12.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 334/1

12.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 334/3

(1)

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1484/95 (2) buvo nustatytos išsamios papildomų importo muitų sistemos taikymo taisyklės ir papildomi importo muitai paukštienos ir kiaušinių sektoriams bei ovalbuminui.

(2)

Iš reguliarios duomenų, kuriais grindžiamas tipinių kainų nustatymas paukštienos ir kiaušinių sektoriams bei ovalbuminui, kontrolės matyti, kad kyla būtinybė iš dalies pakeisti tipines kai kurių produktų kainas, atsižvelgiant į kainų svyravimą, priklausomai nuo kilmės. Todėl reikėtų paskelbti tipines kainas.

(3)

Šį pakeitimą būtina taikyti kaip galima greičiau, atsižvelgiant į rinkos padėtį.

(4)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo vadybos komiteto nuomonę,

12.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 334/5

(1)

2008 m. birželio 27 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 619/2008, kuriuo skelbiamas nuolatinis eksporto grąžinamųjų išmokų už tam tikrus pieno produktus konkursas (2), numatyta nuolatinio konkurso tvarka.

(2)

Remiantis 2007 m. gruodžio 10 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1454/2007, nustatančiu eksporto grąžinamųjų išmokų už tam tikrų žemės ūkio produktus nustatymo konkurso tvarkos įvedimo bendrąsias taisykles (3), ir išnagrinėjus pagal konkursą pateiktas paraiškas, eksporto grąžinamosios išmokos pagal iki 2008 m. gruodžio 9 d. pateiktas paraiškas reikėtų neskirti.

(3)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo vadybos komiteto nuomonę,

12.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 334/6

(1)

2008 m. birželio 27 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 619/2008, kuriuo skelbiamas nuolatinis eksporto grąžinamųjų išmokų už tam tikrus pieno produktus konkursas (2), nustatyta nuolatinio konkurso tvarka.

(2)

Remiantis 2007 m. gruodžio 10 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1454/2007, nustatančio eksporto grąžinamųjų išmokų už tam tikrų žemės ūkio produktus nustatymo konkurso tvarkos įvedimo bendrąsias taisykles (3), 6 straipsniu ir išnagrinėjus pagal konkursą pateiktas paraiškas, eksporto grąžinamosios išmokos pagal iki 2008 m. gruodžio 9 d. pateiktas paraiškas reikėtų neskirti.

(3)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo vadybos komiteto nuomonę,

12.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 334/7

(1)

Bendrijos teisinis pagrindas dėl rinkodaros pažymėjimų sąlygų keitimo yra nustatytas 2003 m. birželio 3 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1084/2003 dėl valstybės narės kompetentingos institucijos išduoto leidimo prekiauti žmonėms skirtais ir veterinariniais vaistais sąlygų pakeitimo svarstymo (4) ir 2003 m. birželio 3 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1085/2003 dėl leidimo prekiauti žmonėms skirtais ir veterinariniais vaistais, išduoto pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2309/93, sąlygų pakeitimo nagrinėjimo (5). Atsižvelgiant į praktinę šių dviejų reglamentų taikymo patirtį tikslinga pradėti jų persvarstymą, kad būtų sukurta paprastesnė, aiškesnė ir lankstesnė teisinė sistema kartu garantuojant tą patį visuomenės ir gyvūnų sveikatos apsaugos lygį.

(2)

Todėl turi būti patikslintos kai kurios reglamentuose (EB) Nr. 1084/2003 ir (EB) Nr. 1085/2003 nustatytos procedūros, tačiau neturi būti nukrypstama nuo bendrųjų principų, kuriais remiasi šios procedūros. Atsižvelgiant į proporcingumo principą homeopatiniams ir tradiciniams augaliniams vaistams, kuriems nebuvo suteikta rinkodaros teisė, bet yra taikoma supaprastinta registravimo procedūra, reglamentas neturėtų būti taikomas.

(3)

Vaistų rinkodaros pažymėjimų sąlygų keitimai gali būti skirtingų kategorijų, priklausomai nuo pavojaus visuomenės ar gyvūnų sveikatai lygio ir poveikio atitinkamo vaisto kokybei, saugai ir veiksmingumui. Todėl reikėtų apibrėžti kiekvieną iš šių kategorijų. Siekiant nuspėjamumo reikėtų nustatyti įvairių sąlygų keitimų kategorijų išsamias rekomendacijas ir jas nuolat atnaujinti atsižvelgiant į mokslo ir technikos pažangą, visų pirma pasiektą dėl tarptautinio derinimo. Europos vaistų agentūra (toliau – Agentūra) ir valstybės narės taip pat turėtų turėti teisę teikti rekomendacijas dėl nenumatytų sąlygų keitimų klasifikavimo.

(4)

Reikėtų patikslinti, kad tam tikrų keitimų, kurių galimas poveikis vaistų kokybei, saugai ar veiksmingumui yra didžiausias, mokslinis vertinimas turi būti išsamus ir atliekamas taip pat, kaip ir vertinant naujas paraiškas suteikti rinkodaros teisę.

(5)

Siekiant toliau mažinti bendrą procedūrų dėl sąlygų keitimo nagrinėjimo skaičių ir leisti kompetentingoms institucijoms pagrindinį dėmesį kreipti į tuos sąlygų keitimus, kurie turi esminį poveikį kokybei, saugai ar veiksmingumui, turėtų būti įdiegta metinių ataskaitų teikimo sistema dėl tam tikrų neesminių sąlygų keitimų. Tokio sąlygų keitimo neturėtų būti reikalaujama tvirtinti iš anksto ir apie jas turėtų būti pranešama per dvylika mėnesių po to, kai keitimas bus atliktas. Tačiau kitų tipų neesminiams sąlygų keitimams, apie kuriuos būtina iš karto pranešti užtikrinant nuolatinį atitinkamo vaisto stebėjimą, metinių ataskaitų teikimo sistema neturėtų būti taikoma.

(6)

Dėl kiekvieno sąlygų keitimo dokumentai turi būti pateikti atskirai. Vis dėlto tam tikrais atvejais sąlygų keitimų grupavimą reikėtų leisti siekiant palengvinti sąlygų keitimų peržiūrą ir sumažinti administracinę naštą. Kelių to paties rinkodaros pažymėjimo turėtojo rinkodaros pažymėjimų sąlygų keitimų grupavimas turėtų būti leidžiamas, tik jei būtent tos pačios grupės sąlygų keitimai yra susiję su visais atitinkamais rinkodaros pažymėjimais.

(7)

Siekiant išvengti darbo vertinant kelių rinkodaros pažymėjimų sąlygų keitimus dubliavimo, turėtų būti nustatyta darbo pasidalijimo tvarka, pagal kurią viena iš valstybių narių kompetentingų institucijų ir Agentūros atrinkta institucija turėtų nagrinėti sąlygų keitimus kitų susijusių institucijų vardu.

(8)

Atsižvelgiant į Direktyvos 2001/82/EB ir Direktyvos 2001/83/EB nuostatas dėl koordinavimo grupių, sudarytų pagal Direktyvos 2001/82/EB 31 straipsnį ir Direktyvos 2001/83/EB 27 straipsnį, reikėtų reglamentuoti kuo glaudesnį valstybių narių bendradarbiavimą ir leisti ginčų dėl tam tikrų sąlygų keitimų vertinimo nagrinėjimą.

(9)

Reglamente reikėtų patikslinti, kada rinkodaros teisės turėtojui leidžiama atlikti tam tikrą sąlygų keitimą, nes toks patikslinimas yra labai svarbus ekonominės veiklos vykdytojams.

(10)

Siekiant visoms suinteresuotosioms šalims, visų pirma valstybių narių valdžios institucijoms ir gamintojams, duoti laiko prisitaikyti prie naujos teisinės sistemos, reikėtų numatyti pereinamąjį laikotarpį.

(11)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Žmonėms skirtų vaistų nuolatinio komiteto ir Veterinarinių vaistų nuolatinio komiteto nuomones,

a)

rinkodaros pažymėjimų (leidimų prekiauti), išduotų pagal Tarybos direktyvą 87/22/EB (6), Direktyvos 2001/82/EB 32 ir 33 straipsnius, Direktyvos 2001/83/EB 28 ir 29 straipsnius ir Reglamentą (EB) Nr. 726/2004;

b)

rinkodaros pažymėjimų (leidimų prekiauti), išduotų pagal kreipimosi procedūrą, kaip nustatyta Direktyvos 2001/82/EB 36, 37 ir 38 straipsniuose ar Direktyvos 2001/83/EB 32, 33 ir 34 straipsniuose, kas leido visiškai suderinti nuostatas.

1)

„Rinkodaros pažymėjimo sąlygų keitimas“ arba „sąlygų keitimas“ – dalinis pakeitimas informacijos turinio arba dokumentų, nurodytų:

2)

neesminis IA tipo sąlygų keitimas – sąlygų keitimas, turintis tik nedidelį poveikį arba neturintis jokio poveikio atitinkamo vaisto kokybei, saugai ar veiksmingumui;

3)

esminis II tipo sąlygų keitimas – sąlygų keitimas, kuris nėra rinkodaros pažymėjimo sąlygų papildymas ir kuris gali turėti reikšmingą poveikį atitinkamo vaisto kokybei, saugai ar veiksmingumui;

4)

„Rinkodaros pažymėjimo sąlygų papildymas“ arba „sąlygų papildymas“ – sąlygų keitimas, nurodytas I priede ir atitinkantis jame nustatytas sąlygas;

5)

neesminis IB tipo sąlygų keitimas – sąlygų keitimas, kuris nėra nei IA tipo neesminis sąlygų keitimas, nei II tipo esminis sąlygų keitimas, nei rinkodaros pažymėjimo sąlygų papildymas;

6)

susijusi valstybė narė – valstybė narė, kurios kompetentinga institucija suteikė svarstomo vaisto rinkodaros teisę;

7)

„Atitinkama institucija“:

8)

skubus saugumo apribojimas – laikinas informacijos apie vaistą pakeitimas dėl naujos informacijos, susijusios su saugiu vaisto vartojimu, ypač susijusios su viena ar keliomis savybėmis, pateikiamomis vaisto charakteristikų santraukoje – terapinėmis indikacijomis, vaisto dozavimu, kontraindikacijomis, įspėjimais, tikslinėmis rūšimis ir išlaukomis.

a)

jei to pageidauja rinkodaros pažymėjimo turėtojas pateikdamas dokumentus dėl sąlygų keitimo;

b)

jeigu kompetentinga referencinės valstybės narės institucija, kaip nurodyta Direktyvos 2001/82/EB 32 straipsnyje ir Direktyvos 2001/83/EB 28 straipsnyje (toliau – referencinė valstybė narė), konsultuodamasi su kitomis susijusiomis valstybėmis narėmis arba, jei rinkodaros pažymėjimas išduodamas centralizuotai, Agentūra nusprendžia, remdamasi pranešimo tinkamumo vertinimu pagal 9 straipsnio 1 dalį arba 15 straipsnio 1 dalį ir atsižvelgdama į pagal 5 straipsnį pateiktas rekomendacijas, kad sąlygų keitimas gali turėti reikšmingą poveikį atitinkamo vaisto kokybei, saugai ar veiksmingumui.

a)

išsamios informacijos apie įvairias sąlygų keitimų kategorijas gaires;

b)

gaires dėl šio reglamento II, III ir IV skyriuose nustatytų procedūrų vykdymo ir dėl dokumentų, kurie turi būti pateikti pagal šias procedūras.

a)

jeigu tuo pačiu metu ir tai pačiai atitinkamai kompetentingai institucijai pranešama apie tam pačiam pažymėjimo turėtojui priklausančių vieno rinkodaros pažymėjimo arba kelių pažymėjimų tuos pačius neesminius IA tipo sąlygų keitimus, gali būti teikiamas vienas pranešimas, nurodytas 8 ir 14 straipsniuose;

b)

jeigu tuo pačiu metu pateikiami dokumentai dėl kelių to paties rinkodaros pažymėjimo sąlygų keitimų, gali būti pateikiama viena paraiška dėl visų tokių keitimų, kai šie keitimai susiję su vienu iš III priede nurodytų atvejų arba, jeigu jiems nėra taikomas nei vienas iš minėtų atvejų, kai referencinės valstybės narės kompetentinga institucija, konsultuodamasi su kitomis susijusiomis valstybėmis narėmis, arba, jeigu rinkodaros pažymėjimas išduotas centralizuotai, Agentūra sutinka nagrinėti šiuos sąlygų keitimus pagal tą pačią procedūrą.

—

vienas pranešimas, nurodytas 9 ir 15 straipsniuose, jei bent vienas iš sąlygų keitimų yra neesminis IB tipo keitimas ir visi keitimai yra neesminiai,

—

viena paraiška, nurodyta 10 ir 16 straipsniuose, jei bent vienas iš sąlygų keitimų yra esminis II tipo keitimas ir nė vienas iš keitimų nėra sąlygų papildymas,

—

viena paraiška, nurodyta 19 straipsnyje, jei bent vienas iš sąlygų keitimų yra sąlygų papildymas.

a)

kompetentinga referencinės valstybės narės institucija informuoja kitas suinteresuotas kompetentingas institucijas apie reikalavimą pateikti papildomą informaciją;

b)

procedūra sustabdoma iki tol, kol bus pateikta papildoma informacija;

c)

referencinės valstybės narės kompetentinga institucija gal pratęsti 2 dalyje nurodytą laikotarpį.

a)

informuoja rinkodaros pažymėjimo turėtoją ir kitas atitinkamas institucijas apie tai, ar sąlygų keitimas priimtas ar atmestas;

b)

jeigu sąlygų keitimas atmestas, ji informuoja rinkodaros pažymėjimo turėtoją ir kitas atitinkamas institucijas apie atmetimo motyvus;

c)

ji informuoja rinkodaros pažymėjimo turėtoją ir kitas atitinkamas institucijas apie tai, ar dėl sąlygų keitimo turi būti iš dalies pakeistas sprendimas suteikti rinkodaros teisę.

a)

informuoja rinkodaros pažymėjimo turėtoją ir Komisiją apie tai, ar jos nuomonė dėl sąlygų keitimo yra palanki ar nepalanki;

b)

jeigu jos nuomonė dėl sąlygų keitimo yra nepalanki, informuoja rinkodaros pažymėjimo turėtoją ir Komisiją apie tos nuomonės motyvus;

c)

informuoja rinkodaros pažymėjimo turėtoją ir Komisiją apie tai, ar dėl sąlygų keitimo turi būti iš dalies pakeistas sprendimas suteikti rinkodaros teisę.

a)

Agentūra, kai bent vienas iš 1 dalyje nurodytų rinkodaros pažymėjimų yra centralizuotai išduotas rinkodaros pažymėjimas;

b)

kitais atvejais – koordinavimo grupės atsižvelgiant į pažymėjimo turėtojo rekomendaciją atrinkta suinteresuotosios valstybės narės kompetentinga institucija.

a)

60 dienų nuo tinkamos neesminių IB tipo sąlygų keitimų arba II tipo esminių sąlygų keitimų paraiškos gavimo patvirtinimo;

b)

90 dienų nuo sąlygų papildymų, išvardytų V priedo 2 dalyje, tinkamos paraiškos gavimo patvirtinimo.

a)

referencinė institucija informuoja kitas atitinkamas institucijas apie jos prašymą dėl papildomos informacijos;

b)

procedūra sustabdoma iki tol, kol bus pateikta papildoma informacija;

c)

referencinė institucija gali pratęsti 4 dalies a punkte nurodytą laikotarpį.

a)

Komisija, jei būtina, per 30 dienų nuo galutinės nuomonės gavimo ir remdamasi Agentūros siūlymu iš dalies pakeičia atitinkamus centralizuotai išduotus rinkodaros pažymėjimus ir atnaujina Bendrijos vaistų registrą, kaip nustatyta atitinkamai Reglamento (EB) Nr. 726/2004 13 straipsnio 1 dalyje ir 38 straipsnio 1 dalyje;

b)

susijusios valstybės narės per 30 dienų nuo Agentūros galutinės nuomonės gavimo patvirtina tą galutinę nuomonę, informuoja Agentūrą apie ją ir atitinkamai iš dalies pakeičia, jei būtina, atitinkamus centralizuotai išduotus rinkodaros pažymėjimus, išskyrus jei po galutinės nuomonės gavimo per 30 dienų yra inicijuota kreipimosi procedūra pagal Direktyvos 2001/82/EB 35 straipsnį ar Direktyvos 2001/83/EB 31 straipsnį.

a)

ji siunčia galutinę nuomonę dėl tinkamos paraiškos rinkodaros pažymėjimo turėtojui ir visoms atitinkamoms institucijoms;

b)

nepažeisdamos 13 straipsnio ir per 30 dienų nuo tos nuomonės gavimo atitinkamos institucijos patvirtina tą nuomonę, informuoja referencinę instituciją ir iš dalies atitinkamai pakeičia atitinkamus rinkodaros pažymėjimus.

a)

per trisdešimt dienų nuo 11 straipsnio 1 dalies c punkte ir 17 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytos informacijos gavimo, jeigu dėl atitinkamų sąlygų keitimo reikalingas Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1768/92 (10) 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyto laikotarpio pratęsimas šešiais mėnesiais, laikantis Reglamento (EB) Nr. 1901/2006 36 straipsnio;

b)

per du mėnesius nuo 11 straipsnio 1 dalies c punkte ir 17 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytos informacijos gavimo, jeigu tai esminis II tipo sąlygų keitimas ir neesminis IA tipo sąlygų keitimas, dėl kurių nereikia tuoj pat pateikti pranešimo siekiant nuolat stebėti atitinkamą vaistą;

c)

per 6 mėnesius nuo 11 straipsnio 1 dalies c punkte ir 17 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytos informacijos gavimo kitais atvejais.

a)

kai referencinės valstybės narės kompetentinga institucija informavo rinkodaros pažymėjimo turėtoją, kad ji priėmė pranešimą pagal 9 straipsnį, arba kai pranešimas laikomas priimtu pagal 9 straipsnio 2 dalį;

b)

kai Agentūra informavo rinkodaros pažymėjimo turėtoją, kad jos nuomonė, nurodyta 15 straipsnyje, yra palanki, arba kai ta nuomonė laikoma priimta pagal 15 straipsnio 2 dalį;

c)

kai 20 straipsnyje nurodyta referencinė institucija informavo rinkodaros pažymėjimo turėtoją, kad jos nuomonė yra palanki.

a)

po 30 dienų, kai referencinės valstybės narės kompetentinga institucija informavo rinkodaros pažymėjimo turėtoją, kad ji priėmė sąlygų keitimą pagal 10 straipsnį, su sąlyga, jeigu rinkodaros pažymėjimo keitimui būtini dokumentai buvo pateikti susijusioms valstybėms narėms;

b)

kai Komisija pakeitė sprendimą suteikti rinkodaros teisę pagal priimtą sąlygų keitimą ir atitinkamai informavo rinkodaros pažymėjimo turėtoją;

c)

po 30 dienų, kai 20 straipsnyje nurodyta referencinė institucija informavo rinkodaros pažymėjimo turėtoją, kad jos galutinė nuomonė yra palanki, nebent buvo inicijuota arbitražo procedūra pagal 13 straipsnį arba kreipimosi procedūra pagal Direktyvos 2001/82/EB 35 straipsnį arba Direktyvos 2001/83/EB 31 straipsnį.

12.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 334/25

(1)

Reglamento (EB) Nr. 834/2007 32 ir 33 straipsniuose nustatytos bendrosios ekologiškų produktų importo nuostatos o siekiant garantuoti teisingą ir vienodą šių nuostatų taikymą, reikia nustatyti išsamias jų taikymo taisykles ir tvarką.

(2)

Nuo 1992 m. įgyta daug patirties importuojant produktus, kuriems suteikiamos lygiavertės garantijos, kontrolės įstaigoms ir institucijoms turėtų būti suteikiamas santykinai trumpas laikotarpis pateikti prašymus įtraukti į sąrašą lygiavertiškumo nustatymo pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 33 straipsnį tikslais. Tačiau patirties tiesioginio Bendrijos ekologiškos produkcijos ir ekologiškų produktų ženklinimo taisyklių taikymo už Bendrijos ribų patirties neturima, todėl kontrolės įstaigoms ir institucijoms, pageidaujančioms pateikti prašymus dėl jų įtraukimo į sąrašą atitikimo reikalavimams nustatymo pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 32 straipsnį tikslais, turėtų būti suteikiama daugiau laiko. Todėl turėtų būti suteikiamas ilgesnis laikotarpis prašymams pateikti ir išnagrinėti.

(3)

Susiję ūkio subjektai turi sugebėti pateikti produktų, importuotų pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 32 straipsnį, patvirtinamuosius dokumentus. Reikia nustatyti tokių patvirtinamųjų dokumentų pavyzdžius. Importuojant produktus pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 33 straipsnį, reikia pateikti patikrinimo sertifikatą. Todėl reikia nustatyti išsamias tokio sertifikato išdavimo taisykles. Be to, turėtų būti nustatyta tvarka, kurios laikantis Bendrijos lygmeniu turėtų būti koordinuojami tam tikri iš trečiųjų šalių importuotų produktų, kuriuos Bendrijoje ketinama pardavinėti kaip ekologiškus produktus, patikrinimai.

(4)

Seniau Argentina, Australija, Kosta Rika, Indija, Izraelis, Naujoji Zelandija ir Šveicarija buvo įtrauktos į sąrašą trečiųjų šalių, iš kurių importuoti produktai galėjo būti parduodami Bendrijoje kaip ekologiški produktai pagal 2008 m. balandžio 17 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 345/2008, nustatantį išsamias Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2092/91 dėl ekologinės žemės ūkio produktų gamybos ir nuorodų apie tokią gamybą ant žemės ūkio ir maisto produktų numatytos importo iš trečiųjų šalių tvarkos įgyvendinimo taisykles (2). Komisija dar kartą peržiūrėjo situaciją tose šalyse pagal Reglamente (EB) Nr. 834/2007 nustatytus kriterijus, atsižvelgdama į taikomas gamybos taisykles ir patirtį, įgytą importuojant ekologiškus produktus iš tų trečiųjų šalių, kurios buvo seniau įtrauktos į sąrašą pagal Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2092/91 11 straipsnio 1 dalį. Tuo remiantis daroma išvada, kad sąlygos dėl Argentinos, Australijos, Kosta Rikos, Indijos, Izraelio ir Naujosios Zelandijos įtraukimo į trečiųjų šalių sąrašą produktų lygiavertiškumo nustatymo tikslais pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 33 straipsnio 1 dalį, yra tenkinamos.

(5)

Europos bendrija ir Šveicarijos Konfederacija sudarė Susitarimą dėl prekybos žemės ūkio produktais (3), kuris buvo patvirtintas Tarybos ir Komisijos sprendimu 2002/309/EB (4). To susitarimo 9 priede aptariami ekologiškai gaminami žemės ūkio produktai bei maisto produktai ir nustatoma, kad šalys turi imtis būtinų priemonių, kad būtų galima importuoti ir parduoti kitos susitarimo šalies įstatymus ir taisykles atitinkančius ekologiškus produktus. Siekiant aiškumo, Šveicarija taip pat turi būti įtraukta į lygiavertiškumo nustatymo tikslais pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 33 straipsnio 1 dalį sudarytą trečiųjų šalių produktų sąrašą.

(6)

Valstybių narių institucijos įgijo daug patirties ir kompetencijos išduodamos ekologiškų produktų importo į Bendrijos teritoriją leidimus. Šia patirtimi reikėtų pasinaudoti sudarant ir tvarkant trečiųjų šalių ir kontrolės įstaigų bei kontrolės institucijų sąrašus, o Komisija turėtų atsižvelgti į valstybių narių ir kitų ekspertų ataskaitas. Susijusios užduotys turėtų būti paskirstytos teisingai ir proporcingai.

(7)

Taip pat turėtų būti numatyta nuostata dėl pereinamųjų priemonių, taikytinų trečiųjų šalių prašymams, kuriuos jos pateikė Komisijai iki 2009 m. sausio 1 d., t. y. prieš pradedant taikyti Reglamentą (EB) Nr. 834/2007.

(8)

Siekiant išvengti tarptautinės prekybos trikdžių ir palengvinti perėjimą nuo Reglamentu (EEB) Nr. 2092/91 nustatytų taisyklių taikymo prie Reglamentu (EB) Nr. 834/2007 nustatytų taisyklių taikymo, iki tol, kol bus įgyvendintos naujų importo taisyklių taikymui reikalingos priemonės, visų pirma dėl Reglamento (EB) Nr. 834/2007 33 straipsnio 3 dalyje nurodytų kontrolės įstaigų ir kontrolės institucijų pripažinimo, valstybėms narėms reikia suteikti daugiau galimybių išnagrinėjus kiekvieną atvejį atskirai importuotojams toliau teikti produktų pateikimo į Bendrijos rinką leidimus. Sudarius tame straipsnyje nurodytų kontrolės įstaigų sąrašą, ši galimybė turėtų būti pamažu naikinama.

(9)

Siekiant užtikrinti didesnį skaidrumą ir garantuoti šio reglamento taikymą, reikėtų numatyti Komisijos, valstybių narių, trečiųjų šalių ir kontrolės įstaigų bei kontrolės institucijų informacijos mainų elektroninę sistemą.

(10)

Komisijos reglamento (EB) Nr. 345/2008 taisyklės ir 2008 m. birželio 20 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 605/2008, nustatančio išsamias nuostatų, susijusių su iš trečiųjų šalių įvežamų produktų patikrinimo sertifikatu pagal Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2092/91 dėl ekologinės žemės ūkio produktų gamybos ir nuorodų apie tokią gamybą ant žemės ūkio ir maisto produktų 11 straipsnį, įgyvendinimo taisyklės (5) pakeičiamos šiame reglamente pateiktomis išsamiomis taisyklėmis. Todėl minėti reglamentai turėtų būti panaikinti ir pakeisti nauju reglamentu.

(11)

Šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Ekologinės gamybos reguliavimo komiteto nuomonę,

1)

patikrinimo sertifikatas – vienai siuntai galiojantis patikrinimo sertifikatas, nurodytas Reglamento (EB) Nr. 834/2007 33 straipsnio 1 dalies d punkte;

2)

patvirtinamasis dokumentas – Komisijos reglamento (EB) Nr. 889/2008 (6) 68 straipsnyje ir šio reglamento 6 straipsnyje nurodytas dokumentas, kurio pavyzdys pateiktas šio reglamento II priede;

3)

siunta – vienu ar keliais Kombinuotosios nomenklatūros kodais ženklinamų produktų kiekis, kuriam išduotas vienas patikrinimo sertifikatas ir kuris gabenamas ta pačia transporto priemone iš tos pačios trečiosios šalies;

4)

pirmasis gavėjas – fizinis ar juridinis asmuo, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 889/2008 2 straipsnio d dalyje;

5)

siuntos patikra – atitinkamų valstybių narių institucijų atliekama patikrinimo sertifikato, kuris turi atitikti šio reglamento 13 straipsnį, ir, kai šios institucijos mano, kad tai yra būtina, produktų, kurie turi atitikti Reglamento (EB) Nr. 834/2007, Reglamento (EB) Nr. 889/2008 ir šio reglamento reikalavimus, patikra;

6)

atitinkamos valstybių narių institucijos – muitinės įstaigos arba kitos valstybių narių paskirtos institucijos;

7)

vertinimo ataskaita – nepriklausomos trečiosios šalies, atitinkančios ISO standartą 17011, arba atitinkamos kompetentingos institucijos sudaryta Reglamento (EB) Nr. 834/2007 32 straipsnio 2 dalyje ir 33 straipsnio 3 dalyje nurodyta vertinimo ataskaita, į kurią įtraukta informacija apie dokumentų peržiūras, įskaitant šio reglamento 4 straipsnio 3 dalies b punkte ir 11 straipsnio 3 dalies b punkte nurodytus apibūdinimus, apie įstaigų patikrinimus, įskaitant labai svarbių vietų patikrinimus ir tiesioginio stebėjimo būdu vykdomus patikrinimus reprezentatyviose trečiosiose šalyse.

a)

kontrolės įstaigos ar kontrolės institucijos pavadinimas ir adresas, įskaitant e. pašto bei interneto adresą ir jos kodo numerį;

b)

susijusios trečiosios šalys, kurios yra ir produkto kilmės šalys;

c)

kiekvienos trečiosios šalies susijusios produktų kategorijos;

d)

buvimo sąraše laikotarpis;

e)

interneto adresas, kuriuo galima rasti pagal taikomas kontrolės sistemas suskirstytų ūkio subjektų sąrašą, kuriame nurodytas jų sertifikavimo statusas, susijusios produktų kategorijos, taip pat ūkio subjektai ir produktai, kurie buvo išbraukti iš sąrašo arba kurių sertifikatas buvo panaikintas.

a)

susijusios trečiosios šalies ar šalių kontrolės įstaigos arba kontrolės institucijos veiklos apžvalga, kurioje nurodomas tokioje veikloje dalyvaujančių ūkio subjektų skaičius ir numatomi eksportuoti į Bendriją pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 32 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas taisykles susijusios trečiosios šalies ar šalių žemės ūkio produktų ir maisto produktų rūšis ir kiekiai;

b)

išsamus aprašymas, kaip trečiojoje šalyje arba kiekvienoje iš susijusių trečiųjų šalių buvo įgyvendintos Reglamento (EB) Nr. 834/2007 II, III ir IV antraštinės dalies, taip pat Reglamento (EB) Nr. 889/2008 nuostatos.

c)

vertinimo ataskaitos, kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 834/2007 32 straipsnio 2 dalies ketvirtoje pastraipoje, kopija, kuria:

d)

įrodymas, kad kontrolės įstaiga ar kontrolės institucija pranešė apie savo veiklą susijusios trečiosios šalies institucijoms ir įsipareigojo laikytis susijusios trečiosios šalies institucijų jai taikomų teisinių įsipareigojimų;

e)

interneto svetainės adresas, kuriuo galima rasti pagal taikomas kontrolės sistemas suskirstytų ūkio subjektų sąrašą, taip pat informacijos centro, kuriame iškart galima gauti informaciją apie ūkio subjektų sertifikavimą, duomenis, susijusias produktų kategorijas, taip pat informaciją apie ūkio subjektus ir produktus, kurie buvo išbraukti iš sąrašo arba kurių sertifikatas buvo panaikintas;

f)

įsipareigojimas laikytis šio reglamento 5 straipsnio nuostatų;

g)

visa kita susijusios kontrolės įstaigos ar kontrolės institucijos ar Komisijos požiūriu svarbi informacija.

a)

jei po to, kai kontrolės įstaiga ar kontrolės institucija buvo įtraukta į sąrašą, kaip nors pakeičiamos jos taikomos priemonės, ir apie tokius pakeitimus ji praneša Komisijai; Komisijai taip pat pranešama apie prašymus pakeisti informaciją apie 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą kontrolės įstaigą arba kontrolės instituciją;

b)

į sąrašą įtraukta kontrolės įstaiga arba kontrolės institucija laiko ir gavusį prašymą iškart pateikia visą su jos kontrolės veikla trečiojoje šalyje susijusią informaciją; ji Komisijos skirtiems ekspertams leidžia naudotis savo biurais ir priemonėmis;

c)

iki kiekvienų metų kovo 31 d. kontrolės įstaiga arba kontrolės institucija nusiunčia Komisijai glaustą metinę ataskaitą; metinėje ataskaitoje atnaujinama 4 straipsnio 3 dalyje nurodyto techninių dokumentų rinkinio informacija; ataskaitoje visų pirma apibūdinama kontrolės įstaigos arba kontrolės institucijos trečiosiose šalyse praeitais metais vykdyta kontrolė, aptariami gauti rezultatai, pastebėti netikslumai ir pažeidimai bei taikytos taisomosios priemonės; be to, joje pateikiama naujausia vertinimo ataskaita arba atnaujinta ataskaita, kurioje pateikiami reguliarių vertinimų vietoje, stebėjimo ir daugiamečio pakartotinio vertinimo, kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 834/2007, rezultatai; Komisija gali prašyti kitos, jos nuomone, reikalingos informacijos;

d)

atsižvelgdama į gautą informaciją, Komisija gali bet kuriuo laiku keisti su kontrolės įstaiga ar kontrolės institucija susijusias specifikacijas ir sustabdyti tokios įstaigos ar institucijos įtraukimą į 3 straipsnyje nurodytą sąrašą; toks pat sprendimas gali būti priimtas, jei kontrolės įstaiga ar institucija nepateikia prašytos informacijos arba atsisakė leisti vykdyti patikrinimą vietoje;

e)

kontrolės įstaiga arba kontrolės institucija suinteresuotoms šalims interneto svetainėje skelbia nuolat atnaujinamą ūkio subjektų ir patvirtintų ekologiškų produktų sąrašą.

a)

susijusios produktų kategorijos;

b)

produktų kilmė;

c)

nuoroda į trečiojoje šalyje taikomus gamybos standartus;

d)

trečiosios šalies kompetentinga institucija, atsakinga už kontrolės sistemos taikymą, jos adresas, įskaitant e. pašto ir interneto adresus;

e)

trečiosios šalies kontrolės institucija arba institucijos ir (arba) kontrolės įstaiga arba įstaigos, pripažintos minėtų kompetentingų institucijų tinkamomis vykdyti kontrolę, jų adresai, įskaitant, jei būtina, jų e. pašto ir interneto adresus;

f)

trečiosios šalies institucija arba institucijos arba kontrolės įstaiga ar įstaigos, išduodančios sertifikatus importo į Bendriją tikslais, jų adresai, jų kodai, įskaitant, jei būtina, jų e. pašto ir interneto adresus;

g)

buvimo sąraše laikotarpis.

a)

pateikta bendroji informacija apie ekologinės gamybos plėtrą trečiojoje šalyje, gaminamus produktus, dirbamą plotą, gamybos regionus, gamintojų skaičių, vykdomą maisto perdirbimą;

b)

nurodoma, kokios rūšies ekologiškus žemės ūkio produktus bei maisto produktus ir kokius jų kiekius ketinama eksportuoti į Bendriją;

c)

apibūdinami trečiojoje šalyje taikomi gamybos standartai, pateikiamas jų atitikimo Bendrijos standartams vertinimas;

d)

apibūdinama trečiojoje šalyje taikoma kontrolės sistema, įskaitant trečiųjų šalių kompetentingų institucijų vykdomą stebėjimo ir priežiūros veiklą, taip pat įvertinamas jos veiksmingumas lyginant su Bendrijoje taikoma kontrolės sistema;

e)

nurodytas interneto arba kitas adresas, kuriuo skelbiamas pagal taikomas kontrolės sistemas suskirstytų ūkio subjektų sąrašas, taip pat informacijos centras, kuriame iškart galima gauti informacijos apie ūkio subjektų sertifikavimo statusą, ir susijusios produktų kategorijos;

f)

pateikiama informacija, kurią trečioji šalis ketina įtraukti į 7 straipsnyje nurodytą sąrašą;

g)

įsipareigojama laikytis 9 straipsnio nuostatų;

h)

pateikiama visa kita trečiosios šalies ar Komisijos požiūriu svarbi informacija.

a)

jei po to, kai trečioji šalis buvo įtraukta į priede nurodytą sąrašą, kaip nors pakeičiamos joje galiojančios priemonės arba jų įgyvendinimas, ypač šalies kontrolės sistema, ta trečioji šalis apie tai praneša Komisijai; Komisijai taip pat pranešama apie prašymus pakeisti informaciją apie 7 straipsnio 2 dalyje nurodytą trečiąją šalį;

b)

Reglamento (EB) Nr. 834/2007 33 straipsnio 2 dalyje nurodytoje metinėje ataskaitoje atnaujinama informacija apie šio reglamento 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą techninį dokumentų rinkinį; joje visų pirma apibūdinama trečiosios šalies kompetentingos institucijos vykdoma stebėjimo ir priežiūros veikla, pasiekti rezultatai ir taikyti taisomieji veiksmai;

c)

atsižvelgdama į gautą informaciją, Komisija gali bet kuriuo laiku keisti su trečiąja šalimi susijusias specifikacijas ir sustabdyti tokios šalies įtraukimą į 7 straipsnyje nurodytą sąrašą; toks pat sprendimas gali būti priimtas, jei trečioji šalis nepateikė prašytos informacijos arba nesutiko, kad būtų vykdomas patikrinimas vietoje.

a)

kontrolės įstaigos ar institucijos pavadinimas, adresas, kodas, įskaitant, jei reikalinga, e. pašto ir interneto adresą;

b)

į 7 straipsnyje numatytą sąrašą neįtrauktos trečiosios šalys, iš kurių kilę produktai;

c)

su kiekviena trečiąja šalimi susijusios produktų kategorijos;

d)

buvimo sąraše laikotarpis; ir

e)

interneto svetainės adresas, kuriuo galima rasti pagal taikomas kontrolės sistemas suskirstytų ūkio subjektų sąrašą, informacijos centro, kuriame iškart galima gauti informaciją apie ūkio subjekto sertifikavimo statusą, duomenis, susijusias produktų kategorijas, taip pat informaciją apie ūkio subjektus ir produktus, kurie buvo išbraukti iš sąrašo arba kurių sertifikatas buvo panaikintas.

a)

trečiosios šalies ar trečiųjų šalių kontrolės įstaigos arba kontrolės institucijos veiklos apžvalga, kurioje nurodomas tokioje veikloje dalyvaujančių ūkio subjektų skaičius ir numatomi eksportuoti į Bendriją pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 33 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytas taisykles žemės ūkio produktų ir maisto produktų rūšys ir kiekiai;

b)

trečiojoje šalyje taikomų gamybos standartų ir kontrolės priemonių apibūdinimas, įskaitant šių standartų ir priemonių lygiavertiškumo vertinimą remiantis Reglamento (EB) Nr. 834/2007 III, IV ir V antraštinėmis dalimis ir Reglamentu (EB) Nr. 889/2008 nustatytomis susijusiomis įgyvendinimo taisyklėmis;

c)

vertinimo ataskaitos, kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 834/2007 33 straipsnio 3 dalyje, kopija, kuria:

d)

įrodymas, kad kontrolės įstaiga ar kontrolės institucija pranešė apie savo veiklą kiekvienos susijusios trečiosios šalies institucijoms ir įsipareigojo laikytis kiekvienos susijusios trečiosios šalies institucijų jai taikomų teisinių įsipareigojimų;

e)

interneto svetainės adresas, kuriuo galima rasti pagal taikomas kontrolės sistemas suskirstytų ūkio subjektų sąrašą, informacijos centro, kuriame iškart galima gauti informaciją apie kontrolės įstaigos ar institucijos sertifikavimo statusą, duomenys, susijusios produktų kategorijos, taip pat informacija apie ūkio subjektus ir produktus, kurie buvo išbraukti iš sąrašo arba kurių sertifikatas buvo panaikintas;

f)

įsipareigojama laikytis 12 straipsnio nuostatų;

g)

pateikiama visa kita susijusios kontrolės įstaigos ar kontrolės institucijos ar Komisijos požiūriu svarbi informacija.

a)

jei po to, kai kontrolės įstaiga ar kontrolės institucija buvo įtraukta į sąrašą, kaip nors pakeičiamos jų taikomos priemonės, ir apie tokius pakeitimus ji praneša Komisijai; Komisijai taip pat pranešama apie prašymus pakeisti informaciją apie 10 straipsnio 2 dalyje nurodytą kontrolės įstaigą arba kontrolės instituciją;

b)

iki kiekvienų metų kovo 31 d. kontrolės įstaiga arba kontrolės institucija siunčia Komisijai glaustą metinę ataskaitą. Metinėje ataskaitoje atnaujinama 11 straipsnio 3 dalyje nurodyto techninių dokumentų rinkinio informacija; joje visų pirma apibūdinama trečiosios šalies kontrolės įstaigos arba kontrolės institucijos praėjusiais metais vykdyta kontrolė, aptariami gauti rezultatai, pastebėti netikslumai bei pažeidimai ir taikytos taisomosios priemonės; joje taip pat pateikiama naujausia vertinimo ataskaita arba atnaujinta ataskaita, kurioje pateikiami reguliarių vertinimų vietoje, stebėjimo ir daugiamečio pakartotinio vertinimo, kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 834/2007 33 straipsnio 3 dalyje, rezultatai; Komisija gali prašyti kitos jos nuomone reikalingos informacijos;

c)

atsižvelgdama į gautą informaciją, Komisija gali bet kuriuo laiku keisti su kontrolės įstaiga ar kontrolės institucija susijusias specifikacijas ir sustabdyti tokios įstaigos ar institucijos įtraukimą į 10 straipsnyje nurodytą sąrašą; panašus sprendimas gali būti priimtas, jei kontrolės įstaiga ar kontrolės institucija nepateikia prašytos informacijos arba atsisakė leisti vykdyti patikrinimą vietoje;

d)

kontrolės įstaiga arba kontrolės institucija elektroniniu būdu suinteresuotoms šalims pateikia nuolat atnaujinamą ūkio subjektų ir patvirtintų ekologiškų produktų sąrašą.

a)

atitinkamoms valstybių narių institucijoms pateikiamas patikrinimo sertifikato originalas; ir

b)

atitinkamos valstybių narių institucijos patikrina siuntą ir patvirtina patikrinimo sertifikatą pagal šio straipsnio 8 dalį.

a)

pagal 8 straipsnio 4 dalį pripažintos trečiosios šalies kontrolės institucijos arba kontrolės įstaigos, kuri pripažinta turinti teisę išduoti patikrinimo sertifikatą, kaip nurodyta 7 straipsnio 2 dalyje; arba

b)

trečiosios šalies kontrolės institucijos arba kontrolės įstaigos, nurodytos pagal 11 straipsnio 5 dalį pripažintų susijusių trečiųjų šalių sąraše.

a)

patikrino dokumentus, remdamasi visais susijusiais patikrinimo dokumentais, visų pirma įskaitant susijusių produktų gamybos planą, transporto ir komercinius dokumentus; ir

b)

atliko siuntos fizinį patikrinimą arba gavo tikslią eksportuotojo deklaraciją, kurioje deklaruojama, kad susijusi siunta pagaminta ir (arba) paruošta pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 33 straipsnį; ji atlieka šios deklaracijos rizika pagrįstą vertinimą.

a)

pagal 1 dalį pateikiant 3 dalies b punkte nurodytą patikrinimo sertifikatą, 16 langelyje įrašomas valstybės narės kompetentingos institucijos, išdavusios leidimą pagal 19 straipsnyje numatytą tvarką, pareiškimas;

b)

leidimą išdavusios valstybės narės kompetentinga institucija gali, remdamasi Reglamento (EB) Nr. 834/2007 V antraštinėje dalyje nustatytomis kontrolės priemonėmis, perduoti įgaliojimus, kad pareiškimą į 16 langelį įrašytų kontrolės institucija arba kontrolės įstaiga, tikrinanti importuotoją, arba institucijos, kurias tuo tikslu paskiria valstybės narės.

c)

16 langelyje pateikti pareiškimo nereikalaujama:

d)

dokumente, kuriuo pateikiamas c punkto i dalyje ir ii dalyje reikalaujamas įrodymas, nurodoma:

a)

pakavimą arba perpakavimą; arba

b)

ženklinimą etiketėmis, kuriose informuojama apie naudotą ekologinės gamybos metodą.

12.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 334/53

(1)

2005 m. birželio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 980/2005 dėl bendrųjų tarifų lengvatų sistemos taikymo (3) Bendrija suteikė bendrųjų tarifų lengvatas Laosui. Reglamentas (EB) Nr. 980/2005 baigia galioti 2008 m. gruodžio 31 d., tačiau nuo 2009 m. sausio 1 d. jis bus pakeistas Tarybos reglamentu (EB) Nr. 732/2008 (4), kuriuo patvirtinama, kad Bendrija teikia minėtas tarifų lengvatas Laosui.

(2)

Reglamente (EEB) Nr. 2454/93 nustatyta produktų kilmės sąvokos apibrėžtis, taikoma bendrųjų tarifų lengvatų sistemoje. Reglamente (EEB) Nr. 2454/93 taip pat numatyta leidžianti nukrypti nuo šios apibrėžties nuostata, skirta prašymą Bendrijai pateikusioms mažiausiai išsivysčiusioms šalims, kurioms taikomos lengvatos pagal bendrąją lengvatų sistemą (toliau – BLS).

(3)

Laosas pasinaudojo šia leidžiančia nukrypti nuostata tam tikriems tekstilės gaminiams pagal Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1613/2000 (5), kurio galiojimas buvo pratęstas keletą kartų ir baigiasi 2008 m. gruodžio 31 d.

(4)

2008 m. spalio 9 d. laišku Laosas pateikė prašymą pratęsti leidžiančios nukrypti nuostatos galiojimą pagal Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 76 straipsnį.

(5)

Reglamento (EB) Nr. 1613/2000 galiojimą pratęsus paskutinį kartą Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1806/2006 (6), buvo tikimasi, kad prieš baigiant galioti leidžiančiai nukrypti nuostatai įsigalios naujos, paprastesnės ir vystymuisi palankesnės BLS kilmės taisyklės. Tačiau naujos BLS kilmės taisyklės dar nepriimtos ir šiuo metu manoma, kad tokios kilmės taisyklės iki 2009 m. pabaigos nebus taikomos.

(6)

Prašyme parodoma, kad taikant kilmės taisykles pakankamai apdorotoms ar perdirbtoms prekėms ir regioninei kumuliacijai būtų labai paveikti Laoso drabužių pramonės pajėgumai toliau eksportuoti į Bendriją ir nebūtų pritraukiamos investicijos. Dėl to šioje šalyje būtų toliau likviduojamas verslas ir didėtų nedarbas. Be to, manoma, kad taikant esamas BLS kilmės taisykles net ir trumpą laikotarpį, būtų daromas pirmiau aprašytas poveikis.

(7)

Pratęsiant leidžiančios nukrypti nuostatos galiojimą turėtų būti atsižvelgiama į laiką, būtiną naujoms BLS kilmės taisyklėms priimti ir įgyvendinti. Kadangi Laoso pramonės stabilumui ir augimui ypač svarbios ilgesniam laikotarpiui sudaromos sutartys, kurias vykdant naudojamasi leidžiančia nukrypti nuostata, šios nuostatos galiojimas turėtų būti pratęstas pakankamai ilgam laikotarpiui, kad ūkinės veiklos vykdytojai galėtų sudaryti tokias sutartis.

(8)

Tikslinga nustatyti, kad pradėjus taikyti naujas kilmės taisykles, Laoso gaminiams, kuriems šio metu taikomas lengvatinių tarifų režimas dėl leidžiančios nukrypti nuostatos, būtų nustatytas toks pat režimas taikant naujas kilmės taisykles. Tuomet leidžianti nukrypti nuostata bus nereikalinga. Siekiant užtikrinti, kad tai būtų aišku ūkinės veiklos vykdytojams, tikslinga panaikinti Reglamento (EB) Nr. 1613/2000 galiojimą nuo naujų kilmės taisyklių taikymo pradžios dienos.

(9)

Todėl leidžiančios nukrypti nuostatos galiojimas turėtų būti pratęstas iki naujų kilmės taisyklių, nustatytinų Reglamentu (EEB) Nr. 2454/93, taikymo pradžios dienos, tačiau bet kuriuo atveju jis turėtų baigtis 2010 m. gruodžio 31 d.

(10)

Todėl Reglamentas (EB) Nr. 1613/2000 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas.

(11)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Muitinės kodekso komiteto nuomonę,

12.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 334/55

(1)

Pagal Komisijos reglamento (EB) Nr. 1043/2005 (2) 5 straipsnio 3 dalį, kai prekės yra naudojamos eksportuojamų prekių gamybai, grąžinamosios išmokos dydis, naudojamas apskaičiuojant sumą už kiekvieną pagrindinį produktą, produktus, gautus perdirbus pagrindinius produktus, arba produktus, prilyginamus vienai iš šių dviejų kategorijų ir panaudotus eksportuojamų prekių gamybai, yra toks pat, koks taikomas minėtoms gamybai naudojamoms prekėms, kai šios eksportuojamos neperdirbtos.

(2)

Pagal Reglamento (EB) Nr. 1043/2005 19 straipsnio 1 dalį, jei tai reikalinga, atsižvelgiant į pasaulio prekybos kiaušinių albuminu, klasifikuojamu pagal KN kodus 3502 11 90 ir 3502 19 90, situaciją arba į konkrečias tam tikrų rinkų sąlygas, grąžinamosios išmokos už šias prekes gali būti skirstomos pagal jų paskirties vietą.

(3)

Reglamento (EB) Nr. 1043/2005 5 straipsnio 3 dalį ir 19 straipsnio 1 dalį skaitant kartu galima neteisingai suprasti, kad prekėms, kurių sudedamoji dalis yra kiaušinių albuminas, eksportuojamoms į trečiąsias šalis, konkrečiai į Pietų Korėją, Japoniją, Malaiziją, Tailandą, Taivanį ir Filipinus, gali būti taikoma didesnė grąžinamosios išmokos norma, taikoma tik eksportuojamam į tas šalis neperdirbtam kiaušinių albuminui.

(4)

Todėl, aiškumo sumetimais ir siekiant apsaugoti Bendrijos finansinius interesus, reikia paaiškinti, kad Reglamento (EB) Nr. 1043/2005 19 straipsnio 1 dalyje šioms šalims nustatyta didesnė grąžinamųjų išmokų norma gali būti taikoma tik eksportuojamam neperdirbtam kiaušinių albuminui.

(5)

Todėl Reglamentą (EB) Nr. 1043/2005 reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti.

(6)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Horizontaliųjų klausimų dėl prekybos perdirbtais žemės ūkio produktais, neišvardytais I priede, vadybos komiteto nuomonę,

12.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 334/56

(1)

2006 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2015/2006, Bendrijos žvejybos laivams nustatančiame tam tikrų giliavandenių žuvų išteklių žvejybos galimybes 2007 ir 2008 metais (3), nustatytos kvotos 2007 ir 2008 metams.

(2)

Pagal Komisijai pateiktą informaciją, žvejodami šio reglamento priede nurodytų išteklių žuvis, laivai, kurie plaukioja su tame priede nurodytos valstybės narės vėliava arba yra toje valstybėje registruoti, išnaudojo 2008 metams skirtą kvotą.

(3)

Todėl būtina uždrausti žvejoti, laikyti laivuose, perkrauti ir iškrauti tų išteklių žuvis,

12.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 334/58

(1)

2008 m. sausio 16 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/2008, nustatančiu 2008 metams Bendrijos vandenyse ir Bendrijos laivams vandenyse, kuriuose reikalaujama nustatyti žvejybos apribojimus, taikomas tam tikrų žuvų išteklių ir žuvų išteklių grupių žvejybos galimybes ir susijusias sąlygas (3), nustatomos kvotos 2008 metams.

(2)

2008 m. gegužės 15 d. Švedija, remdamasi Reglamento (EEB) Nr. 2847/93 21 straipsnio 2 dalimi, Komisijai pranešė, kad nuo 2008 m. gegužės 19 d. nutraukia atlantinių menkių žvejybą Kategato sąsiauryje.

(3)

2008 m. birželio 19 d. remdamasi Reglamento (EEB) Nr. 2847/93 21 straipsnio 3 dalimi ir Reglamento (EB) Nr. 2371/2002 26 straipsnio 4 dalimi Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 585/2008, kuriuo uždraudžiama su Švedijos vėliava plaukiojantiems laivams žvejoti atlantines menkes Kategato sąsiauryje (4) nuo tos pačios dienos.

(4)

Remiantis informacija, kurią Komisija gavo iš Švedijos valdžios institucijų, Švedija dar neišnaudojo visos atlantinių menkių žvejybos kvotos Kategato sąsiauryje. Todėl su Švedijos vėliava plaukiojantiems ar Švedijoje registruotiems laivams atlantinių menkių žvejyba šiuose vandenyse turėtų būti leidžiama.

(5)

Kad šį atlantinių menkių kiekį būtų galima sužvejoti iki šių metų pabaigos, leidimas turėtų įsigalioti 2008 m. spalio 13 d.

(6)

Komisijos reglamentas (EB) Nr. 585/2008 turėtų būti panaikintas 2008 m. spalio 13 d.,

12.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 334/60

(1)

Reglamento (EB) Nr. 560/2005 I priede yra išvardyti fiziniai ir juridiniai asmenys bei subjektai, kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai pagal tą reglamentą yra įšaldomi.

(2)

2006 m. gruodžio 18 d. ir 2008 m. spalio 21 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sankcijų komitetas nusprendė iš dalies pakeisti fizinių asmenų, kuriems turėtų būti taikomas fondų ir ekonominių išteklių įšaldymas, sąrašą įrašydamas papildomą informaciją apie į sąrašą jau įtrauktus asmenis. Todėl I priedas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas,

12.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 334/62

(1)

Komisija sužinojo tam tikrą informaciją apie nuo 2004 m. veikiantį fondą, kurio paskirtis – kompensuoti Prancūzijos žvejybos įmonėms pakilusią degalų kainą. Remiantis šia informacija minėto Fondo, vadinamojo Žvejybos rizikos mažinimo fondo (ŽRMF), paskirtis – sušvelninti žvejyboje naudojamų degalų kainos trumpalaikius svyravimus, tačiau praktikoje šioms įmonėms buvo suteikta galimybė įsigyti degalų už žymiai mažesnę nei rinkos kainą.

(2)

Iš pradžių buvo numatyta, kad šis fondas veiks tik iš šios profesijos narių įmokų. Fondo veikimo principas turėjo būti paprastas: fondas turėjo padengti dalį degalų išlaidų, kurios didesnės nei nustatyta litro degalų orientacinė kaina, o įmonės turėjo mokėti įnašus ŽRMF tada, jei degalų kaina vėl būtų mažesnė nei ši orientacinė kaina. Taip būtų pasiekta sistemos finansavimo pusiausvyra nenaudojant valstybės lėšų.

(3)

Tačiau atsižvelgdama į tai, kad degalų rinkos kaina visą laiką buvo daug didesnė už orientacinę kainą, Komisija darė prielaidą, kad ŽRMF galėjo veikti tik gaudamas iš valstybės finansinę paramą, o ši finansinė parama buvo valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnyje.

(4)

2005 m. rugpjūčio 25 d. Komisija paprašė Prancūzijos iki 2005 m. rugsėjo 5 d. pranešti, ar valstybė ėmėsi ar ketino imtis specialių priemonių degalų kainų kilimui sustabdyti. Be to, Komisija priminė, kad, jei tokioms priemonėms buvo reikalinga valstybės pagalba, apie tai Komisijai turėjo būti pranešta pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį.

(5)

Kadangi atsakymas nebuvo gautas, remdamasi 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties 93 straipsnio (po pakeitimo, 88 straipsnio) taikymo taisykles (1), 10 straipsniu, 2005 m. rugsėjo 21 d. Komisija paprašė Prancūzijos per tris savaites pateikti su šiuo Fondu susijusią informaciją, kad galėtų išsiaiškinti, ar iš tikrųjų buvo suteikta valstybės pagalba ir prireikus, ar ši valstybės pagalba yra suderinama su bendrąja rinka.

(6)

2005 m. spalio 7 d. Prancūzija atsakė į 2005 m. rugpjūčio 25 d. Komisijos prašymą nurodydama, kad „Prancūzijoje nebuvo imtasi jokių su valstybės pagalbos sistema susijusių priemonių, kad būtų pašalinti dėl neseniai gerokai pakilusių degalų kainų iškilę sunkumai“. Tačiau Prancūzija nurodė, kad ji paskatino „šios profesijos darbuotojų iniciatyvą“ įkurti Žvejybos rizikos mažinimo fondą. Šiame laiške nebuvo minimi jokie iš valstybės iždo skirti avansai. Priešingai, iš Prancūzijos valdžios institucijų atsakymo galima numanyti, kad finansavimas iš darbuotojų valdomo Fondo buvo grindžiamas išimtinai dalyvių tarpusavio finansiniu pajėgumu.

(7)

2005 m. spalio 21 d. Komisija Prancūzijos valdžios institucijoms priminė apie savo 2005 m. rugsėjo 21 d. oficialų prašymą pateikti informaciją apie ŽRMF ir nustatė naują dviejų savaičių laikotarpį.

(8)

Kadangi per nustatytą laiką Prancūzijos atsakymo negauta, Komisija nusprendė Prancūzijai išsiųsti įsakymą pateikti informaciją, kuri reikalinga šiam tyrimui, pagal minėto 10 straipsnio 3 dalį. Apie šį 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymą Prancūzijai buvo pranešta 2005 m. gruodžio 6 d. ir atsakymui buvo skirtos trys savaitės.

(9)

Prancūzija atsakė 2005 m. gruodžio 21 d. laišku, kurį Komisija gavo 2005 m. gruodžio 27 dieną. Šiame laiške buvo nuoroda į ankstesnį gruodžio 6 d. atsakymą, gautą gruodžio 8 d., ir atsakymą į Komisijos 2005 m. rugsėjo 21 d. laišką (žr. šio sprendimo 5 konstatuojamąją dalį). Šiais dviem laiškais Prancūzija atsiuntė Komisijai ŽRMF įstatus ir tris susitarimus dėl valstybės grąžintino avanso skyrimo ŽRMF.

(10)

2006 m. kovo 8 d., išnagrinėjusi šiuos atsakymus ir prie jų pridėtus dokumentus, Komisija pranešė Prancūzijai apie savo sprendimą pradėti EB sutarties 88 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento (EB) Nr. 659/1999 6 straipsnyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą.

(11)

Komisijos sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą paskelbtas 2006 m. balandžio 19 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2). Komisija paprašė suinteresuotąsias šalis per mėnesį pateikti pastabas dėl minėtų priemonių.

(12)

2006 m. balandžio 21 d. laišku Prancūzija pateikė savo pastabas valdžios institucijų pranešime. Prie šio pranešimo pridėti argumentai, kurie iš pradžių, atrodo, buvo skirti vidaus reikmėms. Šie argumentai paaiškina, kokios pozicijos reikia laikytis atsakant į Komisijos argumentus.

(13)

2006 m. gegužės 17 d. Nanto advokatų kontora Ménard, Quimbert et associés (toliau – MQA) faksu pranešė apie savo ketinimą pateikti pastabas dėl ŽRMF vėliau ir paprašė nustatyti laikotarpį, per kurį ji gali tai padaryti. Komisija skyrė dar dvi savaites. Paskui, gegužės 17 d. paprastu laišku, kurį Komisija gavo gegužės 23 d., MQA atsiuntė gegužės 18 d. ŽRMF generalinio sekretoriaus p. de Feuardent pasirašytą atsakymą Jūrų bendradarbiavimo (pranc. Coopération Maritime) blanke. Trečiasis, gegužės 17 d. MQA laiškas, kurį Komisija gavo birželio 14 d., buvo „nauja pastabų, kuriose pataisyta keletas darbuotojo klaidų, versija“, o iš tikrųjų tai buvo iki tol Komisijai dar nepateikti dokumentai, papildantys minėtame p. de Feuardent atsakyme pateiktas pastabas, prie kurių pridėti su ŽRMF veikla susiję dokumentai (įstatai, instrukcijos, informacinės pastabos, įmokų mokėjimo sistema, Generalinės finansų inspekcijos ir Generalinės žemės ūkio ir žuvininkystės inspekcijos bendras įsipareigojimo laiškas). Galiausiai paskutiniame 2006 m. birželio 12 d.MQA laiške, kuris tą pačią dieną faksu buvo išsiųstas Komisijai ir susijęs su gegužės 19 d. laišku, „kuriame klaidingai nurodyta gegužės 17 d. data, [Jums] siunčiamos 2006 m. gegužės 18 d. Jūrų bendradarbiavimo, savitarpio pagalbos ir kredito konfederacijos generalinio sekretoriaus p. de Feuardent pastabos“. Tai buvo tos pačios papildomos pastabos kaip ir atsiųstos trečiuoju gegužės 17 d. laišku, bet be priedų.

(14)

2006 m. birželio 14 d. Komisija išsiuntė Prancūzijai trečiąjį 2006 m. gegužės 17 d.MQA laišką (versija, kurioje, kaip skelbiama, pataisytos darbuotojo klaidos) ir paskutinįjį 2006 m. birželio 12 d.MQA laišką ir Prancūzijos paprašė pateikti pastabas per mėnesį. 2006 m. liepos 12 d. Prancūzija paprašė pratęsti laikotarpį iki rugsėjo 1 dienos. 2006 m. liepos 18 d. Komisija skyrė papildomą mėnesį. 2006 m. rugsėjo 26 d. Prancūzija atsakė, kad ji neturi jokių konkrečių pastabų, tačiau pažymėjo, kad 2006 m. gegužės 17(19 d.) MQA laiškai neatitinka p. de Feuardent pastabų. 2006 m. spalio 9 d. Komisija išsiuntė Prancūzijai duomenis apie iš MQA gautus laiškus ir paprašė Prancūzijos per dešimt dienų patvirtinti, kad Prancūzijos valdžios institucijos susipažino su p. de Feuardent atsakymu. 2006 m. spalio 23 d. Prancūzija atsakė, kad ji neturi šio atsakymo, kuris iš tikrųjų pirmiau nebuvo jos minėtas, nes jis buvo minėtas [MQA] birželio 12 d. laiške. Kadangi Prancūzija nurodė, kad šio laiško ji nėra gavusi, 2006 m. spalio 27 d. Komisija jį oficialiai atsiuntė ir paprašė galimas pastabas pateikti ne vėliau kaip lapkričio 15 dieną.

(15)

2006 m. lapkričio 27 d. Prancūzija informavo Komisiją, kad dėl šio dokumento konkrečių pastabų ji neturi.

(16)

ŽRMF įkurtas kaip profesinė sąjunga remiantis 1884 m. kovo 21 d. Prancūzijos įstatymu, iš dalies pakeistu 1920 m. kovo 12 d. įstatymu. Įstatų projektą patvirtino 2004 m. vasario 10 d. vykęs steigiamasis susirinkimas, o pačiuose įstatuose nurodyta 2004 m. balandžio 9 d. data.

(17)

Pagal šių įstatų 4 straipsnį profsąjunga įkurta 99 metams. Jos buveinės Paryžiuje adresas: 24, rue du Rocher, t. y. toks pat kaip ir Jūrų bendradarbiavimo, savitarpio pagalbos ir kredito konfederacijos (toliau – Jūrų bendradarbiavimo konfederacija).

(18)

Pagal 7 straipsnį steigėjai yra Jūrų bendradarbiavimo konfederacija, centrinė prekybos ir plėtros organizacija CECOMER, mažmeninės prekybos kooperatinė bendrovė, kuri iš tikrųjų yra jūrų kooperatyvų centrinė prekybos organizacija, be kita ko, jos užduotis – žvejybos įmonių veiklai reikalingų medžiagų ir gaminių tiekimas, Smulkiosios žvejybos valdymo centras ir du žvejybos srityje veikiantys subjektai. 2004 m. vasario 10 d. steigiamasis susirinkimas šiuos penkis steigėjus paskyrė ŽRMF administratoriais iki 2007 m. vyksiančio eilinio bendrojo susirinkimo. Taigi aišku, kad ŽRMF yra žuvininkystės sektoriaus ir su juo ekonomiškai susijusių subjektų darinys (jūrų kooperatyvai, centrinė prekybos organizacija, žvejybos įmonių valdymo centrai).

(19)

Norintys tapti nariais turi pateikti įrodymus, kad jų veikla susijusi su žvejyba, tačiau profesinė sąjunga gali priimti „bet kurį kitą subjektą, kuris yra pasirengęs profsąjungai teikti moralinę paramą“, tačiau šie nariai negali sudaryti daugiau kaip 5 % profesinės sąjungos narių skaičiaus. 2005 m. gruodžio 6 d. laiške Prancūzija patikslino, kad ŽRMF priklauso 2 013 narių ir 2 385 laivai, kurie sudaro 30 % Prancūzijos laivyno.

(20)

Įstatų 2 straipsnyje nurodyta: „Profesinės sąjungos paskirtis – plėtoti gaminius, kurie žvejybininkams užtikrina, kad bus padengta tokia rizika: dyzelino kainų svyravimas, jūros tarša ar su tarša susijusių sanitarinių sąlygų rizika, kvotų nustatymas ar labai sumažėjusios žvejybos galimybės ir su rinka susijusi rizika. Profesinė sąjunga pavadinama Žvejybos rizikos mažinimo fondu“. Taigi ŽRMF įkurtas kaip savitarpio draudimo bendrovė, kuri įmokas sumokėjusiems savo nariams skiria tam tikras išmokas.

(21)

Prancūzija perdavė trijų valstybės ir ŽRMF sudarytų susitarimų dėl grąžintinų valstybės avansų skyrimo šiam Fondui kopijas. Šie avansai mokami per Office national interprofessionnel des produits de la mer et de l’aquaculture (OFIMER). Pirmasis 2004 m. lapkričio 12 d. susitarimas sudarytas dėl 15 mln. EUR sumos, antrasis 2005 m. gegužės 27 d. susitarimas sudarytas dėl 10 mln. EUR sumos, o trečiasis 2005 m. spalio 11 d. susitarimas – dėl 40 mln. EUR sumos. Taigi pagal šiuos tris susitarimus ŽRMF buvo skirta 65 mln. EUR.

(22)

Be to, remiantis prie 2006 m. balandžio 21 d. Prancūzijos pranešimo pridėtais argumentais (žr. šio sprendimo 12 konstatuojamąją dalį) gali būti, kad ŽRMF buvo sumokėtas kitas 12 mln. EUR avansas (žr. šio sprendimo 40 konstatuojamąją dalį).

(23)

Pagal šių susitarimų 1 straipsnį „ŽRMF veikla finansuojama iš narių įmokų, iš kurių padengiamos dėl naftos kainų svyravimo atsirandančios išlaidos ir valdymo išlaidos.“ Iš šių susitarimų matyti, kad ŽRMF, nors pagal Įstatus oficialiai turi pakankamai plačius įgaliojimus, susijusius su užtikrinamomis išmokomis (žr. šio sprendimo 20 konstatuojamąją dalį), iš tikrųjų savo veiklą apribojo tik žvejybos įmonių išlaidų, patirtų dėl degalų kainų kilimo, padengimu.

(24)

Pagal 2004 m. lapkričio 12 d. susitarimo 2 straipsnį „avansu iš valstybės iždo siekiama nuo 2004 m. lapkričio 1 d. nustatyti finansinės apsaugos mechanizmą esant tarptautiniam naftos kainų svyravimui; šis avansas ateities rinkoje suteiks teisę į pasirinkimo sandorius. Fondo nariui mokama kompensacija bus lygi apskaičiuotam skirtumui tarp didžiausios nustatytos apdraustos kainos ir atitinkamo mėnesio vidutinės mėnesio kainos atskaitos rodiklio“. 2005 m. gegužės 27 d. susitarimo 2 straipsnio tekstas beveik toks pat: jame numatyta ne „nustatyti“ apsaugos mechanizmą, o „tęsti“ šio mechanizmo taikymą ir nurodyta, kad nuo 2005 m. kovo 1 d. apsauga galės būti naudojama avansui pagal šį susitarimą mokėti. Taip pat ir 2005 m. spalio 11 d. susitarimo 2 straipsnyje numatyta, kad Fondas tęsia savo finansavimo veiklą ir išmoka avansus „…nuo 2005 m. liepos 1 d. ir ne trumpiau kaip iki 2005 m. gruodžio 31 d. įgydamas teisę į pasirinkimo sandorius ateities rinkose ne daugiau kaip 17 euro centų už litrą“. Nurodyta, kad „Fondo nariams mokamos kompensacijos ne didesnės kaip apskaičiuotas skirtumas tarp 30 euro centų už litrą ir atitinkamo mėnesio vidutinės mėnesio atskaitos kainos, jei ši kaina didesnė kaip 30 euro centų už litrą.“

(25)

Iš ŽRMF išsamios instrukcijos aišku, kad šis apsaugos mechanizmas veikia ŽRMF ir įmonių narių sudarytų garantinių susitarimų pagrindu. Nariai moka 150 EUR nario mokestį, o vėliau garantinę įmoką, grindžiamą litrais išreikštu degalų kiekiu, apskaičiuojamą po 0,0035 cento už litrą degalų. Už tai žvejybos įmonės gauna pagal sunaudotą degalų kiekį, bet ne didesnę kaip apdrausta riba, apskaičiuojamą išmoką, kurios išsami apskaičiavimo tvarka nustatyta šioje instrukcijoje.

(26)

Šio sprendimo 21 konstatuojamojoje dalyje minėtų susitarimų 3 straipsnyje nurodoma, kad OFIMER moka avansus tik pateikus tam tikrus patvirtinamuosius dokumentus. Su šiais dokumentais turi būti pateikiamas ir ŽRMF sprendimus priimančio padalinio leidimą valdyti valstybės avansą suteikiantis protokolas, o pagal du pirmuosius susitarimus – ir išsamų šio avanso naudojimą bei numatomą biudžetą nurodantis protokolas. 2005 m. gruodžio 6 d. pranešime Prancūzija patvirtino, kad nurodyta 65 mln. EUR suma buvo iš tikrųjų skirta ŽRMF. Šiame pranešime ji patikslino, kad šie avansai skirti „ŽRMF veiklai per trumpą laiką užtikrinti laikotarpiui nuo 2004 m. lapkričio iki 2005 m. gruodžio pabaigos“.

(27)

Be to, ŽRMF įsipareigoja atlikti buhalterinę apskaitą, pagal kurią prireikus būtų galima nustatyti, kaip naudojami avansai ir koks yra išteklių bei išlaidų santykis. Buhalterinės apskaitos dokumentai turi būti saugomi dešimt metų ir pateikiami tam tikrų valstybės institucijų paprastu prašymu.

(28)

4 straipsnyje nustatyta, kad ŽRMF ir OFIMER grąžinamiems avansams taikoma 4,45 % palūkanų norma. Pagal 2004 m. lapkričio 12 d. susitarimą skirta 15 mln. EUR suma turi būti grąžinta ne vėliau kaip 2006 m. lapkričio 1 d.; pagal 2005 m. gegužės 27 d. susitarimą skirta 10 mln. EUR suma – ne vėliau kaip 2007 m. gegužės 1 d., o pagal 2005 m. spalio 11 d. susitarimą skirta 40 mln. EUR suma – ne vėliau kaip 2007 m. liepos 1 dieną.

(29)

Pagal Prancūzijos valstybės ir Fondo pasirašytus tris (galbūt keturis) susitarimus remiantis Įstatų 2 straipsnyje nustatytu pirmuoju tikslu (užtikrinti žvejybos įmonėms su dyzelino kainų svyravimu susijusios rizikos padengimą) ŽRMF veikla yra dvejopa:

(30)

Valstybės pagalbos atžvilgiu, Fondas turi būti vertinamas dviem požiūriais: pirma, kaip ateities rinkose veikiantis ekonominis subjektas ir, antra, kai jo lėšos naudojamos kompensuoti daliai žvejybos įmonių degalų išlaidų, siekiant sumažinti jų einamąsias išlaidas.

(31)

Priežastys, dėl kurių pradėta oficiali tyrimo procedūra, yra tokios.

(32)

ŽRMF suteiktas avansas gali būti laikomas trumpalaike paskola, kuriai taikoma 4,45 % palūkanų norma. Tačiau Komisija pažymi, kad Fondas neturi jokio nekilnojamojo turto, o jo nuosavas kapitalas yra labai mažas, nes jį sudaro tik narių įmokos. Todėl bankas niekada nebūtų suteikęs tokios paskolos.

(33)

Taigi, palyginti su kitomis įmonėmis, veikiančiomis tose pačiose ateities rinkose, Fondas turi finansinį pranašumą. Šį pranašumą sudaro valstybės pagalba Fondui. Jokia EB sutarties 87 straipsnio ar Gairių, kurias Komisija priėmė dėl valstybės pagalbos sistemos tikrinimo, nuostata neleidžia šio pranašumo laikyti suderinamu su bendrąja rinka.

(34)

Be to, dėl šios veiklos ŽRMF narėmis esančios žvejybos įmonės gali pirkti degalus mažesnėmis kainomis. Tai yra pagalba, dėl kurios įmonių, gaunančių Fondo paramą, einamosios išlaidos sumažėja. Taigi pagal Gairių dėl valstybės pagalbos žuvininkystei ir akvakultūrai tikrinimo (3) 3.7 pastraipą ši pagalba, jei ji teikiama be jokių įsipareigojimų, įprastai nėra suderinama su bendrąja rinka.

(35)

Kaip pirmiau minėta, tai yra pagalba, dėl kurios Fondo narėmis esančių įmonių einamosios išlaidos sumažėja. Šiuo atveju taip pat jokia EB sutarties 87 straipsnio ar Gairių, kurias Komisija priėmė dėl valstybės pagalbos sistemos tikrinimo, nuostata neleidžia jos laikyti suderinama su bendrąja rinka. Be to, pagal žuvininkystės sektorių reglamentuojančių Gairių 3.7 pastraipą tokia pagalbos veiklai rūšis, jei ji teikiama be jokių įsipareigojimų, turi būti laikoma nesuderinama su bendrąja rinka.

(36)

Atsižvelgdama į visą turimą informaciją Komisija nusprendė, kad kyla rimtų abejonių dėl šios pagalbos priemonės, kuri suteikta pačiam ŽRMF ir jo narėmis esančioms žvejybos įmonėms, suderinamumo su bendrąja rinka.

(37)

Prancūzija pateikė pastabas 2006 m. balandžio 21 d. laiške. Vėliau nebuvo pateikta jokių papildomų pastabų dėl ŽRMF ir MQA pateiktų argumentų.

(38)

Prancūzija tvirtina, kad Komisijos analizė turėtų būti grindžiama atsižvelgiant į valstybės skirtų avansų pobūdį ir skyrimo sąlygas, o ne į ŽRMF veiklą.

(39)

Šiuo klausimu ji nurodo:

(40)

Galiausiai Komisija pažymi, kad prie atsakymo pridėtuose argumentuose (žr. šio sprendimo 12 konstatuojamąją dalį) Prancūzija nurodo, jog „nebūtina paminėti, kad buvo priimtas sprendimas dėl 12 mln. EUR avanso, nes iki šiol susitarimas nepasirašytas, tačiau šis klausimas turi būti išspręstas. Siūloma nurodyti, kad šiuo metu jis yra sprendžiamas“.

(41)

Komisija iš MQA gavo keletą skirtingo turinio laiškų, kurie buvo atsiųsti nesilaikant sistemos (išsamiau žr. šio sprendimo 13 konstatuojamąją dalį), juos galima apibendrinti taip: 2006 m. gegužės 18 d. ŽRMF generalinio sekretoriaus pasirašytas atsakymas Jūrų bendradarbiavimo (pranc. Coopération Maritime) blanke ir MQA papildomos pastabos ŽRMF naudai, prie kurių pridėti su ŽRMF veikla susiję dokumentai (Įstatai, instrukcijos, informacinės pastabos, įmokų mokėjimo sistema, Generalinės finansų inspekcijos ir Generalinės žemės ūkio ir žuvininkystės inspekcijos bendras įsipareigojimo laiškas).

(42)

Išnagrinėjus iš MQA gautus dokumentus matyti, kad ŽRMF pritaria Prancūzijos argumentui, jog negalima iš anksto nuspręsti „visiškai ir paprastai panaikinti ateities skolą“, nes nebuvo nustatyta jokių su jos grąžinimu susijusių pažeidimų. Toliau, priešingai nei Prancūzija, ŽRMF savo argumentus grindžia atsižvelgdamas ne į pagalbos pobūdį ir skyrimo sąlygas, o į Fondo Įstatus ir veiklą.

(43)

ŽRMF poziciją, ginčijant valstybės pagalbos ar jos nesuderinamumo su bendrąja rinka ir Prancūzijos valstybės skirtų avansų pobūdį, galima apibendrinti taip:

(44)

Iš tikrųjų ŽRMF įsikišimu siekiama palengvinti žvejybą regione ir sukliudyti jūriniams laivams plaukioti artimiausiose prieigose ar tralerius nukreipti į specialius žvejybos plotus, kuriuose reikia mažiau energijos. Juo siekiama prisitaikymo etape saugoti išteklius, pusiausvyrą ir sistemos įvairovę. Taip ŽRMF numatė sanavimo ir restruktūrizavimo planus ir siektą nustatytos de minimis pagalbos ribos padidinimą. Dėl šių priežasčių ŽRMF pateikia tokius argumentus:

(45)

Galiausiai MQA su savo pastabomis atsiuntė dviejų už biudžetą atsakingo ministro laiškų, kurie buvo siųsti ŽRMF, kopijas, kuriose nurodyta, kad ŽRMF ir visiems jo nariams taikomos mokesčių priemonės. Šios priemonės pasireiškia tuo, kad ŽRMF atleidžiamas nuo bendrovių mokesčio bei galbūt ir nuo profesinio mokesčio, o žvejybos įmonių savininkai turi galimybę iš savo apmokestinamųjų pajamų atimti profesinei sąjungai sumokėtas įmokas.

(46)

Šis sprendimas nesusijęs su 45 konstatuojamojoje dalyje minėtomis mokesčių lengvatomis. Iš tikrųjų tuo metu, kai priėmė sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą, Komisija apie jas nežinojo. Šios mokesčių lengvatos specialiai nagrinėjamos byloje NN 38/2007, siekiant nustatyti, ar jos atitinka valstybės pagalbą ir, jei taip yra, ar ši pagalba suderinama su bendrąja rinka.

(47)

Valstybės pagalbos požiūriu ŽRMF paskirtis turi būti vertinama dviem požiūriais:

(48)

Visų pirma reikia nustatyti, ar ŽRMF gali būti laikomas įmone. Jei jis negali būti laikomas įmone, ŽRMF netaikoma 87 straipsnio 1 dalis. Šiuo klausimu Komisija primena, kad pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką konkurencijos teisėje sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ekonominę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus (4). Veikla, kuria teikiamos prekės ar paslaugos tam tikroje apibrėžtoje rinkoje, yra laikoma ekonomine veikla (5).

(49)

Įprastai pirminės žaliavos gaminių ateities rinkoje dalyvaujančios bendrovės yra pagal rinkos ekonomikos taisykles veikiančios privačios bendrovės. Šiose ateities rinkose veikiantys subjektai siekia, kad produkto pirkimo kaina tuo atveju, jei ateityje jis bus perkamas už įprastą rinkos kainą, skirtųsi nuo tos kainos, kuri nurodyta pasirinkimo sandoryje. Taigi tokioje rinkoje veikiantis subjektas prisiima riziką, susijusią su negalėjimu prognozuoti kainų kitimo. Šiuo atveju ŽRMF kaip subjektas iš tiesų veikė naftos produktų ateities rinkose. Todėl jis taip pat yra ir žuvininkystės sektoriaus ekonominis subjektas, nes bendrovę CECOMER, kuri yra ŽRMF steigėjas ir administratorius bei centrinis jūrų kooperatyvų prekybos subjektas, aprūpina degalais už kitokią kainą nei ta, už kurią ši bendrovė įsigytų degalus įprastoje rinkoje. Jei sudaromas pasirinkimo sandoris, tai yra spekuliaciniai veiksmai, yra sėkmingas, tai kooperatyvams perleidžiamų degalų kaina yra mažesnė už rinkos kainą. Taigi ŽRMF prisiima riziką tikėdamasis, kad finansiniu požiūriu ši rizika jam bus naudinga. Vėliau jūrų kooperatyvai savo ruožtu perparduoda degalus žvejybos įmonėms atsižvelgdami į kainą, už kurią juos įsigijo iš CECOMER. ŽRMF veiksmų, kuriais įgytų degalų nuosavybė perleista CECOMER, mažmeninės prekybos kooperatinei bendrovei, pobūdis nėra žinomas; tačiau, nors CECOMER yra ŽRMF steigėjas, kalbama apie sandorius tarp dviejų savarankiškų subjektų. Šie nuosavybės į degalus perleidimo sandoriai nagrinėjami kaip sutartiniai; iš tikrųjų, nors yra didelė galimybė, kad jiems būdingi specialūs požymiai, susitarimai pagal kuriuos buvo atlikti šie veiksmai vis dėlto yra privatinės teisės reglamentuojami susitarimai ir taip pat privatinės teisės reglamentuojamos sutartys. Akivaizdu, kad ŽRMF veikla, kuri pasireiškia jo dalyvavimu naftos produktų ateities rinkose ir šio produkto pirkimu siekiant jį perleisti CECOMER, komercinei bendrovei, yra ekonominio pobūdžio veikla. Be kita ko, sprendime pradėti procedūrą Komisija pažymėjo: „ŽRMF paskirtis – suteikti galimybę įgyti teisę į pasirinkimo sandorius ateities rinkose. Nors tai ir nėra konkrečiai nurodyta, akivaizdu, kad minėtos ateities rinkos susijusios su nafta ar iš jos gaminamais produktais. Todėl aišku, kad ŽRMF, nors įsteigtas kaip profesinė sąjunga, pirkdamas ir parduodamas teisę į pasirinkimo sandorius veikia šiose ateities rinkose lygiai kaip tai darytų tokiose rinkose pagal rinkos ekonomikos taisykles veikianti įprasta privati bendrovė“. Prancūzija ir ŽRMF savo atsakymuose neginčijo, kad ŽRMF atliko tokius teisės į pasirinkimo sandorius pirkimo ir pardavimo veiksmus. Šio klausimo Prancūzija nekomentuoja; o ŽRMF tik pažymi, kad „ŽRMF pasaulinėje „commodities“ rinkoje dalyvavo kartu su makleriais ir specializuotomis finansinėmis įstaigomis. Sunku būtų įsivaizduoti konkurencingesnę, platesnę ir rizikingesnę rinką. Todėl Fondas neturėjo jokių nei su tarifais, nei su ypatingomis sąlygomis siejamų pranašumų, palyginti su kitais ekonominiais subjektais… Taigi belieka išspręsti klausimą dėl skirtų avansų kilmės…“; matyti, kad Fondas neginčija Komisijos teiginio, jog ateities rinkose jis veikė kaip įprastas subjektas. Be to, reikia pažymėti, kad Fondo paskirtis visai nėra valstybės lėšų administravimas užtikrinant visuomenės interesą. Taip pat Fondo paskirtimi negali būti laikomas ir Valstybės ar jos kontroliuojamos organizacijos viešosios valdžios prerogatyvų įgyvendinimas.

(50)

Taigi akivaizdu, kad ŽRMF turi būti laikomas bendrove, kaip ji apibrėžiama pagal Bendrijos konkurencijos teisę. Nereikia gilintis į jos prigimtį ir statusą. Visų pirma ta aplinkybė, kad Fondas galbūt nesiekia pelno, yra nesvarbi. Kita vertus, jei pakartodami paties ŽRMF formuluotę, Fondą laikysime „naftos produktų vartotojus, siekiančius ne įsikišti į rinką, o apsisaugoti nuo jos poveikio, jungiančiu subjektu“, tai iš tikrųjų šie „vartotojai“ yra einamąsias išlaidas siekiantys sumažinti ekonominiai subjektai (jūrų kooperatyvai ir žvejybos įmonės). Tačiau tokia visiškai logiška ekonominių subjektų reakcija neleidžia jų laikyti individualiais vartotojais, kaip tai apibrėžta Sutarties 87 straipsnio 2 dalies a punkte, pagal kurį leidžiama teikti socialinę pagalbą individualiems vartotojams. Taigi Prancūzijos ir paties ŽRMF pateikti argumentai, susiję su Fondo statusu, jo veikimo būdu, paskirtimi bei specifine padėtimi naftos produktų rinkoje, turi būti atmesti.

(51)

Komisijos nuomone, šioje byloje valstybės pagalbos buvimą reikia įvertinti taikant privataus kreditoriaus principą.

(52)

Trijų avansų, kurių skyrimo sąlygos žinomos, lėšos turėjo būti grąžintos taikant 4,45 % palūkanų normą. Dėl galimo ketvirtojo avanso, t. y. 12 mln. EUR, galima daryti prielaidą, kad jis buvo skirtas tokiomis pačiomis arba labai panašiomis sąlygomis. Taigi praktiškai ši valstybės skirta suma atitinka suteiktą paskolą, už kurią mokamos minėtos palūkanos. Tiesa, ši palūkanų norma yra didesnė už Komisijos taikomą atskaitinę palūkanų normą, siekiant nustatyti valstybės pagalbos buvimą suteikiant lengvatinę paskolą, ši atskaitinė palūkanų norma 2004 m. nustatyta 4,43 % (7), o nuo 2005 m. sausio 1 d. – 4,08 % (8). Todėl teoriškai valstybės pagalbos skiriant avansus galėjo nebūti tuo atveju, jei avansai buvo skirti taikant įprastas rinkos ekonomikos taisykles.

(53)

Tačiau Komisija mano, kad šie avansai buvo skirti ne pagal įprastas rinkos ekonomikos taisykles, nes joks privatus kreditorius nebūtų sutikęs skirti nagrinėjamas sumas nepateikus garantijos dėl ŽRMF veiklos patikimumo ir galimybės išieškoti pasibaigus terminui.

(54)

Pradinį ŽRMF kapitalą sudarė narių įmokos (žr. 23 ir 25 konstatuojamąsias dalis). Nei Prancūzija, nei ŽRMF nepateikė duomenų, kokias pajamas sudarė šios įmokos. Beje, kaip nurodyta prie 2006 m. balandžio 21 d. atsakymo pridėtuose argumentuose, Prancūzijos valdžios institucijos mano, prieš tai nurodžiusios, jog „rengiant 2005 m. gruodžio 6 d. atsakymą, šiuos duomenis siūlyta pateikti projekte, tačiau projektą suderinus su ministerijomis, šie duomenys buvo išbraukti“, kad „pateikti atsakymą šiuo metu nėra būtina“.

(55)

Tačiau Komisija daro prielaidą, kad tai santykinai nedidelės sumos, palyginti su galimomis išlaidomis. Iš tikrųjų remiantis ŽRMF generalinio sekretoriaus pasirašytame atsakyme, 2004 m. lapkričio mėn. „Išsamioje ŽRMF instrukcijoje“ ir 2006 m. sausio mėn. „ŽRMF informacinėje pažymoje“ nurodytais duomenimis, galima apytiksliai apskaičiuoti: apie 2 500 narių (ŽRMF narių skaičių nurodė Prancūzijos valdžios institucijos) moka po 150 EUR narystės mokestį, t. y. 375 000 EUR, prie kurių reikia pridėti pačią rizikos garantinę įmoką (žr. 25 konstatuojamąją dalį). Jei darysime prielaidą, kad visas sunaudojamas dyzelino kiekis yra apdraudžiamas, ir remsimės ŽRMF nurodytu orientaciniu 24 metrų tralerio sunaudojamu kiekiu (apie 10 tonų degalų per savaitę), darydami prielaidą, kad jis dirba 48 savaites per metus, t. y. sunaudoja 480 tonų degalų (nors greičiausiai darbo savaičių skaičius yra nuo 38 iki 40, o ne 48), o vieno ŽRMF įnašo vertė – 0,0035 EUR už litrą, tai apskaičiuosime, kad už 2 500 laivų iš viso sumokama 4 200 000 EUR per metus. Trečiasis Įstatuose numatytas galimas įmokų šaltinis – profesinės sąjungos galimybė priimti „bet kurį kitą subjektą, kuris yra pasirengęs profesinei sąjungai teikti moralinę paramą“, tačiau šie nariai negali sudaryti daugiau kaip 5 % narių. Tikriausiai kalbama apie nedidelę sumą. Kadangi nėra jokių duomenų apie šių moralinę pagalbą pasirengusių teikti narių skaičių ir jų mokamų įnašų dydį, tai darysime pačią palankiausią prielaidą, kad gaunamos papildomos 125 000 EUR pajamos (125 nariai, kurių veikla nesusijusi su žvejyba, t. y. pagal ŽRMF Įstatus didžiausias leidžiamas skaičius) [5 % nuo 2 500 narių] × 1 000 EUR).

(56)

Taigi iš įvairių įmokų gautos pajamos sudarytų 4 200 000 + 375 000 + 125 000, t. y. 4 700 000 EUR per metus. Tai būtų labai optimistiški skaičiai gauti skaičiuojant 48 savaites per metus dirbančio 24 metrų tralerio orientacinį sunaudojamą degalų kiekį ir remiantis prielaida, kad visas sunaudotas degalų kiekis yra apdraustas. Tai Komisijai svarbu tik tam, kad išsiaiškintų, kokios teoriškai galėjo būti ŽRMF didžiausios pajamos. Taigi, jei Prancūzija nurodo, kad nariams priklausė 2 385 laivai, iš kurių nemažą dalį sudaro trumpesni kaip 12 metrų pakrančių žvejybos laivai, kurie per metus sunaudoja veikiau apie 200 tonų kuro, o ne pirmiau skaičiavimams taikytas 480 tonų, tai gali būti, kad tikroji suma yra gerokai mažesnė. Iš tikrųjų atsižvelgiant į tai, kad Prancūzijos laivynui priklauso apie 1 500 laivų, kurie trumpesni kaip 12 metrų, ir kad 95,3 % šio dydžio laivų yra apdrausti ŽRMF (9), t. y. apie 1 400 laivų, iš to galima daryti išvadą, kad apie 1 000 laivų, kurie trumpesni kaip 12 metrų, taip pat yra apdrausti ŽRMF. Taigi metinių pajamų suma tikrai yra mažesnė už minėtą 4,7 mln. EUR sumą.

(57)

Atlikusi šiuos prielaidomis grindžiamus skaičiavimus, Komisija pažymi, kad ŽRMF neturi jokio nekilnojamojo turto, o, kita vertus, jo kilnojamasis turtas, kurį sudaro tik narių įmokos, yra labai mažas. Dėl šios priežasties Komisija mano, kad įprastomis rinkos ekonomikos sąlygomis bankas, pavyzdžiui Crédit Maritime, kuris pats prisistato kaip „įprastas žvejybos sektoriaus partneris“, niekada nebūtų paskolinęs (arba „suteikęs avansų“, kalbant Valstybės ir ŽRMF sudarytuose susitarimuose vartojamais terminais) nagrinėjamų sumų (netgi tik dalies šių sumų), kad ŽRMF dalyvautų ateities rinkoje, jei nebūtų iš anksto gavęs pagrįsto galimo mokumo užtikrinimo pasibaigus paskolos laikui.

(58)

Prancūzija prieštarauja šiai išvadai ir nurodo, kad „šis argumentas nepagrįstas jokia konkrečia banko apklausa ir kad galėjo būti nustatyta laidavimo sistema“. Tačiau iš Nacionalinių finansų patarėjų ir ekspertų rūmų (pranc. Chambre nationale des conseils et experts financiers) (10) atliktos trisdešimt penkių bankų apklausos pakankamai aiškiai matyti, kokius reikalavimus skirdami paskolas Prancūzijos bankai įprastai kelia savo klientams. Siekdami apsisaugoti nuo kredito rizikos, banko įstaigų vadovai klientams nustato apibrėžtus reikalavimus, kurie grindžiami tam tikrais rodikliais, kuriais remiantis galima analizuoti įmonės finansinį patikimumą ir pajėgumą sumokėti skolą atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, pavyzdžiui, nuosavą kapitalą, veiklos ataskaitą, ateities įsiskolinimo lygį, apyvartą ir finansines išlaidas. Visų pirma iš šios analizės matyti, kad „bendro įsiskolinimo bankui iš nuosavo kapitalo“ rodiklis didesnis kaip 2,50 įspėja apie riziką, kuri, žinoma, nėra galutinis veiksnys, kad paskola nebus suteikta, tačiau tai skatina banką reikalauti didesnių garantijų. Kalbant apie ŽRMF, jei 65 milijonus susiesime su pirmiau pateiktais palankiausiais nuosavo kapitalo apskaičiavimais (4,7 mln. EUR, žr. 56 konstatuojamąją dalį), gausime rodiklį, lygų 13,82, t. y. beveik šešis kartus viršijantį didžiausią rizikos ribą. Suprantama, jei tikroji avansų suma didesnė (77 milijonai, jei atsižvelgsime į 22 konstatuojamojoje dalyje minėtą galimą papildomą 12 milijonų avansą arba jei tikroji nuosavo kapitalo suma yra gerokai mažesnė, šis prielaidomis grindžiamas rodiklis dar labiau padidėtų). Esant tokiam rizikos lygiui bankas niekuomet nebūtų svarstęs galimybės skirti paskolą netgi ir tuo atveju, jei iš tikrųjų bankas nemokumo rizikai sumažinti priimtų fizines užtikrinimo priemones (pavyzdžiui, pasirinkimo sandorių pirkimo įkeitimą ar ŽRMF įgytų degalų atsargų įkeitimą) ar asmenines užtikrinimo priemones (pavyzdžiui, asmeninio narių turto hipotekos įkeitimą ir jų laivų įkeitimą). Tačiau reikia pažymėti, kad taikant narių asmenines užtikrinimo priemones žvejybos įmonės tikrai būtų parodžiusios mažesnį susidomėjimą naryste ŽRMF. Taip pat yra kitų priemonių, leidžiančių perkelti ar pasidalyti su klientu susijusią riziką, kaip antai galimybė keletui bankų bendrai finansuoti paskolą, kreiptis į garantines bendroves arba į regionų ar departamentų fondus (už kuriuos pačius įprastai laiduoja garantinės bendrovės), tačiau bet kuriuo atveju garantija įprastai suteikiama iš esmės patikimoms bei pelningoms įmonėms ir jos dydis niekada neviršija 50 % įsiskolinimo (t. y. ŽRMF atveju – tik kiek didesnei nei 30 milijonų EUR sumai, o tai reiškia, kad dėl likusios sumos išliktų maždaug tris kartus didžiausią rizikos ribą viršijanti rizika).

(59)

Prancūzija dėl šių priemonių pateikdama pastabas nurodo, kad „galėjo būti“ nustatytos šios laidavimo sistemos, taigi netiesiogiai ji teigia, kad šiuo atveju jos nebuvo nustatytos ir kad valstybės avansas buvo skirtas be bankų taikomas garantijas atitinkančių priemonių. Šiomis aplinkybėmis Komisija daro išvadą, kad Prancūzija veikė ne kaip privatus kreditorius ir kad jai nebuvo suteikta garantija, jog ŽRMF pajėgs grąžinti jam skirtas sumas.

(60)

Be kita ko, ŽRMF taryba teigia, kad pagal Prancūzijos teisę jam nustatyta civilinė atsakomybė ir ši atsakomybė yra neribota bei pažymi, kad profesinių sąjungų veiklai gali būti taikoma su didelėmis sumomis siejama atsakomybė. Tiesa, Komisija pažymi, kad gali būti kalbama apie labai dideles sumas, susijusias su tokia organizacija kaip ŽRMF, ateities rinkose sudarančią tokius realią riziką keliančius ir galinčius padaryti didelių nuostolių sandorius. Tačiau niekur nėra nurodyta, kad patyrus didelių nuostolių atsakomybė bus taikoma ŽRMF nariams. Tokia sistema nenustatoma nė viename pateiktame dokumente (Įstatai, instrukcija, informacinė pažyma). Šiuose dokumentuose yra vienintelė finansinio pobūdžio pastaba, susijusi su įnašu, kurioje nurodyta, kad nariui išstojus minėtas įnašas lieka profesinei sąjungai (10 straipsnis). Kita vertus, Komisija pažymi, kad 1884 m. kovo 21 d. įstatymu, kuriuo remiantis įsteigtas ŽRMF, Prancūzijoje leista steigti profesines sąjungas. Iš tikrųjų tokio įstatymo paskirtis nėra nustatyti atitinkamos profesinės sąjungos narių ekonominę ir finansinę atsakomybę. Todėl, jei būtų patirti dideli finansiniai nuostoliai, Komisija nemato galimybės, kaip Fondo nariai galėtų šiuos nuostolius kompensuoti.

(61)

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, Komisijos nuomone, privataus kreditoriaus principas buvo pažeistas.

(62)

Komisija mano, kad gaudamas iš įvairių narių įmokų apskaičiuotas pajamas, netgi darant palankiausias prielaidas, ŽRMF niekada nebūtų galėjęs dalyvauti ateities rinkose be išorinės paramos. Šią išorinę paramą per OFIMER suteikė valstybė iš valstybės iždo nuo 2004 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. spalio mėn. skirdama ne mažiau kaip tris avansus, kurie remiantis Prancūzijos pateiktais duomenimis iš viso sudaro 65 mln. EUR. Gali būti, kad buvo sumokėtas ir ketvirtasis 12 mln. EUR avansas; iš tikrųjų pagal 22 konstatuojamojoje dalyje minėtus komentarus galima spręsti, kad tuo metu vyko susitarimo pasirašymo procedūra.

(63)

Prancūzija nepateikė tokią analizę paneigiančių argumentų. Beje, minėtuose argumentuose nurodyta: „[Komisija] ŽRMF vertina kaip dėl savo pajamų negalintį dalyvauti rinkoje be valstybės grąžintino avanso. Šios išvados negali paneigti joks argumentas“. Taip pat Komisija mano, kad šie avansai buvo skirti ne įprastos rinkos ekonomikos sąlygomis (žr. šio sprendimo 51–61 konstatuojamąsias dalis).

(64)

Be to, Komisija pažymi, kad nei Prancūzija, nei ŽRMF Komisijai nepateikė duomenų, kokias sumas ŽRMF panaudojo šiose ateities rinkose arba koks buvo jose sudarytų sandorių rezultatas. Remiantis minėtais argumentais, Prancūzija sąmoningai nusprendė šios informacijos nepateikti; nurodoma, kad „…šie duomenys Komisijai galėtų būti pateikti, tačiau reikia įvertinti suinteresuotumą tokius duomenis pateikti dabar“. Taigi Komisija konstatuoja, kad šie duomenys jai nebuvo pateikti nei šiame laiške, nei vėliau.

(65)

Galiausiai, Prancūzijos bei ŽRMF ir jo Tarybos nuomone, Komisija negali iš anksto nuspręsti, ar buvo skirta valstybės pagalba, nes nebuvo nustatyta jokių su grąžinimu susijusių pažeidimų (Prancūzija: „grąžintinas avansas negali būti laikomas valstybės pagalba, kol nepasibaigė grąžinimo terminas“. ŽRMF: „Ar ši suma gali būti grąžinta, ar ne? Tai pagrindinis Komisijos keliamas klausimas“; MQA: „Nė vienos Prancūzijos ŽRMF skirtos paskolos grąžinimo terminas nesibaigė. Šiame etape dar nenustatyta jokių su grąžinimu susijusių trūkumų ir Prancūzija nėra padariusi jokių pareiškimų, leidžiančių manyti, kad skola bus paprasčiausiai panaikinta“). Šiuo požiūriu Komisija primena, kad ŽRMF skirtos valstybės pagalbos kaip tokios pripažinimas visų pirma yra susijęs su Prancūzijos sprendimu ŽRMF suteikti paskolą, kurios kitaip jis nebūtų gavęs, ir netgi visai nesvarbu, ar buvo laikomasi grąžinimo terminų. Komisija kelia klausimą, ar pasibaigus paskolos mokėjimo terminui ŽRMF bus mokus, visų pirma dėl to, kad ŽRMF mokumas yra esminis vertinimo kriterijus, kai privatus bankas įprastomis sąlygomis suteikia paskolą, o ne dėl to, kad įtaria, jog paskola buvo paversta paprasta finansine pagalba.

(66)

Jei šiuo požiūriu paaiškėtų, kad avansai nebuvo grąžinti per nustatytus terminus ar netgi ir visai nebuvo grąžinti, tai tuo pačiu pasitvirtintų ir tai, kad ŽRMF nebuvo pajėgus vykdyti Įstatuose numatytą veiklą be išorinės kreditavimo pagalbos ir kad šios pagalbos įprastomis rinkos sąlygomis bankas jam niekada nebūtų suteikęs. Taigi šiuo klausimu Komisija pažymi, kad Prancūzija jai nepranešė apie galimą ŽRMF skirtų avansų grąžinimą. Šie avansai atitinkamai turėjo būti grąžinti: pagal 2004 m. lapkričio 12 d. susitarimą skirtas 15 mln. EUR avansas – 2006 m. lapkričio 1 d.; pagal 2005 m. gegužės 27 d. susitarimą skirtas 10 mln. EUR avansas – 2007 m. gegužės 1 d., o pagal 2005 m. spalio 11 d. susitarimą skirtas 40 mln. EUR avansas – 2007 m. liepos 1 d. (žr. 21 konstatuojamąją dalį). Dėl ketvirtojo avanso, kurį ŽRMF galbūt gavo (žr. 22 konstatuojamąją dalį), nei susitarimo data, nei grąžinimo terminas nežinomi.

(67)

Šiuo metu trys grąžinimo terminai pasibaigę. Pirmasis terminas buvo pasibaigęs jau tada, kai priėmus sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą Prancūzija atsiuntė Komisijai laišką, t. y. 2006 m. lapkričio 27 dieną. Komisijos nuomone, jei iš tikrųjų šis avansas būtų buvęs grąžintas, tai Prancūzija ar pats ŽRMF neatidėliodami apie tai būtų informavę Komisiją, nes vienu iš nurodytų argumentų, kuriais prieštaraujama Komisijos analizei, buvo teigiama, kad šie avansai negali būti laikomi valstybės pagalba, kol nepasibaigė grąžinimo terminas. Be jokios abejonės, jei pirmasis avansas būtų buvęs grąžintas, Prancūzija savo 2006 m. lapkričio 27 d. laiške apie tai būtų pranešusi Komisijai, o vėliau taip pat būtų pranešusi ir apie antrąjį bei trečiąjį avansus, kurie turėjo būti grąžinti 2007 m. gegužės 1 d. ir liepos 1 d., bei apie galimą ketvirtąjį avansą. Vis dėlto iš atgarsių profesinėje spaudoje galima spręsti, kad avansai iki šiol negrąžinti. Taigi Komisija mano, kad iš pradžių kaip avansai skirta pagalba virto tiesiogine dotacija.

(68)

Todėl remdamasi pirmiau nurodytais argumentais Komisija mano, kad valstybės avansai yra finansinis pranašumas dėl skirtų valstybinių išteklių.

(69)

Komisija pažymi, jog Valstybės ir ŽRMF sudarytuose trijuose susitarimuose aiškiai numatyta, kad valstybės lėšų paskirtis – nustatyti apsaugos nuo tarptautinio naftos kainų svyravimo sistemą ir kad ši sistema leis ateities rinkose įsigyti teisę į finansinius pasirinkimo sandorius. Taigi akivaizdu, kad pradinis ŽRMF biudžetas, kurį sudarė tik narių įnašai, negalėjo leisti sudaryti tokių sandorių, bent jau tokiu mastu, kokiu jie buvo sudaryti. Iš tikrųjų pirmajame 2004 m. lapkričio 12 d. susitarime nurodyta, kad 15 mln. EUR skirti siekiant „suteikti galimybę imtis priemonių“. Taigi būtent dėl šių avansų ŽRMF pajėgė ateities rinkose sudaryti tokio didelio masto pasirinkimo sandorius.

(70)

Kitaip tariant, aišku, kad valstybė iš tiesų rėmė ŽRMF, kaip profesinės sąjungos, steigimą ir jo įsipareigojimus ateities naftos rinkose, nors ši veikla netgi neatitinka įprastos profesinės sąjungos veiklos, ir tai ji darė konkurencijos su privačiais subjektais sąlygomis, o šios sąlygos nėra įprastos konkurencijos sąlygos. Beje, nuo 2005 m. spalio 7 d. Prancūzija pripažino, kad „vyriausybė paskatino šios profesijos darbuotojų iniciatyvą įkurti Žvejybos rizikos mažinimo fondą. Šis darbuotojų valdomas fondas žvejams suteikia galimybę (…) suvienyti savo finansinį pajėgumą ir ateities rinkose pirkti teisę į pasirinkimo sandorius siekiant apsidrausti nuo degalų kainų svyravimo rizikos“, tačiau nepatikslino to, kad minėtas žvejų „finansinis pajėgumas“ sukurtas iš valstybės išteklių, nes tuo metu jau buvo sumokėti du avansai. Tačiau nėra abejonės, kad ŽRMF, priimdamas sprendimą dėl jam skirtų lėšų naudojimo turėjo paisyti valstybės valdžios institucijų reikalavimų. Šiuo požiūriu tai, kad buvo sudaryta įvairių ministerijų tikrinimo grupė, kuriai pavesta „atlikti esamos ŽRMF veiklos auditą ir patikrinti, ar lėšos naudojamos pagal valstybės lėšų naudojimą reglamentuojančius teisės aktus ir taisykles ir naudojamos pagal šio Fondo valdytojų prisiimtus įsipareigojimus“, patvirtina valstybės rūpestį užtikrinti, kad ŽRMF lėšos būtų naudojamos atsižvelgiant į susitarimuose numatytą paskirtį.

(71)

Todėl, Komisijos nuomone, atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, finansinis pranašumas, atsiradęs dėl ŽRMF suteiktų avansų, skirtų teisei į pasirinkimo sandorius naftos ateities rinkose įgyti, atsirado dėl valstybės veiksmų (11).

(72)

ŽRMF finansiškai yra pranašesnis, palyginti su kitomis ateities rinkose dalyvaujančiomis bendrovėmis, nesvarbu, ar kalbama apie įprastas rinkose veikiančias bendroves, ar tokias bendroves kaip ŽRMF, kurios įsteigtos ar kurias galima įsteigti kaip profesinę sąjungą kitose valstybėse narėse arba netgi pačioje Prancūzijoje.

(73)

Prancūzija tvirtina, kad „ŽRMF negali būti vertinamas kaip turintis palankesnes sąlygas, palyginti su kitomis privačiomis sistemomis, kurių paskirtis tokia pati, nes šis Fondas yra vienintelė profesinė sistema Prancūzijoje, kurios paskirtis – sujungti žvejybos įmones siekiant įgyti teisę į pasirinkimo sandorius ateities rinkose“. Atsakydama į tai Komisija pažymi, kad ŽRMF padėtis konkurencijos taisyklių požiūriu turi būti vertinama ne tik ją lyginant su kitomis Prancūzijos sistemomis, kurios jungia žvejybos įmones ir kurių paskirtis tokia pati, o lyginant su visais Prancūzijos ir Europos subjektais, kurie gali dalyvauti naftos produktų ateities rinkose.

(74)

Be to, ŽRMF ginčija aplinkybę, kad jam buvo taikomos išskirtinės sąlygos vykdant investuotojo veiklą ateities rinkose (kaip nurodo pats Fondas): „Fondas pasaulinėje „commodities“ rinkoje dalyvavo kartu su makleriais ir specializuotomis finansinėmis įstaigomis. (…), [jis] neturėjo jokių nei su tarifais, nei su ypatingomis sąlygomis siejamų pranašumų, palyginti su kitais ekonominiais subjektais.“ Komisija teigia, kad ŽRMF pranašumą įgijo ne dėl to, kad kiti rinkos dalyviai jam suteikė pranašumą, o dėl to, jog šioje rinkoje Fondas galėjo dalyvauti tik todėl, kad valstybė suteikė finansines galimybes, kurios buvo didesnės nei paties ŽRMF finansinis pajėgumas, o valstybė tokiomis pačiomis sąlygomis tokių galimybių nesuteikė kitoms įmonėms, kurios taip pat kaip ir ŽRMF galėjo būti suinteresuotos dalyvauti šioje rinkoje (pavyzdžiui, kituose veiklos sektoriuose, kuriems turi įtakos naftos kainos kilimas, veikiančios įmonės) ar kurios šioje rinkoje dalyvauja dėl priežasčių, susijusių su jų ekonomine ar komercine strategija (pavyzdžiui, naftos įmonės).

(75)

Beje, ŽRMF pripažįsta šį pranašumą. Jūrų bendradarbiavimo konfederacijos dokumente, kuris nebuvo atsiųstas Komisijai, tačiau skelbiamas interneto tinklalapyje „Assises de la pêche et de l’aquaculture de la Région Bretagne“ (12), p. de Feuardent, apibendrindamas 2006 m. gegužės 24 d. susitikime su Bretanės regiono atstovais nagrinėtus pagrindinius klausimus, nurodo: „Šiuo metu valstybė yra skyrusi 65 mln. EUR pagalbą. ŽRMF „commodities“ rinkoje įregistravo pasirinkimo sandorių už keletą milijonų EUR, o tai neginčijamai yra pridėtinė vertė“. Iš to Komisija daro išvadą, kad įgyti teisę į pasirinkimo sandorius naftos produktų ateities rinkose ŽRMF galėjo tik dėl to, kad turėjo valstybės lėšų, kurių neturėjo kitos sistemos ar įmonės ir iš kurių jis gavo tiesioginės naudos. Todėl Fondo įgytas pranašumas iškraipo konkurenciją ar gali ją iškraipyti.

(76)

P. de Feuardent nurodo, kad įsikišdamas į „commodities“ rinką ŽRMF įsikišo į pasaulinę naftos rinką.

(77)

Taigi ŽRMF veikla išsiplėtė už Prancūzijos ribų taip, kad visai tikėtina, jog suteikti avansai daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(78)

Taigi tenkinamos visos keturios sąlygos, kad būtų galima konstatuoti, jog buvo suteikta valstybės pagalba: ŽRMF gauti avansai yra skirti iš valstybės išteklių, juos skyrė valstybė, jie iškraipo konkurenciją ar gali ją iškraipyti ir daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Todėl ŽRMF gauta pagalba yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnyje, tiek, kiek ji susijusi su lėšomis, gautomis iš valstybės išteklių ir naudojamomis teisei į pasirinkimo sandorius naftos produktų ateities rinkose įgyti.

(79)

Valstybės ir ŽRMF sudarytuose susitarimuose nurodyta, kad ši kaip avansai suteikta valstybės pagalba skirta suteikti galimybę ŽRMF pradėti dalyvauti naftos ir jos produktų ateities rinkose bei šiai veiklai tęsti. Taigi kalbama apie pagalbą ŽRMF veiklai. Beje, pirmajame 2005 m. gruodžio 6 d. laiške Prancūzija pripažįsta, kad nurodytos sumos buvo suteiktos kaip avansai „ŽRMF veiklai užtikrinti“.

(80)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalis tam tikros pagalbos rūšys yra ar gali būti suderinamos su bendrąja rinka. Reikia išnagrinėti, ar ši pagalba ŽRMF veiklai gali būti priskirta vienai iš šių rūšių.

(81)

Komisija pažymi, kad ši pagalba neatitinka 87 straipsnio 2 dalyje nurodytų atvejų.

(82)

Iš tikrųjų ji nėra skirta gaivalinių nelaimių ar kitų ypatingų įvykių padarytai žalai atlyginti. Šiuo klausimu Komisija primena, kad naftos kainos svyravimai nėra susiję su ekonomine veikla. Šie svyravimai daro įtaką taip pat ir kitiems naftos produktų vartotojų sektoriams visose Europos Sąjungos valstybėse narėse ir negali būti laikomi gaivaline nelaime ar kitu ypatingu įvykiu, kaip apibrėžta Sutarties 87 straipsnyje. Taigi ši pagalba nesuderinama su bendrąja rinka remiantis Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktu.

(83)

Taip pat ši pagalba negali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka tiesiogiai taikant Sutarties 87 straipsnio 3 dalį ir joje numatytus tam tikrus atvejus.

(84)

Be kita ko, Komisija pažymi, kad Komisijos priimtos valstybės pagalbai nagrinėti skirtos Gairės šiai ŽRMF veiklai skirtai pagalbai netaikomos.

(85)

Taigi iš to galima daryti išvadą, kad jokia Sutartyje numatyta leidžianti nukrypti nuostata neleidžia laikyti suderinama su bendrąja rinka ŽRMF suteiktos pagalbos, skirtos teisei į pasirinkimo sandorius ateities rinkose įgyti.

(86)

Prieš pradėdama nagrinėti pagalbą, dėl kurios pradėta oficiali tyrimo procedūra, Komisija turi atsakyti į ŽRMF argumentą, kad pačiam Fondui ir žvejybos įmonėms suteikta pagalba turi būti vertinama žuvininkystės sektoriuje nustatytos de minimis ribos požiūriu. ŽRMF nuomone, nagrinėjamos sumos (apie 16 000 EUR kiekvienai įmonei, neįskaičiuojant pagalbos, kurią Fondas laiko tiesiogine socialine pagalba žvejams) yra daug mažesnės už tas, kurios buvo nustatytos tuo metu, kai ŽRMF išmokėjo kompensacijas (30 000 EUR kiekvienai įmonei) (13). Taip pat Prancūzijos valdžios institucijos savo atsakyme nurodo de minimis ribų padidinimą, tačiau neprašo jų taikyti šiai pagalbai.

(87)

Visų pirma Komisija primena, kad pagal 2004 m. spalio 6 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1860/2004 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriuose (14) 3 straipsnį, galiojusį tuo metu, kai ši pagalba buvo skirta žvejybos įmonėms, didžiausia de minimis pagalbos, suteiktos vienai įmonei per trejus metus, suma yra 3 000 EUR; šiame sprendime nagrinėjama pagalba daug didesnė už šią sumą ir, beje, Prancūzija savo pastabose nenurodė, kad ši didžiausia nustatyta riba galėjo būti taikoma pagalbą gavusioms įmonėms. Kita vertus, nors neseniai Komisijos priimtame Reglamente (EB) Nr. 1860/2004 nurodyta 30 000 EUR suma (15) yra didesnė už ŽRMF pirmiau nurodytą 16 000 EUR sumą, tačiau ši suma yra tik vidurkis. Be kita ko, Prancūzija klaidingai apskaičiavo šią sumą neįskaitydama dalies pagalbos, kurią ji laiko socialine pagalba ir į kurią nagrinėjant turi būti atsižvelgiama (žr. 122 ir 123 konstatuojamąsias dalis). Taigi atsižvelgiant į ŽRMF narėmis esančių žvejybos įmonių skirtingą dydį galima neabejoti, kad tam tikroms įmonėms buvo skirta didesnė kaip 30 000 EUR pagalba. Pavyzdžiui, nuo 20 iki 25 metrų ilgio traleriams metinės išmokos dydis yra apie 35 000 EUR, tai sudaro apie 70 000 EUR per dvejus metus, t. y. per 2005 ir 2006 metus (16). Kaip minėta, bet kuriuo atveju Prancūzija nereikalavo taikyti didžiausią nustatytą de minimis ribą ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtina, kad ji šią ribą taikė. Todėl atsižvelgdama į visus nurodytus argumentus, kuriais remiasi nuolat nagrinėdama valstybės pagalbos sistemas, Komisija privalo patikrinti šios pagalbos atitiktį Sutarties 87 straipsnio nuostatoms.

(88)

Prancūzija mano, kad Komisija nepagrįstai valstybės pagalbos buvimą sieja su šiuo Fondo veiklos aspektu. Prancūzijos nuomone, „valstybės pagalbos pripažinimas turi būti grindžiamas valstybės grąžintiną avansą nagrinėjant tik ad hoc, o ne remiantis ŽRMF veiklos nagrinėjimu. Taigi Prancūzijos valdžios institucijos pageidauja, kad pirmasis vertinimo 3.1 punktas nebūtų toliau plėtojamas. Ir 3.2 punkte vėl neigiamai vertinamas ŽRMF, kaip profesinės sąjungos, kuri verčiasi teisės į pasirinkimo sandorius pirkimu, kad savo narius apdraustų nuo dyzelino kainos svyravimų, veikla“ (17).

(89)

Atsakydama Komisija primena, kad remiantis nusistovėjusia teismų praktika valstybės pagalbą apibūdina ne jos priežastys ar tikslai, o ji apibrėžiama atsižvelgiant į jos poveikį (18). Be teisės į pasirinkimo sandorius ateities rinkose įgijimo, ŽRMF paskirtis yra, kaip tai apibrėžta su valstybe sudarytuose susitarimuose, mokėti žvejybos įmonėms kompensaciją, lygią didžiausios apdraustos kainos ir atitinkamo vidutinės mėnesio kainos atskaitinio rodiklio skirtumui. Todėl Komisija mano, kad žvejybos įmonės turėjo išskirtinį pranašumą dėl ŽRMF nustatytos sistemos ir valstybės skirtų avansų poveikį reikia nagrinėti ne tik pačiam ŽRMF suteikto pranašumo požiūriu, bet ir žvejybos įmonėms suteikto pranašumo požiūriu.

(90)

Iš ŽRMF veiklos žvejybos įmonės įgijo dvejopo pobūdžio pranašumą: pirma, galimybę įsigyti degalų palankesne kaina, antra, jos gavo išmokas, kurios iš dalies kompensavo degalų išlaidas.

(91)

Dėl pirmojo aspekto, kad ŽRMF įgijo teisę į pasirinkimo sandorius ateities rinkose ir nupirktus degalus vėliau perleisdavo bendrovei CECOMER, jūrų kooperatyvų centriniam prekybos subjektui, ŽRMF narėmis esančios įmonės turėjo galimybę kooperatyvų įgytus degalus pirkti žemesne nei įprasta rinkos kaina. Taigi, kaip nurodyta šio sprendimo 75 konstatuojamojoje dalyje, tai buvo galima padaryti tik todėl, kad „šiuo metu valstybė skyrė 65 mln. EUR pagalbą. Todėl ŽRMF „commodities“ rinkoje įregistravo pasirinkimo sandorių už keletą milijonų EUR, o tai neginčijamai yra pridėtinė vertė“. Taigi Komisija konstatuoja, kad žvejybos įmonėms tiekti degalus mažesne nei įprasta rinkos kaina buvo galima tik dėl valstybės skirtų avansų ir dėl nuosavų ŽRMF išteklių, t. y. narių įnašų ir pelno, kuris gautas iš naftos produktų ateities rinkoje sudarytų spekuliacinių sandorių.

(92)

Tokia pati dvejopa kilmė ir lėšų (valstybės išteklių ir iš privačios ŽRMF veiklos gautų išteklių), iš kurių buvo finansuojamos kompensacijos žvejybos įmonėms.

(93)

Kaip nurodyta šio sprendimo 24 konstatuojamojoje dalyje, ŽRMF įsipareigoja mokėti pagal 2004 m. lapkričio 12 d. ir 2005 m. gegužės 27 d. susitarimus kainos skirtumą tarp „didžiausios nustatytos apdraustos kainos“ ir atitinkamo mėnesio vidutinės mėnesio kainos atskaitinio rodiklio, o pagal 2005 m. spalio 11 d. susitarimą – skirtumą tarp 30 euro centų už litrą ir atitinkamo mėnesio vidutinės mėnesio atskaitinės kainos, jei ši kaina didesnė kaip 30 euro centų už litrą.

(94)

Iš pradžių numatyta „išlyginimo“ sistema buvo grindžiama prielaida, kad papildomas išlaidas, palyginti su atskaitine kaina per tą laikotarpį, kai kainos pakyla, gali kompensuoti narių įnašai, sumokėti per tą laikotarpį, kai kainos žemesnės. Tada sistema pati save finansuotų. Remiantis šio sprendimo 75 konstatuojamojoje dalyje jau minėtu p. de Feuardent laišku „techniniu požiūriu pirmuosius sandorius ŽRMF galėjo pradėti nuo 2004 m. balandžio mėn., tuo metu CECOMER poreikius 2005 metams (apie 200 mln. litrų) galima buvo patenkinti mokant po 28 euro centus už litrą maždaug už 4 mln. EUR“. Taip ŽRMF galbūt būtų galėjęs 2004 m. pradžioje patenkinti santykinai kuklius „dyzelino draudimo“ poreikius iš savo lėšų. Taigi aišku, kad pagal pirminį sumanymą Fondas turėjo veikti savaime iš savo lėšų.

(95)

Tačiau naftos kainos išliko labai didelės, o ŽRMF narystė tapo labai populiari, jo narių greitai ir labai padaugėjo. Dėl šios priežasties tokia „dyzelino draudimo“ kaina nebeatitiko poreikių ir galėjo būti sumokėta tik naudojant valstybės ŽRMF skirtus avansus.

(96)

Jei bandysime apskaičiuoti ŽRMF reikalingus kreditus išlaidoms už „dyzelino draudimą“ 2005 m. padengti, galime pradėti nuo prielaidos, kad sunaudojamas degalų kiekis, už kurį žvejybos įmonės prašė kompensacijos, tikriausiai padidėjo nuo 200 mln. litrų (žr. 94 konstatuojamąją dalį) iki maždaug 900 mln. litrų. Iš tikrųjų, jei taikysime metinio sunaudojimo vidurkį, kurį pasirinkome kaip skaičiavimo pagrindą 55 ir 56 konstatuojamosiose dalyse, 1 000 trumpesnių kaip 12 metrų laivų suvartoja po 200 tonų (1 000 laivų × 200 tonų laivui), t. y. iš viso 200 000 tonų, o ilgesni kaip 12 metrų laivai suvartoja (1 400 laivų × 480 tonų laivui), t. y. 672 000 tonas, taigi iš viso tai sudaro 872 000 tonas (arba 872 mln. litrų). Iš tikrųjų, kaip nurodyta 55 konstatuojamojoje dalyje, jei laikysime, kad laivai per metus žvejoja ne 38 savaites, o 48, tai tikriausiai suvartojama apie 700 000 tonų (1 000 trumpesnių kaip 12 metrų laivų × 158 tonos, t. y. 158 000 tonų, ir 1 400 ilgesnių kaip 12 metrų laivų × 380 tonų, t. y. 532 000 tonų). Jei didžiausia nustatyta kompensacijos riba yra 12 euro centų už litrą, trečiajam avansui taikoma nustatyta didžiausia riba (19), tai ŽRMF finansiniai poreikiai siekė 85 mln. EUR per metus. Turint omenyje tą aplinkybę, kad žvejybos įmonės galbūt apdraudė tik dalį savo sunaudojamų degalų, greičiausiai reikėjo mažesnio kredito, vis dėlto kalbama apie keletą dešimčių milijonų EUR per metus, palyginti su pradiniu 4 mln. EUR apskaičiavimu 2005 m. Tada akivaizdžiai aišku, kad ŽRMF savo nariams iš narių įnašų negalėjo sumokėti užtikrinto draudimo negavęs lėšų iš išorės, t. y. šiuo atveju iš valstybės skirtų avansų.

(97)

Šiomis aplinkybėmis ŽRMF pasinaudojo valstybės lėšomis tam, kad patenkintų šio „dyzelino draudimo“ poreikius įsipareigodamas kuo geriau valdyti šias lėšas. Taigi ŽRMF biudžetą sudaro lėšos iš narių įmokų, valstybės avansai ir galimos pajamos iš veiklos ateities naftos rinkose. Iš valstybės avansų gauta lėšų dalis neginčijamai yra valstybės ištekliai. Iš ateities rinkų gautos pajamos, kurios žvejybos įmonėms leido apsirūpinti pigesniais degalais, galėjo būti įgytos tik turint valstybės išteklių, kuriais pasinaudodamas ŽRMF galėjo atlikti finansines operacijas ateities rinkose. Kita vertus, nors nėra tikslių duomenų apie ŽRMF ir CECOMER sudarytų susitarimų pobūdį ir apie tai negalima daryti išvadų iš Prancūzijos atsiųstų dokumentų, Komisija daro prielaidą, kad narėmis esančioms įmonėms buvo išmokėta kainos skirtumo dydžio kompensacija, mažesnė už tą, kuri būtų sumokėta tuo atveju, jei CECOMER ir kooperatyvai žvejams būtų tiekę įprastoje rinkoje įgytus degalus, t. y. jei ŽRMF nebūtų veikęs ateities rinkose. Taigi iš ŽRMF operacijų ateities rinkose gautas pelnas buvo perduotas CECOMER, jūrų kooperatyvų aprūpinimo kooperatyvui, ir galiausiai žvejybos įmonėms, kurios jose apsirūpina degalais. Iš tikrųjų praktiškai įvyko taip, kad ŽRMF galėjo toliau mokėti kompensaciją ilgesnį laikotarpį, nei tai būtų galėjęs daryti, jei jis būtų buvęs tik tarpinė įstaiga, atsakinga vien už valstybės skirtų 65 mln. EUR (ar 77 mln. EUR) paskirstymą pagal „dyzelino draudimo“ sistemą.

(98)

Todėl, Komisijos nuomone, tik iš valstybės lėšų, nesvarbu, ar jos tiesiogiai įplaukė į ŽRMF biudžetą, ar jos buvo panaudotos, kad būtų gautas pelnas šiam biudžetui padidinti, žvejybos įmonės galėjo įgyti finansinį pranašumą; pirma, dėl to, kad turėjo galimybę apsirūpinti degalais palankesne kaina ir, antra, dėl to, kad gavo pagal atskaitinę kainą apskaičiuojamą kompensaciją.

(99)

Trijuose, galbūt keturiuose, Valstybės ir ŽRMF sudarytuose susitarimuose numatyta, kad iš valstybės lėšų mokami avansai skirti iš dalies kompensuoti žvejybos bendrovių išlaidas degalams. Žvejams mokama kompensacija yra išmoka, lygi skirtumui tarp atskaitinės kainos ir kainos, už kurią įgyti degalai, siejamos su tiekėjo, kuris dažniausiai yra jūrų kooperatyvas, mažesne dyzelino kaina.

(100)

ŽRMF biudžetas, kurį iš pradžių sudarė narių įmokos, o vėliau jį papildė pirmasis valstybės avansas, leido veikti ateities rinkose ir iš to gauti pajamų, tačiau tuo pačiu metu šių pajamų nepakako išmokėti žvejybos įmonėms užtikrintą kompensaciją mainais už jų įmokas. Tačiau du, o galbūt trys, avansai leido Fondui toliau tęsti veiklą laipsniškai gerinant savo padėtį, kad įgytų reikiamų lėšų išmokoms sumokėti. Komisija pažymi, kad ŽRMF pirmininkas priėmė su operacijomis ateities rinkose susijusius sprendimus. Konkrečiai sprendimai buvo įgyvendinti kreipiantis į maklerius ir specializuotas finansų įstaigas (žr. 74 konstatuojamąją dalį), kuriems ŽRMF už tai sumokėjo atlyginimą, o jo dydžio Komisija nežino. Taigi, nors ŽRMF Įstatuose numatyta, kad pirmininkas „priimdamas sprendimą dėl įgyvendintinų draudimo projektų“ privalo konsultuotis su administracine taryba, tačiau valstybei šioje administracinėje taryboje neatstovaujama. Taigi nors apskritai ŽRMF privalėjo „tvarkyti buhalterinę apskaitą, kuri prireikus leistų nustatyti, kaip naudojami avansai bei Fondo išteklių bei išlaidų santykį“, valstybė nepriėmė sprendimų nei dėl ŽRMF strategijos įgyjant teisę į pasirinkimo sandorius, nei dėl žvejybos įmonėms mokėtinos finansinės kompensacijos dydžio. Todėl, kaip tai matyti iš 4.1.1.4 papunkčio, nors nėra abejonės, kad pagalbą, kurią sudaro trys, o galbūt keturi, avansai, skyrė valstybė, tačiau taip nėra kalbant apie papildomą pelną, kurį žvejybos įmonės gavo, pirma, dėl to, kad mokėjo įmokas, ir, antra, dėl viso ŽRMF biudžeto gero valdymo. Iš tikrųjų nors dėl ateities rinkose atliktų operacijų galiausiai žvejybos įmonėms buvo išmokėta pagalba didesnė už iš pradžių ŽRMF gautas valstybės lėšas, bet dalis pagalbos, kuri viršija avansu skirtų valstybės lėšų sumą, nebuvo gautos valstybės sprendimu. Todėl Komisija mano, kad, nors buhalteriniu požiūriu ir neįmanoma tiksliai nustatyti, kas gauta iš valstybės išteklių, o kas – iš nuosavų išteklių, nes veikiant naftos ateities rinkose ir išmokant kompensacijas buvo naudojamas visas ŽRMF biudžetas, pelnas, kuris lygus visos žvejybos įmonių gautos pagalbos sumos ir visos žvejybos įmonėms valstybės pervestos pagalbos sumos skirtumui, nesietinas su valstybės veiksmais.

(101)

Komisijos nuomone, ŽRMF narėmis esančių žvejybos įmonių degalų išlaidų sumažinimas šioms įmonėms suteikia pranašumą, nes toks sumažinimas galioja vien tik joms. Jos atsiduria palankesnėje padėtyje, palyginti su kitomis įmonėmis, su kuriomis pastarosios konkuruoja Bendrijos rinkoje, nesvarbu, ar būtų kalbama apie kitas žvejybos įmones, ar apie kituose ekonominės veiklos sektoriuose veikiančias įmones, kurios suinteresuotos sumažinti einamąsias išlaidas, susijusias su degalų išlaidomis. Be to, kadangi ši draudimo sistema taikoma tik žvejybos įmonėms, toks šioms įmonėms suteiktas pranašumas turi būti nagrinėjamas kaip sektorinis pranašumas, kuris neprieinamas kitiems sektoriams. Taigi, teikiant pirmenybę tam tikram sektoriui, bet kokia pagalbos forma iškraipo konkurenciją ar sukelia konkurencijos iškraipymo pavojų (žr. 2006 m. vasario 8 d. Komisijos sprendimo 2006/269/EB dėl valstybės pagalbos, susijusios su profesionalių žvejų neapmokestinamosiomis pajamomis (Švedija) 31 ir 35 konstatuojamąsias dalis) (20).

(102)

Prancūzija prieštarauja ir nurodo, kad ši pagalba nepalaikė ŽRMF narėmis esančių įmonių, nes „ŽRMF narėmis laisvai gali tapti visos žvejybos įmonės, jei jos moka įmokas“. MQA priduria, kad narėmis galima tapti „neatsižvelgiant į įmonių interesus, susijusius su struktūra ar tautybe“. Galiausiai ŽRMF patikslina, kad „ŽRMF narėmis esančios įmonės priklauso ne tik Prancūzijos, bet ir Ispanijos bei Nyderlandų kapitalui“.

(103)

Atsakydama į tai Komisija pažymi, kad ŽRMF narėmis gali būti tik Prancūzijos metropolijoje ar jos užjūrio departamentuose registruotus laivus turinčios žvejybos įmonės. Iš tikrųjų Prancūzijoje laivų turinčios Nyderlandų ar Ispanijos kapitalo įmonės gali įstoti į ŽRMF; būtent tokius laivus Prancūzija ir ŽRMF mini savo atsakymuose. Tačiau kiti Bendrijos nariai į Fondą įstoti negali.

(104)

Visos kompensaciją iš ŽRMF gavusios įmonės Bendrijos rinkoje konkuruoja su įmonėmis, kurių laivai plaukioja su kitų valstybių narių vėliavomis, o tos įmonės taip pat yra suinteresuotos sumažinti einamąsias degalų išlaidas, tačiau joms negali būti taikoma tokia kaip ŽRMF nustatyta kompensavimo sistema. Dėl šios priežasties pranašumas, kurį įgyja Fondo narėmis esančios įmonės, arba įmonės, kurios jo narėmis dar netapo, bet gali tai padaryti, t. y. visos su Prancūzijos vėliava plaukiojančių laivų turinčios įmonės, yra aiškus konkurencijos iškraipymas.

(105)

Be to, ŽRMF mano, kad konkurenciją iškraipančių veiksnių reikia ieškoti kitur. Remdamasis didelėmis papildomomis išlaidomis, kurios, Fondo nuomone, neturi jokio ekonominio pagrindo ir atsiranda, pavyzdžiui, dėl žvejybos laivyno daugiamečių orientavo planų valdymo, t. y. bendrų šio laivyno pajėgumų arba pajėgumų, susijusių su „teise tiekti produkciją“ valdymo, ŽRMF visų pirma nurodo, kad „su nacionaline „politika“ susijusios „teisės“ yra (…) tikras Europos konkurencijos iškraipymo veiksnys [ir] jos susijusios su daug platesne nei ekonomikos sritimi“.

(106)

Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad išlaidos, nesvarbu, didesnės ar mažesnės nei nustatytos kitose valstybėse narėse, yra šiuo metu žvejybos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pasekmė. 2007 m. vasario 26 d. Komunikate dėl teisėmis pagrįsto žvejybos valdymo įrankių (21) Komisija primena, kad Bendrijos žvejybos sektoriui būdinga valdymo priemonių ir mechanizmų įvairovė ir kad panašios aplinkybės atskirose valstybėse narėse kartais vertinamos skirtingai. Būtent todėl tam tikrose valstybėse narėse yra parduodamos ir perkamos žvejybos teisės nustatytose rinkose ar netiesiogiai. ŽRMF nurodytas išlaidas patiria įvairių valstybių narių laivynai ir jos atitinka žvejybos sektoriaus ekonominę raidą. Jos susidaro valstybės viduje įgyvendinant valdymo priemones, kurios nustatytos arba reikalingos pagal bendrąją žvejybos politiką. Šis įgyvendinimas nepateisina specialios pagalbos suteikimo konkrečioje valstybėje narėje. Dėl šios priežasties, priešingai, nei teigia ŽRMF, konkurencijos iškraipymas turi būti vertinamas ne pagal „atitinkamą rinką“, pavyzdžiui „regiono mikrorinką“ (tokią sąvoką nurodo Fondas), o, kaip tai numatyta Sutartyje, – visos bendrosios rinkos požiūriu. Taigi, jei ŽRMF pagalba turi palengvinti žvejybą regione ir apsaugoti išteklius neleidžiant jūriniams laivams plaukioti artimiausiose prieigose ar tralerius nukreipiant į specialius žvejybos plotus, kaip tai minėjo ŽRMF, tai ši pagalba visiškai atitinka pagalbą, kuri iškraipo konkurenciją ar gali ją iškraipyti, ir todėl šiuo požiūriu tai yra valstybės pagalba.

(107)

Be to, dėl pirmiau nurodytų priežasčių Komisija mano, kad valstybės skirtos lėšos, kurias per ŽRMF gavo žvejybos įmonės, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti.

(108)

ŽRMF ginčija aplinkybę, kad profesinės sąjungos narėmis esančioms įmonėms suteikta pagalba daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Iš tikrųjų ŽRMF mano, kad šios įmonės verčiasi veikla „rinkoje, kuri jokiu būdu nėra vientisa, o kuri veikiau yra „mozaika“, sudaryta iš regionų mikrorinkų“.

(109)

Atsakydama į tai Komisija konstatuoja, kad žvejybos ir akvakultūros produktų eksporto iš Prancūzijos į kitas pasaulio šalis bendra vertė 2005 m. siekė 1 290 mln. EUR, o 80 % šių produktų eksportuota į Europos Sąjungos šalis nares. Taip pat ir bendra šios kategorijos produktų importo į Prancūziją vertė siekė 3 693 mln. EUR 2005 m., o, remiantis šaltiniais, nuo 40 iki 60 % šių produktų buvo Europos Sąjungos šalių narių kilmės (22). Palyginimui, Prancūzijos produkcijos bendra vertė sudarė 1 868 mln. EUR. Todėl netgi ir be labai išsamaus ekonominio duomenų nagrinėjimo (23) akivaizdu, kad, nepaisant konkrečiai kasdien Prancūzijos ar Europos uostuose besikeičiančių kainų, Prancūzijos ir visų kitų Europos valstybių prekybos apimtis daro labai didelį poveikį žvejybos ir akvakultūros produktų tiekimui. Priemonės, kuriomis siekiama palaikyti didelę dalį Prancūzijos žvejybos įmonių (daugiau kaip 30 % laivyno) sumažinant jų einamąsias išlaidas, neišvengiamai daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai žvejybos srityje.

(110)

Taigi akivaizdu, kad pranašumas, kuris buvo suteiktas žvejybos įmonėms padengiant dalį einamųjų išlaidų, daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(111)

Keturios sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad būtų galima nustatyti valstybės pagalbos buvimą, įvykdytos tik iš dalies. Žvejybos įmonėms suteiktas pranašumas, kuris įgytas naudojant valstybės išteklius, iškraipo konkurenciją ar gali ją iškraipyti ir daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Kita vertus, tai sietina su valstybės veiksmais tik dėl avansų, nes šie avansai sudaro tik dalį ŽRMF biudžeto, be to, valstybė nedalyvavo ŽRMF pasirenkant priemones, kaip pelningai panaudoti Fondui suteiktas lėšas. Taigi Komisija gali daryti išvadą, kad valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnyje, buvo tik tokia, kiek skirta valstybės išteklių, t. y. 65 arba 77 mln. EUR.

(112)

Galiausiai Komisija pažymi, kad Prancūzijos valdžios institucijos, nepaisant jų 2005 m. spalio 7 d. ir 2006 m. balandžio 21 d. atsakymų, iš tikrųjų neginčija Komisijos išvados, kad buvo suteikta valstybės pagalba. Iš tikrųjų Nacionalinėje asamblėjoje nagrinėjant Finansų įstatymo 2007 metams projektą žemės ūkio ir žuvininkystės ministras, paklaustas apie ŽRMF ateitį, atsakė: „ŽRMF sėkmingai dirba nuo 2004 m. lapkričio 1 d., tačiau Europos Komisija jį įdėmiai stebi, nes tai susiję su valstybės pagalba“ (24).

(113)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalis tam tikros pagalbos rūšys yra ar gali būti laikomos neprieštaraujančiomis bendrajai rinkai.

(114)

Komisija pažymi, kad ši pagalba neatitinka Sutarties 87 straipsnio 2 dalyje nurodytų atvejų.

Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, Komisija mano, kad žvejybos įmonėms suteikta nagrinėjama valstybės pagalba nesuderinama su bendrąja rinka pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą.

(115)

Taip pat ši pagalba negali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka remiantis Sutarties 87 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyti tam tikri atvejai.

(116)

Iš visų šių argumentų matyti, kad valstybės pagalba, skirta sumažinti žvejybos įmonių degalų išlaidas, neatitinka nė vienos 87 straipsnyje numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos.

(117)

Kadangi tai yra pagalba žvejybos įmonėms, ji taip pat turi būti nagrinėjama Gairių dėl valstybės pagalbos žuvininkystei ir akvakultūrai tikrinimo (toliau – Gairės) požiūriu.

(118)

Ši pagalba sumažina žvejybos įmonių einamąsias išlaidas. Tai yra pagalba veiklai.

(119)

Visų pirma Komisija primena, kad pagal Gairių 3.5 punktą „valstybės pagalba negali turėti apsauginio poveikio: ji turi skatinti žuvininkystės produktų gamybos ir prekybos racionalizaciją ir veiksmingumą. Bet kuri tokia pagalba turi lemti nuolatinius gerus pokyčius tam, kad pramonė galėtų plėtotis tik pajamų rinkoje pagrindu“.

(120)

Taigi, kaip nurodyta šio sprendimo 115 konstatuojamojoje dalyje, degalų išlaidų mažinimu nesiekiama skatinti žvejybos veiklos kaip tausios žvejybos plėtros remiantis bendros žvejybos politikos tikslais, o tuo siekiama palaikyti žvejybos įmonių veiklą. Todėl Komisija mano, kad šiai pagalbai būdingas Gairių 3.5 punkte minėtas apsauginis poveikis ir todėl ji negali būti laikoma suderinama su šiuo Gairėse nustatytu principu.

(121)

Tiesa, Prancūzija savo atsakymuose pradedant oficialią tyrimo procedūrą nurodė, kad „ŽRMF veikla paspartino sanavimo ir restruktūrizavimo planuose patvirtintas naudingas priemones, kurios tai pailiustruos ir patvirtins“. Tačiau tik daug vėliau, t. y. tik 2008 m. sausio mėnesį Prancūzija informavo Komisiją apie priemones, kurios pateiktos kaip pagalba žvejybos įmonių sanavimui ir restruktūrizavimui, šios priemonės Komisijoje įregistruotos numeriu NN 09/2008 ir šiuo metu tiriamos. Todėl netgi ir tuo atveju, jei bus priimtas Prancūzijos argumentas, kad ŽRMF veikla tam tikru būdu paspartino šias pagalbos sanavimui ir restruktūrizavimui priemones, tai neturi įtakos jų suderinamumui su bendrąja rinka dėl esminių skirtumų tarp šių ŽRMF įgyvendinamų priemonių ir reikalavimų, kuriuos turi atitikti pagalbos įmonių sanavimui ir restruktūrizavimui schemos, o joms keliami reikalavimai nustatyti Gairėse dėl valstybės pagalbos, skirtos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (26). Iš tikrųjų, priešingai nei to reikalaujama minėtose Gairėse, dėl ŽRMF veiklos suteikta pagalba buvo skirta visoms žvejybos įmonėms, o ne tik sunkumus patiriančioms įmonėms. Kita vertus, pagalba sanavimui gali būti teikiama ne ilgiau kaip 6 mėnesius ir kaip grąžintina paskola ar garantija, o pagalba restruktūrizavimui turi būti teikiama konkrečiomis sąlygomis apibrėžtam laikui. Taigi Prancūzijos per ŽRMF suteikta pagalba neatitinka nė vieno keliamo reikalavimo: žvejybos įmonės šią pagalbą gauna nuo 2004 m., ši pagalba suteikta ne kaip paskola ar garantija ir jos grąžinimas nenumatytas pagal restruktūrizavimo planą.

(122)

Taip pat ŽRMF mano, kad suteiktą pagalbą pateisina tokia aplinkybė, jog iš tikrųjų kalbama apie pagalbą, susijusią su samdomųjų darbuotojų pajamomis. Šiuo klausimu ŽRMF rašo: „ŽRMF įkurtas kaip „prevencijos organizacija“, siekiant 2 500 narėmis esančių įmonių suteikti teisinį apsaugos pagrindą remiantis Prancūzijos įstatymu… Šia prasme pagalba samdomiesiems darbuotojams vykdant restruktūrizavimą yra leidžiama. Ji neturi jokio poveikio konkurencijos taisyklėms. Priešingai, ji kyla iš Bendrijos principų, kurie samdomiesiems darbuotojams užtikrina tinkamas minimalias pajamas“. Toliau ŽRMF nurodo, kad jūreivių įgulai priklausančios dalies mokėjimo sistema Prancūzijoje lemtų tai, kad žvejybos įmonių samdomieji darbuotojai netektų darbo užmokesčio ar netgi liktų skolingi už įrangą. Galiausiai Fondas patikslina, kad iš 65 mln. valstybės skirto avanso 25 mln. „tiesiogiai susiję su avansais samdomiesiems darbuotojams ir nagrinėjami kaip tiesioginė socialinė pagalba“. MQA priduria: „Jei paskolintos sumos laikomos pagalba ne skaidriai veikiančiam ŽRMF, o jo narėmis esančioms žvejybos įmonėms, tai tikrai kalbama apie socialinę pagalbą. Iš tikrųjų tokia suteikta finansinė pagalba yra tiesiogiai susijusi su jūreivių atlyginimais“.

(123)

Dėl šių teiginių Komisija pateikia keletą pastabų:

(124)

MQA nuomone, taip pat galėtų būti kalbama apie socialines ir ekonomines priemones: „Gairėse nurodyta, kad socialinės ir ekonominės priemonės gali būti pripažintos suderinamomis su bendrąja rinka. Šiuo atveju ŽRMF veikla yra visiškai skaidri, o priemonės, kurias Komisija laiko pagalba, yra akivaizdžiai socialinio ekonominio pobūdžio“.

(125)

Komisija pažymi, kad MQA nepateikė jokio įrodymo, kuris leistų nagrinėjamą pagalbą tirti Gairių 4.5 punkto požiūriu. Gairių 4.5 punkte numatyta, kad kiekvienu konkrečiu atveju bendrajai rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma parama, susijusi su darbuotojų pajamomis, jeigu ji yra socialinė ir ekonominė priemonė. Iš tikrųjų šiame punkte patikslinta, kad minėta parama gali būti laikoma neprieštaraujančia bendrajai rinkai „jeigu ji yra prarastas pajamas kompensuojanti socialinių ir ekonominių paramos priemonių, susijusių su priemonėmis žvejybos pajėgumui reguliuoti, pagal Reglamento (EB) 2371/2002 11 straipsnio 1 dalį, dalis“ (2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal bendrąją žuvininkystės politiką) (32). Taigi ŽRMF įsteigimas nesusijęs su bendru pagal Reglamentą (EB) Nr. 2371/2002 priimtu planu žvejybos pajėgumui reguliuoti. Taigi MQA pateiktas argumentas niekaip nepateisina suteiktos pagalbos veiklai.

(126)

Taip pat MQA nurodo, kad netiksliai teigiama, jog pagalba buvo suteikta be jokių sąlygų. MQA nuomone, „kad suteiktų šias paskolas valstybė reikalavo iš ŽRMF pateikti daug patvirtinamųjų dokumentų, t. y. patvirtinamųjų dokumentų, pagal kuriuos galima nustatyti, ar griežtai valdomas Fondas, ir Fondo bei jo narių apsisprendimą įgyvendinti ilgalaikius sprendimus prisitaikant prie naujų žvejybos sektoriaus gamybos sąlygų“. MQA pabrėžia reikalavimą, susijusį su skaidria buhalterine apskaita, ir Valstybės sprendimą prašyti atlikti skirtingų ministerijų sudarytos grupės patikrinimą.

(127)

Komisija atsižvelgia į šį skaidrumo ir kontrolės reikalavimą bei pažymi, kad jis yra savaime suprantamas, nes kalbama apie finansavimą iš valstybės išteklių. Tačiau Komisija apgailestauja, kad, turint omenyje šį skaidrumo reikalavimą, Prancūzijos valdžios institucijos apie Fondo veiklą jai nepateikė visų išsamių statistinių duomenų, nepaisant procedūros metu pareikštų reikalavimų. Galiausiai Komisija konstatuoja, kad ji niekada nebuvo informuota apie MQA minėtą patikrinimą, nei, juo labiau, apie jo išvadas, kurias Prancūzijos valdžios institucijos prašė pateikti 2005 m. lapkričio viduryje.

(128)

Todėl, Komisijos nuomone, valstybės suteikti avansai priskirtini valstybės pagalbai, nurodytai Gairių 3.7 punkte, pagal kurį „valstybės pagalba, kurios gavėjui netaikomi jokie įpareigojimai, susiję su bendrosios žuvininkystės politikos tikslų siekimu, ir kuri yra skirta įmonių padėčiai ir jų verslo likvidumui gerinti (…) yra pagalba veiklai, kuri yra nesuderinama su bendrąja rinka“. Taigi avansai yra nesuderinami su bendrąja rinka.

(129)

Komisija nusprendžia, kad Prancūzija neteisėtai taikė tam tikras šiame sprendime nagrinėjamas pagalbos priemones pažeisdama Sutarties 88 straipsnio 3 dalį.

(130)

Remdamasi šio sprendimo 4.1 dalyje pateiktais argumentais, Komisija mano, kad ŽRMF biudžeto padidinimas suteikiant tris, o galbūt ir keturis, avansus, iš viso 65 mln. EUR, o galbūt 77 mln. EUR, yra valstybės pagalba, kuri nesuderinama su bendrąja rinka, kaip apibrėžta Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Iš tikrųjų, kadangi jokia banko įstaiga nebūtų suteikusi tokių avansų, kokius gavo ŽRMF ir pagal turimą informaciją šie avansai negrąžinti, minėti avansai virto tiesiogine dotacija (žr. 67 konstatuojamąją dalį), kitaip tariant – minėto dydžio valstybės pagalba.

(131)

Remdamasi šio sprendimo 4.2 dalyje pateiktais argumentais, Komisija mano, kad ŽRMF kaip avansai suteikta pagalba, dėl kurios žvejybos įmonės galėjo pirkti degalus palankesne kaina ir gauti kompensaciją už dyzelino draudimą, yra valstybės pagalba, kuri nesuderinama su bendrąja rinka pagal Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalis.

(132)

Prancūzijos suteikta valstybės pagalba sudaro 65 mln. EUR arba 77 mln. EUR, jei buvo sudarytas ketvirtasis susitarimas. Pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį, jeigu esant neteisėtai pagalbai priimamas neigiamas sprendimas, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjų. Tikslas yra pasiektas tada, kai nagrinėjamą pagalbą, jei reikia priskaičiavus palūkanas, grąžina gavėjas arba, kitaip tariant, įmonės, kurios ja iš tikrųjų naudojosi (33). Taigi išieškojimo tikslas bus pasiektas tada, kai bus grąžinta minėta 65 mln. arba 77 mln. EUR suma.

(133)

Siekiant nustatyti, kokia suma turi būti išieškota iš ŽRMF, o kokia suma – iš žvejybos įmonių, reikia atsižvelgti į tokią aplinkybę, kad ŽRMF, kuris ateities rinkose veikė kaip ekonominis subjektas, siekia žvejybos įmonėms skirti išmokas pagal jo nustatytą dyzelino draudimo sistemą ir minėtoms įmonėms palankia kaina tiekti degalus. Šiame sprendime atlikta šios konkrečios sistemos bendroji ekonominė analizė rodo, kad ŽRMF atliko savo užduotį laipsniškai pervesdamas valstybės suteiktą pagalbą. Todėl iš ŽRMF išieškotina 65 mln. ar 77 mln. EUR sumos dalis, kuri nebuvo pervesta žvejybos įmonėms, o iš žvejybos įmonių išieškotina ta dalis, kuri joms buvo pervesta.

(134)

Komisija nežino, kokią sumą ŽRMF pervedė žvejybos įmonėms. Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad, nepaisant reikalavimo, kad Prancūzija pateiktų visą reikalingą informaciją apie ŽRMF veiklą, ši neinformavo, kaip naudojamas minėto Fondo biudžetas, ir nepateikė buhalterinės apskaitos. Kadangi nėra šios informacijos ir atsižvelgdama į Teisingumo Teismo praktiką (34), Komisija mano, kad reikia pateikti tam tikrą metodinę medžiagą, pagal kurią būtų galima nustatyti, kokia suma turi būti išieškota.

(135)

Apibrėždama šias kryptis Komisija atsižvelgė į tai, kad pagal susitarimus ŽRMF privalo tvarkyti buhalterinę apskaitą, kuri leistų sužinoti, kaip naudojami avansai bei koks yra išteklių ir išlaidų santykis, ir kad Fondas įsipareigojo buhalterinės apskaitos dokumentus saugoti ne mažiau kaip 10 metų ir juos pateikti tam tikrų valstybės institucijų paprastu prašymu (žr. 27 konstatuojamąją dalį). Remdamosi šiomis aplinkybėmis atsakingos už sprendimo dėl išieškojimo įgyvendinimą valdžios institucijos ar įstaigos galės susipažinti, kaip naudojamas ŽRMF biudžetas bei su jo būkle šio sprendimo įgyvendinimo laikotarpiu. Be to, kadangi įprastai žvejybos įmonių buhalterinę apskaitą saugo valdymo organizacijos, priklausančios Smulkiosios žvejybos valdymo centrui, kuriam atstovaujama ŽRMF administracinėje taryboje, taip pat pagal įmonių buhalterinę apskaitą bus galima nustatyti, kokias išmokas joms skyrė ŽRMF.

(136)

Iš ŽRMF išieškotinos nesuderinamos pagalbos suma lygi tai valstybės pagalbos daliai, kuri galiausiai nebuvo pervesta žvejybos įmonėms, t. y. avansų suma, iš kurios buvo padengtos ŽRMF veiklos išlaidos bei avansų suma, kurią Fondas išsaugojo savo biudžete. Visą valdymo išlaidų sumą už išieškojimą atsakinga valdžios institucija galės sužinoti iš ŽRMF buhalterinės apskaitos. Kadangi pinigams būdingi rūšiniai požymiai ir jų kilmės negalima nustatyti pagal naudojimą, Komisija mano, kad ta dalis valstybės avansų, iš kurių buvo finansuojamos minėtos veiklos išlaidos, lygi sumai, gautai visą šių išlaidų sumą atėmus iš avansų sumos, palyginti su šių avansų dydžiu ir nuosavomis ŽRMF lėšomis (narių įmokomis). Taip pat biudžete išsaugotų avansų suma gali būti nustatyta likusioms biudžeto lėšoms taikant tą patį dydį.

(137)

Kaip minėta, iš visų žvejybos įmonių turi būti išieškota 65 mln. ar 77 mln. EUR suma, iš kurios reikia atimti iš ŽRMF išieškotiną sumą, kaip nurodyta 136 konstatuojamojoje dalyje. Kalbant apie iš kiekvienos įmonės išieškotiną sumą, reikia atsižvelgti į tai, kad buhalteriniu požiūriu neįmanoma atskirti paramos, kuri laikoma valstybės pagalba nuo ne valstybės skirtos paramos (žr. šio sprendimo 4.2.1.2 papunktį).

(138)

Komisijos nuomone, iš kiekvienos įmonės išieškotina valstybės pagalba gali būti apskaičiuota pagal kiekvienos įmonės gautą išmoką už dyzelino draudimą.

(139)

Remdamasi šia išmoka kaip skaičiavimo pagrindu Komisija neatsižvelgia į dotacijas atitinkančią sutaupytą sumą, kurią kiekviena žvejybos įmonė sutaupė pirkdama kurą už mažesnę nei rinkos kainą. Komisija mano, kad tai pateisinama tuo, kad už atskaitinę kainą degalų įsigijusios įmonės yra tos pačios įmonės, kurios gavo išmokas už dyzelino draudimą ir jos atitiko tokias pačias proporcijas, nes kuo daugiau įmonė pirko degalų už atskaitinę kainą, tuo didesnes ji gaudavo išmokas ir atvirkščiai. Taikant šį pagrindą nebus iškraipymo tarp atitinkamų įmonių, palyginti su jų pareiga grąžinti. Be to, Komisija pažymi, kad tuo atveju, jei nustatant skaičiavimo pagrindą būtų atsižvelgiama į dotacijų atitikmenį, šiam tikslui dėl kiekvieno karto, kai buvo perkami degalai per visą ŽRMF veiklos naftos ateities rinkose laikotarpį, būtinai reikėtų apskaičiuoti išlaidų, kurios būtų patirtos perkant pagal tos dienos kursą, ir kooperatyvo faktiškai sumokėtos kainos skirtumą, prieš tai nustačius, koks tos dienos kursas galiojo toje tiekimo vietoje pirktiems degalams. Šis būdas būtų sunkiau įgyvendinamas. Dėl šios priežasties Komisija rekomenduoja skaičiavimo pagrindą, kuris palengvins už sprendimo dėl išieškojimo įgyvendinimą atsakingų valdžios institucijų ir įstaigų užduotį.

(140)

Todėl Komisija mano, kad iš kiekvienos įmonės išieškotina valstybės pagalba gali būti apskaičiuota remiantis kiekvienos įmonės už dyzelino draudimą gauta išmoka. Išieškotina valstybės pagalba turi būti apskaičiuojama šiai išmokai taikant procentinę išraišką, atitinkančią visos iš žvejybos įmonių išieškotinos valstybės pagalbos sumos ir visos ŽRMF žvejybos įmonėms sumokėtų išmokų už dyzelino draudimą sumos rodikliui.

(141)

Taigi iš kiekvienos žvejybos įmonės išieškotina suma turi būti apskaičiuojama pagal tokias formules:

kur

(142)

Taikant šią formulę atsižvelgiama į teiginį, kad ŽRMF veikdamas ateities rinkose gavo pelno, kuris visas vėliau buvo perleistas žvejybos įmonėms. Kaip minėta šiame sprendime, tai labiausiai tikėtina. Tačiau teoriškai reikia numatyti ir tokį atvejį, kad ŽRMF ateities rinkose galėjo patirti ir nuostolių, o dėl to galėjo būti taip, kad žvejybos įmonėms skirta bendra išmokų suma yra mažesnė už sumą, gautą iš avansų atėmus iš ŽRMF išieškotiną sumą. Tokiu atveju bendrai koeficientas (avansai – R*ŽRMF) / visa suma I būtų didesnis už 1, visų pirma, jei R*ŽRMF suma nedidelė, tai pagal pirmiau nurodytą formulę visa iš žvejybos įmonių išieškotina suma yra didesnė už tą, kurią jos gavo. Todėl šiuo konkrečiu atveju reikia numatyti, kad iš kiekvienos įmonės išieškotina suma atitinka išmokos, kurią ji gavo už „dyzelino draudimą“, sumą. Tokiu atveju skirtumą tarp valstybės skirtų avansų ir išmokų žvejybos įmonėms reikėtų išieškoti iš ŽRMF, kuris šį skirtumą ir panaudojo.

(143)

Žvejybos įmonėms skirta valstybės pagalba gali būti neišieškoma, jei tuo metu, kai ji buvo skirta, įmonės atitinka reglamentuose (EB) Nr. 1860/2004 ir (EB) Nr. 875/2005 keliamus reikalavimus, susijusius su de minimis pagalba,

a)

pagalbos ŽRMF grąžintiną sumą (pagrindinę ir palūkanas);

b)

išsamų priemonių, kurių buvo imtasi ir kurių numatyta imtis vykdant šį sprendimą, aprašymą;

c)

dokumentus, įrodančius, kad iš ŽRMF pareikalauta grąžinti pagalbą.

a)

žvejybos įmonių, kurioms buvo suteikta 1 ir 2 straipsniuose nurodyta pagalba, sąrašą ir visą kiekvienos įmonės gautą sumą;

b)

kiekvieno pagalbos gavėjo grąžintiną pagalbos sumą (pagrindinę ir palūkanas);

c)

išsamų priemonių, kurių buvo imtasi ir kurių numatyta imtis vykdant šį sprendimą, aprašymą;

d)

dokumentus, įrodančius, kad iš gavėjų pareikalauta grąžinti pagalbą.

12.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 334/88

(1)

Direktyvos 91/414/EEB 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybė narė gali 12 metų nuo pranešimo apie šią direktyvą leisti teikti rinkai augalų apsaugos produktus, kurių sudėtyje yra veikliųjų medžiagų, neišvardytų šios direktyvos I priede, ir kurie dvejus metus nuo pranešimo apie šią direktyvą dienos yra rinkoje, kol šios medžiagos laipsniškai tiriamos pagal darbų programą.

(2)

Komisijos reglamentuose (EB) Nr. 1112/2002 (2) ir (EB) Nr. 2229/2004 (3) nustatytos išsamios Direktyvos 91/414/EEB 8 straipsnio 2 dalyje nurodytos darbų programos ketvirtojo etapo įgyvendinimo taisyklės ir nustatytas veikliųjų medžiagų, kurias reikia įvertinti, siekiant nustatyti, ar jas galima įtraukti į Direktyvos 91/414/EEB I priedą, sąrašas. Šiame sąraše yra sieros rūgštis.

(3)

Sieros rūgšties poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai pranešėjo pasiūlytais naudojimo atvejais buvo įvertintas pagal reglamentuose (EB) Nr. 1112/2002 ir (EB) Nr. 2229/2004 išdėstytas nuostatas. Be to, šiais reglamentais skiriamos ataskaitas rengiančios valstybės narės, kurios pagal Reglamento (EB) Nr. 2229/2004 20 straipsnį Europos maisto saugos tarnybai (toliau – EMST) privalo pateikti atitinkamas vertinimo ataskaitas ir rekomendacijas. Sieros rūgšties ataskaitą rengiančia valstybe nare buvo paskirta Prancūzija, o visa atitinkama informacija buvo pateikta 2007 m. spalio mėn.

(4)

Komisija apsvarstė sieros rūgštį pagal Reglamento (EB) Nr. 2229/2004 24a straipsnį. Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatiniame komitete valstybės narės ir Komisija išnagrinėjo šios medžiagos peržiūros ataskaitos projektą ir 2008 m. rugsėjo 26 d. pateikė kaip Komisijos peržiūros ataskaitą.

(5)

Komitetas, vertindamas šią veikliąją medžiagą, atsižvelgė į valstybių narių pateiktas pastabas, ir buvo padaryta išvada, kad turimų įrodymų nepakanka, norint užbaigti vartotojų rizikos vertinimą ir nustatyti patikimą leistiną operatoriaus sąlyčio lygį, o tokios vertės yra būtinos operatoriaus rizikos vertinimui atlikti. Be to, veikliosios medžiagos peržiūros ataskaitoje pateiktos kitos problemos, kurias ataskaitą rengiančios valstybės narės nurodė savo vertinimo ataskaitoje.

(6)

Komisija paragino pranešėją pateikti pastabas apie tarpusavio peržiūros rezultatus ir nurodyti, ar jis ketina toliau pasisakyti už šios medžiagos įtraukimą. Pranešėjas pateikė pastabas ir jos buvo atidžiai išnagrinėtos. Tačiau, nepaisant pranešėjo pateiktų argumentų, nustatyta, kad minėtos problemos negali būti išspręstos, o atlikus vertinimus remiantis pateikta informacija paaiškėjo, kad negalima tikėtis, jog augalų apsaugos produktai, kuriuose yra sieros rūgšties, siūlomomis naudojimo sąlygomis iš esmės atitiktų Direktyvos 91/414/EEB 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nustatytus reikalavimus.

(7)

Todėl sieros rūgštis neturėtų būti įtraukta į Direktyvos 91/414/EEB I priedą.

(8)

Reikėtų imtis priemonių siekiant užtikrinti, kad galiojanti augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra sieros rūgšties, registracija per nustatytą laikotarpį būtų panaikinta, nebūtų atnaujinama ir kad tokie produktai nebūtų registruojami.

(9)

Valstybės narės suteikiamas lengvatinis laikotarpis turimoms augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra sieros rūgšties, atsargoms sunaikinti, sandėliuoti, pateikti rinkai ir sunaudoti turėtų būti ne ilgesnis kaip dvylika mėnesių, kad turimas atsargas būtų galima naudoti dar vieną auginimo sezoną, užtikrinant, kad ūkininkai galėtų naudoti augalų apsaugos produktus, kurių sudėtyje yra sieros rūgšties, 18 mėnesių nuo šio sprendimo priėmimo.

(10)

Šiuo sprendimu neapribojama galimybė teikti paraiškas pagal Direktyvos 91/414/EEB 6 straipsnio 2 dalį ir 2008 m. sausio 17 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 33/2008, nustatantį išsamias Tarybos direktyvos 91/414/EEB nuostatų taikymo taisykles, susijusias su veikliųjų medžiagų, įtrauktų į šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą darbų programą, bet neįtrauktų į jos I priedą, vertinimo įprasta ir skubos tvarka (4), siekiant įtraukti sieros rūgštį į minėtos direktyvos I priedą.

(11)

Šiame sprendime numatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

a)

augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra sieros rūgšties, registracija būtų panaikinta iki 2009 m. birželio 5 d.;

b)

nuo šio sprendimo paskelbimo dienos augalų apsaugos produktai, kurių sudėtyje yra sieros rūgšties, nebūtų registruojami ar jų registracija nebūtų atnaujinama.

12.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 334/90

(1)

Reglamente (EB) Nr. 732/2008 numatomas specialios tvaraus vystymosi ir gero valdymo skatinamosios priemonės taikymas besivystančioms šalims, kurios atitinka tam tikrus reikalavimus, nustatytus šio reglamento 8 ir 9 straipsniuose.

(2)

Kiekviena besivystanti šalis, pageidaujanti pasinaudoti specialia skatinamąja priemone, iki 2008 m. spalio 31 d. turėjo pateikti prašymą kartu su išsamia informacija apie atitinkamų konvencijų ratifikavimą, teisės aktus ir priemones, kuriomis siekiama veiksmingai įgyvendinti konvencijų nuostatas ir vykdyti įsipareigojimą neprieštarauti stebėsenos ir peržiūros metodui, kuris numatytas atitinkamose konvencijose ir susijusiuose dokumentuose, ir visiškai jo laikytis. Kad prašymas būtų patenkintas, prašančioji šalis taip pat turi būti laikoma pažeidžiama šalimi, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 732/2008 8 straipsnio 2 dalyje.

(3)

Remdamasi Tarybos reglamento (EB) Nr. 732/2008 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Komisija išnagrinėjo pateiktus prašymus ir sudarė lengvatas gaunančių šalių, kurios atitinka kriterijus, sąrašą. Todėl speciali skatinamoji priemonė šioms šalims turėtų būti taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

(4)

Remiantis Reglamento (EB) Nr. 732/2008 10 straipsnio 6 dalimi, kriterijų, kurie taip pat nagrinėjami vis dar atliekamuose pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 980/2005 (2) 18 straipsnio 2 dalį Komisijos inicijuotuose tyrimuose, susijusiuose su Šri Lanka (3) ir Salvadoru (4), atitiktis nagrinėjama vykdant šiuos tyrimus.

(5)

Šį sprendimą laiku paskelbus Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje būtų užtikrinta, kad įvykdytas įsipareigojimas pagal Reglamento (EB) Nr. 732/2008 10 straipsnio 3 dalį Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbti pranešimą, kuriame būtų išvardytos šalys, nuo 2009 m. sausio 1 d. gaunančios lengvatas pagal specialią tvaraus vystymosi ir gero valdymo skatinamąją priemonę.

(6)

Šiame sprendime numatytos priemonės atitinka Bendrųjų lengvatų komiteto nuomonę,

(AM)

Armėnija

(AZ)

Azerbaidžanas

(BO)

Bolivija

(EC)

Ekvadoras

(GE)

Gruzija

(GT)

Gvatemala

(HN)

Hondūras

(CO)

Kolumbija

(CR)

Kosta Rika

(MN)

Mongolija

(NI)

Nikaragva

(PY)

Paragvajus

(PE)

Peru

(SV)

Salvadoras

(LK)

Šri Lanka

(VE)

Venesuela

12.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 334/s3