(1)

šios direktyvos tikslas yra prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo suderinant valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su tam tikrų gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimais, visų pirma panaikinant dėl skirtingų prieinamumo reikalavimų valstybėse narėse kylančias kliūtis laisvam tam tikrų prieinamų gaminių ir paslaugų judėjimui ir užkertant joms kelią. Tai padidintų prieinamų gaminių ir paslaugų kiekį vidaus rinkoje ir pagerintų atitinkamos informacijos prieinamumą;

(2)

prieinamų gaminių ir paslaugų paklausa yra didelė; be to, prognozuojama, kad neįgaliųjų skaičius ženkliai išaugs. Aplinka, kurioje gaminiai ir paslaugos yra prieinamesni, padeda kurti įtraukesnę visuomenę ir sudaro palankesnes sąlygas neįgaliųjų savarankiškam gyvenimui. Šiame kontekste turėtų būti atsižvelgta į tai, kad neįgalių moterų procentinė dalis Sąjungoje yra didesnė nei neįgalių vyrų;

(3)

šioje direktyvoje neįgalieji apibrėžiami pagal 2006 m. gruodžio 13 d. priimtą Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją (toliau – JT NTK); Sąjunga yra JT NTK šalis nuo 2011 m. sausio 21 d. ir visos valstybės narės yra JT NTK ratifikavusios. JT NTK teigiama, kad neįgalieji – tai asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie drauge su kitomis įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiomis sąlygomis su kitais asmenimis. Šia direktyva skatinamas visapusiškas ir veiksmingas lygiomis galimybėmis grindžiamas dalyvavimas gerinant prieigą prie pagrindinių gaminių ir paslaugų, kurių pirminiu projektu ar vėlesniu pritaikymu atsižvelgiama į specialiuosius neįgaliųjų poreikius;

(4)

ši direktyva būtų naudinga ir kitiems funkcinių sutrikimų turintiems asmenims, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonėms, nėščiosioms ar su bagažu keliaujantiems asmenims. Šioje direktyvoje nurodyta samprata „funkcinių sutrikimų turintys asmenys“ apima asmenis, turinčius kokių nors fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, su amžiumi susijusių sutrikimų, arba asmenis, kuriems dėl kitokių nuolatinių arba laikinų su kūno funkcionavimu susijusių priežasčių kyla įvairių kliūčių, dėl kurių jų galimybės naudotis gaminiais ir paslaugomis sumažėja, todėl atsiranda poreikis tuos gaminius ir paslaugas pritaikyti šių asmenų specialiesiems poreikiams;

(5)

valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų dėl gaminių ir paslaugų prieinamumo neįgaliesiems skirtumai sudaro kliūtis gaminių ir paslaugų laisvam judėjimui ir iškraipo veiksmingą konkurenciją vidaus rinkoje. Kalbant apie kai kuriuos gaminius ir paslaugas, tikėtina, kad po JT NTK įsigaliojimo tų skirtumų Sąjungoje dar padaugės. Su tomis kliūtimis pirmiausia susiduria ekonominės veiklos vykdytojai, visų pirma mažosios ir vidutinės įmonės (toliau – MVĮ);

(6)

dėl skirtingų nacionalinių prieinamumo reikalavimų verslu už savo šalies rinkos ribų atgrasomi užsiimti visų pirma pavieniai specialistai, MVĮ ir labai mažos įmonės. Šiuo metu skiriasi tiek valstybių narių nustatytų nacionalinių ar net regioninių arba vietos lygmens prieinamumo reikalavimų taikymo sritis, tiek išsamumas. Tie skirtumai daro neigiamą poveikį konkurencingumui ir ekonomikos augimui, nes kuriant ir parduodant prieinamus gaminius ir paslaugas, pritaikytus kiekvienai nacionalinei rinkai, patiriama papildomų išlaidų;

(7)

dėl ribotos tiekėjų ir (arba) teikėjų konkurencijos prieinamų gaminių ir paslaugų bei pagalbinių technologijų vartotojai susiduria su didelėmis kainomis. Nacionalinių taisyklių susiskaidymas mažina potencialią naudą, kurią būtų galima gauti nacionaliniams ir tarptautiniams kolegoms dalijantis patirtimi, susijusia su reagavimu į visuomeninius ir technologinius pokyčius;

(8)

todėl būtina suderinti nacionalines priemones Sąjungos lygmeniu siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą, kad būtų pašalintas susiskaidymas prieinamų gaminių ir paslaugų rinkoje, sukurta masto ekonomija, sudarytos palankesnės sąlygos tarpvalstybinei prekybai ir judumui, taip pat ekonominės veiklos vykdytojams padedama telkti išteklius inovacijoms, užuot naudojus tuos išteklius išlaidoms, atsirandančioms dėl nesuderintų teisės aktų Sąjungoje, padengti;

(9)

prieinamumo reikalavimų suderinimo nauda vidaus rinkai buvo įrodyta taikant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/33/ES (3) liftų srityje ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 661/2009 (4) transporto srityje;

(10)

Deklaracijoje Nr. 22 dėl neįgaliųjų, pridėtoje prie Amsterdamo sutarties, valstybių narių Vyriausybių atstovų konferencija sutarė, kad rengdamos priemones pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 114 straipsnį Sąjungos institucijos turi atsižvelgti į neįgaliųjų poreikius;

(11)

2015 m. gegužės 6 d. Komisijos komunikato „Europos bendrosios skaitmeninės rinkos strategija“ bendras tikslas – užtikrinti, kad sujungta bendroji skaitmeninė rinka teiktų tvarią ekonominę ir socialinę naudą, taip sudarant palankesnes sąlygas prekybai ir skatinant užimtumą Sąjungoje. Kainų ir pasirinkimo atžvilgiu Sąjungos vartotojai vis dar negauna visos naudos, kurią galėtų suteikti bendroji rinka, nes tarpvalstybinių elektroninių sandorių vis dar nedaug. Susiskaidymas taip pat riboja tarpvalstybinių e. prekybos sandorių paklausą. Taip pat reikia imtis suderintų veiksmų siekiant užtikrinti, kad elektroninis turinys, elektroninių ryšių paslaugos ir prieiga prie audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų būtų visapusiškai prieinami neįgaliesiems. Todėl būtina suderinti prieinamumo reikalavimus visoje bendrojoje skaitmeninėje rinkoje ir užtikrinti, kad visi Sąjungos piliečiai, kad ir kokie būtų jų gebėjimai, galėtų naudotis jos teikiama nauda;

(12)

Sąjungai tapus JT NTK šalimi, jos nuostatos tapo neatskiriama Sąjungos teisinės sistemos dalimi bei yra privalomos Sąjungos institucijoms ir jos valstybėms narėms;

(13)

JT NTK reikalaujama, kad jos šalys imtųsi tinkamų priemonių, kad neįgaliesiems lygiomis sąlygomis su kitais asmenimis užtikrintų fizinės aplinkos, transporto, informacijos ir ryšių, įskaitant informacines ir ryšių technologijas bei sistemas, taip pat kitų visuomenei prieinamų objektų ar teikiamų paslaugų prieinamumą tiek miesto, tiek kaimo vietovėse. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas nustatė, kad reikia sukurti teisėkūros sistemą, pagal kurią būtų numatyti konkretūs, vykdytini ir per nustatytą laiką įvykdytini kriterijai, kuriais remiantis būtų stebimas laipsniškas prieinamumo užtikrinimas;

(14)

JT NTK jos šalys raginamos imtis arba skatinti imtis su naujosiomis technologijomis susijusių mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros ir skatinti naujųjų technologijų, įskaitant informacines ir ryšių technologijas, judumą palengvinančias priemones, prietaisus ir pagalbines technologijas, tinkamus neįgaliesiems, turėjimą ir jų naudojimą. JT NTK taip pat raginama teikti pirmenybę įperkamoms technologijoms;

(15)

JT NTK įsigaliojimas valstybių narių teisinėse sistemose reiškia, kad reikia priimti papildomas nacionalines nuostatas dėl gaminių ir paslaugų prieinamumo. Sąjungai nesiėmus veiksmų, dėl tų nuostatų valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų skirtumai dar labiau padidėtų;

(16)

todėl būtina sudaryti palankesnes sąlygas JT NTK įgyvendinimui Sąjungoje nustatant bendras Sąjungos taisykles. Be to, šia direktyva remiamos valstybių narių pastangos suderintai įgyvendinti jų nacionalinius įsipareigojimus, taip pat jų pareigas pagal JT NTK dėl prieinamumo užtikrinimo;

(17)

2010 m. lapkričio 15 d. Komisijos komunikatu „2010–2020 m. Europos strategija dėl negalios. Tolesnis siekis kurti Europą be kliūčių“ neprieštaraujant JT NTK, prieinamumas išskirtas kaip viena iš aštuonių veiksmų sričių, nurodyta, kad tai yra pirminė dalyvavimo socialiniame gyvenime sąlyga, ir siekiama užtikrinti gaminių ir paslaugų prieinamumą;

(18)

sprendimas dėl to, kokie gaminiai ir paslaugos patenka į šios direktyvos taikymo sritį, grindžiamas atlikta peržiūra, kuri buvo atlikta rengiant poveikio vertinimą, kuriuo nustatyta, kurie gaminiai ir paslaugos yra svarbūs neįgaliesiems ir kurių atžvilgiu valstybės narės yra priėmusios arba, tikėtina, priims skirtingus nacionalinius prieinamumo reikalavimus, trukdančius vidaus rinkos veikimui;

(19)

siekiant užtikrinti paslaugų, kurios patenka į šios direktyvos taikymo sritį, prieinamumą, turėtų būti reikalaujama, kad taikytinus šios direktyvos prieinamumo reikalavimus atitiktų ir teikiant tas paslaugas naudojami gaminiai, su kuriais vartotojai turi sąveiką;

(20)

net jei paslauga arba paslaugos dalis pagal subrangos sutartį perduodama teikti trečiajam asmeniui, tos paslaugos prieinamumui neturėtų būti pakenkta, o paslaugų teikėjai turėtų vykdyti šioje direktyvoje nustatytas pareigas. Paslaugų teikėjai taip pat turėtų užtikrinti tinkamą ir nuolatinį savo darbuotojų mokymą siekiant užtikrinti, kad jie žinotų, kaip naudoti prieinamus gaminius ir paslaugas. Tas mokymas turėtų apimti tokius klausimus, kaip informacijos teikimas, konsultacijos ir reklama;

(21)

prieinamumo reikalavimai turėtų būti nustatyti tokiu būdu, kad ekonominės veiklos vykdytojams ir valstybėms narėms tenkanti našta būtų kuo mažesnė;

(22)

būtina sukonkretinti su į šios direktyvos taikymo sritį patenkančių gaminių ir paslaugų pateikimu rinkai susijusius prieinamumo reikalavimus, kad būtų užtikrintas jų laisvas judėjimas vidaus rinkoje;

(23)

pagal šią direktyvą turėtų būti privaloma taikyti funkcinius prieinamumo reikalavimus ir jie turėtų būti suformuluoti kaip bendrieji tikslai. Tie reikalavimai turėtų būti pakankamai tikslūs, kad būtų sukurtos teisiškai privalomos pareigos, ir pakankamai išsamūs, kad būtų galima vertinti atitiktį siekiant užtikrinti gerą gaminių ir paslaugų, kuriems taikoma ši direktyva, vidaus rinkos veikimą; taip pat turėtų būti palikta šiek tiek lankstumo, kad būtų sudarytos sąlygos inovacijoms;

(24)

šioje direktyvoje pateikiama keletas funkcinio veiksmingumo kriterijų, susijusių su gaminių ir paslaugų naudojimo režimais. Tie kriterijai nėra numatyti kaip bendra alternatyva šios direktyvos prieinamumo reikalavimams ir turėtų būti taikomi tik labai konkrečiomis aplinkybėms. Tie kriterijai turėtų būti taikomi konkrečioms gaminių ar paslaugų funkcijoms ar savybėms siekiant užtikrinti jų prieinamumą, kai šios direktyvos prieinamumo reikalavimai neapima vienos ar daugiau konkrečių funkcijų ar savybių. Be to, tuo atveju, jei kuriuo nors prieinamumo reikalavimu būtų numatyti konkretūs techniniai reikalavimai, o gaminys arba paslauga apimtų alternatyvų techninį sprendimą, skirtą tiems techniniams reikalavimams, šis alternatyvus techninis sprendimas vis tiek turėtų atitikti susijusius prieinamumo reikalavimus, ir taikant atitinkamus funkcinio veiksmingumo kriterijus turėtų užtikrinti lygiavertį arba didesnį prieinamumą;

(25)

ši direktyva turėtų būti taikoma bendrosios paskirties vartotojų kompiuterių aparatinės įrangos sistemoms. Tam, kad tos sistemos veiktų prieinamu būdu, jų operacinės sistemos taip pat turėtų būti prieinamos. Tokios kompiuterių aparatinės įrangos sistemos pasižymi tuo, kad jos yra įvairios paskirties, ir tuo, kad kartu su atitinkama programine įranga jos gali atlikti pačias bendriausias vartotojams reikalingas kompiuterines užduotis ir yra skirtos vartotojams naudoti. Tokių kompiuterių aparatinės įrangos sistemų pavyzdžiai – asmeniniai kompiuteriai, įskaitant stalinius kompiuterius, knyginius kompiuterius, išmaniuosius telefonus ir planšetinius kompiuterius. Specializuoti kompiuteriai, įmontuoti į vartotojams skirtus elektroninius gaminius, nėra bendros paskirties vartotojų kompiuterių aparatinės įrangos sistemos. Ši direktyva neturėtų būti taikoma pavieniams konkrečias funkcijas atliekantiems komponentams, pavyzdžiui, pagrindinei plokštei ar atminties kortelei, kurie naudojami arba kurie galėtų būti naudojami tokioje sistemoje;

(26)

ši direktyva taip pat turėtų būti taikoma mokėjimo terminalams, įskaitant jų aparatinę ir programinę įrangą, ir tam tikriems interaktyviems savitarnos terminalams, įskaitant jų aparatinę ir programinę įrangą, skirtiems naudoti paslaugų, kurioms taikoma ši direktyva, teikimui, pavyzdžiui: bankomatams; bilietų pardavimo automatams, išduodantiems fizinius bilietus, kuriais suteikiama prieiga prie paslaugų, pavyzdžiui, kelionės bilietų automatams; bankų priėmimo salėse eilės numerį išduodantiems automatams; registracijos automatams ir interaktyviems savitarnos terminalams, teikiantiems informaciją, įskaitant interaktyvius informacinius ekranus;

(27)

tačiau tam tikriems interaktyviems informacijos teikimo savitarnos terminalams, kurie yra transporto priemonių, orlaivių, laivų arba riedmenų įmontuotos sudedamosios dalys, ši direktyva neturėtų būti taikoma, nes jie yra tų transporto priemonių, orlaivių, laivų ar riedmenų, kuriems ši direktyva netaikoma, dalis;

(28)

ši direktyva taip pat turėtų būti taikoma elektroninių ryšių paslaugoms, apimančioms skubios pagalbos ryšį, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2018/1972 (5). Šiuo metu priemonės, kurių valstybės narės ėmėsi norėdamos užtikrinti prieigą neįgaliesiems, skiriasi ir visoje vidaus rinkoje nėra suderintos. Užtikrinus, kad visoje Sąjungoje būtų taikomi tie patys prieinamumo reikalavimai, bus sukurta masto ekonomija ekonominės veiklos vykdytojams, vykdantiems veiklą daugiau nei vienoje valstybėje narėje, ir sudarytos palankesnės sąlygos veiksmingai prieigai neįgaliesiems tiek jų pačių valstybėje narėje, tiek keliaujant iš vienos valstybės narės į kitą. Tam, kad elektroninių ryšių paslaugos, apimančios skubios pagalbos ryšį, būtų prieinamos, teikėjai turėtų perduoti ne tik balso ryšį, bet ir realiuoju laiku perduodamą tekstą ir, kai jie perduoda vaizdo įrašą – įvairiapusio ryšio realiuoju laiku paslaugas, užtikrindami visų tų ryšių priemonių sinchronizavimą. Be šios direktyvos reikalavimų, pagal Direktyvą (ES) 2018/1972 valstybės narės turėtų galėti nustatyti perdavimo paslaugos teikėją, kuriuo galėtų naudotis neįgalieji;

(29)

šia direktyva suderinami elektroninių ryšių paslaugų ir susijusių gaminių prieinamumo reikalavimai bei papildoma Direktyva (ES) 2018/1972, kurioje nustatyti reikalavimai dėl lygiavertės prieigos ir neįgalių galutinių naudotojų pasirinkimo galimybių. Direktyvoje (ES) 2018/1972 taip pat nustatyti su universaliųjų paslaugų įsipareigojimais susiję reikalavimai dėl interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugų įperkamumo ir dėl susijusių galinių įrenginių, specifinės įrangos ir paslaugų, skirtų neįgaliems vartotojams, įperkamumo ir buvimo;

(30)

ši direktyva taip pat turėtų būti taikoma vartotojų galiniams įrenginiams su interaktyviais kompiuteriniais pajėgumais, kurie numatomi pirmiausia būti naudojami prieigai prie elektroninių ryšių paslaugų. Šios direktyvos tikslais turėtų būti laikoma, kad tiems įrenginiams yra priskiriami įrenginiai, naudojami kaip prieigos prie elektroninių ryšių paslaugų suteikimo sistemos dalis, pavyzdžiui, maršruto parinktuvai arba modemai;

(31)

šios direktyvos tikslais prieiga prie audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų turėtų reikšti, kad prieiga prie audiovizualinio turinio, kaip ir prie mechanizmų, užtikrinančių neįgaliems naudotojams galimybę naudotis jų pagalbinėmis technologijomis, yra prieinama. Paslaugos, kuriomis suteikiama prieiga prie audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų, galėtų apimti interneto svetaines, internetines taikomąsias programas, priedėliu grindžiamas taikomąsias programas, taikomąsias programas, kurias galima atsisiųsti, nešiojamaisiais prietaisais teikiamas paslaugas, įskaitant mobiliąsias programas, ir susijusias medijos leistuves, taip pat išmaniosios televizijos paslaugas. Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų prieinamumas reglamentuojamas Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/13/ES (6), išskyrus elektroninių programų vadovų (EPV) prieinamumą, kuris yra įtrauktas į paslaugų, kuriomis suteikiama prieiga prie audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų ir kurioms taikoma ši direktyva, apibrėžtį;

(32)

keleivinio oro, autobusų, geležinkelių ir vandens transporto paslaugų kontekste ši direktyva turėtų būti taikoma, inter alia, informacijos apie transporto paslaugas, įskaitant kelionių informaciją realiuoju laiku, teikimui naudojant interneto svetaines, nešiojamaisiais prietaisais teikiamas paslaugas, interaktyvius informacinius ekranus ir interaktyvius savitarnos terminalus, kurios reikia neįgaliems keleiviams, kad jie galėtų keliauti. Tai galėtų apimti informaciją apie paslaugų teikėjo keleivinio transporto gaminius ir paslaugas, prieš kelionę ir kelionės metu teikiamą informaciją bei informaciją, teikiamą tuo atveju, jei paslauga yra atšaukiama arba atidedamas išvykimas. Kiti informacijos elementai taip pat galėtų apimti informaciją apie kainas ir nuolaidas;

(33)

ši direktyva taip pat turėtų būti taikoma interneto svetainėms, nešiojamaisiais prietaisais teikiamoms paslaugoms, įskaitant mobiliąsias programas, kurias sukūrė arba kurias teikia keleivinio transporto paslaugų, kurioms taikoma ši direktyva, operatoriai arba kurios yra sukurtos ar teikiamos tokių operatorių vardu, elektroninių bilietų pardavimo paslaugoms, elektroniniams bilietams ir interaktyviems savitarnos terminalams;

(34)

šios direktyvos taikymo sritis, susijusi su keleivinio oro, autobusų, geležinkelių ir vandens transporto paslaugomis, turėtų būti nustatyta remiantis galiojančiais sektoriniais teisės aktais, susijusiais su keleivių teisėmis. Kai ši direktyva tam tikrų rūšių transporto paslaugoms netaikoma, valstybės narės turėtų paraginti paslaugų teikėjus taikyti atitinkamus šios direktyvos prieinamumo reikalavimus;

(35)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/2102 (7) transporto paslaugas, įskaitant mieste ir priemiesčiuose teikiamas transporto paslaugas ir regionines transporto paslaugas, teikiančioms viešojo sektoriaus institucijoms jau nustatytos pareigos užtikrinti savo interneto svetainių prieinamumą. Šioje direktyvoje nustatytos išimtys paslaugas, įskaitant mieste ir priemiesčiuose teikiamas transporto paslaugas ir regionines transporto paslaugas, teikiančioms labai mažoms įmonėms. Be to, šioje direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti, kad e. prekybos svetainės būtų prieinamos. Kadangi šia direktyva didžioji dauguma privačių transporto paslaugų teikėjų įpareigojami užtikrinti savo interneto svetainių prieinamumą, kai bilietai parduodami internetu, šioje direktyvoje nėra būtina nustatyti papildomų reikalavimų mieste ir priemiesčiuose teikiamų transporto paslaugų bei regioninių transporto paslaugų teikėjų interneto svetainėms;

(36)

tam tikriems prieinamumo reikalavimų elementams, visų pirma susijusiems su informacijos teikimu, kaip išdėstyta šioje direktyvoje, jau taikoma galiojanti Sąjungos teisė keleivinio transporto srityje. Tai apima Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004 (8), Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1107/2006 (9), Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1371/2007 (10), Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1177/2010 (11) bei Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 181/2011 (12) elementus. Tai taip pat apima atitinkamus aktus, priimtus remiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/57/EB (13). Siekiant užtikrinti reglamentavimo nuoseklumą, tuose reglamentuose ir tuose aktuose išdėstyti prieinamumo reikalavimai turėtų būti taikomi ir toliau. Vis dėlto papildomi šios direktyvos reikalavimai papildytų galiojančius reikalavimus, pagerinant vidaus rinkos veikimą transporto srityje ir užtikrinant naudą neįgaliesiems;

(37)

ši direktyva neturėtų būti taikoma tam tikriems transporto paslaugų elementams, kai paslaugos teikiamos už valstybių narių teritorijos ribų, net jei paslaugos buvo skirtos Sąjungos rinkai. Kalbant apie tuos elementus, keleivinio transporto paslaugų operatorius turėtų būti įpareigotas tik užtikrinti, kad šios direktyvos reikalavimų būtų laikomasi tos paslaugų dalies, kuri siūloma Sąjungos teritorijoje, atžvilgiu. Vis dėlto oro transporto atveju Sąjungos oro vežėjai turėtų užtikrinti, kad taikytinų šios direktyvos reikalavimų taip pat būtų laikomasi skrydžiuose iš trečiojoje valstybėje esančio oro uosto į valstybės narės teritorijoje esantį oro uostą. Be to, visi oro vežėjai, įskaitant tuos, kurie neturi Sąjungoje išduotos licencijos, turėtų užtikrinti, kad taikytinų šios direktyvos reikalavimų, būtų laikomasi tais atvejais, kai skrydžiai vykdomi iš Sąjungos teritorijos į trečiosios valstybės teritoriją;

(38)

miestų institucijos turėtų būti skatinamos į savo tvaraus judumo mieste planus (TJMP) įtraukti nuostatas dėl miestų transporto paslaugų prieinamumo be kliūčių, taip pat reguliariai skelbti geriausios praktikos sąrašus miestų viešojo transporto prieinamumo be kliūčių ir judumo srityse;

(39)

Sąjungos bankų ir finansinių paslaugų teise siekiama apsaugoti tų paslaugų vartotojus ir teikti jiems informaciją visoje Sąjungoje, tačiau ji neapima prieinamumo reikalavimų. Siekiant sudaryti sąlygas neįgaliesiems naudotis tomis paslaugomis visoje Sąjungoje, be kita ko, kai jos teikiamos interneto svetainėmis ir nešiojamaisiais prietaisais teikiamomis paslaugomis, įskaitant mobiliąsias programas, priimti tinkama informacija pagrįstus sprendimus ir būti tikriems, kad jie yra tinkamai apsaugoti lygiomis sąlygomis su kitais vartotojais, taip pat užtikrinti vienodas sąlygas paslaugų teikėjams, šia direktyva turėtų būti nustatyti bendrieji prieinamumo reikalavimai, taikomi tam tikroms banko ir finansinėms paslaugoms, teikiamoms vartotojams;

(40)

tinkami prieinamumo reikalavimai taip pat turėtų būti taikomi tapatybės nustatymo metodams, elektroninio parašo ir mokėjimo paslaugoms, nes jos yra būtinos vartotojų banko operacijoms atlikti;

(41)

e. knygų rinkmenos grindžiamos elektroniniu kompiuteriniu kodavimu, kuris sudaro galimybę platinti daugiausia tekstinius bei grafinius intelektinius kūrinius ir sudaro galimybę su jais susipažinti. Nuo šio kodavimo tikslumo laipsnio priklauso e. knygų rinkmenų prieinamumas, visų pirma, kiek tai susiję su įvairių kūrinio sudedamųjų dalių apibūdinimu ir standartiniu jo struktūros aprašymu. Kalbant apie prieinamumą, sąveikumas turėtų užtikrinti optimalų tų rinkmenų suderinamumą su naudotojo programomis bei su dabartinėmis ir ateities pagalbinėmis technologijomis. Visų taikytinų prieinamumo reikalavimų atveju turėtų būti atsižvelgiama į konkrečias specialių knygų, pavyzdžiui, komiksų, knygų vaikams ir meno knygų, savybes. Dėl skirtingų prieinamumo reikalavimų valstybėse narėse leidėjams ir kitiems ekonominės veiklos vykdytojams būtų sunku pasinaudoti vidaus rinkos teikiamais privalumais, galėtų atsirasti sąveikumo su e. skaityklėmis problemų ir būtų ribojama neįgalių vartotojų prieiga. E. knygų kontekste samprata „paslaugų teikėjas“ galėtų apimti leidėjus ir kitus ekonominės veiklos vykdytojus, dalyvaujančius jų platinimo procese.

Pripažįstama, kad neįgalieji toliau susiduria su prieigos prie turinio, kuris saugomas autorių teisių ir gretutinių teisių, kliūtimis ir kad siekiant išspręsti šią problemą jau buvo imtasi tam tikrų priemonių, pavyzdžiui, priimant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2017/1564 (14) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2017/1563 (15), o ateityje šioje srityje būtų galima imtis tolesnių Sąjungos priemonių;

(42)

šioje direktyvoje e. prekybos paslaugos apibrėžiamos kaip paslaugos, teikiamos nuotoliniu būdu, naudojant interneto svetaines ir nešiojamaisiais prietaisais teikiamas paslaugas, elektroninėmis priemonėmis ir individualiu vartotojo prašymu siekiant sudaryti vartojimo sutartį. Tos apibrėžties tikslais „nuotoliniu būdu“ reiškia, kad paslauga teikiama šalims tuo pačiu metu fiziškai nedalyvaujant; „elektroninėmis priemonėmis“ reiškia, kad iš pradžių paslauga išsiunčiama ir gaunama jos paskirties vietoje elektronine įranga, skirta duomenims apdoroti (įskaitant skaitmeninį suspaudimą) bei saugoti, ir ji visa perduodama, suteikiama ir gaunama laidais, radijo pagalba, optinėmis arba kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis; „individualiu vartotojo prašymu“ reiškia, kad paslauga teikiama remiantis individualiu prašymu. Atsižvelgiant į padidėjusią e. prekybos paslaugų svarbą ir jų itin technologinį pobūdį, svarbu, kad reikalavimai dėl jų prieinamumo būtų suderinti;

(43)

šioje direktyvoje nustatytos e. prekybos paslaugos prieinamumo pareigos turėtų būti taikomos gaminių ar paslaugų pardavimui internetu, todėl taip pat turėtų būti taikomos gaminių ar paslaugų, kuriems savo ruožtu taikoma ši direktyva, pardavimui;

(44)

su atsakymo į skubios pagalbos pranešimus prieinamumu susijusios priemonės turėtų būti priimtos nedarant poveikio skubios pagalbos tarnybų organizavimui ir neturėtų turėti tam jokios įtakos, nes šis klausimas ir toliau priklauso valstybių narių išimtinei kompetencijai;

(45)

pagal Direktyvą (ES) 2018/1972 valstybės narės turi užtikrinti, kad neįgalūs galutiniai naudotojai su skubios pagalbos tarnybomis galėtų susisiekti skubios pagalbos ryšiu, lygiaverčiu tam, kuriuo gali naudotis kiti galutiniai naudotojai pagal Sąjungos teisę, kuria suderinami gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimai. Komisija ir nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos turi imtis tinkamų priemonių užtikrinti, kad neįgalūs galutiniai naudotojai, keliaudami kitoje valstybėje narėje, kai įmanoma, be jokios išankstinės registracijos galėtų susisiekti su skubios pagalbos tarnybomis lygiavertėmis sąlygomis kaip ir kiti galutiniai naudotojai. Tomis priemonėmis turi būti stengiamasi užtikrinti sąveikumą visose valstybėse narėse, jos turi būti kuo labiau grindžiamos pagal Direktyvos (ES) 2018/1972 39 straipsnį nustatytais Europos standartais ar specifikacijomis. Tokios priemonės neturi užkirsti kelio valstybėms narėms priimti papildomų reikalavimų, kad būtų pasiekti toje direktyvoje nustatyti tikslai. Kaip alternatyvą šios direktyvos prieinamumo reikalavimų, susijusių su atsakymu į neįgalių naudotojų skubios pagalbos pranešimus, vykdymui valstybės narės turėtų galėti nustatyti trečiąjį asmenį – perdavimo paslaugų teikėją, kuriuo neįgalieji galėtų naudotis norėdami susisiekti su bendruoju pagalbos centru, kol tie bendrieji pagalbos centrai bus pajėgūs naudotis elektroninių ryšių paslaugomis taikant interneto protokolų technologiją, kad būtų užtikrinta galimybė atsakyti į skubios pagalbos pranešimus. Bet kuriuo atveju, šioje direktyvoje nustatytos pareigos neturėtų būti suprantamos kaip ribojančios ar švelninančios pareigas neįgalių galutinių vartotojų naudai, įskaitant lygiavertę prieigą prie elektroninių ryšių paslaugų ir pagalbos tarnybų, taip pat prieinamumo pareigų, nustatytų Direktyvoje (ES) 2018/1972;

(46)

Direktyvoje (ES) 2016/2102 apibrėžti viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainių ir mobiliųjų programų prieinamumo reikalavimai ir kiti susiję aspektai, visų pirma reikalavimai, susiję su atitinkamų interneto svetainių ir mobiliųjų programų atitiktimi reikalavimams. Tačiau toje direktyvoje pateikiamas ir konkretus išimčių sąrašas. Panašios išimtys aktualios ir šios direktyvos atveju. Kai kurios veiklos, kurios vykdomos naudojantis viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainėmis ir mobiliosiomis programomis, pavyzdžiui, keleivinio transporto paslaugų arba e. prekybos paslaugų, kurioms taikoma ši direktyva, atveju, turėtų atitikti ir taikytinus šios direktyvos prieinamumo reikalavimus, siekiant užtikrinti, kad gaminių ir paslaugų pardavimo internetu paslauga būtų prieinama ir neįgaliesiems, neatsižvelgiant į tai, ar pardavėjas yra viešasis ar privatusis ekonominės veiklos vykdytojas. Šios direktyvos prieinamumo reikalavimai turėtų būti suderinti su Direktyvos (ES) 2016/2102 reikalavimais, nepaisant, pavyzdžiui, stebėsenos, ataskaitų teikimo ir vykdymo užtikrinimo skirtumų;

(47)

keturi interneto svetainių ir mobiliųjų programų prieinamumo principai, kurie naudojami Direktyvoje (ES) 2016/2102, yra šie: suvokiamumas – tai reiškia, kad informacija ir naudotojo sąsajos komponentai turi būti pateikiami naudotojams jiems suvokiamais būdais; naudojamumas – tai reiškia, kad naudotojo sąsajos komponentus ir naršymo priemones turi būti įmanoma naudoti; suprantamumas – tai reiškia, kad informacija ir naudotojo sąsajos naudojimas turi būti suprantami, bei tvarumas – tai reiškia, kad turinys turi būti pakankamai tvarus, kad jį būtų galima patikimai aiškinti naudojant įvairias naudotojo programas, įskaitant pagalbines technologijas. Tie principai taip pat aktualūs šiai direktyvai;

(48)

valstybės narės turėtų imtis visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad tais atvejais, kai gaminiai ir paslaugos, kuriems taikoma ši direktyva, atitinka taikytinus prieinamumo reikalavimus, jų laisvas judėjimas Sąjungoje nebūtų varžomas dėl priežasčių, susijusių su prieinamumo reikalavimais;

(49)

kai kuriais atvejais bendrais apstatytos aplinkos prieinamumo reikalavimais būtų sudarytos palankesnės sąlygos susijusių paslaugų ir neįgaliųjų laisvam judėjimui. Todėl šia direktyva valstybėms narėms turėtų būti suteikiama galimybė į šios direktyvos taikymo sritį įtraukti apstatytą aplinką, naudojamą teikiant paslaugas, užtikrinant atitiktį III priede nustatytiems prieinamumo reikalavimams;

(50)

prieinamumas turėtų būti užtikrinamas sistemingai šalinant kliūtis ir užkertant joms kelią, pageidautina, taikant universalų dizainą, t. y. principą „tinkamumas visiems“, kuriuo padedama užtikrinti prieigą neįgaliesiems lygiomis sąlygomis kaip ir kitiems asmenims. Remiantis JT NTK, tas principas turi būti suprantamas kaip „gaminių, aplinkos, programų ir paslaugų, skirtų naudoti visiems žmonėms kuo platesniu mastu, forma, kai nėra pritaikymo ar specialios konstrukcijos būtinybės“. Neprieštaraujant JT NTK „universalumas“ apima pagalbinius įrenginius, skirtus konkrečioms neįgaliųjų grupėms, kai tai yra reikalinga“. Be to, prieinamumas turėtų apimti ir tinkamų apgyvendinimo sąlygų sudarymą, kai to reikalaujama pagal Sąjungos teisę arba nacionalinę teisę. Prieinamumo ir universalumo sąvokos turėtų būti aiškinamos neprieštaraujant Neįgaliųjų teisių komiteto bendrosios pastabos Nr. 2 (2014 m.) – 9 straipsniui „Prieinamumas“;

(51)

nereiškia, kad gaminiai ir paslaugos, patenkantys į šios direktyvos taikymo sritį, automatiškai patenka į Tarybos direktyvos 93/42/EEB (16) taikymo sritį. Tačiau tam tikros pagalbinės technologijos, kurios yra medicinos prietaisai, galėtų patekti į tos direktyvos taikymo sritį;

(52)

daugumą darbo vietų Sąjungoje sukuria MVĮ ir labai mažos įmonės. Jos yra labai svarbios būsimam ekonomikos augimui, tačiau jos dažnai susiduria su sunkumais ir kliūtimis plėtodamos savo gaminius ar paslaugas, visų pirma tarpvalstybiniame kontekste. Todėl būtina sudaryti palankesnes sąlygas MVĮ ir labai mažų įmonių darbui suderinant nacionalines nuostatas dėl prieinamumo, kartu išlaikant būtinas apsaugos priemones;

(53)

kad labai mažos įmonės ir MVĮ pasinaudotų šios direktyvos teikiama nauda, jos turi iš tikrųjų atitikti Komisijos rekomendacijos 2003/361/EB (17) reikalavimus ir atitinkamą teismų praktiką, kuriais siekiama užkirsti kelią jos taisyklių apėjimui;

(54)

siekiant užtikrinti Sąjungos teisės nuoseklumą, ši direktyva turėtų būti grindžiama Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 768/2008/EB (18), nes ji susijusi su gaminiais, kuriems jau taikomi kiti Sąjungos aktai, kartu pripažįstant šios direktyvos prieinamumo reikalavimų konkrečius ypatumus;

(55)

visi tiekimo ir platinimo grandinėje veikiantys ir į šios direktyvos taikymo sritį patenkantys ekonominės veiklos vykdytojai turėtų užtikrinti, kad jie rinkai teiktų tik tuos gaminius, kurie atitinka šią direktyvą. Tas pats turėtų būti taikoma paslaugas teikiantiems ekonominės veiklos vykdytojams. Būtina numatyti aiškų ir proporcingą pareigų paskirstymą, kuris atitiktų kiekvieno ekonominės veiklos vykdytojo funkciją tiekimo ir platinimo procese;

(56)

ekonominės veiklos vykdytojai turėtų būti atsakingi už gaminių ir paslaugų atitiktį reikalavimams, susijusiems su atitinkamu jų vaidmeniu tiekimo grandinėje, kad būtų užtikrintas aukštas prieinamumo apsaugos lygis ir garantuota sąžininga konkurencija Sąjungos rinkoje;

(57)

šioje direktyvoje nustatytos pareigos turėtų būti vienodai taikomos ekonominės veiklos vykdytojams viešajame ir privačiajame sektoriuose;

(58)

kadangi gamintojas yra išsamiai susipažinęs su projektavimo ir gamybos procesu, jis gali geriausiai atlikti visapusišką atitikties vertinimą. Nors atsakomybė už gaminių atitiktį tenka gamintojui, rinkos priežiūros institucijos turėtų atlikti itin svarbų vaidmenį patikrindamos, ar Sąjungoje pateikti gaminiai yra pagaminti laikantis Sąjungos teisės;

(59)

importuotojai ir platintojai turėtų būti įtraukti į nacionalinių institucijų vykdomas rinkos priežiūros užduotis ir turėtų aktyviai dalyvauti teikdami kompetentingoms institucijoms visą būtiną informaciją apie atitinkamus gaminius;

(60)

importuotojai turėtų užtikrinti, kad iš trečiųjų valstybių į Sąjungos rinką patenkantys gaminiai atitiktų šią direktyvą, visų pirma, kad gamintojai būtų atlikę tinkamas tų gaminių atitikties vertinimo procedūras;

(61)

importuotojai, pateikdami gaminį rinkai, turėtų ant jo nurodyti savo pavadinimą (vardą, pavardę), registruotą prekės pavadinimą arba registruotą prekių ženklą ir adresą, kuriuo galima į juos kreiptis;

(62)

platintojai turėtų užtikrinti, kad jiems tvarkant gaminius nebūtų daromas neigiamas poveikis gaminio atitikčiai šios direktyvos prieinamumo reikalavimams;

(63)

bet koks ekonominės veiklos vykdytojas, kuris pateikia gaminius rinkai savo vardu ar naudodamas savo prekių ženklą arba pakeičia rinkai jau pateiktą gaminį taip, kad galėtų pasikeisti gaminio atitiktis taikomiems reikalavimams, turėtų būti laikomas gamintoju ir turėtų prisiimti gamintojo pareigas;

(64)

siekiant proporcingumo, prieinamumo reikalavimai turėtų būti taikomi tik tiek, kiek dėl jų nekiltų neproporcinga našta atitinkamam ekonominės veiklos vykdytojui ir tik tiek, kiek dėl jų nebūtų reikalaujama ženkliai pakeisti gaminius ir paslaugas taip, kad jie iš esmės pasikeistų, vertinant tai pagal šią direktyvą. Vis dėlto turėtų būti įdiegti kontrolės mechanizmai siekiant patikrinti, ar yra teisė į prieinamumo reikalavimų taikymo išimtį;

(65)

ši direktyva turėtų būti grindžiama principu „visų pirma galvokime apie mažuosius“ ir ja turėtų būti atsižvelgiama į MVĮ tenkančią administracinę naštą. Direktyvoje turėtų būti nustatytos paprastos taisyklės, susijusios su atitikties vertinimu, ir turėtų būti nustatytos apsaugos nuostatos ekonominės veiklos vykdytojams, o ne toms įmonėms numatomos bendro pobūdžio išimtys ir leidžiančios nukrypti nuostatos. Todėl nustatant tinkamiausių atitikties vertinimo procedūrų atrankos ir įgyvendinimo taisykles reikėtų atsižvelgti į MVĮ padėtį, o atitikties prieinamumo reikalavimams vertinimo pareigos turėtų būti taikomos tik tokiu mastu, kad nesukeltų neproporcingos naštos MVĮ. Be to, rinkos priežiūros institucijos turėtų veikti proporcingai, atsižvelgdamos į įmonių dydį ir į tai, ar vertinama nedidelės apimties serijinė ar neserijinė gamyba, nesukurdamos nebūtinų kliūčių MVĮ ir pavojaus visuomenės intereso apsaugai;

(66)

išimtiniais atvejais, kai dėl atitikties šios direktyvos prieinamumo reikalavimams kiltų neproporcinga našta ekonominės veiklos vykdytojams, ekonominės veiklos vykdytojų turėtų būti reikalaujama tik tiek, kad jie laikytųsi reikalavimų tiek, kiek tais reikalavimais nebūtų sukeliama neproporcinga našta. Tokiais tinkamai pagrįstais atvejais ekonominės veiklos vykdytojui pagrįstai nebūtų įmanoma visapusiškai taikyti vieno ar daugiau šios direktyvos prieinamumo reikalavimų. Vis dėlto ekonominės veiklos vykdytojas turėtų užtikrinti, kad paslauga ar gaminys, kuriems taikoma ši direktyva, būtų kuo prieinamesni, taikydamas tuos reikalavimus tiek, kiek jais nebūtų sukeliama neproporcinga našta. Tie prieinamumo reikalavimai, kurie, ekonominės veiklos vykdytojo manymu, nesukelia neproporcingos naštos, turėtų būti visapusiškai taikomi. Vieno ar daugiau prieinamumo reikalavimų laikymosi išimtys, taikomos dėl jais sukeliamos neproporcingos naštos, neturėtų viršyti to, kas tikrai būtina siekiant kiekvienu atskiru atveju apriboti tą naštą konkretaus gaminio ar atitinkamos paslaugos atžvilgiu. Priemonės, dėl kurių kiltų neproporcinga našta, turėtų būti suprantamos kaip priemonės, dėl kurių ekonominės veiklos vykdytojui kiltų papildoma perteklinė organizacinio ar finansinio pobūdžio našta, kartu atsižvelgiant į tikėtiną naudą neįgaliesiems pagal šioje direktyvoje nustatytus kriterijus. Šiais aspektais grindžiami kriterijai turėtų būti apibrėžti, kad tiek ekonominės veiklos vykdytojai, tiek atitinkamos institucijos galėtų palyginti įvairias situacijas ir sistemingai vertinti, ar esama neproporcingos naštos. Vertinant, kokiu mastu prieinamumo reikalavimai negali būti įvykdyti, nes jais būtų sukeliama neproporcinga našta, turėtų būti atsižvelgta tik į teisėtas priežastis. Prioritetų, laiko ar žinių trūkumas neturėtų būti laikomas teisėta priežastimi;

(67)

bendras neproporcingos naštos vertinimas turėtų būti atliekamas remiantis VI priede nustatytais kriterijais. Neproporcingos naštos vertinimą ekonominės veiklos vykdytojas turėtų dokumentuoti atsižvelgdamas į atitinkamus kriterijus. Paslaugų teikėjai bent kas penkerius metus turėtų atnaujinti savo neproporcingos naštos vertinimą;

(68)

ekonominės veiklos vykdytojas turėtų informuoti atitinkamas institucijas apie tai, kad jis rėmėsi šios direktyvos nuostatomis, susijusiomis su esminiu keitimu ir (arba) neproporcinga našta. Tik gavęs atitinkamų institucijų prašymą ekonominės veiklos vykdytojas turėtų pateikti vertinimo kopiją, kurioje būtų paaiškinta, kodėl jo gaminys ar paslauga nėra visiškai prieinami, ir pateikti neproporcingos naštos ir (arba) esminio keitimo įrodymai;

(69)

jeigu, remdamasis reikalaujamu vertinimu, paslaugos teikėjas padaro išvadą, kad, reikalaujant, kad visi savitarnos terminalai, naudojami paslaugoms, kurioms taikoma ši direktyva, teikti, atitiktų šios direktyvos prieinamumo reikalavimus, būtų sukurta neproporcinga našta, paslaugos teikėjas vis tiek turėtų taikyti tuos reikalavimus tiek, kiek tais reikalavimais paslaugos teikėjams nesukeliama tokia neproporcinga našta. Taigi, paslaugos teikėjai turėtų vertinti, kokiu mastu visų savitarnos terminalų ribotas prieinamumo lygis arba ribotas skaičius visiškai prieinamų savitarnos terminalų jiems sudarytų galimybę išvengti neproporcingos naštos, kuri kitu atveju jiems kiltų, ir turėtų būti reikalaujama, kad jie šios direktyvos prieinamumo reikalavimų laikytųsi tik tuo mastu;

(70)

labai mažos įmonės skiriasi nuo visų kitų įmonių savo ribotais žmogiškaisiais ištekliais, metine apyvarta arba metiniu balansu. Todėl labai mažoms įmonėms tenkanti našta, susijusi su prieinamumo reikalavimų laikymusi, apskritai reikalauja didesnės jų finansinių ir žmogiškųjų išteklių dalies nei kitų įmonių atveju ir labiau tikėtina, kad sudaro neproporcingą išlaidų dalį. Ženkli labai mažų įmonių išlaidų dalis susidaro dėl dokumentų pildymo ar tvarkymo ir įrašų, kuriais siekiama įrodyti atitiktį įvairiems Sąjungos teisėje nustatytiems reikalavimams. Kadangi visi ekonominės veiklos vykdytojai, kuriems taikoma ši direktyva, turėtų galėti vertinti atitikties šios direktyvos prieinamumo reikalavimams proporcingumą ir turėtų jų laikytis tik tokiu mastu, kiek jie nėra neproporcingi, reikalauti, kad paslaugas teikiančios labai mažos įmonės atliktų tokį vertinimą, savaime jau būtų neproporcinga našta. Todėl šios direktyvos reikalavimai ir pareigos neturėtų būti taikomi labai mažoms įmonėms, teikiančioms paslaugas, kurioms taikoma ši direktyva;

(71)

siekiant sumažinti administracinę naštą, šios direktyvos reikalavimai ir pareigos labai mažoms įmonėms, užsiimančioms gaminiais, kuriems taikoma ši direktyva, turėtų būti ne tokie griežti;

(72)

nors kai kurioms labai mažoms įmonėms šioje direktyvoje nustatytos pareigos netaikomos, visos labai mažos įmonės turėtų būti skatinamos gaminti, importuoti arba platinti gaminius ir teikti paslaugas, kurios atitinka šios direktyvos prieinamumo reikalavimus, siekiant padidinti jų konkurencingumą, taip pat jų augimo potencialą vidaus rinkoje. Todėl valstybės narės labai mažoms įmonėms turėtų pateikti gaires ir suteikti įrankių, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos taikyti nacionalines priemones, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę;

(73)

visi ekonominės veiklos vykdytojai, pateikdami gaminius į rinką ar juos tiekdami rinkai arba teikdami paslaugas rinkoje, turėtų elgtis atsakingai ir laikytis visų taikytinų teisinių reikalavimų;

(74)

siekiant sudaryti palankesnes sąlygas atitikties taikytiniems prieinamumo reikalavimams vertinimui, būtina numatyti gaminių ir paslaugų, atitinkančių savanoriškai taikomus darniuosius standartus, priimtus pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1025/2012 (19), atitikties prielaidą tų reikalavimų išsamių techninių specifikacijų parengimo tikslu. Komisija Europos standartizacijos organizacijoms jau yra pateikusi standartizavimo prašymų dėl prieinamumo, pavyzdžiui, standartizacijos įgaliojimus Nr. M/376, M/473 ir M/420, kurie būtų aktualūs rengiant darniuosius standartus;

(75)

Reglamente (ES) Nr. 1025/2012 numatyta oficialių prieštaravimo dėl darniųjų standartų, kurie laikomi neatitinkančiais šios direktyvos reikalavimų, procedūra;

(76)

Europos standartai turėtų būti orientuoti į rinką, jais turėtų būti atsižvelgiama į viešąjį interesą, taip pat į politikos tikslus, aiškiai nurodytus Komisijos prašyme vienai ar daugiau Europos standartizacijos organizacijų parengti darniuosius standartus, ir būti pagrįsti bendru sutarimu. Jei darniųjų standartų nėra ir jeigu to reikia vidaus rinkos derinimo tikslais, Komisija turėtų turėti galimybę tam tikrais atvejais priimti įgyvendinimo aktus, kuriais būtų nustatytos šios direktyvos prieinamumo reikalavimų techninės specifikacijos. Galimybė nustatyti technines specifikacijas turėtų apsiriboti tik tokiais atvejais. Komisija turėtų turėti galimybę priimti technines specifikacijas, pavyzdžiui, tuomet, kai standartizacijos procesas sustabdytas dėl to, kad suinteresuotieji subjektai neranda bendro sutarimo arba nepagrįstai delsiama nustatyti darnųjį standartą, pavyzdžiui, dėl to, kad neužtikrinta reikalaujama kokybė. Komisija turėtų skirti pakankamai laiko nuo prašymo vienai ar daugiau Europos standartizacijos organizacijų parengti darniuosius standartus priėmimo iki su tuo pačiu prieinamumo reikalavimu susijusios techninės specifikacijos priėmimo. Komisijai neturėtų būti suteikta galimybė priimti technines specifikacijas, jeigu pirmiau ji nesiėmė veiksmų, kad prieinamumo reikalavimai būtų nustatyti per Europos standartizacijos sistemą, išskyrus atvejus, kai Komisija gali parodyti, kad techninės specifikacijos atitinka Reglamento (ES) Nr. 1025/2012 II priede nustatytus reikalavimus;

(77)

siekdama kuo veiksmingiau nustatyti darniuosius standartus ir technines specifikacijas, kurie atitinka šios direktyvos gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimus, Komisija turėtų, kai tai įmanoma, į šį procesą įtraukti skėtines Europos neįgaliųjų organizacijas ir visus kitus susijusius suinteresuotuosius subjektus;

(78)

siekiant užtikrinti veiksmingą prieigą prie informacijos rinkos priežiūros tikslais, informacija, kurios reikia siekiant deklaruoti atitiktį visiems taikytiniems Sąjungos aktams, turėtų būti pateikiama bendroje ES atitikties deklaracijoje. Siekiant sumažinti ekonominės veiklos vykdytojams tenkančią administracinę naštą, jie į bendrą ES atitikties deklaraciją turėtų galėti įtraukti visas atitinkamas atskiras atitikties deklaracijas;

(79)

kalbant apie gaminių atitikties vertinimą, šioje direktyvoje turėtų būti taikoma Sprendimo Nr. 768/2008/EB II priede nustatyta gamybos vidaus kontrolė (A modulis), nes taip ekonominės veiklos vykdytojai galėtų parodyti, o kompetentingos institucijos galėtų užtikrinti, kad rinkai tiekiami gaminiai atitinka prieinamumo reikalavimus nesukeliant nepagrįstos naštos;

(80)

vykdydamos gaminių rinkos priežiūrą ir tikrindamos paslaugų atitiktį institucijos taip pat turėtų patikrinti atitikties vertinimus, įskaitant tai, ar susijęs esminio keitimo arba neproporcingos naštos vertinimas buvo tinkamai atliktas. Vykdydamos savo pareigas institucijos taip pat turėtų bendradarbiauti su neįgaliaisiais ir organizacijomis, kurios atstovauja jiems bei jų interesams;

(81)

kalbant apie paslaugas, informacija, būtina siekiant vertinti atitiktį šios direktyvos prieinamumo reikalavimams, turėtų būti pateikta bendrosiose sąlygose arba lygiaverčiame dokumente, nedarant poveikio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2011/83/ES (20);

(82)

CE ženklas, rodantis gaminio atitiktį šios direktyvos prieinamumo reikalavimams, yra apčiuopiamas viso proceso, apimančio atitikties vertinimą plačiąja prasme, rezultatas. Šioje direktyvoje turėtų būti laikomasi Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 765/2008 (21), nustatančiame su gaminių prekyba susijusius akreditavimo ir rinkos priežiūros reikalavimus, išdėstytų bendrųjų principų, reglamentuojančių ženklinimą CE ženklu. Be ES atitikties deklaracijos parengimo gamintojas vartotojams ekonomiškai efektyviu būdu turėtų pateikti informaciją apie savo gaminių prieinamumą;

(83)

pagal Reglamentą (EB) Nr. 765/2008 pažymėdamas gaminį CE ženklu gamintojas deklaruoja, kad gaminys atitinka visus taikytinus prieinamumo reikalavimus ir kad gamintojas už jį prisiima visą atsakomybę;

(84)

pagal Sprendimą Nr. 768/2008/EB valstybės narės yra atsakingos už griežtos ir veiksmingos gaminių rinkos priežiūros užtikrinimą savo teritorijoje ir turėtų suteikti savo rinkos priežiūros institucijoms pakankamus įgaliojimus ir išteklius;

(85)

valstybės narės turėtų patikrinti, ar paslaugos atitinka šioje direktyvoje nustatytas pareigas, ir imtis tolesnių veiksmų dėl skundų ar pranešimų, susijusių su jų neatitiktimi, kad būtų užtikrintas taisomųjų veiksmų taikymas;

(86)

kai tikslinga, Komisija konsultuodamasi su suinteresuotaisiais subjektais galėtų priimti neprivalomas gaires, kad padėtų koordinuoti rinkos priežiūros institucijų ir už paslaugų atitikties tikrinimą atsakingų institucijų veiksmus. Komisija ir valstybės narės turėtų galėti imtis iniciatyvų dėl dalijimosi institucijų ištekliais ir ekspertinėmis žiniomis;

(87)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad rinkos priežiūros institucijos ir už paslaugų atitikties tikrinimą atsakingos institucijos tikrintų, ar ekonominės veiklos vykdytojai tenkina VI priede nustatytus kriterijus pagal VIII ir IX skyrius. Valstybės narės turėtų galėti paskirti specializuotą įstaigą, kuri vykdytų rinkos priežiūros institucijų arba už paslaugų atitikties tikrinimą atsakingų institucijų pareigas pagal šią direktyvą. Valstybės narės turėtų galėti nuspręsti, kad tokios specializuotos įstaigos kompetencijai turėtų priklausyti tik į šios direktyvos taikymo sritį patenkantys aspektai arba tam tikros jos dalys, nedarant poveikio valstybių narių pareigoms pagal Reglamentą (EB) Nr. 765/2008;

(88)

turėtų būti nustatyta apsaugos procedūra, kuri būtų taikoma tuo atveju, jei valstybės narės nesutaria dėl priemonių, kurių ėmėsi valstybė narė, pagal kurią suinteresuotosios šalys būtų informuojamos apie priemones, kurių ketinama imtis šios direktyvos prieinamumo reikalavimų neatitinkančių gaminių atžvilgiu. Apsaugos procedūra turėtų užtikrinti galimybę rinkos priežiūroms institucijoms, bendradarbiaujant su atitinkamais ekonominės veiklos vykdytojais, imtis veiksmų tokių gaminių atžvilgiu ankstesniame etape;

(89)

jeigu valstybės narės ir Komisija sutaria, kad priemonė, kurios ėmėsi valstybė narė, yra pagrįsta, Komisijai nebereikėtų imtis papildomų veiksmų, išskyrus atvejus, kai gali būti teigiama, kad reikalavimų nesilaikoma dėl darniųjų standartų arba techninių specifikacijų trūkumų;

(90)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose 2014/24/ES (22) ir 2014/25/ES (23) dėl viešųjų pirkimų, kuriose nustatytos viešųjų pirkimų ir projekto konkursų tam tikrų išteklių (gaminių), paslaugų ir darbų įsigijimo tikslu procedūros, nustatyta, kad visų pirkimų, skirtų fizinių asmenų naudojimui, ar tai būtų plačioji visuomenė, ar perkančiosios organizacijos ar subjekto darbuotojai, atveju techninės specifikacijos, išskyrus tinkamai pagrįstus atvejus, turi būti parengtos taip, kad būtų atsižvelgta į prieinamumo neįgaliesiems arba tinkamumo visiems naudotojams kriterijus. Be to, tomis direktyvomis reikalaujama, kad atvejais, kai Sąjungos teisės aktu yra patvirtinti privalomieji prieinamumo reikalavimai, kiek tai yra susiję su prieinamumu neįgaliesiems arba tinkamumu visiems naudotojams, kriterijai techninėse specifikacijose nustatomi pateikiant nuorodą į tuos aktus. Šioje direktyvoje turėtų būti nustatyti privalomieji prieinamumo reikalavimai gaminių ir paslaugų, kuriems ji taikoma, atžvilgiu. Kalbant apie kitus gaminius ir paslaugas, kurie nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, šios direktyvos prieinamumo reikalavimai nėra privalomi. Vis dėlto tų prieinamumo reikalavimų taikymas siekiant įvykdyti kituose nei ši direktyva Sąjungos aktuose nustatytas atitinkamas pareigas sudarytų palankesnes sąlygas prieinamumo užtikrinimui ir padidintų teisinį tikrumą bei prisidėtų prie prieinamumo reikalavimų visoje Sąjungoje suderinimo. Institucijoms neturėtų būti trukdoma nustatyti prieinamumo reikalavimus, kurie viršytų šios direktyvos I priede išdėstytus prieinamumo reikalavimus;

(91)

šia direktyva neturėtų būti keičiamas kituose Sąjungos aktuose numatytas privalomas arba savanoriškas su prieinamumu susijusių nuostatų pobūdis;

(92)

ši direktyva turėtų būti taikoma tik toms viešųjų pirkimų procedūroms, kurių atveju kvietimas dalyvauti konkurse buvo išsiųstas po šios direktyvos taikymo pradžios datos, arba, jei kvietimas dalyvauti konkurse nenumatytas – jei perkančioji organizacija arba perkantysis subjektas viešųjų pirkimų procedūrą pradėjo po šios direktyvos taikymo pradžios datos;

(93)

siekiant užtikrinti tinkamą šios direktyvos taikymą, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl: prieinamumo reikalavimų, kurie, atsižvelgiant į jų patį pobūdį, užtikrins jais numatytą poveikį tik tuo atveju, jeigu jie bus toliau patikslinti privalomuose Sąjungos teisės aktuose, tolesnio patikslinimo; laikotarpio, per kurį ekonominės veiklos vykdytojai gali identifikuoti bet kurį kitą ekonominės veiklos vykdytoją, kuris jiems patiekė gaminį arba kuriam buvo patiektas gaminys, pakeitimo; ir atitinkamų kriterijų, į kuriuos turi atsižvelgti ekonominės veiklos vykdytojas vertindamas, ar dėl atitikties prieinamumo reikalavimams užtikrinimo nebūtų sukelta neproporcinga našta, tolesnio patikslinimo. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (24) nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(94)

siekiant užtikrinti vienodas šios direktyvos įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai techninių specifikacijų atžvilgiu. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (25);

(95)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad egzistuotų tinkamos ir veiksmingos priemonės atitikčiai šiai direktyvai užtikrinti, ir todėl turėtų nustatyti tinkamus kontrolės mechanizmus, pavyzdžiui, rinkos priežiūros institucijų a posteriori atliekamą kontrolę, kad būtų patikrinta, ar suteikta galimybė netaikyti prieinamumo reikalavimų yra pagrįsta. Nagrinėdamos su prieinamumu susijusius skundus valstybės narės turėtų laikytis bendrojo gero administravimo principo, visų pirma pareigūnų pareigos užtikrinti, kad dėl kiekvieno skundo sprendimas būtų priimamas per pagrįstą laiką;

(96)

siekdama sudaryti palankesnes sąlygas vienodam šios direktyvos įgyvendinimui, Komisija turėtų įsteigti darbo grupę, kurią sudarytų atitinkamos institucijos ir suinteresuotieji subjektai, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos keitimuisi informacija ir geriausia praktika bei teikiamos konsultacijos. Turėtų būti skatinamas institucijų ir atitinkamų suinteresuotųjų subjektų, įskaitant neįgaliuosius ir organizacijas, kurios atstovauja jiems, bendradarbiavimas, inter alia, siekiant padidinti šios direktyvos nuostatų, susijusių su prieinamumo reikalavimais, taikymo darnumą bei jos nuostatų dėl esminio keitimo ir neproporcingos naštos įgyvendinimo stebėseną;

(97)

atsižvelgiant į galiojančią teisinę sistemą teisių gynimo priemonių srityse, kurioms taikomos direktyvos 2014/24/ES ir 2014/25/ES, šios direktyvos nuostatos, susijusios su vykdymo užtikrinimu ir sankcijomis neturėtų būti taikomos viešųjų pirkimų procedūroms, kurioms taikomos šia direktyva nustatytos pareigos. Tokia išimtis nedaro poveikio Sutartimis nustatytoms valstybių narių pareigoms imtis visų būtinų priemonių, kad būtų užtikrintas Sąjungos teisės taikymas ir veiksmingumas;

(98)

sankcijos turėtų atitikti pažeidimų pobūdį ir aplinkybes, kad netaptų alternatyva ekonominės veiklos vykdytojų pareigos užtikrinti jų gaminių ar paslaugų prieinamumą vykdymui;

(99)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad pagal galiojančią Sąjungos teisę būtų įdiegti alternatyvūs ginčų sprendimo mechanizmai, kuriais būtų užtikrinta galimybė visus įtariamos neatitikties šiai direktyvai atvejus išspręsti dar prieš kreipiantis į teismą ar kompetentingas administracines įstaigas;

(100)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (26) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atžvilgiu teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(101)

kad paslaugų teikėjams būtų suteikta pakankamai laiko prisitaikyti prie šios direktyvos reikalavimų, būtina numatyti pereinamąjį penkerių metų laikotarpį nuo šios direktyvos taikymo dienos; šiuo pereinamuoju laikotarpiu paslaugos teikimui naudojami gaminiai, pateikti rinkai iki nurodytos dienos, neprivalėtų atitikti šios direktyvos prieinamumo reikalavimų, nebent pereinamuoju laikotarpiu paslaugų teikėjai juos pakeistų. Atsižvelgiant į savitarnos terminalų savikainą ir ilgą naudojimo ciklą, tikslinga nustatyti, kad tais atvejais, kai tokie terminalai naudojami paslaugų teikimo tikslu, juos būtų galima toliau naudoti iki jų naudojimo trukmės pabaigos, jei tuo laikotarpiu jie nėra pakeičiami, tačiau ne ilgiau kaip 20 metų;

(102)

šios direktyvos prieinamumo reikalavimai turėtų būti taikomi gaminiams, kurie buvo pateikti rinkai, ir paslaugoms, kurios buvo suteiktos jau pradėjus taikyti nacionalines priemones, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę; jie taip pat turėtų būti taikomi iš trečiųjų valstybių importuotiems panaudotiems ir naudotiems gaminiams, kurie rinkai buvo pateikti jau pradėjus taikyti minėtas nacionalines priemones;

(103)

šia direktyva gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, ypač pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija). Visų pirma šia direktyva siekiama užtikrinti, kad būtų visapusiškai gerbiamos neįgaliųjų teisės naudotis priemonėmis, skirtomis jų nepriklausomumui, socialinei ir profesinei integracijai bei dalyvavimui bendruomenės gyvenime užtikrinti, ir skatinti taikyti Chartijos 21, 25 ir 26 straipsnius;

(104)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. panaikinti kliūtis tam tikrų prieinamų gaminių ir paslaugų laisvam judėjimui, siekiant prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo, valstybės narės negali deramai pasiekti, nes tam reikia suderinti šiuo metu atitinkamose jų teisės sistemose galiojančias skirtingas taisykles, o to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, apibrėžiant bendruosius prieinamumo reikalavimus ir vidaus rinkos veikimo taisykles, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti,