TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

2003 m. birželio 12 d.(*)

„Laisvas prekių judėjimas – Apribojimai, kylantys dėl privačių asmenų veiksmų – Valstybių narių pareigos – Sprendimas neuždrausti protesto akcijos aplinkosaugos tikslais, dėl kurios beveik 30 valandų buvo visiškai uždarytas Brenerio greitkelis – Pateisinimas – Pagrindinės teisės – Saviraiškos laisvė ir susirinkimų laisvė – Proporcingumo principas“

Byloje C‑112/00

dėl Oberlandesgericht Innsbruck (Austrija) pagal EB sutarties 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje

Eugen Schmidberger, Internationale Transporte und Planzüge

prieš

Austrijos Respubliką

dėl EB sutarties 30, 34 ir 36 straipsnių (po pakeitimo – EB 28, 29 ir 30 straipsniai), nagrinėjamų kartu su EB sutarties 5 straipsniu (dabar – EB 10 straipsnis), išaiškinimo bei dėl valstybės narės atsakomybės už žalą, padarytą privatiems asmenims dėl Bendrijos teisės pažeidimo, sąlygų,

TEISINGUMO TEISMAS

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai J. P. Puissochet, M. Wathelet ir R. Schintgen (pranešėjas), teisėjai C. Gulmann, D. A. O. Edward, P. Jann, V. Skouris, F. Macken, N. Colneric, S. von Bahr, J. N. Cunha Rodrigues ir A. Rosas,

generalinis advokatas F. G. Jacobs,

posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

susipažinęs su rašytinėmis pastabomis, pateiktomis:

–        Eugen Schmidberger, Internationale Transporte und Planzüge, atstovaujamos advokatų K.‑H. Plankel, H. Mayrhofer ir R. Schneider,

–        Austrijos Respublikos, atstovaujamos A. Riccabona,

–        Austrijos vyriausybės, atstovaujamos H. Dossi,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos N. Dafniou ir G. Karipsiadis,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos U. Leanza, padedamo vice avvocato generale dello Stato O. Fiumara,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. A. Fierstra,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J. C. Schieferer,

atsižvelgęs į posėdžio pranešimą,

išklausęs 2002 m. kovo 12 d. posėdyje Eugen Schmidberger, Internationale Transporte und Planzüge, atstovaujamos R. Schneider, Austrijos Respublikos, atstovaujamos A. Riccabona, Austrijos vyriausybės, atstovaujamos E. Riedl, Graikijos vyriausybės, atstovaujamos N. Dafniou ir G. Karipsiadis, Italijos vyriausybės, atstovaujamos O. Fiumara, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster, Suomijos vyriausybės, atstovaujamos T. Pynnä, ir Komisijos, atstovaujamos J. C. Schieferer ir J. Grunwald, pateiktas žodines pastabas,

susipažinęs su 2002 m. liepos 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        2000 m. vasario 1 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2000 m. kovo 24 d., Oberlandesgericht Innsbruck (Insbruko Aukštesnysis regiono teismas) pagal EB sutarties 234 straipsnį pateikė šešis prejudicinius klausimus dėl EB sutarties 30, 34 ir 36 straipsnių (po pakeitimų – EB 28, 29 ir 30 straipsniai), nagrinėjamų kartu su EB sutarties 5 straipsniu (dabar – EB 10 straipsnis), išaiškinimo bei dėl valstybės narės atsakomybės sąlygų už žalą, padarytą privatiems asmenims dėl Bendrijos teisės pažeidimo.

2        Šie klausimai kilo byloje Eugen Schmidberger, Internationale Transporte und Planzüge (toliau – Schmidberger) prieš Austrijos Respubliką dėl leidimo, šios valstybės narės kompetentingų institucijų netiesiogiai suteikto aplinkosaugos asociacijai, rengti protesto akciją Brenerio greitkelyje, dėl kurios eismas šiuo greitkeliu buvo visiškai nutrauktas beveik 30 valandų.

 Nacionalinės teisės aktai

3        1953 m. Versammlungsgesetz (Susirinkimų įstatymo) su vėlesniais pakeitimais (toliau – Susirinkimų įstatymas) 2 straipsnyje numatyta:

„1.      Kiekvienas, norintis organizuoti visuotinį susirinkimą ar kitą susibūrimą, kuriame gali dalyvauti visi ir tas dalyvavimas neapsiriboja kviestiniais asmenimis, turi apie tai raštu pranešti kompetentingai institucijai (16 straipsnis) ne vėliau kaip prieš 24 valandas iki planuojamo renginio, nurodydamas jo tikslą, vietą ir laiką. Kompetentinga institucija turi gauti pranešimą ne vėliau kaip likus 24 valandoms iki planuojamo susirinkimo pradžios.

2.      Pareikalavus kompetentinga institucija nedelsdama išduoda pažymą dėl tokio pranešimo <…>“.

4        Pagal Susirinkimų įstatymo 6 straipsnį:

„Kompetentingos institucijos turi uždrausti susirinkimus, kurių tikslas prieštarauja baudžiamajai teisei ar kurie gali kelti grėsmę visuomenės saugumui arba visuotinei gerovei.“

5        Susirinkimų įstatymo 16 straipsnyje nustatyta:

„Šiame įstatyme sąvoka „kompetentinga institucija“ paprastai reiškia:

a)      Federalinės policijos tarnybas – su jų kompetencija atitinkamose vietose;

b)      Sicherheitsdirektion (saugumo direkciją) – toje vietoje, kur yra Landeshauptmann (federalinės žemės ministro pirmininko) vyriausybės buveinė ir jei nėra nė vienos Federalinės policijos tarnybos; <…>

c)      Bezirksverwaltungsbehörde (apygardos administracija) – visose kitose vietose.“

6        1960 m. Straßenverkehrsordnung (Kelių eismo kodekso) su vėlesniais pakeitimais (toliau – Kelių eismo kodeksas) 42 straipsnio 1 dalyje draudžiama vežti keliais sunkiasvores priekabas šeštadieniais nuo 15 val. iki vidurnakčio ir sekmadieniais bei oficialių švenčių dienomis nuo vidurnakčio iki 22 val., jei leistina maksimali bendra sunkiasvorės transporto priemonės ar priekabos masė viršija 3,5 tonos. Be to, pagal 42 straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje nurodytu laikotarpiu yra draudžiamas sunkiasvorių transporto priemonių, vilkikų ir savaeigių mašinų, kurių leistina maksimali bendra masė viršija 7,5 t, eismas. Numatytos ir tam tikros išimtys, visų pirma, pervežant pieną, greitai gendančius maisto produktus ar į skerdyklą vežamus gyvulius (išskyrus galvijų vežimą greitkeliu).

7        Pagal Kelių eismo kodekso 42 straipsnio 6 dalį nuo 22 val. iki 5 val. draudžiamas sunkiasvorių transporto priemonių, kurių leistina maksimali bendra masė viršija 7,5 t, eismas. Tačiau šis draudimas netaikomas toms transporto priemonėms, kurių skleidžiamo triukšmo lygis mažesnis.

8        Pagal Kelių eismo kodekso 45 straipsnio 2 ir paskesnes dalis gali būti leidžiama nukrypti nuo tokios naudojimosi keliais tvarkos, jei pateiktas individualus prašymas ir laikomasi tam tikrų sąlygų.

9        Kelių eismo kodekso 86 straipsnyje numatyta:

„Eitynės. Jei nenumatyta kitaip, organizatoriai, ketinantys pasinaudoti keliu susirinkimams atviroje vietovėje, visuotinėms ar tradicinėms eitynėms, liaudies šventėms, procesijoms ar kitiems panašiems susibūrimams rengti, apie tai turi prieš tris dienas pranešti kompetentingai institucijai <…>.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

10      Iš pagrindinės bylos medžiagos matyti, kad 1988 m. gegužės 15 d. asociacija Transitforum Austria Tirol, kurios tikslas „apsaugoti Alpių regiono biosferą“, pagal Susirinkimų įstatymo 2 straipsnį ir Kelių eismo kodekso 86 straipsnį pranešė Bezirkshauptmannschaft Innsbruck (vietinei Insbruko vyriausybei) apie protesto akciją, vyksiančią Brenerio greitkelyje (A13) nuo penktadienio, 1998 m. birželio 12 d., 11 val. iki šeštadienio, 1998 m. birželio 13 d., 15 val., dėl kurios šio greitkelio atkarpa nuo Europabrücke paslaugų aikštelės iki Schönberg rinkliavų posto (Austrijoje) būtų uždaryta bet kokiam eismui.

11      Tą pačią dieną šios asociacijos pirmininkas surengė spaudos konferenciją, po kurios Austrijos ir Vokietijos žiniasklaida išplatino informaciją apie Brenerio greitkelio uždarymą. Vokietijos ir Austrijos automobilininkų organizacijos taip pat buvo informuotos apie tai ir savo ruožtu suteikė automobilininkams praktinės informacijos, visų pirma patardamos vengti naudotis šiuo greitkeliu minėtu laiku.

12      1998 m. gegužės 21 d. Bezirkshauptmannschaft paprašė Sicherheitsdirektion für Tirol (Tirolio saugumo direkcijos) pateikti nurodymus dėl planuojamo susibūrimo. 1998 m. birželio 3 d. Sicherheitsdirektor nusprendė, kad protesto akcija neturėtų būti draudžiama. Siekiant užtikrinti, kad protesto akcija praeitų sklandžiai, 1998 m. birželio 10 d. įvyko įvairių vietinės valdžios institucijų susitikimas.

13      Įvertinusi, kad protesto akcija teisėta pagal Austrijos teisės aktus, Bezirkshauptmannschaft nusprendė jos nedrausti, tačiau visiškai nesvarstė klausimo, ar toks jos sprendimas pažeistų Bendrijos teisę.

14      Protesto akcija įvyko nurodytoje vietoje ir nurodytu laiku. Būtent dėl jos sunkiasvorės transporto priemonės, kurioms reikėjo naudotis Brenerio greitkeliu, buvo sustabdytos nuo penktadienio, 1998 m. birželio 12 d., 9 val. Greitkelis vėl buvo atvertas eismui šeštadienį, 1998 m. birželio 13 d., apie 15 val. 30 min., tačiau ir toliau pagal Austrijos teisės aktus buvo taikomas draudimas 7,5 t viršijančių sunkvežimių eismui tam tikromis valandomis šeštadieniais ir sekmadieniais.

15      Schmidberger yra tarptautinių pervežimų įmonė, įsisteigusi Rot an der Rot (Vokietija), vykdanti pervežimus šešiais vilkikais, „neskleidžiančiais triukšmo ir neteršiančiais“. Pagrindinė įmonės veikla – medienos pervežimas iš Vokietijos į Italiją ir plieno iš Italijos į Vokietiją. Tam jos transporto priemonės paprastai naudojasi Brenerio greitkeliu.

16      Schmidberger pareiškė ieškinį Austrijos Respublikai Landesgericht Innsbruck (Insbruko regiono teisme, Austrija), reikalaudama atlyginti 140 000 ATS žalą, motyvuodama tuo, kad penki įmonės sunkvežimiai negalėjo naudotis Brenerio greitkeliu penkias dienas iš eilės: nes, pirma, ketvirtadienis, 1998 m. birželio 11 d., buvo oficiali šventė Austrijoje, o 1998 m. birželio 13 ir 14 dienos buvo šeštadienis ir sekmadienis, antra, Austrijos teisės aktai draudžia 7,5 t viršijančių sunkvežimių eismą didesnę laiko dalį savaitgaliais ir oficialių švenčių dienomis. Šis greitkelis yra vienintelis tranzitinis kelias jos transporto priemonėms tarp Vokietijos ir Italijos. Austrijos kompetentingoms institucijoms neuždraudus demonstracijos ir nesiėmus veiksmų, kad būtų išvengta šio magistralinio kelio uždarymo, buvo apribotas laisvas prekių judėjimas. Kadangi to negalima pateisinti protestuotojų saviraiškos ir susirinkimų laisve, toks apribojimas yra Bendrijos teisės pažeidimas, dėl kurio atitinkamai valstybei narei kyla atsakomybė. Šiuo atveju Schmidberger patirtą žalą sudaro jos sunkiasvorių transporto priemonių prastova (50 000 ATS), fiksuotos išlaidos, susijusios su vairuotojais (5 000 ATS), ir prarastas pelnas, atsiradęs dėl nuolaidų, kurias turėjo taikyti klientams dėl didelio delsimo pervežti prekes, bei neįvykdytų šešių reisų tarp Vokietijos ir Italijos (85 000 ATS).

17      Austrijos Respublika teigia, kad ieškinys turėtų būti atmestas dėl to, jog sprendimas neuždrausti protesto akcijos priimtas išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, informacija apie Brenerio greitkelio uždarymo laiką iš anksto paskelbta Austrijoje, Vokietijoje ir Italijoje, o protesto akcija nesukėlė esminių eismo sutrikimų ar kitų incidentų. Dėl šios akcijos atsiradęs laisvo judėjimo apribojimas yra galimas, jei jis nesukelia nuolatinių ar didelių kliūčių. O nagrinėjami interesai turi būti vertinami teikiant pirmenybę saviraiškos ir susirinkimų laisvei, nes demokratinėje visuomenėje pagrindinės teisės neliečiamos.

18      Nustatęs, kad nepavyko įrodyti nei to, jog Schmidberger sunkvežimiams reikėjo naudotis Brenerio greitkeliu 1998 m. birželio 12 ir 13 d., nei to, jog nebuvo įmanoma pasirinkti kito kelio po to, kai sužinota, kad protesto akcija įvyksianti, ir taip išvengti nuostolių, Landesgericht Innsbruck 1999 m. rugsėjo 23 d. Sprendimu atmetė ieškinį motyvuodamas, kad transporto įmonė, pirma, nesugebėjo įvykdyti įrodinėjimo pareigos (pagal Austrijos materialinę teisę), patvirtinti ir įrodyti, jog patyrė nurodytus turtinius nuostolius, ir, antra, neįvykdė įpareigojimo (pagal Austrijos procesinę teisę) pateikti visus faktus, kuriais grindžiamas ieškinys ir kurie būtini ginčui išspręsti.

19      Tada Schmidberger šį sprendimą apeliacine tvarka apskundė Oberlandesgericht Innsbruck, kurio nuomone, reikia atsižvelgti į Bendrijos teisės reikalavimus tais atvejais, kuriais, kaip ir šioje byloje, bent dalis reikalavimų grindžiami Bendrijos teise.

20      Jis mano, kad tokiu atveju pirmiausia reikia nustatyti, ar laisvo prekių judėjimo principas, galbūt siejamas ir su Sutarties 5 straipsniu, reikalauja, kad valstybė narė užtikrintų galimybę laisvai naudotis pagrindiniais tranzitiniais keliais, ir ar tokia pareiga yra svarbesnė nei pagrindinės teisės, t. y. saviraiškos ir susirinkimų laisvė, kuri garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 ir 11 straipsniuose (toliau – EŽTK).

21      Jei vis dėlto yra taip, tai, antra, nacionalinis teismas klausia, ar šitaip padarytas Bendrijos teisės pažeidimas yra pakankamai akivaizdus, kad kiltų valstybės atsakomybė. Todėl kyla klausimų dėl aiškinimo, visų pirma nustatant Sutarties 5 straipsnio, taip pat 30, 34 ir 36 straipsnių tikslumą ir aiškumą.

22      Šioje byloje valstybės atsakomybė galėtų kilti arba dėl teisės aktų spragos – Austrijos įstatymų leidėjui nesuderinus susirinkimų laisvę reglamentuojančių teisės aktų su įsipareigojimais, kylančiais pagal Bendrijos teisę ir pirmiausia dėl laisvo prekių judėjimo principo, – arba dėl netinkamo administravimo, nes kompetentinga nacionalinė institucija susaistyta Sutarties 5 straipsnyje nustatytos bendradarbiavimo ir lojalumo pareigos aiškinti nacionalinės teisės aktus taip, kad būtų laikomasi Sutarties reikalavimų dėl laisvo prekių judėjimo, ir tiek, kiek tokios iš Bendrijos teisės kylančios pareigos yra tiesiogiai taikomos.

23      Trečia, teismui kyla klausimas dėl teisės į kompensaciją, kylančios dėl valstybės atsakomybės, pobūdžio ir dydžio. Jis klausia, kokio griežtumo yra reikalavimai, taikomi įrodinėjant patirtos žalos dydį ir priežastį, kai ji atsirado įstatymų leidėjo ar administraciniu aktu pažeidus Bendrijos teisę, bei ypač pageidauja sužinoti, ar teisė į kompensaciją taip pat egzistuoja tais atvejais, kai padarytos žalos dydis gali būti įvertintas tik pagal bendrus skaičiavimus.

24      Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismui kyla abejonių dėl nacionalinių reikalavimų, reguliuojančių teisę į kompensaciją tais atvejais, kai atsakomybė tenka valstybei. Jis klausia, ar Austrijos taisyklės dėl įrodinėjimo pareigos ir įrodymų kriterijų bei dėl pareigos pateikti visus ginčui išspręsti būtinus faktus atitinka teisminio veiksmingumo principą, nes nustatyti visas Bendrijos teise grindžiamas teises ne visada galima ab initio, o ieškovui tenka susidurti su realiais sunkumais tiksliai pateikiant visus pagal Austrijos teisės aktus reikalaujamus faktus. Taigi šioje byloje teisės į kompensaciją, kylančios dėl valstybės atsakomybės, turinys nėra aiškus jos pobūdžio ir dydžio atžvilgiu, todėl reikia kreiptis su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais ieškinys atmestas remiantis vien nacionalinės teisės aktų principais ir dėl formalių pagrindų neatsižvelgta į su Bendrijos teise susijusius klausimus, gali atimti teisę apginti Bendrijos teise grindžiamus reikalavimus.

25      Manydamas, kad ginčui išspręsti reikia Bendrijos teisės išaiškinimo, Oberlandesgericht Innsbruck nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar EB 28 (buvęs – EB sutarties 30 straipsnis) ir paskesniuose straipsniuose nustatytus laisvo prekių judėjimo principus ar kitas Bendrijos teisės nuostatas reikia aiškinti taip, kad valstybė narė turi absoliučią ar bent jau kiek ją pagrįstai įmanoma įvykdyti pareigą išlaikyti pagrindinius tranzitinius kelius laisvus nuo bet kokių apribojimų ar kliūčių, be kita ko, reikalaudama nesuteikti leidimo politinei protesto akcijai, kurią ketinama surengti ant tranzitinio kelio ir apie kurią buvo pranešta, arba bent vėliau ją išvaikyti, jeigu tik ji su panašiu poveikiu viešajai nuomonei gali būti surengta kitoje vietoje nei ant tranzitinio kelio?

2.      Jei valstybė narė nacionalinėse nuostatose dėl teisės į susirinkimus ir susirinkimų laisvės nenurodo, kad, lyginant susirinkimų laisvės ir viešojo intereso svarbą, turi būti laikomasi Bendrijos teisės principų, pirmiausia pagrindinių laisvių ir, kaip šioje byloje, laisvo prekių judėjimo nuostatų, ar toks nenurodymas sukelia pakankamai rimtą Bendrijos teisės pažeidimą, dėl kurio, kai tenkinami kiti reikalavimai, kyla valstybės narės atsakomybė pagal Bendrijos teisės principus tuo atveju, kai leidžiama surengti 28 valandų trukmės politinį susibūrimą, dėl kurio kartu su visuotinai taikomu nacionaliniu draudimu važiuoti švenčių dienomis uždaromas pagrindinis Bendrijos prekių vežimo tranzitinis kelias, be kita ko, daugumos sunkiasvorių transporto priemonių eismui keturioms dienoms, išskyrus trumpą kelių valandų pertrauką?

3. Jei nacionalinė institucija nusprendžia, kad Bendrijos teisės nuostatos, būtent – susijusios su laisvu prekių judėjimu, ir EB 10 straipsnyje (buvęs – EB sutarties 5 straipsnis) numatyta bendra bendradarbiavimo ir lojalumo pareiga nedraudžia ir todėl nėra pagrindo neleisti surengti 28 valandų trukmės politinį susibūrimą, dėl kurio kartu su visuotinai taikomu nacionaliniu draudimu važiuoti švenčių dienomis uždaromas pagrindinis Bendrijos prekių vežimo tranzitinis kelias, be kita ko, daugumos sunkiasvorių transporto priemonių eismui keturioms dienoms, išskyrus trumpą kelių valandų pertrauką, ar toks sprendimas sukelia pakankamai rimtą Bendrijos teisės pažeidimą, dėl kurio, kai tenkinami kiti reikalavimai, kyla valstybės narės atsakomybė pagal Bendrijos teisės principus?

4. Ar oficialiai leistos politinės protesto akcijos tikslas, būtent siekti sveikos gyvenimo aplinkos ir atkreipti dėmesį į visuomenės sveikatai kylantį pavojų dėl nuolat didėjančio tranzitinio sunkiasvorių transporto priemonių eismo, laikytinas viršesniu nei laisvam prekių judėjimui EB 28 straipsnyje skirtos Bendrijos nuostatos?

5. Ar laikytina nuostoliais, dėl kurių galima pareikšti valstybės atsakomybe grindžiamą ieškinį, kai nuostolių patyręs asmuo geba įrodyti, kad jis galėjo gauti pajamas, svarstomoje byloje vykdydamas tarptautinį prekių pervežimą turimomis sunkiasvorėmis transporto priemonėmis ir to negalėjo padaryti dėl 28 valandų protesto akcijos, nors ir neįrodė, kad nebuvo įmanoma įvykdyti konkretaus pervežimo?

6. Jei į 4 klausimą būtų atsakyta neigiamai:

Ar pagal EB 10 straipsnyje (buvęs – EB sutarties 5 straipsnis) nustatytą nacionalinėms institucijoms ir ypač teismams tenkančią bendradarbiavimo ir solidarumo pareigą ir veiksmingumo principą netaikomos nacionalinės materialinės ir procesinės teisės taisyklės, ribojančios galimybę remtis pagal Bendrijos teisę suteiktomis teisėmis, kaip antai svarstomoje byloje valstybės atsakomybe grindžiama teisė į žalos atlyginimą, kol bus visiškai atskleistas tokios Bendrijos teise suteiktos teisės turinys, prireikus kreipiantis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą?“

 Dėl priimtinumo

26      Austrijos Respublika abejoja dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo ir iš esmės nurodo, kad Oberlandesgericht Innsbruck pateikti klausimai yra tik hipotetiniai ir neturi reikšmės ginčui pagrindinėje byloje išspręsti.

27      Schmidberger teisme pareikštu ieškiniu, kuriuo siekiama, kad būtų pripažinta valstybės narės atsakomybė dėl Bendrijos teisės pažeidimo, reikalaujama, kad bendrovė pateiktų dėl tariamo pažeidimo kilusios realios žalos įrodymų.

28      Prieš tai dviejuose nacionaliniuose teismuose, į kuriuos buvo kreiptasi, Schmidberger neįrodė, kad asmeniškai patyrė konkrečią žalą – pagrįsdama konkrečiais įrodymais pareiškimą, kad jos sunkiasvorės transporto priemonės turėjo naudotis Brenerio greitkelio atkarpa vykdant pervežimus tarp Vokietijos ir Italijos tomis dienomis, kai jame vyko protesto akcija – nei prireikus, kad ji laikėsi nustatytos pareigos sumažinti, jos teigimu, patirtą žalą, paaiškindama, kodėl negalėjo pasirinkti kito nei uždarytasis kelio.

29      Esant šioms aplinkybėms, atsakymai į pateiktus klausimus nėra būtini, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išspręstų bylą, arba bent jau šis prašymas yra pateiktas per anksti, nes faktai ir įrodymai minėtame teisme nebuvo galutinai nustatyti.

30      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 234 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, dėl kurios pirmasis teismas nacionaliniams teismas pateikia Bendrijos teisės aiškinimą, būtiną pastariesiems išspręsti nagrinėjamas bylas (ypač žr. 1990 m. spalio 18 d. Sprendimo Dzodzi, C‑297/88 ir C‑197/89, Rink. p. I‑3763, 33 punktą; 1990 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Gmurzynska-Bscher, C‑231/89, Rink. p. I‑4003, 18 punktą; 1992 m. liepos 16 d. Sprendimo Meilicke, C‑83/91, Rink. p. I‑4871, 22 punktą ir 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Baumbast ir R, C‑413/99, Rink. p. I‑7091, 31 punktą).

31      Taip bendradarbiaujant tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris vienintelis tiesiogiai žino konkretaus ginčo aplinkybes bei turi prisiimti atsakomybę dėl būsimo sprendimo, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes turi įvertinti, ar būtina pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, bei Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl jei klausimai užduoti dėl Bendrijos teisės išaiškinimo, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą (visų pirma žr. 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C‑415/93, Rink. p. I‑4921, 59 punktą; 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, Rink. p. I‑2099, 38 punktą; 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Der Weduwe, C‑153/00, Rink. p. I‑0000, 31 punktą ir 2003 m. sausio 21 d. Sprendimo Bacardi-Martini and Cellier des Dauphins, C‑318/00, Rink. p. I‑905, 41 punktą).

32      Tačiau Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad išimtiniais atvejais jis gali tirti aplinkybes, kuriomis nacionalinis teismas pateikė jam bylą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo PreussenElektra 39 punktą). Bendradarbiavimo dvasia, kuri turi dominuoti prejudicinių sprendimų priėmimo procedūroje, reikalauja, kad nacionalinis teismas savo ruožtu atsižvelgtų į Teisingumo Teismui patikėtą funkciją prisidėti prie teisingumo vykdymo valstybėse narėse, o ne teikti nuomones dėl bendrų ar hipotetinių klausimų (minėtų sprendimų Bosman 60 punktas; Der Weduwe 32 punktas ir Bacardi-Martini and Cellier des Dauphins 42 punktas).

33      Taigi Teisingumo Teismas yra pareiškęs, kad negali priimti prejudicinio sprendimo dėl nacionalinio teismo pateikto klausimo, kai akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašymas išaiškinti Bendrijos teisės nuostatą ar įvertinti jos galiojimą visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku arba problema yra hipotetinė ar Teisingumo Teismas neturi būtinos faktinės ir teisinės informacijos, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (žr. minėtų sprendimų Bosman 61 punktą ir Bacardi-Martini and Cellier des Dauphins 43 punktą).

34      Šioje byloje konstatuotina, jog visai nėra aišku, kad nacionalinio teismo pateikti klausimai patektų į vieną ar kitą atvejį, nurodytą ankstesnėje pastraipoje cituotoje teismo praktikoje.

35      Schmidberger pareikštu ieškiniu siekiama gauti kompensaciją iš Austrijos Respublikos dėl žalos, kurią, kaip teigiama, sukėlė tariamas Bendrijos teisės pažeidimas dėl to, kad Austrijos institucijos neuždraudė protesto akcijos, dėl kurios Brenerio greitkelyje beveik 30 valandų buvo visiškai sustabdytas eismas.

36      Kadangi šiomis aplinkybėmis nacionalinio teismo pateiktas prašymas išaiškinti Bendrijos teisę yra neginčijamai susijęs su realiu pagrindinės bylos šalių ginču, jis negali būti vertinamas kaip hipotetinis.

37      Be to, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nacionalinis teismas tiksliai ir išsamiai išdėstė priežastis, kodėl spręsdamas nagrinėjamą ginčą jis privalo pateikti Teisingumo Teismui įvairius klausimus dėl Bendrijos teisės aiškinimo, be kita ko, susijusius su įvairiais veiksniais, į kuriuos reikėtų atsižvelgti vertinant įrodymus dėl Schmidberger tariamai patirtos žalos.

38      Be to, valstybių narių ir Komisijos pastabos, pateiktos pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį pranešus apie nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, rodo, kad šioje nutartyje esanti informacija leido joms veiksmingai išreikšti savo poziciją visais Teisingumo Teismui pateiktais klausimais.

39      Iš EB 234 straipsnio antrosios pastraipos aišku, kad nacionalinis teismas sprendžia, kuriai proceso stadijai esant tinkamiausia pateikti prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui (žr. 1981 m. kovo 10 d. Sprendimo Irish Creamery Milk Suppliers Association and Others, 36/80 ir 71/80, Rink. p. 735, 5 punktą ir 2000 m. kovo 30 d. Sprendimo JämO, C‑236/98, Rink. p. I‑2198, 30 punktą).

40      Taip pat neginčijama, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pakankamai apibūdino tiek faktines, tiek teisines savo prašymo išaiškinti Bendrijos teisę aplinkybes ir pateikė Teisingumo Teismui visą informaciją, būtiną naudingai atsakyti į tokį prašymą.

41      Be to, logiška, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo, pirma, nustatyti, į kokią žalą reikia atsižvelgti sprendžiant valstybės atsakomybės už Bendrijos teisės pažeidimą klausimą, ypač prašo paaiškinti, ar turėtų būti atlyginta tik faktiškai patirta žala, ar ir bendrais skaičiavimais grindžiamos prarastos pajamos, taip pat, ar nukentėjusysis privalo bandyti išvengti šios žalos arba ją sumažinti, prieš nacionaliniam teismui sprendžiant dėl konkrečių, Teisingumo Teismo pripažintų svarbiais, įrodymų vertinant Schmidberger faktiškai patirtą žalą.

42      Pagaliau, kalbant apie ieškinį dėl valstybės narės atsakomybės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo ne tik apie sąlygas, susijusias su žalos egzistavimu, galimas jos formas ir apie išsamias įrodinėjimo taisykles, bet taip pat mano būtina pateikti keletą klausimų dėl kitų sąlygų valstybės atsakomybei kilti, ypač ar aptariamų nacionalinių institucijų elgesys pagrindinėje byloje laikytinas Bendrijos teisės pažeidimu ir ar šis pažeidimas yra toks, kad tariamas nukentėjusysis turi teisę į žalos atlyginimą.

43      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima pritarti tam, kad Teisingumo Teismo prašoma spręsti aiškiai hipotetinį ar su būsimu sprendimu, kurį nacionalinis teismas turės priimti, nesusijusį klausimą.

44      Atvirkščiai, tie svarstymai rodo, kad nacionalinio teismo pateikti klausimai atitinka objektyvų poreikį išspręsti nagrinėjamą ginčą, dėl kurio jis turi priimti sprendimą, kur gali būti atsižvelgta į Teisingumo Teismo sprendimą, o pastarajam pateikta informacija, ypač nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, leidžia naudingai atsakyti į šiuos klausimus.

45      Todėl Oberlandesgericht Innsbruck prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

 Dėl prejudicinių klausimų

46      Iš pradžių reikėtų pažymėti, kad nacionalinio teismo pateikti klausimai iškelia dvi skirtingas, nors ir susijusias, problemas.

47      Pirma, Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti, ar tai, kad pagrindinėje byloje minimomis aplinkybėmis Brenerio greitkelis buvo visiškai ir nepertraukiamai uždarytas bet kokiam eismui beveik 30 valandų, yra su laisvu prekių judėjimu nesuderinamas apribojimas ir todėl laikytinas Bendrijos teisės pažeidimu. Antra, klausimai pateikti būtent dėl sąlygų, kuriomis atsiranda valstybės narės atsakomybė dėl žalos, kilusios privatiems asmenims dėl jos padaryto Bendrijos teisės pažeidimo.

48      Pastaruoju aspektu nacionalinis teismas ypač prašo paaiškinti, ar pagrindinėje byloje minimomis aplinkybėmis Bendrijos teisės pažeidimas, jeigu įrodytas, yra pakankamai akivaizdus ir rimtas, kad kiltų jį padariusios valstybės narės atsakomybė, ir kokio masto tokia atsakomybė galėtų būti. Jis taip pat Teisingumo Teismo klausia apie atlygintinos žalos pobūdį ir jos įrodymus.

49      Logiška, kad antrąją klausimų grupę reikia analizuoti, tik jei į šio sprendimo 47 punkto pirmame sakinyje apibūdintą problemą bus atsakyta teigiamai; todėl Teisingumo Teismas pirmiausia turi nuspręsti dėl įvairių šios problemos aspektų, keliamų iš esmės pirmuoju ir ketvirtuoju klausimais.

50      Atsižvelgiant į informaciją, išplaukiančią iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo perduotos pagrindinės bylos medžiagos bei Teisingumo Teismui pateiktų rašytinių ir žodinių pastabų, šiuos klausimus reikėtų suprasti kaip skirtus nustatyti, ar tai, kad valstybės narės institucijos neuždraudė išimtinai aplinkosaugos tikslą turėjusios protesto akcijos, dėl kurios buvo visiškai ir nepertraukiamai beveik 30 valandų uždarytas pagrindinis tranzitinis kelias, kaip antai Brenerio greitkelis, yra nepateisinamas pagrindinio laisvo prekių judėjimo principo, nustatyto Sutarties 30 ir 34 straipsniuose, prireikus nagrinėjamų kartu su 5 straipsniu, apribojimas.

 Dėl laisvo prekių judėjimo apribojimo egzistavimo

51      Pirmiausia reikia nurodyti, kad laisvas prekių judėjimas yra vienas pagrindinių Bendrijos principų.

52      Antai EB sutarties 3 straipsnio (po pakeitimų – EB 3 straipsnis), esančio pirmoje dalyje „Principai“, c punkte nustatyta, kad siekiant Sutarties 2 straipsnyje iškeltų tikslų Bendrijos veiklos sritys apima vidaus rinką, pasižyminčią kliūčių, be kita ko, laisvam prekių judėjimui tarp valstybių narių panaikinimu.

53      EB sutarties 7a straipsnio (po pakeitimų – EB 14 straipsnis) antroje dalyje nustatyta, kad vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje pagal šios Sutarties nuostatas užtikrinamas laisvas prekių judėjimas.

54      Šis pagrindinis principas tiesiogiai įgyvendintas Sutarties 30 ir 34 straipsniuose.

55      Būtent 30 straipsnyje numatyta, kad valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės. Lygiai taip pat 34 straipsniu uždraudžiami valstybių narių tarpusavio prekyboje kiekybiniai eksporto apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės.

56      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, pradedant 1974 m. liepos 11 d. Sprendimu Dassonville (8/74, Rink. p. 837, 5 punktas), šias nuostatas, nagrinėjamas atsižvelgiant į jų kontekstą, reikia suprasti taip, kad jomis siekiama panaikinti visas tiesiogines ar netiesiogines, realias ar potencialias prekybos Bendrijos viduje kliūtis (šiuo klausimu žr. 1997 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑265/95, Rink. p. I‑6959, 29 punktą).

57      Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Sutarties 30 straipsnis, kaip būtina priemonė sukurti rinką be vidaus sienų, draudžia ne tik valstybės nustatytas priemones, kurios savaime sukelia apribojimus valstybių narių tarpusavio prekyboje, bet taip pat taikomas, kai valstybės narės nesiima būtinų priemonių pašalinti laisvo prekių judėjimo kliūtis, kurias sudaro ne valstybė (minėto sprendimo Komisija prieš Prancūziją 30 punktas).

58      Tai, kad valstybė narė susilaiko nuo veiksmų ar, kaip gali būti, nesiima pakankamų priemonių užkirsti kelią laisvo prekių judėjimo kliūtims, ypač atsiradusioms jos teritorijoje dėl privačių asmenų veiksmų kitų valstybių narių kilmės gaminių atžvilgiu, Bendrijos vidaus prekybai trukdo lygiai taip pat, kaip ir aktyvūs veiksmai (minėto sprendimo Komisija prieš Prancūziją 31 punktas).

59      Todėl Sutarties 30 ir 34 straipsniais reikalaujama, kad valstybės narės ne tik pačios nesiimtų priemonių ar nesielgtų taip, kad galėtų sudaryti prekybos kliūčių, bet taip pat, kad, nagrinėjant kartu su Sutarties 5 straipsniu, imtųsi visų būtinų ir tinkamų priemonių užtikrinti, kad jų teritorijoje šios pagrindinės laisvės būtų laikomasi (minėto sprendimo Komisija prieš Prancūziją 32 punktas). Sutarties 5 straipsniu valstybės narės įpareigojamos imtis visų tinkamų bendrų ar specialių priemonių, kad užtikrintų šia Sutartimi nustatytų pareigų vykdymą, bei nesiimti jokių priemonių, kurios trukdytų siekti šios Sutarties tikslų.

60      Atsižvelgiant į pagrindinį vaidmenį, numatytą laisvam prekių judėjimui Bendrijos sistemoje, ypač tinkamam vidaus rinkos veikimui, ši kiekvienos valstybės narės pareiga užtikrinti savo teritorijoje laisvą gaminių judėjimą – imantis būtinų ir tinkamų priemonių užkertant kelią privačių asmenų veiksmais sudaromoms kliūtims – taikoma nedarant skirtumo, ar tokie veiksmai turi poveikį importui arba eksportui, ar veikia tik tranzitu gabenamas prekes.

61      Iš minėto sprendimo Komisija prieš Prancūziją 53 punkto matyti, kad byla, kurioje priimtas šis sprendimas, buvo susijusi ne tik su importu, bet ir su gaminių iš kitų valstybių narių tranzitu per Prancūziją.

62      Todėl esant pagrindinėje byloje susiklosčiusiai situacijai, kai kompetentingos nacionalinės institucijos susiduria su apribojimais veiksmingai naudotis Sutarties saugoma pagrindine laisve, kaip antai laisvu prekių judėjimu, kylančiais dėl privačių asmenų veiksmų, reikalaujama, kad jos imtųsi adekvačių veiksmų tokioje valstybėje narėje užtikrinant šią laisvę, nepaisant to, kad prekės, kaip yra pagrindinėje byloje, tik gabenamos tranzitu per Austriją į Italiją ar Vokietiją.

63      Reikėtų pridurti, kad ši valstybių narių pareiga yra juo svarbesnė, kai kalbama apie tokius pagrindinius tranzitinius kelius, koks yra Brenerio greitkelis, kuris laikomas viena pagrindinių sausumos prekybos tarp šiaurės Europos ir pietų Italijos linijų.

64      Taigi tai, kad valstybės narės kompetentingos institucijos neuždraudė protesto akcijos, dėl kurios buvo visiškai ir nepertraukiamai beveik 30 valandų uždarytas toks pagrindinis tranzitinis kelias, koks yra Brenerio greitkelis, gali riboti prekybą Bendrijos viduje ir todėl turi būti laikoma kiekybiniam apribojimui lygiavertį poveikį turinčia priemone, iš esmės nesuderinama su Bendrijos teisėje nustatytomis ir iš Sutarties 30 ir 34 straipsnių, nagrinėjamų kartu su 5 straipsniu, kylančiomis pareigomis, nebent toks neuždraudimas galėtų būti objektyviai pateisinamas.

 Dėl apribojimo galimo pateisinimo

65      Pateikdamas ketvirtąjį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar 1998 m. birželio 12 ir 13 d. vykusios protesto akcijos tikslas – protestuotojų siekis atkreipti dėmesį į aplinkai ir visuomenės sveikatai kylantį pavojų dėl nuolat augančio sunkiasvorių transporto priemonių eismo Brenerio greitkeliu ir įtikinti kompetentingas institucijas imtis papildomų priemonių mažinti tokį eismą ir dėl jo kylančią taršą labai pažeidžiamame Alpių regione – yra toks, kad atleistų nuo Bendrijos teisėje nustatytų ir su laisvu prekių judėjimu susijusių pareigų.

66      Ir nors aplinkos ir visuomenės sveikatos apsauga, ypač šiame regione, tam tikromis sąlygomis gali būti laikoma teisėtu bendrojo intereso tikslu, galinčiu pateisinti Sutartimi garantuotų pagrindinių laisvių, apimančių ir laisvą prekių judėjimą, apribojimą, turėtų būti paminėta, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 54 punkte, kad specifiniai protesto akcijos tikslai patys savaime nėra svarbūs Schmidberger pareikštu ieškiniu iškeltos bylos aplinkybėmis, kur siekiama, kad būtų pripažinta valstybės narės atsakomybė dėl tariamo Bendrijos teisės pažeidimo, t. y. dėl to, kad nacionalinės institucijos neužkirto kelio sudaryti eismo kliūtis Brenerio greitkelyje.

67      Iš tiesų nustatant sąlygas, kurioms esant galėtų kilti valstybės narės atsakomybė, ypač atsakant į klausimą, ar ji pažeidė Bendrijos teisę, turi būti atsižvelgiama tik į tokiai valstybei narei priskirtinus veiksmus ar neveikimą.

68      Taigi ir šioje byloje turėtų būti atsižvelgiama tik į tikslą, kurio siekė nacionalinės institucijos, netiesiogiai leisdamos svarstomą protesto akciją ar jos nedrausdamos.

69      Iš pagrindinės bylos medžiagos matyti, kad Austrijos institucijos rėmėsi motyvais, susijusiais su pagarba EŽTK ir Austrijos konstitucijoje nustatyta bei garantuota pagrindine protestuotojų saviraiškos ir susirinkimų laisve.

70      Nacionalinis teismas nutartyje dėl prašymo priimti prejuducinį sprendimą taip pat klausia, ar Sutartimi garantuotas laisvas prekių judėjimas yra svarbesnis už šias pagrindines teises.

71      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagrindinės teisės yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis, todėl pastarasis vadovaujasi valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautiniais dokumentais žmogaus teisių apsaugos srityje, kuriuos priimant dalyvavo valstybės narės arba prie kurių jos prisijungė. Šiuo požiūriu EŽTK yra ypač svarbi (be kita ko, žr. 1991 m. birželio 18 d. Sprendimo ERT, C‑260/89, Rink. p. I‑2925, 41 punktą; 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Connolly prieš Komisiją, C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611, 37 punktą ir 2002 m. spalio 22 d. Sprendimo Roquette Frères, C‑94/00, Rink. p. I‑9011, 25 punktą).

72      Šie teismo praktikoje nustatyti principai buvo papildomai įtvirtinti Suvestinio Europos Akto preambulėje, o vėliau – Europos Sąjungos sutarties F straipsnio 2 dalyje (minėto sprendimo Bosman 79 punktas). Pagal šią nuostatą „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendrų Bendrijos teisės principų.“

73      Todėl priemonės, kurios nesuderinamos su taip pripažįstamų žmogaus teisių laikymusi, Bendrijoje nėra priimtinos (ypač žr. minėto sprendimo ERT 41 punktą ir 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimo C‑299/95 Kremzow, Rink. p. I‑2629, 14 punktą).

74      Šitaip, kadangi reikalaujama, kad tiek Bendrija, tiek jos valstybės narės gerbtų pagrindines teises, šių teisių apsauga yra teisėtas interesas, kuris iš esmės pateisina Bendrijos teisės nustatytų pareigų apribojimą, net jei jos kyla dėl Sutartimi garantuotos tokios pagrindinės laisvės, kaip antai laisvas prekių judėjimas.

75      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokiu atveju, koks yra pagrindinėje byloje, kai nacionalinė situacija patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį ir Teisingumo Teismui dėl jos pateikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas turi suteikti nacionaliniams teismams visus aiškinimo, reikalingo nustatyti, ar tokia situacija atitinka pagrindines teises, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas ir kurios konkrečiai kyla iš EŽTK, kriterijus (šiuo klausimu žr. 1987 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Demirel, 12/86, Rink. p. 3719, 28 punktą).

76      Svarstomoje byloje nacionalinės institucijos, nuspręsdamos leisti apriboti vieną pagrindinių Sutarties saugomų laisvių, rėmėsi poreikiu gerbti ir EŽTK, ir atitinkamos valstybės narės konstitucijos garantuojamas pagrindines teises.

77      Todėl byloje kyla klausimas, kaip suderinti Bendrijoje pagrindinius teisių apsaugos ir su Sutartimi saugoma pagrindine laisve susijusius reikalavimus, konkrečiau kalbant, kaip suderinti saviraiškos bei susirinkimų laisvės, kurią garantuoja EŽTK 10 ir 11 straipsniai, ir laisvo prekių judėjimo apimtį, kai pirmąja remiamasi pateisinant pastarosios apribojimus.

78      Pirma, nors laisvas prekių judėjimas yra vienas pagrindinių principų Sutarties sistemoje, tam tikromis aplinkybėmis jis gali būti ribojamas dėl Sutarties 36 straipsnyje išdėstytų priežasčių ar dėl privalomųjų bendrojo intereso pagrindų, atsižvelgiant į nusistovėjusią Teismo praktiką, pradedant 1979 m. vasario 20 d. Sprendimu Rewe-Zentral, vadinamuoju „Casis de Dijon“, (120/78, Rink. p. 649).

79      Antra, nepaisant to, kad pagrindinėje byloje svarstomos pagrindinės teisės tiesiogiai pripažįstamos EŽTK ir yra esminiai demokratinės visuomenės pagrindai, vis dėlto iš Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad saviraiškos bei susirinkimų laisvei taip pat gali būti taikomi tam tikri bendrojo intereso tikslais pateisinami apribojimai, jeigu numatyti įstatyme, pagal šias nuostatas pagrįsti vienu ar keliais teisėtais tikslais ir būtini demokratinėje visuomenėje, kitaip tariant, pateisinami viršesniu visuomeniniu poreikiu, ir visų pirma proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (šiuo klausimu žr. 1997 m. birželio 26 d. Sprendimo Familiapress, C‑368/95, Rink. p. I‑3689, 26 punktą; 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Carpenter, C‑60/00, Rink. p. I‑6279, 42 punktą ir 1998 m. rugsėjo 23 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimą Steel ir kt. prieš Jungtinę Karalystę, Reports of Judgements and Decisions 1998-VII, § 101).

80      Taigi, skirtingai nei kitos EŽTK saugomos pagrindinės teisės, pavyzdžiui, teisė į gyvybę ar draudimas kankinti, elgtis nežmoniškai ar žeminant orumą arba taip bausti, kurios neleidžia jokių išimčių, šia Konvencija garantuojama saviraiškos bei susirinkimų laisvė nėra absoliuti ir turi būti vertinama atsižvelgiant į jos socialinį tikslą. Todėl naudojimasis šiomis teisėmis gali būti ribojamas su sąlyga, kad tokie apribojimai iš tikrųjų atitinka bendrojo intereso reikalavimus ir, atsižvelgiant į tokių apribojimų tikslus, nėra neproporcingas ir nepriimtinas kišimasis, pažeidžiantis pačią garantuojamų teisių esmę (šiuo klausimu žr. 1991 m. balandžio 8 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑62/90, Rink. p. I‑2575, 23 punktą ir 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo X prieš Komisiją, C‑404/92 P, Rink. p. I‑4737, 18 punktą).

81      Tokiomis aplinkybėmis norint nustatyti, ar buvo pasiekta tinkama susijusių interesų pusiausvyra, jų svarumas turi būti įvertintas atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes.

82      Šiuo atžvilgiu kompetentingos institucijos naudojasi didele vertinimo diskrecija. Nepaisant to, būtina nustatyti, ar Bendrijos vidaus prekybos apribojimai yra proporcingi siekiamam teisėtam tikslui, o svarstomos bylos atveju – pagrindinių teisių apsaugai.

83      Pirmiausia dėl pagrindinės bylos reikėtų pažymėti, kad jai būdingos aplinkybės akivaizdžiai skiriasi nuo buvusiųjų byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Komisija prieš Prancūziją ir kurią kaip tinkamą precedentą nurodė Schmidberger paremdamas savo ieškinį prieš Austriją.

84      Iš tiesų dėl faktinių aplinkybių, Teisingumo Teismo nurodytų minėto sprendimo Komisija prieš Prancūziją 38–53 punktuose, reikėtų pažymėti, kad, pirma, pagrindinėje byloje minima protesto akcija įvyko pagal nacionalinės teisės reikalavimus pateikus prašymą išduoti leidimą ir kompetentingoms institucijoms nusprendus jos nedrausti.

85      Antra, dėl protestuotojų Brenerio greitkelyje kelių eismas buvo sutrikdytas vieninteliu maršrutu, vieninteliu atveju ir beveik 30 valandų laikotarpiu. Be to, dėl šios protesto akcijos laisvo prekių judėjimo kliūtys buvo ribotos apimties, atsižvelgiant tiek į geografinį mastą, tiek į sukeltų trikdymų rimtumą, buvusių byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Komisija prieš Prancūziją.

86      Trečia, neginčijama, jog šia protesto akcija viešai skelbdami, jų manymu, visuomenei svarbią nuomonę piliečiai įgyvendino savo pagrindines teises; taip pat neginčijama, kad šios akcijos tikslas nebuvo riboti konkrečios rūšies ar iš konkrečios vietos kilusių prekių prekybos. Atvirkščiai, minėtame sprendime Komisija prieš Prancūziją protestuotojai akivaizdžiai siekė užkirsti kelią konkrečių gaminių, kilusių iš kitų nei Prancūzijos Respublika valstybių narių, judėjimui, ne tik trukdydami pervežti tokias prekes, bet taip pat naikindami tranzitu per Prancūziją ar į ją vežamas prekes; ir net tada, kai jos jau buvo išstatytos parduoti šios valstybės narės parduotuvėse.

87      Ketvirta, svarstomoje byloje kompetentingos institucijos ėmėsi įvairių administracinių ir palaikančiųjų priemonių siekdamos kiek įmanoma apriboti kelių eismo trikdymą. Taigi visų pirma šios institucijos, taip pat policijos pajėgos, protesto akcijos organizatoriai ir įvairios automobilininkų asociacijos bendradarbiavo užtikrinant, kad ši akcija vyktų sklandžiai. Tiek Austrijoje, tiek kaimyninėse šalyse žiniasklaida ir automobilininkų klubai ėmėsi intensyviai informuoti visuomenę gerokai iki numatyto jos surengimo laiko ir buvo nustatyti įvairūs alternatyvūs maršrutai; tai reiškia, kad atitinkami ūkio subjektai buvo tinkamai informuoti apie planuojamos protesto akcijos metu ir vietoje taikytinus eismo ribojimus ir galėjo laiku imtis visų būtinų priemonių jiems išvengti. Taip pat buvo imtasi tvarkos palaikymo priemonių protesto akcijos vietoje.

88      Be to, neginčijama, kad šis konkretus atskiras įvykis nesukėlė bendros nesaugumo atmosferos, galinčios turėti bendrą atgrasantį poveikį Bendrijos vidaus prekybos srautams, kitaip nei rimti ir pasikartojantys viešosios tvarkos trikdymai, buvę byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Komisija prieš Prancūziją.

89      Pagaliau dėl kitų galimybių, kurias Schmidberger įžvelgė svarstomos protesto akcijos atžvilgiu, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į didelę valstybių narių diskreciją, kompetentingos nacionalinės institucijos turėjo teisę tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, laikytis nuomonės, kad visiškas protesto akcijos draudimas reikštų nepriimtiną kišimąsi į pagrindines protestuotojų teises susiburti ir taikiai viešai reikšti savo nuomonę.

90      Griežtesnių sąlygų nustatymas svarstomai protesto akcijai tiek dėl jos vietos – pavyzdžiui, nurodant ją rengti Brenerio greitkelio šalikelėje, – tiek dėl trukmės – apribojant ją iki kelių valandų – galėtų būti vertinamas kaip pernelyg didelis apribojimas, panaikinantis esminę tokios akcijos reikšmę. Nors kompetentingos nacionalinės institucijos privalo stengtis, kad valstybiniame greitkelyje surengtos protesto akcijos poveikis laisvam judėjimui būtų kuo labiau apribotas, jos turi įvertinti šio intereso ir protestuotojų, kurie siekia atkreipti visuomenės dėmesį į jų veiksmų tikslus, interesus.

91      Nors tokie veiksmai paprastai sukelia nepatogumų juose nedalyvaujantiems asmenims, ypač tai pasakytina apie laisvą judėjimą, nepatogumai iš esmės gali būti toleruojami su sąlyga, kad siekiamas tikslas – iš esmės viešas nuomonės pareiškimas teisėtu būdu.

92      Šiuo klausimu Austrijos Respublika tvirtina, ir tokia pozicija nėra ginčijama, kad bet kuriuo atveju visi alternatyvūs sprendimai, kuriems buvo įmanoma pritarti, galėjo turėti rizikingą atoveiksmį, kurį būtų buvę sunku kontroliuoti ir kuris galėtų sukelti daug rimtesnių Bendrijos vidaus prekybos ir viešosios tvarkos trikdymų, kaip antai „nevaldomos“ demonstracijos, protestuotojų ir jų oponentų susirėmimai ar protestuotojų, manančių, kad nebuvo leista pasinaudoti jų pagrindinėmis teisėmis, smurto veiksmai.

93      Todėl nacionalinės institucijos pagrįstai turėjo teisę – įvertinant didelę diskreciją, kuri turi būti joms pripažinta tokiais klausimais, – laikytis nuomonės, kad teisėtas šios protesto akcijos tikslas svarstomos bylos atveju nebūtų pasiektas mažiau Bendrijos vidaus prekybą ribojančiomis priemonėmis.

94      Atsižvelgiant į šiuos svarstymus, į pirmąjį ir ketvirtąjį klausimus reikėtų atsakyti, jog tai, kad kompetentingos valstybės narės institucijos neuždraudė protesto akcijos tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, nėra nesuderinama su Sutarties 30 ir 34 straipsniais, nagrinėjamais kartu su 5 straipsniu.

 Dėl valstybės narės atsakomybės sąlygų

95      Iš atsakymų, pateiktų į pirmąjį ir ketvirtąjį klausimus, išplaukia, kad atsižvelgiant į visas tokios bylos, kokią svarsto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, aplinkybes, kompetentingos nacionalinės institucijos negali būti laikomos padariusios Bendrijos teisės pažeidimą, dėl kurio kiltų atitinkamos valstybės narės atsakomybė.

96      Esant tokioms aplinkybėms, spręsti dėl kitų pateiktų klausimų apie tam tikras sąlygas, būtinas, kad kiltų valstybės narės atsakomybė dėl privatiems asmenims padarytos žalos valstybei narei pažeidus Bendrijos teisę, nėra reikalo.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

97      Austrijos, Graikijos, Italijos, Nyderlandų ir Suomijos vyriausybių bei Komisijos, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į 2000 m. vasario 1 d. Nutartimi Oberlandesgericht Innsbruck pateiktus klausimus, nusprendžia:

Tai, kad kompetentingos valstybės narės institucijos neuždraudė protesto akcijos tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, nėra nesuderinama su EB sutarties 30 ir 34 straipsniais (po pakeitimų – EB  28 ir 29 straipsniai), nagrinėjamais kartu su EB sutarties 5 straipsniu (dabar – EB 10 straipsnis).

Paskelbta 2003 m. birželio 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: vokiečių