19.10.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 282/1

(1)

2015 m. lapkričio 30 d.–gruodžio 12 d. Paryžiuje vykusioje 21-oje Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (toliau – JTBKKK) šalių konferencijoje priimtas susitarimo dėl pasaulinio atsako į klimato kaitą stiprinimo tekstas;

(2)

Paryžiaus susitarimas pasirašytas 2016 m. balandžio 22 d., laikantis Tarybos sprendimo (ES) 2016/590 (2);

(3)

Paryžiaus susitarimas įsigalios trisdešimtą dieną nuo dienos, kai bent 55 JTBKKK Šalys, kuriose bendras išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (toliau – ŠESD) kiekis sudaro bent apie 55 % viso šių išmetamų dujų kiekio, bus deponavusios savo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentus. JTBKKK Šalys taip pat yra Sąjunga ir jos valstybės narės. 2016 m. kovo 18 d. išvadose Europos Vadovų Taryba pabrėžė, kad Sąjunga ir jos valstybės narės turi sudaryti Paryžiaus susitarimą kuo skubiau ir pakankamai laiku, kad būtų susitarimo Šalys nuo jo įsigaliojimo dienos;

(4)

Paryžiaus susitarimu pakeičiama 1997 m. Kioto protokole numatyta sistema;

(5)

Paryžiaus susitarime, inter alia, nustatytas ilgalaikis tikslas, atitinkantis siekį užtikrinti, kad pasaulio temperatūra didėtų gerokai mažiau nei 2 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu, ir toliau siekti, kad temperatūros didėjimas neviršytų 1,5 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu. Kad pasiektų šį tikslą, Šalys parengs nuosekliai išdėstytus nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus, apie juos praneš ir juos palaikys;

(6)

Paryžiaus susitarime numatyta, kad nuo 2023 m. Šalys, remdamosi naujausiomis mokslinėmis žiniomis ir ligtoliniais įgyvendinimo duomenimis, kas penkerius metus atliks bendros pažangos įvertinimą: bus įvertinta pažanga ir svarstomi išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo, prisitaikymo prie klimato kaitos ir paramos teikimo klausimai; kiekvienos Šalies nuosekliai išdėstytais įpareigojančiais veiksmais turi būti siekiama pažangos, palyginti su tuo metu galiojančiais jos įpareigojančiais veiksmais, ir jie turi parodyti patį didžiausią galimą užmojį;

(7)

privalomas tikslas ne vėliau kaip 2030 m. bent 40 % sumažinti viduje išmetamą ŠESD kiekį visuose ekonomikos sektoriuose, palyginti su 1990 m., patvirtintas 2014 m. spalio 23 ir 24 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose dėl 2030 m. klimato ir energetikos politikos strategijos. 2015 m. kovo 6 d. Taryba šį Sąjungos ir jos valstybių narių įsipareigojimą priėmė kaip jų numatomą nacionaliniu lygmeniu nustatytą įpareigojantį veiksmą ir pateikė jį JTBKKK Sekretoriatui;

(8)

komunikate, pridedamame prie pasiūlymo dėl Paryžiaus susitarimo pasirašymo Sąjungos vardu, Komisija pabrėžė, kad siekiant visuotinio perėjimo prie švarios energetikos būtina keisti investicijų kryptis ir taikyti paskatas visose politikos srityse. Vienas iš pagrindinių Sąjungos prioritetų – sukurti atsparią energetikos sąjungą, kad piliečiai būtų aprūpinami saugiai ir tvariai tiekiama energija, kuri būtų įperkama, o jos kainos konkurencingos. Tam reikia toliau vykdyti plataus užmojo klimato politiką ir vystyti kitus energetikos sąjungos aspektus;

(9)

2015 m. rugsėjo 18 d. išvadose Taryba patvirtino, kad Sąjunga ir jos valstybės narės ketina veiksmų pagal Paryžiaus susitarimą imtis bendrai, ir palankiai įvertino Norvegijos ir Islandijos ketinimą dalyvauti bendrai vykdant šiuos veiksmus;

(10)

dėl Sąjungos ir jos valstybių narių bendrų veiksmų bus susitarta tinkamu laiku ir juose bus numatytas atitinkamas Sąjungai ir jos valstybėms narėms priskirtas išmetamųjų teršalų kiekis;

(11)

Paryžiaus susitarimo 4 straipsnio 16 dalyje reikalaujama Sekretoriatą informuoti apie ketinimą veikti išvien, įskaitant apie kiekvienai Šaliai atitinkamu laikotarpiu priskirtą išmetamųjų teršalų kiekį;

(12)

Paryžiaus susitarimas atitinka Sutarties 191 straipsnyje nurodytus Sąjungos aplinkos apsaugos tikslus, t. y. išlaikyti, saugoti ir gerinti aplinkos kokybę, saugoti žmonių sveikatą ir remti tarptautinio lygio priemones, skirtas regioninėms ar pasaulinėms aplinkos problemoms spręsti, visų pirma kovai su klimato kaita;

(13)

Paryžiaus susitarimas ir kompetencijos deklaracija turėtų būti patvirtinti Sąjungos vardu,

19.10.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 282/4

a)

užtikrinti, kad vidutinės pasaulio temperatūros didėjimas būtų gerokai mažesnis nei 2 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu, dedant pastangas, kad temperatūros didėjimas neviršytų 1,5 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu, suvokiant, kad tai gerokai sumažintų klimato kaitos pavojų ir poveikį;

b)

didinti gebėjimą prisitaikyti prie neigiamo klimato kaitos poveikio ir skatinti atsparumą klimato kaitai ir mažu išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiu pasižyminčią plėtrą tokiu būdu, kad nekiltų grėsmė maisto gamybai;

c)

užtikrinti, kad skiriamas finansavimas atitiktų išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažėjimo trajektoriją ir klimato kaitai atsparią plėtrą.

a)

skatinti išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimą, kartu skatinant darnų vystymąsi;

b)

suteikti paskatų ir sudaryti geresnes sąlygas Šalies įgaliotiems viešiesiems ir privatiems subjektams dalyvauti išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo veikloje;

c)

padėti mažinti išmetamųjų teršalų kiekį priimančiojoje Šalyje, kuriai švelninimo veikla bus naudinga dėl sumažėjusio išmetamųjų teršalų kiekio, kuriuo galės pasinaudoti ir kita Šalis vykdydama savo nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus;

d)

pasiekti, kad būtų sumažintas bendras pasaulinis išmetamųjų teršalų kiekis.

a)

skatinti didesnius taršos mažinimo švelninimo ir prisitaikymo užmojus;

b)

didinti viešojo ir privačiojo sektoriaus dalyvavimą įgyvendinant nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus;

c)

numatyti priemonių ir atitinkamų institucijų bendradarbiavimo koordinavimo galimybes.

a)

dalydamosi informacija, gerąja praktika, patirtimi ir įgytomis žiniomis, taip pat ir tais atvejais, kai tai susiję su mokslu, planavimu, politika ir prisitaikymo veiksmų įgyvendinimu;

b)

stiprindamos institucines struktūras, skirtas reikiamai informacijai bei žinioms susisteminti ir techninei paramai bei konsultacijoms Šalims teikti, įskaitant Konvencijoje šiam Susitarimui įgyvendinti nustatytas priemones;

c)

stiprindamos mokslines žinias klimato kaitos srityje, įskaitant mokslinius tyrimus, sistemišką klimato kaitos stebėseną ir ankstyvojo perspėjimo sistemas, tokiais būdais, kad tai suteiktų naudingos informacijos klimato tarnyboms ir padėtų priimti sprendimus;

d)

padėdamos besivystančioms valstybėms, šio Susitarimo Šalims, nustatyti veiksmingą prisitaikymo praktiką, prisitaikymo poreikius, prioritetus, paramą, teikiamą ir gaunamą prisitaikymo veiksmams ir pastangoms, taip pat sunkumus bei trūkumus taip, kad tai skatintų gerąją patirtį;

e)

didindamos prisitaikymo veiksmų veiksmingumą ir ilgaamžiškumą.

a)

prisitaikymo veiksmus, įsipareigojimų vykdymą ir (arba) dedamas pastangas;

b)

nacionalinių prisitaikymo planų rengimo ir įgyvendinimo procesą;

c)

klimato kaitos poveikio ir pažeidžiamumo vertinimą, kuriuo siekiama parengti nacionaliniu lygmeniu nustatomus prioritetinius įpareigojančius veiksmus, atsižvelgiant į pažeidžiamus asmenis, vietoves ir ekosistemas;

d)

prisitaikymo planų, politikos, programų ir veiksmų stebėjimą, vertinimą ir atitinkamų žinių kaupimą;

e)

socialinių, ekonominių ir ekologinių sistemų atsparumo stiprinimą ekonomikos diversifikavimo, tvaraus gamtinių išteklių valdymo ir kt. priemonėmis.

a)

įvertinamos besivystančių valstybių, šio Susitarimo Šalių, prisitaikymo pastangos;

b)

stiprinamas prisitaikymo veiksmų įgyvendinimas, atsižvelgiant į šio straipsnio 10 dalyje minėtą pranešimą apie prisitaikymą;

c)

įvertinamas prisitaikymo ir prisitaikymui skirtos paramos tinkamumas ir veiksmingumas;

d)

įvertinama bendra pažanga siekiant visuotinio prisitaikymo tikslo, nurodyto šio straipsnio 1 dalyje.

a)

ankstyvąsias perspėjimo sistemas;

b)

pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms;

c)

lėtai prasidedančius reiškinius;

d)

reiškinius, galinčius sukelti neatitaisomus ilgalaikius nuostolius ir žalą;

e)

kompleksinį rizikos vertinimą ir valdymą;

f)

rizikos draudimo priemones, klimato rizikos paskirstymą ir kitus draudimo sprendimus;

g)

neturtinę žalą;

h)

bendruomenių, pragyvenimo šaltinių ir ekosistemų atsparumą.

a)

nacionalinę dėl žmogaus veiklos iš taršos šaltinių išmesto ir šalinimo absorbentais pašalinto išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio apskaitos ataskaitą, parengtą pagal gerąja patirtimi pagrįstas metodikas, pripažintas Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ir sutartas Šalių konferencijoje, kuri yra ir šio Susitarimo Šalių susirinkimas;

b)

informaciją, leidžiančią stebėti pažangą, pasiektą įgyvendinant Šalies nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus ir pasiekiant jų tikslus pagal 4 straipsnį.

a)

steigia tokius pagalbinius komitetus, kokių reikia šiam Susitarimui įgyvendinti; ir

b)

atlieka bet kokias kitas funkcijas, kurių prireikia šiam Susitarimui įgyvendinti.

19.10.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 282/19

(1)

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1235/2008 (2) nustatytos išsamios ekologiškų produktų importo iš trečiųjų šalių taisyklės;

(2)

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1235/2008 nustatytas laikotarpis, per kurį kontrolės įstaigos ir institucijos turi pateikti prašymus dėl atitikties pripažinimo pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 32 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kad nuostatų dėl reikalavimus atitinkančių produktų importo įgyvendinimas vis dar vertinamas, o susijusios rekomendacijos, pavyzdžiai, klausimynai ir reikiama elektroninių duomenų perdavimo sistema, vis dar kuriami, kontrolės įstaigų ir kontrolės institucijų prašymų teikimo terminas turėtų būti pratęstas;

(3)

iš patirties žinoma, kad valstybių narių ekologiškų produktų siuntų tikrinimo prieš juos išleidžiant į laisvą apyvartą Sąjungoje praktika skiriasi. Kad kontrolė būtų vykdoma nuosekliai ir veiksmingai, reikėtų patikslinti, kokių rūšių tikrinimus būtina atlikti tikrinant siuntas, atsižvelgiant į rizikos įvertinimą, kurį reikia atlikti pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 27 straipsnio 3 dalį. Taip pat tikslinga performuluoti už siuntų tikrinimą ir patikrinimo sertifikatų tvirtinimą atsakingų institucijų apibrėžtį, patikslinant, kad tos institucijos yra kompetentingos institucijos, atsakingos už oficialią ekologiškų produktų srities kontrolę ir paskirtos pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 27 straipsnio 1 dalį;

(4)

taip pat pastebėta, kad kontrolės įstaigos ir kontrolės institucijos taiko skirtingą importuoti numatytų produktų klasifikavimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1235/2008 III ir IV prieduose nurodytas kategorijas praktiką. Siekiant suvienodinti klasifikaciją pagal minėtas produktų kategorijas, reikėtų nustatyti tam tikras apibrėžtis, kurios ūkio subjektams suteiktų daugiau aiškumo ir teisinio tikrumo, taip užtikrinant, kad kontrolės įstaigos ir kontrolės institucijos taikytų vienodas įgyvendinimo taisykles, ir palengvinant kompetentingų institucijų vykdomą priežiūrą;

(5)

siekiant paprastumo ir suderinamumo su higienos taisyklėmis, kai produktų kategorijose nurodoma, kad jie neperdirbti arba perdirbti, šių terminų reikšmė turėtų atitikti Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 852/2004 (3) pateiktas perdirbtų ir neperdirbtų produktų apibrėžtis. Tačiau reikėtų patikslinti, kad nustatant, ar produktas perdirbtas, ar ne, ženklinimo ir pakavimo veiksmai reikšmės neturi;

(6)

Reglamento (EB) Nr. 834/2007 32 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti importo modeliai vienas kitam prieštarauja. Jei pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 33 straipsnio 2 dalį pripažįstamas trečiosios šalies lygiavertiškumas, pagal 33 straipsnio 3 dalį tos šalies kontrolės įstaigos arba kontrolės institucijos pripažinti nereikia. Todėl Reglamento (EB) Nr. 1235/2008 10 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta, kad kontrolės įstaigą arba instituciją pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 33 straipsnio 3 dalį galima pripažinti tik tada, jei ta šalis nepripažinta pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 33 straipsnio 2 dalį. Tačiau, kad nesusidarytų ekologiškų produktų importo kliūčių, turėtų būti galima pripažinti pripažintos trečiosios šalies kontrolės įstaigas ir kontrolės institucijas, jei importuojamas produktas nepatenka į tos trečiosios šalies pripažinimo aprėptį. Todėl reikėtų performuluoti dabartinę Reglamento (EB) Nr. 1235/2008 10 straipsnio 3 dalyje numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą, joje atsižvelgiant į taikomą praktiką nurodyti produktus, o ne produktų kategorijas;

(7)

remiantis Reglamentu (EB) Nr. 834/2007, iš trečiosios šalies importuotus produktus į Sąjungos rinką pateikti kaip ekologiškus galima, jei konkrečiai jiems suteiktas patikrinimo sertifikatas, išduotas pripažintos trečiosios šalies kompetentingos institucijos arba kontrolės institucijos ar įstaigos arba pripažintos kontrolės institucijos ar įstaigos;

(8)

pagal Ateities ekologinės gamybos Europos Sąjungoje veiksmų plano (4) 12 veiksmą Komisija sukūrė elektroninio sertifikavimo importuojant ekologiškus produktus sistemą, kuri yra į Komisijos sprendime 2003/24/EB (5) numatytą integruotą kompiuterinę veterinarijos sistemą TRACES integruotas modulis;

(9)

norint įvesti elektroninio sertifikavimo sistemą ir užtikrinti, kad ji tinkamai veiktų, reikia iš dalies pakeisti tam tikras Reglamento (EB) Nr. 1235/2008 nuostatas. Todėl reikėtų patikslinti atitinkamos valstybės narės muitinės įstaigos išleidimo į laisvą apyvartą taisykles ir patikrinimo sertifikato išdavimo ir tvirtinimo darbo eigą, įskaitant patikrinimo sertifikato ir muitinės deklaracijos sąsajos tikrinimą. Atsižvelgiant į tai, reikėtų patikslinti ir patikrinimo sertifikato išdavimo ir tvirtinimo taikant specialias muitinės procedūras darbo eigą. Kad elektroninė sistema galėtų tinkamai veikti, tikslinga nurodyti pripažintų kontrolės įstaigų ir institucijų e. pašto adresus;

(10)

siekiant užtikrinti į Sąjungą importuojamų ekologiškų produktų atitiktį reikalavimams, būtina patikslinti, kad paprastai patikrinimo sertifikatą išduodanti kontrolės įstaiga arba kontrolės institucija yra kontrolės įstaiga arba kontrolės institucija, kuri tvirtina produkto gamintoją arba perdirbėją. Jei paruošimo, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 834/2007 2 straipsnio i punkte, tikslais paskutinį veiksmą atliekantis ūkio subjektas yra kitas nei pirminis produkto gamintojas ar perdirbėjas, patikrinimo sertifikatą turėtų išduoti paskutinį veiksmą tikrinusi kontrolės įstaiga arba kontrolės institucija. Be to, būtina patikslinti, kad Reglamento (EB) Nr. 1235/2008 III priede išvardytos kontrolės įstaigos arba kontrolės institucijos patikrinimo sertifikatus gali išduoti tik pagal jų pripažinimo sąlygas, o išvardytosios minėto reglamento IV priede gali išduoti tik tų produktų ir kilmės, kurie prie jų nurodyti, patikrinimo sertifikatus;

(11)

iš patirties žinoma, kad taikoma skirtinga patikrinimo sertifikatą išduodančios kontrolės įstaigos arba kontrolės institucijos atliktinų patikrų praktika. Todėl būtina konkrečiai nurodyti, kokias patikras reikia atlikti prieš išduodant sertifikatą. Kontrolės įstaigos ir kontrolės institucijos patikrinimo sertifikatą turėtų išduoti tik patikrinusios visus dokumentus ir, jei įvertinus riziką reikia, fiziškai patikrinusios atitinkamus produktus. Jei tikrinami perdirbti žemės ūkio produktai, Reglamento (EB) Nr. 1235/2008 III priede išvardytos kontrolės įstaigos ir institucijos turėtų patikrinti, ar kontrolės sistemai pagal atitinkamos trečiosios šalies pripažinimo sąlygas pateiktos visos jų sudedamosios dalys, o to reglamento IV priede išvardytos kontrolės įstaigos ir kontrolės institucijos turėtų patikrinti, ar sudedamąsias dalis patikrino ir patvirtino pagal Sąjungos teisės aktus pripažintos kontrolės įstaigos arba kontrolės institucijos, arba ar jos pagamintos Sąjungoje. Taip pat būtina konkrečiai nurodyti, kokias patikras turi atlikti Reglamento (EB) Nr. 1235/2008 IV priede išvardytos kontrolės įstaigos arba kontrolės institucijos, kurios sertifikuoja paskutinių gamybos grandinės etapų ūkio subjektus, pvz., tuos, kurie produktus tik ženklina arba pakuoja. Tokiais atvejais reikėtų patikrinti, ar atitinkamus produktus patikrino ir patvirtino tame priede išvardytos kontrolės įstaigos arba kontrolės institucijos, taip pat, ar pripažinta atitinkama jų kilmės šalis ir produkto kategorija;

(12)

reikėtų nustatyti, kokios institucijos atsakingos už prieigos prie TRACES teisių suteikimą ir atnaujinimą elektroninio patikrinimo sertifikato išdavimo tikslais. Be to, reikėtų nustatyti taisykles, kuriomis būtų užtikrinta, kad TRACES esanti informacija ir su ja susiję metaduomenys būtų autentiški, vientisi ir tinkami naudoti per visą laikotarpį, kurį juos reikia saugoti;

(13)

taip pat reikėtų priimti nuostatą dėl veiksmingų ir našių informacijos tarp valstybių narių institucijų mainų tais atvejais, kai nustatoma pažeidimų, ypač jei produktai paženklinti kaip ekologiški, tačiau patikrinimo sertifikatas prie jų nepridedamas;

(14)

kadangi 2015 m. birželio 30 d. baigėsi paskutinių valstybių narių išduotų importo leidimų galiojimas, iš Reglamento (EB) Nr. 1235/2008 reikėtų išbraukti visas nuorodas į importo leidimus;

(15)

reikėtų skirti laiko ūkio subjektams ir valstybėms narėms pritaikyti savo procedūras prie TRACES išduodamo elektroninio patikrinimo sertifikato. Todėl būtina nustatyti pereinamąjį laikotarpį, per kurį ir toliau būtų galima išduoti ir tvirtinti popierinės formos patikrinimo sertifikatus;

(16)

siekiant užtikrinti, kad elektroninis patikrinimo sertifikatas tinkamai veiktų, o ypač patikslinti, kad pertvarkymo laikotarpio produktams trečiosioms šalims suteiktas pripažinimas negalioja, suderinti su produktų iš pripažintų trečiųjų šalių kilme susijusią formuluotę ir pakeisti C produktų kategoriją, į ją įtraukiant dumblius, įskaitant mikrodumblius, tikslinga nekeičiant pirmiau trečiosioms šalims ir kontrolės įstaigoms arba institucijoms suteiktų pripažinimų aprėpties iš dalies pakeisti tam tikrus Reglamento (EB) Nr. 1235/2008 III ir IV priedų elementus;

(17)

remiantis Jungtinių Valstijų pateikta informacija, toje trečiojoje šalyje nuo 2014 m. spalio mėn. draudžiama siekiant išvengti bakterinės degligės antibiotikais apdoroti obuolius ir kriaušes. Todėl būtų pagrįsta išbraukti atitinkamą apribojimą iš Reglamento (EB) Nr. 1235/2008 III priedo A ir D produktų kategorijų;

(18)

atsižvelgiant į lygiavertiškumo nustatymo sistemos įgyvendinimo patirtį, būtina pritaikyti Reglamento (EB) Nr. 1235/2008 V ir VI prieduose nustatytus patikrinimo sertifikato ir jo ištraukų pavyzdžius, juose pateikiant informaciją apie produkto gamintoją arba perdirbėją, taip pat nurodant atitinkamą kilmės šalį, jei ji skiriasi nuo produktą eksportuojančios šalies;

(19)

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 889/2008 (6) nustatytos išsamios ekologiškų produktų gamybos, ženklinimo ir kontrolės taisyklės;

(20)

į Reglamentą (EB) Nr. 1235/2008 įterpus naujas sąvokų „perdirbtas“ ir „neperdirbtas“ apibrėžtis būtų galima manyti, kad kai kurie Reglamento (EB) Nr. 834/2007 2 straipsnio i punkte pateiktoje „paruošimo“ apibrėžtyje nurodyti veiksmai nėra laikomi reikalaujančiais perdirbimo, ir Reglamento (EB) Nr. 889/2008 26 straipsnyje nustatytos pašarų ir maisto produktų gamybos taisyklės taptų neaiškios. Todėl reikėtų performuluoti atsargumo priemonių, kurių imamasi siekiant išvengti taršos neleistinomis medžiagomis arba produktais, taip pat sumaišymo arba sukeitimo su neekologiškais produktais rizikos, taisykles, kad būtų aišku, kad, jei tinkama, jos taikomos konservavimo veiklą vykdantiems ūkio subjektams. Šiuo tikslu taip pat tikslinga įtraukti terminų „konservavimas“ ir „perdirbimas“ apibrėžtis;

(21)

informacija apie importuojamas siuntas pagal Reglamentą (EB) Nr. 889/2008 taip pat turėtų būti perduodama per TRACES;

(22)

kad elektroninio sertifikavimo sistema tinkamai veiktų, reikia, kad valstybių narių Komisijai teikiamoje informacijoje apie kompetentingas institucijas ir kontrolės įstaigas arba institucijas būtų nurodyti e. pašto adresai ir interneto svetainės. Tikslinga nustatyti naują galutinį tokios informacijos pateikimo terminą;

(23)

todėl reglamentus (EB) Nr. 1235/2008 ir (EB) Nr. 889/2008 reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti;

(24)

siekiant užtikrinti sklandų perėjimą prie naujosios elektroninio sertifikavimo sistemos, šį reglamentą reikėtų pradėti taikyti praėjus šešiems mėnesiams nuo jo paskelbimo dienos. Tačiau C produktų kategorijos pakeitimas, į ją įtraukiant dumblius, įskaitant mikrodumblius, turėtų būti taikomas nuo dienos, kai pradedama taikyti atitinkama Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/673 (7), kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 889/2008, nuostata, kuria mikrodumblius leidžiama naudoti maisto reikmėms;

(25)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Ekologinės gamybos reguliavimo komiteto nuomonę,

1)

2 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

2)

4 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Komisija, gavusi susijusios kontrolės įstaigos arba kontrolės institucijos atstovo prašymą, parengtą pagal Komisijos vadovaujantis 17 straipsnio 2 dalimi pateiktą prašymo pavyzdį, svarsto, ar reikėtų kontrolės įstaigą arba kontrolės instituciją pripažinti ir įtraukti į 3 straipsnyje nurodytą sąrašą. Sudarant pirmąjį sąrašą atsižvelgiama tik į tinkamai parengtus prašymus, gautus iki 2017 m. spalio 31 d.“;

3)

7 straipsnio 2 dalies e ir f punktai pakeičiami taip:

4)

9 straipsnio 1 dalies a punktas pakeičiamas taip:

5)

10 straipsnio 3 dalis pakeičiama taip:

„3.   Nukrypstant nuo 2 dalies b punkto, iš trečiųjų šalių, kurios įtrauktos į 7 straipsnyje nurodytą pripažintų trečiųjų šalių sąrašą, kilę produktai, kuriems tai trečiajai šaliai suteiktas pripažinimas netaikomas, gali būti išvardyti šiame straipsnyje numatytame sąraše.“;

6)

13 straipsnis pakeičiamas taip:

„13 straipsnis

Patikrinimo sertifikatas

1.   Reglamento (EB) Nr. 834/2007 1 straipsnio 2 dalyje minimi ir pagal to reglamento 33 straipsnį importuoti produktai gali būti išleisti į laisvą apyvartą Sąjungoje, jei:

Siuntas tikrina ir patikrinimo sertifikatus tvirtina atitinkama tos valstybės narės, kurioje siunta išleidžiama į laisvą apyvartą Sąjungoje, kompetentinga institucija.

Valstybės narės nustato įvežimo į jų teritoriją punktus ir apie juos praneša Komisijai.

2.   Patikrinimo sertifikatą išduoda atitinkama kontrolės institucija arba kontrolės įstaiga, patvirtina atitinkama valstybės narės kompetentinga institucija ir pildo pirmasis gavėjas pagal V priede pateiktą pavyzdį ir pastabas, naudodamasis Komisijos sprendimu 2003/24/EB (*****) įsteigta elektronine prekybos kontrolės ir ekspertizės sistema TRACES.

Patikrinimo sertifikato originalas – atspausdinta ir pasirašyta užpildyto elektroninio TRACES sertifikato kopija arba TRACES sistemoje pažangiuoju elektroniniu parašu (apibrėžtu Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 910/2014 (******) 3 straipsnio 11 dalyje) arba elektroniniu parašu, kuriuo vienodai užtikrinamos parašui priskiriamos funkcijos taikant tokias pačias taisykles ir sąlygas, kaip nustatytosios Komisijos nuostatose dėl elektroninių ir skaitmeninių dokumentų, išdėstytose Komisijos sprendimo 2004/563/EB, Euratomas (*******) priede, pasirašytas patikrinimo sertifikatas.

Jei patikrinimo sertifikato originalas yra atspausdinta ir pasirašyta užpildyto elektroninio TRACES sertifikato kopija, kontrolės institucijos, kontrolės įstaigos, atitinkamos valstybių narių kompetentingos institucijos ir pirmasis gavėjas kiekviename patikrinimo sertifikato išdavimo, patvirtinimo ir gavimo etape tikrina, ar ši kopija atitinka TRACES nurodytą informaciją.

3.   Kad būtų patvirtintas, patikrinimo sertifikatas turi būti išduotas susijusio gaminio gamintojo arba perdirbėjo kontrolės institucijos arba kontrolės įstaigos arba, jei paruošimo tikslais paskutinį veiksmą atliekantis ūkio subjektas yra kitas nei produkto gamintojas arba perdirbėjas, ūkio subjekto, kuris atlieka paskutinį veiksmą Reglamento (EB) Nr. 834/2007 2 straipsnio i punkte apibrėžto paruošimo tikslais, kontrolės institucijos arba kontrolės įstaigos.

Ta kontrolės institucija arba įstaiga yra:

4.   Patikrinimo sertifikatą išduodanti kontrolės institucija arba kontrolės įstaiga jį išduoda ir 18 sertifikato langelyje pateiktą deklaraciją pasirašo tik patikrinusi dokumentus, remdamasi visais susijusiais patikrinimo dokumentais, visų pirma įskaitant susijusių produktų gamybos planą, transporto ir komercinius dokumentus ir, jei įvertinus riziką tinka, atlikus fizinę siuntos patikrą.

Tačiau perdirbtų produktų atveju, jei patikrinimo sertifikatą išduodanti kontrolės institucija arba kontrolės įstaiga yra III priede įrašyta kontrolės institucija arba įstaiga, ji patikrinimo sertifikatą išduoda ir 18 sertifikato langelyje esančią deklaraciją pasirašo tik patikrinusi, kad visas ekologiškas sudedamąsias produkto dalis patikrino ir patvirtino susijusios tame priede įrašytos trečiosios šalies pripažinta kontrolės institucija arba kontrolės įstaiga, arba, jei patikrinimo sertifikatą išduodanti kontrolės institucija arba kontrolės įstaiga yra IV priede įrašyta kontrolės institucija arba įstaiga, ji patikrinimo sertifikatą išduoda ir 18 sertifikato langelyje esančią deklaraciją pasirašo tik patikrinusi, kad visas ekologiškas tokių produktų sudedamąsias dalis patikrino ir patvirtino III arba IV priede įrašyta kontrolės institucija arba kontrolės įstaiga arba kad jos pagamintos ir patvirtintos Sąjungoje pagal Reglamentą (EB) Nr. 834/2007.

Jei paruošimo tikslais paskutinį veiksmą atliekantis ūkio subjektas yra kitas nei produkto gamintojas arba perdirbėjas, patikrinimo sertifikatą išduodanti ir į IV priedą įrašyta kontrolės institucija arba kontrolės įstaiga patikrinimo sertifikatą išduoda ir sertifikato 18 langelyje esančią deklaraciją pasirašo tik patikrinusi dokumentus, remdamasi visais susijusiais patikrinimo dokumentais, įskaitant transporto ir komercinius dokumentus, patikrinusi, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 33 straipsnio 3 dalį susijusiems produktams ir susijusiai šaliai pripažinta kontrolės įstaiga arba kontrolės institucija patikrino ir patvirtino susijusio produkto gamybą arba perdirbimą, taip pat, kad ji atliko, jei įvertinus riziką manė esant tinkama, fizinę siuntos patikrą.

Komisijai arba valstybės narės kompetentingai institucijai paprašius patikrinimo sertifikatą pagal antrą ir trečią pastraipą išduodanti kontrolės institucija arba kontrolės įstaiga nedelsdama pateikia visų ekologiškos gamybos grandinės ūkio subjektų ir jų veiklą kontroliavusių kontrolės institucijų arba kontrolės įstaigų sąrašą.

5.   Patikrinimo sertifikatą sudaro vienas originalas.

Pirmasis gavėjas arba, kai tinka, importuotojas gali pasidaryti patikrinimo sertifikato kopiją, kad galėtų informuoti kontrolės institucijas arba kontrolės įstaigas pagal Reglamento (EB) Nr. 889/2008 83 straipsnį. Ant visų tokių kopijų atspausdinama arba uždedamas spaudas „KOPIJA“.

6.   Atliekant siuntos patikrą, atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos 20 langelyje patvirtina patikrinimo sertifikato originalą ir jį grąžina sertifikatą pateikusiam asmeniui.

7.   Gavęs siuntą, pirmasis gavėjas užpildo patikrinimo sertifikato 21 langelį, tuo patvirtindamas, kad siuntos priėmimas buvo atliktas Reglamento (EB) Nr. 889/2008 34 straipsnyje nustatyta tvarka.

Tada pirmasis gavėjas sertifikato originalą siunčia sertifikato 11 langelyje nurodytam importuotojui Reglamento (EB) Nr. 834/2007 33 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodytais tikslais.

(****)  2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (OL L 269, 2013 10 10, p. 1)."

(*****)  2002 m. gruodžio 30 d. Komisijos sprendimas 2003/24/EB dėl integruotos kompiuterinės veterinarijos sistemos sukūrimo (OL L 8, 2003 1 14, p. 44)."

(******)  2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 910/2014 dėl elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų vidaus rinkoje, kuriuo panaikinama Direktyva 1999/93/EB (OL L 257, 2014 8 28, p. 73)."

(*******)  2004 m. liepos 7 d. Komisijos sprendimas 2004/563/EB, Euratomas, iš dalies keičiantis jos darbo tvarkos taisykles (OL L 251, 2004 7 27, p. 9).“;"

7)

Įterpiami šie 13a–13d straipsniai:

„13a straipsnis

Force majeure ir išimtinės aplinkybės

1.   Jei dėl force majeure arba išimtinių aplinkybių elektroninė sistema neveikia, ypač jei tai nutinka dėl sistemos gedimo arba ryšio sutrikimų, patikrinimo sertifikatus ir jų ištraukas pagal 13 straipsnio 3–7 dalis galima išduoti ir tvirtinti nenaudojant TRACES pagal šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalis ir remiantis V arba VI priede pateiktais pavyzdžiais ir pastabomis. Kompetentingos institucijos, kontrolės institucijos, kontrolės įstaigos ir ūkio subjektai apie tai nedelsiant praneša Komisijai, o sistemai vėl pradėjus veikti ne vėliau kaip per dešimt kalendorinių dienų įveda visus reikiamus duomenis į TRACES.

2.   Jei patikrinimo sertifikatas išduodamas nenaudojant TRACES, jis sudaromas viena iš oficialių Sąjungos kalbų ir pildomas (išskyrus antspaudus ir parašus) tik didžiosiomis raidėmis arba spausdinamas.

Patikrinimo sertifikatas sudaromas išmuitinimo valstybės narės valstybine kalba arba viena iš jos valstybinių kalbų. Kai reikia, atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos gali paprašyti patikrinimo sertifikato vertimo į savo valstybinę kalbą arba vieną iš jų.

Sertifikatas negalioja, jeigu jame yra padaryta nesankcionuotų pakeitimų arba jeigu jo tekstas buvo keistas trinant.

3.   Patikrinimo sertifikatą išduodanti kontrolės institucija arba kontrolės įstaiga kiekvienam išduodamam sertifikatui suteikia eilės numerį ir chronologine tvarka veda išduotų sertifikatų registrą, be to, vėliau jį susieja su TRACES suteiktu eilės numeriu.

4.   Kai patikrinimo sertifikatas išduodamas ir tvirtinamas nenaudojant TRACES, 15 straipsnio 1 ir 5 dalių antroji ir trečioji pastraipos netaikomos.

13b straipsnis

Importuotojas

Importuotojas muitinės deklaracijoje dėl išleidimo į laisvą apyvartą nurodo patikrinimo sertifikato numerį, kaip nurodyta Reglamento (ES) Nr. 952/2013 158 straipsnio 1 dalyje.

13c straipsnis

Prieigos teisės

Už prieigos prie TRACES teisių suteikimą kompetentingoms institucijoms, apibrėžtoms Reglamento (EB) Nr. 834/2007 2 straipsnio n punkte, pagal to reglamento 33 straipsnio 2 dalį pripažintų trečiųjų šalių kompetentingoms institucijoms ir šio reglamento III arba IV priede įrašytoms kontrolės institucijoms ir kontrolės įstaigoms ir už tų teisių atnaujinimą atsako Komisija. Prieš suteikdama prieigos prie TRACES teises Komisija patikrina susijusių kompetentingų institucijų, kontrolės institucijų ir kontrolės įstaigų tapatybę.

Už prieigos prie TRACES teisių suteikimą Sąjungos ūkio subjektams, kontrolės institucijoms ir kontrolės įstaigoms yra atsakingos kompetentingos institucijos, apibrėžtos Reglamento (EB) Nr. 834/2007 2 straipsnio n punkte. Prieš suteikdamos prieigos prie TRACES teises kompetentingos institucijos patikrina susijusių ūkio subjektų, kontrolės institucijų ir kontrolės įstaigų tapatybę. Valstybės narės paskiria vieną už šios srities bendradarbiavimo ir ryšių su Komisija koordinavimą atsakingą instituciją.

Apie suteiktas prieigos teises kompetentingos institucijos praneša Komisijai. Komisija šias prieigos teises aktyvuoja TRACES sistemoje.

13d straipsnis

Informacijos vientisumas ir įskaitomumas

TRACES apsaugomas pagal šį reglamentą užkoduotos informacijos vientisumas.

Visų pirma teikiamos šios garantijos:

8)

14 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

9)

15 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

10)

17 straipsnio 3 dalis pakeičiama taip:

„3.   Prireikus 1 dalyje nurodyta kompiuterine sistema galima naudotis šiame reglamente nurodytiems prašymams, dokumentams ir informacijai kaupti.“;

11)

18 straipsnio antra pastraipa pakeičiama taip:

„Į pirmąjį pripažintų šalių sąrašą įtraukiamos Argentina, Australija, Kosta Rika, Indija, Izraelis (********), Naujoji Zelandija ir Šveicarija. Jame nenurodomi šio reglamento 7 straipsnio 2 dalies f punkte nurodyti kodai. Šie kodai įtraukiami iki 2010 m. liepos 1 d., atnaujinus sąrašą pagal 17 straipsnio 2 dalį.

(********)  Toliau suprantamas kaip Izraelio Valstybė, neįskaitant nuo 1967 m. birželio mėn. Izraelio administracijos kontroliuojamų teritorijų, t. y. Golano aukštumų, Gazos Ruožo, Rytų Jeruzalės ir likusios Vakarų Kranto dalies.“;"

12)

19 straipsnis išbraukiamas;

13)

Įterpiamas šis 19a straipsnis:

„19a straipsnis

Patikrinimo sertifikatų, išduotų ne TRACES sistemoje, naudojimo pereinamojo laikotarpio taisyklės

Iki 2017 m. spalio 19 d. patikrinimo sertifikatai, kaip nurodyta 13 straipsnio 1 dalies a punkte, ir jų ištraukos, kaip nurodyta 14 straipsnio 2 punkte, gali būti išduodami ir tvirtinami pagal 13 straipsnio 3–7 punktus nenaudojant TRACES sistemos pagal 13a straipsnio 1, 2 ir 3 dalis ir remiantis V arba VI prieduose pateiktais pavyzdžiais ir pastabomis.“;

14)

III priedas iš dalies keičiamas pagal šio reglamento I priedą;

15)

IV priede produktų kategorijų sąraše „C. Akvakultūros produktai ir jūros dumbliai“ pakeičiama „C. Neperdirbti akvakultūros produktai ir jūros dumbliai“;

16)

V priedas pakeičiamas šio reglamento II priedo tekstu;

17)

VI priedas pakeičiamas šio reglamento III priedo tekstu.

1)

2 straipsnis papildomas šiais t ir u punktais:

„t)   konservavimas– bet koks su produktais atliekamas veiksmas, išskyrus ūkininkavimą ir derliaus nuėmimą, kuris nelaikomas perdirbimu, kaip apibrėžta u punkte, įskaitant visus veiksmus, nurodytus Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 852/2004 (*********) 2 straipsnio 1 dalies n punkte ir išskyrus produkto pakavimo arba ženklinimo veiksmus;

u)   perdirbimas– bet koks Reglamento (EB) Nr. 852/2004 2 straipsnio 1 dalies m punkte nurodytas veiksmas, įskaitant Reglamento (EB) Nr. 834/2007 19 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytų medžiagų panaudojimą. Perdirbimu nelaikomi pakavimo ir ženklinimo veiksmai.

(*********)  2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos (OL L 139, 2004 4 30, p. 1).“;"

2)

II antraštinės dalies pavadinimas pakeičiamas taip:

„II ANTRAŠTINĖ DALIS

EKOLOGIŠKŲ PRODUKTŲ GAMYBOS, KONSERVAVIMO, PERDIRBIMO, PAKAVIMO, VEŽIMO IR LAIKYMO TAISYKLĖS“;

3)

II antraštinės dalies 3 skyriaus pavadinimas pakeičiamas taip:

„3 SKYRIUS

Konservuoti ir perdirbti produktai“;

4)

26 straipsnis pakeičiamas taip:

„26 straipsnis

Produktų konservavimo ir perdirbtų pašarų ir maisto produktų gamybos taisyklės

1.   Produktus konservuojantys arba perdirbtus pašarus ar maisto produktus gaminantys ūkio subjektai nustato ir atnaujina atitinkamas procedūras, pagrįstas sistemingu svarbiausių perdirbimo etapų nustatymu.

Tokių procedūrų taikymas turi užtikrinti, kad konservuoti arba perdirbti produktai visada atitiktų ekologinės gamybos taisykles.

2.   Ūkio subjektai laikosi 1 dalyje nurodytų procedūrų ir jas įgyvendina. Visų pirma ūkio subjektai:

3.   Jei atitinkamame paruošimo skyriuje ruošiami arba laikomi ir neekologiški produktai, ūkio subjektas:

4.   Priedai, perdirbimo medžiagos ir kitos medžiagos bei sudedamosios dalys, naudojamos pašarams arba maisto produktams gaminti, ir bet koks taikomas perdirbimas, pavyzdžiui, rūkymas, turi atitikti gerosios gamybos praktikos principus.“;

5)

84 straipsnis papildomas šia trečia pastraipa:

„Pirmojoje ir antrojoje pastraipose nurodytą informaciją importuotojas perduoda naudodamas Komisijos sprendimu 2003/24/EB (**********) įsteigtą elektroninę prekybos kontrolės ir ekspertizės sistemą (TRACES).

(**********)  2002 m. gruodžio 30 d. Komisijos sprendimas 2003/24/EB dėl integruotos kompiuterinės veterinarijos sistemos sukūrimo (OL L 8, 2003 1 14, p. 44).“;"

6)

94 straipsnio 1 dalis iš dalies keičiama taip:

19.10.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 282/38

(1)

Reglamentu (EB) Nr. 882/2004 numatoma nemažai taisyklių ir procedūrų, kuriomis reikia vadovautis atliekant oficialią kontrolę, pakeitimų. Jis taikomas nuo 2006 m. sausio 1 d. Tačiau kai kurių tų taisyklių ir procedūrų taikymas nuo minėtos dienos tam tikrais atvejais būtų sukėlęs praktinių sunkumų;

(2)

Reglamentu (EB) Nr. 882/2004 reikalaujama, kad oficialios kontrolės metu paimtų mėginių tyrimus atliekančios laboratorijos būtų akredituotos laikantis tam tikrų jame nurodytų Europos standartų. Tačiau Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 702/2013 (2) nustatytos tam tikros pereinamojo laikotarpio priemonės, įskaitant laboratorijoms skirtą nuo to reikalavimo nukrypti leidžiančią nuostatą, kad būtų sudaryta galimybė sklandžiai pereiti prie naujų taisyklių ir procedūrų. Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 702/2013 taikomas iki 2016 m. gruodžio 31 d.;

(3)

2009 m. liepos 28 d. Komisijos ataskaita Europos Parlamentui ir Tarybai apie patirtį, įgytą taikant 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentus (EB) Nr. 852/2004, (EB) Nr. 853/2004 ir (EB) Nr. 854/2004 (higienos reglamentus) (3)„siekiama pateikti faktinę informaciją apie patirtį, įgytą 2006 m., 2007 m. ir 2008 m. visoms suinteresuotosioms šalims įgyvendinant higienos teisės aktų paketą, įskaitant problemas, su kuriomis susidurta“ (toliau – ataskaita);

(4)

ataskaitoje taip pat aptariama patirtis, įgyta taikant pereinamojo laikotarpio priemones, įskaitant nurodytąsias Reglamente (EB) Nr. 882/2004. Ataskaitoje nurodyta, kad vis dar kyla sunkumų dėl skerdyklose esančių laboratorijų akreditavimo;

(5)

2013 m. gegužės 6 d. Komisija priėmė pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl oficialios kontrolės ir kitos oficialios veiklos, kuria siekiama užtikrinti maisto ir pašarų srities teisės aktų bei gyvūnų sveikatos ir gerovės, augalų sveikatos, augalų dauginamosios medžiagos ir augalų apsaugos produktų taisyklių taikymą (4). Tuo pasiūlymu numatoma panaikinti Reglamentą (EB) Nr. 882/2004 ir nustatoma galima nukrypti leidžianti nuostata dėl oficialiųjų laboratorijų, kurios užsiima tik trichinelių aptikimu mėsoje, akreditavimo;

(6)

todėl šiuo reglamentu turėtų būti numatytos tolesnės pereinamojo laikotarpio priemonės, kol bus priimtas naujasis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas;

(7)

todėl reikėtų numatyti tolesnį pereinamąjį laikotarpį, kuriuo ir toliau turėtų būti taikomos Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 702/2013 nustatytos susijusios pereinamojo laikotarpio priemonės;

(8)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

19.10.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 282/40

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

19.10.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 282/42

(1)

Deleguotajame reglamente (ES) 2016/1612 numatyta skirti pagalbą pieno gamintojams, savanoriškai įsipareigojusiems trijų mėnesių laikotarpiu mažinti karvių pieno gamybos apimtis. Pagalba mokama remiantis pagalbos paraiškomis. Kai bendras priimtinose ir patikimose pagalbos paraiškose nurodytas kiekis viršija bendrą didžiausią to reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nurodytą kiekį, valstybės narės kiekvienoje paraiškoje nurodytam kiekiui turi taikyti paskirstymo koeficientą;

(2)

2016 m. lapkričio, gruodžio mėn. ir 2017 m. sausio mėn. laikotarpiui pateiktose pagalbos paraiškose nurodyti kiekiai viršija bendrą didžiausią kiekį. Todėl turi būti nustatytas paskirstymo koeficientas;

(3)

siekiant skubiai įgyvendinti Deleguotąjį reglamentą (ES) 2016/1612, šis reglamentas turėtų įsigalioti kitą dieną po jo paskelbimo,

19.10.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 282/43

(1)

2015 m. kovo mėn. Komisija sužinojo apie naują sveikatos priežiūros įmoką, kurią Vengrija nustatė tabako pramonės įmonėms. 2015 m. balandžio 13 d. Komisija raštu paprašė Vengrijos pateikti informaciją dėl šios priemonės ir informavo Vengrijos valdžios institucijas apie svarstymą paskelbti įsakymą sustabdyti šią priemonę pagal Tarybos Reglamento (EB) Nr. 659/1999 (2) 11 straipsnio 1 dalį.

(2)

2015 m. gegužės 12 d. Vengrija raštu atsakė į šį prašymą pateikti informaciją. Tačiau Vengrija nepateikė jokių pastabų dėl Komisijos svarstymo paskelbti įsakymą dėl priemonės sustabdymo.

(3)

2015 m. liepos 15 d. Komisija informavo Vengriją, kad ji nusprendė pradėti procedūrą, aprašytą Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – Sutartis) 108 straipsnio 2 dalyje, dėl tabako pramonės įmonėms taikomos sveikatos priežiūros įmokos (toliau – sprendimas pradėti procedūrą). Sprendime pradėti procedūrą Komisija taip pat nurodė nedelsiant sustabdyti priemonės taikymą.

(4)

Sprendimas pradėti procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (3). Šiuo sprendimu Komisija paragino suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl priemonės.

(5)

Komisija gavo dviejų suinteresuotųjų šalių pastabas. 2015 m. spalio 20 d. Komisija perdavė šias pastabas Vengrijai, suteikdama galimybę atsakyti. Vengrija į šias pastabas neatsakė.

(6)

2014 m. gruodžio 16 d. Vengrijos parlamentas priėmė 2014 m. Įstatymą Nr. XCIV dėl sveikatos priežiūros įmokos, 2015 m. taikomos tabako pramonės įmonėms (toliau – Įstatymas). Įstatymu įvedamas mokestis, vadinamas sveikatos priežiūros įmoka, kuriuo apmokestinama iš tabako gaminių gamybos ir prekybos Vengrijoje gaunama metinė apyvarta ir kuris taikomas kartu su esamais verslo mokesčiais Vengrijoje, konkrečiau, su įmonių pajamų mokesčiu. Mokesčiu apmokestinami įgaliotieji tabako gaminių sandėlių savininkai, importuotojai ir registruotieji prekiautojai. Įstatyme numatytas tikslas – surinkti lėšų sveikatos priežiūros sistemai finansuoti ir jas panaudoti sveikatos priežiūros paslaugų kokybei gerinti.

(7)

Sveikatos priežiūros mokestis mokamas nuo iš tabako gaminių gamybos ir prekybos Vengrijoje gaunamos metinės ankstesnių mokestinių metų apyvartos, jeigu apyvarta iš šios veiklos sudaro bent 50 % įmonės visos metinės apyvartos. Išlaidų atskaičiavimas nenumatytas, išskyrus tam tikras mokestinių metų investicines išlaidas. Sveikatos priežiūros mokestis yra progresinis. Taikoma įmoka priklauso nuo metinės mokesčių mokėtojo apyvartos, kaip nurodyta toliau.

(8)

Pagal Įstatymo 6 skyriaus 6 dalį mokestinis įsipareigojimas mokėti sveikatos priežiūros įmoką gali būti sumažintas daugiausia 80 % mokėtinos įmokos, jei įmonė vykdo investicijas, kurios atitinka 2000 m. Įstatymo Nr. C dėl apskaitos (4) 3 straipsnio 4 dalies 7 punkte pateiktą apibrėžtį. Įmokos sumažinimo suma lygi 30 % sumos, į apskaitą įtrauktos kaip mokestinių metų investicijos, ir valstybės arba ES subsidijos sumos, naudojamos investiciniam projektui įgyvendinti, teigiamam skirtumui.

(9)

Įstatyme numatyta, kad mokesčių deklaracija turi būti pateikta iki 2015 m. birželio 30 d., o sveikatos priežiūros mokestis turi būti sumokėtas per 30 dienų po šio termino.

(10)

Įstatymas įsigaliojo 2015 m. vasario 1 d. ir pagal jo pirminę versiją turėjo būti taikomas laikinai – iki 2015 m. gruodžio 31 d.2015 m. birželio 24 d. Vengrijos oficialiajame leidinyje paskelbtas Įstatymo pakeitimas, kuriuo nustatyta, kad sveikatos priežiūros mokestis bus mokamas nuolat.

(11)

Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą, nes padarė preliminarią išvadą, kad progresinė sveikatos priežiūros įmokos struktūra (tarifai ir apyvartos ribos) ir nuostatos dėl mokestinio įsipareigojimo sumažinimo tuo atveju, jeigu vykdomos investicijos (toliau bendrai vadinamos ginčijamomis priemonėmis), yra neteisėta ir nesuderinama valstybės pagalba.

(12)

Komisija buvo tos nuomonės, kad Įstatyme nustatytais progresiniais mokesčio tarifais įmonės yra diferencijuojamos pagal jų apyvartą, todėl mažesnės apyvartos įmonėms suteikiamas atrankusis pranašumas. Komisija nebuvo įsitikinusi, kad įmonės, kurių apyvarta gerokai didesnė, gali turėti įtakos produktų rinkai ir daryti tiek didesnį neigiamą su rūkymu susijusį poveikį sveikatai, kad būtų pateisinamas tokių progresinių mokesčio tarifų, kokius nustatė Vengrijos valdžios institucijos, taikymas.

(13)

Taip pat Komisija buvo tos nuomonės, kad galimybė sumažinti mokesčių mokėtojų mokestinį įsipareigojimą tuo atveju, jeigu vykdomos investicijos, suteikia atrankinį pranašumą tokias investicijas vykdančioms įmonėms. Be to, Komisija pastebėjo, kad galimybė sumažinti mokestinį įsipareigojimą tuo atveju, jei vykdomos investicijos, kuriomis siekiama didinti įmonės gamybos ir prekybos pajėgumus, yra nesuderinama su nustatytu sveikatos priežiūros mokesčio tikslu rinkti lėšas sveikatos priežiūros sistemai paremti ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybei pagerinti, atsižvelgiant į tai, kad rūkymas yra svarbus veiksnys, susijęs su daugelio ligų išsivystymu ir išlaidų sveikatos priežiūrai padidėjimu.

(14)

Todėl Komisija padarė preliminarią išvadą, kad ginčijamos priemonės nėra pateisinamos nei dėl savo pobūdžio, nei dėl bendrosios mokesčių struktūros, taip pat nėra suderinamos su vidaus rinka.

(15)

Komisija gavo pastabas iš dviejų suinteresuotųjų šalių, kurios palaikė sprendimą pradėti procedūrą ir sutiko su Komisijos preliminariu valstybės pagalbos vertinimu. Jos išreiškė susirūpinimą dėl galimų Įstatymo pakeitimų ir kitų panašių priemonių, kurias gali įgyvendinti Vengrijos valdžios institucijos.

(16)

Viena iš suinteresuotųjų šalių pabrėžė, kad mokestinio įsipareigojimo sumažinimas tuo atveju, jeigu vykdomos tam tikros investicijos, būtų taikomas tik Vengrijoje vykdomoms investicijoms, nes, remiantis Vengrijos akcizo mokesčio įstatymu, įmonė turi būti įkurta ir valdoma Vengrijoje, kad ji turėtų licenciją parduoti arba gaminti tabako gaminius Vengrijoje. Todėl su Įstatymo tikslais susijusios investicijos yra investicijos, kurias Vengrijoje vykdo arba vietinio kapitalo Vengrijos įmonės, arba Vengrijoje įsikūrę tarptautinių užsienio įmonių filialai.

(17)

Vengrijos valdžios institucijos nesutinka su Komisijos išvadomis, kad ginčijamos priemonės yra valstybės pagalba. Iš esmės jos teigia, kad priemonės nėra atrankiosios. Dėl mokesčio tarifų progresyvumo Vengrijos valdžios institucijos teigia, kad viešųjų prievolių atveju bazinė sistema nustatoma bendrai pagal mokesčio bazę ir mokesčio tarifą (įskaitant progresinių mokesčių tarifų sistemą) ir kad tokios pat faktinės padėties įmonių apyvarta yra tokia pat. Šiuo atžvilgiu pagal progresinę tarifų sistemą, pagal kurią taikomos mokesčio ribos, vienodos prognozuojamos mokesčio bazės subjektams taikomas toks pat tarifas, o apskaičiuota mokesčio suma yra identiška. Todėl, Vengrijos valdžios institucijų nuomone, progresinė mokesčio tarifų sistema nesukuria diferenciacijos, nes tokios pat teisinės ir faktinės padėties įmonėms taikomi tokie pat mokesčio tarifai, todėl ši sistema nėra atranki.

(18)

Dėl mokestinio įsipareigojimo sumažinimo tuo atveju, jei vykdomos investicijos, Vengrijos valdžios institucijos teigia, kad Įstatyme investicijos neskirstomos pagal jų tipą ar vertę, tad jokių skirtumų tarp investicinės veiklos vykdytojų nėra. Tokios pat vertės investicijas vykdančių įmonių teisinė ir faktinė padėtis yra tokia pat. Pabrėžiama, kad sumažinimas netaikomas tik Vengrijoje vykdomoms investicijoms ir kad atliekant skaičiavimus gali būti atsižvelgiama į visų investicijų vertę. Vengrijos valdžios institucijos taip pat pažymi, kad investicijų vertė skaičiuojama atsižvelgiant į investicijų apibrėžimą ir investicijų vertės skaičiavimą, pateiktą apskaitos įstatyme, kuris neįeina į įstatymo dėl tabako pramonės įmonių sveikatos priežiūros įmokų taikymo sritį.

(19)

Vengrija neatsakė į suinteresuotųjų šalių pastabas, kurios jai buvo perduotos raštu 2015 m. spalio 20 d.

(20)

Pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį „išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybės išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(21)

Todėl pagal šią nuostatą priemonę pripažįstant kaip pagalbą, ji turi atitikti visas šias sąlygas: i) priemonė turi būti priskiriama valstybės priemonėms ir finansuojama iš valstybės išteklių; ii) ji turi suteikti pranašumą jos gavėjui; iii) šis pranašumas turi būti atrankusis; iv) priemonė turi iškraipyti konkurenciją arba kelti grėsmę ją iškraipyti ir turi daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(22)

Kad priemonė būtų laikoma valstybės pagalba, ji turi būti finansuojama iš valstybės išteklių ir turi būti priskirta valstybės narės priemonėms.

(23)

Kadangi ginčijamos priemonės kilo iš Vengrijos parlamento Įstatymo, jos aiškiai priskiriamos Vengrijos valstybės priemonėms.

(24)

Kalbant apie priemonės finansavimą iš valstybės išteklių, kai taikant priemonę valstybė atsisako pajamų, kurias įprastomis aplinkybėmis ji turėtų rinkti iš įmonės, ši sąlyga taip pat tenkinama (5). Šiuo atveju Vengrijos valstybė atsisako lėšų, kurias turėtų surinkti iš mažesnės apyvartos įmonių (mažesnių įmonių), jei joms būtų taikoma tokia pat sveikatos priežiūros įmoka, kaip ir didesnės apyvartos įmonėms (didesnėms įmonėms).

(25)

Pagal Europos Sąjungos teismų praktiką pagalbos sąvoka apima ne tik dideles išmokas, bet ir priemones, įvairiais būdais mažinančias mokesčius, kurie paprastai įtraukiami į įmonės biudžetą (6). Pranašumas gali būti suteikiamas įvairiais įmonės mokesčių naštos sumažinimo būdais, konkrečiau, sumažinant taikomą mokesčio tarifą, mokesčio bazę arba mokėtino mokesčio sumą (7). Nors mokesčių mažinimo priemonė nėra susijusi su didelių valstybės lėšų pervedimu, ji suteikia pranašumą dėl to, kad įmonėms, kurioms taikoma ši priemonė, užtikrinama palankesnė finansinė padėtis nei kitiems mokesčių mokėtojams. Be to, dėl jos valstybė praranda pajamų (8).

(26)

Įstatymu nustatomi progresiniai apmokestinimo tarifai, taikomi metinei iš tabako gaminių gamybos ir prekybos Vengrijoje gaunamai apyvartai, atsižvelgiant į ribas, į kurias patenka įmonės apyvarta. Dėl šių tarifų progresyvumo procentinė mokesčio dalis, kuria apmokestinama įmonės apyvarta, laipsniškai didėja, atsižvelgiant į ribas, į kurias ši apyvarta patenka. Dėl to mažesnės apyvartos įmonės (mažesnės įmonės) apmokestinamos kur kas mažesniu vidutiniu tarifu nei didelės apyvartos įmonės (didesnės įmonės). Mažos apyvartos įmones apmokestinus šiuo gerokai mažesniu vidutiniu tarifu, sumažėja joms taikomi mokesčiai, palyginti su didelės apyvartos įmonėmis, todėl mažesnėms įmonėms suteikiamas didesnis pranašumas, palyginti su didesnėmis įmonėmis, kaip tai suprantama pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį.

(27)

Be to, galimybė pagal Įstatymą sumažinti įmonės mokestinį įsipareigojimą iki 80 % tuo atveju, jeigu mokestiniais metais vykdomos investicijos, suteikia pranašumo įmonėms, kurios vykdo tokias investicijas, nes sumažėja jų mokesčio bazė ir mokesčių našta, palyginti su įmonėmis, kurios su tokiu sumažinimu susijusio pranašumo įgyti negali.

(28)

Priemonė laikoma atrankiąja, jei ji yra palankesnė tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje. Teisingumo Teismas apibrėžė, kad taikant fiskalines schemas priemonės atrankumas iš principo turi būti vertinamas trijų etapų analizės būdu (9). Pirma, nustatoma bendra arba įprasta valstybėje narėje taikoma mokesčių sistema: bazinė sistema. Antra, turėtų būti nustatoma, ar konkrečia priemone nenukrypstama nuo tos sistemos, nes pagal ją skiriami ekonominės veiklos vykdytojai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į tai sistemai būdingus tikslus, yra panaši. Jeigu aptariama priemone nuo bazinės sistemos nenukrypstama, ji nėra atranki. Tačiau jeigu nukrypstama (taigi ta priemonė yra prima facie atranki), trečiajame analizės etape reikia nustatyti, ar bazinės mokesčių sistemos pobūdis arba bendroji struktūra pateisina tą nukrypstančią priemonę (10). Jeigu sistemos pobūdis arba bendroji struktūra pateisina prima facie atrankią priemonę, ji nebus laikoma atrankiąją, taigi nepateks į Sutarties 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

(29)

Šiuo atveju bazinė sistema – tai specialios sveikatos priežiūros įmokos taikymas įmonėms, atsižvelgiant į jų iš tabako gaminių gamybos ir prekybos Vengrijoje gaunamą apyvartą. Komisija nemano, kad progresinių sveikatos priežiūros įmokos tarifų struktūra gali sudaryti šios bazinės sistemos dalį.

(30)

Teisingumo Teismas nusprendė (11), kad ne visada pakanka apsiriboti atrankumo analize nustatant, ar priemone nenukrypstama nuo bazinės valstybės narės nustatytos sistemos. Taip pat būtina įvertinti, ar šios sistemos ribas valstybė narė nustatė nuosekliai, ar, priešingai, akivaizdžiai sutartiniu arba šališku būdu, kad šios ribos būtų palankesnės tam tikroms įmonėms. Priešingu atveju, vietoj to, kad nustatytų bendrąsias taisykles, taikomas visoms įmonėms, iš kurių leidžianti nuo sistemos nukrypti nuostata numatyta tik tam tikroms įmonėms, valstybė narė to paties rezultato galėtų pasiekti apeidama valstybės pagalbos taisykles ir pakoreguodama bei sujungdama jas taip, kad jas taikant skirtingoms įmonėms būtų taikomi skirtingi mokesčiai (12). Labai svarbu paminėti, kad šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nuosekliai laikėsi nuomonės, kad Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje valstybės intervencijos priemonės neskirstomos pagal jų priežastis arba tikslus, tačiau jos apibrėžiamos pagal jų poveikį, neatsižvelgiant į naudojamus metodus (13).

(31)

Metinės apyvartos, gaunamos iš tabako gaminių gamybos ir prekybos Vengrijoje, apmokestinimas fiksuotu mokesčiu yra tinkama priemonė siekiant surinkti lėšų, skirtų sveikatos priežiūros sistemai finansuoti, tačiau Įstatymu įvesta progresinių mokesčių struktūra atrodo sąmoningai Vengrijos sukurta tam, kad būtų palankesnė tam tikroms įmonėms. Pagal šiuo Įstatymu įvestą progresinių mokesčių struktūrą mokesčius mokančioms įmonėms taikomi skirtingi mokesčio tarifai, laipsniškai didėjantys iki 4,5 %. Jie priklauso nuo ribų, į kurias patenka įmonių apyvartos. Todėl sveikatos priežiūros įmoką mokančioms įmonėms taikomi skirtingi vidutiniai mokesčio tarifai, kurie priklauso nuo jų apyvartos lygio (jei jis viršija Įstatymu nustatytas ribas).

(32)

Kadangi kiekviena įmonė apmokestinama skirtingu tarifu, Komisija negali nustatyti vieno bazinio sveikatos priežiūros įmokos tarifo. Vengrija taip pat nepateikė jokio konkretaus tarifo kaip bazinio arba įprasto tarifo ir nepaaiškino, kodėl didesnės apyvartos įmonėms taikomas didesnis tarifas turėtų būti pateisinamas išimtinėmis aplinkybėmis, arba kodėl mažesnės apyvartos įmonėms turėtų būti taikomi mažesni tarifai.

(33)

Pagal Įstatymu įvestą progresinių tarifų struktūrą skirtingos įmonės moka skirtingo apmokestinimo lygio mokesčius (išreikštus kaip jų bendrosios metinės apyvartos dalis) atsižvelgiant į jų dydį, nes įmonės gautos apyvartos suma iki tam tikro lygio koreliuoja su tos įmonės dydžiu. Tačiau nustatytas sveikatos priežiūros įmokos tikslas yra surinkti lėšų, skirtų sveikatos priežiūros sistemai finansuoti ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybei Vengrijoje pagerinti, atsižvelgiant į tai, kad rūkymas yra svarbus veiksnys, susijęs su daugelio ligų išsivystymu ir išlaidų sveikatos priežiūrai padidėjimu. Komisijos nuomone, progresinių sveikatos priežiūros įmokos tarifų struktūra neatspindi ryšio tarp neigiamo tabako gaminių gamintojų ir prekiautojų sukeliamo poveikio sveikatai ir jų apyvartos.

(34)

Atsižvelgdama į šį tikslą, Komisija laikosi nuomonės, kad visų sveikatos priežiūros įmoką mokančių veiklos vykdytojų teisinė ir faktinė padėtis yra panaši neatsižvelgiant į jų apyvartos lygį, o Vengrija nepateikė jokio įtikinamo pagrindimo, susijusio su šių tipų įmonių skirstymu apmokestinant jas sveikatos priežiūros įmoka. Komisija šiuo atžvilgiu remiasi 42–48 toliau pateiktomis konstatuojamosiomis dalimis. Todėl Vengrija sąmoningai įvedė sveikatos priežiūros įmoką, kuria savavališkai nustatytų palankesnes sąlygas tam tikroms įmonėms, t. y. mažesnės apyvartos įmonėms (mažesnėms įmonėms), ir nustatytų nepalankias sąlygas kitoms, t. y. didesnėms įmonėms (14).

(35)

Todėl bazinė sistema savo pobūdžiu yra atrankioji ir nėra pateisinama atsižvelgiant į sveikatos priežiūros įmokos tikslą – surinkti lėšų Vengrijos sveikatos priežiūros sistemai finansuoti. Šiuo atveju tinkama bazinė sistema yra sveikatos priežiūros įmokos taikymas Vengrijoje veikiančioms įmonėms pagal jų apyvartą, į šią sistemą neįtraukiant progresinių tarifų struktūros.

(36)

Vykdant antrąjį etapą, būtina nustatyti, ar priemone nenukrypstama nuo bazinės sistemos tam tikrų įmonių, kurių faktinė ir teisinė padėtis esminio bazinės sistemos tikslo atžvilgiu panaši, naudai.

(37)

Kaip paaiškinta 31 konstatuojamojoje dalyje, esminis sveikatos priežiūros mokesčio tikslas yra finansuoti sveikatos priežiūros sistemą ir pagerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę Vengrijoje. Kaip toliau paaiškinta 34 konstatuojamojoje dalyje, visi veiklos vykdytojai, susiję su tabako gaminių gamyba ir prekyba, turi būti laikomi užimantys panašią teisinę ir faktinę padėtį šio tikslo atžvilgiu, nepaisant jų dydžio ir apyvartos lygio.

(38)

Sveikatos priežiūros įmokos tarifų struktūros progresyvumas skatina įmonių, užsiimančių tabako gaminių gamyba ir prekyba Vengrijoje, diferencijavimą pagal jų dydį.

(39)

Iš tiesų dėl Įstatymu nustatytų tarifų progresyvumo įmonės, kurių apyvarta patenka į mažesnių normų ribas, apmokestinamos gerokai mažesniais mokesčiais nei įmonės, kurių apyvarta patenka į didesnių normų ribas. Dėl to mažesnės apyvartos įmonėms taikomi tiek gerokai mažesni ribiniai mokesčių tarifai, tiek gerokai mažesni vidutiniai mokesčių tarifai, palyginti su didelės apyvartos įmonėmis, tad už tą pačią veiklą jos apmokestinamos gerokai mažesniais mokesčiais. Todėl Komisija mano, kad Įstatymu įvesta progresinių tarifų sistema nukrypsta nuo bazinės sistemos, pagal kurią sveikatos priežiūros įmoka taikoma visiems su tabako gaminių gamyba ir prekyba Vengrijoje susijusiems veiklos vykdytojams, tačiau suteikiant palankesnes sąlygas mažesnės apyvartos įmonėms.

(40)

Be to, dėl galimybės pagal Įstatymą sumažinti įmonės mokestinį įsipareigojimą iki 80 % tuo atveju, jeigu mokestiniais metais vykdomos investicijos, įmonės diferencijuojamos pagal tai, ar vykdo investicijas, ar ne. Tačiau, atsižvelgiant į esminį pirmiau nustatytą sveikatos priežiūros mokesčio tikslą, investicinę veiklą vykdžiusios įmonės ir investicinės veiklos nevykdžiusios įmonės užima panašią faktinę ir teisinę padėtį, nes tai, kad įmonė investuoja, nepadeda sumažinti neigiamų išorinių rūkymo sukeliamų padarinių. Priešingai, galimybė sumažinti įmonės mokestinį įsipareigojimą tuo atveju, jei vykdomos investicijos, kuriomis siekiama padidinti įmonės gamybos ir prekybos pajėgumus, atrodo nesuderinama su esminiu sveikatos priežiūros mokesčio tikslu. Todėl Komisija mano, kad Įstatymo nuostatos, numatančios mokestinio įsipareigojimo sumažinimą tuo atveju, jeigu vykdomos investicijos, diferencijuoja panašią faktinę ir teisinę padėtį užimančias įmones esminio sveikatos priežiūros įmokos tikslo atžvilgiu ir taip skatina nukrypimą nuo bazinės sistemos.

(41)

Todėl Komisija mano, kad priemonės yra prima facie atrankios.

(42)

Priemonė, kuria nukrypstama nuo bazinės sistemos, nėra atranki, jei ją pateisina sistemos pobūdis arba bendroji struktūra. Šiuo atveju ji yra jai būdingų mechanizmų, būtinų sistemos veikimui ir veiksmingumui užtikrinti, rezultatas (15). Tokį pagrindimą pateikti turi valstybė narė. Šiuo tikslu valstybės narės negali remtis išorės politikos tikslais, kaip antai regioninės, aplinkosaugos ar pramonės politikos tikslais, kad pagrįstų nevienodų sąlygų įmonėms taikymą tam tikroje sistemoje.

(43)

Vengrijos valdžios institucijos tvirtino, kad sveikatos priežiūros įmoka yra mokama už pavojų sveikatai keliančių gaminių gamybą ir prekybą ir nėra susijusi su ekonominės veiklos vykdytojų pelnu, nes mokesčio tarifas koreguojamas pagal apmokestinamųjų subjektų veiklos pajėgumus. Vengrijos valdžios institucijų nuomone, įmonių gebėjimą mokėti ir jų sukuriamą rizikos laipsnį atspindi jų dalis ir pirmavimas rinkoje bei į kainas orientuota veikla, o ne jų pelningumas. Pelnas, kaip įmokos pagrindas, yra pats netinkamiausias veiksnys sveikatai daromai žalai, kurią vykdydami savo veiklą sukelia įmoką mokantys subjektai, išreikšti. Be to, palyginti su mažos apyvartos įmonėmis, įmonės, kurių apyvarta ir dalis rinkoje gerokai didesnė, didesnę įtaką gali daryti produktų rinkai, o ne skirtumui tarp jų apyvartos lygių. Todėl, atsižvelgiant į įmokos tikslą, tai taip pat reiškia, kad ekonominės veiklos vykdytojas, tabako gaminių rinkoje gaunantis didesnę apyvartą, taip pat sukels proporcingai didesnį neigiamą su rūkymu susijusį poveikį sveikatai.

(44)

Šiuo atveju atsižvelgdama į reikšmingą santykinį progresinio mokesčio tarifo didėjimą, Komisija nemano, kad gebėjimas mokėti gali būti laikomas pagrindiniu apyvartos mokesčio principu. Skirtingai nei taikant pelno mokesčius (16), taikant apyvartos mokesčius, neatsižvelgiama į išlaidas, patirtas tai apyvartai pasiekti. Todėl nesant specialių priešingai įrodančių įrodymų, atrodo abejotina, kad vien tik pasiektos apyvartos suma (nepaisant patirtų išlaidų) atspindėtų įmonės gebėjimą mokėti. Be to, Komisija nėra įsitikinusi, kad didesnės apyvartos įmonės, palyginti su mažesnės apyvartos įmonėmis, gali paveikti produktų rinką ir automatiškai daryti tiek didesnį neigiamą su rūkymu susijusį poveikį sveikatai, kad būtų pateisinamas progresinių mokesčio tarifų taikymas pagal apyvartą, kaip priimta Įstatymu.

(45)

Bet kuriuo atveju Komisija mano, kad net jei gebėjimas mokėti ir neigiamas poveikis sveikatai galėtų būti laikomi būdingais apyvarta pagrįstos sveikatos priežiūros įmokos principais, būtų pateisinamas tik tiesinio mokesčio tarifas, nebent įrodoma, kad gebėjimas mokėti ir neigiamas poveikis sveikatai laipsniškai didėja didėjant apyvartai. Komisija mano, kad progresiniai apyvartos mokesčių tarifai gali būti pateisinami tik tuo atveju, jei konkrečiam su mokesčiu susijusiam tikslui pasiekti iš tiesų būtini progresiniai tarifai, t. y. pavyzdžiui, jei įrodoma, kad išoriniai padariniai, atsiradę dėl mokesčiais apmokestintos veiklos, taip pat laipsniškai didėja. Progresyvumo modelis taip pat turi būti pagrįstas. Ypač svarbu, kad būtų paaiškinta, kodėl didesnė nei 60 mlrd. HUF apyvarta daro 22 kartus didesnį poveikį sveikatai nei 30 mlrd. HUF nesiekianti apyvarta. Tokio pagrindimo Vengrija nepateikė.

(46)

Komisija nėra įsitikinusi, kad žala sveikatai, kurią sukelia tabako gaminių gamyba ir prekyba jais, laipsniškai didėja kartu su gaunama apyvarta ir atsižvelgiant į pagal priemonę taikomą didėjantį mokesčio tarifą. Be to, sąlyga, kad iš tabako gaminių gamybos ir prekybos gauta apyvarta turi sudaryti ne mažiau nei 50 % bendrosios metinės įmonės, kuriai turi būti taikoma sveikatos priežiūros įmoka, gautos apyvartos, taip pat atrodo prieštaraujanti, kad mokesčių progresyvumą būtų galima pagrįsti tabako gaminių poveikiu sveikatai. Atsižvelgiant į mokesčio tikslą, šis reikalavimas reikštų, kad tabako gaminiai, kuriais prekiauja įmonės, kurių iš tabako gaminių gamybos ir prekybos gauta apyvarta sudaro mažiau nei 50 % bendros apyvartos, neturi neigiamo poveikio sveikatai kaip kad gaminiai, kuriais prekiauja didesnę apyvartą iš tabako gaminių gaunančios įmonės. Todėl šis reikalavimas atrodo nesuderinamas su tariamu priemone siekiamu tikslu.

(47)

Kalbant apie mokestinio įsipareigojimo sumažinimą tuo atveju, jeigu vykdomos investicijos, jis negali būti pateisinamas nei mokesčių sistemos pobūdžiu, nei bendrąja struktūra. Komisija mano, kad galimybė sumažinti mokestinį įsipareigojimą daugiausia 80 % tuo atveju, jeigu vykdomos investicijos, yra nesuderinama su esminiu sveikatos priežiūros mokesčio tikslu. Sveikatos priežiūros mokesčio tikslas yra gauti lėšų, skirtų sveikatos priežiūros sistemai finansuoti ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybei pagerinti, atsižvelgiant į tai, kad rūkymas yra svarbus veiksnys, susijęs su daugelio ligų išsivystymu ir išlaidų sveikatos priežiūrai padidėjimu. Todėl Komisija mano, kad galimybė sumažinti mokestinį įsipareigojimą tuo atveju, jeigu vykdomos investicijos, kuriomis siekiama padidinti įmonės gamybos ir prekybos pajėgumus, yra nesuderinama su šiuo tikslu, nes, kaip jau minėta 40 konstatuojamojoje dalyje, tokios investicijos greičiau padidintų įmonės gamybos ir prekybos pajėgumus kartu su neigiamais išoriniais padariniais, kuriuos siekiama mažinti sveikatos priežiūros mokesčiu. Be to, taikant apyvartos apmokestinimu pagrįstą įmoką, neturi būti atsižvelgiama į jokias išlaidas.

(48)

Todėl Komisija nemano, kad priemonės gali būti pateisinamos mokesčių sistemos pobūdžiu arba bendrąja struktūra. Dėl šios priežasties priemonės turi būti laikomos kaip suteikiančios atrankųjį pranašumą tabako įmonėms, kurių apyvarta mažesnė (mažesnėms įmonėms), bei įmonėms, kurios vykdo investicijas, leidžiančias sumažinti su sveikatos priežiūros mokesčiu susijusį mokestinį įsipareigojimą.

(49)

Pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, kad priemonė būtų laikoma valstybės pagalba, ji turi iškraipyti konkurenciją arba kelti grėsmę ją iškraipyti ir turi daryti poveikį Sąjungos vidaus prekybai. Priemonės taikomos visoms įmonėms, apyvartą gaunančioms iš tabako gaminių gamybos ir prekybos Vengrijoje. Vengrijos tabako pramonė yra atvira konkurencijai, jai būdinga tai, kad joje veikia veiklos vykdytojai iš kitų valstybių narių bei tarptautiniai veiklos vykdytojai, todėl bet kokia pagalba sudarant palankesnes sąlygas tam tikriems pramonėje veikiantiems veiklos vykdytojams gali turėti įtakos Sąjungos vidaus prekybai. Jei taikant šias priemones mažesnės apyvartos įmonėms ir įmonėms, vykdančioms tam tikras investicijas, sumažinamas mokestinis įsipareigojimas, kurį priešingu atveju jos turėtų vykdyti, jei joms būtų taikoma tokia pat sveikatos priežiūros įmoka kaip didelės apyvartos įmonėms ir įmonėms, nevykdančioms jokių investicijų, šiomis priemonėmis suteikiama pagalba yra veiklos pagalba, sumažinanti šioms įmonėms taikomus mokesčius, kuriuos jos įprastai turėtų mokėti vykdydamos kasdienę valdymo arba įprastą veiklą. Teisingumo Teismas nuosekliai laikėsi nuomonės, kad veiklos pagalba iškraipo konkurenciją (17), todėl bet kokia šioms įmonėms suteikiama pagalba turi būti laikoma kaip iškraipanti arba kelianti grėsmę iškraipyti konkurenciją, stiprindama šių įmonių finansinę padėtį Vengrijos tabako rinkoje. Todėl priemonės iškraipo arba kelia grėsmę iškraipyti konkurenciją ir daro poveikį Sąjungos vidaus prekybai.

(50)

Kadangi visos sąlygos, nustatytos Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje, tenkinamos, Komisija mano, kad tabako pramonės įmonėms taikomas sveikatos priežiūros mokestis, kuriuo nustatoma progresinio tabako įmonėms taikomo mokesčio struktūra ir mokestinio įsipareigojimo sumažinimas tuo atveju, jei vykdomos tam tikros investicijos, pagal šią nuostatą yra laikomas valstybės pagalba.

(51)

Valstybės pagalba laikoma suderinama su vidaus rinka, jei ji patenka į bet kurią Sutarties 107 straipsnio 2 dalyje nurodytą kategoriją (18), ir ji gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka, jei Komisija nustato, jog ji patenka į bet kurią Sutarties 107 straipsnio 3 dalyje nurodytą kategoriją (19). Tačiau atsakomybė teikti valstybės pagalbą, kuri būtų suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 2 dalį arba 107 straipsnio 3 dalį, tenka pagalbą teikiančiai valstybei narei (20).

(52)

Komisija pabrėžia, kad Vengrijos valdžios institucijos nepateikė argumentų, kodėl priemonės galėtų būti suderinamos su vidaus rinka, ir kad Vengrija nepateikė pastabų dėl sprendime pradėti procedūrą išreikštų abejonių, susijusių su priemonių suderinamumu. Komisija mano, kad nė viena iš išimčių, nurodytų minėtose Sutarties nuostatose, netaikoma, nes neatrodo, kad priemonėmis siekiama šiose nuostatose nurodytų tikslų. Todėl priemonės negali būti pripažintos suderinamomis su vidaus rinka.

(53)

Tabako pramonės įmonėms taikoma sveikatos priežiūros įmoka Komisijos niekada nebuvo paskelbta arba pripažinta suderinama su vidaus rinka. Kadangi progresinė sveikatos priežiūros įmokos sistema ir nuostatos dėl mokestinio įsipareigojimo sumažinimo tuo atveju, jeigu vykdomos tam tikros investicijos, yra laikomos valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį ir nauja pagalba pagal Tarybos reglamento (ES) 2015/1589 1 straipsnio c dalį (21) ir buvo įgyvendintos pažeidžiant sustabdymo pareigą, nustatytą Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje, šios priemonės taip pat laikomos neteisėta pagalba pagal Reglamento (ES) 2015/1589 1 straipsnio f dalį.

(54)

Priemones pripažinus neteisėta ir nesuderinama valstybės pagalba, ši pagalba turi būti susigrąžinta iš jos gavėjų pagal Reglamento (ES) 2015/1589 16 straipsnį.

(55)

Tačiau sprendime pradėti procedūrą Komisijai paskelbus įsakymą sustabdyti priemonę, Vengrija patvirtino, kad sustabdė sveikatos priežiūros įmokos taikymą tabako įmonėms.

(56)

Todėl taikant priemones faktiškai nesuteikta jokia valstybės pagalba. Dėl šios priežasties jos susigrąžinti nereikia.

(57)

Komisija mano, kad tabako pramonės įmonėms taikomas sveikatos priežiūros mokestis, kuriuo tabako įmonėms nustatoma progresinių mokesčių struktūra ir mokestinio įsipareigojimo sumažinimas tuo atveju, jeigu vykdomos tam tikros investicijos, yra laikomas valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį ir kad Vengrija neteisėtai įgyvendino aptariamą pagalbos priemonę pažeisdama Sutarties 108 straipsnio 3 dalies nuostatas.

(58)

Šiuo sprendimu neatmetama galimybė nagrinėti priemonių suderinamumą su pagrindinėmis Sutartyje numatytomis laisvėmis, ypač įsisteigimo laisve, kuri užtikrinama Sutarties 49 straipsnyje,

19.10.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 282/53

(1)

2010 m. Komisijai buvo pranešta, kad Nyderlandai Mastrichto profesionalų futbolo klubui MVV taikė pagalbos priemonę. 2010 ir 2011 m. Komisija taip pat gavo skundų dėl kitiems Nyderlandų profesionalų futbolo klubams, t. y. Tilburgo Willem II, Hertogenboso FC Den Bosch, Neimegeno NEC ir Eindhoveno PSV taikytų paramos priemonių. 2011 m. rugsėjo 2 d. raštu Nyderlandai pateikė Komisijai išsamią informaciją apie MVV taikytą priemonę.

(2)

2013 m. kovo 6 d. raštu Komisija informavo Nyderlandus apie savo sprendimą dėl MVV, Willem II, FC Den Bosch, NEC ir PSV taikytų priemonių pradėti Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą.

(3)

Komisijos sprendimas inicijuoti procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą) buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl aptariamų priemonių.

(4)

Nyderlandai pastabas, susijusias su procedūra, taikoma dėl MVV suteiktos priemonės, pateikė 2013 m. gegužės 31 d. ir 2013 m. lapkričio 12 d. raštuose. Nyderlandai 2014 m. kovo 26 d. raštu taip pat atsakė į prašymą pateikti papildomos informacijos. 2014 m. birželio 13 d. Komisijos tarnybos susitiko su Mastrichto savivaldybe. Po šio susitikimo buvo parengtas 2014 m. liepos 30 d. Nyderlandų raštas.

(5)

Komisija pastabų dėl MVV taikytų priemonių iš suinteresuotųjų šalių negavo.

(6)

Priėmus sprendimą pradėti procedūrą ir gavus Nyderlandų sutikimą, pavienių klubų tyrimai buvo atliekami atskirai. MVV tyrimas buvo registruotas bylos numeriu SA.41612.

(7)

Nacionalinė futbolo federacija Koninklijke Nederlandse Voetbal Bond (toliau – KNVB) – tai skėtinė profesionalų ir mėgėjų futbolo varžybų organizacija. Profesionalų futbolas Nyderlanduose yra dviejų lygių sistema. Per 2014–2015 m. sezoną šiai sistemai priklausė 38 klubai, iš kurių 18 žaidė aukščiausiojoje lygoje (eredivisie) ir 20 – žemesnėje lygoje (eerste divisie).

(8)

Klubas Maastrichtse Voetbal Vereniging, nuo 2010–2011 m. vadinamas Maatschappelijke Voetbal Vereniging Maastricht (toliau – MVV), įsteigtas 1908 m. ir savo namų rungtynes žaidžia Mastrichto stadione De Geusselt. 2000 m. MVV iš aukščiausiosios lygos buvo perkeltas į žemesnę lygą. Europos turnyruose MVV nerungtyniauja nuo 1970 m.

(9)

MVV teisinė struktūra – fondas Stichting MVV. Pagal Nyderlandų pateiktą informaciją MVV yra mažoji įmonė (3). Per 2009–2010 m. sezoną šiame klube dirbo 38 darbuotojai, per 2010–2011 m. sezoną – 35 darbuotojai. MVV apyvarta ir balansas per abu sezonus buvo gerokai mažesnis kaip 10 mln. EUR.

(10)

2010 m. pirmąjį ketvirtį Mastrichto savivaldybė (toliau – savivaldybė) sužinojo, kad MVV kilo didelių finansinių sunkumų. MVV skolos išaugo iki 6,5 mln. EUR; iš šios sumos 1,7 mln. EUR sudarė pačios savivaldybės subordinuotoji paskola. 2010 m. balandžio mėn. rėmėjai, bendrovės ir finansuotojai (Initatiefgroup MVV Maastricht) ėmėsi iniciatyvos užkirsti kelią MVV bankrotui. Ši iniciatyva apėmė verslo planą, kaip pagerinti MVV finansinę situaciją ir paversti MVV perspektyviu profesionalų futbolo klubu. Savivaldybė laikėsi šio plano. 2010 m. gegužės mėn. savivaldybė atsisakė savo 1,7 mln. EUR reikalavimo ir šis jos veiksmas buvo susitarimo su kreditoriais dalis, tačiau ne oficialios mokėjimų sustabdymo procedūros dalis. Įvykdžiusi su ilgalaike nuoma susijusį 1,85 mln. EUR sandorį, savivaldybė taip pat nusipirko stadioną ir treniruočių kompleksą; jį naudojo tik MVV, tačiau jis nuosavybės teise priklausė trečiajai šaliai (fondui Stichting Stadion Geusselt). Ši kaina buvo pagrįsta išorės vertinimo ataskaita.

(11)

Nyderlandai pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį Komisijai nepranešė apie ketinimą atsisakyti savo 1,7 mln. EUR reikalavimo MVV ir pirkti futbolo stadioną bei treniruočių kompleksą už 1,85 mln. EUR.

(12)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija padarė pirminę išvadą, kad savivaldybė naudodama valstybės išteklius užtikrino futbolo klubui MVV atrankųjį pranašumą, taigi suteikė jam pagalbą. Komisija laikėsi nuomonės, kad dėl abiejų priemonių buvo nuspręsta kartu ir jos yra glaudžiai susijusios. Komisija taip pat pareiškė mananti, kad pagalbos priemonės, taikomos profesionalų futbolo klubams, gali iškraipyti konkurenciją ir paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje. Remdamasi turima informacija Komisija negalėjo padaryti išvados dėl savivaldybės atlikto atleidimo nuo skolos ir nustatyti, ar šis savivaldybės veiksmas atitiko įprastą rinkos ekonomikos kreditoriaus veiklą. Komisija dėl stadiono ir treniruočių komplekso pirkimo iš trečiosios šalies negalėjo prieiti prie išvados, ar savivaldybės veiksmai atitiko įprastą rinkos ekonomikos investuotojo veiklą, nes prieš atliekant pirkimą nebuvo parengtas patikimas verslo planas. Galiausiai Komisija paprašė išsamios informacijos apie savivaldybės taryboje padarytus pareiškimus, kad stadiono pirkimo pajamos bus perleistos trečiajai šaliai (fondui Stadium De Geusselt) siekiant apmokėti pirmenybines MVV skolų dalis, pvz., pensijų įmokas ir mokesčius.

(13)

Komisija pabrėžė, kad į keblią finansinę padėtį MVV buvo patekęs jau kelerius metus iki 2010 m. Per 2007–2008 m. sezoną MVV patyrė 0,15 mln. EUR nuostolių, o jo nuosavas kapitalas buvo neigiamas (minus 2,7 mln. EUR). Per 2008–2009 m. sezoną MVV patyrė 1,1 mln. EUR nuostolių, o jo nuosavas kapitalas buvo minus 3,8 mln. EUR. Iki 2010 m. kovo mėn. susidarė papildomų 1,3 mln. EUR nuostolių ir nuosavas kapitalas sumažėjo iki minus 5,17 mln. EUR. 2010 m. balandžio mėn. MVV jau neįstengė mokėti atlyginimų, padengti kitų einamųjų išlaidų ir iš tiesų atsidūrė ties bankroto riba.

(14)

Remdamasi šia informacija sprendime pradėti procedūrą Komisija nurodė, kad tuo metu, kai klubui MVV buvo suteikta pagalba, jam buvo kilę finansinių sunkumų. Siekdama įvertinti pagalbos atitiktį 2004 m. Gairėms dėl valstybės pagalbos, skirtos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (4) (toliau – gairės), Komisija paprašė informacijos apie visų gairėse nustatytų reikalavimų laikymąsi.

(15)

Komisija, be jokios abejonės, negalėjo patikrinti, ar buvo laikomasi gairių 34–37 punktuose nustatytų restruktūrizavimo plano pobūdžio ir vykdymo sąlygų. Komisija taip pat negalėjo patikrinti, ar buvo imtasi gairių 38–42 punktuose apibrėžtų atitinkamų kompensavimo priemonių. Be to, turėjo būti įrodyta, ar pagalba buvo apribota mažiausia būtina suma, ar jos gavėjas pats sumokėjo atitinkamą įnašą į savo restruktūrizavimą ir ar buvo laikytasi principo „tik vieną ir paskutinį kartą“.

(16)

Nyderlandai nesutiko, kad MVV taikytos priemonės buvo valstybės pagalba. Nyderlandų manymu, ties bankroto riba atsidūrusiai bendrovei antraeilį reikalavimą turinti savivaldybė veikė laikydamasi rinkos ekonomikos kreditoriaus principo, kai ji 2010 m. atsisakė savo reikalavimo. Valstybė narė tvirtino, kad kreditoriui vien tik pateikus oficialią paraišką ar prašymą skelbti bankrotą būtų nedelsiant skelbiamas bankrotas. Nyderlandų teigimu, tuo atveju, jeigu MVV būtų bankrutavęs, savivaldybė, ko gero, nebūtų atgavusi jokios savo subordinuotosios paskolos dalies. Reikalavimas buvo antraeilis, taigi – žemesnės kategorijos už maždaug 3 mln. EUR bendrą sumą sudarančius reikalavimus (tiek pirmenybinius (preferente), tiek negarantuotus (concurrente) kitų kreditorių reikalavimus). Nyderlandai teigė, kad todėl nebuvo jokios tikimybės gauti kokią nors kompensaciją už paskolą ir kad net preferente bei concurrente reikalavimų turintys kreditoriai pageidavo savo reikalavimus įtraukti į bendrąjį restruktūrizavimo planą. Kita vertus, jeigu savivaldybė nebūtų atsisakiusi savo reikalavimo 2010 m. gegužės mėn. ir taip būtų paskatinusi pradėti oficialią nemokumo procedūrą, MVV būtų kilusi grėsmė netekti licencijos žaisti profesionalų futbolą pagal KNVB taisykles. Nebūtų buvę galimybės šią licenciją perleisti kitam klubui.

(17)

Nyderlandai dėl stadiono De Geusselt ir treniruočių komplekso, kurį naudojo MVV, įsigijimo įrodinėjo, kad atliekant šį įsigijimą taikyta nepriklausomu tyrimu nustatyta vertė, todėl įsigijimas atitiko rinkos ekonomikos investuotojo principą. Šis vertinimas apėmė teisės į ilgalaikę nuomą ir žemėje stovinčių pastatų vertės nustatymą. Nyderlandai taip pat atkreipė dėmesį į strateginę stadiono vietą Mastrichte ir savivaldybės interesus, susijusius su esminiu (nauju) De Geusselt zonos, kurioje yra stadionas ir treniruočių kompleksas, užstatymu, kurio imtųsi savivaldybė.

(18)

Be to, Nyderlandai įrodinėjo, kad net tuo atveju, jeigu būtų laikoma, kad priemonėmis MVV suteiktas atrankusis pranašumas, jos nebūtų iškraipiusios konkurencijos ar paveikusios valstybių narių tarpusavio prekybos. Nyderlandai pabrėžė, kad MVV yra silpnas nacionalinis profesionalų futbolo klubas, todėl kažin ar tikėtina, kad jis galėtų dalyvauti Europos lygio varžybose. Nyderlandai taip pat tvirtino, jog Komisijai nepavyko įrodyti, kad pagalba MVV būtų iškraipiusi konkurenciją arba paveikusi prekybą kurioje nors iš sprendime pradėti procedūrą nurodytų rinkų.

(19)

Be to, Nyderlandai pateikė papildomą argumentą, kad net tuo atveju, jeigu priemonės galėtų būti laikomos pagalba, jos būtų suderinamos su vidaus rinka. Šie argumentai buvo pagrįsti, pirma, gairėmis, antra, atliktu suderinamumo vertinimu tiesiogiai remiantis Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c ir d punktais.

(20)

Pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį valstybės pagalba yra valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos visos sąlygos taikomos kartu, todėl, kad priemonę būtų galima laikyti valstybės pagalba, turi būti atsižvelgiama į jas visas.

(21)

Remdamasi sprendimu pradėti procedūrą Komisija įvertino 2010 m. gegužės 25 d. savivaldybės sprendimą atsisakyti 1,7 mln. EUR antraeilio reikalavimo klubui MVV ir pirkti stadioną De Geusselt ir MVV treniruočių kompleksą už 1,85 mln. EUR sumą. Nyderlandai įrodinėjo, kad taikant abi priemones buvo laikytasi rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio veiklos vykdytojo principo (MEOP), todėl jos neturėtų būti laikomos susijusiomis su valstybės pagalba.

(22)

Atsižvelgdama į atitinkamą teismų praktiką (5) Komisija laiko, kad abi priemonės, be jokios abejonės, yra susijusios. Kad galėtų padaryti šią išvadą, Komisija atsižvelgė į aptariamų priemonių taikymo laiką, jų tikslą ir MVV būklę savivaldybei nusprendus suteikti MVV paramą (6). Komisija pabrėžia, pirma, kad abi priemonės buvo pateiktos kartu ir kad sprendimas dėl jų buvo priimtas tame pačiame 2010 m. gegužės 25 d. savivaldybės tarybos posėdyje. Abiejų priemonių tikslas – užtikrinti neatidėliotiną MVV gelbėjimą. Abi jos buvo aptartos viename pasiūlyme kaip savivaldybės pozicijos dalis dėl Initiatiefgroep MVV Maastricht rengiamo gelbėjimo plano. Todėl Komisija daro išvadą, kad abi priemonės jų tikslo ir tuometinės MVV būklės atžvilgiu yra glaudžiai susijusios, būtent jomis siekta užtikrinti MVV gelbėjimą turint omenyje akivaizdžiai rizikingą šio klubo finansinę padėtį.

(23)

Sprendimą dėl abiejų priemonių priėmė savivaldybė ir jos turėjo finansinių pasekmių šiai savivaldybei (3,55 mln. EUR). Vadinasi, šioms priemonėms buvo naudoti valstybės ištekliai (šiai išvadai Nyderlandai neprieštaravo). Valstybės ištekliai gali būti perduodami įvairiais būdais, pvz., kaip tiesioginės dotacijos, paskolos, garantijos, tiesioginės investicijos į įmonių kapitalą ir išmokos natūra. Valstybės reikalavimų atsisakymas ir investavimas nesilaikant rinkos sąlygų taip pat yra valstybės išteklių perdavimas.

(24)

Be to, Nyderlandai ir savivaldybė tvirtina, kad atsisakydama savo reikalavimo savivaldybė veikė laikydamasi rinkos ekonomikos kreditoriaus principo ir įsigydama stadioną ir treniruočių kompleksą savivaldybė veikė laikydamasi rinkos ekonomikos investuotojo principo, taigi nesuteikė MVV nepagrįsto ekonominio pranašumo. Komisija nesutinka su šiuo požiūriu dėl toliau nurodytų priežasčių.

(25)

Jeigu įmonės finansinė būklė pagerėja tik įsikišus valstybei, galima daryti prielaidą, kad pranašumas buvo suteiktas. Norint įvertinti, ar šis pranašumas nederamas, įmonės, kuriai buvo taikyta priemonė, finansinė būklė turėtų būti palyginta su įmonės finansine būkle tuo atveju, jeigu priemonė nebūtų buvusi taikyta. Nekyla jokių abejonių, kad klubui MVV pritaikius aptariamas priemones jo finansinė būklė smarkiai pagerėjo.

(26)

Pritaikius savivaldybės ir kitų svarbių kreditorių priimtas priemones MVV įstengė susitvarkyti balansą. Komisija pabrėžia, kad kiti svarbūs MVV kreditoriai, t. y. tie, kurių reikalavimo suma viršija 150 000 EUR, taip pat atsisakė savo reikalavimų, o smulkesni kreditoriai atsisakė dalies reikalavimų. Šie veiksmai, kuriais privačiosios šalys atsisakė 2,25 mln. EUR reikalavimų, ir savivaldybės veiksmai atlikti neatsižvelgiant į oficialią mokėjimų sustabdymo procedūrą. Tai, kad nebuvo oficialios sistemos, paaiškina, kodėl mažoji kreditorių dalis, kurių reikalavimo suma ne didesnė kaip 145 347 EUR, galiausiai neprisidėjo prie reikalavimų atsisakymo, nors kai kurie iš jų buvo žadėję prisidėti. Komisija taip pat pabrėžia faktą, kad kiti reikalavimai, kurių atsisakyta, nebuvo antraeiliai, palyginti su antraeiliu savivaldybės reikalavimu. Nyderlandai tvirtina, kad oficialios procedūros nebuvimas nelaikytinas jokiu esminiu skirtumu ta prasme, kad skolos savivaldybei panaikinimo rezultatas buvo tapatus rezultatui, kuris būtų buvęs pasiektas oficialiai nutraukus mokėjimo procedūrą pagal nacionalinį bankroto įstatymą, t. y. kad kiti kreditoriai galėjo būti priversti prisijungti prie kreditorių susitarimo, pagal kurį savivaldybė vienaip ar kitaip būtų netekusi visos (subordinuotosios) paskolos sumos.

(27)

Tačiau, kaip jau minėta sprendime pradėti procedūrą, Komisija pabrėžia, kad trys kreditoriai tik iš dalies atsisakė savo reikalavimų ir juos pakeitė reikalavimu dėl galimų būsimų perleidimo mokesčių, kurie klubui MVV sumokami už klubą paliekančius žaidėjus. Šiuo atžvilgiu Nyderlandai nurodė, kad šie trys kreditoriai turėjo pirmenybinių reikalavimų su garantija už 1,135 mln. EUR. Todėl, jeigu būtų skelbiama oficiali bankroto procedūra, jų galimybės patenkinti bent dalį savo reikalavimų būtų buvusios geresnės, palyginti su kitais kreditoriais, kurių reikalavimai nebuvo garantuoti, jau nekalbant apie savivaldybę su savo subordinuotuoju reikalavimu. Komisijos manymu, nors savivaldybės paskola nebuvo suteikta tomis pačiomis sąlygomis, privatus investuotojas nebūtų visiškai atsisakęs reikalavimo arba bent jau būtų užsitikrinęs – arba būtų mėginęs užsitikrinti – tam tikros rūšies (galimą) užstatą už tokios didelės paskolos sumos atsisakymą net tuo atveju, jeigu išmokėjimo galimybė būtų nedidelė. Be to, Komisija pabrėžia, kad savivaldybė būtų galėjusi užsitikrinti naudą iš kitų kreditorių, jeigu gelbėjimo planas taip pat iš tikrųjų būtų susietas su savivaldybės dalyvavimu. Taigi Komisija mano, jog tai, kad savivaldybė visiškai atsisakė paskolos be jokios sąlygos ar užstato, neatitinka rinkos ekonomikos kreditoriaus principo.

(28)

Nyderlandai dėl sprendimo jungtis prie kreditorių susitarimo, nesusijusio su oficialia mokėjimų sustabdymo procedūra, pabrėžė, kad oficialaus mokėjimų sustabdymo atveju KNVB būtų atšaukusi MVV licenciją žaisti profesionalų futbolą. Todėl oficialus mokėjimų sustabdymas nebuvo laikomas atitinkančiu savivaldybės, taip pat daugumos kitų kreditorių interesų. Tad šiuo atžvilgiu savivaldybės pozicija nesiskiria nuo kitų kreditorių pozicijos.

(29)

Atsižvelgdamos į minėtus aspektus, Nyderlandų valdžios institucijos remiasi ta sprendimo pradėti procedūrą dalimi, kurioje Komisija padarė išvadą, kad Arnhemo savivaldybės priemonės, kuriomis remiamas futbolo klubas Vitesse, nėra valstybės pagalba: laikantis vienodo požiūrio principo privaloma padėtį vertinti taip pat, kaip įvertino Arnhemo savivaldybė, t. y. valstybės pagalba atitinka Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, nes savivaldybės sprendimai būtų atitikę privataus kreditoriaus principą. Šiuo atžvilgiu Komisija pažymi, kad kiekvienas atvejis turi būti vertinamas remiantis individualiomis jo aplinkybėmis. Arnhemo ir Vitesse atveju vertinant su kreditorių susitarimu susietas sąlygas nustatyta, kad atitinkamos savivaldybės pozicijos buvo visiškai sulygintos su kitų kreditorių pozicijomis (kiekvienas turėtų gauti 12 % savo neapmokėto reikalavimo sumos) ir šios sąlygos nebuvo nustatytos Mastrichto ir MVV atveju: kiti (pirmenybiniai) kreditoriai už savo reikalavimo atsisakymą galėtų gauti tikėtinų pajamų iš žaidėjų perleidimo (tokios galimybės Mastrichto atveju nebuvo).

(30)

Taikant vertinimo sistemą, kad būtų nustatyta, ar buvo laikytasi rinkos ekonomikos investuotojo principo, į kitas Nyderlandų nurodytas su MVV bankroto socialinėmis ir ekonominėmis pasekmėmis susijusias priežastis galima neatsižvelgti.

(31)

Pirma, galimo MVV bankroto socialinės ir ekonominės pasekmės susijusios su savivaldybės, kuri yra valdžios institucija, vaidmeniu, o ne su privataus investuotojo pozicija. Nors savivaldybės pozicija dėl De Geusselt rajono galbūt buvo tokia pati kaip investuotojo į šį rajoną, kaip nurodyta 2010 m. gegužės 25 d. savivaldybės tarybos posėdžio protokole, šie interesai yra su kitais bendrosios politikos tikslais, pvz., su rajono infrastruktūros ir jo ekonominė plėtra, savivaldybės sporto politika ir savivaldybių partneryste, kurioji ji dalyvauja, susijusio platesnio intereso dalis. Vadinasi, paskolos atsisakymas – tuo metu, kai ji buvo suteikta – nebuvo susietas arba buvo tik iš dalies susietas su privačiu komerciniu savivaldybės, kuri yra žemės savininkė arba įmonė, interesu. Bet kuriuo atveju, jeigu kas nors turėjo komercinių interesų, Nyderlandai nepateikė išsamios informacijos, kokie tie interesai galėjo būti. Antra, pažymėtina, kad vien tik atsisakius paskolos MVV nebūtų išgelbėtas nuo bankroto; būtų reikėję taikyti daugiau paramos priemonių, pvz., pirkti stadioną ir treniruočių kompleksą, ir Komisija mano, jog pastarasis veiksmas neatitiktų rinkos ekonomikos investuotojo principo. Kaip paaiškinta pirmiau, visos priemonės turi būti vertinamos kartu.

(32)

Dėl minėtų priežasčių Komisija daro išvadą, kad 2010 m. gegužės mėn. priimdama sprendimą atsisakyti savo 1,7 mln. EUR reikalavimo savivaldybė veikė ne kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis veiklos vykdytojas. Ši išvada taip pat grindžiama tuo, kad paskolos atsisakymą būtina vertinti kartu su stadiono ir treniruočių komplekso pirkimu, kuris pagal Komisijos išvadą neatitinka rinkos ekonomikos investuotojo principo; žr. tolesnį paaiškinimą.

(33)

Savivaldybė ne tik atsisakė antraeilio reikalavimo futbolo klubui MVV – ji taip pat nusipirko stadioną De Geusselt ir klubo treniruočių kompleksą Klein Geusselt ir šis pirkimas taip pat yra bendrojo plano gelbėti ir restruktūrizuoti MVV dalis. Nyderlandai tvirtina, kad šis pirkimas nėra laikytinas valstybės pagalba, nes buvo atliktas rinkos sąlygomis. Argumentas grindžiamas Komisijos komunikatu dėl valstybės pagalbos elementų valdžios institucijoms parduodant žemę (7) (toliau – Žemės pardavimo komunikatas) ir rinkos ekonomikos investuotojo principu, pagal kurį su įmone susiję finansiniai valdžios institucijų dokumentai – tai yra dokumentai, kurie taip pat būtų priimtini kitiems veiklos vykdytojams tomis pačiomis sąlygoms, negali būti laikomi suteikiančiais pranašumą įmonei, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje. Kalbant apie Žemės pardavimo komunikatą, Nyderlandai pripažįsta, kad jis taikomas parduodant žemę, o ne perkant nekilnojamąjį turtą, tačiau, Nyderlandų manymu, jis iš tikrųjų taikomas pagal analogiją.

(34)

Komisija pažymi, kad 1,85 mln. EUR pirkimo kaina nustatyta remiantis išorės eksperto ataskaita, kuri buvo pateikta Komisijai (Van Der Horst Taxaterus vertintojų 2010 m. birželio mėn. ataskaita). Komisija taip pat pabrėžia, kad savivaldybė jau buvo žemės, kurioje stadionas pastatytas, savininkė. Ji nusipirko ne tik stadioną ir kitą turtą, bet ir žemės ilgalaikės nuomos teisę (recht van erfpacht). […] (*) Į 1,85 mln. EUR kainą įtraukta treniruočių komplekso, nepaminėto eksperto ataskaitoje, kaina. Pabrėžtina, kad eksperto ataskaitoje pirkėjo tapatybė nėra nurodyta.

(35)

Komisija pažymi, pirma, kad, be kitų priežasčių, dėl kurių savivaldybė pirko stadioną, buvo atsižvelgiama į su „visuomenės sveikata“ ir „socialine sanglauda“ susijusius svarstymus, nes savivaldybė siekė išlaikyti ir plėtoti „sporto zoną“De Geusselt rajone. (8) Priimdamas investavimo sprendimą, į šios politikos tikslus rinkos investuotojas nebūtų atsižvelgęs, vadinasi, savivaldybė negali būti prilyginama rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančiam veiklos vykdytojui. Antra, Komisija nesutinka, kad rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis veiklos vykdytojas būtų norėjęs įsigyti stadioną jo atkuriamąja verte. Futbolo stadionas, priešingai negu žemė ar kitos prekės, yra gamybinis objektas, kurį galima naudoti siekiant gauti pajamų, tačiau jį naudojant taip pat tenka dengti techninės priežiūros sąnaudas. Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis veiklos vykdytojas šį stadioną pirktų tik remdamasis verslo planu, kuriame būtų patikimai pagrįsta, kad eksploatavimas bus pakankamai pelningas. Šiame verslo plane taip pat būtų nustatyta kaina, kurią pasiūlius investuotojas norėtų įsigyti stadioną. Savivaldybė tokio verslo plano nebuvo parengusi nei prieš pirkimą, nei tada, kai jau nusprendė įsigyti stadioną. Faktiškai 2010 m. gegužės mėn. savivaldybės vykdomasis organas savivaldybės tarybą informavo, kad turėtų būti parengtas stadiono būsimo naudojimo kaip daugiafunkcio objekto planas. Šis planas tarybai iš tikrųjų buvo pateiktas, tačiau 2010 m. gruodžio mėn. Komisija atkreipia dėmesį, kad 2010 m. gegužės mėn., kai buvo nuspręsta pirkti stadioną, savivaldybė apskaičiavo, jog metinės stadiono eksploatavimo sąnaudos siektų 380 000 EUR, o MVV turėtų mokėti metinį 75 000 EUR nuomos mokestį (9). 305 000 EUR skirtumas turėtų būti padengiamas pajamomis, gautomis organizuojant kitus renginius, arba jį turėtų apmokėti savivaldybė. Nors pirkimo kaina buvo nustatyta taip, kad būtų atsižvelgiama į galimus nuostolius dėl mažos klubui MVV nustatytos nuomos kainos, negalima daryti išvados, jog privatus rinkos dalyvis būtų sudaręs sutartį, susijusią su identifikuota didele nuostolių rizika. 2010 m. gruodžio mėn. savivaldybės tarybai pateiktoje ataskaitoje patvirtinama, kad „esant dabartinei padėčiai komercinis ar sąnaudas padengiantis stadiono naudojimas neįmanomas“. 2012 m. birželio mėn. savivaldybės audito tarnybos (10) parengtoje ataskaitoje nustatyta, kad stadiono eksploatavimas tebėra nuostolingas.

(36)

Be to, jeigu norima parduoti greitai, kaip nutiko MVV atveju, tikėtina, jog gavęs laiko pasirinkimo galimybę rinkos dalyvis ją išnaudotų siekdamas užsitikrinti tinkamesnę kainą, palyginti su vertintojo apskaičiuota verte. Savivaldybė į minėtą aplinkybę neatsižvelgė ir vertintojo nustatytą vertę tiesiog laikė „tikroviška“.

(37)

Šios išvados nepakeičia faktas, kad savivaldybė turėjo specialų su De Geusselt rajono užstatymo planais susijusį interesą. 2010 m. gelbėjimo plane Nyderlandai nepateikė jokio pirkimo plano ar skaičiavimo iki 2010 m. birželio mėn., skirto galimam pirkimui, kurį turėjo atlikti savivaldybė. Tokį vertinimą prieš pirkimą rinkos investuotojas vis dėlto veikiausiai būtų atlikęs.

(38)

Įvertinusi visas minėtas priežastis Komisija daro išvadą, kad savivaldybė 2010 m., kai buvo priimtas sprendimas dėl priemonių perkant stadioną ir treniruočių kompleksą, neveikė taip, kaip rinkos ekonomikos sąlygomis būtų veikęs ekonominės veiklos vykdytojas.

(39)

MVV, pirma, buvo suteiktas pranašumas, nes jam buvo panaikinta jo skola, antra, MVV toliau galėjo žaisti futbolą savo namų stadione De Geusselt. Mėnesinis nuomos mokestis už neišimtinę abiejų objektų naudojimo teisę po to, kai juos nupirko savivaldybė, buvo 3 % MVV biudžeto, arba ne mažesnis kaip 75 000 EUR (11). Komisija taip pat pabrėžia, kad pagal pirkimo sutarties sąlygas savivaldybės sumokėtą 1,85 mln. EUR sumą pardavėjas, trečioji šalis Stichting Stadion De Geusselt  (12), turėtų naudoti MVV skoloms, susidariusioms nesumokėjus mokesčių, atlyginimų žaidėjams ir pensinių įsipareigojimų, padengti; šioms skoloms susitarimas su kreditoriais netaikomas. Nurodžius paaiškinimą „Mastrichto savivaldybės įnašas“ (Bijdrage Gemeente Maastricht), ši 1,85 mln. EUR suma MVV sąskaitose registruota kaip neįprastos 2009–2010 m. sezono pajamos. Stichting Stadion De Geusselt atitekusios pardavimo pajamos iš tikrųjų turėjo būti naudojamos skoloms sumokėti ir MVV restruktūrizuoti (žr. 2010 m. birželio 9 d. fondo raštą savivaldybei).

(40)

Nyderlandai suabejojo bet kokios pagalbos poveikiu Europos lygiu futbolo nežaidžiančių klubų vidaus rinkai ir visų pirma MVV. Šiuo atžvilgiu Komisija pabrėžia, kad kiekvienais metais MVV yra galimas Europos futbolo turnyrų dalyvis. NET rungtyniaudamas antrojoje lygoje klubas iš esmės gali turėti įtakos nacionalinio futbolo taurės varžyboms, yra pajėgus laimėti šią taurę ir įgyti teisę kitais metais tapti Europos taurės varžybų dalyviu. Per trumpą laikotarpį į aukštesnį lygį gali pereiti net žemesnės kategorijos futbolo klubas (13). Komisija taip pat nurodo, kad profesionalų futbolo klubai ne tik dalyvauja futbolo varžybose, bet ir vykdo veiklą keliose rinkose, pvz., prekybos profesionaliais žaidėjais, reklamos, rėmimo, prekybos ar transliacijos teisių rinkose. Suteikus pagalbą profesionalų futbolo klubui, gali sustiprėti jo padėtis kiekvienoje iš šių rinkų, kurių dauguma gali aprėpti keletą valstybių narių. Todėl jeigu valstybės ištekliai naudojami profesionalų futbolo klubui suteikiant atrankųjį pranašumą, tikėtina, kad ši pagalba gali iškraipyti konkurenciją ir paveikti valstybių narių prekybą, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje (14). Kalbant konkrečiau apie MVV, 2010 m. keli MVV žaidėjai turėjo kitos valstybės narės, t. y. Belgijos, pilietybę.

(41)

Atsižvelgusi į minėtus argumentus Komisija daro išvadą, kad paskolos atsisakymas ir treniruočių komplekso bei stadiono pirkimas (už bendrą 3,55 mln. EUR sumą) yra Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje apibrėžta valstybės pagalba. Jos suderinamumas su vidaus rinka bus vertinamas tolesniuose skirsniuose.

(42)

Komisija turi įvertinti, ar MVV taikytas pagalbos priemones galima laikyti suderinamomis su vidaus rinka. Pagal Teisingumo Teismo praktiką valstybė narė pateikia galimus suderinamumo argumentus ir įrodo, kad šių suderinamumo sąlygų yra laikomasi (15).

(43)

Aptariamos pagalbos priemonės atžvilgiu nėra taikoma nė viena Sutarties 107 straipsnio 2 dalyje nurodyta nukrypti leidžianti nuostata. Nyderlandai taip pat netvirtino, kad nukrypti leidžianti nuostata turėjo būti taikoma.

(44)

Dėl Sutarties 107 straipsnio 3 dalyje nurodytų nukrypti leidžiančių nuostatų Komisija pažymi, kad Sutarties 107 straipsnio 3 dalies a punkte numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos negalima taikyti nė vienam Nyderlandų regionui. Taip pat aptariamomis pagalbos priemonėmis nėra remiamas bendrus Europos interesus atitinkantis svarbus projektas ir jas taikant nėra atitaisomi dideli Nyderlandų ekonomikos sutrikimai, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 3 dalies b punkte.

(45)

Kalbant apie Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punkte numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą, t. y. pagalbą, kuria siekiama palengvinti tam tikros ekonominės veiklos plėtrą, jeigu ši pagalba netrikdo prekybos sąlygų taip, kad būtų prieštaraujama bendram interesui, Nyderlandai tvirtino, jog minėtą nukrypti leidžiančią nuostatą būtų galima taikyti, jeigu Komisija būtų nustačiusi, kad aptariamos priemonės laikytinos valstybės pagalba. Šiuo atžvilgiu Nyderlandai taip pat įrodinėjo, kad Komisijai atliekant analizę į Sutarties 107 straipsnio 3 dalies d punktą dėl kultūros rėmimo arba paveldo išsaugojimo privalėjo būti atsižvelgiama kartu su Sutarties 165 straipsniu.

(46)

Vertindama sporto sektoriaus sąvoką „ekonominės veiklos rūšių plėtra“ Komisija tinkamai atsižvelgia į Sutarties 165 straipsnio 1 dalį ir 165 straipsnio 2 dalies paskutinę įtrauką, kurioje nustatyta, kad Sąjunga prisideda prie Europos sporto reikalų skatinimo, kartu atsižvelgdama į jo specifinį pobūdį, savanoriška veikla paremtas struktūras bei jo socialinę ir švietimo funkciją. Tačiau Sutartyje vartojamos skirtingos sąvokos „sportas“ ir „kultūra“; todėl vertinant MVV suteiktos pagalbos suderinamumą Sutarties 107 straipsnio 3 dalies d punktu remtis negalima.

(47)

Siekdama pagalbos priemones įvertinti pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą Komisija paskelbė nemažai reglamentų, programų, gairių ir komunikatų dėl pagalbos formų ir horizontaliųjų tikslų ar sektoriaus tikslų, kuriems pagalba yra skiriama. Kadangi tuo metu, kai klubui MVV taikytos priemonės, jam jau buvo kilę finansinių sunkumų, o pagalbą savivaldybė suteikė siekdama juos pašalinti, Komisija mano, kad tikslinga įvertinti, ar gali būti taikomi gairėse (16) nurodyti kriterijai. Šiuo atžvilgiu Komisija pabrėžia, kad gairės apima ir profesionalų futbolą. Vadinasi, šiai ekonominei veiklai gairės yra taikomos.

(48)

2014 m. liepos mėn. Komisija paskelbė naujas Gaires dėl valstybės pagalbos sunkumų patiriančioms ne finansų įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (17). Tačiau jos netaikomos šiai pagalbai, apie kurią nepranešta ir kuri suteikta 2010 m. Pagal naujųjų gairių 137 punktą šios gairės netaikomos sanavimo ar restruktūrizavimo pagalbai, suteiktai be išankstinio leidimo, jeigu dalis pagalbos ar visa pagalba suteikiama po šių gairių paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Pagal naujųjų gairių 138 punktą visais kitais atvejais Komisija atlieka tyrimą remdamasi suteikiant pagalbą taikytomis gairėmis. Todėl šiuo atveju Komisija savo analizę grindžia 2004 m. gairėmis (žr. 14 dalį).

(49)

Pagal gairių 11 punktą bendrovė laikoma patiriančia sunkumų, jeigu jai būdingi įprasti sunkumus patiriančios įmonės požymiai, pvz., augantys nuostoliai, mažėjanti apyvarta, didėjančios atsargos, pajėgumų perteklius, mažėjantys grynųjų pinigų srautai, augančios skolos, didėjančios palūkanos ir mažėjanti arba nulinė grynojo turto vertė. Ypač sudėtingais atvejais bendrovė gali jau būti nemoki arba jai gali būti pradėta kolektyvinė nemokumo procedūra pagal nacionalinę teisę. Kaip nurodyta 13 konstatuojamojoje dalyje, MVV nuosavas kapitalas per 2007–2008 m. sezoną buvo neigiamas ir pirmąjį 2010 m. ketvirtį nuosavo kapitalo vertė buvo minus 5,1 mln. EUR, o visa MVV skola sudarė 6,4 mln. EUR. Nyderlandai nurodė, kad 2010 m. pavasarį MVV buvo beveik bankrutavęs. Todėl MVV, be jokios abejonės, buvo sunkumų patirianti bendrovė, kaip apibrėžta gairėse. Nyderlandai šio fakto neginčijo. Vadinasi, MVV suteiktos valstybės pagalbos suderinamumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į gaires.

(50)

Gairių 3.2 skirsnyje nustatyta, kad pagalbą leidžiama suteikti tik tuo atveju, jeigu yra įgyvendintas restruktūrizavimo planas. Tačiau pagal gairių 59 punktą mažų ir vidutinių įmonių (kaip MVV) restruktūrizavimo plano neturi patvirtinti Komisija, nors šis planas turi atitikti gairių 35, 36 ir 37 punktuose nustatytus reikalavimus, jį turi patvirtinti atitinkama valstybė narė ir jis turi būti perduotas Komisijai. Komisija pabrėžia, kad Nyderlandai pateikė gairių 34–37 punktuose nustatytas sąlygas atitinkantį restruktūrizavimo planą. Bendros restruktūrizavimo išlaidos buvo apie 6 mln. EUR. Šiuo atžvilgiu Komisija pažymi, kad priimdama sprendimą MVV suteikti pagalbą savivaldybė atsižvelgė į tam tikras sąlygas. Šios sąlygos buvo nustatytos 10 konstatuojamojoje dalyje nurodytame 2010 m. verslo plane.

(51)

Šiuo atžvilgiu Komisija pabrėžia, kad savivaldybės sprendimas atsisakyti savo paskolos ir sumokėti už De Geusselt buvo priimtas išanalizavus MVV sunkumų pobūdį ir jų priežastis. Sandoris buvo pagrįstas tam tikromis sąlygomis, kuriomis siekta per priimtiną trejų metų laikotarpį atkurti ilgalaikį klubo gyvybingumą ir užtikrinti KNVB reikalavimų laikymąsi, kad būtų išlaikyta MVV licencija dalyvauti profesionalų varžybose. Restruktūrizavimo plane buvo numatyta paskirti naują vadovybę, sumažinti darbuotojų ir komandos žaidėjų skaičių. Restruktūrizavimo planas nėra grindžiamas išorės veiksniais, kuriuos MVV gali pasirinkti siekti, tačiau kurių negali visiškai kontroliuoti, pvz., naujų rėmėjų paieška ir žiūrovų skaičiaus didinimu. Numatytas nenutrūkstamas klubo finansinės būklės gerinimas ir nuolatinė profesionalų futbolo klubo veikla. Pokyčiai patvirtina, kaip nurodyta tolesnėje konstatuojamojoje dalyje, kad planas iš tiesų buvo tikroviškas.

(52)

Taikytos priemonės buvo būtinos siekiant atkurti MVV gyvybingumą. Klubo finansinis patikimumas iš tikrųjų buvo atkurtas. Pritaikius minėtas priemones, per visą 2009–2010 m. sezoną MVV uždirbo 3,9 mln. EUR pelno ir pirmą kartą per kelerius metus jo nuosavas kapitalas buvo teigiamas, t. y. 0,051 mln. EUR. Kito, 2010–2011 m. sezono pelnas buvo 0,021 mln. EUR ir MVV nuosavas kapitalas padidėjo iki 0,072 mln. EUR. 2011–2012 m. MVV nuostolių nepatyrė. 2011–2012 m. sezono pradžioje KNVB finansinę MVV būklę iš 1 kategorijos (nepakankama) pakeitė į 3 (gera).

(53)

Gairių 38–42 punktuose numatyta, kad pagalbos gavėjas turi imtis kompensacinių priemonių siekdamas kuo labiau sumažinti pagalbos iškreipiantį poveikį ir jos neigiamą poveikį prekybos sąlygoms. Tačiau pagal gairių 41 punktą minėta sąlyga netaikoma mažoms įmonėms, kaip MVV.

(54)

Komisija taip pat pažymi, kad didelę restruktūrizavimo plano įgyvendinimo lėšų dalį suteikė privatūs išorės subjektai ir jas papildė sutaupytos vidinės lėšos pagal gairių 43 ir 44 punktus. Keli privatūs subjektai taip pat sutiko atsisakyti savo skolų. Bendras kreditorių ir savivaldybės įnašas refinansuojant MVV buvo apie 5,8 mln. EUR (bendras skolos atsisakymas ir stadiono pirkimas bei ilgalaikė nuoma). Privačiųjų subjektų, išskyrus valstybę, užtikrintas skolos atsisakymo įnašas buvo 2,25 mln. EUR, taigi – didesnis negu mažosioms įmonėms nustatyti 25 %

(55)

Pagalbos suma buvo būtina. Pagal restruktūrizavimo planą šios lėšos turėtų padėti užtikrinti mažesnius nuostolius 2011–2012 m. ir šiokį tokį teigiamą rezultatą 2012–2013 m. Vis dėlto šios priemonės nesuteiks MVV galimybės įsigyti naujų žaidėjų ar jų pasikviesti žadant didesnius atlyginimus.

(56)

Įgyvendinant planą siekta racionalizuoti MVV, suteikti galimybę imtis veiklos iš naujo, be skolų, tačiau susikūrus naują struktūrą. Taikant priemones turėtų būti užtikrinama tinkama MVV finansinė būklė, taip pat KNVB reikalavimų laikymasis. Šiuo atžvilgiu Komisija primena, kad kiekvienas Nyderlandų profesionalų futbolo klubas iš KNVB gauna licenciją, pagal kurią reikalaujama vykdyti įvairius įpareigojimus. Vienas iš taikomų įpareigojimų susijęs su klubo finansiniu pajėgumu. Kiekvieną sezoną klubas yra įpareigotas iki lapkričio 1 d., kovo 1 d. ir birželio 15 d. pateikti finansines ataskaitas, kuriose, be kita ko, būtų apibūdinama esama klubo finansinė būklė ir pateikiamas kito sezono biudžetas. Atsižvelgiant į šias ataskaitas klubai skirstomi į tris kategorijas (1: nepakankamas, 2: pakankamas, 3: geras). 1 kategorijos klubus galima įpareigoti pateikti ištaisymo planą, kad juos būtų įmanoma priskirti prie 2 ar 3 kategorijos. Jeigu klubas nevykdo plano, KNVB gali jam skirti nuobaudas, įskaitant oficialų įspėjimą, rungtynių taškų skaičiaus sumažinimą ir didžiausią nuobaudą – licencijos atšaukimą. Jeigu Nyderlandų profesionalų futbolo klubas paskelbiamas bankrutavusiu, jis netenka licencijos. Jeigu randamas pakaitinis klubas, tiesioginis leidimas patekti į profesionalų futbolo lygą nesuteikiamas, nes šis klubas turi pradėti žaisti antroje po aukščiausiosios mėgėjų lygoje.

(57)

Restruktūrizavimo plane buvo numatyta paskirti naują vadovybę, sukurti naują struktūrą, suteikti naują pavadinimą, sumažinti atlyginimus ir darbuotojų skaičių, įskaitant komandos žaidėjų skaičių. Keletas žaidėjų buvo perleista, esamos sutartys nutrauktos arba pratęstos nustačius mažesnį atlygį, naujos sutartys sudarytos be perleidimo mokesčių arba žaidėjus išsinuomojant iš kitų klubų, taip pat sudarytos kelios sutartys su mėgėjais; šiomis priemonėmis darbuotojų ir žaidėjų sąnaudos buvo sumažintos 40 % Kaip aprašyta 26 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse, kiti kreditoriai, išskyrus savivaldybę, atsisakė iš viso 2,25 mln. EUR sudarančių reikalavimų MVV. Vadinasi, MVV buvo panaikintos beveik visos skolos.

(58)

Komisija nustatė, kad įgyvendinus restruktūrizavimo planą būtų pašalintos MVV finansinių sunkumų priežastys, ypač sumažėtų su žaidėjais susijusios sąnaudos, t. y. atlyginimų ir žaidėjų perleidimo mokesčių sąnaudos. Kažin ar įmanoma, kad profesionalų futbolo klubas pradėtų veiklą kitose rinkose, kaip apibrėžta gairėse; tačiau galima tikėtis, kad klubas taupys lėšas vykdydamas savo pagrindinę veiklą, ir MVV tai padarė. Nyderlandai taip pat pateikė priemonių, kurias MVV taikė siekdamas sumažinti kitas klubo veiklos vykdymo sąnaudas, sąrašą. Restruktūrizavimo planas nėra grindžiamas išorės veiksniais, kuriuos MVV gali siekti taikyti, tačiau kurių negali visiškai kontroliuoti, pvz., naujų rėmėjų paieška ir žiūrovų skaičiaus didinimu. Todėl Komisija tvirtina, kad įgyvendinęs planą MVV gali, remdamasis patikimu pagrindu, toliau vykdyti veiklą Nyderlandų profesionalų futbolo lygoje, kaip pripažino ir KNVB, klubą priskyrusi prie 3 kategorijos. Komisija taip pat pabrėžia, kad didelę dalį restruktūrizavimo plano įgyvendinimo lėšų suteikė privatūs išorės subjektai ir jas papildė vidinės sutaupytos lėšos. Šiuo atžvilgiu laikomasi gairių 44 punkte nustatyto reikalavimo, kad jei tai yra vidutinio dydžio įmonė, kaip MVV, ne mažiau kaip 25 % restruktūrizavimo sąnaudų turi apmokėti pats pagalbos gavėjas, įskaitant iš išorės gautas lėšas, patvirtinančias įsitikinimą gavėjo gyvybingumu.

(59)

Nyderlandai taip pat pateikė informacijos apie papildomą pertvarkyto MVV veiklą visuomenės labui, įskaitant tam tikrą mokyklų skaičių Mastrichte ir Euregio regione. Galima tvirtinti, kad minėta veikla prisidedama užtikrinant socialinę ir auklėjamąją sporto funkciją, kaip nurodyta Sutarties 165 straipsnyje.

(60)

Gairių 49 punkte nustatyta, kad valstybė narė praneša apie tinkamą restruktūrizavimo plano įgyvendinimą reguliariai teikdama išsamias ataskaitas. 51 punkte mažosioms ir vidutinio dydžio įmonėms nustatytos ne tokios griežtos sąlygos tuo atveju, jeigu laikoma, kad pakanka metinio balanso kopijų bei pelno ir nuostolių ataskaitos. Nyderlandai įsipareigojo pateikti šias ataskaitas. Pagal gairių nuostatas Nyderlandai įsipareigojo atsiųsti galutinę ataskaitą įgyvendinus restruktūrizavimo planą.

(61)

Gairių 72–77 punktuose nurodomas „tik vieną ir paskutinį kartą“ principas, pagal kurį restruktūrizavimo pagalba turėtų būti teikiama tik vieną kartą per dešimt metų. Nyderlandai nurodė, kad per dešimt metų iki dabartinės pagalbos suteikimo MVV sanavimo ar restruktūrizavimo pagalbos nėra gavęs. Nyderlandai taip pat įsipareigojo per dešimties metų laikotarpį neskirti MVV jokios kitos sanavimo ar restruktūrizavimo pagalbos.

(62)

Komisija daro išvadą, kad Nyderlandai nevykdė įpareigojimų pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį, nes nepranešė apie 3,55 mln. EUR valstybės pagalbą, 2010 m. suteiktą klubui MVV, kai jam kilo finansinių sunkumų. Tačiau šią pagalbą galima laikyti suderinama su vidaus rinka kaip gairėse apibrėžtą restruktūrizavimo pagalbą, nes laikomasi visų gairėse nustatytų tokios pagalbos sąlygų,

19.10.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 282/63

(1)

Komisija iš 2014 m. gruodžio mėn. paskelbtų spaudos straipsnių sužinojo, kad 2014 m. atliktas 2008 m. Vengrijos maisto grandinės įstatymo, reglamentuojančio maisto grandinės patikros mokestį, pakeitimas. 2015 m. kovo 17 d. raštu Komisija paprašė Vengrijos valdžios institucijų pateikti informacijos. Vengrijos valdžios institucijos atsakė 2015 m. balandžio 16 d. raštu.

(2)

2015 m. liepos 15 d. raštu Komisija pranešė Vengrijai apie savo sprendimą pradėti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – Sutartis) 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl pagalbinės priemonės (toliau – sprendimas pradėti procedūrą). Sprendime pradėti procedūrą Komisija, remdamasi Reglamento (EB) Nr. 659/1999 (2) 11 straipsnio 1 dalimi, taip pat nurodė nedelsiant sustabdyti pagalbos priemonės įgyvendinimą.

(3)

Sprendimas pradėti procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (3). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl pagalbinės priemonės.

(4)

Komisija gavo vienos suinteresuotosios šalies pastabas. Komisija 2015 m. spalio 13 d. raštu perdavė pastabas Vengrijai, suteikdama jai galimybę pateikti savo atsakymą. Vengrija į pastabas neatsakė.

(5)

Maisto grandinės patikros mokesčiui taikomos nuostatos nustatytos 2008 m. įstatymu Nr. XLVI dėl maisto grandinės ir jos oficialios priežiūros (toliau – Maisto grandinės įstatymas) bei 2012 m. balandžio 27 d. Kaimo plėtros ministerijos nutarimu Nr. 40 dėl maisto grandinės patikros mokesčio deklaravimo ir sumokėjimo. Įmonės, kurios pagal Maisto grandinės įstatymą yra laikomos maisto grandinės subjektais, turi mokėti mokestį, apskaičiuojamą pagal apyvartą, gautą už tam tikrą veiklą. Įstatymo dokumente pateikiamas veiklos sąrašas (4), kuriame nurodoma, kokia veikla užsiimančios įmonės turi mokėti patikros mokestį.

(6)

Visos Vengrijoje veikiančios įmonės (juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie vykdo veiklą kaip individualūs prekybininkai arba pagrindiniai gamintojai), gavę apyvartos už nurodytų rūšių veiklą per ankstesnius metus prieš deklaracijos teikimą, turi mokėti maisto grandinės patikros mokestį. Maisto grandinės patikros mokestis turi padengti Nacionalinio maisto grandinės saugos biuro (valstybinės tarnybos) išlaidas, patirtas vykdant tam tikrą maisto grandinės reglamentavimo ir priežiūros veiklą. Priežiūros mokestis apskaičiuojamas kasmet ir asmuo turi jį deklaruoti bei sumokėti neatsižvelgiant į tai, ar veiklos vietoje atlikta speciali oficiali patikra.

(7)

Iki 2014 m. gruodžio 31 d. pagal Maisto grandinės įstatymą visų maisto grandinės subjektų buvo reikalaujama mokėti pagal fiksuotąjį 0,1 % tarifą apskaičiuotą mokestį atsižvelgiant į apyvartą.

(8)

Surinktos maisto grandinės patikros mokesčio lėšos gali būti naudojamos tik veiklos, nustatytos pagal maisto grandinės saugos strategiją, ir maisto grandinės valdžios institucijos veiklos išlaidoms padengti.

(9)

Maisto grandinės įstatymo 47/B straipsnio 2014 m. pakeitimu (5), kuris buvo priimtas pagal įstatymą Nr. LXXIV ir įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d. (toliau – 2014 m. pakeitimas), buvo įvestos konkrečios greito vartojimo prekėmis (6) Vengrijos rinkoje prekiaujančių parduotuvių apyvartai taikomo patikros mokesčio apskaičiavimo taisyklės.

(10)

2014 m. Maisto grandinės įstatymo pakeitimu įvesta progresinių mokesčio tarifų sistema su greito vartojimo prekėmis (7) prekiaujančioms parduotuvėms taikomais tarifais, kurių dydis – nuo 0 iki 6 %. Konkrečiau kalbant, pagal apyvartą pradėti taikyti toliau nurodyti maisto grandinės patikros mokesčio tarifai:

(11)

Priėmus 2014 m. Maisto grandinės įstatymo pakeitimą, visi kiti maisto grandinės subjektai ir toliau turėjo mokėti pagal fiksuotąjį 0,1 % tarifą apskaičiuotą mokestį atsižvelgiant į apyvartą.

(12)

Nei pakeistose Vengrijos maisto grandinės įstatymo nuostatose, nei įstatymo aiškinamajame memorandume neminimos priežastys, kodėl greito vartojimo prekėmis prekiaujančioms parduotuvėms taikomo mokesčio tarifams apskaičiuoti nustatytos šios specialios taisyklės. Taip pat nėra jokio paaiškinimo, kodėl pasirinktos konkrečios apyvartos ribos ir atitinkami mokesčio tarifai.

(13)

Mokestį turi deklaruoti maisto grandinės subjektai. Mokestis mokamas kiekvienais metais dviem lygiomis dalimis – iki liepos 31 d. ir iki sausio 31 d. Pagal įstatymą taip pat supaprastinta procedūra, taikoma, jei mokestis neviršija 1 000 HUF (apytiksliai 3,20 EUR). Tokiu atveju mokestį vis tiek reikia deklaruoti, bet nebūtina sumokėti.

(14)

Nesumokėjus mokesčio iki nustatyto termino mokama bauda už vėlavimą. Asmenims arba subjektams, kurie turi mokėti maisto grandinės patikros mokestį ir kurie jo nedeklaruoja, deklaruoja pavėluotai, neišsamiai arba pateikia neteisingus duomenis, gali tekti sumokėti baudą už įsipareigojimų nevykdymą.

(15)

Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą, nes tame etape laikėsi nuomonės, kad 2014 m. pakeitimu priimtą progresinių mokesčio tarifų sistema (tarifai ir apyvartos ribos) yra neteisėta ir su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba.

(16)

Komisija pabrėžė, kad 2014 m. pakeitimu priimti progresiniai mokesčio tarifai skiriasi atsižvelgiant į įmonių apyvartą, taigi priklauso nuo įmonės dydžio. Todėl mažą apyvartą turinčioms mažesnėms įmonėms teikiamas atrankusis pranašumas. Vengrija nepateikė įrodymų, kad progresinių mokesčių sistema, taikoma greito vartojimo prekes parduodančioms parduotuvėms, pvz., prekybos centrams, atitinka panašiai progresyviai augančias išlaidas, kurias Nacionalinis maisto grandinės saugos biuras patiria tikrindamas šias parduotuves. Taigi Vengrija neparodė, kad priemonė yra pagrįsta mokesčių sistemos pobūdžiu ar jos bendra struktūra. Todėl Komisija laikė priemonę valstybės pagalba, nes atrodė, kad laikomasi visų kitų sąlygų, nurodytų Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje.

(17)

Galiausiai Komisija suabejojo, ar priemonė suderinama su vidaus rinka. Komisija konkrečiai pabrėžė, kad tokios valstybės pagalbos negali laikyti suderinama su vidaus rinka, nes ji pažeidžia kitas Sąjungos teisės nuostatas, pvz., Sutartyje aprašytas pagrindines laisves arba Sąjungos reglamentus ir direktyvas. Tame etape Komisija negalėjo atmesti galimybės, kad priemonė buvo daugiausia taikoma užsienio įmonėms (tokia priemonė pažeistų Sutarties 49 straipsnio nuostatas, pagal kurias nustatoma pagrindinė laisvė įsisteigti) ir suabejojo, ar skirtingi mokesčiai, nustatyti taikant priemonę, yra reikalingi bei padeda įvykdyti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 882/2004 (8) nustatytus įsipareigojimus.

(18)

2015 m. spalio 27 d. Vengrijos Vyriausybė pateikė Vengrijos parlamentui pasiūlymą priimti įstatymą, kuris pakeistų 2008 m. įstatymą Nr. XLVI dėl maisto grandinės ir jos oficialios priežiūros. 2015 m. lapkričio 17 d. Vengrijos parlamentas priėmė 2015 m. įstatymą Nr. CLXXXII, kuriuo buvo pakeistas 2008 m. įstatymas Nr. XLVI dėl maisto grandinės ir jos oficialios priežiūros. Įstatymas 2015 m. lapkričio 26 d. buvo paskelbtas Vengrijos oficialiojo leidinio (Magyar Közlöny) Nr. 182/2015. Naujas įstatymas įsigaliojo 31-ąją dieną po jo paskelbimo, t. y. 2015 m. gruodžio 27 d.

(19)

2015 m. lapkričio mėn. pakeitimu atsisakoma progresinių mokesčių sistemos, priimtos 2014 m. pakeitimu, ir vėl priimamas fiksuotasis 0,1 % patikros mokesčio tarifas, taikomas visiems maisto grandinės subjektams. Tokia sistema buvo taikoma prieš priimant įstatymo 2014 m. pakeitimą.

(20)

Vengrija Komisijai neatsiuntė jokių pastabų atsakydama į sprendimą pradėti procedūrą.

(21)

Vietoje to Vengrija 2015 m. rugsėjo 16 d. atsiuntė raštą už konkurenciją atsakingam Komisijos nariui ir šiuo raštu pasiūlė Komisijai pakeisti maisto grandinės patikros mokestį. Buvo siūloma atsisakyti 0 % tarifo ir vietoje progresinių tarifų sistemos su aštuoniais tarifais (nuo 0 iki 6 %) įvesti dviejų tarifų sistemą (mažmeninės prekybos sektoriaus subjektams, kurių apyvarta maža, būtų taikomas 0,1 % tarifas, o subjektams, kurių apyvarta didesnė – 0,3 % tarifas).

(22)

2015 m. spalio 7 d. raštu Komisijos tarnybos pranešė Vengrijai, kad nors pagal naują pasiūlymą mokesčio tarifai skiriasi mažiau, siūlomas naujas mokestis vis tiek būtų skaičiuojamas pagal progresinių tarifų sistemą ir galėtų kelti su valstybės pagalba susijusių problemų, jei nebūtų pagrįstas pagrindiniais patikros mokesčio sistemos principais.

(23)

2015 m. spalio 7 d. raštu Vengrija atsiuntė papildomos informacijos ir duomenų, kurie pagrindžia dviejų progresinių mokesčių struktūrą, padedančią padengti pagrindinių rinkos dalyvių ir kitų komercinių subjektų priežiūros išlaidas. Konkrečiai kalbant, Vengrija teigė, kad pagrindinių dalyvių įmonių struktūra yra sudėtinga, todėl sunkiau vykdyti kontrolę ir reikia gerokai daugiau kontrolę vykdančios institucijos išteklių.

(24)

Gavusios Vengrijos prašymą pakomentuoti pasiūlymą, pateiktą 2015 m. rugsėjo 16 d. raštu, ir papildomą informaciją, pateiktą 2015 m. spalio 7 d. rašte, Komisijos tarnybos 2016 m. kovo 17 d. raštu informavo Vengriją, kad pateikti duomenys nerodo, jog pagal apyvartą skaičiuojamos kontrolės išlaidos auga taip pat greitai, kaip mokesčio tarifai. Komisijos tarnybos nurodė, kad pateikti skaičiavimai neparodo, jog įmonių, kurioms taikomas 0,3 % tarifas, patikros išlaidos yra tris kartus didesnės (skaičiuojant pagal kiekvieną apyvartos forintą) nei įmonių, kurioms taikomas 0,1 % tarifas. Todėl naudojant progresinę dviejų tarifų sistemą, įmonės, kurioms taikomas mažesnis tarifas, naudojasi atrankiuoju pranašumu.

(25)

Galiausiai Vengrija savo parlamentui nepateikė pasiūlymo dėl teisės akto, kuriuo būtų siūloma keisti 2008 m. įstatymą Nr. XLVI dėl maisto grandinės ir jos oficialios priežiūros.

(26)

Komisija gavo vienos suinteresuotosios šalies pastabas. Ši suinteresuotoji šalis vykdo veiklą Vengrijos rinkoje ir sutiko su Komisijos įvertinimu, pateiktu sprendime pradėti procedūrą. Suinteresuotoji šalis teigė, kad priemonė buvo konkrečiai taikoma užsienio įmonėms ir kad tai įmanoma daryti dėl Vengrijos mažmeninės prekybos rinkos struktūros. Šalis teigė, kad užsienio įmonės Vengrijoje turi filialų ar patronuojamųjų įmonių, todėl padidėja bendra įmonės apyvarta. O Vengrijos įmonės veikia pagal franšizių sistemą ir kiekvieną atskirą parduotuvę (ar ribotą jų skaičių) valdo skirtingi juridiniai asmenys, nepriklausantys franšizės teikėjo įmonei ar grupei. Remiantis suinteresuotosios šalies pateiktais skaičiavimais, visiems užsienio mažmenininkams (įmonių grupėms) priklauso maždaug 50 % Vengrijos rinkos dalies, tačiau jie sumoka apie 95 % patikros mokesčio sumos, o Vengrijos mažmenininkams paprastai taikomas 0 arba 0,1 % mokesčio tarifas, apibrėžtas Maisto grandinės įstatymo 47/B straipsnyje.

(27)

Kitaip tariant, dėl franšizių sistemos Vengrijos maisto mažmenininkams automatiškai taikomas mažesnis mokesčio tarifas (0 arba 0,1 %), o užsienio įmonių iš ES filialai ar patronuojamosios įmonės, kurios veikia ne pagal franšizių sistemą, turi mokėti didesnį mokestį. Taigi, pasak suinteresuotosios šalies, nustačius tokį maisto grandinės mokestį, mažesnėms įmonėms ir įmonėms, kurios veikia ne pagal filialų sistemą, teikiamas atrankusis pranašumas (t. y. Vengrijos įmonėms teikiama pirmenybė prieš užsienio įmones).

(28)

Vienintelės atsakiusios suinteresuotosios šalies pastabos perduotos Vengrijai 2015 m. spalio 13 d. raštu, tačiau Vengrija į pastabas neatsakė.

(29)

Kaip nurodyta anksčiau pateiktoje 10 konstatuojamojoje dalyje, šis Komisijos sprendimas susijęs tik su Maisto grandinės įstatymo 2014 m. pakeitimo nuostatomis, tiksliau – su pakeista nuostata, kuria nustatoma Vengrijos greito vartojimo prekių parduotuvėms taikomo progresinio mokesčio struktūra (tarifai ir apyvartos ribos).

(30)

Kaip nurodyta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje, „[i]šskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(31)

Pagal šią nuostatą, priemonė laikoma pagalba, jei ji atitinka visas nurodytas sąlygas: i) priemonė turi būti priskirta valstybei ir finansuojama iš valstybės išteklių; ii) ji turi duoti naudos gavėjui; iii) nauda turi būti teikiama kaip atrankusis pranašumas ir iv) priemonė turi trukdyti arba kelti grėsmę konkurentams ir paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

(32)

Priemonė laikoma valstybės pagalba, jei ji finansuojama iš valstybės išteklių ir yra priskirta valstybei narei.

(33)

Kadangi priemonė teikiama pagal Vengrijos Parlamento priimtą įstatymą, ji aiškiai gali būti priskirta Vengrijos valstybei. Negalima sutikti su Vengrijos argumentu, kad mokestis negali būti priskirtas Vengrijos valstybei, nes jo teisinis pagrindas yra Reglamentas (EB) Nr. 882/2004.

(34)

Sąjungos teismai jau anksčiau yra nustatę, kad tuo atveju, kai valstybė narė atleidžia įmones nuo mokesčių vadovaudamasi Sąjungos direktyva ir laikydamasi įsipareigojimų pagal Sutartį, atleidimas nuo mokesčių negali būti priskirtas valstybei narei ir yra atliktas laikantis Sąjungos teisės aktų, todėl nelaikomas valstybės pagalba (9). Tačiau Reglamente (EB) Nr. 882/2004 nurodyti bendrieji valstybių narių įsipareigojimai ir jos neįpareigojamos nustatyti progresinių mokesčių pagal apyvartą, kad būtų galima vykdyti kontrolę, taigi negalima laikyti, kad 2014 m. pakeitimas atliktas pagal Sąjungos teisės aktus. Reglamento (EB) Nr. 882/2004 26 straipsnyje nurodoma, kad „[v]alstybės narės užtikrina, kad būtiniems darbuotojų ir kitiems oficialios kontrolės ištekliams užtikrinti būtų skirtas pakankamas finansavimas, taikant bet kurias priemones, kurias, manoma, yra tikslinga taikyti, įskaitant finansavimą iš bendrų mokesčių arba nustatant privalomuosius mokėjimus ar mokesčius“. Remiantis 27 straipsnio 1 dalimi, „[v]alstybės narės gali imti mokesčius ar privalomuosius mokėjimus, skirtus padengti oficialios kontrolės išlaidas“. Todėl atskiros valstybės narės turi nustatyti mokesčių sumas pagal minėtą teisės aktą, konkrečiai – pagal jo 27 straipsnį. Taigi bet koks tokiomis aplinkybėmis priimtas sprendimas priskirtinas Vengrijos valstybei.

(35)

Šis atvejis taip pat atitinka sąlygą dėl priemonės finansavimo iš valstybės išteklių, kai pritaikiusi priemonę valstybė atsisako įplaukų, kurias ji turėtų gauti iš įmonės įprastomis aplinkybėmis (10). Šiuo atveju Vengrijos valstybė atsisako išteklių, kuriuos turėtų surinkti iš greito vartojimo prekių parduotuves valdančių subjektų, kurių apyvarta yra mažesnė (t. y. mažesnių įmonių), jei jiems būtų taikomas tas pats patikros mokestis, kaip ir greito vartojimo prekių parduotuves valdantiems subjektams, kurių apyvarta yra didelė.

(36)

Remiantis Sąjungos teismų praktika, pagalbos apibrėžimas apima ne tik teigiamus pranašumus, bet ir įvairių rūšių priemones, kurias pritaikius sumažėja mokesčiai, kurie įprastinėmis aplinkybėmis būtų įtraukiami į įmonės biudžetą (11). Nors pritaikius mokesčio mažinimo priemonę valstybės lėšos tiesiogiai nenaudojamos, tam tikroms įmonėms gali būti suteiktas pranašumas, nes jų finansinė padėtis bus geresnė nei kitų mokesčių mokėtojų, o valstybė praras pajamas (12). Pranašumas gali būti suteiktas sumažėjus mokesčiams, kuriuos turi mokėti įmonė, ypač jei sumažinamas mokesčio tarifas, mokesčio bazė arba mokėtino mokesčio suma (13).

(37)

Maisto grandinės įstatymo 2014 m. pakeitimu nustatoma progresinio mokesčio sistema, taikoma subjektams, turintiems greito vartojimo prekes parduodančias parduotuves. Mokesčio tarifas priklauso nuo šių subjektų apyvartos. Kadangi mokesčiai yra progresiniai, vidutinė procentinė mokesčio dalis, kurios nereikia mokėti ir kuri apskaičiuojama pagal parduotuvės apyvartą, auga kartu su apyvarta ir pasiekia kitą aukštesnę ribą. Todėl įmonės, kurių apyvarta mažesnė (mažesnės įmonės) moka mokestį pagal gerokai mažesnį tarifą nei įmonės, kurių apyvarta yra didelė (didesnės įmonės). Įmonėms, kurių apyvarta maža, taikomas gerokai mažesnis vidutinis tarifas, todėl jos moka mažesnius mokesčius nei įmonės, kurių apyvarta didelė. Taigi mažesnės įmonės turi pranašumą prieš didesnes įmones ir taip pažeidžiamos Sutarties 107 straipsnio 1 dalies nuostatos.

(38)

Priemonė laikoma atrankiąja, jei ją taikant tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamintojams suteikiamas pranašumas, kaip aprašyta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje.

(39)

Teisingumo Teismas nustatė, kad fiskalinių schemų atrankumas turi būti vertinamas atliekant trijų etapų analizę (14). Pirmiausia nustatomas valstybei narei įprastas ar normalus mokesčių režimas – „bazinė sistema“. Antra, reikia nustatyti, ar tam tikra priemonė nukrypsta nuo šios sistemos, t. y. ar ją taikant atskiriami ekonominiai subjektai, kurių faktinė ir teisinė padėtis pagal šią sistemą yra panaši. Jei priemonė nenukrypsta nuo bazinės sistemos, ji nėra atrankioji. Jei priemonė nukrypsta nuo sistemos (ir dėl to prima facie laikoma atrankiąja), trečiuoju analizės etapu reikia nustatyti, ar nuostatas pažeidžianti priemonė pagrįsta mokesčių sistemos pobūdžiu ar bendra (bazine) mokesčių sistemos struktūra (15). Jei prima facie atrankioji priemonė yra pagrįsta mokesčių sistemos pobūdžiu ar bendra mokesčių sistemos struktūra, ji nelaikoma atrankiąja ir jai netaikomos Sutarties 107 straipsnio 1 dalies nuostatos.

(40)

Šiuo atveju Komisija bazine sistema laiko patikros mokestį, kurį Vengrijoje turi mokėti maisto grandinės įmonės (16). Komisija nemano, kad 2014 m. pakeitimu priimta progresinio mokesčio sistema galėtų būti bazinės sistemos dalimi.

(41)

Kaip nurodė Teisingumo Teismas (17), atrankumo analizės ne visada pakanka siekiant nustatyti, ar priemonė nukrypsta nuo bazinės sistemos, kurią nustatė valstybė narė. Taip pat reikia įvertinti, ar valstybė narė nustato sistemos ribas nuosekliai ar atvirkščiai – aiškiai savavališkai arba šališkai, taip teikdama vienoms įmonėms pirmenybę prieš kitas. Kitu atveju, užuot nustačius bendras taisykles, taikomas visoms įmonėms, kai kurioms iš jų taikomos išimtys, tačiau valstybė narė galėtų pasiekti tokių pačių rezultatų nesilaikydama valstybės pagalbos taisyklių ir koreguodamas bei suderindama taisykles taip, kad jas pritaikius skirtingoms įmonėms tektų skirtinga mokesčių našta (18). Ypač svarbu paminėti, kad Teisingumo Teismas nuosekliai laikėsi nuomonės, jog Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje valstybės įsikišimo priemonės neskiriamos pagal jų priežastis ar tikslus, bet apibrėžiamos pagal daromą poveikį, todėl nesvarbu, kokiu būdu jos pritaikomos (19).

(42)

Maisto grandinės subjektams taikomas fiksuotojo tarifo mokestis yra tinkama priemonė valstybės išlaidoms, patirtoms atliekant patikrą pagal Reglamentą (EB) Nr. 882/2004, padengti, o progresinio mokesčio struktūra, priimta Maisto grandinės įstatymo 2014 m. pakeitimu, atrodo specialiai Vengrijos sukurta, kad būtų galima teikti tam tikroms įmonėms pirmenybę prieš kitas. Prieš priimant 2014 m. pakeitimą, visi maisto grandinės subjektai, įskaitant greito vartojimo prekes parduodančias parduotuves, turėjo mokėti fiksuotojo 0,1 % tarifo mokestį pagal apyvartą. Pagal progresinio tarifo sistemą, priimtą 2014 m. pakeitimu, greito vartojimo prekes parduodančias parduotuves turintiems subjektams gali būti taikoma aštuonių skirtingų tarifų (tarifas prasideda nuo 0 % ir progresyviai auga iki 6 %) sistema. Tarifas pritaikomas pagal apyvartą. Taigi, po 2014 m. pakeitimo, mokestį turintiems mokėti subjektams taikomas skirtingas vidutinis mokesčio tarifas pagal jų veiklos pobūdį (atsižvelgiant į tai, ar jie valdo greito vartojimo prekes parduodančias parduotuves) ir pagal apyvartos lygį (atsižvelgiant į tai, ar apyvarta viršija pakeitimu nustatytą slenkstį).

(43)

Kadangi kiekviena įmonė apmokestinama pagal skirtingą tarifą, Komisija negali nustatyti vieno 2014 m. pakeistų mokesčių bazinio tarifo. Vengrija taip pat nenurodė jokio konkretaus bazinio ar įprastinio tarifo ir nepaaiškino, kodėl išskirtinėmis aplinkybėmis būtų galima taikyti aukštesnį tarifą greito vartojimo prekių parduotuves valdantiems subjektams, kurių apyvarta didesnė, ir kodėl tam tikrų kategorijų ar greito vartojimo prekių parduotuves valdantiems subjektams, kurių apyvarta mažesnė, turėtų būti taikomas mažesnis tarifas.

(44)

Taigi priėmus 2014 m. pakeitimą, skirtingos įmonės turi mokėti skirtingus mokesčius (apskaičiuojamus pagal bendrą metinę apyvartą) atsižvelgiant į jų veiklą ir dydį (įmonės apyvarta šiek tiek koreliuoja su įmonės dydžiu). Tačiau maisto patikros mokestis turi finansuoti maisto grandine perduodamo maisto patikras, susijusias su sveikata ir saugumu, o 0–6 % tarifas neatspindi įmonių patalpose atliekamų patikrų išlaidų ir įmonių apyvartos sąryšio.

(45)

Atsižvelgdama į šį tikslą, Komisija laiko, kad bendrai visų maisto grandinės subjektų ir subjektų, valdančių konkrečiai greito vartojimo prekių parduotuves, teisinė ir faktinė padėtis yra panaši, neatsižvelgiant į jų vykdomą veiklą ar apyvartą. Vengrija nenurodė jokio įtikinamo pagrindo, kuriuo remdamasi galėtų taikyti skirtingą maisto grandinės patikros mokestį skirtingų tipų įmonėms. Šiuo atveju Komisija remiasi toliau pateiktomis 52 ir 57 konstatuojamosiomis dalimis. Taigi Vengrija tyčia nustatė tokį maisto grandinės patikros mokestį, kad galėtų savavališkai teikti pirmenybę tam tikroms įmonėms – greito vartojimo prekių parduotuves valdantiems subjektams, kurių apyvarta yra nedidelė (t. y. mažesnėms įmonėms), ir sudaryti kliūtis kitoms, didesnėms įmonėms, kurios dažniausiai yra užsienio įmonės (20).

(46)

Todėl bazinė sistema yra atrankioji, nes ji neatitinka maisto patikros mokesčio paskirties – finansuoti su sveikata ir saugumu susijusias maisto grandine perduodamo maisto patikras. Šiuo atveju tinkama bazinė sistema, pagal kurią Vengrijoje veikiančios įmonės būtų apmokestinamos maisto patikros mokesčiu, turėtų būti pagrįsta apmokestinimu pagal apyvartą netaikant progresinių tarifų.

(47)

Antrame etape reikia nustatyti, ar priemonė nukrypsta nuo bazinės sistemos, ją taikant tam tikrų įmonių naudai, nors šių įmonių faktinė ir teisinė padėtis pagal bazinę sistemą yra panaši į kitų įmonių.

(48)

Kaip paaiškinta 44 konstatuojamojoje dalyje, maisto patikros mokesčio paskirtis – finansuoti Vengrijos maisto grandine perduodamo maisto patikras, susijusias su sveikata ir saugumu. Minėtoje konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodoma, kad šiuo požiūriu turi būti laikoma, jog bendrai visi maisto grandinės subjektai ir subjektai, valdantys konkrečiai greito vartojimo prekių parduotuves, turi panašią teisinę ir faktinę padėtį, neatsižvelgiant į jų vykdomą veiklą ar apyvartą.

(49)

Kaip paaiškinta 37 konstatuojamojoje dalyje, pagal progresinio mokesčio sistemą, priimtą 2014 m. pakeitimu ir taikomą tik greito vartojimo prekių parduotuves valdantiems subjektams, didelę apyvartą gaunančioms įmonėms reikia mokėti gerokai didesnį ribinį patikros mokestį ir joms taikomas gerokai didesnis vidutinis patikros mokesčio tarifas nei parduotuves valdantiems subjektams, kurių apyvarta nedidelė, ir kitiems maisto grandinės subjektams. Kitaip tariant, priėmus progresinio mokesčio sistemą 2014 m. pakeitimu, įmonės, kurių faktinė ir teisinė padėtis maisto patikros mokesčio paskirties atžvilgiu yra panaši, atskiriamos pagal vykdomą veiklą ir dydį.

(50)

Komisija ypač pabrėžė, kad pritaikius Maisto grandinės įstatymo 2014 m. pakeitimu nustatytus mokesčio tarifus ir jų taikymo ribas, padidėtų įmonių mokamas mokestis atsižvelgiant į jų apyvartą, gaunamą vykdant tam tikrą veiklą, taigi – atsižvelgiant į įmonių dydį. 0,1 % ribinio mokesčio tarifas taikomas įmonėms, kurių apyvarta viršija 500 mln. HUF, bet neviršija 50 mlrd. HUF. Šis ribinis tarifas padauginamas iš 60 ir pasiekia 6 % tarifą, kuris taikomas greito vartojimo prekes parduodančioms įmonėms, kurių apyvarta viršija 300 mlrd. HUF. Pakėlus ribinį mokesčio tarifą, parduotuvės, gaunančios aukščiausio lygmens apyvartą, mokamas vidutinis mokestis yra gerokai didesnis nei įmonių, kurių apyvarta mažesnė (t. y. mažesnių įmonių).

(51)

Todėl 2014 m. pakeitimu priimta progresinio mokesčio sistema nukrypsta nuo bazinės sistemos, pagal kurią apmokestinamos Vengrijoje veikiančios maisto grandinės įmonės, ir duodama nauda subjektams, valdantiems greito vartojimo prekių parduotuves bei gaunantiems mažesnę apyvartą (t. y. mažesnėms įmonėms). Taigi Komisija laiko ginčijamą priemonę prima facie atrankiąja.

(52)

Nuo bazinės sistemos nukrypstanti priemonė nėra atrankioji, jei ją galima pagrįsti sistemos pobūdžiu ar bendra struktūra. Tai gali būti atvejai, kai pirmenybė turi būti teikiama, kad sistema veiktų ir būtų efektyvi (21). Tokiu atveju valstybės narės negali pagrįsti skirtingų įmonėms taikomų taisyklių išorinės (regioninės, aplinkos apsaugos ar pramoninės) politikos nuostatomis. Valstybė narė, t. y. Vengrijos valdžios institucijos, turi pagrįsti sprendimą.

(53)

Vengrijos valdžios institucijos teigė, kad nukrypimas reikalingas siekiant užtikrinti, jog patikros mokesčio tarifas geriau atitiktų valdžios institucijos išteklius, kuriuos reikia panaudoti stambių rinkos dalyvių patikrai (pvz., sertifikatus, laiką, kurio reikia patikrai naudojant IT ir kokybės užtikrinimo sistemas, patikras keliose įmonės vietose, ekspertų paslaugas bei išlaidas motorinėms transporto priemonėms). Vengrijos valdžios institucijos mano, kad maisto grandinės subjektai, kurie gauna didesnę apyvartą arba kelia didesnę riziką, nes paveikia didesnį vartotojų skaičių, turėtų labiau prisidėti prie maisto grandinės patikros finansavimo.

(54)

Komisijos nuomone, progresinį mokestį nuo apyvartos gali pagrįsti tik konkretus tikslas, kurio siekiama taikant progresinį mokestį, t. y. jei mokestis turi padengti išlaidas arba jei neigiamas veiklos, kuriai taikomas mokestis, išorinis poveikis taip pat padidėja neproporcingai (22) pagal apyvartą. Kadangi mažmeninės prekybos patikros mokestis turi finansuoti maisto grandine perduodamo maisto patikrą, susijusią su sveikata ir saugumu, Komisija nemato priežasties, kodėl šios kontrolės išlaidos turėtų neproporcingai išaugti lyginant su didesnių įmonių apyvarta.

(55)

Pavyzdžiui, Vengrija nepateikė įrodymų, kurie paaiškintų, kodėl mažmeninės prekybos parduotuvę valdantis subjektas, kurio apyvarta didelė ir kuris pardavė, pvz., pakuotę cukraus, galėtų kelti 60 kartų didesnę grėsmę ir kodėl jo patikros išlaidos išaugtų 60 kartų palyginus su mažą prekybos centrą valdančiu subjektu, kurio apyvarta maža ir kuris pardavė tokią pačią pakuotę cukraus. Pardavusios tokią pačią pakuotę cukraus, abi įmonės gautų panašią apyvartą, tačiau mažą prekybos centrą valdantis subjektas mokėtų 60 kartų mažesnį mokestį, skaičiuojamą pagal kiekvieną apyvartos, gautos pardavus pakuotę, forintą.

(56)

Komisija taip pat pastebėjo, kad Vengrijos pateiktą argumentą, jog didesnę apyvartą gaunantys maisto grandinės subjektai turėtų labiau prisidėti prie maisto grandinės patikros finansavimo, paneigia faktas, kad didelę apyvartą gaunanti greito vartojimo prekių parduotuvė turės mokėti didesnį mokestį nuo apyvartos nei kitos įmonės, kurios parduoda greito vartojimo prekes ir gauna tokią pat apyvartą, bet turi mokėti mokestį pagal fiksuotąjį 0,1 % tarifą.

(57)

Taigi Komisija nemano, kad priemonė yra pagrįsta mokesčių sistemos pobūdžiu ir jos bendra struktūra. Todėl turi būti laikoma, kad pritaikius šią priemonę, greito vartojimo prekes parduodančias parduotuves valdančioms ir mažesnę apyvartą turinčioms (t. y. mažesnėms) įmonėms teikiamas atrankusis pranašumas.

(58)

Remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi, priemonė, kuri yra laikoma valstybės pagalba, neturi iškraipyti konkurencijos ir paveikti Sąjungos vidaus prekybos. Svarstoma priemonė taikoma įmonėms, kurios gauna apyvartą iš tam tikros veiklos, susijusios su maisto grandine, ir prekybos greito vartojimo prekėmis Vengrijos rinkoje. Tokios įmonės apima ir subjektus iš kitų valstybių narių. Tiek Vengrijos, tiek kitų valstybių narių rinkų, kuriose įmonės prekiauja greito vartojimo prekėmis, dalyviai yra subjektai iš kitų valstybių narių, kurie efektyviai veikia (arba galėtų veikti) tarptautiniu mastu. Taikant progresinį mokestį nuo apyvartos, gali būti suteikiamas pranašumas kai kuriems subjektams ir kenkiama kitiems, todėl pranašumą turintys subjektai galėtų užimti geresnę padėtį ir Vengrijos, ir Europos rinkoje. Taigi priemonė daro įtaką progresinį mokestį mokančių įmonių konkurencijai, iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją ir paveikia Sąjungos vidaus prekybą.

(59)

Kadangi Maisto grandinės įstatymo 2014 m. pakeitimas, kuriuo priimta progresinio mokesčio tarifo sistema, taikoma greito vartojimo prekių parduotuves valdančioms įmonėms, atitinka visas Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, Komisija pagal šias nuostatas laiko šį pakeitimą valstybės pagalba.

(60)

Laikoma, kad valstybės pagalba yra suderinama su vidaus rinka, jei pagalba atitinka bet kokią Sutarties 107 straipsnio 2 dalyje (23) nurodytą kategoriją. Komisija taip pat gali pripažinti, kad pagalba suderinama su vidaus rinka, jei pagalba atitinka bet kokią Sutarties 107 straipsnio 3 dalyje (24) nurodytą kategoriją. Tačiau valstybė narė turi įrodyti, kad jos teikiama pagalba yra suderinama su vidaus rinka, kaip nurodyta sutarties 107 straipsnio 2 arba 3 dalyje (25).

(61)

Komisija pabrėžia, kad Vengrijos valdžios institucijos nepateikė jokių argumentų, kodėl Maisto grandinės įstatymo 2014 m. pakeitimas galėtų būti laikomas suderinamu su vidaus rinka. Vengrija nepakomentavo abejonių dėl priemonės suderinamumo, pareikštų sprendime pradėti procedūrą, ir neatsakė į trečiosios šalies komentarus dėl suderinamumo (26). Komisija mano, kad negali būti taikoma nė viena iš išimčių, nurodytų anksčiau minėtose nuostatose, nes nepanašu, kad priemonė taikoma kokiais nors šiose nuostatose nurodytais tikslais. Todėl negalima laikyti, kad priemonė yra suderinama su vidaus rinka.

(62)

Komisija taip pat pabrėžė, kad kitas valstybės pagalbos negali laikyti suderinama, jei ji pažeidžia kitas Sąjungos įstatymų nuostatas, pvz., Sutartyje aprašytas pagrindines laisves arba Sąjungos reglamentus ir direktyvas. Taigi abejonės, kurias Komisija pareiškė sprendime pradėti procedūrą, dėl to, kad priemonė daugiausia taikoma užsienio įmonėms, nebuvo išsklaidytos. Todėl gali būti, kad pažeidžiamos Sutarties 49 straipsnio nuostatos dėl pagrindinės laisvės įsisteigti. Vengrija neatsakė į komentarus dėl galimo Sutarties 49 straipsnio nuostatų pažeidimo ir į atitinkamus trečiosios šalies komentarus.

(63)

Vengrija teigė, kad maisto grandinės mokesčio 2014 m. pakeitimo teisinis pagrindas – Reglamentas (EB) Nr. 882/2004. Tačiau, remdamasi Vengrijos valdžios institucijų pateikta informacija (27), Komisija nesutinka, kad 2014 m. pakeitimu pakeista priemonė atitinka Reglamento (EB) Nr. 882/2004 nuostatas dėl toliau nurodytų keturių priežasčių.

(64)

Pirmiausia, remiantis Vengrijos pateikta informacija, nenustatyta, kad 2014 m. pakeistas patikros mokestis buvo apskaičiuotas vadovaujantis mokesčių skaičiavimo kriterijais, nustatytais Reglamentu (EB) Nr. 882/2004, ir kad jis neviršija bendros kompetentingų institucijų išlaidų, patirtų atliekant oficialią kontrolę, sumos, kaip aiškiai nurodyta to paties Reglamento 27 straipsnio 4 dalies a punkte.

(65)

Antra, išlaidos, pagal kurias nustatytas patikros mokesčio skaičiavimo metodas, neatitinka 27 straipsnio 4 dalies a punkte, skaitomame kartu su Reglamento (EB) Nr. 882/2004 VI priedu, nurodytų išlaidų. Konkrečiai kalbant, nors minėtame priede nurodoma, kad skaičiuojant mokesčius galima atsižvelgti į oficialioje kontrolėje dalyvaujančių darbuotojų išlaidas, Vengrijos valdžios institucijos informavo Komisiją, kad jų taikomas patikros mokestis taip pat turi padengti kitas išlaidas, priskirtinas platesnei darbuotojų atlyginimų  (28) kategorijai.

(66)

Trečia, nors remiantis Reglamento (EB) Nr. 882/2004 27 straipsnio 4 dalies b punktu Vengrijos institucijos gali taikyti fiksuotąjį mokesčio tarifą, jos negalėjo įtikinamai pagrįsti, kodėl reikalingas progresinis patikros mokestis ir jo struktūra (mokesčio intervalai ir tarifai). Vengrija nepateikė įrodymų, kad greito vartojimo prekių parduotuves valdantiems subjektams taikomo progresinio mokesčio struktūra (tarifai ir apyvartos ribos) atitinka panašiai progresyviai augančias išlaidas, kurias Nacionalinis maisto grandinės saugos biuras patiria tikrindamas šias įmones.

(67)

Galiausiai, nors progresinį tarifą tariamai galima pagrįsti Reglamento (EB) Nr. 882/2004 nuostatomis, pagal kurias mokestis turi būti proporcingas didesniems administraciniams ištekliams, kurių kompetentingoms institucijoms reikia stambių rinkos dalyvių kontrolei vykdyti, Komisija nemano, kad tokio pobūdžio kontrolė, atliekama keliose stambių mažmenininkų prekybos vietose, galėtų būti brangesnė ar sudėtingesnė už kontrolę, atliekamą keliose prekybos vietose, priklausančiose pagal franšizę veikiantiems subjektams, nors pastariesiems subjektams ir taikomas gerokai mažesnis mokesčio tarifas, nes kiekvienos prekybos vietos apyvarta yra gerokai mažesnė.

(68)

Todėl Komisija nemano, kad skirtingi mokesčiai, taikomi naudojant priemonę, yra reikalingi ir proporcingi vykdant įsipareigojimus pagal Reglamentą (EB) Nr. 882/2004.

(69)

Kaip nurodyta 3.2 skirsnyje, 2015 m. lapkričio 17 d. pakeistas patikros mokestis ir nebetaikomi progresiniai mokesčio tarifai. Vietoje jo 2015 m. priimtas įstatymas Nr. CLXXXII, kuriuo pakeistas 2008 m. įstatymas Nr. XLVI dėl maisto grandinės ir jos oficialios priežiūros bei nustatytas fiksuotasis 0,1 % tarifas, taikomas visiems maisto grandinės subjektams. Progresinio mokesčio struktūra panaikinta, kai sprendimu pradėti procedūrą pareikštas susirūpinimas dėl progresinės struktūros poveikio valstybės pagalbai.

(70)

Komisija niekada nepranešė apie 2014 m. pakeitimą ir nepaskelbė, kad jis suderinamas su vidaus rinka. Kadangi 2014 m. pakeitimo rezultatas gali būti laikomas valstybės pagalba remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi bei nauja pagalba remiantis Tarybos reglamento (ES) 2015/1589 (29) 1 straipsnio c dalimi ir sprendimas teikti pagalbą priimtas pažeidžiant Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje nurodytą įsipareigojimą neįgyvendinti priemonių, remiantis Reglamento (ES) 2015/1589 1 straipsnio f dalimi ši priemonė laikoma neteisėta.

(71)

Kadangi priemonė yra neteisėta ir laikoma su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, remiantis Reglamento (ES) 2015/1589 16 straipsniu suteikta pagalba turi būti atsiimta iš jos gavėjų.

(72)

Tačiau Komisijai sprendimu pradėti procedūrą nurodžius sustabdyti priemonės taikymą, Vengrija patvirtino, kad ji sustabdė maisto grandinės patikros mokesčio rinkimą iš subjektų, kurie priklauso atitinkamai progresinio patikros mokesčio sistemos kategorijai.

(73)

Todėl taikant priemonę nesuteikta jokia valstybės pagalba ir jos nereikia atsiimti.

(74)

Komisija nustatė, kad Vengrija neteisėtai suteikė pagalbą, pažeisdama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalį.

(75)

Šis sprendimas neturi daryti poveikio galimiems tyrimams dėl priemonės atitikties Sutarties nuostatoms, kurios garantuoja pagrindines laisves, ypač Sutarties 49 straipsnio nuostatoms, kurios užtikrina laisvę įsisteigti.

—

maisto gamybos, veisimo ar eksperimentiniais tikslais laikomų gyvūnų platinimu;

—

augalų, sėjamųjų sėklų ir augalų produktų platinimu bei sodinamosios medžiagos, auginamos maisto ar gyvūnų pašarų gamybos tikslais, dauginimu;

—

maisto gamyba ar platinimu, įskaitant maitinimą restoranuose ir viešą maitinimą;

—

gyvūnų pašarų gamyba ar platinimu;

—

veterinarinių vaistų ir produktų gamyba ar platinimu;

—

pesticidų, derlingumą skatinančių medžiagų ar EB trąšų gamyba ar platinimu;

—

gyvūninės kilmės šalutinių produktų apdorojimu, naudojimu, tolesniu apdorojimu ir transportavimu arba tokių produktų išleidimu į rinką;

—

veikla, kuria užsiima gyvulių transportavimo įmonės, gyvulių transportavimo priemonių plovimo ir dezinfekavimo įstaigos, karantino punktai, pasirinkti iš užsienio atvežtiems gyvuliams laikyti, gyvulių pakrovimo, surinkimo, prekybos įstaigos, šėryklos, girdyklos, poilsio vietos ar gyvūnų turgus;

—

dauginamosios medžiagos gamyba ar laikymu;

—

fitosanitarijos, veterinarijos arba maisto ar gyvūnų pašaro analizės laboratorijos veikla;

—

gyvūnų žymėjimo prietaisų platinimu.

19.10.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 282/75

(1)

2011 m. gegužės mėn. Komisija iš spaudos pranešimų ir piliečių pateiktų dokumentų sužinojo, kad Eindhoveno savivaldybė profesionalų futbolo klubui Philips Sport Vereniging (toliau – PSV) ketina suteikti paramą ir šiuo tikslu vykdyti finansinį sandorį. 2010 ir 2011 m. Komisija taip pat gavo skundų dėl kitiems Nyderlandų profesionalų futbolo klubams, t. y. Mastrichto MVV, Tilburgo Willem II, Hertogenboso FC Den Bosch ir Neimegeno NEC, taikytų paramos priemonių. 2011 m. liepos 26 ir 28 d. Nyderlandai pateikė Komisijai informaciją apie PSV taikytą priemonę.

(2)

2013 m. kovo 6 d. raštu Komisija informavo Nyderlandus apie savo sprendimą dėl MVV, Willem II, FC Den Bosch, NEC ir PSV taikytų priemonių pradėti Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą.

(3)

Komisijos sprendimas inicijuoti procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą) buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl aptariamų priemonių.

(4)

Dėl PSV skirtos priemonės Nyderlandai pastabas pateikė 2013 m. birželio 6 ir lapkričio 12 d., 2016 m. sausio 12 ir 14 d. ir balandžio 22 d. raštais.

(5)

Komisijai pastabas pateikė šios suinteresuotosios šalys: Eindhoveno savivaldybė (toliau – savivaldybė) – 2013 m. gegužės 23 d., 2013 m. rugsėjo 11 d. ir 2013 m. rugsėjo 26 d., o PSV – 2013 m. gegužės 24 d. Komisija šias pastabas perdavė Nyderlandams, kad valstybė narė galėtų pateikti savo atsakymą. Nyderlandai pastabas pateikė 2013 m. lapkričio 12 d. raštu.

(6)

2013 m. liepos 9 d., 2015 m. vasario 25 d. ir 2015 m. spalio 13 d. buvo surengti susitikimai su Nyderlandų atstovais.

(7)

2013 m. liepos 17 d. savivaldybė Bendrajam Teismui (3) įteikė apeliacinį skundą dėl 2013 m. kovo 6 d. sprendimo pradėti procedūrą.

(8)

Priėmus sprendimą pradėti procedūrą ir gavus Nyderlandų sutikimą, pavienių klubų tyrimai buvo atliekami atskirai. PSV tyrimas buvo užregistruotas bylos numeriu SA.41613.

(9)

Nacionalinė futbolo federacija Koninklijke Nederlandse Voetbal Bond (toliau – KNVB) – tai skėtinė profesionalų ir mėgėjų futbolo varžybų organizacija. Profesionalų futbolas Nyderlanduose yra dviejų lygių sistema. Per 2014–2015 m. sezoną šiai sistemai priklausė 38 klubai, iš kurių 18 žaidė aukščiausiojoje lygoje (eredivisie) ir 20 – žemesnėje lygoje (eerste divisie).

(10)

PSV įsteigtas 1913 m. ir namų rungtynes žaidžia Eindhovene. 1999 m. komercinę PSV veiklą pavesta vykdyti ribotos atsakomybės bendrovei [naamloze vennootschap]. Visos akcijos, išskyrus vieną, priklauso fondui PSV Football. Likusioji akcija priklauso Eindhoveno futbolo klubui PSV. PSV rungtyniauja aukščiausiojoje lygoje ir nuolat varžosi dėl aukščiausių lygos vietų. 2014–2015 m. ir 2015–2016 m. PSV laimėjo pirmąją aukščiausiosios lygos vietą. Klubas reguliariai dalyvauja Europos turnyruose ir yra laimėjęs Europos taurę (1987–1988 m.) bei UEFA taurę (1977–1978 m.).

(11)

PSV yra futbolo stadiono, Philips stadiono (toliau – stadionas), savininkas. Iki 2011 m. PSV taip pat buvo po stadionu esančios žemės ir treniruočių komplekso De Herdgang savininkas. 2011 m. PSV kilo su likvidumu susijusių didelių sunkumų, dėl jų klubas kreipėsi į savivaldybę, Philips ir kelias kitas Eindhoveno bendroves bei kai kuriuos bankus. Siekdamos padėti PSV išgyventi sunkų laikotarpį, kai kurios iš šių bendrovių sutiko suteikti naujas paskolas arba iš dalies pakeisti jau esamas paskolas.

(12)

Tuo metu savivaldybė ir PSV susitarė dėl pardavimo ir atgalinės nuomos sandorio. Šalys susitarė, kad savivaldybė nupirks žemę po stadionu ir treniruočių kompleksu už 48 385 000 EUR. Stadiono žemė buvo įvertinta 41 160 000 EUR suma. Siekdama finansuoti šį pirkimo sandorį, savivaldybė su banku sudarė ilgalaikės paskolos sutartį dėl panašios sumos su fiksuota palūkanų norma. Tada žemė po stadionu PSV klubui buvo perduota sudarius ilgalaikės nuomos (erfpacht) sutartį 40 metų laikotarpiui, kurį galima pratęsti, jeigu būtų gautas PSV prašymas. Metinis nuomos mokestis yra 2 463 030 EUR. Į šį metinį nuomos mokestį įtrauktas nuomos mokestis už stadiono žemę (1 863 743 EUR), treniruočių komplekso žemės nuomos mokestis (327 151 EUR) ir automobilių stovėjimo aikštelės nuomos mokestis (272 135 EUR). Į sutartį įtrauktas punktas, pagal kurį po 20 metų nuomos mokestis bus peržiūrėtas.

(13)

Nyderlandai nepranešė Komisijai pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį apie savo ketinimą sudaryti pardavimo ir atgalinės nuomos sandorį.

(14)

Priimdama sprendimą pradėti procedūrą Komisija laikėsi nuomonės, kad pagalbos priemonės profesionalų futbolo klubams gali iškraipyti konkurenciją ir paveikti valstybių narių prekybą, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje. Komisija taip pat suabejojo žemės po stadionu pardavimo kainos ir žemės nuomos mokesčio nustatymo priimtinumu. Komisija padarė pirminę išvadą, kad naudodama valstybės išteklius savivaldybė futbolo klubui PSV užtikrino atrankųjį pranašumą, taigi suteikė jam pagalbą.

(15)

Visų pirma atsižvelgdama į Nyderlandų rėmimąsi Komisijos komunikatu dėl valstybės pagalbos elementų valdžios institucijoms parduodant žemę (4) (toliau – Žemės pardavimo komunikatas) Komisija pakartojo, kad tame komunikate pateiktos rekomendacijos, kaip paminėta jo įvade, „susijusios tik su valstybei nuosavybės teise priklausančia žeme ir pastatais. Jos nesusijusios su valstybės įsigijimu žemės ir pastatų arba žemės ir pastatų nuoma ar lizingu. Į šiuos sandorius taip pat gali įeiti ir valstybės pagalbos elementai.“

(16)

Nepriklausomo tyrimo, kuriuo rėmėsi savivaldybė, atžvilgiu Komisija suabejojo vertinimo ekspertų pasirinkimo pagrįstumu, kai atlikdami skaičiavimus jie nusprendė naudoti mišrios paskirties žemės, o ne stadionui skirtos žemės kainą. Komisija taip pat suabejojo, ar pajamų ir rizikos maržos, taikytos apskaičiuojant užstatyti pastatais, pasibaigus ilgalaikei nuomos sutarčiai, skirtos žemės vertę, buvo tikroviškos.

(17)

Komisija tuo metu nebuvo įsitikinusi, ar savivaldybė apskritai kaip nors būtų norėjusi užtikrinti, kad sandoris atitiktų rinkos ekonomikos investuotojo principą (toliau – REIP). Veikiau savivaldybė mėgino išvengti nuostolių, kitaip tariant, buvo taikytos apsaugos priemonės, kad sandoriai nepaveiktų jos biudžeto. Šios priemonės nebūtų buvusios priimtinos tipiškam rinkos ekonomikos investuotojui net tuo atveju, jeigu jis būtų rėmęsis nepriklausomu tyrimu, atliktu siekiant įvertinti priežastis ir nustatyti nuomos mokestį.

(18)

Nyderlandai pareiškė manantys, kad sandoris valstybės pagalba nelaikytinas dėl šių priežasčių: a) atsižvelgdami į Žemės pardavimo komunikatą, žemės vertę ir metinį nuomos mokestį nustatė išorės ekspertai, o šis komunikatas galėtų būti laikomas tinkamu pagrindu vertinant valstybės pagalbos sandorio kokybę; b) pagal ilgalaikės nuomos sutartį PSV mokės savivaldybei nuomos mokestį, didesnį už dalinių įmokų sumą, kurią savivaldybė moka bankui, todėl bus užtikrinama, kad operacija savivaldybei būtų ne tik finansiškai neutrali; c) PSV pateiks šių mokėjimų garantiją, pagrįstą per futbolo sezoną parduodamais bilietais; d) jeigu PSV bankrutuotų, žemė ir stadionas atitektų savivaldybei; e) nuomos mokesčio dydis bus peržiūrėtas po 20 metų, atsižvelgiant į naują vertinimo ataskaitą.

(19)

Nyderlandų nuomone, įsigydama stadiono žemę savivaldybė veikė laikydamasi rinkos sąlygų, rinkos ekonomikos investuotojo principo ir rinkos ekonomikos kreditoriaus principo. Ji paprašė atlikti nepriklausomą žemės vertinimą siekiant nustatyti sandorio kainą remiantis žemės rinkos kaina.

(20)

Dėl žemės priskyrimo mišrios paskirties žemei Nyderlandai pabrėžia, kad bet koks vertinimas, jeigu atsižvelgiama į viešųjų ir privačių investuotųjų elgsenos lyginimą, turi būti atliekamas remiantis požiūriu, kuriuo vadovautųsi privatus investuotojas sudarydamas aptariamą sandorį, atsižvelgęs į prieinamą informaciją ir numatomus tuometinius pokyčius. Todėl ekspertas buvo įgaliotas nustatyti dabartinės būklės turto vertę, jeigu būtų parduodama gavus tariamai geriausią pasiūlymą po to, kai buvo nustatyta tinkamai pagrįsta rinkos kaina atsižvelgus į teritorijos užstatymo galimybes.

(21)

Atitinkamai Nyderlandai remiasi nepriklausoma vertinimo ataskaita, kurioje pabrėžiama, kad rengiant vertinimą privaloma atsižvelgti į galimus tikroviškus ir numatomus pokyčius, turėsiančius įtakos žemei. Ataskaitoje nagrinėjama galimybė užstatyti stadiono zoną ir nurodoma, kad tuo atveju, jeigu stadiono neliktų, didžiausia naudojimo tikimybė – mišrios paskirties zona su biurų ir gyvenamųjų patalpų pastatais. Vertinimą minėta galimybe tikslinga grįsti net tuo atveju, jeigu tokio teritorijos užstatymo nebūtų įmanoma imtis kelis dešimtmečius. Nyderlandai pabrėžia, o ir vertinimo ataskaitoje nurodoma, jog ši prielaida atrodo tikėtina visų pirma todėl, kad žemė yra miesto centre. Tikimybė, kad miesto centre esančių žemės sklypų vertė ateityje gerokai išaugs, kur kas didesnė, palyginti su priemiestyje esančių sklypų būsima verte. Be to, šiuo atveju savivaldybė yra palankesnėje padėtyje, nes pati sprendžia dėl miesto planavimo, vadinasi, taip pat lemia galimą būsimą stadiono naudojimą.

(22)

Nyderlandai nurodo, kad numatomas būsimas ir (arba) galimas mišrus žemės naudojimas statant biurų ir (arba) gyvenamųjų patalpų pastatus atitinka tos miesto vietos, kurioje yra stadionas, pastarojo meto plėtros principą ir tolesnes perspektyvas. Zonose greta žemės sklypo, kurios visų pirma naudotos pramonės reikmėms ir kurios yra miesto centre, ilgainiui imta statyti biurų ir gyvenamųjų patalpų pastatus. Savivaldybė pati yra suinteresuota stadiono zona, nes strateginio žemės sklypo įsigijimas – tai savivaldybės parengtos miesto strateginės plėtros dalis, kaip nustatyta jos dokumente Interimstructuurvisie 2009. Šiame dokumente aprašytas nenaudojamų pramoninių zonų pertvarkymas į pagrindinius gyvenamuosius miesto rajonus, kuriuose statomi namai, užtikrinamos sąlygos kūrybinei veiklai, atidaromos parduotuvės ir biurai. Paskelbtoji šios strategijos dalis – iš anksto įsigyti strateginį žemės sklypą. Numatoma, kad šis įsigijimas būtų ilgalaikio investavimo strategijos dalis siekiant įgyvendinti planus. Atsižvelgiant į šį principą ir taikant minėtą strategiją visų pavienių rajonų planų vienu metu įgyvendinti neįmanoma, todėl savivaldybė taip pat pageidauja žemės įsigijimą (jos gavimą) derinti su ilgalaike nuoma. Susitarimas dėl stadiono atitinka minėtą planavimo principą. Įgijusi nuosavybę savivaldybė manė, kad dabar atsirado puiki jos interesus atitinkanti galimybė. Kita vertus, minėtais veiksmais ilgalaikės nuomos laikotarpiui būtų užtikrinamos patikimos pajamos įsigijus žemės sklypą.

(23)

Todėl, laikantis visuotinai priimtino standarto, vertinimo ataskaitoje tvirtinama, kad žemės vertė turėtų būti apskaičiuota remiantis veiksmingiausiu ir tinkamiausiu rajono galimybių išnaudojimu ir kad kaina turėtų būti grindžiama mišria žemės paskirtimi. Į vertinimo ataskaitą taip pat įtrauktos numatomos esamų pastatų griovimo, rajono užstatymo išlaidos ir apskaičiuotos biurų ir gyvenamųjų patalpų pastatų statybos išlaidos. Atliekant vertinimą galima biurų ir gyvenamųjų patalpų pastatų vertė palyginta su naujausių gretimos teritorijos užstatymo projektų verte. Vertintojas taiko papildomą apsaugos nuo rizikos priemonę, t. y. jis daro prielaidą, kad, palyginti su panašiais projektais, naudingojo ploto koeficientas turėtų būti tik 80 %

(24)

Nustatant metinį nuomos mokestį žemės vertinimo ataskaitoje remtasi apskaičiuotąja po stadionu ir treniruočių kompleksu esančios žemės verte (abu šie žemės sklypai įvertinti 48 385 000 EUR suma) ir automobilių stovėjimo aikštelės, kurią savivaldybė jau yra įsigijusi, verte (šios aikštelės vertė 6 010 000 EUR). Šiuo atveju remiamasi 2011 m. Nyderlandų Vyriausybės ilgalaikių obligacijų palūkanų norma, t. y. 3,54 %. Prie šios vertės pridedamas 1,5 % priedas siekiant pašalinti žemės vertės sumažėjimo ir (arba) mokėjimo įsipareigojimų nevykdymo riziką. Taigi nustatomas toks nuomos mokestis, kad savivaldybė gautų 5,04 % grąžą.

(25)

Atlikdamas vertinimą išorės ekspertas padarė prielaidą, kad žemės vertė per 40 metų turi padidėti 1,7 %, ir šiuo atveju jis atsižvelgė į numatomą vidutinę metinę infliaciją. Atsižvelgiant į minėtus dalykus, vertinime pateikiama išvada, kad PSV per metus pagrįstai sumoka 2 463 030 EUR nuomos mokestį. Nyderlandai tvirtina, kad ši pinigų suma atitinka nuomos mokestį, kurį kiti šalies profesionalų klubai moka už stadiono nuomą, todėl jis atitinka rinkos sąlygas. Kalbant apie apskaičiuotą žemės vertės padidėjimą 1,7 %, tyrime numatyta galimybė, kad po 20 metų sukaupta žemės vertė sumažės 22,5 % (patikimumo riba), ir nuo 21 metų metinis mokestis numatomas remiantis tuo mažesniu pagrindu. Atsižvelgiant į 22,5 % patikimumo ribą tikroji atliekant skaičiavimus naudota kapitalo vertės padidėjimo norma yra 1,01 %, taikoma visam 40 metų laikotarpiui (0,4 % per pirmuosius 20 metų).

(26)

Ataskaitoje pripažįstama, kad ilgalaikė nuoma, jeigu jos laikotarpis ilgesnis kaip 15 metų, gali būti susijusi su tam tikrų rūšių rizika. Vertinant rinkos investuotojo požiūriu, ilgasis laikotarpis, per kurį investuotojas kol kas negali naudotis mišrios paskirties zonoje esančio turto verte, vis dėlto kompensuojamas taikant nuomos mokesčio dydį, kuris jau yra pagrįstas apskaičiuota mišrios paskirties žemės sklypo verte. Jis bus išsamiai peržiūrėtas po 20 metų remiantis nauja vertinimo ataskaita. Atliekant peržiūrą turėtų būti išnagrinėta žemės vertė ir atitinkama su ta verte susijusi grąža. Ši nuoma užtikrina pajamas nuomos laikotarpiu ir vėliau suteikia galimybę panaudoti žemės potencialą.

(27)

Savivaldybei gresianti rizika taip pat būtų apribota kitais veiksniais. Atsižvelgiant į riziką, susijusią žemės skirstymu į zonas, vertinimo ataskaitoje pateikta prielaida dėl skirstymo į zonas grindžiama tuo, kad rajonai aplink stadioną buvo perskirstyti į zonas ir jų paskirtis pakeista iš pramoninės į mišrią. Vienu atveju perskirstymas į zonas investuotojui buvo atliktas per aštuonias savaites. Todėl vertinimo ekspertai šią prielaidą laiko tikėtina. Ji nedaro poveikio savivaldybės galiai daryti įtaką planavimo procesui, tačiau į ją atsižvelgiama užstatant aplinkinius rajonus, taikant administracinę leidimų išdavimo tvarką ir privatiems plėtotojams suteikiant žemės perskirstymą į zonas. Planavimo įstatymuose yra numatyta lankstaus perplanavimo nuostata. Siekiant dar labiau sumažinti su skaičiavimu susijusią riziką, vertinimo ataskaitoje buvo pasirinktas mažesnis, palyginti su gretimais žemės sklypais, užstatymo tankis.

(28)

NET tuo atveju, jeigu dabartinis stadiono priskyrimas tam tikrai zonai nebūtų keičiamas, ši aplinkybė nekeltų didelės rizikos. Šiuo metu žemė priskirta stadiono ir komercinės paskirties zonai. Jeigu suskirstymas į zonas nebūtų keičiamas, žemės vertė galėtų sumažėti tik šiek tiek. Nyderlandai pabrėžė, kad dėl šios priežasties būtų įmanomas bet koks komercinis pastatų naudojimas ir pelninga komercinės veiklos plėtra. Nepriklausomas vertintojas nustatė, kad mišrus naudojimas buvo tinkamas vertinimo pagrindas. Savivaldybė tokio pagrindo nesiūlė.

(29)

Ilgalaikės nuomos sutartyje numatyta, kad jeigu PSV neįstengtų mokėti nuomos mokesčio arba bankrutuotų, žemė ir stadionas atitektų savivaldybei ir ji galėtų išnaudoti žemės teikiamas galimybes. Žemės sklype stovintys pastatai taptų savivaldybės nuosavybe. Kaip minėta, į sandorio kainą, t. y. 48 385 000 EUR, jau įtrauktos apskaičiuotos pastatų griovimo ir teritorijos užstatymo išlaidos ir nuomos mokesčio suma bus nuodugniai peržiūrėta po 20 metų. Be to, PSV įsipareigojo, kad per jo sezoną už bilietus gautos pajamos garantuos nuomos mokesčio mokėjimą ir kad jis į sąskaitą perves dvejų metų žemės nuomos mokesčio sumą (pradiniam dešimties metų laikotarpiui).

(30)

Pasibaigus nuomos sutarties galiojimo laikotarpiui, savivaldybė ne tik bus gavusi palūkanas, bet ir bus žemės po stadionu, kurios vertė turėtų būti didesnė už dabartinę vertę, savininkė ir turės įvairių šios žemės naudojimo galimybių. Savivaldybė taip pat taps žemėje stovinčių pastatų savininke, o PSV nepriklausys jokia kompensacija.

(31)

Savivaldybė ir PSV pateikė pagal procedūrą numatytas pastabas. Jos buvo tapačios Nyderlandų pateiktoms pastaboms. Be to, savivaldybė apibūdino procedūrą, kurią taikant buvo priimtas sprendimas pirkti stadiono žemę, ir šį sprendimą nulėmusius akstinus. Pasak savivaldybės, 2011 m. sausio mėn. buvo pradėta svarstyti galimybė su PSV sudaryti pardavimo ir atgalinės nuomos sutartį. Pagrindinis tikslas – padėti PSV sudaryti poveikio biudžetui nedarantį sandorį, kad klubui nebūtų suteikiamas finansinis pranašumas, kurio rinkos sąlygomis klubas nebūtų įgijęs.

(32)

Šiuo tikslu ir atsižvelgdama į jį savivaldybė nepriklausomos žemę vertinančios bendrovės Troostwijk Taxaties B.V. (toliau – Troostwijk) paprašė nustatyti atitinkamos žemės vertę ir pagrįstą metinės nuomos mokesčio sumą. 2011 m. kovo mėn. Troostwijk pateikė stadiono žemės ir kitų žemės sklypų, kuriuos PSV ketino parduoti savivaldybei, vertinimą Ši bendrovė nustatė, kad po stadionu esančios žemės, atsižvelgiant į tuometinę būklę ir užstatymo galimybes, rinkos kaina yra 41 160 000 EUR. Žemės vertės nustatymo ir nuomos mokesčio skaičiavimo metodiką patvirtino savivaldybei dirbanti nepriklausoma apskaitos bendrovė. Nuomos mokestis būtų buvęs didesnis už palūkanas, kurias savivaldybė būtų turėjusi mokėti už paskolą, paimtą žemės įsigijimui finansuoti.

(33)

2011 m. gegužės mėn. gavusi Komisijos prašymą pateikti informaciją apie numatomą sandorį savivaldybė visų pirma siekė užtikrinti, kad priemonė atitiktų rinkos sąlygas ir nepadarytų jokio poveikio savivaldybės biudžetui. Savivaldybė pabrėžė, jog įsigyti žemę ji suinteresuota dar ir todėl, kad jos pirkimas atitinka savivaldybės parengtą žemės įsigijimo ir užstatymo strategiją. Savivaldybė pati būtų buvusi suinteresuota nusipirkti šią žemę, kurios vertė jai būtų galėjusi būti didesnė negu kitam galimam investuotojui.

(34)

Pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį valstybės pagalba yra valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos taikomos visos kartu, taigi kad priemonė būtų priskirta valstybės pagalbai, turi būti tenkinamos visos sąlygos.

(35)

Sprendimą dėl priemonės pirkti žemę po stadionu ir treniruočių kompleksu De Herdgang už 48 385 000 EUR ir vėliau ją išnuomoti PSV priėmė savivaldybė. Ši priemonė susijusi su savivaldybės biudžetu, taigi – valstybės išteklių naudojimu. Todėl ji priskirtina valstybei.

(36)

Nyderlandai suabejojo galimos pagalbos poveikiu vidaus rinkai klubų, kurie futbolo nežaidžia Europos lygiu, atžvilgiu. Tačiau profesionalų futbolo klubai laikomi įmonėmis ir jiems taikoma valstybės pagalbos priežiūra. Futbolas yra tapęs mokamu darbu ir yra už atlyginimą teikiama paslauga; futbolas pasiekė aukštą profesionalumo lygį ir todėl padidino savo ekonominį poveikį (5).

(37)

Profesionalų futbolo klubai ne tik dalyvauja futbolo varžybose, bet ir vykdo tarptautinio lygio veiklą keliose rinkose, pvz., prekybos profesionaliais žaidėjais, reklamos, rėmimo, prekybos ar transliacijos teisių rinkose. Suteikus pagalbą profesionalų futbolo klubui, gali sustiprėti jo padėtis kiekvienoje iš šių rinkų, kurių dauguma gali aprėpti keletą valstybių narių. Todėl jeigu valstybės ištekliai naudojami profesionalų futbolo klubui suteikiant atrankųjį pranašumą neatsižvelgiant į tai, kurioje lygioje šis klubas rungtyniauja, tikėtina, kad ši pagalba gali iškraipyti konkurenciją ir paveikti valstybių narių prekybą, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje (6).

(38)

Tam, kad aptariama priemonė būtų laikoma valstybės pagalba, priemonė pagalbą gaunančiai įmonei turi suteikti ekonominį pranašumą, kurio ji įprastomis rinkos sąlygomis nebūtų įgijusi. Žemės įsigijimas iš PSV ir vėliau jos nuoma PSV galėtų būti laikoma minėtu pranašumu, jeigu sąlygos PSV būtų buvusios palankesnės, palyginti su pagrįstomis rinkos sąlygomis.

(39)

Būdinga palūkanų norma investuotojui ir (arba) žemės savininkui atliekant komercinio pardavimo ir atgalinės nuomos operaciją yra tinkama investicijų grąža, kai nuomos laikotarpiu mokami nuompinigiai, ir turto nuosavybė, kurią jau yra užėmęs patikimas nuomotojas. Investuotojas ir (arba) žemės savininkas valdys ilgalaikį, visiškai išnuomotą nuolatines pajamas teikiantį turtą.

(40)

Nyderlandai šį vertinimą grindžia Žemės pardavimo komunikatu. Šiame komunikate nustatyta, kad žemės ir pastatų pardavimas, jeigu jį atlieka valdžios institucija, nelaikomas pagalba, pirma, tuo atveju, kai valdžios institucija priima didžiausią pasiūlytą sumą arba vienintelę pasiūlytą sumą po besąlyginio konkurso procedūros, ir, antra, tuo atveju, kai, netaikant šios konkurso procedūros, nustatoma tokia pardavimo kaina, kuri bent jau atitinka po nepriklausomo vertinimo pasiūlytą vertę.

(41)

Komisija pakartoja, kad Žemės pardavimo komunikate pateiktos gairės, kaip nurodyta jo įvade, „susijusios tik su valstybei nuosavybės teise priklausančia žeme ir pastatais. Jos nesusijusios su valstybės įsigijimu žemės ir pastatų arba žemės ir pastatų nuoma ar lizingu. Į šiuos sandorius taip pat gali įeiti ir valstybės pagalbos elementai.“ Be to, aptariamu atveju vien tik žemės vertės nustatymo nepakanka. Pardavimo ir atgalinės nuomos operacija taip pat apima nuomos mokestį. Turi būti nustatyta ir šio mokesčio atitiktis rinkos sąlygoms.

(42)

Šiaip ar taip, Žemės pardavimo komunikate nurodyti mechanizmai tėra priemonės, taikomos siekiant nustatyti, ar valstybė veikė kaip rinkos ekonomikos investuotojas, ir todėl jie yra konkretūs rinkos ekonomikos investuotojo principo kriterijaus taikymo žemės sandoriams tarp viešųjų ir privačių subjektų pavyzdžiai (7).

(43)

Todėl Komisija turi įvertinti, ar aptariamus sandorius tomis pačiomis sąlygomis būtų sudaręs privatus investuotojas. Hipotetinio privataus investuotojo požiūris – tai požiūris apdairaus investuotojo, kurio siekis gauti įprastą numatomą pelną neatsiejamas nuo svarstymo apie rizikos, susijusios su tam tikra grąžos norma, priimtinumą. REIP nebūtų buvę laikomasi, jeigu žemės kaina, palyginti su jos rinkos kaina, būtų buvusi nustatyta didesnė, o nuomos mokestis – mažesnis už rinkoje taikomą nuomos mokestį.

(44)

Nyderlandai ir savivaldybė tvirtina, kad savivaldybė veikė atsižvelgdama į (išankstinį) nepriklausomo eksperto vertinimą, taigi – laikydamasi REIP. Sandoris buvo sudarytas remiantis žemės rinkos verte, tad jokio pranašumo PSV nebuvo suteikta.

(45)

Komisijos manymu, ar laikomasi rinkos sąlygų, iš esmės galima nustatyti remiantis nepriklausomo eksperto vertinimu.

(46)

Dėl išorės eksperto atlikto vertinimo rezultatų, kuriais rėmėsi savivaldybė, rinkos atitikties sprendime pradėti procedūrą Nyderlandų buvo paprašyta pagrįsti, kodėl atlikdami skaičiavimus ekspertai naudojo mišrios paskirties žemės, o ne stadionui skirtos žemės kainą. Komisija taip pat pageidavo susipažinti su pelno ir rizikos maržos, naudotos apskaičiuojant būsimą žemės užstatymo pasibaigus ilgalaikei nuomai vertę, pagrindimu.

(47)

Atsižvelgusi į Nyderlandų ir savivaldybės pateiktą informaciją Komisija pabrėžia, kad prieš savivaldybei įsigyjant žemę ją įvertino nepriklausoma žemės vertinimo bendrovė Troostwijk. 2011 m. sausio mėn. ėmus svarstyti galimybę su PSV sudaryti pardavimo ir atgalinės nuomos sutartį, pagrindinis tikslas buvo padėti PSV sudaryti tokį sandorį, kuris nesuteiktų finansinio pranašumo, kokio PSV nebūtų galėjęs įgyti rinkos sąlygomis. Todėl savivaldybė paprašė Troostwijk nustatyti aptariamos žemės rinkos kainą ir metinės nuomos mokesčio sumą, atitinkančią metinę šio mokesčio rinkos sumą.

(48)

Atrodo, kad vertinimą pagrindžiančios prielaidos yra priimtinos. 2011 m. kovo mėn. pateiktoje vertinimo ataskaitoje Troostwijk nustatė žemės po stadionu rinkos kainą remdamasi tuometine šios žemės būkle, atsižvelgdama į jos užstatymo galimybes ir pateikė kainą – 41 160 000 EUR. Žemės vertės ir nuomos mokesčio nustatymo metodiką patvirtino savivaldybei dirbanti nepriklausoma apskaitos bendrovė.

(49)

Rengdama vertinimo ataskaitą Troostwijk atsižvelgė į galimus tikroviškus ir numatomus pokyčius, turėsiančius įtakos žemei. Ataskaitoje nagrinėjama galimybė užstatyti stadiono zoną ir nurodoma, kad tuo atveju, jeigu stadiono neliktų, didžiausia naudojimo tikimybė – mišrios paskirties zona su biurų ir gyvenamųjų patalpų pastatais. Vertinimo ataskaitoje pabrėžiama, jog ši prielaida atrodo tikėtina visų pirma todėl, kad žemė yra miesto centre. Tikimybė, kad miesto centre esančių žemės sklypų vertė ateityje gerokai išaugs, kur kas didesnė, palyginti su priemiestyje esančių sklypų būsima verte. Vertinimo ataskaitoje taip pat remiamasi bendruoju vertinimo standartu, pagal kurį žemės vertės nustatymo pagrindas – didžiausia vertė ir tinkamiausias rajono naudojimas.

(50)

Nyderlandų apibrėžtas būsimas naudojimas taip pat atitinka savivaldybės parengtą viso rajono, kuriame yra stadionas, ilgalaikės miesto plėtros strategiją, aprašytą 22 konstatuojamojoje dalyje. Savivaldybė yra pareiškusi, jog labai tikėtina, kad žemės sklypo priskyrimas kitai zonai bus užtikrinamas bet kuriam atitinkamos žemės savininkui.

(51)

Bet kuriuo atveju, Nyderlandų nuomone, su stadionui skirta žeme ir komercinės paskirties žeme, jeigu jos dabartinis priskyrimas žemės zonai nebūtų keičiamas, taip pat siejamos didelės ekonominės galimybės.

(52)

Todėl galima daryti išvadą, kad, atrodo, galima pritarti eksperto pasirinkimui nustatant žemės vertę remtis mišria žemės paskirtimi. Komisija jau sutiko, kad vertindama žemę savivaldybė gali remtis ilgalaike žemės sklypo vertės kitimo galimybe tame rajone, kuriame galima tikėtis numatomų pokyčių, jeigu būtų vadovaujamasi verslo planavimo strategija (8).

(53)

PSV mokės savivaldybei nepriklausomos vertinimo bendrovės nustatytą ilgalaikės nuomos mokestį, apskaičiuotą atsižvelgiant į žemės kainą, numatytą įvertinus vėlesnį galimą žemės užstatymą biurų ir gyvenamųjų patalpų pastatais, ir remiantis ilgalaikių Vyriausybės obligacijų palūkanų norma 2011 m. bei pridėjus 1,5 % rizikos priedą.

(54)

Vadinasi, į nuomos mokestį jau įtraukta ne sportui skirtos žemės kaina. Todėl ši kaina yra didesnė už nuomos mokestį, apskaičiuotą remiantis dabartine žemės naudojimo paskirtimi.

(55)

Ataskaitoje pripažįstama, kad ilgalaikė nuoma, kurios trukmė didesnė nei 15 metų, gali būti susijusi su tam tikra rizika, kylančia dėl žemės vertės svyravimo. Tačiau šių rūšių riziką apriboja keli veiksniai, kurie bus aptarti toliau, 56–59 konstatuojamosiose dalyse.

(56)

Vertinimo ataskaitoje pateiktas prielaidas galima laikyti atsargiomis. Vertinimo ataskaitoje numatoma biurų ir gyvenamųjų patalpų pastatų galima vertė nustatyta atsižvelgiant į dabar greta vykstančius pokyčius ir kaip papildomas galimos butų pardavimo kainos rizikos rezervas, palyginti su panašiais projektais, įtraukiamas tik 80 % naudingo užstatymo ploto koeficientas.

(57)

Dėl tariamo žemės vertės padidėjimo 1,7 %, kuris laikomas numanoma infliacijos norma, į vertinimą įtrauktas korekcijos mechanizmas: po 20 metų iš sukauptos žemės vertės numatyta išskaityti 22,5 % ir ši suma būtų naudojama kaip patikimumo riba. Sujungus abi prielaidas tikėtinas padidėjimas įvertintas 1,01 % per metus per 40 metų trukmės nuomos laikotarpį ir 0,4 % per metus per pirmuosius 20 metų. Taigi pradinė prielaida dėl 1,7 % kartu su patikimumo riba atrodo esanti pagrįsta atsižvelgiant į tai, kad aptariamas turtas yra žemė, kurios vertė gali išlikti tokia pat arba padidėti, ir kad ši žemė yra miesto centre (nors šiuo metu žemė priskirta komercinio naudojimo kategorijai, nuomos mokesčio dydis jau grindžiamas mišrios paskirties žemės sklypo tikėtina verte). Be to, infliacijos lygis Nyderlanduose 2011 m. buvo 2,3 % (9), o Europos Centrinis Bankas buvo nustatęs 2 % siektiną infliacijos lygį. Abi šios vertės yra gerokai didesnės už tikėtiną sklypo vertės didėjimo normą, kurią naudojo vertintojas.

(58)

Be minėtų apsaugos priemonių dėl nuomos mokesčio, į savivaldybės sudarytą nuomos sutartį įtraukta įvairių kitų nuostatų siekiant apimti galimas rizikos rūšis, visų pirma PSV įsipareigojimų neįvykdymo riziką. Futbolo klubas pateiks nuomos mokėjimų garantiją ir šiuo tikslu naudos savo pajamas, gautas pardavus sezono bilietus. PSV taip pat pateikė beveik dvejų metų nuomos mokesčio sumą atitinkantį 5 mln. EUR užstatą, kuris atimtas iš pirkimo kainos ir kuris dešimt metų laikomas pas atitinkamą notarą.

(59)

Šalys susitarė, kad nuomos mokesčio suma gali būti nuodugniai peržiūrėta po 20 metų bet kuriai šaliai pateikus prašymą. Ši peržiūra bus grindžiama nauja vertinimo ataskaita. Naują žemės nuomos mokestį sudarys tuometinė žemės vertė, atitinkama Vyriausybės vertybinių popierių grąža ir rizikos priedas. Savivaldybei taip pat buvo numatyta kita apsaugos priemonė, t. y. šalys susitarė, kad žemės ir stadiono naudojimo teisės turėtų atitekti savivaldybei, jeigu PSV neįstengtų mokėti nuomos mokesčio arba bankrutuotų. Šis straipsnis nukrypsta nuo Nyderlandų civilinėje teisėje apibrėžtos standartinės pasekmės, pagal kurią nuomos teisės turėtų tapti bankroto turto dalimi ir todėl žemės savininkas negalėtų jo kontroliuoti. Nagrinėjamu atveju pasibaigus nuomos laikotarpiui savivaldybė liktų žemės savininke ir galėtų spręsti dėl jos naudojimo.

(60)

Nors vertinimo ataskaitoje pateiktos prielaidos atrodo pagrįstos, kaip nurodyta 48–57 konstatuojamosiose dalyse, tačiau lyginimas su kitais komerciniais sandoriais tebėra sunkiai įmanomas, nes lyginamosios analizės tikslais Nyderlandų pateikti nuomos susitarimai gali būti susiję su skirtingais sektoriais (pvz., Amsterdamo būstų sektoriumi). Todėl vertindama, ar aptariamas sandoris atitinka REIP, Komisija siekė nustatyti, ar skirtingas komercinio sandorio pagrindas – remiantis Eindhoveno su PSV sudarytu paskolos sandoriu, kai žemė buvo užstatas – galėtų būti naudojamas atliekant lyginamąją analizę.

(61)

Komisija pabrėžia, kad nuomos mokestis, kurį turi mokėti PSV, yra didesnis už rinkos normą, mokamą už tokią paskolą, jeigu būtų atsižvelgiama į skirtumus tarp pardavimo ir atgalinės nuomos sandorio ir paskolos. Didžiausias skirtumas yra tas, kad jeigu PSV nevykdytų finansinių įsipareigojimų po to, kai iš savivaldybės būtų gavęs paskolą, savivaldybė geriausiu atveju atgautų tariamą paskolos sumą. Savivaldybė negalėtų pasinaudoti kokiu nors žemės vertės padidėjimu, viršijančiu tariamą paskolos sumą. Pagal pardavimo ir atgalinės nuomos susitarimą savivaldybė tampa žemės savininke įsigaliojus nuomos sutarčiai ir įgyja visas nuosavybės teises, jeigu finansiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Savivaldybė ypač pabrėžė šį aspektą apsispręsdama dėl priemonės ir visų pirma nurodė, kad užtikrintas visiškas žemės valdymas tuo atveju, jeigu PSV nevykdytų finansinių įsipareigojimų, yra palankus savivaldybei ir nukrypsta nuo bendrųjų Nyderlandų civilinės teisės nuostatų (59 konstatuojamoji dalis). Tad bet koks žemės vertės padidėjimas (nustačius paskolos sąlygas) būtų naudingas tik savivaldybei.

(62)

Todėl būtų galima daryti išvadą, kad pardavimo ir atgalinės nuomos sandorio grąža jau iš anksto tikėtinai būtų mažesnė už paskolos grąžą. Bendrovei, kurios kategorija panaši į PSV futbolo klubo, su aukštos kokybės užstatu susietos suteiktos paskolos grąža laikytina viršutine lyginamajai analizei naudotina riba.

(63)

Jeigu patikimų rinkos pakaitinių rodiklių nėra (10), pakaitinio paskolos PSV scenarijaus rinkos orientacinė palūkanų norma turėtų būti nustatoma remiantis Komisijos komunikatu dėl orientacinių ir diskonto normų nustatymo metodo pakeitimo (11). Šis skaičiavimas turėtų būti atliekamas siekiant užtikrinti atsargaus požiūrio laikymąsi atsižvelgiant į tai, kad 2011 m. PSV kredito kokybė buvo žema, ir darant prielaidą, kad paskola buvo užtikrinta aukšto lygio įkaitu (t. y. žeme). Todėl orientacinė palūkanų norma turėtų būti 6,05 %.

(64)

Taigi paskolos teikėjas tikisi 1,01 % didesnės grąžos negu savivaldybė, sudarydama pardavimo ir atgalinės nuomos sandorį. Tačiau savivaldybė vis tiek veikia kaip rinkos ekonomikos investuotojas, jeigu paskolos teikėjas pageidauja atsisakyti 1,01 % grąžos mainais už galimą žemės vertės padidėjimą (žr. 61 konstatuojamąją dalį). Atsižvelgiant į sandorio charakteristikas, tokia padidėjimo galimybė yra verta bent 1,01 % ir pardavimo bei atgalinės nuomos sandorio grąža, kurios tikisi savivaldybė, atrodo, atitinka orientacines rinkos vertes.

(65)

Todėl atrodo, kad pardavimo ir atgalinės nuomos sandoris neturėtų suteikti PSV nepagrįsto pranašumo ir užtikrina savivaldybei REIP atitinkančią grąžą.

(66)

Galiausiai pabrėžtina, kad, Nyderlandų nuomone, metinis nuomos mokestis lygintinas su nuompinigiais, kuriuos profesionalų futbolo klubai bet kurioje kitoje šalies vietoje moka už stadiono nuomą. Nors toks lyginimas dėl skirtingų vietų sunkiai įmanomas, reikėtų pabrėžti, kad šie kiti klubai metinę nuomą moka ne tik už žemę po stadionu, bet ir už visą stadiono kompleksą. Taip pat pasakytina, kad PSV yra stadiono savininkas, jis apmoka stadiono naudojimo ir jo techninės priežiūros sąnaudas ir dar moka nuomą už po stadionu esančią žemę.

(67)

Todėl Komisija daro išvadą, kad sprendime pradėti procedūrą pateiktos abejonės buvo patikimai išsklaidytos. Pirkdama stadiono žemę ir sudarydama atgalinės nuomos sutartį su PSV, savivaldybė veikė taip, kaip būtų veikęs hipotetinis privatus investuotojas panašioje padėtyje. Todėl sandoris nesusijęs su Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje apibrėžta valstybės pagalba,