19.9.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 249/1

(1)

Reglamento (EB) Nr. 881/2002 I priede išvardyti asmenys, grupės ir organizacijos, kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai pagal tą reglamentą įšaldomi;

(2)

2013 m. rugsėjo 11 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos (JTST) Sankcijų komitetas nusprendė pašalinti vieną asmenį iš asmenų, grupių ir organizacijų, kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai turėtų būti įšaldyti, sąrašo;

(3)

todėl Reglamento (EB) Nr. 881/2002 I priedas turėtų būti atitinkamai atnaujintas,

19.9.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 249/3

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

19.9.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 249/5

(1)

2010 m. rugsėjo 13 d. Taryba priėmė sprendimą 2010/570/ES, Euratomas, kuriuo skiriami Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nariai laikotarpiui nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 20 d. (1);

(2)

pasibaigus Annika BRÖMS kadencijai tapo laisva Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nario vieta,

19.9.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 249/6

(1)

Sprendimo 2001/822/EB III priede pateikta sąvokos „produktų kilmė“ apibrėžtis ir administracinio bendradarbiavimo būdai. 37 straipsnyje numatyta, kad nukrypti nuo šių kilmės taisyklių leidžiančias nuostatas galima priimti, jei tai pagrindžiama esamų pramonės šakų plėtra ar naujų pramonės šakų kūrimu šalyje ar teritorijoje.

(2)

Sprendimo 2001/822/EB III priedo 5 straipsnio 1 dalies g, j, k ir o punktuose numatyta, kad dalinis ar visiškas cukraus sumalimas, sijojimas ir supylimas į maišus laikomi nepakankamomis operacijomis, kad produktams būtų galima suteikti kilmės statusą.

(3)

Sprendimo 2001/822/EB III priedo 6 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad visų SS 17 skirsniui priskiriamų cukraus produktų AKR ir EB bei UŠT kilmės kumuliacija ilgainiui naikinama, palaipsniui mažinant metinį kiekį, kurio neviršijant leidžiama kumuliacija. Nustačius metinį 0 tonų kiekį, galiausiai kumuliacija uždrausta nuo 2011 m. sausio 1 d.

(4)

2002 m. Nyderlandai paprašė taikyti nuo kilmės taisyklių nukrypti leidžiančią nuostatą Olandijos Antiluose perdirbtiems cukraus produktams, kurių KN kodai yra 1701 11 90, 1701 99 10 ir 1701 91 00, neviršijant 3 000 tonų kiekio per metus. Prašymas buvo patenkintas, o nukrypti leidžianti nuostata nustojo galioti 2007 m. gruodžio 31 d.

(5)

2009 m. Nyderlandai pateikė prašymą pratęsti 2002 m. patvirtintą nukrypti leidžiančią nuostatą; prašymas buvo atmestas Komisijos sprendimu 2009/699/EB (2). Tačiau šiuo sprendimu leista taikyti naują nukrypti leidžiančią nuostatą, įtrauktą į pratęsimo prašymą, neviršijant 2009 ir 2010 m. nustatyto cukraus, kurio importo leidimai išduoti Olandijos Antilams, kiekio.

(6)

2010 m. Nyderlandai paprašė naujos nukrypti leidžiančios nuostatos, 2011–2013 m. taikytinos Olandijos Antiluose perdirbtiems cukraus produktams. Komisijos sprendimu 2011/47/ES (3) leista taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą pagal Sprendimo 2001/822/EB III priedo 37 straipsnio 1, 3 ir 7 dalis ir laikantis tam tikrų sąlygų, siekiant suderinti teisėtus užjūrio šalių ir teritorijų (UŠT) ekonominių operacijų vykdytojų interesus ir bendro Sąjungos cukraus rinkos organizavimo tikslus. Produktai, kuriems taikyta nukrypti leidžianti nuostata, buvo faktiškai perdirbami Olandijos Antiluose, o Olandijos Antiluose perdirbant žaliavinį cukrų sukurta pridėtinė vertė sudarė mažiausiai 45 % pagaminto produkto vertės.

(7)

Sprendime 2011/47/ES paaiškinta, kad laipsniškas cukrui taikomos AKR ir EB bei UŠT kilmės kumuliacijos panaikinimas, kaip nustatyta Sprendimo 2001/822/EB III priedo 6 straipsnio 4 dalyje, reiškė Sąjungos norą skirti prekybos lengvatas tai ekonominei veiklai, kuria tvariai prisidedama prie UŠT plėtros, kartu siekiant deramai atsižvelgti į Sąjungos cukraus sektorių. Šio principo buvo laikomasi nustatant kiekius, kuriems Sprendimu 2011/47/ES taikoma nukrypti leidžianti nuostata. 2010 m. pateiktame prašyme taip pat nurodyta, kad Kiurasao bendrovė, kuri naudojosi ankstesnėmis nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, ketina įvairinti gamybą ir negaminti vien tik cukraus, kuriam toliau reikėtų taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą. Todėl kiekiai, kuriems taikoma nukrypti leidžianti nuostata, ilgainiui buvo mažinami (5 000 tonų – 2011 m., 3 000 tonų – 2012 m., 1 500 tonų – 2013 m.).

(8)

2010 m. pateiktame prašyme Nyderlandai pabrėžė, kad Kiurasao bendrovė, kuri naudojosi ankstesnėmis nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, ketina įvairinti cukraus gamybą ir pradėti gaminti mišinius bei „biocukrų“, skirtus visai kitoms rinkoms nei cukraus produktai, nurodyti 2010 m. prašyme. 2010 m. prašyta leisti taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą, kad būtų galima sukaupti reikiamą kapitalą investicijoms į gamybos įvairinimą. Todėl, Sprendimu 2011/47/ES nustačius nukrypti leidžiančią nuostatą, tikėtasi, kad ši nukrypti leidžianti nuostata leis sukaupti lėšų minėtoms investicijoms į produktų ir veiklos įvairinimą finansuoti, ir bendrovei, kuri naudojasi nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, nebereikės prašyti jas taikyti.

(9)

2013 m. vasario 11 d. Kiurasao Vyriausybės vardu Nyderlandai paprašė taikyti naują nuostatą, leidžiančią nukrypti nuo Sprendimo 2001/822/EB III priede nustatytų kilmės taisyklių, nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kai baigs galioti Sprendimas 2001/822/EB. Prašyta leisti į Sąjungą eksportuoti iš viso 5 500 tonų per metus Kiurasao perdirbtų trečiųjų šalių kilmės cukraus produktų, kurių KN kodas yra 1701 14 90, apibūdinamų kaip „biocukrus“.

(10)

2013 m. balandžio 17 d. Nyderlandai šį prašymą oficialiai atsiėmė, nes jame nurodyta perdirbimo veikla nebebuvo vykdoma Olandijos Antiluose. Kiurasao bendrovė dalį cukraus perdirbimo veiklos, ypač į mažmeninei prekybai skirtas pakuotes supakuoto gabalinio cukraus gamybą iš žaliavinio cukranendrių cukraus, perkėlė į Belgiją, iš kur šiuo metu tiekia produktus Nyderlandų prekybos centrams. Likusi gamybos linija buvo pertvarkyta ir pritaikyta ekologiniam cukrui sijoti, valyti, malti bei paprastai maišyti ir pakuoti į 1 000 kg talpos transportavimo maišus.

(11)

2013 m. balandžio 17 d. Nyderlandai pateikė antrą prašymą taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.5 000 tonų cukraus produktų, apibūdinamų kaip ekologinis žaliavinis cukranendrių cukrus, kurio KN kodas yra 1701 14 90. Nyderlandai pareiškė, kad iš pokalbių su Kiurasao valdžios institucijomis paaiškėjo, kad 2013 m. nustatyto kiekio, kuriam Sprendimu 2011/47/ES taikoma nukrypti leidžianti nuostata, nepakaks Kiurasao cukraus perdirbimo bendrovės veiklai tęsti.

(12)

antrasis prašymas buvo daugiausia grindžiamas pasikeitusiomis aplinkybėmis susijusioje bendrovėje, nes bendrovė perorientavo verslo veiklą į ekologinio cukranendrių cukraus gamybą, pasaulio cukraus rinkos pokyčiais, nes ES tapo grynąja cukraus importuotoja, faktu, kad perdirbant trečiųjų šalių žaliavas sukurta pridėtinė vertė buvusi didesnė nei 45 % galutinio produkto EXW kainos, tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų kūrimu Kiurasao. 2013 m. birželio 14 d. ir 2013 m. birželio 28 d. Nyderlandai pateikė papildomos informacijos 2013 m. balandžio 17 d. prašymui paremti.

(13)

2013 m. liepos 16 d. raštu Komisija paprašė, kad Nyderlandų valdžios institucijos susipažintų su Komisijos parengtu prašymo vertinimu ir ketinimais rekomenduoti jo nepatenkinti. Komisija taip pat paprašė Nyderlandų valdžios institucijų perduoti šį vertinimą bendrovei, galimai susijusiai su nukrypti leidžiančia nuostata, kad Nyderlandai ir susijusi bendrovė galėtų iškelti faktinius ar teisinius klausimus, galimai susijusius su prašymu, prieš Komisijai priimant galutinį sprendimą. Atsakymo pateikimo terminas – 2013 m. liepos 25 d. Nyderlandų valdžios institucijų atsakymas buvo gautas 2013 m. liepos 24 d.

(14)

Sprendimo 2001/822/EB III priedo 37 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad nukrypti leidžianti nuostata leidžiama taikyti, kai atitinkamoje UŠT naudojant ne jos kilmės produktus sukuriama pridėtinė vertė sudaro bent 45 % pagaminto gaminio vertės, jei tokia nukrypti leidžianti nuostata rimtai nepakenkia Sąjungos arba vienos ar kelių valstybių narių kuriam nors ekonominiam sektoriui.

(15)

Nyderlandų perduota iš Kiurasao bendrovės gauta informacija dėl 2013 m. Kiurasao gaminant „cukranendrių biocukrų“ sukurtos vertės apskaičiavimo rodo pridėtinę vertę, perdirbant 5 000 tonų „biocukraus“. Bendrovė taip pat nurodė trečiųjų šalių kilmės žaliavinio „biocukraus“ pirkimo kainą už toną ir EXW kainą, kuria parduodama viena tona „biocukraus“. Bendrovės skaičiavimu, sukuriama 52 % pridėtinė vertė, palyginti su EXW kaina. Remiantis tais pačiais duomenimis, 1 500 tonų „biocukraus“ gamyba sukurtų 88 % pridėtinę vertę, palyginti su EXW kaina.

(16)

Nyderlandų perduota iš Kiurasao bendrovės gauta informacija dėl 2013 m. sausio 1 d. Kiurasao gaminant „rudąjį kristalinį cukrų“ sukurtos vertės apskaičiavimo rodo pridėtinę vertę apdorojant ir perdirbant 5 500 tonų „rudojo kristalinio cukraus“. Jeigu „rudojo kristalinio cukraus“ tonos didžiausia įmanoma pridėtinė vertė yra reali, pridėtinė vertė, palyginti su EXW kaina, sudaro apie 52,4 %. Tačiau „biocukraus“ perdirbimo operacijos susideda iš mažiau perdirbimo etapų nei „kristalinio cukraus“, supakuoto į mažmeninei prekybai skirtas pakuotes. Todėl šiomis operacijomis sukuriama „biocukraus“, supakuoto į 1 000 kg talpos transportavimo maišus, pridėtinė vertė ir faktinės perdirbimo išlaidos gali būti tik mažesnės nei „rudojo kristalinio cukraus“, supakuoto į mažmeninei prekybai skirtas pakuotes.

(17)

remiantis 2013 m. pasaulinio cukraus sektoriaus apžvalgos ataskaita (Global Sugar Outlook – 2013 Report) (4), cukranendrių cukraus gamybos išlaidos Brazilijoje, pasaulio konkurencingiausiame cukraus gamybos regione, yra 224,7 USD už toną cukranendrėms užauginti ir 95 USD už toną cukranendrėms perdirbti į žaliavinį cukrų. Visos išlaidos, įskaitant administracines, yra 367,8 USD už toną arba, taikant valiutos kursą 1 EUR = 1,3 USD, 283 EUR už toną žaliavinio cukranendrių cukraus. Atsižvelgiant į auginimo ir perdirbimo operacijas, susijusias su žaliavinio cukraus gamyba iš cukranendrių, neatrodo tikėtina, kad vien ekologinio cukranendrių cukraus valymo, malimo ir pakavimo, sudarančių mažą gamybos proceso dalį, išlaidos būtų didesnės. Atsižvelgiant į tai, kad realios gamybos išlaidos, apskaičiuojant valant, malant ir pakuojant ekologinį žaliavinį cukrų Kiurasao bendrovėje sukuriamą pridėtinę vertę, yra 283 EUR už toną, EXW kaina sudaro 1 020,19 EUR už toną, o pridėtinė vertė, palyginti su EXW kaina, yra tik 32,2 %.

(18)

modeliuojant lyginamas išlaidas 17 konstatuojamoje dalyje, gaunama 45 % nesiekianti pridėtinė vertė. Todėl nerealu, kad tokią pridėtinę vertę galėtų gauti Kiurasao bendrovė, užsiimanti paprastu perdirbimu. Reikia manyti, kad į Komisijai perduotus skaičius įeina kitų pridėtinių komponentų ir pelnų, kurie nėra sumos, teikiančios naudos Kiurasao gyventojams.

(19)

pagal Sprendimo 2001/822/EB III priedo 37 straipsnio 3 dalies c punktą nagrinėjant prašymus atsižvelgiama į atvejus, kai galima aiškiai parodyti, kad kilmės taisyklės galėtų sutrukdyti reikšmingas investicijas į pramonę ir kai dėl investicinės programos įgyvendinimui palankios nukrypti leidžiančios nuostatos visišką atitikimą taisyklėms būtų galima pasiekti tam tikrais etapais.

(20)

apie cukrui taikomos AKR ir UŠT bei EB kilmės kumuliacijos panaikinimą 2011 m. sausio 1 d. Kiurasao bendrovė žinojo iš anksto ir turėjo užtektinai laiko pasirengti bei įvairinti produktų, kuriems nereikia taikyti nukrypti leidžiančių nuostatų, gamybą.

(21)

2009–2013 m. Kiurasao bendrovė naudojosi nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, padėjusiomis užtikrinti reikiamą apyvartą investicijoms į produktų, kuriems nereikia taikyti nukrypti nuo kilmės taisyklių leidžiančios nuostatos, gamybos įvairinimą. Remiantis iš bendrovės gauta informacija, 2009 m. investicijos buvo labai mažos, o 2010–2012 m. iš viso neinvestuota. Nukrypti leidžiančios nuostatos tik padėjo išlaikyti Kiurasao bendrovės vykdomą veiklą, tačiau tvariai neprisidėjo prie esamos pramonės šakų plėtros ar naujų pramonės šakų kūrimo. Todėl abejotina, kad nauja nukrypti leidžianti nuostata paskatintų bendrovę daryti naujas investicijas.

(22)

kad SS 2106 pozicijos cukraus mišiniai, kuriuose yra pektino ar kazeino, būtų laikomi Kiurasao kilmės ir jiems būtų taikomos lengvatos patekti į Sąjungos rinką, kilmės statuso neturinčio cukraus, naudojamo galutiniam produktui pagaminti, vertė neturi viršyti 30 % produkto EXW kainos. Paįvairinusi gamybą ir pradėjusi gaminti tokius mišinius, kaip siūloma dabartiniame prašyme, bendrovė vis tiek turės prašyti taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą, kad galėtų laikytis kilmės taisyklių.

(23)

pagal Sprendimo 2001/822/EB III priedo 37 straipsnio 3 dalies b punktą nagrinėjant prašymus atsižvelgiama į atvejus, kai esamų kilmės taisyklių taikymas žymiai pakenktų esamos UŠT pramonės galimybei toliau eksportuoti į Sąjungą, ypač į atvejus, kai dėl to nutrūktų jos veikla.

(24)

Komisija rengia balansą, siekdama analizuoti cukraus rinką ir nustatyti, ar pakankamos cukraus atsargos, ar reikia jas papildyti ir ar reikia išimti cukrų iš rinkos, siekiant išlaikyti kainų lygį panašų į orientacinę kainą. Šiame balanse nuolat matyti 50 000–60 000 tonų cukraus, importuojamo taikant nesumažintą muitą.

(25)

cukraus produktams, kurių KN kodas yra 1701 14 90, Sąjungoje taikomas muito tarifas – 419 EUR už toną. Atsižvelgiant į tai, kad Londono ateities sandorių biržoje baltojo cukraus pasaulinė rinkos kaina, į kurią įskaičiuotos rafinavimo išlaidos, yra apie 380 EUR už toną, o taikomas muitas – 419 EUR už toną, cukraus kaina, pristačius į Sąjungą sumokėjus muitus, turėtų būti mažiausiai 800 EUR už toną. Vidutinė tokių Sąjungoje pagamintų cukraus produktų kaina, kaip praneša valstybės narės pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 (5) 9 straipsnį, yra apie 725 EUR už toną. Tokiomis sąlygomis šiuos cukraus produktus importuoti į Sąjungą veikiausiai nėra pelninga, nebent tai būtų aukščiausios kokybės cukrus, kaip antai ekologinis cukrus arba sąžiningos prekybos cukrus, parduodami gerokai aukštesne kaina nei kiti cukraus produktai.

(26)

todėl tikėtina, kad didžioji dalis į Sąjungą taikant nesumažintą muitą importuojamo cukraus yra ekologinis arba sąžiningos prekybos cukrus, kadangi tokį cukrų mažmeninės prekybos sektoriuje galima parduoti už iki 3 000 EUR už toną. Į Sąjungą taikant nesumažintą muitą importuojamo ekologinio cukranendrių cukraus kiekiai rodo, kad pasaulio cukraus eksportuotojai išgyvena dabartinėje rinkoje.

(27)

prie bendrovės nurodytos žaliavinio cukraus pirkimo kainos pridėjus 283 EUR už toną dydžio realias gamybos išlaidas malant ir pakuojant ekologinį žaliavinį cukrų Kiurasao bendrovėje sukuriamai pridėtinei vertei skaičiuoti, bendrovės nurodytą pelno dydį ir siuntimo išlaidas, Sąjungoje mokėtinus importo muitus, Kiurasao bendrovė vistiek galėtų ekonomiškai efektyviai eksportuoti „biocukrų“ į Sąjungą ir jai nereikėtų taikyti nukrypti leidžiančios nuostatos, kuria importuotojas atleidžiamas nuo Sąjungoje taikomo importo muito. Be to, Nyderlandų prašyme nurodytą „biocukraus“ pardavimo kainą už toną Nyderlandų pirkėjui galima laikyti pakankama taikomo nesumažinto muito poveikiui kompensuoti.

(28)

kaip UŠT ekonominių operacijų vykdytoja, Kiurasao bendrovė, vykdanti cukraus produktų perdirbimo veiklą, dalyvauja pasaulinėje rinkoje ir gali nevaržomai eksportuoti savo produktus visame pasaulyje, įskaitant Sąjungą. Todėl ši bendrovė gali būti prilyginta bet kurios pasaulio šalies ekonominių operacijų vykdytojams, vykdantiems tą pačią veiklą. Visų pirma, transporto iš UŠT į Sąjungą išlaidų dydis, kuris, bendrovės pateiktais duomenimis, yra 42,59 EUR už toną, nesudaro nepalankių sąlygų Kiurasao bendrovei konkuruojant su kitais rinkos dalyviais, nes bendrovė gali parduoti savo produktus rinkoms, kurios yra arčiau jos veiklos vykdymo vietos nei Sąjunga.

(29)

cukraus, melasos ir medaus eksportas sudaro tik 6 % visų Kiurasao eksportuojamų prekių, išskyrus naftos produktus, kiekio. Konteinerių krova, susijusi su cukraus produktų importu ir eksportu, sudaro tik 2 % visos su importu ir eksportu susijusios konteinerių krovos. Šių produktų eksportas geriausiu atveju gali labai nedaug prisidėti prie šios teritorijos plėtros.

(30)

kalbant apie užimtumą, tikimasi, kad taikant nukrypti leidžiančią nuostatą būtų sukurta 10 papildomų darbo vietų – neproporcingai mažai, palyginti su prašoma didesne gamybos apimtimi. Be to, 10 papildomų darbo vietų, kurias tikimasi sukurti, yra mažiau nei tos 20 darbo vietų, kurios buvo prarasto nuo 2010 m. prašymo, kuriame Nyderlandai nurodė, kad Kiurasao bendrovėje dirba 35 darbuotojai, o antrajame 2013 m. prašyme teigė, kad bendrovėje dirba 15 darbuotojų.

(31)

atsisakymo taikyti naują nukrypti leidžiančią nuostatą, kurios paprašyta 2013 m. balandžio 17 d., poveikis būtų minimalus. Atsisakymas nesukliudytų bendrovei toliau eksportuoti cukraus produktus į Sąjungą, taip pat nesutrukdytų investicijų į Kiurasao cukraus pramonę, nes gaunamo pelno vis tiek pakaktų investicijoms vykdyti, net jei ir būtų mokamas nesumažintas Sąjungos muitas.

(32)

todėl prašoma taikyti nukrypti leidžianti nuostata yra nepagrįsta pagal Sprendimo 2001/822/EB III priedo 37 straipsnio 1 dalį, 3 dalies b bei c punktus ir 7 dalį.

(33)

šiame sprendime nustatytos priemonės atitinka Muitinės kodekso komiteto nuomonę,

19.9.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 249/10

(1)

SESV 26 straipsnyje vidaus rinka apibrėžiama kaip vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas. ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi bet kurių priemonių, kad užtikrintų pagal Sąjungos teisę atsirandančių pareigų vykdymą;

(2)

asmenims, norintiems gyventi ir dirbti kitoje valstybėje narėje, ir įmonėms, norinčioms išplėsti savo rinkų ribas, vidaus rinkoje atsiveria daugybė galimybių. Apskritai vidaus rinka veikia gerai, tačiau: jei valdžios institucijos nesilaiko Sąjungos teisės nuostatų, kartais kyla problemų;

(3)

remiantis 2001 m. gruodžio 7 d. Rekomendacija 2001/893/EB dėl SOLVIT – vidaus rinkos problemų sprendimo tinklo – naudojimo principų (1), SOLVIT buvo įkurtas kaip valstybių narių nacionalinėse administracijose įsteigtų centrų tinklas, kuris greitai ir neoficialiai spręstų problemas, iškilusias savo teisėmis vidaus rinkoje besinaudojantiems asmenims ir įmonėms;

(4)

nors SOLVIT yra neoficialaus ir praktinio pobūdžio, jo veikimo modelis padeda užtikrinti, kad problemų sprendimai atitiktų Sąjungos teisę. SOLVIT veikla grindžiama skaidriu problemų sprendimo procesu, kuriame dalyvauja dvi valstybės narės. Sprendžiant problemas Komisija paprastai nedalyvauja, tačiau ji palaiko glaudžius ryšius su SOLVIT centrais, nuolat rengia teisinius mokymus ir kai kuriais sudėtingais atvejais teikia neoficialias konsultacijas. Naudodamasi internetine duomenų baze, ji taip pat stebi, kaip SOLVIT sprendžia problemas ir kokie gaunami rezultatai, taip pat ji gali įsikišti, jeigu mano, kad SOLVIT centrų siūlomi sprendimai neatitinka Sąjungos teisės nuostatų. Taip organizavus veiklą ne tik prisidedama prie rezultatų konkrečiais atvejais teisėtumo, bet ir remiantis vertinimo rezultatais matyti, kad dėl SOLVIT veiklos nacionalinės valdžios institucijos apskritai pradėjo geriau laikytis Sąjungos teisės nuostatų;

(5)

nuo veiklos pradžios SOLVIT pastebimai pasikeitė. Dabar sprendžiamų problemų skaičius dešimteriopai didesnis nei prieš dešimtmetį. Sprendžiamų problemų įvairovė taip pat yra didesnė, negu buvo numatyta iš pradžių. Didžioji dauguma problemų yra sėkmingai išsprendžiamos per vidutiniškai devynias savaites, todėl SOLVIT pasinaudoję asmenys ir įmonės labai gerai vertina jo veiklą;

(6)

nors SOLVIT veikia sėkmingai, padidinus paslaugų mastą, padidėjo ir įvairūs uždaviniai. 2010 m. atlikus išsamų tinklo vertinimą, paaiškėjo, kad ne visi SOLVIT centrai yra vienodai gerai aprūpinti ištekliais ar patogiai pasiekiami. Tinklo centrų priimtų spręsti problemų skaičius ir teikiamų paslaugų lygis taip pat skiriasi. Be to, SOLVIT naudojasi per mažai žmonių ir įmonių;

(7)

remiantis šiomis išvadomis, būtina imtis priemonių dar labiau stiprinti SOLVIT ir gerinti jo matomumą tiek internete, tiek ne internetinėje erdvėje, kaip pabrėžiama Komisijos tarnybų darbiniame dokumente „Bendrosios rinkos veiksmingumo užtikrinimas“ komunikate „Geresnė bendrosios rinkos valdysena“ (2) ir ES pilietybės ataskaitoje (3). Siekiant šio tikslo reikėtų Rekomendaciją 2001/893/EB pakeisti nauja. Naujojoje rekomendacijoje remiantis geriausia patirtimi siekiama išsamiau paaiškinti, kokie turėtų būti SOLVIT veiklos rezultatai. Joje nustatomi ir Komisijos, ir valstybių narių tikslai ir standartai siekiant užtikrinti, kad įmonėms ir piliečiams būtų teikiama veiksminga pagalba tuomet, kai nesilaikoma Sąjungos teisės nuostatų. Ja taip pat siekiama užtikrinti, kad SOLVIT centrai visame tinkle taikytų tas pačias taisykles ir jų teikiami paslaugų tipai derėtų tarpusavyje;

(8)

siekiant užtikrinti, kad įgaliojimas būtų vienodai suprantamas visuose tinklo centruose, šioje rekomendacijoje apibrėžiamos problemų, kurias turėtų spręsti SOLVIT, rūšys. Rekomendacijoje 2001/893/EB nustatyta, kad SOLVIT sprendžia „netinkamo taikymo“ ir „bendrosios rinkos taisyklių“ problemas. Taip apibrėžus taikymo sritį, atsirado nenuoseklumo. Pirmiau buvo argumentuojama, kad vartojant terminą „netinkamas taikymas“ galima manyti, kad SOLVIT centrai negali spręsti problemų, kai nacionalinės taisyklės prieštarauja ES teisės nuostatoms (vadinamųjų struktūrinių problemų); antrasis argumentas – SOLVIT gali veikti tik jei susijęs Sąjungos teisės aktas yra grindžiamas bendrąja rinka;

(9)

dabar SOLVIT problemos apibrėžiamos kaip tarpvalstybinės problemos, kurios kyla, jei valdžios institucija galimai pažeidžia Sąjungos teisės nuostatas, kuriomis reglamentuojama vidaus rinka, kai ir tiek, kiek tokių problemų nesprendžia nacionalinio arba ES lygmens teismai;

(10)

terminas „pažeidimas“ vartojamas patikslinti, kad SOLVIT centrai imasi spręsti problemas kaip SOLVIT problemas visais atvejais, kai valdžios institucijos nesilaiko Sąjungos teisės nuostatų, kuriomis reglamentuojama vidaus rinka, kad ir kokia būtų esminė problemos priežastis. Didžioji dauguma SOLVIT sprendžiamų problemų – atvejai, kai valdžios institucija neteisingai taiko Sąjungos teisės nuostatas, kuriomis reglamentuojama vidaus rinka. Tačiau SOLVIT centrai įrodė, kad jei kyla struktūrinio pobūdžio problemų, jie taip pat gali suteikti veiksmingą pagalbą. Nors struktūrinės problemos sudaro tik mažąją visų SOLVIT sprendžiamų problemų dalį, svarbu, kad SOLVIT jų imtųsi, nes tada tokios problemos neliktų nepastebėtos. Taip geriausiai užtikrinama, kad struktūrinės problemos būtų veiksmingai sprendžiamos tinkamu lygmeniu;

(11)

šioje rekomendacijoje patvirtinama, kad SOLVIT imasi atvejų, kur atsirado su valdžios institucija susijusi tarpvalstybinė problema. Taikant tarpvalstybinį kriterijų užtikrinama, kad SOLVIT problemą nagrinėja SOLVIT centrai dviejose valstybėse narėse, kurie garantuoja skaidrumą ir kokybišką problemos sprendimą. Valdžios institucijos kriterijus siejamas su faktu, kad SOLVIT – nacionalinės administracijos dalis ir veikia tik neoficialiai;

(12)

šioje rekomendacijoje taip pat siekiama paaiškinti, kokio lygio paslaugų iš SOLVIT gali tikėtis asmenys ir įmonės. Joje nurodoma, kokios informacijos turėtų gauti besikreipiantys asmenys ir kokia mažiausia pagalba jiems turėtų būti teikiama. Joje taip pat paaiškinami įvairūs procedūriniai etapai ir terminai, kurių reikia laikytis, kai sprendžiama SOLVIT problema, taip pat kokių tolesnių priemonių galima imtis, kai problema negali būti išspręsta;

(13)

šioje rekomendacijoje taip pat nustatyti minimalūs SOLVIT centrams privalomi standartai, susiję su organizacija, teisinėmis žiniomis ir ryšiais su kitais tinklais. Joje taip pat paaiškinamas Komisijos vaidmuo SOLVIT tinkle;

(14)

neseniai Komisija performavo SOLVIT internetinę duomenų bazę, kad Vidaus rinkos informacinėje sistemoje ji veiktų kaip autonominis modulis. Atsižvelgiant į techninę integraciją, 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacinę sistemą, kuriuo panaikinamas Komisijos sprendimas 2008/49/EB (VRI reglamentas) (4), nustatytos taisyklės dėl asmens duomenų ir konfidencialios informacijos tvarkymo, taip pat taikomos ir SOLVIT procedūroms. Šioje rekomendacijoje patikslinami tam tikri asmens duomenų tvarkymo SOLVIT aspektai, remiantis VRI reglamentu;

(15)

šioje rekomendacijoje nesiekiama nurodyti, kaip Komisija tvarko tiesiogiai gautus skundus, ir ja jokiu būdu nedaromas poveikis Komisijos, kaip sutarčių sergėtojos, vaidmeniui. Joje taip pat nesiekiama apibrėžti „ES Pilot“ ir nacionalinių „ES Pilot“ koordinatorių vaidmens. Šie klausimai nagrinėjami specialiose gairėse, kurios reguliariai atnaujinamos,

1.

SOLVIT centrai turėtų būti pasiekiami telefonu arba el. paštu ir turėtų skubiai atsiliepti į pastangas su jais susisiekti.

2.

Per savaitę pareiškėjai turėtų gauti pirmąjį su problema susijusį atsakymą, įskaitant pranešimą, ar SOLVIT galės imtis ją spręsti, jei tą nurodyti įmanoma remiantis pateikta informacija. Jei būtina, pareiškėjų turėtų būti prašoma pateikti visus jų bylai tvarkyti reikalingus dokumentus. Per mėnesį nuo tokio pirmojo įvertinimo, ir jei pateikti visi reikiami dokumentai, pareiškėjas turėtų gauti patvirtinimą, ar pagrindinis centras problemą priėmė, t. y. ar pradėjo ją spręsti kaip SOLVIT problemą.

3.

Kai SOLVIT negali imtis spręsti problemos kaip SOLVIT problemos, tai pareiškėjams turėtų pateikti priežastis ir patarti, kokių alternatyvių problemos sprendimo veiksmų jie gali imtis, įskaitant atitinkamos informacijos pateikimą arba problemos perdavimą, jei įmanoma, kitam problemų sprendimo tinklui arba atitinkamai nacionalinei kompetentingai institucijai.

4.

Per dešimt savaičių nuo problemos sprendimo pradžios pareiškėjas turėtų sulaukti problemos sprendimo, kurį gali lydėti taikomos Sąjungos teisės nuostatos paaiškinimas. Išskirtinėmis aplinkybėmis ir ypač kai sprendimas lengvai randamas arba kai jis susijęs su struktūrine problema, problemos sprendimo terminas, apie tai pranešus pareiškėjui, gali būti pratęstas iki dešimties savaičių.

5.

Pareiškėjui turėtų būti suteikta informacija apie neoficialų SOLVIT pobūdį, taikomas procedūras ir terminus. Į šią informaciją turėtų būti įtraukta informacija apie kitas galimas teisės gynimo priemones, įspėjimas, kad SOLVIT sprendžiant problemą nacionaliniai skundų pateikimo terminai neatidedami, ir kad SOLVIT pateikti sprendimai nėra oficialūs ir negali būti apskundžiami. Taip pat pareiškėjams turėtų būti pranešta, kad SOLVIT paslaugos yra nemokamos. Pareiškėjams turėtų būti reguliariai pranešama apie jų problemos sprendimo būklę.

6.

Kadangi SOLVIT procesai yra neoficialaus pobūdžio, jie neužkerta kelio pareiškėjui pradėti nacionalinio lygmens oficialų procesą; tačiau tokiu atveju SOLVIT problemos sprendimas baigiamas.

7.

Jeigu randamas sėkmingas sprendimas, pareiškėjas turėtų būti informuotas, kokių veiksmų jis turi imtis, kad pasinaudotų siūlomu sprendimu.

8.

Kai tik paaiškėja, kad SOLVIT problemos išspręsti negali, problemos sprendimas turėtų būti baigtas ir apie tai nedelsiant pranešta pareiškėjui. Tokiais atvejais SOLVIT taip pat turėtų patarti pareiškėjui, kokių yra kitų galimų nacionalinio arba Sąjungos lygmens teisės gynimo būdų. Kai skundų teikėjams patariama teikti skundą Komisijai, SOLVIT centrai turėtų juos paskatinti pateikti nuorodas į ankstesnius SOLVIT vykdytus procesus (nurodant numerį ir trumpai apibendrinant procesą). Komisijai per duomenų bazę turėtų būti sistemingai pranešama apie neišspręstas problemas.

9.

Užbaigus problemos sprendimą, pareiškėjai turėtų būti raginami pateikti savo atsiliepimus apie tai, kaip SOLVIT sprendė problemą.

1.

SOLVIT centras turėtų būti kiekvienoje valstybėje narėje.

2.

Siekdamos, kad SOLVIT centrai galėtų atlikti jiems šioje rekomendacijoje nustatytas užduotis, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad SOLVIT centrai:

1.

Visas SOLVIT problemas turėtų spręsti du SOLVIT centrai – vietos centras ir pagrindinis centras.

2.

Vietos centras ir pagrindinis centras turėtų atvirai ir skaidriai bendradarbiauti, siekdami greitai rasti veiksmingų pareiškėjo problemos sprendimų.

3.

Vietos centras ir pagrindinis centras turėtų susitarti, kokia kalba bendraus, atsižvelgdami į tikslą kuo greičiau ir kuo veiksmingiau išspręsti problemas palaikant neoficialius ryšius ir užtikrinti skaidrumą ir informacijos teikimą.

4.

Visos gautos problemos, su problema susijusių SOLVIT centrų atlikti vertinimai, veiksmai, kurių imtasi, ir pasiūlyti sprendimai turėtų būti aiškiai ir išsamiai registruojami SOLVIT duomenų bazėje. Jeigu tai struktūrinės problemos atvejis, jis turėtų būti taip ir pažymėtas duomenų bazėje, kad Komisija galėtų tokius atvejus sistemingai stebėti.

5.

Visi siūlomi sprendimai turi visuomet visapusiškai atitikti Sąjungos teisės nuostatas.

6.

SOLVIT centrai turėtų laikytis išsamių problemos sprendimo taisyklių, nustatytų SOLVIT problemų sprendimo vadove, kurį kartu su SOLVIT centrais reguliariai persvarstys Komisija.

1.

Vietos centras turėtų registruoti visas gautas teisines problemas nepriklausomai, ar jos vertinamos kaip SOLVIT problemos.

2.

Kai vietos centras nusprendžia imtis spręsti skundą kaip SOLVIT problemą, prieš pateikdamas bylą pagrindiniam centrui, jis turėtų surinkti visus reikiamus dokumentus ir atlikti išsamią teisinę problemos analizę.

3.

Iš pagrindinio centro gavęs siūlomą problemos sprendimą, įskaitant taikomos Sąjungos teisės nuostatos paaiškinimą, centras turėtų patikrinti, ar sprendimas atitinka Sąjungos teisės nuostatas.

4.

Vietos centras atitinkamais procedūros etapais turėtų pareiškėjui laiku suteikti tinkamos informacijos.

1.

Per savaitę po to, kai vietos centras jam pateikė problemą, pagrindinis centras turėtų patvirtinti, ar ją priima.

2.

Pagrindinis centras turėtų siekti rasti pareiškėjo problemos sprendimus, įskaitant taikomų Sąjungos teisės nuostatų paaiškinimą, ir turėtų reguliariai informuoti vietos centrą apie tai, kaip sekasi sprendimo ieškoti.

3.

Jeigu pareiškėjo pateikta problema yra struktūrinė, pagrindinis centras turėtų kuo griečiau įvertinti, ar problemą galima išspręsti pagal SOLVIT procedūrą. Jeigu, jo manymu, išspręsti problemos neįmanoma, centras turėtų, baigęs sprendimo paieškas, ją palikti neišspręstą ir apie tai pranešti atitinkamoms nacionalinėms valdžios institucijoms, atsakingoms už teisingą Sąjungos teisės nuostatų įgyvendinimą toje valstybėje narėje, siekdamas užtikrinti, kad tas Sąjungos teisės nuostatų pažeidimas būtų faktiškai nutrauktas. Per duomenų bazę apie tai turėtų būti pranešta Komisijai.

1.

Komisija padeda SOLVIT veikti ir jį remia:

2.

Kai tinka, skundo teikėjui sutikus, Komisija, siekdama greito neoficialaus sprendimo, gali gautą skundą perduoti SOLVIT.

1.

SOLVIT centrai, kaip vietos centrai ir pagrindiniai centrai, turėtų reguliariai vykdyti sprendžiamų problemų sprendimo kokybės tikrinimą, kaip išsamiai apibrėžta problemų sprendimo vadove.

2.

Komisijos tarnybos reguliariai vykdys bendrą visų problemų sprendimo kokybės tikrinimą ir apie galimas problemas praneš atitinkamiems SOLVIT centrams, kurie turėtų imtis atitinkamų veiksmų, kad ištaisytų nustatytus trūkumus.

3.

Komisija reguliariai praneš apie SOLVIT darbo kokybę ir veiklos rezultatus. Siekdama apibūdinti vidaus rinkos tendencijas ir nustatyti likusias problemas, ji taip pat teiks ataskaitas apie SOLVIT gaunamų problemų rūšis ir SOLVIT sprendžiamas problemas. Šiuo klausimu rengdama ataskaitas, Komisija ataskaitose atskirai informuos apie struktūrines problemas.

1.

Komisija informuos Europos suinteresuotųjų subjektų organizacijas ir Europos institucijas apie SOLVIT ir skatins juo naudotis, taip pat pagerins SOLVIT internetinę prieigą ir matomumą internete.

2.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų galima rasti vartotojui suprantamą informaciją apie SOLVIT paslaugas ir kad būtų sudarytos galimybės lengvai jomis naudotis, visų pirma visose atitinkamose viešojo administravimo įstaigų internetinėse svetainėse.

3.

Valstybės narės taip pat turėtų imtis veiklos, kad padidintų suinteresuotųjų subjektų informuotumą apie SOLVIT. Komisija tokiai veiklai teiks pagalbą.

1.

Siekdami, kad pareiškėjai gautų veiksmingą pagalbą, SOLVIT centrai turėtų bendradarbiauti su kitais Europos ir nacionaliniais informavimo ir pagalbos tinklais, kaip antai „Jūsų Europa“, Europe Direct, „Jūsų Europos patarėjas“, „Europos įmonių tinklas“, Europos vartotojų centrai, EURES, Fin-net ir Europos ombudsmenų tinklas. Kad galėtų veiksmingai spręsti socialinės apsaugos problemas, SOLVIT centrai taip pat turėtų užmegzti gerus darbinius ryšius su atitinkamais Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos nacionaliniais nariais.

2.

SOLVIT centrai turėtų reguliariai palaikyti ryšius su nacionaliniais „ES Pilot“ punktais ir glaudžiai su jais bendradarbiauti, kad užtikrintų deramą keitimąsi informacija apie problemas ir gautus skundus.

3.

Komisija palengvins tokį bendradarbiavimą, be kita ko, organizuodama bendrus tinklų renginius ir kurdama technines jungtis su tokiais tinklais ir punktais, kaip nurodyta 1 punkte (7).

1.

Pareiškėjai turėtų turėti galimybę teikti skundus SOLVIT per viešą sąsają su Vidaus rinkos informacine sistema, kuria naudotis jiems sąlygas sudarė Komisija. Pareiškėjai prieigos prie SOLVIT duomenų bazės neturi.

2.

Vietos ir pagrindiniai centrai turėtų turėti prieigą prie SOLVIT duomenų bazės ir per šią duomenų bazę galėti tvarkyti jiems tenkančią problemą. Tai reikštų ir prieigą prie pareiškėjo asmens duomenų.

3.

Kiti SOLVIT centrai, nesusiję su tam tikra problema, ir Komisija turėtų gauti tik prieigą, suteikiančią galimybę skaityti anoniminę problemos informaciją.

4.

Kad problemą būtų galima išspręsti lengviau, vietos centras paprastai turėtų nurodyti pareiškėjo tapatybę pagrindiniam centrui. Proceso pradžioje apie tai turėtų būti pranešama pareiškėjui ir jam suteikiama galimybė prieštarauti; pastaruoju atveju pareiškėjo tapatybė neturėtų būti nurodoma.

5.

Pareiškėjo pateiktą informaciją pagrindinis centras ir su skundu susijusios valdžios institucijos turėtų naudoti tik problemai išspręsti. Problemą sprendžiantys pareigūnai tvarko asmens duomenis tik tais tikslais, kuriais šie duomenys buvo jiems perduoti. Taip pat turėtų būti imamasi deramų veiksmų, kad būtų apsaugota asmens duomenų neapimanti neskelbtina komercinė informacija.

6.

Problema gali būti perduota kitam problemų sprendimo tinklui arba organizacijai tik pareiškėjui sutikus.

7.

Komisijos darbuotojai turėtų turėti prieigą prie pareiškėjo asmens duomenų tik jei būtina siekiant:

8.

Pabaigus SOLVIT problemos sprendimą, po 18 mėnesių su SOLVIT problemomis susiję asmens duomenys Vidaus rinkos informacinėje sistemoje turėtų būti blokuojami. Anoniminiai SOLVIT problemų aprašymai turėtų išlikti SOLVIT duomenų bazėje; juos galima naudoti statistikos, ataskaitų teikimo ir politikos plėtros tikslais.

19.9.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 249/16

(1)

2012 m. lapkričio 5 d. raštu (1) ir per vėlesnes diskusijas dėl išankstinio pranešimo Institucija gavo Norvegijos vyriausybės prašymą priimti sprendimą dėl Direktyvos 2004/17/EB 30 straipsnio 1 dalies taikymo Norvegijos žemyniniame šelfe vykdomai su nafta susijusiai veiklai. 2013 m. sausio 25 d. savo raštu Institucija paprašė Norvegijos vyriausybės pateikti papildomos informacijos (2). Norvegijos vyriausybė Institucijai savo atsakymą pateikė 2013 m. vasario 15 d. rašte (3). Norvegijos vyriausybės pranešimas ir atsakymas buvo aptarti per telefoninę konferenciją, įvykusią 2013 m. kovo 4 d. (4) Institucija savo 2013 m. kovo 22 d. raštuose konsultavosi su ELPA viešųjų pirkimų komitetu ir prašė, kad jis pateiktų savo nuomonę per rašytinę procedūrą (5). Suskaičiavęs savo narių balsus, ELPA viešųjų pirkimų komitetas 2013 m. balandžio 16 d. pritarė Institucijos sprendimo projektui (6).

(2)

Norvegijos vyriausybės prašymas susijęs su žalios naftos ir gamtinių dujų žvalgyba ir gavyba Norvegijos žemyniniame šelfe, įskaitant plėtrą (t. y. tinkamos infrastruktūros būsimai gavybai sukūrimą, pvz., gavybos platformos, vamzdynai, terminalai ir t. t.). Savo prašyme Norvegijos vyriausybė apibūdino trijų rūšių veiklą:

(3)

Direktyvos 2004/17/EB 30 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė taikyti išimtį viešųjų pirkimų taisyklėse nustatytiems reikalavimams tais atvejais, kai rinkos dalyviai veiklą vykdo konkurencingoje aplinkoje. Direktyvos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Sutartims, skirtoms suteikti galimybę pradėti vykdyti 3–7 straipsniuose minėtą veiklą, ši direktyva netaikoma, jei valstybėje narėje, kurioje ji yra vykdoma, tokią veiklą tiesiogiai veikia konkurencija rinkose, į kurias patekti nėra jokių apribojimų.“

(4)

Direktyvos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyti du reikalavimai, kuriuos būtina įvykdyti, kad Institucija galėtų priimti teigiamą sprendimą dėl prašymo taikyti Direktyvos 30 straipsnio 4 dalies išimtį, atsižvelgiant į 30 straipsnio 6 dalį.

(5)

Pagal pirmąjį Direktyvos 2004/17/EB 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą veikla turi būti vykdoma rinkoje, į kurią patekti nėra jokių apribojimų. Direktyvos 30 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „laikoma, kad patekti į rinką nėra apribojimų, jei valstybė narė yra įgyvendinusi ir taiko Bendrijos teisės aktų nuostatas, nurodytas XI priede“. Direktyvos XI priede pateikiamas kelių direktyvų sąrašas.

(6)

Be kitų XI priede išvardytų direktyvų, nurodoma ir 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/22/EB dėl leidimų žvalgyti, tirti ir išgauti angliavandenilius išdavimo ir naudojimosi jais sąlygų (7), kuri į EEE teisę buvo įtraukta 1995 m., taip pat nuoroda į ją pateikiama EEE susitarimo IV priedo 12 punkte.

(7)

XI priede pateikiamų direktyvų sąraše nurodyta ir Direktyva 98/30/EB. Ši direktyva buvo pakeista 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2003/55/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančia Direktyvą 98/30/EB. Pastaroji direktyva į EEE teisę buvo įtraukta 2005 m., taip pat nuoroda į ją pateikiama EEE susitarimo IV priedo 23 punkte (8).

(8)

Todėl gali būti laikoma, kad patekti į rinką nėra apribojimų, jeigu Norvegijos valstybė įgyvendina ir tinkamai taiko EEE susitarimo IV priedo 12 ir 23 punktuose nurodytus teisės aktus, t. y. atitinkamai Direktyvą 94/22/EB ir Direktyvą 2003/55/EB (9).

(9)

Antrasis Direktyvos 2004/17/EB 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas susijęs su tiesioginiu konkurencijos poveikiu ELPA valstybėje vykdomai veiklai. Sprendimas dėl to, ar veiklą tiesiogiai veikia konkurencija, turi būti priimamas remiantis „kriterijais, kurie atitinka ES sutartį dėl konkurencijos, tokiais kaip atitinkamų prekių ir paslaugų savybės, alternatyvių prekių ar paslaugų buvimas, kainos ir faktiškas ar galimas daugiau kaip vieno atitinkamų prekių ar paslaugų teikėjo buvimas“ (10).

(10)

Tiesioginio konkurencijos poveikio faktas turi būti vertinamas remiantis įvairiais kriterijais ir nė vienas iš šių kriterijų per se nėra lemiamas. Atsižvelgiant į šiame sprendime nagrinėjamas rinkas, pagrindinių dalyvių užimama rinkos dalis atitinkamoje rinkoje yra vienas iš kriterijų, į kurį reikėtų atsižvelgti. Kitas kriterijus – koncentracijos laipsnis šiose rinkose (11). Tiesioginis konkurencijos poveikis vertinamas remiantis objektyviais kriterijais, atsižvelgiant į konkrečius susijusio sektoriaus ypatumus. Kadangi įvairių veiklos rūšių, kurioms taikomas šis sprendimas, sąlygos yra skirtingos, kiekviena susijusi veikla arba rinka vertinama atskirai.

(11)

Šis sprendimas priimtas tik siekiant leisti taikyti išimtį pagal Direktyvos 2004/17/EB 30 straipsnį ir jis nepažeidžia taikomų konkurencijos taisyklių.

(12)

Norvegijos naftos įstatyme (12) nustatyti svarbiausi leidimų žvalgyti ir (arba) išgauti naftą Norvegijos žemyniniame šelfe išdavimo sistemos teisiniai pagrindai. Naftos įstatyme ir naftos reglamentuose nustatyta leidimų žvalgyti ir išgauti žalią naftą ir gamtines dujas Norvegijos žemyniniame šelfe išdavimo tvarka. Norvegijos naftos ir energetikos ministerija skelbia blokus, dėl kurių bendrovės gali teikti paraiškas gauti leidimą. Gavybos leidimą išduoda Karališkoji Norvegijos taryba. Išduodant gavybos leidimą atsižvelgiama į faktinius ir objektyvius kriterijus (13). Paprastai gavybos leidimas išduodamas bendrovių grupei, kurioje viena bendrovė paskiriama operatoriumi, atsakingu už kasdienį leidimo valdymą.

(13)

Norvegijoje skelbiami dviejų rūšių leidimų išdavimo konkursai: i) leidimų išdavimo konkursas, susijęs su neištirtomis Norvegijos žemyninio šelfo vietovėmis (numeruotų leidimų išdavimo konkursas), ir ii) leidimų iš anksto nustatytose vietovėse išdavimas (leidimų iš anksto nustatytose vietovėse išdavimo konkursas), susijęs su ištirtomis vietovėmis. Šios dvi leidimų išdavimo konkursų rūšys yra vienodos, skiriasi tik tvarka, kaip jie pradedami ir vykdomi. Leidimų iš anksto nustatytose vietovėse išdavimo konkursai vyksta kasmet ir jie apima tuos Norvegijos žemyninio šelfo plotus, kurie laikomi ištirtais (t. y. plotai, kurių geologinė sandara yra gerai žinoma) (14). Numeruotų leidimų išdavimo konkursai (paprastai) vyksta kas dvejus metus ir jie yra susiję su neištirtais plotais (t. y. plotai, kurių geologinė sandara yra menkai žinoma) (15). Numeruotų leidimų išdavimo konkursą pradeda Norvegijos naftos ir energetikos ministerija, kuri pakviečia Norvegijos žemyniniame šelfe veiklą vykdančias bendroves nurodyti vietoves (blokus), kurias (-iuos) jos pageidauja įtraukti į kitą leidimų išdavimo konkursą. Šių dviejų rūšių leidimų išdavimo konkursų reglamentavimo teisinės sąlygos (įstatymai, reglamentai, leidimų dokumentai) yra visiškai vienodos. Norvegijos vyriausybė informavo Instituciją, kad pagal šių dviejų rūšių leidimų išdavimo konkursus vykdoma žvalgybos veikla taip pat nesiskiria.

(14)

Per leidimų išdavimo konkursą reikalavimus atitinkančios naftos bendrovės teikia paraiškas dėl gavybos leidimų, t. y. išimtinės teisės Norvegijos žemyniniame šelfe vykdyti naftos gavybos ir (arba) žvalgybos veiklą. Kaip apibrėžta Norvegijos naftos įstatymo 1-6 straipsnio c punkte, su nafta susijusi veikla apima „visus susijusius povandeninius naftos telkinius, įskaitant žvalgybą, žvalgomąjį gręžimą, gavybą, transportavimą, naudojimą ir eksploatacijos nutraukimą, taip pat tokios veiklos planavimą, tačiau nepriskiriant didelio naftos kiekio transportavimo tanklaiviais“. Todėl per leidimų išdavimo konkursus bendrovės kreipiasi dėl išimtinės teisės žvalgyti ir išgauti bet kokią žalią naftą ir gamtines dujas, kurių telkinius galima aptikti gavybos leidime nurodytoje vietovėje.

(15)

Atradę žalios naftos ir (arba) gamtinių dujų telkinį, leidimų gavėjai, nusprendę vykdyti telkinio plėtrą, privalo pateikti Norvegijos naftos ir energetikos ministerijai tvirtinti telkinio plėtros ir naudojimo planą (16). Patvirtinus plėtros ir naudojimo planą, leidimų gavėjams suteikiama išimtinė teisė pradėti vykdyti plėtrą, o vėliau ir gavybą. Išgautos naftos savininku tampa konkretaus leidimo gavėjas.

(16)

Leidimą vykdyti žvalgybos ir (arba) gavybos veiklą Norvegijos žemyniniame šelfe turi įvairios įmonės – tiek didelės tarptautinės naftos bendrovės, tiek labai mažos naftos įmonės, dauguma jų yra nauji rinkos dalyviai, kurie veiklą Norvegijos žemyniniame šelfe vykdo pastaruosius 10 metų.

(17)

Toliau pateikiamos Norvegijos vyriausybės parengtos lentelės. Jose parodyta Norvegijos žemyniniame šelfe vykdoma veikla pagal išduotus naujus gavybos leidimus, skirtus plotus ir Norvegijos žemyniniame šelfe veiklą vykdančių bendrovių skaičių (17).

Išduoti nauji leidimai:

Skirti plotai:

Norvegijos žemyniniame šelfe veiklą vykdančių bendrovių skaičius:

(18)

Norvegijos vyriausybės prašymas taikyti išimtį pagal Direktyvos 2004/17/EB 30 straipsnį yra susijęs su trimis skirtingomis Norvegijos žemyniniame šelfe vykdomos veiklos rūšimis: a) žalios naftos ir gamtinių dujų žvalgyba; b) žalios naftos gavyba ir c) gamtinių dujų gavyba. Institucija visas tris veiklos rūšis nagrinėjo atskirai (18).

(19)

Šiame sprendime vartojama sąvoka „gavyba“ taip pat apima „plėtrą“ (t. y. tinkamos infrastruktūros būsimai gavybai sukūrimą, pvz., gavybos platformų, vamzdynų, terminalų ir t. t.). Gamtinių dujų transportavimas iš Norvegijos žemyninio šelfo į rinką per gavybos grandies vamzdynų tinklą nėra šio sprendimo dalykas.

(20)

Direktyva 94/22/EB (toliau – Leidimų išdavimo direktyva) įtraukta į EEE susitarimo IV priedo 12 punktą Jungtinio komiteto sprendimu Nr. 19/1995, kuris įsigaliojo 1995 m. rugsėjo 1 d.

(21)

Norvegijos vyriausybė pranešė Institucijai apie šios direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisę 1996 m. kovo 18 d. Institucijai pateikus atitikties įvertinimo rezultatus, Norvegija padarė keletą savo teisės aktų pakeitimų. Atsižvelgdama į šiuos pakeitimus, Institucija pripažino, kad Norvegija tinkamai įgyvendino Leidimų išdavimo direktyvą.

(22)

Direktyva 2003/55/EB (toliau – Dujų direktyva) įtraukta į EEE susitarimo 23 punktą Jungtinio komiteto sprendimu Nr. 146/2005/EB 2005 m. gruodžio 2 d. Ši direktyva EEE ELPA valstybėms tapo privaloma 2007 m. birželio 1 d.

(23)

Norvegijos vyriausybė 2007 m. birželio 4 d. pranešė apie iš dalies įgyvendintą Dujų direktyvą, o 2008 m. vasario 19 d. – apie visišką jos įgyvendinimą. Institucija taip pat atliko šios direktyvos atitikties įvertinimą. Kai Norvegijos nacionalinės teisės aktuose buvo padaryta keletas pakeitimų, Institucija pripažino, kad Norvegija tinkamai įgyvendino Dujų direktyvą.

(24)

Atsižvelgiant į šioje dalyje pateiktą informaciją ir kiek tai susiję su šiuo sprendimu, atrodo, kad Norvegijos valstybė įgyvendino ir tinkamai taiko EEE susitarimo IV priedo 12 ir 23 punktuose nurodytus teisės aktus, t. y. atitinkamai Direktyvą 94/22/EB ir Direktyvą 2003/55/EB.

(25)

Taigi, taip pat remiantis Direktyvos 2004/17/EB 30 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa, turėtų būti laikoma, kad patekti į rinką Norvegijos teritorijoje, įskaitant Norvegijos žemyninį šelfą, nėra jokių apribojimų.

(26)

Kaip jau paaiškinta, Institucijos manymu būtina išnagrinėti, ar susijusius sektorius tiesiogiai veikia konkurencija. Šiuo tikslu ji ištyrė Norvegijos vyriausybės pateiktus įrodymus, kurie prireikus buvo papildyti viešojoje erdvėje prieinamais įrodymais.

(27)

Žalios naftos ir gamtinių dujų žvalgyba – tai naujų angliavandenilių išteklių atsargų suradimas. Gavybą apima išteklių gavybai ir žvalgybai reikalingos tinkamos infrastruktūros sukūrimas. Žalios naftos ir gamtinių dujų žvalgyba sudaro vieną atskirą nuo žalios naftos ir gamtinių dujų gavybos rinkos susijusio produkto rinką. Ši apibrėžtis pagrįsta tuo, kad iš pat pradžių neįmanoma nustatyti, ar atliekant žvalgybą bus aptikti kokie nors žalios naftos arba gamtinių dujų telkiniai. Norvegijos vyriausybė patvirtino, kad šio požiūrio laikomasi per numeruotų leidimų išdavimo konkursus ir leidimų iš anksto nustatytose vietose išdavimo konkursus. Ši rinkos apibrėžtis taip pat atitinka Europos Komisijos praktiką (19).

(28)

Tiek neištirtas, tiek ištirtas vietoves žvalgo tos pačios veiklos rūšies bendrovės ir šią veiklą jos vykdo naudodamos vienodą technologiją (t. y. tai nepriklauso nuo leidimo išdavimo konkurso rūšies). Nors geologinė sandara geriau žinoma skelbiant leidimo iš anksto nustatytose vietose išdavimo konkursus, naftos bendrovės neturi tikslių žinių apie naftos buvimą arba apie tai, ar tikėtiname telkinyje yra naftos arba dujų arba abiejų šių išteklių. Todėl Institucija mano, kad susijusi rinka yra žalios naftos ir gamtinių dujų žvalgyba, kuri apima žvalgybos veiklą, vykdomą leidimus gavus tiek per numeruotų leidimų išdavimo konkursus, tiek per leidimų iš anksto nustatytose vietose išdavimo konkursus.

(29)

Žvalgybos veiklą vykdančios bendrovės dažnai nelinkusios savo veiklą riboti konkrečia geografine vietove. Tiksliau tariant, dauguma bendrovių veikia pasauliniu mastu. Europos Komisija savo sprendimuose nuosekliai laikosi nuomonės, kad žvalgybos rinkos geografinė taikymo sritis apima visą pasaulį (20). Norvegijos vyriausybė sutinka su Komisijos pateikiama geografinės rinkos apibrėžtimi. Institucija mano, kad susijusi geografinė rinka apima visą pasaulį.

(30)

2011–2013 m. apytiksliai 50 bendrovių suteiktas gavybos leidimo gavėjo statusas, todėl jos dalyvauja vykdant žvalgybą Norvegijos žemyniniame šelfe (21).

(31)

Žvalgybos veiklą vykdančių operatorių užimama rinkos dalis paprastai vertinama pagal du kintamus rodiklius: patvirtintas atsargas ir planuojamą gavybą (22).

(32)

Pasaulinės patvirtintos naftos atsargos 2011 m. sudarė 1 652,6 mlrd. barelių, o gamtinių dujų – 208,4 trln. kubinių metrų, arba apytiksliai 1 310,8 mlrd. barelių naftos ekvivalentais (23). 2011 m. pabaigoje patvirtintos naftos atsargos Norvegijoje sudarė 6,9 mlrd. barelių, o tai yra 0,4 % viso pasaulio atsargų (24). Patvirtintos gamtinių dujų atsargos Norvegijoje 2011 m. sudarė 2,1 trln. kubinių metrų, o tai yra 1 % viso pasaulio atsargų (25). Nė vienai iš penkių didžiųjų bendrovių, veiklą vykdančių Norvegijos žemyniniame šelfe, nepriklauso daugiau nei 1 % pasaulinių patvirtintų atsargų (26).

(33)

Norvegijos vyriausybė neturi informacijos apie pasaulinę penkių didžiausių Norvegijos žemyniniame šelfe veiklą vykdančių bendrovių rinkos dalį, vertinamą pagal planuojamą gavybą. Vis dėlto galima daryti pagrįstą prielaidą, kad esama tiesioginio ryšio tarp žalios naftos ir gamtinių dujų patvirtintų atsargų ir planuojamos gavybos ateityje (27). Atsižvelgiant į turimą informaciją, didžiausių Norvegijos žemyniniame šelfe veiklą vykdančių bendrovių rinkos dalis, vertinama pagal planuojamą gavybą, vargu ar galėtų turėti kokią nors įtaką Institucijos įvertinimui.

(34)

Be to, Institucija atsižvelgė į informaciją apie paraiškų, pateiktų per leidimų vykdyti veiklą Norvegijos žemyniniame šelfe išdavimo konkursus, skaičių ir naujus dalyvius Norvegijos žemyniniame šelfe. Iš Norvegijos vyriausybės gauti duomenys apie per pastaruosius tris leidimų išdavimo konkursus išduotus leidimus vykdyti veiklą Norvegijos žemyniniame šelfe (2011–2012 m.) rodo, kad dėl kiekvieno paskelbto leidimo paraiškas teikė iki devynių bendrovių. 2008–2012 m. laikotarpiu gavybos leidimai Norvegijos žemyniniame šelfe buvo išduoti 13 naujų rinkos dalyvių. Taigi bendrovių, kurioms išduoti leidimai vykdyti veiklą Norvegijos žemyniniame šelfe, skaičius yra didelis (28).

(35)

Remiantis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, koncentracijos laipsnis pasaulinėje žalios naftos ir gamtinių dujų rinkoje turi būti apibūdinamas kaip žemas. Tikėtina, kad šioje rinkoje veiklą vykdančios bendrovės susiduria su dideliu konkurenciniu spaudimu. Nėra jokių požymių, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad sektorius neveikia pagal rinkos dėsnius. Todėl Institucija daro išvadą, kad žalios naftos ir gamtinių dujų žvalgybos rinkai konkurencija daro tiesioginį poveikį, kaip apibrėžta Direktyvoje 2004/17/EB.

(36)

Žalia nafta yra pasaulinė biržos prekė, kurios kaina nustatoma atsižvelgiant į jos pasiūlą ir paklausą pasaulio rinkoje. Pagal nusistovėjusią Europos Komisijos praktiką (29) žalios naftos gavybos plėtra ir gavyba yra atskiro produkto rinka, kurios geografinė taikymo sritis apima visą pasaulį. Norvegijos vyriausybė pritaria šiai rinkos apibrėžčiai (30). Institucija, priimdama šį sprendimą, remiasi būtent tokia rinkos apibrėžtimi.

(37)

Atradę žalios naftos (arba gamtinių dujų) telkinį, leidimų gavėjai, nusprendę vykdyti telkinio plėtrą, privalo pateikti Norvegijos naftos ir energetikos ministerijai tvirtinti telkinio plėtros ir naudojimo planą. Toliau nurodomi Norvegijos žemyninio šelfo telkiniai, kuriuose pirmiausia išgaunama nafta (31) ir kurių plėtros ir naudojimo planai pateikti ir patvirtinti per pastaruosius penkerius metus:

(38)

Taigi, 2008–2012 m. patvirtinti iš viso 20 bendrovių naftos plėtros ir naudojimo planai. Be to, tarp šių 2010 m. Naftos ir energetikos ministerijos patvirtintų plėtros ir naudojimo planų tris pateikė nauji rinkos dalyviai (32).

(39)

Išskyrus Norvegijos valstybei priklausančias bendroves, iš sąrašo matyti, kad leidimų gavėjai yra ne tik didelės naftos bendrovės, bet ir mažesnės bendrovės. Norvegijos vyriausybės teigimu, dauguma Norvegijos žemyniniame šelfe veiklą vykdančių naftos bendrovių priklauso korporacijoms, užsiimančioms įvairia veikla visame pasaulyje. Todėl didelė dalis išgaunamos naftos parduodama susijusioms įmonėms. Vis dėlto daugiau nei pusė išgautos naftos parduodama vietos rinkoje. Toliau pateiktoje lentelėje pavaizduota Norvegijos žemyniniame šelfe išgautos žalios naftos pardavimo apimtis 2009 m.

Norvegijos žemyniniame šelfe išgautos žalios naftos pardavimo apimtis 2009 m.

(40)

2011 m. visame pasaulyje iš viso būdavo išgaunama 83 576 tūkst. barelių naftos per dieną. 2011 m. Norvegijoje iš viso būdavo išgaunama 2 039 tūkst. barelių naftos per dieną. Tai sudaro 2,3 % pasaulinės naftos gavybos (33).

(41)

Kalbant apie žalios naftos gavybą Norvegijos žemyniniame šelfe, 2011 m. daugiausia jos išgavo bendrovė „Statoil“. Kitos Norvegijos žemyniniame šelfe veikiančios bendrovės – tai tokios didelės tarptautinės kompanijos kaip antai „ExxonMobil“, „Total“, „ConocoPhillips“, „Marathon“, „Shell“, „BP“ ir „Eni“. Nė vienos iš šių bendrovių užimama rinkos dalis pasaulinėje naftos gavybos rinkoje 2011 m. nebuvo didesnė nei 3 % (34). Todėl koncentracijos laipsnis susijusioje rinkoje iš esmės buvo mažas.

(42)

Europos Komisija savo sprendimuose, kurie priimami pagal Direktyvą 2004/17/EB, nurodė, kad pasaulinė naftos gavybos rinka pasižymi stipria keleto rinkos dalyvių konkurencija (35). Nėra jokių ženklų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad ši padėtis per pastaruosius metus galėjo pasikeisti.

(43)

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, Institucija daro išvadą, kad nėra jokių požymių, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad sektorius neveikia pagal rinkos dėsnius, vadinasi, žalios naftos plėtros ir gavybos rinkai konkurencija daro tiesioginį poveikį, kaip apibrėžta Direktyvoje 2004/17/EB.

(44)

Dujų gavybos plėtros, gavybos ir didmeninės prekybos rinką Europos Komisija tyrė keliuose savo pagal ES Susijungimų reglamentą (36) priimamuose sprendimuose, kuriuose ji nustatė, kad EEE egzistuoja viena gavybos grandies dujų tiekimo (t. y. EEE dujų telkiniuose išgaunamos ir vartotojams parduodamos dujos, įskaitant nacionalinius rinkos senbuvius) (37) vartotojams rinka (ją taip pat sudaro dujų telkinių plėtra ir gavyba).

(45)

Gamtinės dujos gali būti transportuojamos gavybos grandies dujų vamzdynais arba suskystintosios gali būti gabenamos laivais. Norvegijos dujų eksportas 2012 m. sudarė maždaug 112 mlrd. kubinių metrų, iš kurių 107 mlrd. kubinių metrų buvo tiekiama dujų vamzdynais, o 5 mlrd. kubinių metrų – gabenama laivais suskystintųjų gamtinių dujų pavidalu (38).

(46)

Norvegijos vyriausybė pripažįsta, kad suskystintųjų gamtinių dujų tiekimo būdas gali būti pakeistas, ir šiuo atveju turimas omenyje tiekimas vamzdynais. Atlikus suskystintųjų dujų pakartotinį dujinimą, jas galima tiekti gamtinių dujų vamzdynų sistema taip pat kaip ir dujas, kurios tiekiamos gavybos grandies vamzdynais iš telkinių. Kaip pavyzdys nurodoma Zebriugė Belgijoje: vamzdynais iš Norvegijos žemyninio šelfo tiekiamoms dujoms pasiekus iškrovimo terminalą ir Zebriugės suskystintųjų gamtinių dujų terminale atlikus suskystintųjų gamtinių dujų pakartotinį dujinimą, abu dujų šaltiniai tampa visiškai pakeičiami. Nors pakartotinio dujinimo infrastruktūrą turi ne visos EEE valstybės, pakartotinio dujinimo pajėgumai pastaraisiais metais pastebimai didėjo. Pakartotinio dujinimo apimtis EEE siekia beveik 200 mlrd. kubinių metrų. Plečiant vamzdynų tinklą, suskystintosios gamtinės dujos tampa prieinamos vis didesniam EEE vartotojų skaičiui.

(47)

Europos Komisija klausimą, ar tiekiamos suskystintosios gamtinės dujos ir vamzdynais tiekiamos dujos turėtų būti atskirtos, savo naujausiuose sprendimuose paliko neišspręstą (39).

(48)

Priimdama šį sprendimą, Institucija taip pat mano, kad klausimas, ar vamzdynais tiekiamos dujos ir suskystintosios gamtinės dujos turėtų būti atskirtos, gali likti neatsakytas.

(49)

Vartotojų grandyje yra atskiri tinklai, skirti didelio šilumingumo dujoms ir mažo šilumingumo dujoms paskirstyti, o galutinių vartotojų įrenginiai prijungti prie atitinkamos dujų tiekimo sistemos. Didelio šilumingumo dujas galima paversti mažo šilumingumo dujomis ir atvirkščiai. Norvegijos dujų gamintojai tiekia didelio šilumingumo dujas.

(50)

Norvegijos vyriausybės tvirtinimu, mažo šilumingumo dujų pakeičiamumo lygis didelio šilumingumo dujomis galėtų reikšti, kad šie produktai patenka į tą pačią gavybos grandies dujų pasiūlos rinką. Taip pat teigiama, kad mažo šilumingumo dujų tiekimas sudaro gana nedidelę viso EEE tiekiamų dujų kiekio dalį – apytiksliai 10 %.

(51)

Priimdama šį sprendimą, Institucija laikosi nuomonės, kad klausimas, ar didelio šilumingumo dujos ir mažo šilumingumo dujos turėtų būti atskirtos, gali likti neatsakytas.

(52)

Atsižvelgdama į produkto rinkos apibrėžtį, šiame sprendime Institucija laikosi nuomonės, kad yra viena gavybos grandies dujų tiekimo rinka (ją taip pat sudaro dujų telkinių plėtra ir gavyba). Atsakymai į klausimus, ar suskystintosios gamtinės dujos arba mažo šilumingumo dujos įtraukiamos į susijusio produkto rinką, nėra svarbūs šio sprendimo išvadoms.

(53)

Norvegijos vyriausybė tvirtina, kad, priėmus tris dujų rinkos direktyvas, Šiaurės vakarų Europoje buvo sukurta liberalizuota ir integruota gamtinių dujų rinka. ES siekia iki 2014 m. visiškai integruoti rinkas. Norvegijos vyriausybė mano, kad bendrojoje dujų rinkoje įvairių EEE valstybių užimama rinkos dalis nėra svarbi aplinkybė, todėl šiuo atveju jos nereikia nagrinėti. Teigiama, kad, dujoms kirtus Europos vidaus rinkos sienas, jos bus laisvai tiekiamos ten, kur jų reikia, atsižvelgiant į pasiūlos ir paklausos šaltinius.

(54)

Iš Norvegijos žemyninio šelfo vamzdynais eksportuojamų dujų apytiksliai 70 % buvo tiekiama į Vokietijos ir Jungtinės Karalystės iškrovimo terminalus, o likusi dalis – į Belgijos ir Prancūzijos terminalus. Iš Norvegijos vamzdynais tiekiamos dujos per vamzdynų jungtis ir pagal apsikeitimo susitarimus parduodamos ir kitoms EEE valstybėms: iš viso daugiau nei 10 EEE valstybių. Maždaug du trečdaliai Norvegijos žemyniniame šelfe išgaunamų suskystintųjų dujų tradiciškai parduodama EEE valstybėms. Tai reiškia, kad beveik visos Norvegijoje išgautos dujos eksportuojamos į EEE.

(55)

Be to, Norvegijos vyriausybės tvirtinimu, EEE dujų pirkėjai dujas gali pirkti iš įvairių tiekėjų. Tai – ES (paprastai Danija, Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė) arba kaimyninių šalių (paprastai Rusija, Alžyras ir Libija, taip pat Norvegija), arba toliau esančių šalių (pvz., Artimųjų Rytų šalys arba Nigerija; suskystintųjų gamtinių dujų pavidalu) dujų tiekėjai.

(56)

Norvegijos vyriausybė taip pat teigia, kad Jungtinėje Karalystėje ir žemyninėje Europos dalyje daugėja suskystintųjų dujų centrų, o kainų nustatymo politika skirtinguose dujų centruose rodo, kad pasiektas didelis integracijos lygis.

(57)

Atsižvelgiant į geografinę rinkos apibrėžtį, ankstesniuose pagal ES Susijungimų reglamentą priimamuose Europos Komisijos sprendimuose prieita prie išvados, kad labai tikėtina, jog geografinė rinka apima EEE, taip pat Rusijos ir Alžyro dujų importą, tačiau geografinė rinkos apibrėžtis liko nenustatyta. Sprendime dėl „Statoil“ ir „Hydro“ susijungimo, Komisijos manymu, nebuvo būtina nuspręsti, ar atitinkamą nagrinėjamą susijusią geografinę vietovę sudarė: i) EEE, ii) tos EEE valstybės, kuriose parduodamos dujos iš Norvegijos žemyninio šelfo (tiesiogiai vamzdynais arba pagal apsikeitimo susitarimus) arba iii) kiekviena valstybė, kuriose šios valstybės parduoda dujas (40). Nepaisant nagrinėjamos geografinės apibrėžties, dėl šios koncentracijos neturėtų kilti nerimo dėl konkurencijos dujų tiekimo gavybos grandyje.

(58)

Priimdama šį sprendimą ir atsižvelgdama į toliau nurodytas priežastis, Institucija laikosi nuomonės, kad nebūtina nustatyti tikslios gamtinių dujų rinkos geografinės taikymo srities. Vertindama bet kokį pagrįstą geografinės rinkos ribų nustatymą, Institucija mano, kad konkurencija daro tiesioginį poveikį susijusiam sektoriui.

(59)

Atradę gamtinių dujų (arba žalios naftos) telkinį, leidimų gavėjai, nusprendę vykdyti telkinio plėtrą, privalo pateikti Norvegijos naftos ir energetikos ministerijai tvirtinti telkinio plėtros ir naudojimo planą. Toliau nurodomi Norvegijos žemyninio šelfo telkiniai, kuriuose pirmiausia išgaunamos dujos (41) ir kurių plėtros ir naudojimo planai pateikti ir patvirtinti per pastaruosius keletą metų:

(60)

2008–2012 m. patvirtinti dujų gavybos plėtros ir naudojimo planai, kuriuos parengė iš viso 14 bendrovių. Tarp 2009–2011 m. patvirtintų plėtros ir naudojimo planų tris pateikė nauji rinkos dalyviai (42). Į EEE dujas iš Norvegijos žemyninio šelfo eksportuoja daugiau nei 25 bendrovės (43).

(61)

2011 m. dujų gavyba Norvegijoje siekė 101,4 mlrd. kubinių metrų, o tai sudaro 3,1 % pasaulinės dujų gavybos (44). Daugiau nei 95 % Norvegijos žemyniniame šelfe išgaunamų dujų eksportuojama dujų vamzdynais per šešias iškrovimo vietas keturiose valstybėse (Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Belgijoje ir Prancūzijoje) (45). Apytiksliai 1,4 mlrd. kubinių metrų (mažiau nei 2 %) dujų, išgaunamų Norvegijos žemyniniame šelfe, buvo suvartota Norvegijos vidaus rinkoje.

(62)

Norvegijos žemyniniame šelfe dujų gavyba užsiima kelios nepriklausomos bendrovės. Be to, leidimų išduota naujoms bendrovėms. Didžiausios penkios dujas Norvegijos žemyniniame šelfe išgaunančios bendrovės, vertinant pagal metinį išgaunamų dujų kiekį, yra „Petoro“, „Statoil“, „Exxon Mobil“, „Total“ ir „Shell“. „Statoil“ – didžiausia dujas Norvegijos žemyniniame šelfe išgaunanti bendrovė. Trijų didžiausių dujas išgaunančių bendrovių bendra dujų gavybos Norvegijos žemyniniame šelfe dalis neviršija 50 % (46).

(63)

ES valstybės narės per metus suvartoja apytiksliai 500 mlrd. kubinių metrų dujų. „Eurogas“ duomenimis (47), 2011 m. dujų tiekimas (vamzdynais ir suskystintųjų gamtinių dujų pavidalu) iš ES valstybių narių sudarė 33 % viso tiekiamo dujų kiekio, po jų rikiavosi Rusija (24 %), Norvegija (19 %) (48) ir Alžyras (9 %). Kiti šaltiniai įvairiose pasaulio šalyse sudarė likusius 15 %.

(64)

Visi leidimų turėtojai, veiklą vykdantys Norvegijos žemyniniame šelfe, yra atsakingi už savo išgaunamų dujų pardavimą. Norvegijos žemyniniame šelfe dujas išgaunančios bendrovės yra sudariusios dujų pardavimo sutartis su pirkėjais iš keleto ES valstybių narių. Toliau pateiktoje lentelėje nurodoma bendra kiekvienoje iš šešių ES valstybių narių, importuojančių daugiausia dujų iš Norvegijos žemyninio šelfo, 2011 m. suvartotų norvegiškų dujų dalis (49):

(65)

„Statoil“ yra antra pagal dydį dujų tiekėja EEE po „Gazprom“; „Statoil“ tiekia apytiksliai 20 % (50) visų EEE suvartojamų dujų. Kaip matyti iš prieš tai pateiktos lentelės, pagrindinėse EEE valstybėse, kurioms tiekiamos norvegiškos dujos, Norvegijos žemyninio šelfo tiekėjai susiduria su kitų tiekėjų, kurie išgauna ir tiekia dujas iš kitų geografinių vietovių, konkurencija. Todėl didmeniniai pirkėjai šiose EEE valstybėse gali pasirinkti iš kelių tiekėjų, tiekiančių dujas iš Norvegijos žemyninio šelfo. Tai atsispindi „Eurogas“ parengtuose statistikos duomenyse (toliau pateikiama lentelė), iš kurių matyti, kad, be norvegiškų dujų, ES valstybės narės dujų gavo iš vietos gavybos šaltinių, Rusijos, Alžyro, Kataro ir kitų šaltinių:

GAMTINIŲ DUJŲ TIEKIMAS Į „EUROGAS“ ŠALIS NARES IR ES (2011 M.) (51)

(66)

Didžiausią dujų kiekį iš Norvegijos gaunančios ES valstybės narės gali rinktis iš kelių alternatyvių tiekimo šaltinių. Toliau nurodomos kelios alternatyvos:

(67)

Didmeniniai pirkėjai privalo laikytis „imk arba mokėk“ įsipareigojimų, nustatytų susijusiose ilgalaikio pardavimo sutartyse, sudarytose su Norvegijos dujų tiekėjais. Jei didmeniniai pirkėjai laikosi šių įsipareigojimų, jie gali laisvai pasirinkti alternatyvų tiekimo šaltinį, pvz., vietos vamzdynais tiekiamas dujas, vietines suskystintąsias gamtines dujas, arba jie gali ilgalaikėse sutartyse su kitais tiekėjais nustatyti didesnį perkamų dujų kiekį. Pastaruoju metu sudaromų pardavimo sutarčių trukmė būna trumpesnė. Kaip tvirtina Norvegijos vyriausybė, vietinė rinka įgauna vis didesnę svarbą dėl didėjančio suskystintųjų dujų centrų Jungtinėje Karalystėje ir žemyninėje Europos dalyje skaičiaus. Be to, per pastaruosius penkerius metus ES pakartotinio dujinimo pajėgumai tapo daugiau nei dvigubai didesni. 2011 m. 25 % ES grynojo dujų importo sudarė suskystintosios gamtinės dujos, kurios buvo tiekiamos į šias ES valstybes nares:

SUSKYSTINTŲJŲ DUJŲ TIEKIMAS Į „EUROGAS“ ŠALIS NARES IR ES (2011 M.) (56)

(68)

Konkurencinis spaudimas gamtinių dujų rinkoje atsiranda ir dėl alternatyvių produktų (pvz., anglių arba atsinaujinančiųjų energijos išteklių).

(69)

Visi pagrindiniai dujų tiekimo iš Norvegijos žemyninio šelfo vamzdynai, einantys į žemyninę Europos dalį ir Jungtinę Karalystę, priklauso „Gassled“ (57). Prieigą prie gavybos grandies vamzdyno tinklo valdo „Gassco AS“, t. y. bendrovė, kuri nuosavybės teise visiškai priklauso Norvegijos valstybei. „Gassco AS“ neturi kokių nors akcijų arba pajėgumų gavybos grandies vamzdynų tinkle ir, suteikdama prieigą prie nemokamų pajėgumų, ji veikia nepriklausomai. Dujų transportavimo sistema yra neutrali visų rinkos dalyvių, kuriems reikia transportuoti gamtines dujas, atžvilgiu. Gavybos bendrovės ir reikalavimus atitinkantys naudotojai turi teisę naudotis sistema nediskriminacinėmis, objektyviomis ir skaidriomis sąlygomis. Naudotojai gali naudoti sistemos pajėgumus pagal savo poreikį transportuoti dujas (58). Todėl dabartiniai ir nauji dujų operatoriai Norvegijos žemyniniame šelfe gali gauti prieigą prie gavybos grandies vamzdyno tinklo ir tiekti dujas vartotojams konkuruodami su kitais Norvegijos žemyniniame šelfe veikiančiais operatoriais.

(70)

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, Institucija mano, kad nėra jokių požymių, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad sektorius neveikia pagal rinkos dėsnius, vadinasi, gamtinių dujų gavybai Norvegijos žemyniniame šelfe konkurencija daro tiesioginį poveikį, kaip apibrėžta Direktyvoje 2004/17/EB.

(71)

Institucija mano, kad toliau išvardytą veiklą Norvegijoje, visų pirma Norvegijos žemyniniame šelfe, tiesiogiai veikia konkurencija, kaip tai apibrėžta Direktyvos 2004/17/EB 30 straipsnio 1 dalyje; ši veikla – tai:

(72)

Kadangi atrodo, jog patekimo į rinką be apribojimų sąlygos laikomasi, Direktyva 2004/17/EB neturėtų būti taikoma, kai perkantieji subjektai sudaro sandorius, kuriais ketinama leisti Norvegijoje, visų pirma Norvegijos žemyniniame šelfe, teikti paslaugas pagal šio sprendimo 2 ir 71 dalių a, b ir c punktus.

(73)

Šis sprendimas grindžiamas teisine ir faktine 2013 m. kovo mėn. padėtimi, apie kurią informaciją pateikė Norvegijos vyriausybė. Jis gali būti persvarstytas, jeigu, iš esmės pasikeitus teisinei ir faktinei padėčiai, pasirodys, kad nebesilaikoma Direktyvos 2004/17/EB 30 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų.

a)

žalios naftos ir gamtinių dujų žvalgybos;

b)

žalios naftos gavybos ir

c)

gamtinių dujų gavybos.

Vienetai:

TWh – teravatvalandės (grynoji šiluminė vertė).

Pastaba.

Pateikiami skaičiai atspindi tiksliausią įvertį paskelbimo metu.

Vienetai:

19.9.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 249/s3

19.9.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 249/s3