TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1971 m. gruodžio 2 d.(*)

Byloje 5/71

AKTIEN-ZUCKERFABRIK SCHÖPPENSTEDT, turinti buveinę Schöppensted (Žemutinė Saksonija), atstovaujama direktorių valdybos pirmininko Rudolf Schrader ir vicepirmininko Alfred Isensee, padedamų advokatų prie Kelno Apeliacinio teismo Arved Deringer, Claus Tessin, Hansjürgen Herrmann ir Jochim Sedemund, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Advokatas Marc Baden, 1, boulevard Prince‑Henri,

ieškovė,

prieš

EUROPOS BENDRIJŲ TARYBĄ, atstovaujamą Tarybos teisės tarnybos generalinio direktoriaus Ernst Wohlfahrt, padedamo Tarybos patarėjo teisės klausimais Hans Jürgen Lambers, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Europos investicijų banko teisės tarnybos direktorius J.N. Van den Houten, 2, place de Metz,

atsakovę,

dėl prašymo pagal EEB sutarties 215 straipsnio antrąją pastraipą padengti nuostolius, padarytus Tarybos reglamentu 769/68, numatančiu būtinas priemones kompensuoti nacionalinių cukraus kainų ir nuo 1968 m. liepos 1 d. įsigaliojusių kainų skirtumą,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas R. Lecourt, kolegijos pirmininkai J. Mertens de Wilmars ir H. Kutscher, teisėjai A. M. Donner, A. Trabucchi, R. Monaco (pranešėjas) ir P. Pescatore,

generalinis advokatas K. Roemer,

kancleris A. Van Houtte,

priima šį

Sprendimą

1        1971 m. vasario 13 d. kanceliarijai pateiktu ieškiniu įmonė Aktien‑Zuckerfabrik Schöeppenstedt, remdamasi EEB sutarties 215 straipsnio antrąja pastraipa, prašo Teisingumo Teismą įpareigoti Tarybą atlyginti žalą, kurią pastaroji jai padarė priimdama 1968 m. birželio 18 d. Reglamentą Nr. 769/68 (OL 1968, L 143), numatantį būtinas priemones kompensuoti nacionalinių cukraus kainų ir nuo 1968 m. liepos 1 d. įsigaliojusių kainų skirtumą.

Ji visų pirma reikalauja, jog Taryba sumokėtų 38 852,78 sąlyginius vienetus, arba 155 411,13 DM, o tai atitinka prarastas pajamas, kurių ji neteko atsižvelgiant į senąsias Vokietijos žaliavinio cukraus kainas.

Nepatenkinus pirmojo reikalavimo įmonė prašo, kad jos patirta žala būtų atlyginta bet kuriuo kitu būdu.

 Dėl priimtinumo

2        Taryba ginčija ieškinio priimtinumą visų pirma tvirtindama, kad juo iš esmės siekiama ne žalos, kuri atsirado dėl jos kaltės, atlyginimo, o teisinių ginčijamo akto pasekmių panaikinimo.

Ieškinio pripažinimas priimtinu suardytų Sutartyje, tiksliau jos 173 straipsnio antrojoje pastraipoje numatytą bylinėjimosi sistemą, pagal kurią privatūs asmenys neturi teisės pareikšti ieškinio dėl reglamentų panaikinimo.

3        Ieškinys dėl žalos atlyginimo pagal Sutarties 178 straipsnį ir 215 straipsnio antrąją pastraipą buvo numatytas kaip savarankiškas veikimo būdas, kuris teisinės gynybos priemonių sistemoje atlieka ypatingą funkciją ir priklauso nuo įgyvendinimo sąlygų, taikomų dėl jo specifinio dalyko.

Toks ieškinys skiriasi nuo ieškinio dėl panaikinimo tuo, kad juo siekiama ne panaikinti konkrečią priemonę, o atlyginti vienos iš institucijų padarytą žalą jai vykdant savo funkcijas.

4        Taryba taip pat nurodo, jog pagrindiniai reikalavimai yra nepriimtini dėl to, kad jie susiję su ginčijamų teisės aktų pakeitimu naujais, ieškovės nustatytus kriterijus atitinkančiais teisės aktais, o įpareigoti atlikti tokį pakeitimą Teisingumo Teismas neturi galios.

5        Pagrindiniais reikalavimais siekiama tik nuostolių atlyginimo, todėl išmoka turėtų poveikį tik ieškovei.

Todėl šis pagrindas turi būti atmestas.

6        Atsakovė dar kartą tvirtina, kad jei reikalavimai dėl žalos atlyginimo būtų patenkinti, siekdamas nustatyti ginčijamos žalos dydį Teisingumo Teismas turėtų nustatyti kriterijus, kuriais remiantis galėtų būti išmokama kompensacija dėl kainų pokyčių, ir taip pažeistų Tarybos turimą diskreciją norminių aktų priėmimo srityje.

7        Ginčijamos kompensacijos apskaičiavimo kriterijų nustatymas yra ne ieškinio priimtinumo, o jo esmės klausimas.

8        Galiausiai atsakovė nurodo alternatyvaus reikalavimo nepriimtinumą, nes jo dalykas yra neaiškus ir visiškai nenurodomi teisiniai pagrindai, kuriais jis grindžiamas.

9        Iš tikrųjų prašymas atlyginti nenurodyto dydžio žalą nėra pakankamai konkretus, todėl jis turi būti pripažintas nepriimtinu.

10      Priimtini tik pagrindiniai ieškinio reikalavimai.

 Dėl esmės

11      Šioje byloje deliktinei Bendrijos atsakomybei kilti būtinas bent jau tariamai sukėlusio žalą akto neteisėtas pobūdis.

Kalbant apie norminį aktą, kuriame numatomos ekonominės politikos priemonės, Bendrijai kyla deliktinė atsakomybė dėl žalos, kurią privatūs asmenys pagal Sutarties 215 straipsnio antrosios pastraipos nuostatas dėl šio akto poveikio patiria tik tuo atveju, jei padarytas pakankamai rimtas viršesnės teisės normos, ginančios privačių asmenų teises, pažeidimas.

Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas šioje byloje turi visų pirma nuspręsti, ar toks pažeidimas buvo padarytas.

12      Priimtas remiantis Reglamento Nr. 1009/67 37 straipsnio 1 dalimi, kuri Tarybą įpareigoja priimti nuostatas dėl būtinų priemonių kompensuoti nacionalinių cukraus kainų ir nuo 1968 m. liepos 1 d. įsigaliojusių cukraus kainų skirtumą, Reglamentas Nr. 769/68 leidžia valstybei narei, kurioje baltojo cukraus kaina didesnė už tikslinę kainą, išmokėti kompensacijas už baltojo ir žaliavinio cukraus kiekius, kuriais 1968 m. liepos 1 d. 00 val. 00 min. buvo galima laisvai prekiauti šios valstybės teritorijoje.

Ieškovė nurodo, jog šiame reglamente numatyta, kad valstybės narės, kuriose cukraus kainos yra mažos, moka mokesčius už cukraus atsargas tik tuo atveju, jeigu ankstesnės jo kainos buvo mažesnės už 1968 m. liepos 1 d. įsigaliojusią intervencinę kainą, teigdama, kad valstybėje narėje, kurioje cukraus kainos yra didelės, įsteigtų cukraus gamintojų teisei į kompensaciją nustatydamas skirtingus kriterijus, Reglamentas pažeidžia Sutarties 40 straipsnio 3 dalies paskutinės pastraipos nuostatą, pagal kurią bendra kainų politika turi būti grindžiama bendrais kriterijais bei vienodais apskaičiavimo metodais.

13      Nurodytas skirtumas nėra diskriminuojamo pobūdžio, nes jis atsirado dėl naujos bendro cukraus rinkos organizavimo sistemos, kurioje nėra vienos fiksuotos cukraus kainos, bet kuri nustato didžiausią bei mažiausią kainas ir taip apibrėžia jų dydžius, kurių ribose esamų kainų lygis priklauso nuo rinkos plėtros.

Vadinasi, negalima ginčyti pereinamojo laikotarpio teisės aktų, nustačiusių mokesčių mokėjimą tik tais atvejais, jei ankstesnės kainos buvo mažesnės už naujų kainų ribas, ir leidusių mokėti kompensaciją tik tada, jei ankstesnės kainos buvo didesnės už naujų kainų ribas, pagrįstumo, atkreipiant dėmesį į tai, kad tais atvejais, kai ankstesnės kainos jau pateko į nustatytas ribas, jas privalėjo reguliuoti rinkos mechanizmai.

14      Be to, atsižvelgusi į tam tikrus nuo 1968 m. liepos 1 d. nustatytos sistemos ypatumus, Taryba, priimdama Reglamentą 769/68, patenkino Reglamento Nr. 1009/67 37 straipsnio reikalavimus.

15      Taip pat turi būti atmestas ieškovės teiginys, kad Reglamentu Nr. 769/68 buvo pažeistos Sutarties 40 straipsnio nuostatos, nes kompensacijų bei kompensacinių mokesčių už žaliavinio cukraus atsargas apskaičiavimo metodas buvo nustatytas pagal tą, kuris taikytas baltajam cukrui, o tai galėjo, ieškovės nuomone, diskriminuoti žaliavinio cukraus gamintojus.

Nors remdamasi hipotetiniais pavyzdžiais ieškovė teigė, jog dėl pasirinktų skaičiavimo metodų rezultatai nebūtinai buvo vienodi visiems žaliavinio cukraus gamintojams, nebuvo įrodyta, kad taip galėjo atsitikti ir 1968 m. liepos 1 dieną.

16      Taigi ieškovės ieškinys dėl atsakomybės neatitinka pirmiau nurodytos sąlygos ir turi būti atmestas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

17      Remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalimi, bylą pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė bylą pralaimėjo.

Remdamasis šiais motyvais,

susipažinęs su procesiniais dokumentais,

susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu,

išklausęs šalių žodines pastabas,

susipažinęs su generalinio advokato pateikta išvada,

remdamasis Europos Ekonominės Bendrijos steigiamąja sutartimi, ypač jos 40 straipsniu, 173 straipsniu ir 215 straipsnio 2 dalimi,

remdamasis 1967 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu Nr. 1009/67, ypač jo 37 straipsnio 1 dalimi,

remdamasis 1968 m. birželio 18 d. Tarybos reglamentu Nr. 769/68,

remdamasis protokolu dėl Europos Bendrijų Teisingumo Teismo statuto,

remdamasis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo procedūros reglamentu,

TEISINGUMO TEISMAS,

atmesdamas visus kitus bendresnius ar priešingus reikalavimus, nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį kaip nepagrįstą.

2.      Priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Paskelbta 1971 m. gruodžio 2 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: vokiečių.