C_2018247LT.01000101.xml

13.7.2018

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 247/1

Europos regionų komiteto nuomonė. Europos migracijos darbotvarkės įgyvendinimas

(2018/C 247/01)

Pranešėjas

Dimitrios Kalogeropoulos (EL/EPP), politiškai atskaitingas Palaio Faliro savivaldybės tarybai

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Europos migracijos darbotvarkės įgyvendinimas“

COM(2017) 558 final

POLITINĖS REKOMENDACIJOS

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS

Preliminarios pastabos

pabrėžia, kad migrantų judėjimai dėl įvairių priežasčių yra neatsiejama žmonijos ir ypač Europos istorijos dalis; atkreipia dėmesį į tai, kad Europos miestai ir regionai šiuo metu patiria spaudimą dėl didelio migrantų skaičiaus, kurio priežastis yra nestabilumas šalyse už ES ribų. Europos žemynas, ypač jo pietiniai regionai ir rytinis pakraštys, o pastaraisiais metais ir vakarinė Viduržemio jūros dalis bei Ispanijos pakrantė, taip pat pietų Ispanijos Atlanto vandenyno pakrantė, ilgą laiką buvo emigracijos šaltinis, tačiau pastaraisiais metais tai tapo pagrindine migrantų ir pabėgėlių srautų iš ES nepriklausančių šalių atvykimo vieta;

pastaraisiais metais labai išaugo į Europos Sąjungą (ES) patekti norinčių migrantų ir pabėgėlių, dažniausiai iš Afrikos ir Azijos šalių, taip pat ir iš Artimųjų Rytų, skaičius. Laikotarpiu nuo 2015 m. Europa priėmė didžiausią migrantų ir pabėgėlių skaičių nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, besitęsianti krizė Sirijoje, gausėjantys neramumų centrai įvairiuose Afrikos ir Azijos regionuose ir daugelio šių žemynų gyventojų mėginimas ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų Europoje, dar labiau užaštrino šią tendenciją. Pagrindinės atvykimo šalys Europoje yra tos, kurios ribojasi su Viduržemio jūra, visų pirma Graikija ir Italija;

siekdama kaip įmanoma veiksmingiau atremti šį precedento neturintį iššūkį, 2015 m. gegužės mėn. Europos Sąjunga paskelbė Europos migracijos darbotvarkę (1). Svarbiausias nustatytas prioritetas, atsižvelgiant į humanitarines tragedijas Viduržemio jūroje, buvo gelbėti gyvybes jūroje ir šiuo tikslu parengti Europos lygmens priemones šiose srityse: 1) pagerinti paieškos ir gelbėjimo operacijas, 2) kovoti su nusikalstamais neteisėto gabenimo ir prekybos tinklais, 3) perkelti pabėgėlius ES viduje, 4) grąžinti perkeltus asmenis į kilmės šalis, 5) bendradarbiauti su trečiosiomis šalimis siekiant spręsti migrantų srautų klausimą jų ištakose ir 6) teikti pagalbą valstybėms narėms, į kurias pirmiausiai atvyksta migrantai ir pabėgėliai. Europos migracijos darbotvarkėje taip pat nustatyti keturi visapusiškos ES migracijos politikos ramsčiai: 1) sumažinti paskatas neteisėtai migracijai, 2) gelbėti gyvybes ir geriau apsaugoti išorės sienas, 3) sudaryti pagrindą nuosekliam bendros Europos prieglobsčio sistemos įgyvendinimui ir 4) parengti naują teisėtos migracijos politiką;

pažymi, jog istorinė patirtis rodo, kad, jei nebus sukurti teisėti migracijos kanalai, migrantai bus priversti ieškoti vis pavojingesnių maršrutų į kelionės tikslo šalis. Tai verčia žmones kreiptis į neteisėto žmonių gabenimo tinklus, rizikuojant savo gyvybe ir asmeniniu saugumu. O moterų atveju tai labai padidina jų pažeidžiamumą;

Konkrečios pastabos

Europos regionų komitetas (RK) visų pirma pažymi, kad, nors Europos migracijos darbotvarkė iš esmės priklauso nacionalinių Vyriausybių kompetencijai, svarbų vaidmenį šioje srityje atlieka vietos ir regionų valdžios institucijos;

nurodo, kad regionų ir vietos valdžios institucijoms tenka svarbus vaidmuo priimant pabėgėlius ir migrantus, kurių skaičius padidėjo. Taip yra todėl, kad būtent vietos ir regionų valdžios institucijos priima pabėgėlius ir migrantus, kuriais jos turi rūpintis, apgyvendinti ir sudaryti žmogaus orumą užtikrinančias sąlygas ir dažnai neribotą laiką, ir kuriems daugeliu atvejų jos turi padėti integruotis. Tai visų pirma turi poveikio prie ES sienų esantiems regionams (pvz., Graikijai priklausančios Egėjo jūros salos netoli Turkijos pakrantės ir kai kurie Italijos salų regionai, Andalūzijos pakrantės, visų pirma atvykimas į Kadiso, Granados ir Almerijos provincijas, Seutos ir Meliljos teritorijas ir Kanarų salas), kurie yra pirmoji migrantų pasiekta ES teritorija;

atsižvelgdamas į šiuos faktus nurodo, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi dalyvauti visuose Europos migracijos darbotvarkės sudarymo ir įgyvendinimo etapuose, įskaitant prioritetų nustatymą, rezultatų vertinimą ir šios srities Vyriausybių politikos padarinių vietos ir regionų valdžios institucijoms stebėseną; šiame procese turėtų skaidriai dalyvauti visi valdžios lygmenys, pradedant savivaldybėmis ir vietos valdžios institucijomis;

palankiai vertina ES pastangas remti tvarių politinių ir administracinių struktūrų, susijusių su migracija ir prieglobsčiu, kūrimą ir mano, kad šios pastangos turėtų apimti paramą regionų ir vietos institucijų steigimui arba stiprinimui teikiant veiksmingą finansavimą, techninę pagalbą ir rengiant mokymus vietos ir regionų valdžios institucijoms, kad būtų optimaliai išnaudota humanitarinė pagalba ir esami bei būsimi finansiniai ištekliai, ypač pirmoje atvykimo šalyje; šiuo požiūriu svarbu, kad didžiausią migracijos srautų poveikį patiriantys arba didelę migrantų dalį priimantys regionai turėtų tiesioginę prieigą prie Europos Sąjungos integracijos fondų;

nurodo, kad RK atstovaujamos subnacionalinės valdžios institucijos deda labai daug pastangų ir investuoja nemažai išteklių į humanitarinių problemų dėl pabėgėlių ir migrantų srautų sprendimą vietoje. Šiomis aplinkybėmis RK jau įrodė esąs vertingas kitų atitinkamų institucijų (įskaitant Europos Komisiją) partneris įgyvendinant Europos migracijos darbotvarkę;

Prioritetai

10.

mano, jog akivaizdu, kad, pirma, dėl šio klausimo sudėtingumo reikalingas glaudus ES valstybių narių bendradarbiavimas ir, antra, visi ES ir jos valstybių narių veiksmai visada privalo būti pagrįsti visaapimančiais tarptautinių teisės normų atitikties ir žmogaus teisių apsaugos principais;

11.

mano, kad ES būtinai turi ir toliau dėti pastangas siekiant sukurti ir stiprinti bendrą Europos migracijos ir prieglobsčio sistemą ir jos prevencinius veiksmus, kad būtų galima padėti spręsti neteisėtos migracijos problemą, skatinti stabilumą ir užtikrinti pagrindines teises kaimyninėse šalyse. ES turi gebėti padėti toms savo valstybėms narėms, kurioms tenka didesnė našta migrantų ir pabėgėlių srautų požiūriu, ir grįsti savo politiką pagrindiniu solidarumo principu; Viduržemio jūros baseinui reikalingas didelis pastiprinimas, taip pat pusiasaliui nepriklausančioms Ispanijos teritorijoms, pavyzdžiui, Seutai ir Meliljai;

12.

pabrėžia, kad reikia stiprinti prevencinius veiksmus, susijusius su neteisėta migracija, kad pagalbą būtų galima skirti tiems asmenims, kuriems iš tikrųjų reikalinga apsauga; taip pat reiškia gilų susirūpinimą dėl to, kad kai kuriose Afrikos šalyse plėtojama prekyba vergais, kurią lemia neteisėto žmonių gabenimo maršrutai ir veikla, visų pirma orientuota į prekybą moterimis ir mergaitėmis, kurios tampa seksualinio išnaudojimo aukomis;

13.

mano, kad Europos Sąjunga, kaip didžiausia tarptautinė paramos teikėja, turi dėti daugiau pastangų, kad migracijos politika ir tarptautinis vystomasis bendradarbiavimas taptų koordinuota viešąja politika. RK taip pat mano, kad kai kurios tarptautinės organizacijos (EBPO Paramos vystymuisi komitetas) taiko pavojingą praktiką leisdamos, kad išlaidos, kurias patiria pabėgėlius priimančios išsivysčiusios šalys, būtų laikomos oficialia parama vystymuisi;

14.

pabrėžia, kad itin svarbus yra tarptautinis vystomasis bendradarbiavimas kaip viešoji politika, kuria siekiama skatinti gyvenimo sąlygų trečiosiose šalyse gerinimą, stengiamasi panaikinti nelygybę ir, vykdant humanitarinę veiklą, daryti įtaką toms situacijoms, kurios skatina priverstinę migraciją;

15.

atsižvelgdamas į esamas sąlygas, nurodo šešias veiklos sritis: 1) nedelsiant imtis priemonių ir teikti pagalbą valstybėms narėms, kuriose susidarė ypatinga padėtis dėl išaugusių pabėgėlių ir migrantų srautų, 2) sumažinti paskatas tolesnei neteisėtai migracijai, 3) valdyti ES išorės sienas, 4) teikti politinį prieglobstį, 5) valdyti teisėtą migraciją ir migrantų integraciją į visuomenę ir 6) bendradarbiauti su kilmės šalimis;

Atsakas susidarius ypatingai padėčiai

16.

palankiai vertina veiksmus, kurių iki šiol ėmėsi ES reaguodama į kritinę padėtį, susidariusią dėl pastaraisiais metais išaugusių migrantų ir pabėgėlių srautų; šios priemonės apima:

—	bendras operacijas „Triton“ ir „Poseidon“ atitinkamai centrinėje ir rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje,

—	specialią finansinę paramą su didžiausiais sunkumais susiduriančioms valstybėms narėms, kurios turi stiprinti regionų šiems gyventojams teikiamas standartizuotas paslaugas: sveikatos, socialines ir teisines,

—	priėmimo ir tapatybės nustatymo centrų steigimą ir naudojimą (migrantų antplūdžio valdymo centrus) Graikijoje ir Italijoje; reikėtų įtraukti ir atvykimo punktus Andalūzijoje,

—

ES ir Turkijos susitarimą, kuris drastiškai sumažino nekontroliuojamus migrantų srautus iš Turkijos į Graikiją (nors ir neturi būti laikomas migracijos problemų sprendimo modeliu), tačiau sukėlė tam tikrą susirūpinimą dėl jo derėjimo su tarptautinėmis žmogaus teisių normomis ir jo „tvarumo“ suteikiant visapusišką ES politinį atsaką į krizę,

—	paramą Libijos pakrančių apsaugai, kuri padėjo sumažinti migrantų srautus į Italiją vykdant EUNAVFOR MED operaciją „Sophia“,

—	didesnį finansavimą Europos prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondui, kuris suteikė galimybę teikti didesnę pagalbą valstybėms narėms; šios lėšos turi pasiekti regionus;

17.

pripažįsta, jog ES turi imtis dar radikalesnių priemonių siekiant:

—

sustiprinti pagalbą pirmosioms su migrantų antplūdžiu susiduriančioms valstybėms narėms, ypač daug dėmesio skiriant vietos ir regionų valdžios institucijoms regionuose (pvz., Graikijos Egėjo jūros salose ir Italijoje, taip pat Ispanijos pietinėje pakrantėje ir salose), į kuriuos dėl jų geografinės padėties atvyksta didžioji dalis pabėgėlių ir migrantų,

—	sumažinti spaudimą regionams, priimantiems daugumą pabėgėlių ir migrantų atsižvelgiant į įvairius veiksnius, pavyzdžiui, ypatingą salų padėtį,

—	užtikrinti griežtą ES ir Turkijos susitarimo įgyvendinimą, visapusiškai laikantis humanitarinės ir tarptautinės teisės normų, įskaitant nuostatas dėl asmenų grąžinimo į Turkiją, kartu užtikrinant galimybę pradėti tinkamas prieglobsčio prašymo procedūras tiems, kurie turi į tai teisę,

—	teikti būtiną pagalbą labiausiai dėl perkėlimų kenčiančioms asmenų grupėms, ypač nelydimiems nepilnamečiams;

18.

atkreipia dėmesį į teigiamą kai kurių nevyriausybinių organizacijų (NVO) atliekamą vaidmenį sprendžiant opias būsto, maisto, sveikatos priežiūros pabėgėliams ir migrantams problemas ir kt., ypač regionuose, priimančiuose didžiausią pabėgėlių ir migrantų antplūdį, tačiau pažymi, kad reikia geriau koordinuoti NVO veiklą glaudžiai bendradarbiaujant su vietos ir regionų valdžios institucijomis, kad NVO indėlis būtų labiau suderintas ir veiksmingas bei atitiktų vietos poreikius ir padėtį, nes jos kartu turi laikytis būtinų skaidrumo ir socialinės atskaitomybės reikalavimų; mano, kad Europos savanorių tarnyba, bendradarbiaudama su NVO ar viešojo administravimo įstaigomis, galėtų atlikti pagrindinį vaidmenį priimant pabėgėlius ir migrantus;

19.

pabrėžia ES ir valstybių narių trečiosioms šalims, kurių nepaprastoji padėtis yra glaudžiai susijusi su migracijos srautų didėjimu, teikiamos tarptautinės humanitarinės pagalbos svarbą;

Atgrasymas nuo neteisėtos migracijos

20.

mano, kad būtina toliau dėti ES pastangas bendradarbiaujant su trečiosiomis šalimis, kad būtų kovojama su neteisėta migracija, ypač kilmės ir tranzito šalyse;

21.

pabrėžia, kad reikia sukurti tvirtą teisinį pagrindą EUNAVFOR MED operacijai „Sophia“, siekiant padidinti jos veiksmingumą ir gerinti jos gebėjimą sužlugdyti prekiautojų žmonėmis ir neteisėtai žmones gabenančių asmenų verslo modelį; pavyzdžiui, ragina ES institucijas bendradarbiauti su Libijos pakrančių apsauga patruliuojant Libijos pakrantes ir neleisti išplaukti valtelėmis ir laiveliais, bandančiais neteisėtai pasiekti ES; pažymi, kad patruliavimo veikla, įskaitant paramą paieškos ir gelbėjimo veiklai, palaipsniui persikėlė iš vandenų prie Italijos teritorijos į vandenis arčiau Libijos; pripažįsta, kad viena iš tiesioginių to pasekmių buvo tai, kad neteisėtai žmones gabenantys asmenys pakeitė savo verslo modelį: neteisėtus migrantus ir pabėgėlius jie pradėjo gabenti pigiomis ir visiškai jūros sąlygoms nepritaikytomis valtelėmis, kurios neturi jokių galimybių pasiekti Italijos krantų, tikėdamiesi, kad šie žmonės bus perkelti į kitą laivą netoli Libijos teritorinių vandenų arba juose;

22.

palankiai vertina labai gerų rezultatų davusį žingsnį įsteigti Europos kovos su neteisėtu migrantų gabenimu centrą;

23.

ragina Europos Komisiją imtis daugiau iniciatyvų siekiant sukurti nuoseklų veiksmų planą, kuriame dalyvautų visos ES valstybės narės, atitinkamos ES institucijos, taip pat kiti su šiuo klausimu susiję subjektai, kad būtų veiksmingiau kovojama su neteisėto žmonių gabenimo tinklais;

24.

mano, kad būtina pagerinti Europos neturinčių teisės pasilikti asmenų grąžinimo sistemos veiksmingumą, kad būtų galima padidinti grąžinimų skaičių laikantis Europos ir tarptautinių taisyklių;

Sienų valdymas

25.

palankiai vertina Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros įsteigimą kaip labai svarbų ir ryžtingą žingsnį siekiant veiksmingiau apsaugoti ES išorės sienas. Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros darbas sudaro sąlygas pagerinti ES valstybių narių veiklos koordinavimą ir užtikrinti nedelsiamą ir veiksmingą atsaką į situacijas, kai reikia skubiai imtis veiksmų prie išorės sienų;

26.

pripažįsta, kad Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros veiklos sritis galėtų būti dar labiau išplėsta. Ji galėtų padėti: 1) teikti techninę ir operatyvinę pagalbą siekiant remti nelaimėje jūroje atsidūrusių žmonių paieškų ir gelbėjimo operacijas vykdant sienų kontrolės operacijas, 2) organizuoti, koordinuoti ir vykdyti grąžinimo operacijas ir intervencijas, 3) skatinti valstybių narių ir trečiųjų šalių operatyvinį bendradarbiavimą ES išorės sienų valdymo srityje; pabrėžia, jog būtina kuo skubiau sumažinti perplaukimų jūrą skaičių ir neleisti neteisėtai išplaukti valtelėmis ir laiveliais turint tikslą pasiekti ES;

27.

ragina Europos Komisiją parengti gaires, kaip steigti ir naudoti priėmimo ir tapatybės nustatymo centrus (antplūdžio valdymo centrus) prie visų ES valstybių narių išorės sienų, kurios, be kitų dalykų, užtikrintų visapusišką ES ir tarptautinių pagrindinių teisių laikymąsi ir nustatytų konkrečią šių centrų administravimo sistemą. Tai reiškia, kad reikės remtis įgyta patirtimi (įskaitant atitinkamų vietos ir regionų valdžios institucijų patirtį), susijusia su priėmimo ir tapatybės nustatymo centrų steigimu ir administravimu Graikijoje ir Italijoje; tai be kita ko, pabrėžia būtinumą išnagrinėti galimybę sudaryti specialias sąlygas pabėgėliams ir migrantams;

Bendra prieglobsčio politika

28.

mano, jog bendrą Europos prieglobsčio sistemą būtina pritaikyti prie dabartinių svarbiausių poreikių, ir šiomis aplinkybėmis mano, kad būtinas Dublino sistemos, nustatančios kriterijus ir mechanizmus, pagal kuriuos nustatoma, kuri ES valstybė narė yra atsakinga už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą, padėties įvertinimas; atsižvelgdamas į tai, ragina valstybes nares siekti pažangos įgyvendinant siūlomą atitinkamų ES teisės aktų reformą, kuri, nepaisant tikėtino jos nepakankamumo, yra orientuota teisinga linkme;

29.

nurodo, kad pagal šią sistemą numatytas nevienodas pabėgėlių ir migrantų paskirstymas tarp valstybių narių ir didesnis spaudimas tenka valstybėms narėms (ypač Graikijai ir Italijai), kurios dėl savo geografinės padėties sulaukia didžiosios daugumos atvykstančių asmenų. Dabartinė padėtis prisideda prie socialinės įtampos ir nepasitenkinimo šalyse, kurioms tenka susidoroti su neproporcingai dideliu atvykstančių pabėgėlių ir neteisėtų migrantų skaičiumi, visų pirma vietos lygmeniu, ir dėl jos kyla vėlesnė antrinė migracija ES viduje. Jei problemą norima spręsti veiksmingiau, labai svarbu, dalyvaujant didžiausią poveikį jaučiančioms vietos ir regionų valdžios institucijoms, atsižvelgti į ilgalaikę galimybę perduoti atsakomybę už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą iš nacionalinio į ES lygmenį, Todėl RK ragina ES valstybes nares paspartinti prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūras, nedarant neigiamo poveikio teisiniam tikrumui;

30.

mano, kad planas pabėgėlius proporcingai paskirstyti visoms ES valstybėms narėms yra konstruktyvus, tačiau pripažįsta, kad nors šioje srityje padaryta pažanga, sistema dar neveikia 100 % veiksmingai;

31.

mano, kad valstybių narių solidarumo principo taikymas yra būtina sąlyga norint veiksmingai valdyti didelį prieglobsčio prašytojų skaičių;

32.

pabrėžia, kad ypatinga svarba turi būti teikiama moterų (visų pirma motinų ir nėščiųjų) ir vaikų (visų pirma nelydymų vaikų), kurie yra labiausiai pažeidžiama pabėgėlių grupė, apsaugai; valstybėse narėse, kuriose regionams tenka administracinė atsakomybė už nelydimų nepilnamečių priežiūrą, šie regionai turėtų gauti finansinės paramos, kad galėtų pasirūpinti šiais nepilnamečiais imigrantais;

Teisėta migracija ir integracija

33.

pabrėžia, kad teisėtiems migrantams ar žmonėms, turintiems teisę į tarptautinę apsaugą pagal tarptautinę teisę reikia sukurti saugius maršrutus į ES, pavyzdžiui, numatyti humanitarines vizas, spartesnį šeimų susijungimą ar privataus rėmimo programas. Siekiant šio tikslo labai svarbu nustatyti ir išplėsti esamas bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis formas, ar tai būtų perkeltųjų asmenų kilmės šalys, ar šalys, per kurias jie keliauja norėdami patekti į ES. Antplūdžio valdymo centrai trečiųjų šalių teritorijoje yra svarbus žingsnis siekiant šio tikslo, todėl ES turėtų imtis visų būtinų priemonių, kad būtų pasiekti atitinkami susitarimai su tokiomis šalimis, užtikrinant visapusišką ES teisės nuostatų ir tarptautinių žmogaus teisių normų laikymąsi. Taip pat reikės parengti nuoseklias gaires ir taisykles, skirtas užtikrinti, kad būtų įdiegti visi pagrindiniai elementai, reikalingi sklandžiam antplūdžio valdymo centrų veikimui;

34.

mano, kad pirmenybę reikėtų teikti kuo skubesnei ir kuo visapusiškesnei trečiųjų šalių piliečių (teisėtų migrantų ir pabėgėlių) integracijai į ES valstybių narių visuomenę. Integracija turėtų būti vykdoma įvairiais lygmenimis ir turėtų būti visaapimanti. Tačiau būtina atsižvelgti ir į konkrečias priimančiųjų šalių vietos aplinkybes ir trečiųjų šalių piliečių ypatumus ir įvairovę (tautinę, kalbų, religijų ir kt.). Todėl šį požiūrį kiekvienu atveju reikėtų pritaikyti prie konkrečių aplinkybių;

35.

pažymi, kad integracijos politikos sėkmė visada priklausys nuo demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, lyčių lygybės, tolerancijos, išraiškos laisvės ir teisinės valstybės principų, kurie yra Europos vertybių pagrindas;

36.

mano, kad labai svarbus pilietinės visuomenės ir privačiojo sektoriaus dalyvavimas vietos ir regionų lygmeniu imantis bet kokių veiksmų, kuriais siekiama integruoti migrantus, nepamirštant, kad deramas darbas yra būtina sąlyga bet kokio integracijos projekto sėkmei užtikrinti. Todėl atkreipia Komisijos dėmesį į tarptautinio lygmens gerąją praktiką, kuri buvo sėkmingai įgyvendinta, pavyzdžiui, nuo pat pradžių įtraukiant priimančiųjų teritorijų gyventojus;

37.

mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms tenka svarbus vaidmuo rengiant veiksmų planus, kuriais būtų siekiama visapusiškos migrantų ir pabėgėlių integracijos. Todėl ragina Komisiją atsižvelgti į tarptautinių organizacijų, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro, gerąją praktiką ir bandomuosius veiksmus, kurių jau ėmėsi Europos vietos ir regionų valdžios institucijos;

Vietos ir regionų valdžios institucijų ir RK vaidmuo

38.

pabrėžia ypatingą vaidmenį, kurį vietos ir regionų valdžios institucijos gali ir turi atlikti visose pirmiau minėtose srityse. Vietos ir regionų valdžios institucijos sprendžia visus klausimus, susijusius su migrantų ir pabėgėlių srautais, todėl labai svarbu, kad joms būtų skirti būtini finansiniai ištekliai šiems iššūkiams įveikti; šiuo tikslu ES biudžetas turi atitikti padidėjusius poreikius, paskirstytus institucijoms atsižvelgiant į vykdomą realią jų veiklą ir susijusius su ES atsakomybe Sąjungos išorės sienų apsaugos ir migracijos srityse. Aktyviai dalyvaujant subnacionalinėms administracijoms ir organams būtų galima užtikrinti valdymą, kuris leistų parengti ir įgyvendinti nuoseklią ir suderintą politiką įvairiais lygmenimis. Šiuo požiūriu vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų iš dalies valdyti Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondą;

39.

galiausiai pabrėžia, kad RK atlieka svarbų vaidmenį tiek kaip oficiali organizacija, atstovaujanti vietos ir regionų valdžios institucijoms ES lygiu, tiek kaip institucija, galinti veiksmingai skatinti dialogą, pasitelkdama įvairias organizacijas, pavyzdžiui, Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių vietos ir regionų valdžios institucijų asamblėją (ARLEM) ir Rytų partnerystės vietos ir regionų valdžios institucijų konferenciją (CORLEAP) – su pabėgėlių ir migrantų kilmės ir (arba) tranzito šalimis.

2018 m. kovo 22 d., Briuselis

Europos regionų komiteto pirmininkas

Karl-Heinz LAMBERTZ

(1) COM(2015) 240 final.