–

Hochtief Solutions AG Magyarországi Fióktelepe, atstovaujamos ügyvédek G. M. Tóth ir I. Varga,

–

Fővárosi Törvényszék, atstovaujamo H. Beerné Vörös, K. Bőke ir bíró G. Barabás,

–

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir G. Koós,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos M. Tassopoulou, D. Tsagkaraki ir G. Papadaki,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Tokár, H. Krämer ir P. Ondrůšek,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl ESS 4 straipsnio 3 dalies, ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, SESV 49 straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio, 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (OL L 395, 1989, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 246), iš dalies pakeistos 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/66/EB (OL L 335, 2007, p. 31) (toliau – Direktyva 89/665), 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos 92/13/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių Bendrijos taisyklių taikymą viešųjų pirkimų tvarkai vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, suderinimo (OL L 76, 1992, p. 14; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 315), iš dalies pakeistos Direktyva 2007/66 (toliau – Direktyva 92/13), 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/37/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, 1993, p. 54; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 163) ir Sąjungos teisės viršenybės, lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Hochtief Solutions AG Magyarországi Fióktelepe (toliau – Hochtief Solutions) ginčą su Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas, Vengrija) dėl vykdant teismines funkcijas šio teismo tariamai padarytos žalos bendrovei Hochtief Solutions.

3

Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje ir 3 dalyje, kurių tekstas beveik identiškas Direktyvos 92/13 1 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos ir 3 dalies tekstui, numatyta:

„1.   <…>

Valstybės narės turi imtis reikiamų priemonių užtikrinti, kad sutarčių, kurias apima [2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, 2004, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132, klaidų ištaisymas OL L 339, 2014, p. 14)] taikymo sritis, atveju perkančiųjų organizacijų priimti sprendimai galėtų būti veiksmingai ir visų pirma kuo greičiau peržiūrėti šios direktyvos 2–2f straipsniuose nurodytomis sąlygomis remiantis tuo, kad tokiais sprendimais buvo pažeisti viešuosius pirkimus reglamentuojantys Bendrijos teisės aktai arba nacionalinės taisyklės, kuriomis tie teisės aktai perkeliami į nacionalinę teisę.

<…>

3.   Valstybės narės turi užtikrinti, kad būtų peržiūros procedūros, kuriomis pagal išsamias taisykles, kurias gali nustatyti valstybės narės, galėtų pasinaudoti bent bet kuris asmuo, kuris yra arba buvo suinteresuotas gauti konkrečią sutartį ir kuriam dėl tariamo pažeidimo buvo padaryta žala ar kilusi tokios žalos rizika.“

4

Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės turi užtikrinti, kad priemonės, kurių imtasi dėl 1 straipsnyje nurodytų peržiūros procedūrų, apimtų nuostatas dėl įgaliojimų:

<…>“

5

Direktyvos 92/13 2 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad priemonės, kurių buvo imtasi dėl 1 straipsnyje nurodytos peržiūros procedūros, apimtų nuostatą dėl įgaliojimų:

arba

arba

Valstybės narės gali pasirinkti šią alternatyvą taikyti visoms perkančiosioms organizacijoms [perkantiesiems subjektams] arba organizacijų [subjektų] kategorijoms, apibrėžtoms pagal objektyvius kriterijus, bet kuriuo atveju išlaikydamos nustatytų priemonių veiksmingumą, kad būtų išvengta atitinkamų interesų pažeidimo[,]

Jeigu žalos atlyginimo reikalaujama remiantis tuo, kad sprendimas buvo priimtas neteisėtai, valstybės narės gali, jeigu jų vidaus teisės sistema to reikalauja ir numato įstaigas, turinčias tam tikslui suteiktus būtinus įgaliojimus, numatyti, kad ginčijamas sprendimas turi būti pirmiausia panaikintas arba paskelbtas neteisėtu.“

6

Polgári perrendtartásról szóló 1952 évi III. törvény (1952 m. Įstatymas Nr. III, kuriuo patvirtinamas Civilinio proceso kodeksas, toliau – Civilinio proceso kodeksas) 260 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kai yra priimtas galutinis teismo sprendimas, galima pateikti pareiškimą dėl peržiūros, jeigu:

<…>

2.   Pagal šio straipsnio 1 dalies a punktą bet kuri šalis gali pateikti pareiškimą dėl peržiūros tik tuo atveju, jeigu ne dėl savo kaltės per ankstesnį teismo procesą ji negalėjo nurodyti faktinių aplinkybių, pateikti įrodymų arba sprendimo, kuriuos nurodo šiame pareiškime.“

7

2006 m. liepos 25 d.Észak‑dunántúli Környezetvédelmi és Vízügyi Igazgatóság (Šiaurės Padniestrės aplinkos apsaugos ir vandentvarkos direktoratas) (toliau – perkančioji organizacija) paskelbė Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (S serija, Nr. 139‑149235) viešojo darbų pirkimo konkursą dėl nacionalinio Dėro‑Geniū (Vengrija) prekybos uosto įvairiarūšio transporto centro transporto infrastruktūros plėtros pagal pagreitintą procedūrą, numatytą közbeszerzésekről szóló 2003. évi CXXIX. törvény (2003 m. Įstatymas Nr. CXXIX dėl viešųjų pirkimų, toliau – Viešųjų pirkimų įstatymas) IV skirsnyje.

8

Skelbimo apie konkursą III.2.2 punkte, susijusiame su ekonominiu ir finansiniu pajėgumu, buvo numatyta, kad „kandidatas ar subtiekėjas <…>, kurio balansas pastaruosius trejus finansinius metus buvo neigiamas, neatitinka pajėgumo reikalavimų“.

9

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Hochtief Solutions šio kriterijaus neatitiko, todėl užginčijo jo teisėtumą Közbeszerzési Döntőbizottság (Viešųjų pirkimų arbitražo komisija, Vengrija, toliau – arbitražo komisija), nurodydama, kad šis kriterijus, pirma, yra diskriminacinis ir, antra, savaime negali suteikti informacijos apie konkurso dalyvio finansinį pajėgumą.

10

Arbitražo komisija iš dalies patenkino Hochtief Solutions reikalavimą ir skyrė perkančiajai organizacijai 8000000 HUF (apie 24500 EUR) baudą, tačiau nekonstatavo, kad šis kriterijus yra neteisėtas.

11

2006 m. spalio 2 d.Hochtief Solutions pateikė skundą dėl Arbitražo komisijos sprendimo Fővárosi Bíróság (Budapešto teismas, Vengrija); to teismo nuomone, balanse nurodytas rezultatas gali tinkamai parodyti ekonominį ir finansinį pajėgumą, todėl skundą atmetė.

12

2010 m. birželio 4 d.Hochtief Solutions apeliacine tvarka apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą Fővárosi Ítélőtábla (Sostinės regiono apeliacinis teismas); šis nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

13

2012 m. spalio 18 d. Sprendime Édukövízig ir Hochtief Construction (C‑218/11, EU:C:2012:643) Teisingumo Teismas, inter alia, konstatavo, kad Direktyvos 2004/18 44 straipsnio 2 dalį ir 47 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad perkančioji organizacija turi teisę nustatyti minimalų ekonominio ir finansinio pajėgumo reikalavimą, vertinamą pagal konkrečią balanso duomenų grupę ar kelias jų grupes, su sąlyga, kad šie duomenys objektyviai yra tinkami suteikti informaciją apie tokį ūkio subjekto pajėgumą ir šis reikalavimas atitinka konkrečios sutarties mastą, t. y. yra objektyvus rodiklis, patvirtinantis, kad egzistuoja ekonominis ir finansinis pagrindas, kurio pakanka šiai sutarčiai tinkamai įvykdyti, tačiau jis neviršija to, kas protingai būtina šiam tikslui pasiekti; jis kartu pažymėjo, kad iš principo negalima atmesti galimybės nustatyti minimalų ekonominio ir finansinio pajėgumo reikalavimą vien dėl to, kad šis reikalavimas susijęs su balanso duomenimis, kurie gali skirtis atsižvelgiant į atskirų valstybių narių teisės aktus.

14

Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas, Vengrija), kuris per tą laiką pakeitė Fővárosi Ítélőtábla (Sostinės regiono apeliacinis teismas), atsižvelgęs į minėtą Teisingumo Teismo sprendimą, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą nusprendęs, kad perkančiosios organizacijos naudotas ekonominio ir finansinio pajėgumo vertinimo kriterijus nebuvo diskriminacinis.

15

2013 m. rugsėjo 13 d.Hochtief Solutions pateikė kasacinį skundą Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) dėl Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas) sprendimo; šiame skunde ji teigė, kad balanse nurodytas rezultatas negalėjo suteikti perkančiajai organizacijai realios ir objektyvios informacijos apie ekonominę ir finansinę konkurso dalyvio padėtį. Ji taip pat paprašė Kúria (Aukščiausiasis Teismas) dar kartą kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

16

Vis dėlto 2014 m. kovo 19 d. sprendimu Kúria (Aukščiausiasis Teismas) atmetė kasacinį skundą remdamasis tuo, kad toks kaltinimas buvo pateiktas ne laiku, nes Hochtief Solutions šį klausimą iškėlė ne savo pirminiame administraciniame skunde, o tik vėliau pateiktose pastabose.

17

2014 m. liepos 25 d.Hochtief Solutions pateikė konstitucinį skundą Alkotmánybíróság (Konstitucinis Teismas, Vengrija) dėl Kúria (Aukščiausiasis Teismas) sprendimo; šiame skunde ji prašė pripažinti minėtą sprendimą prieštaraujančiu Konstitucijai ir jį panaikinti. 2015 m. vasario 9 d. nutartimi šis skundas atmestas kaip nepriimtinas.

18

Per tą laiką 2014 m. lapkričio 26 d.Hochtief Solutions pateikė Fővárosi Közigazgatási és Munkaügyi Bíróság (Sostinės administracinis ir darbo teismas, Vengrija) pareiškimą dėl šio sprendimo 14 punkte nurodyto Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas) sprendimo peržiūros.

19

Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, grįsdama savo pareiškimą dėl peržiūros Hochtief Solutions teigė, kad galiausiai visiškai nenagrinėtas nei klausimas, ar balanse nurodytas rezultatas yra tinkamas dalyvio ekonominio ir finansinio pajėgumo rodiklis, nei 2012 m. spalio 18 d. Sprendimas Édukövízig ir Hochtief Construction (C‑218/11, EU:C:2012:643). Pasak Hochtief Solutions, toks neveikimas yra „faktas“, kaip tai suprantama pagal Civilinio proceso kodekso 260 straipsnio 1 dalies a punktą, kuriuo galima pagrįsti šio Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas) sprendimo peržiūrą. Remdamasi, be kita ko, 2004 m. sausio 13 d. Sprendimu Kühne & Heitz (C‑453/00, EU:C:2004:17, 26 ir 27 punktai), Hochtief Solutions iš tiesų tvirtino, kad tais atvejais, kai pagrindinėje byloje nebuvo galima atsižvelgti į Teisingumo Teismo sprendimą dėl jo priėmimo vėliau, į jį gali ir turi būti atsižvelgta atliekant teisminę peržiūrą.

20

Nors Hochtief Solutions prašė Fővárosi Közigazgatási és Munkaügyi Bíróság (Sostinės administracinis ir darbo teismas, Vengrija) pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl klausimų, iškeltų per peržiūros procedūrą, tas teismas šio prašymo netenkino ir atmetė pareiškimą dėl peržiūros remdamasis tuo, kad Hochtief Solutions nurodyti faktai ir įrodymai nėra nauji.

21

Hochtief Solutions pateikė apeliacinį skundą Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas) dėl nutarties atmesti jo pareiškimą dėl peržiūros, prašydama, pirma, pripažinti teisminę peržiūrą pradėta ir nurodyti išnagrinėti šį pareiškimą iš esmės ir, antra, pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

22

2015 m. lapkričio 18 d.Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas) priėmė nutartį, kuria Fővárosi Közigazgatási és Munkaügyi Bíróság (Sostinės administracinis ir darbo teismas) nutartis palikta nepakeista.

23

Tuomet Hochtief Solutions kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą Székesfehérvári Törvényszék (Sėkešfehėrvaro teismas, Vengrija) su ieškiniu dėl žalos, kurią jai padarė Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas), vykdydamas savo teismines funkcijas, atlyginimo. Šiuo klausimu ji teigia, kad nebuvo atsižvelgta, kaip reikalaujama pagal Sąjungos teisę, į jos arbitražo komisijoje ir pagrindinėje byloje nurodytus faktus ir aplinkybes, kurių neįvertino nei ši komisija, nei teismai, į kuriuos kreiptasi. Tai darydamos Vengrijos valdžios institucijos, kurioms pavesta taikyti teisę, panaikino atitinkamomis Sąjungos teisės normomis garantuojamų teisių veiksmingumą.

24

Tokiomis aplinkybėmis Székesfehérvári Törvényszék (Sėkešfehėrvaro teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25

Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinė byla yra susijusi su Hochtief Solutions patirtos žalos atlyginimu; šią žalą ji tariamai patyrė dėl šio sprendimo 22 punkte nurodytos nutarties, kuria Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas), kaip galutinės instancijos teismas, paliko nepakeistą šio sprendimo 20 punkte nurodytą Fővárosi Közigazgatási és Munkaügyi Bíróság (Sostinės administracinis ir darbo teismas) nutartį, kuria, pirma, atsisakyta pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir, antra, atmestas Hochtief Solutions pateiktas pareiškimas dėl 14 punkte nurodyto Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas) sprendimo teisminės peržiūros.

26

Vadinasi, pagrindinė byla susijusi su klausimu, ar Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas) padarė Sąjungos teisės pažeidimą, galintį pagrįsti pareigą atlyginti žalą, kurią dėl šio pažeidimo teigia patyrusi Hochtief Solutions.

27

Šiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas visų pirma nori išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, nacionalinis teismas, kuriam paduotas pareiškimas prašant peržiūrėti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuris priimtas vėliau nei sprendimas, kurį Teisingumo Teismas priėmė pagal SESV 267 straipsnį dėl bylos, kurioje priimtas tas įsiteisėjęs teismo sprendimas, turi tenkinti minėtą pareiškimą.

28

Prejudicinius klausimus būtina nagrinėti būtent atsižvelgiant į taip apibrėžtą pagrindinės bylos kontekstą.

29

Septintuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo priimti sprendimą dėl nacionalinės proceso teisės normų, susijusių su privalomu ieškinio viešųjų pirkimų srityje turiniu, atitikties Sąjungos teisei, o devintuoju klausimu jis iš esmės siekia išsiaiškinti, ar sisteminis nelaimėjusio viešojo pirkimo procedūros dalyvio, koks yra Hochtief Solutions, skundų atmetimas yra suderinamas su Sąjungos teise.

30

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė. Iš to matyti, kad tik nagrinėjantis bylą nacionalinis teismas, atsakingas už teismo sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos ypatumus turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir nustatyti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Verlezza ir kt., C‑487/17–C‑489/17, EU:C:2019:270, 27 ir 28 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

31

Vis dėlto atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo galima, visų pirma jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku arba jeigu problema yra hipotetinė (2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Verlezza ir kt., C‑487/17–C‑489/17, EU:C:2019:270, 29 punktas ir nurodyta teismo praktika).

32

Reikia pažymėti, kad septintasis ir devintasis klausimai būtent priskirtini prie pastarojo atvejo. Iš tiesų, akivaizdu, kad šie klausimai visiškai nesusiję su pagrindinės bylos dalyku, kuris glaustai apibūdintas šio sprendimo 26 punkte, todėl yra hipotetiniai.

33

Vadinasi, septintasis ir devintasis klausimai yra nepriimtini.

34

Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo pateikti gairių visų pirma dėl Teisingumo Teismo nustatytų principų, reglamentuojančių valstybės narės atsakomybę už žalą, padarytą asmenims dėl galutinės instancijos nacionalinio teismo padaryto Sąjungos teisės pažeidimo. Nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar šie principai turi būti aiškinami taip, kad, pirma, atitinkamos valstybės narės atsakomybė turi būti vertinama remiantis nacionaline teise, antra, res judicata principas neleidžia pripažinti šios valstybės narės atsakomybės, trečia, yra pakankamai aiškus Sąjungos teisės pažeidimas, kai galutinės instancijos teismas atsisako pateikti Teisingumo Teismui pasiūlytą klausimą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, ir, ketvirta, pagal juos draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią prie žalos, kuri gali būti atlyginama, nepriskiriamos išlaidos, kurias bylos šalis patyrė dėl ginčijamo teismo sprendimo.

35

Pirma, reikia priminti, jog dėl valstybės narės atsakomybės už jai priskiriamais Sąjungos teisės pažeidimais privatiems asmenims padarytą žalą atsiradimo sąlygų Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad nukentėję privatūs asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jeigu įvykdytos trys sąlygos: pažeista Sąjungos teisės norma siekiama suteikti privatiems asmenims teisių, jos pažeidimas yra pakankamai aiškus ir yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp to pažeidimo ir šių asmenų patirtos žalos (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1996 m. kovo 5 d. Sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame, C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 51 punktą; 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 51 punktą ir 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Tomášová, C‑168/15, EU:C:2016:602, 22 punktą).

36

Taip pat reikia priminti, kad valstybės narės atsakomybei už Sąjungos teisę pažeidžiančiu galutinės instancijos nacionalinio teismo sprendimu padarytą žalą taikytinos tos pačios sąlygos (žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 52 punktą ir 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Tomášová, C‑168/15, EU:C:2016:602, 23 punktą).

37

Be to, šio sprendimo 35 punkte nurodytos trys sąlygos yra būtinos ir pakankamos, kad asmenims atsirastų teisė į žalos atlyginimą, tačiau neatmestina galimybė, kad remiantis nacionaline teise valstybės atsakomybė gali kilti ir ne tokiomis griežtomis sąlygomis (šiuo klausimu žr. 1996 m. kovo 5 d. Sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame, C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 66 punktą ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 57 punktą).

38

Remiantis tuo, darytina išvada, kad Sąjungos teisė nedraudžia nacionalinės teisės normos, kurioje numatytos švelnesnės nei šio sprendimo 35 punkte minėtos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje įtvirtintos sąlygos valstybės narės atsakomybei už žalą, padarytą asmenims dėl jai priskirtinų Sąjungos teisės pažeidimų, atsirasti.

39

Antra, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, res judicata galios principas nedraudžia pripažinti valstybės narės atsakomybės dėl galutinės instancijos teismo sprendimo, kuriuo pažeidžiama Sąjungos teisės norma, principo. Iš tiesų, visų pirma dėl to, kad tokiu sprendimu padarytas pagal Sąjungos teisę kylančių teisių pažeidimas paprastai nebegali būti ištaisytas, iš asmenų negali būti atimta galimybė patraukti valstybę atsakomybėn siekiant, pasinaudojus tokia priemone, teisiškai apginti savo teises (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 34 punktą ir 2018 m. spalio 24 d. Sprendimo XC ir kt., C‑234/17, EU:C:2018:853, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40

Trečia, iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad šio sprendimo 35 punkte nurodytas sąlygas, leidžiančias nustatyti valstybių narių atsakomybę už Sąjungos teisės pažeidimais privatiems asmenims padarytą žalą, iš principo turi taikyti nacionaliniai teismai, laikydamiesi Teisingumo Teismo pateiktų šio taikymo gairių (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 100 punktą ir 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Kantarev, C‑571/16, EU:C:2018:807, 95 punktą).

41

Šiuo atžvilgiu, visų pirma kalbant apie antrąją iš šių sąlygų, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją valstybės narės atsakomybė už galutinės instancijos teismo sprendimu, kuriuo pažeidžiama Sąjungos teisės norma, padarytą žalą gali kilti tik išimtiniu atveju, kai galutinės instancijos nacionalinis teismas akivaizdžiai pažeidė taikytiną teisę (2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 53 punktas ir 2006 m. birželio 13 d. Sprendimo Traghetti del Mediterraneo, C‑173/03, EU:C:2006:391, 32 ir 42 punktai).

42

Siekdamas nustatyti, ar padarytas pakankamai aiškus Sąjungos teisės pažeidimas, nacionalinis teismas, kuriam pateiktas prašymas dėl žalos atlyginimo, turi atsižvelgti į visus jam pateiktą nagrinėti situaciją apibūdinančius veiksnius. Tarp veiksnių, į kuriuos gali būti atsižvelgta šiuo tikslu, be kita ko, yra: pažeistos normos aiškumas ir tikslumas; diskrecija, kurią nacionalinės valdžios institucijoms suteikia pažeista norma, apimtis; tai, ar pažeidimas arba žala yra padaryti tyčia, ar netyčia; tai, ar galima teisės klaida yra pateisinama, ar nepateisinama; aplinkybė, kad tam tikru atveju Europos Sąjungos institucijos pasirinkta pozicija galėjo prisidėti prie Sąjungos teisei prieštaraujančių nacionalinių priemonių ar veiklos ėmimosi arba nenutraukimo, ir atitinkamo nacionalinio teismo pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą nevykdymas (šiuo klausimu žr. 1996 m. kovo 5 d. Sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame, C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 56 punktą; 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 54 ir 55 punktus ir 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Tomášová, C‑168/15, EU:C:2016:602, 25 punktą).

43

Bet kuriuo atveju Sąjungos tiesės pažeidimas yra pakankamai aiškus, jeigu jis padarytas akivaizdžiai nepaisant Teisingumo Teismo jurisprudencijos atitinkamoje srityje (žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 56 punktą; 2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Fuß, C‑429/09, EU:C:2010:717, 52 punktą ir 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Tomášová, C‑168/15, EU:C:2016:602, 26 punktą).

44

Kiek tai susiję su pagrindine byla, nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visus pagrindinėje byloje nagrinėjamą situaciją apibūdinančius veiksnius, įvertina, ar priėmęs šio sprendimo 22 punkte nurodytą nutartį Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas) padarė pakankamai aiškų Sąjungos teisės pažeidimą, nes akivaizdžiai nepaisė taikytinos Sąjungos teisės, įskaitant reikšmingą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, ypač 2012 m. spalio 18 d. Sprendimą Édukövízig ir Hochtief Construction (C‑218/11, EU:C:2012:643).

45

Ketvirta, jeigu šio sprendimo 35 punkte primintos sąlygos tenkinamos, valstybė privalo ištaisyti padarytos žalos pasekmes būtent remdamasi atsakomybę reglamentuojančia nacionaline teise, turint omenyje tai, kad nacionalinės teisės aktuose nustatytos žalos atlyginimo sąlygos negali būti mažiau palankios už tas, kurios susijusios su panašiais nacionaline teise grindžiamais reikalavimais (lygiavertiškumo principas), ir tokios, kad dėl jų taptų beveik neįmanoma arba pernelyg sudėtinga gauti žalos atlyginimą (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr. 1996 m. kovo 5 d. Sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame, C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 67 punktą, 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 58 punktą ir 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Tomášová, C‑168/15, EU:C:2016:602, 38 punktą).

46

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad žalos, padarytos privatiems asmenims dėl Sąjungos teisės pažeidimo, atlyginimas turi atitikti patirtos žalos atlyginimą, kad būtų užtikrinta veiksminga jų teisių apsauga (šiuo klausimu žr. 1996 m. kovo 5 d. Sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame, C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 82 punktą ir 2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Fuß, C‑429/09, EU:C:2010:717, 92 punktą).

47

Pažymėtina, kad dėl nacionalinės teisės normos, pagal kurią tokiu atveju, kai valstybė narė yra atsakinga už žalą, kurią lėmė tos valstybės galutinės instancijos teismo sprendimu padarytas Sąjungos teisės normos pažeidimas, šaliai dėl to sprendimo atsiradusios išlaidos paprastai nelaikomos atlygintina žala, gali būti praktiškai labai sudėtinga ar net neįmanoma gauti žalos atlyginimą, kuris atitiktų šios šalies patirtos žalos dydį.

48

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį, antrąjį, aštuntąjį ir dešimtąjį klausimus turi būti atsakyta, kad valstybės narės atsakomybei už žalą, kurią lėmė nacionalinio galutinės instancijos teismo sprendimu padarytas Sąjungos teisės normos pažeidimas, taikomos Teisingumo Teismo, visų pirma 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler (C‑224/01, EU:C:2003:513) 51 punkte, nustatytos sąlygos, tačiau neatmestina galimybė, kad remiantis nacionaline teise šios valstybės atsakomybė gali kilti ir ne tokiomis griežtomis sąlygomis. Ši atsakomybė negali būti netaikoma vien dėl to, kad tas sprendimas įsiteisėjo. Nustatydamas šią atsakomybę nacionalinis teismas, kuriam pateiktas prašymas atlyginti žalą, atsižvelgdamas į visus nagrinėjamą situaciją apibūdinančius veiksnius, turi įvertinti, ar galutinės instancijos nacionalinis teismas padarė pakankamai aiškų Sąjungos teisės pažeidimą, nes akivaizdžiai nepaisė taikytinos Sąjungos teisės, įskaitant reikšmingą Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Kita vertus, Sąjungos teisė draudžia nacionalinės teisės normą, pagal kurią šalies dėl nepalankaus nacionalinio teismo sprendimo patirtos išlaidos tokiu atveju apskritai nelaikomos atlygintina žala.

49

Atsižvelgiant į pagrindinės bylos kontekstą, primintą šio sprendimo 26 ir 27 punktuose, reikia suprasti, kad trečiuoju, ketvirtuoju, penktuoju ir šeštuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia, kad Teisingumo Teismas išaiškintų, ar Sąjungos teisė, visų pirma Direktyva 89/665 ir Direktyva 92/13, taip pat lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai turi būti aiškinami taip, kad jais nedraudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos neleidžiama peržiūrėti tos valstybės narės teismo įsiteisėjusio sprendimo, priimto išnagrinėjus skundą dėl perkančiosios organizacijos akto panaikinimo, tačiau nenagrinėjant klausimo, kurio nagrinėjimas numatytas ankstesniame Teisingumo Teismo sprendime, priimtame atsakant į toje byloje, kurioje nagrinėtas šis ieškinys dėl panaikinimo, pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

50

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 92/13 1 straipsnio 1 dalyje valstybėms narės nustatyta pareiga imtis reikiamų priemonių užtikrinti, kad sutarčių, kurios patenka į šių direktyvų taikymo sritį, sudarymo atveju perkančiųjų organizacijų priimti sprendimai galėtų būti veiksmingai ir visų pirma kuo greičiau peržiūrėti remiantis tuo, kad tokiais sprendimais buvo pažeisti viešuosius pirkimus reglamentuojantys Sąjungos teisės aktai arba nacionalinės taisyklės, kuriomis tie teisės aktai perkeliami į nacionalinę teisę (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Star Storage ir kt., C‑439/14 ir C‑488/14, EU:C:2016:688, 39 punktas).

51

Taigi šiomis nuostatomis, skirtomis ūkio subjektams apsaugoti nuo perkančiosios organizacijos savivalės, siekiama užtikrinti, kad visose valstybėse narėse egzistuotų veiksmingi peržiūros mechanizmai, kad būtų garantuotas veiksmingas Sąjungos taisyklių viešojo pirkimo sutarčių sudarymo srityje taikymas, ypač tame etape, kai pažeidimus dar galima ištaisyti (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Star Storage ir kt., C‑439/14 ir C‑488/14, EU:C:2016:688, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52

Nei Direktyvoje 89/665, nei Direktyvoje 92/13 nėra nuostatų, konkrečiai reglamentuojančių sąlygas, kuriomis galima pasinaudoti šiais peržiūros mechanizmais. Šiose direktyvose numatytos tik nuostatos, įtvirtinančios minimalius reikalavimus, kuriuos turi atitikti nacionalinės teisės sistemose numatytos peržiūros procedūros, kad būtų užtikrintas Sąjungos viešųjų pirkimų teisės reikalavimų laikymasis (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Star Storage ir kt., C‑439/14 ir C‑488/14, EU:C:2016:688, 42 punktą).

53

Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų aplinkybių matyti, kad pagal Vengrijos proceso teisę peržiūra, kaip apibrėžta Civilinio proceso kodekso 260 straipsnyje, yra ekstraordinarinė teisių gynimo priemonė, suteikianti galimybę, jei tenkinamos toje nuostatoje nustatytos sąlygos, užginčyti galutinio teismo sprendimo res judicata galią.

54

Reikia priminti res judicata principo svarbą ir Sąjungos teisės, ir nacionalinės teisės sistemose. Kad būtų užtikrintas teisės ir teisinių santykių stabilumas ir geras teisingumo vykdymas, svarbu, jog teismų sprendimai, kurie, išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus naudojimosi jomis numatytiems terminams, tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami (2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Impresa Pizzarotti, C‑213/13, EU:C:2014:2067, 58 punktas ir 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Târșia, C‑69/14, EU:C:2015:662, 28 punktas).

55

Taigi Sąjungos teisė nenustato nacionaliniam teismui pareigos netaikyti vidaus proceso taisyklių, suteikiančių teismo sprendimui res judicata galią, net jeigu tai leistų ištaisyti su šia teise nesuderinamą nacionalinę situaciją (2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Impresa Pizzarotti, C‑213/13, EU:C:2014:2067, 59 punktas ir 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Târșia, C‑69/14, EU:C:2015:662, 29 punktas).

56

Iš tiesų, buvo pripažinta, kad pagal Sąjungos teisę nereikalaujama, jog, siekdama atsižvelgti į Teisingumo Teismo pateiktą atitinkamos šios teisės nuostatos išaiškinimą, nacionalinė teisminė institucija iš principo turėtų peržiūrėti įsiteisėjusį savo sprendimą (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Impresa Pizzarotti, C‑213/13, EU:C:2014:2067, 60 punktą ir 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Târșia, C‑69/14, EU:C:2015:662, 38 punktą).

57

2004 m. sausio 13 d. Sprendimas Kühne & Heitz (C‑453/00, EU:C:2004:17), kurį nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, negali šio teiginio paneigti.

58

Iš minėto Teisingumo Teismo sprendimo matyti, kad pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą administracinė institucija, kuriai pateiktas atitinkamas prašymas, privalo peržiūrėti galutinį administracinį sprendimą tam, kad būtų atsižvelgta į per tą laiką Teisingumo Teismo pateiktą atitinkamos nuostatos išaiškinimą, ypač kai ši institucija pagal nacionalinę teisę turi įgaliojimus peržiūrėti šį sprendimą (2004 m. sausio 13 d. Sprendimas Kühne & Heitz, C‑453/00, EU:C:2004:17, 28 punktas).

59

Vis dėlto neginčijama, kad šis teiginys taikomas tik galimai administracinės institucijos, – o ne teismo, kaip yra šiuo atveju, – galutinio sprendimo peržiūrai.

60

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad jei taikytinos vidaus proceso taisyklės numato nacionaliniam teismui galimybę, esant tam tikroms sąlygoms, peržiūrėti įsiteisėjusį sprendimą tam, kad dėl šio sprendimo susiklosčiusi situacija atitiktų nacionalinę teisę, pagal lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus šia galimybe, jeigu šios sąlygos tenkinamos, turi būti pasinaudota pirmiausia, kad būtų atkurta nagrinėjamos situacijos atitiktis Sąjungos teisei (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Impresa Pizzarotti, C‑213/13, EU:C:2014:2067, 62 punktą).

61

Šioje byloje iš prašymą priimt prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų matyti, kad pagal Civilinio proceso kodekso 260 straipsnį galutinis teismo sprendimas gali būti peržiūrimas, jei šalis gali nurodyti, be kita ko, galutinį teismo sprendimą, į kurį nebuvo atsižvelgta nagrinėjant bylą, kurioje priimtas sprendimas, kurio peržiūros prašoma, ir tik tuo atveju, jei ši šalis ne dėl savo kaltės negalėjo nurodyti šio sprendimo nagrinėjant tą bylą.

62

Be to, iš šeštojo klausimo formuluotės matyti, kad pagal Vengrijos teisę leidžiama peržiūrėti įsiteisėjusį sprendimą, siekiant, kad būtų atkurta situacijos atitiktis Konstitucijai atsižvelgiant į naują Alkotmánybíróság (Konstitucinis Teismas) nutarimą.

63

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar Vengrijos proceso teisės normos apima galimybę peržiūrėti įsiteisėjusį teismo sprendimą siekiant ištaisyti dėl šio sprendimo susiklosčiusią situaciją, kad ji atitiktų ankstesnį galutinį teismo sprendimą, apie kurį teismas, priėmęs pirmąjį sprendimą, ir bylos, kurioje jis priimtas, šalys jau žinojo. Jeigu būtų tokia galimybė, remiantis šio sprendimo 60 punkte nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencija, šia galimybe, vadovaujantis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais, turėtų būti pasinaudota pirmiausia, kad būtų atkurta situacijos atitiktis ankstesniam Teisingumo Teismo sprendimui.

64

Tai nurodžius, reikia bet kuriuo atveju priminti, jog, remiantis suformuota jurisprudencija, kadangi, be kita ko, tokiu galutiniu teismo sprendimu padarytas pagal Sąjungos teisę kylančių teisių pažeidimas paprastai nebegali būti ištaisytas, iš asmenų negali būti atimta galimybė prašyti pripažinti valstybės atsakomybę siekiant, pasinaudojus tokia priemone, teisiškai apginti savo teises (2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Târșia, C‑69/14, EU:C:2015:662, 40 punktas ir 2018 m. spalio 24 d. Sprendimo XC ir kt., C‑234/17, EU:C:2018:853, 58 punktas).

65

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į trečiąjį, ketvirtąjį, penktąjį ir šeštąjį klausimus turi būti atsakyta, kad Sąjungos teisė, visų pirma Direktyva 89/665 ir Direktyva 92/13, taip pat lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai turi būti aiškinami taip, kad jais nedraudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos neleidžiama peržiūrėti tos valstybės narės teismo įsiteisėjusio sprendimo, priimto išnagrinėjus skundą dėl perkančiosios organizacijos akto panaikinimo, tačiau nenagrinėjant klausimo, kurio nagrinėjimas numatytas ankstesniame Teisingumo Teismo sprendime, priimtame atsakant į toje byloje, kurioje nagrinėtas šis skundas dėl panaikinimo, pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Vis dėlto, jeigu taikytinos vidaus proceso teisės normos apima nacionalinio teismo galimybę peržiūrėti įsiteisėjusį teismo sprendimą siekiant ištaisyti dėl šio sprendimo susiklosčiusią situaciją, kad ji atitiktų ankstesnį galutinį nacionalinio teismo sprendimą, apie kurį teismas, priėmęs pirmąjį sprendimą, ir bylos, kurioje jis priimtas, šalys, jau žinojo, šia galimybe, vadovaujantis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais, turėtų būti pasinaudota pirmiausia, kad būtų atkurta situacijos atitiktis Sąjungos teisei, kaip ji išaiškinta ankstesniame Teisingumo Teismo sprendime.

66

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: