22.9.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 229/1

1.1

pritaria Komisijos teminei strategijai, atliekų klausimą vertinančiai kompleksiškai ir vientisai; toks požiūris leis ateityje daryti šioje srityje aplinkosaugai būtiną pažangą;

1.2

pabrėžia, kad atliekų politika — nepaprastai svarbi visos aplinkos politikos dalis, o suderintas ir ryžtingas požiūris į atliekų politiką bus labai naudingas aplinkai;

1.3

pabrėžia, kad daugelyje valstybių narių didžiąją dalį ES aplinkos politikos, kurios vienas svarbiausių aspektų — atliekų tvarkymas, įgyvendina vietos ir regionų valdžios institucijos; taip pat pažymi, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų atlikti svarbų vaidmenį rengiant naujus su atliekų sritimi susijusius metodus ir teisės aktų projektus;

1.4

pažymi, kad norint paprastą atliekų šalinimą pakeisti tausia, į atliekų prevenciją, pakartotinį naudojimą, perdirbimą ir naudojimą orientuota politika reikia didelių pastangų ir dialogo vietos lygiu, o vietos ir regionų valdžios institucijoms, kad jos galėtų įgyvendinti šią užduotį, reikia papildomų žmogiškųjų ir finansinių išteklių;

1.5

atkreipia dėmesį į atliekų tvarkymo būdų hierarchiją, papildytą būvio ciklo samprata atsižvelgiant į visą produktų būvio ciklą, kuri turėtų būti pagrindinis ir vyraujantis atliekų politikos principas, tačiau pažymi, kad į ją galima įtraukti ir naujas sistemas, jei būtų įrodyta, kad jos veiksmingos ir jas naudinga įgyvendinti;

1.6

vis dėlto norėtų įspėti, kad įgyvendinant teminę strategiją kai kuriose srityse (pavyzdžiui, iškilus klausimui, kada atliekos jau nelaikytinos atliekomis, arba dėl pavojingų atliekų maišymo) siūlomi nereikalingi ir netinkami pakeitimai, galintys padaryti neigiamą poveikį aplinkai;

1.7

pažymi, kad vis dar nėra aiškių teisės aktų, kuriuose būtų apibrėžta, pavyzdžiui, ką reiškia atliekų perdirbimas ir naudojimas;

1.8

remia teminės strategijos tikslus ir pritaria požiūriui, kad ES atliekų politika gali padėti sumažinti bendrą neigiamą poveikį aplinkai, kurio priežastis — išteklių naudojimas, ir kad ES turi siekti tapti atliekas perdirbančia visuomene;

1.9

mano, kad teminėje strategijoje numatytų tikslų ašis — atliekų tvarkymo būdų hierarchija;

1.10

sutinka, kad teminėje strategijoje logiška visą dėmesį sutelkti į esamas įgyvendinimo ir galiojančių teisės aktų peržiūros, būtinos dėl mokslo ir technologijų raidos, problemas;

1.11

pritaria teminėje strategijoje pabrėžiamai nuostatai, kad galiojančius teisės aktus būtina supaprastinti ir modernizuoti, jei tai palengvintų įgyvendinti aplinkosaugos priemones;

1.12

palankiai vertina tai, kad numatyta atliekų tvarkymo būdų hierarchija — svarbiausias atspirties taškas sprendžiant visus atliekų klausimus, suteikiantis pagrindą protingai ir veiksmingai atliekų politikai kurti;

1.13

apgailestauja, kad vienodai vertinami trys atliekų strategijos elementai; toks pakartotinio atliekų naudojimo, perdirbimo ir naudojimo sulyginimas prieštarauja įvairių teisės aktų dvasiai;

1.14

abejoja, ar valstybės narės, norėdamos pasiekti straipsnyje numatytus tikslus, priims reikiamas taisykles ir pasinaudos geriausiomis įmanomomis priemonėmis, nes straipsnį galima įvairiai interpretuoti;

1.15

apgailestauja, kad panaikintas teisinis pagrindas, pagal kurį būtų priimami teisės aktai, susiję su specifiniais atliekų srautais;

1.16

pažymi, kad pagal šiame straipsnyje pateiktą apibrėžimą atliekų gamintojais laikomi visi atliekas apdorojantys asmenys, neatsižvelgiant į tai, ar šia veikla yra keičiamas atliekų pobūdis ar jų sudėtis; toks požiūris prieštarauja pačios Komisijos sukurtai sąvokai „atliekos, kurios nebelaikomos atliekomis“ (1);

1.17

palankiai vertina tai, kad aiškiau suformuluotas atliekų naudojimo jas deginant apibrėžimas, tačiau pažymi, kad kiti atliekų naudojimo būdai vis dar apibrėžiami nepakankamai aiškiai;

1.18

apgailestauja, kad panaikinta nuostata, reglamentuojanti principą „teršėjas moka“, kuri sudaro gamintojo atsakomybės pagrindą;

1.19

yra susirūpinęs, kad įvedus atliekų, kurios nebelaikomos atliekomis, sąvoką ir jos apibrėžimą gali kilti rimtų žalingų padarinių, pavyzdžiui:

1.20

pažymi, kad atliekų, kurios jau nebėra atliekos, sąvoka atliekų srautams taikoma tuomet, kai aplinkai daromas tikrai teigiamas poveikis, tačiau mano, kad sąvokos apimtis yra labai neaiški, kadangi toliau nenurodoma, kas turima omenyje rašant „aplinkai daromas tikrai teigiamas poveikis“;

1.21

palankiai vertina tai, kad Direktyva dėl pavojingų atliekų ir pagrindų direktyva bus sujungtos į vieną pagrindų direktyvą;

1.22

apgailestauja, kad pavojingų atliekų atskyrimo taisyklėse nėra aiškiai nurodyta, jog maišyti atliekas draudžiama, išskyrus įmonėms, turinčioms leidimą, išduotą pagal 19 straipsnį (žr. 1 dalies a ir d punktus);

1.23

pritaria Komisijos siekimui nustatyti būtiniausius reikalavimus atliekų apdorojimo leidimams gauti tuose lygmenyse, kurie užtikrina aukštą sveikatos apsaugos ir aplinkosaugos lygį, tačiau nepritaria, kad Komisijai būtų leista šiuos būtiniausius reikalavimus nustatyti laikantis nedemokratiškos komitologijos procedūros;

1.24

pritaria taisyklėms dėl atliekas baigiamuosiuose etapuose tvarkančių šalių registravimo;

1.25

palaiko iniciatyvą sugriežtinti atliekų tvarkymo planams taikomus reikalavimus, nes šie planai — naudinga ir lanksti priemonė, galinti paskatinti šioje srityje skleisti geros praktikos pavyzdžius;

1.26

pritaria raginimui atliekų politikoje naudoti ekonomines priemones, pavyzdžiui, nustatyti mokesčius medžiagoms ir apdorojimui, ir atliekų prevencijai skirtas priemones, ir pažymi, kad kai kuriose šalyse, kurios šias priemones jau įgyvendino, gauta naudos; tačiau pabrėžia, kad dabar naudojamos skirtingos ekonominės priemonės iškraipo konkurenciją, todėl nurodo, jog vidaus rinka turi toliau sklandžiai veikti;

1.27

išreiškia susirūpinimą dėl to, kad sukurti pasiektų rezultatų vertinimo rodiklius Komisija paveda valstybėms narėms; todėl ragina Komisiją nustatyti kiekybines ir kokybines kontrolines normas ir rodiklius Bendrijos lygiu;

1.28

pritaria naujoms nuostatoms, reglamentuojančioms atliekų surinkėjų ir vežėjų kontrolę;

1.29

mano, kad koreliacinės lentelės yra naudinga priemonė, padedanti užtikrinti visišką direktyvos įgyvendinimą;

1.30

mano, kad naudinga įvesti teminėje strategijoje numatytą būvio ciklo analizę, nes ji parodo produkto poveikį aplinkai per visą jo būvio ciklą, tačiau apgailestauja, kad strategijoje ankstyvasis šio ciklo etapas (gamintojai ir jų atsakomybė kurti labiau aplinkai tinkamus produktus) nagrinėjamas paviršutiniškai; laikosi nuomonės, kad direktyva turi būti aiškiai susieta su REACH direktyva, kad jau gamybos metu nesusidarytų pavojingų atliekų arba kad sumažėtų jų pavojingumas;

1.31

taip pat abejoja šių analizių rengiamu. Labai svarbu nustatyti aiškias gaires, apibrėžiančias, kas atsako už tokio pobūdžio analizės įteisinimą, nes kitaip analizė bus miglota ir nebeatitiks numatytos paskirties;

1.32

remia Komisijos siekį skatinti su atliekų sektoriumi susijusių žinių kaupimą, mokslinius tyrimus bei technologijų plėtrą, nes nuo žinių ir informacijos labai priklauso, ar gerės gamintojų ir valdžios institucijų atliekų tvarkymo praktika, ar keisis vartotojų elgesys ir ar jie pagamins mažiau atliekų; tačiau pabrėžia, kad, atsižvelgiant į valstybėse narėse vyraujantį pareigų pasiskirstymą, būtina remtis vietos ir regionų lygiu jau turimomis patikimomis žiniomis. Atliekų perdirbimo strategija yra nevienodų žinių pagrindų Bendrijos lygmeniu išraiška, atsispindinti tokių institucijų veikloje kaip antai Europos aplinkosaugos agentūra, Eurostatas, Bendroji tyrimo įstaiga, Europos biuras Sevilijoje ir naujasis Aplinkos generalinio direktorato informacijos tarnybos interneto portalas „Science for Environment Policy“. Vietos ir regionų veikėjams ypač svarbu, kad Komisija tiksliai apibrėžtų tas užduotis, kurios tenka kiekvienam iš šių žinių centrų, koordinuotų ir struktūruotų jų atliekamus mokslinius tyrimus, ir kad sukauptos žinios būtų lengvai prieinamos;

1.33

sutinka, kad valstybės narės savo atliekų prevencijos politikoje turėtų užsibrėžti aukštesnius siekius, todėl privalomas atliekų prevencijos programas vertintų kaip logišką žingsnį šia linkme;

1.34

pabrėžia, kad norint užkirsti kelią aplinkai kenkiantiems veiksmams (pvz., standartų švelninimui), valstybėms narėms būtina sudaryti vienodas sąlygas, todėl remia Komisijos iniciatyvą šiuo klausimu;

1.35

pabrėžia būtinybę į aplinkos politiką įtraukti socialinius aspektus ir džiaugiasi, kad Komisija pripažįsta didelį atliekų tvarkymo ir grąžinamojo perdirbimo sektoriaus augimą ir dideles darbo sąnaudas; tačiau ragina diskutuoti tema, ar, įgyvendinus strategiją, Europoje padaugės darbo vietų;

1.36

pažymi, kad, norint įgyvendinti šį strategijos tikslą, teisės aktuose turi būti numatyta daugiau tikrumo, kad įmonės, kurių veikla yra susijusi su tolesniu grąžinamuoju perdirbimu, galėtų planuoti savo veiklą ir numatyti investicijas;

1.37

pažymi, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį įgyvendinant teminę strategiją ir todėl jos turi vaidinti pagrindinį vaidmenį užtikrinant jo stebėseną ir įvertinimą; todėl reikalauja, kad joms, kaip pagrindiniams veikėjams, būtų leista imtis iniciatyvos taikant atliekų tvarkymo politiką įvairiose ES valstybėse narėse.

2.1

apgailestauja, kad draudimo maišyti atliekas reikalavimai aiškiai sušvelninti, pakeičiant juos sąlygomis, kuriomis galima tam gauti leidimą, ir kad susiaurintas maišymo sąvokos apibrėžimas; šis pokytis turi būti vertinamas kaip esminis, keliantis didelį pavojų aplinkai; todėl rekomenduoja vienareikšmiškai uždrausti maišyti pavojingas atliekas;

2.2

prašo, atsižvelgiant į technologijų pažangą, atlikus vertinimą 2010 m. ir vėliau, apsvarstyti, ar naujų įrenginių gaminamos iš atliekų energijos procentinis dydis turėtų būti didesnis nei siūlomas 65 proc., taip pat ar nereikėtų atliekų perdirbimo įmonėms kelti kitų reikalavimų.

—

surinkti į 3 straipsnį apibrėžtis, kurios yra įvairiose Komisijos pasiūlymo teksto vietose,

—

pridėti trūkstamas apibrėžtis (pvz., terminų „prekiautojas“ ir „tarpininkas“, kurie vartojami 25 straipsnyje be apibrėžties), pakartojant apibrėžtis, kurios jau priimtos taikant bendro sprendimo procedūrą naujai priimtame Atliekų vežimo reglamente,

—

aiškiau išdėstyti kai kurias siūlomas apibrėžtis.

22.9.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 229/18

1)

Savivaldybės ir regionai yra arčiausiai piliečių esantys sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo lygmenys. Priemonės, reikalingos švariam orui Europoje užtikrinti, turėtų būti parenkamos, įtvirtinamos, įgyvendinamos ir vertinamos plėtojant dialogą su vietos ir regionų valdžia bei Sąjungos piliečiais.

2)

Pasiūlytos priemonės transporto keliamai taršai riboti įgyvendinamos vietos ir regionų lygiu 25 Europos Sąjungos valstybėse narėse.

3)

Skatinimas naudoti ekologiškas transporto priemones atitinka vietos ir regionų valdžios užsibrėžtus tikslus mažinti energijos vartojimą, o kartu ir taršos mastą.

4)

Vietos ir regionų valdžios institucijos vis dėlto neturėtų vienos nešti įgyvendinimo naštos, susijusios su skatinimu naudoti ekologiškus automobilius.. Skubiai reikalingos priemonės, kad būtų galima nedelsiant įtraukti privatų ūkį arba viešajam sektoriui paslaugas teikiančias įmones.

5)

Bendras vietos ir regionų lygiu taikomų priemonių poveikis galėtų padėti pakeisti šiuo metu vyraujančias tvarumu nepasižyminčias tendencijas.

1.1

pritaria Komisijos ketinimui skatinant ekologiškų transporto priemonių viešuosius pirkimus gerinti oro kokybę;

1.2

reikalauja, kad viešosios valdžios institucijos parengtų rekomendaciją, apimančią direktyvoje numatytas priemones ekologiškų transporto priemonių įsigijimui;

1.3

pabrėžia glaudaus savivaldybių ir regionų bendradarbiavimo ES svarbą rengiant siūlomas priemones, jei direktyva bus priimta, Konsultacijų dėl šios direktyvos pasiūlymo metu pirmiausia buvo tariamasi su automobilių ir kuro pramone bei valstybėmis narėmis;

1.4

primygtinai reikalauja vietos ir regionų valdžią įtraukti į direktyva siūlomų priemonių rengimo, įgyvendinimo, tolesnio taikymo ir vertinimo procesą, jei ji būtų priimta. Tačiau komitetas nemano, jog būtinai reikia steigti komitetą, kuris tolesniame darbe turėtų konsultuoti Komisiją;

1.5

pabrėžia būtinybę informuoti piliečius apie įgyvendintas priemones ir praktiniais pavyzdžiais parodyti Europos teisėkūros eigą ir teisės aktų poveikį. Šioje srityje vietos ir regionų lygiui tenka svarbus vaidmuo, kaip pabrėžiama ir Komisijos Europos komunikacijos politikos baltojoje knygoje;

1.6

pritaria esminiams direktyvos pasiūlymo motyvams ir tikslams. Tačiau Komitetas norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad negalima vien tik viešąjį sektorių įpareigoti rengti viešuosius pirkimus; Europos Komisija pasiūlyme priimti direktyvą pagrįstai pastebi, valstybės įstaigų sunkvežimių ir furgonų viešieji pirkimai sudaro tik 6 proc. rinkos dalį, o autobusai apie 30 proc. Todėl Komitetas pritartų sprendimui labiau įtraukti ir privatų ūkį; Komitetas iš esmės rekomenduoja švelnias, teisiškai neprivalomas priemones ekologiškų viešųjų pirkimų srityje. Visų pirma didieji miestai savanoriškai įgyvendina toli siekiančius tikslus, susijusius su aplinkosauga esant ypatingoms bendrosioms sąlygoms;

1.7

atkreipia dėmesį į tai, kad įpareigojus tik viešąjį sektorių, ypač ribotą biudžetą turinčios savivaldybes tai gali sulaikyti nuo investicijų arba jos bus priverstos pirkti išorės viešąsias paslaugas;

1.8

ragina visumos požiūriu vertinti priemones, kurių galima imtis skatinant naudotis ekologišką kelių transportą. Komitetui kyla abejonių dėl direktyvos pasiūlymo privalomos nuostatos, pagal kurią valstybinės įmonės privalo įsigyti 25 proc. sunkiųjų transporto priemonių, vadovaudamosios ekologiškų transporto priemonių pirkimo reikalavimais. Komitetas mano, kad reikėtų taikyti vienodus standartus varikliams nepriklausomai nuo transporto priemonės ir pirkėjo;

1.9

teigiamai vertina tai, kad skatinama dažniau vartoti biologinį kurą. Europoje išaugusi įprastinių transporto priemonių degalų pakaitalų — bioetanolio ir biodyzelino — gamyba teikia įvairių pranašumų, nes:

1.10

atmeta pasiūlymą priimti direktyvą dėl skatinimo naudoti ekologiškas kelių transporto priemones. Siūloma imtis šių priemonių:

1.11

atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriose valstybėse narėse labai skirtųsi siūlomos direktyvos dėl skatinimo naudoti ekologiškas kelių transporto priemones įgyvendinimo prielaidos.

Tokia nevienoda padėtis rinkoje rodo, kad ES reikėtų diferencijuotai vertinti vietos ir regionų poreikius gauti finansavimą.

1.12

pažymi, kad jei būtų priimta direktyva dėl skatinimo naudotis ekologiškas transporto kelių priemones įgyvendinimas turi būti prižiūrimas ir vertinamas glaudžiai bendradarbiaujant su vietos ir regionų valdžia. Svarbu surinkti ir paskelbti informaciją apie direktyvos įgyvendinimo rezultatus, t. y. ekologiškų kelių transporto priemonių skaičių ir duomenis apie jų poveikį oro kokybei. Grįžtamoji informacija vietos ir regionų valdžiai bei Sąjungos piliečiams yra direktyvoje įtvirtintų tikslų įgyvendinimo ir tolesnio plėtojimo prielaida. Tuo pačiu tai svarbi tolesnių priemonių, skatinančių naudoti ekologiškus automobilius, įgyvendinimo prielaida.

2.1

ragina Europos įstatymų leidėjus numatyti vienodas privačiam ir viešajam sektoriui taikomas priemones, siekiant ir ateityje remti ekologiškas kelių transporto priemones;

2.2

primygtinai reikalauja teikti ekonominę paramą vietos ir regionų lygiu įsigyjant ekologiškų kelių transporto priemonių;

2.3

pabrėžia informavimo ir mokymo priemonių svarbą remiant ir plėtojant ekologiškų kelių transporto priemonių viešuosius pirkimus;

2.4

mano, kad būtina visumos požiūriu vertinti galimas ekologiškų automobilių naudojimą skatinančias priemones;

2.5

siūlo, jei direktyva būtų priimta, ataskaitų, įvertinančių direktyvos dėl skatinimo naudoti ekologiškas kelių transporto priemones įgyvendinimo rezultatus, pateikimo sistemą derinti su kitomis ataskaitų pateikimo sistemomis. Jos taip pat turėtų būti suderintos su oro kokybės ir švaresnio oro Europoje direktyvoje numatytoms ataskaitų pateikimo sistemomis;

2.6

ragina savivaldybes ir regionus ateityje įtraukti į direktyva siūlomų priemonių rengimo, įgyvendinimo, priežiūros ir vertinimo procesą.

22.9.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 229/21

1.1

Regionų komitetas dalyvavimą ES strategijoje dėl visą gyvenimą trunkančio mokymosi - nuo ankstyvos vaikystės ir visą tolesnį gyvenimą - laiko svarbiu elementu; ši koncepcija apima įvairias mokymosi formas - formalias, neformalias ir neoficialias. Komitetas ne kartą yra pabrėžęs, kad vietos ir regionų lygmuo glaudžiai susijęs su mokymosi visą gyvenimą strategija. Valstybės narės šiam lygmeniui neretai perduoda politinę ir finansinę atsakomybę už mokyklas ir mokymąsi. Vietos ir regionų valdžios institucijos dažnai koordinuoja vystymąsi ir augimą ir veikia kaip socialinė institucija, teikianti piliečiams socialines bei infrastruktūros paslaugas. Be to, šio institucijos atlieka darbdavio, kuris atsako už darbuotojų įgūdžių gerinimą ir yra tuo suinteresuotas, funkcijas. (9)

1.2

Švietimo klausimai turi didžiulę reikšmę Europos konkurencingumui ir yra būtina prielaida socialinės valstybės išlikimui. Europos svarbiausi žmogiškieji ištekliai, jos piliečiai ir pilietės, turi būti pasirengę darbinei veiklai ir darbui, kurių skirtumai, palyginti su ankstesnių kartų, yra tiesiog milžiniški, o ateityje tie pokyčiai vyks dar sparčiau. Tiek įmonės, tiek darbuotojai susidurs su šiais pokyčiais, kurių pasekmes sunku iš anksto prognozuoti.

1.3

Akivaizdu, kad vietos ir regionų vystymosi prielaidos ir pradinė padėtis skiriasi. Negalima jų vertinti atsiejant nuo aplinkos. Kai panaikinamos esamos darbo vietos, regionams ir bendrovėms reikia kurti darbo vietas kituose sektoriuose — priešingu atveju gresia stagnacija, socialinė atskirtis nedarbo forma, didžiulis sergamumas ir pernelyg dažnas ankstyvas pasitraukimas iš darbo rinkos.

1.4

Todėl įgūdžius ir gebėjimus reikia vystyti taip, kad jie atitiktų žinių visuomenės reikalavimus. Geras kalbų mokėjimas ir bendravimo įgūdžiai apskritai kaip ir gebėjimas dirbti komandoje individui tampa vis svarbesni. Dabartinio vystymosi sąlygomis, kai vis spartėja prekybos srautų judėjimas, atsiranda globalizuotos rinkos ir jų susiskaidymas, kyla poreikis glaudžiau bendradarbiauti. Tai apima įvairių įmonių ir organizacijų santykius vietos ir regionų lygiu, taip pat regionų tarpusavio santykius. Vis didėja priklausomybė tarp įvairių Europos dalių ir tarp Europos bei likusio pasaulio.

1.5

Trys veiksniai „darbinė veikla - visuomenė - aukštesnis išsilavinimo lygis“ yra svarbus inovacijų ir augimo vietos ir regionų lygiu pagrindas. Be to, reikia tinkamos infrastruktūros ir nediskriminavimo aplinkos, kurios skatintų aktyvų pilietiškumą ir dalijimąsi atsakomybe, taip prisidėdamos prie socialinės sanglaudos ir tvaraus vystymosi.

1.6

Komitetas anksčiau yra pabrėžęs savo aktyvų vaidmenį vietos ir regionų lygiu skatinant visą gyvenimą trunkantį mokymąsi (10). Tai taip pat taikytina mokymosi tikslams ir bendriesiems gebėjimams. Komiteto nuomone, ypač svarbu, kad Komisijos projekte pateikti pasiūlymai būtų plėtojami vietos ir regionų lygiu.

1.7

Komitetas norėtų paremti tolesnius veiksmus ir siūlo ateityje šiais klausimais glaudžiau bendradarbiauti su Komisija, pavyzdžiui, įgyvendinant bandomuosius projektus ir atliekant tyrimus.

1.8

Regionų komitetas rekomenduoja vietos ir regionų valdžios institucijoms dėti visas pastangas, kad ES valstybės narės įgyvendindamos visą gyvenimą trunkančio mokymosi strategijas jas papildytų nuostata, jog būtina plėtoti visą gyvenimo trunkančio mokymosi regionus (iniciatyva R3L). Tai padėtų sustiprinti viešųjų ir aukštojo mokymo įstaigų, profesinio mokymo ir kvalifikacijos kėlimo, kultūros įstaigų ir asociacijų ryšius, nes šie ryšiai yra vienas svarbiausių užimtumo didinimo ir aktyvaus pilietiškumo skatinimo veiksnių.

2.1

Laikantis tokio vertinimo, ypač svarbu sutelkti dėmesį į šiuolaikinės visuomenės bendruosius visą gyvenimą trunkančio mokymosi gebėjimus ir profesinę veiklą ateityje. Tai padės remti vystymąsi vietos ir regionų lygiu, taip pat nacionaliniu ir visos Europos Sąjungos lygiu. Regionų komitetas sveikina Komisijos siūlymą teikti rekomendacijas valstybėms narėms dėl visą gyvenimą trunkančio mokymosi gebėjimų.

2.2

Komitetas laiko labai teigiamu dalyku, kad Komisijos pasiūlyme atkreiptas dėmesys į regionų ir vietos lygmens reikšmę ir svarbą; čia galima įžvelgti esminę pažangą palyginti su ankstesniais Komisijos siūlymais, kuriuose buvo pabrėžiamas, galima sakyti, tik Europos ir nacionalinis lygmuo.

2.3

Regionų komitetas įžvelgia visą gyvenimą trunkančio mokymosi integruotoje programoje svarbius svertus, padedančius skatinti mokymąsi ir stiprinti bendruosius visą gyvenimą trunkančio mokymosi gebėjimus. Veiksmingas keitimasis žiniomis ir gebėjimais tarp ES regionų ir vietos valdžios institucijų, kuris reiškia didesnį piliečių mobilumą, gali prisidėti skatinant konkurencingumą ir užimtumą.

2.4

Svarbiausias Komisijos rekomendacijų punktas - suaugusieji taip pat turi siekti mokydamiesi visą gyvenimą naujinti bendruosius gebėjimus. Ypatingą dėmesį reikia skirti tiems asmenims, kurie nacionaliniu, regioniniu arba vietos lygiu priskiriami tam tikroms prioritetinėms tikslinėms grupėms. Čia svarbų vaidmenį galėtų suvaidinti žemą kvalifikaciją turintiems asmenims skirtos priemonės ir informavimo veikla vietos ir regionų lygmeniu. Labai svarbu toliau tobulinti piliečių žinias, remiantis jų patirtimi ir interesais, užuot kalbėjus apie jų silpnybes ir trūkumus.

2.5

Komisijos rekomendacijų poveikis ekonominiams, socialiniams, kultūriniams ir kitiems procesams priklausys nuo konkrečių ir neatidėliotinų veiksmų nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu, todėl Regionų komitetas pabrėžia, kad labai svarbu įgyvendinti formalaus, neformalaus ir neoficialaus švietimo sistemų pertvarkymo programas. Šios sistemos turi apimti visus lygius ir padėti priartinti šias sistemas prie ES darbo rinkos poreikių bei mokymosi visą gyvenimą strategijos reikalavimų.

2.6

Lyčių skirtumai, susiję su mokymusi ir mokymosi rezultatais, yra svarbus reiškinys, kuris pasitaiko nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu, su juo būtina kovoti. Merginas ir moteris reikia skatinti rinktis su technika ir mokslu susijusias specialybes. Pasitaiko atvejų, kai reikia skatinti vyrus. Yra regionų ir bendruomenių, kur daugiausia vyrai nutraukia mokslą, jiems stinga motyvacijos ir polinkio dalyvauti tęstiniame mokyme.

2.7

Komiteto nuomone, Komisijos pateiktos rekomendacijos valstybėms narėms atlieka svarbų katalizatoriaus vaidmenį skatinant spartesnę ir tikslingesnę Europos švietimo sistemų orientaciją, siekiant tokiu būdu įgyvendinti sutartus konkurencingumo, socialinių standartų ir dalyvavimo tikslus. Regionų komitetas tai remia ir norėtų dar pateikti šiuos komentarus:

2.8.1

Regionų komitetas pabrėžia ypatingą dar vaikystėje prasidedančio veiksmingo ir kryptingo vaikų ugdymo, kuris neturi sukelti vaikams baimės nesėkmės atveju, svarbą. Be to, mokykla turi tapti nuolatinio, visą gyvenimą trunkančio mokymosi pagrindu, tiek formalaus, tiek ir neformalaus bei neoficialaus. Svarbu suprasti, kad vaikai ir paaugliai nevienodai įsisavina žinias, jie bręsta nevienodai ir mokymo tikslus jie pasiekia taip pat skirtingu metu. Tai tampa didžiuliu švietimo sistemų plėtojimo ir mokytojų rengimo iššūkiu.

2.8.2

Vaikams ir paaugliams, kurių poreikiai yra specifiniai, pvz., susiję su jų invalidumu, reikia skirti ypatingą dėmesį, kad jie galėtų drauge su kitais vaikais integruotis į visuomenę.

2.9.1

Regionų komitetas palankiai vertina tai, kad Komisijos komunikato tekste atkreipiamas dėmesys į palankių sąlygų neturinčių besimokančiųjų mokymą ir pritaria, kad palankių mokymosi sąlygų stoka dažniausiai susijusi su asmeniniais, socialiniais, kultūriniais ir ekonominiais veiksniais, ir jas galima pakeisti tik bendradarbiaujant su kitais visuomenės sektoriais. Komitetas laiko savo pirmaeiliu uždaviniu veiksmingai šalinti kliūtis, apsunkinančias prieigą prie darbo, mokymo ir kitų galimybių.

2.9.2

Komiteto nuomone, ypač svarbu visiems mokiniams, nepaisant jų pasirengimo, sudaryti tokias sąlygas, kad jie pasiektų mokymosi tikslus ir per anksti nepaliktų mokyklos. Reikia tokių iniciatyvų ir skatinimo priemonių, kurios būtų pagrįstos mokinio turimomis sąlygomis ir jo poreikiais.

2.9.3

ES nesugebės pasiekti savo toli siekiančių tikslų, jei žmonės dėl savo lyties, negalios, kultūrinių ar etninių priežasčių, dėl amžiaus ar pan. negalės gauti darbo ar tobulinti savo kvalifikacijos. Skatinant nediskriminavimo strategiją ir lygias galimybes bei suteikiant visiems žmonėms vienodas galimybes ir teises, svarbus vaidmuo tenka vietos ir regionų valdžios institucijoms.

2.9.4

Komiteto nuomone, tarpvalstybinis, tinklu susietas Europos regionų ir bendruomenių bendradarbiavimas, turint tikslą keistis patirtimi ir plėsti žinias laikantis R3L iniciatyvos, yra labai pageidautinas. Tam reikia diskutuoti, nuolat tobulinti metodus, perduoti ir įtvirtinti žinias.

2.10.1

Regionų komiteto nuomone, šis pasiūlymas yra svarbus, tačiau atkreipia dėmesį, kad skirtingų regionų ir bendruomenių poreikiai dažnai skiriasi. Todėl reikia tokias prioritetines grupes sudaryti vietos ir regionų lygiu, nes ten, pavyzdžiui, galima būtų plėtoti bendradarbiavimą su organizacijomis, turinčiomis patirties suaugusiųjų mokyme, taip pat pagilinti bendradarbiavimą su socialiniais partneriais.

2.10.2

mano, kad iš visų prioritetinėmis pripažintų grupių ypatingas dėmesys turi būti skiriamas valstybės tarnyboje dirbantiems vietos ir regionų įstaigų tarnautojams, kad jie savo profesinėje veikloje galėtų tobulinti ir atnaujinti bendruosius gebėjimus.

2.11.1

Regionų komitetas jau anksčiau (11) yra pastebėjęs, kad būtina mobilizuoti vietos ir regionų išteklius siekiant paremti visą gyvenimą trunkantį mokymąsi, ir pabrėžia, jog būtina pradėti diskusiją vietos ir regionų lygmeniu. Savo nuomonėje jis atkreipė dėmesį į tai, kad šalia kitų priemonių, skirtų pavieniams asmenims lengviau gauti išsilavinimo galimybes, labai svarbu yra ir mokymosi įstaigos pasiekiamumas, jos vieta bei mokymo forma. Pavyzdžiui, tą galima užtikrinti organizuojant kursus visą dieną, vakare ir savaitgaliais. Galima pagalvoti ir apie vasaros kursus bei tradicines švenčių dienas. Galima dažniau organizuoti kursus nuo pradžių, rengti nuotolinį mokymą arba lankstaus mokymosi formas vadovaujant mokytojui. Taip pat rekomenduojama sudaryti dalyviams finansines sąlygas, kad jie galėtų kelti savo kvalifikaciją. Taip pat verta atkreipti dėmesį į mokymą mokyklose, kuris įvairiomis formomis vyksta po oficialių pamokų.

2.11.2

Kalbant apie „infrastruktūras“, nereikėtų studijų centrams nustatyti bendro pobūdžio ir standartizuotų formų. Vietoj to reikėtų naudoti jau esamą infrastruktūrą remiantis vietos sąlygomis ir poreikiais.

2.12.1

Šiuo požiūriu Regionų komitetas įžvelgia esminę vystymosi vietos ir regionų lygiu sėkmės prielaidą, nes būtent čia yra svarbiausia, kad įvairios politikos sritys, turinčios sąsajų su regioniniu ir vietos lygiu, būtų sutelkiamos vienoje vietoje, pavyzdžiui, ekonomikos, švietimo, darbo rinkos politikos, integracijos bei socialinės politikos klausimai, tuo siekiant išvengti riboto požiūrio. Taip pat svarbu, kad atsakomybės ir kompetencijos sritys būtų kuo glaudžiau susijusios. Regionų komitetas laiko būtinu čia panaudoti finansines lėšas, reikėtų jas naudoti lanksčiau, kad visą gyvenimą trunkančio mokymosi integruotų veiksmų programoje būtų galima įgyvendinti iniciatyvas. Visuomenės, darbo aplinkos ir aukštesniojo mokymo sąveika yra regionų ir bendruomenių augimo svarbiausias veiksnys.

2.13.1

Regionų komitetas pritaria pasiūlymui dėl bendrųjų visą gyvenimą trunkančio mokymosi gebėjimų. Iškyla svarbiausias klausimas: kokių pagrindinių gebėjimų privalo turėti pavienis asmuo, kad galėtų gyventi žinių visuomenėje. Šie bendrieji gebėjimai gali pasitarnauti kaip vystymosi gairės vykstant svarstymams apie būsimą gebėjimų poreikį tiek Europos, tiek nacionaliniu ir regionų bei vietos lygiu. Šis klausimas yra ypač svarbus norint įgyvendinti Lisabonos strategijos tikslus. Būtent vietos ir regionų lygiu gebėjimų klausimas susijęs su praktika.

2.13.2

Regionų komitetas supranta, kad reikia nuolat aktyviai diskutuoti apie šiuos gebėjimus vykstant nuolatiniam dialogui bei plėtrai. Socialiniai ir pilietiniai gebėjimai susiję su daugeliu aspektų, kuriuos būtų galima vėliau plėtoti ir diferencijuoti. Kai kurie bendrieji gebėjimai yra glaudžiai susiję.

2.13.3

Regionų komitetas pritaria tolesniam pasiūlymo plėtojimui dėl Komisijos apibrėžtų bendrųjų gebėjimų. Jis remia Komisijos parengtą pasiūlymą dėl bendrųjų gebėjimų.

2.13.4

Žemiau pateikiamuose skyriuose Komitetas išsamiai nagrinėja pasiūlytus bendruosius gebėjimus.

—

bendravimas gimtąja kalba;

—

bendravimas užsienio kalbomis;

—

matematiniai gebėjimai ir pagrindiniai gebėjimai mokslo ir technologijų srityse;

—

skaitmeninis raštingumas;

—

mokymasis mokytis;

—

tarpasmeniniai, tarpkultūriniai, socialiniai ir pilietiniai gebėjimai;

—

verslumas;

—

kultūrinė išraiška.

3.1.1

Regionų komitetas laikosi tos pačios nuomonės kaip ir Komisija dėl gebėjimo bendrauti gimtąja kalba žodžiu ir raštu.

3.1.2

Gimtoji kalba yra tęstinio mokymosi, taip pat ir saviraiškos gebėjimų ir asmenybės tapatumo vystymo pagrindas. Todėl geros gimtosios kalbos žinios ir įgūdžiai yra mokymosi pagrindas. Kalba sukuria pagrindus informacijos įsisavinimui ir leidžia bendrauti su kitais piliečiais, jis sudaro sąlygas dalyvauti visuomenės gyvenime ir prisiimti atsakomybę.

3.1.3

Vis dėlto Komitetas nurodo, kad Komisija ir nacionalinės institucijos tose srityse, kuriose kalbama mažiau paplitusiomis ir mokyklose nelabai dažnai mokomomis kalbomis, turėtų glaudžiau bendradarbiaudamos su vietos ir regionų valdžios institucijomis skatinti žmones išmokti šių kalbų. (12)

3.2.1

Keleto kalbų mokėjimas Europoje tampa tiesiog būtinybe. Geriau suprantant kitų šalių kultūrą, papročius ir gyvenimo būdą galima užmegzti glaudesnius kontaktus. Be to, tai svarbi prielaida siekiant aukštesnio lygio studijų ir viena iš sąlygų, skatinanti didesnį darbo rinkos mobilumą. Jau šiandien Europos kalbinės teritorijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir priklauso viena nuo kitos. Daugėja mainų programų tarp valstybių, valstybių ekonomikos vis labiau persipina, prekių gamyba ir paslaugų teikimas vis dažniau peržengia valstybės sienas ir įveikia kalbų kliūtis. Regionų komitetas pabrėžia, kad Europos kalbų įvairovę reikia vertinti kaip didelę vertybę.

3.3.1

Komiteto nuomone, labai svarbu mokiniams prasmingai ir motyvuotai perteikti matematikos, technikos ir mokslo įgūdžius. Matematika yra pagalbinė priemonė mokantis kitų dalykų: fizikos, chemijos, biologijos ir visuomenės mokslų. Matematikos gebėjimai ir žinios gali tapti net savarankiška šiuolaikinės švietimo koncepcijos dalimi. Moksliniai gebėjimai yra svarbūs, nes jie padeda įžvelgti tarpusavio ryšius, priežastis ir pasekmes, įvertinti ir suprasti informacijos teisingumą. Aktyvaus pilietiškumo ugdymui matematikos mokslo pagrindai tiesiog būtini. Techniniai gebėjimai turi būti ugdomi remiantis vyrų ir moterų patirtimi. Taip pat svarbu parodyti, kaip požiūriai ir tradicijos gali turėti įtakos supratimui, kas technikos srityje yra „vyrų“, o kas „moterų“ sritis.

3.3.2

Be to, Europos mokslinių tyrimų erdvėje reikia dar nemažai nuveikti skatinant jaunimą ir moteris rinktis mokslines ir technines profesijas. Visiems piliečiams turi būti suteiktos galimybės saugiai ir kritiškai naudotis informacinės visuomenės technologijomis. Įdomus dalykas yra vadinamųjų mokslinių parkų kūrimas, siekiant sužadinti domėjimąsi gamtos mokslų ir technikos studijomis.

3.4.1

Visoje Europos Sąjungoje reikia sukurti atvirą visoms grupėms skaitmeninio raštingumo informacinę infrastruktūrą, pagrįstą lygių galimybių principu ir nediskriminuojančia prieiga. Regionų komitetui yra svarbu remti regionų mastu socialiai subalansuotą informacinę visuomenę, kuri piliečiams užtikrina gebėjimų, reikalingų gyventi ir dirbti skaitmeninių technologijų amžiuje, įgijimą. Didelių informacijos kiekių ir kompleksinių problemų įsisavinimas tampa būtina kvalifikacija, kurią privalo turėti vis daugiau žmonių.

3.5.1

Mokymasis mokytis reiškia besimokančiojo individualios laikysenos gebėjimą ir požiūrį į savo mokymąsi. Tai reiškia, kad besimokantysis sugeba save įvertinti ir žino, kaip jam valdyti mokymosi situacijas, kokia mokymosi metodika jam yra tinkamiausia, kokios jo stipriosios pusės ir kokiose srityse jis gali pasiekti geresnių rezultatų. Motyvacija ir pasitikėjimas savo jėgomis taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Juk visą gyvenimą trunkančio mokymosi strategiją kaip tik ir apibrėžia besimokančiojo perspektyva ir leidžia daryti išvadą, kad mokymosi procesas vyksta įvairiai ir įvairiuose kontekstuose. Svarbiausia yra gebėjimas persikvalifikuoti ir mokytis iš naujo. Taip pat kalbama apie galimybę remiantis įgytomis žiniomis, kvalifikacija ir ankstesne gyvenimo patirtimi toliau tobulinti savo įgūdžius, panaudoti ir pritaikyti juos naujame kontekste.

3.5.2

Regionų komitetas mano, kad šios aplinkybės turi didžiulę reikšmę žinių visuomenei. Ypač svarbu, kad jauni mokytojai būtų dar studijų metais parengiami dirbti tokiu metodu. Šis kompleksas savo pobūdžiu skiriasi nuo kitų bendrųjų gebėjimų, nes jis susijęs su likusių bendrųjų gebėjimų tobulinimu. Todėl Regionų komitetas laikosi nuomonės, kad šiuos bendruosius gebėjimus reikia ypač pabrėžti ir teikti jiems pirmenybę.

3.6.1

Sąvoka „Socialiniai ir pilietiniai gebėjimai“ yra susijusi su įvairialypiu klausimų kompleksu, kuriam, Komiteto nuomone, reikia skirti deramą dėmesį. Viena vertus, čia kalbama apie asmeninių savybių ugdymą, kad būtų galima plėtoti gebėjimus užmegzti kontaktus su kitais žmonėmis. Kalbant apskritai, išugdytas gebėjimas bendrauti tampa vis svarbesne savybe darbinėje aplinkoje ir visuomenės gyvenime, kurie būdingi žinių visuomenei. Dar reikia paminėti supratimą apie tarpkultūrinius santykius.

3.6.2

Ši gebėjimų sritis tam tikra prasme apima ir socialinius aspektus, atsakant į klausimą kaip pavienis asmuo suvokia save, savo šeimą ir aplinką.

3.6.3

Taip pat reikia atkreipti dėmesį į medicininį aspektą, ypač į supratimą apie sveiką gyvenimo būdą, fizinės ir psichinės sveikatos bei aktyvaus gyvenimo būdo klausimus. Nors medicinoje pasiekiama vis naujų laimėjimų, daugelyje šalių vaikų ir jaunimo sveikata nuolat blogėja dėl netinkamos mitybos ir nepakankamo fizinio aktyvumo. Nesiimant šioje srityje priemonių, galima sulaukti labai pavojingų padarinių.

3.6.4

Kitas labai svarbus aspektas - Piliečio vaidmuo visuomenėje. Šis klausimas susijęs su požiūriu į demokratiją, į individo teises ir pareigas. Reikia remti šiuos dalykus vietos ir regionų lygiu. Komitetas siūlo papildyti apibrėžimą, pažymint būtinumą piliečiams žinoti ES istoriją, tikslus, esminius ES sutarties, ES ir valstybių narių santykių aspektus, ES Konstitucijos kūrimo problemas bei pažangą, įvairių politikos sričių principus.

3.6.5

Darnaus vystymosi reikšmė ir atsakomybės už visų mūsų bendrą aplinką įsisąmoninimas yra tas aspektas, kuriam, Regiono komiteto nuomone, reikėtų skirti gerokai daugiau dėmesio.

3.7.1

Iniciatyvumas ir verslumas - tai iš esmės aktyvus požiūris, paverčiantis idėjas realybe. Todėl mokykla gana anksti privalo remti tokį mąstymą ir sukurti darbo formas, padedančias tam pagrindus. Komitetas atkreipia dėmesį, kad yra labai svarbu išnaudoti moterų ir tautinių mažumų, turinčių perspektyvių verslo idėjų, potencialą steigti firmas. Norint užtikrinti moterų prieigą prie naujų technologijų, kartais reikia aktyvios įvairių vyriausybės ir administracijos lygių paramos. Tokias pastangas derinant su aktyvia darbo rinkos politika galima sumažinti atotrūkį tarp vyrų ir moterų užimtumo lygio daugelyje Europos valstybių. Tai turi lemiamos reikšmės Europos Sąjungos ekonomikos ateičiai ir gerovei (13).

3.8.1

Regionų komitetas pritaria, kad labai svarbu suprasti ir išsaugoti kultūrinę ir kalbinę Europos įvairovę (14). Būtina atrasti įvairias meninės raiškos formas kaip antai muzika, menas, literatūra ir kalba, kurios būtinos asmenybės lavinimui ir formavimui. Kalbant apskritai, labai svarbu veikti susiejant įvairius žmonių požiūrius ir nuostatas.

3.8.2

Šioje vietoje Regionų komitetas atkreipia dėmesį į istorinę perspektyvą, būtent į tai, kaip pavienių Europos regionų kontaktai įvairiose epochose suteikė vystymosi impulsų. Juk jau bemaž pusšimtį metų visiškai pagrįstai gyvuoja Europos tautų bendrijos idėja, kuri buvo įgyvendinta šiandieninėje Europos Sąjungoje.

3.9.1

Regionų komitetas laiko tinkamu remiantis Komisijos rekomendacijomis skatinti ir remti ateities vystymąsi ir siūlo šiais klausimais bendradarbiauti su Komisija.

3.9.2

Regionų komitetas remia Komisijos pasiūlytus bendruosius visą gyvenimą trunkančio mokymosi gebėjimus ir pritaria, kad juos reikia nagrinėti nuolatinio vystymosi kontekste ir plėtojant dialogą.

3.9.3

Komitetas pasisako už tai, kad tokiems gebėjimams kaip „mokymasis mokytis“ būtų skiriama daugiau dėmesio, nes jie apima pagrindines asmens mokymosi nuostatas ir dėl to yra prielaida kitų nurodytų bendrųjų gebėjimų ugdymui.

3.9.4

Socialiniai ir pilietiniai gebėjimai turi apimti tvaraus vystymosi aspektą ir supratimą apie atsakomybę už mūsų visų bendrą aplinką.

3.9.5

Regionų komitetas pabrėžia kultūros pažinimo svarbą; tai pagrindas, leidžiantis suprasti Europos kalbų ir kultūrų įvairovę bei naudą, kurią šios kalbos ir kultūros gali suteikti kiekvienam Europos piliečiui.

22.9.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 229/29

1)

Atnaujinta, šiuolaikiška, į ES pramonės konkurencingumo skatinimą orientuota Europos pramonės politika yra didžiausias ekonomikos augimo bei užimtumo strategijos prioritetas. Problemos, dėl kurių ji reikalinga, iš tikrųjų daro poveikį visiems ES regionams, o jas lemiantys procesai yra labai dinamiški ir reikalauja ypatingo dėmesio. Todėl RK pritaria Komisijos siekiams ir ketinimui iš esmės palengvinti būtinų reformų vykdymą.

2)

Pasaulio ekonomikoje greitai vykstantys pokyčiai verčia imtis skubių veiksmų. Europos pramonei nuolat tenka konkuruoti su kitų šalių gamintojais, todėl būtina intensyviau ir ryžtingiau atnaujinti Europos pramonės politiką. RK palankiai vertina Komisijai paprašius gautą daugelio pramonės sektorių organizacijų įsipareigojimą dalyvauti šiame procese, tačiau jis nėra tikras, ar to pakaks imtis veiksmų. Atsižvelgiant į ekonominę konkurenciją pasaulyje, Europa savo pranašumą ateityje kurs kelete konkurencingų regionų, nuomonėje vadinamų „slėniais“. Vartoti šią sąvoką paskatino „Silicio slėnio“ koncepcija ir Pasaulinio ekonomikos forumo filosofija. Šie Europos „slėniai“, kuriami senųjų gamybos ir pramonės sektorių pagrindu, ir yra ekonominio ir socialinio atnaujinimo varomoji jėga.

3)

Tokių slėnių pavyzdžiai yra Stokholmas, Kembridžas, Bavarija, Rona-Alpės ir pietryčių Nyderlandai bei sparčiai besivystantys Varmlando, Rygos ir Saksonijos-Anhalto žemės regionai. RK ragina Komisiją taikyti „slėnių“ koncepciją visoje naujoje darbotvarkėje dėl Europos pramonės politikos ir taip skatinti aktyvesnį ekonominių regioninių kompleksų kūrimą visoje Europoje. Šiuo tikslu reikia iš esmės pakoreguoti visus iki šiol priimtus pasiūlymus, kuriuose siūloma tik parengti „pamatines sąlygas“ ir kurie šiuo požiūriu nepakankamai skatina naujoves. Svarbiausia, kad naujosios Europos pramonės politikos branduolį sudarytų priemonės, skatinančios pramonės tarpsektorinę sąveiką, orientuotą į naujų „technologija–gaminys–rinka“ derinių kūrimą.

4)

Šioje nuomonėje RK pateikia keletą konkrečių pasiūlymų, kuriais siekiama iš esmės pertvarkyti ir labiau integruoti ES priemones. Būsimajai ES pirmininkaujančiai valstybei Vokietijai teks užduotis parengti tvirtą pagrindą šiam procesui vystyti, todėl RK ragina Komisiją ir Parlamentą siūlyti naujovišką ir puolamąją politiką;

1.1

Komisija savo darbo plane pateikia septynias tarpsektorinės politikos iniciatyvas, kurių tikslas — atremti bendrus iššūkius, su kuriais susiduria skirtingos pramonės sektorių grupės, ir sustiprinti skirtingų politikos krypčių sinergiją:

1.2

Visos šios priemonės, be išimties, yra labai svarbios siekiant padidinti Europos pramonės sektorių konkurencingumą. Todėl RK iš esmės pritaria šiems pasiūlymams. Ypatingą dėmesį RK ragina skirti pramonės struktūrinių pokyčių valdymui, tačiau lygiagrečiai ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas ir naujai teisės aktų supaprastinimo programai. Šie aspektai yra svarbiausi siekiant remti ir skatinti regionuose kuriamą naują pramonės politiką. Diskusijose apie tai, kaip tinkamai priimti globalizacijos iššūkius ir pasinaudoti jos teikiamais privalumais, pagrindinė tema turi būti Europos Sąjungos konkurencingumas, jei norime užtikrinti mūsų vaikų gerovę. Atsisakome praeities patirtimi pagrįsto protekcionistinio požiūrio, kuriuo siekiama tik išsaugoti tai, kas jau pasiekta. Tokios iniciatyvos, kaip Komisijos pasiūlytas prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas, turi būti įgyvendinamos ne apsaugos, bet vystymo tikslais, pavyzdžiui, naujų sektorių, kurie suteikia labai daug galimybių, darbuotojų mokymui.

1.3

RK ragina aktyviau susieti veiklą su Europos Komisijos regionine naujovių politika, kuri taip pat orientuota į grupių ir naujų bendradarbiavimo formų kūrimą. Europoje galima rasti daug gerų Komisijos ir regionų bendradarbiavimo pavyzdžių, tokių kaip Šiaurės Brabanto provincijos naujovių diegimo veiklos programa 2005–2010 m., pavadinta „Connecting, creating and enabling winners“.

1.4

Tarpsektorinės politikos iniciatyvų vystymas leis sukurti modernią, labiau integruotą Europos pramonės politiką. Todėl RK norėtų glaustai aptarti keletą Europos Komisijos siūlomų priemonių, ypatingą dėmesį atkreipdamas į labiau integruoto požiūrio teikiamų pranašumų išnaudojimo galimybes.

1.5

Artimiausiais metais visam pasauliui labiausiai rūpės energijos ir aplinkos klausimai.

Komisija savo veiksmais turi sukurti sąlygas, kuriomis gresiančius pavojus būtų įmanoma paversti potencialiomis galimybėmis. Energijos ir aplinkos sektoriuose galima rasti naujų perspektyvių rinkų ir įdomių krypčių ES pramonės politikai ir mokslinių tyrimų politikai vystyti.

Ši veikla leis pasiekti, kad energijos ir tvarios plėtros klausimai (ekologiškesni gaminiai ir gamybos metodai) nebus sprendžiami atskirai, o taps neatskiriama pramonės ir naujovių politikos dalimi. Tikslinga skirti daugiau dėmesio alternatyvių energijos šaltinių plėtojimui. Energijos kaina sudaro didelę ES pramonės sąnaudų dalį. RK ragina valstybes nares didinti tarpusavio sujungimo pajėgumus, kad liberalizuotos energijos rinkos sąlygomis ES pramonė galėtų pirkti dujas ir elektrą visose Europos šalyse. Vietos ir regionų valdžios institucijos, tapdamos aktyviomis energijos tiekimo bendrovių akcininkėmis, veiksmingai prisidėtų sudarant visiems vienodas sąlygas Europos lygiu.

1.6

RK pabrėžia, kad naująją pramonės politiką reikia vertinti atsižvelgiant į Lisabonos strategiją ir į globalizaciją. Būtent šie reiškiniai lemia regionuose ir šalyse vykstančius restruktūrizavimo procesus. RK savo nuomonėje dėl restruktūrizavimo ir įmonių perkėlimo (CdR 148/2005 fin) jau yra pabrėžęs, kad būtina užtikrinti gerą restruktūrizavimo valdymą (žr. pirmiau pateiktą mūsų pastabą, kad prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas turi būti sukurtas vystymo, o ne vien apsaugos tikslais). Būtina, kad Briuselio nurodymu vykdoma veikla skatintų ekonominę ir socialinę sanglaudą: ji turi būti vienu pagrindinių veiksmingesnės ir lankstesnės Europos darbo rinkos elementų. Tikslinga daugiau dėmesio skirti čia nagrinėjamai prioritetinei „socialinių naujovių“ temai. Esminis klausimas — kaip pasiekti, kad visi Europos dirbantieji, kokios jie bebūtų kvalifikacijos, galėtų geriau prisitaikyti prie kartais labai radikalių restruktūrizacijos priemonių, netapdami struktūrinio nedarbo aukomis.

1.7

Siekiant užtikrinti Europos Sąjungos konkurencingumą, svarbiausia yra kelti darbo našumą, didinti užimtumo lygį ir skatinti darbo rinkos dalyvių judumą. Tiek valstybės narės savo politikoje, tiek ES, įgyvendindama savo programas ir naudodama struktūrinius fondus, turi kreipti į tai daugiau dėmesio. Be to, reikėtų (laikinai) palengvinti patekimo į Europos darbo rinką sąlygas aukštą kvalifikaciją turintiems darbuotojams iš ne ES šalių, nes toks liberalizavimas taip pat padėtų didinti Europos konkurencingumą.

1.8

RK atkreipia dėmesį į tai, kad kai kurie svarbūs Europos gamybos pramonės sektoriai vis dar daug pranašesni už savo konkurentus, tačiau ir juos gali paliesti neigiamas globalizacijos poveikis. Siekiant išlaikyti ES konkurencingumą, gyvybiškai svarbu tinkamai apsaugoti intelektinę ir pramonės nuosavybę. Intelektinės nuosavybės apsauga skatina naujovių diegimą ir naujų verslo modelių vystymą. Ją reglamentuojančius teisės aktus reikia pritaikyti prie sparčiai vykstančių technologinių ir socialinių pokyčių. Šios srities teisės aktai turi būti skaidresni ir privalo užtikrinti teisinę apsaugą. Taisyklės turi būti priimtos ir vykdomos tiek Europos (Bendrijos teisės aktai), tiek pasaulio lygiu (PPO, TRIPS). Daugelis verslininkų, dirbančių MVĮ, kurios yra naujovių diegimo varomoji jėga, gerai nežino, ką daryti, kai pažeidžiamos jų intelektinės nuosavybės teisės. Didelė problema, su kuria susiduria daugelis MVĮ, yra patentinės paraiškos pateikimo mokesčiai, kurie Europoje daug aukštesni nei, pavyzdžiui, JAV. Be to, kalbant apie patentinės paraiškos pateikimo sąnaudas, nepaprastai svarbu, kad po 30 metų trukusių diskusijų pagaliau būtų įvestas Bendrijos patentas. Konkretus jo projektas, kurį prieš penkerius metus pateikė Europos Komisija, vis dar įstrigęs Taryboje, nesutariant dėl kalbų sistemos. RK ragina Europos Komisiją pateikti derinimo direktyvą, parengtą vadovaujantis Europos bendrijos steigimo sutarties 95 straipsniu. Ji leistų išsaugoti nacionalines patentų sistemas ir nustatytų jų tarpusavio pripažinimo principą. Apribojus kalbų skaičių iki atitinkamos valstybės narės kalbos ir anglų kalbos — labai sumažėtų Bendrijos patento įvedimo sąnaudos, o tai būtų labiausiai naudinga MVĮ. Taip būtų sukurtas tarptautiniu mastu konkurencingas patentas. Be to, būtina iki minimumo sumažinti daugelyje ES šalių renkamą patento išlaikymo mokestį, kadangi toks mokestis neskatina naujovių diegimo.

1.9

ES septintoji bendroji programa ir konkurencingumo ir naujovių pagrindų programa (KNPP), kartu su struktūriniais fondais atlieka labai svarbų skatinimo ir orientavimo požiūriu. Septintojoje bendrojoje programoje numatytos lėšos yra būtinos ES konkurencingumui užtikrinti ir remti technologiškai labiausiai išsivysčiusius regionus. Priimant Finansines perspektyvas, šis biudžetas neturi būti sumažintas.

1.10

Šioje nuomonėje RK primygtinai ragina atkreipti dėmesį į Europos regioninių ekonominių kompleksų (Europos „slėnių“) kūrimo skatinimą.Šiuo tikslu būtina padidinti struktūrinių fondų ir bendrųjų programų, KP7 ir KNPP santalką regionuose. RK ragina Komisiją pateikti konkrečius pasiūlymus šiuo klausimu.

Vienas svarbiausių aspektų yra išteklių sutelkimas pažangiausiems moksliniams tyrimams vykdyti; tai daroma skatinant „atvirų naujovių“ kultūrą ir kuriant regionuose grupes.

1.11

Siekiant sukurti tvarų ekonominį pažangią technologiją taikančio regiono modelį, nepakanka vien didelių investicijų į mokslinius tyrimus. Tokia išvada padaryta remiantis Brainport Eindhoven regiono patirtimi. Skatinant daugelyje naujovių diegimo grandinių taikyti įvairias konkrečias žinias, užtikrinamas naujų darbo vietų visais lygiais sukūrimas ir tvarus žinių įsitvirtinimas regione. Tokiomis sąlygomis mažosios ir vidutinės įmonės įgyja teisę būti skatinamos tomis pačiomis priemonėmis, kaip ir mokslinių tyrimų centrai. RK ragina Komisiją labiau orientuoti Europos programas ir struktūrinius fondus į keleto naujovių diegimo grandinių viename regione kūrimą. Taip būtų galima sukurti labai daug naujų darbo vietų asmenims su viduriniuoju profesiniu, aukštesniuoju profesiniu ar universitetiniu išsilavinimu.

1.12

Kalbant apie pastarąjį punktą RK ragina skirti daugiau dėmesio klausimui, kaip suteikti mažosioms ir vidutinėms įmonėms galimybę pasinaudoti Europos pagrindų programų ir fondų lėšomis. RK nuomone, tai svarbi problema; jei nebus atliktas supaprastinimas, siekiai teikti paramą, ypač MVĮ vystymui, gali likti neįgyvendinti. Svarbu sukurti aukštesnio lygio „atvirų naujovių kultūrą“, kurioje MVĮ turės palankesnes galimybes naudotis labiau sutelktomis lėšomis ir labiau integruotais projektais.

1.13

Regioninės naujovių politikos patirtis rodo, kad daugiausia naudos MVĮ teikia sąveika su didelėmis bendrovėmis. Todėl RK ragina, kad Europos pramonės politikoje būtų kreipiama daugiau dėmesio į didžiąsias bendroves (1) bei jų ir MVĮ sąveikos skatinimą. Ne mažiau svarbi ir MVĮ bei mokslinių tyrimų centrų sąveika.

1.14

Baigdamas RK nori pateikti dar vieną pastabą dėl labiau integruoto požiūrio į Europos pramonės politiką galimybės. Reikėtų apsvarstyti galimybę integruoti pramonės politiką su darnaus vystymosi ir socialinės sanglaudos politika; tai didelis iššūkis Europai. Vykdydama šią programą, Komisija prisidės, kad tvarios žinių visuomenės kūrimo Europoje procese daugiau dėmesio būtų skiriama naujoms bendradarbiavimo formoms ir gaminių pritaikymo rinkai tokiose srityse kaip sveikatos pramonė (medicininių–techninių naujovių diegimas), aplinkosauga ir energija. Europos pramonei atsivertų naujos pelningos rinkos.

1.15

Be to, kaip jau buvo minėta pagrindiniuose Europos pramonės sektoriuose pastebima tendencija jungtis į grupes ir specializuotis. Šią tendenciją būtų galima stiprinti ir kitose politikos srityse, pavyzdžiui, teritorijų planavime ir infrastruktūrų modernizavime. Europos politika turėtų kryptingai kurti geras sąlygas vystytis tarptautiniams (tarpvalstybiniams) aukšto technologinio lygio centrams, lengvai pasiekiamiems per juos siejantį modernų Europos infrastruktūros tinklą. Be to, derėtų pritarti Komisijos pirmininko Jose Manuel Barroso pasiūlymui įkurti Europos universitetą (IET). Aukšto meistriškumo technologijos instituto įsteigimas Europos Sąjungoje leistų užkirsti kelią „protų nutekėjimui“ į kitas pasaulio dalis. ES turėtų pagaliau įsteigti institutą, savo lygiu galintį konkuruoti su, pavyzdžiui, Bostono MIT.

1.16

Komisija siūlo tokias naujas iniciatyvas:

1.17

Sektorių tyrimai, kuriais remiasi Komisijos darbo planas, rodo, kad daugelis Europos pramonės šakų yra pakankamai tvirtos, kad išliktų konkurencingos pasaulio lygiu. Pramonės galimybes pasiekti pasaulinio lygio našumą lemia jos gebėjimas įsisavinti mokslo žinias ir diegti naujoves, susijusias su naujais produktais ir gamybos procesais.

1.18

Labai svarbu, kad tiek ES, tiek valstybės narės ir toliau tvirtai remtų šį pokyčių bei reformų procesą. RK nuomone, dabartinės ES pamatinės programos, derinant jas su (naujaisiais) struktūriniais fondais, yra veiksmingos paramos teikimo priemonės.

1.19

Tokiuose sektoriuose kaip mašinų ir mechaninių sistemų gamybos pramonė įmonių santalka ir jų dydis yra svarbiausi veiksniai nustatant strategines Europos darbo tvarkas. Šiuo požiūriu Europos nanoelektronikos iniciatyvos patariamoji taryba (ENIAC) ir Artemis strateginės darbotvarkės ypatingai svarbios Europos ir nacionalinėms investicijoms šioje srityje.

1.20

Nors būtina nuolat stebėti konkrečių sektorių konkurencingumo lygį, reikia pripažinti, kad ateityje Europos gerovė taps vis labiau priklausoma nuo keleto sektorių veiklos. Komisija privalo skirti šiam aspektui ypatingą dėmesį. Pramonės politika gali pagreitinti vystymąsi skatindama „tarpsektorinę sąveiką“, kuri, iš esmės leis laikas nuo laiko sukurti įspūdingas naujoves tiek produktų tiek rinkų srityse.. Tokia raida jau pastebima tam tikruose, ypač žemės ūkio maisto produktų, vaistų gamybos (gyvosios gamtos mokslų), biomedicinos technologijos, automobilių sistemų ir aukštos technologijos sektoriuose.

1.21

Todėl Komisijos darbo plane nurodytas keturių didelių kategorijų sąrašas nepakankamai išsamus. Pavyzdžiui, į gyvosios gamtos mokslų pramonę reikėtų įtraukti svarbią „molekulinės medicinos“ sritį. Atskirai turėtų būti paminėtos nanoelektronika ir integruotos sistemos. Šiuo metu aktyviai vystomai mados ir dizaino pramonei apibūdinti taip pat reikia rasti platesnę apibrėžtį, pavyzdžiui, „kūrybos pramonė“.

1.22

Todėl bus vis svarbiau skatinti glaudžiai susijusių pramonės grupių kūrimąsi ir remti naujai atsirandančius pramonės sektorius. Komisijai reikėtų savo darbo plane kategoriškiau ir aiškiau išdėstyti šį punktą.

1.23

Vadinamasis „grupių modelis“, kurio esmė — intensyvus ir struktūruotas valdžios institucijų, įmonių ir mokslo įstaigų bendradarbiavimas, yra pagrindinis visų naujoves diegiančių Europos regionų– Stokholmo, Bavarijos, Île-de-France, Ronos-Alpių ir pietryčių Nyderlandų — sėkmės veiksnių. Siekiant įgyvendinti naują, labiau integruotą Europos pramonės politiką, tikslinga visokeriopai remti tokių grupių kūrimui palankią taktiką.

2.1

Komisijos darbo planas remiasi Lisabonos strategija ir Geteborgo tikslais; šiuo požiūriu tai nuosekliai parengtas dokumentas. Kaip keletą kartų minėta pirmiau, šiame plane pateikta daug gerų ir naudingų planų. Tikriausiai, tik nedaugelis su tuo nesutinka. Tačiau pasigendama aiškios ateities vizijos, kaip Europos pramonė galėtų tapti konkurencingiausia likusiame pasaulyje.

2.2

RK rekomenduoja išdėstyti viziją, kuri būti ir stimuliuojanti, ir entuziastingai nuteikianti. Kokia bus Europa 2027 metais ? Kaip Europos pramonės sektoriai įveiks 2006 m. jiems iškeltas užduotis? Ar investicijos į „intelektualiuosius regionus“ tikrai užtikrins visų ES valstybių narių ekonominį ir socialinį atsinaujinimą? Kaip mums pavyks, kuriant tvarią žinių visuomenę, su energija, aplinka ir sveikatos pramone susijusias problemas paversti naujomis galimybėmis ir rinkomis? Ir t. t., ir pan.

2.3

RK rekomenduoja ryžtingiau skatinti perspektyviausių pokyčių vystymo skirtinguose regionuose strategiją, kartu remiant ekonominės veiklos santalką ir specializaciją, nes šie procesai Europoje artimiausiais metais vyks vis sparčiau. Reikia laikytis nuostatos, kad, skatindami pažangiausių regionų vystymą, labai paspartinsime ekonominį ir socialinį atsinaujinimą plačiu mastu visose ES valstybėse narėse.

2.4

Vykdant naująją ES pramonės politiką, siūloma priimti pažangių Europos ir kiekvienos valstybės narės regionų identifikavimo kriterijus, kuriais remiantis būtų galima į juos nukreipti Europos investicinių programų lėšas, kurios papildytų nacionalines ir regionines investicijas, bei teikiant paramą jų materialios ir intelektinės produkcijos gamybai.

Nauja Europos pramonės politika, orientuota į pažangiausius pokyčius ir į naujus regioninius ekonominius kompleksus, vadovaudamasi „naujojo solidarumo“ principu, privalo skirti daugiau dėmesio ir atsiliekančių regionų vystymo skatinimui. RK siūlo Komisijai sukurti ekonominio sverto sistemą, pavyzdžiui, skirdama ES pamatinių programų ir struktūrinių fondų paramą su sąlyga, kad kartu bus sudaroma regionų ekonominės partnerystės sutartis.

2.5

Europos pramonės sektorių, kurie yra ekonomikos varomoji jėga, rėmimas užtikrinant jiems galimybę pirmauti pasaulio lygiu yra ir liks vienas svarbiausių Europos pramonės politikos tikslų. Tačiau ateityje Europos gerovė vis labiau priklausys nuo tarpsektorinės veiklos. Rekomenduojama Komisijos darbo plano „didžiosiose kategorijose“ labiau išryškinti jau vykstančius savaiminius pokyčius.

2.6

Todėl RK rekomenduoja, kad naujoje pramonės politikoje Europos Komisija atkreiptų daugiau dėmesio į strateginę tarpsektorinės veiklos svarbą, pripažįstant stiprų „tarpsektorinės sąveikos“ poveikį. Būtina prielaida yra struktūrinis valdžios institucijų, pramonės įmonių ir mokslinių tyrimų įstaigų bendradarbiavimas, vadinamasis „trigubas sraigtas“. Šis grupių modelis — viena iš naujosios Europos pramonės politikos savybių.

2.7

Tarpsektorinės sąveikos skatinimu siekiama diegti naujoves ir pramonėje kurti naujus gaminys — rinka derinius. Ši sąveika neapsiriboja vien pramonės sektoriais, nes sąveika su kitomis, socialinėmis sritimis taip pat užtikrina naują dinamiką. Todėl RK atkreipia dėmesį į sąveiką su menu ir kultūra (kūrybos pramonė), į kelių kultūrų sąveiką (nauja tarpkultūrinės verslininkystė) ar į sąveiką su profesiniu mokymu (naujos patirties perteikimas). ES galėtų ir privalo atlikti sąveikos skatintojo šiose srityse vaidmenį. RK ragina Komisiją programose ir naujuosiuose struktūriniuose fonduose skirti šiems klausimams ypatingą dėmesį.

2.8

Pasiūlymai, susiję su tarpsektorinės politikos iniciatyvomis, yra geri išeities taškai siekiant aktyviai paskatinti integraciją ES politikoje. RK ragina ypač pabrėžti šias sritis:

2.9

Komisijos darbo plane pagrįstai labai aukštai įvertintas mažųjų ir vidutinių įmonių gebėjimas kurti ir diegti naujoves. Tačiau tai, kaip praktiškai šios įmonės galės pasinaudoti ES programomis, labai priklausys nuo Europos teisės aktų supaprastinimo. Dabartiniai pasiūlymai dėl MVĮ mažina jų galimybes gauti paramą moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, o tai prieštarauja siekiui stiprinti jų konkurencingumą pasaulio lygiu. Šiuo metu JAV viena MVĮ moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai skiria septynis kartus daugiau lėšų, nei Europos MVĮ.

2.10

Netrukus neliks nei vienos įmonės, sutinkančios ar galinčios patenkinti visus ES administracinius reikalavimus, kad gautų 15 proc. dotaciją. Todėl RK ragina nedelsiant šalinti biurokratiją kuo platesniu mastu, kad MVĮ galėtų lengviau naudotis Europos pamatinėmis programomis ir fondais. RK aktyviai pritaria visiems šiuo tikslu teikiamiems Komisijos pasiūlymams.

Todėl regionų valdžios institucijų, arčiausiai MVĮ esančių administravimo įstaigų, dalyvavimas palengvintų MVĮ prieigą prie Bendrijos pagalbos.

2.11

Būtina Lisabonos strategijos įgyvendinimo sąlyga yra reguliavimo panaikinimas ir Bendrijos reglamentų nustatytos administracinės naštos sumažinimas, kartu atliekant nuodugnų su šiais reglamentais susijusių išlaidų ir privalumų tyrimą. Labai svarbu atlikti Europos teisės aktų poveikio pramonės įmonėms įvertinimą. Siekiant užtikrinti kokybišką poveikio tyrimą, būtina patikėti jį nepriklausomiems tyrėjams, trečiosios šalies atstovams. RK ragina Komisiją kaip įmanoma greičiau pateikti pasiūlymus šiuo klausimu. Pradžiai būtų galima apsvarstyti Nyderlanduose taikomą mechanizmą, kuris numato nepriklausomo audito organo (Adviescollege Toetsing Administratieve Lasten, ACTAL) įsteigimą.

22.9.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 229/34

1.1

pritaria naujajai pagrindų strategijai, vertina ją kaip teigiamą indėlį skatinant kalbų įvairovę ir mano, kad ji papildo Komisijos iniciatyvas, skirtas Europos Komisijos ir jos piliečių ryšiams gerinti;

1.2

palaiko visus tris svarbiausius Komisijos iškeltus tikslus: 1) skatinti mokytis kalbų ir propaguoti visuomenės kalbų įvairovę; 2) skatinti gyvybingą daugiakalbę ekonomiką ir 3) suteikti piliečiams galimybę susipažinti su Europos Sąjungos teisės aktais, procedūromis ir informacija jų gimtąja kalba;

1.3

tačiau mano, kad tokiems svarbiems tikslams pasiekti turimų išteklių nepakanka;

1.4

sutinka, kad didžiausia atsakomybė už tolesnę pažangą daugiakalbystės srityje tenka valstybėms narėms ir jų vietos ir regionų valdžios institucijoms, ir mano, kad būtina konkreti Komisijos parama, skirta informacijai skleisti ir tam, kad visoje Europos Sąjungoje įvairiais lygiais būtų geriau derinami veiksmai;

1.5

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo įgyvendinant politiką, skatinančią daugiakalbystę, yra itin svarbus, ir mano, kad komunikate šį vaidmenį derėtų konkrečiai įvardyti;

1.6

ragina aiškiau pripažinti, kad svarbų vaidmenį rengiant kalbų mokymosi ir kultūrinių mainų iniciatyvas atlieka miestai partneriai, ir mano, kad į šią veiklą vietos ir regionų lygiu betarpiškai įtraukiant žmones būtų galima sumažinti atotrūkį tarp ES ir jos piliečių;

1.7

taip pat yra įsitikinęs, kad paskutinis Reglamento 1/1958 pakeitimas, kuriuo buvo numatyta nuo 2007 m. sausio 1-osios airių kalbai suteikti Europos Sąjungos institucijų oficialios ir darbo kalbos statusą, bei 2005 m. birželio 13 d. Tarybos išvados dėl administracinių Sąjungos institucijų ir organų ir valstybių narių sutarčių sudarymo, suteikiančios galimybę oficialiai vartoti kitas kalbas, kurios turi valstybės narės konstitucijoje įtvirtintą statusą, galiojantį visoje tos šalies teritorijoje arba jos dalyje, ir kurias įstatymai leidžia vartoti kaip nacionalinę kalbą, yra dar vienas svarbus žingsnis, mažinantis atotrūkį tarp ES ir daugelio jos piliečių;

1.8

pripažįsta, kad skatinant mokytis kalbų Europos Sąjungoje svarbus vaidmuo tenka sektorių programoms, pavyzdžiui, Socrates, Youth ir Leonardo, taip pat integruotai visą gyvenimą trunkančio mokymosi programai. Visos šios programos — geras pavyzdys, kaip tam tikra veikla gali padėti sukurti daugiakalbę visuomenę, o RK kartoja anksčiau išsakytą nuomonę, kad Komisijos indėlis šioje srityje galėtų būti didesnis;

1.9

Šiuo atveju ir Komitetas džiaugiasi, kad pateiktame pasiūlyme dėl „integruotos visą gyvenimą trunkančio mokymosi programos“ Europos Komisija nepabrėžė atskirų Europos kalbų, nes iš kalbų, kurios nėra Europos Sąjungos institucijų oficialios ir darbo kalbos, tai būtų atėmę, kaip tai yra šiandien, galimybę dalyvauti šioje programoje;

1.10

yra tos nuomonės, kad migrantams turėtų būti sudaryta kuo daugiau galimybių, skatinančių išsaugoti savo gimtąją kalbą ir išmokti priimančiosios šalies kalbą arba kalbas. Komiteto nuomone, derėtų aiškiau pripažinti, kad migrantų grupės savo didele kultūrų ir kalbų įvairove praturtina Europos Sąjungą, ir reikėtų priimti nuostatas, numatančias šių kalbų mokymą pagal minimalią programą. Komitetas kartu pabrėžia, kad specialaus mokymo reikėtų ir vertėjams žodžiu, nes tai palengvintų migrantų ir priimančiųjų bendruomenių bendravimą.

1.11

sutinka, kad užsienio kalbų mokymo programos ir struktūra turėtų atitikti kintančius mokinių ir studentų poreikius; todėl laukia Komisijos rekomendacijų, kaip modernizuoti kalbų mokytojų rengimą ir technines kalbų mokymosi priemones;

1.12

pritaria tam, kad daugiakalbystė ir tarpkultūriškumas Europos visuomenėje turėtų tapti mokslinių tyrimų sritimi, ir sutinka su Komisijos pasiūlymu kalbų įvairovės mokslinius tyrimus papildyti tokių katedrų tinklu, turint omenyje panašias sėkmingos Jean Monnet programos priemones;

1.13

supranta, kad naudinga anksti pradėti mokytis kalbų, jei mokytojai yra tinkamai parengti šiam darbui, todėl pritaria geriausios ankstyvo kalbų mokymosi praktikos tyrimui, kurį Komisija ketina paskelbti, ir mano, kad jame reikėtų išnagrinėti padėtį regionuose ir nori, kad šiame tyrime būtų atsižvelgta į daugiametę regionų patirtį šioje srityje;

1.14

pabrėžia, kad aukštojo mokslo institucijas būtų galima paskatinti aktyviau propaguoti daugiakalbystę tarp studentų ir darbuotojų, ir pritartų tam, kad pagal Europos kalbų propagavimo tarp visų aukštųjų mokyklų studentų tinklo (ENLU) programą būtų rengiama daugiau projektų;

1.15

sutinka, kad aukštojo mokslo įstaigos galėtų platesniuose vietos bendruomenės sluoksniuose aktyviau propaguoti kultūrų įvairovę, užmegzdamos ryšius su vietos ir regionų valdžios institucijomis ir vietinėmis įmonėmis;

1.16

pritaria teiginiui, kad tendencija ne angliškai kalbančiose šalyse mokomus dalykus dėstyti anglų kalba, o ne nacionaline ar regiono kalba, gali turėti nenumatytų padarinių šių kalbų gyvybingumui. Komitetas pabrėžia, kad šį klausimą reikia skubiai spręsti, ir pritaria pasiūlymui šį reiškinį nuodugniai išanalizuoti;

1.17

pritaria minčiai, kad reikėtų skatinti valstybes nares kurti nacionalinius planus, kuriais daugiakalbystės propagavimo priemonėms būtų suteikta struktūra ir kryptis, ir jos būtų tarpusavyje suderintos. Komiteto nuomone, šiuose planuose turėtų būti nustatyti aiškūs kalbų mokymo įvairiose ugdymo pakopose tikslai ir nurodomos ilgalaikės pastangos didinti kalbų įvairovės kultūrinės reikšmės suvokimą. Nacionalinių planų rengimo ir įgyvendinimo procese turėtų dalyvauti vietos ir regionų valdžios institucijos;

1.18

mano, kad regionų tapatybė stiprinama saugant ir propaguojant mažumų (mažiau vartojamų) ir regionų kalbas. Komitetas pripažįsta, kad šios kalbos yra remiamos, tačiau mano, jog turint omenyje tai, kad jos yra mažumų kalbos ir todėl labiau pažeidžiamos, ypatingą dėmesį reikia skirti naujų šių kalbų išsaugojimo būdų paieškai;

1.19

pritaria tam, kad „bendravimą užsienio kalba“ Komisija laiko vienu bendrųjų gebėjimų, kurį kiekvienas pilietis turi išsaugoti visą gyvenimą, ir Komisijai primygtinai siūlo parengti atitinkamus dokumentus, kad šis principas būtų visuomenėje įdiegtas;

1.20

mano, kad, pagerinus kalbinius įgūdžius, ES įmonėms atsivertų daugiau galimybių prekiauti, ir pritaria tam, kad 2006 m. būtų paskelbtas tyrimas dėl kalbinių įgūdžių trūkumo poveikio Europos ekonomikai. Vis dėlto, Komitetas laikosi nuomonės, kad šiame tyrime itin daug dėmesio reikėtų skirti nevienodiems kalbiniams įgūdžiams regionuose, ir mano, kad rekomendacijas derėtų paskelbti kuo platesnei auditorijai. Komitetas taip pat remia iniciatyvą 2006 m. internete paskelbti kalbų sertifikavimo sistemų sąrašą;

1.21

mano, kad būtina giliau išnagrinėti sąsajos tarp daugiakalbystės ir profesinio mokymo galimybes siekiant skatinti tarptautinį darbuotojų judumą, kaip Bendrijos užimtumo politikos įgyvendinimo priemonę;

1.22

pažymi, kad anglakalbėse ES šalyse sumažėjo užsienio kalbas studijuojančių studentų skaičius. Viena šio reiškinio priežasčių — piliečių, kurių gimtoji kalba yra anglų, nuostata, kad profesine prasme kitų kalbų mokėjimas nėra labai rentabilus ir naudingas. Taigi studentai nėra įsitikinę, jog dabartinių kalbų mokėjimas yra pagrindinis įgūdis, kurio reikia siekiant aukštojo mokslo arba geresnio darbo. Kadangi Komisija ieško būdų, kaip sukurti daugiakalbę ekonomiką, Komitetas kartoja, kad reikia skleisti daugiau informacijos apie kalbų mokymosi teikiamą ekonominę naudą;

1.23

pabrėžia būtinybę sudaryti sąlygas gauti informaciją ir ja naudotis keletu kalbų, todėl pritaria, kad reikia sukurti bendrą Europos informacijos erdvę, siūlančią kalbiniu ir kultūriniu požiūriu turtingą ir įvairų turinį ir skaitmenines paslaugas;

1.24

filmų ir televizijos programų subtitrus vertina kaip priemonę, skatinančią mokytis kalbų, ir pritaria tyrimui dėl galimybių plačiau naudoti subtitrus;

1.25

mano, kad aukštojo mokslo ir kitų sričių mokymo programos turi būti nuosekliai atnaujinamos, todėl manytų esant naudinga 2006 m. suorganizuoti konferenciją apie vertėjų raštu rengimą universitetuose;

1.26

pritaria pagal i2010 strategiją pradedamai pavyzdinei iniciatyvai dėl skaitmeninių bibliotekų ir remia iniciatyvas, skirtas Europos mokslinių tyrimų grupių, dirbančių žmonių kalbos technologijų, automatinio vertimo raštu ir kalbos išteklių kūrimo srityse, veiklai koordinuoti.

1.27

pripažįsta, kad per pastaruosius dešimt metų Komisija išplėtojo keletą daugiakalbių iniciatyvų, siekdama padėti piliečiams suprasti, kokį poveikį jiems daro Europos teisės aktai, ir pritaria pasiūlymams pasinaudoti šių iniciatyvų patirtimi. Vis dėlto, RK nuomone, Komisija turėtų dažniau teikti informaciją ir rengti informacines kampanijas, kurios būtų skirtos supažindinti ES piliečius su kalbų ir kultūrų įvairove, su pamatinėmis jos vertybėmis ir literatūriniu bei meno paveldu. Informacijos skleidimo iniciatyvos itin svarbios norint visuomenei, ypač jaunajai Europos piliečių kartai vidurinėje ir aukštojoje mokykloje suteikti daugiau žinių apie jų paveldą;

1.28

pritartų, jei Komisija ir toliau savo publikacijose interneto portale („Europa“) propaguotų daugiakalbystės politiką. Komitetas palankiai vertina „Europa“ serveryje pradedamą kurti kalbų portalą, teikiantį informaciją apie daugiakalbystę Europos Sąjungoje ir apimantį naujus portalus, skirtus kalbų besimokantiems ir jų mokytojams. Komitetas taip pat pritaria Komisijos kuriamam vidiniam tinklui, užtikrinsiančiam, kad visi departamentai darniai taikytų dugiakalbystės politiką;

1.29

primena Komisijai, kad vykdant komunikacijos su piliečiais politiką ir ypač siūlant Europos kalboms skirtą interneto portalą reikia atsižvelgti į tai, kad valstybėse narėse be Europos Sąjungos institucijų oficialių darbo kalbų statusą turinčių kalbų ir kalbų, turinčių konstitucijoje įtvirtintą teisinį statusą, yra ir kitų kalbų. Komitetas mano, kad Europos Komisija turėtų paisyti šių kalbų, plėtodama komunikacijos su piliečiais politiką;

1.30

palankiai vertina iniciatyvą į daugiakalbystės propagavimą labiau įtraukti Vertimo raštu generalinio direktorato atstovybes valstybėse narėse, kurios pirmiausia turėtų Komisijos informaciją pritaikyti vietos tikslinei auditorijai;

1.31

pripažįsta, kad svarbu skleisti informaciją apie tai, jog kalbų įvairovė yra vertybė, todėl palaiko pasiūlymą valstybėse narėse daugiakalbystės tema organizuoti žurnalistams ir kitiems nuomonių skleidėjams skirtus aukšto lygio seminarus;

1.32

pritaria iniciatyvai tarp valstybių narių mokyklų surengti tarptautinį vertimo raštu konkursą ir laiko ją naudinga; ragintų ES vietos ir regionų valdžios institucijas taip pat organizuoti panašius daugiakalbystei skirtus renginius ir konkursus;

1.33

pritaria Komisijos pasiūlymui sudaryti aukšto lygio daugiakalbystės grupę ir palaiko iniciatyvą daugiakalbystės tema surengti ministrų konferenciją, į kurią, RK manymu, turėtų būti pakviestas ir Komitetas.

2.1

kadangi vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį puoselėdamos kultūrą ir kalbą savo bendruomenėse, RK rekomenduoja jų vaidmenį įvardyti konkrečiau;

2.2

ragina aiškiau pripažinti tai, kad vietos lygiu skatinant mokytis kalbų ir kultūrinius mainus itin svarbios yra įvairios iniciatyvos, pavyzdžiui, Euroregionų veikla bei miestų partnerystės programos;

2.3

rekomenduoja Komisijai toliau skleisti informaciją apie daugiakalbystę ir visoje Europos Sąjungoje įvairiais lygiais geriau derinti veiksmus, pasinaudojant tuo, kad „bendravimas užsienio kalba“ priskirtas bendriesiems gebėjimams, kurie turėtų būti būdingi visiems Europos piliečiams;

2.4

ragina Komisiją padidinti finansavimą sektorių programoms, pavyzdžiui, Socrates, Youth ir Leonardo, ir integruotai visą gyvenimą trunkančio mokymosi programai, ir taip skatinti Europos Sąjungoje mokytis kalbų, ypač skatinant Erasmus programos propaguojamą studentų judumą;

2.5

primygtinai ragina Europos Parlamentą pasekti RK pavyzdžiu ir pasirašyti susitarimą, kuris leistų institucijoje vartoti kitas oficialias Ispanijos kalbas, kadangi RK šios praktikos rezultatai buvo ypač geri;

2.6

rekomenduoja vietos ir regionų valdžios institucijoms pačioms imtis iniciatyvų, sudarančių sąlygas darbuotojams mokytis užsienio kalbų, jas gilinti ir tobulinti, atsižvelgiant į jų vykdomas pareigas užtikrinant Europos integraciją ir bendradarbiavimo politiką, ir šias institucijas primygtinai ragina, kai leidžia jų įgaliojimai, kalbų mokėjimą įtraukti į švietimo programas ir projektus;

2.7

rekomenduoja labiau remti migrantų grupes ir skatinti juos ne tik išmokti priimančios šalies kalbą, bet ir išsaugoti gimtąją kalbą ir kultūrą, taip pat ragina konkrečiau įvardyti, kokios politinės priemonės reglamentuoja migrantų kalbas, kurios galėtų būti įgyvendinamos bendradarbiaujant ir palaikant ryšį su vietos ir regionų valdžios institucijomis, universitetais ir įmonėmis;

2.8

pabrėžia, kad specialaus mokymo reikėtų vertėjams žodžiu, nes jie palengvintų migrantų ir priimančiųjų bendruomenių bendravimą.

2.9

rekomenduoja kalbų mokytojų rengimą padaryti prioritetine veiklos sritimi ir ragina Komisiją parengti konkretesnį veiksmų planą, pagal kurį kalbų mokytojai bus rengiami visais lygiais;

2.10

rekomenduoja Komisijai apibrėžti, kaip valstybėse narėse turi būti paskirstytos daugiakalbystės ir tarpkultūriškumo katedros;

2.11

ragina Komisiją rengti daugiau projektų, kurie skatintų aukštojo mokslo įstaigų ryšius su plačiąja visuomene, taip pat su vietos ir regionų valdžios institucijomis ir vietinėmis įmonėmis;

2.12

siūlo Komisijai propaguoti daugiakalbystę aukštojo mokslo įstaigose rengiant projektus pagal Europos kalbų propagavimo tarp visų aukštųjų mokyklų studentų tinklo (ENLU) programą;

2.13

ragina valstybes nares atsižvelgti į Komisijos rekomendaciją ir parengti nacionalinius daugiakalbystės ir kultūrinę įvairovę skatinančius planus;

2.14

rekomenduoja Komisijai pateikti aiškesnes gaires, kaip valstybės narės turėtų priimti nacionalinius daugiakalbystės planus;

2.15

rekomenduoja konkrečiau įvardyti regionų ir mažumų kalbų vaidmenį kuriant daugiakalbę Europą.

2.16

rekomenduoja ES kalbų mokėjimo trūkumų tyrime ypatingą dėmesį skirti nevienodiems kalbiniams įgūdžiams regionuose ir mano, kad iš šio tyrimo išplaukiančias rekomendacijas derėtų paskelbti kuo platesnei auditorijai;

2.17

ragina Komisiją rengti kuo daugiau informacijos kampanijų apie kalbų mokymosi teikiamą ekonominę ir kultūrinę naudą.

2.18

ragina Komisiją dažniau teikti informaciją ir rengti informacines kampanijas, skirtas supažindinti ES piliečius su kalbų ir kultūrų įvairove, su pamatinėmis jos vertybėmis, literatūriniu bei meno paveldu, ir itin daug dėmesio skirti jaunosios Europos piliečių kartos informavimui. Be to, Komitetas rekomenduoja kitose Europos Sąjungos valstybėse dirbantiems Europos piliečiams sudaryti geresnes sąlygas mokytis priimančios šalies kalbos ir profesinės terminijos;

2.19

kartoja, kad svarbu nuomonių skleidėjams teikti informaciją apie tai, kad kalbų įvairovė yra vertybė, todėl ragina Komisiją sustiprinti šioms grupėms skirtas daugiakalbystės informacijos kampanijas.

22.9.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 229/38

1)

vis dar yra reikalavimų neatitinkančių laivų ir būtina imtis papildomų veiksmų kovoti su tomis vėliavų valstybėmis, klasifikacinėmis bendrovėmis, laivų savininkais, laivų valdytojais, frachtuotojais, terminalų operatoriais ir laivų kapitonais, kurie toliau neatsakingai vykdo savo veiklą, kad gautų papildomos komercinės naudos, ir nepaiso tarptautinių taisyklių ir saugios laivybos praktikos;

2)

laivų avarijos ir incidentai, dėl kurių žuvo žmonės ir buvo užteršti vandenynai, regionų ir vietos pakrančių vandenys ir jūros zona, padarė didelius ekonominius nuostolius, didelę žalą aplinkai ir sukėlė didelį visuomenės susirūpinimą;

3)

gyvybinga ir konkurencinga Europos jūrų transporto sistema svarbi regionams ir miestams — ypač tiems, kurie susiję su jūrų pramone, eksportu ir yra užmezgę ekonominius ryšius;

4)

būtina užtikrinti koordinavimą su ES jūrų strategija, reikalinga abipusė sąveika ir galimybė pasiūlyti regionų ir vietos valdžios institucijoms realius sprendimus;

5)

subsidiarumo ir proporcingumo principai yra itin svarbūs ES transporto srities priemonėms, nes ES, valstybės narės ir regionai dalijasi bendra kompetencija teisės aktų ir jų įgyvendinimo srityje;

6)

naujai siūlomų teisės aktų sistema:

1.1

mano, kad didesnė vėliavos valstybių atsakomybė ir suderintas TJO konvencijų, įskaitant visas dabartines asamblėjos rezoliucijas ir pakeitimus, aiškinimas bus labai naudingas Europos laivynui;

1.2

laikosi nuomonės, kad pateikti konkretūs pasiūlymai padidinti spaudimą reikalavimų neatitinkantiems laivams, atlyginti tinkamai eksploatuojamiems laivams ir padidinti spaudimą vėliavos valstybėms, kad jos laikytųsi TJO konvencijose numatytų įsipareigojimų, yra tinkamos priemonės;

1.3

pritaria TJO rezoliucijos A 847 (20) atšaukimui ir jos pakeitimui TJO rezoliucija A (...) (23), pagal kurią valstybės narės, būdamos vėliavos valstybėmis, turės veiksmingai ir nuosekliai vykdyti savo įsipareigojimus laikydamosi TJO konvencijų ir atsižvelgdamos į TJO rezoliuciją A.(…)(23);

1.4

mano, kad būtina ištaisyti padėtį, susijusią su ekonominiais ir socialiniais iškraipymais ir ne itin kvalifikuotų įgulų paslaugų naudojimusi, kurią lemia skirtingas vėliavos valstybių TJO konvencijų aiškinimas;

1.5

laikosi nuomonės, kad geriausias būdas TJO konvencijų, įskaitant visas dabartines asamblėjos rezoliucijas ir pakeitimus, aiškinimui suderinti, visoje ES taikyti TJO pateiktą šių konvencijų aiškinimą;

1.6

įtikinėja, kad mokymo programų ir profesinio parengimo reikalavimai jūrininko kvalifikacijai įgyti turėtų būti suderinti visoje ES ir jie turėtų tapti neatsiejama abipusio kvalifikacijos liudijimų pripažinimo dalimi;

1.7

susirūpinęs dėl galimybės ir praktikos, susijusios su klasifikacinės bendrovės ir (arba) vėliavos valstybės keitimu, kai laivo savininkas ir (arba) laivo valdytojas ir klasifikacinė bendrovė ir (arba) vėliavos valstybė nesusitaria dėl laivo saugos, įgulos komplektavimo, priežiūros, įrangos ir eksploatavimo.

1.8

siūlo klasifikacinėms bendrovėms ir vėliavos valstybėms reikalauti, jog laivas, prieš keičiant klasifikacinę bendrovę ir (arba) laivo registracijos vėliavą, visapusiškai atitiktų TJO konvencijų reikalavimus. Be to, reikalavimas, kad laivas visapusiškai atitiktų TJO rezoliucijas, turėtų būti išankstinė sąlyga klasifikacinei bendrovei ir (arba) vėliavos valstybei patvirtinti laivą ir sąlyga, kad laivas toliau priklausytų tai pačiai klasei ir būtų įrašytas registre;

1.9

pritaria, kad darbui jūroje skirtuose dokumentuose nurodyta informacija būtų įrašyta į šią direktyvą;

1.10

pabrėžia savo susirūpinimą dėl jūrininkų darbo laiko, nuovargio dėl nuolatinių viršvalandžių ir pavojaus, kylančio dėl klaidų, avarijų, žalos ir galimos taršos, kurių priežastis — viršvalandžiai ir netinkama poilsio trukmė;

1.11

laikosi nuomonės, kad atskiroms administracijoms palikus teisę savo nuožiūra spręsti, ar atleisti laivus nuo pagrindinių vėliavos valstybės taisyklių laikymosi, galėtų lemti ir lemia skirtingus saugos lygius skirtingose valstybėse narėse ir iškreipia konkurenciją tarp vėliavos valstybių. Dėl to teisė atleisti nuo šio reikalavimo turėtų būti apribota, pvz., taikant ją tik karo laivams;

1.12

rekomenduoja suderintą techninių saugos standartų aiškinimą, šiuo metu taikomą keleiviniams laivams pagal 1998 m. kovo mėn. Tarybos direktyvos 98/18/EB 12 straipsnį, taikyti visiems prekybos ir žvejybos laivams;

1.13

pasisako už kuo glaudesnį jūrų laivybos administracijų ir vietos valdžios institucijų bendradarbiavimą, kad integruotu būdu būtų sprendžiami su jūrų laivyba ir poveikiu regiono ekonominiam ir socialiniam vystymuisi susiję klausimai;

1.14

pritaria nuostatai, kad valstybių narių jūrų administracijos turėtų turėti pakankamai išteklių savo vėliavos valstybės įsipareigojimams vykdyti;

1.15

pritaria direktyvos nuostatai dėl duomenų bazės, kurioje būtų visa svarbiausia informacija apie laivus, plaukiojančius su kurios nors valstybės narės vėliava, ir laivus, kurie buvo išbraukti iš kurios nors valstybės narės registro, sukūrimo;

1.16

pritaria TJO pasiūlytai valstybių narių audito schemai, tačiau prašo šią audito schemą padaryti privaloma, kad ji būtų kokybės sertifikavimo schemos dalis pagal ISO ar lygiaverčius standartus, kuriuos nurodo EB;

1.17

reiškia susirūpinimą dėl laivų kapitonų kaltinimo nusikaltimais ir šmeižimo. Nors pasitaiko atvejų, kai kaltumas padarius nusikalstamą veiką yra akivaizdus, vis dėlto toks požiūris yra neteisingas, netinkamas ir daro didelę žalą specialistui, kuris sunkų, įtemptą ir kartais pavojingą darbą atlieka labai sėkmingai;

1.18

yra susirūpinęs dėl galimybės apriboti taikaus plaukiojimo teisę ir laivybos laisvę laivams, kurie kerta Europos valstybių vandenis neįplaukdami nė į vieną jos uostą. Siekiant saugios laivybos, šių teisių turėtų būti paisoma. Reikėtų laivybos pramonei aiškiai išdėstyti, kad praplaukiantys laivai privalo plaukti tiksliai pagal jūrų transporto valdymo sistemas ir laikytis duomenų teikimo procedūrų;

1.19

susirūpinęs galima papildoma administracinio darbo našta vyresniesiems pareigūnams, jeigu laivas turi pranešti, kad atėjo laikas jį tikrinti ir pateikti draudimo polisą. TJO pasiūlymas sumažinti liudijimų tikrinimų skaičių suderinant šią tvarką su internetiniais elektroninio sertifikavimo procesais turėtų būti išplėstas, kad apimtų draudimą ir tokia tvarka turėtų tapti privaloma. 1.18 pastaba taikoma ir pasiūlytai direktyvai dėl uosto valstybės atliekamos kontrolės.

—

medienos krovinys esant audringam orui gali judėti;

—

žiemą medienos krovinys aukštosiose platumose gali apledėti.

2.1

mano, kad sustiprinus ir pagerinus uosto valstybės atliekamos kontrolės sistemos veiksmingumą, būtų naudinga visiems;

2.2

pritaria, kad laivų kontrolės sugriežtinimas turės tiesioginio poveikio aplinkai ir teigiamų ekonominių ir socialinių pasekmių, įskaitant teisingesnės konkurencinės aplinkos sukūrimą jūrų transportui;

2.3

išreiškia susirūpinimą dėl locmanų panaudojimo sugriežtinti uosto valstybės atliekamą kontrolę perduodant pranešimus apie trūkumus ir papildant uosto ir vėliavos valstybės atliekamus patikrinimus. Locmanų kvalifikacijos sritis yra laivyba ir laivavedyba. Jie nėra parengti atlikti uosto ar vėliavos valstybės inspektorių pareigas.

2.4

atkreipia dėmesį į tai, kad laivo amžius neturėtų būti laikomas vieninteliu kriterijumi išsamiai jį patikrinti. Laivo priežiūros valdymas, juo plukdomų krovinių tvarkymas ir jūros rajonai, kuriuos jis kerta, turi įtakos laivo būklei. Palyginti naujas, tačiau prastai pastatytas laivas, kurio priežiūra neatitinka nustatytų reikalavimų arba menkai juos atitinka, eksploatuojamas nerūpestingai dėl netinkamo valdymo ir šiek tiek mažiau sumanios, ne itin kvalifikuotos, mažai apmokamos įgulos, patiriantis įtempį pakrovimo, iškrovimo ir balasto pašalinimo metu, dažnai plaukiojantis blogo oro sąlygomis, bus prastenės būklės ir kels gerokai didesnį pavojų, susijusį su avarijomis ir tarša, nei senesnis laivas, kuris buvo tinkamai pastatytas, gerai prižiūrimas, turintis puikiai sukomplektuotą įgulą ir eksploatuojamas laikantis geriausios praktikos;

2.5

ragina, kad patikrinimų skaičius per vienerius metus sudarytų 100 proc. į ES uostus įplaukiančių laivų skaičiaus. Tačiau siūlo kiekvieną laivą apskritai tikrinti tik kartą per vienerius metus, išskyrus atvejus, kai dėl tam tikrų aplinkybių tai reikėtų daryti dažniau. Minėtų institucijų atliktų patikrinimų rezultatai nedelsiant turi būti pateikiami ES uosto ir vėliavos valstybėms.

2.6

visiškai pritaria ketinimams sugriežtinti su žmogiškaisiais ištekliais susijusias nuostatas.

3.1

pritaria Bendrijos jūrų saugos politikos prevencijai skirtos dalies papildymui kita dalimi, leidžiančia Bendrijos lygiu veiksmingai kovoti su pavojumi jūroje;

3.2

rekomenduoja AIS (automatinė identifikacijos sistema) įdiegti visuose žvejybos laivuose, plaukiojančiuose pakrantėse ir atviroje jūroje, o ne tik laivuose, kurių ilgis yra daugiau kaip 15 m. Mažesniems laivams, jeigu jie yra mediniai ar pastatyti naudojant elastingą poliesterį (GRP), kyla didžiausias pavojus, nes juos sunkiau pastebėti plika akimi ir radarais.

3.3

visiškai pritaria nuostatoms gerinti veiklos procedūras, kad, laivams atsidūrus avarinėse situacijose, būtų galima veiksmingai reaguoti, ir dėl svarbių klausimų, susijusių su ekonominės žalos atlyginimu, kai nelaimės ištiktiems laivams suteikiamas prieglobstis.

4.1

pritaria pagrindiniam Komisijos pasiūlymo tikslui padidinti saugumą jūroje, Bendrijos lygmeniu nustatant aiškias visų rimtų jūrų avarijų ir incidentų techninių tyrimų vykdymo ir jų išvadų gaires, ir tokių tyrimų svarbai;

4.2

remia nuostatą, kad nelaimingų atsitikimų tyrimai būtų sutelkti į rizikos prevenciją ir paremti TJO principais ir rekomendacijomis; tobulinti teisės aktus ir remiantis šiais tyrimais, reikia gerinti laivų eksploatavimą, pasirengimą avarinėms situacijoms ir reagavimo priemones.

4.3

pabrėžia, kad tiriant lavų avarijas būtina plačiai taikyti Tarptautinės jūrų organizacijos parengtus atitinkamus modelius ir metodus.

5.1

pritaria nuostatai, kad būtina veiksmingai kontroliuoti ir audituoti klasifikacines bendroves, jų filialus ir dalyvaujančias įmones bei skirti nuobaudas už įsipareigojimų nevykdymą bei tarptautiniu ir Bendrijos lygmeniu sukurti universalius techninių patikrinimų mechanizmus, kurie leis gauti patikimą informaciją apie tikrąją laivo būklę.

5.2

pritaria pasiūlymui, kad pripažintos organizacijos sukurtų bendrą vertinimo ir kokybės liudijimo struktūrą. Bendra struktūra turi būti nepriklausoma ir turėti visas nuodugniam ir nuolatiniam darbui būtinas priemones, taip pat galimybę pasiūlyti ir individualius, ir kolektyvinius taisomuosius veiksmus pripažintų organizacijų darbo kokybei pagerinti;

5.3

pritaria nuostatai sustiprinti pripažintų organizacijų tarpusavio bendradarbiavimą derinant jų techninius nuostatus ir tarptautinių konvencijų aiškinimą, taip pat vienodai šiuos nuostatus ir konvencijas taikant, kad būtų nustatytas vienodas vertinimo pagrindas ir atsirastų dokumentai, leidžiantys imtis minėtų taisomųjų veiksmų siekiant vienodo saugos lygio Bendrijoje, klasifikacinių bendrovių bendradarbiavimo techninėje srityje, nuostatų tarpusavio suderinimo, tarptautinių konvencijų aiškinimo, kurį pateikia TJO, taikymo visoje ES, o tai lems tikrą abipusį klasės liudijimų ir jūrų įrangos pripažinimą;

5.4

prašo, kad 31 punkto paskutinė eilutė „ir, jei reikia, į šį procesą įtraukti vėliavos valstybę“ būtų pakeista taip: „ir nedelsiant šią informaciją pateikti vėliavos valstybei“.

6.1

pritaria iniciatyvai Atėnų konvenciją įtraukti į Bendrijos įstatymą dėl privalomo draudimo, o ne palikti ją laivų savininkų nuožiūrai, kurie naudojasi abipusės apsaugos ir kompensacijų klubais (P&I);

6.2

pritaria iniciatyvai išplėsti Atėnų konvencijos nuostatų taikymą vidaus vežimui, tačiau mano, kad į taikymo sritį nevertėtų įtraukti vežimo vidaus vandenimis. Šiuo atveju praverstų ne tokio plataus užmojo priemonės, laikantis subsidiarumo ir proprocingumo principų;

6.3

išreiškia pritarimą, kad dėl incidentų jūroje Atėnų konvencijos 2002 m. protokole yra nustatoma griežta atsakomybės tvarka. Griežta atsakomybe siekiama pagerinti ieškovų padėtį, kad būtų atleidžiama nuo atsakomybės dėl vežėjo bet kurio nusižengimo ar aplaidaus veiksmo ir dėl to ieškovui nereikėtų įrodinėti vežėjo atsakomybės;

6.4

atkreipia dėmesį į laivų savininkų ir P&I klubų pareikštą susirūpinimą dėl Atėnų konvencijos 3 straipsnio 1 dalies dėl atsakomybės terorizmo atveju;

6.5

pabrėžia, kad būtina parengti tarptautinius pasiūlymus, kurie leistų rasti sprendimus tuo atveju, kai draudimo bendrovė atsisako pripažinti naujas atsakomybės ribas ir su jomis susijusius draudimo reikalavimus, nustatytus Komisijos pasiūlyme dėl reglamento.

7.1

pritaria Europos Parlamento raginimui parengti „bendrą ir nuoseklią Europos jūros politiką, siekiant sukurti Europos jūrų saugumo erdvę, labiausiai paremtą visą jūrų transporto sistemą apimančios atsakomybės tvarkos įgyvendinimu“.

7.2

nepaisant to, mano, kad kiekvienas susitarimas dėl atsakomybės ir žalos dėl jūrų taršos kompensavimo turi būti priimtas tarptautiniu, o ne vieno regiono mastu;

7.3

pritaria galimybei numatyti taikomų taisyklių pakeitimus, kad ne vien tik laivų savininkai, bet ir kitos šalys prisiimtų atsakomybę, ir kad rimtais arba tyčiniais saugumo taisyklių ir kovos su tarša susijusių įsipareigojimų pažeidimo atvejais būtų galima numatyti neribotą laivų savininkų atsakomybę;

7.4

pabrėžia, kad visais Konvencijos dėl civilinės atsakomybės pakeitimais būtų siekiama abiejų šalių (laivų savininkų ir frachtuotojų) dalyvavimo pusiausvyros, laikantis laivų operatorių savanoriško įsipareigojimo ar pasiūlymo pagrindu sudarytų susitarimų nuostatų

7.5

prašo, kad sąvoka „šalys, išskyrus laivų savininkus“ apimtų laivų valdytojus ir frachtuotojus

7.6

yra susirūpinęs dėl suderinamumo su tarptautine teise ir praktika tais atvejais, kai direktyva būtų taikoma už teritorinių vandenų ribos esantiems jūros regionams;

7.7

siūlo laivų kapitonų neįtraukti į kitų šalių, išskyrus laivų savininkus sąvokos apibrėžimą, nebent jie savo pareigas atliko labai aplaidžiai;

7.8

pareiškia susirūpinimą, kad ši direktyva neatitinka Hagos/Hagos-Vizbio taisyklių ir Hamburgo taisyklių, reglamentuojančių laivų savininkų atsakomybę pagal konosamentus, jūrų važtaraščius ir frachtavimo sutartis, kuriomis naudojamasi tarptautiniame jūrų transporte, ir toks neatitikimas gali sukelti painiavą, kurias atsakomybės nuostatas reikėtų taikyti, nes manoma, kad šios direktyvos redakcijoje nėra visiškai aišku, ar jos nuostatos taikomos taršos padarytai žalai, ar taikoma kitokiai žalai, padarytai trečiosioms šalims;

7.9

pritaria Komisijai, kad sukūrus privalomo draudimo sistemą būtų lengviau spręsti reikalavimų neatitinkančių laivų problemą;

7.10

prašo, kad draudimo poliso, kuris visuomet turi būti laive, redakcijoje būtų aiškiai nurodyta, jog padengiama žala, padaryta prieglobsčio vietoms;

—

užtikrintų, kad frachtuotojai nenaudotų reikalavimų neatitinkančius laivus.

—

frachtuotojo komercinė nauda, gauta naudojant reikalavimų neatitinkantį laivą už mažesnį frachtą, būtų prarasta dėl didesnės finansinės garantijos sąnaudų, nes naudojant reikalavimų neatitinkantį laivą rizika būtų didesnė.

—

frachtuotojui neapsimokėtų naudoti reikalavimų neatitinkančius laivus ir jiems būtų siūloma pervežti mažiau krovinių.

—

dėl to paskata eksploatuoti, frachtuoti ir naudoti reikalavimų neatitinkantį laivą sumažėtų, o tokių laivų savininkai būtų priversti laivą parengti, įgulą sukomplektuoti ir eksploatuoti visapusiškai laikydamiesi tarptautinių taisyklių arba atiduoti jį į metalo laužą.

22.9.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 229/51

1.1

pritaria pasiūlymui dėl iniciatyvos Europos kultūros paveldą perkelti į skaitmeninį formatą ir sukurti skaitmenines bibliotekas bei pažymi, kad tai yra svarbiausia dalis Komisijos iniciatyvos — „i2010 — Europos informacinė visuomenė augimui ir užimtumui skatinti“, kurios visiškas įgyvendinimas yra būtina sąlyga Europos konkurencingumui pagerinti;

1.2

pabrėžia, kad kultūros paveldo perkėlimą į skaitmeninį formatą, prieinamumą internete ir išsaugojimą reikėtų skatinti visose Europos šalyse, regionuose bei miestuose ir visomis kalbomis, taip remiant kultūrų ir kalbų įvairovės išsaugojimą. Pradėti reikėtų nuo kultūros įvertinimo, įskaitant mažumų kultūras, ir kultūrinių pasiekimų išsaugojimo ateities kartoms;

1.3

primena, kad kitose pasaulio dalyse kultūros paveldo perkėlimas į skaitmeninį formatą sparčiai vyksta ir pažymi, kad Europos kultūros paveldo ir literatūros tapimas plačiai prieinamais skaitmenine forma yra išankstinė Europos žiniomis paremtos visuomenės sėkmės sąlyga bei tuo pat metu šis procesas remia Europos regionų ir miestų vystymąsi;

1.4

vertina tai, kad Komisijos komunikate nurodomi svarbiausi iššūkiai ir daugelis neišspręstų techninių, teisinių ir finansinių problemų, susijusių su kultūros paveldo perkėlimu į skaitmeninį formatą, ir pastebi, kad vietos ir regionų valdžios institucijos remia pastangas siekti pažangos šiuo klausimu;

1.5

pažymi, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra pačios svarbiausios visas informacinės visuomenės strategijas įgyvendinančios institucijos ir, daugeliu atveju, būtent jos išlaiko bibliotekas. Taigi, atsižvelgiant į skaitmeninių bibliotekų iniciatyvą, deramą dėmesį taip pat reikėtų skirti vietos ir regioniniam aspektui;

1.6

mano, kad Europoje yra ypač svarbu kultūros paveldo perkėlimą į skaitmeninį formatą skatinti visose valstybėse narėse, ir pabrėžia, kad perkėlimo į skaitmeninį formatą naudą bus galima gauti tik plačiu mastu, taip pat ir vietos bei regionų lygiu, populiarinant kultūros paveldo prieinamumą internete ir pažangius informacijos paieškos metodus;

1.7

nurodo, kad perkėlimas į skaitmeninį formatą yra ilgalaikis procesas, kuriam prireiks daug išteklių, įskaitant būtinybę nuolat saugoti, atnaujinti ir perkelti duomenis į kitą formatą, bei pripažįsta tą naudą, kurią duoda perkėlimas į skaitmeninį formatą dėl kultūros paveldo prieinamumo ir jo išsaugojimo;

1.8

primena, kad skaitmeniniai duomenys apima tiek į skaitmeninį formatą perkeltas duomenų kopijas, tiek naujus duomenis, kurie iš pat pradžių buvo sukurti skaitmeniniu formatu;

1.9

pastebi, kad valstybėse narėse skaitmeninių bibliotekų paslaugos yra sudarytos iš nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu sukurtų sudedamųjų dalių, kurios elektroninėmis priemonėmis sujungtos tarpusavyje. Kad pavyktų įgyvendinti šią iniciatyvą, reikia bendradarbiavimo ir koordinavimo Europos lygiu;

1.10

yra įsitikinęs, kad bibliotekos atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį, padarydamos kultūros paveldą ir literatūrą prieinamais internetinėje aplinkoje ir kad būtent bibliotekose ši medžiaga yra tinkamiausiai pateikiama visuomenei, bet tuo pat metu pastebi, kad bibliotekų bendradarbiavimas su archyvais, muziejais, kitomis kultūros įstaigomis ir reikšmingais šioje srityje veikiančiais dalyviais yra labai svarbus.

2.1

pažymi, kad pirminis perkėlimo į skaitmeninį formatą tikslas yra ne pakeisti tradicinę spausdintą ar kitokią materialią kultūrinę medžiagą, bet kuriant duomenų kopijas sukurti ir skaitmeninius duomenis bei skatinti informacijos prieinamumą;

2.2

pabrėžia, kad tik labai nedidelė Europos kultūros paveldo dalis yra perkelta į skaitmeninį formatą ir didžiulis darbas vis dar neatliktas, taip pat reikia sukurti naujus finansavimo būdus, kartu bendradarbiaujant su privataus sektoriaus atstovais;

2.3

nurodo, kad mažose šalyse ir mažose kalbos teritorijose, komercinės skaitmeninių duomenų rinkos iki šiol buvo gana mažos, net jei nustatytų kainų dydis, susijęs su tokių duomenų sukūrimu, yra pasiekęs tokį patį lygį kaip ir didelėse kalbos teritorijose, ir pažymi, kad kuriant skaitmenines bibliotekas, dėl technologinių pasiekimų jau yra įmanoma ir svarbu atsižvelgti į skirtingų kalbų zonų vartotojų poreikius;

2.4

pastebi, kad nors didžiajai senesniojo Europos kultūros paveldo daliai jau negalioja autorių teisių apribojimai ir ji yra prieinama informaciniuose tinkluose, Komisijos pasiūlymas reformuoti autorių teises saugančius teisės aktus, susijusius su kultūros paveldu, yra labai svarbus;

2.5

nurodo, kad kai kuriose šalyse jau atsiranda ženklų, rodančių, kad tam tikrų visuomenės sluoksnių skaitmeninių technologijų pažanga dar nepasiekė, ir mano, kad atitinkamos galimybės naudotis internetu ir konsultacijos, kaip jį įvaldyti, turėtų tapti prieinamos žmonėms, kurie priklauso nepalankiausioje padėtyje atsidūrusioms socialinėms grupėms;

2.6

pažymi, kad vietos ir regionų valdžios institucijos, kaip kultūros paveldo savininkės ir kūrėjos, turi atlikti svarbiausią vaidmenį prisiimdamos atsakomybę už tai, kad visiems visuomenės nariams, kiek įmanoma, būtų užtikrintos lygios galimybės pasinaudoti informacinės visuomenės paslaugomis;

2.7

pabrėžia, kad galimybė, kurią daugelio Europos šalių bibliotekos suteikia leisdamos susipažinti su tradicine spausdinta medžiaga, vis dar yra labai svarbi, bet jos taip pat turi sudaryti sąlygas naudotis internetu ir jame teikiamomis internetinėmis paslaugomis. Atsižvelgiant į galutinius internetinių paslaugų vartotojus ir jų vietinius poreikius, reikia, kad šių paslaugų organizavimą atliktų vietos ir regionų atstovai. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti ir bibliotekų veiklos finansavimui nacionaliniu mastu;

2.8

pastebi, kad tais atvejais, kai vietos ir regionų valdžios institucijos dalyvauja įvairiuose bibliotekų ir kitų organizacijų konsorciumuose, kurie turi savo tinklo serverio aplinką ir siūlo išsamų paslaugų asortimentą, būtina jiems užtikrinti pakankamas galimybes daryti įtaką sprendimų priėmimui;

2.9

pritaria tam, kad Komisija pabrėžia iššūkius, susijusius su duomenų, kurie turi būti perkelti į skaitmeninį formatą atranka ir mano, kad pirmiausia deramą dėmesį reikia skirti atrankos kriterijams, kurie yra grindžiami vietos ir regionų valdžios sprendimais, ir, viena vertus, suderinti viešąja paklausa paremtus atrankos kriterijus, o, kita vertus — užtikrinti išsaugojimą;

2.10

pritaria pasiūlymui parengti ilgalaikę į skaitmeninį formatą perkeltų kultūrinių duomenų išsaugojimo strategiją, kad ištekliai, panaudoti kultūros paveldą perkeliant į skaitmeninį formatą, nebūtų iššvaistyti pasikeitus programinei įrangai ir techninėms sistemoms;

2.11

mano, kad pasiūlymas įsteigti kompetencijų ugdymo centrus yra įdomus, ir pažymi, kad centrai turėtų atlikti svarbią užduotį užtikrindami reikalingus įgūdžius ir žinias vietos ir regionų lygiu bei geros praktikos sklaidą;

22.9.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 229/53

1.1

teigiamai vertina Komisijos komunikatą dėl augimą ir užimtumą skatinančios šiuolaikiškos MVĮ politikos kaip priemonę suteikti naują akstiną MVĮ politikai, perorientuoti ją į svarbiausius elementus ir suderinti Bendrijos veiksmus siekiant didesnio veiksmingumo;

1.2

remia visa apimančią MVĮ politiką, kurioje pripažįstama MVĮ įvairovė pagal dydį, nuosavybės formą ir sektorių, kurioje nustatyta daug iš anksto parengtų paramos būdų ir palanki teisinė aplinka skirtingiems ES MVĮ poreikiams tenkinti;

1.3

pripažįsta, kad Komunikate yra minimas vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo, tačiau mano, kad galėjo būti aiškiau nurodyta, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka itin svarbų vaidmenį remdamos MVĮ, kurdamos palankią aplinką jų vystymuisi ir perleidimui, yra stambios MVĮ sukurtų prekių ir paslaugų vartotojos;

1.4

sutinka, kad pagrindinė atsakomybė užtikrinant, jog MVĮ politika būtų iš tiesų veiksminga, pirmiausia tenka valstybėms narėms, ir ragina valstybes nares garantuoti, kad jų nacionalinėse reformų programose būtų numatytos konkrečios priemonės MVĮ steigimui ir vystymui remti;

1.5

atkreipia dėmesį į Komiteto atliktą tyrimą dėl nacionalinių reformų programų (NRP) rengimo ir, visų pirma, į konsultacijų su vietos ir regionų valdžios institucijomis trūkumą, todėl pritaria Europos Vadovų Tarybos 2006 m. kovo mėn. jam išsakytam raginimui toliau tęsti su NRP rengimu susijusią veiklą;

1.6

mano, kad visų suinteresuotų subjektų dalyvavimas įgyvendinant politiką ir jų pasiryžimas ją įgyvendinti be abejonės yra iš esmės svarbus MVĮ politikos sėkmei, ir laikosi nuomonės, kad šiuo požiūriu Komisija turėjo Komunikate numatyti keletą konkrečių tikslų ir terminų, kad priemones būtų lengviau įgyvendinti;

1.7

teigiamai vertina tai, kad pirmininkaujanti valstybė narė Austrija MVĮ teikia pirmenybę, ir pritaria 2006 m. kovo mėn. Europos Vadovų Tarybos sprendimui leisti visiškai atsiskleisti verslo (ypač MVĮ) potencialui ir šiai konkrečiai sričiai skirti pirmenybę. Komitetas taip pat primygtinai reikalautų išsamaus ir atviro būsimo Europos Vadovų Tarybos įvertinimo, kaip įgyvendinamos nacionalinės reformų programos, ir ypač — aiškaus įvertinimo, kokios naudos iš tų programų gauna MVĮ;

1.8

pritaria adekvataus biudžeto suteikimui Konkurencingumo ir naujovių programai (KNP), kadangi KNP bus itin svarbi priemonė Bendrijos MVĮ politikai;

1.9

mano, kad reikia skatinti ir remti verslumą, teigiamai vertina tai, kad Komunikate pripažįstama, jog nepakankamai tenkinami moterų verslininkių, jaunų verslininkų, mažumoms priklausančių verslininkų, migrantų verslininkų bei vyresnio amžiaus verslininkų poreikiai, atkreipia dėmesį į tai, kad su šiomis asmenų grupėmis negalima elgtis kaip su vienu junginiu, ir pabrėžia, kad joms visoms reikia specialių priemonių. Iš tiesų poreikiai gali būti skirtingi visose šalyse ar net pačiose grupėse. Komitetas, be kita ko mano, kad pateikti pasiūlymai apsiriboja parama asmeninių kontaktų plėtojimui ir kad reikia daugiau konkrečių pasiūlymų siekiant pakelti šių skirtingų tikslinių grupių verslininkystės lygį, naudojantis Europos lyčių lygybės paktu, kurį 2006 m. kovo 23–24 d. priėmė Europos Vadovų Taryba ir siekiant, kad šis paktas apimtų ir kitas grupes;

1.10

pabrėžia, kad vietos ir regionų lygio iniciatyvos yra vertingos ugdant verslininkišką požiūrį ir vystant bei siūlant verslininkams pritaikytą mokymą visuose švietimo sistemos lygiuose, tačiau laikosi nuomonės, kad daugelyje švietimo ir mokymo iniciatyvų nepakankamai atsižvelgta į MVĮ poreikius ar nėra pakankamai lanksčios jiems tenkinti;

1.11

pritaria siūlymui organizuoti konkursą „Europos įmonių apdovanojimai“, kuris būtų verslininkystės skatinimo priemonė, pademonstruotų geriausios praktikos pavyzdžius regionų ir vietos lygiu bei paskatintų potencialius verslininkus;

1.12

atkreipia dėmesį į tai, kad apskritai visuomenėje ir konkrečiai bankų ir viešajame sektoriuose būtina ugdyti palankesnį požiūrį į gerai apskaičiuotą ir pagrįstą verslo riziką bei toleranciją verslo nesėkmėms ir ragina valstybes nares užtikrinti, kad visoje Europos Sąjungoje būtų kuriama verslumui palankesnė kultūra ir labiau vertinama verslininko anksčiau įgyta verslo patirtis;

1.13

pritaria Komisijos siūlomiems pakeitimams, susijusiems su Europos informacijos centrais (EIC), kadangi mano, kad EIC veiklos rezultatai valstybėse narėse labai skiriasi, kaip ir jų gebėjimai suteikti MVĮ visapusę paramą ir konsultacijas dėl internacionalizavimo; be to, Komitetas pabrėžia, kad būtų tikslinga aiškiai apibrėžti šiame tinkle dalyvaujančių organizacijų funkcijas ir įgaliojimus bei sukurti koordinavimo su kitais dalyviais, pvz., informaciniu tinklu Europe Direct, sistemą, kad būtų išvengta dubliavimo teikiant informacines ir konsultacines paslaugas ir būtų skatinama veiksmingai naudoti išteklius;

1.14

pritartų pasiūlymams sustiprinti programas, kad MVĮ turėtų geresnes galimybes pasinaudoti informacinėmis technologijomis (IRT), kurios padėtų joms tapti konkurencingesnėmis ir patekti į naujas rinkas;

1.15

atkreipia dėmesį į Komisijos pasiūlymus, susijusius su MVĮ galimybių dalyvauti viešuosiuose pirkimuose gerinimu;

1.16

mano, kad pastangos standartizacijos srityje neturėtų sukurti daugiau biurokratijos, kuri turėtų neigiamo poveikio MVĮ;

1.17

teigiamai vertina Komisijos pasiryžimą supaprastinti taisykles ir teisės aktus ir sudaryti palankesnes sąlygas MVĮ dalyvauti Bendrijos programose, tačiau pageidautų, kad būtų aiškiau išdėstyta, kaip tai bus pasiekta ir kaip tai galėtų atsiliepti Bendrijos lėšas skirstančioms organizacijoms;

1.18

pritaria įsipareigojimui atlikti išsamią naujai kuriamų teisės aktų patikrą ir ragina Komisiją pradėti darbą su MVĮ atstovų grupėmis siekiant užtikrinti, kad nauji teisės aktai nemažintų MVĮ augimo ir naujovių diegimo potencialo;

1.19

pabrėžia, kad MVĮ atstovui yra suteikta svarbi funkcija užtikrinti, kad ES politika yra palanki MVĮ, tačiau Komitetui kelia susirūpinimą tai, kad šiam atstovui būtų skiriama pakankamai lėšų ir, dar svarbiau, kad jam būtų suteiktas tinkamas statusas ir politinis svoris garantuojant, kad šios pareigybės tikslai būtų pasiekti;

1.20

pritaria siūlymui visose Bendrijos politikos srityse vadovautis principu „pirmiausia galvok apie mažus“ ir pageidautų, kad atliekant Bendrijos pasiūlymų poveikio įvertinimus pirmiausia būtų atsižvelgta į MVĮ;

1.21

taip pat remtų kitas iniciatyvas, kuriomis siekiama didesnio MVĮ politikos vystymo nuoseklumo ir nuspėjamumo, kad MVĮ galėtų numatyti pasekmes ir būti geriau pasirengusios;

1.22

pabrėžia, kad sėkmingai taikomas „vieno langelio“ modelis, kurio didelis veiksmingumas buvo įrodytas remiant ir skatinant MVĮ augimą kelete regionų skirtingose ES vietovėse, pripažįsta, kad pagal šį modelį veikiančios organizacijos turi potencialo kaip viešųjų pirkimų informacijos skleidimo ir pagalbos teikimo, aiškinant viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo tvarką, centrai, ir ragina apskritai šiam metodui skirti didesnį dėmesį, kuris galėtų būti parodytas rengiant konferencijas ir seminarus geriausios praktikos klausimais, padėsiančius skleisti geriausias regionines šios srities iniciatyvas;

1.23

pritaria įsipareigojimui didinti MVĮ dalyvavimą ES programose ir iniciatyvose, tačiau mano, kad reikia atidžiai stebėti, kaip vykdomi konkretūs su programomis susiję įsipareigojimai, kad būtų užtikrinta, jog šie įsipareigojimai yra iš tikrųjų vykdomi;

1.24

pageidautų, kad būtų aiškiau nustatytas ES struktūrinių fondų vaidmuo remiant MVĮ, jų teikiamos paramos dydis ir kitų Bendrijos priemonių indėlis, ir norėtų, kad šių MVĮ remiančių programų rengimas būtų nuoseklesnis;

1.25

pripažįsta, kad svarbu susieti MVĮ su mokslinių tyrimų ir technologijų vystymo iniciatyvomis ir kad MVĮ susiduria su sunkumais, siekdamos pasinaudoti moksliniais tyrimais, naujovėmis ir intelektine nuosavybe, tačiau ragina taikyti diferenciaciją mažesnių netechnologinių MVĮ atžvilgiu remiant sėkmingą naujų idėjų pritaikymą;

1.26

remia sisteminio bendradarbiavimo iniciatyvas, kuriose dalyvauja vietos ir regionų valdžios institucijos, įmonės ir jų asociacijos, akademijos, universitetai ir mokslinių tyrimų centrai, nes šios iniciatyvos, kaip teritorinės pramonės politikos priemonė, sukuria rėmimo tinklus, padedančius MVĮ įveikti kliūtis siekiant didesnio konkurencingumo, geresnių mokymų ir galimybės naudotis naujovėmis.

1.27

pritaria siūlomai valstybės pagalbos taisyklių reformai, kurios tikslas — prisiimti MVĮ rizikos dalį, supaprastinti procedūras ir formuoti lankstesnį požiūrį į MVĮ skiriamą pagalbą;

1.28

pripažįsta, kad Septintoji bendroji mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programa gali būti svarbi remiant MVĮ tiriamąją veiklą, tačiau ragina skirti daugiau dėmesio MVĮ skirtų naujovių diegimui, vystymui ir technologijų įsisavinimui, atsižvelgiant į ribotus daugumos MVĮ mokslinių tyrimų gebėjimus;

1.29

siūlo sustiprinti programas, kad MVĮ būtų skatinamos užmegzti tarpusavio ryšius, kartu kad būtų rengiamos priemonės, padėsiančios užmegzti tokius ryšius. Skatinimas kurti verslo finansinių rėmėjų tinklus itin praverstų sprendžiant problemas, su kuriomis susiduria MVĮ siekdamos gauti finansavimą iš alternatyvių šaltinių;

1.30

pripažįsta būtinybę atsižvelgti į MVĮ problemas ankstyvuoju ES teisės aktų rengimo laikotarpiu ir standartizavimo proceso metu, tačiau ragina taikyti aiškesnius mechanizmus ir schemas, kuriomis galima užtikrinti platesnio masto konsultacijas su MVĮ suinteresuotais subjektais;

1.31

pripažįsta, kad naudojantis MVĮ darbo grupėmis sukurta greita konsultacijų dėl Komisijos pasiūlymų sistema bei MVĮ ir Europos institucijų komunikacijos plėtros priemonė, tačiau kelia klausimų dėl atstovaujamojo tokių darbo grupių pobūdžio;

1.32

pabrėžia, kad svarbu konsultuotis su vietos ir regionų suinteresuotais subjektais, ir ragina aiškiau nurodyti, kaip Komisija ketina konsultuotis ir ar ji skatins labiau decentralizuotą požiūrį į pagalbą MVĮ;

1.33

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos užima išskirtinę padėtį kaip pagrindiniai įgyvendintojai, kartu ir kaip partneriai, palaikantys ryšius su suinteresuotų subjektų grupėmis ir skatinantys verslumą;

2.1

ragina valstybes nares konsultuotis su vietos ir regionų valdžios institucijomis dėl nacionalinių reformų programų ir stebėti, kad šiose programose būtų nustatytos konkrečios priemonės MVĮ steigimui ir vystymui remti, ir skatina atlikti aiškų ir išsamų įvertinimą, kokią naudą MVĮ teikia valstybių narių įgyvendinamos nacionalinių reformų programos;

2.2

siūlo, kad šiuo metu vykdomoje Lisabonos strategijos įgyvendinimo ir nacionalinių reformų programų analizėje būtų parodyta turima patirtis, sukaupta įgyvendinant vietos ir regioninę politiką bei teikiant pagalbą MVĮ vystymosi srityje ir ypatingą dėmesį skiriant pramoniniams junginiams bei mažų įmonių tinklui, siekiant parengti geros praktikos vadovą;

2.3

ragina Europos Komisiją aiškiau pripažinti vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį, kurį jos gali atlikti remdamos MVĮ, sukurdamos palankią aplinką jų vystymuisi ir jų veiklos tęstinumui jas perleidžiant ir būdamos stambiomis MVĮ prekių ir paslaugų, teikiamų per viešuosius pirkimus, vartotojomis; šioje srityje ragina veiksmingiau konsultuotis su vietos ir regionų organais dėl MVĮ politikos iniciatyvų;

2.4

rekomenduoja nustatyti konkrečius naujų priemonių, numatytų Komunikate, įgyvendinimo tikslus ir terminus, padėti įvertinti jų įgyvendinimą, prisidėti prie geriausios praktikos pavyzdžių platinimo ir užtikrinti įvykdymo įsipareigojimus;

2.5

rekomenduoja labiau pripažinti MVĮ įvairovę ir ragina teikti tikslingesnę paramą, įskaitant lanksčias švietimo ir mokymo galimybes ir palankią teisinę aplinką tokiems skirtingiems poreikiams tenkinti; ragina Bendrijos programose taikyti labiau diferencijuotą metodą mikroįmonėms, mažesnėms įmonėms ir netechnologinėms MVĮ siekiant remti sėkmingą naujų idėjų diegimą;

2.6

ragina Europos Komisiją ir valstybes nares bendradarbiauti su vietos ir regionų valdžios institucijomis, kurios sukūrė ir įgyvendina novatoriškas priemones, skirtas moterų verslininkių, jaunų verslininkų, mažumoms priklausančių verslininkų bei vyresnio amžiaus verslininkų verslumo potencialui skatinti, kad būsimos Bendrijos politikos kūrėjai šiuo klausimu būtų gerai informuoti, ir rekomenduoja apsvarstyti konkrečių priemonių ir asignavimų šioms grupėms paskirtį;

2.7

rekomenduoja, kad dar kartą Europos Komisijos siūlymu svarstant Europos informacijos centrus (EIC), reikėtų apsvarstyti finansinių lėšų skyrimo EIC adekvatumą, kartu ir jų gebėjimus suteikti MVĮ visapusę paramą ir konsultacijas dėl internacionalizavimo jų veiklos teritorijoje;

2.8

prašo vietos ir regionų valdžios institucijų nuodugniau apsvarstyti, kaip jos galėtų geriau padėti MVĮ savo teritorijoje ir sudaryti joms sąlygas pasinaudoti rinkos galimybėmis, ypač tiekiant prekes ir teikiant paslaugas per viešuosius pirkimus;

2.9

ragina dėti daugiau pastangų mažinant reglamentavimo poveikį ES MVĮ ir užtikrinant, kad standartizacijai skirta veikla nesukurtų daugiau biurokratijos, kuri neigiamai paveiktų MVĮ, ir ragina bendradarbiauti su MVĮ atstovų grupėmis siekiant garantuoti, kad nauji teisės aktai nemažintų MVĮ augimo ir naujovių diegimo potencialo;

2.10

rekomenduoja MVĮ atstovui suteikti pakankamai lėšų, tinkamą statusą ir politinį svorį, kad būtų pasiekti šios pareigybės tikslai ir patenkinti MVĮ lūkesčiai;

2.11

ragina geriau suderinti MVĮ politiką ir paramos programas toliau vystant „vieno langelio“ modelį, pavyzdžiui, e. vyriausybių portalai ir „vieno langelio“ principu sukurtas tiekimo informacijos centras;

2.12

ragina Europos Komisiją ir valstybes nares apsvarstyti iniciatyvas, skirtas nuoseklesniam ir labiau nuspėjamam MVĮ politikos vystymui, pavyzdžiui, siūloma nustatyti dvi konkrečias datas per metus, kada įsigaliotų visi nauji reglamentai, kad MVĮ galėtų geriau numatyti pasekmes ir būti geriau pasirengusios.

22.9.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 229/57

1)

KADANGI pagarba pagrindinėms teisėms, kultūrų ir kalbų įvairovei yra didelė Europos vertybė, kurią būtina išsaugoti visuose Europos Sąjungos regionuose, ir tai yra RK prioritetas;

2)

KADANGI su visomis diskriminacijos formomis dėl lyties, rasės ar etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos būtina vienodai aktyviai kovoti, primenant, kad visi žmonės prisideda prie Europos gerovės;

3)

KADANGI mažumų apsauga ir nediskriminavimo politika nėra tas pats, o vienodas požiūris yra visų piliečių esminė teisė, o ne privilegija;

4)

KADANGI kiekvienas asmuo turi teisę būti kitoks; tolerancija ir pagarba turėtų būti ne atskiriems asmenims teikiama malonė, o abipusiškumu grindžiamas gyvenimo principas;

5)

KADANGI vietos valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį puoselėjant vieną iš pagrindinių teisių — susirinkimų laisvę;

6)

KADANGI vietos valdžios institucijų pareigūnams tenka ypatinga pareiga rodyti tinkamą pavyzdį ir skatinti gerą praktiką;

7)

KADANGI vietos ir regionų valdžios institucijos turi daug įgaliojimų viešųjų įrašų, švietimo, policijos, sveikatos apsaugos, būsto ir socialinės pagalbos srityse, be kurių negalima užtikrinti pagrindinių teisių;

8)

KADANGI Europos Parlamento prašymu Regionų komitetas pradėjo rinkti geros praktikos vietos ir regionų lygiu pavyzdžius ir šia veikla stengiasi kuo daugiau prisidėti prie geresnės mažumų apsaugos ir nediskriminavimo politikos įgyvendinimo;

1.1

pritaria Europos Parlamento rezoliucijai ir sutinka su ja, kad valstybės narės nepakankamai įgyvendina nediskriminavimo politiką; vis dėlto pripažįsta, kad nors šios politikos įgyvendinimo lygis konkrečiose valstybėse narėse skiriasi, nes vienos valstybės yra aktyvesnės nei kitos, ES, jos valstybės narės, vietos ir regionų valdžios institucijos daugelyje sričių jau turi susiklosčiusią gerą praktiką;

1.2

sutinka su EP teiginiu, kad įvairios valstybių narių vietos, regionų ir nacionalinės valdžios institucijos galėtų geriau koordinuoti savo priemones, skirtas kovai su visomis diskriminacijos formomis dėl lyties, rasės ar etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos, įskaitant antisemitizmą ir išpuolius prieš mažumas, ypač prieš romus;

1.3

pripažįsta, kad vietos ir regionų valdžios institucijos susiduria su dvejopu iššūkiu: viena vertus, vietos ir regionų administracijų pareiga — diskriminavimu ir gerbti lygybės principą, suteikiant galimybę naudotis asmeninėmis, ekonominėmis ir socialinėmis teisėmis, kita vertus, jos privalo aktyviai skatinti laikytis pagrindinių teisių, tarp jų ir mažumų teisių;

1.4

pabrėžia, kad vietos valdžios institucijų vykdoma politika ir taikomos taisyklės turi būti teisiniu ar faktiniu požiūriu nediskriminuojančios, skatinti socialinę, ekonominę ir politinę integraciją;

1.5

pripažįsta, kad skurdas, socialinė atskirtis ir „getų“ kūrimas gali sukelti ekstremizmą, todėl mano, kad veiksminga integracijos politika, įskaitant švietimo ir būsto priemones vietos ir regionų lygiu, gali netiesiogiai prisidėti prie smurtinio ekstremizmo prevencijos ir kad ypatingą dėmesį reikėtų skirti jaunimui, gyvenančiam miesto „getuose“;

1.6

nurodo, kad kelete miestų, savivaldybių ir regionų, kurie remiasi daugiakultūrinės visuomenės principu ir suvokia, kokia turtinga ir įvairi yra Europos Sąjunga, esama teigiamų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti stipresnę mažumų atstovų apsaugą; todėl, atsižvelgdamas į Komiteto narių surinktus duomenis, siūlo pradinę negalutinę geriausios vietos ir regionų praktikos suvestinę, kuri yra šios nuomonės priedas;

2.1.1

mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijų veikla turėtų turėti pridėtinės vertės kovojant su rasizmu, antisemitizmu, islamofobija, ksenofobija, homofobija, išpuoliais prieš mažumų grupes, ypač prieš romus ir trečiųjų šalių piliečius, taip pat skatinti eilinių piliečių įvairovę ir vadovautis principu, kad įvairovė kuria turtingą visuomenę;

2.1.2

siūlo vietos ir regionų valdžios institucijoms imtis atitinkamų, decentralizuotų priemonių mažumų teisių apsaugos lygiui stiprinti ir kovoti su rasizmu ir ksenofobija Europos miestuose ir regionuose, būtent:

2.1.3

pritaria Parlamentui, kad romų padėtis kelia ypatingą susirūpinimą; todėl mano, kad romų bendruomenei, atsižvelgiant į jos dydį ir savitumus, reikia specialios apsaugos;

2.1.4

mano, kad romų integracija bus svarbiausias vietos ir regionų valdžios institucijų uždavinys, ir ragina ES institucijas, nacionalines vyriausybes ir vietos bei regionų valdžios institucijas sukurti bendrą integruotą ir decentralizuotą metodą, kaip palengvinti politinę, socialinę ir ekonominę integraciją ir skatinti įvairovę ir toleranciją. Vietos ir regionų valdžios institucijoms siūlo šias priemones:

2.1.5

primygtinai teigia, kad norint išvengti ekstremizmo bei segregacijos svarbu vietos ir regionų lygiu puoselėti religinių ir etninių grupių dialogą, kuris taip pat padėtų visiems vienodai suvokti lygybę ir Europos visuomenės įvairovę;

2.1.6

pritaria Parlamentui, kuris pabrėžia, kad homofobija Europoje yra itin opus klausimas, ypač dėl to, kad kelete ES valstybių narių neseniai įvyko susirūpinimą keliančių įvykių;

2.2.1

mano, kad siekiant lygybės standartų paslaugų teikimo srityje vietos ir regionų valdžios institucijoms reikėtų apsvarstyti galimybę nustatyti politikos tikslus ir rodiklius, padėsiančius įvertinti politikos įgyvendinimo pažangą, ir pageidauja prisidėti prie tokių rodiklių kūrimo;

2.2.2

pripažįsta, kad vienodo požiūrio standartai ir planai, skirti bendruomenių lygybės strategijoms, kuriais siekiama rasių, lyčių, neįgaliųjų ir seksualinių orientacijų lygybės, padės geriau suvokti vienodo požiūrio ir vienodų galimybių gauti vietos ir regionų valdžios institucijų teikiamas paslaugas ir įsidarbinti svarbą. Jie buvo parengti kaip priemonė, leidžianti vietos valdžios institucijoms visais lygmenimis integruoti lyčių, rasių ir neįgaliųjų lygybės principą į savivaldybių politiką ir praktiką;

2.2.3

mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų teikti visiems prieinamas aukštos kokybės vietos paslaugas, kurios tenkintų įvairių miesto rajonų ir bendruomenių poreikius ir suteiktų pagrindą bendruomenės sanglaudai ir tvarumui; reikėtų naudotis jau nusistovėjusia geriausia praktika, pavyzdžiui: