18.3.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 71/1

(1)

Paviršinio vandens cheminė tarša kelia pavojų vandeniui: jos padariniai gali būti ūmus ir ilgalaikis toksinis poveikis vandens organizmams, kaupimasis ekosistemoje ir buveinių bei biologinės įvairovės nykimas, taip pat pavojai žmonių sveikatai. Pirmiausia turėtų būti nustatytos taršos priežastys ir taršos klausimas turėtų būti sprendžiamas teršalų išmetimo vietoje ekonomiškiausiu ir aplinkosaugos požiūriu veiksmingiausiu būdu.

(2)

2002 m. liepos 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendime Nr. 1600/2002/EB, nustatančiame šeštąją Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programą (3), nurodoma, kad aplinka ir sveikata bei gyvenimo kokybė yra pagrindiniai 6-osios AVP programos aplinkos apsaugos prioritetai; visų pirma 7 straipsnio 2 dalies e punkte pabrėžiama, kad vandens politikos srityje reikia parengti konkretesnių teisės aktų.

(3)

2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/60/EB, nustatančioje Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (4), nustatoma kovos su vandens tarša strategija, o 16 straipsnyje reikalaujama papildomų konkrečių taršos kontrolės priemonių ir aplinkos kokybės standartų (AKS). Šia direktyva nustatomi AKS, laikantis Direktyvos 2000/60/EB nuostatų ir tikslų.

(4)

Pagal Direktyvos 2000/60/EB 4 straipsnį, valstybės narės turėtų įgyvendinti būtinas priemones pagal tos direktyvos 16 straipsnio 1 ir 8 dalis, siekdamos nuosekliai mažinti taršą, kurią kelia prioritetinės medžiagos, bei nutraukti ar laipsniškai panaikinti prioritetinių pavojingų medžiagų išmetimą, išleidimą ar nuotėkius.

(5)

Nuo 2000 m. buvo priimta daug Bendrijos teisės aktų, kuriuose pagal Direktyvos 2000/60/EB 16 straipsnį nustatomos teršalų išmetimo kontrolės priemonės atskiroms prioritetinėms medžiagoms. Be to, daug aplinkos apsaugos priemonių patenka į kitų galiojančių Bendrijos teisės aktų taikymo sritį. Todėl, pirmiausia turėtų būti įgyvendinami ir tikslinami galiojantys teisės aktai, o ne nustatomos naujos kontrolės priemonės.

(6)

Dėl prioritetinių medžiagų, išmetamų iš sutelktųjų ir pasklidųjų taršos šaltinių, kontrolės, nurodytos Direktyvos 2000/60/EB 16 straipsnyje, valstybėms narėms būtų ekonomiškiau ir proporcingiau prireikus papildomai, greta kitų galiojančių Bendrijos teisės aktų įgyvendinimo, į priemonių programą, kuri turi būti parengta kiekvienam upės baseino rajonui pagal Direktyvos 2000/60/EB 11 straipsnį, įtraukti atitinkamas kontrolės priemones, vadovaujantis tos direktyvos 10 straipsniu.

(7)

2001 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendime Nr. 2455/2001/EB, nustatančiame prioritetinių medžiagų vandens politikos srityje sąrašą ir papildančiame Direktyvą 2000/60/EB (5), nustatomas pirmasis 33 prioritetinių medžiagų ar medžiagų grupių, kurių atžvilgiu reikia pirmiausia imtis veiksmų Bendrijos lygmeniu, sąrašas. Tam tikros iš šių prioritetinių medžiagų įvardijamos kaip prioritetinės pavojingos medžiagos, kurių atžvilgiu valstybės narės turėtų įgyvendinti būtinas priemones, siekdamos nutraukti arba palaipsniui panaikinami jų išmetimą, išleidimą ir nuotėkius. Kai kurios medžiagos buvo peržiūrimos ir turėtų būti klasifikuojamos. Komisija turėtų toliau atlikti prioritetinių medžiagų sąrašo peržiūrą, išdėstydama medžiagas prioritetine tvarka pagal tai, kokių veiksmų reikia imtis, vadovaudamasi sutartais kriterijais, parodančiais riziką, kylančią vandens aplinkai arba per ją, laikantis Direktyvos 2000/60/EB 16 straipsnyje nustatyto tvarkaraščio, ir pateikti atitinkamus pasiūlymus.

(8)

Bendrijos interesų požiūriu ir siekiant veiksmingesnio paviršinių vandenų apsaugos reguliavimo tikslinga Bendrijos lygiu nustatyti AKS teršalams, klasifikuojamiems kaip prioritetinės medžiagos, o valstybėms narėms palikti galimybę prireikus nustatyti likusius teršalus reglamentuojančias taisykles nacionaliniu lygmeniu, nepažeidžiant atitinkamų Bendrijos taisyklių. Nepaisant to, aštuoni teršalai, kurie patenka į 1986 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvos 86/280/EEB dėl tam tikrų pavojingų medžiagų, įtrauktų į Direktyvos 76/464/EEB priedo I sąrašą, išleidimo ribinių verčių ir kokybės siektinų normų (6) taikymo sritį ir priklauso medžiagų, kurių atžvilgiu valstybės narės turėtų įgyvendinti priemones, kad iki 2015 m. būtų pasiekta gera cheminė būklė, grupei, vadovaujantis Direktyvos 2000/60/EB 2 ir 4 straipsniais, nebuvo įtraukti į prioritetinių medžiagų sąrašą. Tačiau pasirodė, kad šiems teršalams nustatyti bendrieji standartai yra naudingi, ir tikslinga jų reguliavimą išlaikyti Bendrijos lygiu.

(9)

Todėl nuostatos dėl dabartinių aplinkos kokybės tikslų, išdėstytos 1982 m. kovo 22 d. Tarybos direktyvoje 82/176/EEB dėl gyvsidabrio išleidimo iš chloro šarminės elektrolizės pramonės ribinių verčių ir kokybės siektinų normų (7), 1983 m. rugsėjo 26 d. Tarybos direktyvoje 83/513/EEB dėl kadmio išleidimo ribinių verčių ir kokybės siektinų normų (8), 1984 m. kovo 8 d. Tarybos direktyvoje 84/156/EEB dėl pramonės sektorių, išskyrus chloro šarminės elektrolizės pramonę, gyvsidabrio teršalų išleidimo ribinių verčių ir kokybės siektinų normų (9), 1984 m. spalio 9 d. Tarybos direktyvoje 84/491/EEB dėl heksachlorcikloheksano išleidimo ribinių verčių ir kokybės siektinų normų (10) ir Direktyvoje 86/280/EEB, taps nebereikalingos ir turėtų būti išbrauktos.

(10)

Vandens aplinką gali veikti ilgalaikė ir trumpalaikė cheminė tarša, todėl nustatant AKS kaip pagrindas turėtų būti naudojami ir ūmaus, ir ilgalaikio poveikio duomenys. Siekiant užtikrinti tinkamą vandens ir žmonių sveikatos apsaugą, turėtų būti nustatyti vidutiniai metinių AKS dydžiai tokiu lygiu, kad būtų užtikrinta apsauga nuo ilgalaikio poveikio, ir didžiausios leistinos koncentracijos, kad būtų užtikrinta apsauga nuo trumpalaikio poveikio.

(11)

Laikydamosi Direktyvos 2000/60/EB V priedo 1.3.4 punkte nustatytų taisyklių, kai stebima atitiktis AKS, įskaitant AKS, išreikštus kaip didžiausia leistina koncentracija, valstybės narės gali nustatyti statistinius metodus, pavyzdžiui, procentilių skaičiavimą, nuokrypiui (didžiausiam nuokrypiui nuo vidurkio) apskaičiuoti ir klaidingiems duomenims surasti siekiant užtikrinti reikiamą duomenų patikimumą ir tikslumą. Siekiant užtikrinti valstybių narių stebėsenos palyginamumą, reikia numatyti, kad komitologijos tvarka turi būti sukurtos išsamios tokių statistinių metodų taisyklės.

(12)

Šiame etape daugelio medžiagų atžvilgiu AKS vertės Bendrijos lygiu turėtų būti nustatomos tik paviršiniam vandeniui. Tačiau heksachlorbenzeno, heksachlorbutadieno ir gyvsidabrio atžvilgiu neįmanoma užtikrinti apsaugos nuo netiesioginio poveikio ir antrinio apsinuodijimo Bendrijos lygiu AKS nustatant tik paviršiniam vandeniui. Todėl šių trijų medžiagų atžvilgiu tikslinga nustatyti AKS biotai Bendrijos lygiu. Tačiau, kad valstybėms narėms būtų suteikta lankstumo veikti pagal savo stebėsenos strategiją, jos turėtų turėti galimybę arba stebėti ir taikyti šiuos AKS biotai, arba nustatyti griežtesnius AKS paviršiniam vandeniui numatant tą patį apsaugos lygį.

(13)

Be to, valstybės narės turėtų turėti galimybę nustatyti AKS nuosėdoms ir (arba) biotai nacionaliniu lygiu ir taikyti būtent tuos AKS, o ne AKS vandeniui, nustatytus šioje direktyvoje. Šie AKS turėtų būti nustatomi taikant skaidrią tvarką ir teikiant pranešimus Komisijai bei kitoms valstybėms narėms, kad būtų užtikrintas toks pats apsaugos lygis, kaip taikant Bendrijos lygiu nustatytus AKS vandeniui. Šiuos pranešimus Komisija turėtų apibendrinti Direktyvos 2000/60/EB įgyvendinimo ataskaitose. Be to, kadangi nuosėdos ir biota išlieka svarbios terpės valstybėms narėms stebėti tam tikras medžiagas, kad būtų įvertintas ilgalaikis žmonių veiklos poveikis ir tendencijos, valstybės narės turėtų imtis priemonių pagal Direktyvos 2000/60/EB 4 straipsnį, siekdamos užtikrinti, kad esamas biotos ir nuosėdų taršos lygis smarkiai nedidės.

(14)

Valstybės narės turi laikytis 1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyvos 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės (11) ir valdyti paviršinio vandens telkinius, naudojamus geriamajam vandeniui imti, laikantis Direktyvos 2000/60/EB 7 straipsnio. Todėl ši direktyva turėtų būti įgyvendinama nedarant poveikio reikalavimams, kuriais gali būti nurodoma taikyti griežtesnius standartus.

(15)

Prie sutelktųjų išmetimo šaltinių teršalų koncentracijos paprastai yra didesnės nei foninės koncentracijos vandenyje. Todėl valstybės narės turėtų turėti galimybę nustatyti mišrias zonas, jeigu jos neturi įtakos likusios paviršinio vandens telkinio dalies atitikčiai atitinkamiems AKS. Mišrios zonos turėtų būti nustatytos tik šalia išleidimo vietų ir turėtų būti proporcingos.

(16)

Būtina patikrinti, ar laikomasi nutraukimo arba laipsniško panaikinimo ir sumažinimo tikslų, kaip nurodyta Direktyvos 2000/60/EB 4 straipsnio 1 dalies a punkte, ir užtikrinti skaidrų šių įsipareigojimų laikymosi vertinimą, visų pirma sprendžiant dėl reikšmingų išmetimo, išleidimo ir nuotėkių dėl žmogaus veiklos. Be to, nutraukimo, laipsniško panaikinimo ir sumažinimo tvarkaraštis gali būti sudaromas tik siejant su sąrašu. Taip pat turėtų būti galima įvertinti Direktyvos 2000/60/EB 4 straipsnio 4-7 dalių taikymą. Taip pat reikalinga tinkama gamtoje pasitaikančių medžiagų nuotėkių arba dėl gamtos procesų atsirandančių nuotėkių kiekybinio įvertinimo priemonė; tais atvejais visiškai nutraukti arba palaipsniui panaikinti išleidimą iš visų galimų šaltinių yra neįmanoma. Kad patenkintų šiuos poreikius, kiekviena valstybė narė turėtų sudaryti kiekvieno jos teritorijoje esančio upės baseino rajono ar upės baseino rajono dalies išmetimo, išleidimo ir nuotėkių sąrašą.

(17)

Tam, kad sudarant šiuos sąrašus būtų išvengta dvigubo darbo ir užtikrinta tų sąrašų darna su kitomis paviršinio vandens apsaugos srityje taikomomis priemonėmis, valstybės narės turėtų naudoti informaciją, surinktą pagal Direktyvą 2000/60/EB ir pagal 2006 m. sausio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 166/2006 dėl Europos išleidžiamų ir perduodamų teršalų registro sukūrimo ir iš dalies keičiantį Tarybos direktyvas 91/689/EEB ir 96/61/EB (12).

(18)

Siekiant geriau atspindėti valstybių narių poreikius, valstybės narės turėtų turėti galimybę pagrindiniams sąrašo duomenims matuoti pasirinkti atitinkamą vienerių metų trukmės ataskaitinį laikotarpį. Tačiau turėtų būti atsižvelgta į tai, kad nuotėkiai dėl pesticidų naudojimo įvairiais metais gali labai skirtis dėl skirtingų naudojimo kiekių, kurie skiriasi, pavyzdžiui, dėl skirtingų klimato sąlygų. Todėl tam tikrų medžiagų, kurioms taikoma 1991 m. liepos 15 d. Tarybos direktyva 91/414/EEB dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką (13), atžvilgiu valstybės narės turėtų turėti galimybę pasirinkti trejų metų ataskaitinį laikotarpį.

(19)

Siekiant optimizuoti sąrašo naudojimą, tikslinga, kad Komisija nustatytų galutinį terminą, skirtą patikrinti, ar išmetimo, išleidimo ir nuotėkių atžvilgiu daroma pažanga siekiant, kad jie atitiktų tikslus, nustatytus Direktyvos 2000/60/EB 4 straipsnio 1 dalies a punkte.

(20)

Kelios valstybės narės yra veikiamos taršos, kurios šaltinis yra už jų nacionalinės jurisdikcijos ribų. Todėl tikslinga aiškiai nurodyti, kad valstybės narės nepažeidžia pagal šią direktyvą prisiimtų įsipareigojimų dėl to, kad viršijami AKS dėl tokios tarpvalstybinės taršos, jeigu įvykdomi tam tikri reikalavimai ir jeigu buvo pasinaudota atitinkamomis Direktyvos 2000/60/EB nuostatomis.

(21)

Remdamasi iš valstybių narių gautomis ataskaitomis, Komisija peržiūri, ar reikia papildomų konkrečių visoje Bendrijoje taikomų priemonių, ir, prireikus, pateikia atitinkamus pasiūlymus.

(22)

Patvarių, linkusių biologiškai kauptis ir toksiškų medžiagų, taip pat kitų lygiavertį susirūpinimą keliančių medžiagų, pirmiausia labai patvarių ir labai linkusių biologiškai kauptis, kaip nurodyta Direktyvoje 2000/60/EB, nustatymo kriterijai yra pateikti Techniniame orientaciniame dokumente, skirtame rizikos įvertinimui, papildančiame 1993 m. liepos 20 d. Komisijos direktyvą 93/67/EEB, nustatančią medžiagų, apie kurias pranešta pagal Tarybos direktyvą 67/548/EEB, rizikos žmonėms ir aplinkai įvertinimo principus (14), 1994 m. birželio 28 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1488/94, nustatantį esamų medžiagų keliamos rizikos žmonėms ir aplinkai įvertinimo principus, numatytus Tarybos reglamente (EEB) Nr. 793/93 (15), ir 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/8/EB dėl biocidinių produktų pateikimo į rinką (16). Kad būtų užtikrinta Bendrijos teisės aktų nuoseklumas, medžiagoms, persvarstomoms pagal Sprendimą Nr. 2455/2001, turėtų būti taikomi tik šie kriterijai, o Direktyvos 2000/60/EB X priedas turėtų būti atitinkamai pakeistas.

(23)

Direktyvos 2000/60/EB IX priede išvardytose direktyvose nustatyti įpareigojimai jau yra įtraukti į 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvą 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (17) ir į Direktyvą 2000/60/EB, ir užtikrinamas bent toks pats apsaugos lygis, jei AKS paliekami arba peržiūrimi. Siekiant užtikrinti nuoseklų požiūrį į paviršinių vandenų cheminę taršą ir supaprastinti bei padaryti aiškesnius šioje srityje galiojančius Bendrijos teisės aktus, tikslinga, vadovaujantis Direktyva 2000/60/EB, nuo 2012 m. gruodžio 22 d. panaikinti Direktyvą 82/176/EEB, Direktyvą 83/513/EEB, Direktyvą 84/156/EEB, Direktyvą 84/491/EEB ir Direktyvą 86/280/EEB.

(24)

Buvo atsižvelgta į Direktyvoje 2000/60/EB nurodytas rekomendacijas, visų pirma į Toksiškumo, ekologinio toksiškumo ir aplinkos mokslinio komiteto rekomendacijas.

(25)

Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisės aktų leidybos 34 punktą (18) valstybės narės skatinamos savo ir Bendrijos interesų labui parengti lenteles, kurios kuo geriau iliustruotų šios direktyvos ir perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių atitikį, ir viešai jas paskelbti.

(26)

Kadangi šios direktyvos tikslo — nustatant AKS prioritetinėms medžiagoms ir tam tikriems kitiems teršalams pasiekti, kad paviršinio vandens cheminė būklė būtų gera — valstybės narės negali deramai pasiekti, ir todėl jis, siekiant išlaikyti tokį patį paviršinio vandens apsaugos lygį visoje Bendrijoje, būtų geriau pasiektas Bendrijos lygiu, Bendrija gali patvirtinti priemones pagal Sutarties 5 straipsnyje nustatytą subsidiarumo principą. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

(27)

Šiai direktyvai įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (19).

(28)

Visų pirma Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai iš dalies keisti I priedo B dalies 3 punktą. Kadangi ši priemonė yra bendro pobūdžio ir yra skirta iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas ar papildyti ją naujomis neesminėmis nuostatomis, ji turi būti patvirtinta taikant reguliavimo procedūrą su tikrinimu, numatytą Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje,

a)

gyvsidabriui ir jo junginiams taiko 20 μg/kg AKS ir (arba) heksachlorobenzenui — 10 μg/kg AKS, ir (arba) heksachlorbutadienui — 55 μg/kg AKS; šie AKS taikomi audiniams (drėgnas svoris), pasirenkant geriausią indikatorių iš žuvų, moliuskų, vėžiagyvių ir kitos biotos;

b)

nustato ir taiko kitus nei a punkte nurodyti AKS konkrečioms medžiagoms nuosėdose ir (arba) biotoje. Šie AKS turi užtikrinti bent tokio paties lygio apsaugą kaip AKS vandeniui, numatyti I priedo A dalyje;

c)

a ir b punkte nurodytoms medžiagoms nustato biotos ir (arba) nuosėdų stebėsenos dažnumą. Tačiau stebėsena turėtų būti vykdoma bent kartą per metus, nebent remiantis techninėmis žiniomis ir ekspertų sprendimu būtų pagrįsta taikyti kitokį intervalą; ir

d)

per Direktyvos 2000/60/EB 21 straipsnyje nurodytą komitetą praneša Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie medžiagas, kurioms pagal b punktą buvo nustatyti AKS, šio metodo naudojimo priežastis ir pagrindą, nustatytus alternatyvius AKS, įskaitant duomenis ir metodiką, kuriais naudojantis jie buvo nustatyti, paviršinio vandens kategorijas, kuriems jie būtų taikomi, planuojamą stebėsenos dažnumą ir tokio dažnumo pagrindimą.

a)

yra tik šalia išleidimo vietos;

b)

yra proporcingas, atsižvelgiant į teršalų koncentraciją išleidimo vietoje ir į teršalų išmetimo sąlygas, numatytas išankstinio reguliavimo aktuose, pavyzdžiui, nustatančiuose leidimus, kaip nurodyta Direktyvos 2000/60/EB 11 straipsnio 3 dalies g punkte, ir visuose kituose atitinkamuose Bendrijos teisės aktuose taikant geriausias turimas technologijas ir laikantis Direktyvos 2000/60/EB 10 straipsnio, visų pirma atlikus išankstinio sureguliavimo peržiūrą.

a)

AKS buvo viršyti dėl taršos šaltinio, esančio už jos nacionalinės jurisdikcijos ribų; ir

b)

dėl tokios tarpvalstybinės taršos ji negalėjo imtis veiksmingų priemonių, siekdama laikytis atitinkamų AKS; ir

c)

ji taikė Direktyvos 2000/60/EB 3 straipsnyje nustatytus koordinavimo mechanizmus ir, prireikus, pasinaudojo tos direktyvos 4 straipsnio 4, 5 ir 6 dalių nuostatomis tų vandens telkinių, kuriems poveikį daro tarpvalstybinė tarša, atveju.

18.3.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 71/16

(1)

2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2006/12/EB dėl atliekų (4) nustatoma atliekų tvarkymo Bendrijoje teisinė sistema. Joje apibrėžiamos pagrindinės sąvokos, pavyzdžiui, atliekų, naudojimo bei šalinimo sąvokos, ir nustatomi esminiai atliekų tvarkymo reikalavimai, pirmiausia įpareigojimas atliekų tvarkymo operacijas atliekančiai įstaigai ar įmonei turėti leidimą arba būti registruotoms, valstybių narių įpareigojimas rengti atliekų tvarkymo planus. Joje taip pat nustatomi pagrindiniai principai, pavyzdžiui, įpareigojimas tvarkyti atliekas nedarant neigiamo poveikio aplinkai bei žmonių sveikatai, skatinama laikytis atliekų hierarchijos, ir vadovaujantis principu „teršėjas moka“, reikalavimas, kad atliekų šalinimo išlaidas turi padengti atliekų turėtojas, ankstesni turėtojai arba produkto, kurį gaminant susidarė atliekos, gamintojai.

(2)

2002 m. liepos 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendime Nr. 1600/2002/EB, nustatančiame Šeštąją Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programą (5), raginama parengti ar persvarstyti teisės aktus, reglamentuojančius atliekas, taip pat paaiškinti atliekų bei ne atliekų sąvokų skirtumus ir plėtoti atliekų prevencijos priemones.

(3)

2003 m. gegužės 27 d. Komisijos komunikate dėl teminės atliekų prevencijos ir perdirbimo strategijos pabrėžtas poreikis įvertinti galiojančias naudojimo ir šalinimo sąvokų apibrėžtis, nustatyti bendrai taikomą perdirbimo sąvokos apibrėžtį ir aptarti atliekų sąvokos apibrėžtį.

(4)

2004 m. balandžio 20 d. rezoliucijoje dėl pirmiau minėto komunikato (6) Europos Parlamentas paragino Komisiją apsvarstyti galimybę 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvą 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (7) taikyti visam atliekų sektoriui. Jis taip pat paprašė Komisijos aiškiai atskirti naudojimo ir šalinimo sąvokas, taip pat paaiškinti atliekų ir ne atliekų sąvokų skirtumus.

(5)

2004 m. liepos 1 d. išvadose Taryba paragino Komisiją pateikti pasiūlymą dėl Direktyvos 75/442/EEB, panaikintos ir pakeistos direktyva 2006/12/EB, tam tikrų aspektų patikslinimo siekiant paaiškinti atliekų bei ne atliekų ir naudojimo bei šalinimo sąvokų skirtumus.

(6)

Todėl reikia persvarstyti Direktyvą 2006/12/EB siekiant paaiškinti pagrindines sąvokas, pavyzdžiui, atliekų, naudojimo ir šalinimo sąvokas, griežtinti priemones, kurių reikia imtis atliekų prevencijos tikslais, įdiegti metodą, kuriuo būtų atsižvelgta į visą produktų ir medžiagų gyvavimo ciklą, o ne tik į atliekų etapą, ir pagrindinį dėmesį skirti atliekų susidarymo ir atliekų tvarkymo poveikio aplinkai mažinimui, tokiu būdu didinant atliekų ekonominę vertę. Be to, siekiant tausoti gamtinius išteklius, reikėtų skatinti atliekų naudojimą ir atgautų medžiagų naudojimą. Siekiant aiškumo Direktyva 2006/12/EB turėtų būti panaikinta ir pakeista nauja direktyva.

(7)

Kadangi svarbiausioms atliekų tvarkymo operacijoms dabar taikomi aplinkos srities Bendrijos teisės aktai, svarbu šią direktyvą pritaikyti prie šio metodo. Sutarties 174 straipsnyje pabrėžiami aplinkos apsaugos tikslai sudarytų galimybę daugiau dėmesio skirti atliekų susidarymo ir atliekų tvarkymo poveikiui aplinkai, atsižvelgiant į visą išteklių gyvavimo ciklą. Todėl šios direktyvos teisinis pagrindas turėtų būti 175 straipsnis.

(8)

Kilnojamajam turtui, kuriuo turėtojas atsikrato, ketina atsikratyti ar privalo atsikratyti, turėtų būti taikomos veiksmingos ir nuoseklios atliekų apdorojimo taisyklės su tam tikromis išimtimis.

(9)

Neužteršto iškasto dirvožemio ir kitų natūraliai susidarančių medžiagų, naudojamų kitose vietose nei jie buvo iškasti, atliekų statusas nustatomas atsižvelgiant į atliekų sąvokos apibrėžtį ir nuostatas dėl šalutinių produktų arba atliekų nebelaikymo atliekomis nuostatas pagal šią direktyvą.

(10)

2002 m. spalio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1774/2002, nustatančio sveikatos taisykles gyvūninės kilmės šalutiniams produktams, neskirtiems vartoti žmonėms (8), inter alia, numatoma proporcingai kontroliuoti visų gyvūninės kilmės šalutinių produktų, įskaitant gyvūninės kilmės atliekas, surinkimą, vežimą, apdirbimą, naudojimą ir šalinimą, kad jie nekeltų pavojaus gyvūnų ir visuomenės sveikatai. Todėl būtina paaiškinti ryšį su tuo reglamentu siekiant išvengti taisyklių pasikartojimo į šios direktyvos taikymo sritį neįtraukiant gyvūninės kilmės šalutinių produktų, kai jie naudojami ne kaip atliekos.

(11)

Atsižvelgiant į patirtį, įgytą taikant Reglamentą (EB) Nr. 1774/2002, reikėtų paaiškinti atliekas reglamentuojančių teisės aktų ir jų nuostatų dėl pavojingų atliekų taikymo gyvūninės kilmės šalutiniams produktams sritį, reglamentuojamą Reglamentu (EB) Nr. 1774/2002. Jei gyvūninės kilmės šalutiniai produktai kelia galimą pavojų sveikatai, Reglamentas (EB) Nr. 1774/2002 yra teisinis dokumentas, kuriuo reikėtų vadovautis, ir reikėtų vengti nereikalingo jo nuostatų bei atliekas reglamentuojančių teisės aktų nuostatų kartojimosi.

(12)

Atliekų priskyrimas pavojingoms atliekoms turėtų būti grindžiamas, inter alia, Bendrijos teisės aktais dėl cheminių medžiagų, visų pirma aktais, susijusiais su preparatų priskyrimu pavojingiems preparatams, įskaitant tam tikslui naudojamas koncentracijos ribines vertes. Be to, būtina toliau taikyti sistemą, pagal kurią atliekos ir pavojingos atliekos klasifikuojamos pagal atliekų rūšių sąrašą, paskutinį kartą nustatytą Komisijos sprendimu 2000/532/EB (9), kad būtų skatinamas vienodas atliekų klasifikavimas ir užtikrinta, kad pavojingos atliekos Bendrijoje būtų nustatytos remiantis vienodu metodu.

(13)

Būtina skirti preliminarų atliekų saugojimą iki jų surinkimo, atliekų surinkimą ir atliekų saugojimą iki apdorojimo. Įstaigos ar įmonės, kurios vykdydamos veiklą gamina atliekas, neturėtų būti laikomos tvarkančiomis atliekas, ir neturėtų būti reikalaujama, kad jos turėtų leidimą saugoti savo atliekas iki jų surinkimo.

(14)

Apibrėžiant surinkimą preliminarus atliekų saugojimas suprantamas kaip saugojimas iki jų surinkimo įrenginiuose, kuriuose atliekos iškraunamos, kad jas galima būtų paruošti tolimesniam pervežimui į naudojimo ar šalinimo vietas. Kad būtų pasiektas šios direktyvos tikslas, preliminarus atliekų saugojimas iki surinkimo turėtų būti atskirtas nuo atliekų saugojimo iki apdorojimo atsižvelgiant į atliekų rūšį, kiekį, saugojimo laikotarpį ir surinkimo tikslą. Šias operacijas atskirti turėtų valstybės narės. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad atliekų saugojimui prieš naudojimą 3 metus ar ilgesnį laikotarpį ir atliekų saugojimui prieš šalinimą 1 metus ar ilgesnį laikotarpį taikoma 1999 m. balandžio 26 d. Tarybos direktyva 1999/31/EB dėl atliekų sąvartynų (10).

(15)

Neturėtų būti reikalaujama registruoti atliekų surinkimo sistemas, valdomas ne profesinės veiklos pagrindu, kadangi jos kelia mažesnį pavojų ir prisideda prie atskiro atliekų surinkimo. Tokių sistemų pavyzdžiai: vaistinių surenkamos vaistų atliekos, vartojimo prekių priėmimo parduotuvėse sistemos ir bendruomenių sistemos mokyklose.

(16)

Į šią direktyvą reikėtų įtraukti prevencijos, pakartotinio naudojimo, paruošimo pakartotiniam naudojimui, apdorojimo ir perdirbimo sąvokų apibrėžtis, siekiant paaiškinti šių sąvokų taikymo sritį.

(17)

Naudojimo ir šalinimo sąvokų apibrėžtis reikia patikslinti, kad šios dvi sąvokos būtų aiškiai atskirtos remiantis faktišku poveikio aplinkai skirtumu, pakeičiant ekonomikoje naudojamais gamtinių išteklių pakaitalais ir pripažįstant, kad atliekų kaip išteklių naudojimas gali būti naudingas aplinkai ir žmonų sveikatai. Be to, gali būti parengtos gairės, kad būtų išaiškinti atvejai, kai šį skirtumą sunku nustatyti praktiškai arba kai veiklos priskyrimas naudojimui neatitinka tikrojo operacijos poveikio aplinkai.

(18)

Šioje direktyvoje taip pat turėtų būti paaiškinta, kada deginant komunalines kietąsias atliekas efektyviai naudojama energija ir toks deginimas gali būti laikomas naudojimo operacija.

(19)

Šalinimo operacijas, kurias sudaro išleidimas į jūras ir vandenynus, įskaitant įterpimą į jūros dugną, taip pat reglamentuoja tarptautinės konvencijos, visų pirma Konvencija dėl jūros teršimo atliekomis ir kitomis išmetamosiomis medžiagomis, sudaryta Londone 1972 m. lapkričio 13 d. ir jos 1996 m. protokolas, su 2006 m. pakeitimais.

(20)

Neturėtų būti painiojami įvairūs atliekų sąvokos apibrėžties aspektai ir, prireikus, šalutiniams produktams, kurie nėra atliekos, bei atliekoms, kurios nustoja būti atliekos, turėtų būti taikomos tinkamos procedūros. Siekiant patikslinti tam tikrus atliekų sąvokos apibrėžties aspektus, šioje direktyvoje turėtų būti paaiškinta:

(21)

Siekiant patikrinti arba apskaičiuoti, ar pasiekti perdirbimo ir naudojimo tikslai, nustatyti 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (11), 2000 m. rugsėjo 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl eksploatuoti netinkamų transporto priemonių (12), 2003 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/96/EB dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų (13), 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/66/EB dėl baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų (14) ir kituose atitinkamuose Bendrijos teisės aktuose, atliekų, kurios nustojo būti atliekomis, kiekiai turėtų būti priskiriami perdirbtoms ir panaudotoms atliekoms.

(22)

Remdamasi atliekų sąvokos apibrėžtimi, siekdama skatinti tikrumą ir nuoseklumą, Komisija gali priimti gaires, kaip tam tikrais atvejais nustatyti, kada medžiagos ir objektai tampa atliekomis. Tokios gairės gali būti parengtos, inter alia, elektros ir elektronikos įrangai ir transporto priemonėms.

(23)

Išlaidos turėtų būti paskirstomos taip, kad jos atspindėtų faktines su aplinka susijusias atliekų susidarymo ir tvarkymo išlaidas.

(24)

Principas „teršėjas moka“ yra pagrindinis Europos ir tarptautiniu lygiu taikomas principas. Atliekų gamintojas ir turėtojas atliekas turėtų tvarkyti taip, kad būtų užtikrinta aukšto lygio aplinkos ir žmogaus sveikatos apsauga.

(25)

Didesnės gamintojo atsakomybės nustatymas šioje direktyvoje yra viena iš priemonių, remiančių prekių kūrimą ir gamybą, kuriais visapusiškai atsižvelgiama į veiksmingą išteklių naudojimą ir tam sudaromos palankesnės sąlygos viso prekių gyvavimo ciklo metu, įskaitant jų remontą, pakartotinį naudojimą, išardymą bei perdirbimą, tuo pat metu nedarant kliūčių laisvam prekių judėjimui vidaus rinkoje.

(26)

Ši direktyva turėtų padėti ES tapti labiau „perdirbančia visuomene“, kuri vengtų atliekų susidarymo ir naudotų atliekas kaip ištekius. Šeštojoje Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programoje visų prima raginama imtis priemonių, užtikrinančių šaltinių atskyrimą, prioritetinių atliekų srautų surinkimą ir perdirbimą. Siekiant šio tikslo ir norint palengvinti bei patobulinti atliekų perdirbimo galimybes, jei tai įmanoma techniniu, aplinkosaugos ir ekonominiu požiūriu, atliekos turėtų būti renkamos atskirai prieš pradedant naudojimo operacijas, kurias atliekant gaunami aplinkosaugos požiūriu geriausi bendri rezultatai.

(27)

Siekiant įgyvendinti Sutarties 174 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus atsargumo principą ir prevencinių veiksmų principą, būtina nustatyti bendrus aplinkosauginius atliekų tvarkymo Bendrijoje tikslus. Remdamosi šiais principais Bendrija ir valstybės narės turi sukurti taršos ar nepatogumų šaltinių prevencijos, mažinimo ir, kiek tik įmanoma, panaikinimo pačioje užuomazgoje sistemą, patvirtindamos tokio pobūdžio priemones, kurios panaikintų pripažintą pavojų.

(28)

Paprastai atliekų hierarchija visais atžvilgiais yra geriausias atliekas reglamentuojančių teisės aktų ir politikos aplinkos apsaugos principas, tačiau konkrečių atliekų srautų atvejais, kai tai pateisinama, inter alia, dėl techninio įgyvendinamumo, ekonominio gyvybingumo ir aplinkos apsaugos priežasčių, gali būti būtina nukrypti nuo tokios hierarchijos.

(29)

Siekiant visai Bendrijai suteikti galimybę pačiai tvarkyti atliekų šalinimą ir naudoti mišrias komunalines atliekas, surinktas iš privačių namų ūkių, o valstybėms narėms siekti to tikslo individualiai, būtina numatyti šalinimo įrenginių ir mišrių komunalinių atliekų, surinktų iš privačių namų ūkių, naudojimo įrenginių bendradarbiavimo tinklą, atsižvelgiant į geografines sąlygas ir tam tikrų rūšių atliekoms reikalingus specialius įrenginius.

(30)

Taikant 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo (15), mišrios komunalinės atliekos, nurodytos to reglamento 3 straipsnio 5 dalyje, išlieka mišriomis komunalinėmis atliekomis, net jei jos yra apdorojamos iš esmės nepakeičiant jų savybių.

(31)

Svarbu, kad pavojingos atliekos būtų ženklinamos laikantis tarptautinių ir Bendrijos standartų. Tačiau, kai tokios atliekos iš namų ūkių surenkamos atskirai, namų ūkių savininkai neturėtų būti įpareigojami pildyti reikiamus dokumentus.

(32)

Svarbu, kad laikantis atliekų hierarchijos ir siekiant sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų, susidarančių dėl atliekų šalinimo sąvartynuose, išmetimą, būtų sudarytos palankesnės sąlygos atskiram biologinių atliekų surinkimui ir tinkamam apdorojimui siekiant gaminti aplinkosauginiu požiūriu saugų kompostą bei kitas biologinių atliekų medžiagas. Įvertinusi biologinių atliekų tvarkymą Komisija prireikus pateiks pasiūlymus dėl teisėkūros priemonių.

(33)

Tais atvejais, kai turima įrodymų, kad tai būtų naudinga žmonių sveikatos bei aplinkos apsaugai ir kai laikantis koordinuoto šios direktyvos įgyvendinimo metodo būtų užtikrinta žmonių sveikatos bei aplinkos apsauga, gali būti priimti minimalūs techniniai standartai, reglamentuojantys atliekų apdorojimo veiklos rūšis, kurioms netaikoma Direktyva 96/61/EB.

(34)

Būtina papildomai apibrėžti įpareigojimo planuoti atliekų tvarkymą apimtį bei turinį ir numatyti, kad rengiant ar tikslinant tokius planus būtų atsižvelgta į atliekų susidarymo ir atliekų tvarkymo poveikį aplinkai. Tam tikrais atvejais taip pat reikėtų atsižvelgti į Direktyvos 94/62/EB 14 straipsnyje nustatytus reikalavimus dėl atliekų tvarkymo planų ir Direktyvos 1999/31/EB 5 straipsnyje nurodytą į sąvartynus vežamų biologiškai skaidžių atliekų kiekio mažinimo strategiją.

(35)

Valstybės narės gali reikalauti, kad tam tikrų atliekų gamintojai turėtų leidimus, susijusius su aplinkos apsauga, arba jiems gali taikyti bendras aplinkos apsaugos taisykles, nekenkdamos tinkamam vidaus rinkos veikimui.

(36)

Laikydamosi Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo valstybės narės gali imtis būtinų priemonių užkirsti kelią atliekų vežimui, kuris neatitinka jų atliekų tvarkymo planų. Nukrypstant nuo minėto Reglamento, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama riboti į deginimo įrenginius naudojimui atvežamų atliekų kiekį, jeigu nustatoma, kad nacionalinės atliekos turėjo būti pašalintos arba apdorotos ne pagal jų atliekų tvarkymo planus. Pripažįstama, kad tam tikros valstybės narės gali nesugebėti sukurti tinklo, jungiančio visus jų teritorijoje esančius galutinio naudojimo įrenginius.

(37)

Siekiant patobulinti atliekų prevencijos veiksmų įgyvendinimo valstybėse narėse metodus ir palengvinti keitimąsi geriausia patirtimi šioje srityje, būtina sustiprinti nuostatas dėl atliekų prevencijos ir nustatyti reikalavimą, kad valstybės narės rengtų atliekų prevencijos programas, daugiausia dėmesio skirdamos svarbiausiam poveikiui aplinkai ir atsižvelgdamos į visą produktų bei medžiagų gyvavimo ciklą. Tokiais tikslais ir priemonėmis turėtų būti siekiama nutraukti ryšį tarp ekonomikos augimo ir su atliekų susidarymu susijusio poveikio aplinkai. Suinteresuotiems subjektams ir plačiajai visuomenei turėtų būti suteikta galimybė dalyvauti rengiant programas ir susipažinti su parengtomis programomis, kaip numatyta 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje 2003/35/EB, nustatančioje visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas (16).

(38)

Ekonominės priemonės gali būti ypač svarbios siekiant atliekų prevencijos ir tvarkymo tikslų. Atliekos dažnai yra vertingi ištekliai ir tolesnis ekonominių priemonių taikymas gali labai padidinti naudą aplinkos apsaugai. Todėl turėtų būti skatinama šias priemones taikyti atitinkamu lygiu, kartu pabrėžiant, kad atskiros valstybės narės gali priimti sprendimą dėl jų taikymo.

(39)

Tam tikros nuostatos dėl atliekų tvarkymo, nustatytos 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyvoje 91/689/EEB dėl pavojingų atliekų (17), turėtų būti iš dalies pakeistos siekiant pašalinti pasenusias nuostatas ir padaryti tekstą aiškesniu. Siekiant supaprastinti Bendrijos teisės aktus, šios nuostatos turėtų būti įtrauktos į šią direktyvą. Siekiant paaiškinti, kaip veikia draudimas maišyti atliekas, ir siekiant apsaugoti aplinką bei žmonių sveikatą, išimtys Direktyvoje 91/689/EEB nustatytam draudimui maišyti atliekas taip pat turėtų atitikti geriausius prieinamus gamybos būdus, kaip apibrėžta Direktyvoje 96/61/EB. Todėl Direktyvą 91/689/EEB reikėtų panaikinti.

(40)

Siekiant supaprastinti Bendrijos teisės aktus ir užtikrinti naudą aplinkos apsaugai, 1975 m. birželio 16 d. Tarybos direktyvos 75/439/EEB dėl naudotų alyvų šalinimo (18) atitinkamos nuostatos turėtų būti įtrauktos į šią direktyvą, o Direktyva 75/439/EEB turėtų būti panaikinta. Alyvų atliekų tvarkymas turėtų būti vykdomas laikantis atliekų hierarchijos pagrindinio principo ir pirmenybė turėtų būti teikiama galimybėms, kurios duoda aplinkosauginiu požiūriu geriausių bendrų rezultatų. Atskiras alyvų atliekų surinkimas tebėra ypač svarbus tinkamam jų tvarkymui ir siekiant užkirsti kelią žalai, daromai aplinkai dėl netinkamo jų šalinimo.

(41)

Valstybės narės turėtų numatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas, kurios būtų taikomos už atliekų tvarkymą atsakingiems fiziniams ar juridiniams asmenims, pavyzdžiui, atliekų gamintojams, turėtojams, tarpininkams, prekiautojams, vežėjams, surinkėjams, įmonėms ar įstaigoms, vykdančioms atliekų apdorojimo operacijas ir įgyvendinančioms atliekų tvarkymo sistemas, tuo atveju, kai jie pažeidžia šios direktyvos nuostatas. Valstybės narės taip pat gali imtis veiksmų išlaidoms, patirtoms dėl reikalavimų nesilaikymo ir žalos ištaisymo priemonių taikymo, susigrąžinti, nedarydamos poveikio 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) (19) taikymui.

(42)

Šiai direktyvai įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (20).

(43)

Visų pirma Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai nustatyti kriterijus, reglamentuojančius tam tikrus aspektus, pavyzdžiui, sąlygas, kuriomis objektas turi būti laikomas šalutiniu produktu, „nebelaikymo atliekomis“ statusą ir atliekų, kurios laikomos pavojingomis, nustatymą. Be to, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai derinti priedus su mokslo bei technikos pažanga ir tikslinti II priedo R 1 dalyje nurodytos deginimo įrenginių klasės nustatymo formulės taikymo atvejus. Kadangi šios priemonės yra bendro pobūdžio ir skirtos neesminėms šios direktyvos nuostatoms iš dalies keisti bei ją papildyti naujomis neesminėmis nuostatomis, jos turi būti tvirtinamos taikant Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje nustatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

(44)

Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros (21) 34 punktą valstybės narės skatinamos savo ir Bendrijos interesų labui parengti lenteles, kurios kuo geriau iliustruotų šios direktyvos ir perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių tarpusavio atitikimą, ir viešai jas paskelbti.

(45)

Kadangi šios direktyvos tikslo — saugoti aplinką ir žmonių sveikatą — valstybės narės negali deramai pasiekti, ir kadangi dėl veiksmo masto arba poveikio to tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti,

a)

dujų išmetimams į atmosferą;

b)

žemei (vietoje), įskaitant neiškastą užterštą dirvožemį bei nuolat toje žemėje stovinčius pastatus;

c)

neužterštam dirvožemiui ir kitai natūraliai susidarančiai medžiagai, iškastai statybų metu, kai yra tikrai žinoma, kad medžiaga bus panaudota savo natūraliame būvyje statybos tikslais toje vietoje, kur ji buvo iškasta;

d)

radioaktyviosioms atliekoms;

e)

nebetinkamais naudoti pripažintiems sprogmenims;

f)

srutoms, jeigu joms netaikomas 2 dalies b punktas, šiaudams ir kitoms nepavojingoms žemės ūkio ar miškininkystės gamtinėms medžiagoms, naudojamoms ūkininkaujant, vykdant miškininkystės veiklą arba gaminant energiją iš tokios biomasės tokiais procesais arba metodais, kurie nedaro žalos aplinkai ar nekelia grėsmės žmogaus sveikatai.

a)

nuotekoms;

b)

gyvūninės kilmės šalutiniams produktams, įskaitant perdirbtus produktus, kuriems taikomas Reglamentas (EB) Nr. 1774/2002, išskyrus tuos, kurie skirti sudeginti, išvežti į sąvartyną ar panaudoti biologinių dujų arba komposto gamybos įmonėje;

c)

skerdenoms tų gyvūnų, kurių mirties priežastis yra ne paskerdimas, įskaitant gyvūnus, nužudytus siekiant išnaikinti epizootines ligas, ir kurie yra pašalinami laikantis Reglamento (EB) Nr. 1774/2002;

d)

atliekoms, susidarančioms žvalgant, išgaunant, apdorojant ir saugant mineralinius išteklius, ir atliekoms, susidarančioms dėl karjerų veiklos, kurioms taikoma Direktyva 2006/21/EB.

1)

„atliekos“ — medžiaga ar daiktas, kuriuo turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti;

2)

„pavojingos atliekos“ — atliekos, kurios turi vieną ar keletą pavojingų savybių, išvardytų III priede;

3)

„alyvų atliekos“ — mineralinis ar sintetinis tepalas arba pramoninės alyvos, jau nebetinkamos naudoti pagal pirminę paskirtį, pavyzdžiui, naudotos vidaus degimo variklių ir pavarų dėžių alyvos, tepimo alyvos, turbinų, hidraulinės alyvos;

4)

„biologinės atliekos“ — biologiškai skaidžios sodų ir parkų atliekos, namų ūkių, restoranų, viešojo maitinimo įstaigų ir mažmeninės prekybos punktų maisto ir virtuvės atliekos bei panašios atliekos iš maisto perdirbimo įmonių;

5)

„atliekų gamintojas“ — asmuo, dėl kurio veiklos susidaro atliekos (pirminis atliekų gamintojas), arba asmuo, kuris atlieka išankstinio apdirbimo, maišymo ar kitas operacijas, dėl kurių pakinta tų atliekų pobūdis arba sudėtis;

6)

„atliekų turėtojas“ — gamintojas arba fizinis ar juridinis asmuo, kuris turi atliekų;

7)

„prekiautojas“ — įmonė, atliekanti pagrindinį vaidmenį perkant ir paskui parduodant atliekas, įskaitant tuos prekiautojus, kurie atliekų neįsigyja fiziškai;

8)

„tarpininkas“ — įmonė, kitų vardu organizuojanti atliekų naudojimą ar šalinimą, įskaitant tokius tarpininkus, kurie atliekų neįsigyja fiziškai;

9)

„atliekų tvarkymas“ — atliekų paėmimas, vežimas, naudojimas ir šalinimas, taip pat tokių operacijų priežiūra ir šalinimo vietų vėlesnė priežiūra, įskaitant prekiautojo ar tarpininko tokio pobūdžio veiksmus;

10)

„surinkimas“ — atliekų rinkimas, įskaitant preliminarų atliekų rūšiavimą ir preliminarų saugojimą, tam, kad jos būtų nuvežtos į atliekų apdorojimo įrenginius;

11)

„prevencija“ — priemonės, kurių imamasi prieš medžiagai ar produktui virstant atliekomis ir kurios sumažina:

12)

„pakartotinis naudojimas“ — operacija, kurios metu produktai ar sudėtinės dalys, kurie nėra atliekos, vėl naudojami tam pačiam tikslui, kuriam buvo sukurti;

13)

„apdorojimas“ — naudojimo ar šalinimo operacijos, įskaitant parengiamuosius veiksmus prieš naudojimą ar šalinimą;

14)

„naudojimas“ — bet kokia operacija, kurios pagrindinis rezultatas yra atliekų panaudojimas naudingu tikslu, pakeičiant jomis kitas medžiagas, kurios priešingu atveju būtų buvusios panaudotos konkrečiai funkcijai atlikti, arba kurios rezultatas yra tai, kad atliekos parengiamos tai funkcijai atlikti, įmonėje ar visoje ekonomikoje; II priede pateikiamas neišsamus naudojimo operacijų sąrašas;

15)

„parengimas pakartotinai panaudoti“ — naudojimo operacija tikrinant, valant ar taisant, kurios metu atliekomis tapę produktai ar produktų sudėtinės dalys parengiami taip, kad būtų vėl panaudojami be jokio kito išankstinio apdirbimo;

16)

„perdirbimas“ — bet kokia naudojimo operacija, kuria atliekų medžiagos perdirbamos į produktus ar medžiagas, panaudojamas pirminiais ar kitais tikslais. Ji apima organinių medžiagų perdirbimą, tačiau neapima naudojimo energijai gauti ir perdirbimo į medžiagas, kurios turi būti naudojamos kaip kuras ar užpildymo operacijoms;

17)

„alyvų atliekų regeneravimas“ — bet kokia perdirbimo operacija, kurios metu gali būti gaminamos bazinės alyvos, valant alyvų atliekas, visų pirma — šalinant teršalus, oksidacijos produktus ir tokiose alyvose esančius priedus;

18)

„šalinimas“ — operacija, kuri nėra naudojimas, net kai tokios operacijos antrinis rezultatas yra medžiagų ar energijos atgavimas. I priede pateikiamas neišsamus naudojimo operacijų sąrašas;

19)

„geriausia turima technologija“ — Direktyvos 96/61/EB 2 straipsnio 11 punkte apibrėžti geriausi prieinami gamybos būdai.

a)

tolesnis medžiagos ar daikto naudojimas yra aiškus;

b)

medžiaga ar daiktas gali būti panaudoti tiesiogiai be jokio tolesnio apdirbimo, išskyrus įprastą pramoninę praktiką;

c)

medžiagos ar daikto gamyba yra sudėtinė gamybos proceso dalis; ir

d)

tolesnis naudojimas yra teisėtas, t. y. medžiaga ar daiktas atitinka visus atitinkamus produkto, aplinkos ir sveikatos apsaugos reikalavimus konkretaus naudojimo atveju ir nebus padarytas bendras neigiamas poveikis aplinkai ar žmonių sveikatai.

a)

medžiaga ar objektas yra visuotinai naudojamas konkretiems tikslams;

b)

tokiai medžiagai ar objektui egzistuoja rinka ar paklausa;

c)

medžiaga ar objektas tenkina techninius reikalavimus, keliamus a punkte nurodytam konkrečiam tikslui, ir atitinka produktams taikytinus galiojančius teisės aktus bei standartus; ir

d)

naudojant medžiagą ar objektą nebus padarytas bendras neigiamas poveikis aplinkai ar sveikatai.

a)

nesukeliant pavojaus vandeniui, orui, dirvožemiui, augalams ar gyvūnams;

b)

nekeliant nepatogumų dėl triukšmo ar kvapų; ir

c)

nedarant neigiamo poveikio kraštovaizdžiui ar ypatingai svarbioms vietovėms.

a)

prevencija;

b)

parengimas pakartotiniam naudojimui;

c)

perdirbimas;

d)

kitas naudojimas, pvz., naudojimas energijai gauti; ir

e)

šalinimas.

a)

maišymo operaciją turi atlikti įstaiga ar įmonė, gavusi leidimą, kaip numatyta 20 straipsnyje;

b)

turi būti laikomasi 10 straipsnyje nustatytų sąlygų, o pavojingas atliekų tvarkymo poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai neturi didėti; ir

c)

maišymo operacija turi atitikti geriausias turimas technologijas.

a)

alyvų atliekos būtų surenkamos atskirai, jei yra techninės galimybės;

b)

alyvų atliekos tvarkomos pagal 10 ir 11 straipsnius;

c)

jei techniškai galima ir ekonomiškai gyvybinga, alyvų atliekos su skirtingomis savybėmis nėra maišomos ir alyvų atliekos nėra maišomos su kitų rūšių atliekomis ar medžiagomis, jeigu toks maišymas trukdo jų apdorojimui.

a)

biologinių atliekų atskirą surinkimą;

b)

biologinių atliekų apdorojimą tokiu būdu, kuriuo įgyvendinama aukšto lygio aplinkos apsauga;

c)

aplinkosauginiu požiūriu saugių, iš biologinių atliekų pagamintų medžiagų naudojimą.

a)

atliekų, kurios gali būti apdorojamos, rūšis ir kiekis;

b)

su atitinkama vieta susiję techniniai ir bet kokie kiti reikalavimai kiekvienai leidžiamų operacijų rūšiai;

c)

saugos ir atsargumo priemonės, kurių turi būti imamasi;

d)

kiekvienos rūšies operacijoms naudotinas metodas;

e)

stebėsenos ir kontrolės operacijos, kokių gali prireikti;

f)

tokios nuostatos dėl uždarymo ir vėlesnės priežiūros, kokių gali prireikti.

a)

jų pačių nepavojingų atliekų šalinimą gamybos vietoje; arba

b)

atliekų naudojimą.

a)

įstaigas ar įmones, kurių profesinė veikla yra atliekų surinkimas ar vežimas;

b)

prekiautojus ar tarpininkus; ir

c)

įstaigas ir įmones, kurioms taikomos reikalavimų turėti leidimą išimtys pagal 21 straipsnį.

a)

orientuojami į pagrindinį poveikį, kurį daro atliekų apdorojimo veikla;

b)

užtikrina, kad atliekos būtų tvarkomos laikantis 10 straipsnio;

c)

atsižvelgia į geriausias turimas technologijas; ir

d)

prireikus apima elementus, susijusius su apdorojimo kokybe ir reikalavimais dėl proceso.

a)

teritorijoje susidarančių atliekų, taip pat atliekų, kurios turbūt bus gabenamos iš nacionalinės teritorijos ar į ją, rūšis, kiekis ir šaltinis bei atliekų srauto raidos ateityje įvertinimas;

b)

esamos atliekų surinkimo sistemos ir pagrindiniai šalinimo bei naudojimo įrenginiai, įskaitant visas specialias priemones, skirtas alyvų atliekoms, pavojingoms atliekoms ar atliekų srautams, kuriems taikomi konkretūs Bendrijos teisės aktai;

c)

naujų surinkimo sistemų, esamų atliekų įrenginių uždarymo, papildomos atliekų įrenginių infrastruktūros pagal 10 straipsnį kūrimo ir prireikus — su tuo susijusių investicijų poreikio įvertinimas;

d)

prireikus, pakankama informacija apie vietos parinkimo kriterijus ir būsimų šalinimo ar didžiausių naudojimo įrenginių pajėgumus;

e)

bendra atliekų tvarkymo politika, įskaitant numatomas atliekų tvarkymo technologijas ir metodus ar atliekų tvarkymo politiką, kurios kelia konkrečias tvarkymo problemas.

a)

su atliekų tvarkymu susiję organizaciniai aspektai, įskaitant viešųjų ir privačiųjų veikėjų, kurie atlieka atliekų tvarkymą, atsakomybės pasiskirstymo apibūdinimą;

b)

ekonominių ir kitų priemonių naudingumo ir tinkamumo naudoti sprendžiant įvairias su atliekomis susijusias problemas įvertinimas, atsižvelgiant į būtinybę išlaikyti sklandų vidaus rinkos funkcionavimą;

c)

informavimo kampanijos ir informacijos, skirtos plačiajai visuomenei ar tam tikrai vartotojų grupei, teikimas;

d)

nuo seno užterštos atliekų šalinimo vietos ir jų atkūrimo priemonės.