9.2.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 35/1

1.

2011 m. spalio 12 d. Komisija priėmė šiuos pasiūlymus (toliau – pasiūlymai) dėl bendros žemės ūkio politikos (toliau – BŽŪP) po 2013 m., kurie tą pačią dieną buvo nusiųsti EDAPP konsultacijai:

2.

EDAPP palankiai vertina tai, kad Komisija su juo oficialiai konsultuojasi ir kad nuoroda į šią nuomonę pateikiama siūlomų tiesioginių išmokų reglamento, vieno BRO reglamento, kaimo plėtros reglamento ir horizontaliojo reglamento preambulėse.

3.

Pasiūlymais siekiama sukurti pagrindą: 1) perspektyviai maisto produktų gamybai, 2) tausiam gamtos išteklių ir klimato politikos valdymui; ir 3) darniam teritoriniam vystymuisi. Šiuo tikslu juose nustatytos kelios paramos ūkininkams schemos, taip pat kitos priemonės žemės ūkio ir kaimo plėtrai skatinti.

4.

Įgyvendinant šias programas asmens duomenys – daugiausia susiję ne tik su paramos gavėjais, bet ir su trečiosiomis šalimis – yra tvarkomi įvairiuose etapuose (nagrinėjant pagalbos paraiškas, užtikrinant mokėjimų skaidrumą, kontroliuojant sukčiavimą ir kovojant su juo ir t. t.). Nors didžiąją tvarkymo veiklos dalį atlieka valstybės narės ir jos yra atsakingos už tai, Komisija gali susipažinti su dauguma šių duomenų. Paramos gavėjai ir kai kuriais atvejais trečiosios šalys – pavyzdžiui, atliekant patikras dėl sukčiavimo, – turi paskirtoms kompetentingoms institucijoms pateikti informaciją.

5.

Į duomenų apsaugos svarbą BŽŪP srityje dėmesį atkreipė Teisingumo Teismas sprendime Schecke, kuriuo buvo panaikinti ES teisės aktai dėl žemės ūkio fondų paramos gavėjų vardų skelbimo (10). EDAPP supranta, kad šiuo atveju duomenų apsaugos aspektai nėra svarbiausias pasiūlymuose aptariamas klausimas. Tačiau, kadangi pasiūlymai yra susiję su asmens duomenų tvarkymu, atitinkamas pastabas reikia pateikti.

6.

Šios nuomonės tikslas – ne išnagrinėti visus pasiūlymus, bet pateikti pastabas ir rekomendacijas kuriant asmens duomenų tvarkymo būdus, kurie reikalingi BŽŪP administruoti taip, kad būtų gerbiamos pagrindinės teisės į privatumą ir duomenų apsaugą ir kartu būtų padedama užtikrinti veiksmingą pagalbos administravimą, sukčiavimo prevenciją ir tyrimą, skaidrų ir atskaitingą lėšų naudojimą.

7.

Todėl šią nuomonę sudaro dvi dalys: pirmojoje, bendresnio pobūdžio, dalyje analizuojami dauguma pasiūlymų ir pateikiamos su jais susijusios rekomendacijos. Iš esmės tai yra pastabos dėl Komisijos deleguotų ir įgyvendinimo įgaliojimų. Toliau antrojoje dalyje aptariamos konkrečios keliuose pasiūlymuose (11) esančios nuostatos ir pateikiamos rekomendacijos dėl juose nustatytų klausimų sprendimo.

8.

Kaip minėta, didelę tvarkymo operacijų dalį atlieka valstybės narės. Tačiau daugeliu atvejų Komisija gali susipažinti su asmens duomenimis. Todėl EDAPP palankiai vertina tai, kad susijusių pasiūlymų preambulėse pateikiamos nuorodos į taikytiną Direktyvą 95/46/EB ir Reglamentą (EB) Nr. 45/2001 (12).

9.

Apskritai pažymėtina, kad daug svarbių su duomenų apsauga susijusių klausimų nėra įtraukta į šiuos pasiūlymus, nes jie bus reglamentuojami įgyvendinimo arba deleguotuose aktuose. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie priemones dėl pagalbos stebėsenos, IT sistemų sukūrimo, informacijos perdavimų trečiosioms šalims ir patikrų vietoje, – visos šios priemonės bus priimtos ateityje (13).

10.

SESV 290 straipsnyje nustatytos deleguotų Komisijos įgaliojimų įgyvendinimo sąlygos. Jai gali būti suteikti įgaliojimai „papildyti ar iš dalies keisti neesmines įstatymo galią turinčio teisės akto nuostatas“. Be to, „įgaliojimų delegavimo tikslai, turinys, taikymo sritis ir trukmė“ aiškiai apibrėžiami. Dėl įgyvendinimo įgaliojimų SESV 291 straipsnyje nustatyta, kad jie Komisijai gali būti suteikiami, kai „teisiškai privalomi Sąjungos aktai turi būti įgyvendinti vienodomis sąlygomis“. Valstybės narės užtikrina tinkamą priežiūrą.

11.

EDAPP mano, kad pasiūlymuose numatyti pagrindiniai tvarkymo aspektai ir būtinos duomenų apsaugos priemonės negali būti laikomi „neesminiais elementais“. Todėl siekiant padidinti teisinį tikrumą pagrindiniuose teisės aktų tekstuose jau turėtų būti reglamentuojami bent šie elementai (14):

12.

Konkrečiai nurodžius šiuos elementus pagrindiniuose pasiūlymuose dėl įstatymo galią turinčių aktų, deleguoti ir įgyvendinimo aktai galėtų būti naudojami siekiant išsamiau įgyvendinti šias konkrečias apsaugos priemones. EDAPP tikisi, kad su juo bus konsultuojamasi dėl įgyvendinimo ir deleguotų aktų, kuriais sprendžiami su duomenų apsauga susiję klausimai.

13.

Tam tikrais atvejais gali būti tvarkomi duomenys, susiję su (įtariamais) pažeidimais (pavyzdžiui, sukčiavimo atveju). Kadangi taikomuose duomenų apsaugą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta konkreti tokių duomenų apsauga (17), gali prireikti kompetentingai nacionalinei duomenų apsaugos institucijai arba EDAPP atlikti išankstinę patikrą (18).

14.

Galiausiai turėtų būti numatytos saugumo priemonės, visų pirma susijusios su kompiuterinėmis duomenų bazėmis ir sistemomis. Taip pat reikėtų atsižvelgti į atskaitomybės ir privatumo užtikrinimo projektuojant principus.

15.

Pagal vieno BRO reglamento 157 straipsnį Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti įgyvendinimo aktus dėl pranešimo reikalavimų skirtingais tikslais (pavyzdžiui, užtikrinti rinkos skaidrumą, kontroliuoti BŽŪP priemones arba įgyvendinti tarptautinius susitarimus) (19)„atsižvelgiant į duomenų poreikius ir galimų duomenų šaltinių sinergiją“ (20). EDAPP rekomenduoja šioje nuostatoje konkrečiai nurodyti duomenų šaltinių rūšis ir konkrečius tikslus, kurių siekiama naudojant šiuos duomenų šaltinius. Šiuo atveju EDAPP norėtų priminti apie pavojų, kad duomenų bazių sąveika gali prieštarauti tikslo ribojimo principui (21), pagal kurį asmens duomenys neturi būti toliau tvarkomi su jų pradinio rinkimo tikslu nesuderinamu būdu (22).

16.

Kaimo plėtros reglamento 74 ir 77 straipsniuose nustatyta stebėsenos ir vertinimo sistema, kurią „Komisija ir valstybės narės bendradarbiaudamos parengia“, kad užtikrintų stebėseną ir vertinimą, įskaitant ir elektroninę informacinę sistemą. Sistemoje bus tvarkomi su „pagrindine informacija apie paramos gavėją ir projektą“ susiję duomenys, kuriuos teikia patys paramos gavėjai (78 straipsnis). Kadangi šiuo metu ši „pagrindinė informacija“ apima asmens duomenis, tai turėtų būti konkrečiai nurodoma nuostatoje. Be to, tvarkomų duomenų kategorijos turėtų būti apibrėžtos ir su EDAPP turėtų būti konsultuojamasi dėl 74 straipsnyje numatytų įgyvendinimo aktų.

17.

Be to, to paties pasiūlymo 92 straipsnyje numatyta sukurti naują informacinę sistemą, kurią „Komisija, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis“, sukuria siekdama užtikrinti saugų keitimąsi „bendros svarbos duomenimis“. Duomenų, kuriais keičiamasi, kategorijų apibrėžimas yra per platus ir turėtų būti susiaurintas tuo atveju, jeigu asmens duomenys perduodami naudojant šią sistemą. Be to, 77 ir 92 straipsnių santykis taip pat turėtų būti paaiškintas, nes nėra aišku, ar jų tikslas ir taikymo sritis yra vienodi.

18.

Horizontaliojo reglamento 40 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad valstybės narės tam tikriems mokėjimams turėtų taikyti integruotą administravimo ir kontrolės sistemą (23) ir joms „turėtų būti leista ją naudoti ir kitoms Sąjungos paramos schemoms“ siekiant „padidinti Sąjungos paramos veiksmingumą ir pagerinti jos stebėseną“. Ši nuostata turėtų būti paaiškinta, visų pirma, jeigu ji susijusi ne tik su infrastruktūros sinergijos išnaudojimu, bet ir su joje saugomos informacijos panaudojimu siekiant atlikti kitų paramos schemų stebėseną.

19.

Pagal horizontaliojo reglamento 73 straipsnio 1 dalies c punktą pagalbos paraiškose, be sklypų ir teisių į išmokas, taip pat nurodoma „visa kita informacija, kuri numatyta šiame reglamente arba kurios prašo atitinkama valstybė narė, siekdama įgyvendinti atitinkamą žemės ūkio sektorių teisės aktą“ (24). Tuo atveju, jeigu manoma, kad ši informacija yra susijusi su asmens duomenimis, duomenų kategorijos turėtų būti konkrečiai nurodytos.

20.

Horizontaliajame reglamente nustatyta daugybė įstaigų, skirtų BŽŪP įgyvendinti praktikoje, ir paskirstomos jų užduotys (7–15 straipsniai). Komisijai nustatytos šios kompetencijos sritys (IV–VII antraštinės dalys):

21.

Pirmoji 20 dalyje paminėta užduotis bus susijusi su asmens duomenų tvarkymu, o vykdant antrąją užduotį nėra akivaizdaus poreikio tvarkyti asmens duomenis: bendrą priemonių vertinimą galima atlikti remiantis ir bendro pobūdžio arba anonimizuotais duomenimis. Jeigu šiomis aplinkybėmis Komisija nepateikia tinkamo asmens duomenų tvarkymo pagrindimo, turėtų būti paaiškinta, kad jokie asmens duomenys neturėtų būti teikiami Komisijai bendro priemonių vertinimo tikslais.

22.

Horizontaliojo reglamento 49–52 ir 61–63 straipsniuose nustatytos patikrų vietoje taisyklės (27). Pasiūlyme nustatyta, kad šias patikras iš esmės atlieka valstybių narių kompetentingos institucijos, visų pirma atliekant patikrinimus namuose arba oficialiai apklausiant asmenis, tačiau Komisija taip pat gali susipažinti su tokiu būdu gauta informacija. Šiuo atveju teisės aktų leidėjas turėtų konkrečiai nurodyti, kad Komisija susipažįsta tik su tais duomenimis, kurie reikalingi kontrolės tikslais. Taip pat turėtų būti konkrečiai nurodytos asmens duomenų, su kuriais gali susipažinti Komisija, kategorijos.

23.

Siekiant atlikti pagalbos stebėseną horizontaliajame reglamente nustatyta administravimo ir kontrolės sistema (28) (68–78 straipsniai), kurią sudaro daugybė duomenų bazių:

24.

Kompiuterinę duomenų bazę sudaro po vieną duomenų bazę kiekvienoje valstybėje narėje (ir pasirinktinai – decentralizuotos duomenų bazės šiose duomenų bazėse). Joje registruojami iš kiekvieno paramos gavėjo gauti duomenys per pagalbos paraiškas ir mokėjimo prašymus. Atsižvelgiant į tai, kad ne visi iš pagalbos paraiškų surinkti duomenys gali būti reikalingi kontrolės tikslais, reikėtų atkreipti dėmesį į galimybę šiuo atveju kuo labiau sumažinti asmens duomenų tvarkymą.

25.

Prieiga prie administravimo ir kontrolės sistemos nėra aiškiai reglamentuota. Kaip ir dėl patikrų vietoje, EDAPP rekomenduoja teisės aktų leidėjui nustatyti prieigos prie šios sistemos aiškiai ribojančio pobūdžio taisykles.

26.

Kalbant apie patikras, horizontaliajame reglamente numatytas komercinių dokumentų, įskaitant trečiųjų šalių komercinius dokumentus, tikrinimas (79–88 straipsniai) (29). Šiuose dokumentuose gali būti pateikti asmens duomenys apie trečiąsias šalis. Sąlygos, kuriomis prašoma, kad trečiosios šalys atskleistų savo komercinius dokumentus, priemonėje turėtų būti konkrečiai nurodytos (30).

27.

To paties pasiūlymo 87 straipsnyje nustatyta, kad Komisijos pareigūnams suteikiama prieiga prie visų dokumentų, „parengtų iki tikrinimo arba po jo“„laikantis atitinkamų nacionalinių įstatymų“. Tai taikoma abiem atvejais: kai jie gali dalyvauti vykdant tikrinimą (2 dalis) ir kai tam tikrus veiksmus atlieka pagal valstybės narės, kurioje vykdomas patikrinimas, nacionalinę teisę paskirti pareigūnai (4 dalis). Abiem atvejais turėtų būti užtikrinama, kad Komisijos pareigūnai susipažintų su šiais duomenimis tik esant reikalui (t. y. kontrolės tikslais), taip pat tais atvejais, kai pagal nacionalinę teisę su jais būtų galima susipažinti kitais tikslais. EDAPP ragina teisės aktų leidėją šiuo tikslu tekste įterpti patikslinimus.

28.

Pagal horizontaliojo reglamento 102 straipsnį valstybės narės perduoda Komisijai tam tikrų kategorijų informaciją, deklaracijas ir dokumentus. Tai taip pat apima „visų atliktų audito ir patikrų rezultatų suvestinę“ (102 straipsnio 1 dalies c punkto v papunktis). Šiuo atveju arba turėtų būti konkrečiai nurodyta, kad šiose suvestinėse nebus pateikiami jokie asmens duomenys, arba, jeigu asmens duomenys yra būtini, turėtų būti konkrečiai nurodyta, kokiu tikslu juos reikia perduoti.

29.

Horizontaliojo reglamento 70 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kompiuterine duomenų baze sudaromos sąlygos „per valstybės narės kompetentingą instituciją“ gauti duomenis nuo 2000 m. ir sudaromos sąlygos „tiesiogiai ir greitai gauti“ duomenis, susijusius „su mažiausiai“ penkeriais ankstesniais kalendoriniais metais iš eilės (31).

30.

Teisių į išmokas identifikavimo ir registravimo sistema sudaromos sąlygos „tikrinti teises į išmokas ir atlikti jų bei pagalbos paraiškų ir žemės ūkio paskirties sklypų tapatumo nustatymo sistemos kryžmines patikras“. Horizontaliojo reglamento 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad duomenys turi būti prieinami „mažiausiai“ ketverius metus (32).

31.

Atsižvelgdamas į šias dvi sistemas EDAPP primena Direktyvos 95/46/EB 6 straipsnio 1 dalies e punktą ir Reglamento (EB) Nr. 45/2001 4 straipsnio 1 dalies e punktą, kuriuose nustatyta, kad duomenys turi būti saugomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybes būtų galima nustatyti ne ilgiau, nei tai yra reikalinga tuo tikslu, dėl kurių duomenys buvo surinkti. Tai reiškia, kad turi būti apibrėžti ne tik trumpiausi, bet ir ilgiausi saugojimo terminai.

32.

Vieno BRO reglamento 157 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad duomenys gali būti perduodami trečiosioms šalims ir tarptautinėms organizacijoms. EDAPP norėtų priminti, kad asmens duomenų perdavimas šalims, kuriose neužtikrinamas tinkamas apsaugos lygis, gali būti pateisinamas tik konkrečiais atvejais, jeigu taikoma kuri nors Direktyvos 95/46/EB 26 straipsnyje arba Reglamento (EB) Nr. 45/2001 9 straipsnio 6 dalyje numatyta išimtis (pavyzdžiui, perdavimas yra būtinas arba teisiškai reikalaujama atsižvelgti į svarbų visuomenės interesą).

33.

Šiuo atveju turėtų būti tiksliai nurodytas konkretus perdavimo tikslas (pavyzdžiui, susijęs su tarptautinių susitarimų įgyvendinimu) (33). Atitinkamuose tarptautiniuose susitarimuose turėtų būti nustatytos konkrečios apsaugos priemonės, susijusios su privatumo ir asmens duomenų apsauga ir duomenų subjektų įgyvendinamomis šiomis teisėmis. Be to, tuo atveju, jeigu duomenis perduoda Komisija, perdavimui leidimą turėtų suteikti EDAPP (34).

34.

Horizontaliojo reglamento 70 konstatuojamojoje dalyje ir pasiūlymų aiškinamuosiuose memorandumuose nurodoma, kad šiuo metu, „atsižvelgiant į Teisingumo Teismo išreikštą prieštaravimą“Schecke byloje (35), rengiamos naujos informacijos apie paramos gavėjus skelbimo taisyklės.

35.

EDAPP norėtų priminti, kad informacijos apie paramos gavėjus skelbimo taisyklėse turėtų būti paisoma proporcingumo principo. Kaip patvirtino Teisingumo Teismas (36), reikia nustatyti tinkamą pusiausvyrą tarp paramos gavėjų pagrindinių teisių į privatumą ir duomenų apsaugą ir Europos Sąjungos interesų, susijusių su skaidrumo garantavimu ir patikimo valstybinių lėšų valdymo užtikrinimu.

36.

Tai taip pat yra svarbu kalbant apie vieno BRO reglamento 157 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, pagal kurią duomenys gali „būti viešai skelbiami su sąlyga, kad bus užtikrinta asmens duomenų apsauga ir teisėtas įmonių interesas apsaugoti savo verslo paslaptis“. 157 straipsnio 2 dalies d punkte ir 3 dalies c punkte Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti deleguotus aktus dėl „informacijos skelbimo sąlygų ir būdų“ ir įgyvendinimo aktus dėl informacijos ir dokumentų viešo paskelbimo tvarkos.

37.

EDAPP palankiai vertina tai, kad skelbiant informaciją ir duomenis bus užtikrinama asmens duomenų apsauga. Tačiau svarbiausi elementai, pavyzdžiui, skelbimo tikslas, taip pat skelbtinų duomenų kategorijos, užuot juos nustačius įgyvendinimo arba deleguotuose aktuose, turėtų būti konkrečiai nurodomi pasiūlymuose.

38.

Duomenų subjektų teisės turėtų būti konkrečiai nurodytos, visų pirma informavimo teisė ir teisė susipažinti su duomenimis. Tai ypač svarbu kalbant apie horizontaliojo reglamento 81 straipsnį, pagal kurį galima tikrinti ne tik paramos gavėjų, bet ir tiekėjų, klientų, vežėjų ir kitų trečiųjų šalių komercinius dokumentus. Nors paramos gavėjai žino, kad jų duomenys yra tvarkomi, trečiosios šalys taip pat turėtų būti tinkamai informuojamos, kad jų duomenys galėtų būti naudojami kontrolės tikslais (pavyzdžiui, pateikiant privatumo pareiškimą, kai pradedami rinkti duomenys, ir informaciją visose susijusiose interneto svetainėse ir dokumentuose). Pareiga informuoti duomenų subjektus, įskaitant trečiąsias šalis, turėtų būti įtraukta į pasiūlymus.

39.

Turėtų būti numatytos saugumo priemonės, visų pirma kompiuterinėse duomenų bazėse ir sistemose. Turėtų būti atsižvelgta į atskaitomybės ir privatumo užtikrinimo projektuojant principus. Saugumo priemonių, susijusių su šiomis kompiuterinėmis duomenų bazėmis ir sistemomis, sąrašas galėtų būti nustatytas bent jau priimant deleguotus ir įgyvendinimo aktus. Tai svarbu dar ir dėl to, kad asmens duomenys, kurie tvarkomi atliekant patikras ir tikrinimus, gali apimti duomenis, susijusius su įtariamais pažeidimais.

40.

EDAPP palankiai vertina horizontaliojo reglamento 103 straipsnyje nustatytus reikalavimus dėl tikrinimų konfidencialumo ir profesinės paslapties atsižvelgiant į to paties reglamento 79–88 straipsnius.

41.

EDAPP mano, kad pasiūlymuose numatyti pagrindiniai tvarkymo operacijų aspektai ir būtinos apsaugos priemonės turėtų būti reglamentuojami ne deleguotuose ir įgyvendinimo aktuose, bet pagrindiniuose teisės aktų tekstuose, o siekiant padidinti teisinį tikrumą:

42.

Šie elementai gali būti išsamiau reglamentuojami deleguotuose arba įgyvendinimo aktuose. EDAPP tikisi, kad šiuo atveju su juo bus konsultuojamasi.

43.

Be to, saugumo priemonės turėtų būti numatytos bent jau įgyvendinimo arba deleguotuose aktuose, ypač dėl kompiuterinių duomenų bazių ir sistemų. Taip pat turėtų būti atsižvelgiama į atskaitomybės ir privatumo užtikrinimo projektuojant principus.

44.

Galiausiai, atsižvelgiant į tai, kad kai kuriais atvejais gali būti tvarkomi su (įtariamais) pažeidimais (pavyzdžiui, sukčiavimo atveju) susiję duomenys, gali prireikti kompetentingai nacionalinei duomenų apsaugos institucijai arba EDAPP atlikti išankstinę patikrą.

9.2.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 35/10

1.

2011 m. gegužės 18 d. Komisija patvirtino teisėkūros priemonių rinkinį dėl nusikaltimų aukų apsaugos. Teisės aktų rinkinį sudaro direktyvos, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai, pasiūlymas (toliau – siūloma direktyva) ir reglamento dėl apsaugos priemonių tarpusavio pripažinimo civilinėse bylose pasiūlymas (toliau – siūlomas reglamentas) (3). Prie abiejų pasiūlymų pridedamas Komisijos komunikatas dėl aukų teisių stiprinimo ES (4).

2.

Nepaisant to, kad teisėkūros iniciatyva buvo įtraukta į EDAPP teisėkūros konsultavimosi prioritetų sąrašą, su EDAPP nebuvo konsultuojamasi pagal Reglamento (EB) Nr. 45/2001 28 straipsnio 2 dalį (5). Todėl ši nuomonė pagrįsta to paties reglamento 41 straipsnio 2 dalimi. EDAPP rekomenduoja patvirtintų priemonių preambulėse pateikti nuorodą į šią nuomonę.

3.

EDAPP palankiai vertina teisės aktų rinkinyje nustatytus politikos uždavinius, kurie, atsižvelgiant į Stokholmo programą ir jos veiksmų planą, yra tokie: stiprinti nusikaltimų aukų teises ir užtikrinti, kad būtų patenkinti jų apsaugos, paramos ir teisės kreiptis į teismą poreikiai (6).

4.

Siūloma direktyva siekiama pakeisti Tarybos pamatinį sprendimą 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose (7). Joje nustatytos bendros būtiniausios nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos taisyklės. Visų pirma siūlomos direktyvos tikslas – užtikrinti, kad su aukomis būtų pagarbiai elgiamasi, kad būtų atsižvelgiama į specialius pažeidžiamų aukų poreikius, kad aukos gautų reikiamą paramą ir informaciją ir kad jos galėtų dalyvauti bylos nagrinėjime (8).

5.

Siūlomu reglamentu siekiama užtikrinti, kad aukos, kurioms garantuojama apsaugos priemonė civilinėje byloje vienoje iš valstybių narių, gautų tokią pačią apsaugą, jeigu persikeltų į kitą valstybę narę, ir joms nereikėtų dalyvauti atskiroje procedūroje (9). Ši priemonė papildo direktyvos dėl Europos apsaugos orderio pasiūlymą (EPO iniciatyva), kuriame reglamentuojamas baudžiamosiose bylose taikomų apsaugos priemonių tarpusavio pripažinimas. EPO iniciatyva, dėl kurios EDAPP 2010 m. spalio mėn. priėmė nuomonę (10), šiuo metu svarstoma Europos Parlamente ir Taryboje.

6.

Stokholmo programoje nustatyta, kad privatumo ir asmens duomenų apsauga atlieka labai svarbų vaidmenį laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, ypač teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje. 2010 m. spalio mėn. EDAPP priėmė nuomonę dėl EPO iniciatyvos, kurioje pabrėžė poreikį laikytis nuoseklaus duomenų apsaugos režimo įgyvendinant teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srities iniciatyvas (11). Šiuo atveju EDAPP pabrėžė, kad duomenų tvarkymui teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje būdingas didelis tvarkomų duomenų opumas ir poveikis, kurį atitinkamas duomenų tvarkymas gali turėti duomenų subjektams (12). Todėl reikia skirti tinkamą dėmesį duomenų apsaugos aspektams, susijusiems su iniciatyvomis šioje srityje, ir prireikus nustatyti atitinkamas taisykles ir apsaugos priemones.

7.

EDAPP nuomone, pagarba privatumui ir asmens duomenims yra pagrindinis aukų apsaugos, kurią siekiama užtikrinti siūlomomis priemonėmis, elementas. Todėl šioje nuomonėje daugiausia dėmesio bus skiriama su privatumu susijusiems pasiūlymų aspektams ir pateikiamos idėjos, kaip pagerinti arba sustiprinti aukų apsaugą.

8.

Įvairiomis siūlomos direktyvos nuostatomis tiesiogiai arba netiesiogiai reglamentuojami privatumo ir duomenų apsaugos klausimai (13). Apskritai kalbant, EDAPP palankiai vertina šias nuostatas, nes jų tikslas – apsaugoti aukų privatumą. Nepaisant to, jis mano, kad apsaugos standartai tam tikrais atvejais galėtų būti sugriežtinti ir paaiškinti nepažeidžiant jų, kaip būtiniausių standartų, pobūdžio.

9.

EDAPP pastabose daugiausia dėmesio bus skiriama šiems aspektams: 1) siūlomos direktyvos 23 straipsniui, kuriuo reglamentuojama teisė į privatumo apsaugą ir ryšiai su žiniasklaida; 2) aukų teisėms į informaciją ir teisei susipažinti su savo asmens duomenimis ir; 3) aukos ir paramos aukoms tarnybų bendravimo konfidencialumo apsaugai. Šie aspektai bus aptarti tolesnėse dalyse.

10.

Pagrindinė siūlomos direktyvos materialinė nuostata, reglamentuojanti privatumo klausimus, yra 23 straipsnis „Teisė į privatumo apsaugą“. 23 straipsnio 1 dalyje konstatuojama, jog „valstybės narės užtikrina, kad nagrinėdamos bylą teisminės institucijos galėtų patvirtinti tinkamas priemones aukų ir jų šeimos narių privatumui ir atvaizdui apsaugoti“. EDAPP turi įvairių pastabų dėl šios nuostatos.

11.

Pirma, 23 straipsnio 1 dalyje nėra aptarti visi nusikaltimų aukų teisės į privatumo apsaugą aspektai. Nuostatos taikymo sritis yra kur kas siauresnė, nes joje „teisminėms institucijoms“ paprasčiausiai suteikiama teisė tvirtinti apsaugos priemones „nagrinėjant bylą“. Vis dėlto privatumo apsauga turėtų būti užtikrinama ne tik „nagrinėjant bylą“, bet taip pat atliekant tyrimą ir ikiteisminio tyrimo etape. Bendriau tariant, privatumas prireikus turėtų būti užtikrinamas nuo pirmo kontakto su kompetentingomis institucijomis ir taip pat baigus nagrinėti bylą.

12.

Šiuo atveju verta pažymėti, kad keliuose tarptautiniuose dokumentuose, kitaip nei 23 straipsnio 1 dalyje, įtvirtintas platesnio užmojo požiūris. Europos Tarybos rekomendacijoje Rec(2006) 8 dėl pagalbos nuo nusikaltimų nukentėjusiems asmenims, pvz., nustatyta, jog „valstybės turėtų imtis atitinkamų priemonių, kad kiek įmanoma labiau išvengtų įsikišimo į aukų privatų ir šeimos gyvenimą, taip pat užtikrintų aukų asmens duomenų apsaugą, visų pirma tyrimo ir persekiojimo metu“ (pabraukta autoriaus) (14). Kituose dokumentuose įtvirtintos panašios nuostatos (15).

13.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, EDAPP rekomenduoja pridėti prie 23 straipsnio pirmą pastraipą, kurioje būtų bendresniais bruožais nustatyta, kad valstybės narės kiek įmanoma labiau užtikrina aukų ir jų šeimų privataus gyvenimo, taip pat aukų asmens duomenų apsaugą nuo pirmo kontakto su valstybės institucijomis ir baigus nagrinėti baudžiamąją bylą. Be to, dabartinė 23 straipsnio 1 dalis turėtų būti pakeista taip, kad leistų teisminėms institucijoms patvirtinti apsaugos priemones ir „vykdant nusikalstamos veikos tyrimą“.

14.

Antra, 23 straipsnio 1 dalyje nėra jokios užuominos dėl konkrečių priemonių, kurias gali patvirtinti teisminės institucijos, kad apsaugotų aukos teisę į privatumą, turinio. EDAPP supranta, kad šioje srityje valstybėms narėms norima palikti kuo didesnę laisvę veikti savo nuožiūra. Tačiau didesnis tikslumas gali būti naudingas. Visų pirma pasiūlyme galėtų būti nustatytas sąrašas būtiniausių priemonių, kurias pagal nacionalinę teisę gali patvirtinti teisminės institucijos, kad apsaugotų aukos privatumą (16). Tai, pvz., gali būti tokių rūšių priemonės:

15.

Trečia, 23 straipsnyje nėra jokios nuostatos dėl informacijos, kurią turi valdžios institucijos, konfidencialumo užtikrinimo. Šiuo atveju pirmiau cituotoje Europos Tarybos rekomendacijoje Rec(2006) 8, be to, galima rasti naudingų pavyzdžių. Rekomendacijos 11 punkte nustatyta, jog valstybės turėtų reikalauti, kad visos su aukomis bendraujančios institucijos patvirtintų aiškias taisykles, kuriomis remdamosi jos galėtų atskleisti trečiajai šaliai iš aukos gautą arba su ja susijusią informaciją tik jei auka aiškiai sutiko, kad tokia informacija būtų atskleista, arba jeigu yra teisinis pagrindas arba įgaliojimas tai daryti. EDAPP ragina teisės aktų leidėją į siūlomą direktyvą įtraukti panašią nuostatą.

16.

23 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad „valstybės narės skatina žiniasklaidą vykdyti savireguliacijos priemones, kad būtų apsaugotas aukų privatumas, asmens neliečiamybė ir asmens duomenys“. Šiuo atveju pasiūlyme vėl įtvirtinamas minimalistinis požiūris, paprasčiausiai pateikiant nuorodą į savireguliacijos priemonę.

17.

EDAPP supranta priežastis, dėl kurių šiuo klausimu laikomasi atsargaus požiūrio, ir iš esmės sutinka su Komisijos požiūriu. Žiniasklaidos ir privatumo sąsaja yra labai subtili ir sudėtinga. Tai taip pat yra sritis, kurioje, atsižvelgiant į ES pagrindinių teisių chartijoje ir Europos žmogaus teisių konvencijoje nustatytas ribas, skirtingos tradicijos ir valstybių narių kultūrų skirtumai gali atlikti svarbų vaidmenį. Šis požiūris, atrodytų, suderinamas su dabartine duomenų apsaugos sistema (Direktyvos 95/46/EB 9 straipsnis), kurioje valstybėms narėms paliekama šiek tiek laisvės tvarkant duomenis žurnalistiniais sumetimais arba meninės ar literatūrinės raiškos tikslais veikti savo nuožiūra (17).

18.

Savireguliacijos klausimu EDAPP įsitikinęs, kad ši priemonė gali atlikti svarbų vaidmenį suderinant privatumą ir saviraiškos laisvę. Be to, 23 straipsnio 2 dalyje atsispindi Rekomendacijoje Rec(2006) 8 įtvirtintas požiūris, kurio laikantis taip pat teigiama, kad, siekiant apsaugoti aukų privatumą ir asmens duomenis, valstybės turėtų skatinti žiniasklaidą pavirtinti ir gerbti savireguliacijos priemones (18). Savireguliacijos priemonės taip pat gali būti derinamos su pagrindinėmis nacionalinėmis nuostatomis, tačiau šios nuostatos turėtų atitikti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnio (19).

19.

EDAPP pažymi, kad siūlomos direktyvos 3 straipsnyje, kuriame reglamentuojama teisė gauti informaciją nuo pirmo kontakto su kompetentinga institucija, nėra minima su duomenų apsauga susijusi informacija. Siekiant užtikrinti tinkamą aukų asmens duomenų apsaugą, jos turėtų tinkamu laiku gauti visą reikalingą informaciją, leidžiančią joms visiškai suprasti jų asmens duomenų tvarkymo būdus.

20.

Todėl EDAPP rekomenduoja 3 straipsnyje pridėti papildomą nuostatą, kurioje būtų konkrečiai nurodoma, kad aukoms turėtų būti suteikta informacija apie tolesnį jų asmens duomenų tvarkymą pagal Direktyvos 95/46/EB 10 straipsnį. Be to, teisės aktų leidėjas galėtų apsvarstyti galimybę numatyti taisykles dėl aukų galimybės susipažinti su savo asmens duomenimis ir kartu apsaugoti teisėtus interesus, susijusius su nusikalstamos veikos tyrimu ir baudžiamuoju persekiojimu.

21.

Siūlomoje direktyvoje pripažįstama nusikaltimų aukų teisė gauti paramą nuo nusikaltimo padarymo momento, per baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir po jo, atsižvelgiant į aukų poreikius (20). Tam tikrų kategorijų aukoms, pvz., seksualinio smurto, nusikaltimų dėl lyties, rasinės neapykantos, ar kitų neapykantos nusikaltimų aukoms arba terorizmo aukoms gali prireikti specialių paramos paslaugų (21), įskaitant psichologinę paramą. Tokiais atvejais turi būti užtikrinama tinkama aukos ir paramos paslaugas teikiančių specialistų bendravimo slaptumo apsauga. Priešingu atveju auka gali prarasti norą laisvai bendrauti su savo konsultantu. Todėl EDAPP palankiai vertina 7 straipsnyje nustatytą reikalavimą, kad paramos aukai paslaugos turi būti „konfidencialios“. Tačiau reikia paaiškinti tokio konfidencialumo taikymo sritį ir pasekmes.

22.

Visų pirma siūlomoje direktyvoje nėra konkrečiai nustatyta, ar aukų bendravimas su paramos paslaugų teikėjais turėtų būti laikomas „privilegijuotu“, t. y. bylos nagrinėjimo metu bendravimas yra slaptas arba jo atskleidimas kitokiais būdais ribojamas. Paprastai taip būtų tuo atveju, jeigu paramos paslaugas teiktų pareigą išlaikyti profesinę paslaptį turintis sveikatos priežiūros specialistas. Tačiau galimi atvejai, kai paramą teikia ne tokie specialistai. Tuomet abejotina, ar auka būtų apsaugota nuo slapto bendravimo.

23.

Todėl EDAPP rekomenduoja konkrečiai nurodyti, kad būtent tokių nusikaltimų aukos turėtų turėti teisę atsisakyti atskleisti informaciją apie konfidencialų savo ir paramos paslaugų teikėjo bendravimą viso teisminio arba administracinio nagrinėjimo metu ir kad informaciją apie tokį bendravimą trečioji šalis gali atskleisti tik tuo atveju, jei ji su tuo sutinka. Paprastai tokios tvarkos turėtų būti laikomasi ir baudžiamosiose bylose, nepažeidžiant teisėtų ir pagrįstų interesų, susijusių su tyrimu arba baudžiamuoju persekiojimu (t. y. teisminėms institucijoms renkant būtinus įrodymus).

24.

Kaip jau minėta, siūlomas reglamentas papildo EPO iniciatyvą dėl apsaugos priemonių pripažinimo baudžiamosiose bylose. Kadangi siūlomas reglamentas yra susijęs su teisminiu bendradarbiavimu tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bylose (22), jo taikymo sritis sutampa su ankstesniojo pirmojo ramsčio taikymo sritimi, taip pat su Direktyvos 956/46/EB taikymo sritimi (23). To nebuvo galima pasakyti apie EPO iniciatyvą.

25.

Todėl EDAPP rekomenduoja bent jau konstatuojamosiose pasiūlymo dalyse įtraukti nuorodą į Direktyvą 95/46/EB, kurioje būtų nustatyta, kad pagal reglamentą tvarkomų asmens duomenų apsauga turėtų būti užtikrinama laikantis Direktyvą 95/46/EB įgyvendinančių nacionalinių įstatymų.

26.

Pagal siūlomo reglamento 5 straipsnį kitoje valstybėje narėje apsaugos priemone norinti remtis šalis kompetentingoms institucijoms pateikia pažymą. Pažyma išduodama naudojant siūlomo reglamento priede nustatytą standartinę formą. Priede pateikiami asmens duomenys apie saugomą asmenį ir apie pavojų keliantį asmenį, pvz., jų tapatybė ir buvimo vieta, ir apsaugos priemonės aprašymas. EDAPP pripažįsta, kad pagal priedo reikalavimus pažymoje pateikiami asmens duomenys, atsižvelgiant į jų surinkimo tikslus, yra tinkami, reikalingi ir nepertekliniai.

27.

Vis dėlto iš pasiūlymo nėra pakankamai aišku, kokie saugomo asmens duomenys bus perduodami pavojų keliančiam asmeniui, visų pirma pagal 13 straipsnį (24). Šiuo atveju EDAPP mano, kad pavojų keliantis asmuo turėtų gauti tik tuos asmens duomenis, kurie yra neišvengiamai būtini priemonei vykdyti. Be to, atliekant tokį perdavimą turėtų būti visais būdais stengiamasi neatskleisti atitinkamo saugomo asmens adreso arba kitos kontaktinės informacijos (25). Tokį apribojimą reikėtų nurodyti 13 straipsnio tekste.

28.

EDAPP palankiai vertina politikos uždavinius, kurių siekiama dviem aptariamais pasiūlymais, ir iš esmės pritaria Komisijos požiūriui. Nepaisant to, jis mano, kad aukų privatumo ir asmens duomenų apsauga siūlomoje direktyvoje tam tikrais atžvilgiais galėtų būti sugriežtinta ir paaiškinta.

29.

Siūlomoje direktyvoje, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos reikalavimai, EDAPP teisės aktų leidėjui pataria:

30.

Siūlomame reglamente dėl apsaugos priemonių tarpusavio pripažinimo civilinėse bylose EDAPP teisės aktų leidėjui pataria:

9.2.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 35/16

1.

2011 m. lapkričio 28 d. Komisija priėmė Tarybos sprendimo dėl Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos Sąjungos susitarimo dėl keleivio duomenų įrašų (PNR) naudojimo ir perdavimo Jungtinių Valstijų Vidaus saugumo departamentui sudarymo pasiūlymą (3) (toliau – susitarimas).

2.

2011 m. lapkričio 9 d. su EDAPP buvo neoficialiai skubos tvarka konsultuojamasi dėl pasiūlymo projekto. 2011 m. lapkričio 11 d. EDAPP pateikė nemažai riboto naudojimo pastabų. Šios nuomonės tikslas – papildyti šias pastabas atsižvelgiant į dabartinį pasiūlymą ir viešai paskelbti savo nuomones. Šioje nuomonėje taip pat remiamasi įvairiais ankstesniais EDAPP ir 29 straipsnio darbo grupės priimtais dokumentais, susijusiais su PNR.

3.

Susitarimu siekiama sukurti tvirtą teisinį pagrindą PNR duomenims iš ES į JAV perduoti. Šiuo metu PNR duomenys perduodami pagal 2007 m. sudarytą susitarimą (4), nes Parlamentas nusprendė savo balsavimą dėl pritarimo atidėti, iki bus išspręsti jam iškilę su duomenų apsauga susiję klausimai. Visų pirma savo 2010 m. gegužės 5 d. rezoliucijoje (5) Parlamentas nurodė šiuos reikalavimus:

4.

Dabartinis susitarimas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į PNR bendrą koncepciją, kuri apima derybas su kitomis trečiosiomis šalimis (t. y. Australija (8) ir Kanada (9)), ir pasiūlymą dėl ES lygmens PNR schemos (10). Susitarimas taip pat patenka į šiuo metu vykstančių derybų dėl ES ir JAV susitarimo dėl keitimosi asmens duomenimis vykdant policijos ir teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose sritį (11). Atsižvelgiant į platesnį kontekstą, susitarimas parafuotas likus kelioms savaitėms iki galimo pasiūlymų dėl bendros duomenų apsaugos sistemos peržiūros priėmimo (12).

5.

EDAPP palankiai vertina šią bendrą koncepciją, kuria siekiama, laikantis ES teisinių reikalavimų, sukurti nuoseklią PNR susitarimų teisinę sistemą. Tačiau jis apgailestauja, kad šis pasirinktas laikas neleidžia praktikoje užtikrinti šių susitarimų suderinamumo su naujomis ES duomenų apsaugos taisyklėmis. Jis taip pat norėtų priminti, kad bendras ES ir JAV susitarimas dėl keitimosi duomenimis turėtų būti taikomas ES ir JAV PNR susitarimui.

6.

Pagal ES pagrindinių teisių chartiją kiekvienas pagrindinių teisių ir laisvių ribojimas turi būti būtinas, proporcingas ir nustatytas įstatymu. Kaip ne kartą pareiškė EDAPP (13) ir 29 straipsnio darbo grupė (14), PNR schemų ir masinio PNR duomenų perdavimo trečiosioms šalims būtinumas ir proporcingumas iki šiol nebuvo įrodyti. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ir Pagrindinių teisių agentūra taip pat pritaria šiai nuomonei (15). Toliau pateikiamos konkrečios pastabos neturi įtakos šioms pradinėms ir pagrindinėms pastaboms.

7.

Nors šiame susitarime nustatyta keletas patobulinimų, palyginti su 2007 m. susitarimu, ir jame numatytos tinkamos duomenų apsaugos ir priežiūros garantijos, atrodo, kad nė vienas iš pagrindinių pirmiau minėtose nuomonėse iškeltų klausimų nebuvo išspręstas, taip pat nebuvo įgyvendintos Europos Parlamento sutikimui gauti nustatytos sąlygos (16).

8.

4 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad JAV tvarko PNR duomenis siekdamos užkirsti kelią, nustatyti, tirti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn už: a) teroristinius nusikaltimus ir susijusius nusikaltimus ir b) nusikaltimus, už kuriuos taikoma trejų metų ar ilgesnio laisvės atėmimo bausmė ir kurie yra tarpvalstybinio pobūdžio. Kai kurios iš šių sąvokų apibrėžiamos išsamiau.

9.

Nors šios apibrėžtys yra tikslesnės nei 2007 m. susitarime, vis dar esama tam tikrų neaiškių sąvokų ir išimčių, dėl kurių galėtų būti nepaisoma tikslo ribojimo principo ir pažeidžiamas teisinis tikrumas. Visų pirma:

10.

Susitarimo I priede nustatyta 19 duomenų, kurie bus siunčiami JAV, rūšių. Dauguma jų taip pat apima skirtingų kategorijų duomenis ir sutampa su 2007 m. susitarimo duomenų laukeliais, kuriuos EDAPP ir 29 straipsnio darbo grupė jau pripažino neproporcingais (18).

11.

Tai visų pirma reiškia „bendrų pastabų, įskaitant OSI (19), SSI (20) ir SSR (21) informaciją“, laukelį, kuriame gali būti pateikiami duomenys, susiję su religiniais įsitikinimais (pvz., pasirinktas valgiaraštis) arba sveikata (pvz., prašymas išduoti neįgaliojo vežimėlį). Tokie neskelbtini duomenys turėtų būti aiškiai pašalinti iš sąrašo.

12.

Vertinant sąrašo proporcingumą taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, kad išankstinio perdavimo (susitarimo 15 straipsnio 3 dalis) atveju šios duomenų kategorijos apims ne tik duomenis apie faktinius keleivius, bet taip pat apie asmenis, kurie galiausiai neišskrenda (pvz., dėl atšauktų skrydžių).

13.

Be to, atvirų duomenų laukelių buvimas galėtų pažeisti teisinį tikrumą. Tokios duomenų kategorijos, kaip „visa turima informacija ryšiams“, „visa informacija apie bagažą“ ir „bendros pastabos“, turėtų būti tinkamiau apibrėžtos.

14.

Todėl sąrašas turėtų būti susiaurintas. Atsižvelgdami į 29 straipsnio darbo grupės nuomonę (22), manome, kad duomenys turėtų būti ribojami šia informacija: PNR įrašų aptikimo kodas, užsakymo data, planuojamos kelionės data (-os), keleivio duomenys, kiti PNR duomenys, visi kelionės maršrutai, nemokamų bilietų identifikatoriai, bilietai į vieną pusę, informacija apie bilietų pardavimą, kompiuterizuotas bilietų kainos nurodymas (angl. ATFQ), bilieto numeris, bilieto išdavimo data, informacija apie keleivio neatvykimą, krepšių skaičius, bagažo registracijos numeriai, informacija apie paskutinės minutės atvykimą be bilieto užsakymo, kiekvienos maršruto dalies krepšių skaičius, savanoriškas arba nesavanoriškas žemesnės klasės bilietų keitimas į aukštesnės klasės bilietus, PNR duomenų pasikeitimai visuose pirmiau išvardytuose punktuose.

15.

Susitarimo 6 straipsnyje nurodoma, kad Vidaus saugumo departamentas automatiškai filtruoja ir „užmaskuoja“ neskelbtinus duomenis. Tačiau neskelbtini duomenys bus saugomi ne trumpiau kaip 30 dienų ir konkrečiais atvejais galėtų būti naudojami (6 straipsnio 4 dalis). EDAPP norėtų pabrėžti, kad netgi „užmaskuoti“ šie duomenys vis dar bus „neskelbtini“ ir susiję su fiziniais asmenimis, kurių tapatybę galima nustatyti.

16.

Kaip jau pareiškė EDAPP, Vidaus saugumo departamentas neturėtų tvarkyti su ES piliečiais susijusių neskelbtinų duomenų, net jeigu jie „užmaskuojami“ juos gavus. EDAPP rekomenduoja susitarimo tekste konkrečiai nurodyti, kad oro vežėjai neturėtų perduoti Vidaus saugumo departamentui neskelbtinų duomenų.

17.

8 straipsnyje nurodoma, kad PNR duomenys aktyviojoje duomenų bazėje bus saugomi iki 5 metų ir tuomet bus perkelti į pasyviąją duomenų bazę ir joje laikomi iki 10 metų. Šis maksimalus 15 metų saugojimo terminas akivaizdžiai yra neproporcingas, nepaisant to, duomenys laikomi „aktyviojoje“ ar „pasyviojoje“ duomenų bazėje, kaip tai jau pabrėžė EDAPP ir 29 straipsnio darbo grupė.

18.

8 straipsnio 1 dalyje konkrečiai nurodoma, kad duomenys bus „nuasmeninti ir užmaskuoti“ praėjus šešiems mėnesiams nuo to laiko, kai juos gauna Valstybės saugumo departamentas. Tačiau tiek „užmaskuoti“ duomenys, tiek pasyviojoje duomenų bazėje laikomi duomenys yra asmens duomenys tol, kol jie nėra anonimizuoti. Todėl duomenys turėtų būti anonimizuojami (negrįžtamai) arba nedelsiant ištrinami juos išanalizavus arba ne ilgiau kaip po 6 mėnesių.

19.

EDAPP palankiai vertina 15 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodoma, kad duomenys bus perduodami naudojant duomenų eksporto metodą. Tačiau pagal 15 straipsnio 5 dalį reikalaujama, kad vežėjai prie PNR duomenų „prieigą suteiktų“ išskirtinėmis aplinkybėmis. Siekdami aiškiai pašalinti galimybę naudoti duomenų importavimo sistemą ir atsižvelgdami problemas, kurias dar kartą neseniai pabrėžė 29 straipsnio darbo grupė (23), primygtinai patariame susitarime nustatyti aiškų draudimą, kad JAV pareigūnai negalėtų atskirai susipažinti su duomenimis per duomenų importavimo sistemą.

20.

Susitarime turėtų būti apibrėžtas oro vežėjų atliekamų perdavimų Vidaus saugumo departamentui skaičius ir periodiškumas. Siekiant didinti teisinį tikrumą, sąlygos, kuriomis būtų galima atlikti papildomus perdavimus, taip pat turėtų būti išsamiau apibrėžtos.

21.

EDAPP palankiai vertina susitarimo 5 straipsnį dėl duomenų saugumo ir vientisumo, ypač pareigą pranešti asmenims, kurių privatumas pažeistas, apie privatumo incidentą. Tačiau turėtų būti paaiškinti toliau pateikiami duomenų pažeidimo pranešimo elementai:

22.

EDAPP pritaria pareigai registruoti arba dokumentuoti visą prieigą prie PNR ir PNR tvarkymą, nes tai leis patikrinti, ar Vidaus saugumo departamentas tinkamai naudojo PNR duomenis ir ar nebuvo neteisėtai pasinaudota prieiga prie sistemos.

23.

EDAPP palankiai vertina tai, kad susitarimo privatumo apsaugos priemonių laikymąsi prižiūrės ir nepriklausomą peržiūrą atliks departamento privatumo pareigūnai, pvz., Vidaus saugumo departamento vyriausiasis privatumo pareigūnas, kaip nustatyta 14 straipsnio 1 dalyje. Tačiau siekiant užtikrinti veiksmingą duomenų subjektų teisių įgyvendinimą EDAPP ir nacionalinės duomenų apsaugos institucijos turėtų kartu su Vidaus saugumo departamentu parengti šių teisių įgyvendinimo procedūras ir būdus (24). EDAPP palankiai vertintų, jeigu susitarime būtų pateikta nuoroda į šį bendradarbiavimą.

24.

EDAPP tvirtai pritaria teisei į žalos atlyginimą „nepriklausomai nuo pilietybės, kilmės šalies arba gyvenamosios vietos“, kuri nustatyta 14 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje. Tačiau jis apgailestauja, kad 21 straipsnyje aiškiai nurodyta, jog susitarimu „pagal JAV teisę nesukuriamos ir nesuteikiamos jokios teisės jokiam asmeniui“. Net jeigu pagal susitarimą JAV suteikiama teisė į „teisminę peržiūrą“, tokia teisė negali būti lygiavertė teisei į veiksmingą žalos atlyginimą teismine tvarka ES, visų pirma atsižvelgiant į 21 straipsnyje nustatytą ribojimą.

25.

Susitarimo 16 straipsnyje draudžiama perduoti duomenis vidaus institucijoms, kurios neužtikrina „lygiaverčių arba panašių“ apsaugos priemonių, panašių į tas, kurios nustatytos šiame susitarime. EDAPP palankiai vertina šią nuostatą. Tačiau institucijų, kurios galėtų gauti PNR duomenis, sąrašas turėtų būti išsamiau nustatytas. Tarptautinio duomenų perdavimo atveju susitarime nustatyta, kad jie turėtų būti atliekami tik jeigu gavėjas ketina juos naudoti pagal šį susitarimą ir užtikrina „panašias“ apsaugos priemones į tas, kurios nustatytos šiame susitarime, išskyrus neatidėliotinas aplinkybes.

26.

Dėl susitarime vartojamų žodžių „panašus“ arba „lygiavertis“ – EDAPP norėtų pabrėžti, kad joks vidaus arba tarptautinis tolesnis duomenų perdavimas, kurį atlieka Vidaus saugumo departamentas, neturėtų vykti, kol gavėjas neužtikrina apsaugos priemonių, kurios yra ne mažiau griežtos nei tos, kurios nustatytos šiame susitarime. Susitarime taip pat turėtų būti paaiškinta, jog PNR duomenų perdavimas atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju užtikrinant, kad atitinkamiems gavėjams bus perduodami tik būtini duomenys, ir jokios išimtys neturėtų būti leidžiamos. Be to, EDAPP rekomenduoja duomenų perdavimams taikyti išankstinį teismo leidimą.

27.

17 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad kai trečiajai šaliai perduodami ES valstybės narės gyventojo duomenys, kompetentingos atitinkamos valstybės narės institucijos turėtų būti informuojamos tais atvejais, kai Vidaus saugumo departamentas žino apie šią padėtį. Ši sąlyga turėtų būti išbraukta, nes Vidaus saugumo departamentas visada turėtų žinoti apie tolesnį perdavimą trečiosioms šalims.

28.

Nėra aišku, kokia teisinę formą JAV priskirs šiam susitarimui jį sudarydama ir kaip šis susitarimas taps privalomas JAV. Tai turėtų būti paaiškinta.

29.

20 straipsnio 2 dalyje aptariamas suderinamumas su galima ES PNR schema. EDAPP pažymi, kad per konsultacijas dėl šio susitarimo patikslinimų visų pirma turi būti nagrinėjama, „ar kokioje nors būsimoje ES PNR sistemoje būtų taikomos ne tokios griežtos duomenų apsaugos priemonės, nei tos, kurios nustatytos dabartiniame susitarime“. Siekiant užtikrinti nuoseklumą, atliekant bet kokį patikslinimą taip pat (ir ypač) turėtų būti atsižvelgiama į griežtesnes apsaugos priemones bet kokioje būsimoje PNR schemoje.

30.

Susitarimas taip pat turėtų būti peržiūrimas atsižvelgiant į naują duomenų apsaugos sistemą ir tai, kad vėliau gali būti sudarytas bendras ES ir JAV susitarimas dėl keitimosi asmens duomenimis vykdant policijos ir teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose. Galėtų būti pridedama nauja nuostata, panaši į 20 straipsnio 2 dalį, kurioje būtų nurodyta, kad „(…) jeigu ir kai ES patvirtinama nauja duomenų apsaugos teisinė sistema arba ES ir JAV sudaro naują susitarimą dėl keitimosi duomenimis, Šalys konsultuojasi ir nustato, ar šį Susitarimą reikėtų atitinkamai patikslinti. Per šias konsultacijas visų pirma nagrinėjama, ar ateityje atlikus kokį nors ES duomenų apsaugos teisinės sistemos pakeitimą arba kokiame nors būsimame ES ir JAV duomenų apsaugos susitarime būtų taikomos mažiau griežtos duomenų apsaugos priemonės nei numatytosios dabartiniame susitarime“.

31.

Dėl susitarimo peržiūros (23 straipsnis) – EDAPP mano, kad nacionalinės duomenų apsaugos institucijos turėtų būti aiškiai įtrauktos į peržiūros grupę. Peržiūros metu taip pat daug dėmesio turėtų būti skiriama priemonių būtinumo ir proporcingumo vertinimui, veiksmingam duomenų subjektų teisių įgyvendinimui ir patikrinama duomenų subjektų prašymų nagrinėjimo praktikoje tvarka, ypač tais atvejais, kai neleidžiama tiesiogiai susipažinti su duomenimis. Turėtų būti konkrečiai nurodomas peržiūrų dažnumas.

32.

EDAPP palankiai vertina susitarimo saugumo ir priežiūros apsaugos priemones ir patobulinimus, palyginti su 2007 m. susitarimu. Tačiau išlieka daug problemų, visų pirma susijusių su PNR bendros koncepcijos nuoseklumu, tikslo ribojimu, Vidaus saugumo departamentui perduodamų duomenų kategorijomis, neskelbtinų duomenų tvarkymu, saugojimo terminu, duomenų eksporto metodo išimtimis, duomenų subjektų teisėmis ir tolesniais perdavimais.

33.

Šios pastabos neturi įtakos jokios teisėtos PNR schemos būtinumo ir proporcingumo reikalavimams ir susitarimui, kuriuo nustatomi masiniai PNR duomenų perdavimai iš ES į trečiąsias šalis. Kaip gegužės 5 d. savo rezoliucijoje dar kartą patvirtino Europos Parlamentas, „būtinumas ir proporcingumas yra pagrindiniai principai, be kurių kova su terorizmu niekada nebus veiksminga“.

9.2.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 35/23

9.2.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 35/24

1.

Reglamente (EEB) Nr. 574/72 nustatyta, kad kita valiuta išreikštų sumų valiutos keitimo kursą apskaičiuoja Komisija, remdamasi 2 dalyje nurodyto referencinio laikotarpio mėnesiniu valiutų referencinių keitimo kursų, kuriuos skelbia Europos Centrinis Bankas, vidurkiu.

2.

Referencinis laikotarpis yra:

Valiutų keitimo kursai skelbiami antruose vasario, gegužės, rugpjūčio ir lapkričio mėnesių Europos Sąjungos oficialiojo leidinio (C serija) numeriuose.

9.2.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 35/26

A.

Šis pranešimas parengtas pagal Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas) taisykles ir ELPA valstybių susitarimą dėl Priežiūros institucijos ir Teisingumo Teismo steigimo (toliau – Institucijos ir Teismo susitarimas).

B.

Europos Komisija (toliau – Komisija) parengė EB sutarties 81 straipsnio taikymo jūrų transporto paslaugoms gaires (1). Tame neprivalomame dokumente nustatomi principai, kurių laikysis Komisija, apibrėždama rinkas ir vertindama bendradarbiavimo susitarimus jūrų transporto paslaugų, t. y. linijinės laivybos paslaugų, kabotažo ir tarptautinių trampinių paslaugų, sektoriuose, kuriems tiesioginį poveikį padarė 2006 m. rugsėjo 25 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1419/2006 (2) nustatyti pakeitimai.

C.

ELPA priežiūros institucija mano, kad minėtas aktas yra svarbus EEE. Siekdama išlaikyti vienodas konkurencijos sąlygas ir užtikrinti vienodą EEE konkurencijos taisyklių taikymą visoje Europos ekonominėje erdvėje ELPA priežiūros institucija, naudodamasi Institucijos ir Teismo susitarimo 5 straipsnio 2 dalies b punktu jai suteiktais įgaliojimais, priima šį pranešimą. Taikydama atitinkamas EEE taisykles konkrečiai bylai ji ketina vadovautis šiame pranešime nurodytais principais ir taisyklėmis (3).

D.

Visų pirma šiuo pranešimu siekiama paaiškinti, kaip ELPA priežiūros institucija, apibrėždama rinkas ir vertindama bendradarbiavimo susitarimus linijinės laivybos paslaugų, kabotažo ir tarptautinių trampinių paslaugų sektoriuose, taikys 53 straipsnį.

E.

Šis pranešimas taikomas tais atvejais, kai Institucija yra kompetentinga priežiūros institucija pagal EEE susitarimo 56 straipsnį.

1.

Šiose gairėse nustatyti principai, kurių laikysis ELPA priežiūros institucija, apibrėždama rinkas ir vertindama bendradarbiavimo susitarimus jūrų transporto paslaugų, t. y. linijinės laivybos paslaugų, kabotažo ir tarptautinių trampinių paslaugų, sektoriuose, kuriems tiesioginį poveikį padarė Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1419/2006 (4) nustatyti pakeitimai.

2.

Šiomis gairėmis siekiama padėti įmonėms ir įmonių asociacijoms, daugiausia teikiančioms tas paslaugas į Europos ekonominės erdvės uostą ar uostus ir (arba) iš uosto ar uostų, įvertinti, ar jų susitarimai (5) dera su EEE susitarimo 53 straipsniu. Gairės netaikomos kitiems sektoriams.

3.

Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1419/2006 išplėsta 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų EB sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (6) ir 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal EB sutarties 81 ir 82 straipsnius tvarkos (7) taikymo sritis, įtraukiant kabotažą ir trampinių laivų paslaugas. Taigi, Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1419/2006 įtraukus į EEE susitarimą atitinkamai iš dalies keičiamos susijusios EEE taisyklės. Todėl nuo 2006 m. gruodžio 9 d. visiems jūrų transporto paslaugų sektoriams taikoma bendroji procedūrų sistema.

4.

Kadangi konferencijų sistema nebetenkina EB sutarties 81 straipsnio 3 dalyje (dabar SESV 101 straipsnio 3 dalis) nustatytų kriterijų, Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1419/2006 taip pat buvo panaikintas 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 4056/86 dėl EB Sutarties 85 ir 86 (dabar 81 ir 82) straipsnių taikymo jūrų transportui (8), kuriame lainerių konferencijoms buvo nustatyta bendroji išimtis, pagal kurią laivybos linijos lainerių konferencijų susitikimuose galėjo nustatyti tarifus ir kitas vežimo sąlygas. Taigi, Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1419/2006 įtraukus į EEE susitarimą konferencijų sistemai nuo 2008 m. spalio 18 d. panaikinama bendroji išimtis, pagal kurią netaikomas draudimas, nustatytas EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalyje. Todėl linijiniai vežėjai, teikiantys paslaugas į vieną Europos ekonominės erdvės uostą arba kelis uostus ir (arba) iš uosto (-ų), turi nutraukti visus lainerių konferencijos veiksmus, kuriais prieštaraujama EEE susitarimo 53 straipsniui. Taip yra neatsižvelgiant į tai, ar kitose teisinėse sistemose aiškiu arba tyliu sutikimu lainerių konferencijoms leidžiama nustatyti tarifus arba aptarti susitarimus. Be to, konferencijų dalyviai turėtų užtikrinti, kad bet koks pagal konferencijų sistemą priimtas susitarimas nuo 2008 m. spalio 18 d. derėtų su EEE susitarimo 53 straipsniu.

5.

Šiomis gairėmis papildomos kituose pranešimuose jau paskelbtos Institucijos gairės. Gairės dėl EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams (9) ir Gairės dėl EEE susitarimo 53 straipsnio 3 dalies taikymo (10) yra ypač svarbios, nes jūrų transporto paslaugų sektoriuje sudaromi išsamūs konkuruojančių vežėjų tarpusavio bendradarbiavimo susitarimai.

6.

Linijinės laivybos horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams dėl bendrųjų paslaugų teikimo taikomas 2000 m. balandžio 19 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 823/2000 dėl EB sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikroms linijinės laivybos bendrovių (konsorciumų) susitarimų, sprendimų ir suderintų veiksmų grupėms, įtrauktas į EEE susitarimą (11). Komisijos reglamentas (EB) Nr. 823/2000 2010 m. balandžio 26 d. bus pakeistas 2009 m. rugsėjo 28 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 906/2009 (12). Tuose reglamentuose, įtrauktuose į EEE susitarimą, nustatomos sąlygos, kaip apibrėžta EEE susitarimo 53 straipsnio 3 dalyje, kurioms esant EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas netaikomas dviejų arba daugiau laivus eksploatuojančių vežėjų (konsorciumų) tarpusavio susitarimams.

7.

Šiomis gairėmis nepažeidžiamas EEE susitarimo 53 straipsnio aiškinimas, kurį gali pateikti ELPA teismas, Teisingumo Teismas arba Europos Sąjungos Bendrasis Teismas. Gairėse pateikti principai turi būti taikomi kiekvienu atveju atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes.

8.

Institucija taikys šias gaires penkerius metus.

9.

Linijinės laivybos paslaugų, kabotažo ir trampinių paslaugų sektoriai yra jūrų transporto sektoriai, kuriems tiesioginį poveikį padarė pakeitimai, susiję su Tarybos reglamento (EB) Nr. 1419/2006 įtraukimu į EEE susitarimą.

10.

Linijinė laivyba – reguliarus krovinių, dažniausiai konteineriuose, vežimas į uostus tam tikru geografiniu maršrutu, paprastai vadinamu linija. Kitos linijinės laivybos bendros savybės: tvarkaraščiai ir plaukimo dienos yra iš anksto paskelbti, o paslaugos teikiamos kiekvienam transporto naudotojui.

11.

Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4056/86, įtraukto į EEE susitarimo XIV priedo G skyriaus 11 punktą (13), 1 straipsnio 3 dalies a punkte trampinių laivų paslaugos apibrėžtos kaip nepakuotų arba pakuotų prekių vežimas frachtuojant visą laivą arba jo dalį vieno arba keleto ekspeditorių pagal kelionės planą, tvarkaraštį arba bet kurios kitos formos nereguliariais ar neskelbiamais reisais, kai dėl važtos tarifų laisvai susitariama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į pasiūlą ir paklausą. Dažniausiai tai vienos rūšies prekių, kuriomis užpildomas visas laivas, vežimas ne pagal tvarkaraštį (14).

12.

Kabotažas – jūrų transporto paslaugų, įskaitant trampinę ir linijinę laivybą, teikimas tarp dviejų arba daugiau tos pačios EEE valstybės uostų (15). Nors šios gairės konkrečiai neskirtos kabotažo paslaugoms, jos vis dėlto taikomos šioms paslaugoms, jeigu šios paslaugos teikiamos kaip linijinės arba trampinės laivybos paslaugos.

13.

EEE susitarimo 53 straipsnis taikomas visiems susitarimams, kurie gali daryti pastebimą poveikį EEE valstybių tarpusavio prekybai. Kad būtų padarytas poveikis prekybai, turi būti įmanoma pakankamai tikėtinai numatyti, jog remiantis objektyviais teisiniais arba faktiniais veiksniais susitarimas arba elgesys gali turėti tiesioginį arba netiesioginį, faktinį arba galimą poveikį EEE valstybių tarpusavio prekybos modeliui (16). Institucija Gairėse dėl poveikio prekybai koncepcijos pagal EEE susitarimo 53 ir 54 straipsnius paskelbė paaiškinimus, kaip ji taikys poveikio prekybai koncepciją (17).

14.

Linijinės laivybos ir trampinės laivybos veiklos vykdytojų siūlomos transporto paslaugos dažnai yra tarptautinio pobūdžio, susiejančios EEE uostus su trečiosiomis šalimis ir (arba) susijusios su dviejų arba daugiau EEE valstybių tarpusavio eksportu ir importu (t. y. EEE vidaus prekyba) (18). Daugeliu atvejų tikėtina, kad šios paslaugos darys poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, inter alia, atsižvelgiant į poveikį, kurį jos daro transporto ir tarpinių paslaugų teikimo rinkose (19).

15.

Poveikis EEE valstybių tarpusavio prekybai ypač svarbus jūrų kabotažo paslaugoms, nes pagal jį taip pat nustatoma EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo sritis ir jo sąveika su nacionaline konkurencijos teise pagal Institucijos ir Teismo susitarimo dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų EEE susitarimo 53 ir 54 straipsniuose, įgyvendinimo 4 protokolo II skyriaus 3 straipsnį. Poveikio EEE valstybių tarpusavio prekybai, kurį gali padaryti tokios paslaugos, dydis turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai (20).

16.

Siekiant pagal EEE susitarimo 53 straipsnį įvertinti susitarimo poveikį konkurencijai, būtina apibrėžti atitinkamą (-as) produkto ir geografinę (-es) rinką (-as). Pagrindinis rinkos apibrėžties tikslas – sistemingai nustatyti įmonės patiriamus konkurencinius suvaržymus. Paaiškinimus šiuo klausimu galima rasti Institucijos pranešime dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo EEE konkurencijos teisės tikslais (21). Šie paaiškinimai taip pat svarbūs nustatant jūrų transporto paslaugų rinką.

17.

Atitinkama produkto rinka apima visas tas prekes ir (arba) paslaugas, kurios vartotojo požiūriu yra sukeičiamos arba pakeičiančios viena kitą atsižvelgiant į jų savybes, kainas ir paskirtį. Atitinkama geografinė rinka apima teritoriją, kurioje susijusios įmonės siūlo ir gauna prekes arba paslaugas, kurioje konkurencijos sąlygos yra pakankamai vienodos ir kuri nuo gretimų teritorijų skiriasi tuo, kad jose yra pastebimai skirtingos konkurencijos sąlygos (22). Vežėjas (-ai) negali daryti didelio poveikio vyraujančioms rinkos sąlygoms, jeigu pirkėjai gali lengvai kreiptis į kitus paslaugos teikėjus (23).

18.

Linijinės laivybos naudojant konteinerius paslaugos keliuose Komisijos ir Europos Teisingumo Teismo sprendimuose ir nutartyse buvo apibrėžtos kaip atitinkama linijinės laivybos produkto rinka (24). Šie sprendimai ir nutartys yra susiję su jūrų transportu gelminės laivybos srityje. Kitų rūšių transportas nebuvo įtrauktas į tą pačią paslaugų rinką, nors kai kuriais atvejais šios paslaugos galėtų būti laikomos iš dalies sukeičiamomis. Taip yra todėl, kad nepakankamai didelė konteineriuose vežamų prekių dalis gali būti lengvai perkeliama vežti kitų rūšių transportu, pavyzdžiui, naudojantis oro transporto paslaugomis (25).

19.

Tam tikromis aplinkybėmis gali būti tikslinga apibrėžti siauresnę produkto rinką, apimančią tik jūra vežamą konkrečios rūšies produktą. Pavyzdžiui, greitai gendančių prekių vežimas galėtų apimti tik vežimą šaldomuosiuose konteineriuose arba vežimą įprastais laivais-šaldytuvais. Išskirtinėmis aplinkybėmis palaidų krovinių vežimą įmanoma iš dalies pakeisti krovinių vežimu konteineriuose ir atvirkščiai (26), tačiau neatrodo, kad įmanomas ilgalaikis vežimo konteineriuose pakeitimas birių krovinių vežimu. Didelei daugumai prekių rūšių ir prekių konteineriuose naudotojams palaidų krovinių vežimas nėra tinkama alternatyva linijinei laivybai naudojant konteinerius (27). Kartą pradėjus krovinius reguliariai vežti konteineriuose, mažai tikėtina, kad jie kada nors vėl bus vežami ne konteineriuose (28). Todėl iki šiol linijinei laivybai naudojant konteinerius būdingas tik vienos krypties pakeičiamumas (29).

20.

Atitinkama geografinė rinka apima teritoriją, kurioje siūlomos paslaugos pagal sutampančius uostų vandens baseinus, paprastai tai yra uostų, kuriuose teikiamos paslaugos, grupė. Kalbant apie Europoje teikiamas paslaugas, iki šiol linijinės laivybos geografinė rinka – tai Šiaurės Europos ir (arba) Viduržemio jūros uostų grupės. Linijinės laivybos paslaugų, teikiamų iš Viduržemio jūros uostų, rinkos yra atskiros rinkos, nes šios paslaugos yra tik iš dalies pakeičiamos paslaugomis, teikiamomis iš Šiaurės Europos uostų (30).

21.

Institucija dar netaikė EEE susitarimo 53 straipsnio trampinei laivybai. Vertindamos įmonės galėtų atsižvelgti į toliau pateiktus veiksnius tiek, kiek jie svarbūs šių įmonių teikiamoms trampinės laivybos paslaugoms.

22.

Pagrindinės konkretaus vežimo prašymo sąlygos yra pradinis taškas nustatant trampinės laivybos atitinkamų paslaugų rinkas, nes šiose sąlygose dažniausiai nurodomi esminiai konkretaus vežimo prašymo elementai (31). Atsižvelgiant į konkrečius transporto naudotojų poreikius, pagrindines sąlygas sudarys svarstytini ir nesvarstytini elementai. Nustačius pagrindinių sąlygų svarstytiną elementą, pavyzdžiui, laivo rūšį arba dydį, gali paaiškėti, kad, pavyzdžiui, šio konkretaus elemento atitinkama rinka platesnė negu nurodyta pradiniame vežimo prašyme.

23.

Trampinės laivybos paslaugų pobūdis gali skirtis, be to, yra skirtingų vežimo sutarčių. Todėl gali prireikti įvertinti, ar naudotojai laiko paslaugas, teikiamas pagal tvarkaraščio sutartis, kelionės plano sutartis ir frachtavimo sutartis, pakeičiamomis. Jeigu taip, jos gali priklausyti tai pačiai atitinkamai rinkai.

24.

Skirtingų rūšių laivai paprastai skirstomi pagal tam tikrą standartinį dydį (32). Dėl didelės masto ekonomijos teikiant paslaugą, kai krovinio dydis labai neatitinka laivo dydžio, gali būti neįmanoma pasiūlyti konkurencingo važtos tarifo. Todėl įvairių dydžių laivų pakeičiamumą reikia vertinti kiekvienu atveju atskirai, kad būtų nustatyta, ar kiekvieno dydžio laivai sudaro atskirą atitinkamą rinką.

25.

Vežamo krovinio fizinė bei techninė būklė ir laivo rūšis yra pirmi atitinkamos rinkos rodikliai atsižvelgiant į pasiūlą (33). Jeigu laivus per trumpą laiką ir nepatiriant didelių išlaidų (34) galima pritaikyti konkrečios rūšies kroviniams vežti, skirtingi trampinės laivybos paslaugų teikėjai gali konkuruoti dėl tos rūšies krovinių vežimo. Tokiomis aplinkybėmis atitinkama rinka pasiūlos požiūriu apims daugiau negu vieną laivo rūšį.

26.

Tačiau yra tam tikrų rūšių laivų, kurie yra techniškai pritaikyti ir (arba) specialiai pastatyti specializuotoms transporto paslaugoms teikti. Specializuoti laivai gali būti konkurencijos atžvilgiu nepalankioje padėtyje, nors jie taip pat gali vežti kitų rūšių krovinius. Todėl specializuotų paslaugų teikėjų gebėjimas konkuruoti dėl kitų rūšių krovinių vežimo gali būti ribotas.

27.

Trampinės laivybos srityje į uostus atplaukiama pagal individualius poreikius. Tačiau laivų judumas gali būti ribotas dėl terminalo ir grimzlės ribojimų arba aplinkos apsaugos standartų tam tikrų rūšių laivams tam tikruose uostuose arba regionuose.

28.

Taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, ar yra trampinės laivybos laivų dydžių pakeičiamumo grandinių. Tam tikrose trampinės laivybos rinkose laivų dydžiai rinkos pakraštyje nėra tiesiogiai pakeičiami. Tačiau grandininio pakeičiamumo poveikis vis tiek gali riboti kainų nustatymą pakraščiuose ir todėl jie gali būti įtraukti į platesnę rinkos apibrėžtį.

29.

Tam tikrose trampinės laivybos rinkose reikia nustatyti, ar laivai gali būti laikomi įmonės pajėgumu ir todėl į juos neturėtų būti atsižvelgiama kiekvienu atveju atskirai vertinant atitinkamą rinką.

30.

Papildomi veiksniai, pavyzdžiui, paslaugos teikėjo patikimumas, saugumas, sauga ir norminiai reikalavimai gali turėti įtakos pasiūlos ir paklausos pakeičiamumui, pavyzdžiui, dvigubo korpuso reikalavimas tanklaiviams EEE vandenyse (35).

31.

Vežimo prašymuose dažnai pateikiami geografiniai duomenys, pavyzdžiui, pakrovimo ir iškrovimo uostai arba regionai. Šie uostai yra pirmas atitinkamos geografinės rinkos apibrėžties pagal paklausą rodiklis nepažeidžiant galutinio atitinkamos geografinės rinkos apibrėžties.

32.

Tam tikros geografinės rinkos gali būti apibrėžtos pagal kryptį arba gali egzistuoti tik laikinai, pavyzdžiui, kai klimato sąlygos arba derliaus laikotarpiai periodiškai daro poveikį tam tikrų krovinių vežimo paklausai. Šiomis aplinkybėmis nustatant atitinkamas geografines rinkas reikėtų atsižvelgti į laivų padėties keitimą, kelionę su balastu ir prekybos pusiausvyros sutrikdymus.

33.

Rinkos dalimis pirmiausia suteikiama naudingos informacijos apie rinkos struktūrą ir konkurencinę šalių ir jų konkurentų svarbą. Institucija ir Komisija rinkos dalis interpretuoja kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgdamos į rinkos sąlygas. Kalbant apie linijinę laivybą, keliuose Komisijos ir Europos Teisingumo Teismo sprendimuose ir nutartyse (36) duomenys apie apimtį ir (arba) pajėgumą nurodomi kaip rinkos dalių apskaičiavimo pagrindas.

34.

Trampinės laivybos rinkose paslaugų teikėjai konkuruoja dėl vežimo sutarčių, t. y. jie parduoda reisus arba vežimo pajėgumus. Atsižvelgdami į konkrečias svarstomas paslaugas rinkos dalyviai gali apskaičiuoti savo metines rinkos dalis pagal įvairius duomenis (37), pavyzdžiui:

35.

Bendradarbiavimo susitarimai yra bendras jūrų transporto rinkų bruožas. Atsižvelgiant į tai, kad šiuos susitarimus gali sudaryti esami arba galimi konkurentai ir kad šie susitarimai gali neigiamai paveikti konkurencijos parametrus, įmonės turi ypač stengtis užtikrinti, kad būtų laikomasi konkurencijos taisyklių. Paslaugų rinkose, pavyzdžiui, jūrų transporto sektoriuje, vertinant galimą susitarimo poveikį atitinkamoje rinkoje ypač svarbūs šie elementai: teikiamų paslaugų kainos, išlaidos, kokybė, dažnumas ir įvairovė, paslaugų naujovės, rinkodara ir komercializacija.

36.

Ypač svarbios trys susitarimų rūšys, susijusios su šiose gairėse numatytomis paslaugomis: techniniai susitarimai, keitimasis informacija ir susivienijimai.

37.

Tam tikros techninių susitarimų rūšys gali būti nedraudžiamos pagal EEE susitarimo 53 straipsnį, nes jos neriboja konkurencijos. Taip yra, pavyzdžiui, horizontalių susitarimų, kurių vienintelis tikslas ir poveikis yra techninių pagerinimų diegimas arba techninis bendradarbiavimas, atveju. Galima teigti, kad susitarimai, susiję su aplinkos apsaugos standartų įgyvendinimu, taip pat patenka į šią grupę. Konkurentų tarpusavio susitarimai dėl kainos, pajėgumo arba kitų konkurencijos parametrų iš esmės nepateks į šią grupę (38).

38.

Keitimosi informacija sistema – tai susitarimas, pagal kurį įmonės keičiasi informacija arba teikia ją bendrai agentūrai, kuri yra atsakinga už informacijos centralizavimą, kaupimą bei tvarkymą ir kuri vėliau grąžina ją dalyviams sutartu būdu ir dažnumu.

39.

Daugelyje pramonės sričių įprasta rinkti apibendrintus statistinius duomenis ir bendrą informaciją apie rinką, keistis jais ir juos skelbti. Ši paskelbta informacija apie rinką yra naudinga siekiant, kad rinka būtų skaidresnė, o pirkėjai geriau informuoti, todėl gali padidėti našumas. Tačiau keičiantis slaptais komerciniais ir konkrečiais duomenimis apie rinką tam tikromis aplinkybėmis galima pažeisti EEE susitarimo 53 straipsnį. Šiomis gairėmis siekiama padėti linijinės laivybos paslaugų teikėjams įvertinti, kada keičiantis tokia informacija pažeidžiamos konkurencijos taisyklės.

40.

Linijinės laivybos sektoriuje laivybos linijų, dalyvaujančių lainerių konsorciumuose, keitimasis informacija, kuriam kitaip būtų taikoma EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis, leidžiamas, jeigu jis yra pagalbinio pobūdžio ir būtinas bendroms lainerių transporto paslaugoms bei kitų rūšių bendradarbiavimui, kuriam taikoma Reglamente (EB) Nr. 823/2000, įtrauktame į EEE susitarimą (39), nustatyta bendroji išimtis. Toks keitimasis informacija šiose gairėse nenagrinėjamas.

41.

Pagal EEE konkurencijos teisę vertinant keitimosi informacija sistemas reikia atkreipti dėmesį į toliau pateiktus skirtumus.

42.

Keičiantis informacija gali būti lengviau vykdyti antikonkurencinę veiklą, pavyzdžiui, stebėti, ar laikomasi susitarimo dėl kartelio; kai keitimasis informacija yra pagalbinė tokio pobūdžio antikonkurencinės veiklos priemonė, jį reikia vertinti kartu vertinant tą veiklą. Keitimosi informacija tikslas netgi gali būti konkurencijos ribojimas (40). Toks keitimasis informacija šiose gairėse nenagrinėjamas.

43.

Tačiau keitimasis informacija dėl jo poveikio gali būti laikomas EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimu. Taip yra tuo atveju, kai keičiantis informacija sumažinamas arba pašalinamas netikrumas dėl konkrečios rinkos veikimo, todėl apribojama įmonių konkurencija (41). Kiekvienas ūkinės veiklos vykdytojas turi savarankiškai nustatyti strategiją, kurios ketina laikytis rinkoje. Europos Teisingumo Teismas nustatė, kad dėl to įmonėms neleidžiama su kitais rinkos dalyviais tiesiogiai arba netiesiogiai palaikyti ryšių, kurie daro poveikį konkurento elgesiui arba atskleidžia jų (numatomą) elgesį, jeigu šių ryšių tikslas arba poveikis yra riboti konkurenciją, t. y. sudaryti konkurencijos sąlygas, kurios neatitiktų įprastų konkrečios rinkos sąlygų, atsižvelgiant į tiektų produktų arba teiktų paslaugų pobūdį, įmonių dydį bei skaičių ir rinkos apimtį (42). Priešingai, medienos plaušienos rinkoje Europos Teisingumo Teismas nustatė, kad savarankiškai gamintojų vienašališkai kas ketvirtį vartotojams skelbiamos kainos savo ruožtu yra elgesys rinkoje, kuris nesumažina kiekvienos įmonės netikrumo dėl savo konkurentų elgsenos ateityje ir todėl, kai nėra gamintojų preliminarios suderintos veiklos, pats savaime nėra laikomas EB sutarties 81 straipsnio 1 dalies (dabar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnio 1 dalis) pažeidimu (43).

44.

Europos bendrijos teismų praktikoje pateikti keli bendro pobūdžio paaiškinimai apie keitimosi informacija galimo poveikio tyrimą. Europos Teisingumo Teismas nustatė, kad kai rinka yra iš tikrųjų konkurencinga, tikėtina, kad dėl skaidrumo padidės tiekėjų konkurencija (44). Tačiau labai koncentruotoje oligopolinėje rinkoje, kurioje konkurencija jau labai sumažėjusi, tikėtina, kad pagrindiniams konkurentams dažnai keičiantis išsamia informacija apie konkrečius pirkimus, neteikiant šios informacijos kitiems tiekėjams ir vartotojams, gali būti labai susilpninta tiekėjų konkurencija. Esant tokioms aplinkybėms, dėl reguliaraus ir dažno keitimosi informacija apie rinkos veikimą visi konkurentai gali sužinoti apie įvairių konkrečių konkurentų rinkos padėtį ir strategiją (45). Europos Teisingumo Teismas taip pat nustatė, kad keitimosi informacija sistema gali neatitikti konkurencijos taisyklių net kai rinka nėra labai koncentruota, bet joje dėl spaudimo tolesnėse konkurentų diskusijose yra sumažėjęs įmonių sprendimų priėmimo nepriklausomumas (46).

45.

Todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į keitimosi informacija faktinį arba galimą poveikį, nes vertinimo rezultatai priklauso nuo veiksnių, kurie kiekvienu konkrečiu atveju yra specifiniai, derinio. Rinkos, kurioje keičiamasi informacija, struktūra ir keitimosi informacija savybės yra du pagrindiniai veiksniai, kuriuos Institucija tiria vertindama keitimąsi informacija. Vertinant reikia atsižvelgti į faktinį arba galimą poveikį, kurį keitimasis informacija galėtų padaryti, palyginti su konkurencine padėtimi, kuri susiklostytų, jeigu nebūtų keitimosi informacija susitarimo (47). Kad būtų taikoma EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis, keitimasis informacija turi daryti pastebimą neigiamą poveikį konkurencijos parametrams (48).

46.

Toliau pateikti paaiškinimai daugiausia yra susiję su konkurencijos ribojimo tyrimu pagal EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį. Paaiškinimus dėl EEE susitarimo 53 straipsnio 3 dalies taikymo galima rasti toliau 58 punkte ir bendrajame pranešime šia tema (49).

47.

Konkrečios rinkos koncentracijos lygis ir pasiūlos bei paklausos struktūra yra pagrindiniai veiksniai sprendžiant, ar keitimuisi informacija taikoma EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis (50).

48.

Koncentracijos lygis yra ypač svarbus, nes labiau tikėtina, kad ribojamasis poveikis atsiras ir išliks labai koncentruotose oligopolinėse, o ne mažiau koncentruotose rinkose. Didesnis koncentruotos rinkos skaidrumas gali sustiprinti įmonių tarpusavio priklausomybę ir sumažinti konkurencijos intensyvumą.

49.

Pasiūlos ir paklausos struktūra taip pat svarbi, ypač konkuruojančių rinkos dalyvių skaičius, jų rinkos dalių simetrija bei stabilumas ir konkurentų struktūrinių tarpusavio ryšių buvimas (51). Institucija taip pat gali tirti kitus veiksnius, pavyzdžiui, paslaugų vienodumą ir bendrą rinkos skaidrumą.

50.

Labiau tikėtina, kad EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis taikoma konkurentų keitimuisi slapta komercine informacija, susijusia su konkurencijos parametrais, pvz., kaina, pajėgumais arba išlaidomis, palyginti su kitokio pobūdžio keitimusi informacija. Komercinės informacijos slaptumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į toliau nurodytus kriterijus.

51.

Keitimasis jau viešai pateikta informacija iš esmės nėra EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies pažeidimas (52). Tačiau labai svarbu nustatyti rinkos skaidrumo lygį ir ar keičiantis informacija papildoma viešai skelbiama informacija ir (arba) viešai skelbiama informacija sujungiama su kita informacija. Taip sujungta informacija yra slapta komercinė informacija ir ja keičiantis gali būti ribojama konkurencija.

52.

Informacija gali būti konkreti arba apibendrinta. Konkretūs duomenys yra susiję su nustatyta įmone arba įmone, kurią galima nustatyti. Apibendrinti duomenys – tai sujungti duomenys, gauti iš pakankamo skaičiaus nepriklausomų įmonių, todėl neįmanoma atpažinti konkrečių duomenų. Labiau tikėtina, kad konkurentų keitimuisi konkrečia informacija bus taikoma EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis (53), palyginti su keitimusi apibendrinta informacija, kuriai iš esmės EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis netaikoma. Institucija kreips ypatingą dėmesį į apibendrinimo lygį. Jis turėtų būti toks, kad informacija negalėtų būti išskaidyta, ir todėl pagal ją įmonės tiesiogiai arba netiesiogiai negalėtų nustatyti konkurencinės konkurentų strategijos.

53.

Tačiau linijinės laivybos srityje reikėtų atsargiai vertinti keitimąsi informacija apie numatomą pajėgumą, net jeigu ji apibendrinta, ypač kai tai vyksta koncentruotose rinkose. Linijinės laivybos rinkose duomenys apie pajėgumą yra pagrindinis parametras, pagal kurį derinamas konkurencinis elgesys ir kuris daro tiesioginį poveikį kainoms. Keitimasis apibendrinta informacija apie numatomą pajėgumą, kuria nurodoma, kaip pajėgumas bus paskirstytas įvairioms linijoms, gali būti antikonkurencinis, jeigu ja naudodamiesi keli arba visi vežėjai nustatys bendrą strategiją, o paslaugos bus teikiamos už didesnes nei konkurencingos kainas. Be to, yra pavojus, kad duomenys bus išskaidyti, nes jie gali būti susieti su konkrečiais linijinių vežėjų pranešimais. Todėl įmonės galėtų nustatyti konkurentų rinkos padėtį ir strategiją.

54.

Taip pat svarbūs veiksniai yra duomenų naujumas ir laikotarpis, su kuriuo jie susiję. Duomenys gali būti pasenę, aktualūs arba susiję su ateitimi. Iš esmės keitimuisi pasenusia informacija nėra taikoma EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis, nes jis negali turėti jokios realios įtakos tolesniam įmonių elgesiui. Ankstesnėse bylose Komisija laikėsi nuomonės, kad senesnė nei vienerių metų informacija yra pasenusi (54), o ne senesnė nei vienerių metų informacija yra aktuali (55). Vertinti, ar informacija yra pasenusi arba aktuali, reikėtų lanksčiai, atsižvelgiant į tai, kiek duomenys yra pasenę atitinkamoje rinkoje. Laikotarpis, per kurį duomenys pasensta, greičiausiai yra trumpesnis, jeigu duomenys yra apibendrinti, o ne konkretūs. Be to, keičiantis aktualiais apimties ir pajėgumo duomenimis konkurencija greičiausiai nebus ribojama, jeigu duomenys yra tinkamai apibendrinti, kad konkrečių ekspeditorių arba vežėjų sandorių negalima nustatyti nei tiesiogiai, nei netiesiogiai. Ateities duomenys susiję su įmonės požiūriu į tai, kaip rinka plėtosis, arba su strategija, kurios ji ketina laikytis toje rinkoje. Labai tikėtina, kad dėl keitimosi ateities duomenimis kils sunkumų, ypač kai jie susiję su kainomis arba gamyba. Keičiantis ateities duomenimis gali paaiškėti, kokios komercinės strategijos įmonė ketina laikytis rinkoje. Taip gali būti labai sumažinta informacija besikeičiančių šalių konkurencija, todėl gali būti ribojama konkurencija.

55.

Taip pat reikėtų atsižvelgti į keitimosi informacija dažnumą. Kuo dažniau keičiamasi duomenimis, tuo greičiau konkurentai gali reaguoti. Taip lengviau taikyti atsakomąsias priemones ir galiausiai sumažinamos paskatos imtis konkurencinių veiksmų rinkoje. Galėtų būti apribota vadinamoji paslėpta konkurencija.

56.

Vertinant poveikį rinkai (-oms), taip pat turėtų būti atkreipiamas dėmesys į tai, kaip atskleidžiami duomenys. Kuo labiau informacija dalijamasi su pirkėjais, tuo mažesnė tikimybė, kad dėl keitimosi informacija kils sunkumų. Priešingai, jeigu rinkos skaidrumas pagerinamas tik tiekėjų naudai, iš pirkėjų gali būti atimta galimybė pasinaudoti padidėjusios paslėptos konkurencijos nauda.

57.

Kalbant apie linijinę laivybą, kainos indeksais išreiškiami vidutiniai kainos už konteinerio vežimą jūra svyravimai. Kainos indeksu, grindžiamu tinkamai apibendrintais duomenimis apie kainą, greičiausiai nepažeidžiama EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis, jeigu apibendrinimo lygis toks, kad informacija negalėtų būti išskaidyta, todėl pagal ją įmonės tiesiogiai arba netiesiogiai negalėtų nustatyti konkurencinės konkurentų strategijos. Jeigu kainos indeksu sumažinamos arba pašalinamos abejonės dėl rinkos veikimo, o dėl to apribojama įmonių konkurencija, tuomet pažeidžiama EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis. Vertinant galimą tokio kainos indekso poveikį tam tikroje atitinkamoje rinkoje reikėtų atsižvelgti į duomenų apibendrinimo lygį, į tai, ar duomenys yra pasenę arba aktualūs, ir į indekso skelbimo dažnumą. Apskritai svarbu kartu vertinti visus atskirus bet kokios keitimosi informacija sistemos elementus siekiant atsižvelgti į galimą sąveiką, pavyzdžiui, keitimosi duomenimis apie pajėgumą ir apimtį sąveiką su keitimusi duomenimis apie kainos indeksą.

58.

Vis dėlto dėl vežėjų keitimosi informacija, kuriuo ribojama konkurencija, gali padidėti našumas, pavyzdžiui, pagerėti investicijų planavimas ir pajėgumo naudojimo veiksmingumas. Toks didesnis našumas turės būti tinkamai pagrįstas bei perduodamas pirkėjams ir palygintas su antikonkurenciniu keitimosi informacija poveikiu pagal EEE susitarimo 53 straipsnio 3 dalį. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad viena iš EEE susitarimo 53 straipsnio 3 dalyje nurodytų sąlygų yra ta, kad su vartotojais turėtų būti sąžiningai pasidalyta ribojamojo susitarimo nauda. Jeigu tenkinamos visos keturios EEE susitarimo 53 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos, EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimas (56) netaikomas.

59.

Kaip bet kuriame sektoriuje, linijinės laivybos srityje diskusijos ir keitimasis informacija gali vykti prekybos asociacijoje, jeigu asociacija nėra naudojama kaip: a) forumas susitikimams dėl kartelių (57); b) struktūra, teikianti savo nariams antikonkurencinius sprendimus arba rekomendacijas (58); arba c) priemonė keistis informacija, kuria sumažinamas arba pašalinamas netikrumas dėl konkrečios rinkos veikimo, todėl apribojama įmonių konkurencija ir nesilaikoma 53 straipsnio 3 dalies sąlygų (59). Tai reikėtų aiškiai atskirti nuo prekybos asociacijoje teisėtai rengiamų diskusijų, susijusių, pavyzdžiui, su techniniais ir aplinkos apsaugos standartais.

60.

Laivybos susivienijimas – dažniausia horizontalaus bendradarbiavimo forma trampinės laivybos sektoriuje. Nėra visuotinio susivienijimo modelio. Tačiau, kaip nurodyta toliau, atrodo, kad kai kurios savybės yra bendros daugumai susivienijimų įvairiuose rinkos segmentuose.

61.

Standartiniu laivybos susivienijimu sutelkiami tam tikri panašūs laivai (60), priklausančius skirtingiems asmenims ir valdomus vienos administracijos. Susivienijimo vadovas paprastai atsakingas už komercinį vadovavimą (pavyzdžiui, bendrą rinkodarą (61), derybas dėl važtos tarifų ir pajamų bei reiso išlaidų centralizavimą (62)) ir komercinį valdymą (laivo judėjimo planavimą, nurodymų laivams davimą, agentų uostuose skyrimą, pirkėjų informavimą, važtos sąskaitų faktūrų išdavimą, bunkerių užsakymą, laivų pajamų rinkimą bei jų paskirstymą pagal iš anksto nustatytą paskirstymo sistemą ir pan.). Dažnai susivienijimo vadovo veiklą prižiūri bendras vykdomasis komitetas, atstovaujantis laivų savininkams. Kiekvienas savininkas paprastai yra atsakingas už techninį laivų eksploatavimą (saugą, įgulą, remontą, techninę priežiūrą ir pan.). Nors susivienijimo nariai bendrai siūlo paslaugas rinkoje, dažnai jie jas teikia atskirai.

62.

Iš šio apibūdinimo aišku, kad svarbiausia standartinio laivybos susivienijimo savybė – bendras pardavimas, turintis bendros gamybos bruožų. Todėl svarbūs paaiškinimai ir dėl bendro pardavimo, kaip bendro komercializacijos susitarimo rūšies, ir dėl bendros gamybos, pateikti Institucijos gairėse dėl EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams (63). Kadangi susivienijimų savybės skiriasi, kiekvienas susivienijimas turi būti ištirtas kiekvienu konkrečiu atveju, kad remiantis svarbiausiu aspektu (64) būtų nustatyta, ar jam taikoma EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis ir, jeigu taikoma, ar jis tenkina visas keturias EEE susitarimo 53 straipsnio 3 dalyje nurodytas sąlygas.

63.

Tarybos reglamente (EB) Nr. 1419/2006 numatyti pakeitimai tiesioginio poveikio nepadarė susivienijimams, kuriems taikomas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 139/2004 (65), nes jie įsteigiami kaip bendra įmonė, kuri nuolat atlieka visas savarankiško ūkio subjekto funkcijas (vadinamoji visas funkcijas atliekanti bendra įmonė, žr. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 3 straipsnio 4 dalį); tokie susivienijimai į šias gaires neįtraukti. Paaiškinimus dėl savarankiškumo galima rasti, inter alia, Komisijos konsoliduotame pranešime dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (66). Jeigu tokių susivienijimų tikslas arba poveikis – derinti savo patronuojančiųjų bendrovių konkurencinį elgesį, toks derinimas vertinamas pagal EEE susitarimo 53 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytus kriterijus siekiant nustatyti, ar veikla yra suderinama su EEE susitarimo veikimu (67).

64.

Susitarimams dėl susivienijimo EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas netaikomas, jeigu susivienijimo dalyviai nėra arba negali būti konkurentai. Taip būtų tuo atveju, kai, pavyzdžiui, du arba daugiau laivų savininkų įsteigtų laivybos susivienijimą, kurio tikslas – teikti pasiūlymus dėl frachtavimo sutarčių bei jas vykdyti, ir jeigu kaip atskiri rinkos dalyviai jie negalėtų sėkmingai teikti pasiūlymų dėl frachtavimo sutarčių arba negalėtų patys jų vykdyti. Ši išvada nėra nepaneigiama tais atvejais, kai tokie susivienijimai kartais veža kitus krovinius, kurie sudaro nedidelę dalį visų vežamų krovinių masės.

65.

Susivienijimams, kurių veikla nedaro įtakos atitinkamiems konkurencijos parametrams, nes jie yra nedidelės svarbos ir (arba) nedaro pastebimo poveikio EEE valstybių tarpusavio prekybai (68), netaikoma EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis. Tačiau susivienijimas nepatenka į Institucijos pranešimo dėl nedidelės svarbos susitarimų taikymo sritį, jei jis susijęs su kainų nustatymu, įskaitant bendrą pardavimą.

66.

Konkurentų, kurie apsiriboja bendru pardavimu, susitarimų dėl susivienijimo tikslas ir poveikis – koordinuoti šių konkurentų kainų nustatymo strategiją (69).

67.

Jeigu susivienijimo tikslas nėra riboti konkurenciją, būtinas jo poveikio konkrečioje rinkoje tyrimas. Susitarimui taikoma EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis, jeigu tikėtina, kad jis darys pastebimą neigiamą poveikį konkurencijos parametrams rinkoje, pavyzdžiui, kainoms, išlaidoms, paslaugų įvairovei, paslaugų kokybei ir naujovėms. Susitarimai tokį poveikį gali daryti dėl jų pastebimai sumažėjus konkurencijai tarp susitarimo šalių arba tarp jų ir trečiųjų šalių (70).

68.

Kai kurie trampinės laivybos susivienijimai nėra susiję su bendru pardavimu, tačiau jiems būdingas tam tikro lygio konkurencijos parametrų koordinavimas (pvz., bendras tvarkaraščių sudarymas arba bendras pirkimas). Tokiais atvejais EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis taikoma tik tuomet, jeigu susitarimo šalys turi tam tikrą įtaką rinkoje (71).

69.

Susivienijimo gebėjimas daryti pastebimą neigiamą poveikį rinkoje priklauso nuo ekonominių aplinkybių, atsižvelgiant į bendrą šalių įtaką rinkoje ir susitarimo pobūdį, taip pat kitus struktūrinius veiksnius atitinkamoje rinkoje. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, ar susitarimas dėl susivienijimo daro poveikį šalių elgesiui gretimose rinkose, glaudžiai susijusiose su rinka, kuriai tiesioginės įtakos turi bendradarbiavimas (72). Taip gali būti tuo atveju, kai, pavyzdžiui, susivienijimo rinka yra miškininkystės produktų vežimas specialiais gretasienio formos laivais (A rinka), o susivienijimo nariai taip pat naudoja laivus sausų birių krovinių rinkoje (B rinka).

70.

Kalbant apie struktūrinius veiksnius atitinkamoje rinkoje, jeigu susivienijimo rinkos dalis yra nedidelė, mažai tikėtina, kad dėl susivienijimo atsiras ribojamasis poveikis. Vertinant atitinkamo susivienijimo poveikį atitinkamoje rinkoje reikėtų atsižvelgti į šiuos papildomus veiksnius: rinkos koncentraciją, konkurentų padėtį ir skaičių, rinkos dalių stabilumą laikui bėgant, narystę keliuose susivienijimuose, kliūtis ir tikimybę patekti į rinką, rinkos skaidrumą, transporto naudotojų kompensacinę perkamąją galią ir paslaugų pobūdį (pavyzdžiui, vienodas arba skirtingas paslaugas).

71.

Kalbant apie susitarimo pobūdį, reikėtų atsižvelgti į išlygas, kuriomis daromas poveikis susivienijimo arba jo narių konkurenciniam elgesiui rinkoje, pvz., išlygas, kuriomis nariams draudžiama dalyvauti toje pačioje rinkoje už susivienijimo ribų (nekonkuravimo išlyga), įsipareigojimo nepasitraukti laikotarpį bei pranešimo apie pasitraukimą pateikimo terminą (pasitraukimo išlygos) ir keitimąsi slapta komercine informacija. Taip pat reikėtų atsižvelgti į visus susivienijimų tarpusavio ryšius, susijusius su vadovybe arba nariais, taip pat su išlaidų ir pajamų pasidalijimu.

72.

Jeigu susivienijimams taikoma EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis, susijusios įmonės turi užtikrinti, kad jos tenkina visas keturias EEE susitarimo 53 straipsnio 3 dalies sąlygas (73). Tam tikri susitarimai nėra a priori išskiriami iš EEE susitarimo 53 straipsnio 3 dalies taikymo srities. Iš esmės visiems konkurenciją ribojantiems susitarimams, kurie atitinka keturias EEE susitarimo 53 straipsnio 3 dalies sąlygas, yra taikoma išimties taisyklė. Ši analizė apima lanksčiąją skalę. Kuo didesnis pagal EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies nuostatas nustatytas konkurencijos apribojimas, tuo didesnė turi būti nauda ir jos perdavimas vartotojams.

73.

Susijusios įmonės privalo įrodyti, kad dėl susivienijimo gerėja transporto paslaugos arba dėl didėjančio našumo skatinama techninė arba ekonominė pažanga. Našumas negali padidėti dėl sąnaudų sumažinimo, dėl kurio neišvengiamai susilpnėja konkurencija, jis turi padidėti dėl ekonominių veiksmų sujungimo.

74.

Didėjantis susivienijimų našumas gali būti, pavyzdžiui, geresnio pajėgumų panaudojimo rodiklių ir masto ekonomijos rezultatas. Trampinės laivybos susivienijimai paprastai bendrai planuoja laivų judėjimą, kad kuo plačiau geografiškai paskirstytų savo laivyną. Dėl laivų paskirstymo gali sumažėti kelionių su balastu skaičius, o dėl to gali padidėti bendras susivienijimo pajėgumų panaudojimas ir galiausiai gali būti pasiekta masto ekonomijos.

75.

Vartotojai turi gauti tinkamą naudos, susijusios su pasiektu didesniu našumu, dalį. Remiantis EEE susitarimo 53 straipsnio 3 dalimi, būtina atsižvelgti į visų vartotojų atitinkamoje rinkoje gaunamą naudą, o ne į kiekvieno atskiro vartotojo naudą (74). Naudos perdavimas vartotojams turi bent jau kompensuoti faktinį arba galimą neigiamą poveikį, kurį sukėlė konkurencijos apribojimas pagal EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį (75). Siekiant įvertinti naudos perdavimo vartotojams tikimybę, taip pat reikėtų išnagrinėti trampinės laivybos rinkų struktūrą ir paklausos elastingumą.

76.

Susivienijimas negali taikyti apribojimų, kurie nėra būtini našumui pasiekti. Šiuo atžvilgiu būtina patikrinti, ar šalys būtų galėjusios pasiekti našumą savo jėgomis. Atliekant šį vertinimą svarbu, inter alia, atsižvelgti į tai, koks yra mažiausias našumo mastas, leidžiantis teikti įvairias paslaugas trampinės laivybos srityje. Be to, kiekviena ribojamoji išlyga, įtraukta į susitarimą dėl susivienijimo, turi būti pagrįstai būtina nurodytam našumui pasiekti. Ribojamosios išlygos gali būti pateisinamos ilgesniu laikotarpiu arba visu susivienijimo gyvavimo laikotarpiu, arba tik pereinamuoju laikotarpiu.

77.

Galiausiai susivienijimu neturi būti suteikiama šalims galimybė panaikinti konkurenciją didelėje atitinkamų paslaugų rinkos dalyje.

9.2.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 35/40

—

27 Europos Sąjungos valstybėse narėse,

—

Europos ekonominės erdvės (EEE) šalyse: Islandijoje, Lichtenšteine, Norvegijoje,

—

Šveicarijoje ir Kroatijoje.

—

kinematografijos ir televizijos mokyklos,

—

universitetai,

—

specializuotos profesinio mokymo įstaigos,

—

privačios garso ir vaizdo pramonės įmonės,

—

organizacijos arba profesinės asociacijos, besispecializuojančios garso ir vaizdo sektoriaus srityje.

—

ekonomikos, finansų ir prekybos vadyba,

—

naujos garso ir vaizdo technologijos,

—

scenarijaus projektų kūrimas.

—

veiklos turinio kokybė (20 balų),

—

projekto valdymas (20 balų),

—

partnerystės su garso ir vaizdo sektoriumi kokybė (20 balų),

—

europinis mastas (20 balų),

—

poveikis (20 balų).

Education, Audiovisual and Culture Executive Agency (EACEA)

Call for proposals EACEA/5/12

Mr Constantin DASKALAKIS

BOUR 3/30

Avenue du Bourget/Bourgetlaan 1

1140 Bruxelles/Brussel

BELGIQUE/BELGIË

9.2.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 35/42

Bankrutuojanti AB bankas SNORAS

A. Vivulskio g. 7

LT-03221 Vilnius

LIETUVA/LITHUANIA

9.2.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 35/43