Byla C‑240/09
Lesoochranárske zoskupenie VLK
prieš
Ministerstvo životného prostredia Slovenskej republiky
(Najvyšší súd Slovenskej republiky prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Aplinka – Orhuso konvencija – Visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus ir teisė kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais – Tiesioginis veikimas“
Sprendimo santrauka
1. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Įgyvendinant pasidalijamąją kompetenciją Bendrijos ir valstybių narių sudaryto tarptautinio susitarimo aiškinimas – Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija) – Kompetencija nustatyti Bendrijos ir jos valstybių narių kompetencijos pasidalijimą
(EB 234 straipsnis; Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis; Tarybos sprendimas 2005/370)
2. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Išaiškinimas, kurio prašoma dėl nuostatos taikymo tiek situacijoms, patenkančioms į nacionalinės teisės taikymo sritį, tiek situacijoms, patenkančioms į Sąjungos teisės taikymo sritį – Kompetencija pateikti tokį išaiškinimą
(Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis; Tarybos sprendimas 2005/370)
3. Tarptautiniai susitarimai – Bendrijos susitarimai – Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija) – 9 straipsnio 3 dalis – Tiesioginis veikimas – Nebuvimas
(EB 10 straipsnis; Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis; Tarybos sprendimas 2005/370)
1. Kadangi Bendrija ir visos jos valstybės narės Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija) sudarė įgyvendindamos pasidalijamąją kompetenciją, darytina išvada, kad Teisingumo Teismas, į kurį kreipiamasi pagal Sutarties nuostatas, būtent pagal EB 234 straipsnį, turi jurisdikciją nustatyti skirtumą tarp įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė Sąjunga, ir įsipareigojimų, tenkančių vien valstybėms narėms, ir aiškinti minėtos konvencijos nuostatas.
Toliau reikia nustatyti, ar srityje, kuri patenka į Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, Sąjunga pasinaudojo savo kompetencija ir priėmė nuostatas dėl iš jos kylančių įsipareigojimų vykdymo. Jei taip nebūtų, iš Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies kylantys įsipareigojimai tebepatektų į valstybių narių nacionalinės teisės taikymo sritį. Tokiu atveju šių valstybių teismai remdamiesi nacionaline teise turėtų nustatyti, ar privatūs asmenys gali tiesiogiai remtis šio tarptautinio susitarimo normomis šioje srityje arba ar šie teismai turi savo iniciatyva jas taikyti. Tokiu atveju pagal Sąjungos teisę nei reikalaujama, kad valstybės narės teisinėje sistemoje būtų pripažįstama privačių asmenų teisė tiesiogiai remtis šia norma arba numatyta teismų pareiga ją taikyti savo iniciatyva, nei tai draudžiama.
Tačiau jei būtų konstatuota, kad Sąjunga pasinaudojo savo kompetencija ir priėmė nuostatas srityje, kurią apima Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis, būtų taikoma Sąjungos teisė, o Teisingumo Teismas turėtų nustatyti, ar nagrinėjama tarptautinio susitarimo nuostata veikia tiesiogiai.
Šiuo atžvilgiu, remiantis EB 175 straipsniu, aiškinamu kartu su EB 174 straipsnio 2 dalimi, Sąjunga aplinkos srityje turi aiškiai nustatytą išorės kompetenciją.
Be to, konkrečiam klausimui, dėl kurio dar nebuvo priimta Sąjungos teisės aktų, vis dėlto gali būti taikoma Sąjungos teisė, jeigu šį klausimą reglamentuoja Sąjungos ir jos valstybių narių sudaryti susitarimai ir jis susijęs su sritimi, kurios didelę dalį apima ši teisė.
(žr. 31–33, 35–36 punktus)
2. Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija) 9 straipsnio 3 dalies nuostatas ir visų pirma priimti sprendimą dėl to, ar jos veikia tiesiogiai.
Kai nuostata gali būti taikoma tiek situacijoms, patenkančioms į nacionalinės teisės taikymo sritį, tiek situacijoms, patenkančioms į Sąjungos teisės taikymo sritį, yra neabejotinas suinteresuotumas, kad siekiant išvengti skirtingo aiškinimo ateityje ši nuostata būtų aiškinama vienodai, neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis ji turi būti taikoma.
(žr. 42–43 punktus)
3. Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija) 9 straipsnio 3 dalis Sąjungos teisėje neveikia tiesiogiai. Tačiau procedūros taisykles, susijusias su sąlygomis, kurios turi būti tenkinamos, kad būtų galima pateikti administracinį skundą arba pareikšti ieškinį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdamas tiek į šios konvencijos 9 straipsnio 3 dalies tikslus, tiek į tikslą užtikrinti veiksmingą teisminę Sąjungos teise suteikiamų teisių gynybą, kad aplinkos apsaugos organizacija turėtų galimybę teisme ginčyti sprendimą, priimtą pasibaigus administracinei procedūrai, kuri gali būti nesuderinama su Sąjungos aplinkos teise.
Nesant šią sritį reguliuojančių Sąjungos teisės normų, kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi nustatyti ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesines taisykles, nes valstybės narės kiekvienu atveju privalo užtikrinti veiksmingą šių teisių gynybą.
Šiuo pagrindu ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesinės taisyklės neturi būti mažiau palankios, nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisės sistemoje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas).
(žr. 47–48, 51–52 punktus ir rezoliucinę dalį)
TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija)
SPRENDIMAS
2011 m. kovo 8 d.(*)
„Aplinka – Orhuso konvencija – Visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus ir teisė kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais – Tiesioginis veikimas“
Byloje C‑240/09
dėl Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakija) 2009 m. birželio 22 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2009 m. liepos 3 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Lesoochranárske zoskupenie VLK
prieš
Ministerstvo životného prostredia Slovenskej republiky
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai A. Tizzano, J. N. Cunha Rodrigues, K. Lenaerts, J.‑C. Bonichot (pranešėjas), K. Schiemann ir D. Šváby, teisėjai A. Rosas, R. Silva de Lapuerta, U. Lõhmus, A. Ó Caoimh, M. Safjan ir M. Berger,
generalinė advokatė E. Sharpston,
posėdžio sekretorė R. Şereş, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. gegužės 4 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Lesoochranárske zoskupenie VLK, atstovaujamos advokatės I. Rajtáková,
– Slovakijos vyriausybės, atstovaujamos B. Ricziová,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir B. Klein,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos G. Karipsiadis ir T. Papadopoulou,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir S. Menez,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos M. Dowgielewicz, D. Krawczyk ir M. Nowacki,
– Suomijos vyriausybės, atstovaujamos J. Heliskoski ir M. Pere,
– Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Falk,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos L. Seeboruth ir J. Stratford,
– Europos Komisijos, atstovaujamos P. Oliver ir A. Tokár,
susipažinęs su 2010 m. liepos 15 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, kuri Europos bendrijos vardu patvirtinta 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, p. 1, toliau – Orhuso konvencija), 9 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp pagal Slovakijos teisę įsteigtos asociacijos Lesoochranárske zoskupenie VLK (toliau – zoskupenie), kurios tikslas saugoti aplinką, ir Ministerstvo životného prostredia Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos aplinkos ministerijos, toliau – Ministerstvo životného prostredia) dėl asociacijos prašymo leisti būti „šalimi“ administracinėje procedūroje dėl leidimo nukrypti nuo rūšių, kaip antai rudasis lokys, apsaugos taisyklių, teisės patekti į saugomas gamtines teritorijas ar jose naudoti chemines medžiagas.
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
3 Orhuso konvencijos 9 straipsnyje numatyta:
„1. Kiekviena Šalis, vadovaudamasi savo nacionaliniais įstatymais, užtikrina, kad kiekvienas asmuo turėtų teisę kreiptis dėl priimto sprendimo pakartotinio nagrinėjimo [peržiūros] teisme arba kitoje, nepriklausomoje ir bešališkoje, institucijoje, įsteigtoje įstatymų nustatyta tvarka, jei asmuo mano, kad jo prašymas suteikti informaciją pagal 4 straipsnį nebuvo nagrinėtas, buvo neteisėtai atmestas, buvo iš dalies ar visiškai atsisakyta pateikti informaciją arba kitais atvejais, kai į prašymą nebuvo deramai atsižvelgta pagal nurodyto straipsnio nuostatas.
Tais atvejais, kai numatoma tokį sprendimą iš naujo svarstyti [peržiūrėti] teisme, Šalis užtikrina, kad toks asmuo taip pat turėtų teisę įstatymų nustatyta tvarka pasinaudoti skubia, nemokama arba nebrangia pakartotinio nagrinėjimo [peržiūros] procedūra, kurią atlieka valstybės institucija arba kita nepriklausoma ir bešališka ne teismo institucija.
Galutiniai sprendimai, priimti pagal šią 1 dalį, yra privalomi atitinkama informacija disponuojančiai valstybės institucijai. Priežastys nurodomos raštu, ypač tais atvejais, kai pagal šią dalį prašymas suteikti informaciją atmetamas.
2. Kiekviena Šalis, vadovaudamasi savo nacionaliniais įstatymais, užtikrina, kad atitinkami visuomenės atstovai:
a) rodantys pakankamą suinteresuotumą, arba kaip alternatyva,
b) manantys, kad buvo pažeista kokia nors jų teisė, kai tai kaip būtina sąlyga numatyta Šalies administracinės procesinės teisės normose,
turėtų teisę kreiptis dėl priimtų sprendimų pakartotinio nagrinėjimo [peržiūros] teisme ir (arba) kitoje, nepriklausomoje ir bešališkoje įstatymų nustatyta tvarka įsteigtoje institucijoje, siekiant teisiniu ir procesiniu požiūriu užginčyti bet kokio sprendimo teisėtumą, veiksmus arba neveikimą, nepažeidžiant 6 straipsnio nuostatų ir kai tai reglamentuoja nacionaliniai įstatymai bei nepažeidžiant žemiau pateikiamos 3 dalies, kitų atitinkamų šios Konvencijos nuostatų.
Pakankamas suinteresuotumas ir kokios nors teisės pažeidimas nustatomi remiantis nacionalinių įstatymų nuostatomis ir turint tikslą suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus pagal šią Konvenciją. Todėl dėl a punkto pakanka bet kokios atitinkančios 2 straipsnio 5 dalyje keliamus reikalavimus nevyriausybinės organizacijos suinteresuotumo. Dėl b punkto – tokios organizacijos taip pat turi teisę pareikšti apie savo teisių pažeidimus.
Šios 2 dalies nuostatos neriboja galimybės panaudoti išankstinio svarstymo administracinėje institucijoje procedūrą ir netaiko [neatleidžia nuo] reikalavimo išnaudoti administracinio svarstymo procedūras prieš kreipiantis į teismines instancijas tais atvejais, kai toks reikalavimas nustatytas nacionaliniuose įstatymuose.
3. Be to, ir nepažeidžiant 1 ir 2 dalyse minimų pakartotinio nagrinėjimo [peržiūros] procedūrų, kiekviena Šalis užtikrina, kad visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus, jeigu tokie yra, galėtų administracine arba teismo tvarka kreiptis dėl privačių asmenų arba valstybės institucijų, pažeidžiančių nacionalinių įstatymų nuostatas, susijusias su aplinkosauga, veiksmų arba neveikimo užginčijimo.
<...>“
4 Orhuso konvencijos 19 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta:
„4. Bet kokia 17 straipsnyje nurodyta organizacija, kuri tampa šios Konvencijos Šalimi, net jeigu nė viena šios organizacijos valstybė narė nėra šios Konvencijos Šalis, prisiima visus numatytus šioje Konvencijoje įsipareigojimus. Tais atvejais, kai viena ar daugiau tokios organizacijos valstybių narių yra šios Konvencijos Šalys, ši organizacija ir jos valstybės narės sprendžia dėl savo atitinkamos atsakomybės vykdant įsipareigojimus pagal šią Konvenciją. Tokiais atvejais ši organizacija ir jos valstybės narės negali tuo pačiu metu naudotis šioje Konvencijoje numatytomis teisėmis.
5. 17 straipsnyje nurodytos regioninės ekonominės integracijos organizacijos ratifikavimo, priėmimo, tvirtinimo arba prisijungimo dokumentuose apibrėžia savo kompetenciją šios Konvencijos reglamentavimo srities klausimais. Šios organizacijos taip pat praneša depozitarui apie bet kokį esminį savo kompetencijos pasikeitimą.“
Sąjungos teisė
5 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 102, toliau – Buveinių direktyva) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės imasi reikiamų priemonių sukurti į IV priedo a dalį įrašytų gyvūnų rūšių griežtos apsaugos jų paplitimo areale sistemą, draudžiančią:
a) bet kokia forma tyčia gaudyti ar žudyti šių rūšių individus gamtoje;
b) šias rūšis tyčia trikdyti, ypač jų perėjimo, jauniklių auginimo, žiemos miego ir migracijos metu;
c) tyčia naikinti ar rinkti kiaušinius gamtoje;
d) pažeisti ar naikinti perėjimo ar poilsio vietas.“
6 Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta:
„Jei nėra kitos priimtinos alternatyvos, ir nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas netrukdo palaikyti atitinkamos rūšies populiacijų gerą apsaugos būklę jų natūralaus paplitimo areale, valstybės narės gali nukrypti nuo 12, 13 ir 14 straipsnių bei 15 straipsnio a ir b dalių:
a) siekdamos apsaugoti laukinę fauną ir florą bei išsaugoti natūralias buveines;
b) siekdamos išvengti didelės žalos, ypač pasėliams, naminiams gyvuliams, miškams, žūklės plotams, vandenims ir kitoms nuosavybės rūšims;
c) atsižvelgdamos į visuomenės sveikatą ir saugą arba dėl kitų įpareigojančių priežasčių neatsižvelgti į visuomeninius interesus, įskaitant socialinio ar ekonominio pobūdžio, į pirminės svarbos gamtinei aplinkai naudingas pasekmes [atsižvelgdamos į visuomenės sveikatą ir saugą arba dėl kitų įpareigojančių viršesnio visuomenės intereso priežasčių, įskaitant socialinio ar ekonominio pobūdžio priežastis, ir dėl pirminės svarbos gamtinei aplinkai naudingų pasekmių];
d) mokslo tiriamojo darbo ir švietimo tikslais, siekiant šių rūšių populiacijų atstatymo ir reintrodukcijos bei dėl šiems tikslams įgyvendinti būtino veisimo, įskaitant dirbtinį augalų dauginimą;
e) siekdamos griežtai kontroliuojant leisti atrankos būdu ir ribotais kiekiais imti ir laikyti ribotą tam tikrų į IV priedą įrašytų rūšių egzempliorių skaičių, kurį nustato kompetentingos nacionalinės institucijos.“
7 Buveinių direktyvos IV priede, susijusiame su Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšimis, kurioms reikalinga griežta apsauga, minimas, be kita ko, rudasis lokys Ursus arctos.
8 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką ir panaikinančios Tarybos direktyvą 90/313/EEB (OL L 41, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 375) 5 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„1998 m. birželio 25 d. Europos bendrija pasirašė JT/EEK Konvenciją dėl galimybės naudotis informacija, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės į teisingumą aplinkos klausimais (Aarhus konvencija) [Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija)]. Kad šią Konvenciją galėtų pasirašyti Europos bendrija, Bendrijos teisės aktų nuostatos turi atitikti tą Konvenciją.“
9 Direktyvos 2003/4 6 straipsnio, kuriuo įgyvendinama Orhuso konvencijos 9 straipsnio 1 dalis, nuostatos beveik identiškos šios dalies nuostatoms.
10 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/35/EB, nustatančios visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 85/337/EEB ir 96/61/EB dėl visuomenės dalyvavimo ir teisės kreiptis į teismus (OL L 156, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 466), 5, 9 ir 11 konstatuojamosiose dalyse pažymima:
„5) 1998 m. birželio 25 d. Bendrija pasirašė JT/EEK Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvenciją). Bendrijos teisė turėtų būti tinkamai suderinta su ta konvencija numatant Bendrijai ją ratifikuoti.
<...>
9) Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 ir 4 dalys nustato galimybę imtis veiksmų teismo ar kita tvarka siekiant užginčyti sprendimų, veikimo ar neveikimo materialinį ar procesinį teisėtumą atsižvelgiant į Konvencijos 6 straipsnio nuostatas dėl visuomenės dalyvavimo.
<...>
11) 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyva 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo [OL L 175, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 248] ir 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyva 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės [OL L 257, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 80] turėtų būti iš dalies pakeistos, kad visiškai derintųsi su Orhuso konvencijos, ypač su jos 6 straipsnio ir 9 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatomis.“
11 Siekiant įgyvendinti Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalį, Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktu ir 4 straipsnio 4 punktu atitinkamai įterpiami: į Direktyvą 85/337 – 10a straipsnis, o į Direktyvą 96/61 – 15a straipsnis, kurių nuostatos beveik identiškos minėtos dalies nuostatoms.
12 Sprendimo 2005/370 4–7 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„4) Pagal Orhuso konvencijos nuostatas, regioninė ekonominės integracijos organizacija savo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumente turi apibrėžti savo kompetenciją Konvencijoje reglamentuojamais klausimais.
5) Bendrija pagal Sutartį, ypač jos 175 straipsnio 1 dalį, yra kompetentinga kartu su valstybėmis narėmis sudaryti tarptautinius susitarimus ir vykdyti dėl jų atsirandančius įsipareigojimus, kurie padeda siekti Sutarties 174 straipsnyje išvardytų tikslų.
6) Bendrija ir dauguma valstybių narių pasirašė Orhuso konvenciją 1998 m. ir vėliau dėjo pastangas, siekdamos patvirtinti Konvenciją. Šiuo metu atitinkami Bendrijos teisės aktai yra derinami su Konvencija.
7) Orhuso konvencijos tikslas, nustatytas jos 1 straipsnyje, atitinka Bendrijos aplinkos politikos tikslus, išvardytus Sutarties 174 straipsnyje, pagal kurį Bendrija, kuri dalinasi kompetencija su valstybėmis narėmis, jau priėmė išsamius teisės aktus, kurie ir toliau plėtojami bei padeda ne tik Bendrijos institucijoms, bet taip pat ir valstybių narių valdžios institucijoms siekti Konvencijos tikslo.“
13 Sprendimo 2005/370 1 straipsnyje numatyta:
„Bendrijos vardu patvirtinama JT/EEK Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau – Orhuso konvencija).“
14 Deklaracijoje dėl kompetencijos, priimtoje pagal Orhuso konvencijos 19 straipsnio 5 dalį ir pridėtoje prie Sprendimo 2005/370, Bendrija, be kita ko, nurodė, „kad galiojančiais teisiniais dokumentais nėra numatytas visų pagal Konvencijos 9 straipsnio 3 dalį kylančių įsipareigojimų įgyvendinimas, nes tie įsipareigojimai yra susiję su administracinėmis ar teisminėmis procedūromis, taikomomis užginčijant privačių asmenų ar valdžios institucijų, kurios nėra Europos bendrijos institucijos, kurioms taikomas Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies d punktas, veiksmus ir neveikimą, ir kad dėl to už tokių įsipareigojimų vykdymą tuo metu, kai Europos bendrija patvirtina Konvenciją, yra atsakingos valstybės narės ir jos lieka už tai atsakingos, kol Bendrija, vykdydama savo įgaliojimus pagal EB sutartį, priima Bendrijos teisės nuostatas, reglamentuojančias tokių įsipareigojimų įgyvendinimą“.
15 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams (OL L 264, p. 13) 10–12 straipsniais siekiama užtikrinti nevyriausybinių organizacijų teisę kreiptis į teismus dėl administracinių aktų, kuriuos priėmė Sąjungos institucijos ir organai, arba dėl šių institucijų ar organų neveikimo pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį.
Slovakijos teisė
16 Remiantis pagrindinėje byloje taikomo iš dalies pakeisto Įstatymo Nr. 543/2002 dėl aplinkos ir kraštovaizdžio apsaugos (zákon č. 543/2002 Z.z. o ochrane prírody a krajiny) 82 straipsnio 3 dalimi, juridinio asmens statusą turinti asociacija laikoma „dalyvaujančiu asmeniu“ vienoje ar keliose administracinėse procedūrose, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jei ji ne mažiau kaip metus turi tikslą saugoti gamtą bei kraštovaizdį ir jei ji per šiame straipsnyje nustatytą terminą raštu pranešė apie savo dalyvavimą tokioje procedūroje. „Dalyvaujančio asmens“ statusas suteikia jai teisę būti informuotai apie visas vykdomas administracines procedūras dėl gamtos ir kraštovaizdžio apsaugos.
17 Pagal Administracinio proceso kodekso (Správny poriadok) 15bis straipsnio 2 dalį „dalyvaujantis asmuo“ turi teisę būti informuotas apie tai, kad pradedama administracinė procedūra, susipažinti su administracinės procedūros šalių pateiktais dokumentais, dalyvauti posėdžiuose ir vietoje atliekamuose patikrinimuose, taip pat pateikti įrodymus bei nurodyti kitokias aplinkybes, kuriomis remiantis bus priimtas sprendimas.
18 Pagal Civilinio proceso kodekso (Občiansky súdny poriadok) 250 straipsnio 2 dalį ieškovas gali būti bet kuris fizinis arba juridinis asmuo, manantis, kad administracinės valdžios institucijos priimtu sprendimu arba taikyta procedūra buvo pažeistos jo, kaip administracinės procedūros šalies, teisės. Taip pat ieškovas gali būti bet kuris fizinis arba juridinis asmuo, kuris nebuvo įtrauktas į administracinę procedūrą, nors turėjo į ją būti įtrauktas kaip procedūros šalis.
19 Pagal Civilinio proceso kodekso 250(m) straipsnio 3 dalį proceso šalys gali būti tie asmenys, kurie dalyvavo administracinėje procedūroje, ir administracinės valdžios institucija, kurios sprendimas nagrinėjamas.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
20 Zoskupenie buvo informuota apie kelias medžiotojų asociacijų arba kitų asmenų iniciatyva pradėtas administracines procedūras dėl leidimo nukrypti nuo rūšių, kaip antai rudasis lokys, apsaugos taisyklių, teisės patekti į saugomas gamtines teritorijas ar jose naudoti chemines medžiagas.
21 Tada zoskupenie, remdamasi Orhuso konvencija, paprašė Ministerstvo životného prostredia įtraukti ją „kaip šalį“ į administracinę procedūrą dėl tokių leidžiančių nukrypti nuostatų priėmimo ar tokių leidimų suteikimo. Ši institucija atmetė tiek šį prašymą, tiek administracinį skundą (šį skundą zoskupenie pareiškė vėliau dėl šio atsisakymo patenkinti prašymą).
22 Tada zoskupenie pareiškė ieškinį dėl šių dviejų sprendimų, visų pirma teigdama, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies nuostatos yra tiesioginio veikimo.
23 Tokiomis aplinkybėmis Najvyšší súd Slovenskej republiky nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar gali būti pripažintas 1998 m. birželio 25 d. Orhuso konvencijos 9 straipsnio, konkrečiau kalbant – šio straipsnio 3 dalies, turint mintyje, kad šios tarptautinės konvencijos pagrindinis tikslas – pakeisti klasikinę teisės kreiptis į teismą koncepciją, bylos šalimi pripažįstant ir visuomenę arba suinteresuotąją visuomenę, tiesioginis veikimas (self executing effect) kaip tarptautinės sutarties, jei Europos Sąjunga, prie šios konvencijos prisijungusi 2005 m. vasario 17 d., iki šiol nepriėmė ją įgyvendinančių Bendrijos priemonių?
2. Ar gali būti pripažintas Orhuso konvencijos 9 straipsnio, o konkrečiau kalbant – šio straipsnio 3 dalies, šiuo metu integruotos į Bendrijos teisės sistemą, tiesioginis taikymas arba tiesioginis veikimas kaip Bendrijos teisės nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje vartojama prasme?
3. Jei į 1 arba 2 klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar galima Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiant į pagrindinį šios tarptautinės konvencijos tikslą, aiškinti taip, kad sąvoka „valstybės institucijų veiksmai“ apimtų ir sprendimo priėmimą, taigi visuomenės galimybė kreiptis į teismus apimtų ir teisę ginčyti patį valstybės institucijos sprendimą, kurio neteisėtumas daro poveikį aplinkai?“
24 2009 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi buvo atmestas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymas bylą nagrinėti pagal pagreitintą procedūrą, numatytą Procedūros reglamento 104a straipsnio pirmoje pastraipoje.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl priimtinumo
25 Lenkijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės teigia, kad klausimai priimtini tik tiek, kiek jie susiję su Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, o likusi jų dalis nepriimtina dėl to, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktais ar dalyku.
26 Atsakant į šiuos argumentus pakanka konstatuoti, kad pateikti klausimai iš esmės susiję tik su Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalimi ir nėra susiję su kitomis šio straipsnio dalimis.
27 Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismui nėra reikalo prieštarauti argumentui, jog pateikti klausimai iš dalies nepriimtini dėl to, kad jie susiję su kitomis nuostatomis nei numatytosios Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje.
Dėl pirmojo ir antrojo klausimų
28 Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar asmenys ir visų pirma aplinkos apsaugos asociacijos, norėdami užginčyti sprendimą, kuriuo nukrypstama nuo aplinkos apsaugos taisyklių, kaip antai Buveinių direktyvoje nustatytosios dėl jos IV priede nurodytų rūšių, teisę kreiptis į teismus gali kildinti iš Sąjungos teisės, būtent remdamiesi Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl tiesioginio veikimo, su kuriuo susiję jo klausimai.
29 Pirmiausia reikėtų priminti, kad pagal EB 300 straipsnio 7 dalį „šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis sudaryti susitarimai yra privalomi Bendrijos institucijoms ir valstybėms narėms“.
30 Bendrija Orhuso konvenciją pasirašė ir vėliau patvirtino Sprendimu 2005/370. Taigi pagal nusistovėjusią teismo praktiką šios konvencijos nuostatos nuo šiol yra sudedamoji Sąjungos teisės sistemos dalis (pagal analogiją, be kita ko, žr. 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo IATA ir ELFAA, C‑344/04, Rink. p. I‑403, 36 punktą ir 2006 m. gegužės 30 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C‑459/03, Rink. p. I‑4635, 82 punktą). Todėl šioje teisės sistemoje Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą dėl šios konvencijos aiškinimo (žr., be kita ko, 1974 m. balandžio 30 d. Sprendimo Haegeman, 181/73, Rink. p. 449, 4–6 punktus ir 1987 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Demirel, 12/86, Rink. p. 3719, 7 punktą).
31 Kadangi Bendrija ir visos jos valstybės narės Orhuso konvenciją sudarė įgyvendindamos pasidalijamąją kompetenciją, darytina išvada, kad Teisingumo Teismas, į kurį kreipiamasi pagal EB sutarties nuostatas, būtent pagal EB 234 straipsnį, turi jurisdikciją daryti skirtumą tarp įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė Sąjunga, ir įsipareigojimų, tenkančių vien valstybėms narėms, ir aiškinti Orhuso konvencijos nuostatas (pagal analogiją žr. 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Dior ir kt., C‑300/98 ir C‑392/98, Rink. p. I‑11307, 33 punktą ir 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Merck Genéricos – Produtos Farmacêuticos, C‑431/05, Rink. p. I‑7001, 33 punktą).
32 Toliau reikia nustatyti, ar srityje, kuri patenka į Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, Sąjunga pasinaudojo savo įgaliojimais ir priėmė nuostatas dėl iš jos kylančių įsipareigojimų vykdymo. Jei taip nebūtų, iš Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies kylantys įsipareigojimai tebepatektų į valstybių narių nacionalinės teisės taikymo sritį. Tokiu atveju šių valstybių teismai remdamiesi nacionaline teise turėtų nustatyti, ar asmenys gali tiesiogiai remtis šios tarptautinės sutarties normomis šioje srityje arba ar šie teismai turi savo iniciatyva jas taikyti. Iš tiesų, tokiu atveju pagal Sąjungos teisę nei reikalaujama, kad valstybės narės teisinėje sistemoje būtų pripažįstama asmenų teisė tiesiogiai remtis šia norma arba numatyta teismų pareiga ją taikyti savo iniciatyva, nei tai draudžiama (pagal analogiją žr. minėtų sprendimų Dior ir kt. 48 punktą bei Merck Genéricos – Produtos Farmacêuticos 34 punktą).
33 Tačiau jei būtų konstatuota, kad Sąjunga pasinaudojo savo įgaliojimais ir priėmė nuostatas srityje, kurią apima Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis, būtų taikoma Sąjungos teisė, ir Teisingumo Teismas turėtų nustatyti, ar nagrinėjama tarptautinės sutarties nuostata veikia tiesiogiai.
34 Todėl reikia išnagrinėti, ar konkrečioje srityje, kuriai taikoma Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis, Sąjunga pasinaudojo įgaliojimais ir priėmė nuostatas dėl iš jos kylančių įsipareigojimų vykdymo (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Merck Genéricos – Produtos Farmacêuticos 39 punktą).
35 Šiuo atžvilgiu iš pradžių reikia pažymėti, kad, remiantis EB 175 straipsniu kartu su EB 174 straipsnio 2 dalimi, Sąjunga aplinkos srityje turi aiškiai nustatytą išorės kompetenciją (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Airiją 94 ir 95 punktus).
36 Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad konkrečiam klausimui, dėl kurio dar nebuvo priimta Sąjungos teisės aktų, taikoma Sąjungos teisė, jeigu šį klausimą reglamentuoja Sąjungos ir jos valstybių narių sudaryti susitarimai ir jis susijęs su sritimi, kurios didelę dalį apima ši teisė (pagal analogiją žr. 2004 m. spalio 7 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑239/03, Rink. p. I‑9325, 29–31 punktus).
37 Šiuo atveju ginčas pagrindinėje byloje susijęs su klausimu, ar aplinkos apsaugos asociacija gali būti „šalis“ administracinėje procedūroje dėl, be kita ko, leidimo nukrypti nuo rūšių, kaip antai rudasis lokys, apsaugos taisyklių. Ši rūšis paminėta Buveinių direktyvos IV priedo a punkte, todėl, remiantis šios direktyvos 12 straipsniu, ji patenka į griežtos apsaugos sistemą, nuo kurios galima nukrypti tik minėtos direktyvos 16 straipsnyje numatytomis sąlygomis.
38 Iš to darytina išvada, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui taikoma Sąjungos teisė.
39 Tiesa, kad deklaracijoje dėl kompetencijos, priimtoje pagal Orhuso konvencijos 19 straipsnio 5 dalį ir pridėtoje prie Sprendimo 2005/370, Bendrija, be kita ko, nurodė, „kad galiojančiais teisiniais dokumentais nėra numatytas visų iš Konvencijos 9 straipsnio 3 dalies kylančių įsipareigojimų įgyvendinimas, nes tie įsipareigojimai yra susiję su administracinėmis ar teisminėmis procedūromis, taikomomis užginčijant privačių asmenų ar valdžios institucijų, kurios nėra Europos bendrijos institucijos, kurioms taikomas Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies d punktas, veiksmus ir neveikimą, ir kad dėl to už tokių įsipareigojimų vykdymą tuo metu, kai Europos bendrija patvirtina Konvenciją, yra atsakingos valstybės narės ir jos lieka už tai atsakingos, kol Bendrija, vykdydama savo įgaliojimus pagal EB sutartį, priima Bendrijos teisės nuostatas, reglamentuojančias tokių įsipareigojimų įgyvendinimą“.
40 Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad ginčas pagrindinėje byloje nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, nes, kaip priminta šio sprendimo 36 punkte, konkrečiam klausimui, dėl kurio dar nebuvo priimta Sąjungos teisės aktų, gali būti taikoma Sąjungos teisė, jeigu jis susijęs su sritimi, kurios didelė dalis patenka į šios teisės taikymo sritį.
41 Šiuo atžvilgiu nesvarbu tai, kad Reglamentas Nr. 1367/2006, kuriuo siekiama įgyvendinti Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, susijęs tik su Sąjungos institucijomis, ir tai, kad negalima laikyti, jog juo Sąjunga priėmė nuostatas dėl iš šios konvencijos 9 straipsnio 3 dalies kylančių įsipareigojimų nacionalinėse administracinėse ar teismo procedūrose vykdymo.
42 Kai nuostata gali būti taikoma tiek situacijoms, patenkančioms į nacionalinės teisės taikymo sritį, tiek situacijoms, patenkančioms į Sąjungos teisės taikymo sritį, yra tam tikras suinteresuotumas, kad siekiant išvengti skirtingo aiškinimo ateityje ši nuostata būtų aiškinama vienodai, neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis ji turi būti taikoma (žr., be kita ko, 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo Giloy, C‑130/95, Rink. p. I‑4291, 28 punktą ir 1998 m. birželio 16 d. Sprendimo Hermès, C‑53/96, Rink. p. I‑3603, 32 punktą).
43 Darytina išvada, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies nuostatas ir visų pirma priimti sprendimą dėl to, ar jos veikia tiesiogiai.
44 Šiuo atžvilgiu Sąjungos ir jos valstybių narių su trečiosiomis šalimis sudaryto susitarimo nuostata veikia tiesiogiai, jei, atsižvelgiant į jos tekstą, taip pat į šio susitarimo tikslą ir pobūdį, joje nustatytas aiškus ir tikslus įpareigojimas, kurio vykdymas arba veikimas nepriklauso nuo vėlesnio akto priėmimo (žr., be kita ko, 2005 m. balandžio 12 d. Sprendimo Simutenkov, C‑265/03, Rink. p. I‑2579, 21 punktą ir 2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Asda Stores, C‑372/06, Rink. p. I‑11223, 82 punktą).
45 Konstatuotina, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies nuostatose nėra jokio aiškaus ir tikslaus įpareigojimo, kuris galėtų tiesiogiai reguliuoti asmenų teisinę situaciją. Kadangi tik „visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus“, turi minėto 9 straipsnio 3 dalyje numatytas teises, šios nuostatos vykdymas arba veikimas priklauso nuo vėlesnio akto priėmimo.
46 Tačiau reikia pažymėti, kad šiomis nuostatomis, nepaisant to, kad jose vartojamos bendrosios sąvokos, siekiama užtikrinti veiksmingą aplinkos apsaugą.
47 Nesant šią sritį reguliuojančių Sąjungos teisės normų, kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi nustatyti ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės, šiuo atveju Buveinių direktyvos, kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesines taisykles, nes valstybės narės kiekvienu atveju privalo užtikrinti veiksmingą šių teisių apsaugą (žr., be kita ko, 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Impact, C‑268/06, Rink. p. I‑2483, 44 ir 45 punktus).
48 Šiuo pagrindu, kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesinės taisyklės neturi būti mažiau palankios, nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (žr. minėto Sprendimo Impact 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
49 Todėl negalima, nepakenkiant veiksmingai Sąjungos aplinkos teisės apsaugai, pateikti tokio Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimo, dėl kurio naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis taptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas.
50 Iš to darytina išvada, kad kai kalbama apie Sąjungos teise, būtent Buveinių direktyva, saugomą rūšį, nacionalinis teismas, siekdamas užtikrinti veiksmingą teisminę apsaugą į Sąjungos aplinkos teisės taikymo sritį patenkančiose srityse, turi pateikti tokį nacionalinės teisės aiškinimą, kuris kuo labiau atitiktų Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje nustatytus tikslus.
51 Todėl procedūrines taisykles, susijusias su sąlygomis, kurios turi būti tenkinamos, kad būtų galima pateikti administracinį skundą arba pareikšti ieškinį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdamas tiek į Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies tikslus, tiek į tikslą užtikrinti veiksmingą teisminę Sąjungos teisėje suteikiamų teisių apsaugą, kad aplinkos apsaugos organizacija, kaip antai zoskupenie, turėtų galimybę teisme ginčyti sprendimą, priimtą pasibaigus administracinei procedūrai, kuri gali pažeisti Sąjungos aplinkos teisę (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo Unibet, C‑432/05, Rink. p. I‑2271, 44 punktą ir minėto Sprendimo Impact 54 punktą).
52 Šiomis aplinkybėmis į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti taip: Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis Sąjungos teisėje neveikia tiesiogiai. Tačiau procedūros taisykles, susijusias su sąlygomis, kurios turi būti tenkinamos, kad būtų galima pateikti administracinį skundą arba pareikšti ieškinį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdamas tiek į šios konvencijos 9 straipsnio 3 dalies tikslus, tiek į tikslą užtikrinti veiksmingą teisminę Sąjungos teise suteikiamų teisių apsaugą, kad aplinkos apsaugos organizacija, kaip antai zoskupenie, turėtų galimybę teisme ginčyti sprendimą, priimtą pasibaigus administracinei procedūrai, kuri gali pažeisti Sąjungos aplinkos teisę.
Dėl trečiojo klausimo
53 Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį ir antrąjį klausimus, į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
54 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, kuri Europos bendrijos vardu patvirtinta 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB, 9 straipsnio 3 dalis Sąjungos teisėje neveikia tiesiogiai. Tačiau procedūros taisykles, susijusias su sąlygomis, kurios turi būti tenkinamos, kad būtų galima pateikti administracinį skundą arba pareikšti ieškinį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdamas tiek į šios konvencijos 9 straipsnio 3 dalies tikslus, tiek į tikslą užtikrinti veiksmingą teisminę Sąjungos teise suteikiamų teisių apsaugą, kad aplinkos apsaugos organizacija, kaip antai Lesoochranárske zoskupenie, turėtų galimybę teisme ginčyti sprendimą, priimtą pasibaigus administracinei procedūrai, kuri gali pažeisti Sąjungos aplinkos teisę.
Parašai.
* Proceso kalba: slovakų.