62009CJ0209

TEISINGUMO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. vasario 25 d. ( *1 )

„Direktyva 2000/76/EB — Atliekų deginimas — Atliekų deginimo įmonė — Bendro atliekų deginimo įmonė — Dujų gamyklos ir energijos gamybos įmonės kompleksas — Neišvalytų dujų, gautų termiškai apdorojant atliekas dujų gamykloje, deginimas energijos gamybos įmonėje“

Byloje C-209/09

dėl Korkein hallinto-oikeus (Suomija) 2009 m. birželio 8 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo , pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Lahti Energia Oy,

TEISINGUMO TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė C. Toader (pranešėja), teisėjai C. W. A. Timmermans ir K. Schiemann,

generalinė advokatė J. Kokott,

kancleris R. Grass,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

—	Lahti Energia Oy, atstovaujamos generalinės direktorės J. Savelainen,

—	Salpausselän luonnonystävät ry, atstovaujamos direktoriaus M. Vikberg,

—	Suomijos vyriausybės, atstovaujamos J. Heliskoski,

—	Belgijos vyriausybės, atstovaujamos T. Materne ir L. Van den Broeck,

—	Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir B. Klein,

—	Austrijos Respublikos, atstovaujamos E. Riedl,

—	Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos I. Koskinen ir A. Marghelis,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1	Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gruodžio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/76/EB dėl atliekų deginimo (OL L 332, p. 91; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 5 t., p. 353) 3 straipsnio išaiškinimo.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp Lahti Energia Oy (toliau – Lahti Energia), Lahčio (Lahti) miestui priklausančios įmonės, ir Itä-Suomen ympäristölupavirasto (Rytų Suomijos aplinkos tarnyba, toliau – ympäristölupavirasto) dėl Direktyvos 2000/76 reikalavimų taikymo dujų gamyklos ir energijos gamybos įmonės kompleksui.

Teisinis pagrindas

Direktyva 2000/76

Direktyvos 2000/76 penkta ir dvidešimt septinta konstatuojamosios dalys išdėstytos taip:

„5.

Laikantis Sutarties 5 straipsnyje nustatytų subsidiarumo ir proporcingumo principų, reikia imtis veiksmų Bendrijos lygmeniu. Tolesnių priemonių reikia imtis vadovaujantis atsargumo principu. Ši direktyva apsiriboja minimaliais (būtinaisiais) reikalavimais atliekų deginimo įmonėms bei bendro atliekų deginimo įmonėms.

<…>

27.	Įmonėms, kurių pagrindinė paskirtis nėra atliekų deginimas (II tipo įmonės), neturėtų būti leidžiama, kad teršiančios medžiagos jų išmetamosiose dujose viršytų specializuotoms atliekų deginimo įmonėms leistiną kiekį, ir todėl joms turėtų būti taikomi atitinkami apribojimai.“

Pagal šios direktyvos 3 straipsnį:

„Šioje direktyvoje:

1)	„atliekos“ – tai bet kurios kietos arba skystos atliekos, apibrėžtos Direktyvos 75/442/EEB [1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyva dėl atliekų (OL L 194, p. 39; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 23)] 1 straipsnio a dalyje; <…>

„deginimo įmonė“ – tai bet kuris stacionarus arba mobilus techninis vienetas ir įrengimas, skirtas termiškai apdoroti atliekas panaudojant ar nepanaudojant pagaminamą šilumą. Tai sudaro deginimas oksiduojant atliekas ir kiti terminiai procesai, pvz., pirolizė, pavertimas dujomis, arba plazminiai procesai, jei susidariusios medžiagos po to yra sudeginamos.

Į šį apibrėžimą įeina vieta ir visa deginimo įmonė su visomis deginimo linijomis, atliekų priėmimo, laikymo, pirminio apdorojimo vietoje įrenginiais, atliekų kuro ir oro padavimo sistemomis, katilu, išmetamųjų dujų valymo įrenginiais, vietoje esančiais likučių ir nuotekų valymo arba laikymo įrenginiais, krovimo priemonėmis, deginimo operacijų tikrinimo sistemomis, registruojančiomis ir atliekančioms deginimo sąlygų monitoringą;

„bendro atliekų deginimo įmonė“ – tai bet kuri stacionari arba mobili įmonė, kurios pagrindinis tikslas yra energijos arba materialių produktų gamyba ir:

—	kuri naudoja atliekas kaip įprastinį arba kaip papildomą kurą, arba

—	kurioje atliekos yra termiškai apdorojamos tam, kad būtų sunaikintos.

Jei bendras atliekų deginimas atliekamas tokiu būdu, kad pagrindinis įmonės tikslas yra ne energijos arba materialių produktų gamyba, o terminis atliekų apdorojimas, įmonė vadinama deginimo atliekų įmone, kaip apibrėžta 4 punkte.

Šis apibrėžimas apima vietą ir visą deginimo įmonę su visomis bendro deginimo linijomis, atliekų priėmimo, laikymo, pirminio apdorojimo vietoje įrengimais, atliekų, kuro ir oro padavimo sistemomis, katilu, išmetamųjų dujų valymo įrenginiais, vietoje esančiais likučių ir nuotekų valymo arba laikymo įrenginiais, krovimo priemonėmis ir deginimo operacijų kontroliavimo sistemomis, registruojančiomis ir atliekančiomis deginimo sąlygų monitoringą;

<…>

12)

„leidimas“ – tai raštiškas kompetentingos institucijos sprendimas (arba keletas tokių sprendimų), suteikiantis leidimą vykdyti gamykloje veiklą laikantis tam tikrų sąlygų, atitinkančių visus šios direktyvos reikalavimus. Leidimas gali būti išduotas vienai arba kelioms įmonėms ar įmonės dalims, esančioms toje pačioje vietoje ir eksploatuojamoms to paties operatoriaus;

13)

„likučiai“ – tai bet kurios skystos arba kietos medžiagos (įskaitant nuosėdas, šlaką, lakiuosius pelenus, katilų dulkes, kietuosius reakcijų produktus, susidariusius valant dujas, nuotekų dumblas, susidaręs valant nuotekas, išnaudotasis katalizatorius ir panaudotoji aktyvioji anglis), Direktyvos 75/442/EEB 1 straipsnio a punkte apibrėžtos kaip atliekos, susidariusios deginimo (abiejose minėtose įmonėse) procese, valant išmetamąsias dujas arba nuotekas arba kitų atliekų deginimo arba bendro deginimo įmonėje vykstančių procesų metu.“

Direktyvos 2000/76 7 straipsnyje „Į orą išmetamų teršalų ribinės vertės“ nustatyta:

„1. Atliekų deginimo įmonės projektuojamos, statomos, įrengiamos ir eksploatuojamos taip, kad nebūtų viršijamos V priede nurodytos išmetamų dujų ribinės vertės.

2. Bendro atliekų deginimo įmonės projektuojamos, statomos, įrengiamos ir eksploatuojamos taip, kad nebūtų viršijamos išmetamų dujų ribinės vertės, nustatytos remiantis II priedo nuostatomis arba jame nurodytos.

<…>“

Direktyva 2006/12/EB

Pagal 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (OL L 114, p. 9), kuria, siekiant aiškumo ir racionalumo, kodifikuota Direktyva 75/442, 1 straipsnį „atliekos“ reiškia „medžiagą ar daiktą, patenkantį į I priede nustatytas kategorijas, kurių atliekų turėtojas atsikrato, ketina atsikratyti arba privalo atsikratyti“.

Pagrindinė byla ir prejudicinė procedūra byloje C-317/07

Lahti Energia paprašė ympäristölupavirasto išduoti aplinkos leidimą eksploatuoti savo dujų gamyklą ir energijos gamybos įmonę. Šis leidimo prašymas buvo susijęs su kompleksu, kurį sudaro dvi toje pačioje vietovėje veikiančios atskiros įmonės: gamykla, gaminanti dujas iš atliekų, ir energijos gamybos įmonė, kurios garo katile deginamos dujų gamykloje gautos ir išvalytos dujos.

Ympäristölupavirasto išdavė Lahti Energija laikiną aplinkos leidimą, nustačiusi sąlygas, kuriomis šis leidimas išduotas. Ši tarnyba nusprendė, kad dujų gamykla, kuriame gaunamos dujos, su energijos gamybos įmone, kurioje šios dujos deginamos, kartu sudaro bendro atliekų deginimo įmonę Direktyvos 2000/76 prasme.

9	Šį sprendimą Lahti Energija apskundė Vaasan hallinto-oikeus (Vaasa administracinis teismas), prašydama pripažinti, kad atskiroje dujų gamykloje išvalytų ir apdorotų dujų deginimas pagrindiniame katile negali būti laikomas bendru atliekų deginimu Direktyvos 2000/76 prasme.

Vaasan hallinto-oikeus atmetė šį skundą. Jis nusprendė, kad toks siauras Direktyvos 200/76/EB taikymo srities aiškinimas, pagal kurį jos reikalavimai netaikomi anksčiau apdorotoms atliekoms deginti, galėtų pakenkti įgyvendinti šios direktyvos tikslus. Be to, šio teismo nuomone, dujų gamykla, kaip atskiras funkcinis vienetas, negali būti laikoma deginimo įmone Direktyvos 2000/76/EB prasme, nes pavertimas dujomis yra terminis apdorojimas, o įmonė pripažįstama deginimo įmone tik tuomet, jeigu joje įrengta deginimo linija.

11	Vis dėlto Vaasan hallinto-oikeus pripažino, kad dujų gamykla kartu su energijos gamybos įmone sudaro bendro atliekų deginimo įmonę Direktyvos 2000/76 prasme.

Lahti Energija pateikė apeliacinį skundą Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas), kuris nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.	Ar Direktyvos 2000/76/EB 3 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas ta prasme, kad direktyva netaikoma dujinėms atliekoms deginti?

2.	Ar dujų gamykla, kuriame pirolizės būdu iš atliekų gaunamos dujos, laikytina deginimo įmone Direktyvos 2000/76/EB 3 straipsnio 4 punkto prasme, net jei šioje įmonėje nėra deginimo linijos?

Ar dujų gamykloje po pavertimo dujomis proceso gautų ir išvalytų dujų deginimas energijos gamybos įmonės katile laikytinas į Direktyvos 2000/76/EB 3 straipsnio taikymo sritį patenkančiu procesu? Ar šiuo atveju reikšminga aplinkybė, kad išvalytos dujos naudojamos vietoj iškastinio kuro, o energijos gamybos įmonės teršalų emisija naudojant iš atliekų gautas ir išvalytas dujas energijos vienetui pagaminti yra mažesnė nei naudojant kitą kurą? Ar aiškinant Direktyvos 2000/76/EB taikymo sritį turi reikšmės tai, kad dujų gamykla ir energijos gamybos įmonė techniniu funkciniu požiūriu ir atsižvelgiant į atstumą tarp jų sudaro vieną įmonę, arba tai, kad dujų gamykloje gautos ir išvalytos dujos gali būti transportuojamos ir panaudojamos kitur kaip kuras, pavyzdžiui, energijai gaminti arba kitiems tikslams?

4.	Kokiomis sąlygomis dujų gamykloje gautos ir išvalytos dujos gali būti laikomos produktu, kuriam nebetaikomos nuostatos dėl atliekų?“

Dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą buvo priimtas 2008 m. gruodžio 4 d. Sprendimas Lahti Energia (C-317/07, Rink. p. I-9051), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė:

„1.	Direktyvos 2000/76/EB <…> dėl atliekų deginimo 3 straipsnio 1 punkte pateikiama „atliekų“ sąvoka neapima dujinių medžiagų.

Direktyvos 2000/76 3 straipsnio 4 punkte apibrėžta sąvoka „deginimo įmonė“ apima bet kurį įrenginį arba techninį vienetą, kuriame termiškai apdorojamos atliekos, jei po terminio apdorojimo susidariusios medžiagos paskui sudeginamos, o deginimo linijos buvimas nėra būtinas tokio kvalifikavimo kriterijus.

Pagrindinės bylos aplinkybėmis:

—	dujų gamyklą, skirtą termiškai apdorojant atliekas gauti dujinius produktus, šiuo atveju išvalytas dujas, reikia laikyti „bendro atliekų deginimo įmone“ minėtos direktyvos 3 straipsnio 5 punkto prasme,

—	energijos gamybos įmonei, kuri kaip papildomą kurą vietoj įprastai naudojamo iškastinio kuro savo gamybai daugiausia naudoja išvalytas dujas, gautas bendrai deginant atliekas dujinimo įrenginyje, ši direktyva netaikoma.“

Pagrindinės bylos raida ir šioje byloje pateikti prejudiciniai klausimai

14	Paskelbus minėtą sprendimą Lahti Energia, Korkein hallinto-oikeus suteikė galimybę proceso šalims pateikti pastabas.

Lahti Energia savo pastabose pareiškė, kad, priešingai nei ji nurodė prašyme išduoti aplinkos leidimą, Vaasan hallinto-oikeus pateiktame skunde bei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateiktame apeliaciniame skunde, dujų gamykloje ji nevykdys planuoto dujų, gautų termiškai apdorojant atliekas, valymo. Tačiau ieškovė teigė, kad iš minėto sprendimo Lahti Energija galima daryti išvadą, jog dujinių medžiagų deginimas energijos gamybos įmonėje negali būti laikomas atliekų deginimu Direktyvos 2000/76 prasme. Jos manymu, tokia įmonė gali būti laikoma deginimo įmone tik tuomet, jeigu ji daugiausia naudoja sintetines dujas, gautas apdorojant atliekas. Tačiau Lahti Energia įmonė tokias dujas naudojo tik kaip papildomą kurą, t. y. nedidelę dalį, todėl šios įmonės veiklai ši direktyva netaikoma.

Tokiomis aplinkybėmis Korkein hallinto-oikeus dar kartą nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.	Ar dujų gamykloje gautoms dujoms, kaip papildomam kurui, deginti energijos gamybos įmonės katile taikytinas Direktyvos 2000/76 3 straipsnis, jeigu po pavertimo dujomis proceso šios dujos nėra valomos?

2.	Jeigu būtų neigiamai atsakyta į pirmąjį klausimą, ar vertinant situaciją įtaką daro deginti skirtų atliekų savybės arba deginti skirtose dujose esančių suspenduotų medžiagų ar kitokių teršalų kiekis?“

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2000/76 taikoma energijos gamybos įmonei, kuri šalia daugiausia gamyboje naudojamo iškastinio kuro papildomai naudoja dujas, kurios buvo gautos termiškai apdorojant atliekas dujų gamykloje ir joje neišvalytas.

Šiuo klausimu, kaip teisingai pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Suomijos, Belgijos ir Vokietijos vyriausybės bei Europos Bendrijų Komisija, į trečiąjį prejudicinį klausimą duotas atsakymas minėtame sprendimo Lahti Energia, pagal kurį energijos gamybos įmonės veiklai Direktyva 2000/76 netaikoma, yra siejamas su ta aplinkybe, kad šioje įmonėje naudojamos dujos, nors ir pagamintos iš atliekų, turi būti išvalytos dujų gamykloje vykdant bendrą minėtų atliekų deginimą.

19	Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo to sprendimo 29 punkte, po terminio atliekų apdorojimo dujų gamykloje susidariusios medžiagos, šiuo atveju neapdorotos dujos, filtruojamos grynintuvu, taip gaunant kurui tinkamas nepageidaujamų kietųjų dalelių neturinčias išvalytas dujas.

Kaip matyti iš to sprendimo 35, 36 ir 41 punktų, Teisingumo Teismas konstatavo: kadangi dujų gamykloje gautos nagrinėjamos dujos dėl filtravimo grynintuve turi iškastiniam kurui būdingų savybių, energijos gamybos įmonės veiklai negali būti taikoma Direktyva 2000/76 vien dėl to, kad joje buvo naudojamas iš atliekų gautas papildomas kuras.

21	Iš tiesų, kai dujų gamykloje procesas vykdomas iki galo, energijos gamybos įmonėje naudojamos išvalytos dujos laikomos „produktu“ Direktyvos 2000/76 3 straipsnio 5 punkto prasme.

Kaip jau buvo pažymėjusi generalinė advokatė J. Kokott savo išvados bylai, kurioje priimtas minėtas sprendimas Lahti Energija, 91 ir 93 punktuose, tikro „produkto“, nors ir gauto iš atliekų, deginimas energijos gamybos įmonėje paremia išvadą, kad dujų gamykla ir ši įmonė nėra susietos techniniais funkciniais ryšiais.

23	Tačiau situacija keičiasi, kai dujos, kaip yra ir šioje pagrindinėje byloje, kurios buvo gautos termiškai apdorojant atliekas dujų gamykloje, nebėra valomos minėtoje gamykloje, tačiau tokiu pavidalu toliau gabenamos į energijos gamybos įmonę, kad joje būtų panaudotos kaip papildomas kuras.

Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant vien į dujų gamyklos veiklą, numatomas procesas nėra atliekų naikinimo jas termiškai apdorojant procesas, kuris, jei po jo susidariusios medžiagos vėliau sudeginamos, leidžia kvalifikuoti tokią dujų gamyklą kaip „deginimo įmonę“ Direktyvos 2000/76 3 straipsnio 4 punkto prasme (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Lahti Energia 20 punktą).

Be to, ši gamykla juo labiau nebegali būti kvalifikuojata tik kaip bendro atliekų deginimo įmonė, t. y. pagal Direktyvos 2000/76 3 straipsnio 5 punkto pirmą pastraipą įmonė, kurios pagrindinis tikslas yra energijos arba materialių produktų gamyba ir kuri naudoja atliekas kaip įprastą arba kaip papildomą kurą arba kurioje atliekos termiškai apdorojamos tam, kad būtų sunaikintos, turi būti laikoma bendro atliekų deginimo įmone (žr. 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Gävle Kraftvärme, C-251/07, Rink. p. I-7047, 35 punktą bei minėto sprendimo Lahti Energia 26 punktą).

Iš tiesų tokiomis aplinkybėmis, kokios yra susiklosčiusios pagrindinėje byloje, priešingai nei buvo pažymėta minėto sprendimo Lahti Energia 36 punkte, dujų gamykloje pradėto terminio atliekų apdorojimo procesas nėra baigiamas šioje gamykloje, nes dujos iš dujų gamyklos pergabenamos į energijos gamybos įmonę, kad joje būtų panaudotos gaminti energiją, net jeigu jos dar neturi savybių, analogiškų turimoms iškastinio kuro, visų pirma vertinant jų grynumą.

27	Iš tikrųjų taikant Direktyvą 2000/76 dviejų atskirų įmonių veikla iš principo turi būti vertinama atskirai (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Lahti Energia 24 ir 25 punktus).

Tačiau tokiu atveju, koks nagrinėjamas ir šioje byloje, reikia daryti išvadą, kad dujų gamykla ir energijos gamybos įmonė iš tiesų gali būti suvokiamos kaip vienas vienetas, siekiantis jau nebe produkto gavimo, bet energijos gamybos tikslo. Iš tiesų šiame vienete visos atliekos naikinimo tikslais termiškai apdorojamos; apdorojimo procesą sudaro dvi stadijos: viena šių stadijų vyksta dujų gamykloje – jos metu minėtos atliekos termiškai apdorojamos, o kita vyksta energijos gamybos įmonėje – jos metu deginamos dujinės medžiagos, gautos termiškai apdorojant atliekas minėtoje gamykloje.

Taigi tokiu atveju, kaip jau buvo pažymėjusi generalinė advokatė J. Kokott savo išvadoje bylai, kurioje priimtas minėtas sprendimas Lahti Energija, kai energijos arba produkto gamybos procesas realizuojamas ir pabaigiamas tik dujines medžiagas, susidariusias termiškai apdorojant atliekas dujų gamykloje, pergabenus į energijos gamybos įmonę, gamyklos ir energijos gamybos įmonės kompleksas laikytinas bendru vienetu Direktyvos 2000/76 prasme, visų pirma atsižvelgiant į gamyklą ir įmonę siejančius techninius funkcinius ryšius. Be to, tokia išvada pateisinama ta faktine aplinkybe, kad terminio atliekų apdorojimo, kuris buvo pradėtas apdorojant atliekas dujų gamykloje, metu susidariusios kenksmingos medžiagos arba bent jau jų dalis išleidžiama ir pašalinama tik kai neapdorotos dujos pergabenamos į energijos gamybos įmonę.

Dėl Lahti Energia argumentų, kad pagrindinėje byloje aptariama energijos gamybos įmonė galėtų būti laikoma „bendro deginimo įmone“ tik tuomet, jei savo energijos gamyboje ji daugiausia naudotų dujų gamykloje neišvalytas dujas, primintina, kaip tai matyti iš Direktyvos 2000/76 dvidešimt septintos konstatuojamosios dalies, kad įmonėms, kurių pagrindinė paskirtis nėra atliekų deginimas, neturėtų būti leidžiama, kad teršiančios medžiagos jų išmetamosiose dujose viršytų specializuotoms atliekų deginimo įmonėms leistiną kiekį.

Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad energijos gamybos įmonė, kuri kartu su daugiausia naudojamu iškastiniu kuru savo veikloje papildomai naudoja gamykloje termiškai apdorojant atliekas gautas dujas, turi būti laikoma „bendro deginimo įmone“ Direktyvos 2000/76 3 straipsnio 5 punkto prasme, jei minėtos dujos nebuvo išvalytos minėtoje gamykloje.

Dėl antrojo klausimo

32	Korkein hallinto-oikeus savo antrąjį klausimą pateikia tik tuo atveju, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai.

33	Atsižvelgiant į pirmojo klausimo atsakymą, į antrąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą atsakyti nereikia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

Energijos gamybos įmonė, kuri kartu su daugiausia naudojamu iškastiniu kuru savo veikloje papildomai naudoja gamykloje termiškai apdorojant atliekas gautas dujas, turi būti laikoma „bendro deginimo įmone“2000 m. gruodžio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/76/EB dėl atliekų deginimo 3 straipsnio 5 punkto prasme, jei minėtos dujos nebuvo išvalytos minėtoje gamykloje.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: suomių.