28.11.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 289/1

(1)

Atsižvelgiant į bendrą transporto politiką, svarbu užtikrinti tarptautinių geležinkelių keleivių, keliaujančių iš vienos valstybės narės į kitą, naudotojų teises ir pagerinti tarptautinių keleivių vežimo geležinkeliais paslaugų kokybę ir veiksmingumą keliaujant iš vienos valstybės narės į kitą, kad geležinkelių eismas išaugtų kitų transporto rūšių atžvilgiu.

(2)

Komisijos komunikatu „2002–2006 m. vartotojų politikos strategija“ (4) siekiama sukurti aukštą vartotojų apsaugos lygį transporto srityje pagal Sutarties 153 straipsnio 2 dalį.

(3)

Kadangi geležinkelių keleivis yra silpnesnė vežimo sutarties šalis, todėl turėtų būti užtikrintos keleivių teisės.

(4)

Geležinkelių paslaugų naudotojai taip pat turi teisę gauti informaciją apie teikiamą paslaugą prieš reisą ir reiso metu. Jeigu įmanoma, geležinkelio įmonės ir bilietų pardavėjai turėtų suteikti šią informaciją iš anksto ir kuo greičiau.

(5)

Išsamesni kelionės informacijos pateikimo reikalavimai bus nustatyti Techninėse sąveikos specifikacijose (TSS), nurodytose 2001 m. kovo 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/16/EB dėl transeuropinės paprastųjų geležinkelių sistemos sąveikos (5).

(6)

Stiprinant tarptautinių geležinkelių keleivių teises reikėtų remtis esama su šiuo dalyku susijusios tarptautinės teisės sistema, pateikiama 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF), pakeistos 1999 m. birželio 3 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties pakeitimo protokolu (1999 m. protokolas) A priede — Vienodosios tarptautinio keleivių ir bagažo vežimo geležinkeliais sutarties taisyklės (CIV).

(7)

Geležinkelio įmonės, kai įmanoma, turėtų bendradarbiauti parduodamos tęstinės kelionės bilietus, kad tarptautinių geležinkelių keleiviai galėtų lengviau vieną operatorių pakeisti kitu.

(8)

Kompiuterines sistemas pritaikius prie bendros specifikacijos, būtų paprasčiau teikti informaciją ir parduoti bilietus tarptautinių geležinkelių keleiviams.

(9)

Tolesnis kelionės informacijos ir rezervavimo sistemų įgyvendinimas turėtų būti vykdomas laikantis TSS.

(10)

Tarptautinės keleivių vežimo geležinkeliais paslaugos turėtų būti naudingos visiems piliečiams. Todėl ribotos judėsenos — dėl negalios, amžiaus arba bet kurios kitos priežasties — asmenys turėtų turėti galimybes keliauti geležinkeliais, panašias į kitų piliečių galimybes. Ribotos judėsenos asmenys turi tokias pačias teises į judėjimo laisvę, pasirinkimo laisvę ir nediskriminavimą kaip ir kiti piliečiai. Inter alia turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys tam, kad ribotos judėsenos asmenims būtų teikiama informacija, susijusi su geležinkelio paslaugų pritaikymu ribotos judėsenos asmenims, su galimybe ribotos judėsenos asmenims patekti į riedmenis ir su traukiniuose esančiais patogumais. Siekiant kuo geriau informuoti keleivius su jutimų sutrikimais apie vėlavimus, prireikus turėtų būti naudojamos vaizdo ir garso sistemos. Ribotos judėsenos asmenys turėtų turėti galimybę be papildomų mokesčių nusipirkti bilietus traukinyje.

(11)

Turėtų būti reikalaujama, kad geležinkelio įmonės būtų apdraustos arba imtųsi lygiaverčių priemonių tam, kad galėtų įvykdyti savo įsipareigojimus tarptautinių geležinkelių keleiviams nelaimingų atsitikimų atvejais. Ateityje turėtų būti peržiūrėta minimali draudimo suma geležinkelio įmonėms.

(12)

Sustiprinus teises į kompensavimą ir pagalbą vėlavimo, praleisto persėdimo ar tarptautinės paslaugos atšaukimo atveju, tarptautinių geležinkelių keleivių vežimo rinka būtų paskatinta veikti keleivių naudai.

(13)

Pageidautina, kad šiuo reglamentu būtų sukurta kompensavimo keleiviams vėlavimo atveju sistema, kuri būtų susijusi su geležinkelio įmonės atsakomybe ir grindžiama tais pačiais pagrindais, kaip COTIF ir ypač jos priede CIV, susijusiame su keleivių teisėmis, numatyta tarptautinė sistema.

(14)

Taip pat pageidautina, kad nelaimingo atsitikimo metu nukentėję asmenys ir jų išlaikytiniai tuoj po nelaimingo atsitikimo būtų apsaugoti nuo trumpalaikių finansinių rūpesčių.

(15)

Tarptautinių geležinkelių keleiviams būtų naudinga, jeigu valdžios institucijoms sutikus būtų imtasi atitinkamų priemonių užtikrinti jų asmeninį saugumą stotyse bei traukiniuose.

(16)

Tarptautinių geležinkelių keleiviai turėtų turėti galimybę pateikti skundą, susijusį su šiame reglamente numatytomis teisėmis ir pareigomis, bet kuriai geležinkelio įmonei arba bilietų pardavėjui, ir teisę gauti atsakymą per priimtiną laikotarpį.

(17)

Geležinkelio įmonės turėtų nustatyti, valdyti ir stebėti tarptautinių keleivių vežimo geležinkeliais paslaugų kokybės standartus.

(18)

Šio reglamento turinys turėtų būti peržiūrėtas; reikėtų pakoreguoti finansines sumas atsižvelgiant į infliaciją ir informavimo bei paslaugų kokybės reikalavimus atsižvelgiant į rinkos pokyčius; taip pat atsižvelgiant į šio reglamento poveikį paslaugų kokybei.

(19)

Šis reglamentas turėtų neriboti 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (6) nuostatų.

(20)

Valstybės narės turėtų nustatyti sankcijas už šio reglamento pažeidimus ir užtikrinti, kad šios sankcijos būtų taikomos. Sankcijos, kurios galėtų apimti kompensacijos išmokėjimą atitinkamam asmeniui, turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

(21)

Kadangi šio reglamento tikslų, t. y. Bendrijos geležinkelių plėtros ir tarptautinio geležinkelių eismo keleivių teisių nustatymo, valstybės narės atskirai negali tinkamai pasiekti dėl išsamaus šio klausimo tarptautinio pobūdžio ir poreikio tarptautinius keleivių reisus reikia koordinuoti tarptautiniu lygiu, ir todėl šiuos tikslus galima geriau įgyvendinti Bendrijos lygiu, Bendrija gali patvirtinti priemones pagal Sutarties 5 straipsnyje nustatytą subsidiarumo principą. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu nenumatoma nieko, kas nėra būtina siekiant šių tikslų.

(22)

Šio reglamento tikslas yra remti tarpvalstybinę integraciją tuose regionuose, kur dviejų ar daugiau kaimyninių valstybių narių piliečiai pakankamu mastu gyvena ir dirba kitoje valstybėje narėje. Todėl valstybės narės turėtų turėti galimybę laikinai suteikti išimtis atskiroms tarpvalstybinėms paslaugoms. Teikiant šias paslaugas gali būti aprūpinama transportu konurbacijoje ar regione dviejose ar daugiau valstybių narių, regionuose, kur didelė paslaugų dalis teikiama už Bendrijos ribų, kai trumpa maršruto dalis yra kitos valstybės narės teritorijoje arba kai įvažiuojama į kitos valstybės narės teritoriją tik tam, kad būtų atliktas paskutinis sustojimas.

(23)

Šiam reglamentui įgyvendinti būtinos priemones turėtų būti priimtos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (7),

a)

informacijos, kurią turi suteikti geležinkelio įmonės, sutarčių dėl transporto sudarymu, bilietų išdavimu ir Kompiuterizuotos geležinkelių transporto informacijos ir rezervavimo sistemos įgyvendinimu,

b)

geležinkelio įmonių atsakomybės ir jų draudimo įsipareigojimais dėl keleivių ir jų bagažo,

c)

geležinkelio įmonių įsipareigojimų keleiviams vėlavimo atveju,

d)

geležinkeliais keliaujančių ribotos judėsenos asmenų apsaugos ir pagalbos jiems,

e)

paslaugų kokybės standartų, skirtų tarptautinėms paslaugoms, apibrėžimo ir stebėsenos, keleivių asmeniniam saugumui kylančių pavojų valdymo ir skundų tvarkymo, ir

f)

bendrų vykdymo taisyklių.

a)

teikiant tarptautines paslaugas aprūpinama transportu siekiant patenkinti transporto reikalavimus konurbacijoje ar regione, esančiame dviejose ar daugiau valstybių narių, ar

b)

didelė dalis tarptautinės paslaugos, įskaitant bent vieną pagal tvarkaraštį numatytą sustojimo vietą, teikiama už Bendrijos ribų, ar

c)

tarptautinė paslauga prasideda ir baigiasi toje pačioje valstybėje narėje ir maršruto dalis kitos valstybės teritorijoje yra trumpesnė nei 100 km, sustojant ar nesustojant komercinėse sustojimo vietose, ar

d)

tarptautinė paslauga kerta vienos valstybės narės sieną ir baigiasi stotyje, kuri yra arčiausiai sienos.

1.

„geležinkelio įmonė“ — geležinkelio įmonė, kaip apibrėžta Direktyvos 2001/14/EB (9) 2 straipsnyje, ir bet kuri valstybinė ar privati įmonė, kurios veiklos sritis — teikti prekių ir (arba) keleivių pervežimo geležinkeliais paslaugas ir kuriai galioja reikalavimas užtikrinti trauką; ši sąvoka apima ir tas įmones, kurios teikia vien tik traukos paslaugas;

2.

„vežėjas“ — sutartyje nustatyta geležinkelio įmonė, su kuria keleivis sudarė sutartį dėl transporto, arba kelios viena kitą keičiančios geležinkelio įmonės, kurioms pagal šią sutartį atsiranda prievolių;

3.

„pavaduojantis vežėjas“ — geležinkelio įmonė, kuri su keleiviu nesudarė sutarties dėl transporto, tačiau kuriai sutartį sudariusi geležinkelio įmonė paveda visiškai ar iš dalies atlikti vežimą geležinkeliu;

4.

„infrastruktūros valdytojas“ — institucija ar įmonė, kuri pirmiausia yra atsakinga už geležinkelio infrastruktūros arba jos dalies sukūrimą ir techninę priežiūrą, kaip apibrėžta Direktyvos 91/440/EEB (10) 3 straipsnyje, bei gali būti atsakinga ir už infrastruktūros kontrolės ir saugos sistemų valdymą; infrastruktūros valdytojo funkcijos tinkle arba tinklo dalyje gali būti paskiriamos skirtingoms institucijoms ar įmonėms;

5.

„stoties valdytojas“ — organizacinis vienetas valstybėje narėje, kuriam buvo patikėta valdyti geležinkelio stotį ir kuris gali būti infrastruktūros valdytojas;

6.

„kelionių operatorius“ — kelionės organizatorius arba pardavėjas, kaip apibrėžta Direktyvos 90/314/EEB (11) dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse, išskyrus geležinkelio įmonę;

7.

„bilietų pardavėjas“ — bet kuris geležinkelio transporto paslaugų pardavėjas, kuris sudaro sutartis dėl transporto ir parduoda bilietus geležinkelio įmonės ar savo vardu;

8.

„sutartis dėl transporto“ — tai vežimo už atlyginimą ar nemokamai sutartis, kurią sudarė geležinkelio įmonė ar bilietų pardavėjas ir keleivis tam, kad būtų teikiamos viena ar daugiau transporto paslaugų.

9.

„rezervavimas“ –popierinės ar elektroninės formos leidimas, suteikiantis teisę į transportą su sąlyga, kad anksčiau buvo asmeniškai susitarta dėl transporto ir apie tai iš anksto patvirtinta;

10.

„tęstinės kelionės bilietas“ — bilietas ar bilietai, kurie atspindi sutartį dėl transporto, sudarytą dėl kelių paeiliui teikiamų geležinkelio paslaugų, kurias teikia viena ar kelios geležinkelio įmonės;

11.

„tarptautinis reisas“ — pagal vieną sutartį dėl transporto tarp dviejų valstybių narių vykdomas keleivinis reisas geležinkeliu, kurio metu tarp išvykimo ir atvykimo vietų keleivis kerta bent vieną valstybės narės sieną ir keleivis pagal tą pačią sutartį keliauja naudodamasis bent viena tarptautine paslauga. Priklausomai nuo sutartyje dėl transporto nurodytų išvykimo ir atvykimo vietų keleivis gali keliauti naudodamasis taip pat viena ar daugiau vidaus paslaugų;

12.

„vidaus reisas“ — pagal vieną sutartį dėl transporto vykdomas keleivinis reisas geležinkeliu, kurio metu keleivis nekerta valstybės narės sienos;

13.

„tarptautinės paslaugos“ — keleivių vežimo geležinkeliu paslaugos, kurias teikiant reisas prasideda ir baigiasi Bendrijoje bei kertama bent viena valstybės narės siena;

14

„vidaus paslaugos“ — keleivių vežimo geležinkeliu paslaugos, kurias teikiant nekertama valstybės narės siena;

15.

„vėlavimas“ — skirtumas tarp laiko, kada pagal paskelbtą tvarkaraštį keleivis turėjo atvykti, ir laiko, kada jis iš tikrųjų atvyko ar kada tikimasi, kad atvyks;

16.

„Kompiuterizuota geležinkelių transporto informacijos ir rezervavimo sistema (CIRSRT)“ — kompiuterizuota sistema, kurioje saugoma informacija apie geležinkelio įmonių siūlomas paslaugas; CIRSRT sistemoje saugoma tokia informacija apie paslaugas keleiviams:

17.

„ribotos judėsenos asmuo“ — bet kuris asmuo, kurio judėsena naudojantis transporto priemone yra ribota dėl bet kokios fizinės negalios (sensorinės arba motorinės, nuolatinės arba laikinos), intelekto negalios arba sutrikimo ar bet kurios kitos negalios, arba amžiaus, ir kuriam dėl jo būklės reikia skirti atitinkamą dėmesį ir visiems keleiviams teikiamas paslaugas pritaikyti prie jo specialių poreikių;

18.

„Bendrosios vežimo sąlygos“ — vežėjo sąlygos, kurias sudaro bendrosios sąlygos ar kiekvienoje valstybėje narėje teisėtai galiojantys tarifai ir kurios, sudarius sutartį dėl vežimo, tampa jos sudėtine dalimi;

19.

„transporto priemonė“ — motorinė transporto priemonė ar priekaba, vežamos vežant keleivius.

a)

bilietų kasose ar iš bilietų pardavimo automatų;

b)

telefonu ir (arba) internetu arba kitokios plačiai naudojamos informacinės technologijos pagalba;

c)

traukiniuose.

a)

visos bilieto kainos kompensavimą tomis pačiomis sąlygomis, kuriomis buvo už jį sumokėta, už nenuvažiuotą reiso dalį ar dalis ir jau nuvažiuotą dalį ar dalis, jei tarptautinis reisas nebeatitinka keleivio pradinių kelionės planų, prireikus ir grįžimo į pradinę išvykimo vietą paslaugos suteikimą esant anksčiausiai galimybei. Kompensacija išmokama tokiomis pačiomis kompensacijų išmokėjimo sąlygomis, kaip nurodyta 15 straipsnyje; arba

b)

galimybę toliau važiuoti reisu ar keliauti kitu maršrutu, esant panašioms transporto sąlygoms, į galutinę atvykimo vietą esant anksčiausiai galimybei; arba

c)

galimybę toliau važiuoti reisu ar keliauti kitu maršrutu, esant panašioms transporto sąlygoms, į galutinę atvykimo vietą vėlesne keleiviui patogia data;

a)

25 % bilieto kainos tuo atveju, kai vėluojama nuo 60 iki 119 minučių;

b)

50 % bilieto kainos tuo atveju, kai vėluojama 120 ar daugiau minučių.

a)

maistas ir gaivinamieji gėrimai atsižvelgiant į laukimo laiką, jei jų yra traukinyje ar stotyje,

b)

esant galimybei, viešbutis ar kita apgyvendinimo vieta ir transportas iš geležinkelio stoties į apgyvendinimo vietą tais atvejais, kai būtina pasilikti vieną ar daugiau naktų arba būtina pasilikti ilgiau nei numatyta,

c)

jei traukinys sustabdytas kelyje, esant galimybei, transportas nuo traukinio iki geležinkelio stoties, alternatyvios išvykimo vietos ar iki paslaugos teikimo galutinės atvykimo vietos.

a)

pagalba suteikiama, jei geležinkelio įmonei, stoties valdytojui, bilietų pardavėjui ar kelionių operatoriui, iš kurio pirktas bilietas, pranešama apie tai, kad asmeniui reikės tokios pagalbos, bent 48 valandas prieš tai, kai reikės suteikti pagalbą. Kai įsigijus bilietą galima vykti daugkartiniais reisais, turi užtekti vieno pranešimo, jei pateikiama tinkama informacija apie vėlesnius reisus;

b)

geležinkelio įmonės, stoties valdytojai, bilietų pardavėjai ir kelionių operatoriai imasi visų priemonių, reikalingų pranešimams gauti;

c)

jei nepateikiamas joks pranešimas pagal a punktą, geležinkelio įmonė ir stoties valdytojas deda visas pagrįstas pastangas suteikti tokią pagalbą, kad ribotos judėsenos asmuo galėtų keliauti;

d)

nepažeisdamas kitų subjektų įgaliojimų dėl zonų, esančių už geležinkelio stoties patalpų ribų, stoties valdytojas geležinkelio stoties viduje ir jos išorėje paskiria vietas, kuriose ribotos judėsenos asmenys gali pranešti apie savo atvykimą į geležinkelio stotį ir, prireikus, paprašyti pagalbos;

e)

pagalba suteikiama, jei asmuo prisistato nustatytoje vietoje:

28.11.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 289/30

(1)

1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyva 91/440/EEB dėl Bendrijos geležinkelių plėtros (4) buvo parengta siekiant padėti pritaikyti Bendrijos geležinkelius prie vienos bendros rinkos reikalavimų ir padidinti jų veiksmingumą.

(2)

2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo (5) reglamentuoja principus ir procedūras, kurie turi būti taikomi nustatant ir imant geležinkelių infrastruktūros mokesčius bei paskirstant geležinkelių infrastruktūros pajėgumus.

(3)

Savo Baltojoje knygoje Europos transporto politika 2010 metams: laikas apsispręsti Komisija pareiškė ketinanti toliau plėtoti geležinkelių paslaugų vidaus rinką siūlydama atverti tarptautinių keleivių vežimo paslaugų rinką.

(4)

Šios direktyvos tikslas — spręsti tarptautinio keleivių vežimo geležinkeliais paslaugų rinkos Bendrijos viduje atvėrimo klausimus, todėl ji neturėtų reglamentuoti paslaugų teikimo tarp valstybės narės ir trečiosios šalies. Be to, valstybės narės turėtų galėti netaikyti šios direktyvos tranzito per Bendriją paslaugoms.

(5)

Šiuo metu padėtis tarptautinių geležinkelių paslaugų srityje labai prieštaringa. Tolimojo susisiekimo paslaugų srityje (pavyzdžiui, naktiniai traukiniai) susiduriama su sunkumais, o siekiant apriboti nuostolius šias paslaugas teikiančios geležinkelio įmonės pastaruoju metu keletą jų panaikino. Kita vertus, tarptautinių greitųjų traukinių paslaugų rinkoje vežimo apimtys smarkiai išaugo, ir rinka toliau sparčiai plėsis iki 2010 m. padvigubindama savo apimtis ir tarpusavyje sujungdama transeuropinį greitųjų traukinių tinklą. Nepaisant to, pigių skrydžių avialinijos daro didelį konkurencinį spaudimą. Todėl yra būtina remti naujas iniciatyvas skatinant konkurenciją tarp geležinkelio įmonių.

(6)

Atverti tarptautinių keleivių vežimo paslaugų rinką nebūtų įmanoma nenumatant išsamių nuostatų dėl prieigos prie infrastruktūros, nedarant esminės pažangos sistemų sąveikos srityje ir nenustatant griežtos geležinkelių saugos sistemos nacionaliniu ir Europos lygiu. Visos šios nuostatos jau įdiegtos į nacionalinę teisę perkėlus 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/12/EB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 91/440/EEB (6), 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/51/EB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 91/440/EEB (7), 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/13/EB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 95/18/EB (8), Direktyvą 2001/14/EB ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/49/EB dėl saugos geležinkeliuose (9). Nauja reguliavimo sistema turi būti grindžiama nustatyta konsoliduota praktika iki pasiūlytos datos atveriant rinką tarptautinėms keleivių vežimo paslaugoms. Tai pareikalaus šiek tiek laiko. Dėl šios priežasties galutinė data rinkai atverti turėtų būti 2010 m. sausio 1 d.

(7)

Geležinkelio paslaugų be tarpinių sustojimų skaičius yra labai ribotas. Kelionių su tarpiniais sustojimais atveju yra labai svarbu naujiems rinkos dalyviams sudaryti sąlygas įlaipinti ir išlaipinti keleivius viso maršruto metu, siekiant užtikrinti, kad tokia veikla turėtų realią galimybę būti ekonomiškai perspektyvi ir galimiems konkurentams nebūtų sudaryta nepalanki situacija lyginant su veiklą jau vykdančiais ūkio subjektais, turinčiais teisę įlaipinti ir išlaipinti keleivius viso maršruto metu. Ši teisė turėtų nepažeisti Bendrijos ir nacionalinės teisės aktų, susijusių su konkurencijos politika.

(8)

Naujų laisvos prieigos tarptautinių paslaugų su tarpiniais sustojimais įdiegimas neturėtų atverti keleivių vežimo valstybės viduje paslaugų rinkos, bet pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas papildomiems tarptautinių maršrutų sustojimams. Tuo remiantis, jų įdiegimas turėtų būti susijęs su paslaugomis, kurių pagrindinis tikslas — vežti tarptautiniu maršrutu vykstančius keleivius. Nustatant, ar tai yra paslaugos pagrindinis tikslas, turėtų būti atsižvelgiama į tokius kriterijus kaip apyvartos ir apimties vežant vidaus arba tarptautinius keleivius ir paslaugos trukmės santykis. Suinteresuotos šalies prašymu tai turėtų nustatyti atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija.

(9)

1969 m. birželio 26 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių su įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos (10) valstybės narės ir vietos valdžios institucijos įgaliojamos sudaryti viešųjų paslaugų sutartis. Šiose sutartyse gali būti numatytos išimtinės teisės teikti tam tikras paslaugas. Todėl reikia užtikrinti, kad to reglamento nuostatos atitiktų tarptautinių keleivių vežimo paslaugų rinkos atvėrimo konkurencijai principą.

(10)

Tarptautinių keleivių vežimo paslaugų, įskaitant teisę įlaipinti keleivius bet kurioje stotyje, esančioje tarptautinės paslaugos maršrute ir juos išlaipinti kitoje stotyje, įskaitant toje pačioje valstybėje narėje esančias stotis, rinkos atvėrimas konkurencijai gali turėti įtakos keleivių vežimo geležinkeliais paslaugų, teikiamų pagal viešojo paslaugų pirkimo sutartis, organizavimui ir finansavimui. Valstybės narės turėtų turėti galimybę apriboti rinkos prieigos teisę, jei dėl šios teisės iškiltų pavojus šių viešųjų paslaugų sutarčių ekonominei pusiausvyrai ir jei, remdamasi objektyvia ekonomine analize, tam pritaria atitinkama reguliavimo institucija, nurodyta Direktyvos 2001/14/EB 30 straipsnyje, kompetentingų valdžios institucijų, sudariusių viešųjų paslaugų sutartį, prašymu.

(11)

Kai kurios valstybės narės jau pasistūmėjo į priekį atverdamos savo keleivių vežimo geležinkeliais rinkas — sudarydamos sąlygas skaidriems, atviriems konkurenciją užtikrinantiems konkursams kai kurių tokių paslaugų teikimui. Jos neturėtų visiškai atverti rinkos tarptautinėms keleivių vežimo paslaugoms, kadangi tokia konkurencija dėl teisės naudoti kai kuriuos geležinkelių maršrutus pakankamai patikrino tokių paslaugų teikimo rinkos vertę.

(12)

Vertinant, ar galėtų iškilti pavojus viešųjų paslaugų sutarčių ekonominei pusiausvyrai, reikėtų atsižvelgti į iš anksto nustatytus kriterijus, pavyzdžiui, poveikį paslaugų, įtrauktų į viešųjų paslaugų sutartį, pelningumui, tame tarpe poveikį sutartį sudariusios kompetetingos valdžios institucijos grynosioms išlaidoms, keleivinio transporto paklausą, bilietų kainodarą, bilietų pardavimo tvarką, stočių abejose sienos pusėse vietą ir skaičių bei siūlomos naujos paslaugos tvarkaraštį ir dažnumą. Valstybės narės, atsižvelgdamos į tokį įvertinimą ir atitinkamos reguliavimo institucijos sprendimą, gali suteikti, pakeisti arba atsisakyti suteikti prieigos teisę norimoms teikti tarptautinio keleivių vežimo paslaugoms, įskaitant mokesčių iš naują tarptautinio keleivių vežimo paslaugą teikiančio ūkio subjekto ėmimą atsižvelgiant į ekonominę analizę ir laikantis Bendrijos teisės bei lygybės ir nediskriminavimo principų.

(13)

Siekiant užtikrinti įsipareigojimų teikti viešąsias paslaugas finansavimą yra tikslinga leisti valstybėms narėms laikantis Bendrijos teisės imti mokestį už jų teritorijoje teikiamas keleivių vežimo paslaugas.

(14)

Reguliavimo institucija veikia vengdama interesų konflikto ir galimo dalyvavimo svarstomos viešųjų paslaugų sutarties sudaryme. Visų pirma, jei ji organizaciniais ar teisiniais tikslais yra glaudžiai susijusi su kompetentinga valdžios institucija, dalyvaujančia svarstomos viešųjų paslaugų sutarties sudaryme, turėtų būti užtikrintas jos veiklos nepriklausomumas. Reguliavimo institucijos kompetencija turėtų būti išplėsta, kad būtų galima įvertinti tarptautinės paslaugos tikslą ir tam tikrais atvejais potencialų ekonominį poveikį esamoms viešųjų paslaugų sutartims

(15)

Ši direktyva apima tolesnį geležinkelių rinkos atvėrimo etapą. Kai kurios valstybės narės jau atvėrė tarptautinio keleivių vežimo paslaugų rinkas savo teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, ši direktyva neturėtų būti suprantama kaip nustatanti toms valstybėms narėms pareigą iki 2010 m. sausio 1 d. suteikti prieigos teisę geležinkelio įmonėms, licencijuotoms valstybėje narėje, kurioje panašios teisės nėra suteiktos.

(16)

Remdamosi Direktyvos 2001/14/EB 31 straipsniu, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų keistis informacija ir prireikus atskirais atvejais koordinuoti vertinimo, ar yra iškilęs pavojus viešųjų paslaugų sutarties ekonominei pusiausvyrai, principus bei praktiką. Palaipsniui jos turėtų parengti savo patirtimi pagrįstas gaires.

(17)

Šios direktyvos taikymas turėtų būti įvertintas remiantis ataskaita, kurią Komisija turės pateikti praėjus dvejiems metams nuo tarptautinio keleivių vežimo paslaugų rinkos atvėrimo.

(18)

Valstybei narei, kurioje nėra geležinkelių sistemos ir artimiausiu metu nenumatoma jos sukurti, pareiga į nacionalinę teisę perkelti ir įgyvendinti Direktyvas 91/440/EEB ir 2001/14/EB būtų neproporcinga ir betikslė. Todėl tokiai valstybei narei, kol joje nebus geležinkelių sistemos, turėtų būti netaikoma pareiga šias direktyvas perkelti į nacionalinę teisę ir jas įgyvendinti.

(19)

Kadangi šios direktyvos tikslo, būtent Bendrijos geležinkelių plėtros, valstybės narės negali deramai pasiekti, atsižvelgiant į poreikį užtikrinti sąžiningas ir nediskriminuojančias prieigos prie infrastruktūros sąlygas ir akivaizdžiai tarptautinį svarbių geležinkelio tinklų dalių veikimo pobūdį bei atsižvelgiant į poreikį suderinti tarptautinius veiksmus, to tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.

(20)

Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisės aktų leidybos (11) 34 punktą valstybės narės skatinamos jų pačių ir Bendrijos interesų labui parengti lenteles, kurios kuo geriau iliustruotų šios direktyvos ir perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių atitiktį, ir viešai jas paskelbti.

(21)

Todėl Direktyva 91/440/EEB ir Direktyva 2001/14/EB turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistos,

1)

2 straipsnis papildomas šia dalimi:

„4.   Valstybės narės gali netaikyti šios direktyvos bet kokiai tranzito per Bendrijos teritoriją geležinkelio paslaugai, kuri pradedama ir baigiama teikti už Bendrijos teritorijos ribų.“;

2)

3 straipsnio ketvirta įtrauka išbraukiama.

3)

3 straipsnyje po penktos įtraukos įterpiama ši įtrauka:

4)

3 straipsnyje po šeštos įtraukos įterpiama ši įtrauka:

5)

5 straipsnio 3 dalies pirma įtrauka išbraukiama;

6)

8 straipsnio 1 dalyje išbraukiami žodžiai „ir tarptautinės grupės“;

7)

10 straipsnio 1 dalis išbraukiama;

8)

10 straipsnyje įterpiamos šios dalys:

„3a.   Geležinkelio įmonėms, patenkančioms į 2 straipsnio taikymo sritį, iki 2010 m. sausio 1 d. suteikiama prieigos prie infrastruktūros visose valstybėse narėse teisė, kad jos galėtų teikti tarptautines keleivių vežimo geležinkeliu paslaugas. Geležinkelio įmonės, teikdamos tarptautines keleivių vežimo paslaugas, turi teisę įlaipinti keleivius bet kurioje tarptautiniame maršrute esančioje stotyje bei išlaipinti kitoje, įskaitant toje pačioje valstybėje narėje esančias stotis.

Prieigos prie valstybių narių, kuriose tarptautinis keleivių vežimas traukiniais sudaro daugiau nei pusę geležinkelio įmonių keleivių vežimo apyvartos toje valstybėje narėje, infrastruktūros teisė suteikiama iki 2012 m. sausio 1 d.

Direktyvos 2001/14/EB 30 straipsnyje nurodyta atitinkama reguliavimo institucija arba institucijos atitinkamų kompetentingų valdžios institucijų ir (arba) suinteresuotų geležinkelio įmonių prašymu nustato, ar paslaugos pagrindinis tikslas yra vežti keleivius tarp stočių, esančių skirtingose valstybėse narėse.

3b.   Valstybės narės gali apriboti 3a dalyje apibrėžtą prieigos teisę paslaugoms tarp išvykimo vietos ir paskirties vietos, kurioms taikoma viena ar kelios viešųjų paslaugų sutartys, atitinkančios galiojančius Bendrijos teisės aktus. Tokiais apribojimais negali būti ribojama teisė įlaipinti keleivius bet kurioje stotyje, esančioje tarptautinės paslaugos maršrute, ir juos išlaipinti kitoje, įskaitant toje pačioje valstybėje narėje esančias stotis, išskyrus atvejus, kai dėl pasinaudojimo šia teise iškiltų pavojus viešųjų paslaugų sutarties ekonominei pusiausvyrai.

Tai, ar iškiltų pavojus ekonominei pusiausvyrai, sprendžia atitinkama reguliavimo institucija ar institucijos, nurodytos Direktyvos 2001/14/EB 30 straipsnyje, remdamosi objektyvia ekonomine analize ir iš anksto nustatytais kriterijais, gavusios prašymą iš:

Kompetentingos institucijos ir geležinkelio įmonės, teikiančios viešąsias paslaugas, pateikia atitinkamai reguliavimo institucijai ar institucijoms informaciją, kurios pagrįstai reikalaujama sprendimui priimti. Reguliavimo institucija apsvarsto pateiktą informaciją, prireikus konsultuodamasi su visomis atitinkamomis šalimis, ir informuoja atitinkamas šalis apie savo pagrįstą sprendimą per iš anksto nustatytą, pagrįstą laikotarpį ir bet kokiu atveju ne vėliau kaip praėjus dviems mėnesiams nuo visos atitinkamos informacijos gavimo. Reguliavimo institucija pateikia savo sprendimo pagrindimą ir nurodo laikotarpį ir sąlygas, kurių laikydamasi

gali prašyti iš naujo apsvarstyti sprendimą.

3c.   Valstybės narės taip pat gali apriboti teisę įlaipinti ir išlaipinti keleivius toje pačioje valstybėje narėje esančiose tarptautinės keleivių vežimo paslaugos maršruto stotyse, jei buvo suteikta išimtinė teisė vežti keleivius tarp tų stočių pagal koncesijos sutartį, sudarytą iki ... (12), remiantis tinkama konkurenciją užtikrinančio konkurso tvarka ir laikantis atitinkamų Bendrijos teisės principų. Šie apribojimai gali būti taikomi trumpesniu iš šių laikotarpių: sutarties galiojimo pirminiu laikotarpiu arba 15 metų laikotarpiu.

3d.   Šios direktyvos nuostatose nereikalaujama, kad valstybė narė iki 2010 m. sausio 1 d. suteiktų 3a dalyje nurodytą prieigos teisę geležinkelio įmonėms ir jų tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamoms dukterinėms įmonėms, licencijuotoms valstybėje narėje, kurioje panašaus pobūdžio prieigos teisės nėra teikiamos.

3e.   Valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad 3b, 3c ir 3d dalyse nurodytus sprendimus būtų galima peržiūrėti teismine tvarka.

3f.   Nepažeidžiant 3b punkto, valstybės narės, laikydamosi šiame straipsnyje išdėstytų sąlygų, gali įgalioti atitinkamas valdžios institucijas imti mokestį nuo visų jų teritorijoje teikiamų keleivių vežimo geležinkeliais paslaugų, siekiant prisidėti kompensuojant išlaidas, atsirandančias dėl įsipareigojimo teikti viešąsias paslaugas, remiantis viešųjų paslaugų sutartimis, sudarytomis pagal Bendrijos teisę.

Pagal Bendrijos teisę pirmoje pastraipoje nurodyta kompensacija negali viršyti dydžio, reikalingo padengti visoms ar daliai išlaidų, susidariusių vykdant įsipareigojimus teikti viešąsias paslaugas, atsižvelgiant į atitinkamas pajamas ir į pagrįstą su šių įsipareigojimų įvykdymu susijusį pelną.

Mokestis imamas pagal Bendrijos teisę, visų pirma laikantis sąžiningumo, skaidrumo, nediskriminavimo ir proporcingumo principų, ypač paslaugos kainos ir mokesčio dydžio atžvilgiu. Pareiga prisidėti kompensuojant išlaidas, atsirandančias dėl įsipareigojimų teikti viešąsias paslaugas, turi nekelti pavojaus tarptautinio keleivių vežimo paslaugų ekonominiam gyvybingumui.

Atitinkamos valdžios institucijos saugo informaciją, reikalingą tam, kad būtų galima nustatyti mokesčių kilmę ir jų panaudojimą. Valstybės narės teikia šią informaciją Komisijai.“;

9)

10 straipsnio 8 dalis pakeičiama taip:

„8.   Iki 2009 m. sausio 1 d. Komisija Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui pateikia ataskaitą dėl šios direktyvos įgyvendinimo.

Šioje ataskaitoje nagrinėjama:

10)

10 straipsnis papildomas šia dalimi:

„9.   Iki 2012 m. gruodžio 31 d. Komisija Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui pateikia ataskaitą dėl 3 dalies nuostatų įgyvendinimo.“;

11)

15 straipsnis papildomas šia pastraipa:

„Pareiga perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę ir ją įgyvendinti netaikoma Kiprui ir Maltai, kol jų teritorijose nėra geležinkelių sistemos.“.

1)

1 straipsnio 3 dalis papildoma šiuo punktu:

2)

2 straipsnis papildomas šiuo punktu:

3)

13 straipsnis papildomas šia dalimi:

„4.   Kai pareiškėjas ketina prašyti infrastruktūros pajėgumų, kad galėtų teikti tarptautines keleivių vežimo paslaugas, kaip apibrėžta Direktyvos 91/440/EEB 3 straipsnyje, jis apie tai praneša atitinkamiems infrastruktūros valdytojams ir reguliavimo institucijoms. Kad būtų galima įvertinti tarptautinės paslaugos tikslą vežti keleivius tarp stočių, esančių skirtingose valstybėse narėse, ir potencialų ekonominį poveikį esamoms viešųjų paslaugų sutartims, reguliavimo institucijos užtikrina, kad apie tai būtų informuojama kompetentinga valdžios institucija, kuri priskyrė geležinkelių keleivių vežimo paslaugą, apibrėžtą viešųjų paslaugų sutartyje, kitos atitinkamos kompetentingos valdžios institucijos, turinčios teisę apriboti prieigą pagal Direktyvos 91/440/EEB 10 straipsnio 3b dalį ir geležinkelio įmonė, vykdanti viešųjų paslaugų sutartį šios tarptautinės keleivių vežimo paslaugos maršrute.“;

4)

17 straipsnio 5 dalis pakeičiama taip:

„5.   Pagrindų susitarimai iš esmės turėtų būti sudaromi penkeriems metams su galimybe atnaujinti tokios pačios trukmės laikotarpiams. Infrastruktūros valdytojas konkrečiais atvejais gali sutikti sudaryti susitarimą trumpesniam arba ilgesniam laikotarpiui. Kiekvienas ilgesnis negu 5 metų laikotarpis turi būti pagrindžiamas atsižvelgiant į komercines sutartis, specializuotas investicijas arba riziką.

5a.   Pagrindų susitarimai dėl paslaugų, teikiamų naudojantis specializuota infrastruktūra, nurodyta 24 straipsnyje, kurioms reikalingos tinkamai pareiškėjo pagrįstos, didelės ir ilgalaikės investicijos, gali būti sudaryti 15 metų. Sudaryti susitarimus ilgesniam negu 15 metų laikotarpiui leidžiama tik išimtiniais atvejais, ypač jeigu tai susiję su didelėmis ilgalaikėmis investicijomis ir ypač jeigu tokios investicijos numatytos sutartiniais įsipareigojimais, įskaitant daugiametį amortizacijos planą.

Šiuo atveju pareiškėjo reikalavimuose gali būti prašoma išsamiai apibrėžti pajėgumų, kurie pareiškėjui suteikiami pagrindų susitarimo galiojimo laikotarpiu, ypatumus, įskaitant traukinių reisų dažnį, apimtį ir kokybę. Infrastruktūros valdytojas gali sumažinti rezervuotus pajėgumus, kurie ne trumpesniu kaip vieno mėnesio laikotarpiu buvo naudojami mažiau nei pagal 27 straipsnyje numatytą ribinę kvotą.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. pirminis pagrindų susitarimas gali būti sudaromas 5 metų laikotarpiui ir atnaujinamas vieną kartą remiantis pajėgumų, kuriais paslaugas teikiantis pareiškėjas naudojosi iki 2010 m. sausio 1 d., ypatumais, kad būtų atsižvelgta į specializuotas investicijas arba komercines sutartis. 30 straipsnyje nurodyta reguliavimo institucija yra atsakinga už leidimo tokiam susitarimui įsigalioti suteikimą.“;

5)

30 straipsnio 1 dalyje prieš paskutinį sakinį įterpiamas šis sakinys:

„Be to, jos veikla nepriklauso nuo jokios kompetentingos valdžios institucijos, dalyvaujančios viešųjų paslaugų sutarčių sudaryme.“;

6)

38 straipsnis papildomas šia pastraipa:

„Pareiga perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę ir ją įgyvendinti netaikoma Kiprui ir Maltai, kol jų teritorijose nėra geležinkelių sistemos.“.

28.11.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 289/42

(1)

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/49/EB dėl saugos Bendrijos geležinkeliuose (4) reikalaujama, kad geležinkelių infrastruktūros valdytojai ir geležinkelių transporto įmonės sukurtų tokias saugos valdymo sistemas, kad geležinkelių sistema galėtų pasiekti bent bendruosius saugos tikslus ir atitikti nacionalines saugos taisykles bei techninėse sąveikos specifikacijose (TSS) apibrėžtus saugos reikalavimus ir kad būtų taikomos atitinkamos bendrųjų saugos metodų dalys. Šiose saugos valdymo sistemose, be kita ko, numatytos personalo mokymo programos ir sistemos, kuriomis užtikrinamas personalo kompetencijos palaikymas ir tinkamas pareigų vykdymas.

(2)

Direktyvoje 2004/49/EB numatyta, kad norėdama gauti leidimą naudotis geležinkelių infrastruktūra, geležinkelių transporto įmonė turi turėti saugos sertifikatą.

(3)

Pagal 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvą 91/440/EEB dėl Bendrijos geležinkelių plėtros (5) licencijuotos geležinkelio įmonės nuo 2003 m. kovo 15 d. turi teisę naudotis transeuropiniu krovinių vežimo tinklu tarptautinėms krovinių vežimo geležinkeliais paslaugoms teikti, o vėliausiai nuo 2007 m. turės teisę naudotis visu tinklu vietinėms ir tarptautinėms krovinių vežimo paslaugoms teikti. Dėl šio laipsniško prieigos teisių išplėtimo neišvengiamai suintensyvės traukinio mašinistų judėjimas per valstybines sienas. Todėl didės mašinistų, apmokytų ir sertifikuotų vykdyti veiklą daugiau negu vienoje valstybėje narėje, paklausa.

(4)

2002 m. Komisijos atliktas tyrimas parodė, kad valstybių narių įstatymai dėl traukinio mašinistų sertifikavimo sąlygų labai skiriasi. Siekiant panaikinti tuos skirtumus, reikėtų priimti Bendrijos traukinio mašinistų sertifikavimo taisykles, išlaikant aukštą dabartinį geležinkelių sistemos saugos lygį Bendrijoje.

(5)

Šios Bendrijos taisyklės taip pat turėtų padėti siekti Bendrijos politikos dėl laisvo darbuotojų judėjimo, įsisteigimo laisvės ir paslaugų teikimo laisvės tikslų bendros transporto politikos srityje, tuo pat metu vengiant bet kokio konkurencijos iškraipymo.

(6)

Šiomis bendrosiomis nuostatomis visų pirma turėtų būti siekiama padėti traukinio mašinistams judėti iš vienos valstybės narės į kitą, taip pat padėti jiems pereiti iš vienos geležinkelio įmonės į kitą ir sudaryti geresnes sąlygas, kad pažymėjimą ir suderintą papildomą sertifikatą pripažintų visi geležinkelių transporto sektoriaus suinteresuoti subjektai. Todėl svarbu, kad nuostatomis būtų nustatyti būtiniausi reikalavimai, kuriuos turėtų atitikti pareiškėjai, kad gautų pažymėjimą ar suderintą papildomą sertifikatą.

(7)

Net jei valstybė narė netaiko direktyvos mašinistams, kurie vykdo veiklą tik tam tikrų kategorijų geležinkelių transporto sistemose, tinkluose ir infrastruktūroje, tai jokiu būdu neturėtų riboti tos valstybės narės prievolės atsižvelgti į pažymėjimų galiojimą visoje Europos Sąjungos teritorijoje arba suderintų papildomų sertifikatų galiojimą atitinkamoje infrastruktūroje.

(8)

Reikalavimai turėtų apimti bent minimalų mašinistų amžių traukiniui valdyti, pareiškėjo fizinį bei psichologinį tinkamumą darbui, profesinę patirtį ir tam tikrų dalykų, susijusių su traukinio valdymu, išmanymą bei geležinkelių infrastruktūrų, kuriose jis turės vykdyti veiklą, ir jose naudojamos kalbos išmanymą.

(9)

Siekiant padidinti mokymo išlaidų efektyvumą, traukinio mašinistų mokymo suderintam papildomam sertifikatui gauti pagrindinis dėmesys turėtų būti tiek, kiek įmanoma ir pageidaujama saugos požiūriu, skirtas konkrečioms mašinisto teikiamoms paslaugoms, pavyzdžiui, manevrams, priežiūros paslaugoms, keleivių ar krovinių vežimo paslaugoms. Vertindama šios direktyvos įgyvendinimą, Europos geležinkelių agentūra (toliau — Agentūra) turėtų įvertinti poreikį iš dalies pakeisti priede nurodytus mokymo reikalavimus, kad būtų geriau atspindėta nauja besiformuojanti rinkos struktūra.

(10)

Geležinkelio įmonės ir infrastruktūros valdytojai, išduodantys suderintus papildomus sertifikatus, gali patys vykdyti mokymą, susijusį su bendromis profesinėmis žiniomis, kalbų mokėjimu, geležinkelių riedmenų ir infrastruktūrų išmanymu. Tačiau, tikrinant žinias turėtų būti vengiama interesų konflikto, atsižvelgiant į faktą, kad egzaminuotojas gali priklausyti suderintą papildomą sertifikatą išdavusiai geležinkelio įmonei ar infrastruktūros valdytojui.

(11)

Personalo kompetencijos ir sveikatos bei saugos sąlygos rengiamos atsižvelgiant į su sąveika susijusias direktyvas, visų pirma kaip „eismo valdymo ir veiklos“ TSS dalis. Būtina užtikrinti tų TSS ir šios direktyvos priedų suderinamumą. Tai bus pasiekta pakeitimais, kuriuos Komisija turės priimti pagal Komiteto procedūrą remdamasi to paties Komiteto pareikšta nuomone.

(12)

Šioje direktyvoje nurodyti reikalavimai dėl pažymėjimų ir suderintų papildomų sertifikatų turėtų būti susiję tik su teisinėmis sąlygomis, suteikiančiomis mašinistui teisę valdyti traukinį. Visų kitų su geležinkelio įmonėmis, infrastruktūros valdytojais, infrastruktūra ir riedmenimis susijusių teisinių reikalavimų, suderinamų su Bendrijos teisės aktais ir taikomų nediskriminuojant, turėtų būti vienodai laikomasi prieš tai, kai mašinistas gali pradėti valdyti traukinį konkrečioje infrastruktūroje.

(13)

Ši direktyva neturėtų pažeisti 1995 m. spalio 24. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (6) bei 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (7) įgyvendinimo.

(14)

Siekiant užtikrinti būtiną vienodumą ir skaidrumą Bendrija turėtų nustatyti bendrą sertifikavimo modelį, tarpusavyje pripažįstamą valstybių narių, pagal kurį būtų patvirtinamas traukinio mašinistų atitikimas tam tikroms būtiniausioms sąlygoms ir jų profesinė kvalifikacija bei kalbos mokėjimas, paliekant valstybių narių kompetentingoms institucijoms teisę išduoti pažymėjimus, o geležinkelio įmonėms bei infrastruktūrų valdytojams — suderintus papildomus sertifikatus.

(15)

Agentūra taip pat turėtų išnagrinėti galimybę vietoje pažymėjimo ir suderintų papildomų sertifikatų naudoti integroscheminę kortelę. Tokios integroscheminės kortelės privalumas — du dokumentai, sujungti į vieną; taip pat ji gali būti naudojama kitiems tikslams saugos srityje arba mašinistų darbo organizavimo tikslais.

(16)

Saugos institucijos turėtų naudotis visa mašinistų pažymėjimuose, suderintuose papildomuose sertifikatuose ir jų registruose pateikiama informacija, kad būtų lengviau atlikti Direktyvos 2004/49/EB 10 ir 11 straipsniuose nustatytą personalo sertifikavimo tvarkos įvertinimą ir būtų paspartintas tuose straipsniuose numatytas saugos sertifikatų išdavimas.

(17)

Pagal šią direktyvą sertifikuotų traukinio mašinistų įdarbinimas neturėtų panaikinti geležinkelio įmonių ir infrastruktūros valdytojų įsipareigojimų sukurti savo traukinio mašinistų kompetentingumo ir elgsenos stebėsenos bei vidaus kontrolės sistemą pagal Direktyvos 2004/49/EB 9 straipsnį ir III priedą ir turėtų sudaryti tos sistemos dalį. Suderintas papildomas sertifikatas neturėtų panaikinti geležinkelio įmonių arba infrastruktūros valdytojų atsakomybės dėl saugos ir ypač dėl savo personalo mokymų.

(18)

Tam tikros bendrovės teikia traukinio mašinistų paslaugas geležinkelio įmonėms ir infrastruktūrų valdytojams. Tokiais atvejais su mašinistu sutartį sudarančios geležinkelio bendrovės arba infrastruktūros valdytojo pareiga turėtų būti užtikrinti, kad mašinistas turėtų pažymėjimą ir sertifikatą pagal šią direktyvą.

(19)

Kad geležinkelių transportas ir toliau galėtų nepriekaištingai veikti, traukinių mašinistai, jau dirbantys šį darbą prieš įsigaliojant šiai direktyvai, pereinamuoju laikotarpiu turėtų išlaikyti savo įgytas teises.

(20)

Leidimus valdyti, išduotus mašinistams prieš pradedant taikyti šios direktyvos atitinkamas nuostatas, keičiant šią direktyvą atitinkančiais suderintais papildomais sertifikatais ir pažymėjimais, turėtų būti vengiama bereikalingos administracinės ir finansinės naštos. Todėl anksčiau mašinistui suteiktos teisės valdyti turėtų būti kuo labiau apsaugotos. Pažymėjimus ir sertifikatus išduodančios institucijos turėtų atsižvelgti į kiekvieno mašinisto ar mašinistų grupės kvalifikaciją ir patirtį, kai leidimai keičiami. Pažymėjimus ir sertifikatus išduodanti institucija, remdamasi kvalifikacija ir (arba) patirtimi, turėtų nuspręsti, ar mašinistui ar mašinistų grupei būtinas papildomas patikrinimas ir (arba) mokymas prieš jiems gaunant pakeičiančius pažymėjimus ir suderintus papildomus sertifikatus. Todėl pažymėjimus ir sertifikatus išduodančiai institucijai turėtų būti leista spręsti, ar kvalifikacijos ir (arba) patirties pakanka, kad būtų išduoti reikalaujami pažymėjimai ir suderinti papildomi sertifikatai nereikalaujant jokio tolesnio patikrinimo ar mokymo.

(21)

Taip pat turėtų būti vengiama bereikalingos administracinės ir finansinės naštos, kai pasikeičia traukinio mašinistų darbdavys. Geležinkelio įmonė, įdarbinanti mašinistą, turėtų atsižvelgti į jo anksčiau įgytą kompetenciją ir kiek įmanoma siekti, kad nereiktų papildomo tikrinimo ir mokymo.

(22)

Šia direktyva neturėtų būti suteikiamos abipusio pripažinimo teisės dėl įgaliojimo valdyti, kurias mašinistai įgijo prieš pradedant taikyti šios direktyvos nuostatas, nors ji ir nepažeidžia bendros abipusio pripažinimo sistemos, nustatytos 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (8), kuri toliau taikoma iki pereinamojo laikotarpio pabaigos.

(23)

Šiai direktyvai įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti priimtos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (9).

(24)

Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl teisės aktų leidybos tobulinimo (10) 34 punktą, valstybės narės savo ir Bendrijos interesų labui raginamos parengti lenteles, kurios kuo geriau iliustruotų šios direktyvos ir perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių atitiktį, ir viešai jas paskelbti.

(25)

Valstybės narės turėtų numatyti atitikties šiai direktyvai kontrolę ir tinkamus veiksmus tuo atveju, jei mašinistas pažeidžia bet kurią šios direktyvos nuostatą.

(26)

Valstybės narės turėtų numatyti tinkamas sankcijas už nacionalinių nuostatų, įgyvendinančių šią direktyvą, pažeidimus.

(27)

Kadangi šios direktyvos tikslo, t.y. nustatyti traukinio mašinistų, valdančių lokomotyvus ir traukinius, kuriais vežami keleiviai arba kroviniai, sertifikavimo bendrą reguliavimo sistemą, valstybės narės negali deramai pasiekti, ir kadangi, dėl šios direktyvos masto ir poveikio, to tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.

(28)

Išlaidų efektyvumo tikslu gali būti tikslinga ribotą laikotarpį traukinio mašinistams, dirbantiems tik vienos valstybės narės teritorijoje, netaikyti šios direktyvos nuostatų, susijusių su tokių mašinistų pareiga turėti pažymėjimus ir suderintus papildomus sertifikatus, atitinkančius šią direktyvą. Tokias išimtis reglamentuojančios sąlygos turėtų būti aiškiai apibrėžtos.

(29)

Valstybei narei, kurioje nėra geležinkelių sistemos ir artimiausiu metu nenumatoma jos įdiegti, pareiga perkelti į nacionalinę teisę ir įgyvendinti šios direktyvos nuostatas būtų neproporcinga ir beprasmiška. Todėl tokiai valstybei narei, kol joje nebus geležinkelių sistemos, turėtų būti netaikoma pareiga perkelti į nacionalinę teisę ir įgyvendinti šią direktyvą,

a)

metro, tramvajuose ir kitose lengvosiose bėginio transporto sistemose;

b)

geležinkelių tinkluose, kurie funkciniu požiūriu yra atskirti nuo likusios geležinkelių transporto sistemos dalies ir yra skirti tik vietinėms, miesto ar priemiestinėms keleivių bei krovinių vežimo paslaugoms teikti;

c)

vien tik infrastruktūros savininkų krovinių vežimo reikmėms skirtoje privačioje geležinkelio infrastruktūroje;

d)

geležinkelių ruožuose, kurie yra laikinai uždaryti įprastam eismui dėl geležinkelio sistemos priežiūros, atnaujinimo ar tobulinimo darbų.

a)

„kompetentinga institucija“ — Direktyvos 2004/49/EB 16 straipsnyje nurodyta saugos institucija;

b)

„traukinio mašinistas“ — asmuo, gebantis ir turintis leidimą savarankiškai, atsakingai ir saugiai valdyti traukinius, įskaitant lokomotyvus, manevrinius lokomotyvus, darbui skirtus traukinius, priežiūrai skirtas geležinkelių transporto priemones arba traukinius, kuriais geležinkeliu vežami keleiviai arba kroviniai;

c)

„geležinkelių sistema“ — sistema, kurią sudaro geležinkelių infrastruktūros, apimančios geležinkelių linijas ir stacionarius įrenginius, bei ta infrastruktūra važinėjantys visų kategorijų ir bet kokios kilmės riedmenys, kaip apibrėžta 1996 m. liepos 23 d. Tarybos direktyvoje 96/48/EB dėl transeuropinės greitųjų geležinkelių sistemos sąveikos (11) ir 2001 m. kovo 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/16/EB dėl paprastųjų geležinkelių sistemos sąveikos (12);

d)

„infrastruktūros valdytojas“ — įstaiga ar įmonė, kuri pirmiausia yra atsakinga už geležinkelių infrastruktūros arba jos dalies sukūrimą ir techninę priežiūrą, kaip apibrėžta Direktyvos 91/440/EEB 3 straipsnyje, bei gali būti atsakinga ir už infrastruktūros kontrolės ir saugos sistemų valdymą. Infrastruktūros valdytojo funkcijos tinkle arba tinklo dalyje gali būti paskirtos skirtingoms įstaigoms ar įmonėms;

e)

„geležinkelio įmonė“ — geležinkelio įmonė, kaip apibrėžta 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo (13), ir bet kuri valstybinė ar privati įmonė, teikianti keleivių ir (arba) krovinių pervežimo geležinkeliais paslaugas remiantis tuo, kad įmonė turi užtikrinti trauką. Šis terminas taip pat apima ir traukos paslaugas teikiančias įmones;

f)

„techninės sąveikos specifikacijos“ arba „TSS“ — specifikacijos, kurios yra taikomos kiekvienam posistemiui ar jo daliai, kad būtų įvykdyti pagrindiniai reikalavimai ir užtikrinta transeuropinių greitųjų ir paprastųjų geležinkelių sistemų sąveika, kaip apibrėžta Direktyvoje 96/48/EB ir Direktyvoje 2001/16/EB;

g)

„agentūra“ — pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 881/2004, įsteigiantį Europos geležinkelių agentūrą (14), įsteigta Europos geležinkelių agentūra;

h)

„saugos sertifikatas“ — pagal Direktyvos 2004/49/EB 10 straipsnį kompetentingos institucijos geležinkelio įmonei išduotas sertifikatas;

i)

„sertifikatas“ — suderintas papildomas sertifikatas, kuriame nurodoma infrastruktūra, kurioje sertifikato turėtojui leidžiama važinėti, ir riedmenys, kuriuos sertifikato turėtojui leidžiama valdyti;

j)

„įgaliojimas saugos srityje“ — pagal Direktyvos 2004/49/EB 11 straipsnį kompetentingos institucijos infrastruktūros valdytojui išduotas sertifikatas;

k)

„mokymo centras“ — akredituotas ar kompetentingos institucijos pripažįstamas subjektas, galintis organizuoti mokymo kursus.

a)

pažymėjimą, kuris rodo, kad mašinistas atitinka būtiniausias sąlygas, susijusias su tinkamumo medicininiu požiūriu reikalavimais, pagrindiniu išsilavinimu ir bendrais profesiniais įgūdžiais. Pažymėjime nurodoma mašinisto tapatybė ir jį išdavusi institucija bei pažymėjimo galiojimo laikas. Pažymėjimas atitinka I priedo reikalavimus, kol bus priimtas Bendrijos sertifikavimo modelis kaip numatyta 4 dalyje;

b)

vieną ar daugiau sertifikatų, kuriame nurodyta infrastruktūra, kurioje sertifikato turėtojui leidžiama važinėti, ir riedmenys, kuriuos sertifikato turėtojui leidžiama valdyti. Kiekvienas sertifikatas atitinka I priedo reikalavimus.

a)

kai dėl geležinkelio paslaugų teikimo sutrikimo yra būtinas traukinių nukreipimas ar bėgių priežiūra, kaip nurodo infrastruktūros valdytojas;

b)

išskirtinėms ypatingoms paslaugoms, kurias teikiant naudojami istoriniai traukiniai;

c)

išskirtinėms ypatingoms krovinių vežimo paslaugoms, jei infrastruktūros valdytojas sutinka;

d)

naujo traukinio ar lokomotyvo pristatymui ar demonstravimui;

e)

mašinistų mokymo ir tikrinimo tikslais.

a)

A kategorijos: manevrinius lokomotyvus, darbui skirtus traukinius, priežiūrai skirtas geležinkelių transporto priemones ir lokomotyvus, kai jie naudojami manevravimui;

b)

B kategorijos: keleiviams ir (arba) kroviniams vežti skirtas priemones.

a)

išduoda ir atnaujina pažymėjimus bei išduoda dublikatus, kaip numatyta 6 ir 14 straipsniuose;

b)

užtikrina reguliariai rengiamus egzaminus ir (arba) testus, kaip numatyta 16 straipsnio 1 dalyje;

c)

sustabdo ir nutraukia pažymėjimų galiojimą bei informuoja dokumentus išduodančią įstaigą apie pagrįstus prašymus sustabdyti sertifikatų galiojimą, kaip numatyta 28 straipsnyje;

d)

jei valstybė narė yra taip nustačiusi, pripažįsta asmenis ar įstaigas, kaip numatyta 23 ir 24 straipsniuose;

e)

užtikrina, kad būtų skelbiamas ir atnaujinamas akredituotų ar pripažintų asmenų ir įstaigų registras, kaip numatyta 20 straipsnyje;

f)

užtikrina, kad būtų vedamas ir atnaujinamas pažymėjimų registras, kaip numatyta 16 straipsnio 1 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje;

g)

stebi mašinistų sertifikavimo procesą, kaip numatyta 25 straipsnyje;

h)

atlieka patikras, kaip numatyta 28 straipsnyje;

i)

nustato egzaminuotojams taikomus nacionalinius kriterijus, kaip numatyta 24 straipsnio 5 dalyje.

a)

geležinkelio įmonė išduoda pažymėjimus tik savo mašinistams;

b)

atitinkamoje teritorijoje geležinkelio įmonė neturi išimtinių teisių į jokius deleguotus ar sutartimi pavestus uždavinius.

a)

vesti visų išduotų, atnaujintų, pratęstų ir pataisytų pažymėjimų, pažymėjimų, kurių galiojimo laikas pasibaigęs, pažymėjimų, kurių galiojimas sustabdytas, nutrauktas, ar pažymėjimų, apie kuriuos pranešta, kad jie pamesti, pavogti ar sunaikinti, registrą. Šiame registre pateikiami I priedo 4 punkte nurodyti duomenys apie kiekvieną pažymėjimą, kuriuos galima gauti naudojant kiekvienam mašinistui jo šalyje suteiktą numerį. Registras reguliariai atnaujinamas.

b)

gavus pagrįstą prašymą, kompetentingoms valstybių narių institucijoms, agentūrai ar bet kuriam mašinistų darbdaviui teikti informaciją apie šių pažymėjimų būklę.

a)

vesti visų išduotų, atnaujintų, pratęstų ir pataisytų sertifikatų, sertifikatų, kurių galiojimo laikas pasibaigęs, sertifikatų, kurių galiojimas sustabdytas, nutrauktas, ar sertifikatų, apie kuriuos buvo pranešta, kad jie pamesti, pavogti ar sunaikinti, registrą arba užtikrinti, kad registras būtų vedamas. Šiame registre pateikiami I priedo 4 punkte nurodyti duomenys apie kiekvieną sertifikatą bei duomenys apie 16 straipsnyje numatytus reguliarius patikrinimus. Registras reguliariai atnaujinamas;

b)

bendradarbiauti su valstybės narės, kurioje yra jų buveinė, kompetentinga institucija, siekiant keistis informacija su kompetentinga institucija ir leisti jai susipažinti su reikiamais duomenimis;

c)

teikti informaciją apie šių sertifikatų turinį kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms, kai jos to prašo, jei ši informacija reikalinga dėl jų vykdomos tarpvalstybinės veiklos.

a)

atitinkamos TSS. Komisija 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka užtikrina TSS ir šios direktyvos priedų suderinamumą, arba

b)

agentūros pagal Reglamento (EB) Nr. 881/2004 17 straipsnį pasiūlyti ir Komisijos pagal šios direktyvos 31 straipsnio 2 dalį priimti kriterijai.

a)

su pažymėjimu susijusios dalies atveju kompetentinga institucija, nustatydama tvarką, kurios reikia laikytis siekiant gauti pažymėjimą pagal 14 straipsnio 1 dalį;

b)

su sertifikatu susijusios dalies atveju geležinkelio įmonė ar infrastruktūros valdytojas, nustatydamas tvarką, kurios reikia laikytis siekiant gauti sertifikatą pagal 15 straipsnį.

a)

jei tai susiję su kompetentingos institucijos išduotu pažymėjimu: kompetentinga institucija sustabdo pažymėjimo galiojimą. Pažymėjimo galiojimas sustabdomas laikinai arba visam laikui, atsižvelgiant į geležinkelių saugai keliamos rizikos mastą. Ji nedelsdama praneša atitinkamam mašinistui ir jo darbdaviui apie savo sprendimo priežastis nepažeisdama 21 straipsnyje numatytos teisės pateikti skundą. Ji nurodo pažymėjimo atgavimo tvarką;

b)

jei tai susiję su kitoje valstybėje narėje kompetentingos institucijos išduotu pažymėjimu, kompetentinga institucija kreipiasi į tą instituciją pateikdama pagrįstą prašymą atlikti tolesnį tyrimą arba sustabdyti pažymėjimo galiojimą. Prašančioji kompetentinga institucija apie savo prašymą informuoja Komisiją ir kitas kompetentingas institucijas. Tokį pažymėjimą išdavusi institucija išnagrinėja prašymą per keturias savaites ir informuoja kitą instituciją apie savo sprendimą. Pažymėjimą išdavusi institucija apie sprendimą taip pat informuoja Komisiją ir kitas kompetentingas institucijas. Kompetentinga institucija gali uždrausti traukinių mašinistams vykdyti veiklą jos jurisdikcijos teritorijoje, kol bus gautas pranešimas apie pažymėjimą išduodančios institucijos sprendimą;

c)

jei tai susiję su sertifikatu: kompetentinga institucija kreipiasi į sertifikatą išduodančią instituciją prašydama atlikti tolesnį tyrimą arba sustabdyti sertifikato galiojimą. Sertifikatą išduodanti institucija imasi atitinkamų priemonių ir per keturias savaites kompetentingai institucijai pateikia atsakymą. Kompetentinga institucija gali uždrausti traukinių mašinistams vykdyti veiklą jos jurisdikcijos teritorijoje, kol bus gautas sertifikatą išduodančios institucijos atsakymas, ir apie tai informuoja Komisiją bei kitas kompetentingas institucijas.

a)

pažymėjimų ir sertifikatų išdavimo tvarka,

b)

mokymo centrų ir egzaminuotųjų akreditavimas,

c)

kompetentingų institucijų įgyvendinama kokybės sistema,

d)

sertifikatų abipusis pripažinimas,

e)

IV, V ir VI prieduose nurodytų mokymo reikalavimų atitikimas rinkos struktūrai ir 4 straipsnio 2 dalies a punkte minėtoms kategorijoms,

f)

registrų tarpusavio ryšys ir mobilumas darbo rinkoje.

1.

22 straipsnyje numatyti registrai sukuriami per dvejus metus nuo 22 straipsnio 3 dalyje numatytų registrų pagrindinių rodiklių patvirtinimo.

2.

3.

Mašinistai, kuriems leidžiama valdyti pagal nuostatas, taikytas prieš pradedant taikyti šios direktyvos nuostatas pagal 2 punkto a arba b papunkčius, remdamiesi jiems suteiktomis teisėmis gali toliau vykdyti savo profesinę veiklą, netaikant šios direktyvos nuostatų, ne ilgiau kaip septynerius metus nuo 1 punkte numatytų registrų sukūrimo.

Mokinių, pradėjusių mokytis pagal patvirtintą lavinimo ir mokymo programą arba patvirtintą mokimo kursą prieš pradedant taikyti šios direktyvos nuostatas pagal 2 punkto a arba b papunkčius, atveju valstybės narės gali išduoti pažymėjimus tokiems mokiniams pagal esamas nacionalines nuostatas.

Šiame punkte minėtiems mašinistams ir mokiniams kompetentinga institucija arba susijusios institucijos išskirtiniais atvejais gali leisti netaikyti II priede nurodytų medicininių reikalavimų. Taikant tokią išimtį išduoto pažymėjimo galiojimas ribojamas atitinkamų valstybių narių teritorija.

4.

Kompetentingos institucijos, geležinkelio įmonės ir infrastruktūros valdytojai užtikrina, kad pažymėjimų ir sertifikatų pagal šią direktyvą neturintiems mašinistams bus laipsniškai taikomi reguliarūs tikrinimai, atitinkantys numatytuosius 16 straipsnyje.

5.

Jei valstybė narė pageidauja, Komisija prašo agentūros, pasikonsultavus su ta valstybe nare, atlikti šios direktyvos nuostatų taikymo traukinių mašinistams, vykdantiems veiklą tik tos valstybės narės teritorijoje, ekonominės naudos analizę. Ekonominės naudos analizė apima 10 metų laikotarpį. Ekonominės naudos analizė pateikiama Komisijai per dvejus metus nuo 1 punkte numatytų registrų sukūrimo.

Šiai ekonominės naudos analizei parodžius, kad šios direktyvos nuostatų taikymo tokiems traukinių mašinistams išlaidos viršija gaunamą naudą, per 6 mėnesius nuo šios ekonominės naudos analizės rezultatų pateikimo Komisija 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka priima sprendimą. Ji gali nuspręsti, kad šio straipsnio 2 punkto b ir c papunkčių nuostatos atitinkamos valstybės narės teritorijoje tokiems mašinistams neprivalo būti taikomos iki 10 metų laikotarpiu.

Ne vėliau kaip likus 24 mėnesiams iki laikino atleidimo nuo nuostatų taikymo laikotarpio pabaigos Komisija, atsižvelgdama į atitinkamus geležinkelių transporto sektoriaus pokyčius atitinkamoje valstybėje narėje, 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka gali paprašyti agentūros atlikti kitą ekonominės naudos analizę, kurią ji turi pateikti Komisijai ne vėliau kaip likus 12 mėnesių iki šio laikino atleidimo nuo nuostatų taikymo laikotarpio pabaigos. Komisija sprendimą priima šio punkto antroje pastraipoje aprašyta tvarka.

28.11.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 289/68

(1)

Bendrija užsibrėžė tikslą puoselėti bei plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę. Siekdama progresyviai kurti šią erdvę, Bendrija turėtų priimti tiek priemonių, susijusių su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, turinčiose poveikį kitoms valstybėms, kiek reikia tinkamam vidaus rinkos veikimui užtikrinti.

(2)

Pagal Sutarties 65 straipsnio b punktą šios priemonės turi apimti priemones, kuriomis valstybėse narėse skatinamas teisės ir jurisdikcijos kolizijai taikomų teisės normų suderinamumas.

(3)

1999 m. spalio 15 ir 16 d. Tamperėje įvykusiame susitikime Europos Vadovų Taryba patvirtino teisminių institucijų sprendimų tarpusavio pripažinimo principą kaip teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose pagrindą ir paragino Tarybą bei Komisiją priimti priemonių programą, siekiant įgyvendinti tarpusavio pripažinimo principą.

(4)

2000 m. lapkričio 30 d. Taryba priėmė bendrą Komisijos ir Tarybos priemonių dėl sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose tarpusavio pripažinimo principo įgyvendinimo programą (3). Programoje priemonės, susijusios su kolizinių teisės normų suderinimu, nurodomos kaip priemonės, palengvinančios sprendimų tarpusavio pripažinimą.

(5)

2004 m. lapkričio 5 d. Europos Vadovų Tarybos priimtoje Hagos programoje (4) buvo raginama aktyviai dirbti su nesutartinėmis prievolėmis („Roma II“) susijusių kolizinių teisės normų srityje.

(6)

Norint, kad vidaus rinka veiktų tinkamai, reikia, siekiant užtikrinti didesnį ginčų baigties nuspėjamumą, tikrumą dėl taikytinos teisės ir laisvą teismo sprendimų judėjimą, kad valstybių narių kolizinėse teisės normose būtų daroma nuoroda į tos pačios valstybės narės teisę, neatsižvelgiant į tai, kurios šalies teisme iškelta byla.

(7)

Šio reglamento dalykinė taikymo sritis ir nuostatos turėtų būti suderintos su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (5) (Briuselis I) ir su 1980 m. Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (6).

(8)

Šis reglamentas turėtų būti taikomas neatsižvelgiant į teismo, kuriam pateiktas ieškinys, pobūdį.

(9)

Ieškiniams, kylantiems dėl acta iure imperii, turėtų būti priskiriami ieškiniai prieš valstybės vardu veikiančius tarnautojus ir dėl valdžios institucijų atsakomybės už veiksmus, įskaitant viešai paskirtų pareigūnų atsakomybę. Todėl šiems klausimams šis reglamentas neturėtų būti taikomas.

(10)

Šeimos santykiai turėtų apimti vertikalios linijos giminystę, santuoką, ir horizontalios linijos giminystę. 1 straipsnio 2 dalies nuoroda į santykius, kurie turi panašias pasekmes kaip santuoka ir kiti šeimos santykiai, turėtų būti aiškinama pagal valstybės narės, kurios teismui pateiktas ieškinys, teisę.

(11)

Nesutartinės prievolės sąvoka valstybėse narėse skiriasi. Todėl šiame reglamente nesutartinė prievolė turėtų būti suprantama kaip savarankiška sąvoka.

(12)

Tik vienodos normos, taikomos neatsižvelgiant į tai, kokią teisės sritį jos reglamentuoja, gali užtikrinti, kad Bendrijoje konkurencija tarp bylos šalių nebūtų iškraipoma.

(13)

Nors beveik visose valstybėse narėse nesutartinėms prievolėms paprastai taikomas lex loci delicti commissi principas, tačiau šio principo taikymas praktikoje, kai bylos elementai susiję su keliomis šalimis, skiriasi. Tai sukelia netikrumą dėl taikytinos teisės.

(14)

Vienodos normos turėtų padidinti galimybes numatyti teismo sprendimus ir užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp traukiamų atsakomybėn asmenų bei žalą patyrusių asmenų interesų. Susiejimas su šalimi, kurioje atsirado tiesioginė žala (lex loci damni), išlaiko teisingą pusiausvyrą tarp žalą sukėlusio asmens bei žalą patyrusio asmens interesų ir atitinka šiuolaikinę civilinės atsakomybės sampratą bei atsakomybės be kaltės sistemų raidą.

(15)

Taikytina teisė turėtų būti nustatoma remiantis tuo, kur atsirado žala, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse galėjo atsirasti netiesioginių pasekmių. Todėl asmeniui ar turtui padarytos žalos atveju šalis, kurioje atsirado žala, turėtų būti šalis, kurioje atitinkamai asmuo patyrė žalą ar buvo padaryta žala turtui.

(16)

Šio reglamento bendra taisyklė turėtų būti 4 straipsnio 1 dalyje numatyta lex loci damni. 4 straipsnio 2 dalį reikėtų aiškinti kaip šio bendro principo išimtį, kurios pagrindu atsiranda ypatingas susiejimas tada, kai šalių įprastinė gyvenamoji vieta yra toje pačioje šalyje. 4 straipsnio 3 dalį reikėtų suprasti kaip 4 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo „išvengimo sąlygą“, kai iš visų bylos aplinkybių yra aišku, kad deliktas yra akivaizdžiai labiau susijęs su kita šalimi.

(17)

Specialių deliktų, kai bendra taisyklė neužtikrina galimybės rasti tinkamą interesų pusiausvyrą, atvejais turėtų būti nustatytos konkrečios taisyklės.

(18)

Atsakomybės už žalą dėl netinkamos kokybės produktų srityje kolizijų sprendimo taisykle turėtų būti siekiama šių tikslų: teisingo rizikos, būdingos šiuolaikinei visuomenei, kurioje yra aukštas technologijų naudojimo lygis, paskirstymo, vartotojų sveikatos apsaugos, inovacijų skatinimo, neiškraipytos konkurencijos ir prekybos palengvinimo. Atsižvelgiant į šiuos tikslus, kelių pakopų sistemos, susiejančios veiksnius su numatomumo sąlyga, sukūrimas yra pasvertas sprendimas. Pirmiausia reikia atsižvelgti į šalies, kurioje yra žalą patyrusio asmens įprastinė gyvenamoji vieta žalos atsiradimo metu, teisę, jei produktas buvo parduodamas toje šalyje. Į kitus pakopų elementus atsižvelgiama tada, kai produktas nebuvo parduodamas toje šalyje, nepažeidžiant 4 straipsnio 2 dalies ir akivaizdžiai glaudesnio ryšio su kita šalimi galimybės.

(19)

6 straipsnio speciali taisyklė nėra 4 straipsnio 1 dalies bendros taisyklės išimtis, bet veikiau jos paaiškinimas. Nesąžiningos konkurencijos bylose kolizijų sprendimo taisyklė turėtų apsaugoti konkurentus, vartotojus ir plačiąją visuomenę ir užtikrinti tinkamą rinkos ekonomikos veikimą. Susiejimas su šalies, kurioje konkurenciniams ryšiams ar bendriems vartotojų interesams yra arba gali būti padarytas poveikis, teise paprastai atitinka šiuos tikslus.

(20)

6 straipsnio 3 dalyje minimos dėl konkurencijos apribojimo atsirandančios nesutartinės prievolės turėtų apimti ir nacionalinės, ir Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimus. Tokioms nesutartinėms prievolėms taikytina teisė turėtų būti šalies, kurios rinkai apribojimas daro ar gali daryti poveikį, teisė, su sąlyga, kad tas poveikis yra tiesioginis ir esminis. Jeigu žala yra padaroma daugiau nei vienoje šalyje, vienos iš šių šalių teisės taikymas turėtų apsiriboti žala, kuri buvo padaryta toje šalyje.

(21)

Į 6 straipsnio 3 dalies taikymo sritį patenkančių atvejų pavyzdžiai apima draudimus dėl įmonių susitarimų, įmonių asociacijų sprendimų bei suderintų veiksmų, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas valstybėje narėje ar vidaus rinkoje, taip pat draudimus dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi valstybėje narėje ir vidaus rinkoje.

(22)

Žalos aplinkai atveju EB sutarties 174 straipsniu, kuriuo turėtų būti siekiama aukšto lygio apsaugos, grindžiamos atsargumo bei prevencijos principais, žalos aplinkai atitaisymo, pirmiausia ten, kur yra jos šaltinis, principu ir principu „teršėjas moka“, visiškai pateisinamas diskriminuojančio principo taikymas žalą patyrusio asmens naudai. Klausimas, kada žalos atlyginimo reikalaujantis asmuo gali pasirinkti taikytiną teisę, turėtų būti nustatomas pagal teismo, kuriam pateiktas ieškinys, teisę.

(23)

Intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo atvejais turėtų būti taikomas visuotinai pripažintas lex loci protectionis principas. Šiame reglamente sąvoka „intelektinės nuosavybės teisės“ turėtų būti aiškinama, kad ji apima, pavyzdžiui, autorių teises, gretutines teises, duomenų bazių apsaugos sui generis teisę ir pramoninės nuosavybės teises.

(24)

Kolektyvinių ginčų, pavyzdžiui streikų ar lokautų, tiksli sąvoka įvairiose valstybėse narėse skiriasi ir jie yra reglamentuojami kiekvienos valstybės narės vidaus teisės normomis. Todėl šiame reglamente laikomasi pagrindinio principo, kad turėtų būti taikoma šalies, kurioje vyksta kolektyvinis ginčas, teisė siekiant apsaugoti darbuotojų ir darbdavių teises ir pareigas.

(25)

9 straipsnio speciali taisyklė dėl kolektyvinių ginčų nepažeidžia sąlygų, susijusių su tokių veiksmų atlikimu pagal nacionalinę teisę, ir nepažeidžia profesinių sąjungų ar darbuotojams atstovaujančių organizacijų teisinio statuso, kaip numatyta valstybių narių teisėje.

(26)

Specialios taisyklės turėtų būti numatytos tais atvejais, kai žalos priežastis yra kitas veiksmas negu deliktas, pavyzdžiui nepagrįstas praturtėjimas, negotiorum gestio ir culpa in contrahendo.

(27)

Šiame reglamente culpa in contrahendo yra savarankiška sąvoka ir neturėtų būti būtinai aiškinama pagal nacionalinę teisę. Ji turėtų apimti pareigos atskleisti informaciją pažeidimą ir derybų dėl sutarties nutrūkimą. 12 straipsnis taikomas tik nesutartinėms prievolėms, kurios yra tiesiogiai susijusios su šalių bendravimu prieš sutarties sudarymą. Tai reiškia, kad, jeigu derybų dėl sutarties metu asmeniui padaroma žala, turėtų būti taikomas 4 straipsnis arba kitos atitinkamos šio reglamento nuostatos.

(28)

Siekiant gerbti šalių ketinimus ir sustiprinti teisinį tikrumą, šalims turėtų būti leidžiama aiškiai išreikštu būdu pasirinkti nesutartinėms prievolėms taikytiną teisę. Apsauga turėtų būti teikiama silpnosioms šalims, nustatant tam tikras pasirinkimo sąlygas.

(29)

Atsižvelgiant į viešuosius interesus, galima suteikti valstybių narių teismams galimybę ypatingais atvejais taikyti išimtis, susijusias su viešąja tvarka ir viršesnėmis imperatyviomis nuostatomis.

(30)

Siekiant teisingai suderinti šalių interesus, turi būti atsižvelgta, kiek įmanoma, į valstybėje, kurioje buvo atlikta žalą sukėlusi veika, galiojančias saugumo ir elgesio taisykles, net ir tuo atveju, kai nesutartinei prievolei yra taikytina kitos valstybės teisė. Sąvoką „saugumo ir elgesio taisyklės“ reikėtų aiškinti kaip susijusią su visomis taisyklėmis, kokiu nors būdu susijusiomis su saugumu ir elgesiu, įskaitant, pavyzdžiui, saugaus eismo taisykles nelaimingo atsitikimo atveju.

(31)

Reikėtų vengti kolizinių teisės normų išsklaidymo keliuose dokumentuose ir šių taisyklių skirtumų. Tačiau šis reglamentas nepanaikina galimybės įtraukti su nesutartinėmis prievolėmis susijusias kolizines teisės normas į Bendrijos teisės nuostatas, susijusias su konkrečiais dalykais.

Šis reglamentas neturėtų daryti poveikio taikymui kitų dokumentų, kuriuose nustatomos taisyklės, kuriomis siekiama prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo, tiek, kiek jie negali būti taikomi kartu su teise, nustatyta pagal šio reglamento normas.

(32)

Valstybių narių prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis reiškia, kad šis reglamentas neturi įtakos tarptautinėms konvencijoms, kuriose dalyvauja viena ar kelios valstybės narės, tuo metu, kai šis reglamentas priimamas. Siekdama užtikrinti didesnį prieinamumą prie šių taisyklių, Komisija, remdamasi valstybių narių perduota informacija, paskelbs atitinkamų konvencijų sąrašą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

(33)

Komisija pateiks pasiūlymą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl procedūrų ir sąlygų, pagal kurias atskirais ir išimtiniais atvejais valstybės narės turėtų teisę vesti derybas su trečiosiomis šalimis dėl susitarimų dėl atskirų sektorių klausimų, į kuriuos būtų įtrauktos nuostatos dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės, ir savo vardu tokius susitarimus sudaryti.

(34)

Kadangi šio reglamento tikslo valstybės narės negali deramai pasiekti ir todėl, dėl reglamento masto ir poveikio, to tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.

(35)

Pagal protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 3 straipsnį Jungtinė Karalystė ir Airija pranešė apie ketinimą dalyvauti priimant ir taikant šį reglamentą.

(36)

Pagal protokolo dėl Danijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis jai nėra privalomas ar taikomas,

a)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms iš šeimos santykių ir santykių, kurie pagal jiems taikytiną teisę laikomi turinčiais panašias pasekmes, įskaitant išlaikymo prievoles;

b)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms iš sutuoktinių turto režimo, turto režimo, susijusio su santykiais, kurie pagal jiems taikytiną teisę laikomi turinčiais panašias pasekmes, kaip ir santuoka, testamentai ir paveldėjimas;

c)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms pagal vekselius, čekius ir skolinius įsipareigojimus bei kitus apyvartinius dokumentus tiek, kiek tos prievolės pagal tokius kitus apyvartinius dokumentus atsiranda dėl jų apyvartaus pobūdžio;

d)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms iš bendrovių ar kitų juridinių ar juridinio asmens statuso neturinčių subjektų teisės, pavyzdžiui bendrovių ar kitų juridinių ar juridinio asmens statuso neturinčių subjektų steigimo registruojant ar kitais būdais, jų teisnumo, vidaus struktūros arba likvidavimo ir nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms iš asmeninės darbuotojų ir dalyvių atsakomybės už bendrovės arba kito minėto subjekto įsipareigojimus, ir asmeninės įstatymais numatytą apskaitos dokumentų auditą atliekančių auditorių atsakomybės bendrovės ar jos dalyvių atžvilgiu;

e)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms iš patikėtojo, patikėtinio ir naudos gavėjo santykių, susijusių su savanoriškai nustatyta patikėjimo teise;

f)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms dėl branduolinės žalos;

g)

nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms dėl privataus gyvenimo ir su asmeniu susijusių teisių pažeidimo, įskaitant garbės ir orumo įžeidimą.

a)

žalą sukėlusį įvykį — apima žalą sukeliančius įvykius, kurie gali įvykti; ir

b)

žalą — apima žalą, kuri gali atsirasti.

a)

šalies, kurioje yra žalą patyrusio asmens įprastinė gyvenamoji vieta žalos atsiradimo metu, teisė, jei produktas buvo parduodamas toje šalyje; arba, jei ši sąlyga netenkinama,

b)

šalies, kurioje produktas buvo įgytas, teisė, jei produktas buvo parduodamas toje šalyje; arba, jei ši sąlyga netenkinama,

c)

šalies, kurioje patirta žala, teisė, jei produktas buvo parduodamas toje šalyje.

a)

taikoma šalies, kurioje atsirado žala, teisė, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje įvyko įvykis dėl kurio kilo žala, ir neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse atsirado to įvykio netiesioginių pasekmių, arba

b)

jeigu tuo metu, kai įvyko žalą sukėlęs įvykis, šalių įprastinės gyvenamosios vietos buvo toje pačioje šalyje, taikoma tos šalies teisė, arba

c)

jeigu pagal visas bylos aplinkybes yra aišku, kad dėl šalių bendravimo prieš sutarties sudarymą atsirandančios nesutartinės prievolės yra akivaizdžiai glaudžiau susijusios su kita nei a ir b punktuose nurodyta šalimi, taikoma tos kitos šalies teisė.

a)

sudarydamos susitarimą po to, kai įvyko žalą sukėlęs įvykis;

ar

b)

jei visos šalys užsiima komercine veikla — sudarydamos susitarimą, dėl kurio laisvai susitarta, prieš įvykstant žalą sukėlusiam įvykiui.

a)

atsakomybės pagrindą bei ribas, įskaitant asmenų, kurie gali būti pripažinti atsakingais už jų atliktus veiksmus, nustatymą;

b)

atleidimo nuo atsakomybės pagrindus ir bet kokį atsakomybės apribojimą bei padalijimą;

c)

žalos buvimą, pobūdį ir įvertinimą ar reikalaujamą žalos atlyginimą;

d)

neperžengiant proceso teisės teismui suteiktų įgaliojimų, priemones, kurių teismas gali imtis siekdamas užkirsti kelią pažeidimui ar žalai arba ją nutraukti, arba užtikrinti kompensacijos suteikimą;

e)

galimybės perduoti, įskaitant paveldėjimo būdu, nuostolių atlyginimo ar žalos atlyginimo reikalavimo teisę, klausimą;

f)

asmenis, kurie turi teisę į asmeniškai patirtos žalos atlyginimą;

g)

atsakomybę už kito asmens veiksmus;

h)

galimus prievolės pasibaigimo būdus bei įgyjamosios senaties ir ieškininės senaties taisykles, įskaitant taisykles dėl pradėjimo skaičiuoti įgyjamosios senaties ar ieškinio senaties terminus bei terminų sustabdymo ir nutraukimo.

i)

1 dalyje nurodytų konvencijų sąrašą;

ii)

1 dalyje nurodytus denonsavimus.