33).
60. Šiuo atžvilgiu svarbi Teisingumo Teismo praktika, susijusi su teisės akto nuostatų atskiriamumu bylose dėl dalinio panaikinimo. Mano nuomone, ypač svarbios yra trys bylos.
61. Pirmoji byla – Vokietija prieš Komisiją, susijusi su Reglamento Nr. 690/2001 dėl specialių paramos rinkai priemonių jautienos sektoriuje 5 straipsnio 5 dalies nuostatų, reikalaujančių iš kiekvienos atitinkamos valstybės narės finansuoti 30 % pagal šį reglamentą įsigytos mėsos kainos, panaikinimu(34). Šioje byloje Teisingumo Teismas paprašė šalių pareikšti savo nuomones dėl ieškinio priimtinumo atsižvelgiant į principą, kad dalinis Bendrijos aktų panaikinimas galimas, tik jei siekiamos panaikinti nuostatos gali būti atskirtos nuo likusios akto dalies. Teisingumo Teismas nusprendė, kad ginčijamą nuostatą galima atskirti nuo likusios reglamento dalies, „nes šios nuostatos panaikinimas nepakeistų reglamento esmės“(35). Jis motyvavo tuo, kad reglamento esmė buvo įsteigti specialią jautienos įsigijimo schemą sprendžiant SGE krizę, o nuostatos, kuria iš suinteresuotųjų valstybių narių reikalaujama finansuoti 30 % įsigytos mėsos kainos, panaikinimas „visiškai nepakeistų reglamento esmės, nes ji tik iškeltų finansinės kompensacijos tarp Bendrijos ir suinteresuotųjų valstybių narių klausimą“(36). Atmesdamas Komisijos motyvą, kad be ginčijamos nuostatos kitos reglamento nuostatos greičiausiai nebūtų priimtos esama redakcija – ir ypač nuostata, kad pajamos iš prekybos gaminiais pagal reglamentą turėtų priklausyti atitinkamai valstybei narei(37) – Teisingumo Teismas pareiškė, kad aplinkybė, „ar dalinis panaikinimas pakeistų ginčijamos priemonės esmę, yra objektyvus kriterijus, o ne su aptariamą priemonę priėmusios institucijos politine valia susijęs subjektyvus kriterijus“(38).
62. Šį klausimą taip pat nagrinėjo generalinis advokatas N. Fennelly byloje Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą (Tabako reklama)(39). Ši byla buvo susijusi su Direktyvos 98/43/EB, kuria ketinta uždrausti visų formų tabako reklamą ir finansinį rėmimą, panaikinimu. Padaręs išvadą, kad nurodytais pagrindais Bendrijos teisės aktų leidybos institucijos neturėjo teisės priimti direktyvos tiek, kiek ji susijusi su reklama išimtinai tabako reklamai skirtoje žiniasklaidoje, nors jos būtų turėjusios teisę priimti direktyvą dėl kitokio nepriklausomo turinio žiniasklaidos, užsiimančios kitokio turinio paslaugų teikimu ir veikla (pvz. laikraščiai ir radijo transliavimas), generalinis advokatas N. Fennelly nagrinėjo, ar Teisingumo Teismas galėjo panaikinti direktyvos dalį. Nurodydamas Teisingumo Teismo sprendimus Working Time ir ieškinius dėl Komisijos sprendimų dalinio panaikinimo konkurencijos bylose(40), jis pastebėjo:
„Teisingumo Teismas nenustatė bendrųjų gairių dėl galiojančių ir negaliojančių teisėkūros priemonės dalių atskyrimo. Tačiau manau, kad jis pripažino nuostatos dalinį panaikinimą, jei tenkinamos dvi sąlygos: pirma, jei konkreti nuostata yra savarankiška ir todėl atskiriama nepakeičiant likusio teksto; ir, antra, ar šios nuostatos panaikinimas neturi įtakos bendram teisės akto priėmimo bei įgyvendinimo schemos, kurios dalis ji yra, vientisumui“(41).
63. Jis nusprendė, kad nuostatos dalinis panaikinimas nėra galimas, nes direktyvoje neišskirta išimtinai tabako reklamai skirta žiniasklaida ir nepriklausoma, su paslaugų teikimu susijusi žiniasklaida, o jei tokį atskyrimą įvestų Teisingumo Teismas, tai prilygtų kūrybiniam direktyvos perrašinėjimui teisminiu būdu. Ypač jis pastebėjo, kad „išsaugotos nuostatos būtų tik dalis draudimo, kurį Bendrijos teisės aktų leidėjas aiškiai išreiškė kaip taikomą visuotinai. Teisingumo Teismas panaikintų medžio kamieną, tačiau leistų kai kurioms šakoms išlikti“(42).
64. Paskutinė susijusi byla yra Komisija prieš Tarybą, kurioje Komisija siekė, kad būtų panaikinta dalis Tarybos sprendimo dėl Europos atominės energijos bendrijos prisijungimo prie Branduolinės saugos konvencijos(43). Komisija siekė panaikinti būtent prie šio sprendimo pridedamą EAEB deklaracijos, kurioje nurodyta Bendrijos kompetencija Konvencijos reglamentuojamoje srityje, paskutinę dalį tuo pagrindu, kad į ją neįtrauktos tam tikros Bendrijos kompetencijos sritys. Teisingumo Teismas atmetė dėl ieškinio nepriimtinumo Tarybos pareikštą argumentą, kad nebuvę galima atskirti konkrečios nuostatos, motyvuodamas tuo, jog prašomas dalinis panaikinimas „nepakeistų ginčijamo sprendimo esmės“, nes jis „jokiu būdu nedaro įtakos nuostatų, kurių atžvilgiu Taryba jau priėmė savo poziciją, teisinei apimčiai“ (t. y. Bendrijos kompetencijai)(44). Išvadoje generalinis advokatas F. Jacobs palygino šios bylos faktines aplinkybes su teisėkūros aktais nesančių konkurencijos srities sprendimų, pavyzdžiui, nagrinėtų bylose Transocean Marine Paint bei Kali und Salz(45), kurių ginčijamų sąlygų panaikinimas „galėtų paveikti paties sprendimo pobūdį“, dalinio panaikinimo aplinkybėmis(46).
65. Anksčiau nurodyta Teisingumo Teismo praktika, mano nuomone, patvirtina, kad ieškinys dėl teisėkūros akto dalinio panaikinimo yra nepriimtinas, jei ginčijamos nuostatos panaikinimas, atsižvelgiant į konkrečius pagrindinius teisės akto tikslus, panaikina teisės aktų leidybos sistemos esmę. Taip yra, net jei vadovaujantis visiškai formaliu požiūriu ginčijama nuostata gali būti vertinama kaip savarankiška kitos teisės akto dalies atžvilgiu (pavyzdžiui, nesant akivaizdžių kryžminių nuorodų tarp ginčijamos nuostatos ir likusios teisės akto dalies). Priešingas aiškinimas pakirstų Bendrijos teisės aktų leidybos objektyvųjį tikslą ir reikštų nepriklausomą teisės akto nuostatų, kurios buvo priimtos tik kaip šalutinės, išlaikymą. Tam tikrais atvejais neatmestina, kad šios šalutinės nuostatos galėtų padaryti žalos pradiniam teisės akto tikslui.
66. Šį principą taikant nagrinėjamai bylai, inter alia, iš Direktyvos 2003/15 preambulės išplaukia vienas svarbiausių jos tikslų – uždrausti kosmetikos gaminių bandymus su gyvūnais. Todėl, pavyzdžiui, direktyvos 4 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog „svarbu pasiekti, kad būtų panaikinti bandymai su gyvūnais tiriant kosmetikos gaminius ir kad tokių bandymų draudimas įsigaliotų valstybių narių teritorijoje“. 1–11 konstatuojamosios dalys yra susijusios su šiuo tikslu.
67. Kaip tai aiškiai pripažįsta Prancūzijos vyriausybė, patenkinus jos ieškinį dėl dalinio panaikinimo ir išbraukus Direktyvos 76/768 4 straipsnio 1 dalies i punktą(47), būtų besąlygiškai leidžiamas su gyvūnais bandytų kosmetikos gaminių pateikimas į Bendrijos rinką.
68. Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad toks rezultatas būtų priešingas Bendrijos teisės aktų leidybos objektyviam tikslui ir direktyvos esmei. Aišku, kad 1 straipsnio 1 dalies tikslas buvo grynai šalutinis ginčijamos nuostatos atžvilgiu. Iš tiesų 4a straipsnio, kuris ginčijama nuostata įrašytas į Direktyvą 76/768, tikslas – pakeisti 4 straipsnio 1 dalies i punktą. Todėl dalinio panaikinimo rezultatas būtų priešingas akivaizdžiai siektajam.
69. Be to, pastebėtina, kad kitos Direktyvos 2003/15 nuostatos, ypač 1 straipsnio 7 dalis, buvo teisės aktų leidėjo sumanytos atsižvelgiant į 1 straipsnio 2 dalį.
70. Dėl šių priežasčių manau, kad Direktyvos 2003/15 1 straipsnio 2 dalies negalima atskirti nuo direktyvos likusios dalies, ir ypač nuo 1 straipsnio 1 dalies, bei kad šis ieškinys turi būti pripažintas nepriimtinu. Tačiau, darydamas prielaidą, kad Teisingumo Teismas padarys priešingą išvadą, pereinu prie šalių motyvų nagrinėjimo iš esmės.
Bylos esmė
A – Teisinis saugumas
71. Prancūzijos vyriausybė teigia, kad ginčijama nuostata turėtų būti panaikinta, nes ji nėra pakankamai aiški ir tiksli. Ji tvirtina, kad naująjį 4a straipsnį galima aiškinti labai įvairiai ir valstybės narės gali jį perkelti į nacionalinę teisę skirtingais būdais, todėl įmonėms gali atsirasti teisinis nesaugumas.
72. Visų pirma pastebėtina, kad nors šalių paaiškinimuose nurodomas „teisinio saugumo principas“, šis terminas gali klaidinti, nes dažnai jis vartojamas apibūdinti nors ir susijusias, tačiau skirtingas teisines sąvokas. Jos yra: Bendrijos teisės aktų negaliojimo atgal principas, pagarbos teisėtiems, t. y. Bendrijos institucijos pareiškimu ar jos aktu grindžiamiems, lūkesčiams principas ir pagarbos privalomoms Bendrijos teisės normoms sąvoka(48). Šioje byloje Prancūzijos vyriausybė pateikia motyvus tik dėl tariamo formuluotės neaiškumo ir ginčijamos nuostatos poveikio, bet nedetalizuoja motyvų nė dėl vienos iš išvardytų šio termino reikšmių.
73. Prieš nagrinėjant šių motyvų esmę, manau, kad atsižvelgiant į principus svarbu įvertinti aplinkybes, kuriomis neaiškus ar nekonkretus direktyvos tekstas gali būti jos panaikinimo pagrindas.
74. Šiuo atžvilgiu, mano nuomone, pirmiausia pažymėtina, kad būtų ypač neįprasta rasti visuotinio taikymo Bendrijos teisės aktą, kuris būtų aiškinamas vienareikšmiškai. Tokio pobūdžio aktams, ir ypač tiems, dėl kurių susitarta aukščiausiu Bendrijos teisėkūros lygiu, būdinga, kad ne kiekvienas juose panaudotas terminas gali ar turėtų būti išsamiai ir konkrečiai apibrėžtas pačiame akte. Siekti tokio išsamaus apibrėžimo daugeliu atveju būtų tiesiog nepraktiška ir negalima arba netinkama. Taip yra ne tik dėl sunkumų iš anksto numatyti kiekvieną įmanomą direktyvos taikymo scenarijų, bet taip pat ir dėl lingvistinio teisės neapibrėžtumo(49).
75. Todėl Bendrijos ir, žinoma, valstybių narių teisės aktuose pilna teisinių sąvokų, kurių detalizavimas ir taikymas sąmoningai paliktas teismams ar administracinėms institucijoms. Akivaizdūs pavyzdžiai antrinėje Bendrijos teisėje būtų išimtys iš Direktyvos 76/207 2 straipsnyje įtvirtinto vienodo požiūrio principo, Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta „socialinių lengvatų“ sąvoka bei nuo laisvo judėjimo teisės nukrypti leidžiantys viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos sumetimai, įtvirtinti iš pradžių Direktyvoje 64/221, o vėliau – ją pakeitusioje Direktyvoje 2004/38(50).
76. Iš to, kas nurodyta anksčiau, išplaukia, kad teismo procese nagrinėdami situaciją, kuri nėra aiškiai apibrėžta teisės aktuose, teismai aiškina ir taiko šiuos teisės aktus konkrečiam atvejui. Pavyzdžiui, Bendrijos teisės principas, kad teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra pagrindinės Teisingumo Teismo funkcijos, yra aiškus iš EB 220 straipsnio formuluotės. Vykdydamas šią funkciją Teisingumo Teismas privalo atsižvelgti į tai, kad Bendrijos teisės normos turėtų būti aiškios ir iš anksto nuspėjamos asmenims, kuriems jos taikomos(51). Ši aplinkybė buvo lemiama daugelyje bylų, kuriose Teisingumo Teismo prašyta išaiškinti arba taikyti Bendrijos teisę(52).
77. Nors šis pastebėjimas tinka visiems visuotinio taikymo Bendrijos teisės aktų leidėjų aktams, jis ypač tikslus direktyvų atveju. Manau, kad generalinio advokato F. Jacobs motyvai byloje Nyderlandai prieš Parlamentą ir Tarybą šiuo klausimu ypač svarbūs(53). Atmesdamas Nyderlandų vyriausybės argumentą, kad Direktyva 98/44/EB dėl teisinės biotechnologinių išradimų apsaugos turėtų būti panaikinta dėl teisinio saugumo principo pažeidimo, generalinis advokatas F. Jacobs pastebėjo, jog EB 249 straipsnyje nustatyta, kad direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Jis tęsė:
„Todėl direktyvos nėra skirtos išsamiai aptarti jų taikymo srities klausimų detalių. Nors tai, be abejo, nereiškia, kad neaiškaus teksto kūrimas yra pateisinamas, tai leidžia manyti, kad vien faktinė aplinkybė, jog direktyva suteikia valstybėms narėms teisę veikti savo nuožiūra, savaime nėra jos panaikinimo pagrindas. Net jei direktyvos nuostatą galima aiškinti skirtingai, kaip šioje byloje teigia Nyderlandų vyriausybė, nemanau, kad tai savaime būtų panaikinimo pagrindas. Paskutinėse bylose, kuriose Teisingumo Teismas pripažino, kad neteisingai įgyvendindama netikslią direktyvos nuostatą valstybė narė suteikė šiai nuostatai prasmę, kurią ji pagrįstai galėjo turėti, nebuvo nurodyta, kad direktyva (ar net nuostata) turėtų būti pripažinta negaliojančia vien dėl to, kad ji yra netiksli ir todėl gali būti aiškinama daugiau nei viena reikšme.
Be to formuluodamas principą, kad tik tos direktyvų nuostatos, kurios yra aiškios ir vienaprasmiškos, gali turėti tiesioginį veikimą, Teisingumo Teismas, turimomis žiniomis, nenurodė, kad negalioja visos nepakankamai tikslios ir besąlyginės nuostatos.“(54)
78. Pagarbiai sutinku su tokiais motyvais. Nors, kaip jau pastebėta ir kaip teigė Prancūzijos vyriausybė, Bendrijos normos turėtų būti aiškios ir iš anksto nuspėjamos asmenų, kuriems jos taikomos, tai neleidžia ir neturėtų leisti daryti išvados, kad bet kokie teisės aktai, kuriuos galima aiškinti daugiau kaip viena reikšme, turėtų būti panaikinti. Dėl anksčiau nurodytų priežasčių, mano nuomone, aiškumo trūkumas yra Bendrijos teisės akto ar jo dalies panaikinimo pagrindas tik tais kraštutiniais atvejais, kai teisės aktas yra aiškiai prieštaringas, arba kai aptariamai nuostatai negali būti suteikta jokia loginė prasmė(55).
79. Taikant šiuos vertinimus nagrinėjamam atvejui, Prancūzijos vyriausybės argumentai dėl teisinio nesaugumo, grindžiami teiginiu, kad direktyva draudžia tik tuos bandymus su gyvūnais, kurie atliekami „siekiant atitikti šios direktyvos reikalavimus“. Ši frazė naudojama kiekviename iš keturių direktyvoje nustatytų draudimų.
80. Tokie motyvai neįtikina. Mano nuomone, direktyva atitinka jau aptartus teisinio aiškumo ir nuspėjamumo reikalavimus dėl toliau nurodytų priežasčių.
81. Taryba pastebėjo, kad frazė „siekiant atitikti šios direktyvos reikalavimus“ turi būti skaitoma kartu su pagrindiniu Direktyvos 76/768 tikslu, su kuriuo akivaizdžiai susijęs 4a straipsnis, t. y. visuomenės sveikatos apsauga. Kaip jau nurodyta, šis principas įtvirtintas direktyvos 2 straipsnyje: „į Bendrijos rinką pateikti kosmetikos gaminiai negali būti kenksmingi žmonių sveikatai, jei naudojami laikantis įprastų naudojimo reikalavimų“.
82. Mano nuomone, yra aišku, jog aptariama frazė išreiškia teisės aktų leidėjo valią, kad bandymais su gyvūnais, kuriems taikomas draudimas, turi būti siekiama atitikti Direktyva 76/768 įtvirtintus visuomenės sveikatos reikalavimus kosmetikos gaminiams. Be to manau, kad pagrįsta daryti prielaidą, kurios Prancūzijos vyriausybė nepaneigė, jog kosmetikos sektoriuje tai yra praktiškai visų bandymų su gyvūnais tikslas. Šiuo klausimu verta paminėti, kad tokia frazė pirmiausia atsirado Direktyvos 76/768 4 straipsnyje dėl pakeitimų, padarytų Direktyva 93/35. Prancūzijos vyriausybė tuo metu neprieštaravo dėl nuostatos formuluotės ar tariamo jos aiškumo trūkumo, nors, kaip jau nurodyta, šios nuostatos įsigaliojimas buvo atidėtas.
83. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, visi Prancūzijos vyriausybės nurodyti neaiškumai yra nepagrįsti.
84. Pirma, akivaizdu, kad bandymų su gyvūnais uždraudimas taikomas ir bandymams, kurie atliekami siekiant atitikti kitų teisės aktų reikalavimus, nes cheminės medžiagos, su kuriomis buvo atliekami tokie bandymai, negali būti naudojamos kaip kosmetikos gaminiai ar ingredientai. Toks aiškinimas yra būtinas tam, kad direktyva turėtų effet utile, ir yra suderinamas su direktyvos parengiamuosiuose dokumentuose išreikštu siekiu(56).
85. Antra, manau, kad iš ginčijamos nuostatos formuluotės matyti, jog ši nuostata taikoma kosmetikos gaminių ar ingredientų bandymų su gyvūnais atlikimui valstybių narių teritorijoje, neatsižvelgiant į tai, ar toks bandymas atliekamas eksportuoti skirtiems gaminiams. Toks aiškinimas išplaukia ir iš Direktyvos 2003/15 1 straipsnio 7 dalies(57).
86. Trečia, vadovaujantis šios nuostatos formuluote, draudimas pateikti į rinką taikomas ir kosmetikos gaminiams bei ingredientams, kurių bandymai su gyvūnais buvo atliekami ne Bendrijoje. Draudimas taikomas ir bandymams su gyvūnais, kurie atlikti siekiant atitikti visuomenės sveikatos reikalavimus(58).
87. Todėl darytina išvada, kad ginčijamos nuostatos teisinio saugumo lygis nėra nepriimtinas kosmetikos įmonėms. Norėčiau papildyti, kad kilus klausimams dėl aiškinimo, tokios įmonės turi teisę kreiptis į nacionalinius teismus, kurie savo ruožtu gali šiuos klausimus pateikti Teisingumo Teismui pagal EB 234 straipsnį.
B – Proporcingumas
88. Puikiai žinoma, kad proporcingumo principas reikalauja, jog Bendrijos teisės nuostatomis nustatytos priemonės būtų tinkamos pasiekti tikslą ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti(59). Todėl, jei galima rinktis tarp keleto tinkamų priemonių, reikia pasirinkti mažiausiai ribojančią(60).
89. Norėčiau pateikti keletą išankstinių pastabų dėl Teisingumo Teismo tokiais atvejais, kaip yra šioje byloje, vykdytinos kontrolės apimties.
90. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką sudėtingų politinių pasirinkimų srityse, kuriose Bendrijos teisės aktų leidėjui suteiktos didelės galios veikti savo nuožiūra, teisminė teisės aktų kontrolė materialiaisiais pagrindais yra ribota. Tokiais atvejais teisėkūros aktas turėtų būti panaikinamas, tik jei jis akivaizdžiai viršijo teisės aktų leidėjo kompetencijos ribas(61). Todėl byloje dėl draudimo pateikti į rinką oraliniam vartojimui skirtus tabako gaminius Teisingumo Teismas nusprendė, kad
„Vykdant anksčiau nurodytų sąlygų teisminę kontrolę srityje, kurioje, kaip ir šiuo atveju, reikia priimti politinius, ekonominius ir socialinius sprendimus ir kurioje privaloma atlikti sudėtingus įvertinimus, Bendrijos teisės aktų leidėjui turi būti suteikiami dideli vertinimo įgaliojimai. Todėl tokios priemonės neteisėtumą gali lemti tik tokioje srityje priimtos priemonės akivaizdus netinkamumas kompetentingos institucijos siekiamo tikslo atžvilgiu“(62).
91. Akivaizdu, kad tokių teisės aktų teisminės kontrolės materialiaisiais pagrindais ribotumą lemia pagrindiniai institucijų pusiausvyros ir galių atskyrimo principai. Šiai pusiausvyrai būdinga tai, kad Teisingumo teismas privalo gerbti Bendrijos teisės aktų leidėjui suteiktą „politinę atsakomybę“(63) ir susilaikyti nuo šių politikos reikalų sprendimo savo sprendimuose(64).
92. Manau, kad iš institucijų pusiausvyros ir iš pačių demokratijos principų išplaukia, kad Teisingumo Teismas turi būti ypač atsargus prižiūrėdamas teisės akto, kurį kartu priėmė Taryba ir Parlamentas pagal bendro sprendimo procedūrą, teisėtumą. Teisingumo Teismas privalo vengti panaikinti tiesiogiai ir demokratiškai išrinktų, Bendrijos piliečiams atstovaujančių teisės aktų leidėjų politinius sprendimus materialiaisiais pagrindais. Papildyčiau, kad daugelyje kitų atvejų Teisingumo Teismo praktika pasižymėjo didžiausia pagarba demokratiniams principams(65).
93. Taikant šiuos vertinimus nagrinėjamai bylai matyti, kad draudimas atlikti kosmetikos gaminių ir ingredientų bandymus su gyvūnais yra ypač sudėtingas politinis sprendimas, kuriam priimti reikėjo atlikti Komisijos, Tarybos ir Parlamento numatytos sistemos privalumų ir trūkumų sudėtingą bei visuotinę analizę. Kaip minėta, susitarimas dėl direktyvos buvo pasiektas po ilgos ir sudėtingos bendro sprendimo procedūros bei daugelio „trišalių“ susitikimų su Komisija ir, atrodo, po daugelio konsultacijų su suinteresuotomis trečiosiomis šalimis(66). Galutinai susitarta tik sušaukus Taikinimo komitetą.
94. Pažymėtina, kad, kaip nurodyta anksčiau, teisės aktų leidybos procese Parlamentas ypač skatino nustatyti galutinį terminą įvesti draudimą atlikti kosmetikos gaminių bandymus su gyvūnais(67). Parlamentas apibūdina direktyvą kaip „beveik dešimties metų teisės aktų leidybos vaisių, ypatingos svarbos ir ypač politiškai sudėtingą teisėkūros aktą“(68).
95. Todėl ginčijamos nuostatos teisėtumo materialiaisiais pagrindais ir – šiuo atveju – jos suderinamumo su proporcingumo principu teisminė kontrolė iš principo turėtų būti ypač ribota.
96. Vykdant tokią kontrolę visų pirma būtina nustatyti ginčijamos nuostatos tikslą. Jis aiškiai apibrėžtas Direktyvos 2003/15 preambulėje, kurioje nurodyta, kad „norint užtikrinti didžiausią įmanomą gyvūnų apsaugą, turi būti nustatytas visiško uždraudimo įvedimo galutinis terminas“(69). Todėl pasiūlyme dėl direktyvos Komisija teigė, kad
„Bandymais gyvūnams sukeliamo skausmo ir bandymų skaičiaus sumažinimas bei, jei įmanoma ir kai įmanoma, gyvūnų kančių išvengimas yra visų su šiuo klausimu susijusių šalių bendras tikslas. Šis tikslas atitinka pagarbos gyvybei etinius reikalavimus, palankiai vertinamus viešosios nuomonės apklausose, ir aiškiai išreikštą Europos Parlamento valią. Šis tikslas taip pat įtrauktas į Direktyvą 86/609 dėl eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos“.
97. Neabejotina, kad tai yra teisėtas Bendrijos teisės aktų tikslas. Tai patvirtina prie EB sutarties pridedamas protokolas dėl gyvūnų apsaugos ir gerovės(70). Priešingai Prancūzijos vyriausybės argumentams, nemanau, kad iš Teisingumo Teismo sprendimo Jippes(71) darytina priešinga išvada. Atvirkščiai, toje byloje klausimas, ar Bendrijos teisės aktų leidėjas tinkamai atsižvelgė į gyvūnų gerovės reikalavimus, buvo svarbus Teisingumo Teismo atliekamo vertinimo, ar aptariama Bendrijos politika buvo proporcinga, etapas(72).
98. Antras proporcingumo nagrinėjimo etapas reikalauja įvertinti, ar ginčijama nuostata yra tinkama šiam tikslui pasiekti. Šioje byloje sunku ginčyti, kad galutinis kosmetikos gaminių ir ingredientų bandymų su gyvūnais uždraudimas Bendrijoje neprisideda prie gyvūnų gerovės, be to, Prancūzijos vyriausybė nebando to daryti.
99. Trečią proporcingumo nagrinėjimo etapą sudaro įvertinimas, ar ginčijama nuostata viršija tai, kas būtina jos tikslui pasiekti. Būtent šiuo etapu ribotas teisminės kontrolės pobūdis yra svarbiausias.
100. Iš teisės akto leidybos metu sudarytų dokumentų aišku, kad formuluodamas ginčijamą nuostatą Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė gyvūnų apsaugos reikalavimų ir kitų susijusių interesų, tarp jų visuomenės sveikatos ir pagarbos tarptautiniams įsipareigojimams, subtilios pusiausvyros. Įvertinus įvairias alternatyvas, įskaitant ir Komisijos pasiūlymą, kuriame nebuvo draudimo pateikti į rinką kosmetikos gaminius, ir po intensyvių diskusijų, ginčijama nuostata buvo pasirinkta kaip geriausiai įtvirtinanti pusiausvyrą(73). Todėl Bendrojoje pozicijoje Taryba nurodė, kad
„Nors Taryba pritaria tikslui kaip įmanoma anksčiau uždrausti ir kosmetikos gaminių ingredientų bandymus su gyvūnais, vis dėlto ji mano, kad šis tikslas turėtų būti siekiamas nekeliant pavojaus vartotojų sveikatai ir saugumui“(74).
101. Ginčijamoje nuostatoje ir visoje Direktyvoje 2003/15 yra nemažai pavyzdžių, susijusių su šios pusiausvyros siekimu, ir galutinė jos redakcija yra kruopščiai siektas kompromisas.
102. Pagrindinis rūpestis užtikrinti visuomenės sveikatą ir apsaugoti vartotojus akivaizdus, pavyzdžiui, iš 4a straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad ja įtvirtinti draudimai neturi įtakos bendriesiems visuomenės sveikatos įpareigojimams pagal 2 straipsnį(75). Iš tiesų visuomenės sveikatos apsaugos išlaikymo tikslas matyti visoje Direktyvoje 2003/15, įskaitant: nuostatą, leidžiančią nukrypti nuo draudimo pateikus neginčijamus konkrečios žmonių sveikatos problemos įrodymus(76); Komisijos galimybę pateikti pasiūlymą dėl teisės akto tuo atveju, kai pripažinta nepakankamai alternatyviųjų bandymų(77); specialiąją nuostatą dėl galutinių terminų pratęsimo bandymams dėl toksiškumo, toksiškumo reprodukcijai ir toksikokinetinių bandymų(78); bei preambulės nuostatą, pagal kurią tardamasi su valstybėmis narėmis Komisija parengia instrukcijas, užtikrinančias bendrų kriterijų taikymą teiginių apie tai, jog kosmetikos gaminiai nebandyti su gyvūnais, vartojimui, kad tokie teiginiai neklaidintų vartotojų(79).
103. Direktyva taip pat patvirtina aiškų siekį gyvūnų apsaugos ir visuomenės saugumo srityje atsižvelgti į kosmetikos verslu užsiimančių asmenų interesus. Pavyzdžiui, iš dalies pakeistame Direktyvos 76/768 9 straipsnyje nustatyta, kad Komisija Parlamentui ir Tarybai pateikia ataskaitą apie pažangą, kurią Komisija pasiekė stengdamasi, kad OECD pripažintų Bendrijos lygiu įteisintus alternatyviuosius metodus ir kad valstybės, kurios nėra ES narės, pripažintų saugos bandymų Bendrijoje taikant alternatyviuosius metodus rezultatus, bei apie „būdą, kaip buvo atsižvelgta į mažųjų ir vidutinių įmonių poreikius“. Be to, Bendrijos lygiu įteisinti ar patvirtinti bandymų metodai nedelsiant paskelbiami(80). Šiomis nuostatomis aiškiai siekiama palengvinti Bendrijos įmonių veiklą ir padidinti skaidrumą.
104. Be to, atsakant į Prancūzijos vyriausybės motyvą dėl tariamo sukurtų alternatyviųjų metodų nepakankamumo, pakanka nurodyti, kad, atsižvelgiant į įrodymų visumą, teisės aktų leidėjas puikiai žinojo sukurtų alternatyvių bandymo metodų pažangos lygį ir į šią aplinkybę visiškai atsižvelgė galutiniame kompromise(81).
105. Iš to, kas išdėstyta, aišku, kad ginčijamoje nuostatoje įtvirtinta subtili ir Bendrijos teisės aktų leidėjo apgalvota atitinkamų interesų pusiausvyra. Mano nuomone, ypač atsižvelgiant į ribotą tokioje byloje galimos teisminės kontrolės pobūdį, to pakanka atmesti Prancūzijos vyriausybės teiginį, kad ginčijama nuostata turėtų būti panaikinta kaip pažeidžianti proporcingumo principą.
C – Apdairumo principas
106. Kaip neseniai nurodžiau išvadoje byloje Arnold André, Teisingumo Teismas apibendrino apdairumo principą taip:
„Ribojančių priemonių priėmimą pateisina apdairumo principas, jei neįmanoma patikimai nustatyti tariamo pavojaus buvimo ar jo apimties dėl nepakankamo, negalutinio ar netikslaus rezultatų ar tyrimų pobūdžio, tačiau išlieka realios žalos visuomenei atsiradimo tikimybė“(82).
107. Ypač siekiant pateisinti apdairumo principo taikymą, turi būti įrodyta, kad nurodomas pavojus yra daugiau nei hipotetinis(83).
108. Nagrinėjamoje byloje Prancūzijos vyriausybė remiasi šiuo principu ginčydama aptariamą nuostatą tuo pagrindu, kad ji kelia grėsmę visuomenės sveikatai, nes nėra aišku, ar bus sukurta pakankamai alternatyviųjų metodų iki galutinio termino.
109. Tačiau, kaip jau paaiškinta, visuomenės sveikatos apsauga yra neatskiriama Direktyvų 2003/15 ir 76/768 dalis. Ypač 4a straipsnyje įtvirtinti draudimai aiškiai priskiriami valstybių narių bendro pobūdžio pareigai užtikrinti, kad į Bendrijos rinką pateikti kosmetikos gaminiai nebūtų kenksmingi žmonių sveikatai, naudojant juos laikantis įprastinių naudojimo reikalavimų. Todėl, kaip nurodyta šios išvados 100–102 punktuose, visuomenės sveikatos apsaugos tikslas aiškiai išlieka apsaugotas. Kadangi Prancūzijos vyriausybė nepateikė jokių įrodymų dėl „daugiau negu hipotetinio“ pavojaus visuomenės sveikatai, šis motyvas gali būti atmestas.
D – Nediskriminavimas
110. Visi Prancūzijos vyriausybės argumentai dėl nediskriminavimo grindžiami prielaida, jog yra pagrįsti teiginiai, kuriais įrodinėjama, kad ginčijama nuostata pažeidžia teisinio saugumo reikalavimus. Įvertindamas anksčiau nurodytus teiginius padariau išvadą, kad jie grindžiami klaidingu ginčijamos nuostatos supratimu(84). Dėl tų pačių priežasčių turėtų būti atmesti ir motyvai dėl nediskriminavimo.
E – Laisvo užsiėmimo profesine veikla ribojimas
111. Teisingumo Teismas sprendime Metronome Musik apibendrino laisvės užsiimti profesine veikla principą Bendrijos teisėje:
„Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką laisvė užsiimti verslu ar profesine veikla bei teisė į nuosavybę yra bendrųjų Bendrijos teisės principų dalis. Tačiau šie principai nėra absoliutūs ir į juos turi būti atsižvelgta pagal jų socialinę funkciją. Todėl teisės į nuosavybę ir laisvės užsiimti verslu ar profesine veikla įgyvendinimo apribojimai gali būti nustatyti tik su ta sąlyga, kad apribojimai faktiškai atitinka Europos Bendrijos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir nustatyto tikslo atžvilgiu nėra neproporcinga ir netoleruotina kliūtis, pažeidžianti pačią suteiktų teisių esmę“(85).
112. Iš anksčiau pateiktos ištraukos matyti, kad laisvės užsiimti profesine veikla ribojimų analizė yra analogiška analizei, atliktai dėl suderinamumo su proporcingumo principu(86).
113. Todėl, nors ir akivaizdu, kad visi draudimai bandyti ar pateikti į rinką kosmetikos gaminį tam tikra prasme gali riboti profesinę veiklą, dėl jau išsamiai nurodytų priežasčių(87) manau, kad šioje byloje aptariamas ribojimas nėra neproporcingai ribojantis laisvę užsiimti profesine veikla.
F – Ryšys su PPO teisės aktais
114. Nagrinėjant motyvus dėl ginčijamos nuostatos suderinamumo su PPO teisės aktais pirmiausia reikia nustatyti mastą, kuriuo į tokius motyvus gali būti atsižvelgta nagrinėjant ginčijamos nuostatos teisėtumą.
115. Kaip nurodė Prancūzijos vyriausybė, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog atsižvelgiant į PPO sutarties ir jos priedų pobūdį ir struktūrą, iš principo jie nėra taisyklės, į kurias Teisingumo Teismas turi atsižvelgti nagrinėdamas Bendrijos institucijų priemonių teisėtumą(88). Taip pat neginčijama, kad šis atvejis nepatenka nė į vieną iš Teisingumo Teismo šiam principui nustatytų išimčių, t. y. kai Bendrija siekia įgyvendinti konkretų įpareigojimą, kurį prisiėmė dalyvaudama PPO, arba kai Bendrijos priemonėje tiesiogiai nurodoma konkreti PPO sutarčių nuostata(89).
116. Tačiau šioje byloje prašydama panaikinti ginčijamą nuostatą Prancūzijos vyriausybė Teisingumo Teismo taip pat prašo pripažinti, kad šia nuostata įtvirtintas draudimas pateikti į rinką gaminius yra nesuderinamas su GATT sutartimi. Prancūzijos vyriausybė prašo Teisingumo Teismo pripažinti šią aplinkybę remiantis Bendrijos Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintu vadinamuoju „darnaus aiškinimo“ principu. Šis principas iš pradžių buvo suformuluotas taip: „Bendrijos sudarytų tarptautinių susitarimų viršenybė antrinių Bendrijos teisės aktų atžvilgiu reiškia, kad tokios nuostatos būtų aiškinamos, kiek įmanoma, suderinamai su šiais susitarimais“(90). Akivaizdu, kad ši formuluotė atspindi principą, jog jei antrinių Bendrijos teisės aktų tekstus galima aiškinti daugiau nei vienu būdu, pirmenybė, kiek įmanoma, turėtų būti teikiama aiškinimui, kuris yra suderinamas su Sutartimi(91). Todėl Teisingumo Teismas pripažino, kad jei Bendrija yra TRIPS sutarties šalis, ji privalo aiškinti teisės aktus dėl prekių ženklų kiek įmanoma atsižvelgdama į šios sutarties tekstą ir tikslą(92).
117. Šioje byloje Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad ginčijama nuostata nesuderinama su GATT tuo, jog draudžia pateikti į rinką kosmetikos gaminius, kurie bandyti su gyvūnais „kitu nei alternatyviuoju metodu po to, kai toks alternatyvusis metodas buvo įteisintas ir priimtas Bendrijos lygiu“(93). Prancūzijos vyriausybė teigia, kad tai sudaro mažiau palankų vertinimą GATT III straipsnio 4 dalies prasme, nes gaminių importuotojai į Bendriją privalo įteisinti savo alternatyvųjį bandymų metodą Bendrijos lygiu.
118. Kad ir kaip būtų, tai yra akivaizdu iš direktyvos redakcijos. Pavyzdžiui, skaitant ją bet kuriuo loginiu būdu, o tai pastebi ir Taryba, nėra jokios galimybės aiškinti ją kaip reiškiančią, kad pakaks ir OECD lygiu priimtų alternatyviųjų bandymų metodų. Todėl aš manau, kad šiuo atveju nuostata negali būti aiškinama alternatyviuoju būdu, kuris tariamai „labiau suderintas su GATT“. Darnaus aiškinimo principo esmė, kaip jau nurodyta, yra tai, kad juo vadovaujamasi „kiek įmanoma“ atsižvelgiant į aptariamo teisės akto formuluotę. Papildyčiau, kad mano nuomone, Prancūzijos vyriausybė iš tikrųjų siekia ne Direktyvos 2003/15 išaiškinimo, bet jos panaikinimo. Atkreipiu dėmesį, kad Prancūzijos vyriausybė nenurodo draudimo pateikti į rinką gaminius galimo aiškinimo, kuris, jos nuomone, būtų suderinamas su GATT.
119. Be to, remdamasis šioje byloje pateiktais motyvais, nesu įsitikinęs, kad ginčijama nuostata visais atvejais yra nesuderinama su GATT. Kadangi Prancūzijos vyriausybės motyvai šiuo klausimu buvo nepakankamai išplėtoti, kad leistų visapusiškai įvertinti šį klausimą, apsiriboju toliau nurodytomis pastabomis.
120. Nors dėl GATT III straipsnio 4 dalies manau, kad įmanoma, jog šiuo rinkos plėtros etapu tiek su gyvūnais, tiek ne su gyvūnais bandyti kosmetikos gaminiai pagal jų esamą konkurenciją vartotojo požiūriu vertinami kaip „panašūs“(94), abejoju, kad importuoti kosmetikos gaminiai būtų vertinami nepalankiau dėl reikalavimo Bendrijos lygiu įteisinti alternatyviuosius bandymų metodus. Nors akivaizdu, kad šis reikalavimas nėra formaliai diskriminuojantis, nes taikomas neišskiriant Bendrijos ir trečiųjų valstybių gamintojų, mano nuomone, taip pat nebuvo įrodyta, kad toks reikalavimas praktiškai nustatytų didesnę konkurencinę naštą trečiųjų valstybių gamintojams nei ES įmonėms(95). Šis reikalavimas bus taikomas kiekvienai kosmetikos įmonei kaip išankstinė jų gaminių pateikimo į ES rinką sąlyga. Nesuprantu, kodėl konkretaus alternatyviojo bandymų metodo patvirtinimas būtų sudėtingesnis ne ES įmonėms (palyginti, pavyzdžiui, su patvirtinimo gavimu OECD lygiu), o motyvų, kodėl taip turėtų būti, nenurodė ir Prancūzijos vyriausybė.
121. Be to, mano nuomone, byloje pateikti stiprūs argumentai, kad reikalavimas įteisinti alternatyviuosius bandymų metodus ES lygiu yra pateisinamas pagal GATT XX straipsnio b punktą. Mano nuomone, ypač toks reikalavimas tenkina reikalingumo kriterijų šios nuostatos prasme. Remiantis pateiktais įrodymais negalima nustatyti, ar ES galėjo imtis kitokios priemonės, kuri GATT jurisprudencijos prasme būtų vertinama kaip „mažiau nesuderinama“ su GATT(96).
122. Nors Prancūzijos vyriausybė teigia, kad tokia priemonė galėtų būti reikalavimas OECD lygiu įteisinti alternatyviuosius bandymų metodus, aišku, kad Bendrijos teisės aktų leidėjui ši galimybė buvo žinoma ir pagrįstai atmesta kaip nepakankamai efektyvi pasiekti direktyvos tikslą. Todėl 2000 m. pasiūlyme Komisija pabrėžia poreikį tvirtinti alternatyviuosius bandymų metodus Bendrijos lygiu:
„Nors Komisija privalo imtis pastangų įtikinti OECD priimti ECVAM įteisintus alternatyviuosius bandymų metodus, iš patirties aišku, kad kartais visoms OECD narėms priimti sukurtą bandymų metodą prireikdavo kelerių metų. Tokioje situacijoje, atsižvelgiant į gyvūnų gerovės moralinę svarbą, negalima laukti, kol jį priims OECD. Bendrijos lygiu reikalingas veiksmas, jei sukurti alternatyvieji bandymų metodai, kuriuos įteisino ar moksliškai patvirtino ECVAM bei pripažino ECVAM mokslo patariamasis komitetas. Todėl direktyvoje siūloma įtvirtinti naują požiūrį, pagal kurį priežiūros institucijai Europos lygiu pripažinus bandymų metodą, to pakaktų leisti teikti teisės aktų pasiūlymus dėl kosmetikos gaminių bandymo Europos Sąjungoje“.
123. Vadovaudamasis panašiais motyvais manau, kad reikalavimas patvirtinti bandymų metodą ES lygiu atitinka XX straipsnio chapeau įtvirtintas sąlygas, nes jis nėra savavališkas arba nepateisinamas diskriminavimas ar paslėptas tarptautinės prekybos ribojimas. Šiuo klausimu, priešingai nei Prancūzijos vyriausybė, manau, kad nagrinėjama byla skiriasi nuo bylos Shrimp, kurioje Apeliacinė taryba nusprendė, kad reikalavimas kitoms valstybėms įvestų specialią priežiūros programą, kuri iš esmės yra tapati jau egzistuojančiai, nesiaiškinant, ar tai proporcinga atsižvelgiant į šiose valstybėse egzistuojančias sąlygas, sudarytų savavališką ir nepateisinamą diskriminavimą(97). Tačiau nagrinėjamoje byloje, kaip jau nurodyta, reikalavimas patvirtinti bandymų metodus ES lygiu priimtas gera valia bei, Bendrijos teisės aktų leidėjo nuomone, buvo vienintelis būdas efektyviai pasiekti direktyvoje įtvirtintą gyvūnų apsaugos tikslą ir aiškiai skirtas maksimaliai padidinti ES patvirtintų alternatyviųjų metodų pripažinimą OECD lygiu(98).
124. Dėl šių priežasčių Prancūzijos vyriausybės motyvai dėl tariamo nesuderinamumo su GATT, mano nuomone, turėtų būti atmesti.
VI – Išvada
125. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, siūlau Teisingumo Teismui:
1. Atmesti Prancūzijos Respublikos ieškinį dėl 2003 m. vasario 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/15/EB 1 straipsnio 2 dalies tiek, kiek ja į Tarybos direktyvą 76/768/EEB įrašomas naujas 4a straipsnis dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo.
2. Priteisti iš Prancūzijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
1 – Originalo kalba: anglų.
2 – 2003 m. vasario 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/15/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 76/768/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo (OL L 66, 2003, p. 26).
3 – 1976 m. liepos 27 d. Tarybos direktyva 76/768/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo (OL L 262, 1976, p. 169).
4 – 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyva 93/35/EEB, šeštąjį kartą iš dalies keičianti Direktyvą 76/768/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo (OL L 151, 1993, p. 32). Iš dalies pakeistoje Direktyvos 76/768 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „Jei vystant tinkamus metodus, skirtus bandymams su gyvūnais pakeisti, nebuvo pasiekta pakankama pažanga, ypač tais atvejais, kai, nepaisant visų atitinkamų pastangų, alternatyvieji bandymų metodai nebuvo pakankamai moksliškai pagrįsti, kad užtikrintų lygiavertę vartotojo apsaugą, atsižvelgdama į OECD toksiškumo bandymo rekomendacijas, 10 straipsnyje nustatyta tvarka Komisija iki 1997 m. sausio 1 d. pateikia projektą priemonių, skirtų šios nuostatos įgyvendinimo datai atidėti pakankamam, tačiau bet kuriuo atveju ne trumpesniam nei dvejų metų laikotarpiui“.
5 – 1997 m. balandžio 17 d. Komisijos direktyva 97/18/EB, atidedanti datą, nuo kurios draudžiama daryti bandymus su gyvūnais tiriant kosmetikos gaminių ingredientus arba jų derinius (OL L 114, 1997, p. 43); 2000 m. birželio 19 d. Komisijos direktyva 2000/41/EB, antrą kartą atidedanti datą, nuo kurios draudžiama daryti bandymus su gyvūnais tiriant kosmetikos gaminių ingredientus arba jų derinius (OL L 145, 2000, p. 25).
6 – Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, septintąjį kartą iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 76/768/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo (COM (2000) 189).
7 – 2002 m. vasario 14 d. bendroji pozicija (EB) Nr. 29/2002, Tarybos priimta pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 251 straipsnio procedūrą, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 76/768/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo (OL C 113, 2002, E/06).
8 – Rekomendacija antrajam svarstymui dėl Tarybos bendrosios pozicijos, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 76/768/EEB (PE 232.072/DEF).
9 – COM (2002) 435(01).
10 – Ataskaita dėl Europos Parlamento ir Tarybos Taikinimo komiteto patvirtintos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 76/768/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo bendro teksto (PE-CONS 3668/2002 – C5-0557/2002 – 2000/0077(COD)).
11 – 4a straipsnio 3 dalyje „gatavas kosmetikos gaminys“ apibrėžiamas kaip į rinką pateiktas galutinės sudėties kosmetikos gaminys, kurį gali įsigyti vartotojas, arba gaminio prototipas (kuris savo ruožtu apibrėžiamas kaip pirmasis modelis arba projektas, dar negaminamas partijomis, bet pagal kurį gaminamas arba galutinai sukuriamas galutinis kosmetikos gaminys).
12 – 4a straipsnyje nustatyta, kad Komisija 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir po konsultacijų su Kosmetikos gaminių ir vartotojams skirtų ne maisto produktų mokslo komitetu (KGVSNPMK) ne vėliau kaip iki 2004 m. rugsėjo 11 d. parengia Direktyvos 2003/15 IX priedo tekstą. Žr. 2004 m. rugsėjo 15 d. Komisijos direktyvą 2004/94/EEB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvos 76/768/EEB IX priedą (OL L 294, 2004, p. 28).
13 – Žr. 2004 m. spalio 1 d. Komisijos personalo darbinį dokumentą, SEC(2004) 1210, laipsniško bandymų su gyvūnais nutraukimo kalendoriniai planai pagal septintąjį Kosmetikos direktyvos (Tarybos direktyva 76/768/EEB) pakeitimą.
14 – 4a straipsnio 2.1 dalis.
15 – Žr. Direktyvos 76/768 9 straipsnį su pakeitimais, padarytais Direktyvos 2003/15 1 straipsnio 9 dalimi, pagal kurį šiose metinėse ataskaitose turi būti aptarta ir pažanga, kurią Komisija pasiekė stengdamasi, kad OECD priimtų alternatyviuosius Bendrijos lygiu įvertintus metodus ir kad valstybės, kurios nėra narės, pripažintų rezultatus, Bendrijoje įteisintus pagal alternatyviuosius metodus atliekamus saugos bandymus, ypač įgyvendinant Bendrijos ir šių šalių bendradarbiavimo susitarimus; ir tai, kaip buvo atsižvelgta į mažųjų ir vidutinių įmonių poreikius.
16 – 4a straipsnio 2.4 dalyje nustatyta, kad „Šiame leidime turi būti išdėstytos leidžiančios nukrypti nuostatos taikymo sąlygos dėl konkrečių tikslų, trukmės ir rezultatų ataskaitos. Leidžiančios nukrypti nuostatos taikomos, tik jei: a) ingredientas plačiai naudojamas ir negali būti pakeistas kitu ingredientu, galinčiu atlikti panašią funkciją; b) pateikiami neginčijami konkrečios žmonių sveikatos problemos įrodymai, o būtinumas daryti bandymus su gyvūnais patvirtinamas ir įrodomas pateikiant išsamų tyrimų protokolą, pateiktą įvertinimui pagrįsti“.
17 – Direktyvos 2003/15 1 straipsnio 1 dalis.
18 – Direktyvos 2003/15 1 straipsnio 2 dalis (į Direktyvą 76/768 įrašanti naują 4b straipsnį).
19 – Direktyvos 2003/15 1 straipsnio 3 ir 4 dalys. Direktyvos 2003/15 2 straipsniu valstybės narės imasi „būtinų priemonių“, kurios užtikrintų, kad Bendrijoje įsisteigę gamintojai ir importuotojai nuo 2005 m. kovo 11 d. nebepateiktų į rinką gaminių, neatitinkančių šios direktyvos reikalavimų.
20 – Tačiau teisinio saugumo sumetimais direktyva nustatė 1 straipsnio 1 dalies, kuria išbraukiamas Direktyvos 76/768 4 straipsnio 1 dalies i punktas, taikymą atgaline data (t. y. draudimą atlikti kosmetikos bandymus su gyvūnais, taikomą nuo 2002 m. birželio 30 d.).
21 – 1986 m. lapkričio 24 d. Tarybos direktyva 86/609/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsauga, suderinimo (OL L 358, 1986, p. 1).
22 – Žr., pavyzdžiui, 2001 m. balandžio 5 d. PPO Apeliacinės tarybos ataskaitą EB byloje – Asbestas, WT/DS135/AB/R.
23 – 2000 m. spalio 5 d. Sprendimas Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą (C‑376/98, Rink. p. I‑8419).
24 – Žr., pavyzdžiui, 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimą Metronome Musik (C‑200/96, Rink. p. I‑1953, 21 punktas).
25 – 2002 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Pfizer Animal Health prieš Tarybą (T‑13/99, Rink. p. II‑3305).
26 – 1999 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Portugalija prieš Tarybą (C‑149/96, Rink. p. I‑8395).
27 – 1996 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑61/94, Rink. p. I‑3989).
28 – Žr., pavyzdžiui, 2001 m. sausio 10 d. PPO Apeliacinės tarybos ataskaitą Korėjos byloje – Įvairios priemonės dėl jautienos, WT/DS161/AB/R, WT/DS169/AB/R.
29 – Žr. 1998 m. lapkričio 6 d. PPO Apeliacinės tarybos ataskaitą JAV byloje – Krevetės, WT/DS58/AB/R.
30 – Žr. 53 punktą.
31 – Šiuo klausimu Taryba atkreipia dėmesį į direktyvos dešimtą konstatuojamąją dalį.
32 – Šiuo klausimu Parlamentas nurodo 1998 m. kovo 31 d. Sprendimą Prancūzija prieš Komisiją (Kali und Salz) (C‑68/94, Rink. p. I‑1375).
33 – Žr. 1974 m. spalio 23 d. Sprendimą Transocean Marine Paint (C‑17/74, Rink. p. 1063, 21 punktas); 32 išnašoje minėto sprendimo Kali und Salz 256 punktą; 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimą KomisijapriešTarybą (C‑29/99, Rink. p. I‑11221, 45 punktas).
34 – 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas (C‑239/01, Rink. p. I‑10333).
35 – Ten pat, 34 punktas.
36 – Ten pat, 35 punktas.
37 – Aptariamo reglamento 10 straipsnis.
38 – 34 išnašoje minėto sprendimo C‑239/01 37 punktas.
39 – 2000 m. spalio 5 d. Sprendimas Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą (C‑376/98, Rink. p. I‑8419).
40 – Ypač žr. 1966 m. liepos 13 d. Sprendimą Consten ir Grundig sujungtose bylose 56/64 ir 58/64 (Rink. p. 299) ir 33 išnašoje minėtą sprendimą Transocean Marine Paint (C‑17/74).
41 – 122 punktas.
42 – 128 punktas.
43 – 33 išnašoje minėtas sprendimas Komisija prieš Tarybą (C‑29/99).
44 – 46 punktas.
45 – Žr. 33 išnašą.
46 – 75 punktas.
47 – Jame nustatyta, kad nuo 2002 m. birželio 30 d. valstybės narės draudžia pateikti į rinką kosmetikos gaminius, kurie buvo bandomi su gyvūnais (žr. šios išvados 3 punktą).
48 – Apie įvairias teisinio saugumo reikšmes Bendrijos teisėje žr. J. P. Puissochet ir H. Légal, „Le principe de sécurité juridique dans la jurisprudence de la Court de justice des Communautés européennes“, Les Cahiers du Conseil Constitutionnel, Nr. 11/2001, p. 98.
49 – T. y. idėjos, kad teisės aktų galimų aiškinimų gausą lemia pačios kalbos įgimtas neapibrėžtumas. Žr. pvz., Ronald Dworkin „Law’s Empire“, Fontana Press, Londonas. 1986.
50 – 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyva 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL L 39, 1976, p. 40); 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, 1968, p. 2); 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77).
51 – Žr. pavyzdžiui, 1987 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Airija prieš Komisiją (C‑325/85, Rink. p. 5041) ir 1997 m. sausio 22 d. Sprendimą Opel Austria (T‑115/94, Rink. p. II‑39, 124 punktas bei jame nurodyti sprendimai).
52 – Žr. pavyzdžiui, Teisingumo Teismo praktiką, kurioje pagarba teisinio saugumo principui buvo laikoma aplinkybe, patvirtinančia konkretų sprendimą ar aiškinimą, pvz., 1981 m. Sprendimą Muitinės tarnyba prieš Société anonyme Grondrand Frères (C‑169/80, Rink. p. 1931 (teisinio saugumo sumetimais aptariami gaminiai turi būti įtraukti į konkretų Bendrojo muitų tarifo poskyrį)); 51 išnašoje nurodytas sprendimas Airija prieš Komisiją (C‑325/85 (teisinio saugumo sumetimais Komisijos pateiktas vienašališkas pasiūlymas dėl žuvų kvotos Airijai negali būti vertinamas kaip Bendrijos taisyklės)); 1988 m. birželio 21 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑257/86, Rink. p. 3249 (Italijos taisyklių teisinis neapibrėžtumas reiškė, kad jos buvo taikomos pažeidžiant Bendrijos teisę)); 1993 m. birželio 16 d. Sprendimas Prancūzija prieš Komisiją (C‑325/91, Rink. p. 3283 (teisinio saugumo sumetimais kiekvienos Bendrijos teisės nuostatos privalomumas turėtų būti teisiškai pagrįstas)).
53 – 2001 m. spalio 9 d. Sprendimas Nyderlandai prieš Parlamentą ir Tarybą (C‑377/98, Rink. p. I‑7079).
54 – 87–88 punktai. Galiausia ieškinys buvo atmestas.
55 – Retas tokio atvejo pavyzdys yra byla Opel Austria, kurioje ieškovė reikalavo panaikinti 1993 m. gruodžio mėn. Tarybos reglamentą, kuriuo nustatomas 4,9 % dydžio importo mokestis tam tikroms jos gaminamoms pavarų dėžėms tuo pagrindu, kad, inter alia, tai prieštaravo 1994 m. sausio 1 d. įsigaliojusiam EEE susitarimui, draudžiančiam importo ir eksporto muitus bei visus lygiaverčio poveikio mokėjimus. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad priimdama ginčijamą reglamentą „Taryba sąmoningai sudarė situaciją, jog nuo 1994 m. sausio mėn. tuo pačiu metu galiotų dvi viena kitai prieštaraujančios teisės normos. Todėl ginčijamas reglamentas negali būti laikomas Bendrijos teisės aktu, kuris yra aiškus, ir jo veikimas (taikymas) negali būti laikomas numatomu asmenų, kuriems jis taikomas“. Reglamentas buvo panaikintas. 51 išnašoje nurodytas sprendimas Opel Austria T‑115/94, 125 punktas.
56 – Žr., pavyzdžiui, 6 išnašoje nurodyto Komisijos pasiūlymo dėl direktyvos 2.4 dalį, kurioje nustatoma, kad „siekiant suteikti vartotojams daugiau informacijos, šiame pasiūlyme taip pat numatoma galimybė gamintojui ar asmeniui, kuris atsakingas už gaminio pateikimą į rinką, nurodyti, kad bandymai su gyvūnais nebuvo atliekami (tiesiogiai ar netiesiogiai). Tačiau kad būtų išvengta piktnaudžiavimo tokiais nurodymais, Komisija, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, parengs gaires, apibrėžiančias tokių nurodymų naudojimą. Į šias gaires būtina įtraukti specialiąsias nuostatas, kuriomis reikalaujama, kad galutinis gaminys ir ingredientai nebuvo bandomi su gyvūnais, taip pat ir tikslais, kurie neįeina į direktyvos taikymo sritį“.
57 – Šiame straipsnyje nustatyta, kad priežiūros tikslais gamintojas, jo atstovas ar asmuo, kurio užsakymu kosmetikos gaminys gaminamas, arba asmuo, atsakingas už importuoto kosmetikos gaminio pateikimą į Bendrijos rinką, privalo laikyti „duomenis apie visus gamintojo, jo atstovų arba tiekėjų darytus bandymus su gyvūnais, kuriant gaminį arba įvertinant gaminio ir jo ingredientų saugą, įskaitant visus bandymus su gyvūnais, padarytus vykdant valstybių, kurios nėra narės, įstatymų arba reglamentų reikalavimus“, tokiu būdu, kad jie būtų lengvai prieinami suinteresuotosios valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms.
58 – Žr. taip pat 6 išnašoje nurodytą Komisijos pasiūlymo dėl direktyvos 1.2.3 punktą: „Pagal dabartinę Direktyvos 76/768 4 straipsnio 1 dalies i punkto redakciją valstybės narės privalo uždrausti kosmetikos gaminių, kurių ingredientai buvo bandomi su gyvūnais po 2000 m. birželio 30 d., pateikimą į rinką, neatsižvelgiant į aplinkybę, ar tokie gaminiai yra pagaminti Europos Sąjungoje, ar importuoti iš trečiųjų valstybių“.
59 – 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Arnold André (C‑434/02, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 45 punktas); 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimas BAT (C‑491/01, Rink. p. I‑11453, 122 punktas). Taip pat žr., inter alia, 1987 m. lapkričio 18 d. Sprendimą Maizena (137/85, Rink. p. 4587, 15 punktas); 1993 m. gruodžio 7 d. Sprendimą ADM Ölmühlen (C‑339/92, Rink. p. I‑6473, 15 punktas) ir 2002 m. liepos 11 d. Sprendimą Käserei Champignon Hofmeister (C‑210/00, Rink. p. I‑6453, 59 punktas).
60 – 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Fedesa (C‑331/88, Rink. p. 4023, 13 punktas). Žr. 2004 m. gruodžio 16 d. generalinio advokato Ruiz‑Jarabo Colomer išvados byloje Belgija prieš Komisiją (C‑110/03) 71 punktą; 59 išnašoje nurodytą 2003 m. liepos 10 d. Sprendimą Komisija prieš EBI (C‑15/00, Rink. p. I‑7281); 59 išnašoje nurodytą sprendimą BAT (C‑491/01); 58 išnašoje nurodytą sprendimą Maizena (137/85); 1979 m. vasario 20 d. Sprendimą Buitoni, 122/78, Rink. p. 677, 1 punktas).
61 – Žr. 59 išnašoje nurodytos mano išvados byloje BAT 225 punktą.
62 – 58 išnašoje minėto sprendimo Arnold André (C‑434/02) 46 punktas; 59 išnašoje minėto sprendimo BAT (C‑491/01) 123 punktas. Šiuo klausimu žr. 1996 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Jungtinė Karalystė prieš Tarybą (C‑84/94, Rink. p. I‑5755, 59 punktas); 1997 m. gegužės 13 d. Sprendimą Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą (C‑233/94, Rink. p. I‑2405, 55 ir 56 punktai) ir 1998 m. gegužės 5 d. Sprendimą National Farmers’ Union ir kiti (C‑157/96, Rink. p. I‑2211, 61 punktas); 60 išnašoje minėtą sprendimą Fedesa (C‑331/88, 14 punktas).
63 – Žr., pavyzdžiui, 60 išnašoje minėto sprendimą Fedesa (C‑331/88, 14 punktas); 1994 m. spalio 5 d. Sprendimą Vokietija prieš Tarybą (C‑280/93, Rink. p. I‑4973, 89 punktas).
64 – Tai gali būti atskirta nuo motyvo, kuriuo pagrindžiama Komisijos priimtų administracinių sprendimų ribota teisminė kontrolė, t. y. aktui priimti atliekamų ekonominių ir techninių veiksnių analizės sudėtingumo.
65 – Žr., pavyzdžiui, 1983 m. balandžio 23 d. Sprendimą Parti Ecologiste „Les Verts“ prieš Parlamentą (294/83, Rink. p. 1339); 1991 m. gegužės 22 d. Sprendimą Parlamentas prieš Tarybą (Chernoby’l) (C‑70/88, Rink. p. I‑4529).
66 – Todėl Parlamentas pastebi, kad siekiant kompromiso buvo surengti aštuoni COREPER, Parlamento ir Komisijos atstovų „trišaliai“ susitikimai (žr. 10 punktą).
67 – Taip pat žr. 8 išnašoje nurodyto Parlamento pasiūlymo dėl direktyvos dalinio pakeitimo antrame svarstyme 12 punktą: „viešoji nuomonė reikalauja, kad kosmetikos gaminių bandymai su gyvūnais būtų uždrausti“.
68 – Europos Parlamento 2004 m. vasario 20 d. raštas Teisingumo Teismui, kuriuo patvirtinamas pageidavimas būti išklausytam žodinio bylos nagrinėjimo metu.
69 – Direktyvos 7 konstatuojamoji dalis.
70 – Žr. 22 punktą.
71 – 2001 m. liepos 12 d. Sprendimas Jippes (C‑189/01, Rink. p. I‑5689).
72 – 85 punktas.
73 – Pavyzdžiui, 6 išnašoje nurodytame Komisijos pasiūlymo dėl direktyvos 2.3 punkte laikomasi kitokio požiūrio: „Europos Sąjunga privalės priimti su gyvūnais atliktų tyrimų duomenis, kurie galės būti naudojami kaip pagalbiniai kosmetikos ingredientų (gaminių) duomenys. Visais atvejais tokie tyrimai turėtų būti atlikti siekiant atitikti trečiųjų valstybių teisės aktų reikalavimus. Šio požiūrio pagrindas yra abipusis pripažinimas, t. y. būtų nepagrįsta, jei Europos Sąjunga reikalautų pakartoti bandymus taikant alternatyviuosius metodus, nes tai sudarytų kliūtį prekybai ir galėtų paveikti palankią situaciją, kuri susijusi su Europos in vitro duomenų pripažinimu. Toks požiūris taip pat leidžia atremti kritiką, pagal kurią naujos, su PPO suderintos teisinės priemonės, susijusios su bandymais su gyvūnais, kosmetikos gaminių sektoriuje paprasčiausiai „eksportuoja“ problemą. Tai yra rimta iniciatyva, kuria siekiama priežiūros institucijų suteikiamo alternatyvių metodų pripažinimo pasauliniu mastu“.
74 – 7 išnaša, 10 punktas.
75 – Žr. 12 punktą.
76 – 4a straipsnio 2.4 dalis.
77 – 4a straipsnio 2.3 dalis.
78 – 4a straipsnio 2.1 dalis.
79 – 11 konstatuojamoji dalis.
80 – 7 konstatuojamoji dalis.
81 – Žr., pavyzdžiui, 5 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodyta, kad Komisija turėtų parengti rekomendacijas, kaip palengvinti metodų, kurie, įvertinant gatavų kosmetikos gaminių saugą, nenaudoja gyvūnų, taikymą, ypač mažosiose ir vidutinėse įmonėse. Žr. taip pat 2004 m. kovo Komisijos ad hoc grupės, kurią sudarė jos tarnybų darbuotojai, pramonės įgaliotieji atstovai, gyvūnų gerovės ir vartotojų asociacijų bei OECD atstovai, parengtą ataskaitą, kuri skirta laipsniškam bandymų su gyvūnais nutraukimo kalendorinių planų kosmetikos direktyvos tikslais sudarymui, žr.: http://pharmacos.eudra.org/F3/cosmetic/AnimalTest.htm
82 – Sprendimo C‑434/02 100 punktas, paimtas iš 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Komisija prieš Daniją (C‑192/01, Rink. p. I‑9693).
83 – 59 išnašoje minėto sprendimo Arnold André (C‑434/02, 98 punktas).
84 – Žr. šios išvados 71–87 punktus.
85 – 24 išnašoje minėtas sprendimas Metronome Musik (C‑200/96, 21 punktas). Taip pat žr. 2004 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo (pirmosios kolegijos) sprendimą Ispanija ir Suomija prieš Parlamentą ir Tarybą (sujungtos bylos C‑184/02 ir C‑223/02, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 52 punkt); 2004 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo (antrosios kolegijos) sprendimą Di Lenardo Adriano ir Dilexport prieš Ministero delCommercio con l’Estero (sujungtos bylos C‑37/02 ir C‑38/02, 82 punkts).
86 – Kaip nurodoma generalinio advokato P. Maduro išvadoje byloje Lili Georgieva Panayotova ir kiti prieš Minister voor Vreemdelingenzaken enIntegratie (C‑327/02, dar nepaskelbta Rinkinyje), „subjektinės teisės ribojimo testas priklauso ne tik nuo ribojančios priemonės poveikio pačiai subjektinei teisei įvertinimo. Jis taip pat priklauso nuo tikslo, kurio siekia priemonė, ir priemonės tinkamumo šiam tikslui pasiekti. Nors šiam testui proporcingumas ar net mažiau ribojančios alternatyvios priemonės buvimas (poreikis) nėra lemiamas veiksnys, vis dėlto jis reikalauja įvertinti priemonių ir tikslų tinkamumą ar adekvatumą“. 2004 m. vasario 19 d. pateiktos generalinio advokato P. Maduro išvados byloje Lili GeorgievaPanayotova ir kiti prieš Minister voor Vreemdelingenzaken en Integratie ( C‑327/02, 43 punktas).
87 – 88–105 punktai.
88 – Žr. 26 išnašoje minėtą sprendimą Portugalija prieš Tarybą (C‑149/96, 47 punktas); 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Dior (sujungtos bylos C‑300/98 ir C‑392/98, Rink. p. I‑11307, 43 punktas).
89 – Žr. 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimą Nakajima prieš Tarybą (C‑69/89, Rink. p. I‑2069, 31 punktas); 26 išnašoje minėto sprendimo Portugalija prieš Tarybą 49 punktą.
90 – 27 išnašoje minėto sprendimo Komisija prieš Vokietiją (C‑61/94) 52 punktas.
91 – Ten pat.
92 – 2004 m. lapkričio 16 d. Sprendimas Anheuser‑Busch (C‑245/02, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 42 punktas); taip pat žr. 1998 m. birželio 16 d. Sprendimą Hermès International (C‑53/96, Rink. p. I‑3603) ir 88 išnašoje nurodytą sprendimą Dior.
93 – 4a straipsnio 1 dalies a punktas.
94 – Žr. principus, įtvirtintus 1996 m. lapkričio 1 d. Apeliacinės tarybos ataskaitoje Japonijos byloje – Svaigieji gėrimai II, WT/DS8/AB/R, WT/DS11/AB/R ir 22 išnašoje nurodytoje Apeliacinės tarybos ataskaitoje EB byloje – Asbestas.
95 – Žr. išsamiau 28 išnašoje nurodytos Apeliacinės tarybos ataskaitos Korėjos byloje – Įvairiospriemonės dėl jautienos 142 punktą, kuriame ji komisijoms perdavė nagrinėti klausimą dėl „priemonės esmės ir poveikio“; 2002 m. sausio 29 d. ataskaitos byloje JAV – FSC (EB pagal 21.5 straipsnį pateiktas ieškinys), WT/DS108/AB/RW, 215 punktą. Dėl neišskiriant gamintojų taikomos priemonės, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia III straipsnio 4 daliai, žr. 1992 m. vasario 18 d. Vertinimo komisijos ataskaitą Kanados byloje – Provincial Liquor Boards (JAV), BISD 39S/27.
96 – Žr., pavyzdžiui, 28 išnašoje nurodytą Apeliacinės tarybos ataskaitą Korėjos byloje – Įvairios priemonės dėl jautienos.
97 – Šioje byloje JAV iš kitų narių reikalavo priimti panašias priežiūros programas, susijusias su vėžlių apsauga, kad jos galėtų eksportuoti krevetes į JAV: 29 išnašoje nurodyta Apeliacinės tarybos ataskaita Jungtinių Valstijų byloje – draudimas importuoti tam tikras krevetes ir krevečių gaminius.
98 – Žr., pavyzdžiui, 4a straipsnio redakciją, kurioje kiekvienam draudimui įvesti vartojama frazė: „atsižvelgiant į OECD vykdomo patvirtinimo eigą“; direktyvos 1 straipsnio 9 dalį, kurioje nustatoma, kad Komisija kasmet pateikia ataskaitą apie pažangą, kurią Komisija pasiekė stengdamasi, kad OECD priimtų alternatyviuosius metodus, įteisintus Bendrijos lygiu, ir kad valstybės, kurios nėra narės, pripažintų rezultatus, gautus Bendrijoje darant saugos bandymus, kuriuose taikomi alternatyvieji metodai, ypač įgyvendinant Bendrijos ir šių šalių bendradarbiavimo susitarimus; direktyvos 10 konstatuojamąją dalį, kurioje nustatyta, kad reikėtų skatinti, kad valstybės ne narės pripažintų Bendrijoje sukurtus alternatyviuosius metodus ir kad Komisija ir valstybės narės turėtų imtis visų reikiamų žingsnių, kurie palengvintų šių metodų pripažinimą OECD lygiu.