28.3.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 94/1

(1)

nesant aiškių Sąjungos lygiu nustatytų taisyklių, reglamentuojančių koncesijos sutarčių suteikimą, atsiranda teisinis netikrumas, kyla kliūčių laisvai teikti paslaugas ir iškraipomas vidaus rinkos veikimas. Dėl to ekonominės veiklos vykdytojai, ypač mažosios ir vidutinės įmonės (toliau – MVĮ), netenka savo teisių vidaus rinkoje ir negali pasinaudoti didelėmis verslo galimybėmis, o viešosios institucijos gali neįstengti optimaliai panaudoti viešųjų lėšų taip, kad Sąjungos piliečiai gautų kokybiškas paslaugas už geriausią kainą. Esant tinkamai, subalansuotai ir lanksčiai koncesijos sutarčių suteikimo teisinei sistemai, visiems Sąjungos ekonominės veiklos vykdytojams būtų užtikrintos veiksmingos ir nediskriminacinės galimybės patekti į rinką ir teisinis tikrumas; taip būtų sudarytos palankios sąlygos viešosioms investicijoms į infrastruktūrą ir strateginių paslaugų teikimui piliečiams. Tokia teisine sistema taip pat būtų užtikrintas didesnis teisinis tikrumas ekonominės veiklos vykdytojams ir ji galėtų būti tarptautinių viešųjų pirkimų rinkų tolesnio atvėrimo ir pasaulio prekybos skatinimo pagrindas ir priemonė. Itin daug dėmesio reikėtų skirti tam, kad būtų pagerintos MVĮ galimybės patekti į koncesijų rinkas visoje Sąjungoje;

(2)

koncesijų suteikimui taikytinos teisinės sistemos taisyklės turėtų būti aiškios ir paprastos. Jomis turėtų būti deramai atsižvelgta į koncesijų savitumą, palyginti su viešosiomis sutartimis, ir neturėtų būti sukurta pernelyg daug biurokratijos;

(3)

strategijoje „Europa 2020“, nustatytoje 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikate „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (toliau – strategija „Europa 2020“) viešieji pirkimai, kaip viena iš rinkos priemonių, naudojamų siekiant pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo, kartu užtikrinant efektyviausią viešųjų lėšų naudojimą, atlieka svarbų vaidmenį. Šiame kontekste koncesijų sutartys yra svarbios priemonės vystant ilgalaikę struktūrinę infrastruktūrą ir strategines paslaugas, jos prisideda prie konkurencijos vidaus rinkoje raidos, sudaro galimybes pasinaudoti privačiojo sektoriaus ekspertize ir padeda užtikrinti veiksmingumą bei diegti inovacijas;

(4)

viešųjų darbų koncesijų suteikimui šiuo metu taikomos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/18/EB (4) nustatytos pagrindinės taisyklės, tuo tarpu suteikiant tarpvalstybinės svarbos paslaugų koncesijas taikomi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) principai, visų pirma laisvo prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas principai, taip pat iš jų kylantys principai, kaip antai lygiateisiškumo, nediskriminavimo, tarpusavio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo. Yra teisinio netikrumo atsiradimo rizikos dėl to, kad Sutarties principus nacionalinės teisės aktų leidėjai aiškina skirtingai ir labai skiriasi įvairių valstybių narių teisės aktai. Kad yra tokia rizika, patvirtinta išsamioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, tačiau joje tam tikri koncesijos sutarčių suteikimo aspektai nagrinėti tik iš dalies.

Siekiant pašalinti nuolat pasitaikančius vidaus rinkos iškraipymus, Sąjungos lygiu visose valstybėse narėse būtina vienodai taikyti SESV principus ir pašalinti tų principų supratimo neatitikimus. Tai taip pat palankiai veiktų viešųjų išlaidų efektyvumą, sudarytų palankesnes galimybes MVĮ vienodomis sąlygomis ir sąžiningai dalyvauti koncesijos sutarčių suteikimo procese tiek vietos, tiek Sąjungos lygiu ir padėtų siekti tvarios viešosios politikos tikslų;

(5)

šia direktyva pripažįstama ir dar kartą patvirtinama valstybių narių ir viešųjų institucijų teisė pasirinkti tas administracines priemones, kurias jos laiko tinkamiausiomis darbams atlikti ir paslaugoms teikti. Visų pirma šia direktyva neturėtų būti jokiu būdu daromas poveikis valstybių narių ir viešųjų institucijų laisvei tiesiogiai atlikti darbus arba teikti paslaugas visuomenei arba tokių darbų atlikimą ar paslaugų teikimą pavesti trečiosioms šalims. Kad galėtų siekti savo viešosios politikos tikslų, valstybės narės ar viešosios institucijos turėtų ir toliau turėti galimybę savo nuožiūra apibrėžti ir patikslinti teiktinų paslaugų charakteristikas pagal Sąjungos teisę, įskaitant bet kurias su paslaugų kokybe ar kaina susijusias sąlygas;

(6)

reikėtų priminti, kad valstybės narės, laikydamosi SESV numatytų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo ir laisvo asmenų judėjimo principų, gali savo nuožiūra spręsti, kaip organizuoti paslaugų teikimą – kaip bendrojo ekonominio intereso paslaugų ar kaip bendrojo intereso neekonominių paslaugų, ar derinant šių dviejų rūšių paslaugas. Taip pat reikėtų priminti, kad šia direktyva nedaromas poveikis nacionalinių, regionų ir vietos valdžios institucijų teisei laisvai, laikantis Sąjungos teisės, apibrėžti bendrojo ekonominio intereso paslaugas, nustatyti jų apimtį ir teiktinos paslaugos charakteristikas, įskaitant visas su paslaugos kokybe susijusias sąlygas, kad būtų galima siekti savo viešosios politikos tikslų. Taip pat šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis nacionalinių, regionų ir vietos valdžios institucijų įgaliojimams pagal SESV 14 straipsnį ir prie SESV ir Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) pridėtą Protokolą Nr. 26 teikti, pavesti teikti ir finansuoti tokias bendrojo ekonominio intereso paslaugas. Be to, šioje direktyvoje nenagrinėjami bendrojo ekonominio intereso paslaugų finansavimo klausimai ir valstybių narių pagal Sąjungos konkurencijos taisykles suteikiamos paramos, visų pirma socialinėje srityje, pagalbos schemos. Tikslinga paaiškinti, kad ši direktyva neturėtų būti taikoma bendrojo intereso neekonominėms paslaugoms;

(7)

taip pat tikslinga priminti, kad šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis valstybių narių socialinės apsaugos teisės aktams. Taip pat joje neturėtų būti nagrinėjamas bendrojo ekonominio intereso paslaugų, kurias patikėta teikti viešiesiems ar privatiesiems subjektams, liberalizavimo ir paslaugas teikiančių viešųjų subjektų privatizavimo klausimas;

(8)

siekiant užtikrinti koncesijų atvėrimą konkurencijai ir pakankamą teisinį tikrumą, tikslinga tam tikros vertės arba tam tikrą vertę viršijančioms koncesijoms nustatyti minimalų sutarčių suteikimo nacionalinių procedūrų koordinavimą, grindžiamą SESV principais. Tokiomis koordinavimo nuostatomis neturėtų būti viršijama tai, kas būtina pirmiau nurodytiems tikslams pasiekti ir tam tikram lankstumui užtikrinti. Valstybėms narėms turėtų būti leista tokias nuostatas pildyti ir plėtoti, jei, jų nuomone, tai tikslinga visų pirma siekiant geriau užtikrinti pirmiau nurodytų principų laikymąsi;

(9)

turėtų būti paaiškinta, kad ekonominės veiklos vykdytojų grupės, įskaitant susibūrusias į laikinas asociacijas, gali dalyvauti suteikimo procedūrose, nereikalaujant iš šių grupių, kad jos turėtų specialią teisinę formą. Tiek, kiek tai būtina, pavyzdžiui, kai reikalinga bendroji ir individuali atsakomybė, suteikiant tokioms grupėms koncesiją iš jų gali būti reikalaujama, kad jos turėtų specialią formą. Taip pat turėtų būti paaiškinta, kad perkančiosios organizacijos ar perkantieji subjektai turėtų gebėti aiškiai nustatyti, kaip ekonominės veiklos vykdytojų grupės turi laikytis ekonominės ir finansinės būklės reikalavimų arba techninių ir profesinių pajėgumų kriterijų, kurių laikytis privalo savarankiškai dalyvaujantys ekonominės veiklos vykdytojai. Koncesijų sutartyse, kurias vykdo ekonominės veiklos vykdytojų grupės, gali tekti nustatyti sąlygas, kurios atskiriems dalyviams nekeliamos. Tokios sąlygos, kurios turėtų būti pateisinamos objektyviomis priežastimis ir būti proporcingos, galėtų, pavyzdžiui, apimti reikalavimą paskirti bendrą atstovą arba pagrindinį partnerį koncesijos suteikimo procedūros tikslais, arba reikalavimą pateikti informaciją apie grupės sudėtį;

(10)

tam tikros koordinavimo nuostatos taip pat turėtų būti įdiegtos suteikiant darbų ir paslaugų koncesijas energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, atsižvelgiant į tai, kad nacionalinės valdžios institucijos gali daryti įtaką tuose sektoriuose veiklą vykdančių subjektų elgsenai, ir atsižvelgiant į rinkų, kuriose jie vykdo veiklą, uždarumą dėl valstybių narių suteikiamų specialiųjų ar išimtinių teisių, susijusių su tinklų, naudojamų atitinkamoms paslaugoms teikti, aprūpinimu, suteikimu ar eksploatavimu;

(11)

koncesijos yra piniginės naudos sutartys, kurių pagrindu viena ar daugiau perkančiųjų organizacijų ar perkančiųjų subjektų paveda vykdyti darbus arba teikti ir valdyti paslaugas vienam ar daugiau ekonominės veiklos vykdytojų. Tokių sutarčių dalykas yra darbų arba paslaugų pirkimas koncesijos pagrindu, kai atlygį pagal jas sudaro teisė eksploatuoti darbus ar paslaugas arba tokia teisė kartu su mokėjimu. Pagal tokias sutartis perkančiosioms organizacijoms ar perkantiesiems subjektams gali būti, bet nebūtinai, perduodama nuosavybės teisė, tačiau perkančiosios organizacijos ar perkantieji subjektai visada gauna naudą iš atitinkamų darbų arba paslaugų;

(12)

šios direktyvos tikslais turėtų būti paaiškinta, kad ši direktyva netaikoma vien veiklos finansavimui, visų pirma teikiant dotacijas, dažnai susijusiam su pareiga grąžinti gautas sumas, jeigu jos nepanaudojamos numatytiems tikslams;

(13)

be to, koncesijomis neturėtų būti laikomi susitarimai, kai visi tam tikras sąlygas atitinkantys subjektai, netaikant jokios atrankos, turi teisę atlikti tam tikrą užduotį, kaip antai vartotojo pasirinkimo ir paslaugų kuponų sistemų susitarimai, įskaitant tuos atvejus, kai šie susitarimai pagrįsti viešųjų institucijų ir ekonominės veiklos vykdytojų teisiniais susitarimais. Tokios sistemos tipiniais atvejais būna pagrįstos viešosios institucijos sprendimu, kuriuo nustatomos skaidrios ir nediskriminacinės sąlygos, kuriomis ekonominės veiklos vykdytojai gali nuolat teikti specialias paslaugas, kaip antai socialines paslaugas, sudarant vartotojams galimybę pasirinkti tokius subjektus;

(14)

be to, koncesijomis neturėtų būti laikomi tam tikri valstybės narės aktai, kaip antai leidimai arba licencijos, kuriais ta valstybė narė arba jos viešoji institucija nustato ekonominės veiklos vykdymo sąlygas, įskaitant sąlygą dėl tam tikros operacijos vykdymo, kuri dažniausiai nustatoma ekonominės veiklos vykdytojo prašymu, o ne perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto iniciatyva, ir kai ekonominės veiklos vykdytojas išsaugo teisę pasitraukti iš darbų vykdymo ar paslaugų teikimo veiklos. Tų valstybių narių aktų atvejais taikomos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB (5) specialios nuostatos. Priešingai nei tokiuose valstybės narės aktuose, koncesijos sutartyse numatomos tarpusavyje privalomos pareigos, pagal kurias šių darbų vykdymui ar paslaugų teikimui taikomi specialūs perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto nustatyti reikalavimai, kurių įgyvendinimas užtikrinamas teisinėmis priemonėmis.

(15)

be to, pagal šią direktyvą koncesijomis neturėtų būti laikomi tam tikri susitarimai, kurių dalykas yra ekonominės veiklos vykdytojo teisė eksploatuoti tam tikras valstybines valdas ar išteklius pagal privatinę arba viešąją teisę, kaip antai žemę ar valstybinę nuosavybę, visų pirma jūrų ar vidaus vandenų uostų ar oro uostų sektoriuje, kai valstybė arba perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas nustato tik bendrąsias naudojimosi pirmiau nurodytais ištekliais sąlygas, bet konkrečių darbų ar paslaugų neperka. Paprastai tai taikoma viešųjų valdų ar žemės nuomos sutartims, kuriose paprastai nustatomos sąlygos, susijusios su turto perdavimu nuomininkui, jo naudojimo paskirtimi, su turto technine priežiūra susijusiomis savininko ir nuomininko pareigomis, nuomos trukme ir turto perdavimu savininkui bei nuomininko mokėtina nuoma ir papildomomis išlaidomis;

(16)

be to, pagal šią direktyvą koncesijomis neturėtų būti laikomi susitarimai, kuriais suteikiamos teisės naudotis valstybiniu nekilnojamuoju turtu siekiant teikti ar eksploatuoti fiksuotas linijas ar tinklus, skirtus teikti paslaugą visuomenei tiek, kiek tais susitarimais neįpareigojama teikti paslaugas ir jais nenustatomas perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto vykdomas paslaugų įsigijimas savo ar galutinių naudotojų naudai;

(17)

ši direktyva neturėtų būti taikoma sutartims, pagal kurias nenumatomi mokėjimai rangovui, ir kai rangovui atlyginama pagal reguliuojamus tarifus, apskaičiuotus taip, kad būtų padengtos visos rangovo sąnaudos ir investicijos, patirtos teikiant paslaugą;

(18)

dėl sunkumų, susijusių su koncesijos ir viešosios sutarties sąvokų aiškinimu, suinteresuotieji subjektai nuolat susidurdavo su teisiniu netikrumu, o Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė nemažai sprendimų. Todėl koncesijos apibrėžtis turėtų būti paaiškinta, visų pirma nurodant vykdymo rizikos sąvoką. Pagrindinė koncesijos ypatybė – teisė eksploatuoti darbus ar paslaugas – visada reiškia, kad koncesininkui perkeliama ekonominio pobūdžio vykdymo rizika, įskaitant tai, kad jis gali nesusigrąžinti įdėtų investicijų ir darbų ar paslaugų, kurie yra sutarties objektas, vykdymo sąnaudų įprastomis eksploatavimo sąlygomis, net jei rizikos dalis ir tektų perkančiajai organizacijai ar perkančiajam subjektui. Taikyti koncesijos sutarčių suteikimą reglamentuojančias specialias taisykles būtų nepagrįsta, jeigu perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas apsaugotų ekonominės veiklos vykdytoją nuo galimų nuostolių užtikrindamas minimalias pajamas, prilygstančias įdėtoms investicijoms ir sąnaudoms, kurias ekonominės veiklos vykdytojas patirtų arba jas viršytų vykdant sutartį. Kartu turėtų būti aiškiai nustatyta, kad tam tikri susitarimai, pagal kuriuos išimtinai atlygina perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas, turėtų būti laikomi koncesijomis, kai subjektui tenkančių investicijų ir sąnaudų už atliktus darbus ar suteiktas paslaugas susigrąžinimas priklauso nuo paslaugos ar turto faktinės paklausos ar pasiūlos;

(19)

kai pagal konkretaus sektoriaus taisykles rizika pašalinama koncesininkui suteikiant garantiją, kad investicijų ir sutarties vykdymo sąnaudų atžvilgiu jis nepatirs tų nuostolių, pagal šią direktyvą tokia sutartis neturėtų būti laikoma koncesija. Tai, kad rizika iš pat pradžių yra ribota, neturėtų trukdyti laikyti, kad sutartis yra koncesija. Toks atvejis gali būti pavyzdžiui, sektoriuose, kuriuose taikomi reguliuojami tarifai, arba kai vykdymo rizika yra apribota sutartinėmis nuostatomis, pagal kurias numatomas dalinis kompensavimas, įskaitant kompensavimą dėl koncesijos nutraukimo anksčiau laiko dėl nuo perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto priklausančių priežasčių, ar dėl force majeure;

(20)

vykdymo rizika turėtų atsirasti dėl veiksnių, kurių šalys nekontroliuoja. Rizika, susijusi su blogu valdymu, ekonominės veiklos vykdytojo sutarties nevykdymu arba force majeure nėra lemiamas priskyrimo koncesijai veiksnys, nes tokia rizika būdinga kiekvienai sutarčiai, nesvarbu, ar tai viešojo pirkimo sutartis, ar koncesijos sutartis. Vykdymo rizika turėtų būti suprantama kaip atvirumo rinkos pokyčių poveikiui rizika, o tai gali būti pasiūlos rizika arba paklausos rizika, arba kartu ir pasiūlos, ir paklausos rizika. Paklausos rizika suprantama kaip faktinės darbų ar paslaugų, kurie yra sutarties dalykas, paklausos rizika. Pasiūlos rizika suprantama kaip darbų ar paslaugų, kurie yra sutarties dalykas, teikimo rizika, visų pirma rizika, kad teikiamos paslaugos neatitiks paklausos. Vykdymo rizikos įvertinimo tikslais laikantis nuoseklaus ir vienodo požiūrio turėtų būti atsižvelgta į visų koncesininko investicijų, sąnaudų ir pajamų grynąją esamąją vertę;

(21)

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje ne kartą nagrinėta „viešosios teisės reglamentuojamų subjektų“ sąvoka. Keli paaiškinimai yra iš esmės svarbūs siekiant visapusiškai suprasti šią koncepciją. Tuo tikslu reikėtų paaiškinti, kad subjektas, kuris vykdo veiklą įprastinėmis rinkos sąlygomis, siekia pelno ir vykdydamas savo veiklą patiria nuostolių, neturėtų būti laikomas „viešosios teisės reglamentuojamu subjektu“, nes gali būti manoma, kad bendrojo intereso poreikiai, kuriems patenkinti jis įsteigtas arba kuriuos patenkinti jam nustatytas tikslas, yra pramoninio arba komercinio pobūdžio. Panašiai, su atitinkamo subjekto finansavimo kilme susijusi sąlyga taip pat buvo nagrinėjama Teisme, kuris išaiškino, kad finansuota „didžiąja dalimi“ reiškia daugiau nei pusę sumos ir kad toks finansavimas gali apimti naudotojų mokėjimus, kurie nustatomi, apskaičiuojami ir surenkami pagal viešosios teisės taisykles;

(22)

tikslinga apibrėžti „išimtines teises“ arba „specialiąsias teises“, nes tos sąvokos yra labai svarbios šios direktyvos taikymo sričiai ir perkančiųjų subjektų sąvokai. Turėtų būti paaiškinta, kad subjektams, kurie nėra nei perkantieji subjektai pagal 7 straipsnio 1 dalies a punktą, nei viešosios įmonės, šios direktyvos nuostatos taikomos tik jeigu jie vykdo vieną iš nurodytų veiklos rūšių tokių teisių pagrindu. Vis dėlto jie nebus laikomi perkančiaisiais subjektais, jei tokios teisės buvo suteiktos taikant objektyviais kriterijais grindžiamą procedūrą, visų pirma vadovaujantis Sąjungos teisės aktais, kurios atveju užtikrintas pakankamas viešumas. Tie teisės aktai turėtų apimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/73/EB (6), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/72/EB (7), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/67/EB (8), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/22/EB (9) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1370/2007 (10). Taip pat turėtų būti paaiškinta, kad tas teisės aktų sąrašas nėra išsamus ir kad bet kurios rūšies teisėmis, kurios buvo suteiktos taikant kitas objektyviais kriterijais grindžiamas procedūras, ir kurių atveju užtikrintas pakankamas viešumas, neturi būti remiamasi siekiant nustatyti perkančiuosius subjektus, kuriems taikoma ši direktyva;

(23)

ši direktyva turėtų būti taikoma tik toms koncesijos sutartims, kurių vertė yra lygi tam tikrai ribai arba viršija tam tikrą ribą, kuri turėtų atspindėti aiškią koncesijų tarpvalstybinę svarbą kitose nei perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto valstybėse narėse esantiems ekonominės veiklos vykdytojams. Todėl reikia nustatyti koncesijos numatomos vertės apskaičiavimo metodą, kuris turėtų būti toks pat tiek darbų, tiek paslaugų koncesijų atveju, nes abi sutartys dažnai apima ir darbų, ir paslaugų elementus. Apskaičiavimas turėtų apimti koncesininko bendrąsias pajamas per sutarties galiojimo laikotarpį už darbus ir paslaugas, kurie yra koncesijos dalykas, kurias apskaičiuotų perkančioji organizacija arba perkantysis subjektas, be PVM;

(24)

siekiant užtikrinti tikrą rinkos atvėrimą ir tinkamą koncesijos suteikimo taisyklių taikymo energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose pusiausvyrą, būtina, kad subjektai, kuriems taikoma ši direktyva, būtų nustatomi pagal kitus požymius, o ne pagal jų teisinį statusą. Todėl reikėtų užtikrinti, kad būtų išlaikytas viešajame ir privačiajame sektoriuose veiklą vykdančių perkančiųjų subjektų lygiateisiškumas. Taip pat pagal SESV 345 straipsnį reikia užtikrinti, kad nebūtų daromas poveikis turto nuosavybės sistemą reglamentuojančioms taisyklėms valstybėse narėse. Todėl koncesijoms, kurias suteikia vieną iš pirmiau nurodytų rūšių veiklą vykdantys subjektai tokių rūšių veiklai vykdyti, turėtų būti taikomos specialios ir vienodos taisyklės, nepriklausomai nuo to, ar jie yra valstybės, vietos ar regionų valdžios institucijos, viešosios teisės reglamentuojami subjektai, viešosios įmonės ar kiti subjektai, kurie naudojasi specialiomis ar išimtinėmis teisėmis. Turėtų būti daroma prielaida, kad subjektai, kurie pagal nacionalinę teisę yra atsakingi už paslaugų, susijusių su viena iš II priede nurodytų veiklos rūšių, teikimą, vykdo tokią veiklą;

(25)

turėtų būti paaiškinta, kad atitinkama veikla oro uostų srityje taip pat apima keleiviams teikiamas paslaugas, kuriomis prisidedama prie sklandaus oro uosto įrenginių veikimo ir kurių tikimasi iš gerai veikiančio, modernaus oro uosto, kaip antai mažmeninės prekybos, viešojo maitinimo ir automobilių stovėjimo aikštelių paslaugos;

(26)

tam tikri subjektai vykdo veiklą tiek šilumos, tiek vėsinimo energijos gamybos, perdavimo arba paskirstymo srityse. Gali atsirasti tam tikro netikrumo dėl to, kurios taisyklės taikomos su šiluma ir kurios su vėsinimu susijusiai veiklai. Todėl reikėtų paaiškinti, kad šilumos perdavimas ir (arba) paskirstymas yra II priede nurodyta veikla, todėl šildymo sektoriuje veiklą vykdantiems subjektams taikomos šios direktyvos taisyklės, taikytinos perkantiesiems subjektams tiek, kiek jie tokiais laikomi. Kita vertus, vėsinimo srityje veiklą vykdantiems subjektams taikomos šios direktyvos taisyklės, taikytinos perkančiosioms organizacijoms, jei jos tokiomis laikomos. Galiausiai turėtų būti paaiškinta, kad ir šildymo, ir vėsinimo sutartims vykdyti suteiktos koncesijos turėtų būti išnagrinėtos pagal kelių rūšių veiklos vykdymo sutarčių nuostatas, kad būtų nustatyta, kuriomis viešųjų pirkimų taisyklėmis (jei būtų tinkama) bus reglamentuojamas jų suteikimas;

(27)

prieš numatant bet kokį šios direktyvos taikymo srities pakeitimą dėl vėsinimo sektoriaus, reikėtų išnagrinėti to sektoriaus padėtį, siekiant gauti pakankamai informacijos, visų pirma apie konkurencingumą, tarpvalstybinių pirkimų mastą ir suinteresuotųjų subjektų nuomonę. Atsižvelgiant į tai, kad šios direktyvos taikymas sektoriui galėtų turėti didelį poveikį rinkos atvėrimui, tas nagrinėjimas turėtų būti atliekamas vertinant šios direktyvos poveikį;

(28)

turėtų būti paaiškinta, kad II priedo 1 ir 2 dalių tikslais „tiekimas“ apima gamybą, didmeninę prekybą ir mažmeninę prekybą. Tačiau dujų gamyba kaip gavyba patenka į to priedo 6 dalies taikymo sritį;

(29)

mišriųjų sutarčių atveju taikytinos taisyklės turėtų būti nustatomos atsižvelgiant į pagrindinį sutarties dalyką, jeigu objektyviai negalima atskirti sutartį sudarančių skirtingų dalių. Todėl reikėtų paaiškinti, kaip perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai turėtų nustatyti, ar skirtingas dalis galima atskirti, ar negalima. Toks paaiškinimas turėtų būti pagrįstas susijusia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. Tai turėtų būti nusprendžiama kiekvienu atskiru atveju, laikantis nuostatos, kad išreikštų ar numanomų perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto ketinimų laikyti tam tikrus mišriosios sutarties aspektus neatskiriamais neturėtų pakakti, nes jie turėtų būti paremti objektyviais įrodymais, kuriais galima pagrįsti šiuos ketinimus ir nustatyti, kad reikia sudaryti vieną sutartį. Pavyzdžiui, toks pagrįstas poreikis sudaryti vieną sutartį galėtų būti vieno pastato statybos atveju, jeigu viena to pastato dalis būtų numatyta tiesioginiam atitinkamos perkančiosios organizacijos naudojimui, o kita dalis būtų numatyta valdyti koncesijos pagrindu, pavyzdžiui, siekiant įrengti visuomenei skirtą automobilių stovėjimo aikštelę. Turėtų būti paaiškinta, kad poreikis sudaryti vieną sutartį gali kilti tiek dėl techninio, tiek dėl ekonominio pobūdžio priežasčių;

(30)

mišriųjų sutarčių, kurios gali būti atskirtos, atveju perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai visada turi teisę suteikti atskiras sutartis dėl atskirų mišriosios sutarties dalių, tokiu atveju kiekvienai atskirai daliai taikytinos nuostatos turėtų būti nustatomos tik atsižvelgiant į tos konkrečios sutarties charakteristikas. Kita vertus, kai perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai nusprendžia suteikti sutartį, kuri apima tiek koncesijos, tiek kitus elementus, nepriklausomai nuo jų vertės ir nuo to, kokia teisinė tvarka kitu atveju būtų taikoma tiems elementams, turėtų būti nurodomos tokiais atvejais taikytinos taisyklės. Reikėtų nustatyti specialią nuostatą mišriosioms sutartims, apimančioms gynybos ar saugumo aspektus, arba tam tikras dalis, kurioms SESV netaikoma;

(31)

perkantieji subjektai galėtų suteikti koncesijas kelių rūšių veiklų, kurioms gali būti taikoma skirtinga teisinė tvarka, reikalavimams vykdyti. Reikėtų paaiškinti, kad vienai koncesijai, kuria siekiama apimti keletą veiklos rūšių, taikytina teisinė tvarka turėtų būti taikoma atsižvelgiant į taisykles, taikomas tai veiklos rūšiai, kuriai vykdyti visų pirma suteikta koncesija. Veikla, kuriai koncesija visų pirma suteikta, gali būti nustatyta remiantis reikalavimų, kuriuos turi atitikti konkreti koncesija, analize, kurią atlieka perkantysis subjektas siekdamas apskaičiuoti koncesijos vertę ir parengti koncesijos suteikimo dokumentus. Tam tikrais atvejais gali būti neįmanoma objektyviai nustatyti, kuriai veiklos rūšiai visų pirma suteikta koncesija. Reikėtų nurodyti tokiais atvejais taikytinas taisykles;

(32)

tam tikrais atvejais gali būti taip, kad tam tikra perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas, kuri yra valstybė, regionų ar vietos valdžios institucija, ar viešosios teisės reglamentuojama įstaiga ar tam tikra jų asociacija, galėtų būti vienintelis tam tikros paslaugos, kurią teikti jis turi išimtinę teisę pagal SESV atitinkančius nacionalinius įstatymus ar kitus paskelbtus teisės aktus, teikėjas. Reikėtų paaiškinti, kad tokiais atvejais šioje konstatuojamojoje dalyje nurodyta perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas arba jų asociacija tokiems subjektams gali suteikti koncesijas netaikydami šios direktyvos;

(33)

taip pat tikslinga šios direktyvos netaikyti tam tikroms paslaugų koncesijoms, suteiktoms ekonominės veiklos vykdytojams, kai jos suteikiamos remiantis išimtine teise, kuria tas subjektas naudojasi pagal nacionalinius įstatymus ar kitus paskelbtus teisės aktus ir kuri suteikta pagal SESV ir Sąjungos aktus, kuriais nustatomos patekimo į rinką bendros taisyklės, taikytinos II priede nurodytoms veiklos rūšims, nes dėl tokios išimtinės teisės neįmanoma koncesijos suteikti taikant konkurso procedūrą. Nukrypstant nuo šios direktyvos ir nedarant poveikio bendrojo jos netaikymo teisinėms pasekmėms, koncesijų, kaip nurodyta 10 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, atveju turėtų būti taikomos pareigos skelbti skelbimą apie koncesijos suteikimą, kad būtų užtikrintas įprastas skaidrumas, nebent tokio skaidrumo sąlygos yra numatytos sektorių teisės aktais. Siekiant daugiau skaidrumo, kai valstybė narė ekonominės veiklos vykdytojui suteikia išimtinę teisę vykdyti vieną iš II priede nurodytų rūšių veiklą, apie tai ji turėtų informuoti Komisiją;

(34)

šioje direktyvoje esminių saugumo interesų, karinės įrangos, jautrios įrangos, jautrių darbų ir jautrių paslaugų sąvokos turėtų būti suprantamos taip, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/81/EB (11);

(35)

šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis valstybių narių laisvei pagal Sąjungos teisę pasirinkti azartinių lošimų ir lažybų veiklos organizavimo ir kontrolės būdus, įskaitant leidimų išdavimą. Tikslinga šios direktyvos netaikyti su loterijų veikla susijusioms koncesijoms, kurias valstybė narė suteikia ekonominės veiklos vykdytojui remdamasi išimtine teise, suteikta pagal neviešą procedūrą vadovaujantis taikytinais nacionaliniais įstatymais arba kitais paskelbtais teisės aktais pagal SESV. Tas direktyvos netaikymas grindžiamas tuo, kad ekonominės veiklos vykdytojui suteikiama išimtinė teisė, konkurso procedūra tampa netaikytina ir reikia, kad valstybės narės tebeturėtų galimybę reguliuoti azartinių lošimų sektorių nacionaliniu lygiu siekdamos vykdyti savo pareigas saugoti viešąją ir socialinę tvarką;

(36)

ši direktyva neturėtų būti taikoma tam tikroms ne pelno organizacijų ar asociacijų vykdomoms skubiosios pagalbos paslaugoms, nes būtų sunku išsaugoti ypatingą tų organizacijų pobūdį, jeigu paslaugos teikėjus reikėtų pasirinkti pagal šioje direktyvoje nustatytas procedūras. Tačiau tokia išimtis turėtų galioti tik tose srityse, kuriose ji griežtai būtina. Todėl reikėtų aiškiai nustatyti, kad ši išimtis neturėtų būti taikoma pacientų pervežimui skirtoms greitosios pagalbos paslaugoms. Atsižvelgiant į tas aplinkybes taip pat būtina paaiškinti, kad Bendrojo viešųjų pirkimų žodyno (toliau – BVPŽ) grupė 601 „Sausumos transporto paslaugos“ neapima greitosios pagalbos paslaugų, kurių BVPŽ kodas yra 8514. Todėl reikėtų pabrėžti, kad paslaugų, kurių BVPŽ kodas yra 85143000–3, kurios apima tik pacientų vežimui skirtas greitosios pagalbos paslaugas, teikimui turėtų būti taikomas socialinėms ir specifinėms paslaugoms nustatytas specialusis režimas (toliau – paprastesnis režimas). Todėl apskritai mišriosioms koncesijos sutartims dėl greitosios pagalbos paslaugų teikimo taip pat turėtų būti taikomas paprastesnis režimas, jei pacientų pervežimui skirtų greitosios pagalbos paslaugų vertė būtų didesnė už kitų greitosios pagalbos paslaugų vertę;

(37)

tikslinga priminti, kad ši direktyva taikoma tik valstybių narių perkančiosioms organizacijoms ir perkantiesiems subjektams. Todėl politinėms partijoms, kadangi jos nėra perkančiosios organizacijos ar perkantieji subjektai, jos nuostatos netaikomos. Vis dėlto kai kuriose valstybėse narėse gali būti politinių partijų, kurios galėtų atitikti viešosios teisės reglamentuojamų subjektų sąvoką. Vis dėlto tam tikros paslaugos (kaip antai propagandinių filmų gamyba ir propagandinių vaizdajuosčių gamyba), kurios yra teikiamos rinkiminės kampanijos metu, yra taip neatsiejamai susijusios su paslaugų teikėjo politinėmis pažiūromis, kad paslaugų teikėjai paprastai yra atrenkami tokiu būdu, kuris negali būti reglamentuojamas koncesijos taisyklėmis. Galiausiai turėtų būti priminta, kad Europos politinių partijų ir Europos politinių fondų įstatams ir finansavimui yra taikomos kitos nei šioje direktyvoje nustatytos taisyklės;

(38)

daugelis perkančiųjų subjektų yra sudaryti kaip ekonominė grupė, kuri gali apimti kelias atskiras įmones; dažnai kiekviena iš tų įmonių atlieka specializuotą vaidmenį bendroje ekonominės grupės veikloje. Todėl tikslinga netaikyti direktyvos tam tikroms paslaugų ir darbų koncesijoms, suteikiamoms susijusiai įmonei, kurios pagrindinė veikla yra tokių paslaugų teikimas ar darbų vykdymas grupei, kuriai ji priklauso, o ne jų siūlymas rinkai. Taip pat direktyvos tikslinga netaikyti tam tikroms paslaugų ar darbų koncesijoms, kurias perkantysis subjektas suteikia bendrajai įmonei, jei tą bendrąją įmonę šioje direktyvoje reguliuojamai veiklai vykdyti sudaro keli perkantieji subjektai ir pirmiau minėtas ekonominės veiklos vykdytojas yra vienas iš jų. Vis dėlto taip pat tikslinga užtikrinti, kad dėl tokio netaikymo nebūtų iškraipoma konkurencija su perkančiaisiais subjektais susijusių įmonių ar bendrųjų įmonių naudai. Tikslinga nustatyti tinkamą taisyklių rinkinį, visų pirma dėl didžiausių leistinų ribų, kurių neperžengdamos įmonės gali gauti savo apyvartos dalį iš rinkos ir kurias viršijus jos prarastų galimybę, kad joms būtų suteiktos koncesijos, neskelbiant kvietimo dalyvauti konkurse, taip pat dėl bendrųjų įmonių sudėties ir tų bendrųjų įmonių ir perkančiųjų subjektų, iš kurių tos įmonės yra sudarytos, ryšių stabilumo;

(39)

įmonės turėtų būti laikomos susijusiomis, kai perkantysis subjektas ir atitinkama įmonė yra susieti tiesiogine ar netiesiogine lemiama įtaka arba jei jiems abiems lemiamą įtaką daro kita įmonė; šiuo atveju per se neturėtų būti atsižvelgiama į privatų dalyvavimą. Turėtų būti galima kuo paprasčiau patikrinti, ar įmonė yra susijusi su atitinkamu perkančiuoju subjektu. Todėl ir atsižvelgiant į tai, kad galimas tokios tiesioginės ar netiesioginės lemiamos įtakos buvimas jau turėjo būti patikrintas siekiant nuspręsti, ar atitinkamų įmonių ir subjektų metinės finansinės ataskaitos turėtų būti konsoliduojamos, visais atvejais, kai jų metinės finansinės ataskaitos yra konsoliduotos, turėtų būti laikoma, kad įmonės yra susijusios. Tačiau Sąjungos taisyklės dėl konsoliduotųjų metinių ataskaitų nėra taikomos tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, dėl atitinkamų įmonių dydžio arba dėl to, kad neįvykdytos tam tikros sąlygos, susijusios su jų teisine forma. Tokiais atvejais, kai netaikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/34/ES (12), reikės išnagrinėti, ar egzistuoja tiesioginė ar netiesioginė lemiama įtaka, atsižvelgiant į nuosavybę, finansinį dalyvavimą ar įmones reglamentuojančias taisykles;

(40)

koncesijoms vandens sektoriuje dažnai taikoma speciali, sudėtinga tvarka, kuriai turi būti skiriama itin daug dėmesio atsižvelgiant į vandens, kaip neįkainojamos vertės viešosios gėrybės, svarbą visiems Sąjungos piliečiams. Specialiomis tokios tvarkos ypatybėmis grindžiamas šios direktyvos netaikymas vandens sektoriuje. Ši direktyva netaikoma darbų ir paslaugų koncesijoms dėl fiksuotų tinklų, skirtų paslaugai visuomenei teikti, teikimo ar eksploatavimo, susijusioms su geriamojo vandens gamyba, transportavimu ar paskirstymu arba geriamojo vandens tiekimu į tokius tinklus. Ši direktyva taip pat neturėtų būti taikoma koncesijoms, susijusioms su nuotekų šalinimu arba valymu ir hidraulinės inžinerijos projektais, drėkinimu arba žemės sausinimu (su sąlyga, kad vandens kiekis, skirtas geriamajam vandeniui tiekti, sudaro daugiau nei 20 % viso vandens kiekio, gaunamo vykdant tokius projektus arba naudojant drėkinimo ar sausinimo įrenginius) tiek, kiek jos susijusios su veikla, kuriai ši direktyva netaikoma;

(41)

ši direktyva neturėtų būti taikoma perkančiųjų subjektų suteikiamoms koncesijoms, kuriomis suteikiama teisė vykdyti vieną iš II priede nurodytų veiklų rūšių, jeigu valstybėje narėje, kurioje ta veikla vykdoma, ji vykdoma tiesioginės konkurencijos sąlygomis rinkose, į kurias patekimas neribojamas, kaip tai nustatyta taikant procedūrą, kuri šiuo tikslu numatyta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/25/ES (13). Todėl tikslinga išlaikyti visiems šios direktyvos taikymo sričiai priklausantiems sektoriams arba jų dalims taikytiną procedūrą, kuria bus suteikta galimybė atsižvelgti į esamo ar būsimo atvėrimo konkurencijai poveikį. Tokia procedūra turėtų būti suteikta atitinkamiems subjektams teisinio tikrumo, taip pat užtikrintas tinkamas sprendimų priėmimas ir per trumpą laiką – vienodas Sąjungos teisės taikymas šioje srityje. Siekiant teisinio tikrumo, reikėtų paaiškinti, kad bus toliau taikomi visi sprendimai, priimti iki šios direktyvos įsigaliojimo remiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB (14) 30 straipsniu;

(42)

ši direktyva skirta valstybėms narėms ir netaikoma tarptautinių organizacijų jų vardu ir sąskaita vykdomam koncesijų suteikimui. Tačiau reikia paaiškinti, kokiu mastu ši direktyva turėtų būti taikoma koncesijų suteikimams, kurie reglamentuojami specialiomis tarptautinėmis taisyklėmis;

(43)

žiniasklaidos paslaugų teikėjų suteikiamų tam tikrų audiovizualinių ir radijo paslaugų koncesijos sutarčių atveju turėtų būti leidžiama atsižvelgti į tam tikrus kultūrinės ar socialinės svarbos aspektus, dėl kurių koncesijos sutarčių suteikimo taisykles taikyti būtų netikslinga. Dėl tų priežasčių turėtų būti taikoma išimtis paslaugų koncesijoms, kurias suteikia patys žiniasklaidos paslaugų teikėjai, paruoštų naudoti programų ir kitų parengiamųjų paslaugų, kaip antai susijusių su programos gamybai būtinais scenarijais ar meniniais pasirodymais, įsigijimui, kūrimui, gamybai ar bendrai gamybai. Taip pat turėtų būti paaiškinta, kad ta nuostata dėl išimties lygiai taip pat turėtų būti taikoma transliuojamosios žiniasklaidos paslaugų ir užsakomųjų paslaugų (nelinijinių paslaugų) atveju. Vis dėlto ta išimtis neturėtų būti taikoma techninės įrangos, būtinos tokių programų gamybai, bendrai gamybai ir transliavimui, tiekimo atveju;

(44)

šia direktyva nedaromas poveikis valstybių narių kompetencijai numatyti finansavimą transliavimui kaip viešajai paslaugai tiek, kiek šis finansavimas teikiamas transliavimo organizacijoms, kad šios vykdytų joms pavestas viešųjų paslaugų teikimo pareigas, kurias kiekviena valstybė narė apibrėžia ir organizuoja remdamasi prie SESV ir ES sutarties pridėtu Protokolu Nr. 29 dėl viešojo transliavimo sistemos valstybėse narėse;

(45)

kyla didelio teisinio netikrumo dėl to, kiek plačiai koncesijų taisyklės turėtų būti taikomos viešojo sektoriaus subjektų tarpusavyje sudaromoms sutartims. Susijusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką valstybės narės ir netgi pačios perkančiosios organizacijos ar perkantieji subjektai aiškina skirtingai. Todėl reikia paaiškinti, kokiais atvejais viešajame sektoriuje sudaromoms sutartims šioje direktyvoje nustatytos taisyklės netaikomos. Aiškinant reikėtų vadovautis susijusioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nustatytais principais. Vien tai, kad abi susitarimo šalys yra viešosios institucijos, savaime nereiškia, kad šioje direktyvoje išdėstytos taisyklės netaikomos. Vis dėlto šioje direktyvoje nustatytų taisyklių taikymas neturėtų riboti viešųjų institucijų laisvės vykdyti joms pavestas viešųjų paslaugų teikimo užduotis naudojantis savo ištekliais, įskaitant galimybę bendradarbiauti su kitomis viešosiomis institucijomis. Reikėtų užtikrinti, kad dėl viešojo sektoriaus institucijų tarpusavio bendradarbiavimo, kuriam koncesijos sutarčių suteikimo taisyklės netaikomos, nebūtų iškreipta konkurencija privačių ekonominės veiklos vykdytojų atžvilgiu, tiek, kiek taip bendradarbiaujant privatus paslaugų teikėjas atsidurtų palankesnėje padėtyje savo konkurentų atžvilgiu;

(46)

koncesijoms, suteikiamoms kontroliuojamiesiems juridiniams asmenims, šioje direktyvoje numatytos procedūros neturėtų būti taikomos, jei 7 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas atitinkamą juridinį asmenį kontroliuoja panašiai kaip ir savo skyrius, su sąlyga, kad kontroliuojamasis juridinis asmuo daugiau nei 80 % savo veiklos vykdo atlikdamas užduotis, kurias jam patikėjo kontroliuojančioji perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas, arba kiti tos pačios perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto kontroliuojami juridiniai asmenys, neatsižvelgiant į tai, kas yra sutarties vykdymo naudos gavėjas. Ši išimtis neturėtų būti taikoma atvejams, kai privatus ekonominės veiklos vykdytojas tiesiogiai dalyvauja kontroliuojamojo juridinio asmens kapitale, nes tokiomis aplinkybėmis, suteikus koncesiją nesurengus konkurso procedūros, privačiam ekonominės veiklos vykdytojui, turinčiam kapitalo dalyvavimą kontroliuojamajame juridiniame asmenyje, būtų užtikrintas nepagrįstas pranašumas jo konkurentų atžvilgiu. Vis dėlto, atsižvelgiant į specifines privalomos narystės pagrindu veikiančių viešųjų subjektų, pavyzdžiui, organizacijų, atsakingų už tam tikrų viešųjų paslaugų valdymą ar vykdymą, charakteristikas, tai neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai konkrečių privačių ekonominės veiklos vykdytojų dalyvavimas kontroliuojamojo juridinio asmens kapitale yra privalomas pagal Sutartis atitinkančias nacionalinės teisės nuostatas, su sąlyga, kad toks dalyvavimas nesuteikia kontrolės, teisės blokuoti ir nesuteikia lemiamos įtakos kontroliuojamojo juridinio asmens sprendimams. Be to, turėtų būti paaiškinta, kad lemiamas elementas – tik tiesioginis dalyvavimas privačiomis lėšomis kontroliuojamajame juridiniame asmenyje.

Todėl, kai kontroliuojančiosiose perkančiosiose organizacijose ar kontroliuojančiuosiuose perkančiuosiuose subjektuose yra privataus kapitalo dalyvavimo, tai nekliudo suteikti viešąsias sutartis kontroliuojamajam juridiniam asmeniui netaikant šioje direktyvoje numatytų procedūrų, nes tokios dalys neturi neigiamo poveikio privačių ekonominės veiklos vykdytojų konkurencijai. Taip pat reikėtų paaiškinti, kad perkančiosios organizacijos ar perkantieji subjektai, kaip antai viešosios teisės reglamentuojami subjektai, kuriuose gali būti privataus kapitalo dalyvavimo, turėtų turėti galimybę pasinaudoti horizontaliajam bendradarbiavimui numatyta išimtimi. Todėl, įvykdžius visas kitas horizontaliojo bendradarbiavimo sąlygas, horizontaliajam bendradarbiavimui numatyta išimtis turėtų būti taikoma ir minėtoms perkančiosioms organizacijoms ar perkantiesiems subjektams, kai sutartis yra sudaroma tik tarp perkančiųjų organizacijų ar perkančiųjų subjektų;

(47)

7 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos perkančiosios organizacijos ar perkantieji subjektai turėtų turėti apsisprendimo galimybę bendrai teikti jiems pavestas viešąsias paslaugas bendradarbiaujant ir nesilaikant kokios nors konkrečios teisinės formos. Toks bendradarbiavimas galėtų apimti visų rūšių veiklą, susijusią su paslaugų teikimu ir pareigomis, kurios yra nustatytos dalyvaujančioms organizacijoms arba kurias jos yra prisiėmusios; kaip antai, vietos ar regionų valdžios institucijų privalomos ar savanoriškos užduotys arba konkrečioms įstaigoms pagal viešąją teisę nustatytos paslaugos. Įvairių dalyvaujančių organizacijų ar subjektų teikiamos paslaugos nebūtinai turi būti identiškos; jos taip pat gali vienos kitas papildyti. Sutartims dėl bendro viešųjų paslaugų teikimo ši direktyva neturėtų būti taikoma, su sąlyga, kad tokios sutartys yra sudarytos tik tarp perkančiųjų organizacijų ar perkančiųjų subjektų, jeigu taip bendradarbiaujant vadovaujamasi vien su viešojo intereso tikslų pasiekimu susijusiais motyvais ir jeigu užtikrinama, kad nė vienas privatus paslaugų teikėjas neatsidurtų palankesnėje padėtyje savo konkurentų atžvilgiu.

Siekiant įvykdyti tas sąlygas, bendradarbiavimas turėtų būti grindžiamas bendros veiklos koncepcija. Taip bendradarbiaujant nereikalaujama, kad visos dalyvaujančios organizacijos prisiimtų atsakomybę vykdyti pagrindinius sutartinius įsipareigojimus, su sąlyga, kad įsipareigojama prisidėti prie konkrečios viešosios paslaugos teikimo bendradarbiaujant. Be to, bendradarbiavimas, įskaitant visus finansinius pervedimus tarp dalyvaujančių perkančiųjų organizacijų, turėtų būti vykdomas vadovaujantis vien su viešojo intereso tikslų pasiekimu susijusiais motyvais;

(48)

yra tokių atvejų, kai juridinis asmuo pagal atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas veikia kaip nustatytų perkančiųjų organizacijų ar perkančiųjų subjektų įrankis ar techninė tarnyba ir privalo vykdyti jam tų perkančiųjų organizacijų ar perkančiųjų subjektų pavestus nurodymus ir neturi įtakos sprendžiant dėl atlygio už savo veiklos rezultatus. Atsižvelgiant į šių santykių nesutartinį pobūdį, tokiems išimtinai administracinio pobūdžio santykiams koncesijos sutarčių suteikimo procedūros neturėtų būti taikomos;

(49)

turėtų būti paaiškinta, kad sąvoka „ekonominės veiklos vykdytojai“ turėtų būti aiškinama plačiai, įtraukiant visus asmenis ir (arba) subjektus, kurie rinkoje siūlosi vykdyti darbus, tiekti prekes ar teikti paslaugas, neatsižvelgiant į teisinę formą, kurią jie pasirinko savo veiklai vykdyti. Taigi, įmonės, filialai, patronuojamosios įmonės, partnerystės, kooperatinės bendrovės, ribotos turtinės atsakomybės akcinės bendrovės, universitetai (tiek valstybiniai, tiek privatūs), taip pat kitų rūšių subjektai turėtų visais atvejais visi patekti į ekonominės veiklos vykdytojo sąvoką, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra „juridiniai asmenys“;

(50)

siekiant užtikrinti tinkamą perkančiųjų subjektų ir perkančiųjų organizacijų suteiktų darbų ir paslaugų koncesijų, kurių vertė yra lygi tam tikrai ribai arba ją viršija, viešinimą, prieš suteikiant tokias koncesijas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje turėtų būti privalomai paskelbiamas koncesijos skelbimas;

(51)

atsižvelgiant į neigiamą poveikį konkurencijai, koncesijų suteikimas be išankstinio skelbimo turėtų būti leidžiamas tik išimtinėmis aplinkybėmis. Ši išimtis turėtų būti taikoma tik tuomet, kai nuo pat pradžių aišku, kad skelbimas nepadidins konkurencijos, visų pirma todėl, kad faktiškai yra tik vienas ekonominės veiklos vykdytojas, kuris gali įvykdyti koncesiją. Pati perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas, atsižvelgdamas į būsimą koncesijos suteikimo procedūrą, neturėtų būti sukūręs sąlygų, kuriomis būtų neįmanoma suteikti koncesijos jokiam kitam ekonominės veiklos vykdytojui. Be to, reikėtų nuodugniai įvertinti, ar yra tinkamų alternatyvų;

(52)

koncesijos trukmė turėtų būti ribojama siekiant išvengti rinkos ir konkurencijos ribojimo. Be to, tikėtina, kad dėl labai ilgos trukmės koncesijų atsiras kliūčių patekti į rinką, ir todėl gali būti ribojamas laisvas paslaugų judėjimas ir įsisteigimo laisvė. Vis dėlto tokia trukmė gali būti pagrįsta, jeigu ji būtina, kad koncesininkas galėtų atgauti koncesijai įvykdyti numatytas investicijas ir gauti pelną už investuotą kapitalą. Todėl koncesijų, kurių trukmė yra ilgesnė nei penkeri metai, atveju jų trukmė turėtų būti ne ilgesnė už laikotarpį, per kurį koncesininkas galėtų pagrįstai tikėtis atgauti atliekant darbus ir teikiant paslaugas įdėtas investicijas ir gauti pelną už investuotą kapitalą įprastomis veiklos vykdymo sąlygomis, atsižvelgiant į konkrečius sutartinius tikslus, kurių koncesininkas įsipareigojo siekti, kad įvykdytų reikalavimus, susijusius, pavyzdžiui, su kokybe ir kaina naudotojams. Apskaičiavimas turėtų galioti koncesijos suteikimo metu. Turėtų būti galima apimti pradines bei vėlesnes investicijas, laikomas reikalingomis koncesijai vykdyti, visų pirma infrastruktūros, autoriaus teisių, patentų, įrangos, logistikos, personalo samdymo ir mokymo išlaidas bei pradines išlaidas. Didžiausia koncesijos trukmė turėtų būti nurodyta koncesijos dokumentuose, nebent trukmė naudojama kaip sutarties suteikimo kriterijus. Perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai visada turėtų galėti suteikti koncesiją laikotarpiui, trumpesniam už laikotarpį, reikalingą investicijoms atgauti, su sąlyga, kad susijusia kompensacija nepanaikinama vykdymo rizika;

(53)

tikslinga iš dalies taikyti šią direktyvą tik toms paslaugoms, kurių tarpvalstybinis aspektas yra ribotas, kaip antai tam tikroms socialinėms, sveikatos ar švietimo paslaugoms. Tos paslaugos teikiamos konkrečiomis aplinkybėmis, kurios valstybėse narėse dėl skirtingų kultūrinių tradicijų labai skiriasi. Todėl reikėtų sukurti specialią tokių paslaugų koncesijų tvarką, kurioje būtų atsižvelgta į tai, kad jos bus naujai reguliuojamos. Pareiga skelbti išankstinį informacinį skelbimą ir skelbimą apie koncesijos suteikimą dėl visų koncesijų, kurių vertė lygi ar viršija šioje direktyvoje nustatytą ribą, yra tinkamas būdas galimiems konkurso dalyviams suteikti informacijos apie verslo galimybes, o visoms suinteresuotosioms šalims – suteikti informacijos apie suteikiamų sutarčių skaičių ir rūšį. Be to, valstybės narės turėtų nustatyti atitinkamas tų paslaugų koncesijos sutarčių suteikimo priemones, kuriomis būtų siekiama užtikrinti skaidrumo ir ekonominės veiklos vykdytojų lygiateisiškumo principų laikymąsi, kartu sudarant galimybę perkančiosioms organizacijoms ir perkantiesiems subjektams atsižvelgti į atitinkamų paslaugų specifiškumą. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad perkančiosioms organizacijoms ir perkantiesiems subjektams būtų leista atsižvelgti į būtinybę užtikrinti inovacijas ir, atsižvelgiant į SESV 14 straipsnį bei Protokolą Nr. 26, aukštą kokybės, saugos ir prieinamumo lygį, lygiateisiškumą ir visuotinio prieinamumo bei naudotojų teisių propagavimą;

(54)

atsižvelgiant į kultūrinio konteksto svarbą ir tų paslaugų su didesne rizika pobūdį, valstybėms narėms turėtų būti suteikta plati diskrecija organizuoti paslaugų teikėjų pasirinkimą taip, kaip joms atrodo tinkamiausia. Šia direktyva valstybėms narėms netrukdoma renkantis paslaugų teikėjus taikyti specialius kokybės kriterijus, pvz., Europos Sąjungos socialinės apsaugos komiteto Europos savanoriškoje socialinių paslaugų kokybės užtikrinimo sistemoje nustatytus kriterijus. Valstybės narės ir (arba) viešosios institucijos gali teikti tas paslaugas pačios arba organizuoti socialines paslaugas taip, kad nereikėtų sudaryti koncesijos sutarčių, pvz., vien finansuodamos tokias paslaugas arba suteikdamos licencijas arba leidimus visiems ekonominės veiklos vykdytojams, atitinkantiems perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto iš anksto nustatytas sąlygas, netaikant jokių apribojimų ar kvotų, jeigu tokiomis sistemomis užtikrinama pakankama reklama ir skaidrumo bei nediskriminavimo principų laikymasis;

(55)

siekiant į koncesijos suteikimo procedūras tinkamai įtraukti aplinkos, socialinės ir darbo teisės reikalavimus, labai svarbu, kad valstybės narės ir perkančiosios organizacijos ar perkantieji subjektai imtųsi tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų laikomasi aplinkos, socialinės ir darbo teisės srityse nustatytų pareigų, kurios taikomos darbų vykdymo ar paslaugų teikimo vietoje ir yra nustatyti įstatymais ar kitais teisės aktais nacionaliniu ir Sąjungos lygiu, taip pat kolektyvinėmis sutartimis, su sąlyga, kad tokios taisyklės ir jų taikymo būdas atitinka Sąjungos teisę. Lygiai taip pat, vykdant koncesiją turi būti laikomasi šioje direktyvoje išvardytuose tarptautiniuose susitarimuose, kuriuos yra ratifikavusios visos valstybės narės, nustatytų pareigų. Vis dėlto tai jokiu būdu nekliudo taikyti darbuotojams palankesnių įdarbinimo sąlygų. Susijusios priemonės turėtų būti taikomos laikantis pagrindinių Sąjungos teisės principų, visų pirma siekiant užtikrinti lygiateisiškumą. Tokios susijusios priemonės turėtų būti taikomos pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/71/EB (15) ir tokiu būdu, kuriuo būtų užtikrintas lygiateisiškumas ir tai, kad kitų valstybių narių ekonominės veiklos vykdytojai ir darbuotojai nebūtų tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojami;

(56)

turėtų būti laikoma, kad paslaugos yra teikiamos toje vietoje, kurioje iš esmės įvykdoma sutartis. Kai paslaugos teikiamos nuotoliniu būdu, pavyzdžiui, skambučių centrų teikiamos paslaugos, turėtų būti laikoma, kad tos paslaugos teikiamos jų atlikimo vietoje, neatsižvelgiant į vietas ir valstybes nares, į kurias paslaugos yra nukreipiamos;

(57)

susijusios pareigos galėtų būti įtrauktos į koncesijos sąlygas. Taip pat į koncesijų sutartis turėtų būti galima įtraukti nuostatas dėl kolektyvinių sutarčių laikymosi užtikrinimo pagal Sąjungos teisę. Susijusių pareigų nevykdymas galėtų būti laikomas šiurkščiu atitinkamo ekonominės veiklos vykdytojo nusižengimu ir dėl to jis gali būti pašalintas iš koncesijos suteikimo procedūros;

(58)

aplinkos, socialinės ir darbo teisės nuostatų laikymosi kontrolė turėtų būti vykdoma atitinkamais koncesijos suteikimo procedūros etapais, taikant bendruosius principus, kuriais reglamentuojamas dalyvių pasirinkimas ir sutarčių suteikimas bei taikant pašalinimo kriterijus;

(59)

jokios šios direktyvos nuostatos neturėtų trukdyti nustatyti priemones, būtinas siekiant apsaugoti viešąją tvarką, visuomenės moralę, visuomenės saugumą, sveikatą, žmonių ir gyvūnų gyvybę, išsaugoti augmeniją, ar imtis kitų aplinkos apsaugos priemonių, ypač siekiant tvaraus vystymosi, su sąlyga, kad tos priemonės atitinka SESV, arba užtikrinti jų vykdymą;

(60)

procedūros metu siekiant užtikrinti konfidencialumą, perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai, taip pat ekonominės veiklos vykdytojai neturėtų atskleisti informacijos, kuri priskirta konfidencialiai. Nesilaikant šios pareigos turėtų būti taikomos tinkamos sankcijos, numatytos (kai numatytos) pagal valstybių narių civilinę ar administracinę teisę;

(61)

siekiant kovoti su sukčiavimu, favoritizmu ir korupcija bei užkirsti kelią interesų konfliktams, valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių, kad užtikrintų suteikimo procedūros skaidrumą ir visų kandidatų ir konkurso dalyvių lygiateisiškumą. Tokiomis priemonėmis turėtų būti visų pirma siekiama pašalinti interesų konfliktą ir kitus rimtus pažeidimus;

(62)

siekiant, kad visi suinteresuotieji subjektai galėtų pateikti paraiškas ir pasiūlymus, perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai turėtų būti įpareigoti taikyti minimalų šių paraiškų ir pasiūlymų priėmimo laikotarpį;

(63)

proporcingų, nediskriminacinių ir teisingų atrankos kriterijų pasirinkimas ir jų taikymas ekonominės veiklos vykdytojams yra itin svarbus dalykas, siekiant užtikrinti veiklos vykdytojams galimybę veiksmingai pasinaudoti koncesijų teikiamomis ekonominėmis galimybėmis. Visų pirma kandidato galimybė naudotis kitų subjektų pajėgumu gali būti lemiamas veiksnys, sudarantis galimybes dalyvauti MVĮ. Todėl tikslinga nustatyti, kad atrankos kriterijai būtų susiję tik su profesinėmis ir techninėmis subjektų galimybėmis ir jų finansine ir ekonomine būkle, su sutarties dalyku, būtų skelbiami koncesijos skelbime ir negalėtų apriboti ekonominės veiklos vykdytojo galimybių, išskyrus išimtinėmis aplinkybėmis, naudotis kitų subjektų pajėgumu, neatsižvelgiant į jo ryšių su šiais subjektais teisinį pobūdį, jei pastarieji įrodo perkančiajai organizacijai ar perkančiajam subjektui, kad turės būtinų išteklių;

(64)

be to, siekiant į koncesijos suteikimo procedūras geriau įtraukti socialinius ir aplinkos aspektus, perkančiosioms organizacijoms ar perkantiesiems subjektams turėtų būti leidžiama naudoti suteikimo kriterijus arba koncesijos įvykdymo sąlygas, susijusias su darbais, vykdytinais pagal koncesijos sutartį arba paslaugomis, teiktinomis pagal koncesijos sutartį visais jų gyvavimo ciklo aspektais ir etapais, nuo produktui skirtų žaliavų išgavimo iki produkto pašalinimo etapo, įskaitant veiksnius, susijusius su konkrečiu tų darbų ar paslaugų gamybos, teikimo ar prekybos jais procesu arba konkrečiu procesu, vykdomu vėlesniame jų gyvavimo ciklo etape, net tais atvejais, kai šie veiksniai nėra susiję su esminiais jų aspektais. Su tokiu gamybos ar teikimo procesu susiję kriterijai ir sąlygos gali būti, pavyzdžiui, nuostata, kad paslaugos, kurios yra koncesijos dalykas, teikiamos naudojant efektyvaus energijos vartojimo įrengimus. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką tokie kriterijai ir sąlygos taip pat apima suteikimo kriterijus arba koncesijos įvykdymo sąlygas, susijusias su sąžiningos prekybos produktų naudojimu vykdant koncesijos sutartį, kurią rengiamasi suteikti. Su prekyba ir jos sąlygomis susiję kriterijai ir sąlygos gali būti, pavyzdžiui, reikalavimas mokėti minimalią kainą ir priemoką subrangovams. Su aplinkos aspektais susijusios koncesijos įvykdymo sąlygos galėtų apimti, pavyzdžiui, išmetamų atliekų mažinimą ir efektyvų išteklių naudojimą;

(65)

su gamybos proceso socialiniais aspektais susiję suteikimo kriterijai ar koncesijos įvykdymo sąlygos turėtų būti taikomi laikantis Direktyvos 96/71/EB, kaip išaiškino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, ir jie neturėtų būti pasirenkami arba taikomi tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojant ekonominės veiklos vykdytojus iš kitų valstybių narių ar trečiųjų šalių – Pasaulio prekybos organizacijos sutarties dėl viešųjų pirkimų (toliau – SVP) ar laisvosios prekybos susitarimų, kurių šalis yra Sąjunga, šalių. Todėl reikalavimai, susiję su Direktyva 96/71/EB reglamentuojamomis pagrindinėmis darbo sąlygomis, kaip antai minimaliomis darbo užmokesčio normomis, turėtų toliau atitikti nacionalinės teisės aktų arba kolektyvinių sutarčių, taikomų pagal Sąjungos teisę tos direktyvos kontekste, normas. Koncesijos įvykdymo sąlygomis taip pat galėtų būti siekiama pirmenybę teikti priemonių, kuriomis skatinama moterų ir vyrų lygybė darbe, aktyvesnis moterų dalyvavimas darbo rinkoje ir profesinio bei asmeninio gyvenimo derinimas, užtikrinama aplinkos apsauga ar gyvūnų gerovė, įgyvendinimui ir faktiškai įgyvendinti pagrindines Tarptautinės darbo organizacijos (toliau – TDO) konvencijas, taip pat pasamdyti daugiau asmenų, esančių nepalankioje padėtyje, nei reikalaujama pagal nacionalinę teisę;

(66)

į suteikimo kriterijus ar koncesijos įvykdymo sąlygas taip pat gali būti įtrauktos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti koncesijos vykdymo procese dalyvaujančių personalo narių sveikatą, tarp asmenų, kuriems pavesta vykdyti koncesiją, pirmenybę teikti nepalankioje padėtyje esančių asmenų ar pažeidžiamų grupių narių socialinei integracijai ar mokymui, siekiant suteikti atitinkamai koncesijai įgyvendinti reikiamų gebėjimų, su sąlyga, kad visa tai būtų susiję su pagal koncesiją atliktinais darbais ar teiktinomis paslaugomis. Pavyzdžiui, tokie kriterijai ar sąlygos galėtų, be kita ko, apimti ilgą laiką darbo nerandančių asmenų įdarbinimą, mokymo priemonių, skirtų bedarbiams arba jaunimui, įgyvendinimą suteiktinos koncesijos vykdymo metu. Perkančiosios organizacijos techninėse specifikacijose gali pateikti tokius socialinius reikalavimus, kurie tiesiogiai taikomi atitinkamam produktui ar paslaugai, pavyzdžiui, prieinamumo neįgaliesiems arba tinkamumo visiems naudotojams reikalavimus;

(67)

perkančiųjų organizacijų ir perkančiųjų subjektų parengtais techniniais ir funkciniais reikalavimais turi būti suteikta galimybė atverti koncesijos suteikimą konkurencijai. Tuose reikalavimuose turėtų būti apibrėžtos charakteristikos, kuriomis turi pasižymėti darbai ir (arba) paslaugos, kuriems taikoma koncesija, ir jie galėtų būti susiję su konkrečiu gamybos arba prašomų darbų vykdymo ar paslaugų teikimo procesu, jei jie yra susiję su koncesijos dalyku ir atitinka jos vertę bei tikslus. Konkretus gamybos procesas galėtų apimti reikalavimus, susijusius su prieinamumu neįgaliesiems arba aplinkosauginio veiksmingumo lygiais. Tie techniniai ir funkciniai reikalavimai turėtų būti įtraukti į koncesijos dokumentus ir turėtų atitikti lygiateisiškumo ir skaidrumo principus. Juos reikėtų parengti taip, kad būtų išvengta dirbtino konkurencijos susiaurinimo, visų pirma tokio, kuris atsiranda taikant konkrečiam ekonominės veiklos vykdytojui palankius reikalavimus, atspindinčius svarbiausias prekių, paslaugų ar darbų, kuriuos šis ekonominės veiklos vykdytojas paprastai siūlo, charakteristikas. Perkančiosios organizacijos ar perkantieji subjektai visais atvejais turėtų svarstyti pasiūlymus, apimančius darbus ir (arba) paslaugas, įskaitant su tokiais darbais arba paslaugomis susijusias prekes, kurie lygiaverčiu būdu atitinka nustatytas charakteristikas;

(68)

koncesijos paprastai yra ilgalaikiai kompleksiniai susitarimai, kai koncesininkas prisiima pareigas ir riziką, kuri tradiciškai tenka perkančiosioms organizacijoms ir perkantiesiems subjektams ir paprastai priskiriama jų kompetencijai. Dėl tos priežasties, laikantis šios direktyvos ir skaidrumo bei lygiateisiškumo principų, perkančiosioms organizacijoms ir perkantiesiems subjektams turėtų būti leista lanksčiai apibrėžti ir organizuoti procedūrą, kurios metu pasirenkamas koncesininkas. Tačiau, siekiant užtikrinti lygiateisiškumą ir skaidrumą visame suteikimo procese, tikslinga numatyti esmines koncesijos suteikimo proceso garantijas, įskaitant informavimą apie koncesijos pobūdį ir apimtį, kandidatų skaičiaus apribojimą, informacijos platinimą kandidatams ir konkurso dalyviams bei galimybę gauti atitinkamus dokumentus. Taip pat būtina nustatyti, kad siekiant išvengti nesąžiningo požiūrio į bet kurį potencialų kandidatą nebūtų galima nukrypti nuo pradinių koncesijos skelbimo sąlygų;

(69)

koncesijos neturėtų būti suteikiamos ekonominės veiklos vykdytojams, dalyvavusiems nusikalstamoje organizacijoje ar pripažintiems kaltais dėl korupcijos, sukčiavimo, dėl kurio padaryta žala Sąjungos finansiniams interesams, dėl teroristinių nusikaltimų, pinigų plovimo, teroristų finansavimo ar prekybos žmonėmis. Tačiau valstybės narės turėtų galėti išskirtiniais atvejais numatyti nuostatą, kuria leidžiama nukrypti nuo šių privalomo pašalinimo pagrindų, kai dėl privalomų bendrojo intereso reikalavimų yra būtina suteikti sutartį. Už mokesčių ar socialinio draudimo įmokų nemokėjimą irgi turėtų būti baudžiama privaloma tvarka pašalinant Sąjungos lygiu;

(70)

be to, perkančiosioms organizacijoms ir perkantiesiems subjektams reikėtų suteikti galimybę pašalinti ekonominės veiklos vykdytojus, kurie pasirodė esą nepatikimi, pavyzdžiui, dėl rimtų ar pakartotinių aplinkos ar socialinės srities įsipareigojimų pažeidimų, įskaitant prieinamumo neįgaliesiems taisyklių pažeidimus ar kitų rūšių šiurkščius profesinius nusižengimus, pavyzdžiui, konkurencijos taisyklių ar intelektinės nuosavybės teisių pažeidimus. Turėtų būti paaiškinta, kad dėl šiurkščių profesinių nusižengimų gali būti suabejota ekonominės veiklos vykdytojo sąžiningumu, ir dėl to ekonominės veiklos vykdytojui negalėtų būti suteikiama koncesijos sutartis, neatsižvelgiant į tai, ar ekonominės veiklos vykdytojas kitu atveju turėtų techninių ir ekonominių pajėgumų įvykdyti sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas yra atsakingi už savo galimų klaidingų sprendimų pasekmes, perkančiosioms organizacijoms ir perkantiesiems subjektams taip pat turėtų būti leidžiama atsižvelgti į tai, kad buvo sunkių profesinių nusižengimų, kai prieš priimdami galutinį ir privalomą sprendimą, kuriuo konstatuojama, kad yra privalomų pašalinimo pagrindų, jie gali kuriuo nors tinkamu būdu įrodyti, kad ekonominės veiklos vykdytojas pažeidė jam skirtas pareigas, įskaitant pareigas, susijusias su mokesčių ar socialinio draudimo įmokų mokėjimu, išskyrus atvejus, jei pagal nacionalinę teisę nustatyta kitaip. Perkančiosioms organizacijoms ir perkantiesiems subjektams taip pat turėtų būti leidžiama pašalinti kandidatus ar konkurso dalyvius, kurių darbe pagal ankstesnes koncesijas ar kitas sutartis su perkančiosiomis organizacijomis ar perkančiaisiais subjektais buvo nustatyta didelių trūkumų, susijusių su esminiais reikalavimais, pavyzdžiui, sutartis buvo neįvykdyta, pateiktas produktas ar suteikta paslauga turėjo didelių trūkumų, dėl kurių jų nebuvo galima naudoti pagal paskirtį, arba buvo padaryta pažeidimų ir dėl to kyla rimtų abejonių dėl to ekonominės veiklos vykdytojo patikimumo. Nacionalinėje teisėje turėtų būti numatyta maksimali tokio pašalinimo trukmė;

(71)

tačiau turėtų būti suteikta galimybė ekonominės veiklos vykdytojams patvirtinti atitikties priemones, kuriomis būtų siekiama ištaisyti nusikalstamos veikos ar nusižengimų padarinius ir užtikrinti veiksmingą tolesnių galimų pažeidimų prevenciją. Tos priemonės visų pirma galėtų būti personalo ir organizavimo priemonės, kaip antai visų ryšių su asmenimis ar organizacijomis, dalyvavusiais darant pažeidimą, nutraukimas, atitinkamos personalo reorganizavimo priemonės, pranešimo ir kontrolės sistemų įgyvendinimas, vidaus audito struktūros sukūrimas reikalavimų vykdymui stebėti ir vidaus atsakomybės bei kompensavimo taisyklių patvirtinimas. Jeigu tokiomis priemonėmis užtikrinamos pakankamos garantijos, atitinkamas ekonominės veiklos vykdytojas nebeturėtų būti pašalintas remiantis vien tais pagrindais. Ekonominės veiklos vykdytojams turėtų būti suteikta galimybė prašyti, kad būtų išnagrinėtos atitikties priemonės, kurių imtasi, kad galbūt jiems būtų suteikta galimybė dalyvauti koncesijos suteikimo procedūroje. Vis dėlto valstybėms narėms turėtų būti palikta teisė nustatyti tikslias tokiais atvejais taikomas procedūrines ir esmines sąlygas. Visų pirma jos turėtų galėti savo nuožiūra nuspręsti, ar leisti atskiroms perkančiosioms organizacijoms ar perkantiesiems subjektams atlikti atitinkamus įvertinimus, ar tą užduotį patikėti kitoms centrinio lygio ar decentralizuoto lygio institucijoms;

(72)

svarbu, kad nacionalinės kompetentingos valdžios institucijos, kaip antai darbo inspekcijos agentūros arba aplinkos apsaugos agentūros, veikdamos pagal savo atsakomybę ir kompetenciją, imdamosi tinkamų veiksmų užtikrintų, kad subrangovai laikytųsi aplinkos, socialinės ir darbo teisės srityse taikytinų pareigų, nustatytų Sąjungos teise, nacionaline teise, kolektyvinėmis sutartimis arba šioje direktyvoje išvardytomis tarptautinės aplinkos, socialinės ir darbo teisės nuostatomis, su sąlyga, kad tokios taisyklės ir jų taikymas atitinka Sąjungos teisę. Taip pat būtina užtikrinti tam tikrą skaidrumą subrangos grandinėje, nes tai suteikia perkančiosioms organizacijoms ir perkantiesiems subjektams informaciją apie tai, kokie subjektai yra statybvietėse, kuriose vykdomi jiems skirti darbai, arba kurios įmonės teikia paslaugas pastatuose, infrastruktūros objektuose ar vietovėse, pavyzdžiui, rotušėse, savivaldybių mokyklose, sportui skirtuose objektuose, uostuose ar greitkeliuose, už kuriuos perkančiosios organizacijos yra atsakingos arba kuriuos jos prižiūri. Turėtų būti paaiškinta, kad reikalaujamą informaciją bet kuriuo atveju privalo teikti koncesininkas – remiantis konkrečiomis nuostatomis, kurias kiekviena perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas turės įtraukti į visas koncesijos suteikimo procedūras, arba remiantis pareigomis, kurias valstybės narės nustatys koncesininkui bendrai taikytinomis nuostatomis.

Taip pat turėtų būti paaiškinta, kad sąlygos, susijusios su aplinkos, socialinės ir darbo teisės srityse taikytinų pareigų, nustatytų Sąjungos teise, nacionaline teise, kolektyvinėmis sutartimis arba šioje direktyvoje išvardytomis tarptautinės aplinkos, socialinės ir darbo teisės nuostatomis su sąlyga, kad tokios taisyklės ir jų taikymas atitinka Sąjungos teisę, vykdymo užtikrinimu, turėtų būti taikomos, kai valstybės narės nacionalinėje teisėje yra numatytas subrangovų ir koncesininko bendrosios atsakomybės mechanizmas. Be to, turėtų būti aiškiai nurodyta, kad valstybės narės turėtų galimybę nustatyti papildomas nuostatas, pavyzdžiui, išplėsti skaidrumo pareigas, sudaryti galimybes perkančiosioms organizacijoms ar perkantiesiems subjektams tikrinti, arba reikalauti, kad perkančiosios organizacijos ar perkantieji subjektai patikrintų, ar subrangovų padėtis nėra tokia, kokiai esant atsirastų pagrindas ekonominės veiklos vykdytoją pašalinti. Kai subrangovams taikomos tokios priemonės, turėtų būti užtikrintas jų suderinamumas su koncesininkui taikytinomis nuostatomis ir nustačius, jog yra privalomų pašalinimo pagrindų, būtų reikalaujama, kad koncesininkas pakeistų atitinkamą subrangovą. Vis dėlto turėtų būti paaiškinta, kad kai atlikus tokį patikrinimą paaiškėja, kad yra neprivalomų pašalinimo pagrindų, perkančiosios organizacijos ar perkantieji subjektai gali reikalauti pakeitimo. Vis dėlto taip pat turėtų būti aiškiai nustatyta, kad perkančiosios organizacijos ar perkantieji subjektai gali būti įpareigoti reikalauti pakeisti atitinkamą subrangovą, kai tokiais atvejais pašalinti koncesininką būtų privaloma. Taip pat turėtų būti aiškiai nustatyta, kad valstybės narės nacionalinėje teisėje gali numatyti griežtesnes atsakomybės taisykles;

(73)

perkančiosios organizacijos ar perkantieji subjektai vertina pasiūlymus remdamiesi vienu ar keliais suteikimo kriterijais. Siekiant užtikrinti skaidrumą ir lygiateisiškumą, koncesijos suteikimo kriterijai visada turėtų atitikti tam tikrus bendruosius standartus. Tie standartai gali būti susiję su veiksniais, kurie nėra vien ekonominiai, tačiau kurie daro poveikį pasiūlymo vertei perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto požiūriu ir sudaro jiems sąlygas nustatyti bendrą ekonominę naudą perkančiajai organizacijai ar perkančiajam subjektui. Tie kriterijai turėtų būti iš anksto paskelbti visiems galimiems kandidatams ar konkurso dalyviams, turėtų būti susiję su sutarties dalyku ir neturėtų suteikti perkančiajai organizacijai ar perkančiajam subjektui neribotos pasirinkimo laisvės. Tais kriterijais turėtų būti sudaromos sąlygos veiksmingai konkurencijai ir jie turėtų būti pateikiami kartu su reikalavimais, pagal kuriuos galima veiksmingai patikrinti konkurso dalyvių pateiktą informaciją. Turėtų būti galima į suteikimo kriterijus įtraukti, inter alia, aplinkos, socialinius arba su inovacijomis susijusius kriterijus. Be to, perkančiosios organizacijos ar perkantieji subjektai suteikimo kriterijus turėtų nurodyti mažėjančia svarbumo tvarka, kad būtų užtikrintas galimų konkurso dalyvių lygiateisiškumas sudarant jiems sąlygas žinoti visus aspektus, į kuriuos jie turi atsižvelgti rengdami savo pasiūlymus.

Išimtiniais atvejais, kai perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas gauna pasiūlymą, kuriame siūlomas naujoviškas sprendimas ir išimtinio lygio funkcinis veiksmingumas, kurio negalėjo numatyti pareiginga perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas, perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas išimties tvarka turėtų galėti pakeisti suteikimo kriterijų eiliškumą, kad būtų atsižvelgta į naujas galimybes, kurių atsirado dėl to naujoviško sprendimo, su sąlyga, kad toks pakeitimas užtikrina visų esamų ir galimų konkurso dalyvių lygiateisiškumą, paskelbdami naują kvietimą pateikti pasiūlymus arba atitinkamais atvejais paskelbdami naują koncesijos skelbimą;

(74)

elektroninėmis informavimo ir ryšių priemonėmis gali būti labai supaprastintas koncesijų paskelbimas ir padidintas koncesijos suteikimo procesų efektyvumas, spartumas ir skaidrumas. Jos galėtų tapti standartinėmis ryšių ir keitimosi informacija priemonėmis koncesijos suteikimo procedūrose, nes jomis labai padidinamos ekonominės veiklos vykdytojų galimybės dalyvauti visoje vidaus rinkoje vykstančiose koncesijos suteikimo procedūrose;

(75)

koncesijos sutartys paprastai apima ilgalaikius ir kompleksinius techninius ir finansinius susitarimus, kurie dažnai priklauso nuo kintančių aplinkybių. Todėl būtina paaiškinti sąlygas, kuriomis dėl koncesijos pakeitimų jos vykdymo laikotarpiu būtina nauja koncesijos suteikimo procedūra, atsižvelgiant į atitinkamą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką. Nauja koncesijos procedūra būtina, kai daromi esminiai pradinės koncesijos pakeitimai, visų pirma susiję su šalių tarpusavio teisių ir pareigų apimtimi ir turiniu, įskaitant intelektinės nuosavybės teisių paskirstymą. Tokie pakeitimai rodo šalių ketinimą iš naujo derėtis dėl esminių tos koncesijos sąlygų. Visų pirma taip yra tuo atveju, jeigu iš dalies pakeistos sąlygos, jei jos būtų buvusios įtrauktos į pradinę procedūrą, būtų dariusios įtaką procedūros rezultatams. Visada ir neorganizuojant naujos koncesijos procedūros turėtų būti galima daryti koncesijos pakeitimus, dėl kurių nežymiai iki tam tikros vertės padidėtų sutarties vertė. Tuo tikslu ir siekiant užtikrinti teisinį tikrumą šioje direktyvoje turėtų būti numatytos „de minimis“ ribos, kurių nepasiekus naujos suteikimo procedūros nėra reikalaujama daryti koncesijos pakeitimus, kurių vertė viršija šias ribas, neorganizuojant naujos suteikimo procedūros turėtų būti galima, tiek, kiek šie pakeitimai atitinka tam tikras sąlygas. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, pakeitimai, kuriuos prireikė padaryti siekiant atsižvelgti į perkančiųjų organizacijų ar perkančiųjų subjektų prašymus, susijusius su saugumo reikalavimais, ir siekiant atsižvelgti į veiklos, pavyzdžiui, kalnų sportui ir turizmui skirtų objektų eksploatavimo, ypatybes, kai gali būti parengti teisės aktai, kuriai siekiama spręsti susijusių pavojų problemą, jei tokie pakeitimai atitinka atitinkamas šioje direktyvoje nustatytas sąlygas;

(76)

perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai gali susidurti su išorinėmis aplinkybėmis, kurių jie negalėjo numatyti suteikdami koncesiją, visų pirma, kai koncesija vykdoma ilgą laikotarpį. Tais atvejais reikia tam tikro lankstumo, kad koncesiją būtų galima pritaikyti prie tų aplinkybių nepradedant naujos suteikimo procedūros. Nenumatytos aplinkybės reiškia aplinkybes, kurių nebuvo įmanoma nuspėti, nepaisant to, kad perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas pareigingai rengėsi pradiniam suteikimui, atsižvelgdami į visas jų turimas priemones, konkretaus projekto pobūdį ir charakteristikas, gerąją praktiką atitinkamoje srityje ir poreikį užtikrinti tinkamą rengiantis sutarties suteikimui panaudotų išteklių ir numatomos jos vertės santykį. Tačiau tai negali būti taikoma tais atvejais, kai dėl pakeitimo pasikeičia visos koncesijos pobūdis, pavyzdžiui, jeigu vykdytini darbai arba teiktinos paslaugos pakeičiamos skirtingais dalykais arba jeigu iš esmės pakeičiama koncesijos rūšis, nes tokiu atveju galima daryti prielaidą dėl numanomo poveikio rezultatams. Koncesijų, suteiktų kitų rūšių veiklai, nei nurodyta II priede, vykdyti, atveju bet kuris vertės padidinimas, dėl kurio nereikia naujos suteikimo procedūros, neturėtų viršyti 50 % pradinės koncesijos vertės. Kai daromi keli pakeitimai iš eilės, ta riba turėtų būti taikoma kiekvieno pakeitimo vertei. Tokiais iš eilės daromais pakeitimais neturėtų būti siekiama išvengti šios direktyvos taikymo;

(77)

laikantis lygiateisiškumo ir skaidrumo principų, konkurso laimėtojas neturėtų būti keičiamas kitu ekonominės veiklos vykdytoju, pavyzdžiui, jei koncesija nutraukiama dėl vykdymo trūkumų, iš naujo nepaskelbus konkurso dėl koncesijos. Tačiau koncesijos vykdymo laikotarpiu turėtų galėti įvykti tam tikrų koncesiją vykdančių konkurso laimėtojų (ypač kai koncesijos sutartis buvo suteikta ekonominės veiklos vykdytojų grupei) struktūrinių pokyčių, pavyzdžiui, jie gali būti vien vidaus lygiu reorganizuoti, būti perimti, susijungti, įsigyti ar tapti nemokūs. Dėl tokių struktūrinių pakeitimų neturėtų automatiškai reikėti naujų suteikimo procedūrų to konkurso dalyvio vykdomoms koncesijoms;

(78)

perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai turėtų turėti galimybę numatyti koncesijos pakeitimus dėl peržiūros arba pasirinkimo galimybės nuostatų, tačiau tokiomis nuostatomis jiems neturėtų būti suteikiama neribota diskrecija. Todėl šioje direktyvoje turėtų būti nustatyta, kokia apimtimi galima numatyti pakeitimus pradinėje koncesijoje. Atitinkamai turėtų būti paaiškinta, kad pakankamai aiškiai suformuluotose nuostatose dėl peržiūros arba pasirinkimo galimybių gali būti numatyti, pavyzdžiui, kainų indeksavimai arba užtikrinta, kad, pavyzdžiui, ryšių įranga, kuri turi būti tiekiama nustatytą laikotarpį, būtų ir toliau tinkama taip pat tuo atveju, kai pakeičiami ryšių protokolai arba atliekami kiti technologiniai pakeitimai. Taip pat pagal pakankamai aiškias nuostatas turėtų būti galima numatyti galimybę pritaikyti koncesiją, kai tai reikalinga dėl eksploatacijos ar techninės priežiūros metu iškilusių techninių sunkumų. Taip pat reikėtų priminti, kad į koncesijas galėtų būti įtraukta, pavyzdžiui, tiek įprasta, tiek speciali techninė priežiūra, kurios galėtų prireikti siekiant užtikrinti viešosios paslaugos teikimo tęstinumą;

(79)

perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai galėtų susidurti su atvejais, kai prireikia papildomų darbų ar paslaugų. Tokiais atvejais, jei laikomasi šioje direktyvoje nustatytų sąlygų, pradinės koncesijos pakeitimas nepradedant naujos koncesijos suteikimo procedūros turėtų būti laikomas pagrįstu;

(80)

perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai kartais susiduria su aplinkybėmis, kai reikia pirmiau laiko nutraukti koncesijos sutartį siekiant įvykdyti koncesijas reglamentuojančioje Sąjungos teisėje nustatytas pareigas. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai nacionalinėje teisėje nustatytomis sąlygomis turėtų galimybę nutraukti koncesijos sutartį jos galiojimo laikotarpiu, jei to reikalaujama pagal Sąjungos teisę;

(81)

siekiant užtikrinti tinkamą kandidatų ir konkurso dalyvių teisminę apsaugą koncesijos suteikimo procedūrose ir šios direktyvos bei SESV principų vykdymą, paslaugų koncesijoms ir darbų koncesijoms, kurias suteikia tiek perkančiosios organizacijos, tiek perkantieji subjektai, turėtų būti taip pat taikoma Tarybos direktyva 89/665/EEB (16) ir Tarybos direktyva 92/13/EEB (17). Todėl direktyvos 89/665/EEB ir 92/13/EEB turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistos;

(82)

asmens duomenų tvarkymas pagal šią direktyvą turėtų būti reglamentuojamas Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB (18);

(83)

reikalaujama, kad valstybės narės nuolat ir sistemingai stebėtų koncesijos sutarčių suteikimą reglamentuojančių taisyklių įgyvendinimą ir veikimą siekiant užtikrinti veiksmingą ir vienodą Sąjungos teisės taikymą;

(84)

Komisija turėtų įvertinti ekonominį poveikį vidaus rinkai, atsiradusį dėl šioje direktyvoje nustatytų ribų ir dėl 12 straipsnyje nustatytų išimčių taikymo ypatingų vandens sektoriaus struktūrų atžvilgiu, visų pirma atsižvelgdama į tokius veiksnius kaip antai tarpvalstybinis sutarčių suteikimas, MVĮ dalyvavimas ir sandorių sąnaudos. Komisija turėtų apie tai pateikti ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai ne vėliau kaip 2019 m. balandžio 18 d. Laikantis SVP XXIV straipsnio 7 dalimi, praėjus trejiems metams nuo jos įsigaliojimo, dėl SVP rengiamos tolesnės derybos, o vėliau derybos vyksta reguliariai. Todėl vedant derybas pagal SVP turėtų būti išnagrinėjamas ribų lygio tinkamumas atsižvelgiant į infliacijos poveikį ir sandorių išlaidas. Komisija, jei įmanoma ir tinkama, turėtų apsvarstyti galimybę pasiūlyti kitame derybų raunde padidinti pagal SVP taikytinas ribas. Jei būtų padaryta kokių nors šių ribų pakeitimų, prie Komisijos parengtos ataskaitos prireikus turėtų būti pateiktas pasiūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, kuriuo keičiamos šioje direktyvoje nustatytos ribos;

(85)

siekiant prisitaikyti prie sparčių techninių, ekonominių ir reglamentavimo pokyčių, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl III priede nustatyto aktų sąrašo peržiūros, vertės ribų apskaičiavimo metodų techninių procedūrų peržiūros, taip pat periodiškos vertės ribų peržiūros, nuorodų į BVPŽ nomenklatūrą keitimo ir X priede nustatyto aktų sąrašo pritaikymo. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais. Atlikdama su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą ir rengdama jų tekstus Komisija turėtų užtikrinti, kad atitinkami dokumentai būtų vienu metu, laiku ir tinkamai perduodami Europos Parlamentui ir Tarybai;

(86)

siekiant užtikrinti skelbimų parengimo ir perdavimo procedūros, taip pat V, VII ir VIII prieduose nurodytų duomenų siuntimo ir skelbimo procedūros vienodas sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (19). Patariamoji procedūra turėtų būti taikoma įgyvendinimo aktams, neturintiems poveikio nei finansinei situacijai, nei iš šios direktyvos kylančių pareigų pobūdžiui ar apimčiai, priimti. Priešingai, tiems aktams būdingas vien administracinis tikslas ir jais siekiama sudaryti palankesnes sąlygas šios direktyvos taikymui;

(87)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. tam tikroms koncesijų procedūroms taikomų valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų koordinavimo, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jos masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(88)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. Bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų valstybės narės pagrįstais atvejais įsipareigojo prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose būtų paaiškinamos direktyvos sudėtinių dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas,

I ANTRAŠTINĖ DALIS.

I SKYRIUS.

I SKIRSNIS.

1 straipsnis.

2 straipsnis.

3 straipsnis.

4 straipsnis.

5 straipsnis.

6 straipsnis.

7 straipsnis.

8 straipsnis.

9 straipsnis.

II SKIRSNIS.

10 straipsnis.

11 straipsnis.

12 straipsnis.

13 straipsnis.

14 straipsnis.

15 straipsnis.

16 straipsnis.

17 straipsnis.

III SKIRSNIS.

18 straipsnis.

19 straipsnis.

20 straipsnis.

21 straipsnis.

22 straipsnis.

23 straipsnis.

IV SKIRSNIS.

24 straipsnis.

25 straipsnis.

II SKYRIUS.

26 straipsnis.

27 straipsnis.

28 straipsnis.

29 straipsnis.

II ANTRAŠTINĖ DALIS.

I SKYRIUS.

30 straipsnis.

31 straipsnis.

32 straipsnis.

33 straipsnis.

34 straipsnis.

35 straipsnis.

II SKYRIUS.

36 straipsnis.

37 straipsnis.

38 straipsnis.

39 straipsnis.

40 straipsnis.

41 straipsnis.

III ANTRAŠTINĖ DALIS.

42 straipsnis.

43 straipsnis.

44 straipsnis.

45 straipsnis.

IV ANTRAŠTINĖ DALIS.

46 straipsnis.

47 straipsnis.

V ANTRAŠTINĖ DALIS.

48 straipsnis.

49 straipsnis.

50 straipsnis.

51 straipsnis.

52 straipsnis.

53 straipsnis.

54 straipsnis.

55 straipsnis.

I PRIEDAS.

II PRIEDAS.

III PRIEDAS.

IV PRIEDAS.

V PRIEDAS.

VI PRIEDAS.

VII PRIEDAS.

VIII PRIEDAS.

IX PRIEDAS.

X PRIEDAS.

XI PRIEDAS.

a)

perkančiosios organizacijos arba

b)

perkantieji subjektai, su sąlyga, kad darbai ar paslaugos skirti vienai iš II priede nurodytų rūšių veiklai vykdyti.

a)

jie įsteigti siekiant konkretaus tikslo – patenkinti bendrojo intereso poreikius, kurie nėra pramoninio ar komercinio pobūdžio;

b)

jie turi teisinį subjektiškumą ir

c)

jie didžiąja dalimi finansuojami valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijų ar kitų viešosios teisės reglamentuojamų subjektų, lėšomis arba jų valdymas yra prižiūrimas tų įstaigų arba valdžios institucijų, arba jie turi administracinį, valdymo ar priežiūros organą, kurio daugiau kaip pusę narių skiria valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijos arba kiti viešosios teisės reglamentuojami subjektai.

a)

valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijos, viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos arba iš vienos ar daugiau tokių valdžios institucijų arba vienos ar daugiau tokių viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų sudarytos asociacijos;

b)

viešosios įmonės, kaip apibrėžta šio straipsnio 4 dalyje;

c)

subjektai, išskyrus šios dalies a ir b punktuose nurodytus subjektus, kurie veikia remdamiesi specialiosiomis arba išimtinėmis teisėmis, kurios buvo suteiktos vienos iš II priede nurodytų rūšių veiklos vykdymui.

a)

pirkimų procedūras skelbiant išankstinį kvietimą dalyvauti konkurse pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/24/ES (21) ir Direktyvą 2014/25/ES, Direktyvą 2009/81/EB arba šią direktyvą;

b)

procedūras, vykdomas laikantis kitų Sąjungos teisės aktų, kurie išvardyti III priede, kuriomis iš anksto užtikrinamas skaidrus, objektyviais kriterijais grindžiamas leidimų išdavimas.

a)

valdo didžiąją įmonės pasirašytojo kapitalo dalį;

b)

kontroliuoja daugumą balsų, kurie suteikiami įmonės išleistomis akcijomis;

c)

gali skirti daugiau kaip pusę įmonės administracinio, valdymo ar priežiūros organo narių.

a)

visų rūšių pasirinkimo galimybių vertę ir koncesijos trukmės pratęsimą;

b)

pajamas iš darbų ar paslaugų vartotojų sumokėtų mokesčių ar baudų, išskyrus mokesčius ir baudas, surinktus perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto vardu;

c)

mokėjimus arba kitą bet kurios rūšies finansinę naudą, kurią koncesininkas gauna iš perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto arba bet kurios kitos viešosios institucijos, įskaitant kompensaciją už su viešosiomis paslaugomis susijusių pareigų laikymąsi ir viešojo sektoriaus investicijų subsidijas;

d)

bet kokios formos dotacijų arba bet kurios kitos finansinės naudos, gaunamos iš trečiųjų šalių už koncesijos vykdymą, vertę;

e)

pajamas iš turto, kuris yra koncesijos dalis, pardavimo;

f)

visų prekių ir paslaugų, kurias koncesininkui suteikia perkančiosios organizacijos ar perkantieji subjektai, su sąlyga, kad tokios prekės ar paslaugos yra būtinos darbams vykdyti ar paslaugoms teikti, vertę;

g)

prizus ar mokėjimus kandidatams ar konkurso dalyviams.

a)

teisiniu instrumentu, kuriuo sukuriamos tarptautinės teisės pareigos, kaip antai tarptautiniu susitarimu, kurį laikydamasi SESV yra sudariusi valstybė narė ir viena ar daugiau trečiųjų šalių, ar jo dalimis, ir kuris taikomas darbams, prekėms ar paslaugoms, skirtoms tam, kad juos pasirašiusiosios valstybės galėtų bendrai įgyvendinti arba naudoti projektą;

b)

tarptautinės organizacijos.

a)

specialios procedūrinės taisyklės pagal vienos ar daugiau valstybių narių ir vienos ar daugiau trečiųjų šalių sudarytą tarptautinį susitarimą ar sutartį;

b)

specialios procedūrinės taisyklės pagal sudarytą tarptautinį susitarimą ar sutartį dėl karinių dalinių dislokavimo, susijusios su valstybės narės ar trečiosios šalies įsipareigojimais;

c)

savo reikmėms perkančios tarptautinės organizacijos specialios procedūrinės taisyklės, taip pat pirkimams, kuriuos valstybė narė turi vykdyti pagal tas taisykles.

a)

koncesijas, kurių atveju taikant šią direktyvą valstybė narė būtų įpareigota teikti informaciją, kurios atskleidimą ji laiko prieštaraujančiu esminiams savo saugumo interesams; arba kai koncesijas, kurių atveju pirkimas ir koncesijos vykdymas yra pripažįstami slaptais arba jų metu reikia imtis specialių apsaugos priemonių pagal valstybėje narėje galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, ši direktyva netaikoma, su sąlyga, kad valstybė narė yra nustačiusi, kad atitinkamų esminių interesų nebūtų įmanoma apsaugoti mažiau intervencinėmis priemonėmis, kaip antai nurodytomis 7 dalyje;

b)

koncesijas, suteiktas pagal Direktyvos 2009/81/EB 13 straipsnio c punkte nurodytą bendradarbiavimo programą;

c)

koncesijas, kurias viena Vyriausybė suteikia kitai Vyriausybei, susijusias su darbais ir paslaugomis, kurie yra tiesiogiai susiję su karine įranga ar įslaptinta įranga, arba darbais ir paslaugomis, kurie yra specialiai skirti kariniams tikslams, arba įslaptintais darbais ir įslaptintomis paslaugomis;

d)

koncesijas, suteikiamas trečiojoje šalyje, vykdomas dislokavus pajėgas už Sąjungos teritorijos ribų, kai dėl operacinių poreikių tas koncesijas būtina sudaryti su operacijų rajone esančiais ekonominės veiklos vykdytojais, ir

e)

koncesijas, kurioms kitu atveju taikomos išimtys pagal šią direktyvą.

a)

žemės, esamų pastatų ar kito nekilnojamojo turto įsigijimo arba nuomos bet kokiomis finansinėmis priemonėmis arba koncesijoms, susijusioms su teisėmis į juos;

b)

audiovizualinės arba radijo žiniasklaidos paslaugų teikėjų suteikiamoms koncesijoms dėl programų medžiagos, skirtos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms arba radijo žiniasklaidos paslaugoms teikti, įsigijimo, kūrimo, gaminimo ar bendro gaminimo arba koncesijoms dėl transliacijos laiko ar programų transliavimo, suteikiamoms audiovizualinės ar radijo žiniasklaidos paslaugų teikėjams. Taikant šį punktą terminai „audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos“ ir „žiniasklaidos paslaugų teikėjai“ turi tokią pačią reikšmę, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES (23) atitinkamai 1 straipsnio 1 dalies a ir d punktuose. Terminas „programa“ turi tokią pačią reikšmę, kaip apibrėžta tos direktyvos 1 straipsnio 1 dalies b punkte, tačiau jis taip pat apima radijo programas ir radijo programų medžiagą. Be to, taikant šią nuostatą, termino „programų medžiaga“ ir termino „programa“ reikšmės yra tokios pačios;

c)

arbitražo ir taikinimo paslaugų;

d)

bet kurios iš šių teisinių paslaugų:

e)

finansinių paslaugų, susijusių su vertybinių popierių ar kitų finansinių priemonių emisija, pardavimu, pirkimu ar perleidimu, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/39/EB (25), dėl centrinio banko paslaugų ir dėl operacijų, atliekamų su Europos finansinio stabilumo fondu ir Europos stabilumo mechanizmu;

f)

paskolų, susijusių ar nesusijusių su vertybinių popierių ar kitų finansinių priemonių emisija, pardavimu, pirkimu ar perleidimu;

g)

civilinės gynybos, civilinės saugos ir pavojaus prevencijos paslaugų, kurias teikia ne pelno organizacijos ar asociacijos ir kurių BVPŽ kodai yra 75250000–3, 75251000–0, 75251100–1, 75251110–4, 75251120–7, 75252000–7, 75222000–8, 98113100–9 ir 85143000–3, išskyrus pacientų vežimui skirtas greitosios pagalbos paslaugas;

h)

politinių kampanijų paslaugų, kurių BVPŽ kodai yra 79341400–0, 92111230–3 ir 92111240–6, jei tokias koncesijas suteikia politinė partija rinkimų kampanijos metu.

a)

fiksuotų tinklų, skirtų teikti paslaugą visuomenei, suteikimui ar eksploatavimui, kiek tai susiję su geriamojo vandens gamyba, transportavimu ar paskirstymu;

b)

geriamojo vandens tiekimui tokiems tinklams.

a)

hidraulinės inžinerijos projektų, drėkinimo arba žemės sausinimo, su sąlyga, kad vandens kiekis, kuris bus naudojamas geriamajam vandeniui tiekti, sudaro daugiau nei 20 % viso vandens kiekio, gaunamo vykdant tokius projektus arba naudojant drėkinimo ar sausinimo įrenginius, arba

b)

nuotekų šalinimo arba valymo.

a)

kuriai perkantysis subjektas gali turėti tiesioginę ar netiesioginę lemiamą įtaką;

b)

kuri gali turėti lemiamą įtaką perkančiajam subjektui arba

c)

kuriai, kartu su perkančiuoju subjektu, lemiamą įtaką daro kita įmonė dėl to, kad ji priklauso pastarajai įmonei, pastaroji dalyvauja valdant jos kapitalą arba dėl jos veiklą reglamentuojančių taisyklių.

a)

perkantysis subjektas susijusiai įmonei arba

b)

bendroji įmonė, sudaryta išimtinai tik iš kelių perkančiųjų subjektų, kad būtų vykdoma veika, aprašyta II priede, įmonei, susijusiai su vienu iš tų perkančiųjų subjektų.

a)

paslaugų koncesijoms, su sąlyga, kad bent 80 % susijusios įmonės vidutinės bendrosios apyvartos per ankstesnius trejus metus, atsižvelgiant į visas tos įmonės suteiktas paslaugas, susidarė dėl paslaugų teikimų perkančiajam subjektui ar kitoms įmonėms, su kuriomis ji yra susijusi;

b)

darbų koncesijoms, su sąlyga, kad bent 80 % susijusios įmonės vidutinės bendrosios apyvartos, atsižvelgiant į visus tos įmonės atliktus darbus, per ankstesnius trejus metus susidarė dėl darbų vykdymo perkančiajam subjektui ar kitoms įmonėms, su kuriomis ji yra susijusi skirtų.

a)

bendroji įmonė, sudaryta išimtinai iš kelių perkančiųjų subjektų, kad būtų vykdoma veikla, kaip apibrėžta II priede, vienam iš tų perkančiųjų subjektų arba

b)

perkantysis subjektas tokiai bendrajai įmonei, kuriai jis priklauso.

a)

atitinkamų įmonių ar bendrųjų įmonių pavadinimus;

b)

atitinkamų koncesijų pobūdį ir vertę;

c)

Komisijos nuomone būtinus įrodymus, kad įmonės ar bendrosios įmonės, kuriai suteiktos koncesijos, santykis su perkančiuoju subjektu atitinka 13 straipsnio arba 14 straipsnio reikalavimus.

a)

perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas atitinkamą juridinį asmenį kontroliuoja panašiai kaip ir savo skyrius;

b)

daugiau kaip 80 % kontroliuojamojo juridinio asmens veiklos vykdoma atliekant užduotis, kurias jam yra pavedusi kontroliuojančioji perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas arba kiti tos perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto kontroliuojami juridiniai asmenys, ir

c)

kontroliuojamajame juridiniame asmenyje nėra tiesioginio privataus kapitalo dalyvavimo, išskyrus atvejus, kai kontrolės ir teisės blokuoti nesuteikiantis privataus kapitalo dalyvavimas yra reikalaujamas pagal nacionalinės teisės aktų nuostatas laikantis Sutarčių ir jis nesuteikia lemiamos įtakos kontroliuojamojo juridinio asmens sprendimams.

a)

perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas, kaip nurodyta 7 straipsnio 1 dalies a punkte, kartu su kitomis perkančiosiomis organizacijomis ar perkančiaisiais subjektais kontroliuoja tą juridinį asmenį panašiai kaip savo pačių skyrius;

b)

daugiau kaip 80 % to juridinio asmens veiklos vykdoma atliekant užduotis, kurias jam yra pavedusios kontroliuojančiosios perkančiosios organizacijos ar perkantieji subjektai arba kiti tų pačių perkančiųjų organizacijų ar perkančiųjų subjektų kontroliuojami juridiniai asmenys, ir

c)

kontroliuojamajame juridiniame asmenyje nėra tiesioginio privataus kapitalo dalyvavimo, išskyrus atvejus, kai kontrolės ir teisės blokuoti nesuteikiantis privataus kapitalo dalyvavimas yra reikalaujamas pagal nacionalinės teisės aktų nuostatas laikantis Sutarčių ir jis nesuteikia lemiamos įtakos kontroliuojamojo juridinio asmens sprendimams.

i)

kontroliuojamojo juridinio asmens sprendimų priėmimo organus sudaro visų dalyvaujančių perkančiųjų organizacijų ar perkančiųjų subjektų atstovai. Atskiri atstovai gali atstovauti kelioms arba visoms dalyvaujančioms perkančiosioms organizacijoms ar perkantiesiems subjektams;

ii)

tos perkančiosios organizacijos ar perkantieji subjektai gali kartu daryti lemiamą įtaką kontroliuojamojo juridinio asmens strateginiams tikslams ir svarbiems sprendimams ir

iii)

kontroliuojamasis juridinis asmuo nesiekia jokių interesų, kurie būtų priešingi kontroliuojančiųjų perkančiųjų organizacijų ar perkančiųjų subjektų interesams.

a)

sutartimi nustatomas ar įgyvendinamas dalyvaujančių perkančiųjų organizacijų ar perkančiųjų subjektų bendradarbiavimas siekiant užtikrinti, kad viešosios paslaugos, kurias jie turi suteikti, būtų teikiamos siekiant bendrų jų tikslų;

b)

tas bendradarbiavimas įgyvendinamas vadovaujantis vien su viešuoju interesu susijusiais motyvais ir

c)

dalyvaujančios perkančiosios organizacijos ar perkantieji subjektai atviroje rinkoje vykdo mažiau kaip 20 % veiklų, kurias apima bendradarbiavimas.

a)

kai konkrečios sutarties daliai taikomas SESV 346 straipsnis arba jei skirtingoms dalims taikomi atitinkamai SESV 346 straipsnis ir Direktyva 2009/81/EB, sutartis gali būti suteikiama netaikant šios direktyvos, su sąlyga, kad vienos sutarties suteikimas yra pateisinamas dėl objektyvių priežasčių;

b)

kai konkrečios sutarties daliai taikoma Direktyva 2009/81/EB, sutartis gali būti suteikta laikantis šios direktyvos arba Direktyvos 2009/81/EB, su sąlyga, kad vienos sutarties suteikimas yra pateisinamas dėl objektyvių priežasčių.

a)

koncesija suteikiama laikantis šios direktyvos nuostatų, taikytinos koncesijoms, kurias suteikia perkančiosios organizacijos, jei vienai iš veiklos rūšių, kuriai yra suteikta sutartis, taikomos šios direktyvos nuostatos, taikytinos koncesijoms, kurias suteikia perkančiosios organizacijos, o kitai – šios direktyvos nuostatos, taikytinos koncesijoms, kurias suteikia perkantieji subjektai;

b)

sutartis suteikiama laikantis Direktyvos 2014/24/ES, jei vienai iš veiklos rūšių, kuriai yra skirta sutartis, taikoma ši direktyva, o kitai – Direktyva 2014/24/ES;

c)

sutartis suteikiama laikantis šios direktyvos, jei vienai iš veiklos rūšių, kuriai yra skirta sutartis, taikoma ši direktyva, o kitai – netaikoma nei ši direktyva, nei Direktyva 2014/24/ES arba Direktyva 2014/25/ES.

a)

taikomas SESV 346 straipsnis arba

b)

taikoma Direktyva 2009/81/EB,

i)

a punkte nustatytais atvejais suteikti sutartį nesilaikydamas šios direktyvos arba

ii)

b punkte nustatytais atvejais suteikti sutartį laikydamasis šios direktyvos arba Direktyvos 2009/81/EB.

a)

naudą gauna tik perkančioji organizacija arba perkantysis subjektas vykdydami savo veiklą ir

b)

už teikiamą paslaugą visiškai atlygina perkančioji organizacija arba perkantysis subjektas.

a)

elektronines priemones;

b)

paštą arba faksą;

c)

komunikavimą žodžiu, įskaitant telefoną, kai bendraujama kitais klausimais nei esminiai koncesijos suteikimo procedūros elementai, ir jeigu komunikavimo žodžiu turinys yra pakankamu mastu užfiksuojamas patvarioje laikmenoje;

d)

dokumentų įteikimą asmeniškai su gavimo patvirtinimu.

a)

koncesijos tikslas yra unikalaus meno kūrinio ar meninio pasirodymo sukūrimas arba įsigijimas;

b)

konkurencijos nebuvimo dėl techninių priežasčių;

c)

išimtinės teisės egzistavimo;

d)

intelektinės nuosavybės teisių ir kitų išimtinių teisių nei apibrėžtosios 5 straipsnio 10 punkte apsaugos.

a)

kai atitinkamas paraiškos teikėjas pašalinamas arba gali būti pašalintas pagal 38 straipsnio 5–9 dalis, arba kai jis neatitinka atrankos kriterijų, kuriuos perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas yra nustatęs pagal 38 straipsnio 1 dalį;

b)

kai paraiškose pateikti netinkami pasiūlymai, kaip apibrėžta antroje pastraipoje.

a)

pasiūlymas atitinka minimalius reikalavimus, kuriuos atitinkamais atvejais nustato perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas;

b)

konkurso dalyvis atitinka dalyvavimo sąlygas, kaip nurodyta 38 straipsnio 1 dalyje, ir

c)

konkurso dalyvis nėra pašalintas iš suteikimo procedūros pagal 38 straipsnio 4–7 dalis, laikantis 38 straipsnio 9 dalies.

a)

koncesijos skelbime – koncesijos ir dalyvavimo sąlygų aprašymą;

b)

koncesijos skelbime, kvietime pateikti pasiūlymą arba kituose koncesijos dokumentuose – suteikimo kriterijų aprašymą ir, jei taikytina, minimalius reikalavimus.

a)

dalyvavimo nusikalstamos organizacijos veikloje, kaip apibrėžta Tarybos pamatinio sprendimo 2008/841/TVR (28) 2 straipsnyje;

b)

korupcijos, kaip apibrėžta Konvencijos dėl kovos su korupcija, susijusia su Europos Bendrijų pareigūnais ar Europos Sąjungos valstybių narių pareigūnais (29), 3 straipsnyje ir Tarybos pamatinio sprendimo 2003/568/TVR (30) 2 straipsnio 1 dalyje, taip pat dėl korupcijos, kaip apibrėžta perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto arba ekonominės veiklos vykdytojo nacionalinėje teisėje;

c)

sukčiavimo, kaip apibrėžta Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (31) 1 straipsnyje;

d)

teroristinių nusikaltimų arba su teroristine veikla susijusių nusikaltimų, kaip apibrėžta atitinkamai Tarybos pamatinio sprendimo 2002/475/TVR (32) 1 ir 3 straipsniuose, arba dėl nusikalstamos veikos kurstymo, pagalbos ar bendrininkavimo ją įvykdant arba kėsinimosi ją įvykdyti, kaip nurodyta to pamatinio sprendimo 4 straipsnyje;

e)

pinigų plovimo arba teroristų finansavimo, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/60/EB (33) 1 straipsnyje;

f)

vaikų darbo ir kitų prekybos žmonėmis formų, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/36/ES (34) 2 straipsnyje.

a)

kai jie tinkamomis priemonėmis gali įrodyti, kad buvo pažeistos 30 straipsnio 3 dalyje nurodytos taikytinos pareigos;

b)

kai ekonominės veiklos vykdytojas yra bankrutavęs arba jam yra taikoma nemokumo arba likvidavimo procedūra, kai jo turtą administruoja likvidatorius arba teismas, kai jis yra sudaręs susitarimą su kreditoriais, kai jis yra sustabdęs savo verslo veiklą arba yra analogiškoje situacijoje, susiklosčiusioje dėl panašios nacionaliniuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos procedūros; tačiau perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas gali priimti sprendimą nepašalinti arba gali būti valstybių narių įpareigoti nepašalinti ekonominės veiklos vykdytojo, kuris yra vienoje iš pirmiau išvardytų situacijų, kai jie nustatė, kad tas ekonominės veiklos vykdytojas sugebės įvykdyti koncesiją, atsižvelgiant į taikytinas nacionalines taisykles ir priemones dėl veiklos tęstinumo tų situacijų atveju;

c)

kai perkančioji organizacija gali tinkamomis priemonėmis įrodyti, kad ekonominės veiklos vykdytojas yra kaltas dėl sunkaus profesinio nusižengimo, dėl kurio galima abejoti jo sąžiningumu;

d)

kai interesų konflikto, kaip apibrėžta 35 straipsnio antroje pastraipoje, negalima veiksmingai pašalinti kitomis mažiau intervencinėmis priemonėmis;

e)

kai perkančioji organizacija turi pakankamai įtikinamų duomenų daryti išvadą, kad ekonominės veiklos vykdytojas su kitais ekonominės veiklos vykdytojais sudarė susitarimus, kuriais siekiama iškreipti konkurenciją;

f)

kai ekonominės veiklos vykdytojas vykdydamas anksčiau jo sudarytą koncesiją arba anksčiau sudarytą t sutartį su perkančiąja organizacija ar perkančiuoju subjektu, kaip nurodyta šioje direktyvoje arba Direktyvoje 2014/25/ES, esminį reikalavimą vykdė su dideliais arba nuolatiniais trūkumais ir dėl to ta ankstesnė sutartis buvo nutraukta anksčiau laiko, buvo pareikalauta atlyginti žalą ar taikomos kitos panašios sankcijos;

g)

kai ekonominės veiklos vykdytojas rimtai iškraipė faktus pateikdamas informaciją, reikalingą patikrinti, ar nėra pagrindų pašalinti, arba patikrinti atitiktį atrankos kriterijams, nuslėpė tokią informaciją arba negali pateikti reikiamų dokumentų tokiai informacijai pagrįsti;

h)

kai ekonominės veiklos vykdytojas pradėjo daryti neteisėtą įtaką perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto sprendimų priėmimo procesui, kad gautų konfidencialią informaciją, dėl kurios koncesijos suteikimo procedūroje įgytų pernelyg didelį pranašumą, arba ėmė aplaidžiai teikti klaidinančią informaciją, kuri gali turėti esminę įtaką sprendimams dėl pašalinimo, atrankos ar koncesijos suteikimo;

i)

gynybos ir saugumo srityse, kaip nurodyta Direktyvoje 2009/81/EB, suteikiamų koncesijų atveju, kai remiantis bet kurios rūšies įrodymais, įskaitant apsaugotus duomenų šaltinius, paaiškėjo, kad ekonominės veiklos vykdytojas nėra patikimas, kaip tai būtina, kad nekiltų pavojus valstybės narės saugumui.

a)

paslaugų koncesijoms, nesusijusioms su paslaugomis, kurios turi būti teikiamos objektuose, prižiūrint perkančiajai organizacijai ar perkančiajam subjektui, arba tiekėjams, įtrauktiems į darbų ar paslaugų koncesijas;

b)

koncesininko subrangovų subrangovams arba dar žemesnėje subrangos grandyje esantiems subrangovams.

a)

kai valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatytas subrangovų ir koncesininko bendrosios atsakomybės mechanizmas, atitinkama valstybė narė užtikrina, kad atitinkamos taisyklės būtų taikomos laikantis 30 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų;

b)

perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai gali patikrinti arba gali būti valstybių narių įpareigoti patikrinti, ar yra subrangovams taikytinų pašalinimo pagrindų pagal 38 straipsnio 4–10 dalis. Tokiais atvejais perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas reikalauja, kad ekonominės veiklos vykdytojas pakeistų subrangovą, kurio atžvilgiu atlikto patikrinimo rezultatai rodo, kad esama privalomų pašalinimo pagrindų. Perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas gali reikalauti arba gali būti valstybės narės įpareigoti reikalauti, kad ekonominės veiklos vykdytojas pakeistų subrangovą, kurio atžvilgiu atlikto patikrinimo rezultatai rodo, kad esama neprivalomų pašalinimo pagrindų.

a)

kai pakeitimai, neatsižvelgiant į jų piniginę vertę, buvo numatyti pradiniuose koncesijos dokumentuose apibrėžtose aiškiose, tiksliose ir nedviprasmiškose peržiūros nuostatose, kurios, be kita ko, gali apimti nuostatas dėl vertės persvarstymo, arba pasirinkimo galimybėse. Tokiose nuostatose nurodoma galimų pakeitimų arba pasirinkimo galimybių taikymo sritis, pobūdis ir galimos jų taikymo sąlygos. Jose nenumatomi pakeitimai arba pasirinkimo galimybės, dėl kurių pasikeistų bendras koncesijos pobūdis;

b)

perkant iš pradinio koncesininko papildomus darbus ar paslaugas, kurie tapo būtini, tačiau nebuvo įtraukti į pradinę koncesiją, jei:

Vis dėlto, koncesijų, kurias perkančioji organizacija suteikė kitai nei II priede nurodytai veiklai vykdyti, atveju vertės padidėjimas neturi viršyti 50 % pradinės koncesijos vertės. Kai daromi keli pakeitimai iš eilės, ta riba taikoma kiekvieno pakeitimo vertei. Tokiais iš eilės daromais pakeitimais nesiekiama išvengti šios direktyvos taikymo;

c)

kai yra įvykdytos visos šios sąlygos:

d)

kai koncesininkas, kuriam perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas iš pradžių suteikė koncesiją, pakeičiamas nauju koncesininku dėl vienos iš šių priežasčių:

e)

kai pakeitimai, neatsižvelgiant į jų vertę, nėra esminiai, kaip apibrėžta 4 dalyje.

i)

8 straipsnyje nustatytos ribos ir

ii)

10 % pradinės koncesijos vertės.

a)

pakeitimu nustatomos sąlygos, dėl kurių, jeigu jos būtų buvusios įtrauktos į pradinę koncesijos suteikimo procedūrą, būtų buvę galima leisti dalyvauti kitiems paraiškų teikėjams nei iš pradžių atrinktieji arba priimti kitą pasiūlymą nei iš pradžių priimtas, arba koncesijos suteikimo procedūra būtų pritraukusi papildomų dalyvių;

b)

pakeitimu koncesininko naudai pakeičiama koncesijos ekonominė pusiausvyra taip, kaip nebuvo numatyta pradinėje koncesijoje;

c)

pakeitimu labai išplečiama koncesijos taikymo sritis;

d)

kai koncesininkas, kuriam perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas iš pradžių suteikė koncesiją, pakeičiamas nauju koncesininku kitais atvejais, nei numatytieji pagal 1 dalies d punktą.

a)

koncesija yra pakeista, ir tuo atveju būtų reikalaujama vykdyti naują koncesijų suteikimo procedūrą pagal 43 straipsnį;

b)

suteikiant sutartį koncesininkas buvo vienoje iš 38 straipsnio 4 dalyje nurodytų padėčių ir todėl jis turėjo būti pašalintas iš koncesijos suteikimo procedūros;

c)

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas procese pagal SESV 258 straipsnį nustato, kad valstybė narė neįvykdė savo pareigų pagal Sutartis, nes tai valstybei narei priklausanti perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas atitinkamą koncesiją suteikė nesilaikydami jiems pagal Sutartis ir šią direktyvą tenkančių pareigų.

1)

1 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Ši direktyva taikoma sutartims, nurodytoms Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/24/ES (35), išskyrus atvejus, kai tokios sutartys neįtrauktos į taikymo sritį pagal tos direktyvos 7, 8, 9, 10, 11, 12, 15, 16, 17 ir 37 straipsnius.

Ši direktyva taip pat taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/23/ES (36) nurodytoms perkančiųjų organizacijų suteiktoms koncesijoms, išskyrus atvejus, kai tokios koncesijos neįtrauktos į taikymo sritį pagal tos direktyvos 10, 11, 12, 17 ir 25 straipsnius.

Sutartys, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, apima viešąsias sutartis, preliminariuosius susitarimus, darbų ir paslaugų koncesijas ir dinamines pirkimo sistemas.

Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad su sutartimis, kurioms taikoma Direktyva 2014/24/ES arba Direktyva 2014/23/ES, susiję perkančiųjų organizacijų priimti sprendimai galėtų būti veiksmingai ir visų pirma kuo greičiau peržiūrėti laikantis šios direktyvos 2–2f straipsniuose nustatytų sąlygų, remiantis tuo, kad tokiais sprendimais yra pažeisti Sąjungos viešųjų pirkimų srities teisės aktai arba nacionalinės taisyklės, kuriomis tie teisės aktai perkeliami į nacionalinę teisę.

2)

2a straipsnio 2 dalis iš dalies keičiama taip:

3)

2b straipsnis iš dalies keičiamas taip:

4)

2c straipsnyje žodžiai „Direktyvos 2004/18/EB“ pakeičiami žodžiais „Direktyvos 2014/24/ES arba Direktyvos 2014/23/ES“;

5)

2d straipsnis iš dalies keičiamas taip:

6)

2f straipsnio 1 dalies a punktas pakeičiamas taip:

7)

3 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Komisija gali pradėti 2–5 dalyse numatytą procedūrą, jei prieš sudarant sutartį mano, kad padaryta rimtų Sąjungos viešųjų pirkimų srities teisės aktų pažeidimų vykdant sutarties skyrimo procedūrą, kuriai taikoma Direktyva 2014/24/ES arba Direktyva 2014/23/ES.“

1)

1 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Ši direktyva taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/25/ES (37) nurodytoms sutartims, išskyrus atvejus, kai tokios sutartys neįtrauktos į taikymo sritį pagal tos direktyvos 18–24, 27–30, 34 ar 55 straipsnius.

Sutartys, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, apima prekių tiekimo, darbų ir paslaugų teikimo sutartis, darbų ir paslaugų koncesijas, preliminariuosius susitarimus ir dinamines pirkimo sistemas.

Ši direktyva taip pat taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/23/ES (38) nurodytoms perkančiųjų subjektų suteiktoms koncesijoms, išskyrus atvejus, kai tokios sutartys neįtrauktos į taikymo sritį pagal tos direktyvos 10, 12, 13, 14, 16, 17 ir 25 straipsnius.

Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad su sutartimis, kurioms taikoma Direktyva 2014/25/ES arba Direktyva 2014/23ES, susiję perkančiųjų subjektų priimti sprendimai galėtų būti veiksmingai ir visų pirma kuo greičiau peržiūrėti laikantis šios direktyvos 2–2f straipsniuose nustatytų sąlygų, remiantis tuo, kad tokiais sprendimais yra pažeisti Sąjungos pirkimų srities teisės aktai arba nacionalinės taisyklės, kuriomis tie teisės aktai perkeliami į nacionalinę teisę.

2)

2a straipsnio 2 dalis iš dalies keičiama taip:

3)

2b straipsnis iš dalies keičiamas taip:

4)

2c straipsnyje žodžiai „Direktyvos 2004/17/EB“ pakeičiami žodžiais „Direktyvos 2014/25/ES arba Direktyvos 2014/23/ES“;

5)

2d straipsnis iš dalies keičiamas taip:

6)

2f straipsnio 1 dalies a punktas pakeičiamas taip:

7)

8 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Komisija gali pradėti 2–5 dalyse numatytą procedūrą, jei prieš sudarant sutartį mano, kad padaryta rimtų Bendrijos viešųjų pirkimų srities teisės aktų pažeidimų vykdant sutarties suteikimo procedūrą, kuriai taikoma Direktyva 2014/25/ES arba Direktyva 2014/23/ES, arba susijusią su Direktyvos 2014/25/ES 26 straipsnio 1 dalimi, perkančiųjų subjektų, kuriems ta nuostata taikoma, atveju.“

28.3.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 94/65

(1)

valstybės narės institucijų arba jų vardu vykdomas viešųjų sutarčių skyrimas turi atitikti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) principus, visų pirma laisvo prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas srityse, taip pat iš šių laisvių kylančius principus, kaip antai lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principus. Vis dėlto atvejams, kai viešosios sutartys viršija tam tikrą vertę, turėtų būti parengtos nuostatos dėl nacionalinių pirkimo procedūrų koordinavimo, siekiant užtikrinti, kad tie principai būtų įgyvendinti praktiškai, o viešieji pirkimai – atverti konkurencijai;

(2)

strategijoje „Europa 2020“, nustatytoje 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikate „Europa 2020: Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (toliau – strategija „Europa 2020 pažangiam, tvariam ir integraciniam augimui“), viešiesiems pirkimams tenka svarbus vaidmuo kaip vienai iš rinkos priemonių, naudotinų siekiant pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo kartu užtikrinant efektyviausią viešųjų lėšų naudojimą. Tuo tikslu reikėtų persvarstyti ir modernizuoti viešųjų pirkimų taisykles, priimtas pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/17/EB (4) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/18/EB (5), kad būtų padidintas viešųjų išlaidų efektyvumas, visų pirma sudarant palankesnes sąlygas mažųjų ir vidutinių įmonių (toliau — MVĮ) dalyvavimui viešuosiuose pirkimuose, ir kad perkantiesiems subjektams būtų suteikta galimybė geriau pasinaudoti viešųjų pirkimų teikiamomis galimybėmis siekiant bendrų visuomenės tikslų. Taip pat reikia išaiškinti svarbiausias sąvokas ir koncepcijas, kad būtų užtikrintas teisinis tikrumas ir įtraukti tam tikri tvirtai nusistovėjusios susijusios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos aspektai;

(3)

įgyvendinant šią direktyvą reikėtų atsižvelgti į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją (6), visų pirma pasirenkant ryšio priemones ir nustatant technines specifikacijas, sutarties skyrimo kriterijus ir sutarties įvykdymo sąlygas;

(4)

dėl vis įvairesnių viešųjų veiksmų formų atsirado poreikis aiškiau apibrėžti paties pirkimo sąvoką. Vis dėlto tas aiškesnis apibrėžimas neturėtų išplėsti šios direktyvos taikymo srities, palyginti su Direktyvos 2004/18/EB taikymo sritimi. Sąjungos taisyklėmis viešųjų pirkimų srityje siekiama apimti ne visas viešųjų lėšų išleidimo formas, o tik tas, kuriomis sudarant viešąją sutartį už atlygį įsigyjami darbai, prekės ar paslaugos. Reikėtų paaiškinti, kad ši direktyva tokių darbų, prekių ar paslaugų įsigijimui turėtų būti taikoma neatsižvelgiant į tai, ar įsigyjama taikant pirkimo, lizingo ar kitas sutartines formas.

Įsigijimo sąvoką reikėtų suprasti plačiai, kaip naudos iš atitinkamų darbų, prekių ar paslaugų gavimą, ir tuo tikslu nuosavybės teisė nebūtinai turi būti perduota perkančiosioms organizacijoms. Be to, vien veiklos finansavimui, visų pirma kai teikiamos dotacijos, dažnai susijusiam su pareiga grąžinti gautas sumas, kai jos nepanaudojamos numatytiems tikslams, viešojo pirkimo taisyklės paprastai netaikomos. Panašiai, situacijas, kai visi tam tikras sąlygas atitinkantys ekonominės veiklos vykdytojai, netaikant jokios atrankos, kaip antai vartotojo pasirinkimo ir paslaugų čekių sistemų, turi teisę atlikti tam tikrą užduotį, reikėtų laikyti ne viešaisiais pirkimais, o paprastomis leidimų suteikimo sistemomis (pavyzdžiui, vaistų ar medicinos paslaugų licencijos);

(5)

reikėtų priminti, kad nė viena šios direktyvos nuostata neįpareigoja valstybių narių sudaryti paslaugų, kurias jos nori teikti pačios, teikimo sutarčių arba naudotis išorės paslaugomis, arba teikimą organizuoti kitu būdu nei sudarant viešąsias sutartis, kaip apibrėžta šioje direktyvoje. Ši direktyva neturėtų būti taikoma įstatymais, kitais teisės aktais ar darbo sutartims grindžiamų paslaugų teikimui. Kai kuriose valstybėse narėse tai galėtų būti, pavyzdžiui, tam tikros administracinės ir valdžios paslaugos, kaip antai vykdomosios ir leidžiamosios valdžios paslaugos, arba tam tikrų paslaugų, pavyzdžiui, užsienio reikalų paslaugų ar teisingumo paslaugų arba privalomojo socialinio draudimo paslaugų, teikimas bendruomenei;

(6)

taip pat tikslinga priminti, kad ši direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių socialinės apsaugos teisės aktams. Taip pat joje neturėtų būti nagrinėjamas bendrojo ekonominio intereso paslaugų, kurias patikėta teikti tik viešiesiems ar privatiesiems subjektams, liberalizavimo ar paslaugas teikiančių viešųjų subjektų privatizavimo klausimas;

Taip pat turėtų būti priminta, kad valstybės narės gali laisvai pasirinkti būdą, kaip organizuoti privalomųjų socialinių paslaugų arba kitų paslaugų (kaip antai pašto paslaugų) teikimą – ar jas teikti kaip bendrojo ekonominio intereso paslaugas, ar kaip bendrojo intereso neekonomines paslaugas, ar kaip šių dviejų rūšių paslaugų derinį. Tikslinga paaiškinti, kad ši direktyva neturėtų būti taikoma bendrojo intereso neekonominėms paslaugoms;

(7)

galiausiai turėtų būti priminta, kad ši direktyva nedaro poveikio nacionalinių, regioninių ir vietos valdžios institucijų teisei laisvai spręsti, laikantis Sąjungos teisės, kaip apibrėžti bendrojo ekonominio intereso paslaugas, teisei nustatyti jų taikymo sritį ir teiktinos paslaugos ypatybes, įskaitant visas su paslaugos kokybe susijusias sąlygas, kad būtų įvykdyti jų viešosios politikos tikslai, kurių ja siekiama. Taip pat ši direktyva neturėtų daryti poveikio nacionalinių, regioninių ir vietos valdžios institucijų įgaliojimams pagal SESV 14 straipsnį ir Protokolą Nr. 26 dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų, pridėtą prie SESV ir Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis), teikti, pavesti teikti ir finansuoti bendrojo ekonominio intereso paslaugas. Be to, šioje direktyvoje nenagrinėjami bendrojo ekonominio intereso paslaugų finansavimo klausimai ir valstybių narių pagal Sąjungos konkurencijos taisykles suteiktos paramos, visų pirma socialinėje srityje, sistemos;

(8)

sutartis turėtų būti laikoma viešojo darbų pirkimo sutartimi tik tuomet, kai jos dalykas yra veiklos rūšių, išvardytų II priede, vykdymas, net jei sutartis apima ir kitų paslaugų, kurių reikia norint atlikti tokias veiklas, teikimą. Viešojo paslaugų pirkimo sutartys, ypač susijusios su nuosavybės valdymo paslaugomis, tam tikromis aplinkybėmis gali apimti ir darbus. Vis dėlto jeigu šie darbai nėra esminiai sutarties pagrindinio dalyko atžvilgiu ir yra galimas jo padarinys ar papildymas, tai, kad šie darbai įtraukti į sutartį, nėra pagrindas viešojo paslaugų pirkimo sutartį laikyti viešojo darbų pirkimo sutartimi.

Vis dėlto, atsižvelgiant į viešojo darbų pirkimo sutarčių įvairovę, perkančiosios organizacijos turėtų numatyti galimybę skirti darbų projektavimo ir atlikimo sutartis tiek atskirai, tiek kartu. Šia direktyva nesiekiama nustatyti, kada sutartys turi būti skiriamos atskirai, kada kartu;

(9)

darbui, atitinkančiam perkančiosios organizacijos nustatytus reikalavimus, atlikti reikia, kad ta organizacija būtų ėmusis priemonių to darbo pobūdžiui apibrėžti arba bent turėjusi lemiamos įtakos jo projektui. Tai, kad rangovas įvykdo visus darbus arba jų dalį savo priemonėmis arba užtikrina, kad jie būtų įvykdyti kitomis priemonėmis, neturėtų tapti priežastimi pakeisti sutarties klasifikacijos kaip viešojo darbų pirkimo sutarties, jeigu tik rangovas prisiima tiesioginę ar netiesioginę teisiškai vykdytiną pareigą užtikrinti, kad darbai bus įvykdyti;

(10)

sąvoka „perkančiosios organizacijos“ ir ypač sąvoka „viešosios teisės reglamentuojami subjektai“ buvo ne kartą nagrinėtos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje. Siekiant paaiškinti, kad šios direktyvos taikymo sritis ratione personae turėtų likti nepakitusi, tikslinga laikytis apibrėžčių, kuriomis rėmėsi Teismas, ir įtraukti tam tikrus toje teismų praktikoje duotus paaiškinimus pačioms apibrėžtims suprasti nesiekiant keisti teismų praktikoje išplėtotų koncepcijų supratimo. Tuo tikslu reikėtų paaiškinti, kad subjektas, kuris vykdo veiklą įprastinėmis rinkos sąlygomis, siekia pelno ir vykdydamas savo veiklą patiria nuostolių, neturėtų būti laikomas „viešosios teisės reglamentuojamu subjektu“, nes gali būti manoma, kad bendrojo intereso poreikiai, kuriems patenkinti jis įsteigtas arba kuriuos patenkinti jam nustatytas tikslas, yra pramoninio arba komercinio pobūdžio.

Panašiai, su atitinkamo subjekto finansavimo kilme susijusi sąlyga taip pat buvo nagrinėjama teismų praktikoje, kurioje išaiškinta, inter alia, kad būti finansuota „didžiąja dalimi“ reiškia daugiau nei pusę sumos ir kad toks finansavimas gali apimti naudotojų mokėjimus, kurie nustatomi, apskaičiuojami ir surenkami pagal viešosios teisės taisykles;

(11)

mišriųjų sutarčių atveju taikytinos taisyklės turėtų būti nustatomos atsižvelgiant į pagrindinį sutarties dalyką, jeigu objektyviai negalima atskirti sutartį sudarančių skirtingų dalių. Todėl reikėtų paaiškinti, kaip perkančiosios organizacijos turėtų nustatyti, ar skirtingas dalis galima atskirti, ar negalima. Toks paaiškinimas turėtų būti pagrįstas susijusia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika.

Turėtų būti nusprendžiama kiekvienu atskiru atveju, laikantis nuostatos, kad išreikštų ar numanomų perkančiosios organizacijos ketinimų laikyti tam tikrus mišriosios sutarties aspektus neatskiriamais neturėtų pakakti, nes jie turėtų būti paremti objektyviais įrodymais, kuriais galima pagrįsti šiuos ketinimus ir nustatyti, kad yra poreikis sudaryti vieną sutartį. Pavyzdžiui, toks pagrįstas poreikis sudaryti vieną sutartį galėtų būti vieno pastato statybos atveju, jeigu viena to pastato dalis būtų numatyta tiesioginiam atitinkamos perkančiosios organizacijos naudojimui, o kita dalis būtų numatyta valdyti koncesijos pagrindu, pavyzdžiui, siekiant įrengti visuomenei skirtą automobilių stovėjimo aikštelę. Turėtų būti paaiškinta, kad poreikis sudaryti vieną sutartį gali iškilti tiek dėl techninio, tiek dėl ekonominio pobūdžio priežasčių;

(12)

mišriųjų sutarčių, kurias galima atskirti, atveju perkančiosios organizacijos visada turi teisę skirti atskiras sutartis atskiroms mišriosios sutarties dalims; tokiu atveju kiekvienai atskirai daliai taikytinos nuostatos turėtų būti nustatomos tik atsižvelgiant į tos konkrečios sutarties charakteristikas. Kita vertus, perkančiosioms organizacijoms nusprendus įtraukti į pirkimą kitus elementus, kad ir kokia būtų jų vertė ir kad ir kokia būtų teisinė tvarka, kuri kitu atveju būtų buvusi taikoma papildomiems elementams, pagrindinis principas turėtų būti toks: tais atvejais, kai sutartis turėtų būti skiriama pagal šios direktyvos nuostatas, jeigu ji skiriama atskirai, tada ši direktyva turėtų ir toliau būti taikoma visai mišriajai sutarčiai;

(13)

vis dėlto speciali nuostata turėtų būti nustatyta mišriosioms sutartims, apimančioms gynybos ar saugumo aspektus arba dalis, kurioms SESV netaikoma. Tokiais atvejais ši direktyva galėtų būti netaikoma su sąlyga, kad vienos sutarties skyrimas yra pateisinamas dėl objektyvių priežasčių ir kad sprendimas skirti vieną sutartį yra priimtas ne tam, kad sutartims nebūtų taikoma ši direktyva arba Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/81/EB (7). Turėtų būti paaiškinta, kad perkančiosioms organizacijoms neturėtų būti užkirtas kelias pasirinkti tam tikroms mišriosioms sutartims taikyti ne Direktyvą 2009/81/EB, o šią direktyvą;

(14)

turėtų būti paaiškinta, kad sąvoka „ekonominės veiklos vykdytojai“ turėtų būti aiškinama plačiai, įtraukiant visus asmenis ir (arba) subjektus, kurie rinkoje siūlosi vykdyti darbus, tiekti produktus ar teikti paslaugas, neatsižvelgiant į teisinę formą, kurią jie pasirinko savo veiklai vykdyti. Taigi, įmonės, filialai, patronuojamosios įmonės, partnerystės, kooperatinės bendrovės, ribotos turtinės atsakomybės akcinės bendrovės, universitetai (tiek valstybiniai, tiek privatūs), taip pat kitų rūšių subjektai nei fiziniai asmenys turėtų visais atvejais visi patekti į ekonominės veiklos vykdytojo sąvoką, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra „juridiniai asmenys“;

(15)

turėtų būti paaiškinta, kad ekonominės veiklos vykdytojų grupės, įskaitant į laikinas asociacijas susibūrusias grupes, gali dalyvauti sutarčių skyrimo procedūrose nebūtinai iš šių grupių reikalaujant turėti specialią teisinę formą. Tiek, kiek būtina, pavyzdžiui, kai keliamas bendrosios ir individualiosios atsakomybės reikalavimas, skyrus tokioms grupėms sutartį iš jų gali būti pareikalauta turėti specialią formą.

Taip pat turėtų būti paaiškinta, kad perkančiosios organizacijos turėtų galėti aiškiai nustatyti, kokiu būdu ekonominės veiklos vykdytojų grupės turi įvykdyti reikalavimus dėl ekonominės ir finansinės būklės, kaip nustatyta šioje direktyvoje, ar su techniniais ir profesiniais pajėgumais susijusius kriterijus, keliamus savarankiškai dalyvaujantiems ekonominės veiklos vykdytojams.

Ekonominės veiklos vykdytojų grupėms skirtų sutarčių vykdymui gali tekti nustatyti tokias sąlygas, kokios atskiriems dalyviams nekeliamos. Tokios sąlygos, kurios turėtų būti pateisinamos dėl objektyvių priežasčių ir turėtų būti proporcingos, galėtų, pavyzdžiui, apimti reikalavimą paskirti bendrą atstovą arba pagrindinį partnerį pirkimo procedūros tikslais, arba reikalavimą pateikti informaciją apie grupės sudėtį;

(16)

perkančiosios organizacijos turėtų pasinaudoti visomis pagal nacionalinę teisę turimomis priemonėmis siekdamos užkirsti kelią viešojo pirkimo procedūrų iškraipymams, kylantiems dėl interesų konfliktų. Tai, be kita ko, galėtų būti procedūros, skirtos nustatyti interesų konfliktus, užkirsti jiems kelią ir juos šalinti;

(17)

Tarybos sprendimu 94/800/EB (8) visų pirma patvirtinta Pasaulio prekybos organizacijos sutartis dėl viešųjų pirkimų (toliau – SVP). SVP tikslas – nustatyti subalansuotų teisių ir pareigų, susijusių su viešosiomis sutartimis, daugiašalę sistemą, siekiant liberalizuoti ir išplėsti pasaulio prekybą. Sutarčių, kurioms taikomi SVP 1, 2, 4 ir 5 priedai ir Europos Sąjungos I priedėlio Bendrosios pastabos, taip pat kiti susiję Sąjungai privalomi tarptautiniai susitarimai, atveju perkančiosios organizacijos turėtų vykdyti pagal tuos susitarimus nustatytas pareigas taikydamos šią direktyvą tokius susitarimus pasirašiusių trečiųjų šalių ekonominės veiklos vykdytojams;

(18)

SVP taikoma sutartims, kurios viršija tam tikras SVP nustatytas vertės ribas, išreikštas pagal specialiąsias skolinimosi teises. Šioje direktyvoje nustatytos vertės ribos turėtų būti suderintos siekiant užtikrinti, kad jos atitiktų SVP nustatytų vertės ribų euro ekvivalentus. Be to, reikėtų numatyti eurais išreikštų vertės ribų periodinę peržiūrą, siekiant pagal išimtinai matematinį veiksmą jas pritaikyti prie galimų euro vertės svyravimų tų specialiųjų skolinimosi teisių atžvilgiu. Be tų periodinių matematinių pritaikymų, kitame jo derybų raunde reikėtų apsvarstyti galimybę padidinti SVP nustatytas vertės ribas;

(19)

turėtų būti paaiškinta, kad apskaičiuojant sutarties vertę reikia atsižvelgti į visas įplaukas, tiek gautas iš perkančiosios organizacijos, tiek iš trečiųjų šalių. Be to, reikėtų paaiškinti, kad apskaičiuojant vertės ribas, sąvoką „panašios prekės“ reikėtų suprasti kaip produktus, kurie skirti identiškam ar panašiam naudojimui, kaip antai maisto produktų rūšių ar įvairių biuro baldų atveju. Tipiniu atveju tikėtina, kad atitinkamoje srityje veikiantis ekonominės veiklos vykdytojas tokias prekes turės įprastiniame savo produktų asortimente;

(20)

turėtų būti paaiškinta, kad apskaičiuojant konkretaus pirkimo vertę turėtų būti leidžiama vertės apskaičiavimą pagrįsti pirkimo skaidymu į dalis tik tuo atveju, kai tai pateisinama dėl objektyvių priežasčių. Pavyzdžiui, galėtų būti pateisinama apskaičiuoti sutarčių vertes perkančiosios organizacijos atskiro veiklos padalinio lygiu, kaip antai, mokyklų ar vaikų darželių lygiu, su sąlyga, kad tas padalinys savarankiškai atsako už savo pirkimą. Tokia prielaida galėtų būti daroma, kai atskiras veiklos padalinys savarankiškai vykdo pirkimo procedūras ir priima sprendimus dėl pirkimo, jam yra skirta atskira biudžeto išlaidų kategorija atitinkamiems pirkimams vykdyti, jis savarankiškai sudaro sutartį ir finansuoja ją iš jo turimo biudžeto. Skaidymas į dalis yra nepateisinamas, kai perkančioji organizacija tik organizuoja pirkimą decentralizuotu būdu;

(21)

viešosioms sutartims, kurias skiria veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose vykdančios perkančiosios organizacijos ir kurios apima šią veiklą, taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/25/ES (9). Tačiau sutartys, skiriamos perkančiųjų organizacijų, vykdančių veiklą jūrų, pakrančių ar upių transporto paslaugų srityse patenka į šios direktyvos taikymo sritį;

(22)

ši direktyva skirta valstybėms narėms ir netaikoma tarptautinių organizacijų vardu ir sąskaita vykdomiems pirkimams. Vis dėlto reikia paaiškinti, kiek ši direktyva turėtų būti taikoma pirkimams, kuriuos reglamentuoja specialios tarptautinės taisyklės;

(23)

žiniasklaidos paslaugų teikėjų skiriamų tam tikrų audiovizualinių ir radijo žiniasklaidos paslaugų viešųjų sutarčių atveju turėtų būti leidžiama atsižvelgti į kultūrinės ar socialinės svarbos aspektus, dėl kurių viešųjų pirkimų taisykles taikyti būtų netikslinga. Dėl tų priežasčių turėtų būti galima taikyti išimtį viešojo paslaugų pirkimo sutartims, kurias skiria patys žiniasklaidos paslaugų teikėjai paruoštų naudoti programų ir kitų parengiamųjų paslaugų, kaip antai susijusių su programos gamybai būtinais scenarijais ar meniniais pasirodymais, įsigijimui, kūrimui, gamybai ar bendrai gamybai. Taip pat turėtų būti paaiškinta, kad ta išimtis lygiai taip pat turėtų būti taikoma transliuojamosios žiniasklaidos paslaugų ir užsakomųjų paslaugų (nelinijinių paslaugų) atveju. Vis dėlto ta išimtis neturėtų būti taikoma techninės įrangos, būtinos tokių programų gamybai, bendrai gamybai ir transliavimui, tiekimo atveju;

(24)

turėtų būti priminta, kad arbitražo ir taikinimo paslaugas, taip pat kitų panašių alternatyvaus ginčų sprendimo formų paslaugas paprastai teikia įstaigos ar asmenys, patvirtinti ar atrinkti tokiu būdu, kuris negali būti reglamentuojamas viešųjų pirkimų taisyklėmis. Turėtų būti paaiškinta, kad ši direktyva netaikoma paslaugų pirkimo sutartims tokių paslaugų teikimo tikslu, neatsižvelgiant į tai, kaip jos vadinamos pagal nacionalinę teisę;

(25)

tam tikras teisines paslaugas teikia paslaugų teikėjai, kuriuos skiria valstybių narių teismai, jos apima teisininkų atstovavimą klientams teismo procesuose, jas privalo teikti notarai arba jos yra susijusios su viešosios valdžios funkcijų vykdymu. Tokias teisines paslaugas paprastai teikia įstaigos ar asmenys, kurie skiriami arba atrenkami tokiu būdu, kuris viešųjų pirkimų taisyklėmis negali būti reglamentuojamas, kaip antai valstybės prokurorų tam tikrose valstybėse narėse skyrimas. Todėl toms teisinėms paslaugoms ši direktyva turėtų būti netaikoma;

(26)

tikslinga nurodyti, kad šioje direktyvoje nurodomų finansinių priemonių sąvoka suprantama taip, kaip ji apibrėžiama kituose vidaus rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose, o atsižvelgiant į neseniai įsteigtą Europos finansinio stabilumo fondą ir Europos stabilumo mechanizmą, reikėtų nustatyti, kad operacijoms, atliekamoms pasitelkiant tą fondą ir tą mechanizmą, ši direktyva turėtų būti netaikoma. Galiausiai reikėtų paaiškinti, kad ši direktyva neturėtų būti taikoma paskoloms, nei susijusioms, nei nesusijusioms su vertybinių popierių ar kitų finansinių priemonių emisija arba kitomis su tuo susijusiomis operacijomis;

(27)

reikėtų priminti, kad Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1370/2007 (10) 5 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad viešojo paslaugų pirkimo sutartims ir viešojo keleivinio transporto autobusais ar tramvajais paslaugų pirkimo sutartims taikomos atitinkamai direktyvos 2004/17/EB ir 2004/18/EB, o Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 taikomas paslaugų koncesijoms autobusų ar tramvajų viešojo keleivinio transporto srityje. Be to, reikėtų priminti, kad tas reglamentas toliau taikomas viešojo paslaugų pirkimo sutartims ir paslaugų koncesijoms viešojo keleivinio geležinkelių ar metro transporto srityje. Siekiant paaiškinti šios direktyvos ir Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 santykį, reikėtų atitinkamai aiškiai nustatyti, kad ši direktyva neturėtų būti taikoma viešojo paslaugų pirkimo sutartims dėl keleivinio geležinkelių ar metro transporto viešųjų paslaugų teikimo; šių sutarčių skyrimui turėtų būti toliau taikomas tas reglamentas. Tiek, kiek Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 leidžia pagal nacionalinę teisę nukrypti nuo tame reglamente nustatytų taisyklių, valstybės narės turėtų galėti toliau savo nacionalinėje teisėje nustatyti, kad viešojo paslaugų pirkimo sutartys dėl keleivinio geležinkelių ar metro transporto viešųjų paslaugų teikimo turi būti skiriamos taikant sutarčių skyrimo procedūrą, vykdomą jų bendrosiomis viešųjų pirkimų taisyklėmis;

(28)

ši direktyva neturėtų būti taikoma tam tikroms ne pelno organizacijų ar asociacijų vykdomoms skubiosios pagalbos paslaugoms, nes tų organizacijų ypatingą pobūdį būtų sunku išsaugoti, jeigu paslaugos teikėjus reikėtų pasirinkti pagal šioje direktyvoje nustatytas procedūras. Vis dėlto tokia išimtis turėtų galioti tik tose srityse, kuriose tai griežtai būtina. Todėl reikėtų aiškiai pabrėžti, kad ši išimtis neturėtų būti taikoma pacientų vežimui skirtoms greitosios pagalbos paslaugoms. Tokiomis aplinkybėmis taip pat būtina paaiškinti, kad Bendrojo viešųjų pirkimų žodyno (toliau – BVPŽ) grupė 601 „Sausumos transporto paslaugos“ neapima greitosios pagalbos paslaugų, kurios žymimos BVPŽ kodu 8514. Todėl reikėtų paaiškinti, kad paslaugų, kurių BVPŽ kodas yra 85143000-3 ir kurios apima tik pacientų vežimui skirtas greitosios pagalbos paslaugas, teikimui turėtų būti taikomas specialus režimas, nustatytas socialinėms ir kitoms specialioms paslaugoms (toliau – paprastesnis režimas). Todėl mišriosioms sutartims dėl bendrųjų greitosios pagalbos paslaugų teikimo taip pat būtų taikomas paprastesnis režimas, jeigu pacientų vežimui skirtų greitosios pagalbos paslaugų vertė būtų didesnė už kitų greitosios pagalbos paslaugų vertę;

(29)

tikslinga priminti, kad ši direktyva taikoma tik valstybių narių perkančiosioms organizacijoms. Todėl jos nuostatos bendrai netaikomos politinėms partijoms, nes jos nėra perkančiosios organizacijos. Tačiau kai kuriose valstybėse narėse politinės partijos galėtų patekti į viešosios teisės reglamentuojamų subjektų sąvoką.

Vis dėlto tam tikros rinkiminių kampanijų metu teikiamos paslaugos (pavyzdžiui, propagandinių filmų ir vaizdajuosčių gamyba) yra taip neatsiejamai susijusios su paslaugų teikėjo politinėmis pažiūromis, kad paslaugų teikėjai paprastai yra atrenkami tokiu būdu, kuris negali būti reglamentuojamas viešųjų pirkimų taisyklėmis.

Galiausiai turėtų būti priminta, kad Europos politinių partijų ir Europos politinių fondų įstatams ir finansavimui yra taikomos kitos nei šioje direktyvoje nustatytos taisyklės;

(30)

tam tikrais atvejais gali būti taip, kad perkančioji organizacija arba perkančiųjų organizacijų asociacija yra vienintelis konkrečios paslaugos, kurią teikti ji turi išimtinę teisę pagal SESV atitinkančius įstatymus ir kitus paskelbtus teisės aktus, teikėjas. Turėtų būti paaiškinta, kad ši direktyva nebūtinai turi būti taikoma viešojo paslaugų, kurias teikia ta perkančioji organizacija arba asociacija, pirkimo sutarčių skyrimui;

(31)

kyla didelis teisinis netikrumas dėl to, kiek viešųjų pirkimų taisyklės turėtų būti taikomos tarp viešojo sektoriaus subjektų tarpusavyje sudaromoms sutartims. Susijusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką valstybės narės ir netgi pačios perkančiosios organizacijos aiškina skirtingai. Todėl reikia paaiškinti, kokiais atvejais viešajame sektoriuje sudaromoms sutartims viešųjų pirkimų taisyklės netaikomos.

Atliekant tokį aiškinimą reikėtų vadovautis atitinkamoje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nustatytais principais. Vien tai, kad abi susitarimo šalys yra viešosios institucijos, savaime nereiškia, jog viešųjų pirkimų taisyklės netaikomos. Tačiau viešųjų pirkimų taisyklių taikymas neturėtų riboti viešųjų institucijų laisvės vykdyti joms pavestas viešųjų paslaugų teikimo užduotis naudojantis savo ištekliais, įskaitant galimybę bendradarbiauti su kitomis viešosiomis institucijomis.

Reikėtų užtikrinti, kad dėl viešojo sektoriaus institucijų tarpusavio bendradarbiavimo, kuriam viešųjų pirkimų taisyklės netaikomos, nebūtų iškreipta konkurencija privačių ekonominės veiklos vykdytojų atžvilgiu tiek, kiek taip bendradarbiaujant privatus paslaugų teikėjas atsidurtų privilegijuotoje padėtyje savo konkurentų atžvilgiu;

(32)

viešosioms sutartims, skiriamoms kontroliuojamiesiems juridiniams asmenims, šioje direktyvoje numatytos procedūros neturėtų būti taikomos, jeigu perkančiosios organizacijos vykdoma to juridinio asmens kontrolė yra panaši į tą, kurią ji vykdo savo skyrių atžvilgiu, su sąlyga, kad daugiau kaip 80 % to kontroliuojamojo juridinio asmens veiklos vykdoma atliekant užduotis, kurias jam yra pavedusi kontroliuojančioji perkančioji organizacija arba kiti tos perkančiosios organizacijos kontroliuojami juridiniai asmenys, neatsižvelgiant į tai, kas yra naudos, susijusios su sutarties įvykdymu, gavėjas.

Ši išimtis neturėtų būti taikoma situacijoms, kai privatus ekonominės veiklos vykdytojas tiesiogiai dalyvauja kontroliuojamojo juridinio asmens kapitale, nes tokiomis aplinkybėmis, skyrus viešąją sutartį be konkurso procedūros, privačiam ekonominės veiklos vykdytojui, dalyvaujančiam kontroliuojamojo juridinio asmens kapitale, būtų užtikrintas nepagrįstas pranašumas jo konkurentų atžvilgiu. Tačiau, atsižvelgiant į specifines privalomos narystės pagrindu veikiančių viešųjų subjektų, pavyzdžiui, organizacijų, atsakingų už tam tikrų viešųjų paslaugų valdymą ar vykdymą, ypatybes, tai neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai konkrečių privačių ekonominės veiklos vykdytojų dalyvavimas kontroliuojamojo juridinio asmens kapitale yra privalomas pagal Sutartis atitinkančią nacionalinės teisės akto nuostatą, su sąlyga, kad toks dalyvavimas nesuteikia kontrolės, teisės blokuoti ir nesuteikia lemiamos įtakos kontroliuojamojo juridinio asmens sprendimams. Be to, turėtų būti paaiškinta, kad lemiamas elementas – tik tiesioginis dalyvavimas privačiomis lėšomis kontroliuojamajame juridiniame asmenyje. Todėl, kai kontroliuojančiosios perkančiosios organizacijos arba kontroliuojančiųjų perkančiųjų organizacijų kapitale yra privataus dalyvavimo, tai nekliudo skirti viešąsias sutartis kontroliuojamajam juridiniam asmeniui netaikant šioje direktyvoje numatytų procedūrų, nes toks dalyvavimas neturi neigiamo poveikio privačių ekonominės veiklos vykdytojų konkurencijai.

Taip pat turėtų būti paaiškinta, kad perkančiosios organizacijos, pavyzdžiui, viešosios teisės reglamentuojami subjektai, kurių kapitale gali būti privataus dalyvavimo, turėtų turėti galimybę pasinaudoti horizontaliajam bendradarbiavimui numatyta išimtimi. Todėl, įvykdžius visas kitas horizontaliojo bendradarbiavimo sąlygas, horizontaliajam bendradarbiavimui numatyta išimtis turėtų būti taikoma ir tokioms perkančiosioms organizacijoms, kai sutartis yra sudaroma tik tarp perkančiųjų organizacijų;

(33)

perkančiosios organizacijos turėtų galėti nuspręsti bendrai teikti joms pavestas viešąsias paslaugas bendradarbiaudamos, neprivalėdamos laikytis kokios nors konkrečios teisinės formos. Toks bendradarbiavimas galėtų apimti visų rūšių veiklą, susijusią su paslaugų teikimu ir pareigomis, kurios yra nustatytos dalyvaujančioms organizacijoms arba kurias jos yra prisiėmusios, kaip antai vietos ar regioninės valdžios institucijų privalomos ar savanoriškos užduotys arba konkrečioms įstaigoms pagal viešąją teisę pavestos teikti paslaugos. Įvairių dalyvaujančių organizacijų teikiamos paslaugos nebūtinai turi būti identiškos; jos taip pat gali vienos kitas papildyti.

Sutartims dėl bendro viešųjų paslaugų teikimo šioje direktyvoje nustatytos taisyklės neturėtų būti taikomos su sąlyga, kad tokios sutartys yra sudarytos tik tarp perkančiųjų organizacijų, jeigu taip bendradarbiaujant vadovaujamasi vien su viešojo intereso tikslų pasiekimu susijusiais motyvais ir jeigu užtikrinama, kad nė vienas privatus paslaugų teikėjas neatsidurtų privilegijuotoje padėtyje savo konkurentų atžvilgiu.

Siekiant įvykdyti tas sąlygas, bendradarbiavimas turėtų būti grindžiamas bendradarbiavimo koncepcija. Taip bendradarbiaujant nereikalaujama, kad visos dalyvaujančios organizacijos prisiimtų atsakomybę vykdyti pagrindines sutartines prievoles, jeigu tik įsipareigojama prisidėti prie konkrečios viešosios paslaugos teikimo bendradarbiaujant. Be to, bendradarbiavimas, įskaitant visus finansinius pervedimus tarp dalyvaujančių perkančiųjų organizacijų, turėtų būti vykdomas vadovaujantis vien su viešojo intereso tikslų pasiekimu susijusiais motyvais;

(34)

yra tokių atvejų, kai juridinis subjektas pagal atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas veikia kaip nustatytų perkančiųjų organizacijų instrumentas ar techninė tarnyba, privalo vykdyti jam tų perkančiųjų organizacijų pavestus nurodymus ir neturi jokios įtakos sprendžiant dėl atlygio už savo veiklos rezultatus. Atsižvelgiant į santykių nesutartinį pobūdį, tokiems išimtinai administracinio pobūdžio santykiams viešojo pirkimo procedūros neturėtų būti taikomos;

(35)

reikėtų skatinti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros (toliau – MTTP) programų bendrą finansavimą iš pramonės šaltinių. Todėl turėtų būti paaiškinta, kad ši direktyva taikoma tik kai nėra tokio bendro finansavimo ir kai su MTTP susijusios veiklos rezultatais naudojasi atitinkama perkančioji organizacija. Nereikėtų atmesti galimybės, kad paslaugų teikėjas, kuris vykdė tą veiklą, galėtų viešai paskelbti tos veiklos ataskaitą, tuo tarpu perkančioji organizacija išlaiko išimtinę teisę naudotis MTTP rezultatais vykdydama savo veiklą. Tačiau fiktyvus keitimasis MTTP rezultatais ar grynai simboliškas dalyvavimas paslaugų teikėjo atlyginime neturėtų užkirsti kelio šios direktyvos taikymui;

(36)

užimtumas ir profesija padeda integruotis į visuomenę ir yra svarbūs elementai, užtikrinantys visiems lygias galimybes. Šiuo požiūriu gali būti svarbus globojamų darbo grupių vaidmuo. Taip pat gali būti svarbios ir kitos socialinės įmonės, kurių pagrindinis tikslas remti socialinę ir profesinę neįgaliųjų ir nepalankioje padėtyje esančių asmenų, kaip antai bedarbių, nepalankioje padėtyje esančių mažumų narių ar kitų socialiai marginalizuotų grupių narių integraciją ar reintegraciją. Tačiau tokios globojamos darbo grupės ar socialinės įmonės gali nepajėgti laimėti konkursų įprastinėmis konkurencijos sąlygomis. Todėl tikslinga nustatyti, kad valstybės narės turėtų galėti nustatyti, kad viešųjų sutarčių arba tam tikrų jų pirkimo dalių skyrimo procedūrose galėtų dalyvauti tik tokios globojamos darbo grupės ar socialinės įmonės, arba numatyti, kad tam tikros sutartys bus vykdomos tik pagal globojamų darbo grupių užimtumo programas;

(37)

siekiant aplinkos, socialinės ir darbo teisės reikalavimus tinkamai įtraukti į viešųjų pirkimų procedūras, labai svarbu, kad valstybės narės ir perkančiosios organizacijos imtųsi tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų laikomasi aplinkos, socialinės ir darbo teisės srityse nustatytų pareigų, kurios taikomos darbų vykdymo ar paslaugų teikimo vietoje ir yra nustatytos įstatymais, teisės aktais, įsakymais ir sprendimais nacionaliniu ir Sąjungos lygiu, taip pat kolektyvinėmis sutartimis, su sąlyga, kad tokios taisyklės ir jų taikymo būdas atitinka Sąjungos teisę. Lygiai taip pat, vykdant sutartis turi būti laikomasi X priede išvardytuose tarptautiniuose susitarimuose, kuriuos yra ratifikavusios visos valstybės narės, nustatytų pareigų. Vis dėlto tai jokiu būdu neturėtų kliudyti taikyti darbuotojams palankesnių įdarbinimo sąlygų.

Atitinkamos priemonės turėtų būti taikomos laikantis pagrindinių Sąjungos teisės principų, visų pirma siekiant užtikrinti lygiateisiškumą. Tokios atitinkamos priemonės turėtų būti taikomos pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/71/EB (11) ir tokiu būdu, kuriuo būtų užtikrintas lygiateisiškumas ir tai, kad kitų valstybių narių ekonominės veiklos vykdytojai ir darbuotojai nebūtų tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojami;

(38)

turėtų būti laikoma, kad paslaugos yra teikiamos toje vietoje, kurioje iš esmės įvykdoma sutartis. Kai paslaugos teikiamos nuotoliniu būdu, pavyzdžiui, skambučių centrų teikiamos paslaugos, turėtų būti laikoma, kad tos paslaugos teikiamos jų atlikimo vietoje, neatsižvelgiant į vietas ir valstybes nares, į kurias paslaugos yra nukreipiamos;

(39)

atitinkamos pareigos galėtų būti įtrauktos į sutarties įvykdymo sąlygas. Taip pat į viešąsias sutartis turėtų būti galima įtraukti nuostatas dėl kolektyvinių sutarčių laikymosi užtikrinimo pagal Sąjungos teisę. Atitinkamų pareigų nevykdymas galėtų būti laikomas šiurkščiu atitinkamo ekonominės veiklos vykdytojo nusižengimu ir dėl to jam gali būti neleista dalyvauti viešosios sutarties skyrimo procedūroje;

(40)

aplinkos, socialinės ir darbo teisės nuostatų laikymosi kontrolė turėtų būti vykdoma atitinkamais pirkimo procedūros etapais, taikant bendruosius principus, kuriais reglamentuojamas dalyvių pasirinkimas ir sutarčių skyrimas, taikant pašalinimo kriterijus ir taikant nuostatas, susijusias su pasiūlyta neįprastai maža kaina. Būtinas patikrinimas tuo tikslu turėtų būti atliekamas pagal atitinkamas šios direktyvos nuostatas, visų pirma nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių ir savideklaracijų;

(41)

jokios šios direktyvos nuostatos neturėtų trukdyti nustatyti priemones, būtinas siekiant apsaugoti viešąją politiką, visuomenės moralę, visuomenės saugumą, sveikatą, žmonių ir gyvūnų gyvybę, išsaugoti augmeniją, ar imtis kitų aplinkos apsaugos priemonių, ypač atsižvelgiant į tvarų vystymąsi, arba užtikrinti jų vykdymą, su sąlyga, kad tos priemonės atitinka SESV;

(42)

labai svarbu, kad perkančiosios organizacijos turėtų papildomo lankstumo, kad galėtų pasirinkti pirkimo procedūrą, kurioje numatomos derybos. Taip pat tikėtina, kad platesnis tų procedūrų taikymas suaktyvins tarptautinę prekybą, nes atlikus vertinimą paaiškėjo, kad sutartys, paskirtos taikant derybas su išankstiniu skelbimu apie pirkimą, labai dažnai būna sudaromos su konkursą laimėjusiais tarptautiniais konkurso dalyviais. Valstybės narės turėtų galėti numatyti konkurso procedūrą su derybomis arba konkurencinį dialogą, taikomus įvairiais atvejais, jeigu tikėtina, kad atviri ar riboti konkursai be derybų neduos tenkinančių pirkimo rezultatų. Reikėtų priminti, kad pastaraisiais metais labai išaugo konkurencinio dialogo naudojimas, vertinant pagal atitinkamą sudaromų sutarčių vertės dalį. Jo naudingumas pasitvirtino tais atvejais, kai perkančiosios organizacijos nepajėgia apibrėžti, kokiomis priemonėmis galėtų patenkinti savo poreikius, arba įvertinti, kokius techninius, finansinius ar teisinius sprendimus gali pasiūlyti rinka. Ši padėtis visų pirma gali susiklostyti esant inovaciniams projektams, įgyvendinant didelius integruotus transporto infrastruktūros projektus, didelius kompiuterių tinklų projektus ar projektus, susijusius su kompleksiniu ir struktūrizuotu finansavimu. Prireikus perkančiosios organizacijos turėtų būti skatinamos paskirti projekto vadovą siekiant užtikrinti tinkamą ekonominės veiklos vykdytojų ir perkančiosios organizacijos bendradarbiavimą sutarties skyrimo procedūros metu;

(43)

darbų pirkimo sutarčių atveju tokia padėtis gali susidaryti, kai darbas susijęs su nestandartiniais pastatais arba kai darbas apima projektavimą arba inovacinius sprendimus. Paslaugų ar prekių pirkimo atveju, kai reikia pritaikymo ar projektavimo pakeitimų, gali būti naudinga naudoti konkurso procedūrą su derybomis arba konkurencinį dialogą. Tokie pritaikymo ar projektavimo darbai ypač svarbūs kompleksinio pirkimo atveju, pavyzdžiui, kai perkami sudėtingi produktai, intelektinės paslaugos, kaip antai konsultavimo paslaugos, architektų paslaugos arba inžinerijos paslaugos, ar vykdomi didelio masto informacinių ir ryšių technologijų (toliau — IRT) projektai. Tais atvejais derybos gali būti būtinos siekiant užtikrinti atitinkamų prekių ar paslaugų atitiktį perkančiosios organizacijos poreikiams. Paruoštų naudoti paslaugų ar prekių, kurias rinkoje gali teikti ar tiekti daug įvairių subjektų, atžvilgiu konkurso procedūra su derybomis ir konkurencinis dialogas neturėtų būti naudojami;

(44)

konkurso procedūra su derybomis taip pat turėtų būti galima tais atvejais, kai pagal atvirą ar ribotą konkursą buvo pateikti tik netaisyklingi arba nepriimtini pasiūlymai. Tokiais atvejais perkančiosioms organizacijoms turėtų būti leidžiama vykdyti derybas siekiant gauti tinkamus ir priimtinus pasiūlymus;

(45)

konkurso procedūra su derybomis turėtų būti vykdoma laikantis adekvačių apsaugos priemonių, kuriomis būtų užtikrinti lygiateisiškumo ir skaidrumo principai. Visų pirma, perkančiosios organizacijos turėtų iš anksto nurodyti minimalius reikalavimus, kuriais apibūdinamas pirkimo pobūdis ir kurie derybų eigoje neturėtų būti keičiami. Sutarčių skyrimo kriterijai ir jų lyginamojo svorio nustatymas turėtų būti stabilūs per visą procedūrą ir jie neturėtų būti derybų dalykas, kad būtų užtikrintos vienodos sąlygos visiems ekonominės veiklos vykdytojams. Derybomis turėtų būti siekiama pagerinti pasiūlymus, kad perkančiosios organizacijos galėtų pirkti darbus, prekes ir paslaugas, kurios visiškai atitinka jų konkrečius poreikius. Derybos gali būti vedamos dėl visų perkamų darbų, prekių ar paslaugų charakteristikų, įskaitant, pavyzdžiui, kokybę, kiekį, komercines sąlygas ir socialinius, aplinkosaugos ir inovacinius aspektus, jeigu jie nėra minimalūs reikalavimai.

Reikėtų paaiškinti, kad minimalūs reikalavimai, kuriuos turi nustatyti perkančioji organizacija, yra tos sąlygos ir ypatybės (visų pirma fizinės, funkcinės ir teisinės), kurias turėtų atitikti ar turėti kiekvienas pasiūlymas, kad perkančiajai organizacijai būtų leista skirti sutartį pagal pasirinktus sutarčių skyrimo kriterijus. Siekiant užtikrinti proceso skaidrumą ir atsekamumą, visi etapai turėtų būti tinkamai užfiksuoti dokumentuose. Be to, visi pasiūlymai procedūros metu turėtų būti pateikti raštu;

(46)

perkančiosioms organizacijoms turėtų būti leidžiama sutrumpinti tam tikrus terminus, taikomus atviriems ir ribotiems konkursams ir konkurso procedūroms su derybomis, kai konkretūs terminai būtų netinkami dėl skubos, kurią perkančiosios organizacijos turėtų deramai pagrįsti. Reikėtų paaiškinti, kad tai nebūtinai turi būti ypatinga skuba, kilusi dėl įvykių, kurių atitinkama perkančioji organizacija negalėjo numatyti ir kurie nuo jos nepriklauso;

(47)

moksliniai tyrimai ir inovacijos, įskaitant ekologines ir socialines inovacijas, yra vieni iš svarbiausių būsimo augimo variklių ir jiems strategijoje „Europa 2020 pažangiam, tvariam ir integraciniam augimui“ skiriamas didžiausias dėmesys. Viešosios institucijos turėtų geriausiai strategiškai išnaudoti viešuosius pirkimus inovacijoms skatinti. Inovacinių produktų, darbų ir paslaugų pirkimas atlieka esminį vaidmenį gerinant viešųjų paslaugų efektyvumą ir kokybę ir kartu sprendžiant svarbiausius visuomenės uždavinius. Jis padeda pasiekti geriausią viešųjų pinigų ir vertės santykį ir užtikrinti didesnę ekonominę naudą, naudą aplinkai ir visuomenei, nes kuriamos naujos idėjos, jos paverčiamos inovaciniais produktais bei paslaugomis ir taip skatinamas tvarus ekonomikos augimas.

Reikėtų priminti, kad keletas viešųjų pirkimų modelių buvo pateikta 2007 m. gruodžio 14 d. Komisijos komunikate „Ikiprekybiniai viešieji pirkimai. Naujovių skatinimas siekiant užtikrinti ilgalaikes kokybiškas viešąsias paslaugas Europoje“, kuriame aptariamas tų MTTP paslaugų„ kurios nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, pirkimas. Tie modeliai toliau galiotų, bet ši direktyva taip pat turėtų padėti sudaryti palankesnes sąlygas vykdyti su inovacijomis susijusius viešuosius pirkimus ir padėti valstybėms narėms pasiekti Sąjungos tikslus inovacijų srityje;

(48)

atsižvelgiant į inovacijų svarbą, perkančiosios organizacijos turėtų būti skatinamos kuo dažniau leisti teikti alternatyvius pasiūlymus. Todėl tų organizacijų dėmesį reikėtų atkreipti į tai, kad prieš leisdamos teikti alternatyvius pasiūlymus, jos turi nustatyti minimalius reikalavimus, kuriuos turi atitikti alternatyvūs pasiūlymai;

(49)

kai poreikio sukurti inovacinį produktą ar gauti inovacinę paslaugą ar vykdyti inovacinius darbus ir vykdyti vėlesnį susijusių prekių, paslaugų arba darbų pirkimą rinkoje jau esamais sprendimais neįmanoma patenkinti, perkančiosios organizacijos turėtų galėti pasinaudoti specialia pirkimo procedūra sutarčių, kurioms taikoma ši direktyva, atžvilgiu. Ši speciali procedūra turėtų sudaryti galimybę perkančiosioms organizacijoms suformuoti ilgalaikę inovacijų partnerystę siekiant sukurti ir paskui nusipirkti naują, inovacinį produktą, paslaugą ar darbus, jeigu užsakymas dėl tokio inovacinio produkto ar paslaugos arba inovacinių darbų gali būti įvykdytas pagal sutartą rezultatų lygį ir kainą, nesant reikalo tokiam pirkimui organizuoti atskiros pirkimo procedūros. Inovacijų partnerystė turėtų būti pagrįsta procedūrinėmis taisyklėmis, kurios taikomos konkurso procedūrai su derybomis, o sutartys turėtų būti skiriamos remiantis vieninteliu pagrindu – geriausiu kainos ir kokybės santykiu, kuris yra tinkamiausias lyginant pasiūlymus dėl inovacinių sprendimų. Tiek labai didelių projektų atveju, tiek mažesnių inovacinių projektų atveju inovacijų partnerystės struktūra turėtų būti tokia, kad galėtų užtikrinti būtiną „rinkos paskatą“ kurti inovacinį sprendimą kartu neatimant rinkos teikiamų galimybių.

Todėl perkančiosios organizacijos turėtų nenaudoti inovacijų partnerysčių taip, kad būtų užkertamas kelias konkurencijai, ji būtų ribojama arba iškreipiama. Tam tikrais atvejais tokio poveikio išvengti galėtų padėti inovacijų partnerysčių su keliais partneriais sudarymas;

(50)

atsižvelgiant į žalingus padarinius konkurencijai, derybos be išankstinio skelbimo apie pirkimą turėtų būti naudojamos tik išimtinėmis aplinkybėmis. Ši išimtis turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai paskelbimas neįmanomas dėl ypatingos skubos priežasčių, atsiradusių dėl įvykių, kurių perkančioji organizacija negalėjo numatyti ir kurie nuo jo nepriklauso, arba jeigu nuo pat pradžių aišku, kad paskelbimas nesukels didesnės konkurencijos ar neužtikrins geresnių pirkimo rezultatų, ypač jeigu vertinant objektyviai yra tik vienas ekonominės veiklos vykdytojas, galintis įvykdyti sutartį. Tai būdinga meno kūriniams, nes menininko tapatybė iš principo lemia unikalų meno kūrinio pobūdį ir vertę. Išskirtinumas gali atsirasti ir dėl kitų priežasčių, bet derybų be išankstinio skelbimo apie pirkimą naudojimą galima pagrįsti tik objektyvaus išskirtinumo atveju, jeigu išskirtinumo padėtis numatant būsimą pirkimo procedūrą nebuvo sukurta pačios perkančiosios organizacijos.

Šia išimtimi besiremiančios perkančiosios organizacijos turėtų nurodyti priežastis, kodėl nėra pagrįstų alternatyvų ar pakaitalų, pavyzdžiui, naudojant alternatyvius platinimo kanalus, įskaitant už perkančiosios organizacijos valstybės narės ribų, arba renkantis funkcijų atžvilgiu panašius darbus, prekes ir paslaugas.

Kai išskirtinumo padėtis yra susidariusi dėl techninių priežasčių, jos turėtų būti tiksliai apibrėžtos ir kiekvienu atskiru atveju pagrįstos. Minėtosios priežastys galėtų būti, pavyzdžiui, tas faktas, kad kitam ekonominės veiklos vykdytojui techniniu atžvilgiu beveik neįmanoma įvykdyti užduoties, arba būtinybė, kad būtų naudojamasi tam tikra praktine patirtimi, priemonėmis ar metodais, kuriais disponuoja tik vienas ekonominės veiklos vykdytojas. Techninės priežastys taip pat gali būti susijusios su specialiais sąveikumo reikalavimais, kurie turi būti įvykdyti siekiant užtikrinti perkamų darbų, prekių ar paslaugų funkcinį tinkamumą.

Galiausiai, pirkimo procedūra netikslinga, kai prekės perkamos tiesiogiai prekių rinkoje, įskaitant tokiose biržos prekių prekybos platformose, kaip antai žemės ūkio produktų, žaliavų ir energijos produktų biržos, kai reguliuojama ir prižiūrima daugiašalė prekybos sistema natūraliai užtikrina rinkos kainas;

(51)

turėtų būti paaiškinta, kad nuostatos dėl konfidencialios informacijos apsaugos niekaip neturi trukdyti viešai atskleisti nekonfidencialias sudarytų sutarčių nuostatas, įskaitant visus vėlesnius pakeitimus;

(52)

elektroninės informavimo ir ryšių priemonės gali labai supaprastinti sutarčių paskelbimą ir padidinti pirkimo procesų efektyvumą ir skaidrumą. Jos turėtų tapti standartinėmis ryšio ir keitimosi informacija priemonėmis pirkimo procedūrose, nes jos labai padidina ekonominės veiklos vykdytojų galimybes dalyvauti visoje vidaus rinkoje vykdomose pirkimo procedūrose. Tuo tikslu turėtų būti nustatyta, kad yra privalomas skelbimų elektronine forma pateikimas, galimybė gauti pirkimo dokumentus elektronine forma ir – po 30 mėnesių pereinamojo laikotarpio – pasiekta visiškai elektroninė komunikacija, suprantama kaip ryšių palaikymas elektroninėmis priemonėmis visuose procedūros etapuose, įskaitant prašymų dalyvauti perdavimą ir, visų pirma, pasiūlymų persiuntimą (elektroninių pasiūlymų teikimas). Valstybėms narėms ir perkančiosioms organizacijoms turėtų būti leidžiama numatyti daugiau, jei jos to pageidautų. Taip pat turėtų būti paaiškinta, kad privalomas elektroninių ryšio priemonių naudojimas pagal šią direktyvą vis dėlto neturėtų reikšti, kad perkančiosios organizacijos privalo vykdyti pasiūlymų elektroninį apdorojimą arba kad nustatoma elektroninio vertinimo ar automatinio apdorojimo pareiga. Be to, pagal šią direktyvą po sutarties skyrimo pareiga naudoti elektronines ryšio priemones neturėtų būti taikoma nė vieno iš viešojo pirkimo proceso elementų atžvilgiu, kaip ir vidaus ryšių perkančiojoje organizacijoje atžvilgiu;

(53)

perkančiosios organizacijos turėtų naudoti, išskyrus tam tikromis konkrečiomis situacijomis, elektronines ryšio priemones, kurios būtų nediskriminacinės, plačiai prieinamos ir sąveikios su visuotinai naudojamais IRT produktais, ir jomis neturi būti ribojama ekonominės veiklos vykdytojų galimybė dalyvauti pirkimo procedūroje. Naudojant tokias ryšio priemones taip pat turėtų būti atsižvelgiama į neįgaliųjų galimybes jomis naudotis. Turėtų būti paaiškinta, kad pareiga visuose viešųjų pirkimų procedūros etapuose naudoti elektronines ryšio priemones nebūtų tikslinga, kai elektroninėms priemonėms naudoti reikėtų specialių priemonių ar rinkmenų formatų, kurie nėra plačiai prieinami, ir kai atitinkami ryšiai galėtų būti palaikomi tik naudojant specializuotą biuro įrangą. Todėl tam tikrais atvejais, kurie turėtų būti išsamiai apibūdinti, perkančiosios organizacijos neturėtų būti įpareigotos reikalauti, kad teikiant pasiūlymus būtų naudojamasi elektroninėmis ryšio priemonėmis. Šia direktyva nustatoma, kad tokiais atvejais turėtų būti laikomos ir situacijos, kai būtina naudoti specializuotą biuro įrangą, kuri nėra plačiai prieinama perkančiosioms organizacijoms, pavyzdžiui, plačiaformačius spausdintuvus. Kai kurių pirkimo procedūrų atveju pirkimo dokumentuose galėtų būti reikalaujama pateikti fizinį arba tam tikro mastelio modelį, kurio pateikti perkančiosioms organizacijoms elektroninėmis priemonėmis neįmanoma. Tokiais atvejais modelis turėtų būti perkančiosioms organizacijoms siunčiamas paštu ar per kitą tinkamą vežėją.

Vis dėlto turėtų būti paaiškinta, kad kitos ryšio priemonės turėtų būti naudojamos tik tose konkurso dalyse, kur elektroninių ryšių priemonių nereikalaujama.

Tikslinga paaiškinti, kad, kai tai būtina dėl techninių priežasčių, perkančiosios organizacijos turėtų galėti nustatyti maksimalų dokumentų, kuriuos galima pateikti, apimties dydį;

(54)

gali pasitaikyti išimtinių atvejų, kuriais perkančiosioms organizacijoms turėtų būti leidžiama nesinaudoti elektroninėmis ryšio priemonėmis, kai nesinaudojimas tokiomis ryšio priemonėmis būtinas norint užtikrinti ypač slaptos informacijos apsaugą. Turėtų būti paaiškinta, kad kai reikiamą apsaugos lygį galima užtikrinti plačiai nenaudojamomis elektroninėmis priemonėmis, jas vertėtų naudoti. Tokio atvejo pavyzdys galėtų būti tai, kai perkančiosios organizacijos reikalauja naudoti tam tikslui skirtas saugias ryšio priemones, prie kurių jos suteikia prieigą;

(55)

skirtingi techniniai formatai arba procesai ir pranešimų standartai potencialiai galėtų trukdyti sąveikumui ne tik kiekvienoje valstybėje narėje, bet taip pat (ir ypač) tarp valstybių narių. Pavyzdžiui, siekiant dalyvauti pirkimo procedūroje, kurioje leidžiama arba reikalaujama naudoti elektroninį katalogą – tai yra tokį informacijos pateikimo ir organizavimo formatą, kuris prieinamas visiems dalyviams ir kuris gali būti apdorojamas elektroninėmis priemonėmis – ekonominės veiklos vykdytojai, tuo atveju, jeigu tvarka nebūtų standartizuota, turėtų pritaikyti savo katalogus pagal kiekvieną pirkimo procedūrą, o tai reikštų, kad labai panašią informaciją reikėtų teikti skirtingais formatais, priklausomai nuo atitinkamos perkančiosios organizacijos specifikacijų. Todėl katalogo formatų standartizavimas padidintų sąveikumo lygį, sustiprintų veiksmingumą ir taip pat sumažintų ekonominės veiklos vykdytojams tenkančią pastangų naštą;

(56)

Komisija, svarstydama, ar reikia užtikrinti arba stiprinti sąveikumą tarp skirtingų techninių formatų arba procesų ir pranešimų standartų nustatant pareigą naudoti specialius standartus, ir jei nusprendžiama, kad reikia, spręsdama, kokius standartus nustatyti privalomais, ji turėtų visapusiškai atsižvelgti į susijusių suinteresuotųjų subjektų nuomones. Taip pat ji turėtų atsižvelgti į tai, kokiu mastu atitinkamą standartą ekonominės veiklos vykdytojai ir perkančiosios organizacijos jau yra praktiškai taikę ir kaip sėkmingai jis veikė. Prieš nustatydama pareigą taikyti konkretų techninį standartą Komisija taip pat turėtų atidžiai atsižvelgti į susijusias sąnaudas, galinčias atsirasti visų pirma dėl poreikio pritaikyti esamas elektronines pirkimo priemones, įskaitant infrastruktūrą, procesus ir programinę įrangą. Jeigu atitinkami standartai nėra sukurti tarptautinės, Europos arba nacionalinės standartizacijos organizacijos, jie turėtų atitikti IRT standartams taikomus reikalavimus, nustatytus Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1025/2012 (12);

(57)

valstybės narės ir perkančiosios organizacijos, prieš nustatydamos saugumo lygį, kurį turi atitikti įvairiais sutarties skyrimo procedūros etapais naudojamos elektroninės ryšio priemonės, turėtų įvertinti proporcingumą tarp, viena vertus, reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti tikslų ir patikimą atitinkamos informacijos siuntėjų tapatybės nustatymą bei siunčiamo turinio apsaugą, ir, kita vertus, problemų tikimybę, kaip antai tais atvejais, kai pranešimus siunčia kitas nei nurodytasis siuntėjas. Tai reikštų, kad nors visos kitos nuostatos būtų visiems elementams vienodos, saugumo lygis, kuris būtų privalomas, pavyzdžiui, el. laiškui, kuriuo prašoma patvirtinti tikslų adresą, kur vyks informacinis posėdis, neprivalėtų būti nustatytas toks pat kaip paties pasiūlymo el. laiškui, kuris laikomas įpareigojamuoju pasiūlymu ekonominės veiklos vykdytojui. Taip pat, įvertinus proporcingumą galėtų būti nustatyti žemesni saugumo lygiai, reikalaujami pakartotinai pateikiant elektroninius katalogus arba pateikiant pasiūlymus pagal preliminariąją sutartį rengiamuose minikonkursuose arba prieigos prie pirkimo dokumentų kontekste;

(58)

nors pagrindiniai pirkimo procedūros dokumentai, kaip antai pirkimo dokumentai, prašymai dalyvauti konkurse, susidomėjimo patvirtinimas ir pasiūlymai, turėtų visada būti teikiami raštu, kitais atvejais ir toliau turėtų būti galima su ekonominės veiklos vykdytojais bendrauti žodžiu, jeigu bendravimo žodžiu turinys pakankamai užfiksuojamas dokumentuose. To reikia siekiant užtikrinti tinkamą skaidrumo lygį, kurį nustačius galima patikrinti, ar laikomasi lygiateisiškumo principo. Visų pirma labai svarbu, kad toks bendravimas žodžiu su konkurso dalyviais, kuris galėtų daryti poveikį pasiūlymų turiniui ir vertinimui, būtų pakankamai ir tinkamomis priemonėmis užfiksuojamas dokumentuose, pavyzdžiui, naudojant rašytinius protokolus ar garso įrašus arba parengiant pagrindinių bendravimo elementų santraukas;

(59)

Sąjungos viešojo pirkimo rinkose ryškėja didelė tendencija telkti viešųjų perkančiųjų subjektų poreikius, kad būtų pasiekta masto ekonomija, įskaitant mažesnes kainas ir sandorių sąnaudas, ir pagerėtų bei taptų profesionalesnis pirkimų valdymas. Tai galima pasiekti sutelkus pirkimus arba pagal dalyvaujančių perkančiųjų organizacijų skaičių, arba pagal apimtį ir vertę per tam tikrą laiką. Vis dėlto pirkimų sutelkimą ir centralizavimą reikėtų atidžiai stebėti, siekiant išvengti per didelio perkamosios galios sutelkimo, slaptų susitarimų ir išsaugoti skaidrumą bei konkurenciją, be to, užtikrinti MVĮ galimybes patekti į rinką;

(60)

preliminariosios sutartys yra visoje Europoje plačiai naudojamas ir veiksmingu laikomas pirkimo būdas. Todėl jų tvarką reikėtų išlaikyti iš esmės nepakeistą. Tačiau reikia paaiškinti tam tikrus aspektus, visų pirma tai, kad perkančiosios organizacijos neturėtų naudoti preliminariųjų sutarčių, jeigu jos nėra įvardytos tokiose sutartyse. Tuo tikslu perkančiosios organizacijos, kurios nuo pat pradžių yra konkrečios preliminariosios sutarties šalys, turėtų būti aiškiai nurodytos, pateikiant pavadinimą arba kitu būdu, kaip antai nurodant tiksliai apibrėžtoje geografinėje vietovėje esančių perkančiųjų organizacijų atitinkamą kategoriją, kad atitinkamas perkančiąsias organizacijas būtų galima lengvai ir nedviprasmiškai atpažinti. Atitinkamai, po to, kai preliminarioji sutartis sudaroma, naujiems ekonominės veiklos vykdytojams neturėtų būti leidžiama prie jos prisijungti. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, tuo atveju, kai centrinė perkančioji organizacija naudoja bendrą perkančiųjų organizacijų ar jų kategorijų, pavyzdžiui, vietos valdžios institucijų tam tikroje geografinėje vietovėje, registrą ir šios organizacijos turi teisę naudotis jos sudaroma preliminariąja sutartimi, ta centrinė perkančioji organizacija minėtą registrą turėtų naudoti taip, kad būtų galima patikrinti ne tik tai, kuri organizacija yra perkančioji organizacija, bet ir sužinoti datą, nuo kurios ji įgauna teisę naudotis centrinės perkančiosios organizacijos sudaryta preliminariąja sutartimi, nes nuo tos datos priklauso tai, kuriomis konkrečiomis preliminariosiomis sutartimis tai perkančiajai organizacijai turėtų būti leidžiama naudotis;

(61)

preliminariųjų sutarčių, kuriose nustatomos visos sąlygos, kontekste, tarp objektyvių sąlygų, naudojamų nustatant, kurie preliminariosios sutarties šalimis esantys ekonominės veiklos vykdytojai turėtų atlikti atitinkamą užduotį – tiekti prekes ar teikti paslaugas fiziniams asmenims – gali būti tų fizinių asmenų poreikiai ar pasirinkimas.

Perkančiosioms organizacijoms turėtų būti suteikta papildomo lankstumo, kai jos vykdo pirkimą pagal preliminariąsias sutartis, kurios sudaromos su daugiau nei vienu ekonominės veiklos vykdytoju ir kuriose nustatomos visos sąlygos.

Tokiais atvejais perkančiosioms organizacijoms turėtų būti leidžiama gauti konkrečių darbų atlikimo paslaugas, prekes ar paslaugas, kurias apima preliminarioji sutartis, šiais būdais: arba reikalaujant, kad šiuos darbus atliktų, prekes ar paslaugas suteiktų vienas iš ekonominės veiklos vykdytojų, nustatomų remiantis objektyviais kriterijais ir iš anksto nustatytomis sąlygomis, arba surengiant ekonominės veiklos vykdytojų, kurie yra preliminariosios sutarties šalys, minikonkursą ir jo pagrindu skiriant konkrečią sutartį dėl darbų, prekių ar paslaugų. Kad būtų užtikrintas skaidrumas ir lygiateisiškumas, perkančiosios organizacijos preliminariosios sutarties pirkimo dokumentuose turėtų nurodyti objektyvius kriterijus, pagal kuriuos bus pasirenkamas vienas iš tų dviejų preliminariosios sutarties vykdymo būdų. Tokie kriterijai galėtų būti susiję, pavyzdžiui, su atitinkamų darbų, prekių ar paslaugų kokybe, verte ar ypatybėmis, įskaitant poreikį turėti aukštesnio laipsnio paslaugą arba didesnį saugumo lygį, arba su kainų lygio pokyčiais lyginant su iš anksto nustatytu kainų indeksu. Preliminariosios sutartys neturėtų būti naudojamos netinkamai arba tokiu būdu, kuris užkirstų kelią konkurencijai, ją suvaržytų ar iškreiptų. Perkančiosios organizacijos neturėtų privalėti pagal šią direktyvą pirkti darbus, prekes ar paslaugas, kurioms taikoma preliminarioji sutartis, pagal tą preliminariąją sutartį;

(62)

taip pat turėtų būti paaiškinta, kad nors preliminariąja sutartimi pagrįstos sutartys turi būti skiriamos nepasibaigus pačios preliminariosios sutarties galiojimo laikui, atskirų preliminariąja sutartimi pagrįstų sutarčių galiojimo laikotarpis neprivalo sutapti su tos preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpiu; jis prireikus galėtų būti trumpesnis ar ilgesnis. Visų pirma, turėtų būti leidžiama nustatyti preliminariąja sutartimi pagrįstų atskirų sutarčių galiojimo trukmę atsižvelgiant į tam tikrus veiksnius, pavyzdžiui, į laiką, kurio reikia atskiroms sutartims įvykdyti, kai pagal sutartis numatyta vykdyti įrangos, kurios tikėtina naudojimo trukmė yra ilgesnė nei ketveri metai, techninę priežiūrą arba kai sutarčiai įvykdyti reikia surengti išsamius darbuotojams skirtus mokymus.

Taip pat reikėtų paaiškinti, kad galėtų pasitaikyti išimtinių atvejų, kai pačių preliminariųjų sutarčių galiojimo laikotarpį turėtų būti leidžiama nustatyti daugiau kaip ketveriems metams. Tokie atvejai, kurie turėtų būti tinkamai pagrindžiami, visų pirma remiantis preliminariosios sutarties dalyku, galėtų, pavyzdžiui, iškilti, kai ekonominės veiklos vykdytojai turi naudotis įranga, kurios amortizacijos laikotarpis yra ilgesnis kaip ketveri metai ir kuri privalo būti prieinama bet kuriuo preliminariosios sutarties viso galiojimo laikotarpio metu;

(63)

atsižvelgiant į įgytą patirtį taip pat reikia pritaikyti taisykles, kuriomis reglamentuojamos dinaminės pirkimo sistemos, kad perkančiosios organizacijos galėtų visapusiškai pasinaudoti tokios sistemos teikiamomis galimybėmis. Sistemas reikia supaprastinti; visų pirma jas reikėtų organizuoti kaip ribotą konkursą, taip pašalinant poreikį teikti orientacinius pasiūlymus, kurie, kaip nustatyta, yra vienas iš didžiausių dinamines pirkimo sistemas apsunkinančių veiksnių. Todėl pirkimo procedūrose, vykdomose taikant dinaminę pirkimo sistemą, šios sistemos taikymo laikotarpiu turėtų būti leidžiama dalyvauti kiekvienam prašymą dalyvauti pateikusiam ir atrankos kriterijus atitinkančiam ekonominės veiklos vykdytojui. Šis pirkimo būdas sudaro galimybę perkančiajai organizacijai gauti ypač daug įvairių pasiūlymų ir taip didelės konkurencijos pagrindu užtikrinti kuo geresnį viešųjų lėšų panaudojimą perkant įprastai naudojamus ar paruoštus naudoti produktus, darbus ar paslaugas, kurie yra plačiai prieinami rinkoje;

(64)

paprastai tie prašymai dalyvauti turėtų būti išnagrinėjami daugiausia per 10 darbo dienų, atsižvelgiant į tai, kad atrankos kriterijai bus vertinami šioje direktyvoje nustatytų paprastesnių reikalavimų pateikti dokumentus pagrindu. Tačiau kai pirmą kartą parengiama dinaminė pirkimo sistema, perkančiosios organizacijos po pirmo skelbimo apie pirkimą viešo paskelbimo arba kvietimo patvirtinti susidomėjimą išsiuntimo pirmą kartą galėtų gauti tiek daug prašymų dalyvauti, kad joms reikėtų daugiau laiko prašymams išnagrinėti. Tai turėtų būti leistina su sąlyga, kad konkretus pirkimas nepradedamas tol, kol neišnagrinėti visi prašymai. Perkančiosioms organizacijoms turėtų būti leidžiama nustatyti būdą, kaip jos ketina nagrinėti prašymus dalyvauti, pavyzdžiui, jos gali nuspręsti tokį nagrinėjimą rengti tik vieną kartą per savaitę su sąlyga, kad laikomasi kiekvieno prašymo dalyvauti išnagrinėjimo terminų;

(65)

bet kuriuo metu per dinaminės pirkimo sistemos galiojimo laiką perkančiosioms organizacijoms turėtų būti leidžiama reikalauti, kad ekonominės veiklos vykdytojai per atitinkamą terminą pateiktų atnaujintą ir patikslintą savideklaraciją dėl atitikties kokybinės atrankos kriterijams. Reikėtų priminti, kad konkrečiai ir dinaminių pirkimo sistemų srityje taikoma šios direktyvos bendrosiose nuostatose dėl įrodinėjimo priemonių numatyta galimybė reikalauti ekonominės veiklos vykdytojų pateikti patvirtinimo dokumentus, o konkurso dalyviui, kuriam perkančioji organizacija nusprendė paskirti sutartį, taikoma pareiga juos pateikti;