—

Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände – Verbraucherzentrale Bundesverband e.V., atstovaujamos Rechtsanwälte J. Kummer ir P. Wassermann,

—

Teekanne GmbH & Co. KG, atstovaujamos Rechtsanwalt A. Meyer,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

—

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes ir C. Madaleno,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Grünheid ir K. Herbout-Borczak,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo (OL L 109, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 5 t., p. 75), iš dalies pakeistos 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 596/2009 (OL L 188, p. 14; toliau – Direktyva 2000/13), 2 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio ir 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände – Verbraucherzentrale Bundesverband e.V. (Federalinė vartotojų centrų ir asociacijų sąjunga, toliau – BVV) ir Teekanne GmbH & Co. KG (toliau – Teekanne) ginčą dėl galbūt klaidinančios maisto produkto etiketės.

3

Direktyva 2000/13 buvo panaikinta nuo 2014 m. gruodžio 13 d., remiantis 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004 (OL L 304, p. 18), 53 straipsnio 1 dalimi. Tačiau, atsižvelgiant į pagrindinės bylos faktinių aplinkybių susiklostymo datą, jai taikoma Direktyva 2000/13.

4

Pagal šios direktyvos 6, 8 ir 14 konstatuojamąsias dalis:

<…>

<…>

5

Minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies a punkte numatyta:

„1.   Šioje direktyvoje kalbama apie galutiniam vartotojui pateiktinų maisto produktų ženklinimą ir kai kuriuos šių produktų pateikimo bei reklamavimo klausimus.

<…>

3.   Šioje direktyvoje:

6

Tos pačios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje nustatyta:

„Ženklinimas ir ženklinimo būdai:

7

Direktyvos 2000/13 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Remiantis 4–17 straipsniais ir juose pateiktomis išimtimis, ženklinant maisto produktus būtina nurodyti šią pagrindinę informaciją:

<…>“

8

Šios direktyvos 6 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Komponentai nurodomi pagal šio straipsnio nuostatas ir I, II, III bei IIIa priedus.

<…>

<…>

5.   Į komponentų sąrašą įtraukiami visi maisto produkto komponentai pagal svorį mažėjančia tvarka, registruotą tada, kai jie buvo naudojami gamybai. Sąrašui duodamas tinkamas pavadinimas, kuriame turi būti žodis „komponentai“.

<…>

6.   Laikantis 5 straipsnyje nustatytų taisyklių prireikus nurodomi specifiniai komponentų pavadinimai.

Tačiau:

<…>

<…>

7.   Bendrijos nuostatos, o jei jų nėra – nacionalinės nuostatos gali nustatyti, kad šalia pavadinimo, kuriuo parduodamas produktas, būtų nurodytas konkretus komponentas arba komponentai.

<…>“

9

2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (OL L 31, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 6 t., p. 463), 8 straipsnyje „Vartotojų interesų apsauga“ numatyta:

„1.   Maisto produktus reglamentuojančiais įstatymais siekiama apsaugoti vartotojų interesus, ir jais remiantis informuotas vartotojas gali pasirinkti maistą. Jais siekiama užkirsti kelią:

10

Šio reglamento 16 straipsnyje nustatyta:

„Nepažeidžiant konkretesnių maisto produktus reglamentuojančių įstatymų nuostatų, vartotojų neturi klaidinti maisto ar pašarų etiketės, reklama ir pateikimas, įskaitant jų formą, išvaizdą arba įpakavimą, pakavimo medžiagas, sudėjimo tvarką, apipavidalinimą juos demonstruojant ir įvairiausiomis priemonėmis apie juos teikiamą informaciją.“

11

Pagrindinei bylai taikytinos Kovos su nesąžininga konkurencija įstatymo (Gesetz gegen den unlauteren Wettbewerb) redakcijos (BGBl. 2010 I, p. 254, toliau – UWG) 4 straipsnio 11 punkte nustatyta:

„Nesąžiningos komercinės veiklos pavyzdžiai

Nesąžiningai veikia pirmiausia tas, kurio:

<…>

12

UWG 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta:

„Klaidinanti komercinė veikla

13

Pagrindinei bylai taikytinos Maisto produktų, vartojimo prekių ir pašarų kodekso (Lebensmittel-, Bedarfsgegenstände- und Futtermittelgesetzbuch) (toliau – LFGB) redakcijos 11 straipsnio „Nuostatos, susijusios su apsauga nuo sukčiavimo“ 1 dalyje numatyta:

„Draudžiama maisto produktus pateikti į rinką nurodant klaidinantį pavadinimą, informaciją ar pakuotę arba nuolatos ar atskirais atvejais reklamuoti maisto produktus, juos klaidinamai pristatant arba nurodant klaidinančius duomenis. Klaidinimu gali būti laikoma:

<…>“

14

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Teekanne prekiauja vaisių arbata „Felix Himbeer-Vanille Abenteuer“ (Felix aviečių ir vanilės skonio nuotykis) (toliau – vaisių arbata). Šios arbatos pakuotę sudaro sulankstoma kubo formos kartono dėžutė, kurioje yra 20 arbatos paketėlių.

15

Ant šios pakuotės yra tam tikras skaičius skirtingo dydžio, spalvų ir šrifto elementų, būtent pavaizduoti avietės ir vanilės žiedai ir pateikiami šie užrašai: „pagaminta tik iš natūralių komponentų“, „vaisių arbata su natūraliais aromatais“ ir „vaisių arbata su natūraliais aromatais – aviečių ir vanilės skonio“, taip pat grafinis spaudas, kurio auksinės spalvos apskritime nurodyta frazė „pagaminta tik iš natūralių komponentų“.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, vaisių arbatoje nėra jokio avietės ir vanilės komponento ar aromato. Komponentų sąrašas, kuris nurodytas ant vieno pakuotės šono, yra toks: „Kinrožės, obuoliai, saldžiųjų gervuogių lapai, apelsinų žievelės, laukinės rožės, natūralus vanilės aromatas, citrinų žievelės, natūralus aviečių aromatas, gervuogės, braškės, mėlynės, šeivamedžio uogos“.

17

BVV Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teisme) pateikė ieškinį Teekanne, teigdama, kad šie ant atsakovės arbatos pakuotės pateikti užrašai klaidino vartotoją dėl maisto produkto turinio. Iš tiesų matydamas šiuos elementus vartotojas tikisi, jog arbatoje bus vanilės ir aviečių komponentų arba ji bent jau bus natūralaus vanilės ir aviečių aromato.

18

Todėl BVV prašė, kad Teekanne būtų įpareigota nutraukti komercinėje veikloje aktyviais veiksmais ar pasyviai vykdomą arbatos „Himbeer-Vanille-Abenteuer“, ant kurios pakuotės vaizduojamos avietės ir vanilės žiedai, reklamą. BVV taip pat prašė atlyginti 200 EUR dydžio išlaidas, susijusias su laiško su reikalavimu nutraukti veiksmus išsiuntimu.

19

2012 m. kovo 16 d.Landgericht Düsseldorf patenkino šį skundą.

20

Kadangi Teekanne pateikė apeliacinį skundą, Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas) 2013 m. vasario 19 d. sprendimu panaikino šią nutartį ir atmetė BVV ieškinį. Šis teismas manė, kad vartotojas nebuvo apgaudinėjamas, kaip tai suprantama pagal UWG 4 straipsnio 11 punktą, siejamą su LFGB 11 straipsnio 1 dalies antro sakinio 1 punktu, ir pagal UWG 5 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį ir antro sakinio 1 punktą.

21

Šio teismo manymu, pagal Direktyvą 2000/13 šios UWG ir LFGB nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į paprasto vartotojo lūkesčius. Šiuo atveju iš ant pakuotės pateikto vaisių arbatos komponentų sąrašo buvo matyti, kad natūralūs aromatai buvo aviečių ir vanilės. Šiuo sąrašu, be abejonės, buvo teigiama, kad naudojami aromatai gauti ne iš aviečių ir vanilės, o tik buvo jų kvapo. Pagal Teisingumo Teismo praktiką komponentų sąraše pateiktos teisingos ir išsamios informacijos pakanka, kad būtų išvengta klaidinimo.

22

BVV Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis federalinis teismas) dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, ant arbatos pakuotės dėmesį atkreipiančių aviečių ir vanilės žiedų atvaizdų ir užrašo „su natūraliais aromatais“ pateikimas, taip pat grafinis spaudas su fraze „pagaminta tik iš natūralių komponentų“ leidžia manyti, jog produkto skonis iš dalies sukuriamas naudojant iš aviečių ir vanilės išgautus aromatus. Minėta arbata pateikiama taip, kad net ir protingai gerai informuotam ir atidžiam bei apdairiam vartotojui galėtų sukurti įspūdį, jog natūralūs aromatai, kurie lemia atsakovės parduodamos arbatos skonį, yra gauti iš šių vaisių ir augalų. Informacija apie minėtą arbatą pateikta taip, kad minėtas paprastas, gerai informuotas, protingai atidus ir apdairus vartotojas negalėtų susidaryti klaidingo įspūdžio dėl jos sudėties. Be to, arbatą pateikiant kaip vaisinę vartotojas gali būti neskatinamas susipažinti su ant pakuotės mažesniu šriftu nurodytu komponentų sąrašu, kuris atspindi tikrovę.

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 2000/13 6 ir 8 konstatuojamąsias dalis, vaisių arbatos pakuotės ženklinimas ir jo būdas gali klaidinti pirkėją, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį.

25

Tokiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar ženklinant, pateikiant ir reklamuojant maisto produktus, naudojantis išvaizda, aprašymu ar vaizdine medžiaga, galima daryti užuominą, kad maisto produkto sudėtyje yra tam tikras komponentas, nors iš tikrųjų tame maisto produkte to komponento nėra ir tai galima matyti tik iš Direktyvos 2000/13 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto komponentų sąrašo?“

26

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2000/13 2 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį ir 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą reikia aiškinti taip, kad juo draudžiamas toks maisto produkto ženklinimas ir jo būdas, kai naudojantis konkretaus komponento išvaizda, aprašymu ar vaizdine medžiaga daroma užuomina, kad maisto produkto sudėtyje yra šis komponentas, nors iš tikrųjų tame maisto produkte to komponento nėra ir tai galima matyti tik iš ant šio produkto pakuotės nurodyto komponentų sąrašo.

27

Šiuo atveju, pirma, ant vaisių arbatos pakuotės pirmiausia atvaizduojami aviečių ir vanilės žiedų vaizdai, užrašai „pagaminta tik iš natūralių komponentų“ ir „aviečių ir vanilės skonio vaisių arbata su natūraliais aromatais“, taip pat grafinis spaudas su fraze „pagaminta tik iš natūralių komponentų“.

28

Antra, pagal ant vieno pakuotės šono nurodytą komponentų sąrašą, kaip tai numatyta Direktyvos 2000/13 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kurio tikslumas ir išsamumas neginčijamas, šioje arbatoje yra natūralių „vanilės ir aviečių“ aromatų. Neginčijama, kad minėtoje arbatoje nėra nei iš vanilės ar aviečių gautų natūralių komponentų, nei iš jų gauto aromato.

29

Taigi šioje pagrindinėje byloje kyla klausimas, ar vaisių arbatos ženklinimas gali suklaidinti pirkėją darant užuominą, kad joje yra aviečių ir vanilės žiedų komponentų arba iš šių komponentų gautų aromatų, nors šioje arbatoje jų nėra.

30

Kaip nustatyta Direktyvos 2000/13 6 ir 8 konstatuojamosiose dalyse, ji pirmiausia pagrįsta būtinybe informuoti ir apsaugoti vartotojus bei detaliai nurodyti ženklinimą, ypač kiek tai susiję su tiksliu produkto pobūdžiu ir charakteristikomis, kad vartotojas galėtų pasirinkti prekę turėdamas visą informaciją.

31

Šiuo klausimu Direktyvos 2000/13 2 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje, pakartojant šios direktyvos 14 konstatuojamąją dalį, numatyta, kad ženklinimas ir jo būdai neturi iš esmės klaidinti pirkėjo, visų pirma dėl maisto produkto charakteristikų, ypač jo pobūdžio, tapatybės, savybių, sudėties, kiekio, tinkamumo vartoti trukmės, kilmės, pagaminimo arba gavimo būdo.

32

Taigi, šia nuostata reikalaujama, kad pirkėjui būtų suteikta tiksli, neutrali, objektyvi ir neklaidinanti informacija (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Italija, C‑47/09, EU:C:2010:714, 37 punktą).

33

Pridurtina, kad pagal Reglamento Nr. 178/2002 16 straipsnį, nepažeidžiant konkretesnių maisto produktus reglamentuojančių įstatymų nuostatų, vartotojų neturi klaidinti maisto ar pašarų etiketės, reklama ir pateikimas, įskaitant jų formą, išvaizdą arba įpakavimą, pakavimo medžiagas, sudėjimo tvarką, apipavidalinimą juos demonstruojant ir įvairiausiomis priemonėmis apie juos teikiamą informaciją.

34

Nors Direktyva 2000/13 yra konkretesnė nei maisto produktus reglamentuojanti priemonė, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 178/2002 16 straipsnį, ši priemonė, siejama su minėto reglamento 8 straipsniu, dar kartą patvirtina, kad maisto produkto ženklinimas negali klaidinti.

35

Siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia priminti, kad iš principo Teisingumo Teismas neturi spręsti, ar tam tikrų produktų ženklinimas gali klaidinti pirkėją ar vartotoją, arba klausimą dėl galimo klaidinančio pavadinimo pobūdžio. Tai priklauso nacionalinio teismo kompetencijai. Vis dėlto nagrinėdamas prejudicinį klausimą Teisingumo Teismas prireikus gali pateikti paaiškinimų, kurie padėtų nacionaliniam teismui priimant sprendimą (žr., be kita ko, Sprendimo Geffroy, C‑366/98, EU:C:2000:430, 18–20 punktus ir Sprendimo Severi, C‑446/07, EU:C:2009:530, 60 punktą).

36

Vertindamas ant etiketės esančios nuorodos galimybę klaidinti nacionalinis teismas turi iš esmės remtis preziumuojamais paprasto, pakankamai informuoto apie maisto produkto kilmę ir su ja susijusią kokybę ir protingai pastabaus bei nuovokaus šiuo klausimu vartotojo lūkesčiais dėl minėtos nuorodos, nes esminis tikslas yra neklaidinti vartotojų ir neleisti jiems klaidingai manyti, kad produkto kilmė yra visai kita nei iš tikrųjų (šiuo klausimu žr. Sprendimo Severi, C‑446/07, EU:C:2009:530, 61 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

37

Šiuo klausimu, kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, sutinkama, kad vartotojai, kurių sprendimui įsigyti produktą konkrečiai poveikį daro produktų, kuriuos jie nori įsigyti, sudėtis, pirmiausia skaito komponentų sąrašą, kuris privalo būti pateiktas pagal Direktyvos 2000/13 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑51/94, EU:C:1995:352, 34 punktą ir Sprendimo Darbo, C‑465/98, EU:C:2000:184, 22 punktą).

38

Tačiau vien tai, kad ant pagrindinėje byloje nagrinėjamų produktų pakuotės nurodytas komponentų sąrašas, neleidžia daryti išvados, jog šių produktų ženklinimas ir jo būdai negali suklaidinti pirkėjo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/13 2 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį.

39

Iš tiesų ženklinimas, kaip jis apibrėžtas šios direktyvos 1 straipsnio 3 dalies a punkte, – tai visi su maisto produktu susiję žodžiai, išsami informacija, prekių ženklai, registruotasis prekės pavadinimas, paveikslėliai arba simboliai, nurodyti ant jų pakuotės. Kai kurie iš šių įvairių elementų praktiškai gali būti melagingi, klaidingi, dviprasmiški, prieštaringi arba nesuprantami.

40

Taigi esant tam tikroms situacijoms komponentų sąrašo, net jeigu jis tikslus ir išsamus, gali nepakakti siekiant pakankamai ištaisyti vartotojo klaidingą arba dviprasmišką įspūdį, kurį jis susidaro dėl maisto produkto savybių iš kitų šio produkto ženklinimo elementų.

41

Tuomet, kai maisto produkto ženklinimu ir jo būdais, vertinamais bendrai, daroma užuomina, kad šiame maisto produkte yra komponentas, kurio iš tikrųjų nėra, toks ženklinimas gali suklaidinti pirkėją dėl minėtam produktui būdingų savybių.

42

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti visų skirtingų vaisių arbatos ženklinimo elementų tyrimą, kad nustatytų, ar protingas, gerai informuotas ir atidus bei apdairus vartotojas gali būti suklaidintas dėl egzistuojančių aviečių ir vanilės žiedų komponentų arba iš šių komponentų gautų aromatų.

43

Atlikdamas šį tyrimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia turi atsižvelgti į vartojamas frazes ir paveiksliukus, taip pat į įvairių ant vaisių arbatos pakuotės esančių elementų pateikimo vietą, dydį, spalvą, šriftą, kalbą, sintaksę ir skyrybą.

44

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, pirma, Direktyvos 2000/13 2 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktis ir 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama maisto produktų ženklinimu ir jo būdais, naudojant atitinkamo komponento išvaizdą, aprašymą ar vaizdinę medžiagą, daryti užuominą, kad maisto produkto sudėtyje yra tam tikras komponentas, nors iš tikrųjų tame maisto produkte to komponento nėra, ir tai galima matyti tik iš ant minėto maisto produkto pakuotės esančio komponentų sąrašo.

45

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia:

2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo, iš dalies pakeistos 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 596/2009, 2 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktis ir 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama maisto produktų ženklinimu ir jo būdais, naudojant atitinkamo komponento išvaizdą, aprašymą ar vaizdinę medžiagą, daryti užuominą, kad maisto produkto sudėtyje yra tam tikras komponentas, nors iš tikrųjų tame maisto produkte to komponento nėra, ir tai galima matyti tik iš ant minėto maisto produkto pakuotės esančio komponentų sąrašo.