27.7.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 225/1

—

atkreipia dėmesį į tai, kad visos šalys (1), kurioms taikoma plėtros strategija, yra oficialiai ratifikavusios Europos žmogaus teisių konvenciją ir Europos vietos savivaldos chartiją, ir skatina jas laikytis šių įsipareigojimų ir juos vykdyti,

—

atkreipia dėmesį į tai, kad labai svarbu kurti ir plėtoti daugiapakopį valdymą, nepriklausomą žiniasklaidą ir kurti ir ugdyti pilietinę visuomenę šalyse kandidatėse, ir primygtinai ragina jas skatinti politiniame gyvenime gerbti pilietines laisves ir demokratines procedūras,

—

pabrėžia oficialaus kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų ir vietos ir regionų valdžios institucijų konsultavimosi vietos ir regionų valdžios institucijų, savivaldos organų ir asociacijų dalyvavimo kiekviename ES plėtros proceso etape vaidmenį ir svarbą. Tokiu būdu skatinami dalyvauti platesni visuomenės sluoksniai, skatinama taikyti subsidiarumo principą ir priartėjama prie paprastų piliečių. Tai taip tai palengvina teisės aktų įgyvendinimo procesą ir leidžia geriau panaudoti Pasirengimo narystei pagalbos priemonę, jeigu apie integracijos procesą yra gerai informuoti vietos ir regionų atstovai,

—

ragina kurti arba stiprinti organizacijas, apimančias vietos ir regionų valdžios institucijas, ir plėtoti jų bendradarbiavimą su analogiškomis ES valstybių narių institucijomis, nes taip būtų galima paskatinti keitimąsi patirtimi ir prisidėti prie integracijos proceso,

—

palankiai vertina šiuo metu šalyse kandidatėse vykstantį integracijos procesą, kuriuo reikėtų pasinaudoti siekiant paskatinti skaidriu įgyvendinimu pagrįstą decentralizavimo procesą,

—

akcentuoja, kad labai svarbu laikytis ES valstybių narių, šalių kandidačių ir kitų šalių geros kaimynystės principo, taip pat pabrėžia tarpvalstybinio ir regioninio šių šalių bendradarbiavimo vaidmenį ir svarbą.

Pranešėjas

Stanisław SZWABSKI (EA / PL), Gdynės savivaldybės tarybos pirmininkas

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai „2011–2012 m. plėtros strategija ir pagrindiniai uždaviniai“

COM(2011) 666 final

1.

atkreipia dėmesį į tai, kad ES plėtros tikslas yra išplėsti taikaus vystymosi ir bendradarbiavimo ribas Europoje. Todėl Europos Sąjungos durys atviros bet kuriai Europos šaliai, kuri nori prie jos prisijungti, gerbia ir įsipareigoja ginti demokratines vertybes ir atitinka narystės kriterijus; nurodo, kad plėtra galima tik užtikrinant sėkmingą šalies kandidatės integraciją į Europos Sąjungą;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad visos šalys (2), kurioms taikoma plėtros strategija, yra oficialiai ratifikavusios Europos žmogaus teisių konvenciją ir Europos vietos savivaldos chartiją, ir skatina jas laikytis šių įsipareigojimų ir juos vykdyti;

3.

pritaria Komisijos pasiūlymui geriau išnaudoti Pasirengimo narystei pagalbos priemonės galimybes, siekiant skatinti ir paspartinti į konkrečius rezultatus orientuotas reformas. Tam tikrais atvejais vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimas galėtų paramą gaunančioje šalyje sustiprinti pajėgumus ir lėšų panaudojimo gebėjimus, taigi padėti efektyviau naudoti PNPP lėšas;

4.

pabrėžia, kad plėtros procesu siekiama užtikrinti stabilumą ir didinti ES ir šalių kandidačių piliečių gerovę, taip pat užtikrinti bendrą atsakomybę už vis didesnės taikos, laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės bei vidaus rinkos vystymą ir ekonominės, socialinės bei teritorinės sanglaudos, nediskriminavimo, tolerancijos, teisingumo, solidarumo ir moterų bei vyrų lygybės tikslų įgyvendinimą;

5.

nurodo, kad reformų sėkmė ir tęstinumas priklausys nuo to, ar jose dalyvaus visi visuomenės lygmenys. Geras valdymas (įskaitant nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu koordinuojamo viešojo sektoriaus modernizavimą) sudaro geresnes sąlygas siekti platesnės ir tvirtesnės demokratijos, didesnio skaidrumo, mažiau korumpuotų sistemų, kuriose būtų mažiau naudojamasi tarnybine padėtimi. Decentralizuotoje sistemoje daugiau atskaitomybės tenka visuomenei, o piliečiams yra lengviau dalyvauti sprendimų priėmimo procesuose;

6.

atkreipia dėmesį į tai, kad labai svarbu kurti ir plėtoti daugiapakopį valdymą, nepriklausomą žiniasklaidą ir kurti ir ugdyti pilietinę visuomenę šalyse kandidatėse, ir primygtinai ragina jas skatinti politiniame gyvenime gerbti pilietines laisves ir demokratines procedūras;

7.

pabrėžia oficialaus kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų ir vietos ir regionų valdžios institucijų konsultavimosi procedūros kiekviename ES plėtros proceso etape svarbą. Tokiu būdu skatinami dalyvauti platesni visuomenės sluoksniai, skatinama taikyti subsidiarumo principą ir priartėjama prie paprastų piliečių. Tai taip tai palengvina teisės aktų įgyvendinimo procesą ir leidžia geriau panaudoti Pasirengimo narystei pagalbos priemonę, jeigu apie integracijos procesą yra gerai informuoti vietos ir regionų atstovai;

8.

ragina kurti arba stiprinti organizacijas, apimančias vietos ir regionų valdžios institucijas, ir plėtoti jų bendradarbiavimą su analogiškomis ES valstybių narių institucijomis, nes taip būtų galima paskatinti keitimąsi patirtimi ir prisidėti prie integracijos proceso;

9.

palankiai vertina šiuo metu šalyse kandidatėse vykstantį integracijos procesą, kuriuo reikėtų pasinaudoti siekiant paskatinti skaidriu įgyvendinimu pagrįstą decentralizavimo procesą;

10.

pabrėžia, kad plėtros proceso pažanga ir sėkmė labai priklauso nuo to, ar šalis kandidatė daro realią pažangą įgyvendindama reformas tam, kad atitiktų Kopenhagos kriterijus;

11.

pažymi, kad Europos Vadovų Tarybai derėtų greičiau priimti Adrijos ir Jonijos jūrų makroregioninę strategiją, kurios pridėtinė vertė yra ta, kad ji paskatina ir sutvirtina Pietryčių Europos šalių kandidačių ar galimų šalių kandidačių stojimo į Europos Sąjungą procesus ir suteikia galimybę didžiojoje Viduržemio jūros regiono dalyje skatinti įtvirtinti demokratinius procesus;

12.

akcentuoja, kad labai svarbu laikytis ES valstybių narių, šalių kandidačių ir kitų šalių geros kaimynystės principo, taip pat pabrėžia tarpvalstybinio ir regioninio šių šalių bendradarbiavimo vaidmenį ir svarbą;

13.

prašo narystės ES siekiančių šalių valdžios institucijų bendradarbiaujant su vietos ir regionų lygmens administraciniais organais priimti nuoseklias taisykles ir nacionalines strategijas ir skirti vietos ir regionų valdžios institucijoms lėšas, būtinas strategijoms, kuriomis būtų siekiama integruoti marginalines grupes, įgyvendinti;

14.

pabrėžia, jog šalyse kandidatėse reikia skleisti išsamią ir darnią informaciją apie ES, jos institucijas, integracijos procesą, tai, kokius pokyčius šis procesas reiškia konkrečioms šalims ir kokių iššūkių kelia bei galimybių teikia piliečiams. Ši informacija, kurios didelę dalį turi teikti į ES stojančių šalių valdžios institucijos, yra itin svarbi tam, kad piliečiai būtų paskatinti aktyviai dalyvauti savo šalies integracijos į ES procese ir pripažintų galimos narystės privalumus;

15.

ragina visas šalis kandidates, atsižvelgiant į jų oficialias galimybes, prisidėti vystant ir stiprinant ES ir Bendrijos institucijas;

16.

pabrėžia, kad ES turi aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtinti savo įsipareigojimą vykdyti plėtros procesą ir priimti šalis kandidates, kurios atitinka stojimo sąlygas, ir kad tai yra svarbu;

17.

palankiai vertina tai, kad pasirašyta Stojimo sutartis su Kroatija, kuri yra svarbus Europos integracijos momentas. Regionų komitetas tikisi, kad sėkmingai pasibaigus ratifikavimo procedūroms 2013 m. liepos 1 d. jis galės pasveikinti Kroatiją tapus nauja nare;

18.

džiaugiasi pažanga, kurią padarė Kroatija siekdama atitikti narystės ES kriterijus nuo tos dienos, kai 2003 m. pateikė savo paraišką, iki tol, kai 2011 m. birželio mėn. sėkmingai baigė derybas ir Komisija 2011 m. spalio mėn. pateikė savo palankią nuomonę dėl Kroatijos priėmimo į ES;

19.

palankiai vertina tai, kad Slovėnija ir Kroatija susitarė pateikti atviros sienos klausimą arbitražo teismui, ir tikisi, kad bus įgyvendintas dvišalis arbitražo susitarimas dėl sienos;

20.

pabrėžia, kad Kroatija yra labai gerai pasirengusi narystei, ir kartu ragina šią šalį toliau konsoliduoti ir visiškai įgyvendinti ES acquis, visų pirma teismų sistemos, kovos su korupcija, kovos su diskriminacija teisės aktų įgyvendinimo, konkurencingumo politikos, žiniasklaidos laisvės ir nuomonių pliuralizmo srityse;

21.

palankiai vertina teigiamus Kroatijoje 2012 m. sausio mėn. vykusio referendumo dėl stojimo į ES rezultatus;

22.

palankiai vertina derybose dėl stojimo su Islandija padarytą pažangą; pabrėžia, kad Islandija labai konstruktyviai bendradarbiauja su ES Europos ekonominės erdvės ir Šengeno erdvės srityse;

23.

yra įsitikinęs, kad Islandija galėtų greitu laiku įstoti į ES atsižvelgiant į šalies nuopelnų principą, ir ragina nesustojant tęsti derinimą likusiose politikos srityse;

24.

palankiai vertina tai, kad Islandija iš dalies sėkmingai įveikė savo ekonominius sunkumus ir ryžtingai tęsia būtinų reformų įgyvendinimą;

25.

yra susirūpinęs tuo, kad trūksta stiprios visuomenės paramos integracijos procesui;

26.

teigiamai vertina buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos pastangas dalyvauti stojimo procese;

27.

palankiai vertina priemones, kurių ėmėsi buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos vyriausybė, siekdama propaguoti buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos narystę ES, tačiau yra susirūpinęs tuo, kad trūksta veiksmingų žingsnių ieškant abi puses tenkinančio sprendimo dėl oficialaus šalies pavadinimo; labai svarbu palaikyti gerus kaimynystės santykius, įskaitant Jungtinių Tautų prižiūrimas derybas dėl abipusiškai priimtino šalies pavadinimo;

28.

teigiamai vertina nuoseklius veiksmus priderinant nacionalinę teisės sistemą prie ES teisės aktų; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad reikia tęsti reformą teisingumo, pagrindinių moterų ir mažumų teisių, taip pat viešojo administravimo srityse;

29.

atkreipia dėmesį į tai, kad reikia kovoti su išsikerojusia korupcija ir užtikrinti žiniasklaidos žodžio laisvę;

30.

pripažįsta, jog padaryta pažanga valdžios institucijų, įvairių lygių vietos valdžios institucijų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo srityje;

31.

palankiai vertina pažangą, padarytą įgyvendinant Įstatymą dėl kalbų, decentralizavimo ir teisingo atstovavimo, ir ragina toliau dėti pastangas sprendžiant iškylančius uždavinius tokiose srityse kaip švietimas ir darnūs visų bendruomenių santykiai;

32.

atsižvelgdamas į Tarybos ketinimą 2012 m. birželio mėn. pradėti derybas dėl stojimo, palankiai vertina priemones, kurių buvo imtasi siekiant pakeisti ir pritaikyti Juodkalnijos teisės aktus vykdant viešojo administravimo reformą, taip pat palankiai vertina nacionalinės statistikos tvarkymą, žiniasklaidos laisvę, kovą su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu; taip pat šiek tiek pagerėjo padėtis žmogaus teisių, lyčių lygybės ir pagarbos mažumų teisėms srityse;

33.

palankiai vertina iniciatyvas sumažinti korupcijos lygį ir rekomenduoja dėti didesnes pastangas kovojant su korupcija, visų pirma privatizavimo, teritorijų planavimo, švietimo ir sveikatos paslaugų srityse, taip vietos ir regionų valdžios institucijose;

34.

labai palankiai vertina pažangą, padarytą saugant gyventojų mažumų teises ir atstovaujant joms valdžios ir savivaldos organuose;

35.

palankiai vertina sprendimą sudaryti Jungtinį konsultacinį komitetą, kuris suteiktų galimybę vesti ES Regionų komiteto ir Juodkalnijos vietos valdžios institucijų dialogą;

36.

palankiai vertina politinio gyvenimo ir visuomenės demokratizacijos permainas Turkijoje; primena Turkijos įsipareigojimą palaikyti gerus ryšius su kaimynais ir ragina vengti bet kokių grasinimų ir veiksmų, nukreiptų prieš valstybes nares ar jų suverenias teises, kaip nurodyta Kopenhagos kriterijuose ir 2005 m. spalio 3 d. ES ir Turkijos derybų programoje; reiškia nepasitenkinimą Turkijos pareiškimu dėl santykių įšaldymo su ES Tarybai 2012 m. antrąjį pusmetį pirmininkausiančia valstybe ir tikisi, kad bus vystomas regioninis bendradarbiavimas;

37.

yra nusivylęs, kad Turkija vis neįvykdo savo įsipareigojimų pagal EB ir Turkijos asociacijos susitarimo papildomą protokolą ir ragina Turkiją stengtis jį visapusiškai įgyvendinti;

38.

su susirūpinimu pažymi žemą Turkijos teisės aktų, priimtų siekiant atitikti Kopenhagos kriterijus, vykdymo užtikrinimo lygį. Apgailestauja, kad nematyti apčiuopiamos pažangos vystant vietos valdymą ir pilietinę visuomenę; vis dėlto tikisi, kad dabartinis konstitucinės reformos procesas sudarys galimybę pasiekti didelę pažangą; nurodo, kad Regionų komiteto ir Turkijos vietos ir regionų valdžios institucijų jungtinio konsultacinio komiteto sukūrimas turėtų padėti užtikrinti, kad bus atsižvelgta į su decentralizacija susijusius Europos reikalavimus;

39.

yra susirūpinęs tuo, kad pažanga, padaryta žodžio laisvės, žiniasklaidos laisvės, religijos laisvės, moterų teisių ir pagarbos mažumų teisėms srityse, taip pat ieškant patenkinamo Kipro klausimo sprendimo, yra nepakankama; ragina Turkijos vyriausybę aktyviai remti vykstančias derybas ir imtis priemonių, kad Kipro klausimas būtų iki galo išspręstas;

40.

yra labai susirūpinęs tuo, kaip garantuojamos pagrindinės teisės ir laisvės teisėje ir praktikoje, ir ragina Turkiją pagerinti padėtį. Žiniasklaidos laisvės apribojimai praktikoje, rašytojams, žurnalistams, akademinės bendruomenės nariams, išrinktiesiems atstovams bei žmogaus teisių gynėjams iškeltos bylos ir dažni interneto svetainių uždraudimo atvejai kelia rimtą susirūpinimą, tad Turkijos vyriausybė turi šiuos klausimus spręsti;

41.

ragina Turkiją paspartinti vietos administravimo reformą siekiant didesnio decentralizavimo ir veiksmingesnio vietos ir regionų valdžios lygmenų dalyvavimo. Be kita ko, labai svarbu skirti didesnį ir teisingesnį finansavimą vietos sektoriui, įvairių lygmenų konsultavimosi pagal daugiapakopio valdymo principą sistemoms, ir didesnę paramą vietos sektoriaus integravimui į ES;

42.

yra susirūpinęs tuo, kad akivaizdžiai susilpnėjo visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimas ir tikėjimas Turkijos naryste ES. Todėl ragina Europos Sąjungą tęsti derybų procesą, visų pirma laikantis „pozityvios darbotvarkės“, kuri bus įgyvendinta, kai tik Turkija atitiks stojimo kriterijus;

43.

teigiamai vertina Komisijos pasiūlymą išplėsti ES valstybių narių vietos ir regionų valdžios institucijų ir atitinkamų Turkijos institucijų bendradarbiavimą;

44.

pabrėžia savo norą naudoti esamus ES ir Turkijos bendradarbiavimo, tarpvalstybinių programų, regionų bendradarbiavimo ir vietos valdžios institucijų bendradarbiavimo mechanizmus tam, kad būtų vystomas vietos valdymas ir plečiama subsidiarumo principo taikymo ir demokratizacijos sritis;

45.

ragina Albanijos valdžios institucijas tęsti reformas, nes iki šiol vykdytos reformos tik iš dalies priartino šalį prie galimybės atitikti Kopenhagos kriterijus;

46.

atkreipia dėmesį į tai, kad siekiant užtikrinti integracijos procesą labai svarbu įgyvendinti geros kaimynystės ir regionų bendradarbiavimo principą ir vystyti demokratines procedūras, vietos valdymą ir pilietinę visuomenę;

47.

ragina Albanijos vyriausybę ir opoziciją atnaujinti ir palaikyti konstruktyvų politinį dialogą, kad būtų stiprinamas svarbiausių demokratinių institucijų veikimas ir užtikrinama jų nepriklausomybė; skatina Albanijos valdžios institucijas dėti daugiau pastangų remti ir įgyvendinti pasirengimui stoti į ES būtinas reformas, visų pirma žmogaus teisių, lyčių lygybės, mažumų ir nuosavybės teisės apsaugos, kovos su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu ir konstruktyvios emigracijos politikos srityse;

48.

su susirūpinimu pažymi, kad trūksta ryžtingų veiksmų kovojant su korupcija, kuri išsikerojusi daugelyje visuomenės gyvenimo sričių. Tokia korupcija ateityje gali kelti rimtų sunkumų šalies vystymuisi;

49.

ragina Albanijos vyriausybę aktyviai dirbti su atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais siekiant skatinti decentralizavimą ir ES integraciją.

50.

palankiai vertina Bosnijos ir Hercegovinos valdžios institucijų vykdomas reformas; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad esama erdvės stiprinti visų lygių valdžios institucijų, įskaitant Bosnijos ir Hercegovinos Federacijos ir Serbų Respublikos valdžios institucijų, bendradarbiavimą;

51.

yra įsitikinęs, kad Bosnijos ir Hercegovinos valdžios institucijos turi paspartinti šių reformų įgyvendinimą; atkreipia dėmesį į tai, kad reformas, kuriomis siekiama užtikrinti atitikimą Kopenhagos kriterijams, bus galima įgyvendinti vidutinės trukmės laikotarpiu tik tada, kai prie to svariai prisidės valdžios institucijos, o reformas aplinkos apsaugos srityje bus galima įgyvendinti tik ilgalaikėje perspektyvoje;

52.

yra susirūpinęs tuo, kad šalis yra atsidūrusi politinio pato padėtyje ir neįstengia peržengti konkrečių atskirų politinių grupių interesų, o tai gerokai stabdo Bosnijos ir Hercegovinos stojimo proceso pažangą. Plačiau ir glaudžiau dalyvaujant susijusiems subjektams, visų pirma vietos valdžios institucijoms, būtų galima paskatinti efektyvesnį PNPP lėšų naudojimą, tai ir piliečiams duotų didesnės naudos. Be to, tai aiškiai parodytų, kokią naudą visuomenei teiktų artimesni ryšiai su ES;

53.

sutinka su Komisijos pateikta Bosnijos ir Hercegovinos konflikto, susidariusios aklavietės ir politinio paralyžiaus analize, ir ta proga norėtų priminti savo 2010 m. išsakytas pastabas (3). Susiskaidžiusiai Bosnijai reikia vadovų, kurie galėtų nuraminti konfliktus ir paskatinti ieškoti bendrų sprendimų. Europos Sąjunga turi aiškiai pasakyti, kad vienintelis realus kelias yra laikytis politikos, kuri šaliai atvertų keturias vidaus rinkos teikiamas laisves;

54.

pabrėžia, kad įvairūs šalies administraciniai lygmenys vangiai bendradarbiauja tarpusavyje; prie šio klausimo sprendimo turi aiškiai prisidėti visos šalies politinės jėgos;

55.

atkreipia dėmesį, kad norint šalyje sukurti konstruktyvaus bendradarbiavimo atmosferą, joje turi veikti administracinė struktūra, kurioje įvairūs politiniai lygmenys vienas kitą papildytų ir suvienytų šalį. Regionų komitetas pabrėžia, kad Bosnijos ir Hercegovinos nacionalinę vyriausybę reikia stiprinti kelete sričių ir kad būtina remti reformas skatinančias jėgas, siekiančias sustiprinti ir decentralizuoti valstybę, o vietos valdžios institucijoms suteikti daugiau galių;

56.

yra įsitikinęs, kad reikia stiprinti praktinį tarpvalstybinį bendradarbiavimą, taip pat centrinių ir vietos ir regionų valdžios institucijų bendradarbiavimą;

57.

džiaugiasi, kad Kosovas pasiryžęs laikytis europinės krypties dalyvaujant Europos integracijos procesuose;

58.

tikisi, kad užmegzti ES ir Kosovo ryšius sudarant susitarimus netrukdys tai, kad nėra ES valstybių narių plataus sutarimo dėl Kosovo oficialaus statuso ir mano, kad šiuo metu būtų galima ieškoti praktinių, ad hoc sprendimų ir juos skatinti pasirenkant neutralią poziciją Kosovo statuso atžvilgiu;

59.

pabrėžia, kad ES, laikydamasi savo patvirtintų principų, nedviprasmiškai įsipareigojo remti Vakarų Balkanų, įskaitant Kosovą, siekį tapti Europos Sąjungos dalimi;

60.

palankiai vertina Komisijos rekomendaciją suteikti Serbijai ES šalies kandidatės statusą;

61.

palankiai vertina Europos Tarybos sprendimą Serbijai suteikti ES šalies kandidatės statusą ir ragina Serbiją tęsti sistemines ir struktūrines reformas; pabrėžia, kad reikia imtis priemonių santykiams su Kosovu normalizuoti laikantis stabilizavimo ir asociacijos proceso sąlygų, taip pat nuosekliai laikantis regionų bendradarbiavimo principų, dalyvaujant visiems suinteresuotiesiems subjektams; taip pat tikisi, kad nebus imtasi veiksmų, galinčių pakenkti jų europinei perspektyvai;

62.

ragina Serbijos valdžios institucijas tęsti konstruktyvius veiksmus skatinant bendradarbiavimą ir stabilumą regione;

63.

palankiai vertina Serbijos padarytą pažangą pasirengimo stojimui procese, kai buvo pagerinta padėtis daugelyje sričių, įskaitant žmogaus teisių, teismų sistemos, žiniasklaidos laisvės ir atitikimo Helsinkio kriterijams srityse;

64.

atkreipia dėmesį į tai, kad siekiant užtikrinti integracijos procesą labai svarbu įgyvendinti geros kaimynystės ir regionų bendradarbiavimo principą ir vystyti demokratines procedūras, stiprinti mažumų ir vietos valdymo teises, taip pat ugdyti pilietinę visuomenę;

65.

teigiamai vertina tradicinių mažumų kalbinių teisių apsaugą, įstatymo dėl viešosios nuosavybės priėmimą 2011 rugsėjo mėn. ir kai kurių įgaliojimų perdavimą Voivodinos provincijai ir vietos valdžios institucijoms.

27.7.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 225/7

—

pabrėžia, kad reikia tuo pačiu metu spręsti specifinę šeimos susijungimo problemą, įgyvendinti naująją Europos integracijos darbotvarkę (CdR 199/2011) ir plėtoti Europos daugiapakopio valdymo kultūrą (CdR 273/2011), kuriai ugdyti visų prima būtini Regionų komiteto veiksmai;

—

pažymi, kad Žaliojoje knygoje nurodoma, jog kai kuriais atvejais direktyva naudojama kaip atgrasymo priemonė, ir todėl pabrėžia, šeimos susijungimo reglamentavimas neturi būti laikomas priemone imigracijos srautams kontroliuoti. Konkretūs susijungimo tikslai yra siekis padėti legaliems migrantams integruotis ir gerbti jų teisę į šeimą;

—

pabrėžia, kad asmens teisė gyventi kartu su šeimos nariais, taip pat teisė ir pareiga rūpintis vaikais, juos mokyti ir auklėti, taigi gyventi kartu su jais, yra pagrindinės su pilietybe nesusijusios teisės ir pareigos. Primena, kad yra daug nacionalinių ir tarptautinių deklaracijų, kuriose laikomasi vienodos pozicijos šiuo klausimu ir pripažįstamos minėtos teisės ir pareigos;

—

primena, kad valstybės, imdamosi konkrečių veiksmų, turi laikytis ir proporcingumo, ir subsidiarumo principų, t. y. suteikti didesnį vaidmenį regionams ir vietos valdžios institucijoms praktiškai įgyvendinant integracijos priemones ir sukurti tvirtą ir teisiškai pagrįstą pagrindą;

—

RK prašo, kad vietos lygmens subjektai būtų labiau įtraukti į daugiapakopį valdymą, kuris yra nuoseklios, pagrindinių teisių pagarbą užtikrinančios ir priimančiosios bei imigrantų kilmės šalių gerovę skatinančios imigracijos politikos sine qua non sąlyga.

Pranešėjas

Sergio SOAVE (IT / ESP), Savilijano miesto meras (CN)

Pamatinis dokumentas

Žalioji knyga dėl Europos Sąjungoje gyvenančių trečiųjų šalių piliečių teisės į šeimos susijungimą (Direktyva 2003/86/EB) (Direktyva 2003/86/EB)

COM(2011) 735 final

1.

teigiamai vertina Komisijos iniciatyvą pradėti diskusiją šeimos susijungimo klausimu, dėl kurio parengta Direktyva 2003/86/EB. Diskusijos tikslas – įvertinti kai kurias problemas, iškilusias taikant minėtą direktyvą, ir išanalizuoti suinteresuotųjų subjektų (NVO, vietos, akademinės bendruomenės ir kt.) pateiktas kritines pastabas;

2.

mano, kad priimtas teisingas sprendimas diskusijų pagrindu laikyti žaliąją knygą, kurioje ne tik nurodomi svarbiausi direktyvos aspektai, bet ir iškeliami įvairūs klausimai. Pritaria Europos Komisijos nuostatai sprendimus dėl konkrečių priemonių priimti tik pasibaigus konsultacijoms;

3.

primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms tenka svarbus vaidmuo valdant integracijos ir socialinės sanglaudos politiką, todėl jos turi būti pakviestos visapusiškai dalyvauti diskusijose dėl su šeimos susijungimu susijusių nuostatų įgyvendinimo siekiant sudaryti palankias sąlygas visiškai imigrantų integracijai priimančiose šalyse ir persvarstyti direktyvą;

4.

pabrėžia, kad įgyvendinant šią iniciatyvą turi būti laikomasi 2009 m. gruodžio mėn. Stokholmo programos ir 2008 m. rugsėjo mėn. Europos imigracijos ir prieglobsčio pakto rekomendacijų;

5.

pabrėžia, kad reikia tuo pačiu metu spręsti specifinę šeimos susijungimo problemą, įgyvendinti naująją Europos integracijos darbotvarkę (CdR 199/2011) ir plėtoti Europos daugiapakopio valdymo kultūrą (CdR 273/2011), kuriai ugdyti visų prima būtini Regionų komiteto veiksmai;

6.

ypatingą dėmesį atkreipia į tai, kad šiuo metu Europą smarkiai sukrėtusi ekonomikos krizė gali paskatinti neteisingą direktyvos vertinimą, juo labiau kad susiduriama ir su naujais imigrantų į Europą srautais, kuriuos lėmė, pavyzdžiui, politinio judėjimo (iš esmės labai svarbaus ir veikiau vertintino teigiamai), vadinamojo „Arabų šalių pavasario“, turinčio didelės reikšmės daugeliui pietinės Viduržemio jūros pakrantės šalių, padariniai;

7.

pažymi, kad Žaliojoje knygoje nurodoma, jog kai kuriais atvejais direktyva naudojama kaip atgrasymo priemonė, ir todėl nurodo, kad šeimos susijungimo tvarka neturi būti laikoma priemone paveikti migracijos srautams – ši problema turi būti sprendžiama jos kilmės vietoje ir kitais būdais. Konkretūs susijungimo tikslai yra siekis padėti legaliems migrantams integruotis ir gerbti teisę į šeimą, kuri yra įtvirtinama kiekvienoje teisių chartijoje;

8.

pabrėžia, kad asmens teisė gyventi kartu su šeimos nariais, taip pat teisė ir pareiga rūpintis vaikais, juos mokyti ir auklėti, taigi gyventi kartu su jais, yra pagrindinės su pilietybe nesusijusios teisės ir pareigos. Primena, kad yra daug nacionalinių ir tarptautinių deklaracijų, kuriose laikomasi vienodos pozicijos šiuo klausimu ir pripažįstamos minėtos teisės ir pareigos. Visų pirma, reikėtų paminėti 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurioje teigiama, kad „šeima yra prigimtinis ir pagrindinis visuomenės vienetas, turintis teisę būti ginamas visuomenės ir valstybės“. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 9 straipsnyje Europos Sąjunga pripažįsta teisę į šeimą viena iš pagrindinių žmogaus teisių;

9.

tikisi, kad įgyvendinant imigracijos valdymo politiką bus užtikrinama visiška pagarba šioms pagrindinėms teisėms atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Strasbūre ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ne kartą pateiktą aiškią poziciją šiuo klausimu;

10.

be to, ragina praktiškai įvertinti šeimos susijungimo pasekmes. Direktyvoje visų pirma teigiama, kad šeimų susijungimas padeda užtikrinti socialinį ir kultūrinį stabilumą, kuris sukuria palankias sąlygas integracijai ir leidžia skatinti ekonominę ir socialinę sanglaudą, naudingą priimančiųjų šalių vietos valdžios institucijoms. Reikėtų taip pat pripažinti, kad teisės į šeimos susijungimą įgyvendinimas yra kokybinis šuolis imigracijos politikoje, kurios brandumą rodo dėmesys, skiriamas imigrantų stabilumui, kuris savo ruožtu yra būtina priemonė veiksmingai socialinei ir ekonominei imigrantų integracijai priimančiojoje šalyje užtikrinti. Teisė į šeimos susijungimą – lemiamas žingsnis į priekį, konkrečiai prisidedantis prie nelegalios imigracijos ir pavojingų socialinės atskirties formų mažinimo;

11.

atkreipia dėmesį, kad visų valstybių narių konstitucijose pripažįstama, kad šeiminiai ryšiai – tai konkrečių pareigų, susijusių ekonominiu ir socialiniu solidarumu, ištakos. Šeiminių ryšių skatinimas imigrantų šeimose tvirtai pripažįstant teisę į šeimos susijungimą gali tapti konkrečia priemone padėti užsieniečiams geriau suvokti, kad įvairūs įsipareigojimai (administraciniai ir organizaciniai), kuriuos jie privalo vykdyti, yra ne represyvios politikos padariniai ar policijos priemonės, o platesnio masto projekto – bendrai kurti visuomenės gerovę – dalis. Šiame projekte imigrantai aktyviai raginami dalyvauti ne tik reikalaujant teisių, bet ir prisiimant pareigas ir taip paskatinti pilietinio lojalumo ir pagarbos kitam asmeniui principų laikymąsi;

12.

todėl Komitetas norėtų, kad ypatingas dėmesys būtų skiriamas šeimos branduolio apsaugai (tai yra ir pagrindinis direktyvos klausimas) ir pagrindu pasirinkus šeimos branduolį, visų pirma turėtų būti sprendžiamas nepilnamečių, kuriems reikalinga ypatinga ir didesnė apsauga, teisės į susijungimą su šeima klausimas. Kalbant apie kitas šeimos formas ir apie migranto kilmės šalies taisykles ir papročius, Komitetas mano, kad atskirus arba tipinius atvejus turėtų vertinti pačios valstybės narės, tačiau, jei po konsultacijų Europos Komisija prieitų prie išvados, kad reikėtų Europos lygmeniu patvirtinti bendrai taikomą sąvokos „šeima“ apibrėžtį, ta apibrėžtis turėtų derėti su kitose ES priemonėse;

13.

atsižvelgiant į šių bendrųjų principų ir vertinimų svarbą, Komitetas mano, kad nereikėtų minėtoje srityje iš esmės apriboti valstybių narių veiksmų laisvės, kuri pripažįstama direktyvoje ir yra įtvirtinta Lisabonos sutartimi. Vis dėlto primena, kad valstybės, imdamosi konkrečių veiksmų, turi laikytis ir proporcingumo, ir subsidiarumo principų, t. y. suteikti didesnį vaidmenį regionams ir vietos valdžios institucijoms praktiškai įgyvendinant integracijos priemones ir sukurti tvirtą ir teisiškai pagrįstą pagrindą;

14.

mano, kad nepažeidžiant visų trečiųjų šalių piliečių, legaliai gyvenančių ES, teisės susijungti su kitais šeimos nariais, yra tesėta, kad šiai teisei įgyvendinti būtų taikomos tam tikros sąlygos kartu užtikrinant, kad bus laikomasi esminių nuostatų, apibrėžtų direktyvoje, kurios tikslas – palengvinti imigrantų integraciją ir užtikrinti jiems stabilumą;

15.

mano, kad šiuo metu galiojančios direktyvos nuostatos galėtų tapti prielaida teisiniam netikrumui ir paskatinti įvairius aiškinimus. Prašo išnagrinėti galimybę, naudojantis apykaitinės migracijos tipo modeliais tais atvejais, kai suinteresuotieji asmenys nusprendžia dalyvauti savanoriško grįžimo programose, Europos lygmeniu nustatyti minimalų gyvenimo laikotarpį, kuris atitiktų reikalavimą užtikrinti stabilumą ir nepažeistų teisės į šeiminį gyvenimą;

16.

susijungimo su sutuoktiniu minimalaus amžiaus nustatymo klausimu siūlo jį, kaip įprasta, suderinti su sutuoktinio pilnametystės amžiumi, nustatytu priimančiosios šalies tesės aktuose, išskyrus taikomą specialią išimtį, leidžiančią nustatyti žemesnę sutuoktinio amžiaus ribą. Šie veiksmai leis užtikrinti kuo didesnį nuostatų taikymo vienodumą ir išvengti galimų diskriminacijos dėl amžiaus atvejų;

17.

atkreipia dėmesį į dvi išimtis, taikomas nepilnamečių vaikų teisės į susijungimą su šeima atveju (4 straipsnio 1 dalies paskutinis punktas ir 4 straipsnis 6 dalis) galėtų būti panaikintos, kadangi praktiškai jos buvo retai taikomos. Bet kuriuo atveju rekomenduoja visus su šiuo klausimu susijusius sprendimus priimti atsižvelgiant į vaiko interesus ir siekiant užtikrinti nepilnamečio vaiko teisių apsaugą. Dėl tų pačių priežasčių rekomenduoja užtikrinti nepilnamečių vaikų teisę į šeimos susijungimą, įskaitant atvejus, kai vaiko tėvai yra nesusituokę, kad būtų išvengta bet kokios santuokinių ir nesantuokinių vaikų diskriminacijos;

18.

kalbant apie su kitais (nei vaikai ar sutuoktinis arba teisėtas įregistruotas nesusituokęs partneris) šeimos nariais susijusią dispozityviąją nuostatą, mano, kad reikėtų valstybėms narėms palikti teisę nustatyti tinkamumo kriterijus. Be to, atkreipia dėmesį, kad galiojančioje direktyvoje nenumatytos (nors turėtų būti priešingai) pasekmės šeimos nariams globėjo mirties, santuokos anuliavimo, skyrybų, globėjo išvykimo iš valstybės narės arba tėvystės užginčijimo teisme atveju;

19.

rekomenduoja atlikti išankstinį įvairių jau įgyvendintų priemonių (priemonių, taikomų prieš atvykimą ir priimančioje šalyje taikomų priemonių) veiksmingumo vertinimą. Remdamasis pirminiu vertinimu, vis dėlto rekomenduoja vengti priemonių prieš atvykimą, kurių globėjo šeimos nariams nebūtų galima taikyti dėl neraštingumo, materialinių išlaidų, atokumo nuo miestų ir t. t., ir kuriomis praktiškai būtų užkirstas kelias pasinaudoti teise į šeimos susijungimą. Be to, Komiteto nuomone, jei pareiškėjo reikalaujama atvykus į priimančiąją šalį lankyti kalbos kursus ir (arba) pilietinio ugdymo ir (arba) supažindinimo su priimančios visuomenės istorija ir kultūra kursus, jie turėtų būti organizuojami nemokamai, kad būtų išvengta diskriminacijos dėl pajamų, ir jie turi būti parengti remiantis Europos integracijos moduliais;

20.

vertindamas kitas materialiąsias sąlygas (turėti būstą, sveikatos draudimą, stabilias, pastovias ir pakankamas pajamas), keliamas kurioje nors valstybėje narėje gyvenančiam globėjui, Komitetas rekomenduoja užtikrinti, kad šie reikalavimai būtų proporcingi ir netaptų nepagrįstais apribojimais. Ypač tikisi, kad taikydamos direktyvą valstybės narės priims taisykles, pagal kurias remiantis objektyviais ir įvertinamais kriterijais bus galima patikrinti, ar minėtos sąlygos yra įvykdytos, o ne remsis bendro pobūdžio nepagrįstai siaurai aiškinamomis nuostatomis;

21.

sprendžiant, ar galima suteikti teisę į šeimos susijungimą, siūlo atsisakyti valstybės narės pajėgumo priimti kriterijaus, kadangi šis kriterijus gali būti vertinamas kaip viena iš papildomų migracijos srautų kontrolės priemonių, o tai prieštarautų ES teisės principams;

22.

mano, kad tais atvejais, kai naudojamasi savanoriško grįžimo programomis, globėjo šeimos nariams suteikto leidimo gyventi trukmė turi būti tokia pati kaip globėjo leidimo gyventi trukmė numatant galimybę priimti sprendimus, atitinkančius apykaitinės migracijos modelius;

23.

kalbant apie trečiųjų šalių piliečių, kuriems suteikiama ypatinga apsauga (prieglobstis, pabėgėlio statusas, papildoma apsauga ir kt.), susijungimą su šeima, mano, kad, atsižvelgiant į Stokholmo programoje numatytus reikalavimus, skirtingų statusų atvejai turi būti nagrinėjami nustatant konkrečias ir atskiras taisykles, kurios leistų atsižvelgti į išskirtinę asmenų, kuriems suteikiama ypatinga apsauga, padėtį (įskaitant praktinio pobūdžio sunkumus, pavyzdžiui, pateikti prašomą informaciją arba asmens dokumentus). Todėl bendros šeimų susijungimą reglamentuojančios direktyvos nuostatos neturėtų būti taikomos atvykusių asmenų, kuriems suteikiama ypatinga apsauga, šeimos nariams. Turėtų būti priimtas atskiras teisės aktas, reglamentuojantis minėtų asmenų šeimos susijungimo klausimą, kuriame būtų atsižvelgta į šeiminius ryšius, kurie nutrūko šiems asmenims atvykus į priimančios šalies teritoriją;

24.

mano, kad kai kurių valstybių narių priimtas sprendimas atlikti DNR testus tėvystės ryšiams įrodyti gali (išskyrus jei toks tyrimas yra paskutinė priemonė) pažeisti proporcingumo principą ir pagrindines teises, įskaitant pagarbą asmeniniam ir šeiminiam gyvenimui (Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis);

25.

sprendžiant fiktyvių santuokų problemą, prašo Komisijos ir (arba) valstybių narių surinkti duomenis apie tikrąjį šio reiškinio mastą. Kadangi nėra nustatyta konkrečių faktų, mano, kad visose valstybėse narėse reikia atlikti tikslinius tyrimus siekiant aiškiau nustatyti, kokia yra su šiuo reiškiniu susijusi padėtis, ir skatinti gerą praktiką, sukauptą sprendžiant tokio pobūdžio problemas;

26.

išlaidų, kurias patiria globėjas dėl šeimos susijungimo, klausimu mano, kad yra tam tikra grėsmė, kad kai kurios valstybės narės dirbtinai padidins administracinius mokesčius ir tuo savavališkai pasinaudos atvykėlių srautams sumažinti, o tai visiškai prieštarauja proporcingumo principui, pagal kurį priemonės turi atitikti tikslą, kuris šiuo atveju yra leisti, o ne trukdyti pasinaudoti savo teise į šeimos susijungimą. Todėl reikėtų paprašyti valstybių narių nustatyti mokesčių tarifus, kad būtų galima netrukdomai įgyvendinti direktyvą;

27.

mano, kad reikėtų rekomenduoti valstybėms narėms laikytis direktyvoje nurodyto termino, per kurį turi būti pateiktas sprendimas dėl prašymo dėl šeimos susijungimo. Bet kokia valstybės narės nustatyta nuo direktyvos nuostatų nukrypstanti ir nepagrįstai ilgai pratęsti terminą leidžianti procedūra yra kliūtis visiškam direktyvos įgyvendinimui;

28.

tikisi, kad Komisija, atsižvelgdama į sunkumus laikytis direktyvoje nustatytų dviejų privalomų horizontaliųjų nuostatų, priims visus Sutartimis numatytus dokumentus ir priemones, kad užtikrintų visišką ES teisės laikymąsi valstybėse marėse;

29.

Komitetas prašo, kad vietos lygmens subjektai būtų labiau įtraukti į daugiapakopį valdymą, kuris yra nuoseklios, pagrindinių teisių pagarbą užtikrinančios ir priimančiosios bei imigrantų kilmės šalių gerovę skatinančios imigracijos politikos sine qua non sąlyga. Daugelis Europos regionų ir savivaldybių turi gerų integracijos politikos pavyzdžių ir būtent vietos lygmens institucijų vietose sukaupta patirtis padėjo sėkmingai įveikti daugelį nacionaliniuose teisėkūros aktuose iškilusių neaiškumų, susijusių su praktiniu direktyvos aiškinimu. RK pabrėžia, kad būtina surinkti kuo daugiau informacijos šiuo klausimu, ir norėtų bendradarbiauti su valstybėmis narėmis ir kitomis ES institucijomis kaupiant ir platinant vietos ir regionų lygmeniu turimus gerosios patirties pavyzdžius.

27.7.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 225/11

—

konstatuoja, kad oro kokybės gerinimo lėtėjimo tendenciją iš esmės lemia tai, kad ES politika dėl teršalų mažinimo jų šaltinio vietoje yra nepakankamai plataus užmojo ir kad nepakanka priemonių nacionaliniu lygmeniu. Vietos ir regionų valdžios institucijoms sprendžiant problemas tenka didelė našta ir atsakomybė. Būtina laikytis daugiapakopio požiūrio, pagal kurį kiekvienas valdžios lygmuo (europinis, nacionalinis, regioninis ir vietos) turi prisiimti atsakomybę ir patvirtinti priemones, kurių galima ir turi būti imamasi jo lygmeniu;

—

ES imisijų ir išmetamųjų teršalų politika turi būti susieta tarpusavyje. Todėl rengiant politiką reikia apibrėžti panašaus užmojo tikslus ir suvienodinti įgyvendinimo terminus formuojant imisijų ir priemonių, skirtų sumažinti taršą šaltinio vietoje, politiką;

—

rekomenduoja sustiprinti ES emisijų politiką, pirmiausia siekiant, kad direktyvos persvarstymas būtų pakankamai plataus užmojo, kad būtų sumažintas foninės koncentracijas lygis visoje Europoje; sugriežtinti su transporto priemonėmis susijusius Euro standartus dėl NO2/NOx ir smulkiųjų kietųjų dalelių ir sugriežtinti kitų mobiliųjų taršos šaltinių išmetamųjų teršalų standartus; sumažinti atotrūkį tarp ES automobilių emisijų standartų ir transporto priemonių išmetamo realaus teršalų kiekio; spręsti problemas, susijusias su išmetamų teršalų iš laivų ir oro transporto bei išmetamo amoniako kiekiu žemės ūkyje;

—

rekomenduoja, kad persvarstant direktyvas dėl aplinkos oro kokybės (2008/50/EB ir 2004/107/EB) pirmiausia būtų sumažintas medžiagų bei siektinų ir ribinių verčių skaičius, dėmesį skiriant taršiausioms medžiagoms ir tiems rodikliams, kurie geriausiai atspindi sveikatos aspektus; tiria, ar dalelių koncentracija ir elementinė anglis (anglies suodžiai) yra geriausi rodikliai ir kokia forma jie galėtų būti įtraukti į direktyvą; analizuoja, ar galima KD10 ribinę metinio vidurkio vertę įvertinti remiantis daugiametėmis vidutinėmis koncentracijomis; numatyti platesnes galimybes taikant papildomas išlygas sumažinti NO2 kiekius esant ypatingoms aplinkybėms ir nustato labiau specialias matavimo stočių išdėstymo taisykles, kad būtų užtikrintas palyginamumas.

Pranešėjas

Cor LAMERS (NL / ELP), Hauteno miesto meras

Pamatinis dokumentas

2011 m. liepos 19 d. Europos Komisijos pirmininko pavaduotojo raštas

1.

informuotas apie Komisijos ketinimą pasiūlyti 2013 m. nuodugniai peržiūrėti ES oro kokybės ir taršos politiką papildant ją ilgalaikiais tikslais laikotarpiui po 2020 m. Šiuo atveju tai bus labai plataus masto peržiūra, apimanti tokias sritis:

2.

palankiai vertina tai, kad Europos Komisija paprašė Komiteto pateikti perspektyvinę nuomonę dėl ES aplinkos oro kokybės politikos ateities;

3.

patikslina, kad šioje nuomonėje (1), kuri yra perspektyvinė ir parengta ekspertų nuomonių rinkimo etape vykdant Europos sprendimų priėmimo procesą, svarstomi tiek politiniai ir administraciniai, tiek techniniai aspektai (rekomendacijos dėl teisės aktų ir pasiūlymai dėl procedūrų);

4.

konstatuoja, kad oro kokybė turi poveikio kasdieniniam piliečių gyvenimui ir sveikatai tiek miesto, tiek ir kaimo vietovėse. Gerinant oro kokybę prioritetiniais tikslais turi būti visuomenės sveikata ir aplinkos apsauga. Kartu būtina siekti pusiausvyros tarp ekonominio vystymosi ir kovos su oro tarša. Aplinkos ir visuomenės sveikatos apsaugos stiprinimas gali suteikti postūmį ir ekonomikai, taip pat sumažinti su sveikatai daromu poveikiu ir žala susijusias išlaidas;

5.

palankiai vertina tai, kad dėl šioje srityje taikytų bendrų ES politikos ir valstybių narių priemonių, (nacionalinio, regionų ir vietos lygmens) Europoje žymiai pagerėjo oro kokybė. Du pastaruosius dešimtmečius buvo stebima oro kokybės gerėjimo tendencija. Tačiau Komitetas susirūpinęs, kad pastaruoju metu ši pažanga sulėtėjo;

6.

pastebi, kad didžiausių problemų ir sunkumų dėl oro taršos kyla miestų aglomeracijose. Nors vietos ir regionų lygmenimis buvo imtasi visų priemonių, daugeliui Europos miestų nepavyks per numatytus terminus pasiekti, kad būtų laikomasi nustatytų smulkiųjų kietųjų dalelių (KD10, KD2,5) ir azoto dioksido (NO2) ribinių verčių. Todėl daugelis europiečių gyvena vietovėse, kur oro teršalų koncentracija yra pavojinga sveikatai;

7.

pabrėžia, kad kaimo vietovėse ir užmiesčiuose taip pat susiduriama su oro taršos problema ir jos akivaizdžiu poveikiu aplinkai, kultūroms ir natūralioms buveinėms;

8.

atkreipia dėmesį į tai, kad būtina mažinti oro taršą, tačiau kartu reikia užtikrinti socialiniu ir ekonominiu požiūriu sklandų mūsų miestų veikimą. Daugumoje valstybių narių vienas svarbiausių tiesioginių oro taršos NO2 šaltinių yra variklinis keleivinis ir krovininis kelių transportas (kur dažniausiai naudojamas dyzelinas arba benzinas), ir reikia ryžtingai imtis veiksmingesnių nei iki šiol su šiuo taršos šaltiniu susijusių taršos standartų nustatymo ir eismo valdymo priemonių;

9.

laikosi nuomonės, kad persvarstant ES oro kokybės politiką pagrindinis uždavinys turi būti nustatyti, kokiu būdu (t. y., kokiais reglamentuojančiais teisės aktais ir kokiomis priemonėmis) ES teisės aktais galima pagerinti padėtį. Siekiant šio tikslo svarbu atsižvelgti mažiausiai į šiuos veiksnius: daugiapakopio valdymo metodiką, kompleksinį požiūrį ir ES teisės aktų veiksmingą įgyvendinimą Europos miestuose. Pirmenybė turi būti teikiama ES direktyvos taikymui ir įgyvendinimo miestuose ir regionuose problematikai;

10.

tvirtina, kad valdymas turi būti svarbus veiksnys įgyvendinant naujuosius ES teisės aktus oro kokybės gerinimo srityje. Oro tarša turi tarpvalstybinį ir nacionalinį mastą, todėl priemonių reikia imtis visais valdymo lygmenimis (Europos, nacionaliniu, regionų ir vietos). Komitetas rekomenduoja laikytis daugiapakopio požiūrio, pagal kurį kiekvienas valdžios lygmuo prisiima atsakomybę ir imasi veiksmų, kurie tuo lygmeniu yra tinkamiausi;

11.

pabrėžia, kad rengiant naujus ES teisės aktus būtina laikytis kompleksinio požiūrio. Reikia visomis galimomis priemonėmis užtikrinti taršos prevenciją. Gyvybiškai svarbu nustatyti taršos priežastis ir mažinti teršalų kiekį jų šaltinių vietose ekonomiškai veiksmingiausiais ir aplinką labiausiai tausojančiais būdais;

12.

tvirtina, kad siekiant gerinti visuomenės sveikatą reikalinga plataus užmojo Europos Sąjungos oro kokybės gerinimo politika. Tačiau Europos politika imisijų srityje, pagal kurią numatomos ribinės taršiųjų medžiagų vertės, turi būti vykdoma kartu su veiksminga politika teršalų srityje, grindžiama jų mažinimo taršos šaltinio vietoje priemonėmis ES mastu. Todėl persvarstytos direktyvos užmojis turi būti kruopščiai suderintas su nacionalinių išmetimo ribų užmoju ir su ES politika teršalų srityje (teršalų mažinimo šaltinių vietoje politika). Šiuo požiūriu Komitetas laikosi nuomonės, kad direktyvų dėl oro kokybės gerinimo (2008/50/EB ir 2004/107/EB) ir direktyvos dėl teršalų išmetimo nacionalinių ribų (2001/81/EB) susiejimas padės suderinti įvairaus lygio užmojus;

13.

mano, kad teminė oro taršos strategija padėjo sumažinti oro teršalų poveikį gyventojams ir pagerinti aplinkos kokybę;

14.

apgailestauja, kad ne visos teminėje strategijoje numatytos išmetamųjų teršalų mažinimo taršos šaltinio vietoje priemonės buvo veiksmingai įgyvendintos. Labiausiai pastebima, kad trūksta šių Europos lygmens teršalų mažinimo taršos šaltinio vietoje priemonių:

15.

pažymi, kad savivaldybės ir regionai įdėjo daug pastangų, kad pagerintų oro kokybę tokiomis priemonėmis kaip:

16.

konstatuoja, kad, Europos politika turėtų visais lygiais būti toliau griežtinama, ypač skatinti mažinti individualaus transporto priemonių ir krovinių vežimo keliais kiekį bei skatinti jų teritorinį bei sektorinį veiklos perkėlimą nuo kelių transporto. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vien šių priemonių nepakanka, kad būtų laikomasi KD10 ir KD2,5 bei NO2 nustatytų ribinių verčių. Pagrindinė šio reiškinio priežastis – trijų tipų kliūtys: ribotas poveikis, ribotos veiksmų galimybės ir ribota veikimo laisvė (žr. 17, 19 ir 22 punktus);

17.

mano, kad pavienių vietos ir regionų valdžios institucijų teritorinis poveikis yra tik ribotas gerinant oro kokybę savo teritorijose (pirmoji kliūčių kategorija). Vietos ir regioninė politika yra nukreipta į išmetamųjų teršalų iš vietos šaltinių mažinimą, tuo tarpu didelę tose vietovėse užfiksuotą visų pirma smulkiųjų kietųjų dalelių KD10, KD2,5 ir ozono koncentraciją sukelia tarpvalstybinės ar (arba) tarpregioninės teršalų emisijos;

18.

pažymi, kad reikšmingas stebimos taršos foninės koncentracijos vaidmuo ir dažnai nepakankamas direktyvos dėl tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinių ribų (Direktyva 2001/81/EB) įgyvendinimas ir persvarstymas gali varžyti perspektyvas, kad vietos ir regionų valdžios institucijų taikomos priemonės būtų sėkmingai panaudotos siekiant laikytis Europos oro kokybės standartų. Vietos, regionų, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu susikaupę teršalai sudaro taip vadinamą foninę koncentraciją. Ši foninė koncentracija gali būti tokia didelė, kad pakanka nedidelės taršos vietos lygmeniu, kad būtų pasiektos ar net viršytos ribinės vertės. Tokiais atvejais, žinoma vietos ir regionų valdžios institucijų poveikio galimybės yra labai ribotos;

19.

daro išvadą, kad vietos ir regionų valdžios institucijų galimybės imtis veiksmų yra labai ribotos (antroji kliūčių kategorija). Miestų vykdoma politika nukreipta į siekius gerinti judumą, teritorijų planavimą ir imtis ypatingų priemonių, kad išnyktų taršos židiniai. Vietos ir regionų valdžios institucijos dažniausiai negali imtis jokių veiksmingų priemonių mažinti išmetamuosius teršalus atsižvelgiant į taršos šaltinių ypatumus;

20.

atkreipia dėmesį į tai, kad, rengdamos savo oro kokybės gerinimo politiką, vietos ir regionų valdžios institucijos iš anksto numatė privalumus ES lygmeniu nustačius išmetamųjų teršalų mažinimo taršos šaltinio vietoje priemones. Žvelgiant į praeitį, galima konstatuoti, kad nepakankamai ryžtinga išmetamųjų teršalų mažinimo taršos šaltinio vietoje politika, kuri vis dar neužtikrina norimų rezultatų Europos keliuose, yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių vietos ir regionų lygmeniu nepavyksta laikytis nustatytų ribinių verčių;

21.

konstatuoja, kad siekiant sumažinti teršalų koncentraciją vietos lygmeniu vien tik vietos lygmens priemonėmis prireiktų nemažų sąnaudų ir būtų daromas didelis poveikis kasdieniam gyvenimui. Įgyvendinti šias priemones prireiktų tokių finansinių išteklių, kokių vietos ir regionų valdžios institucijos dažnai neturi ir kurių imtis jos nėra oficialiai įgaliotos tam tikrose valstybėse narėse. Be to, teršalų mažinimo jų šaltinių vietose tarptautinė ir Europos politika yra kur kas ekonomiškai efektyvesnė;

22.

pažymi, kad vietos ir regionų valdžios institucijų įgaliojimai yra riboti (trečioji kliūčių kategorija) ir apgailestauja, kad daugelyje valstybių narių visiškai nėra valstybės lygmens paramos priemonių arba jų nepakanka, o tai dar labiau sumažina vietos ir regionų valdžios institucijų galimybes veikti. Pavyzdžiui, ne visose šalyse parengtas nacionalinis oro kokybės planas ir jos dažniausiai šioje srityje nesilaiko kompleksinio požiūrio, privalomo visais valdžios lygmenimis. Tam tikrais atvejais valstybės valdžios institucijos nerekomenduoja, ar netgi tiesiog draudžia vietos ir regionų valdžios institucijoms imtis papildomų ar griežtesnių priemonių. Daugelyje valstybių narių vietos valdžios institucijos nėra įgaliotos nustatyti zonų, kuriose privalomas žemas išmetamųjų teršalų lygis, ir ši teisė priklauso valstybės valdžios institucijoms. ES vidaus rinkos taisyklės taip pat siaurina veiksmų, kuriuos gali vykdyti vietos ir regionų institucijų politika, galimybes. Didelių (pavyzdžiui, regioninių) aplinkos apsaugos zonų nustatymas ir kelių bei tiltų uždarymas apribotų laisvą prekių ir asmenų judėjimą. Dėl šios priežasties nacionaliniu lygmeniu nustatyti taršių transporto priemonių draudimą yra neįmanoma;

23.

pabrėžia, kad kai kurios valstybės narės šiuo metu rengia nacionalinius teisės aktus, pagal kuriuos finansinės sankcijos už ES reikalavimų pažeidimą bus skiriamos vietos ir regionų valdžios institucijoms. Vietos ir regionų valdžios institucijos savo turimomis ribotomis priemonėmis privalės pasiekti, kad būtų laikomasi nustatytų ribinių taršos verčių. Europos ir nacionalinio lygmens valdžios institucijos turi platesnio masto ir veiksmingesnes priemones. Jei nesilaikoma ribinių verčių, atsakomybė už baudų mokėjimą turi ir toliau tekti valstybėms narėms. Komitetas mano, kad bet koks atsakomybės už finansines sankcijas perkėlimas vietos ir regionų valdžios institucijoms yra neteisingas, ir jam prieštarauja;

24.

konstatuoja, kad oro kokybės gerinimo lėtėjimo tendenciją iš esmės lemia tai, kad ES politika dėl teršalų mažinimo jų šaltinio vietoje yra nepakankamai plataus užmojo ir kad nepakanka priemonių nacionaliniu lygmeniu. Vietos ir regionų valdžios institucijoms sprendžiant problemas tenka didelė našta ir atsakomybė;

25.

taip pat pabrėžia, kad valstybių narių kovos su oro tarša veiksmai nepakankamai derinami. Taigi, kaimyninėse šalyse skiriasi informavimo ir pavojaus slenksčiai, valstybės narės nesikeičia informacija apie didelį užterštumo lygį realiuoju laiku, o veiksmų planai keleto valstybių narių teritorijose, esančiose bendrose taršos zonose, nederinami;

26.

pabrėžia, kad atskirai vienas valdžios lygmuo negali nei išspręsti su oro kokybe susijusių problemų, nei įgyvendinti ES politikos. Būtina laikytis daugiapakopio požiūrio, pagal kurį kiekvienas lygmuo (europinis, nacionalinis, regioninis ir vietos) prisiima atsakomybę ir nustato priemones, kurių galima ir turi būti imamasi jo lygmeniu;

27.

pabrėžia vietos ir regionų valdžios institucijų dalinę priklausomybę nuo išmetamųjų teršalų mažinimo jų šaltinio vietoje priemonių, kurių imamasi nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu siekiant sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį ir taip iš esmės sumažinti foninę koncentraciją. Remdamosi šiomis nuostatomis, vietos ir regionų valdžios institucijos galės iš naujo nustatyti savo politiką šioje srityje, pavyzdžiui, griežtindamos patekimo į aplinkos apsaugos zonas sąlygas;

28.

laikosi nuomonės, kad oro kokybės teisės aktų taikymas susijęs ne tik su teisiniu jų įgyvendinimu (perkėlimu į nacionalinę teisę). Jei tai neprieštarauja valstybės narės vidaus organizacinei struktūrai, Komitetas rekomenduoja parengti nacionalinius ir (arba) federalinius oro kokybės planus ir (arba) taršos mažinimo programas, kuriose būtų laikomasi kompleksinio ir koordinuoto požiūrio, kuriuo atsižvelgiama į spręstinos oro kokybės problemos tarpvalstybinius aspektus. Komitetas pasisako už daugiapakopį metodą ir pirmiausia už tai, kad valstybėse narėse būtų įsteigtos mišrios administracinės darbo grupės, kuriose įvairių lygmenų ekspertai kartu parengtų nacionalinius planus ir programas (2). Šia priemone bus paskatinta nacionalinių, regionų ir vietos lygmens priemonių sinergija ir darna;

29.

palankiai vertina Europos Komisijos pastangas, kuriomis siekiama atkreipti dėmesį į vietos ir regionų valdžios institucijų geriausios praktikos pavyzdžius, ir ragina tęsti šią politiką;

30.

pripažįsta, kad svarbu užtikrinti nuoseklumą ir sinergiją su pažanga tarptautiniu lygmeniu ir pabrėžia, kad teršalų išmetimo ribos, nustatytos pervarstant Geteborgo protokolą, turi būti privalomas priedas persvarstant Europos direktyvą dėl tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinių ribų (2001/81/EB);

31.

laikosi nuomonės, kad svarbu derinti kovos su skirtingais teršalais priemones ir užtikrinti jų sinergiją. Todėl ES oro kokybės gerinimo politikoje ypač svarbu laikytis kompleksinio požiūrio, kuriame atsižvelgiama į tokias veiklos sritis kaip klimatas, pramonė, transportas, būstas ir energetika. Sukūrus ilgalaikę transporto politiką ir įdiegus tausius energijos gamybos ir vartojimo būdus galima gerokai sumažinti oro taršą;

32.

apgailestauja, kad nuolat neužtikrinama įvairių priemonių sinergija. Priemonės, turinčios teigiamo poveikio tam tikrose srityse, gali turėti neigiamo poveikio kitose srityse. Pavyzdžiui, dažnesnis biomasės naudojimas nedideliuose įrengimuose gali padidinti išmetamų suodžių kiekį, o tai blogina oro kokybę ir gali pakenkti visuomenės sveikatai. Dyzeliną naudojančių transporto priemonių skaičiaus didėjimas gali sumažinti CO2 kiekį, tačiau padidės išmetamų smulkiųjų dalelių kiekis. Savo ruožtu smulkiųjų dalelių mažinimo technologija gali turėti neigiamo poveikio NO2 išmetimui iš dyzeliną naudojančių transporto priemonių, o tai sulėtins (ir jau sulėtino) NO2 koncentracijos ore mažinimo procesą. Svarbu, kuo skubiau integruojant politikos kryptis, užkirsti kelią šiems neigiamiems padariniams. Šiuo atžvilgiu visose srityse, kur imamasi šių priemonių, reikia siekti abiem šalims palankios padėties arba bent nustatyti kriterijus, kurie leistų prireikus teikti pirmenybę vienam ar kitam tikslui;

33.

mano, kad oro kokybės gerinimo politiką būtų tikslinga sieti su alternatyvių energijos išteklių naudojimo skatinimo politika. Alternatyvių energijos išteklių naudojimas (pavyzdžiui, geoterminio šildymo įrengimas, saulės kolektorių įrengimas ir pan.) ženkliai prisidėtų prie oro kokybės gerinimo;

34.

nurodo, kad kovos su klimato kaita politika ir oro kokybės politika yra nepakankamai susietos. Oro kokybės politika dažniausiai daro teigiamą poveikį sprendžiant klimato kaitos problemas. Tačiau klimato kaitos politikos poveikis oro taršai nedidelis. Klimato kaitos politika įgyvendinama visai kitokiu tempu ir laikantis visai kitų terminų. Ji yra ilgalaikė, skirtingai nei oro kokybės politika, kuri orientuota į trumpą ir vidutinės trukmės laikotarpius;

35.

mano, kad oro kokybės politikai ir aplinkos triukšmo politikai galima rasti daug sinergijos galimybių, visų pirma siekiant sumažinti eismo intensyvumą, ir šiuo atveju reikia siekti, kad nė viena šių veiklos sričių nenukentės (4).

36.

ragina išmetamųjų teršalų ir imisijų apskaitą papildyti vadinamąja „integruota stebėsena“, kuri apimtų suderintą išmetamųjų teršalų apskaitą ir vertinimą, kenksmingų medžiagų sąrašo papildymą kiekvienu atveju, kai bus deramai įrodytas konkretus poveikis žmonių sveikatai ar aplinkai arba priešingu atveju, kalbant apie vertinimą, būtų apsiribota stebėsena vykdant modeliavimą, pasklidimo modeliavimu bei pasiskirstymo teritorijoje tam tikru laiku ir poveikio apskaita, nustatant aiškią sąlygą, kad tai nelems pernelyg didelės administracinės naštos;

37.

pabrėžia, kad imisijų (ES ribinės vertės) ir išmetamųjų teršalų politikos (ES taikomos teršalų mažinimo jų šaltinio vietoje priemonės) derinimas ir sinergija yra ypatingai svarbūs. Imisijos, iš esmės, yra išmetamųjų teršalų lygio, jų lokalizacijos, sklaidos, šiuo atveju jų pasiskirstymo sąlygų padarinys. Be to, ryžtinga išmetamųjų teršalų mažinimo politika gali būti veiksmingiausia imisijų (koncentracijos lygių) mažinimo priemonė;

38.

konstatuoja, kad plataus užmojo ES imisijų politika savaime netapo plataus užmojo ES išmetamųjų teršalų mažinimo politika ir tai lėmė šių dviejų sričių politikos neatitikties atsiradimą; todėl įgyvendinimo problemų daugelyje Europos miestų (žr. B dalį) ir lėtėjančio oro kokybės gerinimo proceso priežastis labai dažnai yra nesuderinta ES imisijų ir išmetamųjų teršalų politika; todėl ateityje formuojant politiką ir priemones reikėtų atsižvelgti į esamas šių sričių neatitiktis siekiant užtikrinti imisijų ir išmetamųjų teršalų politikos darną:

39.

tvirtina, kad nauji oro kokybės tikslai (ribinių verčių griežtinimas) turi būti realistiški ir įvykdomi, todėl kartu reikia imtis priemonių (išmetamiesiems teršalams mažinti jų šaltinio vietoje), kurios veiksmingai mažintų išmetamuosius teršalus visoje Europos Sąjungoje. ES imisijų ir išmetamųjų teršalų politika turi būti susieta. Todėl rengiant šią politiką reikia apibrėžti ES imisijų ir išmetamųjų teršalų politikos panašaus užmojo tikslus ir suvienodinti įgyvendinimo terminus (žr. ankstesnį punktą). Komitetas taip pat prašo skirti deramą dėmesį įgyvendinimo etapui, kurio metu gali paaiškėti, kad liko neįgyvendintos tam tikros persvarstytoje teminėje strategijoje numatytos teršalų mažinimo jų šaltinio vietoje priemonės arba jomis iš esmės nebus įmanoma sumažinti numatyto (išmetamųjų teršalų srities politikoje) išmetamųjų teršalų kiekio. Komitetas siūlo, kad, esant tokiai padėčiai, Europos Komisija taikytų kompensacines priemones, kurios padėtų užtikrinti, kad nebepasikartotų tokių atvejų, kai nėra darnos tarp ES išmetamųjų teršalų ir imisijų politikos, o vietos valdžios institucijoms netektų vykdyti neįgyvendinamų uždavinių;

40.

Europos oro kokybės politikai parengti laikantis Komiteto pageidaujamo abiejų politikų derinimo, siūlo tokius terminus:

41.

konstatuoja, kad pagrindiniai oro taršos šaltiniai yra kelių ir oro transportas, laivyba, šildymas, namų ūkiai, pramonė ir pramoninė žemdirbystė. Todėl būtina plataus užmojo teršalų mažinimo jų šaltinio vietoje politika (5). Ją rengiant reikia atsižvelgti į tai, kad motorinės kelių transporto priemonės yra viena pagrindinių ir tiesioginių didžiausios oro taršos miestų vietovėse priežasčių;

42.

palankiai vertina, kad oro kokybės gerinimo požiūriu baltosios knygos „Bendros Europos transporto erdvės kūrimo planas. Konkurencingos efektyviu išteklių naudojimu grindžiamos transporto sistemos kūrimas“ (COM(2011) 144 final) užmojis yra labai platus. Vis dėlto, kad būtų pasiektas reikalaujamas aplinkos oro kokybės lygis, Komitetas ragina parengti Europos veiksmų planą, kuriame būtų numatyti tarpiniai tikslai, konkrečios priemonės (pavyzdžiui, europinės teršalų mažinimo jų šaltinio vietoje priemonės) ir vertinimo terminai (6);

43.

reikalauja, kad ES, be to, kad mažina teršalų kiekį iš kiekvieno mobilaus ar stacionaraus šaltinio, nuosekliau nei iki šiol siektų mažinti bendrą teršalų kiekį iš atskirų taršos šaltinių. Iki šiol už tokias su kiekiais susijusias priemones atsakydavo savivaldybės ir regionai. ES lygmens priemonės iš pradžių galėtų būti taikomos šioms sritims:

44.

laikosi nuomonės, kad ES išmetamųjų teršalų mažinimo politika turi būti grindžiama standartais (ir politika, nukreipta į tikslus, apibrėžtus teisės aktais), siekiant nestabdyti tolesnių technologinių inovacijų;

45.

ragina pradėti taikyti prevencijos reikalavimą, analogišką atliekas reguliuojantiems teisės aktams, taip sudarant galimybę atitinkamai valdyti turimus išteklius;

46.

nurodo, kad NO2 ribinės vertės dažnai iš esmės viršijamos dėl to, kad ES nustatė nepakankamas taršos ribas variklinėms transporto priemonėms arba jas nustatė per vėlai, todėl rekomenduoja kuo skubiau griežtinti su transporto priemonėmis susijusius Euro standartus dėl NO2/NOx ir smulkiųjų kietųjų dalelių. Labai svarbu griežtai laikytis nustatytų Euro 6 standartų įsigaliojimo terminų;

47.

taip pat rekomenduoja sugriežtinti kitų mobiliųjų taršos šaltinių išmetamųjų teršalų standartus, pavyzdžiui, be kita ko, ne kelių transporto priemonių, įrengti filtrus jau naudojamose transporto priemonėse (jas modifikuoti) arba atnaujinti motociklams taikomus ES standartus ir kt.;

48.

atkreipia dėmesį į atotrūkį tarp ES teisės aktų ir realaus transporto priemonių išmetamo teršalų kiekio. Euro 5 standartai buvo (ir yra) plataus užmojo. Tačiau šis užmojis nepadėjo gerokai sumažinti oro taršos. Pagrindinė tokios padėties priežastis – atotrūkis tarp ES teisės aktų teisinės realybės ir realaus transporto priemonių keliuose išmetamų teršalų kiekio. Nuo tada, kai sunkvežimiams buvo pradėtas taikyti Euro 3 standartas, buvo aiškiai pastebėta, kad realiomis kelių eismo sąlygomis išmetamųjų teršalų kiekis yra aukštesnis nei numatytas ir kad jis neatitinka teršalų sumažėjimo kiekio, kurio buvo tikėtasi. Tokia pati problema vėl konstatuota įvedus Euro 4 ir Euro 5 standartus atitinkamai dyzeliu varomoms krovininėms transporto priemonėms ir lengviesiems automobiliams, ir kiek švelnesnius azoto oksido išmetimo standartus lengviesiems automobiliams. Norint įgyvendinti ES teisės aktuose numatytus plataus užmojo tikslus, reikia siekti, kad Euro 6 standartas, taikomas transporto priemonei jos bandymų metu, labiau atitiktų realų vidutinės kelionės mieste metu išmetamųjų teršalų kiekį;

49.

be to, atkreipia dėmesį į tai, kad, iš esmės, pristatomi nauji sunkvežimiai yra dažnai techniškai keičiami ir dėl to realiai jie išmeta azoto oksidų ir kietųjų dalelių daugiau nei reikėtų tikėtis. Pateikus į rinką sunkvežimius pagal Euro VI standartus, tokios praktikos turėtų būti vengiama ir už jos taikymą turėtų būti baudžiama. Kad šios problemos nekiltų, Komitetas prašo Europos Komisijos ir valstybių narių sugriežtinti teisės aktus, tokių sunkvežimių techninę apžiūrą ir patikras. Be to, ji turėtų išanalizuoti, ar būtų galima ateityje užkirsti kelią tokiems techniniams pakeitimams;

50.

ragina ypatingą dėmesį skirti sunkiasvorėms transporto priemonėms (autobusai ir sunkvežimiai), kurios paprastai būna taršiausios. Tarpinės kategorijos transporto priemonės (lengvosios krovininės transporto priemonės) taip pat išmeta kur kas daugiau azoto oksidų nei statistinė vidutinė transporto priemonė. Todėl ES išmetamųjų teršalų mažinimo politikoje ypač svarbu griežtinti išmetamųjų teršalų standartus tokioms transporto priemonėms ir dyzelinėms transporto priemonėms bei šiuos standartus derinti su atitinkamomis komercinės logistikos valdymo, vietos viešojo transporto skatinimo ir gerinimo priemonėmis;

51.

atkreipia dėmesį į tai, kad dėl susidėvėjusių padangų ir stabdžių diskų, taip pat susidėvėjusios kelio dangos ir kelių dalelių resuspensijos, padidėja smulkiųjų dalelių koncentracijos lygis, ir rekomenduoja, įgyvendinant ES mokslinių tyrimų bendrąją programą, atlikti tyrimą dėl galimybių sumažinti šių išmetamųjų teršalų kiekį. Komitetas taip pat siūlo parengti geros praktikos vadovą, kuriame būtų pateiktos rekomendacijos dėl dulkes surišančių tirpalų naudojimo siekiant išvengti antrinės pakeltosios taršos;

52.

konstatuoja, kad vienas iš oro taršos šaltinių yra žemės ūkio valdos. Išmetamas amoniakas labai didina oro rūgštingumą ir skatina eutrofikaciją. Siekiant įgyvendinti gamtosaugos tikslus, visų pirma apsaugoti „Natura 2000“ vietoves, būtina dar labiau sumažinti NH3 lygį. Šių teršalų mažinimą reglamentuoja Pramoninių išmetamųjų teršalų direktyva (2010/75/ES). Didelio užmojo GPGB pamatiniai dokumentai, taip pat remiantis jais padarytos išvados yra svarbiausios foninės koncentracijos mažinimo priemonės. Siekiant užtikrinti, kad geriausi prieinami gamybos būdai galėtų būti taikomi ir ateityje, būtina reguliariai persvarstyti GPGB pamatinius dokumentus ir padarytas išvadas; be to, jie turi būti pakankamai didelio užmojo, kad būtų sumažinta foninė koncentracija visoje Europoje ir taikoma kuo mažiau išimčių (7);

53.

konstatuoja, kad vienas iš oro taršos šaltinių yra žemės ūkio valdos. Išmetamas amoniakas labai didina oro rūgštingumą ir skatina eutrofikaciją. Siekiant įgyvendinti gamtosaugos tikslus, visų pirma apsaugoti „Natura 2000“ vietoves, būtina dar labiau sumažinti NH3 lygį. Šių teršalų mažinimą reglamentuoja Pramoninių išmetamųjų teršalų direktyva (2010/75/ES). Didelėse žemės ūkio įmonėse, kuriose gamyba artima pramoninei, taip pat svarbu naudoti geriausius prieinamus gamybos būdus, todėl būtina reguliariai persvarstyti GPGB pamatinius dokumentus;

54.

konstatuoja, kad iš laivų išmetami teršalai gali daryti didelį poveikį miestų-uostų ir prie aktyviai naudojamų vidaus vandenų kelių, taip pat vietovių-uostų bei pakrančių miestų ir regionų orui, didindami teršalų koncentraciją. Komitetas ragina nacionalines valdžios institucijas imtis reikiamų priemonių, kad Tarptautinės jūrų organizacijos (TJO) direktyvos būtų taikomos visuose Europos pakrančių vandenyse. Vidaus vandenų kelių laivams turėtų būti privaloma taikyti taršą – tiek išmetamą smulkiųjų kietųjų dalelių, tiek tiek NOx kiekį – mažinančias priemones;

55.

konstatuoja, kad teršalų foninei koncentracijai didelį poveikį turi oro transporto priemonių keliama tarša. Komitetas ragina ES ir nacionalines valdžios institucijas imtis reikiamų priemonių ir griežtinti reikalavimus lėktuvų išmetamiems teršalams.

56.

pabrėžia, kad direktyva dėl tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinių ribų (INR) yra geriausia foninės koncentracijos mažinimo priemonė. Daugelyje valstybių narių labai didelę foninės koncentracijos dalį sudaro tarpvalstybinė oro tarša; kai kurių teršalų dalis foninėje koncentracijoje kai kuriose šalyse vidutiniškai gali viršyti 50 proc. Komiteto nuomone, labai svarbu, kad direktyvos persvarstymas būtų pakankamai plataus užmojo, kad būtų sumažintas koncentracijas lygis visoje Europoje. Tik įvykdžius šią sąlygą vietos ir regionų valdžios institucijų politika taps realistiška ir įgyvendinama;

57.

konstatuoja, kad direktyva dėl tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinių ribų yra svarbi priemonė siekiant priversti valstybes nares imtis priemonių taršos šaltinio vietoje. Šiuo tikslu vis dėlto būtina suderinti ribas, nustatytas INR direktyvoje ir teršalų mažinimo taršos šaltinio vietoje politikoje su ribomis, kurių siekiama direktyvose dėl aplinkos oro kokybės (2008/50/EB ir 2004/107/EB). Pastarosios ribos bus pasiektos tik tuo atveju, jeigu INR direktyvos ir teršalų mažinimo jų šaltinio vietoje politikos užmojo lygis bus aukštas. Šiuo požiūriu Komitetas mano, kad sujungus INR direktyvą ir direktyvas dėl aplinkos oro gerinimo į vieną būtų sėkmingai suderintos visos siekiamos ribos;

58.

sunerimęs dėl menko valstybių narių ryžto persvarstyti Geteborgo protokolą (į kurį įtraukti tarptautiniai susitarimai dėl išmetamųjų teršalų ribų). Šis persvarstymas turi įtakos INR direktyvai, todėl savo ruožtu ir tikslams, kurie bus nustatyti teisės aktuose dėl aplinkos oro kokybės. Komitetas ragina valstybes nares persvarstant Geteborgo protokolą užsibrėžti sau aukštesnius reikalavimus;

59.

vis dėlto prašo sudaryti elementinės anglies arba suodžių teršalų šaltinių sąrašą ir vykdyti stebėseną siekiant nustatyti naujus oro teršalus, kurie ateityje galėtų būti įtraukti į šį protokolą;

60.

pažymi, kad direktyvos dėl aplinkos oro kokybės (2008/50/EB ir 2004/107/EB) yra svarbios priemonės mažinant oro taršos poveikį gyventojams ir aplinkai. Nustačius mažiausius apsaugos lygius visose ES valstybėse narėse imtasi priemonių, kuriomis siekiama apriboti teršalus ir sumažinti jų koncentraciją šiuo požiūriu pavojingiausiose vietovėse. Sumažinus teršalų kiekį vienoje šalyje, savaime mažėja tarpvalstybinė oro tarša, taigi, kaimyninės šalys padeda viena kitai laikytis ribinių verčių;

61.

laikosi nuomonės, kad visuomenės sveikata ir aplinkos apsauga turi būti direktyvų dėl aplinkos oro kokybės persvarstymo išeities taškas. Siekiant pagerinti visuomenės sveikatą reiktų numatyti platesnio užmojo tikslus. Tačiau Komitetas šiuo požiūriu primygtinai reikalauja, kad persvarstymo užmojis būtų glaudžiai susietas su nacionalinėmis išmetamųjų teršalų ribomis ir ES išmetamųjų teršalų politika (teršalų mažinimo taršos šaltinio vietoje politika), kaip jau minėta anksčiau (žr. 57 punktą);

62.

atkreipia dėmesį tai, kad šiuo metu direktyvose nustatytos 27 ribinės ir siektinos vertės. Komitetas taip pat pažymi, kad daugelis ribinių verčių sutampa (pavyzdžiui, KD10 dienos ir metinės ribinės vertės bei KD10 ir KD2,5 metinės ribinės vertės), ir kad jau daug metų didžiojoje ES dalyje įvairios ribinės vertės nebuvo viršytos. Todėl Komitetas siūlo apsvarstyti, ar siektinų verčių sąvoka tikrai suteikia pridėtinės vertės toms medžiagoms, kurioms direktyvose jau yra nustatytos ribinės vertės;

63.

konstatuoja, kad parengti direktyvose numatytas ataskaitas dėl nustatyto koncentracijos lygio ir dėl oro gerinimo planų pažangos reikia labai daug laiko ir lemia pernelyg didelę administracinę naštą vietos ir regionų valdžios institucijoms;

64.

mano, kad visuomenės sveikatos ir mokslinių tyrimų požiūriu, taip pat siekiant geresnės teisėkūros, mažesnės administracinės naštos ir sklandesnio piliečių informavimo, galima būtų sumažinti medžiagų bei siektinų ir ribinių verčių skaičių. Vienas iš būdų – sutelkti dėmesį tik į taršiausias medžiagas ir rodiklius, geriausiai atspindinčius su visuomenės sveikata susijusius aspektus;

65.

rekomenduoja su eismu susijusiai taršai pasirinkti tokius rodiklius, kurie geriausiai atspindėtų su visuomenės sveikata susijusius aspektus. Galiojančioje direktyvoje šioje srityje numatyti su KD10, KD2,5 ir NO2. susiję standartai. Tačiau kai kurie tyrimai rodo, kad elementinė anglis (anglies suodžiai) ir dalelių koncentracija (degimo metu susiformavę aerozoliai) yra geriausi rodikliai nustatant oro taršos komponentus, susijusius su motorinių transporto priemonių eismu ir turinčius didžiausio poveikio visuomenės sveikatai. Elementinė anglis arba anglies suodžiai yra suodžių frakcija, išsiskirianti degant visiems degalams anglies pagrindu (pavyzdžiui, dyzelinui ir benzinui), skirtiems transporto priemonių ir laivų varikliams. Todėl Komitetas rekomenduoja apsvarstyti galimybę nustatyti naują dalelių koncentracijai ir elementinei angliai arba anglies suodžiams skirtą standartą;

66.

pažymi, kad skiriant daugiausia dėmesio elementinei angliai arba anglies suodžiams būtų laikomasi Jungtinių Tautų aplinkos programos (JTAP) ir Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos (TTOTPK) rekomendacijų;

67.

siūlo direktyvoje (pagal naujos redakcijos pateikimo procedūrą) numatyti dalinio pakeitimo per vidutinės trukmės laikotarpį galimybę. Jei moksliniai tyrimai (žr. 65 punktą) ir teigiami konkrečių eksperimentų rezultatai iš tikrųjų rodo, kad elementine anglimi grindžiamas standartas yra tinkamesnis, būtų galima svarstyti, kokia forma reikėtų jį įtraukti į direktyvą;

68.

pažymi, kad galiojančioje direktyvoje apibrėžtos trys su smulkiosiomis kietosiomis dalelėmis (KD10 ir KD2,5) susijusios ribinės vertės ir vienas jų mažinimo tikslas. Smulkiosioms kietosioms dalelėms joje numatytos ir kitos įvairios vertės – metinės vidutinės vertės ir 24 valandų vertės. Tokį sudėtingą reikalavimą sunku taikyti praktiškai ir jis susijęs su bereikalinga administracine našta. Komitetas žino apie vykstančią diskusiją dėl padėties supaprastinimo atsisakant vieno iš dviejų su smulkiosiomis kietosiomis dalelėmis (KD10 ar KD2,5) susijusių standartų, jei tai bus deramai pagrįsta poveikio sveikatai ir aplinkai tyrimais. Komitetas nepateikia savo pozicijos šiuo klausimu;

69.

pripažįsta, kad kai kuriose vietovėse labai sunku laikytis KD10 nustatytų ribinių verčių. Šie sunkumai gali būti susiję su aplinkybėmis ar vietos šaltiniais, tačiau tam tikromis ypatingomis meteorologinėmis sąlygomis juos lemia taršos suaktyvėjimo periodai. Krovinių vežimas dideliais atstumais taip pat gali padidinti bendrą taršą. Atsižvelgdamas į pageidaujamą lankstumą, Komitetas siūlo apsvarstyti, ar galima ribinę metinio vidurkio vertę įvertinti remiantis daugiametėmis vidutinėmis koncentracijomis;

70.

pažymi, kad KD2,5 standarto įvedimas buvo priimtas palankiai, nes jis greičiausiai labiau susijęs su poveikio sveikatai pasekmėmis nei KD10 standartas. Tačiau vis dar yra daug skirtingų KD2,5, verčių, taip pat ir skirtingų bendro poveikio ir jo procentinio sumažinimo verčių. Todėl skirtingoms institucijoms sunku pasiekti, kad būtų laikomasi visų su šiomis vertėmis susijusių aspektų. Vis dar neaišku, ar vietos ir regionų valdžios institucijos pajėgs laikytis KD2,5, nustatytų standartų, taip pat ir procentinio mažinimo verčių. Informacijos šiuo klausimu vis dar trūksta, o priemonių poveikio dar negalima išreikšti skaičiais. Komitetas rekomenduoja, vertinant KD2,5 standarto laikymąsi, atsižvelgti į šių duomenų trūkumą ir apsvarstyti, ar nevertėtų tam tikrais atvejais skirti daugiau laiko standarto reikalavimams įvykdyti;

71.

siūlo, kad Europos Komisija, laukdama mokslinių tyrimų dėl kitos šio standarto išraiškos rezultatų, persvarstytų NO2 didžiausios vienos valandos koncentracijos ribinės vertės reikalingumą, nes metinė ribinė vertė, atrodo, yra griežtesnė; be to, neįtikėtina, kad vietos lygmeniu būtų galima imtis priemonių apriboti NO2 didžiausią vienos valandos koncentraciją;

72.

rekomenduoja direktyvoje nustatyti piliečių teisę reikalauti sudaryti veiksmų planą, teršalų ribinių verčių viršijimo atveju;

73.

laikosi nuomonės, kad, atsižvelgiant į specifines problemas, susijusias su NO2 lygio ore mažinimu, reikia numatyti platesnes galimybes (papildomą išlygą) pratęsti terminus. Pratęsiama su sąlyga, kad suinteresuota valstybė narė galės įrodyti jog, nors ji ėmėsi visų pagrįstai reikalingų priemonių, taip pat ir skirtų sumažinti transporto priemonių nuvažiuotą atstumą, jai nepavyko išlaikyti žemesnės nei ES nustatyta ribinė vertė, kadangi transporto priemonių variklių išmetamų teršalų lygis neatitinka Euro standartų reikalavimų (kitaip tariant, Europos išmetamųjų teršalų mažinimo taršos šaltinio vietoje politika nėra visiškai tinkama);

74.

nurodo, kad ozonas (O3) susidaro, kai saulės spinduliavimui veikiant atmosferos orą įvyksta reakcija, kurioje dalyvauja taip vadinamos „pradinės dedamosios“: azoto oksidai, anglies monoksidas, metanas ir kitos organinės lakiosios dedamosios. Aukštas ozono koncentracijos lygis nustatytas daugelyje miestų, ypač esančių Europos pietuose. Vietos ir regionų valdžios institucijos neturi galimybių keisti ozono koncentraciją savo miestuose, tačiau jos gali padėti ją mažinti kitose vietovėse mažindamos transporto eismo išmetamus teršalus. Komiteto nuomone, ozono koncentracijos lygio mažinimas miesto vietovėse turi būti prioritetinė nacionalinės ir Europos oro kokybės gerinimo politikos užduotis. Veiksmingiausia priemonė – teršalų politikos taikymas lakiosioms organinėms dedamosioms;

75.

nurodo Nyderlandų karališkojo visuomenės sveikatos ir aplinkos instituto tyrimą (8) (Nederlandse Rijksinstituut voor Volksgezondheid en Milieu), kuris parodė, kad valstybės narės nelabai gali mažinti metinį ozono koncentracijos vidurkį ir beveik neturi galimybių savo teritorijoje mažinti jos lygį didžiausios ozono koncentracijos laikotarpiais. Kartu šiek tiek didėja plataus masto foninė koncentracija. Komiteto nuomone, reikia atsižvelgti į šiuos pokyčius apibrėžiant tikslines ozono vertes (ilgalaikiai tikslai) ir jų padarinius politikos ir ataskaitų rengimui. Tikslinių verčių dėl ozono (ilgalaikiai tikslai) įgyvendinimas yra ypač sunkus uždavinys pietų šalims, kuriose saulėtų valandų skaičius yra didžiausias (taigi jos gauna daugiausiai saulės spindulių) ir jose vidutinė temperatūra yra aukščiausia, – o tai yra troposferos ozono susiformavimą skatinantys veiksniai. Regionų komitetas rekomenduoja ištirti, ar šį reiškinį galima priskirti „gamtinės“ taršos kategorijai, kad jį galima būtų traktuoti taip pat kaip jūros druską ar Saharos smėlį;

76.

ozono koncentracijai mažinti rekomenduoja, persvarstant direktyvą dėl nacionalinių išmetamųjų teršalų ribų (2001/81/EB), dėmesį visų pirma sutelkti į išmetamų dujų, dėl kurių susidaro ozonas, mažinimą ir į reglamentavimo griežtinimą sektoriuose, kuriuose yra pagrindiniai jų šaltiniai;

77.

pabrėžia, kad oro sąlygos gali turėti didelio neigiamo poveikio oro taršos lygiui. Pavyzdžiui, dėl 2011 m. pirmaisiais mėnesiais didžiojoje Vakarų Europos dalyje išsilaikiusios sausros atsirado didelė KD10.koncentracija. Užkirsti kelią šiam poveikiui galima tik vietos ir regiono lygmens priemonėmis ir Europos reglamentuojančiuose teisės aktuose būtina į tai atsižvelgti numatant nuostatas, skirtas ekstremalių meteorologinių sąlygų metams, pavyzdžiui, nustatant vidutinę daugiametę ribinę vertę;

78.

šiuo požiūriu atkreipia dėmesį į ekonomikos svyravimų ir oro taršos ryšį, į kurį reikėtų atsižvelgti ateityje formuojant politiką. Dėl šiuo metu besitęsiančios ekonominės krizės sumažėjo ekonominės veiklos mastai (judumas, pramonė ir laivyba), todėl sumažėjo ir išmetamųjų teršalų. Be to, turima per mažai finansinių išteklių, kad būtų galima diegti inovacijas tiek privačių asmenų lygmeniu (pavyzdžiui, šildymo sistemų arba transporto priemonių atnaujinimas), tiek pramonės lygmeniu. Kai tik ekonomika atsigaus, šios tendencijos vėl gali pasikeisti priešinga linkme.

79.

nurodo, kad matavimo stočių išsidėstymas atskirose valstybėse narėse labai skirtingas. Kadangi skiriasi geografiniai pasirinktų vietų ypatumai, galintys turėti poveikio oro kokybei, Komitetas rekomenduoja nustatyti, kad stebėsena (matavimas) ir toliau būtų privaloma, tačiau ją reikia patobulinti nustatant specialias matavimo stočių išdėstymo taisykles, kad taip būtų užtikrintas matavimo duomenų palyginamumas;

80.

siūlo sukurti mainų ir informavimo realiuoju laiku platformą, kurioje būtų keičiamasi informacija apie oro taršos lygį, ir suvienodinti informavimo ir pavojaus slenksčius, kad būtų galima geriau koordinuoti valstybių narių patvirtintas priemones labai sustiprėjus oro taršai.

27.7.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 225/20

—

pritaria Europos Komisijos priemonėms, kuriomis siekiama neleisti toliau mažėti daugelio rūšių ištekliams ir užtikrinti jūrų biologinių išteklių naudojimą tokiu lygiu, kuris sudarytų galimybę iki 2015 m. kuo labiau priartėti prie didžiausio tausaus leidžiamo sužvejoti kiekio tikslo,

—

kai įmanoma, palaipsniui reikėtų įvesti draudimą išmesti į jūrą sugautas žuvis, visų pirma, pramoninėms reikmėms žvejojamas rūšis, tačiau leisti už borto išmesti jūrų organizmus, kurie, išmetus juos atgal į jūrą, gali išgyventi,

—

atkreipia dėmesį, kad privaloma tvarka įvedus perleidžiamųjų žvejybos koncesijų sistemą galima tikėtis tam tikros rizikos ir neigiamų pasekmių, tad rekomenduoja tokias sistemas padaryti savanoriškas ir priskirti jas valstybių narių kompetencijai,

—

sutinka, kad turint omenyje akvakultūros ekonominę ir strateginę svarbą tikslinga ją skatinti priimant atskirą reglamentą,

—

ragina Bendrą žuvininkystės politiką kuo labiau regionalizuoti; visiškai pritaria, kad reikia proceso, kuriame būtų atsižvelgiama į regionų ypatumus bei poreikius, įskaitant bendradarbiavimą su regioninėmis patariamosiomis tarybomis, kad būtų galima priimti išsaugojimo priemones ir technines Bendros žuvininkystės politikos įgyvendinimo priemones, kad politika geriau atspindėtų konkretaus žuvininkystės sektoriaus realijas ir specifiką ir tarpvalstybines problemas,

—

palankiai vertina tai, kad Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondas bus įtrauktas į naują Bendrą strateginę programą ir susietas su kitais regioninės ir kaimo plėtros fondais; vis dėlto prašo užtikrinti finansavimą žuvininkystei ir akvakultūrai, taip pat regionų dalyvavimą strateginiame šių fondų įgyvendinime.

Pranešėjas

Mieczysław Struk (PL / ELP), Pamario vaivadijos maršalka

Pamatiniai dokumentai

Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl bendro žuvininkystės ir akvakultūros produktų rinkų organizavimo

COM(2011) 416 final

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Bendros žuvininkystės politikos reforma“

COM(2011) 417 final

Komisijos ataskaita Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl ataskaitų teikimo įpareigojimų pagal 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką

COM(2011) 418 final

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl bendros žuvininkystės politikos išorės aspekto

COM(2011) 424 final

Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl bendros žuvininkystės politikos

COM(2011) 425 final

1.

mano, kad Bendra žuvininkystės politika turėtų padėti ilgam nustatyti tvarias aplinkos, ekonomines ir socialines sąlygas. Be to, ši politika turėtų pagerinti žuvininkyste užsiimančių asmenų gyvenimo lygį, užtikrinti rinkų stabilumą, išteklių prieinamumą ir galimybę vartotojams išteklius gauti už prieinamą kainą;

2.

pritaria Europos Komisijos priemonėms, kurių ji ėmėsi atsižvelgdama į 2002 m. Johanesburge pasaulio vadovų priimtą tvaraus vystymosi deklaraciją, kuria siekiama neleisti toliau mažėti daugelio rūšių ištekliams ir visais lygmenimis užtikrinti jūrų biologinių išteklių naudojimą, ir kad iki 2015 m. būtų galima kuo labiau priartėti prie didžiausio tausaus leidžiamo sužvejoti kiekio tikslo;

3.

atkreipia dėmesį į tai, kad veiksmai su tam tikrais ištekliais susijusiam tikslui pasiekti buvo labai skuboti ir kad toks skubėjimas gali turėti neigiamų socialinių ir ekonominių pasekmių. Būtina, kad be ribojimo ir apsaugos priemonių būtų aktyviai dedamos pastangos restruktūrizuoti tokias sritis kaip verslo plėtra, mokymas ir saugios pensijų sąlygos. Lėšų šiems veiksmams finansuoti reikia ieškoti tiek nacionaliniu ir regionų lygmeniu pagal jų gebėjimus ir jiems priskirtą kompetenciją, tiek ir ES lygmeniu;

4.

sutinka, jog norint, kad biologiniai ištekliai būtų tausiai naudojami, būtina imtis atsargumo priemonių ir galvoti apie ekosistemą siekiant, kad žvejybos veiklos poveikis aplinkai būtų kuo mažesnis ir būtų sužvejojama vis mažiau, o ilgainiui iš viso nebesužvejojama nepageidaujamų žuvų;

5.

ragina tikslo tausiai naudoti biologinius išteklius siekti žvelgiant į daugiametę žuvininkystės valdymo perspektyvą: labai svarbu turėti daugiamečius planus, kuriuose atsispindėtų įvairių žuvininkystės tipų specifika ir būtų numatyta, kaip, iškilus nenumatytoms aplinkybėms, reikėtų priimti būtinus sprendimus;

6.

mano, kad, laikantis ekosisteminio požiūrio, į daugiamečius planus, jeigu įmanoma, turėtų būti įtraukti įvairūs ištekliai, jeigu tokiais ištekliais naudojamasi bendrai. Išteklių, kuriems išsaugojimo planai neparengti, naudojimo rodikliai, lemiantys didžiausią tausų leidžiamą sužvejoti kiekį, turėtų būti taikomi apribojant leidžiamą sužvejoti kiekį ir (arba) žvejybos veiklą.

7.

pripažįsta, kad žuvininkystės valdymui, kuris pagrįstas patikimiausiomis mokslinėmis rekomendacijomis, parengtomis atsižvelgiant į žvejų sukauptas ir iš kartos į kartą perduodamas tradicines ekologijos žinias, reikalingi suderinti, patikimi ir tikslūs duomenys ir atkreipia dėmesį į tai, kad renkant duomenis svarbu ir rekomenduotina bendradarbiauti su žuvininkystės sektoriumi. Ragina Europos Komisiją ir valstybes nares skirti ad hoc lėšų moksliniams tyrimams ir ekspertizėms bei pabrėžia Žuvininkystės mokslo, technikos ir ekonomikos komiteto (ŽMTEK) vaidmenį, tai svarbiausia tarptautinė mokslinė įstaiga, galinti sustiprinti Europos ekspertų indėlį į tvarų žuvininkystės valdymą;

8.

manydama, kad reikėtų rinkti duomenis, kurie palengvintų žuvininkystės, akvakultūros bei žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimo sektoriuose veikiančių suinteresuotųjų subjektų ir šių sektorių užimtumo tendencijų ekonominį bei socialinį-ekonominį vertinimą, ES turėtų skirti atitinkamų išteklių nacionalinėms ir regioninėms institucijoms tokiems duomenims rinkti;

9.

pritaria Europos Komisijos nuomonei, kad galiojančios taisyklės, pagal kurias ribojamos galimybės naudotis ištekliais valstybių narių 12 jūrmylių zonose, veikia patenkinamai ir turi teigiamo poveikio išteklių išsaugojimui, nes šiomis taisyklėmis ribojama žvejybos veikla pažeidžiamiausioje Sąjungos vandenų dalyje. Todėl Regionų komitetas mano, kad šias taisykles reikėtų ir toliau taikyti;

10.

ragina ir toliau labai saugoti jūrų biologinius išteklius aplink atokiausius ES regionus, nes jie padeda išsilaikyti vietos ekonomikai, turint omenyje jų struktūrinę, socialinę ir ekonominę padėtį;

11.

atkreipia dėmesį į Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijoje įtvirtintą kilmės valstybės principą ir ragina valstybes nares jo laikytis savo išskirtinėse ekonominėse zonose, kad būtų išsaugotas nykstančių upėse neršiančių (anadrominių) laukinių žuvų populiacijos gyvybingumas;

12.

mano, kad valstybėms narėms turėtų būti leidžiama priimti išsaugojimo ir valdymo priemones, visiems Europos Sąjungos žvejybos laivams taikytinas jų 12 jūrmylių zonose ir atsižvelgiant į aplinkos, socialinius ir ekonominius geografiniams parajoniams (GSA – Geografical Sub-Area) arba žemesniam lygmeniui būdingus ypatumus, su sąlyga, kad tais atvejais, kai jos taikomos Sąjungos žvejybos laivams iš kitų valstybių narių, jos nėra diskriminacinės, kad prieš tai deramai pasikonsultuojama su kitomis suinteresuotomis valstybėmis narėmis, joms suteikiama išsami informacija ir kad Sąjunga dar nėra priėmusi būtent šios 12 jūrmylių zonos išsaugojimui ir valdymui skirtų priemonių;

13.

sutinka, kad norint sumažinti į jūrą išmetamų sužvejojamų nepageidaujamų žuvų kiekį (jis šiuo metu yra didžiulis) arba jų iš viso neišmesti, dėl kurio atsiranda daug atliekų ir daromas neigiamas poveikis tvariam jūrų biologinių išteklių ir jūrų ekosistemų naudojimui, o taip pat finansiniam žuvininkystės pajėgumui, reikia išteklių. Todėl galvoja, kad reikėtų skatinti žvejybos įrankių selektyvumą siekiant kiek įmanoma sumažinti išmetamų į jūrą sugautų žuvų kiekį. Kai įmanoma, palaipsniui reikėtų įvesti draudimą išmesti į jūrą sugautas žuvis (visų pirma, pramoninėms reikmėms žvejojamas rūšis), tačiau leisti už borto išmesti jūrų organizmus, kurie, išmetus juos atgal į jūrą, gali išgyventi;

14.

mano, kad sužvejotų nepageidaujamų žuvų iškrovimas veiklos vykdytojui neturėtų būti ekonominiu požiūriu visapusiškai naudingas ir kad jų perdirbimas į žuvų miltus nedera su Komisijos aplinkosaugos tikslais;

15.

be to mano, kad pagrindinis reglamentas nėra tinkamas dokumentas pateikti išsamų žuvų , kurias privaloma iškrauti, rūšių sąrašą. Privalomų iškrauti rūšių sąrašą tikslingiau būti pateikti žuvų (vienos ar keleto rūšių) išteklių valdymo planuose;

16.

mano, kad pagal galiojančias taisykles valstybėms narėms jau suteikiama galimybė, jeigu jos to pageidauja, savo laivynui taikyti individualių perkeliamų kvotų sistemą su žinomomis pasekmėmis tiek spekuliacijos, tiek koncentracijos prasme. Atsižvelgiant į šiuos aspektus, nereikėtų įvesti reikalavimo, kad kiekviena valstybė narė nustatytų perleidžiamas ar išnuomojamas žvejybos teises;

17.

taip pat mano, kad visų perleidžiamųjų žvejybos koncesijų sistemų galiojimo laikotarpį turi nustatyti valstybės narės;

18.

atkreipia dėmesį, kad privaloma tvarka įvedus perleidžiamųjų žvejybos koncesijų sistemą galima tikėtis tam tikros rizikos ir neigiamų pasekmių, tad rekomenduoja tokias sistemas padaryti savanoriškas ir priskirti jas valstybių narių kompetencijai;

19.

ragina valstybes nares, kad jos, prieš įvesdamos savanorišką perleidžiamųjų žvejybos koncesijų sistemą, pritaikytų savo taisykles, kad jomis būtų deramai apsaugoti pakrančių žvejybos interesai ir būtų užtikrinta apsauga nuo neigiamų, su sistemos įvedimu susijusių pasekmių, tokių kaip per didelė koncentracija ar spekuliacija;

20.

perteklinių pajėgumų klausimu primena teigiamą pagalbos už laivų atidavimą į metalo laužą patirtį;

21.

mano, kad dėl daugelio valstybių narių žvejybos sektoriaus specifinių charakteristikų ir socialinio bei ekonominio pažeidžiamumo bei valstybių narių skirtingų socialinės ir ekonominės politikos prioritetų žvejybos srityje privaloma perleidžiamųjų žvejybos koncesijų sistema yra netinkama ir kad žvejybos galimybių skirstymo metodas ir bet kokios jų perleidimo taisyklės ir toliau turėtų būti nustatomi valstybių narių lygmeniu;

22.

taip pat ragina nustatant viršutinę mažų laivynų žvejybos pajėgumų ribą atsižvelgti į konkrečias atokiausių regionų sąlygas, kartu išlaikant dabartinius atskaitos lygius;

23.

ragina Europos Sąjungą tarptautiniu mastu populiarinti Bendros žuvininkystės politikos tikslus. Todėl Sąjunga turėtų stengtis pagerinti regioninių ir tarptautinių organizacijų veiklos rezultatus tarptautinių žuvų išteklių išsaugojimo ir valdymo srityje, remdama mokslu pagrįstą sprendimų priėmimą ir geresnį taisyklių laikymąsi, didesnį skaidrumą bei suinteresuotųjų šalių, visų pirma žvejų, dalyvavimą ir kovodama su neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejybos veikla;

24.

sutinka, kad susitarimuose su trečiosiomis šalimis dėl tvaraus žuvininkystės valdymo turėtų būti numatyta galimybė už Sąjungos finansinį įnašą įgyti išteklių naudojimo teises, ir tai turėtų padėti tose šalyse sukurti aukštos kokybės valdymo sistemą, garantuojančią veiksmingas tausaus žuvininkystės išteklių naudojimo stebėsenos, kontrolės ir priežiūros priemones. Taip pat mano, kad susitarimai su trečiosiomis šalimis nuo jų priklausančiam Sąjungos žvejybos laivynui turėtų suteikti stabilumą, pajėgumą ir pelningumą, t. y. užtikrinti ateitį;

25.

yra įsitikinęs, kad žvejybos partnerystės susitarimuose su trečiosiomis šalimis turėtų būti nustatyti teisiniai, ekonominiai ir aplinkosauginiai reikalavimai ES laivų vykdomai žvejybai arba ES veiklos vykdytojų daromoms investicijoms žuvininkystės srityje, kurie atitiktų tam tikras tarptautinių organizacijų, taip pat regioninių žuvininkystės organizacijų (RŽO), priimtas priemones. Žvejybos susitarimais siekiama, inter alia, užtikrinti, kad trečiosiose šalyse žvejyba būtų vykdoma laikantis tvarių ir abiem pusėms priimtų procedūrų;

26.

sutinka, kad turint omenyje akvakultūros ekonominę ir strateginę svarbą tikslinga jai suteikti postūmį priimant atskirą reglamentą, kuriame būtų nustatytos ES gairės, kaip rengti nacionalinius strateginius planus, kad akvakultūros sektoriuje pagerėtų konkurencingumas; šiuo tikslu visoje gamybos ir pardavimo grandinėje reikia remti ekologiniu, ekonominiu ir socialiniu požiūriu tvarų vystymasi ir inovacijas, skatinti perdirbimą vietos lygiu ir veiklos diversifikavimą ir tokiu būdu pakrančių ir kaimo vietovėse gerinti gyvenimo kokybę; taip pat reikia sugalvoti, kaip valstybės narės galėtų keistis informacija ir gerąja praktika, taikydamos atviro nacionalinių priemonių (susijusių su verslo sauga, galimybe naudotis Sąjungos vandenimis ir erdve, daugiausia dėmesio skiriant aplinkos apsaugos ir veiklos vykdymo į Natura 2000 sąrašą įtrauktose teritorijose suderinimui, ir administracinių licencijų ir leidimų išdavimo procedūrų supaprastinimu) koordinavimo metodą;

27.

pripažįsta, kad reikia įsteigti konsultacinį akvakultūros komitetą, kuris galėtų deramai atstovauti šiam sektoriui ir kuriame būtų pakankamas skaičius gamybos sektoriaus atstovų (profesinės ir gamintojų organizacijos arba prekybos rūmai);

28.

sutinka, kad žvejybos veikla nenuspėjama, todėl reikėtų sukurti žmonių maistui skirtų žuvininkystės produktų saugojimo sistemą, kuri padėtų didinti rinkos stabilumą ir gauti iš produktų pelną, pirmiausia sukurdama pridėtinę vertę. Ši sistema turėtų būti taikoma ir akvakultūros produkcijai;

29.

sutinka, kad bendrųjų prekybos standartų taikymas turėtų leisti tiekti rinkai ekologiškus produktus, išnaudoti visas žuvininkystės ir akvakultūros produktų vidaus rinkos teikiamas galimybes, sudaryti geresnes sąlygas sąžininga konkurencija pagrįstai prekybai ir taip padėti didinti produkcijos pelningumą;

30.

mano, kad didėjant žuvininkystės ir akvakultūros produktų įvairovei, tampa labai svarbu pateikti vartotojams minimalios privalomos informacijos, kuri būtų aiški ir suprantama, apie pagrindines produktų savybes;

31.

primygtinai siūlo, kad bendras rinkos organizavimas turėtų būti įgyvendinamas laikantis tarptautinių Europos Sąjungos įsipareigojimų, ypač tų, kurie susiję su Pasaulio prekybos organizacijos nuostatomis, nesumažinant galimybių iš trečiųjų šalių įvežamiems produktams įvesti sveikatos ir higienos priemonių standartizavimą ir tvirtinimą ir parengti jūrinės žvejybos komercinę praktiką, kuri skatintų neteisėtos, nedeklaruojamos ir nereglamentuojamos žvejybos išnykimą;

32.

ragina sukurti, kai tai įmanoma, Europos Sąjungos žuvininkystės produktų viešo sertifikavimo sistemą, kuri būtina siekiant užtikrinti, kad šie produktai būtų tiekiami iš tinkamai valdomų žuvininkystės išteklių;

33.

ragina Bendrą žuvininkystės politiką kuo labiau regionalizuoti, kad būtų galima remtis visų suinteresuotųjų subjektų, ypač regionų valdžios institucijų, žiniomis ir patirtimi, bei pabrėžia makroekonominių strategijų svarbą;

34.

pabrėžia didėjančią rekreacinės žvejybos sąveiką su žvejas ir žvejų bendruomenėms;

35.

visiškai pritaria, kad reikia proceso, kuriame būtų atsižvelgiama į regionų ypatumus bei poreikius, įskaitant bendradarbiavimą su regioninėmis patariamosiomis tarybomis, kad būtų galima priimti išsaugojimo priemones ir technines Bendros žuvininkystės politikos įgyvendinimo priemones, kad politika geriau atspindėtų konkretaus žuvininkystės sektoriaus realijas ir specifiką ir tarpvalstybines problemas;

36.

mano, kad reikėtų stiprinti regionines patariamąsias tarybas arba kitas panašias partnerystės struktūras, siekiant užtikrinti, kad su vietos bendruomenėmis būtų ne tik konsultuojamasi, bet ir jos iš tikrųjų dalyvautų savo vietos žuvų išteklių valdyme;

37.

primygtinai siūlo, kad įgyvendinant Bendrą žuvininkystės politiką būtų atsižvelgiama į tai, kaip tai susiję su kitais jūrų reikalais, nes visi su Europos vandenynais ir jūromis susiję klausimai yra persipynę, įskaitant ir jūrų teritorijų planavimą, ir taip skatinama integruota jūrų politika;

38.

pabrėžia, kad įgyvendinant Bendrą žuvininkystės politiką negalima neužtikrinti visapusiškos vandens ekosistemų apsaugos ir sąveikos turint omenyje tarpinių vandenų bei ekologinių upių ir ežerų koridorių ir šių vandenų žuvų populiacijų pažeidžiamumą ir būtina skirti ypatingą dėmesį galinčių išnykti vertingų žuvų rūšių, ypač anadrominių ir katadrominių rūšių, išsaugojimui ir jų išteklių didinimui;

39.

supranta, kad be reikiamos finansinės paramos valstybės narės nebus pajėgios deramai įgyvendinti Bendros žuvininkystės politikos tikslų, ypač žinant, kokias problemas kelia žvejybos sektoriaus vystymasis ir jo valdymas, ir kad valstybių narių finansiniai ištekliai yra riboti;

40.

dėl šių priežasčių ragina sukurti tinkamą daugiametį ES finansinės paramos mechanizmą, kuris būtų orientuotas į Bendros žuvininkystės politikos prioritetus ir padėtų šiuos tikslus įgyvendinti, pavyzdžiui, padidintų sektoriaus, ypač žvejybos laivyno, ekonominį rentabilumą, sukurtų naujų darbo vietų, padėtų jį modernizuoti ir įdiegti inovacijų, taip pat vystytų patikimų ir tausių laivų gamybą;

41.

primygtinai ragina 2014–2020 m. laikotarpiu atnaujinti finansinę paramą atokiausių regionų žvejybos laivyno atnaujinimui ir modernizavimui;

42.

mano, kad Europos Sąjungos finansinė parama turėtų būti teikiama tik tuo atveju, jeigu valstybės narės ir veiklos vykdytojai laikosi Bendros žuvininkystės politikos. Todėl ši finansinė parama turėtų būti nutraukta, laikinai sustabdyta arba koreguojama, jeigu valstybė narė nesilaiko Bendros žuvininkystės politikos taisyklių arba veiklos vykdytojai jas dar kartą šiurkščiai pažeidžia;

43.

palankiai vertina tai, kad Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondas bus įtrauktas į Bendrą strateginę programą ir susietas su kitais regioninės ir kaimo plėtros fondais, kad būtų galima kurti integruotos vietos plėtros sistemą ir palengvinti galimybes gauti finansavimą vietos ir regionų lygiu. Vis dėlto prašo užtikrinti finansavimą žuvininkystei ir akvakultūrai, taip regionų dalyvavimą įgyvendinant šią sistemą;

44.

pripažįsta biologinę, gamybinę ir istorinę žuvų išteklių ir ežerų bei upių buveinių reikšmę, todėl mano, kad šiam sektoriui Europos Sąjunga turėtų teikti finansinę paramą, taip pat siekiant mažinti jūrose sugaunamų žuvų kiekį, importą ir skatinti regionų konkurencingumą;

45.

pripažįsta, kad siekiant Bendros žuvininkystės politikos tikslų Komisijai pagal Sutarties 290 straipsnį turėtų būti perduoti įgaliojimai priimti teisės aktus, kad būtų papildyti arba iš dalies pakeisti neesminiai pagrindinio teisėkūros procedūra priimto akto punktai. Vis dėlto Komitetas rekomenduoja teisiniu ir politiniu požiūriu atidžiai ir išsamiai įvertinti Komisijos labai plačiai taikomus deleguotuosius aktus ir pasirūpinti, kad šių įgaliojimų delegavimo tikslai, turinys, taikymo sritis ir trukmė būtų aiškiai apibrėžti;

46.

primygtinai reikalauja, kad Komisija, rengdama deleguotuosius teisės aktus, kurie vėliau bus priimami, deramai konsultuotųsi, nepamiršdama pasikonsultuoti ir su ekspertais bei su regionų valdžios institucijomis.

47.

tvirtai remia ir skatina bendruomenės inicijuotos vietos plėtros priemonių naudojimą, įvirtintą Komisijos bendrame reglamente dėl Bendros strateginės programos, siekiant užtikrinti, kad vietos ir regionų lygmuo, kartu su struktūrinių ir kaimo plėtros fondų lėšomis, galėtų naudotis ir Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo lėšomis – lanksčiai ir koordinuotai, pagal principą „iš apačios į viršų“ ugdydamas gebėjimus;

48.

mano, kad rengdama deleguotuosius teisės aktus Komisija turėtų užtikrinti, kad atitinkami dokumentai būtų laiku ir tinkamai perduodami Europos Parlamentui ir Tarybai;

49.

pabrėžia, jog norint, kad Bendra žuvininkystės politika būtų sėkminga, būtina turėti veiksmingą kontrolės, tikrinimo ir vykdymo užtikrinimo sistemą, į kurią reikėtų įtraukti ir kovą su neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejybos veikla. Europos Sąjungos kontrolės, tikrinimo ir vykdymo užtikrinimo sistemą reikėtų įgyvendinti naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis. Valstybėms narėms arba Komisijai turėtų būti suteikta galimybė vykdyti naujų kontrolės technologijų ir duomenų tvarkymo sistemų bandomuosius projektus.

50.

mano, kad kas penkerius metus reikėtų peržiūrėti, kaip ES reglamentas yra vykdomas.

27.7.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 225/46

—

ragina Europos Komisiją pratęsiant 2012-aisiais Europos metais vykdytą veiklą inicijuoti Europos merų paktą demografinių pokyčių klausimais, kuriuo vietos ir regionų valdžios institucijos būtų suburtos skatinti inovacijų, pažangios sveikatos apsaugos sistemos ir geresnės gyvenimo kokybės sprendimų sklaidą, bei teikti administracinę ir finansinę paramą šiam paktui;

—

pritaria 2012-ųjų Europos metų suinteresuotųjų subjektų koalicijos vizijai, kurioje numatoma visoms amžiaus grupėms palanki visuomenė, kurioje kiekvienas turi teisę aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir naudotis lygiomis teisėmis bei galimybėmis visais savo gyvenimo etapais, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, rasės ar etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, socialinės ar ekonominės padėties, seksualinės orientacijos, fizinės ar psichinės būklės arba priežiūros poreikio;

—

pabrėžia, kad svarbu konsultuotis su vyresniais žmonėmis ir jų globėjais nustatant jų poreikius, ieškant sprendimų ir vertinant jų veiksmingumą. Toks dalyvavimu grindžiamas požiūris yra palankus socialinei įtraukčiai ir leidžia užtikrinti, kad teikiamos paslaugos kuo geriau atitiktų tikruosius paslaugų gavėjų poreikius;

—

Europos Komisijai rekomenduoja numatyti daug aktyvesnį vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą vertinant įvairių aktyvią ir sveiką vyresnių žmonių gyvenseną skatinančių iniciatyvų socialinį poveikį ES lygmeniu, siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai įvertintas poveikis vyresnių moterų ir vyrų gyvenimui savo bendruomenėse.

Pagrindinis pranešėjas

Arnoldas ABRAMAVIČIUS (LT / ELP), Zarasų rajono savivaldybės meras ir savivaldybės tarybos narys

Pamatinis dokumentas

/

1.

palankiai vertina ES Tarybai pirmininkaujančios Danijos iniciatyvą įtraukti subnacionalines valdžios institucijas į ES lygmeniu vykstantį dialogą, kuriame svarstoma, kaip atremti demografinius iššūkius ir kaip geriausiai išnaudoti teigiamus gyventojų senėjimo aspektus. Kaip nurodyta RK nuomonėje „Sprendžiant ES visuomenės senėjimo daromo poveikio klausimą“ (1) ir Europos Parlamento pranešime dėl 2012-ųjų Europos metų (2), daugelio valstybių narių vietos ir regionų valdžios institucijos turi svarbiausių gebėjimų trijose srityse – užimtumo, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir savarankiško gyvenimo, – kuriomis grindžiama Europos vyresnių žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metų iniciatyva;

2.

pabrėžia, kad spręsti visuomenės senėjimo problemas yra vienas iš strategijos „Europa 2020“ tikslų. Kadangi vietos ir regionų valdžios institucijos geriausiai žino piliečių poreikius ir yra atsakingos už daugelio vyresniems žmonėms reikalingų paslaugų teikimą, kad garbaus amžiaus sulaukę žmonės galėtų oriai gyventi, tiesioginis šių institucijų dalyvavimas visose ES diskusijose dėl senėjimo yra labai svarbus siekiant įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus ir padėtų didinti socialinę, ekonominę ir teritorinę sanglaudą;

3.

palankiai vertina Europos inovacijų partnerystę (EIP) aktyvios ir sveikos vyresnių žmonių gyvensenos klausimais, kuria siekiama suburti įvairius suinteresuotuosius subjektus visais lygmenimis, siekiant, kad dvejais metais pailgėtų amžius, iki kurio galima tikėtis išlaikyti gerą sveikatą (sveiko gyvenimo trukmė), ir primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra kompetentingos visose su trimis EIP ramsčiais susijusiose srityse: 1) prevencijos, tikrinimo ir ankstyvo diagnozės nustatymo, 2) priežiūros ir gydymo ir 3) vyresnių žmonių aktyvumo ir savarankiško gyvenimo;

4.

pritaria 2012-ųjų Europos metų suinteresuotųjų subjektų koalicijos vizijai, kurioje numatoma visoms amžiaus grupėms palanki visuomenė, kurioje kiekvienas turi teisę aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir naudotis lygiomis teisėmis bei galimybėmis visais savo gyvenimo etapais, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, rasės ar etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, socialinės ar ekonominės padėties, seksualinės orientacijos, fizinės ar psichinės būklės arba priežiūros poreikio;

5.

rekomenduoja teigiamą požiūrį į senėjimą ir pritaria vizijai, kad inovacijos gali padėti teikti geresnes paslaugas mūsų senėjančiai visuomenei. Tačiau būtina pabrėžti, kad inovacijos neturėtų būti savitikslės – jos reikalingos tam, kad vis sudėtingesnius ir gausesnius poreikius šiais griežtų finansinių apribojimų laikais būtų galima patenkinti kokybiškiau ir ekonominiu požiūriu efektyviau;

6.

laikosi nuomonės, kad ekonomikos ir finansų krizės sąlygomis dar svarbiau nei bet kada iš esmės permąstyti mūsų visuomenės veikseną ir padaryti viską, kad kiekvienas – jaunas ar senas – aktyviai veiktų darbo rinkoje bei savo bendruomenėje ir kuo ilgiau gyventų savarankiškai. Geriausia demografinio senėjimo strategija – visoms amžiaus grupėms palankių bendruomenių kūrimosi skatinimas, kuriose viešoji erdvė, transporto, būsto ir vietinės paslaugos būtų organizuojamos ir teikiamos paisant visų kartų poreikių ir puoselėjant kartų solidarumą bei bendradarbiavimą. Dažniausiai tokios bendruomenės būna ir ekologiškesnės, palankesnės socialinei sanglaudai, taip pat ir kitų pažeidžiamų grupių socialiniam aktyvumui;

7.

pabrėžia, kad svarbu konsultuotis su vyresniais žmonėmis ir jų globėjais nustatant jų poreikius, ieškant sprendimų ir vertinant jų veiksmingumą. Toks dalyvavimu grindžiamas požiūris yra palankus socialinei įtraukčiai ir leidžia užtikrinti, kad teikiamos paslaugos kuo geriau atitiktų tikruosius paslaugų gavėjų poreikius;

8.

pažymi, kad per pastarąjį dešimtmetį įvairiose Europos dalyse išsikristalizavo vyresnių žmonių ekonomikos (angl. silver economy) koncepcija, kuria siekiama plėtoti produktų ir paslaugų pasiūlą vis gausėjančiai sveikatos ir priežiūros poreikių turinčių, riboto judrumo ir kasdienės veiksenos vyresnių žmonių amžiaus grupei. Vyresnių žmonių ekonomika dabar apima ir tokius rinkos segmentus kaip sveikatingumas, kūno kultūra, laisvalaikis, kelionės, kultūra, ryšių ir pramogų paslaugos bei viską, kas susiję su galimybėmis naudotis naujosiomis technologijomis. Nemažai kai kurių valstybių narių MVĮ ir verslo branduolių taip pat specializuojasi vyresniems žmonėms skirtų naujųjų technologijų, pavyzdžiui, namų automatizavimo srityje, o visa tai žada puikias augimo galimybes. Tačiau reikėtų pažymėti ir tai, jog nors ir būtina pripažinti, kad specialiųjų poreikių asmenims reikia specializuotų produktų ir paslaugų, dauguma vyresnių žmonių nori turėti galimybę naudotis įprastais daiktais ir paslaugomis. Todėl reikia skatinti ne tik specialiesiems poreikiams pritaikytų specializuotų nišinių produktų kūrimą, bet ir skleisti platesnį, „visiems tinkamo modelio“ koncepcija grindžiamą požiūrį, kuris leistų visur ir visada paisyti vyresnių žmonių ir neįgaliųjų poreikių ir lūkesčių;

9.

pažymi, kad vis daugiau regionų ir vietos valdžios institucijų yra linkę taikyti socialines inovacijas ir IRT pagrįstus sprendimus, leidžiančius gerinti sveikatos priežiūros ir ilgalaikės slaugos paslaugų kokybę tiek miestuose, tiek kaimo vietovėse, kur tokie sprendimai gali atverti galimybę teikti vyresniems žmonėms gyvybiškai svarbias paslaugas viešiesiems subjektams ir privatiems asmenims palankesne kaina. Tačiau tokioms iniciatyvoms įgyvendinti reikia tam tikrų investicijų ir veiksmų, kuriuos turi vykdyti kitų lygmenų valdžios institucijos, kad bandomieji projektai išsirutuliotų į plataus masto modelius, kuriuos galima diegti nacionaliniu lygmeniu arba pritaikyti ES lygmeniu. Šioje veiklos srityje vietos ir regionų valdžios institucijoms reikalinga kiek galima didesnė tiek nacionalinės vyriausybės, tiek ES lygmeniu teikiama parama;

10.

pabrėžia, kad nors daugelis novatoriškų priemonių, kuriomis siekiama sudaryti sąlygas aktyviai ir sveikai vyresnių žmonių gyvensenai, yra įdiegtos vietos bendruomenėse, o socialiniai inkubatoriai dažnai yra vietinės iniciatyvos, skirtos patenkinti gerai žinomus vietos žmonių poreikius, projektais grindžiama veikla ne visada yra tas modelis, kuris leistų pasiekti kritinę masę ir užtikrintų ilgalaikį tvarumą. Būtina išplėtoti visa apimančią strateginę viziją, kuri aprėptų visiems lygmenims ir sritims aktualias problemas, kad būtų galima sukurti įtraukią ir solidarumui palankią aplinką. Pamokomas pavyzdys yra socialinės inovacijos, kurių ėmėsi Frederisijos savivaldybė Danijoje, kuri, taikydama prevencijos priemones, reabilitaciją, technologijas ir socialinius tinklus, siekia išlaikyti arba atkurti savipagalbos ryšius tarp vyresnių žmonių, kuriems reikia pagalbos kasdieniame gyvenime. Šios savivaldybės taikomas modelis pagrįstas nauju požiūriu į vyresnius piliečius, kurie suvokiami ne kaip „bejėgiai“ pacientai, o kaip „išteklių turintys piliečiai“. Šią iniciatyvą, kaip bandomąjį projektą, rėmė Danijos finansų ministerija, o nuo šiol šis modelis bus diegiamas ir kitose Danijos savivaldybėse;

11.

pabrėžia, kad gyventojų senėjimo problemoms būdingas stiprus lyčių aspektas, reikalaujantis skirti ypatingą dėmesį dabartinių socialinės apsaugos sistemos reformų ir socialinių paslaugų mažinimo (ypač vaikų ir vyresnių žmonių priežiūros) poveikiui, dėl kurio mažėja moterų įsidarbinimo galimybės, taip pat nevienodiems vyrų ir moterų atlyginimams ir pensijoms, turint galvoje tai, kad išlaikomo amžiaus šeimos narių priežiūros našta teks neoficialiems slaugytojams, kurių dauguma yra moterys, todėl ateityje jos susidurs su didesne skurdo ir socialinės atskirties rizika, jei nebus nieko daroma siekiant spręsti šias nelygybės problemas. Dėl streso ir viršvalandinio darbo sveikatos priežiūros ir slaugos sektoriuje, kuriame daugiausiai dirba moterys, ateityje gali kilti naujų problemų vyresnėms moterims;

12.

mano, kad būtina geriau koordinuoti skirtingų lygmenų subjektų, dalyvaujančių kuriant aktyvios ir sveikos vyresnių žmonių gyvensenos sprendimus, veiksmus ir pabrėžia, kad šioje srityje būtina plėtoti daugiapakopį valdymą. Vietos ir regionų valdžios institucijos neturėtų būti laikomos tik įgyvendinančiomis atlikėjomis – jos privalo dalyvauti visame sprendimų priėmimo ir vertinimo procese;

13.

gina nuostatą, kad ilgalaikės naudos ES turės tik tuomet, jeigu bus sukurta sistema, kuri leistų viešosioms institucijoms ir visų lygmenų subjektams pasinaudoti vieniems kitų patirtimi, kaupti sėkmingų iniciatyvų liudijimus ir mokytis iš nesėkmių, nes šitaip visi galėtų išvengti klaidų pasikartojimo, o savo ribotus išteklius galėtų apdairiai investuoti į pasiteisinusius novatoriškus sprendimus;

14.

rekomenduoja pakviesti Regionų komitetą dalyvauti iniciatyvinės grupės Europos partnerystei aktyvios ir sveikos vyresnių žmonių gyvensenos klausimais (angl. EIP-AHA) veikloje, siekiant užtikrinti tinkamą vietos ir regionų valdžios institucijų atstovavimą EIP-AHA sprendimų priėmimo procese ir įgalioti RK skleisti šią iniciatyvą tam, kad būtų sutelktas platus vietos ir regionų valdžios institucijų ratas ir jos įsitrauktų į EIP-AHA įgyvendinimą, nes šios institucijos kompetentingos veikti visose šešiose pagrindinėse veiksmų srityse;

15.

remia pasiūlymą, iškeltą Europos partnerystės aktyvios ir sveikos vyresnių žmonių gyvensenos klausimais (EIP-AHA) kontekste, sukurti europinį visoms amžius grupėms palankios aplinkos iniciatyvų tinklą ir palankiai vertina Europos vyresnių žmonių platformos (angl. AGE Platform Europe) ir Pasaulio sveikatos organizacijos pastangas padėti tokio tinklo pagrindus. RK rekomenduoja skirti ES lėšų paremti tinkamai tokio tinklo plėtrai ES, glaudžiai bendradarbiaujant su PSO;

16.

rekomenduoja Komisijai prioritetą skirti moksliniams tyrimams apie labai senus žmones. Ši grupė iš dalies dar nauja ir įvairūs suinteresuotieji subjektai dar neturi pakankamai žinių apie ją. Moksliniai tyrimai reikalingi siekiant įvertinti sveikatą stiprinančių ir ligų prevencinių priemonių veiksmingumą ir ekonomiškumą viso gyvenimo ciklo metu, o ypač paskutiniajame gyvenimo etape. Be to, reikėtų išsamiau ištirti, kaip galima būtų motyvuoti vyresnius žmones, kuriuos sunkiau paveikti, pakeisti savo įpročius ir gyvenimo būdą. Duomenys apie labai senus žmones turi būti įtraukti į statistiką ir naudojami moksliniuose tyrimuose. Su tokių mokslinių tyrimų rezultatais turi būti supažindinami tie asmenys, kurie dirba su labais senais žmonėmis;

17.

ragina Europos Komisiją pratęsiant 2012-aisiais Europos metais vykdytą veiklą inicijuoti Europos merų paktą demografinių pokyčių klausimais, kuriuo vietos ir regionų valdžios institucijos būtų suburtos skatinti inovacijų, pažangios sveikatos apsaugos sistemos ir geresnės gyvenimo kokybės sprendimų sklaidą, bei teikti administracinę ir finansinę paramą šiam paktui;

18.

pažymi, kad nors pagrindinė atsakomybė už aktyvios vyresnių žmonių gyvensenos sklaidą tenka valstybėms narėms ir jų vietos bei regionų valdžios institucijoms, Europos Sąjunga gali priimti teisės aktus, kuriais nustatomas vidaus rinkos veikimas, šalinamos kliūtys, trukdančios laisvam asmenų judėjimui, skatinama laisvė teikti paslaugas, taip pat užtikrinama tinkama vartotojų apsauga. Ratifikuodama Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, ES prisiėmė naujus teisinius įsipareigojimus, kuriais siekia užtikrinti, kad asmenys su negalia ir sveikatos sutrikimų turintys vyresni žmonės galėtų naudotis teise į judėjimo laisvę ir, kaip visi piliečiai, visavertiškai dalyvauti ekonominiame ir socialiniame savo bendruomenės gyvenime. Tam ES turi imtis veiksmų siekiant užtikrinti suderintą atsaką ES, nacionaliniu ir vietos bei regionų lygmeniu. Be to, ES gali palengvinti tarpvalstybinį keitimąsi patirtimi ir skatinti negriežtąsias priemones, tokias kaip geros praktikos kodeksai, padedantys optimaliai įgyvendinti ES sutartyse įtvirtintas pagrindines laisves;

19.

pažymi, kad Europos Komisija planuoja pateikti pasiūlymą dėl Prieinamumo akto ir pabrėžia, kad visų pagrindinių prekių ir paslaugų prieinamumą visoje ES gali užtikrinti tik bendra ES teisinė sistema, kuria būtų sukurtos vienodos sąlygos visai pramonei, įskaitant MVĮ. Šis pasiūlymas turi būti proporcingas ir MVĮ neturėtų užkrauti papildomos biurokratinės naštos. Visoje ES taikytinų standartų nustatymas taip pat būtų naudingas teikiant paramą pramonei ir įtvirtinant veiksmingą bendrąją visoms amžiaus grupėms pritaikytų prekių ir paslaugų rinką. Teisės aktų vykdymą turėtų užtikrinti priežiūros sistema, taip pat turėtų būti rengiami nacionalinės, regioninės ir vietos valdžios institucijų veiksmų planai ir teikiama parama vietos subjektams bei MVĮ;

20.

primena, kad tinkama viešųjų pirkimų teisinė bazė yra labai svarbi visais lygmenimis – ES, nacionaliniu ir vietos, jei norima užtikrinti, kad dėl valstybės investicijų didėtų prieinamumas visiems. Prieinamumo reikalavimas taip pat turėtų būti privaloma sąlyga norint gauti ES finansavimą (struktūrinių fondų, projektų ar mokslinių tyrimų finansavimą), o kad mažiau išsivystę regionai įstengtų atitikti ES teisės aktų reikalavimus ir standartus, jiems būtina skirti paramą. Siekiant plėsti prieinamumą svarstytinos ir finansinės paskatos, visų pirma tokios kaip galimybė valdžios institucijoms atnaujinti esamus pastatus ir būstus, kartu remiant investicijas į novatoriškus sprendimus;

21.

pabrėžia, kad įgyvendinant pagrindines teisines priemones kartu būtina ugdyti sąmoningumą, kad būtų išvengta atotrūkio nuo tikrovės. Žinia turi pasiekti ne tik vietos ir regionų valdžios institucijas, bet ir gamintojus, tiekėjus, paslaugų teikėjus ir plačiąją visuomenę. Siekiant plėsti ir užtikrinti prieinamumą itin svarbi yra švietimo ir mokymo politika: inžinierių, architektų, žiniatinklio dizainerių, statybininkų, miestų planuotojų (ir kitų specialistų) tinkamas mokymas, kad jie gebėtų užtikrinti prieigą visose srityse ir kurti universalaus dizaino projektus, yra esminė sąlyga;

22.

primena, kad visą gyvenimą trunkantis mokymasis ir savanoriška veikla yra pagrindiniai aktyvią ir sveiką vyresnių žmonių gyvenseną lemiantys veiksniai. Suaugusiųjų švietimas ir vyresnių žmonių savanorystė turėtų būti remiama ES, nacionaliniu ir vietos lygmenimis, siekiant padėti pratęsti darbingą asmens amžių ir savarankišką gyvenimą bei skatinti pensinio amžiaus žmonių aktyvumą;

23.

todėl rekomenduoja vyresnių žmonių aktyvumui ir kartų solidarumui skirtų 2012-ųjų Europos metų bei EIP tikslus įtraukti į visų atitinkamų būsimų ES finansavimo priemonių biudžetą, įskaitant struktūrinius fondus, ir supaprastinti vietos ir regionų subjektams taikomas paraiškų teikimo procedūras; džiaugiasi Europos kartų solidarumo diena, kuri ypač reikšminga 2012-aisiais Europos metais ir kuri skatina keleto kartų – moksleivių ir vyresnių asmenų – projektus ir tokiu būdu yra svarus indėlis į kartų dialogą;

24.

palankiai vertina numatomą Žinių ir inovacijų bendrijos (ŽIB) įkūrimą 2014 m., kuri rūpinsis sveiką ir aktyvią vyresnių žmonių gyvenseną skatinančiomis inovacijomis, o Europos inovacijų ir technologijos institutui (angl. ETI) rekomenduoja padaryti viską, kad įgyvendinant ŽIB uždavinius būtų užtikrintas vietos ir regionų valdžios institucijų ir vietos bei regionų subjektų dalyvavimas;

25.

Europos Komisijai rekomenduoja numatyti daug aktyvesnį vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą vertinant įvairių aktyvią ir sveiką vyresnių žmonių gyvenseną skatinančių iniciatyvų socialinį poveikį ES lygmeniu, siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai įvertintas poveikis vyresnių moterų ir vyrų gyvenimui savo bendruomenėse;

26.

primena, kad aktyvi ir sveika vyresnių žmonių gyvensena yra strategijos „Europa 2020“ pagrindinis tikslas, kuriuo vadovaujamasi įgyvendinant ne vieną pavyzdinę iniciatyvą (Nauji gebėjimai naujoms darbo vietoms, Kovos su skurdu platforma, Skaitmeninė darbotvarkė) ir platų spektrą ES finansavimo priemonių, kuriomis gali pasinaudoti vietos ir regionų valdžios institucijos, kaip nurodyta Regionų komiteto, Europos Komisijos ir Europos vyresnių žmonių platformos (angl. AGE Platform) bendrai išleistoje brošiūroje „Kaip skatinti vyresnių žmonių aktyvumą Europoje – ES parama vietos ir regionų subjektams“, kuri buvo išleista 2011 m. rugsėjį, pažymint 2012-uosius Europos metus (3);

27.

todėl daro išvadą, kad neturėtų kilti jokių klausimų dėl siūlomų iniciatyvų atitikties ES sutartyse įtvirtintam subsidiarumo ir proporcingumo principui;

28.

primena, jog prognozuojama, kad iki 2060 m. visose 27 ES šalyse jaunų žmonių sumažės 9 proc. (4), o darbingo amžiaus žmonių (15–64 m.) – 15 proc. Be to, numatoma, kad vyresnių žmonių skaičius išaugs net 79 proc. Šiuos demografinius pokyčius lemia įvairūs reiškiniai, pavyzdžiui, vaisingumo sumažėjimas, gyvenimo trukmės ilgėjimas, bendra grynoji migracija ir demografinio sprogimo kartos žmonių senėjimas. Akivaizdu, kad šios demografinės tendencijos turės didelį poveikį ekonominei, socialinei politikai bei biudžetui nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis. Iš tiesų RK atliktame vyresnių žmonių aktyvumo tyrime (5) šis poveikis gana gerai paaiškintas; jame nurodoma, kad darbo pasiūla ir užimtumas mažės – tai taps išbandymu ekonomikos augimo požiūriu, kartu didės vyresniems žmonėms skirtų paslaugų paklausa. Be to, greičiausiai reikės didinti valstybės išlaidas, kad vyresniems gyventojams būtų teikiamos kokybiškos paslaugos, kartu reikės finansuoti sveikatos priežiūros ir pensijų sistemas, kuriose dalyvaujančių žmonių skaičius didėja. Daugelio vietos ir regionų valdžios institucijų biudžetai drastiškai apriboti, tad joms jau dabar yra itin sudėtinga teikti tinkamos kokybės dinamiškas ir šiuolaikiškas socialines paslaugas;

29.

pabrėžia, kad egzistuoja didžiuliai skirtumai tarp šalių ir regionų vyrų ir moterų gyvenimo trukmės, sveiko gyvenimo trukmės rodiklių, amžiaus medianos ir senėjimo indekso požiūriu. Gyventojų senėjimas prognozuojamas beveik visuose regionuose, kurių yra 281, 27 ES valstybėse narėse, ir tik septyniuose regionuose amžiaus mediana iki 2030 m. nepadidės: Vienos regione Austrijoje, Hamburgo ir Tryro regionuose Vokietijoje, Graikijos Sterea Elados ir Peloponisos regionuose ir Vest Midlando bei Šiaurės Rytų Škotijos regionuose Jungtinėje Karalystėje (6). 2008 m. skirtingų regionų senėjimo indeksų skirtumas buvo trigubas (nuo 9,1 % iki 26,8 %). 2030 m. tas skirtumas bus kone keturgubas (nuo 10,4 % iki 37,3 %) (7). Tai reiškia, kad demografinio senėjimo požiūriu regionai nėra visiškai vienodi, ir kai kurios vietos ir regionų valdžios institucijos, patiriančios dar ir ekonominės krizės poveikį, dėl šių procesų pateks į daug sunkesnę padėtį nei kitos;

30.

taip pat pabrėžia, kad egzistuoja didžiuliai skirtumai tarp šalių ir regionų valstybės skolos požiūriu ir kai kurios valstybės susiduria su būtinybe taikyti negailestingas biudžeto karpymo priemones, dėl kurių jos gali neturėti galimybės pasinaudoti ES struktūrinių fondų finansavimu arba senėjimo problemoms spręsti skirtų bendrų programų ištekliais;

31.

primena, kad Nuomonėje dėl adekvačios, tvarios ir saugios Europos pensijų sistemos (8) pažymima, jog vietos ir regionų valdžios institucijos išliks didžiausiu darbdaviu viešajame sektoriuje, taigi valstybinės pensijos ir toliau sudarys pensijų sistemos pagrindą. Tačiau pensijas vis labiau veiks biudžeto priemonės ir reformos. Todėl norint, kad visos vyresnės moterys ir vyrai gautų adekvačias pajamas, įskaitant pagalbą ir nepiniginę pagalbą (globos paslaugas), reikėtų atsižvelgti į vietos ir regionų valdžios institucijų pajėgumą atsverti šį poveikį. Regionų komitetas siūlo makroekonomikos priežiūrą papildyti socialiniu matmeniu, kaip būdą šiems padariniams įveikti;

32.

nuomonėje „Orus senėjimas informacinėje visuomenėje“ (9) pažymėjo, kad IRT paslaugomis, jas tinkamai pritaikius prie vyresnių žmonių poreikių, galima padidinti socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų našumą, ir primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų dalyvauti nacionaliniuose ir ES moksliniuose IRT sprendimų, skirtų vyresniems žmonėms, tyrimuose, nes jos dažnai pirmos ir pasinaudoja jų rezultatais;

33.

vis dėlto primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijos negali pačios remti aktyvios ir sveikos vyresnių žmonių gyvensenos iniciatyvų. Kad užsitikrintų sėkmę, joms reikia palankios teisinės, finansinės ir struktūrinės aplinkos, o kad tokią aplinką turėtume, reikia imtis veiksmų nacionaliniu ir ES lygmeniu. Pavyzdžiui, norint pasinaudoti IRT iniciatyvomis naujovėms ir pažangiai sveikatos priežiūrai įgyvendinti, kad gerėtų gyvenimo kokybė visuose ES regionuose, negalima išsiversti be struktūrinių investicijų ES ir nacionaliniu lygmeniu, kad būtų plečiama plačiajuosčio ryšio prieiga, taip pat būtina ES teisės aktais suderinti prieigos kriterijus ir sąveikumo standartus;

34.

pabrėžia, kad dėl didėjančio skaičiaus struktūrinių fondų finansavimo prašantiesiems privalomų sąlygų, apskaitos, finansinių ir audito procedūrų, projektuose vis dažniau dėmesys sutelkiamas į rezultatus, kuriuos galima kiekybiškai įvertinti, o ne į novatoriškesnę ir rizikingesnę veiklą, kurios faktinis teigiamas poveikis būtų juntamas vėliau ir kurios rezultatus kiekybiškai įvertinti yra sunkiau. Praktikoje socialinių inovacijų srityje šiuo metu patiriama sunkumų, kurie dažniau būna susiję su nesuderinamomis audito arba reglamentavimo kultūromis. Iš tiesų, šis klausimas nėra susijęs vien tik su struktūrinių fondų lėšų naudojimu – su šia problema susiduriama įgyvendinant ir daugelį kitų ES ir nacionalinių finansavimo priemonių;

35.

vis dėlto pripažįsta, kad būtina keisti struktūrinių fondų lėšų panaudojimo tvarką, kad būtų galima įtraukti faktiniais įrodymais grindžiamas sąlygas, kad nebūtų nuvertinamos pastangos didinti papildomą ES fondų šioje srityje sukuriamą vertę ir veiksmingumą. Danija ir Švedija yra įdiegusios tokias įrodymais grindžiamas procedūras, skirtas vertinti įgyvendinimo rezultatus pagal tam tikrus sutartus rodiklius; apdorota informacija grįžta atgal į stebėsenos sistemą, kad būtų nuolat gerinama teikiamų paslaugų, kurioms skiriamas finansavimas, kokybė ir ekonominis efektyvumas. Didžiosios Britanijos vyriausybė neseniai įdiegė socialinio poveikio obligacijas, kuriomis siekia pritraukti „naujų investicijų sutartims, kuriose daugiausia dėmesio skiriama rezultatams ir kurios yra naudingos žmonėms ir jų bendruomenėms, įgyvendinti. Socialinio poveikio obligacijos sudaro galimybę intervencines priemones, kurias įgyvendina patikimi paslaugų teikėjai, finansuoti privačiomis investicijomis. Finansinę grąžą investuotojai iš viešojo sektoriaus gauna tik tada, jei pagerėja socialinio pobūdžio rezultatai. Jei rezultatai nepagerėja, investuotojai savo investicijų neatgauna“ (10).

36.

pažymi, kad šalys, kuriose įdiegti aukšti pastatų, transporto ir IRT prieinamumo standartai, iš kitų šalių išsiskiria didžiausiu vyresnių moterų ir vyrų užimtumo lygiu ir geriausiais sveiko gyvenimo trukmės rodikliais. Šiose šalyse didžiausias ir moterų bei neįgalių asmenų užimtumo lygis, o pagal lyčių lygybės rodiklius (vyrų ir moterų pajamų ir pensijų skirtumai ir kt.) jos taip pat pirmauja. Tai įrodymas, kad aktyvios pastangos kurti visoms amžiaus grupėms palankią vietos aplinką nekenkia ekonomikai – priešingai: nauda visam ūkiui ir visuomenei akivaizdi. Tokia aplinka visiems palengvina gyvenimą ir skatina moterų, vyresnių darbuotojų ir asmenų su negalia dalyvavimą darbo rinkoje, taip pat aktyvų ir turiningą į pensiją išėjusių asmenų dalyvavimą savo bendruomenių gyvenime. Tokioje aplinkoje geriau jaučiasi ir neoficialūs slaugytojai, nes gali lengviau suderinti darbą ir priežiūros pareigas;

37.

palankiai vertina tai, kad Pasaulio sveikatos organizacijos visoms amžių grupėms palankių miestų programoje visoje ES jau dalyvauja šimtai vietos ir regionų valdžios institucijų, o keletas valstybių narių parengė nacionalines programas, skirtas remti vietos ir regionų valdžios institucijas, norinčias prisijungti prie PSO visoms amžių grupėms palankių miestų tinklo;

38.

atsižvelgdamas į didėjantį Alzheimerio liga ir kitų formų demencija sergančių vyresnių žmonių skaičių, palankiai vertina kai kurių vietos ir regionų valdžios institucijų iniciatyvą kurti Alzheimerio liga sergantiesiems palankią aplinką ir skatinti demencija sergančių vyresnių žmonių ir jų neoficialių slaugytojų įtrauktį į bendruomenės gyvenimą;

39.

pabrėžia, kad visiems tinkamos aplinkos, t.y. tokios aplinkos, kurioje ir vyresni žmonės su negalia, ir vyresni asmenys, kurių galimybės veikti yra ribotos, gali ilgiau išlikti savarankiški, puoselėjimas, kaip įrodė patirtis, nėra nuostolingas. Švedijos pastarųjų 15 metų patirtis rodo, jog pagalbos poreikis nuolat mažėjo – to negalima paaiškinti gyventojų sveikatos gerėjimu, nes nėra jokių įrodymų, kad šiuo laikotarpiu vyresnių žmonių sveikata vis gerėjo. Pats įtikinamiausias paaiškinimas, kodėl vyresniems žmonėms Švedijoje vis rečiau prireikia priežiūros, yra tas, kad pagerėjo būsto ir transporto prieinamumas, žmonės turi daugiau galimybių naudotis kompensacine technika – visa tai leidžia vyresniems žmonėms išsiversti be pagalbos. Verta pažymėti, kad Švedija išsiskiria iš visų ES valstybių narių geriausiais vyresnių darbuotojų, taip pat vyresnių moterų užimtumo rodikliais;

40.

tačiau pabrėžia, kad nors vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį kaip prekių ir paslaugų pirkėjos, visų pirma organizuodamos viešuosius pirkimus, ir gali veikti kaip teigiamą požiūrį į senėjimą propaguojantis politinis veiksnys, dar reikia išspręsti esamų ir naujų rinkų, kuriose gali būti diegiami novatoriški vyresnių žmonių aktyvumui palankūs sprendimai, fragmentacijos problemą. Kitaip tariant, reikia siekti, kad vyresnių žmonių ekonomikos rinka iš tikrųjų būtų viena bendra ir atitiktų tiek viešųjų konkursų dalyvių, tiek ir vartotojų lūkesčius ir galimybes. Rengiamu Prieinamumo aktu bus siekiama spręsti problemas, susijusias su kliūtimis, kurios trukdo sukurti ES rinką, kurioje būtų galima lengviau modeliuoti vietos ir regionų lygmens novatoriškus sprendimus ir juos diegti platesniu mastu, kituose ES regionuose. MVĮ dažnai yra naujovių diegimo priešakyje, jos geriau pažįsta vietos rinką. Jos neretai teikia individualiems poreikiams pritaikytas paslaugas ir prisiderina prie savo klientų reikmių. Mažoms ir vidutinėms įmonėms būtų naudinga turėti aiškias taisykles ir standartus, kurių laikydamosi jos užsitikrintų galimybę veikti bendroje ES rinkoje, o paprastesnė sąveika su kitais prekių tiekėjais ir paslaugų teikėjais leistų siekti optimalių rezultatų;

41.

daro išvadą, kad prieinamos ir palankios vietos aplinkos užtikrinimas vadovaujantis principu „tinkamas visiems“ leis ilginti vyresnių darbuotojų ir moterų darbingą amžių ir mažinti vyresniems žmonėms (kurių skaičius sparčiai didėja) reikalingos priežiūros ir pagalbos paklausą. RK yra įsitikinęs, kad ES veiksmai, skirti aktyviai ir sveikai vyresnių žmonių gyvensenai ir kartų solidarumui paremti, paskatins inovacijas ir didins augimo potencialą visoje ES, o viešojo ir privataus sektoriaus subjektams vietos, nacionaliniu ir ES lygmenimis leis gauti ekonominės naudos;

42.

pritaria pirmininkaujančios Danijos požiūriui į senėjimą ir pabrėžia, kad norint visuomenės senėjimo problemas spręsti pasitelkiant socialines inovacijas, nepaprastai svarbu, kad ES pavyktų sukurti bendrą sistemą, kuri ateityje leistų realizuoti visą socialinių inovacijų potencialą. Bendra ES socialinių inovacijų sistema tikrai padėtų socialiniams novatoriams visoje Europoje veikti, gauti finansavimą, užmegzti ryšius ir plėsti savo veiklos mastą.

27.7.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 225/52

—

reikalauja, kad energijos vartojimo efektyvumas būtų svarbi ir neatskiriama energetikos politikos dalis ir kad energetikos politikos tikslų hierarchijoje jam būtų skiriama pakankamai aukšta vieta,

—

pritaria tam, kad būsimose ES finansavimo programose energijos vartojimo efektyvumui ir taupymui skirtos finansinės paramos priemonės būtų geriau grupuojamos,

—

ragina imtis veiksmingesnių priemonių žmonių elgsenai ir energijos vartojimo įpročiams paveikti ir siūlo tuo tikslu derinti „botago ir pyrago“ principu grindžiamas priemones – atsižvelgti į ekonominę padėtį, bet kartu, kai reikia, griežčiau taikyti privalomus reikalavimus,

—

pripažįsta, kad dabartinėje politikoje daugiausia dėmesio skiriama miestams, taip siekiant įgyvendinti dabartinius politikos tikslus, bet pabrėžia, kad ne mažiau svarbu nuodugniau ir darniau spręsti kaimo vietovėms kylančius uždavinius ir pasinaudoti jų turimomis galimybėmis energijos vartojimo ir gamybos srityse,

—

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas dalytis geriausia energijos vartojimo efektyvumo ir taupymo praktika ir skatinti energetinį nepriklausomumą – planuoti ir išbandyti paslaugas, kurioms teikti reikia minimalių energijos sąnaudų.

Pranešėjas

Brian MEANEY (IE/EA), Klero grafystės tarybos ir Vidurio Rytų regiono administracijos narys

Pamatinis dokumentas

2012 m. sausio 12 d. ES Tarybai pirmininkaujančios Danijos prašymas pateikti nuomonę

—

ES kaimo vietovėse naudojami taršesni energijos šaltiniai negu miestuose, todėl reikėtų ypač skatinti vietoj labai taršaus iškastinio kuro kaip pereinamąjį sprendimą naudoti mažiau taršų iškastinį kurą, o po to, visų pirma, atsinaujinančiuosius energijos išteklius;

—

nors kaimo vietovės vystosi vis sparčiau, jų ekonomikos išsivystymo lygis vis dar atsilieka nuo ES vidurkio, ypač palyginti su miestais. Šis atotrūkis tarp kaimo ir miesto ypač akivaizdus Rytų ir Vidurio Europoje, ir kelia susirūpinimą, juolab, kad 2000–2007 m. dėl sparčios didelių miestų ir sostinių plėtros šis atotrūkis dar padidėjo;

—

finansinėmis priemonėmis (ELENA ir kt.) ir Europos energijos vartojimo efektyvumo fondų (EVEF) lėšomis ir kt.,

—

dabartinio finansavimo laikotarpio patirtis rodo, kad dėl įvairių priežasčių energijos vartojimo efektyvumui skirtos struktūrinių fondų lėšos negali būti pilnai išnaudotos. Todėl įgyvendinant 2014–2020 m. finansinę programą, kurioje energijos vartojimo efektyvumui numatyta dar didesnė lėšų dalis, būtina vietos ir regionų valdžios institucijoms sudaryti geresnes galimybes gauti šių lėšų.

a)

reikalauja, kad energijos vartojimo efektyvumas būtų svarbi ir neatskiriama energetikos politikos dalis ir kad energetikos politikos tikslų hierarchijoje jam būtų skiriama pakankamai aukšta vieta;

b)

pritaria tam, kad būsimose ES finansavimo programose energijos vartojimo efektyvumui ir taupymui skirtos finansinės paramos priemonės būtų geriau grupuojamos;

c)

ragina imtis veiksmingesnių priemonių žmonių elgsenai ir energijos vartojimo įpročiams paveikti ir siūlo tuo tikslu derinti „botago ir pyrago“ principu grindžiamas priemones – atsižvelgti į ekonominę padėtį, bet kartu, kai reikia, griežčiau taikyti privalomus reikalavimus;

d)

pripažįsta, kad dabartinėje politikoje daugiausia dėmesio skiriama miestams, taip siekiant įgyvendinti dabartinius politikos tikslus, bet pabrėžia, kad ne mažiau svarbu nuodugniau ir darniau spręsti kaimo vietovėms kylančius uždavinius ir pasinaudoti jų turimomis galimybėmis energijos vartojimo ir gamybos srityse;

e)

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas dalytis geriausia energijos vartojimo efektyvumo ir taupymo praktika ir skatinti energetinį nepriklausomumą – planuoti ir išbandyti paslaugas, kurioms teikti reikia minimalių energijos sąnaudų.

27.7.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 225/58

—

prašo būsimai sanglaudos politikai (2014-2020 m.) skirti ambicingą biudžetą, kad būtų galima įgyvendinti Sutarties ir strategijos „Europa 2020“ plataus užmojo tikslus; taip pat prašo vertinti išsivystymo lygį ir išteklių paskirstymą ne tik pagal BVP, bet ir kitus kriterijus,

—

pritaria Komisijos pasiūlytai struktūrai, t.y. dviejų svarbių tikslų nustatymui, tolesniam ESF laikymui sanglaudos politikos priemone, „pereinamojo laikotarpio regionų“ kategorijos sukūrimui ir apsauginio tinklo sukūrimui tiems regionams, kurie nustoja gauti visą konvergencijai skiriamą paramą,

—

prašo numatyti lankstesnį struktūrinių fondų lėšų paskirstymą, realiau tenkinantį teritorijų poreikius, tiesiogiai dalyvaujant vietos ir regionų valdžios institucijoms; šis lankstumas turėtų būti taikomas ir išteklių paskirstymui tarp ERPF ir ESF ir išteklių, numatytų kai kuriems teminiams strategijos „Europa 2020“ tikslams; šiuo požiūriu prašo žemiausias ribas, nustatytas konkrečiuose reglamentuose, ženkliai sumažinti arba padaryti lankstesnes,

—

pritaria bendros strateginės programos, apimančios visus regionams skirtus išteklius, kuri sudarys galimybes geriau koordinuoti lėšų paskirstymą su EŽŪFKP ir EJRŽF, struktūriniam požiūriui; taip pat pageidauja, kad būtų labiau atsižvelgiama į teritorinės sanglaudos principą įgyvendinant įgyvendinti integruotas teritorines investicijas, miestams skirtus veiksmus, bendrus veiksmų planus, tačiau pageidautų, kad daugiau dėmesio būtų skiriama pramonės pereinamojo laikotarpio regionams arba regionams, turintiems demografinių trūkumų,

—

prašo sudaryti galimybę skatinti rengti keleto fondų finansuojamas programas (ERPF, ESF, Sanglaudos fondo, EŽŪFKP, EJRŽF) ir šiuo tikslu prašo Europos Komisijos imtis visų priemonių, kad tokios programos būtų rengiamos ir įgyvendinamos laikantis proporcingumo principo,

—

nepritaria makroekonominėms sąlygoms ir veiklos lėšų rezervo sukūrimui, kadangi, jo nuomone, tai prieštarauja pagrindiniam sanglaudos politikos tikslui; priešingai, pritaria pasiūlymui sukurti lankstumo rezervą, kuris būtų sudarytas iš automatinio įsipareigojimų panaikinimo gautų išteklių ir kuris būtų skirtas finansuoti eksperimentines iniciatyvas; taip pat pritaria nuosaikesnėms ex ante sąlygoms, kurios yra veikiau prevencinės nei baudžiamosios,

—

reikalauja iš tikrųjų supaprastinti valdymo taisykles, ypač susijusias su kontrolės ir audito institucijomis, pajamas generuojančia veikla ir vienodo dydžio sąnaudomis.

Catiuscia MARINI (IT / ESP), Umbrijos regiono pirmininkė

Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui, kurių veiklos gairės pateiktos Bendroje strateginėje programoje, bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui ir Sanglaudos fondui taikytinos bendrosios nuostatos, ir panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1083/2006

COM(2011) 615 final

1.

primena, kad Europos Sąjunga privalo turėti tokios apimties biudžetą, kuris leistų jai užtikrinti veiksmingą sanglaudos politiką ir pasiekti strategijoje „2020“ užsibrėžtus plataus užmojo tikslus;

2.

prašo kiekvienai regionų kategorijai išlaikyti bent jau tokį patį Sąjungos pagalbos lygį, koks numatytas dabartiniu programavimo laikotarpiu;

3.

pabrėžia, kad dėl plataus masto dabartinės ekonomikos, finansų ir socialinės krizės Europos lygmeniu nusistovėjęs nepakankamas užimtumo lygis, kuris smarkiai, nors ir skirtingaiveikia visus ES regionus. Esant tokiai padėčiai struktūriniai fondai yra pagrindinis finansavimo šaltinis, reikalingas minėtai krizei įveikti ir ES regionų vystymuisi paremti;

4.

prašo Komisijos įgyvendinti ryžtingas iniciatyvas siekiant mažinti finansavimo panaudojimo sunkumus, su kuriais susiduria kai kurios valstybės narės, ir šiuo tikslu gerinti Europos Sąjungos lėšų valdymą, visų pirma supaprastinti valdymo ir kontrolės sistemas ir diegti jose naujoves bei skatinti į rezultatus orientuotus veiksmus;

5.

mano, kad ekonomikos ir finansų krizė dar labiau sustiprina būtinumą laiku taikyti ne tik palyginamus BVP skaičius, bet ir papildomus rodiklius, kad būtų galima kuo tiksliau įvertinti realų Europos regionų vystymosi lygį ir taip užtikrinti labiau subalansuotą išteklių paskirstymą valstybėms narėms (1);

6.

mano, kad skirstant išteklius reikia vienodai atsižvelgti į valstybių narių, kurioms būdingi ryškūs ekonomikos vidaus skirtumai, ypatumus; ypač nerimauja dėl Bendrai žemės ūkio politikai (BŽŪP) skirtų išteklių paskirstymo remiantis daugiamete finansine programa kriterijaus, kadangi jį taikant deramai neatsižvelgiama į socialinius, ekonominius ir struktūrinius skirtumus.

7.

pritaria dviejų svarbių tikslų nustatymui, („investicijų į ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą“ ir „Europos teritorinio bendradarbiavimo“), kurie padeda supaprastinti sanglaudos politikos struktūrą;

8.

pritaria „pereinamojo laikotarpio regionų“ kategorijos sukūrimui. Šios kategorijos regionai turės būti iš esmės finansuojami regionų ir valstybių narių, kurios nebefinansuojamos pagal konvergencijos tikslą ir Sanglaudos fondo lėšomis, ištekliais, nemažinant paramos kitoms dviems regionų kategorijoms ir taip pat pritaria siūlomam apsauginiam tinklui tiems regionams, kurie nustoja gauti visą konvergencijai skiriamą paramą. Tai sudarys galimybę geriau paremti regionus, kurie netrukus nebebus priskiriami konvergencijos tikslui, ir tuos regionus, kurių BVP vienam gyventojui sudaro 75–90 proc. ES vidurkio. Ši nauja kategorija sudarys galimybę pritaikyti ES paramą atsižvelgiant į skirtingą regionų išsivystymo lygį ir sušvelninti šiuo programavimo laikotarpiu nustatytų ribų daromą poveikį; ši nuostata turėtų būti taikoma visiems bendros strateginės programos fondams;

9.

pabrėžia, kad priemonės, susijusios su regioninės pagalbos gairėmis 2014–2020 m. laikotarpiui taip pat turi atitikti būsimos sanglaudos politikos struktūrą, o nustatant remtinas teritorijas būtina išvengti prieštaravimų tarp sanglaudos politikos ir konkurencijos teisės;

10.

teigiamai vertina sprendimą ESF ir toliau laikyti sanglaudos politikos priemone, kuri yra labai svarbi siekiant skatinti užimtumą, tobulinti asmenų įgytus įgūdžius, taip pat stiprinti socialinę įtrauktį;

11.

visgi, vadovaujantis subsidiarumo principu, reikalauja regionų ir kompetentingoms vietos valdžios institucijoms suteikti teisę nustatyti investavimo prioritetus ir paskirstyti struktūrinių fondų lėšas ERPF ir ESF;

12.

reikalauja, kad atsižvelgiant į daugiapakopio valdymo principą ir nacionalinį kompetencijos sričių padalijimą visose valstybėse narėse vietos ir regionų valdžios institucijos būtų įtrauktos į įvairių strateginių dokumentų - Bendros strateginės programos, ypač partnerystės sutarčių - rengimo, derybų, įgyvendinimo ir persvarstymo procesą; vietos, regionų ir nacionalinių valdžios institucijų teritoriniai paktai taip pat turėtų būti viena iš galimybių nacionalinėms vyriausybėms įteisinti partnerystės susitarimus;

13.

mano, kad neteisinga įgyvendinant partnerystės principą regionų ir vietos valdžios institucijas prilyginti ekonominiams ir socialiniams partneriams, kadangi šios institucijos atstovauja savo valdomų bendruomenių bendriems interesams ir užtikrina bendrą valdymą, atsižvelgiant į valstybių narių institucinę struktūrą, ir sanglaudos politikos projektų bendrą finansavimą;

14.

dar kartą pabrėžia, kad remia Europos bendro finansavimo principą, kuriuo užtikrinama vietos ir regionų dalyvių atsakomybė;

15.

PVM turėtų būti tinkamas finansuoti, jeigu jis nėra grąžintinas;

16.

mano, kad būtina skirti pilietinės visuomenės suinteresuotuosius subjektus nuo viešojo sektoriaus partnerių. Kompetentingos vietos ir regionų valdžios institucijos arba jų atstovai turėtų dalyvauti derybose ne tik dėl regiono, bet ir dėl valstybės narės lygmens partnerystės sutarties arba susitarimo;

17.

pabrėžia paramos telkimo pagal temas principą, atsižvelgiant į svarbiausius strategijos „Europa 2020“ tikslus ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 174 straipsnyje nurodytus tikslus, kurie apibrėžti svarbiose ES srityse, tačiau nerimauja, kad trūksta lankstumo pasirenkant teminius tikslus, kurie turėtų būti apibrėžti remiantis teritorine analize;

18.

todėl prašo užtikrinti realų lankstumą visiems Bendros strateginės programos fondams, kad kiekviena valdymo institucija turėtų kuo didesnę pasirinkimo laisvę nustatydama teminius tikslus, į kuriuos bus sutelkti ištekliai; taip pat prašo žemiausias ribas, nustatytas konkrečiuose reglamentuose, ženkliai sumažinti arba padaryti lankstesnes;

19.

pritaria geresnei bendrai valdomų Europos fondų integracijai ir palankiai vertina tai, kad ERPF ir EJRŽF fondai įtraukti į Bendrą strateginę programą išsaugant kiekvieno jų ypatumus;

20.

laikosi nuomonės, kad Bendrą strateginę programą turėtų tvirtinti Parlamentas ir Taryba, ir tvirtina, kad šis dokumentas turėtų būti priimtas kuo aktyviau dalyvaujant Europos Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms, todėl pritaria pasiūlymui Bendrą strateginę programą pateikti kaip bendrojo reglamento priedą;

21.

mano, kad Bendroje strateginėje programoje numatyti mechanizmai turi būti pakankamai lankstūs, kad būtų galima užtikrinti veiksmingą sąsają su regionų ir vietos vystymosi politika;

22.

mano, kad Bendra strateginė programa pirmiausia turėtų padėti taikyti teritorinį principą „iš apačios į viršų“ ir integruoti finansavimą. Bendros strateginės programos rekomendacijos neturėtų būti pernelyg kategoriškos, kad būtų galima pakankamai lanksčiai pasirinkti priemones, kuriomis būtų galima pasiekti struktūrinių ir sanglaudos fondų reglamentuose nustatytus teminius tikslus ir investavimo prioritetus;

23.

pabrėžia, kad bendroje strateginėje programoje turėtų būtų tinkamai susieti Bendrojo reglamento 9 straipsnyje nurodyti teminiai tikslai ir prioritetinės investicijos, išvardytos reglamentuose dėl ERPF, ESF, SF, EŽŪFKP ir EJRŽF, taip užtikrinant teisinį tikrumą, kad tikslai derėtų tarpusavyje, kartu išvengiant bet kokio jų atotrūkio ir dubliavimosi, kad ne tik keleto fondų bet ir daugiateminiai prioritetiniai projektai būtų įgyvendinami integruotai ir sklandžiai;

24.

prašo, atsižvelgiant į atitinkamas institucines sistemas, sudaryti galimybę kompetentingoms regionų ir vietos valdžios institucijoms aktyviai dalyvauti rengiant partnerystės sutartis, dėl jų derantis, jas įgyvendinant ir keičiant, kadangi šios institucijos finansuoja ir valdo sanglaudos politiką (13 straipsnis 2 dalis);

25.

ypač prašo, atsižvelgiant į atitinkamas institucines sistemas, užtikrinti tiesioginį kompetentingų regionų ir vietos valdžios institucijų dalyvavimą apibrėžiant sutarties vidaus sąlygas ir su jomis susijusias sankcijas (14 straipsnis);

26.

nerimauja dėl galimo vėlavimo, kadangi partnerystės sutartis ir veiksmų programas būtina pateikti vienu metu, todėl prašo nustatyti reikalavimą veiksmų programas pateikti po šešių mėnesių nuo partnerystės sutarties pateikimo (13 straipsnio 4 dalis);

27.

rekomenduoja, atsižvelgiant į atitinkamas institucines sistemas, aktyviai įtraukti regionų ir vietos bendruomenes į Europos fondų valdymą ir primygtinai ragina įgyvendinti keleto fondų finansuojamas programas;

28.

pažymi, kad geriau suderinus su įvairių fondų įgyvendinimu susijusias bendras nuostatas, būtų paskatinta jų integracija ir padidintas jų veiksmų veiksmingumas ir poveikis bei sumažinta administracinė našta galutiniams paramos gavėjams;

29.

prašo Komisijos atlikti šiuo metu įgyvendinamų makroregioninių strategijų veikimo, poveikio ir papildomos naudos vertinimą;

30.

ryžtingai nepritaria pasiūlymams, kuriais siekiama susieti sanglaudos politiką ir Stabilumo ir augimo paktą (makroekonominės sąlygos). Regionų komitetas mano, kad makroekonominių sąlygų ir sanglaudos politikos tikslai skiriasi;

31.

todėl mano, kad regionų valdžios institucijos negali nukentėti dėl to, kad kai kurios valstybės narės nesilaiko savo įsipareigojimų, visų pirma susijusių su valstybių narių valdžios sektoriaus deficitu (21 straipsnis);

32.

pritaria ex ante sąlygų principui, siekiant žtikrinti, jog būtų numatytos išankstinės sąlygos, būtinos veiksmingoms investicijoms, remiantis ankstesnės patirties vertinimu. Svarbu, kad bus vengiama įsipareigojimų, kurie nepriklauso sanglaudos politikai, ir papildomos administracinės naštos;

33.

visgi baiminasi, kad sąlygos, siejamos su trečiąja šalimi (pvz., neteisingas ES direktyvų perkėlimas), gali turėti neigiamos įtakos programų ir projektų rengimui ir įgyvendinimui regionų ir vietos lygmenimis, todėl RK mano, kad ex ante sąlygos turi būti nustatytos tik srityse, kurios tiesiogiai susijusios su sanglaudos politikos įgyvendinimu;

34.

todėl prašo Komisijos užtikrinti, kad dėl šių ex ante sąlygų nebūtų sustabdomi jokie mokėjimai arba atliekamos finansinės pataisos, išskyrus sąlygas, kurias valstybė narė yra įsipareigojusi vykdyti;

35.

išreiškia susirūpinimą dėl veiklos lėšų rezervo sudarymo, kadangi baiminasi, kad toks mechanizmas gali paskatinti nustatyti ypač mažus, taigi ir lengvai pasiekiamus, tikslus siekiant tokiu būdu pasinaudoti papildomu finansavimu; taip būtų skatinama įgyvendinti nedidelius projektus ir neskatinama diegti inovacijų; atkreipia dėmesį į Audito rūmų Nuomonę Nr. 7/2011, kurioje pažymėta, kad „veiklos rezultatų rezervas buvo sudarytas ir 2000–2006 m. laikotarpiu, bet šio sumanymo sėkmė buvo ribota, nes tik labai nedidėlė išlaidoms skirtų lėšų dalis buvo panaudota laikotarpio vidurio peržiūros metu ir nebuvo tinkamos programų įgyvendinimo pažangos vertinimo metodikos“;

36.

priešingai, pritaria pasiūlymui sukurti lankstumo rezervą, kuris būtų sudarytas iš automatinio įsipareigojimų panaikinimo gautų išteklių ir kuris būtų skirtas finansuoti eksperimentines pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo iniciatyvas arba jo lėšas panaudoti krizės atveju;

37.

pabrėžia, kad atliekant įgyvendinimo rezultatų peržiūrą nustatomi tarpiniai tikslai, kuriuos iki 2016-2018 m. reikia pasiekti kiekvienoje prioritetinėje srityje. Komitetas mano, kad reikėtų veikiau nustatyti mechanizmą, kuris visu programavimo laikotarpiu padėtų užtikrinti tikslų įgyvendinimo valdymą ir stebėseną, o ne juo remiantis atlikti su atitinkamomis prioritetinėmis kryptimis susijusias finansines pataisas, kai nepavyksta pasiekti tikslų, nustatytų remiantis galutine veiksmų programos įgyvendinimo ataskaita, kadangi nepavyksta tai padaryti galbūt dėl socialinių ir ekonominių aplinkybių ir dėl nacionalinės ir regionų valdžios institucijų daromų būtinų politikos pakeitimų;

38.

mano, kad nenaudinga šia nauja nuostata papildyti įvairias Komisijos pasiūlytas sąlygas (makroekonominės, ex ante ir ex post) ir ex ante, in itinere ir ex post vertinimo sistemas, taip pat kiekybinius tikslus ir rezultatų rodiklius; be to, norėtų, kad būtų užtikrinta glaudesnė sąsaja su 48, 49 ir 50 straipsniuose nurodytais vertinimo veiksmais;

39.

palankiai vertina pasiūlymą reikalauti, kad vadovaujančiosios institucijos sumokėtų paramos gavėjams išmokas jiems dar nepateikus Komisijai mokėjimo paraiškos, ir ragina užtikrinti lankstesnę avansu mokamų išmokų sistemą bei jas padidinti siekiant didesnio minėtų vadovaujančiųjų institucijų likvidumo;

40.

prašo tuo atveju, kai valstybė, kurią ištikusi gili finansų krizė, gauna Sąjungos paramą, sudaryti galimybę Komisijai iš dalies pakeisti partnerystės sutartį ir veiksmų programas pallaikant konstruktyvų dialogą su susijusiomis šalimis ir vietos valdžios institucijomis, todėl nori, kad Komisijos ekspertai įsipareigotų padėti nacionalinėms ir regionų valdžios institucijoms ir taip stiprinti jų gebėjimą veiksmingai valdyti ES lėšas;

41.

tvirtai pritaria, kad reikia skirti dėmesį integruotos miestų plėtros klausimui, ir ypač palankiai vertina Komisijos pasiūlymus dėl vietos plėtros veiksmų ir integruotų teritorinių investicijų, kurios turėtų būti svarbiausios įgyvendinimo priemonės kitą programavimo laikotarpį. Prašo išsamiau paaiškinti, kaip turi būti įgyvendinamos naujosios nuostatos;

42.

siekiant, kad būtų užtikrinta veiksminga integruota vietos plėtra, norėtų, kad šios nuostatos būtų taikomos ypatingą dėmesį skiriant tam tikroms sąlygoms, pavyzdžiui, įvairių fondų, visų pirma ERPF ir EŽŪFKP priemiesčių ir funkcinėse zonose, paramos koordinavimas, šių fondų integracija, projektų teritorijų nustatymas, nuoseklios strategijos parengimas ir kt.;

43.

labai palankiai vertina bendruomenės inicijuotas vietos plėtros paskatas, pagal kurias numatoma bendro finansavimo normą padidinti 10 proc., ir prašo tokią nuostatą taikyti ir integruotoms teritorinėms investicijoms; taip pat mano, kad dėl vietos veiklos grupių struktūros ir veikimo turi susitarti vadovaujančioji institucija ir vietos partneriai nacionaliniu lygiu;

44.

reikalauja peržiūrėti taisyklę, pagal kurią valdžios institucijoms negali priklausyti daugiau nei 49 proc. balsavimo teisių, tais atvejais, kai institucinės vietos plėtros partnerystės jau veikia;

45.

pabrėžia būtinybę vietos plėtrą traktuoti kaip holistinę koncepciją, pagal kurią galima įgyvendinti integruotas teritorines investicijas, miestams skirtus veiksmus, bendrus veiksmų planus;

46.

ragina skirti ypatingą dėmesį pramonės pereinamojo laikotarpio vietovėms ir didelių ir nuolatinių gamtinių arba demografinių trūkumų turinčioms vietovėms, dėl kurių jos atsilieka ekonominės ir teritorinės sanglaudos požiūriu, taip pat atokiausiems regionams (SESV 174 ir 349 straipsniai);

47.

yra sunerimęs dėl to, kad nenumatyta finansuoti išsivysčiusių regionų infrastruktūros, ypač IRT plačiajuosčio ryšio tinklų plėtros;

48.

reikalauja faktiškai supaprastinti fondų įgyvendinimo nuostatas, kad jas būtų lengviau taikyti vadovaujančiosioms, kontrolės ir audito institucijoms, ir sudaryti palankias sąlygas paramos gavėjams gauti finansavimą;

49.

susirūpinimą kelia tai, kad parama, skirta administraciniams gebėjimams stiprinti, ESF atveju teikiama tik valstybėms narėms, kurių regionai yra mažiau išsivystę arba kurios atitinka paramos Sanglaudos fondo lėšomis skyrimo kriterijus, o ERPF atveju taip nėra, nors abiejų šių fondų atveju nacionalinėms sistemoms taikomi vienodi reikalavimai;

50.

norėtų, kad sanglaudos politiką labiau orientuojant į rezultatus didesnis dėmesys būtų skiriamas veiklos kontrolei, kokybei ir veiksmingam lėšų naudojimui, o ne formaliam taisyklių laikymuisi ir išlaidų dydžiui;

51.

mano, kad pernelyg dažnai taikant Komisijos deleguotuosius aktus (jie reglamente minimi apie penkiasdešimt kartų) gali būti vėluojama panaudoti lėšas, todėl mano, kad reikia parengti įgyvendinimo reglamentą, kuriame visų prima būtų numatytos visos įgyvendinimo taisyklės;

52.

išreiškia abejonę dėl akreditavimo institucijos, kuri taptų dar vienas bereikalingas kontrolės lygmuo, skyrimo ministrų lygmeniu, kuriai būtų pavesta akredituoti vadovaujančiąsias ir tvirtinančiąsias institucijas remiantis išankstiniu auditu, kadangi Komitetas mano, kad turi būti akredituojamos sistemos, o ne valdančiosios institucijos;

53.

pabrėžia, kad neteisingai taikant proporcingumo principą gali būti laikomasi nevienodo požiūrio į valstybes nares. Didesnė kontrolės ir auditų administracinė našta teks daugiausia struktūrinių fondų lėšų gaunančioms šalims; be to, jei kontrolės lygis bus nustatomas atsižvelgiant į programų finansavimo dydį, gali būti vengiama rengti keleto fondų finansuojamas programas;

54.

mano, kad siūlomas metinis sąskaitų patvirtinimas turėtų būti neprivalomas, kad šia procedūra pasinaudotų tik tos vadovaujančiosios institucijos, kurios taip nori supaprastinti užbaigimo procedūrą laikotarpio pabaigoje ir sutrumpinti apskaitos dokumentų saugojimo trukmę (67, 76, 77, 131 straipsniai);

55.

nori, kad būtų išvengta nacionalinių arba regionų audito institucijų, Komisijos ir Audito Rūmų ir pačių ūkinės veiklos vykdytojų atliekamų tikrinimų daugėjimo, ir siūlo sistemingai rengti bendras audito akcijas siekiant išvengti dubliavimosi ir skatinti bendrai vertinti padėtį (65 straipsnio 2 dalis);

56.

laikosi nuomonės, jog būtina išsamiau paaiškinti finansinių priemonių naudojimą, susijusį su ES lėšų naudojimo apskaita, jų priežiūra ir atsakomybe už finansines priemones. Tačiau pritaria, kad reikia taikyti finansų inžinerijos priemones siekiant padidinti ES fondų poveikį, jeigu tik jos papildo sanglaudos politiką ir nesumažina su šia politika susijusių subsidijų ir kad parama taikoma tik įprastinėms finansinių priemonių formoms (dalyvavimas kapitalo valdyme, paskolos ir garantijos) ir netaikoma neaiškioms finansinėms priemonės, pavyzdžiui, išvestiniams produktams ar struktūruotoms finansinėms priemonėms;

57.

mano, kad reikalavimas panaudoti finansines priemones per dvejus metus nuo jų skyrimo programos tikslams ir naudoti ne trumpiau kaip 10 metų nuo programos užbaigimo, yra pernelyg griežtas;

58.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymą rengti bendrus veiksmų planus, kuriuose būtų nurodyti visi projektai, už kurių vykdymą yra atsakingas paramos gavėjas ir kurie sudaro veiksmų programos arba programų dalį, ir tokiu būdu gerokai sumažinti valdymo ir kontrolės taisyklių skaičių, tačiau apgailestauja, kad tokia galimybė nenumatyta infrastruktūros projektų atveju;

59.

reikalauja, kad bendrą veiksmų planą rengtų Komisija ir programoje dalyvaujanti valstybė narė ir su programa susijusios vietos ir regionų valdžios institucijos atsižvelgiant į susijusių išteklių dydį ir ragina ribą sumažinti iki 5 mln. EUR;

60.

mano, kad geriau būtų sugrįžti prie 2000-2006 m. laikotarpiu taikytų taisyklių, kuriose buvo numatyta speciali (sumažinta) orientacinė norma, kuri būtų vienoda visiems pajamas generuojantiems veiksmams;

61.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymą dėl įvairių supaprastinų dotacijų formų ir ragina vadovaujančiąsias institucijas ir paramos gavėjus dažniau taikyti standartinius vieneto įkainius, vienkartines išmokas ir fiksuoto dydžio finansavimą;

62.

prašo Komisijos ir valstybių narių kuo skubiau nustatyti sąžiningą, teisingą ir patikrinamą skaičiavimo metodą, taip pat metodus ir standartinius vieneto įkainius, kuriuos projekto vykdytojai galėtų taikyti nuo pat programavimo pradžios ir kuriuos nustatant būtų deramai atsižvelgta į dabartiniu programavimo laikotarpiui sukauptą patirtį.