–

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos E. Gane, L. Liţu ir L.‑E. Baţagoi, padedamų M. Manolache,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos L. Van den Broeck, M. Jacobs ir C. Pochet,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir J. Langer,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos P. J. O. Van Nuffel, I. Rogalski ir K. Herrmann,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl ESS 2 straipsnio, 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant RS skundą dėl baudžiamojo proceso, pradėto gavus jo sutuoktinės pranešimą, trukmės.

3

Constituția României (Rumunijos Konstitucija) 148 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatyta:

„2.   Įstojus į Europos Sąjungą, jos steigimo sutarčių ir kitos privalomos Bendrijos teisės nuostatos turi viršenybę prieš nacionalinės teisės nuostatas kolizijos atveju, laikantis Stojimo akto nuostatų.

<…>

4.   Parlamentas, Rumunijos Prezidentas, Vyriausybė ir teismai užtikrina, kad būtų vykdomi iš Stojimo akto ir šio straipsnio 2 dalies nuostatų kylantys įsipareigojimai.“

4

Codul de procedură penală (Baudžiamojo proceso kodeksas) 488bis straipsnyje numatyta, kad skundas, kuriuo prašoma pagreitinti baudžiamąjį procesą, gali būti pateiktas praėjus ne mažiau kaip vieniems metams nuo baudžiamojo persekiojimo pradžios, jeigu byla yra šio persekiojimo stadijoje.

5

Už teisių ir laisvių klausimus atsakingas teisėjas arba kompetentingas teismas pagal šio kodekso 488 sexies straipsnį turi patikrinti baudžiamojo persekiojimo trukmės pagrįstumą, atsižvelgdamas į įvairias šioje nuostatoje nurodytas aplinkybes.

6

Minėto kodekso 488 septies straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu už teisių ir laisvių klausimus atsakingas teisėjas mano, kad skundas pagrįstas, jis nustato terminą, per kurį bylą tiriantis prokuroras turi priimti dėl jos sprendimą.

7

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2004 m. birželio 28 d.Legea Nr. 303/2004 privind statutul judecătorilor și procurorilor (Įstatymas Nr. 303/2004 dėl teisėjų ir prokurorų statuso) (Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 826, 2005 m. rugsėjo 13 d., toliau – Įstatymas Nr. 303/2004) 99 straipsnio ș punkte, be kita ko, nustatyta, kad Curtea Constituțională (Konstitucinis Teismas, Rumunija) sprendimų nesilaikymas yra drausminis nusižengimas.

8

RS iškelta baudžiamoji byla, kurioje jis buvo nuteistas.

9

2020 m. balandžio 1 d. RS sutuoktinė pateikė pranešimą dėl nusikalstamos veikos, kuriame nurodė, kad šioje baudžiamojoje byloje prokuroras ir du teisėjai padarė nusikalstamas veikas, be kita ko, piktnaudžiavo baudžiamuoju procesu ir tarnyba.

10

Kadangi šis pranešimas pateiktas, be kita ko, dėl teisminės valdžios pareigūnų, jos tyrimas priklauso Parchetul de pe lângă Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie (Prokuratūra prie Aukščiausiojo kasacinio ir teisingumo teismo, Rumunija) Secția pentru Investigarea Infracțiunilor din Justiție (Nusikalstamų veikų teismų sistemoje tyrimo skyrius, toliau – SIIJ) kompetencijai. 2020 m. balandžio 14 d. nutartimi SIIJ prokuroras pradėjo minėtame pranešime nurodytų teisminės valdžios pareigūnų baudžiamąjį persekiojimą dėl nusikalstamų veikų, t. y. piktnaudžiavimo baudžiamuoju procesu ir tarnyba.

11

2021 m. birželio 10 d. RS kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą su Baudžiamojo proceso kodekso 488bis ir paskesniuose straipsniuose numatytu skundu, kuriame ginčijo pernelyg ilgą baudžiamojo persekiojimo, pradėto gavus minėtą pranešimą, trukmę ir paprašė šio teismo nustatyti terminą, per kurį prokuroras, kuriam pateiktas tas pranešimas, turėtų priimti sprendimą.

12

Nacionalinis teismas mano, jog tam, kad priimtų sprendimą dėl šio skundo, turi išnagrinėti nacionalinės teisės aktą, kuriuo įsteigtas SIIJ.

13

Jis pažymi, kad 2021 m. gegužės 18 d. Sprendime Asociaţia „Forumul Judecătorilor Din România“ ir kt. (C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19, C‑355/19 ir C‑397/19, EU:C:2021:393) Teisingumo Teismas jau yra nagrinėjęs su šiuo nacionalinės teisės aktu susijusius klausimus.

14

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad iš nurodyto sprendimo, be kita ko, matyti, jog Sąjungos teisė, visų pirma ESS 2 straipsnis ir 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias įkuriamas specializuotas prokuratūros padalinys, turintis išimtinę kompetenciją tirti teisėjų ir prokurorų padarytas nusikalstamas veikas, jeigu tokio padalinio įkūrimas nėra pateisinamas objektyviais ir patikrinamais reikalavimais, susijusiais su geru teisingumo vykdymu, ir nesiejamas su konkrečiomis garantijomis. Šios garantijos turi leisti, pirma, užkirsti kelią bet kokiai rizikai, kad šis struktūrinis padalinys bus naudojamas kaip šių teisėjų ir prokurorų veiklos politinės kontrolės įrankis, galintis pakenkti jų nepriklausomumui, ir, antra, užtikrinti, kad ši kompetencija jų atžvilgiu bus vykdoma visiškai laikantis iš Chartijos 47 ir 48 straipsnių kylančių reikalavimų.

15

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad minėto sprendimo rezoliucinės dalies 7 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, jog Sąjungos teisės viršenybės principas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami valstybės narės konstitucinio lygmens teisės aktai, kaip juos aiškina tos valstybės Konstitucinis Teismas, pagal kuriuos žemesnės instancijos teismas negali savo iniciatyva netaikyti nacionalinės nuostatos, kuri patenka į 2006 m. gruodžio 13 d. Komisijos sprendimo 2006/928/EB, nustatančio bendradarbiavimo su Rumunija ir jos pažangos siekiant orientacinių tikslų teismų reformos ir kovos su korupcija srityse patikrinimo mechanizmą (OL L 354, 2006, p. 56), taikymo sritį ir kuri, to žemesnės instancijos teismo nuomone, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą, prieštarauja šiam Komisijos sprendimui arba ESS 19 straipsnio 1 dalies antrai pastraipai.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apskritai remiasi Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal kurią kiekvienas nacionalinis teismas savo nagrinėjamoje byloje privalo netaikyti jokios nacionalinės teisės nuostatos, prieštaraujančios Sąjungos teisės normai, kuri yra tiesiogiai veikianti, taip pat Teisingumo Teismo priimtų prejudicinių sprendimų privalomumu.

17

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Rumunijos Konstitucijos 148 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatyta Sąjungos teisės normų viršenybė.

18

Vis dėlto šis teismas pažymi, kad 2021 m. birželio 8 d. Sprendimu Nr. 390/2021 Curtea Constituțională (Konstitucinis Teismas) atmetė kaip nepagrįstą prašymą pripažinti prieštaraujančiomis Konstitucijai tam tikras teisės akto nuostatas, taikomas SIIJ.

19

Tame sprendime Curtea Constituțională (Konstitucinis Teismas) visų pirma nurodė, kad jis turi užtikrinti Rumunijos Konstitucijos viršenybę Rumunijos teritorijoje tiek, kiek pripažįstama Sąjungos teisės viršenybė ribojama Rumunijos teisinėje sistemoje nustatytu reikalavimu gerbti nacionalinį konstitucinį savitumą. Atsižvelgdamas į tai, jis mano, kad nors bendrosios kompetencijos teismas turi įgaliojimus nagrinėti nacionalinės teisės nuostatos atitiktį Sąjungos teisei, toks teismas neturi įgaliojimų nagrinėti nacionalinės teisės nuostatos, kurią Curtea Constituțională (Konstitucinis Teismas) pripažino neprieštaraujančia Rumunijos Konstitucijos 148 straipsniui, atitikties Sąjungos teisei.

20

Be to, Curtea Constituțională (Konstitucinis Teismas) teigimu, 2021 m. gegužės 18 d. Sprendimo Asociaţia Forumul Judecătorilor Din România ir kt. (C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19, C‑355/19 ir C‑397/19, EU:C:2021:393) rezoliucinės dalies 7 punktas yra nepagrįstas pagal Rumunijos Konstituciją. Iš tiesų, nors šios Konstitucijos 148 straipsnyje įtvirtinta Sąjungos teisės viršenybė prieš nacionalinės teisės nuostatas kolizijos atveju, pagal Sprendimą 2006/928 parengtos ataskaitos, atsižvelgiant į jų turinį ir poveikį, nėra Sąjungos teisės normos, kurioms kolizijos atveju nacionalinis teismas turėtų teikti pirmenybę, netaikydamas nacionalinės teisės normos.

21

Galiausiai tame pačiame 2021 m. birželio 8 d. Sprendime Nr. 390/2021 Curtea Constituțională (Konstitucinis Teismas) pažymėjo, kad jeigu vieni teismai savo iniciatyva netaikytų, jų nuomone, Sąjungos teisei prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų, nors kiti teismai tas pačias nuostatas taikytų, laikydami jas atitinkančiomis Sąjungos teisę, būtų stipriai pakenkta teisiniam saugumui, o tai lemtų teisinės valstybės principo pažeidimą.

22

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog tam, kad nuspręstų, ar turi įgaliojimus tirti teisės akto, kuriuo įsteigtas SIIJ, atitiktį Sąjungos teisei, turi nustatyti, ar privalo laikytis Curtea Constituțională (Konstitucinis Teismas) jurisprudencijos, kaip numatyta Rumunijos teisėje, ar Teisingumo Teismo jurisprudencijos.

23

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jeigu vertindamas šio teisės akto suderinamumą su Sąjungos teise nuspręstų laikytis Teisingumo Teismo jurisprudencijos, atitinkamiems teisėjams galėtų būti iškelta drausmės byla ir jie galėtų būti nušalinti nuo pareigų, nes pagal Rumunijos teisę Curtea Constituțională (Konstitucinis Teismas) sprendimo nesilaikymas yra drausminis nusižengimas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, ar su Sąjungos teise, visų pirma teismų nepriklausomumo principu, suderinamas nacionalinės teisės aktas, pagal kurį leidžiama skirti drausmines nuobaudas teisėjui, kuris pagal Sąjungos teisės viršenybės principą nagrinėjo nacionalinės teisės nuostatos atitiktį Sąjungos teisei, nesilaikydamas atitinkamos valstybės narės Konstitucinio Teismo sprendimo.

24

Iš spaudoje pasirodžiusios informacijos ir Curtea de Apel Pitești (Piteščio apeliacinis teismas, Rumunija) turimų duomenų taip pat matyti, kad drausmės byla jau buvo iškelta vienam teisėjui, kuris vykstant panašiai procedūrai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, nusprendė, kad Rumunijos teisės aktas, kuriuo įsteigtas SIIJ, prieštarauja Sąjungos teisei. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, kyla abejonių dėl tokios drausmės bylos suderinamumo su Sąjungos teise.

25

Tokiomis aplinkybėmis Curtea de Apel Craiova (Krajovos apeliacinis teismas, Rumunija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė Teisingumo Teismo nagrinėti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnyje numatytas prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą arba, jeigu šis prašymas nebūtų patenkintas, pagreitintą procedūrą.

27

Grįsdamas šį prašymą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad byla, kurioje pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, susijusi su šiurkščiu Rumunijos teismų nepriklausomumo pažeidimu ir kad abejonės dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo nacionalinės teisės akto gali turėti įtakos teismų bendradarbiavimo sistemos, kurią sudaro SESV 267 straipsnyje numatytas kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo mechanizmas, veikimui.

28

Pirma, dėl prašymo taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą pažymėtina, kad 2021 m. liepos 30 d. Teisingumo Teismo pirmoji kolegija, atsižvelgusi į teisėjo pranešėjo siūlymą ir susipažinusi su generalinio advokato nuomone, nusprendė netenkinti šio prašymo.

29

Antra, dėl prašymo taikyti pagreitintą procedūrą primintina, kad Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu arba išimties tvarka savo iniciatyva Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, gali nuspręsti nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal pagreitintą procedūrą, jeigu dėl bylos pobūdžio reikia, kad ji būtų greitai išnagrinėta.

30

2021 m. rugpjūčio 12 d. Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, nusprendė patenkinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymą nagrinėti šį prašymą pagal pagreitintą procedūrą.

31

Iš tiesų, jeigu byloje kyla didelių abejonių, susijusių su esminiais nacionalinės konstitucinės teisės ir Sąjungos teisės klausimais, atsižvelgiant į konkrečias tokios bylos aplinkybes, gali būti būtina ją nagrinėti greitai, kaip nurodyta Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje (2018 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Wightman ir kt., C‑621/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2018:851, 10 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje kylantys klausimai dėl Rumunijos bendrosios kompetencijos teismų ir Konstitucinio Teismo santykių, taip pat dėl teismų nepriklausomumo ir Sąjungos teisės viršenybės yra itin svarbūs šiai valstybei narei ir Sąjungos teisinei sistemai, per trumpą terminą pateiktas Teisingumo Teismo atsakymas gali pašalinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kylančias dideles abejones, o tai pateisina šios bylos nagrinėjimą pagal Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.

33

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejama su ESS 2 straipsniu ir Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar praktika, pagal kurias valstybės narės bendrosios kompetencijos teismai neturi įgaliojimų nagrinėti, ar su Sąjungos teise suderinamas nacionalinės teisės aktas, kurį šios valstybės narės Konstitucinis Teismas pripažino neprieštaraujančiu nacionalinei konstitucinei nuostatai, kurioje įtvirtintas reikalavimas laikytis Sąjungos teisės viršenybės principo.

34

Kadangi pirmasis klausimas susijęs su Chartijos 47 straipsnio aiškinimu, pirmiausia pažymėtina, kad teisės į veiksmingą teisinę gynybą pripažinimas konkrečiu atveju reiškia, kad asmuo, kuris ja remiasi, remiasi ir Sąjungos teisės užtikrinamomis teisėmis ar laisvėmis (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo Liuksemburgo valstybė (Teisė apskųsti prašymą pateikti informaciją mokesčių srityje), C‑245/19 ir C‑246/19, EU:C:2020:795, 55 punktą ir 2021 m. balandžio 20 d. Sprendimo Repubblika, C‑896/19, EU:C:2021:311, 41 punktą) ar kad yra vykdomas tokio asmens baudžiamasis persekiojimas, kuriuo įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 204 punktą).

35

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad RS remtųsi teise, kuri jam suteikta pagal Sąjungos teisės nuostatą, ar kad būtų vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas, kuriuo įgyvendinama Sąjungos teisė.

36

Tokiomis aplinkybėmis Chartijos 47 straipsnis per se nėra taikomas pagrindinėje byloje.

37

Kadangi pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą visos valstybės narės įpareigojamos numatyti teisių gynimo priemones, būtinas veiksmingai teisminei gynybai, kaip tai suprantama visų pirma pagal Chartijos 47 straipsnį, Sąjungos teisei priklausančiose srityse užtikrinti, į šią Chartijos nuostatą reikia tinkamai atsižvelgti aiškinant ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą (2021 m. balandžio 20 d. Sprendimo Repubblika, C‑896/19, EU:C:2021:311, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Dėl valstybės narės bendrosios kompetencijos teismų ir Konstitucinio Teismo santykių, dėl kurių pateiktas pirmasis klausimas, primintina, kad nors teisingumo sistemos organizavimas valstybėse narėse, įskaitant Konstitucinio Teismo įkūrimą, sudarymą ir veiklos vykdymą, priklauso pastarųjų kompetencijai, naudodamosi šia kompetencija jos privalo laikytis pareigų, tenkančių joms pagal Sąjungos teisę, visų pirma ESS 2 ir 19 straipsnius (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas), C‑619/18, EU:C:2019:531, 52 punktą ir 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 216 punktą).

39

Dėl pagal ESS 19 straipsnį kylančių pareigų pažymėtina, kad pagal šią nuostatą, kurioje detalizuota ESS 2 straipsnyje įtvirtinta teisinės valstybės vertybė, nacionaliniai teismai ir Teisingumo Teismas turi pareigą užtikrinti visapusišką Sąjungos teisės taikymą visose valstybėse narėse, taip pat teisės subjektams pagal šią teisę suteikiamą teisminę gynybą (2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas), C‑619/18, EU:C:2019:531, 47 punktas ir 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 217 punktas).

40

Pagal suformuotą jurisprudenciją tam, kad būtų garantuota tokia gynyba, pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą kiekviena valstybė narė turi užtikrinti, kad institucijos, priskirtos prie jos teisių gynimo priemonių Sąjungos teisei priklausančiose srityse sistemos kaip „teismai“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, ir turinčios priimti sprendimus dėl šios teisės taikymo ar aiškinimo, atitiktų veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, tarp jų nepriklausomumo reikalavimą (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 220 ir 221 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

41

Iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos kylantis teismų nepriklausomumo reikalavimas apima du aspektus. Pagal pirmąjį, išorinį, aspektą reikalaujama, kad atitinkama institucija savo funkcijas vykdytų visiškai autonomiškai, jos nesaistytų jokie hierarchijos ar pavaldumo ryšiai, ji negautų jokių nurodymų ar įpareigojimų, taigi būtų apsaugota nuo išorinio poveikio ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jos narių nepriklausomam sprendimų priėmimui ir turėti įtakos jų sprendimams. Antrasis, vidinis, aspektas susijęs su nešališkumo sąvoka ir pagal jį reikalaujama vienodai atsiriboti nuo bylos šalių ir jų atitinkamų interesų, susijusių su nagrinėjamos bylos dalyku. Pagal pastarąjį aspektą reikalaujama objektyvumo ir kad nebūtų jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, išskyrus siekį, kad ginčas būtų išspręstas griežtai laikantis teisės normų (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas), C‑619/18, EU:C:2019:531, 72 ir 73 punktus, taip pat 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 224 punktą).

42

Vadovaujantis valdžių padalijimo principu, būdingu teisinės valstybės veikimui, visų pirma turi būti užtikrintas teismų nepriklausomumas nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių (2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 124 punktas ir 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 228 punktas).

43

Kaip priminta šio sprendimo 38 punkte dėl teisingumo sistemos organizavimo, nei pagal ESS 2 straipsnį ir 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, nei pagal jokią kitą Sąjungos teisės nuostatą iš valstybių narių nereikalaujama įtvirtinti konkretaus konstitucinio modelio, reglamentuojančio įvairių valstybės valdžios institucijų santykius ir tarpusavio sąveiką, visų pirma, kiek tai susiję su jų įgaliojimų apibrėžimu ir atskyrimu. Iš tiesų pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį Sąjunga gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių ir konstitucinių jų struktūrų. Vis dėlto pasirinkdamos atitinkamą konstitucinį modelį valstybės narės turi laikytis, be kita ko, teismų nepriklausomumo reikalavimo, kylančio iš šių Sąjungos teisės nuostatų (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 229 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

44

Šiomis aplinkybėmis pagal ESS 2 straipsnį ir 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, taip pat Sprendimą 2006/928 nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar praktika, pagal kurias Konstitucinio Teismo sprendimai yra privalomi bendrosios kompetencijos teismams, jeigu pagal nacionalinę teisę užtikrinamas šio Konstitucinio Teismo nepriklausomumas, be kita ko, nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, kaip to reikalaujama pagal šias Sąjungos teisės nuostatas. Tačiau jei pagal nacionalinę teisę šis nepriklausomumas neužtikrinamas, tokios nacionalinės teisės nuostatos ar praktika draudžiamos pagal šias Sąjungos teisės nuostatas, nes toks Konstitucinis Teismas negali užtikrinti pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą reikalaujamos veiksmingos teisminės gynybos (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 230 punktą).

45

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, laikantis pirmesnio punkto, pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar praktika, pagal kurias valstybės narės bendrosios kompetencijos teismams pagal nacionalinę konstitucinę teisę privalomas šios valstybės narės Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo pripažįstama, kad nacionalinės teisės aktas neprieštarauja tos valstybės narės Konstitucijai.

46

Vis dėlto taip nėra tuo atveju, kai tokių teisės nuostatų ar praktikos taikymas reiškia, kad šie bendrosios kompetencijos teismai neturi jokios jurisdikcijos vertinti, ar su Sąjungos teise suderinamas nacionalinės teisės aktas, kurį šios valstybės narės Konstitucinis Teismas pripažino neprieštaraujančiu nacionalinei konstitucinei nuostatai, kurioje numatyta Sąjungos teisės viršenybė.

47

Iš tiesų suformuotoje jurisprudencijoje dėl EEB sutarties Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog Bendrijos sutartimis, kitaip nei įprastomis tarptautinėmis sutartimis, įtvirtinta nauja teisinė sistema; įsigaliojus Sutartims, ji buvo integruota į valstybių narių teisinę sistemą ir yra privaloma jų teismams. Sukurdamos šią naują teisinę sistemą, kuri turi savo institucijas ir kurios subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų piliečiai, valstybės narės apribojo savo suverenias teises Sutartyse apibrėžtose srityse (šiuo klausimu žr. 1963 m. vasario 5 d. Sprendimo van Gend & Loos, 26/62, EU:C:1963:1, p. 23; 1964 m. liepos 15 d. Sprendimo Costa, 6/64, EU:C:1964:66, p. 1158 ir 1159, taip pat 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 245 punktą).

48

1964 m. liepos 15 d. Sprendime Costa (6/64, EU:C:1964:66, p. 1158–1160) Teisingumo Teismas konstatavo, kad savarankiškos teisinės sistemos, kurią valstybės narės pripažino abipusiškumo pagrindu, sukūrimas EEB sutartimi reiškia, kad jos prieš šią teisinę sistemą negali remtis vėlesne vienašale priemone, taip pat negali priešpriešinti iš EEB sutarties kilusios teisės ir bet kokių nacionalinės teisės nuostatų, antraip ši teisė prarastų Bendrijos pobūdį ir būtų paneigtas pačios Bendrijos teisinis pagrindas. Be to, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Bendrijos teisės privalomoji galia negali skirtis įvairiose valstybėse narėse, atsižvelgiant į vėliau priimtus vidaus teisės aktus, priešingu atveju kiltų pavojus EEB sutarties tikslų įgyvendinimui arba atsirastų šia Sutartimi draudžiama diskriminacija dėl pilietybės (2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 246 punktas).

49

Šie pagrindiniai Sąjungos teisinės sistemos ypatumai ir jų paisymo svarba taip pat buvo patvirtinti ratifikavus visas Sutartis, kuriomis iš dalies keičiama EEB sutartis, ir visų pirma Lisabonos sutartį. Iš tiesų, tvirtindama šią Sutartį, valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija Deklaracijoje Nr. 17 dėl viršenybės, pridėtoje prie Lisabonos sutartį patvirtinusios tarpvyriausybinės konferencijos Baigiamojo akto (OL C 326, 2012, p. 346), aiškiai nurodė, kad „remiantis nusistovėjusia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika Sutartys ir teisės aktai, kuriuos priima Sąjunga remdamasi Sutartimis, turi viršenybę prieš valstybių narių teisės aktus šioje teisminėje praktikoje nustatytomis sąlygomis“ (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 248 punktą).

50

Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Teisingumo Teismas ne kartą patvirtino ankstesnę jurisprudenciją dėl Sąjungos teisės viršenybės principo, t. y. principo, pagal kurį reikalaujama, kad visos valstybių narių institucijos užtikrintų visišką įvairių Sąjungos teisės normų veiksmingumą, o valstybių narių teisė negali pakenkti šių įvairių normų veiksmingumui tų valstybių teritorijoje (2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 250 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

51

Iš šios jurisprudencijos matyti, kad pagal Sąjungos teisės viršenybės principą tai, kad valstybė narė remiasi nacionalinės teisės nuostatomis, kurios gali būti net konstitucinio lygmens, negali pakenkti Sąjungos teisės vienodam taikymui ir veiksmingumui. Iš tiesų, remiantis suformuota jurisprudencija, Sąjungos teisės viršenybės principas daro poveikį visoms valstybės narės institucijoms ir tam negali kliudyti net ir konstitucinio lygmens vidaus nuostatos (1970 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Internationale Handelsgesellschaft, 11/70, EU:C:1970:114, 3 punktas ir 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 251 punktas).

52

Kadangi Teisingumo Teismas turi išimtinę jurisdikciją pateikti galutinį Sąjungos teisės išaiškinimą (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Moldovos Respublika, C‑741/19, EU:C:2021:655, 45 punktą), įgyvendindamas šią jurisdikciją jis turi patikslinti Sąjungos teisės viršenybės principo apimtį atsižvelgdamas į reikšmingas šios teisės nuostatas, todėl ši apimtis negali priklausyti nei nuo nacionalinės teisės nuostatų aiškinimo, nei nuo nacionalinio teismo pateikto Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo, neatitinkančio Teisingumo Teismo aiškinimo (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 254 punktą).

53

Šiuo klausimu, be kita ko, primintina, kad pagal Sąjungos teisės viršenybės principą nacionalinis teismas, turintis taikyti Sąjungos teisės nuostatas pagal jam suteiktą jurisdikciją, turi pareigą, nesant galimybės aiškinti nacionalinės teisės nuostatas taip, kad jos atitiktų Sąjungos teisės reikalavimus, užtikrinti visišką šios teisės reikalavimų veiksmingumą jo nagrinėjamoje byloje, prireikus savo iniciatyva netaikydamas bet kurių, net ir vėliau priimtų, tiesiogiai veikiančiai Sąjungos teisės nuostatai prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų ar praktikos, ir neprivalo prašyti, kad ši nacionalinė nuostata ar praktika būtų panaikintos teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis, arba laukti, kol tai bus padaryta (šiuo klausimu žr. 1978 m. kovo 9 d. Sprendimo Simmenthal, 106/77, EU:C:1978:49, 24 punktą; 2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski, C‑573/17, EU:C:2019:530, 61 ir 62 punktus ir 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 252 punktą).

54

Kaip priminta šio sprendimo 39 punkte, šios pareigos visiškai taikyti kiekvieną tiesiogiai veikiančią Sąjungos teisės nuostatą vykdymas laikytinas būtinu siekiant užtikrinti visapusišką Sąjungos teisės taikymą visose valstybėse narėse, kaip to reikalaujama pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį.

55

Minėtos pareigos vykdymas taip pat būtinas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi valstybių narių lygybės prieš Sutartis, pagal kurią negalima remtis jokia vienašale priemone prieš Sąjungos teisės sistemą (šiuo klausimu 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 249 punktą), ir yra ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto lojalaus bendradarbiavimo principo, pagal kurį reikalaujama netaikyti jokios nacionalinės teisės nuostatos, galinčios prieštarauti tiesiogiai veikiančiai Sąjungos teisės normai, nesvarbu, ar ta nuostata priimta anksčiau, ar vėliau už tokią normą, išraiška (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Winner Wetten, C‑409/06, EU:C:2010:503, 55 punktą ir 2021 m. sausio 21 d. Sprendimo Whiteland Import Export, C‑308/19, EU:C:2021:47, 31 punktą).

56

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog tam, kad priimtų sprendimą pagrindinėje byloje, turi įvertinti nacionalinės teisės akto, kuriuo įsteigtas SIIJ, suderinamumą su ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir Sprendimo 2006/928 priede įtvirtintais orientaciniais tikslais teismų reformos ir kovos su korupcija srityse.

57

Šiomis aplinkybėmis, pirma, primintina, kad Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę nuspręsti, jog toks nacionalinės teisės aktas patenka į Sprendimo 2006/928 taikymo sritį, todėl turi atitikti reikalavimus, kylančius iš Sąjungos teisės, visų pirma ESS 2 straipsnio ir 19 straipsnio 1 dalies (šiuo klausimu žr. 2021 m. gegužės 18 d. Sprendimo Asociaţia Forumul Judecătorilor Din România ir kt., C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19, C‑355/19 ir C‑397/19, EU:C:2021:393, 183 ir 184 punktus).

58

Antra, tiek ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, tiek šio sprendimo 56 punkte nurodyti tikslai suformuluoti aiškiai ir tiksliai ir jiems netaikomos jokios sąlygos, todėl jie yra tiesiogiai veikiantys (šiuo klausimu žr. 2021 m. gegužės 18 d. Sprendimo Asociaţia Forumul Judecătorilor Din România ir kt., C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19, C‑355/19 ir C‑397/19, EU:C:2021:393, 249 ir 250 punktus ir 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 253 punktą).

59

Vadinasi, neturėdami galimybės aiškinti nacionalinės teisės nuostatų taip, kad jos atitiktų minėtą Sąjungos teisės nuostatą ar nurodytus tikslus, Rumunijos bendrosios kompetencijos teismai turi savo iniciatyva netaikyti šių nacionalinės teisės nuostatų.

60

Šiuo klausimu iš tiesų pažymėtina, kad pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytą atitinkamą nacionalinį teisinį pagrindą šie bendrosios kompetencijos teismai iš principo turi jurisdikciją vertinti, ar su šiomis Sąjungos teisės normomis suderinamos Rumunijos teisės akto nuostatos, šiuo tikslu nesikreipdami į nacionalinį Konstitucinį Teismą.

61

Vis dėlto iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šie bendrosios kompetencijos teismai neturi tokios jurisdikcijos, jeigu nacionalinis Konstitucinis Teismas nusprendė, kad tos teisės akto nuostatos neprieštarauja nacionalinei konstitucinei nuostatai, kurioje numatyta Sąjungos teisės viršenybė, nes šie teismai privalo laikytis tokio Konstitucinio Teismo priimto sprendimo.

62

Šiomis aplinkybėmis primintina, kad įgaliojimai taikant Sąjungos teisę daryti viską, kas būtina siekiant nesilaikyti nacionalinės teisės nuostatų ar praktikos, galinčių kliudyti visiškam tiesiogiai veikiančių Sąjungos teisės normų veiksmingumui, yra sudedamoji Sąjungos teismo pareigų dalis, už kurią atsakingas nacionalinis teismas, turintis taikyti šias teisės normas pagal jam suteiktą jurisdikciją, todėl šių įgaliojimų įgyvendinimas yra būtina teismų nepriklausomumo, kylančio iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, garantija (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 257 punktą).

63

Taigi su pačiu Sąjungos teisės pobūdžiu susijusiems reikalavimams prieštarauja bet kuri nacionalinės teisės nuostata arba praktika, dėl kurių Sąjungos teisė tampa mažiau veiksminga atsisakius teismui, kuris turi jurisdikciją taikyti šią teisę, suteikti įgaliojimus tokio taikymo metu imtis visų būtinų priemonių netaikyti nacionalinės nuostatos ar praktikos, galinčių kliudyti visiškam tiesiogiai veikiančių Sąjungos teisės normų veiksmingumui (šiuo klausimu žr. 1978 m. kovo 9 d. Sprendimo Simmenthal, 106/77, EU:C:1978:49, 22 punktą ir 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 258 punktą). Tokia padėtis susiklostytų, jeigu spręsti Sąjungos teisės nuostatos ir nacionalinio įstatymo koliziją būtų kompetentingas ne Sąjungos teisės taikymą turintis užtikrinti teismas, o kita įstaiga, turinti atskirą diskreciją (šiuo klausimu žr. 1978 m. kovo 9 d. Sprendimo Simmenthal, 106/77, EU:C:1978:49, 23 punktą ir 2010 m. birželio 22 d. Sprendimo Melki ir Abdeli, C‑188/10 ir C‑189/10, EU:C:2010:363, 44 punktą).

64

Be to, primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 267 straipsnyje įtvirtintu kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo mechanizmu siekiama, kad visais atvejais Sąjungos teisė visose valstybėse narėse būtų taikoma vienodai, ir taip užkirsti kelią Sąjungos teisės, kurią turi taikyti nacionaliniai teismai, aiškinimo skirtumams. Šiuo tikslu pagal šį straipsnį nacionaliniam teismui suteikiama galimybė pašalinti sunkumus, kurių galėtų kilti dėl reikalavimo visiškai įgyvendinti Sąjungos teisę valstybių narių teismų sistemose. Taigi nacionaliniai teismai turi labai plačią diskreciją ar net pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą, jeigu mano, kad jų nagrinėjamoje byloje kyla klausimų dėl Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo ar jų galiojimo vertinimo, dėl kurių jie turi priimti sprendimą (2021 m. gruodžio 16 d. Sprendimo AB ir kt. (Amnestijos atšaukimas), C‑203/20, EU:C:2021:1016, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

65

Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo, numatyto pagal kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo mechanizmą, veiksmingumui, taigi, ir Sąjungos teisės veiksmingumui, kiltų grėsmė, jeigu valstybės narės Konstituciniam Teismui išnagrinėjus prašymą dėl atitikties Konstitucijai nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje taikytina Sąjungos teisė, galėtų būti atgrasytas pasinaudoti jam suteikta galimybe ar tam tikrais atvejais vykdyti pareigą pagal SESV 267 straipsnį pateikti Teisingumo Teismui klausimus dėl Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo, kad galėtų nuspręsti, ar su šia teise yra suderinama nacionalinės teisės norma (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 22 d. Sprendimo Melki ir Abdeli, C‑188/10 ir C‑189/10, EU:C:2010:363, 45 punktą; 2016 m. liepos 5 d. Sprendimo Ognyanov, C‑614/14, EU:C:2016:514, 25 punktą ir 2021 m. lapkričio 23 d. Sprendimo IS (Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą neteisėtumas), C‑564/19, EU:C:2021:949, 73 punktą).

66

Jeigu valstybės narės Konstitucinis Teismas būtų nusprendęs, kad teisės akto nuostatos neprieštarauja nacionalinei konstitucinei nuostatai, kurioje numatyta Sąjungos teisės viršenybė, šio sprendimo 61 punkte nurodyta nacionalinės teisės norma ar praktika sudarytų kliūčių visiškam nagrinėjamų Sąjungos teisės normų veiksmingumui, nes neleistų bendrosios kompetencijos teismui, turinčiam užtikrinti Sąjungos teisės taikymą, pačiam įvertinti tokių teisės akto nuostatų suderinamumą su Sąjungos teise.

67

Tokios nacionalinės teisės normos ar praktikos taikymas taip pat pakenktų Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo, numatyto pagal kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo mechanizmą, veiksmingumui ir atgrasytų bylą nagrinėjantį bendrosios kompetencijos teismą kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, nes jis siektų laikytis atitinkamos valstybės narės Konstitucinio Teismo sprendimų.

68

Pirmesniuose punktuose pateiktos išvados juo labiau taikytinos tokioje situacijoje, kaip ta, kurią nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kai savo sprendimu atitinkamos valstybės narės Konstitucinis Teismas, remdamasis, be kita ko, tos valstybės narės konstituciniu savitumu ir argumentu, kad Teisingumo Teismas viršijo savo kompetenciją, atsisako laikytis Teisingumo Teismo priimto prejudicinio sprendimo.

69

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismui gali tekti patikrinti, ar Sąjungos teisėje nustatyta pareiga nepažeidžia valstybės narės nacionalinio savitumo (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Torresi, C‑58/13 ir C‑59/13, EU:C:2014:2088, 58 punktą ir 2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Coman ir kt., C‑673/16, EU:C:2018:385, 46 punktą).

70

Vis dėlto šios nuostatos tikslas ir poveikis nėra toks, kad valstybės narės Konstitucinis Teismas, nepaisydamas, be kita ko, iš ESS 4 straipsnio 2 ir 3 dalių ir 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos kylančių jam privalomų įpareigojimų, galėtų netaikyti Sąjungos teisės normos tuo pagrindu, kad šia norma pažeidžiamas tos valstybės narės nacionalinis savitumas, kaip jį apibrėžia nacionalinis Konstitucinis Teismas.

71

Jeigu valstybės narės Konstitucinis Teismas mano, kad antrinės Sąjungos teisės nuostata, kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, pažeidžia pareigą gerbti šios valstybės narės nacionalinį savitumą, jis pagal SESV 267 straipsnį privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą tam, kad būtų įvertintas šios nuostatos galiojimas atsižvelgiant į ESS 4 straipsnio 2 dalį, nes tik Teisingumo Teismas turi jurisdikciją konstatuoti Sąjungos akto negaliojimą (šiuo klausimu žr. 1987 m. spalio 22 d. Sprendimo Foto‑Frost, 314/85, EU:C:1987:452, 20 punktą ir 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 96 punktą).

72

Be to, kadangi, kaip priminta šio sprendimo 52 punkte, Teisingumo Teismas turi išimtinę jurisdikciją pateikti galutinį Sąjungos teisės išaiškinimą, valstybės narės Konstitucinis Teismas, remdamasis savo paties pateiktu Sąjungos teisės nuostatų, įskaitant SESV 267 straipsnį, aiškinimu, negali pagrįstai konstatuoti, kad Teisingumo Teismas priėmė sprendimą viršydamas savo kompetenciją, todėl atsisakyti laikytis Teisingumo Teismo priimto prejudicinio sprendimo.

73

Šiuo klausimu pažymėtina, kad per SESV 267 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą, kuri yra Sutartyse įtvirtintos teismų sistemos kertinis akmuo, užmezgamas dialogas tarp Teisingumo Teismo ir valstybių narių teismų teisėjų, kuriuo siekiama užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą ir kartu – jos nuoseklumą, visišką veiksmingumą, autonomiją ir galiausiai savitą Sutartimis sukurtos teisės pobūdį (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonės 2/13 (Sąjungos prisijungimas prie EŽTK), EU:C:2014:2454, 176 punktą ir 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi, C‑561/19, EU:C:2021:799, 27 punktą).

74

Tokioje procedūroje priimtas sprendimas yra privalomas nacionaliniam teismui priimant sprendimą jo nagrinėjamoje byloje, kiek tai susiję su Sąjungos teisės aiškinimu (šiuo klausimu žr. 1977 m. vasario 3 d. Sprendimo Benedetti, 52/76, EU:C:1977:16, 26 punktą ir 2018 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Weiss ir kt., C‑493/17, EU:C:2018:1000, 19 punktą).

75

Taigi nacionalinis teismas, pasinaudojęs jam SESV 267 straipsnio antroje pastraipoje suteikta galimybe, turi nesilaikyti aukštesnės instancijos nacionalinio teismo vertinimų, jeigu atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo pateiktą išaiškinimą mano, kad jie neatitinka Sąjungos teisės, ir prireikus netaikyti nacionalinės teisės normos, įpareigojančios jį laikytis šio aukštesnės instancijos teismo sprendimų (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 5 d. Sprendimo Elchinov, C‑173/09, EU:C:2010:581, 30 ir 31 punktus).

76

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tokia išvada taikytina ir tuo atveju, kai nacionalinės proceso teisės norma įpareigoja bendrosios kompetencijos teismą laikytis, jo nuomone, Sąjungos teisei prieštaraujančio nacionalinio Konstitucinio Teismo sprendimo (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 15 d. Sprendimo Križan ir kt., C‑416/10, EU:C:2013:8, 71 punktą).

77

Be to, kadangi Sąjungos teisės normos išaiškinimu, kurį Teisingumo Teismas pateikia vykdydamas pagal SESV 267 straipsnį jam suteiktus įgaliojimus, paaiškinama ir patikslinama šios normos reikšmė ir apimtis, kaip ji turi arba turėjo būti suprasta ir taikoma nuo įsigaliojimo momento (šiuo klausimu žr. 1980 m. kovo 27 d. Sprendimo Denkavit italiana, 61/79, EU:C:1980:100, 16 punktą ir 2021 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Belgijos valstybė (Pilotų mokymai), C‑413/20, EU:C:2021:938, 53 punktą), konstatuotina, kad bendrosios kompetencijos teismas savo nagrinėjamoje byloje tam, kad būtų užtikrintas visiškas Sąjungos teisės normų veiksmingumas, turi netaikyti nacionalinio Konstitucinio Teismo, atsisakančio laikytis Teisingumo Teismo priimto prejudicinio sprendimo, vertinimų, net jeigu šis sprendimas priimtas ne pagal šio bendrosios kompetencijos teismo toje byloje pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

78

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejama su ESS 2 straipsniu, 4 straipsnio 2 ir 3 dalimis, SESV 267 straipsniu ir Sąjungos teisės viršenybės principu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar praktika, pagal kurias valstybės narės bendrosios kompetencijos teismai neturi įgaliojimų nagrinėti, ar su Sąjungos teise suderinamas nacionalinės teisės aktas, kurį šios valstybės narės Konstitucinis Teismas pripažino neprieštaraujančiu nacionalinei konstitucinei nuostatai, kurioje įtvirtintas reikalavimas laikytis Sąjungos teisės viršenybės principo.

79

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejama su ESS 2 straipsniu ir Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar praktika, pagal kurias nacionalinio teismo teisėjui gali kilti drausminė atsakomybė dėl to, kad taikė Sąjungos teisę, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas, ir nesilaikė atitinkamos valstybės narės Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, nesuderinamos su Sąjungos teisės viršenybės principu.

80

Pirmiausia primintina, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 36 punkte, Chartijos 47 straipsnis per se nėra taikomas pagrindinėje byloje.

81

Kaip priminta šio sprendimo 41 punkte, pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą reikalaujama, kad būtų išsaugotas teismų, kurių gali būti prašoma priimti sprendimą dėl su Sąjungos teisės taikymu ar aiškinimų susijusių klausimų, nepriklausomumas ir nešališkumas.

82

Norint užtikrinti šias pagal Sąjungos teisę reikalaujamas nepriklausomumo ir nešališkumo garantijas, būtina, kad egzistuotų taisyklės tam, kad teisės subjektams nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar teismui nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl jo neutralumo, kai susikerta interesai (2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 225 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

83

Konkrečiai dėl drausminės atsakomybės, kuri pagal nagrinėjamas nacionalinės teisės nuostatas gali kilti bendrosios kompetencijos teismo teisėjams, nesilaikantiems nacionalinio Konstitucinio Teismo sprendimų, pažymėtina, kad iš tiesų dėl siekio išsaugoti teismų nepriklausomumą, be kita ko, negali būti visiškai atmesta teisėjo drausminės atsakomybės atsiradimo galimybė tam tikrais visiškai išimtiniais atvejais dėl tokio teisėjo priimtų teismo sprendimų. Iš tiesų tokiu nepriklausomumo reikalavimu nesiekiama pritarti šiurkščiam ir visiškai nepateisinamam teisėjų elgesiui, pavyzdžiui, kai tyčia ir nesąžiningai arba dėl ypač didelio ir akivaizdaus aplaidumo pažeidžiamos nacionalinės ir Sąjungos teisės normos, kurių laikymąsi teisėjai turi užtikrinti, arba jei teisėjai elgiasi savavališkai ar atsisako vykdyti teisingumą, nors, turėdami teisėjo įgaliojimus, privalo išspręsti teisės subjektų, kurie į juos kreipėsi, ginčus (2021 m. liepos 15 d. SprendimoKomisija / Lenkija (Teisėjų drausmės tvarka), C‑791/19, EU:C:2021:596, 137 punktas ir 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 238 punktas).

84

Vis dėlto siekiant išsaugoti teismų nepriklausomumą ir neleisti, kad būtų nukrypta nuo teisėtų drausminės tvarkos tikslų, panaudojant šią tvarką politinei teismo sprendimų kontrolei arba siekiant daryti spaudimą teisėjams, svarbu, kad atitinkamas teisėjas negalėtų būti patrauktas drausminėn atsakomybėn vien dėl to, kad teismo sprendime galimai padaryta nacionalinės ir Sąjungos teisės normų aiškinimo ir taikymo klaidų ar faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo klaidų (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjų drausmės tvarka), C‑791/19, EU:C:2021:596, 138 punktas ir 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 239 punktas).

85

Be to, tai, kad nacionalinių teismų teisėjams negali būti keliamos drausmės bylos ar skiriamos drausminės nuobaudos už naudojimąsi galimybe kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnį, kuri priklauso jų išimtinei kompetencijai, yra būtina jų nepriklausomumo garantija (2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 227 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

86

Taigi svarbu, kad teisėjo drausminė atsakomybė už teismo sprendimą būtų taikoma visiškai išimtiniais atvejais, kaip antai nurodytais šio sprendimo 83 punkte, ir būtų nustatoma pagal objektyvius ir patikrinamus kriterijus, susijusius su gero teisingumo vykdymo reikalavimais ir garantijomis, kuriomis siekiama išvengti bet kokios išorinės įtakos teismo sprendimų turiniui pavojaus ir taip leidžiant teisės subjektams atmesti visas pagrįstas abejones dėl atitinkamų teisėjų atsparumo išorės veiksniams ir neutralumo, kai susikerta interesai (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjų drausmės tvarka), C‑791/19, EU:C:2021:596, 139 punktas ir 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 240 punktas).

87

Vadinasi, ESS 2 straipsnis ir 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės nuostatas ar praktiką, pagal kurias nacionalinio teismo teisėjui gali kilti drausminė atsakomybė už bet kokį nacionalinio Konstitucinio Teismo sprendimų nesilaikymą (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 242 punktą).

88

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, pažymėtina, kad tokių nacionalinės teisės nuostatų ar tokios nacionalinės praktikos nulemtas nacionalinio teismo teisėjų nepriklausomumo pažeidimas taip pat būtų nesuderinamas su ESS 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse pripažintais valstybių narių lygybės ir Sąjungos bei valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo principais, SESV 267 straipsniu ir Sąjungos teisės viršenybės principu, jeigu nacionalinio teismo teisėjo drausminės atsakomybės atsiradimas būtų grindžiamas tuo, kad jis netaikė atitinkamos valstybės narės Konstitucinio Teismo sprendimo, kuriuo šis teismas atsisakė laikytis Teisingumo Teismo priimto prejudicinio sprendimo.

89

Taip aiškinama turėtų būti juo labiau dėl to, kad toks nacionalinio teismo teisėjo drausminės atsakomybės atsiradimas gali tik sustiprinti tai, kad Sąjungos teisės reikalavimus pažeidžia nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias valstybės narės bendrosios kompetencijos teismai neturi įgaliojimų nagrinėti, ar su Sąjungos teise suderinamas nacionalinės teisės aktas, kurį šios valstybės narės Konstitucinis Teismas, atsisakydamas laikytis Teisingumo Teismo priimto prejudicinio sprendimo, pripažino neprieštaraujančiu nacionalinei konstitucinei nuostatai, kurioje numatyta Sąjungos teisės viršenybė (pagal analogiją žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 259 punktą).

90

Be to, kaip Rumunijos vyriausybė nurodė per teismo posėdį, nors pagal nacionalinės teisės nuostatą, su kuria susiję antrasis ir trečiasis klausimai, nebuvo skirta jokia nuobauda, primintina, kad vien galimybė pradėti drausminį tyrimą savaime gali daryti spaudimą asmenims, kuriems pavesta užduotis priimti teismo sprendimus (šiuo klausimu žr. 2021 m. gegužės 18 d. Sprendimo Asociaţia Forumul Judecătorilor Din România ir kt., C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19, C‑355/19 ir C‑397/19, EU:C:2021:393, 199 punktą).

91

Iš sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos nematyti, kad Įstatymo Nr. 303/2004 99 straipsnio ș punkte numatyta nacionalinių bendrosios kompetencijos teismų teisėjų atsakomybė už Curtea Constituțională (Konstitucinis Teismas) sprendimų nesilaikymą būtų susieta su sąlygomis, leidžiančios užtikrinti, kad ji būtų taikoma tik šio sprendimo 83 punkte nurodytais visiškai išimtiniais atvejais pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos reikalavimus, kaip nurodyta šio sprendimo 84 ir 86 punktuose.

92

Beje, pažymėtina, kad 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt. (C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034) 241 punkte Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose, kuriose priimtas tas sprendimas, nematyti, kad ši atsakomybė būtų apribota tokiais atvejais.

93

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti: ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejama su ESS 2 straipsniu, 4 straipsnio 2 ir 3 dalimis, SESV 267 straipsniu ir Sąjungos teisės viršenybės principu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar praktika, pagal kurias nacionalinio teismo teisėjui gali kilti drausminė atsakomybė dėl to, kad taikė Sąjungos teisę, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas, ir nesilaikė atitinkamos valstybės narės Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, nesuderinamos su Sąjungos teisės viršenybės principu.

94

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: