28.2.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 60/1

(1)

Tarybos reglamente (EEB) Nr. 3821/85 (3) išdėstytos tachografų gamybos, montavimo, naudojimo ir bandymo nuostatos. Jis keletą kartų iš esmės keistas. Todėl siekiant didesnio aiškumo pagrindinės jo nuostatos turėtų būti supaprastintos ir išdėstytos kitaip;

(2)

patirtis parodė, kad siekiant užtikrinti tachografo sistemos veiksmingumą ir efektyvumą, reikėtų patobulinti tam tikrus techninius elementus ir kontrolės procedūras;

(3)

tam tikroms transporto priemonėms netaikomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 (4) nuostatos. Siekiant užtikrinti nuoseklumą taip pat turėtų būti įmanoma tokioms transporto priemonėms netaikyti šio reglamento;

(4)

tachografai turėtų būti sumontuoti transporto priemonėse, kurioms taikomas Reglamentas (EB) Nr. 561/2006. Tam tikroms transporto priemonėms tas reglamentas neturėtų būti taikomas, siekiant suteikti tam tikrų lankstumo galimybių, būtent transporto priemonėms, kurių didžiausia leistina masė neviršija 7,5 t ir kurios naudojamos medžiagų, įrangos arba mašinų, skirtų vairuotojo naudojimui, pervežimui jo darbo metu, ir kurios yra naudojamos tik 100 km spinduliu nuo įmonės buveinės, su sąlyga, kad tokių transporto priemonių vairavimas nėra vairuotojo pagrindinė veikla. Siekiant suderinti Reglamente (EB) Nr. 561/2006 nustatytas atitinkamas išimtis ir sumažinti administracinę naštą transporto įmonėms, kartu atsižvelgiant į to reglamento tikslus, reikėtų patikslinti tose išimtyse nustatytus tam tikrus didžiausius leidžiamus atstumus;

(5)

Komisija apsvarstys galimybę iki 2015 m. pratęsti adapterių naudojimo M1 ir N1 kategorijų transporto priemonėse laikotarpį ir anksčiau nei 2015 m. toliau svarstys, kokį ilgalaikį sprendimą priimti dėl M1 ir N1 kategorijų transporto priemonių;

(6)

Komisija turėtų svarstyti galimybę naudoti svorio jutiklius sunkiasvorėse krovininėse transporto priemonėse ir turėtų įvertinti svorio jutiklių potencialų indėlį į geresnį su kelių transportu susijusių teisės aktų laikymąsi;

(7)

su globalia navigacijos palydovine sistema sujungtų tachografų naudojimas – tinkamas ir ekonomiškai efektyvus būdas automatiškai registruoti kasdienio darbo laiko metu transporto priemonės poziciją tam tikruose taškuose, siekiant padėti kontroliuojantiems pareigūnams tikrinimo metu, todėl jis turėtų būti numatytas;

(8)

savo sprendime byloje C-394/92 Michielsen and Geybels Transport Service  (5) Teisingumo Teismas pateikė termino „kasdienis darbo laikas“ apibrėžtį, ir kontrolės institucijos turėtų šio reglamento nuostatas aiškinti atsižvelgdamos į tą apibrėžtį. Kasdienis darbo laikas prasideda tuo metu, kai vairuotojas po savaitinio ar kasdienio poilsio laiko arba po ne mažiau nei devynių valandų trukmės poilsio laiko tuo atveju, jei kasdienio poilsio laikas dalinamas į atskirus laikotarpius, įjungia tachografą. Jis baigiasi prasidėjus kasdieniam poilsio laikui, o tuo atveju, jei kasdienio poilsio laikas dalinamas į atskirus laikotarpius – prasidėjus poilsio laikui, kuris trunka ne trumpiau nei devynias valandas iš eilės;

(9)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2006/22/EB (6) reikalaujama, kad valstybės narės atliktų tam tikrą būtiną patikrinimų kelyje skaičių. Naudojant nuotolinį ryšį tarp tachografo ir kontrolės institucijų kontrolės kelyje tikslais sudaromos palankesnės sąlygos vykdyti tikslinius patikrinimus kelyje, be to, tai suteikia galimybę mažinti administracinę naštą, atsirandančią atliekant atrankinį transporto įmonių patikrinimą, todėl tokia praktika turėtų būti numatyta;

(10)

intelektinės transporto sistemos (toliau – ITS) gali padėti spręsti Europos transporto politikai kylančias problemas, pavyzdžiui, didėjančių pervežimo kelių transportu apimčių, eismo spūsčių ir didėjančio energijos naudojimo problemas. Todėl tachografuose turėtų būti numatytos standartinės sąsajos siekiant užtikrinti jų sąveiką su ITS taikomosiomis programomis;

(11)

pirmenybė turėtų būti teikiama tam, kad būtų kuriamos taikomosios programos, kurių padedami vairuotojai galėtų interpretuoti tachografe įrašytus duomenis, kad jie galėtų laikytis socialinių teisės aktų;

(12)

siekiant užtikrinti gaunamų duomenų patikimumą, labai svarbu užtikrinti tachografo ir jo sistemos apsaugą. Todėl gamintojai tachografus turėtų projektuoti, bandyti ir nuolat tikrinti visą jų naudojimo trukmę, kad būtų galima užkirsti kelią apsaugos trūkumams, juos aptikti ir sušvelninti jų poveikį;

(13)

per tachografo, kurio tipas dar nepatvirtintas, eksploatacinius bandymus įrenginys išbandomas eksploatavimo sąlygomis prieš pradedant jį plačiai diegti, todėl galima greičiau jį patobulinti. Todėl eksploatacinius bandymus turėtų būti leidžiama atlikti tik jei laikomasi reikalavimo, kad dalyvavimas atliekant tokius bandymus ir atitiktis Reglamentui (EB) Nr. 561/2006 veiksmingai stebimi ir kontroliuojami;

(14)

atsižvelgiant į kuo aukštesnio saugumo lygio išlaikymo svarbą, apsaugos pažymėjimus turėtų išduoti vadybos komiteto pripažinta sertifikavimo įstaiga pagal vyresniųjų pareigūnų grupės informacinių sistemų klausimais Susitarimą dėl informacinių technologijų saugumo įvertinimo pažymėjimų abipusio pripažinimo.

Tarptautinių santykių su trečiosiomis šalimis srityje Komisija šio reglamento tikslais neturėtų pripažinti jokių sertifikavimo įstaigų, jeigu tokios įstaigos nesudaro lygiaverčių saugumo įvertinimo sąlygų, kaip numatyta Susitarime dėl abipusio pripažinimo. Šiuo atžvilgiu turėtų būti remiamasi vadybos komiteto rekomendacija;

(15)

montuotojai ir dirbtuvės atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant tachografų apsaugą. Todėl tikslinga nustatyti tam tikrus būtiniausius jų patikimumo, patvirtinimo ir audito reikalavimus. Be to, valstybės narės turėtų imtis atitinkamų priemonių siekdamos užtikrinti, kad būtų užkirstas kelias montuotojų ar dirbtuvių ir transporto įmonių interesų konfliktams. Jokios šio reglamento nuostatos nekliudo valstybėms narėms užtikrinti, kad jų patvirtinimas, kontrolė ir sertifikavimas būtų vykdomi pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 765/2008 (7) nustatytas procedūras su sąlyga, kad įvykdyti šiame reglamente nustatyti būtiniausi kriterijai;

(16)

siekiant užtikrinti veiksmingesnį vairuotojo kortelių tikrinimą bei kontrolę ir sudaryti palankesnes sąlygas kontroliuojantiems pareigūnams vykdyti užduotis, turėtų būti sukurti nacionaliniai elektroniniai registrai ir turėtų būti numatyta tų registrų tarpusavio sąveika;

(17)

tikrinant vairuotojo kortelių autentiškumą, valstybės narės turėtų naudoti procedūras, įtrauktas į Komisijos rekomendaciją 2010/19/ES (8);

(18)

turėtų būti tinkamai apsvarstytas ypatingas atvejis, kai valstybė narė turėtų galėti išduoti vairuotojui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta nėra valstybėje narėje arba šalyje, kuri yra 1970 m. liepos 1 d. Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (toliau – AETR susitarimas) susitariančioji šalis, laikiną vairuotojo kortelę be galimybės ją atnaujinti. Tokiais atvejais atitinkamos valstybės narės turi visapusiškai taikyti atitinkamas šio reglamento nuostatas;

(19)

be to, valstybė narė turėtų galėti išduoti vairuotojo korteles vairuotojams, gyvenantiems jos teritorijoje, nors tam tikrose jos dalyse netaikomos Sutartys. Tokiais atvejais atitinkamos valstybės narės turi visapusiškai taikyti atitinkamas šio reglamento nuostatas;

(20)

kontroliuojantiems pareigūnams nuolat kyla sunkumų, nes tachografai modifikuojami ir imamasi naujų manipuliavimo būdų. Siekiant užtikrinti veiksmingesnę kontrolę ir geriau suderinti Sąjungoje taikomus kontrolės metodus, turėtų būti priimta bendra pradinio ir tęstinio kontroliuojančių pareigūnų mokymo metodika;

(21)

tachografu registruojant duomenis, taip pat kuriant vietos nustatymo duomenų registravimo, nuotolinio ryšio ir sąsajos su ITS technologijas, teks tvarkyti asmens duomenis. Todėl taikomos atitinkamos Sąjungos taisyklės, visų pirma tos, kurios nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 95/46/EB (9) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/58/EB (10);

(22)

siekiant sudaryti sąžiningos konkurencijos sąlygas kuriant taikomąsias programas, susijusias su tachografais, visiems turėtų būti sudaryta galimybė nemokamai naudotis intelektinės nuosavybės teisėmis ir patentais, susijusiais su duomenų perdavimu į tachografą ar iš jo;

(23)

tam tikrais atvejais duomenys, kuriais keičiamasi su valstybių narių kontrolės institucijomis, turėtų atitikti atitinkamus tarptautinius standartus, pavyzdžiui, Europos standartizacijos komiteto nustatytų standartų, susijusių su skirtuoju trumpojo nuotolio ryšiu, rinkinį;

(24)

siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją kelių transporto vidaus rinkoje ir vairuotojams bei transporto įmonėms duoti aiškią žinią, valstybės narės turėtų nustatyti, laikydamosi pažeidimų kategorijų, apibrėžtų Direktyvoje 2006/22/EB, veiksmingas, proporcingas, atgrasomąsias ir nediskriminuojančias sankcijas, nedarant poveikio subsidiarumo principui;

(25)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad transporto priemonės tikrinimui būtų parenkamos nediskriminuojant dėl vairuotojo pilietybės, registracijos šalies arba komercinės transporto priemonės eksploatavimo pradžios;

(26)

siekiant aiškiai, veiksmingai, proporcingai ir vienodai laikytis kelių transporto srities socialinių taisyklių, valstybių narių vadžios institucijos turėtų vienodai jas taikyti;

(27)

kiekviena valstybė narė turėtų informuoti Komisiją apie visas jos padarytas išvadas, susijusias su galimybe naudotis sukčiavimo prietaisais ar įranga, be kita ko, siūlomais internetu, kuriais būtų galima manipuliuoti tachografo duomenimis, o Komisija turėtų informuoti visas kitas valstybes nares apie tas išvadas;

(28)

Komisija turėtų išlaikyti internetinę pagalbos tarnybą, kuri sudaro galimybes vairuotojams, transporto įmonėms, kontrolės institucijoms ir patvirtintiems montuotojams, dirbtuvėms ir transporto priemonių gamintojams pateikti klausimų ir pareikšti susirūpinimą, susijusį su skaitmeniniu tachografu, be kita ko, dėl naujų manipuliavimo ar sukčiavimo būdų;

(29)

pritaikant AETR susitarimą, paskelbta, kad transporto priemonėse, kurios registruotos AETR susitarimą pasirašiusiose trečiosiose šalyse, skaitmeninį tachografą naudoti privaloma. Kadangi šiame reglamente pateikti su tachografu susiję pakeitimai turi tiesioginės įtakos toms šalims, jos turėtų galėti dalyvauti dialoge techniniais klausimais, be kita ko, dėl keitimosi informacija apie vairuotojų ir dirbtuvių korteles sistemos. Todėl turėtų būti įsteigtas Tachografų forumas;

(30)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su tachografų reikalavimais, rodymo bei perspėjimo funkcijomis ir tachografų tipo patvirtinimu, taip pat su išsamiomis nuostatomis dėl išmaniųjų tachografų, eksploatacinių bandymų metu taikytinomis procedūromis ir eksploataciniams bandymams stebėti būtinomis formomis, standartine rašytinio pareiškimo, kuriame nurodomos plombos sulaužymo priežastys, forma, bendromis procedūromis ir specifikacijomis, kurios yra būtinos elektroninių registrų tarpusavio sąveikai, bei pradinio ir tęstinio kontroliuojančių pareigūnų mokymo turinį išdėstančia metodika. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (11);

(31)

šio reglamento tikslu priimti įgyvendinimo aktai, kurie pakeis Reglamento (EEB) Nr. 3821/85 I B priedo nuostatas, ir kitos įgyvendinimo priemonės turėtų būti priimti ne vėliau kaip 2016 m. kovo 2 d. Tačiau jeigu dėl kokių nors priežasčių tie įgyvendinimo aktai laiku nepriimami, būtinas tęstinumas užtikrinamas pereinamojo laikotarpio priemonėmis;

(32)

Komisija neturėtų priimti šiame reglamente nurodytų įgyvendinimo aktų, jeigu šiame reglamente nurodytas komitetas nepareiškė nuomonės dėl Komisijos pateikto įgyvendinimo akto projekto;

(33)

taikant AETR susitarimą, nuorodos į Reglamentą (EEB) Nr. 3821/85 turėtų būti laikomos nuorodomis į šį reglamentą. Sąjunga apsvarstys, kokių atitinkamų veiksmų reikia imtis Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijoje, siekiant užtikrinti reikiamą šio reglamento ir AETR susitarimo atitikimą;

(34)

buvo pasikonsultuota su Europos duomenų apsaugos pareigūnu pagal Reglamento (EB) Nr. 45/2001 (12) 28 straipsnio 2 dalį, ir jis pateikė nuomonę 2011 m. spalio 5 d. (13);

(35)

todėl Reglamentą (EEB) Nr. 3821/85 reikėtų panaikinti,

—

registruoti su vairuotoju, vairuotojo veikla ir transporto priemone susijusius duomenis, kurie turi būti tikslūs ir patikimi,

—

būti apsaugoti, visų pirma siekiant užtikrinti transporto priemonės blokuose ir judesio jutikliuose įrašytų ir iš jų nuskaitytų duomenų patikimumą ir šaltinio kilmę,

—

užtikrinti įvairių kartų transporto priemonės blokų ir tachografų kortelių sąveiką,

—

sudaryti galimybę veiksmingai patikrinti atitiktį šiam reglamentui ir kitiems taikytiniems teisės aktams,

—

būti patogūs naudoti.

a)

nuvažiuotas atstumas ir transporto priemonės važiavimo greitis;

b)

laiko matavimas;

c)

pozicijos taškai, kaip nurodyta 8 straipsnio 1 dalyje;

d)

vairuotojo tapatybė;

e)

vairuotojo veikla;

f)

kontrolės, kalibravimo ir tachografo remonto duomenys, įskaitant dirbtuves identifikuojančius duomenis;

g)

įvykiai ir triktys.

a)

kompetentingoms kontrolės institucijoms;

b)

atitinkamai transporto įmonei, kad ji galėtų įvykdyti teisines prievoles, visų pirma, kaip nustatyta 32 ir 33 straipsniuose.

—

greičio ir atstumo matavimas,

—

vairuotojo veiklos ir važiavimo būsenos stebėsena,

—

tachografo kortelių įkišimo ir ištraukimo stebėsena,

—

vairuotojų rankomis įvestų duomenų registravimas,

—

kalibravimas,

—

automatinis 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų pozicijos taškų registravimas,

—

kontrolės veiklos stebėsena,

—

įvykių ir trikčių nustatymas ir registravimas,

—

duomenų, saugomų atmintyje, nuskaitymas ir įrašymas bei saugojimas duomenų atmintyje,

—

informacijos iš tachografų kortelių nuskaitymas ir įrašymas bei saugojimas tachografo kortelėse,

—

duomenų rodymas, perspėjamieji duomenys, duomenų spausdinimas ir perkėlimas į išorinius įrenginius,

—

laiko koregavimas ir matavimas,

—

nuotolinis ryšys,

—

įmonės užraktų valdymas,

—

savidiagnostika ir savitikra.

a)

laikas;

b)

darbo režimas;

c)

vairuotojo veikla:

d)

su perspėjimais susiję duomenys;

e)

duomenys, susiję su naudojimusi meniu.

—

globalios navigacijos palydovinės sistemos (toliau – GNSS) naudojimu vietos nustatymo duomenims registruoti, kaip nurodyta 8 straipsnyje,

—

nuotolinio ryšio naudojimu kontrolės tikslais, kaip nurodyta 9 straipsnyje,

—

tachografų su sąsaja naudojimu, kaip nurodyta 10 straipsnyje,

—

elektroniniu keitimusi informacija apie vairuotojų korteles, kaip nurodyta 31 straipsnyje, visų pirma tarpvalstybiniu keitimusi tokiais duomenimis su trečiosiomis šalimis,

—

transporto įmonių atliekamu apskaitos tvarkymu, kaip nurodyta 33 straipsnyje.

—

kasdienio darbo laiko pradžios vietoje,

—

kas tris bendros vairavimo trukmės valandas,

—

kasdienio darbo laiko pabaigos vietoje.

—

duomenimis apie naujausią mėginimą pažeisti apsaugą,

—

duomenimis apie ilgiausią elektros srovės tiekimo sutrikimą,

—

jutiklio trikties duomenimis,

—

duomenų apie judėjimą klaida,

—

duomenimis apie transporto priemonės judėjimo konfliktą,

—

duomenimis apie važiavimą be galiojančios kortelės,

—

duomenimis apie tai, kad kortelė įdėta važiuojant,

—

duomenimis apie laiko koregavimą,

—

kalibravimo data, įskaitant paskutinių dviejų kalibravimų datas,

—

transporto priemonės registracijos numeriu,

—

tachografu įrašytu važiavimo greičiu.

a)

sąsaja nedaro poveikio tachografo duomenų autentiškumui ir patikimumui;

b)

sąsaja atitinka 11 straipsnyje nurodytas išsamias nuostatas;

c)

prie sąsajos prijungtam išoriniam įrenginiui prieiga prie asmeninių duomenų, įskaitant vietos nustatymo duomenis, suteikiama tik gavus įrodomą vairuotojo, su kuriuo susiję tie duomenys, sutikimą.

a)

kiek tai susiję su išmaniojo tachografo funkcijų, kaip nurodyta šiame skyriuje, veikimu, apimami būtini reikalavimai, kuriais užtikrinamas duomenų, kurie tachografui teikiami naudojant palydovinę vietos nustatymo paslaugą ir nuotolinio ryšio technologiją, kaip nurodyta 8 ir 9 straipsniuose, saugumas, tikslumas ir patikimumas;

b)

patikslinamos įvairios palydovinės vietos nustatymo paslaugos ir nuotolinio ryšio technologijos, nurodytos 8 ir 9 straipsniuose, sąlygos ir reikalavimai, kad šie įrenginiai būtų sumontuoti tachografo išorėje arba viduje, o kai montuojama išorėje – patikslinamos palydovinio ryšio nustatymo signalo kaip antro judesio jutiklio naudojimo sąlygos;

c)

patikslinami 10 straipsnyje nurodytos sąsajos būtini standartai. Tokie standartai gali apimti nuostatą dėl prieigos teisės vairuotojams, dirbtuvėms ir transporto įmonėms paskirstymo bei tachografu užregistruotų duomenų kontrolės funkcijų, kurių kontrolės funkcijos grindžiamos sąsajai skirtu identifikavimo ir (arba) leidimo suteikimo mechanizmu, pavyzdžiui, kiekvieno prieigos lygio sertifikatu, ir atsižvelgiant į jo technines įgyvendinimo galimybes.

a)

saugumo sertifikate pažymimi šie transporto priemonės bloko, tachografų kortelių, judesio jutiklio ir jungties su GNSS imtuvu (kai GNSS nėra įmontuota transporto priemonės blokuose) elementai:

b)

veikimo sertifikate pažymima, kad patikrintas objektas atitinka atitinkamus reikalavimus atliekamų funkcijų, poveikio aplinkai savybių, elektromagnetinio suderinamumo savybių, atitikimo fiziniams reikalavimams ir atitikimo kitiems taikytiniems standartams atžvilgiu;

c)

sąveikumo sertifikate pažymima, kad patikrintas objektas yra visiškai sąveikus su atitinkamais tachografais ar tachografo kortelių modeliais.

—

tachografo remonto, priežiūros arba perkalibravimo tikslais tai gali padaryti kompetentingų valdžios institucijų pagal 24 straipsnį patvirtinti montuotojai ar dirbtuvės, o kontrolės tikslais – tinkamai apmokyti ar atitinkamais atvejais turintys leidimus kontroliuojantys pareigūnai,

—

transporto priemonės remonto arba pakeitimų tikslais, kai pažeidžiama plomba. Tokiais atvejais transporto priemonėje turi būti saugomas rašytinis pareiškimas, kuriame nurodoma plombos sulaužymo data bei laikas ir plombos nuėmimo priežastys. Priimdama įgyvendinimo aktus Komisija parengia standartinę rašytinio pareiškimo formą.

—

tai, ar tachografas tinkamai sumontuotas ir tinka transporto priemonei,

—

tai, ar tachografas tinkamai veikia,

—

tai, ar tachografas pažymėtas tipo patvirtinimo ženklu,

—

tai, ar pritvirtinta įrengimo plokštelė,

—

tai, ar visos plombos yra nepažeistos ir galiojančios,

—

tai, ar prie tachografo nėra privirtinta manipuliavimo prietaisų ir ar nėra tokių prietaisų naudojimo žymių,

—

padangų dydis ir efektyvusis jų apskritimo ilgis.

a)

tinkamas darbuotojų parengimas;

b)

turima reikiamus bandymus ir užduotis atlikti būtina įranga;

c)

gera montuotojų, dirbtuvių ir transporto priemonių gamintojų reputacija.

a)

patvirtintų montuotojų ar dirbtuvių naudojamos tachografų tvarkymo procedūros tikrinamos bent kas dvejus metus. Tikrinant ypatingas dėmesys skiriamas taikomoms apsaugos priemonėms ir dirbtuvių kortelių tvarkymui. Valstybės narės gali atlikti tokį tikrinimą be patikrinimo vietoje;

b)

siekiant tikrinti kalibravimo procedūras bei atliekamus montavimo darbus, taip pat atliekamos patvirtintų montuotojų ar dirbtuvių techninės patikros, apie kurias neskelbiama iš anksto. Tokios patikros per metus apima ne mažiau kaip 10 % patvirtintų montuotojų ir dirbtuvių.

—

vairuotojo pavardę ir vardą,

—

vairuotojo gimimo datą ir, jei žinoma, vietą,

—

galiojančio vairuotojo pažymėjimo numerį ir vairuotojo pažymėjimą išdavusią šalį (jei taikoma),

—

vairuotojo kortelės statusą,

—

vairuotojo kortelės numerį.

a)

jei transporto priemonėje sumontuotas analoginis tachografas – nesutepant registracijos lapo įregistruojami ranka, automatinėmis ar kitomis priemonėmis; arba

b)

jei transporto priemonėje sumontuotas skaitmeninis tachografas – naudojant tachografe numatytą rankinio įvedimo įtaisą įvedami į vairuotojo kortelę.

a)

užtikrina, kad registracijos lape nurodytas laikas atitiktų oficialų transporto priemonės registravimo šalies laiką;

b)

naudoja jungimo mechanizmus, leidžiančius atskirai ir aiškiai įregistruoti tokius laikotarpius:

a)

pradėdamas naudoti registracijos lapą – savo pavardę ir vardą;

b)

registracijos lapo naudojimo pradžios datą ir vietą, taip pat naudojimo pabaigos datą ir vietą;

c)

kiekvienos transporto priemonės, kuriai vairuotojas priskirtas, registracijos numerį, pirmosios į registracijos lapą įregistruotos kelionės pradžioje ir, jei persėdama į kitą transporto priemonę, kai naudojamas registracijos lapas;

d)

odometro rodmenis:

e)

bet kurio transporto priemonės pakeitimo laiką.

a)

savo kelionės pradžioje atsispausdina išsamią informaciją apie transporto priemonę, kuria jis važiuoja, ir įrašo į tą spaudinį:

b)

kelionės pabaigoje atsispausdina informaciją, susijusią su tachografu užregistruotais laikotarpiais, užregistruoja bet kuriuos kito darbo, buvimo darbo vietoje ir poilsio laikotarpius nuo tada, kai kelionės pradžioje atsispausdintas spaudinys, jei ta informacija neužregistruota tachografu, ir pasižymi tame dokumente vairuotojo tapatybės informaciją (pavardę, vairuotojo kortelės ar vairuotojo pažymėjimo numerį), įskaitant vairuotojo parašą.

i)

einamosios dienos registracijos lapus ir praėjusias 28 dienas naudotus registracijos lapus;

ii)

vairuotojo kortelę, jei ją turi, ir

iii)

tą dieną ir praėjusias 28 dienas ranka darytus visus įrašus ir atsispausdintus spaudinius, kaip reikalaujama šiame reglamente ir Reglamente (EB) Nr. 561/2006.

i)

savo vairuotojo kortelę;

ii)

tą dieną ir praėjusias 28 dienas ranka darytus visus įrašus ir atsispausdintus spaudinius, kaip reikalaujama šiame reglamente ir Reglamente (EB) Nr. 561/2006;

iii)

to paties laikotarpio kaip ii punkte nurodytas laikotarpis, kurį jis vairavo transporto priemonę su joje sumontuotu analoginiu tachografu, registracijos lapus.

a)

registravimo lapuose ar lapuose, arba

b)

prie registracijos lapo prisegamame laikiname lape ar su vairuotojo kortele laikytiname lape.

a)

kontrolės korteles, kurios suteikia prieigą prie tachografuose bei tachografų kortelėse ir, pasirenkamai, dirbtuvių kortelėse užregistruotų duomenų;

b)

priemones, kurių reikia siekiant perkelti transporto priemonės blokų ir tachografų kortelių duomenų bylas, ir kurios padeda analizuoti tokias duomenų bylas ir iš skaitmeninių tachografų išspausdintus duomenis kartu su analoginių tachografų registracijos lapais ar diagramomis.

a)

veikia tinkamai;

b)

tinkamai registruoja ir saugo duomenis ir kalibravimo parametrai yra teisingi.

1.

3 straipsnyje po a punkto įterpiamas šis punktas:

2.

13 straipsnio 1 dalis iš dalies keičiama taip:

28.2.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 60/34

(1)

2003 m. kovo mėn. Komisija pradėjo procesą siekdama nustatyti ir įvertinti kliūčių kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto vidaus rinkai poveikį. 2007 m. gruodžio 18 d. ji priėmė Baltąją knygą dėl ES hipotekinių kreditų rinkų integracijos. Baltojoje knygoje pranešta apie Komisijos ketinimą įvertinti, be kita ko, galimų politikos sprendimų, susijusių su ikisutartine informacija, kreditų duomenų bazėmis, kreditingumu, bendros kredito kainos metine norma (toliau - BKKMN) ir konsultavimu kredito sutarčių klausimais, poveikį. Komisija įsteigė Skolinimosi istorijų ekspertų grupę, kuri skirta padėti Komisijai rengti priemones, skirtas kreditų duomenų prieinamumui, palyginamumui ir išsamumui gerinti. Taip pat buvo pradėti kredito sutartis dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto teikiančių kredito tarpininkų ir ne kredito įstaigų vaidmens ir operacijų tyrimai;

(2)

pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) vidaus rinką sudaro erdvė be vidaus sienų, kurioje užtikrinamas laisvas prekių bei paslaugų judėjimas ir įsisteigimo laisvė. Skaidresnės ir veiksmingesnės kreditų rinkos plėtojimas toje erdvėje yra itin svarbus tarpvalstybinės veiklos vystymui skatinti ir kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto vidaus rinkai kurti. Įvairių valstybių narių įstatymų nuostatos, susijusios su verslo etika sudarant kredito sutartis dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, labai skiriasi, taip pat labai skiriasi kredito sutartis dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto teikiančių kredito tarpininkų ir ne kredito įstaigų reguliavimas ir priežiūra. Dėl tokių skirtumų atsiranda kliūčių, kuriomis ribojamas tarpvalstybinės veiklos mastas pasiūlos ir paklausos atžvilgiu, o dėl to mažėja konkurencija ir pasirinkimas rinkoje, didėja skolinimo sąnaudos paslaugos teikėjams ir net užkertamas kelias jiems vykdyti veiklą;

(3)

finansų krizė parodė, kad neatsakingas rinkos dalyvių elgesys gali pažeisti finansų sistemos pagrindus ir lemti visų šalių, visų pirma vartotojų, pasitikėjimo trūkumą ir turėti galimų rimtų socialinių bei ekonominių pasekmių. Daugelis vartotojų prarado pasitikėjimą finansų sektoriumi, o skolininkams paskolos tapo vis brangesnės – dėl to padaugėjo įsipareigojimų neįvykdymo ir priverstinio pardavimo atvejų. Todėl G20 gavo Finansinio stabilumo valdybos pavedimą parengti patikimų kreditavimo standartų, susijusių su gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu, principus. Nors su kai kuriomis didžiausiomis finansų krizės problemomis buvo susidurta už Sąjungos ribų, Sąjungos vartotojų įsiskolinimas yra didelis ir didelę šio įsiskolinimo dalį sudaro gyvenamosios paskirties nekilnojamajam turtui įsigyti paimti kreditai. Todėl tikslinga užtikrinti, kad Sąjungos reguliavimo sistema šioje srityje būtų tvirta, neprieštarautų tarptautiniams principams ir joje būtų tinkamai naudojamasi įvairiomis turimomis priemonėmis, kurios gali apimti minimalaus paskolos ir turto vertės santykio, paskolos ir pajamų santykio, įsiskolinimo ir pajamų santykio arba panašių santykių taikymą, kai esant už šiuos minimalius santykius žemesniam lygiui joks kreditas nebūtų laikomas priimtinas, arba kitas kompensacines priemones, taikomas tais atvejais, kai egzistuojanti rizika yra vartotojų atžvilgiu didesnė arba kai reikia užkirsti kelią pernelyg dideliam namų ūkių įsiskolinimui. Atsižvelgdama į finansų krizės metu išryškėjusias problemas ir siekdama užtikrinti veiksmingą bei konkurencingą vidaus rinką, kuria būtų prisidedama prie finansinio stabilumo, 2009 m. kovo 4 d. komunikate „Europos ekonomikos atkūrimo skatinimas“ Komisija pasiūlė tam tikrų priemonių, susijusių su kredito sutartimis dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, įskaitant patikimą kredito tarpininkavimo sistemą, siekdama prisidėti prie atsakingų bei patikimų ateities rinkų sukūrimo ir vartotojų pasitikėjimo atkūrimo. 2011 m. balandžio 13 d. komunikate „Bendrosios rinkos aktas. Dvylika svertų augimui skatinti ir pasitikėjimui stiprinti“ Komisija dar kartą patvirtino įsipareigojimą siekti sukurti veiksmingą ir konkurencingą vidaus rinką;

(4)

Sąjungos hipotekinių kreditų rinkose nustatyta problemų, susijusių su neatsakingu skolinimu ir skolinimusi bei galimybėmis, kad rinkos dalyviai, įskaitant kredito tarpininkus ir ne kredito įstaigas, elgsis neatsakingai. Kai kurios problemos buvo susijusios su kreditais užsienio valiuta, kurias vartotojai ėmė ta valiuta siekdami pasinaudoti siūloma skolinimosi norma, tačiau neturėdami tinkamos informacijos arba supratimo apie susijusią valiutos kurso riziką. Tų problemų kyla dėl rinkos ir reguliavimo trūkumų, taip pat kitų veiksnių, pavyzdžiui, bendrų ekonomikos sąlygų ir menko finansinio raštingumo. Kitos problemos susijusios su neveiksminga, nenuoseklia arba nesama kreditus gyvenamosios paskirties nekilnojamajam turtui įsigyti teikiantiems kredito tarpininkams ir ne kredito įstaigoms taikoma tvarka. Nustatytos problemos gali turėti didelį šalutinį makroekonominį poveikį, būti žalingos vartotojams, sudaryti ekonominių arba teisinių kliūčių tarpvalstybinei veiklai ir sukurti nevienodas rinkos subjektų veiklos sąlygas;

(5)

siekiant sudaryti palankesnes sąlygas sukurti sklandžiai veikiančią vidaus rinką, kurioje būtų užtikrinta aukšto lygio vartotojų apsauga kredito sutarčių dėl nekilnojamojo turto srityje, ir siekiant užtikrinti, kad vartotojai, norintys sudaryti tokias kredito sutartis, galėtų tą padaryti tvirtai žinodami, kad įstaigos, su kuriomis jie susiduria, veiklą vykdo profesionaliai ir atsakingai, keliose srityse reikia nustatyti tinkamai suderintą Sąjungos teisinę sistemą, atsižvelgiant į kredito sutarčių skirtumus, kurių atsiranda visų pirma dėl nacionalinių ir regioninių nekilnojamojo turto rinkų skirtumų;

(6)

todėl šia direktyva turėtų būti sukurta skaidresnė, veiksmingesnė ir konkurencingesnė vidaus rinka, kurioje būtų naudojamos nuoseklios, lanksčios ir teisingos kredito sutartys dėl nekilnojamojo turto, kartu skatinant tvarų skolinimą ir skolinimąsi bei finansinę įtrauktį, taigi užtikrinant aukšto lygio vartotojų apsaugą;

(7)

siekiant sukurti tikrą vidaus rinką, kurioje būtų užtikrinta aukšto ir lygiaverčio lygio vartotojų apsauga, šioje direktyvoje nustatomos kuo labiau suderintos nuostatos, reglamentuojančios ikisutartinės informacijos teikimą naudojant Europos standartinio informacijos lapo (toliau – ESIL) standartinę formą ir BKKMN apskaičiavimą. Tačiau atsižvelgiant į kredito sutarčių dėl nekilnojamojo turto specifiką ir rinkos pokyčių bei sąlygų skirtumus valstybėse narėse, visų pirma susijusius su rinkos struktūra ir rinkos dalyviais, turimų produktų kategorijomis ir kreditų suteikimo proceso procedūromis, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama palikti galioti arba nustatyti griežtesnes nei šioje direktyvoje įtvirtintas nuostatas tose srityse, kurios aiškiai nenurodytos kaip sritys, kurioms taikomas kuo didesnis suderinimas. Toks tikslinis požiūris būtinas, kad būtų išvengta neigiamo poveikio vartotojų apsaugos lygiui dėl kredito sutarčių, kurios patenka į šios direktyvos taikymo sritį. Valstybėms narėms turėtų, pavyzdžiui, būti leista palikti galioti arba priimti griežtesnių nuostatų dėl darbuotojams keliamų žinių bei gebėjimų reikalavimų ir ESIL užpildymo instrukcijų;

(8)

šia direktyva reikėtų gerinti vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo sąlygas suderinant valstybių narių įstatymus ir nustatant tam tikrų paslaugų kokybės standartus, visų pirma susijusius su kreditorių ir kredito tarpininkų vykdomu kreditų platinimu bei teikimu ir skatinant rėmimąsi gerąja praktika. Nustatant kreditų teikimo paslaugų kokybės standartus būtinai turi būti nustatytos tam tikros nuostatos dėl įgaliojimo, priežiūros ir rizikos ribojimo reikalavimų;

(9)

tose srityse, kuriose ši direktyva netaikoma, valstybėms narėms leidžiama palikti galioti arba priimti nacionalinės teisės aktus. Visų pirma valstybės narės gali palikti galioti arba nustatyti nacionalines nuostatas, be kita ko, tokiose srityse kaip antai sutarčių teisės kredito sutarčių galiojimo, nuosavybės teisės, žemės sklypų registravimo, sutartinės informacijos ir posutartinių klausimų, kai šie klausimai nėra reglamentuojami šioje direktyvoje. Valstybės narės gali nustatyti, kad šalys tarpusavio susitarimu gali pasirinkti vertintoją, vertinimo bendrovę arba notarą. Atsižvelgiant į gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto pirkimo arba pardavimo procesų skirtumus valstybėse narėse, yra galimybė, kad kreditoriai arba kredito tarpininkai sieks gauti iš vartotojų išankstinius mokėjimus, motyvuodami tuo, kad tokie mokėjimai galėtų padėti garantuoti kredito sutarties sudarymą arba nekilnojamojo turto įsigijimą ar pardavimą ir kad tokia praktika bus piktnaudžiaujama visų pirma tais atvejais, kai vartotojai nežino reikalavimų ir įprastos praktikos toje valstybėje narėje. Todėl tikslinga leisti valstybėms narėms nustatyti tokiems mokėjimams taikomus apribojimus;

(10)

ši direktyva turėtų būti taikoma neatsižvelgiant į tai, ar kreditorius arba kredito tarpininkas yra juridinis ar fizinis asmuo. Vis dėlto ši direktyva neturėtų turėti įtakos valstybių narių teisei, laikantis Sąjungos teisės, apriboti pagal šią direktyvą kreditoriaus arba kredito tarpininko atliekamo vaidmens, ją taikant tik juridiniams asmenims arba tam tikroms juridinių asmenų rūšims;

(11)

kadangi vartotojų ir įmonių padėtis skiriasi, jiems nereikia vienodo apsaugos lygio. Nors svarbu užtikrinti vartotojų teises nustatant nuostatas, nuo kurių negalima nukrypti sudarant sutartį, pagrįsta leisti įmonėms ir organizacijoms sudaryti kitas sutartis;

(12)

termino „vartotojas“ apibrėžtis turėtų apimti fizinius asmenis, kurie siekia su jų komercine veikla, verslu arba profesija nesusijusių tikslų. Tačiau dvigubos paskirties sutarčių atveju, kai sutartis sudaroma iš dalies asmens komercinės veiklos, verslo arba profesiniais tikslais ir iš dalies ne komercinės veiklos, verslo arba profesiniais tikslais, ir jeigu, atsižvelgiant į bendras sutarties sąlygas, komercinės veiklos, verslo arba profesinis tikslas yra ribotas ir nepagrindinis, tas asmuo taip pat turėtų būti laikomas vartotoju;

(13)

nors šia direktyva reglamentuojamos kredito sutartys, kurios yra išimtinai arba labiausiai susijusios su gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu, valstybėms narėms nedraudžiama išplėsti laikantis šios direktyvos priimtų priemonių siekiant apsaugoti vartotojus kredito sutarčių, susijusių su kitų rūšių nekilnojamuoju turtu, atveju arba kitais būdais reguliuoti tokias kredito sutartis;

(14)

šioje direktyvoje nustatytose terminų apibrėžtyse nustatyta suderinimo apimtis. Todėl valstybių narių pareigos perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę turėtų būti apribotos jos taikymo sritimi, kaip nustatyta tose terminų apibrėžtyse. Pavyzdžiui, valstybių narių pareigos perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę yra susijusios tik su kredito sutartimis, sudarytomis su vartotojais, t. y. fiziniais asmenimis, kurie, vykdydami sandorius, kuriems taikoma ši direktyva, siekia su jų komercine veikla, verslu arba profesija nesusijusių tikslų. Analogiškai valstybės narės į nacionalinę teisę privalo perkelti šios direktyvos nuostatas, reglamentuojančias asmenų, veikiančių kaip kredito tarpininkai, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, veiklą. Vis dėlto šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis valstybių narių šios direktyvos taikymui, laikantis Sąjungos teisės, srityse, kurios nepatenka į jos taikymo sritį. Be to, šioje direktyvoje nustatytomis terminų apibrėžtimis neturėtų būti daromas poveikis valstybių narių galimybei pagal nacionalinę teisę konkrečiais tikslais priimti smulkesnes terminų apibrėžtis, jei šios apibrėžtys tebėra suderinamos su šioje direktyvoje nustatytomis apibrėžtimis. Pavyzdžiui, valstybėms narėms turėtų būti leista pagal nacionalinę teisę nustatyti kredito tarpininkų pakategores, kurios nėra nurodytos šioje direktyvoje, kai tokios pakategorės yra būtinos nacionaliniu lygiu, pavyzdžiui, siekiant diferencijuoti žinių ir gebėjimų reikalavimų, kurių turi laikytis įvairūs kredito tarpininkai, lygį;

(15)

šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad vartotojams sudarant kredito sutartis dėl nekilnojamojo turto būtų užtikrinta aukšto lygio apsauga. Todėl ji turėtų būti taikoma nekilnojamuoju turtu užtikrintiems kreditams, nepriklausomai nuo kredito paskirties, refinansavimo sutartims ar kitoms kredito sutartims, kurios padėtų savininkui ar bendrasavininkiui išlaikyti teises į nekilnojamojo turto arba žemės nuosavybę, ir kreditams, kurie naudojami nekilnojamajam turtui kai kuriose valstybėse narėse įsigyti, įskaitant kreditus, kurių atveju nereikia grąžinti pagrindinės paskolos sumos, arba, išskyrus atvejus, kai valstybės narės yra įdiegusios atitinkamą alternatyvią sistemą, paskolas, kurių paskirtis – suteikti laikiną finansavimą laikotarpiu tarp vieno nekilnojamojo turto objekto pardavimo ir kito objekto įsigijimo, bei užtikrintiems kreditams, skirtiems gyvenamosios paskirties nekilnojamam turtui renovuoti;

(16)

ši direktyva neturėtų būti taikoma tam tikroms kredito sutartims, pagal kurias kreditorius sumoka vienkartinę įmoką, moka periodines įmokas arba kitų formų kredito įmokas mainais už pinigų sumą, kuri bus gauta pardavus nekilnojamojo turto objektą, ir kurių pirminė paskirtis – palengvinti vartojimą, pavyzdžiui, pajamų iš įkeisto turto produktams arba kitiems lygiaverčiams specializuotiems produktams. Tokioms kredito sutartims būdingos konkrečios ypatybės, kurioms ši direktyva netaikoma. Pavyzdžiui, nėra svarbu įvertinti vartotojo kreditingumą, nes mokėjimus atlieka kreditorius vartotojui, o ne atvirkščiai. Sudarant tokį sandorį reikėtų, inter alia, iš esmės skirtingos ikisutartinės informacijos. Be to, teikiant kitus produktus, pavyzdžiui, perleidžiant būsto nuosavybės teises už rentą, kuriems būdingos panašios funkcijos kaip ir atvirkštinei hipotekai arba hipotekai iki gyvos galvos, kreditas nėra teikiamas, todėl jiems ši direktyva nebūtų taikoma;

(17)

ši direktyva taip pat neturėtų būti taikoma kitoms aiškiai nurodytoms specializuotų kredito sutarčių rūšims, kurios nuo standartinių hipotekos kreditų skiriasi savo pobūdžiu ir susijusia rizika, ir todėl joms turi būti taikomas pritaikytas požiūris, o visų pirma kredito sutartims, sudarytoms dėl teisme ar kitoje valstybės institucijoje pasiekto susitarimo ir tam tikroms kredito sutarčių rūšims, kai kreditą darbuotojui tam tikromis sąlygomis suteikia jo darbdavys, kaip jau nustatyta 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių (4). Tikslinga leisti valstybėms narėms šios direktyvos netaikyti tam tikroms kredito sutartims, pavyzdžiui, sudaromoms su tam tikros visuomenės dalies atstovais palankiomis sąlygomis, arba kurias suteikė kredito unijos, su sąlyga, kad yra įdiegtos tinkamos alternatyvios priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad politikos tikslus, susijusius su finansiniu stabilumu ir vidaus rinka, būtų galima pasiekti neribojant finansinės įtraukties ir galimybės gauti kreditą. Kredito sutartys dėl nekilnojamojo turto, kurio vartotojas arba vartotojo šeimos narys neturi naudoti kaip namo, buto arba kitos gyvenamosios vietos ir kuris yra naudojamas kaip namas, butas arba kita gyvenamoji vieta remiantis nuomos sutartimi, yra rizikingos ir joms būdingos kitos ypatybės nei standartinėms kredito sutartims, todėl joms gali reikėti geriau pritaikytos sistemos. Todėl valstybės narės turėtų galėti šios direktyvos netaikyti tokioms kredito sutartims tais atvejais, kai šioms sutartims taikoma tinkama nacionalinė sistema;

(18)

neužtikrintoms kredito sutartims, kurių tikslas – renovuoti gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą, kurio bendra suma sudaro daugiau nei 75 000 EUR, turėtų būti taikoma Direktyva 2008/48/EB, siekiant užtikrinti vienodą apsaugos lygį tiems vartotojams ir išvengti reguliavimo spragų tarp tos ir šios direktyvų. Todėl Direktyva 2008/48/EB turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista;

(19)

siekiant teisinio tikrumo, Sąjungos teisinė sistema kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto srityje turėtų atitikti ir papildyti kitus Sąjungos aktus, visų pirma vartotojų apsaugos ir rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros srityse. Tam tikros esminės terminų apibrėžtys, įskaitant terminų „vartotojas“ ir „patvarioji laikmena“, apibrėžtis, ir pagrindinės sąvokos, vartojamos standartinėje informacijoje finansinėms kredito savybėms nurodyti, įskaitant terminus „bendra vartotojo mokama suma“ ir „kredito palūkanų norma“, turėtų atitikti Direktyvoje 2008/48/EB nustatytas apibrėžtis, kad tais pačiais terminais būtų nurodomi tos pačios rūšies faktai, nepriklausomai nuo to, ar kreditas yra vartojimo kreditas, ar kreditas, susijęs su gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu. Todėl valstybės narės, šią direktyvą perkeldamos į nacionalinę teisę, turėtų užtikrinti šių esminių terminų apibrėžčių ir pagrindinių sąvokų taikymo ir aiškinimo nuoseklumą;

(20)

siekiant užtikrinti nuoseklią sistemą vartotojams kreditų srityje ir kuo labiau sumažinti administracinę naštą kreditoriams ir kredito tarpininkams, pagrindinė šios direktyvos sistema turėtų atitikti Direktyvos 2008/48/EB struktūrą, kai įmanoma – visų pirma nuostatas, kad reklamoje pateikiama informacija apie kredito sutartis dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto vartotojui būtų teikiama naudojant tipinį pavyzdį, išsami ikisutartinė informacija jam būtų pateikiama standartiniame informacijos lape, vartotojas gautų tinkamų paaiškinimų prieš sudarydamas kredito sutartį, būtų nustatyta BKKMN apskaičiavimo bendra bazė, neįskaitant notaro mokesčių, o kreditoriai įvertintų vartotojo kreditingumą prieš suteikdami kreditą. Panašiai turėtų būti užtikrinta galimybė kreditoriams nediskriminuojamai gauti prieigą prie atitinkamų kreditų duomenų bazių siekiant sudaryti vienodas veiklos sąlygas pagal nuostatas, kurios nustatytos Direktyvoje 2008/48/EB. Panašiai kaip Direktyva 2008/48/EB, šia direktyva turėtų būti užtikrintas tinkamas visų kreditorių, teikiančių kredito sutartis dėl nekilnojamojo turto, įgaliojimo procesas bei priežiūra ir turėtų būti nustatyti reikalavimai nustatyti neteisminio ginčų sprendimo mechanizmus ir suteikti galimybę jais pasinaudoti;

(21)

šia direktyva turėtų būti papildyta 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis (5), kurioje reikalaujama, kad nuotolinėje prekyboje vartotojas būtų informuotas apie tai, ar jis turi teisę atsisakyti sutarties ar tokios teisės neturi, ir numatoma teisė atsisakyti sutarties. Vis dėlto, nors Direktyvoje 2002/65/EB numatyta galimybė tiekėjui ikisutartinę informaciją pateikti po sutarties sudarymo, o tai netiktų kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto atveju atsižvelgiant į vartotojo prisiimamo finansinio įsipareigojimo dydį. Šia direktyva neturėtų būti daroma įtaka nacionalinei bendrajai sutarčių teisei, pavyzdžiui, sutarties galiojimą, sudarymą arba poveikį reglamentuojančioms taisyklėms, tiek, kiek bendrosios sutarčių teisės aspektai nėra reglamentuojami šia direktyva;

(22)

be to, svarbu atsižvelgti į kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto ypatumus, dėl kurių yra pagrindo taikyti diferencijuotą požiūrį. Atsižvelgiant į kredito sutarties dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto pobūdį ir galimas pasekmes vartotojui, į reklaminę medžiagą ir asmeniškai pritaikytą ikisutartinę informaciją reikėtų įtraukti atitinkamus įspėjimus apie konkrečią riziką, pavyzdžiui, apie galimą valiutos kursų svyravimų poveikį sumai, kurią vartotojas turi grąžinti, ir jei, valstybių narių nuomone, tinkama, apie užstato pateikimo pobūdį ir pasekmes. Atsižvelgiant į tai, ką jau dabar savanoriškai daro šio sektoriaus subjektai teikdami būsto paskolas, bendro pobūdžio ikisutartinė informacija turėtų būti visuomet pateikiama kartu su asmeniškai pritaikyta ikisutartine informacija. Be to, yra pagrindo taikyti diferencijuotą požiūrį siekiant atsižvelgti į patirtį, įgytą per finansų krizę, ir siekiant užtikrinti, kad kreditas būtų suteiktas tinkamai. Šiuo atžvilgiu kreditingumo vertinimo nuostatos turėtų būti sugriežtintos, palyginti su vartojimo kreditu, kredito tarpininkai turėtų teikti tikslesnę informaciją apie savo statusą ir ryšį su kreditoriais, kad atskleistų galimus interesų konfliktus, o visiems subjektams, dalyvaujantiems sudarant kredito sutartis dėl nekilnojamojo turto, turėtų būti taikoma tinkama įgaliojimų išdavimo ir priežiūros tvarka;

(23)

būtina reglamentuoti kai kurias papildomas sritis, siekiant atsižvelgti į kreditų, susijusių su gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu, specifiką. Atsižvelgiant į sandorio svarbą būtina užtikrinti, kad vartotojai turėtų pakankamai laiko (bent septynias dienas) jo padariniams apsvarstyti. Valstybėms narėms turėtų būti suteikta lankstumo nustatyti šį pakankamą laiko tarpą, jį įvardijant kaip svarstymo laikotarpį prieš sudarant kredito sutartį, laikotarpį atsisakyti sutarties po kredito sutarties sudarymo arba abiejų šių laikotarpių derinį. Tikslinga valstybėms narėms suteikti lankstumo nustatyti, kad vartotojui būtų privaloma pasinaudoti ne ilgesniu nei 10 dienų svarstymo laikotarpiu, tačiau kitais atvejais vartotojai, kurie svarstymo laikotarpio metu nori tęsti procesą, turėtų galėti tą daryti, ir siekiant teisinio tikrumo sandoriuose su turtu valstybės narės turėtų galėti nustatyti, kad svarstymo laikotarpis arba teisė atsisakyti sutarties turėtų baigtis tais atvejais, kai vartotojas imasi veiksmų, kuriais pagal nacionalinę teisę sukuriama arba perduodama teisė į turto nuosavybę, susijusi su lėšomis, gautomis pagal kredito sutartį, arba su tų lėšų naudojimu, arba atitinkamais atvejais – su lėšų perdavimu trečiajai šaliai;

(24)

atsižvelgiant į tam tikras su gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu susijusių kredito sutarčių ypatybes, įprasta, kad kreditoriai siūlo vartotojams produktų arba paslaugų, kurios gali būti įsigytos kartu su kredito sutartimi, rinkinį. Todėl, atsižvelgiant į tokių sutarčių svarbą vartotojams, tikslinga nustatyti konkrečias taisykles dėl siejimo. Kredito sutarties ir vienos ar kelių kitų finansinių paslaugų arba produktų susiejimas į rinkinius yra vienas iš būdų kreditoriams įvairinti savo pasiūlą ir konkuruoti tarpusavyje su sąlyga, kad tokio rinkinio dalis taip pat galima įsigyti atskirai. Nors kredito sutarčių ir vienos ar daugiau kitų finansinių paslaugų arba produktų susiejimas į rinkinius gali būti naudingas vartotojams, tai gali turėti neigiamos įtakos vartotojų judumui ir jų galimybėms priimti pagrįstus sprendimus, nebent tokio rinkinio dalis taip pat galima įsigyti atskirai. Svarbu užkirsti kelią tokiai veiklai, pavyzdžiui, tam tikrų produktų siejimui, dėl kurio vartotojai gali būti įtikinti sudaryti kredito sutartis, kurios nėra jiems naudingos, tačiau neriboti produktų grupavimo, kuris gali būti naudingas vartotojams. Vis dėlto valstybės narės turėtų tęsti mažmeninių finansinių paslaugų rinkų glaudžią stebėseną siekdamos užtikrinti, kad grupavimu nebūtų iškraipomos vartotojų pasirinkimo galimybės ir konkurencija rinkoje;

(25)

paprastai siejimas neturėtų būti leidžiamas, nebent finansinės paslaugos arba produkto, kurie siūlomi kartu su kredito sutartimi, nebūtų galima pasiūlyti atskirai, nes jie yra visiškai neatsiejama kredito dalis, pavyzdžiui, garantija užtikrinto sąskaitos lėšų pereikvojimo atveju. Vis dėlto kitais atvejais gali būti pateisinama, kad kreditoriai siūlytų ar parduotų kredito sutartį, susietą su mokėjimo sąskaita, taupomąja sąskaita, investiciniu produktu ar pensijų produktu, pavyzdžiui, tais atvejais, kai lėšos sąskaitoje naudojamos kreditui grąžinti arba yra būtina sąlyga lėšoms sukaupti norint gauti kreditą, arba tais atvejais, kai, pavyzdžiui, investicinis produktas arba privačių pensijų produktas panaudojamas kaip papildoma kredito garantija. Nors pateisinama, kad kreditoriai galėtų reikalauti, jog vartotojas turėtų atitinkamą draudimo liudijimą, kuriuo būtų garantuojamas kredito grąžinimas arba užtikrinama garantijos vertė, vartotojas turėtų turėti galimybę pasirinkti draudiką, jei to draudiko liudijimu suteikiama tokio paties lygio garantija kaip kreditoriaus pateiktu ar pasiūlytu draudimo liudijimu. Be to, valstybės narės gali visiškai arba iš dalies standartizuoti draudimo sutarčių draudimo aprėptį, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos palyginti pateiktus skirtingus pasiūlymus tiems vartotojams, kurie nori atlikti tokius palyginimus;

(26)

svarbu užtikrinti, kad prieš sudarant kredito sutartį, ypač tais atvejais, kai vertinimas turi įtakos vartotojo likutinei pareigai įsipareigojimų nevykdymo atveju, gyvenamosios paskirties nekilnojamasis turtas būtų tinkamai įvertintas. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų įdiegti patikimi vertinimo standartai. Siekiant, kad vertinimo standartai būtų laikomi patikimais, juose turėtų būti atsižvelgta į tarptautiniu lygiu pripažintus vertinimo standartus, ypač Tarptautinio vertinimo standartų komiteto, Europos vertintojų asociacijų grupės arba Royal Institution of Chartered Surveyors (Karališkojo atestuotųjų matininkų instituto) parengtus standartus. Tie tarptautiniu mastu pripažinti standartai apima aukšto lygio principus, pagal kuriuos reikalaujama, kad kreditoriai, be kita ko, patvirtintų tinkamus vidaus rizikos valdymo ir garantijų valdymo procesus, kurie apimtų patikimus vertinimo procesus, ir jų laikytųsi, nustatytų vertinimo standartus ir metodus, kurių laikantis būtų gaunami tikroviški ir pagrįsti turto įvertinimai, siekiant užtikrinti, kad visas įvertinimo ataskaitas rengtų tinkamų profesinių gebėjimų turintys atidūs vertintojai, atitinkantys tam tikrus kvalifikacinius reikalavimus, ir saugotų atitinkamus įvertinimo dokumentus, susijusius su garantijomis, kurie būtų visapusiški ir patikimi. Šiuo atžvilgiu pageidautina užtikrinti tinkamą gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto rinkos stebėseną ir numatyti, kad tokiomis nuostatomis nustatyti mechanizmai atitiktų 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros (6). Šios direktyvos nuostatos dėl nuosavybės vertinimo standartų gali būti įvykdomos, pavyzdžiui, teisės pagalba arba vykdant savireguliavimą;

(27)

atsižvelgiant į svarbius teisių naudotis turtu atėmimo padarinius kreditoriams, vartotojams ir galbūt finansiniam stabilumui, tikslinga skatinti kreditorius aktyviai spręsti atsirandančios kredito rizikos problemas ankstyvajame etape ir įdiegti būtinas priemones siekiant užtikrinti, kad kreditoriai demonstruotų deramą pakantumą ir dėtų pagrįstas pastangas padėčiai ištaisyti imdamiesi kitų priemonių prieš inicijuojant teisių naudotis turtu atėmimo procedūrą. Kai įmanoma, turėtų būti randami sprendimai, kuriais būtų atsižvelgta į vartotojo praktines aplinkybes ir pagrįstą poreikį padengti pragyvenimo išlaidas. Tais atvejais, kai po teisių naudotis turtu atėmimo procedūros lieka negrąžinta skola, valstybės narės turėtų užtikrinti minimalių gyvenimo sąlygų apsaugą ir įdiegti priemones, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos grąžinti skolą ir kartu išvengta ilgalaikio pernelyg didelio įsiskolinimo. Bent tais atvejais, kai už nekilnojamąjį turtą gauta kaina turi įtakos sumai, kurią yra skolingas vartotojas, valstybės narės turėtų skatinti kreditorius imtis pagrįstų priemonių, kad už nekilnojamąjį turtą, naudojimosi kuriuo teisės buvo atimtos, būtų gauta geriausia rinkos sąlygomis įmanoma kaina. Valstybės narės neturėtų kliudyti kredito sutarties šalims aiškiai susitarti, kad norint grąžinti kreditą kreditoriui pakanka perduoti garantiją;

(28)

tarpininkai dažnai vykdo ne tik kredito tarpininkavimo, bet ir kitą veiklą, visų pirma draudimo tarpininkavimo arba investicinių paslaugų teikimo veiklą. Todėl šia direktyva taip pat reikėtų užtikrinti tam tikrą nuoseklumą su 2002 m. gruodžio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/92/EB dėl draudimo tarpininkavimo (7) ir 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (8). Visų pirma kredito įstaigos, turinčios veiklos leidimą pagal Direktyvą 2013/36/ES, ir kitos finansų įstaigos, kurioms taikoma lygiavertė įgaliojimo tvarka pagal nacionalinę teisę, neturėtų reikalauti atskiro įgaliojimo kredito tarpininko veiklai vykdyti siekiant supaprastinti kredito tarpininko įsteigimo procesą ir veikimą tarpvalstybiniu lygiu. Visapusiška ir besąlygiška atsakomybė, tenkanti kreditoriams ir kredito tarpininkams už susietųjų kredito tarpininkų arba paskirtųjų atstovų veiklą, turėtų apimti tik tą veiklą, kuriai taikoma ši direktyva, išskyrus atvejus, kai valstybės narės nusprendžia šią atsakomybę išplėsti kitose srityse;

(29)

siekdamos išplėsti vartotojų galimybes patiems priimti pagrįstus sprendimus dėl atsakingo skolinimosi ir skolos valdymo, valstybės narės turėtų skatinti priemones, kuriomis būtų remiamas vartotojų švietimas atsakingo skolinimosi ir skolos valdymo klausimais, ypač susijusiais su hipotekinio kredito sutartimis. Itin svarbu teikti gaires vartotojams, kurie hipotekinį kreditą ima pirmą kartą. Tuo atžvilgiu Komisija turėtų nustatyti geriausios praktikos pavyzdžius, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos toliau plėtoti vartotojų informuotumo finansiniais klausimais didinimo priemones;

(30)

dėl didelės rizikos, susijusios su skolinimusi užsienio valiuta, būtina numatyti priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad vartotojai suvoktų prisiimamą riziką ir turėtų galimybę apriboti jiems kylančią valiutų kurso riziką kredito grąžinimo laikotarpiu. Ši rizika galėtų būti apribota suteikiant vartotojui teisę konvertuoti kredito valiutą arba taikant kitas priemones, kaip antai viršutines ribas, arba tais atvejais, kai jų pakanka valiutos kurso rizikai apriboti, – įspėjimus;

(31)

taikant teisinę sistemą vartotojams turėtų būti suteikta tikrumo, kad kreditoriai, kredito tarpininkai ir paskirtieji atstovai atsižvelgia į vartotojo interesus, remiantis informacija, su kuria tuo metu gali susipažinti kreditorius, kredito tarpininkas ir paskirtasis atstovas, ir pagrįstomis prielaidomis apie vartotojui atitinkamoje padėtyje kylančią riziką siūlomos kredito sutarties galiojimo laikotarpiu. Tai, be kita ko, galėtų reikšti, kad kreditoriai neturėtų siūlyti kreditų taip, kad šia rinkodaros veikla būtų arba galėtų būti labai pakenkta vartotojo sugebėjimui atidžiai apsvarstyti kredito ėmimo aspektus, arba tai, kad kreditorius neturėtų naudoti kredito suteikimo kaip vieno iš pagrindinių savo prekybos veiklos metodų parduodamas prekes, paslaugas arba nekilnojamąjį turtą vartotojams. Vienas iš pagrindinių tokio vartotojų pasitikėjimo užtikrinimo aspektų – reikalavimas užtikrinti šio sektoriaus subjektų aukšto lygio sąžiningumą, garbingumą ir profesionalumą, tinkamą interesų konfliktų, įskaitant tuos, kurie kyla dėl darbo užmokesčio, valdymą ir reikalauti, kad būtų teikiamos vartotojui naudingos konsultacijos;

(32)

tinkama užtikrinti, kad atitinkami kreditorių, kredito tarpininkų ir paskirtųjų atstovų darbuotojai turėtų tinkamo lygio žinių ir gebėjimų, kad būtų pasiektas aukšto lygio profesionalumas. Todėl šioje direktyvoje turėtų būti reikalaujama, kad bendrovės lygiu būtų įrodytos atitinkamos žinios ir gebėjimai, remiantis šioje direktyvoje nustatytais būtiniausiais žinių ir gebėjimų reikalavimais. Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama nustatyti arba palikti galioti tokius reikalavimus atskiriems fiziniams asmenims. Valstybės narės turėtų galėti leisti kreditoriams, kredito tarpininkams ir paskirtiesiems atstovams diferencijuoti būtiniausių žinių reikalavimų lygius pagal darbuotojų funkcijas teikiant konkrečias paslaugas arba vykdant konkrečius procesus. Šiame kontekste darbuotojams priskiriami užsakomąsias paslaugas teikiantys darbuotojai, dirbantys kreditoriui, kredito tarpininkui ar paskirtiesiems atstovams arba su kreditoriumi, kredito tarpininku ar paskirtaisiais atstovais taip pat jų darbuotojai. Šios direktyvos tikslais darbuotojams, tiesiogiai vykdantiems veiklą pagal šią direktyvą, turėtų būti priskirti su klientais dirbantys ir administracijos darbuotojai, įskaitant vadovybę, kuriems tenka svarbus vaidmuo kredito sutarčių procese. Pagalbines su kredito sutarčių procesu nesusijusias funkcijas atliekantys asmenys (pavyzdžiui, žmogiškųjų išteklių ir informacinių ir komunikacijos technologijų skyrių darbuotojai) neturėtų būti laikomi darbuotojais pagal šią direktyvą;

(33)

tais atvejais, kai kreditorius arba kredito tarpininkas, naudodamasis laisve teikti paslaugas, teikia paslaugas kitos valstybės narės teritorijoje, buveinės valstybė narė turėtų būti atsakinga už darbuotojams taikomų būtiniausių žinių ir gebėjimų reikalavimų nustatymą. Vis dėlto priimančiosios valstybės narės, kurios mano tai esant reikalinga, turėtų galėti tam tikrose apibrėžtose srityse nustatyti savo gebėjimų reikalavimus, taikomus kreditoriams ir kredito tarpininkams, teikiantiems paslaugas tos valstybės narės teritorijoje naudojantis laisve teikti paslaugas;

(34)

atsižvelgdamos į tai, kad svarbu užtikrinti, jog žinių ir gebėjimų reikalavimai būtų taikomi ir jų būtų laikomasi praktikoje, valstybės narės turėtų reikalauti, kad kompetentingos valdžios institucijos prižiūrėtų kreditorius, kredito tarpininkus bei paskirtuosius atstovus ir suteiktų jiems įgaliojimus gauti tuos duomenis, kurių jiems reikia patikimam reikalavimų laikymuisi įvertinti;

(35)

tai, kaip kreditoriai, kredito tarpininkai ir paskirtieji atstovai moka darbo užmokestį savo darbuotojams, turėtų būti vienas pagrindinių vartotojų pasitikėjimo finansų sektoriumi užtikrinimo aspektų. Šioje direktyvoje nustatytos taisyklės dėl darbuotojų darbo užmokesčio, kad būtų ribojami neapdairaus kredito teikimo atvejai ir užtikrinta, kad tai, kaip darbuotojams mokamas darbo užmokestis, nekliudytų laikytis pareigos atsižvelgti į vartotojo interesus. Visų pirma kreditoriai, kredito tarpininkai ir paskirtieji atstovai neturėtų rengti tokios darbo užmokesčio politikos, pagal kurią darbuotojai būtų skatinami sudaryti tam tikrą kredito sutarčių skaičių ar tam tikros rūšies kredito sutartis, ar pasiūlyti tam tikras papildomas paslaugas vartotojams, deramai neatsižvelgiant į vartotojų interesus ar poreikius. Šiame kontekste valstybės narės gali padaryti išvadą, jog būtina priimti sprendimą, kad tam tikri veiksmai, pavyzdžiui, susietųjų tarpininkų imami mokesčiai, prieštarauja vartotojo interesams. Valstybės narės taip pat turėtų galėti patikslinti, kad darbuotojų darbo užmokestis nepriklauso nuo kredito sutarčių, sudarytų su vartotoju, skaičiaus ir rūšies;

(36)

šioje direktyvoje numatomos suderintos taisyklės dėl tų sričių žinių ir gebėjimų, kuriuos kreditorių, kredito tarpininkų ir paskirtųjų atstovų darbuotojai turėtų turėti kredito sutarties parengimo, siūlymo, suteikimo ir su šiomis sutartimis susijusio tarpininkavimo srityse. Šioje direktyvoje nenumatoma konkreti tvarka, tiesiogiai susijusi su profesinių kvalifikacijų, kurias asmuo įgijo vienoje valstybėje narėje, pripažinimu žinių ir gebėjimų reikalavimų atitikties tikslais kitoje valstybėje narėje. Todėl 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (9) turėtų būti toliau taikoma pripažinimo sąlygoms ir kompensacinėms priemonėms, kurių gali reikalauti priimančioji valstybė narė iš asmens, kurio kvalifikacija išduota ne jos jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje;

(37)

kreditoriai ir kredito tarpininkai dažnai naudoja reklamą, kurioje dažnai nurodomos specialios sąlygos, kad konkrečiu produktu priviliotų vartotojus. Todėl vartotojai turėtų būti apsaugoti nuo nesąžiningos ar klaidinančios reklamavimo praktikos ir turėtų turėti galimybę palyginti reklamas. Būtina nustatyti konkrečias nuostatas dėl kredito sutarčių reklamavimo ir punktų, kurie turi būti įtraukti į vartotojams skirtą reklamą ir rinkodaros medžiagą, kai tokioje reklamoje tiksliai nurodomi kredito palūkanų normos arba duomenys apie kredito kainą, sąrašą, kad vartotojai galėtų palyginti įvairius pasiūlymus. Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama savo nacionalinės teisės aktuose nustatyti arba palikti galioti informacijos atskleidimo reikalavimus dėl reklamos, kurioje nenurodoma palūkanų norma arba nepateikiama jokių duomenų apie kredito kainą. Visuose tokiuose reikalavimuose turėtų būti atsižvelgta į kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto ypatybes. Bet kuriuo atveju pagal 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje (10) turėtų būti užtikrinta, kad kredito sutarčių reklama nebūtų kuriamas klaidinantis šio produkto įspūdis;

(38)

reklamoje paprastai daugiausia dėmesio skiriama vienam ar keliems konkretiems produktams, tačiau vartotojai turėtų galėti priimti sprendimus žinodami viską apie įvairius siūlomus kredito produktus. Tuo atžvilgiu svarbus vaidmuo tenka bendro pobūdžio informacijai, kurioje vartotojui paaiškinama apie įvairiausius turimus produktus ir paslaugas ir jų pagrindines ypatybes. Todėl vartotojai turėtų visuomet turėti galimybę susipažinti su bendro pobūdžio informacija apie turimus kredito produktus. Tais atvejais, kai šis reikalavimas netaikomas nesusietiesiems kredito tarpininkams, tai neturėtų daryti poveikio jų pareigai teikti vartotojams asmeniškai pritaikytą ikisutartinę informaciją;

(39)

siekiant užtikrinti vienodas veiklos sąlygas ir tam, kad vartotojo sprendimas būtų pagrįstas informacija apie siūlomus kredito produktus, o ne priklausytų nuo jų platinimo kanalo, kuriuo sužinoma apie tokius kredito produktus, vartotojai turėtų gauti informaciją apie kreditą nepaisant to, ar jie kreipiasi tiesiogiai į kreditorių, ar į kredito tarpininką;

(40)

be to, vartotojai asmeniškai pritaikytą informaciją turėtų gauti likus pakankamai laiko prieš sudarant kredito sutartį, kad jie galėtų palyginti kredito produktų ypatybes ir jas apsvarstyti. Remiantis 2001 m. kovo 1 d. Komisijos rekomendacija 2001/193/EB dėl ikisutartinės informacijos, kurią vartotojams turi suteikti paskolų būstui pirkti teikėjai (11), Komisija įsipareigojo stebėti, kaip laikomasi Savanoriškojo elgesio kodekso, susijusio su informacija, pateiktina iki būsto paskolos sutarties pasirašymo, kuriame pateiktas ESIL, kuriame pateikiama vartotojui asmeniškai pritaikyta informacija apie teikiamą kredito sutartį. Komisijos surinkti faktai parodė, kad reikia patikslinti ESIL turinį ir pateikimą siekiant užtikrinti, kad jis būtų aiškus, suprantamas ir jame būtų pateikta visa informacija, kuri laikoma svarbia vartotojams. ESIL turinys ir išdėstymas turėtų atspindėti būtinus patobulinimus, nustatytus vartotojų tyrimuose visose valstybėse narėse. ESIL struktūrą, visų pirma informacijos punktų tvarką, reikėtų patikslinti, jo formuluotės turėtų būti paprastesnės, o kai kuriuos skirsnius, kaip antai „Nominalioji palūkanų norma“ ir „Bendros kredito kainos metinė norma“, reikėtų sujungti, taip pat reikėtų įtraukti naujų skirsnių, pavyzdžiui, skirsnį, skirtą lanksčioms sutarčių ypatybėms. Kai kreditas grindžiamas atidėtu kredito mokėjimu, kuriuo pagrindinės skolos sumos grąžinimas pradiniu laikotarpiu atidedamas ar kai visai kredito sutarties trukmei kredito palūkanų norma yra fiksuotoji, ESIL vartotojams turėtų būti pateikiama paaiškinamoji amortizavimo lentelė. Valstybės narės turėtų galėti nustatyti, kad tokia paaiškinamoji amortizavimo lentelė ESIL nėra privaloma kitų kredito sutarčių atveju;

(41)

vartotojų tyrimuose buvo pabrėžta, kad teikiant vartotojams informaciją svarbu vartoti paprastą ir suprantamą kalbą. Todėl terminai, kurie vartojami ESIL, nebūtinai tiksliai atitinka šioje direktyvoje apibrėžtus teisinius terminus, tačiau jie turi tą pačią prasmę;

(42)

ESIL pateikiami reikalavimai kredito sutartims neturėtų daryti poveikio Sąjungos ar nacionaliniams reikalavimams, taikomiems informacijai apie kitus produktus ar paslaugas, kaip antai draudimą nuo gaisro ar gyvybės draudimą arba investicinius produktus, kurie gali būti siūlomi su kredito sutartimi, kaip antai sąlygos kredito sutarčiai dėl nekilnojamojo turto sudaryti arba siūlomi siekiant sutartį sudaryti taikant mažesnę skolinimosi normą. Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama palikti galioti arba priimti nacionalinės teisės aktus, kai suderintų nuostatų nėra, pavyzdžiui, reikalavimus dėl informacijos apie tai, kokios palūkanų normos yra lupikiškos, teikimo ikisutartiniu laikotarpiu arba dėl informacijos, kuri gali būti naudinga finansinio švietimo tikslais ar sprendžiant ginčus neteismine tvarka. Tačiau bet kokia papildoma informacija turėtų būti teikiama atskiru dokumentu, kurį galima pateikti kaip ESIL priedą. Valstybės narės turėtų turėti galimybę keisti ESIL formuluotes savo nacionalinėmis kalbomis, nepakeičiant jo turinio ir informacijos pateikimo tvarkos, kai to reikia siekiant naudoti vartotojui lengviau suprantamas formuluotes;

(43)

siekiant užtikrinti, kad ESIL būtų pateikta visa vartotojui reikiama informacija, jog jis galėtų priimti informacija pagrįstą sprendimą, kreditorius, užpildydamas ESIL, turėtų laikytis šioje direktyvoje pateiktų instrukcijų. Valstybės narės turėtų galėti išplėtoti ar labiau patikslinti ESIL pildymo instrukcijas, remdamosi šioje direktyvoje nustatytomis instrukcijomis. Pavyzdžiui, valstybės narės turėtų galėti papildomai patikslinti, kokia informacija turi būti pateikiama apibūdinant „kredito palūkanų normos rūšį“, kad būtų atsižvelgta į nacionalinių produktų ir rinkos ypatumus. Tačiau tokie papildomi patikslinimai neturėtų prieštarauti šioje direktyvoje pateiktoms instrukcijoms ir neturėtų sudaryti prielaidos atlikti ESIL modelio teksto pakeitimus; kreditorius turėtų išlaikyti šį modelį. Valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinę rinką ir praktiką, turėtų galėti pateikti kitus įspėjimus dėl kredito sutarčių, jeigu tokie įspėjimai dar nėra aiškiai įtraukti į ESIL. Valstybės narės turėtų galėti nustatyti, kad ESIL pateikta informacija kreditoriams yra privalomojo pobūdžio, jeigu kreditorius nusprendžia suteikti kreditą;

(44)

vartotojas turėtų palyginti kredito produktų ypatybes ir jas apsvarstyti bei prireikus pasikonsultuoti su trečiąja šalimi, po to, kai vartotojas pateikia reikiamą informaciją apie savo poreikius, finansinę padėtį ir pageidavimus, nepagrįstai nedelsiant jam turėtų būti pateikta informacija pasitelkiant ESIL; ši informacija turėtų būti pateikta likus pakankamai laiko iki to momento, kai kredito sutartis ar pasiūlymas tampa įpareigojantys. Visų pirma, tais atvejais, kai vartotojui pateikiamas įpareigojantis pasiūlymas, kartu turėtų būti pateikiamas ir ESIL, išskyrus atvejus, kai ESIL jau buvo pateiktas vartotojui, o pasiūlymo ypatybės atitinka anksčiau pateiktą informaciją. Tačiau valstybės narės turėtų galėti nustatyti, kad ESIL privaloma pateikti ir prieš pateikiant bet kokį įpareigojantį pasiūlymą, ir kartu su įpareigojančiu pasiūlymu tais atvejais, kai ESIL, kuriame pateikiama ta pati informacija, anksčiau nebuvo pateiktas. Nors ESIL pateikta informacija turėtų būti asmeniškai pritaikyta ir atspindėti vartotojo pareikštus pageidavimus, tokios asmeniškai pritaikytos informacijos teikimas neturėtų reikšti, kad privaloma teikti konsultacijas. Kredito sutartys turėtų būti sudarytos tik tuo atveju, jeigu vartotojas turėjo pakankamai laiko pasiūlymams palyginti, jų pasekmėms įvertinti, prireikus pasikonsultuoti su trečiąja šalimi ir priėmė informacija pagrįstą sprendimą, ar priimti pasiūlymą;

(45)

jeigu vartotojas yra pasirašęs užtikrintą kredito sutartį nekilnojamajam turtui ar žemei įsigyti ir tos garantijos trukmė yra ilgesnė nei kredito sutarties trukmė, ir jeigu vartotojas gali vėl skolintis grąžintą pagrindinę paskolos sumą pasirašydamas naują kredito sutartį, tam vartotojui prieš naujos kredito sutarties pasirašymą turi būti pateiktas naujas ESIL su nurodyta BKKMN, pagrįstas konkrečiomis naujos kredito sutarties ypatybėmis;

(46)

bent tais atvejais, kai netaikoma teisė atsisakyti sutarties, kreditorius arba, kai taikoma, kredito tarpininkas arba paskirtasis atstovas kreditorių įpareigojančio pasiūlymo pateikimo metu vartotojui turėtų pateikti kredito sutarties projekto kopiją. Kitais atvejais įpareigojančio pasiūlymo pateikimo metu vartotojui turėtų būti bent pasiūloma pateikti kredito sutarties projekto kopiją;

(47)

siekiant užtikrinti kuo didesnį skaidrumą ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui dėl galimų interesų konfliktų vartotojams naudojantis kredito tarpininkų paslaugomis, pastariesiems turėtų būti taikomos tam tikros informacijos suteikimo prieš teikiant savo paslaugas pareigos. Tai turėtų būti informacija apie jų tapatybę ir ryšius su kreditoriais, pavyzdžiui, tai, ar jie pasiūlo labai įvairių kreditorių ar tik kai kurių kreditorių produktus. Prieš atliekant bet kokią kredito tarpininkavimo veiklą vartotojams turėtų būti pateikta informacija apie komisinius arba kitas paskatas, kuriuos pagal kredito sutartį kreditoriai arba trečiosios šalys turi mokėti kredito tarpininkui, ir vartotojams tuo laikotarpiu turėtų būti pranešta arba tokių mokėjimų suma, jei ji yra žinoma, arba tai, kad informacija apie tą sumą bus pateikta vėlesniu ikisutartiniu laikotarpiu pasitelkiant ESIL, ir tai, kad jie turi teisę tuo laikotarpiu gauti informaciją apie tokių mokėjimų lygį. Vartotojai turi būti informuojami apie visus mokesčius, kuriuos jie privalo sumokėti kredito tarpininkams už jų suteiktas paslaugas. Nedarant poveikio konkurencijos teisės nuostatoms valstybėms narėms turėtų būti leidžiama nustatyti arba palikti galioti nuostatas, kuriomis vartotojų mokesčių mokėjimas tam tikros kategorijos ar visų kategorijų kredito tarpininkams yra draudžiamas;

(48)

vartotojui vis tiek gali prireikti papildomos pagalbos, kad jis galėtų nuspręsti, kuri kredito sutartis iš siūlomų produktų geriausiai atitinka jo poreikius ir finansinę padėtį. Kreditoriai ir, kai taikytina, kredito tarpininkai turėtų teikti tokią pagalbą, susijusią su kredito produktais, kuriuos jie siūlo vartotojui, vartotojui asmeniškai pritaikytu būdu paaiškindami svarbią informaciją, įskaitant visų pirma esmines siūlomų produktų savybes, kad jis galėtų suprasti, koks gali būti tų produktų poveikis jo ekonominei padėčiai. Kreditoriai ir, kai taikoma, kredito tarpininkai tokių paaiškinimų teikimo būdą turėtų pritaikyti pagal aplinkybes, kuriomis siūlomas kreditas, ir pagal pagalbos vartotojui poreikį, atsižvelgiant į vartotojo žinias ir patirtį kreditų srityje bei į atskirų kredito produktų pobūdį. Tokie paaiškinimai neturėtų būti asmeninė rekomendacija;

(49)

siekiant paskatinti vidaus rinkos kūrimą ir veikimą bei užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį visoje Sąjungoje, būtina vienodai užtikrinti informacijos apie BKKMN palyginamumą visoje Sąjungoje;

(50)

bendra kredito kaina vartotojui turėtų apimti visas su kredito sutartimi susijusias išlaidas, kurias turi sumokėti vartotojas ir kurios kreditoriui yra žinomos. Todėl į tą kainą turėtų būti įskaičiuotos palūkanos, komisiniai, mokesčiai, mokesčiai už kredito tarpininkų paslaugas, turto vertinimo išlaidos hipotekos atveju ir visi kiti mokesčiai, išskyrus notaro mokesčius, būtini norint gauti kreditą, pavyzdžiui, gyvybės draudimo paslaugų išlaidos, arba norint kreditą gauti reklamuojamomis sąlygomis, pavyzdžiui, draudimo nuo gaisro paslaugų išlaidos. Šios direktyvos nuostatos dėl papildomų produktų ir paslaugų (pavyzdžiui, nuostatos dėl banko sąskaitos atidarymo ir išlaikymo išlaidų) neturėtų daryti poveikio Direktyvos 2005/29/EB ir 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (12) nuostatoms. Į bendrą kredito kainą vartotojui neturėtų būti įtrauktos su nekilnojamojo turto ar žemės pirkimu susijusios išlaidos, kurias turi sumokėti vartotojas, pavyzdžiui, susiję mokesčiai ir išlaidos notarui ar žemės sklypo registravimo išlaidos. Tai, ar išlaidos kreditoriui yra faktiškai žinomos, turėtų būti įvertinama objektyviai, atsižvelgiant į profesinio atidumo reikalavimus. Tuo atžvilgiu daroma prielaida, kad kreditorius turi žinoti, kokios yra papildomų paslaugų, kurias jis pats arba trečiosios šalies vardu siūlo vartotojui, išlaidos, išskyrus atvejus, kai jų kaina priklauso nuo konkrečių su vartotoju susijusių ypatybių ar jo padėties;

(51)

jeigu naudojami apytiksliai įvertinti duomenys, vartotojas turi tai žinoti, taip pat tai, kad manoma, jog pateikta informacija yra tipinė atitinkamai sutarties ar praktikos rūšiai. Papildomomis prielaidomis, skirtomis apskaičiuoti BKKMN, siekiama užtikrinti, kad BKKMN būtų apskaičiuojama nuosekliai, ir užtikrinti palyginimo galimybę. Tam tikrų kredito sutarčių rūšių atveju yra būtinos papildomos prielaidos, pavyzdžiui, tais atvejais, kai kredito suma, trukmė ar kaina nėra tiksliai žinoma ar kinta priklausomai nuo to, kaip sutartis vykdoma. Jeigu vien šių nuostatų nepakanka siekiant apskaičiuoti BKKMN, kreditorius turėtų naudotis I priede nustatytomis papildomomis prielaidomis. Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad BKKMN apskaičiavimas priklausys nuo konkrečios kredito sutarties sąlygų, turėtų būti naudojamasi tik tomis prielaidomis, kurios yra būtinos ir aktualios konkrečiam kreditui;

(52)

siekiant ir toliau užtikrinti dideles galimybes palyginti įvairių kreditorių pasiūlymų BKKMN, apskaičiavime naudojami laikotarpiai tarp datų neturėtų būti išreikšti dienomis, kai juos galima išreikšti sveikuoju metų, mėnesių ar savaičių skaičiumi. Tokiomis aplinkybėmis daroma prielaida, kad jeigu BKKMN formulėje naudojami tam tikri laikotarpiai, tie laikotarpiai turėtų būti naudojami siekiant nustatyti toje formulėje naudojamas palūkanų ir kitų mokesčių sumas. Todėl kreditoriai mokėtinų mokesčių apskaičiavimui turėtų naudoti I priede aprašytą laikotarpių matavimo metodą. Vis dėlto tai taikytina tik BKKMN apskaičiavimo tikslais ir nedaro įtakos faktiškai kreditoriui pagal kredito sutartį mokėtinų sumų. Kai minėtos sumos skiriasi, gali prireikti jas paaiškinti vartotojui, kad vartotojas nebūtų suklaidintas. Tai reiškia, kad nesant ne palūkanų mokesčių ir darant prielaidą, kad naudotas identiškas apskaičiavimo metodas, BKKMN bus lygi faktinei kredito palūkanų normai;

(53)

kadangi BKKMN reklamavimo laikotarpiu gali būti nurodyta tik kaip pavyzdys, toks pavyzdys turėtų būti tipinis. Todėl ji turėtų atitikti, pavyzdžiui, pagal atitinkamos rūšies kredito sutartis suteikto kredito vidutinę trukmę ir bendrą sumą. Nustatant, kokį tipinį pavyzdį pateikti, turėtų būti atsižvelgiama į tai, kokios tam tikros kredito sutarčių rūšys vyrauja tam tikroje konkrečioje rinkoje. Gali būti pageidautina, kad kiekvienas kreditorius tipinį pavyzdį pagrįstų kredito suma, kuri yra tipinė to kreditoriaus siūlomų produktų ir numatomos klientų bazės atžvilgiu, nes šie parametrai pagal skirtingus kreditorius gali labai skirtis. ESIL pateikiant BKKMN, kai įmanoma, turėtų būti atsižvelgta į vartotojo pareikštus pageidavimus ir pateiktą informaciją, o kreditorius arba kredito tarpininkas turėtų aiškiai nurodyti, ar pateikta informacija yra paaiškinamojo pobūdžio, ar atspindi pareikštus pageidavimus ir pateiktą informaciją. Visais atvejais tipiniai pavyzdžiai neturėtų prieštarauti Direktyvos 2005/29/EB reikalavimams. Svarbu, kad atitinkamais atvejais ESIL būtų aiškiai nurodoma vartotojui, kad BKKMN yra pagrįsta prielaidomis ir gali kisti; taip vartotojas turės galimybę į tai atsižvelgti palygindamas produktus. Svarbu, kad apskaičiuota BKKMN apimtų visus tiesiogiai vartotojui ar trečiajai šaliai vartotojo vardu vykdomus lėšų išmokėjimus pagal kredito sutartį;

(54)

siekiant užtikrinti, kad įvairių kredito rūšių BKKMN apskaičiavimas būtų nuoseklus, panašaus pobūdžio kredito sutarčių tikslais naudojamos prielaidos apskritai turėtų būti nuoseklios. Šiuo požiūriu turėtų būti įtrauktos prielaidos, kurios yra numatytos 2011 m. lapkričio 14 d. Komisijos direktyvoje 2011/90/ES, kuria iš dalies keičiama Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB I priedo II dalis, kurioje numatomos bendros kredito kainos metinės normos apskaičiavimo papildomos prielaidos (13), ir kuriomis keičiamos BKKMN apskaičiavimo tikslais naudojamos prielaidos. Nors nebūtinai visos prielaidos bus taikomos dabar naudojamoms kredito sutartims, produktų inovacijos šiame sektoriuje diegiamos aktyviai, todėl būtina, kad prielaidos būtų parengtos. Be to, BKKMN apskaičiavimo tikslais nustatant, koks yra dažniausiai taikomas lėšų išmokėjimo mechanizmas, turėtų būti remiamasi pagrįstais lūkesčiais, grindžiamais mokėjimo mechanizmu, kuris yra dažniausiai vartotojų naudojamos tokio tipo produkto, kurį siūlo tas konkretus kreditorius, atveju. Esamų produktų atveju lūkesčiai turėtų būti grindžiami ankstesnio 12 mėnesių laikotarpio vertėmis;

(55)

labai svarbu prieš sudarant kredito sutartį įvertinti ir patikrinti vartotojo gebėjimą ir ketinimą išmokėti kreditą. Atliekant tą kreditingumo vertinimą turėtų būti atsižvelgiama į visus būtinus ir reikšmingus veiksnius, kurie galėtų daryti poveikį vartotojo gebėjimui išmokėti kreditą per visą sutarties galiojimo laikotarpį. Visų pirma, vertinant vartotojo gebėjimą mokėti palūkanas ir iki galo išmokėti kreditą, turėtų būti atsižvelgiama į būsimas įmokas arba į įmokų padidinimą, kurio reikia dėl neigiamos amortizacijos ar dėl atidėtų pagrindinės paskolos sumos arba palūkanų mokėjimų, ir turėtų būti atsižvelgiama į kitas reguliarias išlaidas, skolas ir kitus finansinius įsipareigojimus, taip pat į pajamas, santaupas ir turtą. Reikėtų deramai atsižvelgti į būsimus įvykius per siūlomos kredito sutarties trukmės laikotarpį, pavyzdžiui, pajamų sumažėjimą, kai kredito terminas sueina po išėjimo į pensiją, arba, tam tikrais atvejais, skolinimosi normos padidėjimą arba neigiamus valiutos kurso pokyčius. Nors nekilnojamojo turto vertė yra svarbus elementas nustatant kredito, kuris gali būti suteiktas vartotojui, sumą pagal užtikrintą kredito sutartį, vertinant kreditingumą dėmesys turėtų būti sutelkiamas į vartotojo gebėjimą vykdyti savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį. Vadinasi tai, kad nekilnojamojo turto vertė galėtų viršyti kredito sumą arba galėtų padidėti ateityje, apskritai neturėtų būti pakankamas pagrindas atitinkamam kreditui suteikti. Vis dėlto tais atvejais, kai kredito sutartis sudaroma siekiant statyti ar renovuoti esamą nekilnojamąjį turtą, kreditorius turėtų galėti atsižvelgti į šią galimybę. Valstybės narės turėtų galėti teikti papildomas gaires dėl tų ar papildomų kriterijų ir dėl vartotojo kreditingumo vertinimo metodų, pavyzdžiui, nustatydamos paskolos ir turto vertės santykio arba paskolos ir pajamų santykio ribas, ir turėtų būti skatinamos įgyvendinti Finansų stabilumo tarybos nustatytus Gyvenamosios paskirties nuosavybės hipotekos kreditų garantavimo tinkamos praktikos principus;

(56)

gali prireikti specialių nuostatų, kad būtų galima atsižvelgti į įvairias aplinkybes vertinant kreditingumą tam tikrų rūšių kredito sutarčių atveju. Pavyzdžiui, kredito sutarčių dėl nekilnojamojo turto atveju, kai tose sutartyse aiškiai nurodoma, kad nekilnojamasis turtas vartotojo ar vartotojo šeimos nario nebus naudojamas kaip namas, butas arba kita gyvenamoji vieta (sutartys dėl pirkimo nuomos tikslais), valstybės narės turėtų galėti nuspręsti patikslinti, kad vertinant vartotojo gebėjimą grąžinti kreditą būtų atsižvelgiama į būsimas pajamas iš nuomos. Valstybėse narėse, kuriose toks patikslinimas nacionalinėmis nuostatomis nenustatytas, kreditoriai gali nuspręsti įtraukti rizikos ribojimo principais pagrįstą būsimų pajamų iš nuomos vertinimą. Atliekamas kreditingumo įvertinimas neturėtų reikšti, kad kreditoriui perkeliama atsakomybė už bet kokius atvejus, kai vėliau vartotojas nesilaiko savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį;

(57)

kreditoriaus sprendimas dėl kredito suteikimo neturi prieštarauti kreditingumo vertinimo rezultatams. Pavyzdžiui, kreditoriaus galimybės perkelti dalį kredito rizikos trečiajai šaliai neturėtų jo paskatinti nepaisyti kreditingumo vertinimo išvadų ir pasiūlyti kredito sutartį vartotojui, kuris, tikėtina, negalės to kredito grąžinti. Valstybės narės turėtų galėti perkelti į savo nacionalinę teisę šį principą reikalaudamas, kad kompetentingos institucijos imtųsi atitinkamų veiksmų vykdydamos priežiūros veiklą ir stebėtų, kaip laikomasi kreditorių kreditingumo vertinimo procedūrų. Vis dėlto teigiamas kreditingumo vertinimas neturėtų reikšti, kad kreditorius privalo suteikti kreditą;

(58)

vadovaujantis Finansų stabilumo tarybos rekomendacijomis, kreditingumo vertinimas turėtų būti grindžiamas informacija apie vartotojo finansinę ir ekonominę padėtį, įskaitant pajamas ir išlaidas. Ta informacija gali būti gaunama iš įvairių šaltinių, įskaitant vartotoją, o kreditorius, prieš suteikdamas kreditą, turėtų tinkamai patikrinti tokią informaciją. Tuo aspektu vartotojai turėtų pateikti informaciją, kad būtų lengviau įvertinti kreditingumą, nes to nepadarius gali būti atsisakyta suteikti jų prašomą kreditą, nebent informacija gali būti gauta iš kitur. Nedarant poveikio privačiosios sutarčių teisės nuostatoms, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kreditoriai negalėtų nutraukti kredito sutarties dėl to, kad po kredito sutarties pasirašymo jie suprato, kad kreditingumo vertinimas buvo atliktas neteisingai dėl tokio vertinimo rengimo metu turėtos nepakankamos informacijos. Tačiau tai neturėtų daryti poveikio valstybių narių galimybei leisti kreditoriams nutraukti kredito sutartį tais atvejais, kai gali būti nustatyta, kad kreditingumo vertinimo metu vartotojas sąmoningai pateikė netikslią ar suklastotą informaciją arba apgalvotai nepateikė informacijos, kuria remiantis galėjo būti parengtas neigiamas kreditingumo įvertinimas, arba tais atvejais, kai esama kitų pagrįstų priežasčių, suderinamų su Sąjungos teise. Nors būtų netinkama taikyti sankcijas vartotojams, jeigu jie negali pateikti tam tikros informacijos ar vertinimų arba jei jie nusprendžia nebetęsti paraiškos teikimo kreditui gauti proceso, valstybės narės turėtų galėti numatyti sankcijas dėl tų atvejų, kai vartotojai tyčia pateikia neišsamią arba neteisingą informaciją, kad jų kreditingumo įvertinimas būtų teigiamas, ypač tais atvejais, kai pateikus išsamią ir teisingą informaciją būtų buvęs gautas neigiamas kreditingumo įvertinimas ir kai vartotojas vėliau negali vykdyti sutarties sąlygų;

(59)

naudingas kreditingumo vertinimo elementas – kreditų duomenų bazės tikrinimas. Kai kurios valstybės narės reikalauja, kad kreditoriai įvertintų vartotojų kreditingumą atlikę patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje. Kreditoriai taip pat turėtų turėti galimybę tikrinti kreditų duomenų bazę kredito sutarties galiojimo laikotarpiu, išimtinai tik kad nustatytų ir įvertintų įsipareigojimų neįvykdymo tikimybę. Tokiam kreditų duomenų bazės tikrinimui turėtų būti taikomos tinkamos apsaugos priemonės siekiant užtikrinti, kad ja būtų naudojamasi vartotojo interesais atliekamo kredito rizikos ankstyvojo nustatymo ir jos pašalinimo tikslais, o ne renkant informaciją komercinėms deryboms. Vadovaudamiesi 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (14) kreditoriai turėtų informuoti vartotojus apie kreditų duomenų bazės patikrinimą prieš atlikdami tokį patikrinimą, vartotojai taip pat turėtų turėti teisę susipažinti su tokioje kreditų duomenų bazėje apie juos saugoma informacija, kad prireikus galėtų ištaisyti, ištrinti ar užblokuoti savo asmens duomenis, tvarkomus toje duomenų bazėje, jeigu jie neteisingi arba tvarkomi neteisėtai;

(60)

siekiant išvengti kreditorių konkurencijos iškraipymo, visiems kreditoriams, įskaitant kredito įstaigas arba ne kredito įstaigas, teikiančias kredito sutartis dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, nediskriminacinėmis sąlygomis turėtų būti užtikrinta prieiga prie visų viešųjų arba privačiųjų kreditų duomenų bazių, susijusių su vartotojais. Atitinkamai šios sąlygos neturėtų apimti reikalavimo kreditoriams būti įsisteigusiems kaip kredito įstaigoms. Turėtų ir toliau būti taikomos tokios prieigos sąlygos, kaip mokama prieiga prie duomenų bazės arba reikalavimai abipusiškumo principo pagrindu teikti informaciją duomenų bazei. Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama nustatyti, ar jų teritorijoje kredito tarpininkams gali būti suteikiama prieiga prie tokių duomenų bazių;

(61)

jei sprendimas, kuriuo atmetama paraiška gauti kreditą, yra paremtas duomenimis, gautais atlikus patikrinimą duomenų bazėje, arba tuo, kad joje trūksta duomenų, kreditorius turėtų apie tai informuoti vartotoją ir pateikti duomenų bazės, kurioje atliktas patikrinimas, pavadinimą ir jam pranešti visą kitą informaciją, kurios reikalaujama pagal Direktyvą 95/46/EB, kad vartotojas galėtų pasinaudoti teise susipažinti su toje duomenų bazėje tvarkomais savo asmens duomenimis ir, jei yra pagrindo, juos ištaisyti, ištrinti ar užblokuoti. Jei sprendimas, kuriuo atmetama paraiška gauti kreditą, yra grindžiamas neigiamu kreditingumo įvertinimu, kreditorius turėtų nepagrįstai nedelsdamas apie atmetimą pranešti vartotojui. Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama nuspręsti, ar jos reikalaus kreditorių pateikti papildomų paaiškinimų dėl atmetimo priežasčių. Vis dėlto iš kreditoriaus neturėtų būti reikalaujama pateikti tokią informaciją, jeigu tai draudžiama pagal kitus Sąjungos teisės aktus, kaip antai nuostatas dėl pinigų plovimo ar terorizmo finansavimo. Tokia informacija neturėtų būti pateikiama, jei tai prieštarautų viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo tikslams, pavyzdžiui, nusikaltimų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tikslams;

(62)

šioje direktyvoje asmens duomenų naudojimas aptariamas vartotojų kreditingumo vertinimo kontekste. Siekiant užtikrinti asmens duomenų apsaugą, atliekant tokius vertinimus vykdomai duomenų tvarkymo veiklai turėtų būti taikoma Direktyva 95/46/EB;

(63)

konsultacijų teikimas asmeniškai pritaikytos rekomendacijos forma yra atskira veiklos rūšis, kuri gali, bet neprivalo būti derinama su kitais kredito suteikimo arba tarpininkavimo jį suteikiant aspektais. Todėl tam, kad vartotojai galėtų suprasti jiems teikiamų paslaugų pobūdį, jie turėtų būti informuoti, ar jiems teikiamos ar gali būti suteiktos konsultacinės paslaugos bei kokiais atvejais tos paslaugos neteikiamos, taip pat ką tos paslaugas apima. Atsižvelgiant į tai, kokią svarbą vartotojai teikia vartojamiems terminams „konsultacija“ ir „konsultantai“, tikslinga, kad valstybėms narėms būtų leista uždrausti vartoti tuos ar panašius terminus, kai vartotojams teikiamos konsultacinės paslaugos. Tikslinga užtikrinti, kad valstybės narės nustatytų apsaugos priemones dėl tų atvejų, kai konsultacijos apibūdinamos kaip nepriklausomos, siekiant užtikrinti, kad aptartų produktų spektras ir užmokesčio sąlygos būtų proporcingi su tokiomis konsultacijomis siejamiems vartotojų lūkesčiams;

(64)

konsultacines paslaugas teikiantys asmenys turėtų laikytis tam tikrų standartų siekiant užtikrinti, kad vartotojui būtų pristatyti produktai, atitinkantys jo poreikius ir aplinkybes. Konsultacinės paslaugos turėtų būti pagrįstos sąžininga ir pakankamai išsamia siūlomų produktų analize, kai konsultacines paslaugas suteikia kreditoriai arba susietieji kredito tarpininkai, arba rinkoje esančių produktų analize, kai konsultacines paslaugas suteikia nesusietieji kredito tarpininkai. Konsultacines paslaugas teikiantys asmenys turėtų išmanyti tam tikrus nišinius produktus, kaip antai trumpalaikes paskolas, su sąlyga, kad pasiūlomas tam tikras tos specialios nišos produktų asortimentas ir kad tai, jog jie specializuojasi tų nišinių produktų srityje, būtų išaiškinama vartotojui. Bet kuriuo atveju kreditoriai ir kredito tarpininkai turėtų atskleisti vartotojui, ar rekomendacija pagrįsta tik jų pačių siūlomu produktų asortimentu, ar plačiu visoje rinkoje siūlomų produktų asortimentu, kad vartotojas suprastų, kuo grindžiama rekomendacija;

(65)

konsultacinės paslaugos turėtų būti pagrįstos tinkamu vartotojo finansinės padėties, pageidavimų ir tikslų žinojimu, grindžiamu reikalinga naujausia informacija ir pagrįstomis prielaidomis dėl rizikos, susijusios su vartotojo aplinkybėmis kredito sutarties galiojimo laikotarpiu. Valstybės narės turėtų galėti išaiškinti, kaip turi būti vertinamas tam tikro produkto tinkamumas teikiant konsultacines paslaugas;

(66)

galimybė vartotojui grąžinti kreditą prieš pasibaigiant galioti kredito sutarčiai gali būti svarbi skatinant konkurenciją vidaus rinkoje ir laisvą Sąjungos piliečių judėjimą, taip pat padedant per visą kredito sutarties galiojimo laikotarpį suteikti lankstumo, kurio reikia siekiant skatinti finansinį stabilumą, kaip nurodoma Finansų stabilumo tarybos rekomendacijose. Tačiau yra reikšmingų skirtumų tarp nacionalinių principų ir sąlygų, kuriais remdamiesi vartotojai gali grąžinti savo kreditą, taip pat sąlygų, kuriomis toks išankstinis kredito grąžinimas gali vykti. Nors pripažįstama, kad hipotekinio finansavimo mechanizmų ir siūlomų produktų esama daug ir įvairių, labai svarbu Sąjungos lygmeniu nustatyti tam tikrus išankstinio kredito grąžinimo standartus siekiant užtikrinti, kad vartotojai turėtų galimybę įvykdyti savo įsipareigojimus iki kredito sutartyje sutartos datos ir galėtų pasitikėdami palyginti pasiūlymus siekiant rasti geriausiai jų poreikius atitinkančius produktus. Todėl valstybės narės, priimdamos teisės aktus arba taikydamos kitas priemones, pavyzdžiui, įvesdamos sutartines nuostatas, turėtų užtikrinti, kad vartotojai turėtų teisę kreditą grąžinti anksčiau. Vis dėlto valstybės narės turėtų turėti galimybę apibrėžti pasinaudojimo tokia teise sąlygas. Šios sąlygos gali apimti naudojimosi šia teise laiko apribojimus, skirtingas sąlygas priklausomai nuo kredito palūkanų normos rūšies arba apribojimus, susijusius su aplinkybėmis, kuriomis galima pasinaudoti šia teise. Tais atvejais, kai išankstinis grąžinimas atliekamas per tą laikotarpį, kuriam yra nustatyta fiksuotoji palūkanų norma, galimybė pasinaudoti šia teise gali priklausyti nuo to, ar vartotojas turi kurį nors iš teisėtų interesų, apibrėžiamų atitinkamos valstybės narės. Toks teisėtas interesas gali atsirasti, pavyzdžiui, skyrybų ar nedarbo atveju. Valstybių narių nustatytose sąlygose gali būti numatyta, kad kreditorius turi teisę į teisingą ir objektyviai pagrįstą kompensaciją už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu kredito grąžinimu. Tais atvejais, kai valstybės narės numato, kad kreditorius turi teisę į kompensaciją, tokia kompensacija turėtų būti teisinga ir objektyviai pagrįsta kompensacija už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu kredito grąžinimu, pagal nacionalines taisykles dėl kompensavimo. Kompensacija neturėtų viršyti kreditoriaus finansinių nuostolių;

(67)

svarbu užtikrinti pakankamą skaidrumą, kad vartotojams būtų paaiškinama, kokio pobūdžio yra prisiimti įsipareigojimai finansinio stabilumo užtikrinimo tikslais, ir kokių yra lankstumo galimybių per kredito sutarties galiojimo laikotarpį. Be to, informacija apie kredito palūkanų normą vartotojui turėtų būti teikiama sutartinių santykių laikotarpiu ir ikisutartiniu laikotarpiu. Valstybės narės turėtų galėti palikti galioti arba priimti apribojimus ar draudimus kreditoriui vienašališkai keisti kredito palūkanų normą. Valstybės narės taip pat turėtų galėti nustatyti, kad tais atvejais, kai kredito palūkanų norma kinta, vartotojas turi teisę gauti patikslintą amortizavimo lentelę;

(68)

nors kredito tarpininkai atlieka pagrindinį vaidmenį platinant kredito sutartis dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto Sąjungoje, tebėra reikšmingų skirtumų tarp nacionalinių verslo etikos ir kredito tarpininkų priežiūros nuostatų, dėl kurių atsiranda kliūčių norint vidaus rinkoje pradėti ir vykdyti kredito tarpininkų veiklą. Tai, kad kredito tarpininkai negali laisvai veikti visoje Sąjungoje, trukdo tinkamai funkcionuoti kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto vidaus rinkai. Nors pripažįstama, kad kredito tarpininkavimo veikloje dalyvauja daug įvairių rūšių subjektų, labai svarbu Sąjungos lygmeniu turėti tam tikrus standartus siekiant užtikrinti aukšto lygio profesionalumą ir paslaugas;

(69)

prieš kredito tarpininkams pradedant vykdyti savo veiklą, jų atžvilgiu jų buveinės valstybės narės kompetentinga valdžios institucija turėtų pritaikyti įgaliojimo procesą ir jie turėtų būti nuolat prižiūrimi, siekiant užtikrinti, kad jie atitinka griežtus profesinius reikalavimus, susijusius bent su jų gebėjimais, gera reputacija ir profesinės civilinės atsakomybės draudimu. Tokie reikalavimai turėtų būti taikomi bent įstaigos lygmeniu. Vis dėlto valstybės narės gali išaiškinti, ar tokie įgaliojimo reikalavimai taikomi atskiriems to kredito tarpininko darbuotojams. Buveinės valstybė narė gali nustatyti papildomus reikalavimus, pavyzdžiui, kad kredito tarpininko akcininkai būtų geros reputacijos arba kad susietasis kredito tarpininkas gali būti susietas tik su vienu kreditoriumi, kai tie reikalavimai yra proporcingi ir suderinami su Sąjungos teise. Atitinkama informacija apie įgaliotuosius kredito tarpininkus taip pat turėtų būti įrašoma į viešą registrą. Susietieji kredito tarpininkai, kurie dirba tik su vienu kreditoriumi visiška ir besąlygine jo atsakomybe, turėtų turėti galimybę būti kompetentingos valdžios institucijos įgalioti globojant kreditoriui, kurio vardu jie veikia. Valstybės narės turėtų turėti teisę palikti galioti arba nustatyti apribojimus, susijusius su tam tikrų kredito tarpininkų teisine forma – ar tarpininkams leidžiama veikti tik kaip juridiniams ar kaip fiziniams asmenims. Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama nuspręsti, ar visi kredito tarpininkai įtraukiami į vieną registrą, ar reikia skirtingų registrų priklausomai nuo to, ar kredito tarpininkas yra susietasis, ar veikia kaip nepriklausomas kredito tarpininkas. Be to, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama palikti galioti arba nustatyti apribojimus, susijusius su vieno ar kelių kreditoriaus (-ių) atžvilgiu susietų kredito tarpininkų galimybe imti iš vartotojų mokesčius;

(70)

kai kuriose valstybėse narės kredito tarpininkai gali nuspręsti naudotis paskirtųjų atstovų paslaugomis veiklai jų vardu vykdyti. Valstybės narės turėtų turėti galimybę taikyti šioje direktyvoje nustatytą specialią tvarką dėl paskirtųjų atstovų. Tačiau valstybėms narėms turėtų būti leidžiama nenustatyti tokios tvarkos arba leisti kitiems subjektams atlikti panašias į paskirtųjų atstovų funkcijas, jeigu tiems subjektams taikoma tokia pat tvarka kaip kredito tarpininkams. Pagal šioje direktyvoje nustatytas paskirtųjų atstovų taisykles valstybės narės neįpareigojamos leisti paskirtiesiems atstovams vykdyti veiklą jų teritorijoje, išskyrus atvejus, kai tokie paskirtieji atstovai pagal šią direktyvą laikomi kredito tarpininkais;

(71)

siekiant užtikrinti, kad kompetentingų valdžios institucijų vykdoma priežiūra būtų veiksminga, kredito tarpininkai, turintys juridinio asmens statusą, turėtų būti įgalioti valstybėje narėje, kurioje jie turi savo registruotąją būstinę. Kredito tarpininkas, kuris nėra juridinis asmuo, turėtų būti įgaliotas valstybėje narėje, kurioje yra jo pagrindinė buveinė. Be to, valstybės narės turėtų reikalauti, kad kredito tarpininko pagrindinė buveinė visuomet būtų buveinės valstybėje narėje ir kad kredito tarpininkas faktiškai veiktų šioje valstybėje narėje;

(72)

įgaliojimo reikalavimai turėtų sudaryti sąlygas kredito tarpininkams veikti kitose valstybėse narėse pagal įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas principus, jeigu kompetentingos valdžios institucijos vadovavosi atitinkama pranešimų teikimo tvarka. NET tais atvejais, kai valstybės narės nusprendžia įgalioti visus atskirus kredito tarpininko darbuotojus, pranešimas apie ketinimą teikti paslaugas turėtų būti teikiamas kredito tarpininko, o ne atskiro darbuotojo lygmeniu. Vis dėlto nors šioje direktyvoje nustatomi visų įgaliotųjų kredito tarpininkų, įskaitant tik su vienu kreditoriumi susietuosius kredito tarpininkus, veiklos visoje Sąjungoje principai, šia direktyva nėra nustatomi paskirtųjų atstovų veiklos principai. Todėl paskirtieji atstovai, norintys vykdyti veiklą kitoje valstybėje narėje, turėtų atitikti šioje direktyvoje nustatytus kredito tarpininkų įgaliojimo reikalavimus;

(73)

kai kuriose valstybėse narėse kredito tarpininkai gali vykdyti veiklą, susijusią su kredito sutartimis, kurias siūlo tiek ne kredito įstaigos, tiek kredito įstaigos. Įgaliotiesiems kredito tarpininkams iš esmės turėtų būti leidžiama vykdyti veiklą visoje Sąjungos teritorijoje. Tačiau buveinės valstybės narės kompetentingų valdžios institucijų įgaliojimu kredito tarpininkams neturėtų būti leidžiama teikti paslaugų, susijusių su ne kredito įstaigų siūlomomis kredito sutartimis, vartotojui toje valstybėje narėje, kur tokių ne kredito įstaigų veikla nėra leidžiama;

(74)

valstybės narės turėtų galėti nustatyti, kad asmenims, kurie greta profesinės veiklos atsitiktiniais atvejais vykdo kredito tarpininkavimo veiklą, pavyzdžiui, advokatams arba notarams, nėra taikoma šioje direktyvoje nustatyta įgaliojimo procedūra, su sąlyga, kad ta profesinė veikla yra reglamentuota ir atitinkamomis taisyklėmis nedraudžiama atsitiktiniais atvejais greta atlikti ir kredito tarpininkavimo veiklą. Vis dėlto toks šioje direktyvoje nustatytos įgaliojimo procedūros netaikymas turėtų reikšti, kad minėtiems asmenims negalima pasinaudoti šioje direktyvoje nustatyta paso tvarka. Asmenys, kurie greta savo profesinės veiklos atsitiktiniais atvejais tik pristato ar nukreipia vartotoją kreditoriui arba kredito tarpininkui, pavyzdžiui, nurodo vartotojui, kad yra tam tikras kreditorius ar kredito tarpininkas, tam tikro kreditoriaus ar kredito tarpininko siūlomas tam tikros rūšies produktas, ir plačiau nereklamuoja arba nepristato, nesiūlo, neatlieka parengiamojo darbo dėl kredito sutarties ir jos nesudaro, neturėtų būti laikomi kredito tarpininkais pagal šią direktyvą. Skolininkai, kurie subrogacijos tvarka tik perduoda kredito sutartį vartotojui ir nevykdo jokios kredito tarpininkavimo veiklos, taip pat neturėtų būti laikomi kredito tarpininkais pagal šią direktyvą;

(75)

siekdamos užtikrinti vienodas kreditorių veiklos sąlygas ir skatinti finansinį stabilumą bei atsižvelgdamos į būsimą tolesnį derinimą, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų nustatytos tinkamos priemonės, taikomos ne kredito įstaigų, teikiančių kredito sutartis dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, įgaliojimui ir priežiūrai. Laikantis proporcingumo principo šioje direktyvoje neturėtų būti nustatomos išsamios sąlygos, taikomos kreditorių, kurie teikia tokias sutartis ir kurie nėra kredito įstaigos, kaip apibrėžta 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms (15), įgaliojimui ar priežiūrai; tokių įstaigų, veiklą vykdančių Sąjungoje, skaičius šiuo metu yra nedidelis, taip pat nedidelė ir jų rinkos dalis bei valstybių narių, kuriose jos veikia, skaičius, ypač prasidėjus finansų krizei. Be to, dėl tos pačios priežasties šioje direktyvoje nereikėtų numatyti paso tvarkos, taikytinos tokioms įstaigoms;

(76)

valstybės narės turėtų nustatyti taisykles dėl sankcijų, taikomų pažeidus pagal šią direktyvą priimtas nacionalines nuostatas, ir užtikrinti, kad jos būtų įgyvendinamos. Nors sankcijų nustatymas paliekamas valstybių narių nuožiūrai, numatytos sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios;

(77)

vartotojai turėtų turėti galimybę pasinaudoti neteismine skundų pateikimo ir teisių gynimo tvarka kreditorių ir vartotojų, taip pat kredito tarpininkų ir vartotojų ginčams, kilusiems dėl šioje direktyvoje nustatytų teisių ir pareigų, spręsti. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad dalyvavimas tokiose alternatyviose ginčų sprendimo procedūrose kreditoriams ir kredito tarpininkams nebūtų neprivalomas. Siekdamos užtikrinti sklandų alternatyvių ginčų sprendimo procedūrų veikimą tarpvalstybinės veiklos bylose valstybės narės turėtų reikalauti ir skatinti, kad įstaigos, atsakingos už neteisminį skundų sprendimą ir teisių gynimą, bendradarbiautų. Tokiomis aplinkybėmis valstybių narių neteisminio skundų pateikimo ir teisių gynimo įstaigos turėtų būti skatinamos dalyvauti nacionalinių neteisminio sprendimo sistemų finansinių ginčų sprendimo tinkle (FIN-NET), skirtame spręsti vartotojų ir finansinių paslaugų teikėjų ginčus;

(78)

siekiant užtikrinti nuoseklų derinimą ir atsižvelgti į kredito sutarčių rinkų, kredito produktų raidos ar ekonominių sąlygų pokyčius, ir kad būtų galima papildomai nustatyti tam tikrus reikalavimus šioje direktyvoje, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl dalinio standartinės formuluotės arba ESIL pildymo instrukcijų keitimo ir dėl dalinio pastabų pakeitimo arba prielaidų, naudojamų apskaičiuoti BKKMN, atnaujinimo. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais. Atlikdama su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą ir rengdama jų tekstus Komisija turėtų užtikrinti, kad atitinkami dokumentai būtų vienu metu, laiku ir tinkamai perduodami Europos Parlamentui ir Tarybai;

(79)

siekiant palengvinti kredito tarpininkų galimybes teikti savo paslaugas tarpvalstybiniu mastu, kompetentingų valdžios institucijų tarpusavio bendradarbiavimo, informacijos mainų ir ginčų sprendimo tikslais kompetentingos valdžios institucijos, atsakingos už kredito tarpininkų įgaliojimą, turėtų būti tos institucijos, kurių veiklą koordinuoja Europos priežiūros institucija (Europos bankininkystės institucija) (toliau – EBI), kaip nustatyta 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1093/2010, kuriuo įsteigiama Europos priežiūros institucija (Europos bankininkystės institucija) (16), arba kitos nacionalinės valdžios institucijos, jeigu jos bendradarbiauja su valdžios institucijomis koordinuojant EBI jų pareigoms pagal šią direktyvą atlikti;

(80)

valstybės narės turėtų paskirti kompetentingas valdžios institucijas, įgaliotas užtikrinti šios direktyvos vykdymą ir užtikrinti, kad joms būtų suteikti tyrimo ir vykdymo užtikrinimo įgaliojimai bei tinkami ištekliai, būtini jų pareigoms atlikti. Kompetentingos valdžios institucijos turėtų galėti dėl tam tikrų šios direktyvos aspektų imtis veiksmų kreipdamosi į kompetentingus priimti teisinį sprendimą teismus, įskaitant, atitinkamais atvejais, pateikiant apeliaciją. Tai valstybėms narėms galėtų sudaryti galimybę, visų pirma tuo atveju, kai šios direktyvos nuostatos yra perkeltos į civilinę teisę, šių nuostatų vykdymo užtikrinimą patikėti pirmiau nurodytoms įstaigoms ir teismams. Valstybės narės turėtų turėti teisę paskirti įvairias kompetentingas valdžios institucijas, kad būtų užtikrintas įvairių šioje direktyvoje nustatytų įsipareigojimų vykdymas. Pavyzdžiui, kai kurių nuostatų atžvilgiu valstybės narės galėtų paskirti kompetentingas valdžios institucijas, atsakingas už vartotojų apsaugos vykdymo užtikrinimą, o kitų nuostatų atžvilgiu jos galėtų nuspręsti paskirti rizikos ribojimo priežiūros institucijas. Įvairių kompetentingų valdžios institucijų paskyrimo galimybė neturėtų daryti poveikio pareigoms dėl nuolatinės priežiūros ir kompetentingų valdžios institucijų bendradarbiavimo, kaip numatyta šioje direktyvoje;

(81)

veiksmingą šios direktyvos veikimą, taip pat pažangą kuriant kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto vidaus rinką, kurioje teikiama aukšto lygio vartotojų apsauga, reikės peržiūrėti. Atliekant peržiūrą, be kitų dalykų, turėtų būti vertinama atitiktis šiai direktyvai ir jos poveikis, vertinama, ar direktyvos taikymo sritis tebėra tinkama, analizuojama, kaip ne kredito įstaigos teikia kredito sutartis, ir vertinama, ar reikia papildomų priemonių, įskaitant paso tvarkos taikymą ne kredito įstaigoms, poreikio nustatyti papildomas teises ir pareigas, susijusias su kredito sutarčių posutartiniu laikotarpiu, nagrinėjimą;

(82)

valstybėms narėms veikiant atskirai greičiausiai būtų sukurtos skirtingos taisyklės, kurios galėtų pakenkti vidaus rinkos veikimui arba jam sukelti naujų kliūčių. Kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. sukurti veiksmingą ir konkurencingą kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto vidaus rinką, tuo pačiu metu užtikrinant aukšto lygio vartotojų apsaugą, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl siūlomo veiksmo veiksmingumo to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(83)

valstybės narės gali nuspręsti tam tikrus šioje direktyvoje reguliuojamus aspektus, pavyzdžiui, vartotojo kreditingumo vertinimą, į nacionalinę teisę perkelti rizikos ribojimo teisės aktais, o kitus aspektus – civilinės ar baudžiamosios teisės aktais, pavyzdžiui, pareigas, susijusias su atsakingu skolinimusi;

(84)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. Bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (17) valstybės narės pagrįstais atvejais įsipareigojo prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudėtinių dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(85)

vadovaujantis 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (18) 28 straipsnio 2 dalimi Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas pateikė nuomonę 2011 m. liepos 25 d. (19),

a)

kredito sutartims, užtikrintoms hipoteka arba kita panašia valstybėje narėje įprastai naudojama garantija gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu arba užtikrintoms su gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu susijusia teise, ir

b)

kredito sutartims, kurių paskirtis – įgyti arba išlaikyti teises į žemės arba esamo ar projektuojamo statinio nuosavybę.

a)

pajamų iš įkeisto turto kredito sutartims, pagal kurias kreditorius:

b)

kredito sutartims, kai savo darbuotojams kreditą suteikia darbdavys, kuriam kreditavimas yra nepagrindinė veikla, ir kai tokia kredito sutartis siūloma be palūkanų arba su mažesne nei rinkoje vyraujanti BKKMN ir paprastai nėra siūloma visuomenei;

c)

kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išskyrus tuos, kuriais padengiamos tiesiogiai su kredito užtikrinimu susijusios išlaidos;

d)

kredito sutartims, kurios yra sudarytos kredito su galimybe pereikvoti sąskaitos lėšas forma ir pagal kurias kreditas turi būti grąžintas per vieną mėnesį;

e)

kredito sutartims, kurios yra sudarytos pagal susitarimą, pasiektą teisme arba kitoje valstybės institucijoje;

f)

kredito sutartims, kurios yra susijusios su nemokamai atidėtu esamos skolos mokėjimu ir kurioms netaikomas 1 dalies a punktas.

a)

11 ir 14 straipsnių ir II priedo vartojimo kredito sutartims, užtikrintoms hipoteka arba kita panašia valstybėje narėje įprastai naudojama garantija gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu arba užtikrintoms su gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu susijusia teise, kurių paskirtis nėra įgyti arba išlaikyti teisę į gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą, su sąlyga, kad tos valstybės narės tokioms kredito sutartims taiko Direktyvos 2008/48/EB 4 straipsnį, 5 straipsnį ir II bei III priedus;

b)

šios direktyvos kredito sutartims dėl turto, kai kredito sutartyje nustatyta, kad šio nekilnojamojo turto vartotojas arba vartotojo šeimos narys negali bet kuriuo metu naudoti kaip namo, buto arba kitos gyvenamosios vietos ir kad jis turi būti naudojamas kaip namas, butas arba kita gyvenamoji vieta pagal nuomos sutartį;

c)

šios direktyvos kredito sutartims dėl kreditų, kurie pagal įstatymų nuostatą, kuria siekiama bendro intereso, suteikiami tam tikros visuomenės dalies atstovams be palūkanų arba taikant mažesnę nei rinkoje vyraujančią skolinimosi normą, arba kitomis sąlygomis, kurios vartotojui yra palankesnės nei rinkoje vyraujančios sąlygos ir kurios suteikiamos taikant ne didesnę nei rinkoje vyraujančią skolinimosi normą;

d)

šios direktyvos trumpalaikėms paskoloms;

e)

šios direktyvos kredito sutartims, kai kreditorius yra organizacija, kuriai taikoma Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 5 dalis.

a)

fizinis asmuo, dirbantis kreditoriui arba kredito tarpininkui, tiesiogiai dalyvaujantis veikloje, kuriai taikoma ši direktyva arba palaikantis ryšius su vartotojais vykdant veiklą, kuriai taikoma ši direktyva;

b)

fizinis asmuo, dirbantis paskirtajam atstovui, palaikantis ryšius su vartotojais vykdant veiklą, kuriai taikoma ši direktyva;

c)

fizinis asmuo, tiesiogiai vadovaujantis a ir b punktuose nurodytiems fiziniams asmenims arba prižiūrintis jų darbą;

a)

kai kreditorius arba kredito tarpininkas yra fizinis asmuo – valstybė narė, kurioje yra jo pagrindinė buveinė;

b)

kai kreditorius arba kredito tarpininkas yra juridinis asmuo – valstybė narė, kurioje yra jo registruotoji buveinė, arba, jeigu pagal savo nacionalinę teisę jis registruotosios buveinės neturi, – valstybė narė, kurioje yra jo pagrindinė buveinė;

a)

kompetentingos valdžios institucijos, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 1093/2010 4 straipsnio 2 dalyje;

b)

valdžios institucijos, kurios nėra a punkte nurodytos kompetentingos valdžios institucijos, jei nacionaliniuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose reikalaujama, kad tos valdžios institucijos, kai būtina, bendradarbiautų su a punkte nurodytomis kompetentingomis valdžios institucijomis siekdamos vykdyti savo pareigas pagal šią direktyvą, be kita ko, bendradarbiavimo su Europos priežiūros institucija (Europos bankininkystės institucija) (toliau – EBI), kaip reikalaujama pagal šią direktyvą, tikslais.

a)

tiesiogiai pačios arba prižiūrimos teisminių institucijų arba

b)

kreipdamosi į teismus, kurie turi kompetenciją priimti reikiamą sprendimą, įskaitant, kai tinkama, pateikdamos apeliaciją, jei prašymas priimti reikiamą sprendimą yra nesėkmingas, išskyrus dėl 9, 29, 32, 33, 34 ir 35 straipsnių.

a)

atlyginimų politika dera su patikimu ir veiksmingu rizikos valdymu ir skatina tokį valdymą, bet neskatina prisiimti rizikos, kuri viršytų kreditoriaus priimtinos rizikos lygį;

b)

atlyginimų politika dera su kreditoriaus verslo strategija, tikslais, vertybėmis ir ilgalaikiais interesais ir apima priemones, skirtas išvengti interesų konfliktų, visų pirma nustatant, kad atlyginimas nepriklauso nuo patvirtintų paraiškų skaičiaus ar santykinės dalies.

i)

per filialą – priimančioji valstybė narė atsako už filialo darbuotojams taikytiną būtiniausių žinių ir gebėjimų reikalavimų nustatymą;

ii)

naudodamasis laisve teikti paslaugas – buveinės valstybė narė atsako už darbuotojams taikytinų būtiniausių žinių ir gebėjimų reikalavimų nustatymą pagal III priedą, vis dėlto priimančioji valstybė narė gali nustatyti būtiniausius žinių ir gebėjimų reikalavimus dėl tų reikalavimų, kurie nurodyti III priedo 1 dalies b, c, e ir f punktuose.

a)

kreditoriaus arba, kai taikoma, kredito tarpininko arba paskirtojo atstovo tapatybė;

b)

kai taikoma, kad kredito sutartis bus užtikrinta hipoteka arba kita panašia valstybėje narėje įprastai naudojama garantija gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu arba su gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu susijusia teise;

c)

kredito palūkanų norma, nurodant, ar ji yra fiksuotoji, kintamoji arba jų derinys, kartu su duomenimis apie visus mokesčius, įtrauktus į bendrą kredito kainą vartotojui;

d)

bendra kredito suma;

e)

BKKMN, kuri reklamoje nurodoma bent tokiu pačiu gerai matomu būdu kaip ir bet kuri palūkanų norma;

f)

kai taikoma – kredito sutarties trukmė;

g)

kai taikoma – dalinių įmokų suma;

h)

kai taikoma – bendra vartotojo mokama suma;

i)

kai taikoma – dalinių įmokų skaičius;

j)

kai taikoma – įspėjimas, kad galimi valiutos kurso svyravimai gali turėti įtakos vartotojo mokamai sumai.

a)

atidarytų arba išlaikytų mokėjimo arba taupomąją sąskaitą, kai vienintelis tokios sąskaitos tikslas yra kaupti kapitalą siekiant grąžinti kreditą, aptarnauti kreditą arba sutelkti lėšas kreditui gauti arba suteikti papildomą garantiją kreditoriui mokėjimo įsipareigojimų nevykdymo atveju;

b)

įsigytų arba saugotų investicinį produktą arba privatų pensijos produktą, kai toks produktas, kuris visų pirma teikia pajamas investuotojui išėjus į pensiją, taip pat suteikia papildomą garantiją kreditoriui įsipareigojimų neįvykdymo atveju arba yra skirtas kaupti kapitalą siekiant grąžinti kreditą, aptarnauti kreditą arba sutelkti lėšas kreditui gauti;

c)

tam, kad gautų kreditą, sudarytų atskirą kredito sutartį kartu su bendros nuosavybės kredito sutartimi.

a)

informacijos teikėjo tapatybė ir geografinis adresas;

b)

tikslai, kuriems gali būti naudojamas kreditas;

c)

garantijos formos, įskaitant, kai taikoma, galimybę įkeisti kitoje valstybėje narėje esantį turtą;

d)

galima kredito sutarčių trukmė;

e)

siūlomos kredito palūkanų normos rūšys, nurodant, ar ji yra fiksuotoji, kintamoji arba jų derinys, ir pateikiant trumpą fiksuotosios ir kintamosios palūkanų normos aprašymą, įskaitant susijusias pasekmes vartotojui;

f)

jei paskolos teikiamos užsienio valiuta – nurodoma užsienio valiuta arba valiutos, įskaitant pasekmių vartotojui, jei kreditas išreikštas užsienio valiuta, paaiškinimą;

g)

tipinis bendros kredito sumos, bendros kredito kainos vartotojui, bendros vartotojo mokamos sumos ir BKKMN pavyzdys;

h)

nurodomos galimos kitos su kredito sutartimi susijusios apmokėtinos išlaidos, neįtrauktos į bendrą kredito kainą vartotojui;

i)

įvairios galimybės grąžinti kreditą kreditoriui (įskaitant reguliarių grąžinimo dalinių įmokų skaičių, periodiškumą ir sumą);

j)

kai taikoma, aiškus ir glaustas teiginys, kad kredito sutarties sąlygų vykdymas neužtikrina, jog visos kredito sumos bus grąžintos pagal kredito sutartį;

k)

su išankstiniu grąžinimu tiesiogiai susijusių sąlygų aprašymas;

l)

ar būtinas turto vertinimas ir, kai taikoma, kas yra atsakingas užtikrinti, kad vertinimas būtų atliktas, ir ar vartotojas turės su tuo susijusių išlaidų;

m)

nurodomos papildomos paslaugos, kurias vartotojas privalo pirkti kreditui gauti arba jam gauti pagal skelbiamas nuostatas ir sąlygas, ir, kai taikoma, paaiškinimas, kad papildomas paslaugas galima pirkti iš paslaugų teikėjo, kuris nėra kreditorius, ir

n)

bendro pobūdžio įspėjimas dėl galimų su kredito sutartimis susijusių įsipareigojimų neįvykdymo pasekmių.

a)

nedelsdamas po to, kai vartotojas pagal 20 straipsnį pateikė reikiamą informaciją apie savo poreikius, finansinę padėtį ir pageidavimus, ir

b)

likus pakankamai laiko iki tol, kol kredito sutartis arba pasiūlymas vartotojui tampa įpareigojančiu.

a)

ESIL nebuvo vartotojui pateiktas anksčiau arba

b)

pasiūlymo ypatybės skiriasi nuo informacijos, nurodytos anksčiau pateiktame ESIL.

a)

pasiūlymas yra įpareigojantis kreditoriui apsvarstymo laikotarpiu ir

b)

vartotojas gali priimti pasiūlymą bet kuriuo apsvarstymo laikotarpio metu.

a)

kredito tarpininko tapatybę ir geografinį adresą;

b)

registrą, kuriame jis įregistruotas, kai taikoma, registracijos numerį ir tokios registracijos patikrinimo būdą;

c)

ar kredito tarpininkas yra susietas tik su vienu ar keliais kreditoriais arba dirba tik vienam ar keliems kreditoriams. Kai kredito tarpininkas yra susietas tik su vienu arba keliais kreditoriais arba dirba tik vienam arba keliems kreditoriams, jis nurodo kreditoriaus (-ių), kurio (-ių) vardu jis veikia, pavadinimą (-us). Kredito tarpininkas gali pateikti informaciją, kad jis yra nepriklausomas, jeigu jis vykdo sąlygas, nustatytas pagal 22 straipsnio 4 dalį;

d)

ar kredito tarpininkas siūlo konsultacines paslaugas;

e)

kai taikoma, mokestį, kurį vartotojas moka kredito tarpininkui už jo paslaugas, arba jeigu to neįmanoma padaryti, mokesčio apskaičiavimo metodą;

f)

procedūras, pagal kurias vartotojai arba kiti suinteresuotieji asmenys gali pateikti vidaus skundus dėl kredito tarpininkų veiksmų, ir prireikus neteisminio skundų nagrinėjimo ir teisių gynimo priemones;

g)

kai taikoma, esamus komisinius arba kitas paskatas, kuriuos kreditoriai arba trečiosios šalys moka kredito tarpininkui už su kredito sutartimi susijusias jų paslaugas, ir, jei žinoma, jų sumą. Kai informacijos pateikimo metu suma nežinoma, kredito tarpininkas informuoja vartotoją, kad faktinė suma bus nurodyta ESIL vėlesniame etape.

a)

ikisutartinė informacija, kuri turi būti teikiama:

b)

pagrindinės siūlomų produktų ypatybės;

c)

konkretus poveikis, kurį siūlomi produktai gali sukelti vartotojui, be kita ko, jo mokėjimo įsipareigojimų neįvykdymo pasekmės ir

d)

kai papildomos paslaugos grupuojamos su kredito sutartimi, ar kiekvieną sugrupuoto paketo sudedamąją dalį galima atskirai nutraukti ir tokio nutraukimo pasekmės vartotojui.

a)

kreditorius suteiktų vartotojui kreditą tik tuo atveju, jei kreditingumo vertinimo rezultatai rodo, jog pagal kredito sutartį prisiimti įsipareigojimai, tikėtina, bus įvykdyti taip, kaip reikalaujama pagal tą sutartį;

b)

vadovaudamasis Direktyvos 95/46/EB 10 straipsniu, kreditorius iš anksto praneštų vartotojui, kad bus tikrinama duomenų bazė;

c)

jei paraiška gauti kreditą atmetama, kreditorius nedelsdamas vartotojui praneštų apie jos atmetimą ir, kai taikoma, kad sprendimas priimamas remiantis automatine duomenų analize. Jeigu paraiška atmesta remiantis duomenų bazės patikrinimo rezultatais, kreditorius vartotojui praneša tokio patikrinimo rezultatus ir duomenis apie duomenų bazę, kurioje atliktas patikrinimas.

a)

ar rekomendacija bus parengta remiantis tik jų pačių produktų grupės analize pagal 3 dalies b punktą ar įvairių visoje rinkoje siūlomų produktų grupės analize pagal 3 dalies c punktą, kad vartotojas galėtų suprasti, kuo remiantis parengta rekomendacija;

b)

kai taikoma, už konsultacines paslaugas vartotojo mokamą mokestį arba, jei informacijos pateikimo metu sumos nustatyti neįmanoma, taikomą sumos apskaičiavimo metodą.

a)

kreditoriai, kredito tarpininkai arba paskirtieji atstovai gautų reikiamą informaciją apie vartotojo asmeninę ir finansinę padėtį, pageidavimus ir tikslus, kad galėtų rekomenduoti tinkamas kredito sutartis. Toks vertinimas grindžiamas tuo momentu turima naujausia informacija ir jame atsižvelgiama į pagrįstas prielaidas apie vartotojo padėčiai gresiančią riziką siūlomos kredito sutarties galiojimo laikotarpiu;

b)

kreditoriai, susietieji kredito tarpininkai arba susietųjų kredito tarpininkų paskirtieji atstovai apsvarstytų galimybę pasiūlyti pakankamai daug kredito sutarčių savo produktų grupėje ir rekomenduotų tinkamą kredito sutartį arba kelias tinkamas kredito sutartis savo produktų grupėje pagal vartotojo poreikius, finansinę padėtį ir asmenines aplinkybes;

c)

nesusietieji kredito tarpininkai arba nesusietųjų kredito tarpininkų paskirtieji atstovai išanalizuotų pakankamai daug rinkoje siūlomų kredito sutarčių ir rekomenduotų rinkoje siūlomą tinkamą kredito sutartį arba kelias tinkamas kredito sutartis pagal vartotojo poreikius, finansinę padėtį ir asmenines aplinkybes;

d)

kreditoriai, kredito tarpininkai arba paskirtieji atstovai veiktų taip, kad vartotojo interesai būtų tenkinami geriausiu būdu:

e)

kreditoriai, kredito tarpininkai arba paskirtieji atstovai pateiktų vartotojui popieriuje arba kitoje patvariojoje laikmenoje įrašytą pateiktą rekomendaciją.

a)

kreditoriai, kredito tarpininkai arba paskirtieji atstovai apsvarsto galimybę pasiūlyti pakankamai daug rinkoje siūlomų kredito sutarčių ir

b)

kreditoriams, kredito tarpininkams arba paskirtiesiems atstovams už tas konsultacines paslaugas neatlyginama.

a)

vykdantiems 4 straipsnio 5 punkte nurodytą kredito tarpininkavimo veiklą arba teikiantiems konsultacines paslaugas, jei ta veikla vykdoma ar paslaugos teikiamos greta profesinės veiklos atsitiktiniais atvejais ir reguliuojama teisinių ar norminių nuostatų arba šios profesijos veiklą reglamentuojančio etikos kodekso, nedraudžiančių vykdyti tos veiklos ar teikti tų paslaugų;

b)

teikiantiems konsultacines paslaugas, susijusias su esamos skolos valdymu, kurie yra nemokumo specialistai, kai tą veiklą reguliuoja teisinės arba norminės nuostatos, arba teikiantiems viešąsias ar savanoriškas konsultacines paslaugas, kurios nėra teikiamos komerciniais tikslais, arba

c)

teikiantiems konsultacines paslaugas, kurie nėra kreditoriai, kredito tarpininkai arba paskirtieji atstovai, kai tokius asmenis įgalioja ir jų veiklą prižiūri kompetentingos valdžios institucijos remdamosi pagal šią direktyvą kredito tarpininkams taikomais reikalavimais.

a)

vartotojas turėtų teisę kredito sutartį konvertuoti į kitą valiutą nustatytomis sąlygomis arba

b)

būtų įdiegtos kitos priemonės siekiant apriboti valiutos kurso riziką, kuri pagal kredito sutartį kyla vartotojui.

a)

valiuta, kuria vartotojas iš pradžių gauna pajamas arba turi turto, iš kurių bus grąžinamas kreditas, nurodyta tuo metu, kai buvo atliktas naujausias kreditingumo vertinimas dėl kredito sutarties, arba

b)

valstybės narės, kurioje vartotojas nuolat gyveno kredito sutarties sudarymo metu arba kurioje šiuo metu nuolat gyvena, valiuta.

a)

apskaičiuojant kredito palūkanų normą taikomi bet kurie indeksai arba orientacinės palūkanų normos būtų aiškūs, prieinami, objektyvūs ir juos galėtų patikrinti kredito sutarties šalys bei kompetentingos valdžios institucijos ir

b)

ankstesnius duomenis apie indeksus, naudojamus apskaičiuoti kredito palūkanų normas, išsaugotų arba šiuos indeksus skelbiančios įstaigos, arba kreditoriai.

a)

Kredito tarpininkai apsidraudžia profesinės civilinės atsakomybės draudimu, galiojančiu teritorijose, kuriose jie teikia paslaugas, arba pasirūpina kuria nors kita panašia garantija nuo atsakomybės už profesinį aplaidumą. Tačiau susietųjų kredito tarpininkų atveju buveinės valstybė narė gali nustatyti, kad tokį draudimą arba panašią garantiją gali suteikti kreditorius, suteikęs kredito tarpininkui įgaliojimus veikti.

Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti ir prireikus iš dalies keisti techninius reguliavimo standartus, kuriais nustatoma šio punkto pirmoje pastraipoje nurodyto profesinės civilinės atsakomybės draudimo arba panašios garantijos minimali piniginė suma. Tie techniniai reguliavimo standartai priimami vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 1093/2010 10–14 straipsniais.

Ne vėliau kaip 2014 m. rugsėjo 21 d. EBI parengia techninių reguliavimo standartų, kuriais nustatoma šio punkto pirmoje pastraipoje nurodyto profesinės civilinės atsakomybės draudimo arba panašios garantijos minimali piniginė suma, projektus, kurie pateikiami Komisijai. Pirmą kartą ne vėliau kaip 2018 m. kovo 21 d., o vėliau kas dvejus metus EBI peržiūri ir prireikus parengia techninių reguliavimo standartų, kuriais iš dalies keičiama šio punkto pirmoje pastraipoje nurodyto profesinės civilinės atsakomybės draudimo arba panašios garantijos minimali piniginė suma, projektus, kurie pateikiami Komisijai.

b)

Kaip kredito tarpininkas įsisteigęs fizinis asmuo, kaip juridinis asmuo įsisteigusio kredito tarpininko valdybos nariai arba kredito tarpininko, kuris yra juridinis asmuo, bet neturi valdybos, ir įstaigoje lygiavertes užduotis vykdantys fiziniai asmenys turi turėti gerą reputaciją. Būtiniausi reikalavimai – neturėti teistumo arba jokio kito teistumui pagal nacionalinius įstatymus prilyginamo įrašo dėl sunkios nusikalstamos veikos, susijusios su nusikaltimais nuosavybei arba kitais nusikaltimais, susijusiais su finansine veikla, ir neturi būti anksčiau paskelbti bankrutavusiais, išskyrus tuos atvejus, kai jie buvo reabilituoti pagal nacionalinę teisę.

c)

Kaip kredito tarpininkas įsisteigęs fizinis asmuo, kaip juridinis asmuo įsisteigusio kredito tarpininko valdybos nariai arba kredito tarpininko, kuris yra juridinis asmuo, bet neturi valdybos, ir lygiavertes užduotis vykdantys fiziniai asmenys turi turėti tinkamo lygio žinių ir gebėjimų kredito sutarčių srityje. Buveinės valstybė narė tinkamą žinių ir gebėjimų lygį nustato vadovaudamasi III priede nustatytais principais.

a)

vadovybei priklausančių asmenų, kurie atsako už tarpininkavimo veiklą, vardai ir pavardės. Valstybės narės gali reikalauti, kad būtų registruojami visi fiziniai asmenys, tiesiogiai dirbantys su klientais įmonėje, kuri užsiima kredito tarpininkavimo veikla;

b)

valstybės narės, kuriose kredito tarpininkas vykdo veiklą pagal įsisteigimo laisvės arba laisvės teikti paslaugas taisykles ir apie kurią kredito tarpininkas informavo buveinės valstybės narės kompetentingą valdžios instituciją pagal 32 straipsnio 3 dalį;

c)

ar kredito tarpininkas yra susietasis ar ne.

a)

kiekvienas kredito tarpininkas, kuris yra juridinis asmuo, savo pagrindinę buveinę turėtų toje pačioje valstybėje narėje, kurioje yra jo registruotoji būstinė, jeigu pagal savo nacionalinę teisę jis turi registruotąją būstinę;

b)

kiekvienas kredito tarpininkas, kuris nėra juridinis asmuo, arba kiekvienas kredito tarpininkas, kuris yra juridinis asmuo, tačiau pagal savo nacionalinę teisę neturi registruotosios būstinės, savo pagrindinę buveinę turėtų toje valstybėje narėje, kurioje jis faktiškai vykdo savo pagrindinę veiklą.

a)

aiškiai atsisako įgaliojimo arba per pastaruosius šešis mėnesius nevykdė 4 straipsnio 5 dalyje nustatytos kredito tarpininkavimo veiklos ir neteikė konsultacinių paslaugų, išskyrus atvejus, kai atitinkama valstybė narė numatė, kad tokiais atvejais įgaliojimas netenka galios;

b)

įgaliojimą gavo pateikęs klaidingą arba klaidinančią informaciją ar pasinaudojęs kitomis netinkamomis priemonėmis;

c)

nebeatitinka reikalavimų, pagal kuriuos buvo suteiktas įgaliojimas;

d)

priskiriamas vienam iš atvejų, kuriais pagal nacionalinę teisę į šios direktyvos taikymo sritį nepatenkančių klausimų atžvilgiu numatytas įgaliojimo atšaukimas;

e)

rimtai ir sistemingai pažeidinėjo pagal šią direktyvą priimtas nuostatas, reglamentuojančias kredito tarpininkų veiklos sąlygas.

a)

informavusi buveinės valstybės narės kompetentingą valdžios instituciją, imasi visų tinkamų veiksmų, reikalingų vartotojams apsaugoti ir tinkamam rinkų veikimui užtikrinti, be kita ko, neleisdama pažeidimus darančiam kredito tarpininkui inicijuoti jokių tolesnių operacijų jos teritorijoje. Apie tokius veiksmus nepagrįstai nedelsiant pranešama Komisijai ir EBI;

b)

gali perduoti klausimą EBI ir prašyti jos pagalbos pagal Reglamento (ES) Nr. 1093/2010 19 straipsnį. Tokiu atveju EBI gali imtis veiksmų pagal tuo straipsniu jai suteiktus įgaliojimus.

a)

toks tyrimas, patikra vietoje, priežiūra arba keitimasis informacija gali pakenkti pašymą gavusios valstybės narės suverenitetui, saugumui ar viešajai tvarkai;

b)

prašymą gavusios valstybės narės institucijose jau pradėtas teismo procesas dėl tų pačių veiksmų ir tų pačių asmenų atžvilgiu;

c)

prašymą gavusioje valstybėje narėje jau priimtas galutinis teismo sprendimas dėl tų pačių asmenų ir tų pačių veiksmų.

a)

vartotojai negalėtų atsisakyti teisių, kurios jiems suteikiamos pagal nacionalinę teisę, kuria perkeliama ši direktyva;

b)

priemonių, kurias jos priima perkeldamos šią direktyvą į nacionalinę teisę, laikymosi negalėtų būti išvengiama, jeigu dėl to vartotojai galėtų netekti šia direktyva suteikiamos apsaugos dėl to, kaip suformuluojamos sutarčių nuostatos, visų pirma dėl kredito sutarčių, kurioms taikoma ši direktyva, įtraukimo į kredito sutartis, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti tų priemonių taikymo.

a)

naudojimosi ESIL ir vartotojų supratimo bei pasitenkinimo įvertinimą;

b)

kitos atskleidžiamos ikisutartinės informacijos analizę;

c)

kredito tarpininkų ir kreditorių vykdomos tarpvalstybinės veiklos analizę;

d)

ne kredito įstaigų, siūlančių kredito sutartis dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, rinkos raidos analizę;

e)

papildomų priemonių, įskaitant ne kredito įstaigų, siūlančių kredito sutartis dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, pasą, poreikio įvertinimą;

f)

poreikio nustatyti papildomas teises ir pareigas, susijusias su kredito sutarčių posutartiniu laikotarpiu, nagrinėjimą;

g)

įvertinimą, ar šios direktyvos taikymo sritis tebėra tinkama, atsižvelgiant į jos poveikį kitoms, pakaitinėms kredito formoms;

h)

įvertinimą, ar reikia papildomų priemonių siekiant užtikrinti gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu užtikrintų kredito sutarčių atsekamumą;

i)

gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto kainų tendencijų duomenų prieinamumo įvertinimą ir įvertinimą, kiek šiuos duomenis galima palyginti;

j)

įvertinimą, ar tebėra tinkama taikyti Direktyvą 2008/48/EB neužtikrintiems kreditams, kai kredito paskirtis yra gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto renovavimas, kai bendra kredito suma viršija didžiausios sumos ribą, nurodytą tos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkte;

k)

įvertinimą, ar skelbimo apie sankcijas tvarka pagal 38 straipsnio 2 dalį yra užtikrinamas pakankamas skaidrumas;

l)

11 straipsnio 6 dalyje ir 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų įspėjimų proporcingumo ir papildomo įspėjimų apie riziką suderinimo galimybių įvertinimą.

1.

13 straipsnio 1 dalies antra pastraipa pakeičiama taip:

„Jei Komisija priima techninį reguliavimo standartą, kuris yra tapatus Institucijos pateiktam techninio reguliavimo standarto projektui, laikotarpis, per kurį Europos Parlamentas ir Taryba gali pareikšti prieštaravimus, yra vienas mėnuo po pranešimo dienos. Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva tas laikotarpis pratęsiamas pradiniu vieno mėnesio laikotarpiu ir gali būti pratęsiamas papildomu vieno mėnesio laikotarpiu.“

2.

17 straipsnio 2 dalies antra pastraipa pakeičiama taip:

„Nedarant poveikio 35 straipsnyje nustatytiems įgaliojimams, kompetentinga institucija nedelsdama pateikia Institucijai visą informaciją, kuri, Institucijos nuomone, yra būtina šiam tyrimui atlikti, įskaitant informaciją, kaip 1 straipsnio 2 dalyje nurodyti aktai yra taikomi laikantis Sąjungos teisės.“