(1)

Sąjunga yra užsibrėžusi tikslą puoselėti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę;

(2)

teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose Sąjungoje grindžiamas nuosprendžių ir teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo principu, kuris nuo 1999 m. spalio 15–16 d. Tamperėje įvykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo visuotinai laikomas Sąjungoje vykdomo teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose pagrindu;

(3)

nusikaltimo priemonių ir pajamų iš nusikaltimų įšaldymas ir konfiskavimas yra vienos veiksmingiausių kovos su nusikalstamumu priemonių. Sąjunga yra įsipareigojusi užtikrinti, kad nusikalstamu būdu įgytas turtas būtų veiksmingiau nustatomas, konfiskuojamas ir pakartotinai panaudojamas pagal Stokholmo programą „Atvira ir saugi Europa piliečių labui ir saugumui“ (2);

(4)

kadangi nusikalstamumas dažnai būna tarpvalstybinio pobūdžio, siekiant įšaldyti nusikaltimo priemones ir pajamas iš nusikaltimų bei jas konfiskuoti, būtinas veiksmingas tarpvalstybinis bendradarbiavimas;

(5)

dabartinę Sąjungos teisinę sistemą, susijusią su nutarimų įšaldyti ir nutarimų konfiskuoti tarpusavio pripažinimu, sudaro Tarybos pamatiniai sprendimai 2003/577/TVR (3) ir 2006/783/TVR (4);

(6)

iš Komisijos ataskaitų apie pamatinių sprendimų 2003/577/TVR ir 2006/783/TVR įgyvendinimą matyti, kad galiojanti nutarimų įšaldyti ir nutarimų konfiskuoti turtą tarpusavio pripažinimo tvarka nėra visiškai veiksminga. Tie pamatiniai sprendimai nėra vienodai įgyvendinti ir taikomi valstybėse narėse, todėl tarpusavio pripažinimo mastas yra nepakankamas, o tarpvalstybinis bendradarbiavimas nepakankamai neveiksmingas;

(7)

Sąjungos teisinėje nutarimų įšaldyti ir nutarimų konfiskuoti tarpusavio pripažinimo sistemoje nebuvo atsižvelgta į naujausius teisės aktų pokyčius Sąjungos ir nacionaliniu lygmenimis. Visų pirma Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/42/ES (5) nustatytos būtiniausios turto įšaldymo ir konfiskavimo taisyklės. Tos būtiniausios taisyklės yra susijusios su nusikaltimo priemonių ir pajamų iš nusikaltimų konfiskavimu, įskaitant įtariamojo arba kaltinamojo ligos arba slapstymosi atvejais, kai nusikalstamos veikos atžvilgiu jau pradėtas baudžiamasis procesas, su išplėstiniu konfiskavimu ir konfiskavimu iš trečiųjų asmenų. Tos būtiniausios taisyklės taip pat yra susijusios su turto įšaldymu siekiant jį prireikus vėliau konfiskuoti. Nutarimų įšaldyti ir nutarimų konfiskuoti rūšys, kurioms taikoma ta direktyva, turėtų taip pat būti įtrauktos į teisinę tarpusavio pripažinimo sistemą;

(8)

priimdami Direktyvą 2014/42/ES, Europos Parlamentas ir Taryba pareiškime nurodė, kad įšaldymo ir konfiskavimo Sąjungoje sistemos veiksmingumas yra neatsiejamai susijęs su gerai veikiančiu nutarimų įšaldyti ir nutarimų konfiskuoti tarpusavio pripažinimu. Atsižvelgdami į poreikį Sąjungoje įdiegti išsamią nusikaltimo priemonių ir pajamų iš nusikaltimų įšaldymo ir konfiskavimo sistemą, Europos Parlamentas ir Taryba paragino Komisiją pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl nutarimų įšaldyti ir nutarimų konfiskuoti tarpusavio pripažinimo;

(9)

2015 m. balandžio 28 d. komunikate „Europos saugumo darbotvarkė“ Komisija pažymėjo, kad teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose priklauso nuo efektyvių tarpvalstybinių priemonių ir kad nuosprendžių bei teismo sprendimų tarpusavio pripažinimas yra svarbus saugumo sistemos elementas. Komisija taip pat priminė, kad reikia pagerinti nutarimų įšaldyti ir nutarimų konfiskuoti tarpusavio pripažinimą;

(10)

2016 m. vasario 2 d. komunikate dėl kovos su teroristų finansavimu stiprinimo veiksmų plano Komisija pabrėžė, jog reikia užtikrinti, kad terorizmą finansuojantys nusikaltėliai netektų savo turto. Komisija pareiškė, kad siekiant sužlugdyti organizuoto nusikalstamumo veiklą, kuria finansuojamas terorizmas, būtina iš tų nusikaltėlių atimti pajamas iš nusikaltimų. Tuo tikslu Komisija nurodė, kad būtina užtikrinti, kad visų rūšių nutarimai įšaldyti ir nutarimai konfiskuoti būtų kuo didesniu mastu vykdomi visoje Sąjungoje, taikant tarpusavio pripažinimo principą;

(11)

siekiant užtikrinti veiksmingą nutarimų įšaldyti ir nutarimų konfiskuoti tarpusavio pripažinimą, tų nutarimų pripažinimo ir vykdymo taisyklės turėtų būti nustatytos teisiškai privalomu ir tiesiogiai taikytinu Sąjungos aktu;

(12)

svarbu palengvinti nutarimų įšaldyti ir nutarimų konfiskuoti tarpusavio pripažinimą ir vykdymą nustatant taisykles, pagal kurias valstybė narė būtų įpareigota netaikant jokių papildomų formalumų pripažinti kitos valstybės narės vykstant procesams baudžiamosiose bylose priimtus nutarimus įšaldyti ir nutarimus konfiskuoti ir tuos nutarimus vykdyti savo teritorijoje;

(13)

šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems nutarimams įšaldyti ir visiems nutarimams konfiskuoti, priimtiems vykstant procesams baudžiamosiose bylose. Procesas baudžiamosiose bylose yra autonominė Sąjungos teisės sąvoka, išaiškinta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, nepaisant Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos. Taigi ši sąvoka apima visų rūšių nutarimus įšaldyti ir nutarimus konfiskuoti, priimtus įvykus procesui, susijusiam su nusikalstama veika – ne tik nutarimus, kuriems taikoma Direktyva 2014/42/ES. Ji taip pat apima ir kitų rūšių nutarimus, kurie priimami nesant galutinio apkaltinamojo nuosprendžio. Nors tokie nutarimai gali neegzistuoti kurios nors valstybės narės teisinėje sistemoje, atitinkama valstybė narė turėtų galėti pripažinti ir vykdyti kitos valstybės narės priimtą tokį nutarimą. Procesas baudžiamosiose bylose taip pat galėtų apimti policijos ir kitų teisėsaugos institucijų vykdomus nusikalstamų veikų tyrimus. Į šio reglamento taikymo sritį neturėtų būti įtraukti nutarimai įšaldyti ir nutarimai konfiskuoti, priimti vykstant procesams civilinėse arba administracinėse bylose;

(14)

šis reglamentas turėtų būti taikomas nutarimams įšaldyti ir nutarimams konfiskuoti, susijusiems su nusikalstamomis veikomis, kurioms taikoma Direktyva 2014/42/ES, taip pat nutarimams įšaldyti ir nutarimams konfiskuoti, susijusiems su kitomis nusikalstamomis veikomis. Todėl į šio reglamento taikymo sritį patenkančios nusikalstamos veikos neturėtų būti apribotos tik tarpvalstybinį pobūdį turinčiais ypač sunkiais nusikaltimais, kadangi pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 82 straipsnį priemonėms, kuriomis nustatomos teismo sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo užtikrinimo taisyklės ir procedūros, nereikalaujama taikyti tokio apribojimo;

(15)

tarpusavio pripažinimo principu ir skubiu teismo sprendimų vykdymu grindžiamas valstybių narių bendradarbiavimas suponuoja pasitikėjimą, kad sprendimai, kurie turi būti pripažįstami ir vykdomi, bus visada priimami laikantis teisėtumo, subsidiarumo ir proporcingumo principų. Toks bendradarbiavimas taip pat suponuoja, kad turėtų būti apsaugomos asmenų, kuriems turi poveikį nutarimas įšaldyti arba nutarimas konfiskuoti, teisės. Prie tokių paveiktųjų asmenų, kurie gali būti fiziniai asmenys arba juridiniai asmenys, turėtų būti priskiriami asmenys, kurių atžvilgiu buvo priimtas nutarimas įšaldyti arba nutarimas konfiskuoti, arba asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso turtas, kuriam tas nutarimas taikomas, taip pat bet kurie tretieji asmenys, kurių teisėms, susijusioms su tuo turtu, tuo nutarimu daromas tiesioginis neigiamas poveikis, įskaitant sąžiningus trečiuosius asmenis. Tai, ar nutarimu įšaldyti arba nutarimu konfiskuoti tokiems tretiesiems asmenims daromas tiesioginis poveikis, turėtų būti sprendžiama pagal vykdančiosios valstybės teisę;

(16)

šiuo reglamentu nekeičiama pareiga gerbti pagrindines teises ir teisės principus, kaip įtvirtinta Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 6 straipsnyje;

(17)

šiuo reglamentu gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – EŽTK) pripažintų principų. Tai apima ir principą, kad turi būti draudžiama bet kokia diskriminacija bet kokiu pagrindu, pavyzdžiui, dėl lyties, rasinės ar etninės kilmės, religijos, seksualinės orientacijos, pilietybės, kalbos ar politinių įsitikinimų arba negalios. Šis reglamentas turėtų būti taikomas laikantis tų teisių ir principų;

(18)

šio reglamento taikymo sričiai priklausantiems baudžiamiesiems procesams valstybėse narėse, kurioms privalomos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/64/ES (6), 2012/13/ES (7), 2013/48/ES (8), (ES) 2016/343 (9), (ES) 2016/800 (10) ir (ES) 2016/1919 (11) (tų direktyvų taikymo srities ribose) turėtų būti taikomos tose direktyvose nustatytos procesinės teisės. Bet kuriuo atveju Chartijoje numatytos garantijos turėtų būti taikomos visiems procesams, kuriems taikomas šis reglamentas. Visų pirma, Chartijoje nustatytos pagrindinės baudžiamojo proceso garantijos turėtų būti taikomos šio reglamento taikymo sričiai priklausantiems procesams baudžiamosiose bylose, kurie nėra baudžiamieji procesai;

(19)

nutarimų įšaldyti ir nutarimų konfiskuoti perdavimo, pripažinimo ir vykdymo taisyklėmis turėtų būti užtikrinama, kad nusikalstamu būdu įgyto turto susigrąžinimo procesas būtų veiksmingas, kartu užtikrinant pagarbą pagrindinėms teisėms;

(20)

vertindama abipusį baudžiamumą, vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija turėtų patikrinti, ar atsižvelgiant į nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodytas priimančiosios valstybės kompetentingos institucijos pateiktame įšaldymo liudijime arba konfiskavimo liudijime, vykdančiojoje valstybėje taip pat būtų per se taikoma baudžiamoji sankcija, jei tos aplinkybės būtų buvusios toje valstybėje sprendimo dėl nutarimo įšaldyti ar nutarimo konfiskuoti pripažinimo priėmimo metu;

(21)

priimdama nutarimą įšaldyti arba nutarimą konfiskuoti priimančioji institucija turėtų užtikrinti, kad būtų laikomasi būtinumo ir proporcingumo principų. Pagal šį reglamentą nutarimas įšaldyti arba nutarimas konfiskuoti turėtų būti priimamas ir perduodamas kitos valstybės narės vykdančiajai institucijai tik tuo atveju, jeigu jį būtų buvę galima priimti ir naudoti tik nacionalinėje byloje. Priimančioji institucija turėtų būti atsakinga už tokių nutarimų būtinumo ir proporcingumo įvertinimą kiekvienu atveju, kadangi turėtų būti neatsisakoma pripažinti ir vykdyti nutarimus įšaldyti ir nutarimus konfiskuoti remiantis kitais pagrindais, nei numatyti šiame reglamente;

(22)

kai kuriais atvejais nutarimą įšaldyti gali priimti institucija, paskirta priimančiosios valstybės, kuri pagal nacionalinę teisę yra kompetentinga baudžiamosiose bylose išduoti arba vykdyti nutarimus įšaldyti ir kuri nėra teisėjas, teismas arba prokuroras. Tokiais atvejais nutarimas įšaldyti, prieš jį perduodant vykdančiajai institucijai, turėtų būti patvirtintas teisėjo, teismo arba prokuroro;

(23)

valstybės narės turėtų galėti pateikti pareiškimą, kuriame būtų nurodyta, kad tais atvejais, kai įšaldymo liudijimas arba konfiskavimo liudijimas joms perduodamas siekiant pripažinti ir vykdyti nutarimą įšaldyti arba nutarimą konfiskuoti, priimančioji institucija turėtų kartu su įšaldymo liudijimu arba konfiskavimo liudijimu joms perduoti nutarimo įšaldyti arba nutarimo konfiskuoti originalą arba patvirtintą kopiją. Valstybės narės turėtų informuoti Komisiją apie tokio pareiškimo pateikimą arba atšaukimą. Komisija turėtų suteikti galimybę susipažinti su tokia informacija visoms valstybėms narėms ir Europos teisminiam tinklui (ETT), numatytam pagal Tarybos sprendimą 2008/976/TVR (12). Europos teisminis tinklas turėtų skelbti tą informaciją tame sprendime nurodytoje tinklavietėje;

(24)

priimančioji institucija įšaldymo liudijimą arba konfiskavimo liudijimą, kai taikytina, kartu su nutarimu įšaldyti arba nutarimu konfiskuoti, turėtų perduoti arba tiesiogiai vykdančiajai institucijai arba, kai taikytina, vykdančiosios valstybės centrinei institucijai bet kuriomis raštiškai užfiksuoti leidžiančiomis priemonėmis ir tokiomis sąlygomis, kad vykdančioji institucija galėtų nustatyti liudijimo arba nutarimo autentiškumą, pavyzdžiui, registruotu laišku ar saugiu elektroniniu paštu. Priimančioji institucija turėtų galėti pasinaudoti bet kuriais atitinkamais kanalais arba perdavimo priemonėmis, įskaitant ETT, Eurojusto saugią telekomunikacijų sistemą, ar kitus teisminių institucijų naudojamus kanalus;

(25)

jei priimančioji institucija turi pagrįstų priežasčių manyti, asmuo, kurio atžvilgiu priimtas nutarimas įšaldyti arba nutarimas konfiskuoti pinigų sumą, turi turto arba pajamų valstybėje narėje, ji turėtų perduoti įšaldymo liudijimą arba konfiskavimo liudijimą, susijusį su tuo nutarimu, tai valstybei narei. Remiantis tuo, liudijimas galėtų, pavyzdžiui, būti perduotas tai valstybei narei, kurioje fizinis asmuo, kurio atžvilgiu priimtas tas nutarimas, gyvena arba, jeigu tas asmuo neturi nuolatinio adreso, kurioje yra įprastinė jo gyvenamoji vieta. Jeigu nutarimas buvo priimtas juridinio asmens atžvilgiu, liudijimas galėtų būti perduotas tai valstybei narei, kurioje yra to juridinio asmens buveinė;

(26)

liudijimų, susijusių su nutarimais įšaldyti ir nutarimais konfiskuoti, administracinio perdavimo ir gavimo tikslais, valstybės narės, jei tai būtina dėl jų vidaus teisinių sistemų struktūros, turėtų turėti galimybę paskirti vieną ar daugiau centrinių institucijų. Tokios centrinės institucijos taip pat galėtų teikti administracinę paramą, atlikti koordinavimo vaidmenį ir padėti renkant statistinius duomenis, tokiu būdu palengvinant ir skatinant nutarimų įšaldyti ir nutarimų konfiskuoti tarpusavio pripažinimą;

(27)

tais atvejais, kai su nutarimu konfiskuoti pinigų sumą susijęs konfiskavimo liudijimas yra perduodamas daugiau negu vienai vykdančiajai valstybei, priimančioji valstybė turėtų stengtis, kad nebūtų konfiskuojama daugiau turto nei būtina, o bendra suma, gauta įvykdžius nutarimą, neviršytų didžiausios jame nurodytos sumos. Tuo tikslu priimančioji institucija turėtų, be kita ko, konfiskavimo liudijime nurodyti turto, esančio kiekvienoje vykdančiojoje valstybėje, vertę, jei ji žinoma, kad vykdančiosios institucijos galėtų į tai atsižvelgti, su vykdančiosiomis institucijomis palaikyti būtinus ryšius ir dialogą dėl turto, kuris turi būti konfiskuotas, ir nedelsiant informuoti atitinkamą (-as) vykdančiąją (-iąsias) instituciją (-as), jei ji mano, jog gali būti rizikos, kad konfiskuojant gali būti viršyta didžiausia suma. Kai tikslinga, Eurojustas galėtų atlikti koordinavimo vaidmenį neviršydamas savo kompetencijos, siekiant išvengti per didelio masto konfiskavimo;

(28)

valstybės narės turėtų būti paragintos pateikti pareiškimą, kuriame būtų nurodyta, kad, kaip vykdančiosios valstybės, jos priims įšaldymo liudijimus, konfiskavimo liudijimus, arba ir tuos, ir tuos, viena (arba keliomis) oficialiąja (-iosiomis) Sąjungos kalba (-omis), kuri (-ios) nėra jų valstybinė (-ės) kalba (-os);

(29)

vykdančioji institucija turėtų pripažinti nutarimą įšaldyti ir nutarimą konfiskuoti ir imtis būtinų priemonių jiems vykdyti. Sprendimas dėl nutarimo įšaldyti arba nutarimo konfiskuoti pripažinimo ir vykdymo turėtų būti priimamas, o įšaldymas arba konfiskavimas turėtų būti vykdomas taip pat sparčiai ir teikiant tokį pat prioritetą, kaip ir panašių nacionalinių bylų atveju. Siekiant užtikrinti greitą ir veiksmingą sprendimo dėl nutarimo įšaldyti arba nutarimo konfiskuoti priėmimą ir to nutarimo vykdymą, turėtų būti nustatyti terminai, kurie turėtų būti skaičiuojami pagal Tarybos reglamentą (EEB, Euratomas) Nr. 1182/71 (13). Nutarimų įšaldyti atveju, vykdančioji institucija ne vėliau nei per 48 valandas po to, kai priimamas sprendimas dėl tokio nutarimo pripažinimo ir vykdymo, turėtų pradėti taikyti konkrečias priemones, būtinas tokiems nutarimams įvykdyti;

(30)

vykdydamos nutarimą įšaldyti, priimančioji institucija ir vykdančioji institucija turėtų tinkamai atsižvelgti į tyrimo konfidencialumą. Visų pirma, vykdančioji institucija turėtų garantuoti nutarime įšaldyti išdėstytų faktų ir turinio konfidencialumą. Tai nedaro poveikio pareigai informuoti paveiktuosius asmenis apie nutarimo įšaldyti vykdymą pagal šį reglamentą;

(31)

turėtų būti neatsisakoma pripažinti ir vykdyti nutarimą įšaldyti arba nutarimą konfiskuoti remiantis kitais pagrindais, nei numatyti šiame reglamente. Šiuo reglamentu turėtų būti leidžiama vykdančiosioms institucijoms nepripažinti nutarimų konfiskuoti ar jų nevykdyti remiantis ne bis in idem principu, remiantis paveiktųjų asmenų teisėmis arba remiantis teise dalyvauti nagrinėjant bylą teisme;

(32)

šiuo reglamentu turėtų būti leidžiama vykdančiosioms institucijoms nepripažinti ar nevykdyti nutarimų konfiskuoti, kai asmuo, kurio atžvilgiu buvo išduotas nutarimas konfiskuoti, asmeniškai nedalyvavo teismo posėdyje, po kurio buvo priimtas nutarimas konfiskuoti, susijęs su galutiniu apkaltinamuoju nuosprendžiu. Tai galėtų būti nepripažinimo ar nevykdymo pagrindas tik teismo posėdžių, po kurių priimami nutarimai konfiskuoti, susiję su galutiniu apkaltinamuoju nuosprendžiu, atveju, o ne procesų, po kurių priimami nutarimai konfiskuoti, kurie nėra grindžiami apkaltinamuoju nuosprendžiu, atveju. Tačiau, kad tokį pagrindą būtų galima taikyti, turėtų būti įvykę vienas ar keli bylos nagrinėjimo posėdžiai. Šis pagrindas neturėtų būti taikomas, jei pagal atitinkamas nacionalines proceso taisykles bylos nagrinėjimo posėdis nėra numatytas. Tokios nacionalinės proceso taisyklės turėtų atitikti Chartiją ir EŽTK, visų pirma teisės į teisingą bylos nagrinėjimą atžvilgiu. Taip yra, pavyzdžiui, kai procesas vykdomas supaprastintu būdu, visiškai arba iš dalies taikant rašytinę procedūrą, arba procedūrą, kurioje bylos nagrinėjimo posėdis nenumatytas;

(33)

tik išskirtinėmis aplinkybėmis turėtų būti galima nepripažinti ar nevykdyti nutarimo įšaldyti arba nutarimo konfiskuoti, kai toks pripažinimas arba vykdymas neleistų vykdančiajai valstybei taikyti savo konstitucinių normų, susijusių su spaudos laisve ir saviraiškos kitose žiniasklaidos priemonėse laisve;

(34)

laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės kūrimas Sąjungoje grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu ir prezumpcija, kad kitos valstybės narės laikosi Sąjungos teisės, visų pirma paiso pagrindinių teisių. Tačiau išskirtiniais atvejais, kai, remiantis konkrečiais ir objektyviais įrodymais, turima pagrįstų priežasčių manyti, kad dėl nutarimo įšaldyti arba nutarimo konfiskuoti vykdymo, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, būtų akivaizdžiai pažeistos atitinkamos Chartijoje nustatytos pagrindinės teisės, vykdančioji institucija turėtų galėti nuspręsti nepripažinti ir nevykdyti atitinkamo nutarimo. Pagrindinės teisės, kurios turėtų būti aktualios šiuo atžvilgiu, yra visų pirma teisė į veiksmingą teisinę gynybą, teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisė į gynybą. Teisė į nuosavybę iš esmės turėtų būti neaktuali, atsižvelgiant į tai, kad turto įšaldymas ir konfiskavimas neišvengiamai reiškia kišimąsi į asmens teisę į nuosavybę ir kad būtinos apsaugos priemonės tuo atžvilgiu jau yra numatytos Sąjungos teisėje, įskaitanti ir šį reglamentą;

(35)

prieš nuspręsdama nepripažinti ar nevykdyti nutarimo įšaldyti arba nutarimo konfiskuoti remiantis bet kuriuo nepripažinimo ar nevykdymo pagrindu, vykdančioji institucija turėtų pasikonsultuoti su priimančiąja institucija, kad gautų visą būtiną papildomą informaciją;

(36)

nagrinėdama vykdančiosios institucijos prašymą apriboti laikotarpį, per kurį turtas turėtų būti įšaldytas, priimančioji institucija turėtų atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, visų pirma į tai, ar dėl nutarimo įšaldyti tolesnio galiojimo galėtų būti padaryta nepagrįsta žala vykdančiojoje valstybėje. Prieš pateikiant oficialų prašymą vykdančiajai institucijai siūloma šiuo klausimu pasikonsultuoti su priimančiąja institucija;

(37)

priimančioji institucija turėtų informuoti vykdančiąją instituciją, kai priimančiosios valstybės institucija gauna bet kokią pinigų sumą, sumokėtą pagal tą nutarimą konfiskuoti, susitariant, kad vykdančioji valstybė turėtų būti informuojama tik tais atvejais, kai pagal nutarimą sumokėta suma daro poveikį likusiai sumai, kuri turi būti konfiskuota pagal nutarimą;

(38)

vykdančioji institucija turėtų turėti galimybę atidėti nutarimo įšaldyti arba nutarimo konfiskuoti vykdymą, visų pirma tais atvejais, kai jį vykdant galėtų būti pakenkta vykstančiam nusikalstamos veikos tyrimui. Kai nebelieka vykdymo atidėjimo pagrindo, vykdančioji institucija turėtų imtis būtinų priemonių nutarimui įvykdyti;

(39)

įvykdžius nutarimą įšaldyti ir po to, kai priimamas sprendimas pripažinti ir vykdyti nutarimą konfiskuoti, vykdančioji institucija turėtų kiek įmanoma informuoti jai žinomus paveiktuosius asmenis apie tokį įvykdymą arba tokį sprendimą. Tuo tikslu vykdančioji institucija turėtų dėti visas pagrįstas pastangas nustatyti paveiktuosius asmenis, patikrinti, kaip su jais galima susisiekti ir juos informuoti apie nutarimo įšaldyti įvykdymą arba apie sprendimą pripažinti ir vykdyti nutarimą konfiskuoti. Vykdydama tą pareigą vykdančioji institucija galėtų prašyti priimančiosios institucijos pagalbos, pavyzdžiui, tais atvejais, kai pasirodo, kad paveiktųjų asmenų gyvenamoji vieta (buveinė) yra priimančiojoje valstybėje. Šiame reglamente nustatyta vykdančiosios institucijos pareiga informuoti paveiktuosius asmenis nedaromas poveikis jokiai priimančiosios valstybės teisėje numatytai priimančiosios institucijos pareigai informuoti asmenis, pavyzdžiui, dėl nutarimo įšaldyti priėmimo arba dėl esamų pagal priimančiosios valstybės teisę numatytų teisių gynimo priemonių;

(40)

priimančiajai institucijai turėtų būti nedelsiant pranešama, jei nutarimo įšaldyti ar nutarimo konfiskuoti neįmanoma įvykdyti. Nutarimo galėtų būti neįmanoma įvykdyti dėl to, kad turtas jau yra konfiskuotas, dingęs, sunaikintas, jo negalima rasti priimančiosios institucijos nurodytoje vietoje arba kad turto buvimo vieta nenurodyta pakankamai tiksliai, nepaisant to, kad vyko vykdančiosios institucijos ir priimančiosios institucijos konsultacijos. Tokiomis aplinkybėmis vykdančioji institucija turėtų nebebūti įpareigota vykdyti nutarimą. Tačiau, jeigu vykdančioji institucija vėliau gauna informacijos, pagal kurią ji gali nustatyti turto buvimo vietą, pagal šį reglamentą ji turėtų galėti įvykdyti nutarimą neperduodant naujo liudijimo;

(41)

kai nutarimo įšaldyti arba nutarimo konfiskuoti vykdymas dėl vykdančiosios valstybės teisės yra teisiškai neįmanomas, vykdančioji institucija turėtų susisiekti su priimančiąja institucija, kad aptartų padėtį ir rastų sprendimą. Toks sprendimas galėtų būti tai, kad priimančioji institucija panaikina atitinkamą nutarimą;

(42)

užbaigusi vykdyti nutarimą konfiskuoti vykdančioji institucija turėtų iškart informuoti priimančiąją instituciją apie nutarimo įvykdymo rezultatus. Kai praktiškai įmanoma, vykdančioji institucija priimančiąją instituciją tuo metu turėtų taip pat informuoti apie konfiskuotą pinigų sumą arba konfiskuoto turto dydį ir kitus duomenis, kuriuos ji laiko aktualiais;

(43)

nutarimo įšaldyti arba nutarimo konfiskuoti vykdymą turėtų reglamentuoti vykdančiosios valstybės teisė ir tik tos valstybės institucijos turėtų būti kompetentingos spręsti dėl vykdymo tvarkos. Kai tikslinga, priimančioji institucija ir vykdančioji institucija turėtų galėti prašyti Eurojusto ar ETT pagalbos, atsižvelgiant į jų kompetenciją, dėl klausimų, susijusių su nutarimų įšaldyti ir nutarimų konfiskuoti vykdymu;

(44)

tam, kad šis reglamentas veiktų tinkamai, būtina, kad dalyvaujančios nacionalinės kompetentingos institucijos palaikytų glaudžius ryšius, visų pirma tais atvejais, kai nutarimas konfiskuoti vienu metu vykdomas daugiau negu vienoje valstybėje narėje. Todėl nacionalinės kompetentingos institucijos prireikus turėtų tiesiogiai arba, kai tikslinga, per Eurojustą ar ETT konsultuotis tarpusavyje;

(45)

tarpvalstybinėse bylose neturėtų būti daromas neigiamas poveikis nukentėjusiųjų teisėms į žalos atlyginimą ir restituciją. Taisyklėse, kuriomis reglamentuojamas disponavimas įšaldytu ar konfiskuotu turtu, pirmenybė turėtų būti teikiama patirtos žalos atlyginimui ir turto restitucijai nukentėjusiesiems. Nukentėjusiojo sąvoka aiškintina pagal priimančiosios valstybės teisę, kurioje taip pat turėtų būti įmanoma numatyti, kad nukentėjusiuoju šio reglamento tikslais gali būti laikomas juridinis asmuo. Šiuo reglamentu turėtų būti nedaromas poveikis taisyklėms dėl žalos kompensavimo ir turto restitucijos nukentėjusiesiems nacionaliniuose procesuose;

(46)

kai vykdančioji institucija informuojama apie priimančiosios valstybės priimančiosios institucijos arba kitos kompetentingos institucijos priimtą sprendimą atlikti įšaldyto turto restituciją nukentėjusiajam, vykdančioji institucija turėtų imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad atitinkamas turtas kuo greičiau būtų įšaldytas ir atlikta jo restitucija nukentėjusiajam. Vykdančioji institucija turėtų turėti galimybę tą turtą perduoti priimančiajai valstybei, kad ši galėtų atlikti turto restituciją nukentėjusiajam, arba tiesiogiai nukentėjusiajam, jeigu priimančioji valstybė su tuo sutinka. Pareigai atlikti įšaldyto turto restituciją nukentėjusiajam turėtų būti taikomos šios sąlygos: nukentėjusiojo nuosavybės teisė į tą turtą turėtų būti neginčijama – tai reiškia, kad pripažįstama, jog nukentėjusysis yra teisėtas to turto savininkas ir nėra rimtų pretenzijų, dėl kurių reikėtų tuo abejoti; turėtų būti nereikalaujama, kad tas turtas būtų pateiktas kaip įrodymas baudžiamajame procese vykdančiojoje valstybėje, ir turėtų būti nedaromas poveikis paveiktųjų asmenų, visų pirma sąžiningų trečiųjų asmenų, teisėms. Vykdančioji institucija įšaldyto turto restituciją nukentėjusiajam turėtų atlikti tik tuo atveju, jeigu tenkinamos tos sąlygos. Jei vykdančioji institucija mano, kad tos sąlygos netenkinamos, ji turėtų pasikonsultuoti su priimančiąja institucija, pavyzdžiui, tam, kad paprašytų papildomos informacijos ar aptartų padėtį siekiant rasti sprendimą. Jei sprendimo rasti neįmanoma, vykdančioji institucija turėtų galėti nuspręsti įšaldyto turto restitucijos nukentėjusiajam neatlikti;

(47)

kiekviena valstybė narė turėtų apsvarstyti galimybę įsteigti nacionalinę centralizuotą tarnybą, atsakingą už įšaldyto turto administravimą, siekiant jį prireikus vėliau konfiskuoti, ir už konfiskuoto turto administravimą. Įšaldytas turtas ir konfiskuotas turtas galėtų būti pirmiausia skiriamas teisėsaugos ir organizuotų nusikaltimų prevencijos projektams įgyvendinti, taip pat kitiems viešojo intereso ir socialinės paskirties projektams;

(48)

kiekviena valstybė narė turėtų apsvarstyti galimybę įsteigti nacionalinį fondą siekiant užtikrinti tinkamą žalos atlyginimą nuo nusikaltimų nukentėjusiems asmenims, pavyzdžiui, policijos ir valstybės pareigūnų, kurie vykdydami savo pareigas žuvo arba liko neįgalūs visam gyvenimui, šeimoms. Valstybės narės galėtų numatyti, kad šiam fondui būtų skiriama dalis konfiskuoto turto;

(49)

valstybės narės turėtų neturėti galimybės viena iš kitos reikalauti kompensuoti išlaidas, patirtas taikant šį reglamentą. Tačiau tais atvejais, kai vykdančioji valstybė patyrė didelių arba išimtinių išlaidų, pavyzdžiui, dėl to, kad turtas buvo įšaldytas ilgą laiką, priimančioji institucija turėtų atsižvelgti į bet kokį vykdančiosios institucijos pasiūlymą pasidalyti tas išlaidas;

(50)

siekiant, kad ateityje būtų galima kuo sparčiau išspręsti nustatytas problemas, susijusias su šio reglamento prieduose nustatytų liudijimų turiniu, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl tų liudijimų dalinių pakeitimų. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (14) nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(51)

kadangi šio reglamento tikslo, t. y. nutarimų įšaldyti ir nutarimų konfiskuoti tarpusavio pripažinimo ir vykdymo, valstybės narės negali pasiekti, o dėl jo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(52)

Pamatinio sprendimo 2003/577/TVR nuostatos dėl įrodymų arešto jau pakeistos Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/41/ES (15) valstybių narių, kurioms ta direktyva yra privaloma, atžvilgiu. Pamatinio sprendimo 2003/577/TVR nuostatos dėl turto įšaldymo turėtų būti pakeistos šiuo reglamentu tarp valstybių narių, kurioms jis yra privalomas. Pamatinis sprendimas 2006/783/TVR taip pat turėtų būti pakeistas šiuo reglamentu tarp valstybių narių, kurioms jis yra privalomas. Todėl Pamatinio sprendimo 2003/577/TVR nuostatos dėl turto įšaldymo, taip pat Pamatinio sprendimo 2006/783/TVR nuostatos turėtų būti toliau taikomos ne tik tarp valstybių narių, kurioms šis reglamentas nėra privalomas, bet ir tarp bet kurios valstybės narės, kuriai šis reglamentas nėra privalomas, ir bet kurios valstybės narės, kuriai šis reglamentas yra privalomas;

(53)

šio akto teisinė forma neturėtų būti precedentas būsimiems Sąjungos teisės aktams nuosprendžių ir teismo sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo srityje. Būsimų Sąjungos teisės aktų teisinės formos pasirinkimas turėtų būti atidžiai įvertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į, be kita ko, teisės akto veiksmingumą ir proporcingumo bei subsidiarumo principus;

(54)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad pagal Tarybos sprendimą 2007/845/TVR (16) jų turto susigrąžinimo tarnybos tarpusavyje bendradarbiautų siekiant palengvinti pajamų iš nusikaltimų bei kito su nusikaltimais susijusio turto, dėl kurių gali būti priimtas nutarimas įšaldyti arba nutarimas konfiskuoti, paiešką ir nustatymą;

(55)

pagal prie ES sutarties ir prie SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 3 straipsnį ir 4a straipsnio 1 dalį Jungtinė Karalystė pranešė apie savo pageidavimą dalyvauti priimant ir taikant šį reglamentą;

(56)

pagal Protokolo Nr. 21 1 ir 2 straipsnius ir 4a straipsnio 1 dalį ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui, Airija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(57)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,

(1)

Tarybos reglamentas (EB) Nr. 539/2001 (2) buvo keletą kartų iš esmės keičiamas (3). Dėl aiškumo ir racionalumo tas reglamentas turėtų būti kodifikuotas;

(2)

šis reglamentas pateikia visiškai suderintas nuostatas dėl trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorės sienas, privalo turėti vizas (toliau taip pat – vizos reikalavimas), ir tų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas;

(3)

sprendimą dėl trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas taikomas arba netaikomas, reikėtų kiekvienu atveju priimti atskirai įvertinus įvairius kriterijus. Tas vertinimas turėtų būti atliekamas periodiškai ir jį atlikus galėtų būti pateikiami pasiūlymai dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų iš dalies keisti šio reglamento I priedą, kuriame išvardijamos trečiosios šalys, kurių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorės sienas, privalo turėti vizas, ir šio reglamento II priedą, kuriame išvardijamos trečiosios šalys, kurių piliečiams netaikomas reikalavimas turėti vizą kertant valstybių narių išorines sienas, kai buvimo trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, nepaisant galimybės tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, įgyvendinus vizų liberalizavimo procesą arba kaip kraštutinę priemonę nustačius laikiną vizos reikalavimo netaikymo galiojimo sustabdymą (toliau taip pat – vizos reikalavimo netaikymas), iš dalies keisti tuos priedus atskirų šalių atžvilgiu;

(4)

I ir II prieduose pateikiamų trečiųjų šalių sąrašų sudėtis ir dabar, ir vėliau turėtų atitikti šiame reglamente nustatytus kriterijus. Trečiosios šalys, kurių padėtis, susijusi su tais kriterijais, pasikeitė, turėtų būti perkeltos iš vieno priedo į kitą;

(5)

I ir II prieduose turėtų būti atsižvelgiama į tarptautinės teisės raidą, dėl kurios keičiasi tam tikrų valstybių ar subjektų statusas arba pavadinimas;

(6)

kadangi Europos ekonominės erdvės susitarimas (4) panaikina vizos reikalavimus Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos piliečiams, tos šalys neturėtų būti įtrauktos į II priede pateiktą sąrašą;

(7)

kadangi Europos bendrijos ir jos valstybių narių bei Šveicarijos Konfederacijos susitarime dėl laisvo asmenų judėjimo (5) numatytas laisvas Šveicarijos ir valstybių narių piliečių judėjimas be vizų, Šveicarija neturėtų būti įtraukta į II priede pateiktą sąrašą;

(8)

nedarant poveikio įsipareigojimams pagal tarptautines sutartis, pasirašytas valstybių narių, ir ypač atsižvelgiant į Europos Tarybos Europos susitarimą dėl vizų panaikinimo pabėgėliams, pasirašytą Strasbūre 1959 m. balandžio 20 d., sprendimas dėl vizos reikalavimo arba jo netaikymo pabėgėlio statusą turintiems asmenims ir asmenims be pilietybės turėtų būti priimamas pagal tai, kokia yra trečioji šalis, kurioje tie asmenys gyvena ir kuri išdavė jiems kelionės dokumentus. Tačiau, atsižvelgiant į skirtumus nacionalinės teisės aktuose, taikomuose pabėgėlio statusą turintiems asmenims ir asmenims be pilietybės, valstybė narė turėtų galėti nuspręsti, ar tų kategorijų asmenims turėtų būti netaikomi vizos reikalavimai tuo atveju, kai trečioji šalis, kurioje gyvena tie asmenys ir kuri išdavė jiems kelionės dokumentus, yra viena iš tų trečiųjų šalių, kurių piliečiams vizos reikalavimai netaikomi;

(9)

atsižvelgiant į Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1931/2006 (6), reikėtų nustatyti vizų režimo netaikymą asmenims, turintiems pasienio vietinio eismo leidimą;

(10)

turėtų būti galima valstybėms narėms nustatyti išimtis dėl vizų režimo asmenims, turintiems tam tikrus kitokius nei įprasti pasus;

(11)

ypatingais atvejais, kai leidžiama taikyti specialias vizų taisykles, turėtų būti galima valstybėms narėms tam tikroms asmenų kategorijoms netaikyti vizos reikalavimo arba taikyti juos vadovaujantis tarptautine viešąja teise ir paprotine teise;

(12)

turėtų būti galima valstybėms narėms netaikyti vizos reikalavimo pabėgėlio statusą turintiems asmenims, visiems asmenims be pilietybės, kuriems taikoma 1954 m. rugsėjo 28 d. Jungtinių Tautų konvencija dėl asmenų be pilietybės statuso ir kuriems ši konvencija netaikoma, ir mokyklos ekskursijose dalyvaujantiems moksleiviams, kai šių kategorijų asmenys gyvena trečiojoje šalyje, kuri įtraukta į šio reglamento II priede pateiktą sąrašą;

(13)

išimtis dėl vizų režimo reglamentuojančios procedūros turėtų visapusiškai atitikti dabartinę praktiką. Kai kurios valstybės narės vizos reikalavimo netaiko išvardytų trečiųjų šalių, įtrauktų į trečiųjų šalių, kurių piliečiai kirsdami valstybių narių išorines sienas privalo turėti vizas, ir kurie yra ginkluotųjų pajėgų nariai, jiems keliaujant Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) ar „Partnerystės taikos labui“ reikalais, sąrašą. Tačiau dėl teisinio tikrumo šiame reglamente turėtų būti pateikta nuoroda į tuos vizos reikalavimo netaikymo atvejus, grindžiamus Sąjungos teisės nereglamentuojamais tarptautiniais įsipareigojimais;

(14)

visiškas vizos reikalavimo abipusiškumas yra tikslas, kurio Sąjunga turėtų aktyviai siekti, plėtodama savo santykius su trečiosiomis šalimis, tokiu būdu prisidėdama prie Sąjungos išorės politikos patikimumo ir nuoseklumo didinimo;

(15)

jei viena iš trečiųjų šalių, įtrauktų į II priede pateiktą sąrašą, nusprendžia vienos ar kelių valstybių narių piliečiams taikyti vizos reikalavimą, turi būti imamasi priemonių nustatyti Sąjungos mechanizmą, kuris padėtų įgyvendinti minėtą tarpusavio sąveikos principą. Tas mechanizmas turėtų leisti Sąjungai solidariai pateikti atsaką, jei tokia trečioji šalis taiko vizos reikalavimą bent vienos valstybės narės piliečiams;

(16)

gavusios pranešimą iš valstybės narės, kad į II priede pateiktą sąrašą įtraukta trečioji šalis taiko vizos reikalavimą tos valstybės narės piliečiams, visos valstybės narės turėtų reaguoti bendrai, tokiu būdu pateikdamos Sąjungos atsaką į situaciją, kuri daro poveikį visai Sąjungai ir sudaro galimybę jos piliečiams taikyti skirtingas sąlygas;

(17)

siekiant užtikrinti, kad Europos Parlamentas ir Taryba tinkamai dalyvautų antrame abipusiškumo mechanizmo taikymo etape, atsižvelgiant į tai, kad vizos reikalavimo netaikymo sustabdymas visiems trečiosios šalies, įtrauktos į II priede pateiktą sąrašą, piliečiams yra ypač opus politinis klausimas ir į jo horizontalaus pobūdžio pasekmes valstybėms narėms, asocijuotosioms Šengeno šalims ir pačiai Sąjungai, visų pirma jų išorės santykiams ir bendram Šengeno erdvės veikimui, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl tam tikrų abipusiškumo mechanizmo elementų. Suteikiant tokius įgaliojimus Komisijai atsižvelgiama į politinių diskusijų dėl Sąjungos politikos dėl vizų Šengeno erdvėje poreikį. Be to, tai atspindi poreikį užtikrinti tinkamą skaidrumą ir teisinį tikrumą taikant abipusiškumo mechanizmą visiems atitinkamos trečiosios šalies piliečiams, visų pirma atliekant atitinkamą laikiną šio reglamento II priedo dalinį pakeitimą. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros nustatytais principais (7). Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(18)

šiuo reglamentu turėtų būti nustatytas mechanizmas, kurį taikant būtų galima laikinai sustabdyti vizos reikalavimo netaikymą į II priede pateiktą sąrašą įtrauktai trečiajai šaliai (sustabdymo mechanizmas) ekstremaliosios situacijos atveju, kai reikia skubiai reaguoti siekiant išspręsti bent vienos valstybės narės patiriamus sunkumus, ir atsižvelgiant į bendrą ekstremaliosios situacijos poveikį visai Sąjungai;

(19)

siekiant užtikrinti veiksmingą sustabdymo mechanizmo ir tam tikrų abipusiškumo mechanizmo nuostatų taikymą, visų pirma siekiant sudaryti sąlygas tinkamai atsižvelgti į visus atitinkamus veiksnius ir galimą to mechanizmo taikymo poveikį, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su atitinkamos trečiosios šalies piliečių kategorijų, kuriems turėtų būti taikomas vizos reikalavimo netaikymo laikinas sustabdymas pagal abipusiškumo mechanizmą, nustatymu ir su įgaliojimais nustatyti to sustabdymo atitinkamą trukmę, taip pat įgaliojimai dėl sustabdymo mechanizmo. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 182/2011 (8). Tokiems įgyvendinimo aktams priimti turėtų būti taikoma nagrinėjimo procedūra;

(20)

būtina vengti piktnaudžiavimo, kylančio dėl vizos reikalavimo netaikymo trečiosios šalies piliečių trumpalaikio buvimo atvejais, kai jie kelia grėsmę atitinkamos valstybės narės viešajai tvarkai (ordre public) ir vidaus saugumui, ir su tuo piktnaudžiavimu kovoti;

(21)

sustabdymo mechanizmas turėtų valstybėms narėms suteikti galimybę pranešti apie aplinkybes, dėl kurių galimas sustabdymas, ir Komisijai aktyvuoti sustabdymo mechanizmą savo iniciatyva;

(22)

visų pirma reikėtų pasirūpinti, kad naudojimąsi sustabdymo mechanizmu turėtų palengvinti trumpi lyginamieji laikotarpiai ir terminai, spartesnė procedūra, o galimos sustabdymo priežastys turėtų apimti susilpnėjusį bendradarbiavimą readmisijos srityje bei žymų grėsmių valstybių narių viešajai tvarkai ar vidaus saugumui padidėjimą. Tas susilpnėjęs bendradarbiavimas turėtų apimti žymiai padidėjusią atmestų readmisijos prašymų, įskaitant dėl trečiųjų šalių piliečių, vykusių tranzitu per atitinkamos trečiosios šalies teritoriją, procentinę dalį, kai tokia readmisijos prievolė yra numatyta Sąjungos ar jos valstybės narės ir tos trečiosios šalies sudarytame readmisijos susitarime. Be to, Komisija turėtų turėti galimybę sustabdymo mechanizmą aktyvuoti tuo atveju, kai trečioji šalis nebendradarbiauja readmisijos srityje, ypač jei Sąjunga su atitinkama trečiąja šalimi yra sudariusi readmisijos susitarimą;

(23)

sustabdymo mechanizmo tikslais žymus padidėjimas reiškia, kad viršijama 50 % riba. Jis taip pat galėtų reikšti mažesnį padidėjimą, jeigu Komisija jį laikė taikytinu konkrečiu atveju, apie kurį praneša atitinkama valstybė narė;

(24)

sustabdymo mechanizmo tikslais maža patenkinimo procentinė dalis reiškia, kad patenkinama maždaug 3 % arba 4 % prieglobsčio prašymų. Ji taip pat galėtų reikšti aukštesnę patenkinimo procentinę dalį, jeigu Komisija ją laikė taikytina konkrečiu atveju, apie kurį praneša atitinkama valstybė narė;

(25)

būtina vengti piktnaudžiavimo vizos reikalavimo netaikymu ir kovoti su šiuo reiškiniu, jeigu dėl tokio piktnaudžiavimo padidėja migracijos spaudimas, kurio priežastis yra, pavyzdžiui, padidėjęs nepagrįstų prieglobsčio prašymų skaičius, ir jei dėl piktnaudžiavimo pateikiami nepagrįsti prašymai dėl leidimo gyventi;

(26)

siekiant užtikrinti, kad laikui bėgant būtų tebevykdomi konkretūs kriterijai, kurie buvo taikomi vertinant bevizio režimo, taikomo sėkmingai užbaigus dialogą dėl vizų režimo liberalizavimo, tinkamumą, Komisija turėtų stebėti padėtį atitinkamose trečiosiose šalyse. Komisija turėtų atkreipti ypatingą dėmesį į žmogaus teisių padėtį atitinkamose trečiosiose šalyse;

(27)

septynerius metus po vizų režimo liberalizavimo su konkrečia trečiąja šalimi įsigaliojimo Komisija turėtų reguliariai, bent kartą per metus, teikti ataskaitas Europos Parlamentui ir Tarybai; ji tai turėtų daryti ir vėliau, jei, Komisijos nuomone, tai būtina arba jei to prašo Europos Parlamentas ar Taryba;

(28)

prieš priimdama bet kokį sprendimą laikinai sustabdyti vizos reikalavimo netaikymą trečiosios šalies piliečiams, Komisija turėtų atsižvelgti į žmogaus teisių padėtį toje trečiojoje šalyje ir į tokio vizos reikalavimo netaikymo sustabdymo galimas pasekmes tai padėčiai;

(29)

vizos reikalavimo netaikymo sustabdymas įgyvendinimo aktu turėtų apimti tam tikras atitinkamos trečiosios šalies piliečių kategorijas, nustatytas remiantis atitinkamų rūšių kelionės dokumentais ir, jei tinka, papildomais kriterijais, pvz., jei tai asmenys, kurie į valstybių narių teritoriją vyksta pirmą kartą. Įgyvendinimo aktu turėtų būti nustatytos asmenų, kuriems sustabdymas turėtų būti taikomas, kategorijos, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, apie kurias praneša viena ar kelios valstybės narės arba Komisija, ir laikantis proporcingumo principo;

30)

siekiant užtikrinti tinkamą Europos Parlamento ir Tarybos dalyvavimą įgyvendinant sustabdymo mechanizmą, atsižvelgiant į tai, kad klausimas dėl vizos reikalavimo netaikymo visiems į šio reglamento II priede pateiktą sąrašą įtrauktiems trečiųjų šalių piliečiams yra politiškai jautrus, ir į sustabdymo horizontalų poveikį valstybėms narėms bei pačiai Sąjungai, visų pirma kalbant apie jų išorės santykius ir bendrą Šengeno erdvės veikimą, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl sprendimo laikinai sustabdyti vizos reikalavimo netaikymą atitinkamų trečiųjų šalių piliečiams. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(31)

siekiant užtikrinti vizų režimo administravimo viešumą ir susijusių asmenų informavimą, valstybės narės turėtų informuoti Komisiją ir kitas valstybes nares apie priemones, kurių jos imasi pagal šį reglamentą. Tais pačiais tikslais ta informacija turėtų būti paskelbta ir Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje;

(32)

įvažiavimo į valstybių narių teritoriją arba vizų išdavimo sąlygos neturėtų turėti įtakos taisyklėms, reglamentuojančioms kelionės dokumentų galiojimo pripažinimą;

(33)

pagal Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatytą proporcingumo principą reglamento, nustatančio trečiąsias šalis, kurių piliečiai kirsdami išorines sienas privalo turėti vizas, ir trečiąsias šalis, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, priėmimas yra ir būtina, ir tinkama priemonė užtikrinti, kad bendra vizų politika veiktų efektyviai;

(34)

šiuo reglamentu neturėtų būti daromas poveikis prieš Reglamento (EB) Nr. 539/2001 įsigaliojimo dieną Europos bendrijos sudarytų tarptautinių susitarimų, dėl kurių reikia nukrypti nuo bendros vizų politikos, taikymui, kartu atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką;

(35)

Islandijos ir Norvegijos atžvilgiu šiuo reglamentu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos Tarybos, Islandijos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sudarytame susitarime dėl pastarųjų asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis (9), patenkančios į Tarybos sprendimo 1999/437/EB (10) 1 straipsnio B punktą;

(36)

Šveicarijos atžvilgiu šiuo reglamentu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos, Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos pasirašytame susitarime dėl Šveicarijos Konfederacijos asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis (11), kurios patenka į Sprendimo 1999/437/EB 1 straipsnio B ir C punktuose nurodytą sritį, tą sprendimą taikant kartu su Tarybos sprendimo 2008/146/EB (12) 3 straipsniu;

(37)

Lichtenšteino atžvilgiu šiuo reglamentu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos, Europos bendrijos, Šveicarijos Konfederacijos ir Lichtenšteino Kunigaikštystės protokole dėl Lichtenšteino Kunigaikštystės prisijungimo prie Europos Sąjungos, Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl Šveicarijos Konfederacijos asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis (13), kurios patenka į Sprendimo 1999/437/EB 1 straipsnio B ir C punktuose nurodytą sritį, tą sprendimą taikant kartu su Tarybos sprendimo 2011/350/ES (14) 3 straipsniu;

(38)

šis reglamentas yra Šengeno acquis nuostatų, kurias įgyvendinant Jungtinė Karalystė nedalyvauja pagal Tarybos sprendimą 2000/365/EB (15), plėtojimas; todėl Jungtinė Karalystė nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(39)

šis reglamentas yra Šengeno acquis nuostatų, kurias įgyvendinant Airija nedalyvauja pagal Tarybos sprendimą 2002/192/EB (16), plėtojimas; todėl Airija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,

(1)

ekonomika vis sparčiau skaitmeninama. Informacinės ir ryšių technologijos – jau ne atskiras sektorius, o visų modernių novatoriškų ekonomikos ir visuomenės sistemų pamatas. Tose sistemose svarbiausi yra elektroniniai duomenys, kurie gali sukurti didelę vertę juos nagrinėjant arba sujungiant su paslaugomis ar prekėmis. Tuo pat metu sparti duomenų ekonomikos plėtra ir naujos technologijos, kaip antai dirbtinis intelektas, daiktų interneto produktai ir paslaugos, autonominės sistemos ir 5G kelia naujų teisinių klausimų, susijusių su prieiga prie duomenų ir jų pakartotiniu naudojimu, atsakomybe, etika ir solidarumu. Turėtų būti svarstomas darbas atsakomybės klausimu, visų pirma įgyvendinant savireguliavimo kodeksus ir kitą geriausią praktiką, atsižvelgiant į rekomendacijas, sprendimus ir veiksmus, kurių imamasi be žmogaus įsikišimo visoje duomenų tvarkymo vertės grandinėje. Atliekant tokį darbą taip pat galėtų būti įtraukiami tinkami mechanizmai dėl atsakomybės nustatymo, dėl atsakomybės perdavimo tarp bendradarbiaujančių tarnybų, dėl draudimo ir dėl audito;

(2)

duomenų vertės grandinės sudarytos iš įvairių veiksmų su duomenimis: duomenų kūrimo ir rinkimo; duomenų agregavimo ir organizavimo; duomenų tvarkymo; duomenų analizės, pardavimo ir skirstymo; duomenų naudojimo ir pakartotinio naudojimo. Tačiau veiksmingai ir efektyviai tvarkyti duomenis ir Sąjungoje sukurti duomenų ekonomiką visų pirma trukdo dvi duomenų judėjimą ir vidaus rinką varžančios kliūtys: valstybių narių institucijų nustatyti duomenų vietos reikalavimai ir privačiajame sektoriuje esanti susaistymo su pardavėju praktika;

(3)

įsisteigimo laisvė ir paslaugų teikimo laisvė duomenų tvarkymo paslaugoms taikoma pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV). Tačiau tų paslaugų teikimui yra sudaromos kliūtys arba kartais užkertamas kelias jas teikti dėl nustatytų tam tikrų nacionalinių, regioninių ar vietos reikalavimų duomenis laikyti konkrečioje teritorijoje;

(4)

tokios kliūtys laisvam duomenų tvarkymo paslaugų teikimui ir paslaugų teikėjų steigimosi teisei kilo dėl valstybių narių teisės aktų reikalavimų, kad duomenų tvarkymo tikslais duomenys turi būti laikomi konkrečioje geografinėje vietovėje arba teritorijoje. Panašų poveikį sukelia ir kitos taisyklės ar administracinė praktika, kuriomis nustatomi konkretūs reikalavimai, dėl kurių sunku duomenis tvarkyti už konkrečios Sąjungos geografinės vietovės arba teritorijos ribų, kaip antai, reikalavimas naudoti tam tikros valstybės narės sertifikuotas ir patvirtintas technines priemones. Teisinio tikrumo dėl teisėto ar neteisėto duomenų vietos reikalavimų apimties nebuvimas dar labiau apriboja rinkos dalyvių ir viešojo sektoriaus pasirinkimo galimybes dėl duomenų tvarkymo vietos. Šiuo reglamentu jokiu būdu nevaržoma verslininkų laisvė sudaryti sutartis, kuriose nurodoma, kur turi būti saugomi duomenys. Šiuo reglamentu tik norima apsaugoti tą laisvę užtikrinant, kad sutarta vieta galėtų būti bet kurioje Sąjungos vietoje;

(5)

tuo pačiu metu, duomenims judėti Sąjungoje trukdo ir privačiajame sektoriuje nusistatomi apribojimai: teisinės, sutartinės ir techninės nuostatos kliudo arba užkerta kelią duomenų tvarkymo paslaugų naudotojams savo duomenis persikelti iš vieno paslaugų teikėjo pas kitą paslaugų teikėją arba atgal į nuosavas informacinių technologijų sistemas, net kai yra pasibaigęs sutarties su paslaugų teikėju galiojimas;

(6)

dėl visų tų kliūčių nebėra konkurencijos tarp Sąjungos debesijos kompiuterijos paslaugų teikėjų, kyla įvairių susaistymo su pardavėjais problemų ir labai trūksta duomenų judumo. Be to, duomenų vietos nustatymo politika pakenkė mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrovių gebėjimams sudaryti palankias sąlygas įmonių, universitetų ir kitų mokslinių tyrimų organizacijų bendradarbiavimui siekiant skatinti inovacijų diegimą;

(7)

teisinio tikrumo sumetimais ir dėl poreikio užtikrinti vienodas veiklos sąlygas Sąjungoje, visiems rinkos dalyviams skirtas bendras taisyklių rinkinys yra vienas iš pagrindinių veiksnių vidaus rinkos veikimui užtikrinti. Siekiant pašalinti kliūtis prekybai ir konkurencijos iškraipymus, kuriuos sukelia nacionalinių įstatymų skirtumai, taip pat neleisti rastis kitoms galimoms kliūtims prekybai ir reikšmingiems konkurencijos iškraipymams, būtina priimti visose valstybėse narėse taikytinas vienodas taisykles;

(8)

šiuo reglamentu nedaromas poveikis teisiniam pagrindui dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl teisės į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje, ir visų pirma Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (ES) 2016/679 (3) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoms (ES) 2016/680 (4) ir 2002/58/EB (5);

(9)

besiplečiantis daiktų internetas, dirbtinis intelektas ir mašinų mokymasis yra svarbūs ne asmens duomenų šaltiniai, pavyzdžiui, dėl jų diegimo automatizuotuose pramonės gamybos procesuose. Konkretūs ne asmens duomenų pavyzdžiai: suvestiniai ir anonimizuoti duomenų rinkiniai, naudojami didžiųjų duomenų analizei, duomenys apie tikslųjį ūkininkavimą, kurie gali padėti stebėti ir optimizuoti pesticidų ir vandens naudojimą, arba duomenys apie pramonės mašinų techninės priežiūros poreikius. Jei dėl technologijų pokyčių anonimizuotus duomenis tampa įmanoma paversti asmens duomenimis, tokie duomenys turi būti laikomi asmens duomenimis ir atitinkamai turi būti taikomas Reglamentas (ES) 2016/679;

(10)

pagal Reglamentą (ES) 2016/679 valstybėms narėms negalima riboti arba uždrausti laisvo asmens duomenų judėjimo Sąjungoje dėl priežasčių, susijusių su fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis. Šiuo reglamentu nustatomas toks pats laisvo ne asmens duomenų judėjimo Sąjungoje principas, išskyrus kai duomenų judėjimo apribojimas arba draudimas yra pateisinamas su visuomenės saugumu susijusiomis priežastimis. Reglamente (ES) 2016/679 ir šiame reglamente nustatytas darnus taisyklių rinkinys, reglamentuojantis laisvą įvairių rūšių duomenų judėjimą. Be to, šiuo reglamentu nenustatoma pareiga atskirai saugoti įvairių rūšių duomenis;

(11)

siekiant nustatyti laisvo ne asmens duomenų judėjimo Sąjungoje pagrindus ir suteikti pamatą plėtoti duomenų ekonomiką bei didinti Sąjungos pramonės konkurencingumą, būtina nustatyti aiškų, išsamų ir nuspėjamą duomenų, išskyrus asmens duomenis, tvarkymo vidaus rinkoje teisinį pagrindą. Remiantis požiūriu, grindžiamu valstybių narių bendradarbiavimo ir savitvarkos principais, turėtų būti užtikrinta, kad tas pagrindas būtų pakankamai lankstus, jog būtų atsižvelgta į kintančius naudotojų, paslaugų teikėjų ir nacionalinių institucijų poreikius Sąjungoje. Siekiant išvengti esamų mechanizmų dubliavimo pavojaus, ir taip išvengiant didesnės naštos ir valstybėms narėms, ir verslininkams, nereikėtų nustatyti išsamių techninių taisyklių;

(12)

šiuo reglamentu neturėtų būti daromas poveikis duomenų tvarkymui, jeigu jis yra veiklos, kuri nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, dalis. Visų pirma, turėtų būti priminta, kad pagal Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 4 straipsnį kiekviena valstybė narė yra išimtinai atsakinga už savo nacionalinį saugumą;

(13)

laisvas duomenų judėjimas Sąjungoje atliks svarbų vaidmenį užtikrinant duomenimis grindžiamą ekonomikos augimą ir inovacijas. Valstybių narių valdžios institucijoms ir viešosios teisės reglamentuojamiems subjektams, kaip ir įmonėms bei vartotojams, naudinga turėti daugiau laisvės pasirinkti duomenimis grindžiamų paslaugų teikėjus, turėti konkurencingesnes kainas ir efektyvesnį paslaugų teikimą piliečiams. Atsižvelgiant į tai, kad valdžios institucijos ir viešosios teisės reglamentuojami subjektai tvarko didelius duomenų kiekius, labai svarbu, kad naudodamos duomenų tvarkymo paslaugas jos rodytų pavyzdį ir nesiimtų duomenų vietos apribojimo priemonių naudojantis duomenų tvarkymo paslaugomis. Todėl šis reglamentas turėtų būti taikomas valdžios institucijoms bei viešosios teisės reglamentuojamiems subjektams. Šiuo atžvilgiu šiame reglamente numatytas laisvas ne asmens duomenų judėjimo principas turėtų būti taip pat taikomas bendrajai ir nuosekliai administracinei praktikai ir kitiems duomenų vietos reikalavimams viešųjų pirkimų srityje nedarant poveikio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2014/24/ES (6);

(14)

kaip ir Direktyvos 2014/24/ES atveju, šiuo reglamentu nedaromas poveikis valstybių narių įstatymams ir kitiems teisės aktams, kurie susiję su valstybių narių vidaus organizavimu ir pagal kuriuos valdžios institucijoms ir viešosios teisės reglamentuojamiems subjektams suteikiami duomenų tvarkymo įgaliojimai ir pareigos be privačių šalių atlygio pagal sutartį, taip pat valstybių narių įstatymams ir kitiems teisės aktams, kuriuose numatomas tų įgaliojimų ir pareigų įgyvendinimas. Nors valdžios institucijos ir viešosios teisės reglamentuojami subjektai skatinami atsižvelgti į ekonominę ir kitą užsakomųjų paslaugų perdavimo išorės paslaugų teikėjams teikiamą naudą, jie gali turėti pagrįstų priežasčių pasirinkti sau paslaugas teikti patiems arba naudojantis vidaus ištekliais. Todėl nė viena šio reglamento nuostata neįpareigoja valstybių narių sudaryti paslaugų, kurias jos nori teikti pačios, teikimo sutarčių arba naudotis išorės paslaugomis, arba paslaugų teikimą organizuoti kitu būdu nei sudarant viešąsias sutartis;

(15)

šis reglamentas turėtų būti taikomas fiziniams arba juridiniams asmenims, kurie duomenų tvarkymo paslaugas teikia Sąjungoje gyvenantiems arba įsisteigusiems naudotojams, įskaitant tuos, kurie duomenų tvarkymo paslaugas teikia Sąjungoje nebūdami įsisteigę Sąjungoje. Todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas ne Sąjungoje teikiamoms duomenų tvarkymo paslaugoms ir su tokiais duomenimis susijusiems duomenų vietos reikalavimams;

(16)

šiuo reglamentu nenustatomos taisyklės, susijusios su taikytinos teisės nustatymu komercinėse bylose, todėl šiuo reglamentu nedaromas poveikis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (EB) Nr. 593/2008 (7). Visų pirma, jeigu sutarčiai taikytina teisė nebuvo pasirinkta pagal tą reglamentą, paslaugų teikimo sutartį iš esmės reglamentuoja valstybės, kurioje yra paslaugų teikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, teisė;

(17)

šis reglamentas turėtų būti taikomas plačiausiąja duomenų tvarkymo prasme, todėl jis siejamas su visų rūšių informacinių technologijų sistemų, kurias naudotojas turi savo patalpose arba kurias perka iš duomenų tvarkymo paslaugų teikėjo, naudojimu. Jis turėtų būti taikomas įvairaus intensyvumo duomenų tvarkymui – nuo duomenų saugojimo (paslauga – infrastruktūra) iki duomenų apdorojimo platformose (paslauga – platforma) arba taikomosiomis programomis (paslauga – programinė įranga);

(18)

duomenų vietos reikalavimai yra aiški kliūtis laisvam duomenų tvarkymo paslaugų teikimui visoje Sąjungoje ir vidaus rinkai. Tuo remiantis jie turėtų būti uždrausti, nebent jų taikymą galima pagrįsti visuomenės saugumo priežastimis, kaip apibrėžta Sąjungos teisėje, ypač SESV 52 straipsnio prasme, ir jie turi atitikti ES sutarties 5 straipsnyje įtvirtintą proporcingumo principą. Kad būtų taikomas tarpvalstybinio laisvo ne asmens duomenų judėjimo principas, sparčiai šalinami galiojantys duomenų vietos reikalavimai ir atsirastų galimybė, remiantis veiklos motyvais, duomenis tvarkyti keliose vietose visoje Sąjungoje, ir kadangi šiame reglamente numatytomis priemonėmis užtikrinama prieiga prie duomenų reguliavimo kontrolės tikslais, valstybės narės, pagrįsdamos duomenų vietos reikalavimus, turėtų galėti remtis tik visuomenės saugumu;

(19)

visuomenės saugumo sąvoka, kaip apibrėžta SESV 52 straipsnyje ir kaip išaiškinta Teisingumo Teismo, apima tiek valstybės narės vidaus, tiek išorės saugumą, tiek visuomenės saugumo klausimus, tam, kad, visų pirma, būtų sudarytos sąlygos vykdyti nusikalstamų veikų tyrimą, atskleidimą ir baudžiamąjį persekiojimą už jas. Tokiu būdu daroma prielaida, kad kyla tikra ir pakankamai rimta grėsmė vienam iš pagrindinių visuomenės interesų, kaip antai grėsmė institucijų veikimui ir esminių viešųjų paslaugų teikimui bei gyventojų išlikimui, taip pat kyla pavojus, jog bus rimtai sutrikdyti išorės santykiai, arba pavojus taikiam tautų sambūviui, arba grėsmė kariniams interesams. Laikantis proporcingumo principo duomenų vietos reikalavimai, grindžiami visuomenės saugumo priežastimis, turėtų būti tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti ir neturėtų viršyti to, kas būtina tam tikslui pasiekti;

(20)

kad tarpvalstybinio laisvo ne asmens duomenų judėjimo principas būtų taikomas veiksmingai ir būtų užkirstas kelias kurti naujas kliūtis sklandžiam vidaus rinkos veikimui, valstybės narės turėtų Komisijai nedelsiant pateikti visus teisės aktų projektus, kuriais nustatomas naujas arba keičiamas galiojantis duomenų vietos reikalavimas. Tie teisės aktų projektai turėtų būti teikiami ir vertinami pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2015/1535 (8);

(21)

be to, kad būtų pašalintos tikėtinos esamos kliūtys, valstybės narės turėtų pereinamuoju 24 mėnesių laikotarpiu nuo šio reglamento taikymo pradžios datos peržiūrėti galiojančius bendro pobūdžio įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais nustatomi duomenų vietos reikalavimai ir visus tokius, jų manymų, šį reglamentą atitinkančius duomenų vietos reikalavimus kartu su jų nustatymo pagrindimu pateikti Komisijai. Tuo remdamasi Komisija turėtų galėti išnagrinėti paliktų galioti duomenų vietos reikalavimų tinkamumą. Komisija turėtų galėti, kai tinkama, atitinkamai valstybei narei teikti pastabas. Į tokias pastabas turėtų būti įtraukta rekomendacija iš dalies pakeisti arba panaikinti duomenų vietos reikalavimą;

(22)

šiuo reglamentu nustatytos pareigos pateikti Komisijai esamus duomenų vietos reikalavimus ir aktų projektus turėtų būti taikomos teisės aktais nustatytiems duomenų vietos reikalavimams ir bendro pobūdžio teisės aktų projektams, o ne konkrečiam fiziniam ar juridiniam asmeniui skirtiems sprendimams;

(23)

kad fiziniams ir juridiniams asmenims, kaip antai paslaugų teikėjams ir duomenų tvarkymo naudotojams, būtų užtikrintas valstybių narių duomenų vietos reikalavimų, nustatytų bendro pobūdžio įstatyme ar kitame teisės akte, skaidrumas, valstybės narės informaciją apie tokius reikalavimus turėtų skelbti per nacionalinį bendrąjį informacijos elektroninėmis priemonėmis centrą ir nuolat atnaujinti tą informaciją. Alternatyviai valstybės narės turėtų teikti atnaujintą informaciją apie tokius reikalavimus centriniam informacijos centrui, įsteigtam pagal kitą Sąjungos aktą. Kad fiziniai ir juridiniai asmenys būtų tinkamai informuojami apie duomenų vietos reikalavimus visoje Sąjungoje, valstybės narės Komisijai turėtų pateikti tokių bendrųjų informacijos centrų adresus. Komisija šią informaciją turėtų skelbti savo interneto svetainėje kartu su reguliariai atnaujinamu visų duomenų vietos reikalavimų, galiojančių valstybėse narėse, suvestiniu sąrašu, į kurį būtų įtraukta apibendrinta informacija apie tuos reikalavimus;

(24)

duomenų vietos reikalavimai dažnai atsiranda dėl pasitikėjimo tarpvalstybiniu duomenų tvarkymu stygiaus, dėl tariamo duomenų nebuvimo valstybių narių kompetentingų institucijų vykdomų veiksmų tikslais, kaip antai patikrinimui ir auditui reguliavimo arba priežiūros kontrolės tikslais. Tokio pasitikėjimo stygiaus negalima išspręsti vien tuo, kad sutarties sąlygos, pagal kurias kompetentingoms institucijoms neleidžiama teisėtai susipažinti su duomenimis atliekant savo oficialias pareigas, laikomos negaliojančiomis. Todėl šiame reglamente turėtų būti aiškiai nustatyta, kad juo nedaromas poveikis kompetentingų institucijų įgaliojimams prašyti prieigos prie duomenų arba ją gauti pagal Sąjungos arba nacionalinės teisės aktus ir kad negalima atsisakyti suteikti kompetentingoms institucijoms prieigos prie duomenų tuo pagrindu, kad duomenys tvarkomi kitoje valstybėje narėje. Kompetentingos institucijos galėtų nustatyti funkcinius reikalavimus, kuriais būtų remiama prieiga prie duomenų, kaip antai reikalavimą, kad sistemos aprašai turi būti saugomi atitinkamoje valstybėje narėje;

(25)

fiziniai arba juridiniai asmenys, kuriems taikoma pareiga pateikti duomenis kompetentingai institucijai, gali tokias pareigas įvykdyti teikdami ir užtikrindami kompetentingoms institucijoms veiksmingą ir laiku teikiamą elektroninę prieigą prie duomenų, nesvarbu, kurios valstybės narės teritorijoje duomenys yra tvarkomi. Tokia prieiga gali būti užtikrinama konkrečiomis nuostatomis, įrašomomis į fizinio arba juridinio asmens, kuriam taikoma pareiga suteikti prieigą, ir paslaugų teikėjo sudaromas sutartis;

(26)

jei fizinis arba juridinis asmuo, kuriam taikoma pareiga pateikti duomenis, tos pareigos nevykdo, kompetentinga institucija turėtų turėti galimybę kreiptis pagalbos į kompetentingą instituciją kitose valstybėse narėse. Tokiais atvejais kompetentingos institucijos turėtų naudotis Sąjungos teisės aktuose arba tarptautiniuose susitarimuose numatytomis bendradarbiavimo priemonėmis, atsižvelgiant į konkretaus atvejo dalyką, kaip antai bendradarbiavimo policijos, baudžiamosios arba civilinės teisės arba administraciniais klausimais, reguliuojamo atitinkamai Tarybos pamatiniu sprendimu 2006/960/TVR (9), Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/41/ES (10), Europos Tarybos konvencija dėl elektroninių nusikaltimų (11), Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1206/2001 (12), Tarybos direktyva 2006/112/EB (13) ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 904/2010 (14). Jei tokie konkretūs bendradarbiavimo mechanizmai nesukurti, kompetentingos institucijos, siekdamos gauti prieigą prie norimų duomenų, turėtų viena su kita bendradarbiauti per paskirtus bendrus informacinius centrus;

(27)

jei vykdant pagalbos prašymą reikia, kad pagalbos prašymą gavusi institucija gautų prieigą prie fizinio arba juridinio asmens patalpų, įskaitant duomenų tvarkymo įrangą ir priemones, tokia prieiga turi atitikti Sąjungos teisę arba nacionalinę proceso teisę, įskaitant reikalavimą iš anksto gauti teismo leidimą;

(28)

šiuo reglamentu neturėtų būti leidžiama naudotojams bandyti išvengti nacionalinės teisės aktų taikymo. Todėl jame turėtų būti numatyta, kad valstybės narės taikytų veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas sankcijas naudotojams, kurie neleidžia kompetentingoms institucijoms gauti prieigos prie savo duomenų, būtinų kompetentingų institucijų oficialioms pareigoms atlikti pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę. Skubiais atvejais, kai naudotojas piktnaudžiauja savo teise, valstybės narės turėtų galėti taikyti griežtai proporcingas laikinąsias apsaugos priemones. Taikant bet kokias laikinąsias apsaugos priemones, dėl kurių turi būti keičiama duomenų tvarkymo vieta ilgesniu nei 180 dienų laikotarpiu nuo duomenų tvarkymo vietos pakeitimo, būtų ilgu laikotarpiu nukrypstama nuo laisvo duomenų judėjimo principo, todėl jos turėtų būti pateiktos Komisijai, kad ši išnagrinėtų jų suderinamumą su Sąjungos teise;

(29)

galimybė netrukdomai persikelti duomenis – vienas iš svarbiausių veiksnių, sudarant palankias galimybes naudotojams rinktis ir veiksmingai konkurencijai duomenų tvarkymo paslaugų rinkose. Tikros arba menamos kliūtys persikelti duomenis iš vienos valstybės narės į kitą taip pat griauna profesionaliųjų naudotojų pasitikėjimą kitose valstybėse narėse teikiamais pasiūlymais, taigi ir pasitikėjimą apskritai vidaus rinka. Nors atskiri vartotojai naudojasi galiojančiais Sąjungos teisės aktais suteikiama nauda, naudotojams, kurie užsiima verslu arba profesine veikla, nesudarytos sąlygos lengviau pasirinkti kitus paslaugų teikėjus. Nuoseklūs techniniai reikalavimai visoje Sąjungoje, nesvarbu, ar dėl techninio suderinimo, tarpusavio pripažinimo ar savanoriško suderinimo, taip pat padeda kurti konkurencingą duomenų tvarkymo paslaugų vidaus rinką;

(30)

kad galėtų pasinaudoti visa konkurencingos aplinkos teikiama nauda, profesionalieji naudotojai turėtų galėti sprendimus priimti turėdami informacijos ir turėtų galėti lengvai palyginti vidaus rinkoje siūlomų įvairių duomenų tvarkymo paslaugų sudedamąsias dalis, įskaitant sutarties sąlygas dėl duomenų perkėlimo nutraukus sutartį. Kad būtų orientuojamasi į naujovių diegimo galimybes rinkoje ir atsižvelgiama į duomenų tvarkymo paslaugų teikėjų ir profesionaliųjų naudotojų patirtį ir specialiąsias žinias, rinkos dalyviai išsamią informaciją ir veiklos reikalavimus, susijusius su duomenų perkėlimu, turėtų nustatyti patys, Komisijai skatinant, remiant ir stebint, savitvarkos būdu parengtuose Sąjungos elgesio taisyklių sąvaduose, į kuriuos galėtų būti įtrauktos pavyzdinės sutarčių sąlygos;

(31)

siekiant, kad tokie elgesio taisyklių sąvadai būtų veiksmingi, o paslaugų teikėjo keitimas ir duomenų perkėlimas būtų lengvesnis, tokie elgesio taisyklių sąvadai turėtų būti išsamūs ir apimti bent pagrindinius aspektus, kurie svarbūs vykstant duomenų perkėlimo procesui, kaip antai bet kokios duomenų atsarginės kopijos darymo procesus ir vietą; turimus duomenų formatus ir laikmenas; būtiną IT konfigūraciją ir minimalų tinklo pralaidumą; laiką, kurio reikia norint pradėti duomenų perkėlimo procedūrą, ir laiką, kurį duomenys galės būti prieinami perkėlimui; bei garantijas, skirtas prieigai prie duomenų, jei paslaugų teikėjas bankrutuotų. Elgesio taisyklių sąvaduose turėtų būti aiškiai nurodyta, kad susaistymas su pardavėju yra nepriimtina verslo praktika, juose turėtų būti numatytos pasitikėjimą didinančios technologijos ir jie turėtų būti nuolat atnaujinami atsižvelgiant į technologinę pažangą. Komisija turėtų užtikrinti, kad viso proceso metu būtų konsultuojamasi su visais susijusiais suinteresuotaisiais subjektais, įskaitant mažųjų ir vidutinių įmonių (toliau – MVĮ) ir startuolių asociacijas, naudotojus ir debesijos kompiuterijos paslaugų teikėjus. Komisija turėtų įvertinti tokių elgesio taisyklių sąvadų rengimą ir jų įgyvendinimo efektyvumą;

(32)

kai vienos valstybės narės kompetentinga institucija prašo kitos valstybės narės padėti pagal šį reglamentą gauti prieigą prie duomenų, ji turėtų per paskirtąjį bendrąjį informacinį centrą pastarosios valstybės narės bendrajam informaciniam centrui pateikti tinkamai pagrįstą prašymą, kuriame turėtų būti rašytinis prašomos prieigos prie duomenų priežasčių paaiškinimas ir teisinis pagrindas. Pagalbos prašymą gavęs valstybės narės paskirtas bendrasis informacinis centras turėtų padėti prašymą perduoti atitinkamai kompetentingai institucijai valstybėje narėje, kurios pagalbos prašoma. Kad bendradarbiavimas būtų veiksmingas, institucija, kuriai perduotas prašymas, turėtų nedelsiant į jį atsakydama suteikti pagalbą arba pateikti informaciją apie iškilusius sunkumus įvykdyti tokį prašymą arba apie atsisakymo patenkinti prašymą priežastis;

(33)

kai pasitikėjimas tarptautiniu duomenų tvarkymu bus didesnis, rinkos dalyviai ir viešasis sektorius duomenų vietos reikalavimą mažiau tapatins su duomenų saugumu. Pasitikėjimą turėtų didinti ir bendrovėms užtikrinamas teisinis tikrumas, kiek tai susiję su atitiktimi taikytiniems saugumo reikalavimams, kai jie duomenų tvarkymo paslaugas perka iš paslaugų teikėjų, įskaitant kitose valstybėse narėse;

(34)

visi su fizinio arba juridinio asmens duomenų tvarkymu susiję saugumo reikalavimai, kurie jo gyvenamojoje arba įsisteigimo valstybėje narėje pagrįstai ir proporcingai taikomi pagal Sąjungos teisės aktus arba pagal nacionalinės teisės aktus, priimtus laikantis Sąjungos teisės aktų, turėtų būti toliau taikomi tų duomenų tvarkymui kitoje valstybėje narėje. Tie fiziniai arba juridiniai asmenys turėtų tokius reikalavimus įvykdyti arba patys, arba sutarčių su paslaugų teikėjais nuostatomis;

(35)

nacionaliniu lygmeniu nustatomi saugumo reikalavimai turėtų būti būtini ir proporcingi rizikai, kylančiai duomenų tvarkymui tose srityse, kuriose taikomi nacionalinės teisės aktai, kuriais tie reikalavimai nustatomi;

(36)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/1148 (15) numatytos teisinės priemonės bendram kibernetinio saugumo Sąjungoje lygiui didinti. Duomenų tvarkymo paslaugos yra vienos iš tų skaitmeninių paslaugų, kurioms taikoma ta direktyva. Pagal tą direktyvą valstybės narės turi užtikrinti, kad skaitmeninių paslaugų teikėjai pastebėtų riziką ir imtųsi tinkamų ir proporcingų techninių ir organizacinių priemonių, kad galėtų valdyti riziką, kylančią tinklų ir informacinių sistemų, kuriais jie naudojasi, saugumui. Tokiomis priemonėmis užtikrinamas saugumo lygis turi atitikti kylančią riziką, jos turėtų būti parengtos atsižvelgiant į sistemų ir įrenginių saugumą; incidentų valdymą; verslo tęstinumo valdymą; stebėjimą, auditą bei bandymą; ir į tarptautinių standartų laikymąsi. Tų elementų specifikacijas Komisija pagal šią direktyvą turi išsamiau nustatyti įgyvendinimo aktais;

(37)

Komisija turėtų pateikti ataskaitą dėl šio reglamento įgyvendinimo, visų pirma stengdamasi nustatyti, ar reikia jį keisti atsižvelgiant į technologijų arba rinkos pokyčius. Toje ataskaitoje visų pirma turėtų būti įvertintas šis reglamentas, ypač jo taikymas duomenų rinkiniams, kuriuos sudaro ir asmens, ir ne asmens duomenys, taip pat išimties dėl visuomenės saugumo įgyvendinimas. Anksčiau nei šio reglamento taikymo pradžios datą Komisija taip pat turėtų paskelbti informacines gaires, kaip tvarkyti duomenų rinkinius, kuriuos sudaro ir asmens, ir ne asmens duomenys, kad bendrovės, įskaitant MVĮ, geriau suprastų šio reglamento ir Reglamento (ES) 2016/679 sąveiką ir užtikrinti, kad būtų laikomasi abiejų reglamentų;

(38)

šiame reglamente laikomasi pagrindinių teisių ir principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, todėl jis turėtų būti aiškinamas ir taikomas laikantis tų teisių ir principų, įskaitant teisę į asmens duomenų apsaugą, saviraiškos ir informacijos laisvę bei laisvę užsiimti verslu;

(39)

kadangi šio reglamento tikslo, t. y. užtikrinti laisvą duomenų, išskyrus asmens duomenis, judėjimą Sąjungoje, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti,

(1)

paskutinis esminis Tarybos direktyvos 89/552/EEB (4), vėliau kodifikuotos Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/13/ES (5), pakeitimas buvo padarytas 2007 m. priėmus Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2007/65/EB (6). Nuo to laiko audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų rinka smarkiai ir sparčiai keitėsi dėl nuolatinės televizijos paslaugų ir interneto paslaugų konvergencijos. Techninė plėtra sudarė sąlygas teikti naujų rūšių paslaugas, o naudotojams – įgyti naujų rūšių patirčių. Žiūrėjimo įpročiai, ypač jaunesnės kartos, labai pasikeitė. Nors pagrindinis TV ekranas lieka svarbiu audiovizualinės patirties dalinimosi įrenginiu, daug žiūrovų, norėdami susipažinti su audiovizualiniu turiniu, pradėjo naudoti kitus – nešiojamuosius – įrenginius. Didžioji dalis vidutinio dienos žiūrimumo iki šiol skiriama tradiciniam TV turiniui.

Tačiau naujų rūšių turinys, kaip antai vaizdo klipai ar naudotojų sukurtas turinys, tapo svarbesnis, o nauji rinkos dalyviai, įskaitant užsakomųjų vaizdo paslaugų teikėjus ir dalijimosi vaizdo medžiaga platformas, dabar yra gerai įsitvirtinę. Dėl šios žiniasklaidos priemonių konvergencijos reikia atnaujintos teisinės sistemos, siekiant atspindėti pokyčius rinkoje ir pasiekti internetinių turinio paslaugų, vartotojų apsaugos ir konkurencingumo pusiausvyrą;

(2)

2015 m. gegužės 6 d. Komisija priėmė komunikatą „Europos bendrosios skaitmeninės rinkos strategija“, kuriame paskelbė apie Direktyvos 2010/13/ES peržiūrą;

(3)

Direktyva 2010/13/ES turėtų būti ir toliau taikoma tik toms paslaugoms, kurių pagrindinė paskirtis yra teikti programas informavimo, pramogų ar švietimo tikslais. Taip pat turėtų būti laikoma, kad pagrindinės paskirties reikalavimas yra įvykdytas, jei paslauga yra nuo paslaugų teikėjo pagrindinės veiklos atsiejamo audiovizualinio turinio ir formos, kaip antai atskiros internetinių laikraščių dalys su audiovizualinėmis programomis arba naudotojų sukurtais vaizdo įrašais, kai tokios dalys gali būti laikomos atsiejamomis nuo jų pagrindinės veiklos. Paslauga turėtų būti laikoma tik neatsiejamu pagrindinės veiklos papildymu dėl to, kad yra audiovizualinių paslaugų pasiūlos ir pagrindinės veiklos, kaip antai žinių teikimo rašytine forma, sąsajų. Kanalai ar bet kokios kitos audiovizualinės paslaugos, kurių atžvilgiu paslaugų teikėjas turi redakcinę atsakomybę, gali būti savaime laikomi audiovizualinės žiniasklaidos paslaugomis, net jeigu jie yra siūlomi per dalijimosi vaizdo medžiaga platformą, kuriai paprastai netaikoma redakcinė atsakomybė. Tokiais atvejais Direktyvos 2010/13/ES nuostatų turės laikytis paslaugų teikėjai, kuriems tenka redakcinė atsakomybė;

(4)

dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugomis teikiamas audiovizualinis turinys, kuriuo vis dažniau naudojasi plačioji visuomenė, ypač jaunimas. Tai taip pat pasakytina apie socialinių tinklų paslaugas, kurios tapo svarbia dalijimosi informacija ir pramogų bei švietimo priemone, be kita ko, todėl, kad suteikiama prieiga prie programų ir naudotojų sukurtų vaizdo įrašų. Tas socialinių tinklų paslaugas reikia įtraukti į Direktyvos 2010/13/ES taikymo sritį, nes jas teikiant konkuruojama dėl tos pačios auditorijos ir tų pačių pajamų, kaip ir teikiant audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas. Be to, jos taip pat daro didelį poveikį, nes jomis naudotojams suteikiama geresnė galimybė formuoti kitų naudotojų nuomones ir daryti joms įtaką. Todėl, siekiant apsaugoti nepilnamečius nuo žalingo turinio, o visus piliečius – nuo neapykantos, smurto ir terorizmo kurstymo, Direktyva 2010/13/ES turėtų būti taikoma toms paslaugoms tiek, kiek jos atitinka dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos termino apibrėžtį;

(5)

nors Direktyva 2010/13/ES nėra siekiama reglamentuoti pačių socialinių tinklų paslaugų, ji turėtų būti taikoma socialinių tinklų paslaugoms tuo atveju, jeigu programų ir naudotojų sukurtų vaizdo įrašų teikimas yra viena iš esminių tos paslaugos funkcijų. Programų ir naudotojų sukurtų vaizdo įrašų teikimas galėtų būti laikomas viena iš esminių socialinių tinklų paslaugos funkcijų, jeigu audiovizualiniu turiniu nėra vien papildoma tos socialinių tinklų paslaugos veikla arba jis nėra nedidelė tokios veiklos dalis. Kad būtų užtikrintas įgyvendinimo aiškumas, veiksmingumas ir nuoseklumas, Komisija, pasikonsultavusi su Ryšių palaikymo komitetu, turėtų, prireikus, parengti gaires dėl termino „dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslauga“ apibrėžtyje nurodytos esminės funkcijos kriterijaus praktinio taikymo. Tos gairės turėtų būti parengtos deramai atsižvelgiant į bendrojo viešojo intereso tikslus, kurie turėtų būti pasiekti dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugų teikėjų priemonėmis, ir į teisę į saviraiškos laisvę;

(6)

jeigu nuo paslaugos atsiejama dalis yra dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslauga Direktyvos 2010/13/ES tikslais, ta direktyva turėtų būti taikomos tik tai daliai ir tik tiek, kiek tai susiję su programomis ir naudotojų sukurtais vaizdo įrašais. Direktyva 2010/13/ES neturėtų būti taikoma vaizdo klipams, įterptiems į laikraščių ir žurnalų elektroninių versijų redakcinį turinį, ir animaciniams vaizdams, pavyzdžiui, GIF failams. Termino „dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslauga“ apibrėžtis neturėtų apimti neekonominės veiklos, kaip antai privačiose interneto svetainėse ir nekomercinių interesų bendruomenėse pateikiamo audiovizualinio turinio;

(7)

siekiant užtikrinti veiksmingą Direktyvos 2010/13/ES įgyvendinimą, itin svarbu, kad valstybės narės parengtų ir nuolat atnaujintų duomenis apie jų jurisdikcijai priklausančius žiniasklaidos paslaugų teikėjus ir dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjus ir kad jie reguliariai dalytųsi tais duomenimis su savo kompetentingomis nepriklausomomis reguliavimo institucijomis arba įstaigomis, ir Komisija. Į tuos duomenis turėtų būti įtraukta informacija apie kriterijus, kuriais pagrįsta jurisdikcija;

(8)

nustatant jurisdikciją reikia įvertinti faktines aplinkybes pagal Direktyvoje 2010/13/ES išdėstytus kriterijus. Įvertinus tokias faktines aplinkybes, gali būti gauti prieštaringi rezultatai. Taikant toje direktyvoje numatytas bendradarbiavimo procedūras svarbu, kad Komisija galėtų pagrįsti savo išvadas patikimais faktais. Todėl Europos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų reguliuotojų grupė (ERGA) turėtų būti įgaliota teikti nuomones dėl jurisdikcijos Komisijai pateikus prašymą. Kai taikydama tas bendradarbiavimo procedūras Komisija nusprendžia pasikonsultuoti su ERGA, ji turėtų informuoti Ryšių palaikymo komitetą, be kita ko, apie pagal tas bendradarbiavimo procedūras iš valstybių narių gautus pranešimus ir apie ERGA nuomonę;

(9)

laisvės teikti ir gauti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas apribojimo procedūros ir sąlygos tiek linijinėms, tiek nelinijinėms paslaugoms turėtų būti tokios pačios;

(10)

vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teismas) praktika, Sutartimi garantuojama laisvė teikti paslaugas gali būti apribota dėl privalomų bendro viešojo intereso priežasčių, kaip antai siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, su sąlyga, kad tokie apribojimai yra pagrįsti, proporcingi ir būtini. Todėl valstybė narė turėtų galėti imtis tam tikrų priemonių, siekdama užtikrinti, kad būtų laikomasi jos vartotojų apsaugos taisyklių, kurios nepatenka į Direktyva 2010/13/ES koordinuojamas sritis. Priemonės, kurių valstybė narė imasi siekdama užtikrinti nacionalinės vartotojų apsaugos tvarkos vykdymą, be kita ko, kiek tai susiję su azartinių lošimų reklama, turėtų būti pagrįstos, proporcingos siekiamam tikslui ir būtinos, kaip reikalaujama pagal Teismo praktiką. Bet kuriuo atveju priimančioji valstybė narė neturi imtis jokių priemonių, kuriomis jos teritorijoje būtų užkirstas kelias kitos valstybės narės tokių transliuojamų televizijos programų retransliavimui;

(11)

kai valstybė narė praneša Komisijai, kad žiniasklaidos paslaugų teikėjas įsisteigė jurisdikciją turinčioje valstybėje narėje siekdamas apeiti griežtesnes taisykles Direktyva 2010/13/ES koordinuojamose srityse, kurios tokiam teikėjui būtų taikomos, jei jis būtų įsisteigęs pranešančioje valstybėje narėje, ji tuo tikslu turėtų pateikti patikimus ir tinkamai pagrįstus įrodymus. Tokiais įrodymais turėtų būti išsamiai apibūdinti tai patvirtinantys faktai, kuriais remiantis būtų galima pagrįstai nustatyti tokį taisyklių apėjimą;

(12)

komunikate „Geresnis reglamentavimas – geresni rezultatai. ES darbotvarkė“ Komisija pabrėžė, kad svarstydama politikos sprendimus ji atsižvelgs ir į reglamentavimo, ir į su reglamentavimu nesusijusias priemones, sukurtas pagal Praktikos bendriją ir geresnio savireguliavimo bei bendro reglamentavimo principus. Patirtis parodė, kad Direktyva 2010/13/ES koordinuojamų sričių elgesio kodeksai yra parengti tinkamai, laikantis geresnio savireguliavimo ir bendro reglamentavimo principų. Esama teisinė atrama laikoma svarbiu sėkmės veiksniu skatinant laikytis savireguliavimo ar bendro reguliavimo kodekso. Ne mažiau svarbu tai, kad tokiuose kodeksuose nustatomi konkretūs tikslai ir uždaviniai, sudarantys sąlygas reguliariai, skaidriai ir nepriklausomai stebėti ir vertinti, kaip vykdomi elgesio kodeksuose iškelti uždaviniai. Elgesio kodeksuose taip pat turėtų būti numatytas veiksmingas vykdymo užtikrinimas. Šių principų turėtų būti laikomasi savireguliavimo ir bendro reguliavimo kodeksuose, priimtuose Direktyva 2010/13/ES koordinuojamose srityse;

(13)

patirtis parodė, kad tiek savireguliavimo, tiek bendro reguliavimo priemonės, įgyvendinamos pagal skirtingas valstybių narių teisines tradicijas, gali atlikti svarbų vaidmenį užtikrinant aukšto lygio vartotojų apsaugą. Priemonės, kuriomis siekiama bendro viešojo intereso tikslų besiformuojančiame audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų sektoriuje, yra veiksmingesnės, jeigu jų imamasi jas aktyviai remiant patiems paslaugų teikėjams;

(14)

savireguliavimas yra savanoriškos iniciatyvos rūšis, kuri suteikia galimybę ekonominės veiklos vykdytojams, socialiniams partneriams, nevyriausybinėms organizacijoms ir asociacijoms tarpusavyje ir sau patvirtinti bendras gaires. Jie yra atsakingi už tų gairių parengimą, stebėseną bei jų laikymosi užtikrinimą. Valstybės narės, laikydamosi savo teisinių tradicijų, kurios yra skirtingos, turėtų pripažinti, kad veiksmingas savireguliavimas gali papildyti galiojančius teisėkūros, teisminius ir administracinius mechanizmus bei naudingai prisidėti siekiant įgyvendinti Direktyvos 2010/13/ES tikslus. Vis dėlto, nors savireguliavimas gali būti papildomas tam tikrų Direktyvos 2010/13/ES nuostatų įgyvendinimo metodas, jis neturėtų pakeisti nacionalinio teisės aktų leidėjo pareigų. Bendras reguliavimas bent sukuria teisinį ryšį tarp savireguliavimo ir nacionalinio teisės aktų leidėjo vadovaujantis valstybių narių teisinėmis tradicijomis. Bendro reguliavimo atveju reguliavimo vaidmeniu dalijasi suinteresuotieji subjektai ir viešosios valdžios institucijos ar nacionalinės reguliavimo institucijos arba įstaigos. Atitinkamų valdžios institucijų vaidmuo apima bendro reguliavimo tvarkos pripažinimą, jos procesų auditą ir tvarkos finansavimą. Bendru reguliavimu turėtų būti sudaryta galimybė valstybei įsikišti tuo atveju, jei jo tikslai nepasiekiami. Nedarant poveikio valstybių narių formalioms pareigoms, susijusioms su perkėlimu į nacionalinę teisę, Direktyva 2010/13/ES skatinama naudoti savireguliavimą ir bendrą reguliavimą. Tai neturėtų įpareigoti valstybių narių nustatyti savireguliavimo arba bendro reguliavimo tvarkas arba jas abi kartu ir tuo neturėtų būti sutrikdytos valstybėse narėse jau egzistuojančios ir veiksmingai įgyvendinamos bendro reguliavimo iniciatyvos ar šioms iniciatyvoms pakenkta;

(15)

skaidrumas žiniasklaidos nuosavybės srityje yra tiesiogiai susijęs su saviraiškos laisve – demokratinių sistemų kertiniu akmeniu. Informacija apie žiniasklaidos paslaugų teikėjų nuosavybės struktūrą, jeigu dėl tokios nuosavybės kontroliuojamas teikiamų paslaugų turinys arba jam daroma didelė įtaka, suteikia naudotojams galimybę susidaryti pagrįstą nuomonę apie tokį turinį. Valstybės narės turėtų galėti nuspręsti, ar ir kokiu mastu informacija apie atitinkamo žiniasklaidos paslaugų teikėjo nuosavybės struktūrą turėtų būti prieinama naudotojams, su sąlyga, kad paisoma atitinkamų pagrindinių teisių ir laisvių esmės ir kad tokios priemonės yra būtinos ir proporcingos;

(16)

dėl specifinio audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų pobūdžio, ypač dėl tų paslaugų poveikio formuojant žmonių nuomones, naudotojai turi teisėtą interesą žinoti, kas yra atsakingas už tų paslaugų turinį. Siekiant stiprinti saviraiškos laisvę ir atitinkamai skatinti žiniasklaidos pliuralizmą ir išvengti interesų konfliktų, valstybėms narėms svarbu užtikrinti, kad naudotojai galėtų lengvai ir tiesiogiai bet kuriuo metu susipažinti su informacija apie žiniasklaidos paslaugų teikėjus. Nuspręsti turi kiekviena valstybė narė, ypač kalbant apie informaciją, kuri gali būti suteikta apie nuosavybės struktūrą ir tikruosius savininkus;

(17)

siekiant užtikrinti nuoseklumą ir teisinį tikrumą verslininkams ir valstybių narių institucijoms, „smurto ar neapykantos kurstymo“ sąvoka turėtų, kiek tinkama, būti suprantama Tarybos pamatinio sprendimo 2008/913/TVR (7) prasme;

(18)

atsižvelgiant į turinio platinimo elektroninių ryšių tinklais priemonių raidą, svarbu plačiąją visuomenę apsaugoti nuo terorizmo kurstymo. Todėl Direktyva 2010/13/ES turėtų būti užtikrinta, kad audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų turiniu nebūtų viešai kurstoma įvykdyti teroristinį nusikaltimą. Siekiant užtikrinti nuoseklumą ir teisinį tikrumą verslininkams ir valstybių narių institucijoms, „viešo kurstymo įvykdyti teroristinį nusikaltimą“ sąvoka turėtų būti suprantama Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2017/541 (8) prasme;

(19)

siekiant įgalinti žiūrovus, įskaitant tėvus ir nepilnamečius, priimti informacija pagrįstus sprendimus apie žiūrėtiną turinį, būtina, kad žiniasklaidos paslaugų teikėjai pateiktų pakankamai informacijos apie turinį, kuris galėtų pakenkti nepilnamečių fiziniam, psichiniam ar doroviniam vystymuisi. Tai būtų galima padaryti, pavyzdžiui, taikant turinio teikiamųjų terminų sistemą, garsinį įspėjimą, vaizdinį ženklą arba bet kokias kitas priemones, kuriomis aprašomas turinio pobūdis;

(20)

televizijos programų transliavimo paslaugoms taikytinos atitinkamos nepilnamečių apsaugos priemonės turėtų būti taip pat taikomos užsakomosioms audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms. Tokiu būdu turėtų būti padidintas apsaugos lygis. Minimalaus suderinimo požiūris neužkerta galimybės valstybėms narėms nustatyti aukštesnį apsaugos lygį turiniui, kuris gali pakenkti nepilnamečių fiziniam, psichiniam ar doroviniam vystymuisi. Žalingiausiam turiniui, kuris gali pakenkti nepilnamečių fiziniam, psichiniam ar doroviniam vystymuisi, tačiau kuris nebūtinai laikomas nusikalstama veika, turėtų būti taikomos griežčiausios priemonės, pavyzdžiui, šifravimas ir veiksminga tėvų kontrolė, nedarant poveikio valstybių narių galimybėms priimti griežtesnes priemones;

(21)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/679 (9) pripažįstama, kad vaikams reikia ypatingos jų asmens duomenų tvarkymo apsaugos. Dėl žiniasklaidos paslaugų teikėjų kuriamų vaikų apsaugos mechanizmų neišvengiamai tvarkomi nepilnamečių asmens duomenys. Atsižvelgiant į tai, kad tokiais mechanizmais siekiama apsaugoti vaikus, techninėmis vaikų apsaugos priemonėmis tvarkomi nepilnamečių asmens duomenys neturėtų būti naudojami komerciniais tikslais;

(22)

audiovizualinio turinio prieinamumo užtikrinimas yra svarbus reikalavimas pagal Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją prisiimtų įsipareigojimų kontekste. Direktyvos 2010/13/ES kontekste terminas „neįgalieji“ turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į paslaugų, kurioms taikoma ta direktyva, pobūdį, o tai yra audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos. Neįgaliųjų ir pagyvenusių asmenų teisė dalyvauti Sąjungos socialiniame ir kultūriniame gyvenime bei būti jo dalimi yra susijusi su prieinamų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu. Todėl valstybės narės turėtų nepagrįstai nedelsdamos užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys žiniasklaidos paslaugų teikėjai aktyviai siektų užtikrinti turinio prieinamumą neįgaliesiems, visų pirma regėjimo ar klausos sutrikimą turintiems asmenims. Prieinamumo reikalavimai turėtų būti įvykdyti vykdant laipsnišką ir nuolatinį procesą, kartu atsižvelgiant į praktinius ir neišvengiamus apribojimus, dėl kurių visiškas prieinamumas negalėtų būti užtikrintas, kaip antai į tiesiogiai transliuojamas programas ar renginius. Siekiant įvertinti pažangą, kurią žiniasklaidos paslaugų teikėjai padarė užtikrindami, kad jų paslaugos palaipsniui taptų prieinamos regėjimo ar klausos negalią turintiems asmenims, valstybės narės turėtų reikalauti, kad jų teritorijoje įsisteigę žiniasklaidos paslaugų teikėjai joms reguliariai teiktų ataskaitas;

(23)

priemonės, kuriomis užtikrinamas audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų prieinamumas pagal Direktyvą 2010/13/ES, turėtų apimti gestų kalbą, subtitrus kurtiesiems ir neprigirdintiesiems asmenims, įgarsintus subtitrus ir garsinius komentarus, bet neturi jomis apsiriboti. Tačiau ta direktyva netaikoma funkcijoms arba paslaugoms, kuriomis suteikiama prieiga prie audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų, ir elektroninių programų vadovų prieinamumo funkcijoms. Todėl ta direktyva nedaromas poveikis Sąjungos teisei, kuria siekiama suderinti paslaugų, kuriomis suteikiama prieiga prie audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų, kaip antai interneto svetainių, internetinių prietaikų ir elektroninių programų vadovų, prieinamumą, informacijos apie prieinamumą teikimui ar informacijos teikimui prieinama forma;

(24)

tam tikrais atvejais gali būti neįmanoma suteikti informacijos apie ekstremalias situacijas neįgaliesiems prieinamu būdu. Vis dėl to tokios išimtinės aplinkybės neturėtų užkirsti kelio informacijos apie ekstremalias situacijas viešam skelbimui teikiant audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas;

(25)

Direktyva 2010/13/ES nedaromas poveikis valstybių narių galimybei nustatyti bendrojo intereso svarbos turinio deramo pastebimumo užtikrinimo pareigas laikantis apibrėžtų bendrojo intereso tikslų, kaip antai žiniasklaidos pliuralizmas, žodžio laisvė ir kultūrų įvairovė. Tokios pareigos turėtų būti nustatytos tik kai jos būtinos siekiant bendrojo intereso tikslų, kuriuos valstybės narės aiškiai apibrėžė pagal Sąjungos teisę. Nusprendusios nustatyti deramo pastebimumo taisykles, valstybės narės įmonėms turėtų nustatyti tik proporcingas pareigas dėl teisėtų viešosios politikos sumetimų;

(26)

siekiant apsaugoti žiniasklaidos paslaugų teikėjų redakcinę atsakomybę ir audiovizualinio sektoriaus vertės grandinę, būtina garantuoti programų ir audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų, kurias teikia žiniasklaidos paslaugų teikėjai, vientisumą. Programos ir audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos neturėtų būti transliuojamos jų sutrumpinta forma, pakeičiant jų turinį, jas nutraukiant ar uždengiant komerciniais tikslais be aiškaus žiniasklaidos paslaugų teikėjo sutikimo atlikti tokius veiksmus. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad uždangoms, kurias paslaugos gavėjas inicijuoja arba leidžia tik privataus naudojimo tikslu, pavyzdžiui, uždangoms, atsirandančioms dėl individualiai komunikacijai skirtų paslaugų, nebūtų taikomas žiniasklaidos paslaugų teikėjo sutikimo reikalavimas. Neturėtų būti reglamentuojami naudotojo sąsajų valdymo elementai, kurie yra būtini įrangos veikimui ar programų naršymui, pavyzdžiui, garso juostoms, paieškos funkcijoms, naršymo meniu ar kanalų sąrašams. Taip pat neturėtų būti reglamentuojama teisėtas turinio uždengimas, kaip antai įspėjamoji informacija, bendro viešojo intereso informacija, subtitrai ar uždengimas komerciniais pranešimais, kai tai daro žiniasklaidos paslaugų teikėjas. Nedarant poveikio Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/2120 (10) 3 straipsnio 3 daliai taip pat neturėtų būti reglamentuojami duomenų glaudinimo būdai, kuriais sumažinamas duomenų rinkmenos dydis, ir kiti paslaugos pritaikymo prie platinimo priemonės būdai, kaip antai skiriamoji geba ir kodavimas.

Programų ir audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų vientisumo apsaugos priemonės turėtų būti nustatytos, kai jos būtinos siekiant įgyvendinti bendrojo intereso tikslus, valstybių narių aiškiai nustatytus pagal Sąjungos teisę. Tokiomis priemonėmis įmonėms turėtų būti nustatytos proporcingos pareigos dėl teisėtų viešosios politikos sumetimų;

(27)

teikiant užsakomąsias audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas skelbiami komerciniai audiovizualiniai pranešimai apie alkoholinius gėrimus, išskyrus rėmimą ir prekių rodymą, turėtų atitikti kriterijus, taikomus alkoholinių gėrimų televizijos reklamai ir teleparduotuvei, nustatytus Direktyvoje 2010/13/ES. Išsamesni kriterijai, taikomi alkoholinių gėrimų televizijos reklamai ir teleparduotuvei, galioja tik reklamos intarpams, kurie pagal savo pobūdį yra atskirti nuo programų ir todėl neapima kitų komercinių pranešimų, kurie yra susiję su programa arba yra neatsiejama programos dalis, kaip antai, rėmimo ir prekių rodymo. Taigi, tie kriterijai neturėtų būti taikomi rėmimui ir prekių rodymui teikiant užsakomąsias audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas;

(28)

nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu esama tam tikrų plačiai pripažintų mitybos gairių, tokių kaip Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regioninio biuro parengtas mitybinės sudėties modelis, skirtų maisto produktams skirstyti pagal jų mitybinę sudėtį per televiziją transliuojamos maisto reklamos vaikams kontekste. Valstybės narės turėtų būti raginamos užtikrinti, kad savireguliavimas ir bendras reguliavimas, be kita ko, taikant elgesio kodeksus, būtų naudojami siekiant veiksmingai sumažinti vaikų galimybes pamatyti komercinius audiovizualinius pranešimus apie maisto produktus ir gėrimus, kuriuose yra daug druskos, cukrų, riebalų, sočiųjų riebalų ar riebalų rūgščių transizomerų arba kurie kitomis savybėmis neatitinka tų nacionalinių ar tarptautinių mitybinių gairių;

(29)

valstybes nares taip pat reikėtų paraginti užtikrinti savireguliavimo ir bendro reguliavimo elgesio kodeksų naudojimą, siekiant veiksmingai sumažinti vaikų ir nepilnamečių galimybes pamatyti komercinius audiovizualinius pranešimus apie alkoholinius gėrimus. Tam tikros bendro reguliavimo ar savireguliavimo sistemos egzistuoja Sąjungos ir nacionaliniu lygmeniu siekiant, kad alkoholinių gėrimų rinkodara būtų atsakinga, be kita ko, komerciniuose audiovizualiniuose pranešimuose. Tos sistemos turėtų būti toliau skatinamos, ypač tos, kuriomis siekiama užtikrinti, kad komercinius audiovizualinius pranešimus apie alkoholinius gėrimus lydėtų raginimas juos vartoti atsakingai;

(30)

svarbu, kad nepilnamečiai būtų veiksmingai apsaugoti nuo komercinių audiovizualinių pranešimų, susijusių su azartiniais lošimais. Šiame kontekste Sąjungos ir nacionaliniu lygmenimis egzistuoja keletas savireguliavimo ir bendro reguliavimo sistemų atsakingiems azartiniams lošimams skatinti, be kita ko, komerciniuose audiovizualiniuose pranešimuose;

(31)

siekiant pašalinti laisvo tarpvalstybinių paslaugų judėjimo Sąjungoje kliūtis, būtina užtikrinti savireguliavimo ir bendro reguliavimo priemonių, ypač tų, kuriomis siekiama apsaugoti vartotojus ar visuomenės sveikatą, veiksmingumą;

(33)

televizijos programų transliavimo rinka pakito, todėl reikia daugiau lankstumo komercinių audiovizualinių pranešimų atžvilgiu, visų pirma kiekybinių taisyklių atveju linijinėms audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms ir prekių rodymui. Atsiradus naujoms paslaugoms, įskaitant tas, kuriose nėra reklamos, žiūrovai turi daugiau pasirinkimo, nes jie gali lengvai pasirinkti alternatyvius pasiūlymus;

(33)

prekių rodymo liberalizavimas, priešingai nei buvo tikėtasi, šios formos komercinių audiovizualinių pranešimų neišpopuliarino. Visų pirma, bendras prekių rodymo, išskyrus kelias išimtis, draudimas nesuteikė žiniasklaidos paslaugų teikėjams teisinio tikrumo. Todėl prekių rodymas turėtų būti leidžiamas visų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų ir dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugų atveju, išskyrus išimtinius atvejus;

(34)

rodyti prekes neturėtų būti leidžiama per žinių ir aktualijų programas, vartotojų reikalų programas, religines programas ir vaikams skirtas programas. Iš tiesų yra įrodymų, kad prekių rodymas ir įterptinė reklama gali paveikti vaikų elgesį, nes vaikai dažnai nepajėgia atpažinti komercinio turinio. Todėl reikia toliau drausti rodyti prekes vaikams skirtose programose. Vartotojų reikalų programos yra programos, kuriose žiūrovams duodama patarimų, arba jose pateikiama atsiliepimų apie produktų ir paslaugų pirkimą. Leidus rodyti prekes per tokias programas, žiūrovams, kurie tokiose programose gali tikėtis tikrų ir sąžiningų atsiliepimų apie produktus ar paslaugas, būtų neaišku, kas yra reklama ir kas yra redakcinis turinys;

(35)

užsakomųjų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjai turėtų skatinti Europos kūrinių gamybą ir platinimą užtikrindami, kad jų kataloguose būtų mažiausia būtina Europos kūrinių dalis ir jie būtų pakankamai pastebimi. Turėtų būti skatinama audiovizualinį turinį, kuris laikomas Europos kūriniu, žymėti metaduomenyse, kad tokie metaduomenys būtų prieinami žiniasklaidos paslaugų teikėjams. Pastebimumas yra susijęs su Europos kūrinių populiarinimu, sudarant palankesnes sąlygas susipažinti su tokiais kūriniais. Pastebimumą galima užtikrinti įvairiais būdais, kaip antai paskiriant rubriką Europos kūriniams, kuri būtų prieinama iš paslaugos pradžios tinklalapio, sudarant Europos kūrinių paieškos galimybę per paieškos priemonę, kuri būtų suteikiama kaip tos paslaugos dalis, naudojant Europos kūrinius su ta paslauga susijusiose kampanijose arba nustatant mažiausią būtiną iš tos paslaugos katalogo populiarinamų Europos kūrinių procentinę dalį, pavyzdžiui, naudojant reklamjuostes ar panašias priemones;

(36)

siekiant užtikrinti tinkamą investicijų į Europos kūrinius lygį, valstybėms narėms reikėtų suteikti galimybę nustatyti finansines pareigas jų teritorijoje įsisteigusiems žiniasklaidos paslaugų teikėjams. Galimos tų pareigų formos – tiesioginiai įnašai į Europos kūrinių gamybą ir į teisių į Europos kūrinius įsigijimą. Valstybės narės taip pat galėtų nustatyti rinkliavas, mokėtinas į fondą pagal pajamas, gautas už audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas, kurios suteiktos jų teritorijoje ir į ją orientuotos. Šioje direktyvoje paaiškinama, jog, kadangi finansinės pareigos ir skirtinga valstybių narių kultūros politika yra tiesiogiai susijusios, valstybei narei taip pat leidžiama nustatyti tokias finansines pareigas kitoje valstybėje narėje įsisteigusiems žiniasklaidos paslaugų teikėjams, kurie orientuojasi į jos teritoriją. Tokiu atveju finansinės pareigos turėtų būti susietos tik su pajamomis, gautomis naudojantis auditorija toje valstybėje narėje, į kurią orientuojasi paslaugų teikėjas. Žiniasklaidos paslaugų teikėjai, kurie turi mokėti finansinius įnašus į kino finansavimo schemas valstybėje narėje, į kurią jie orientuojasi, turėtų galėti nediskriminuojami pasinaudoti pagalba, teikiama žiniasklaidos paslaugų teikėjams pagal atitinkamas kino finansavimo schemas, net jei toje valstybėje narėje jie nėra įsisteigę;

(37)

transliuotojai šiuo metu į Europos audiovizualinius kūrinius investuoja labiau nei užsakomųjų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjai. Todėl, jei valstybė narė, į kurią orientuojasi paslaugų teikėjas, pasirenka nustatyti finansinę pareigą transliuotojui, kuris priklauso kitos valstybės narės jurisdikcijai, turėtų būti atsižvelgta į to transliuotojo tiesioginius įnašus į Europos kūrinių gamybą ir į teisių į juos įsigijimą, įskaitant bendrą gamybą, deramai atsižvelgiant į proporcingumo principą. Tuo nedaromas poveikis valstybių narių kompetencijai pagal savo kultūros politiką ir laikantis valstybės pagalbos taisyklių nustatyti finansinių įnašų, kuriuos turi mokėti jų jurisdikcijai priklausantys žiniasklaidos paslaugų teikėjai, lygį;

(38)

valstybė narė, kiekvienu konkrečiu atveju vertindama, ar kitoje valstybėje narėje įsisteigusi užsakomąsias audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas teikianti įmonė orientuojasi į auditorijas jos teritorijoje, turėtų atsižvelgti į tokius rodiklius kaip antai reklama ar kitokios į konkrečiai jos teritorijoje esančius vartotojus nukreiptos pardavimo skatinimo priemonės, pagrindinė paslaugos kalba ir tai, ar yra turinio arba komercinių pranešimų, skirtų konkrečiai priimančiosios valstybės narės auditorijai;

(39)

kai valstybės narės nustato finansinius įnašus žiniasklaidos paslaugų teikėjams, tokiais įnašais turėtų būti siekiama tinkamo Europos kūrinių populiarinimo vengiant dvigubo žiniasklaidos paslaugų teikėjų apmokestinimo rizikos. Todėl, kai valstybė narė, kurioje įsisteigęs žiniasklaidos paslaugų teikėjas, nustato finansinį įnašą, ji turėtų atsižvelgti į visus finansinius įnašus, kuriuos yra nustačiusios valstybės narės, į kurias orientuojasi paslaugų teikėjas;

(40)

siekiant užtikrinti, kad Europos kūrinių populiarinimo pareigos nestabdytų rinkos vystymosi, ir siekiant sudaryti sąlygas naujiems dalyviams įžengti į rinką, tokie reikalavimai neturėtų būti taikomi teikėjams, kurių užimama rinkos dalis yra nedidelė. Tai visų pirma taikytina teikėjams, kurių apyvarta yra maža ir kurių auditorija yra nedidelė. Tai, kad auditorija yra nedidelė, gali būti nustatyta, pavyzdžiui, remiantis žiūrimumu arba pardavimo mastu, priklausomai nuo paslaugos pobūdžio, o nustatant tai, ar apyvarta maža, turėtų būti atsižvelgiama į skirtingus audiovizualinio sektoriaus rinkų dydžius valstybėse narėse. Nustatyti tokius reikalavimus taip pat galėtų būti netikslinga tais atvejais, kai dėl audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų pobūdžio ar temos jie būtų neįgyvendinami arba nepagrįsti;

(41)

svarbu, kad transliuotojams būtų užtikrinta daugiau lankstumo ir galimybė nuspręsti, kada įterpti reklamą, kad reklamuotojų paklausa ir žiūrovų srautas būtų didžiausi. Vis dėlto šiuo klausimu taip pat reikia išlaikyti pakankamą vartotojų apsaugos lygį, nes dėl tokio lankstumo žiūrovams geriausiu transliavimo laiku gali būti rodoma pernelyg daug reklamų. Todėl laikotarpiu nuo 6 iki 18 val. ir nuo 18 iki 24 val. reikėtų taikyti konkrečius apribojimus;

(42)

neutraliais kadrais atskiriamas redakcinis turinys nuo televizijos reklamos ar teleparduotuvės intarpų, taip pat atskiriami ir atskiri intarpai. Dėl jų žiūrovas gali aiškiai atskirti, kada vienos rūšies audiovizualinis turinys baigiasi ir prasideda kitas. Būtina patikslinti, kad neutraliems kadrams netaikoma televizijos reklamai nustatyta kiekybinė riba. Tuo siekiama užtikrinti, kad neutralių kadrų laikas nedarytų poveikio reklamai skirtam laikui ir kad nebūtų daroma neigiamo poveikio iš reklamos gaunamoms pajamoms;

(43)

transliavimo laikas, skirtas transliuotojo skelbimams apie savo programas ir su tomis programomis tiesiogiai susijusius papildomus produktus arba skelbimams apie viešąsias paslaugas ir kreipimasims dėl labdaros, kurie transliuojami nemokamai, išskyrus tokių kreipimųsi transliavimo išlaidas, turėtų būti neįskaitomi į maksimalų transliavimo laiką, kurį galima skirti televizijos reklamai ir teleparduotuvei. Be to, daug transliuotojų priklauso didesnėms transliuotojų grupėms ir ne tik skelbia skelbimus apie savo programas ir su tomis programomis tiesiogiai susijusius papildomus produktus, bet ir skelbimus, susijusius su kitų tai pačiai transliuotojų grupei priklausančių subjektų programomis ir audiovizualinės žiniasklaidos paslaugomis. Transliavimo laikas, skirtas tokiems skelbimams, taip pat neturėtų būti įskaitomas į maksimalų transliavimo laiką, kurį galima skirti televizijos reklamai ir teleparduotuvei;

(44)

dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjai, kuriems taikoma Direktyva 2010/13/ES, teikia informacinės visuomenės paslaugas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB (11) prasme. Todėl, jei tie paslaugų teikėjai yra įsisteigę valstybėje narėje, jiems taikomos toje direktyvoje nustatytos vidaus rinkos nuostatos. Tikslinga užtikrinti, kad tos pačios taisyklės taip pat būtų taikomos ir ne valstybėje narėje įsisteigusiems dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjams, siekiant išsaugoti Direktyva 2010/13/ES nustatytų nepilnamečių ir plačiosios visuomenės apsaugos priemonių veiksmingumą ir kiek įmanoma užtikrinti vienodas sąlygas, jei tų paslaugų teikėjų arba patronuojančioji įmonė, arba patronuojamoji įmonė yra įsisteigusi valstybėje narėje arba jei tie paslaugų teikėjai priklauso grupei ir kita tos grupės įmonė yra įsisteigusi valstybėje narėje. Todėl Direktyvoje 2010/13/ES pateiktos terminų apibrėžtys turėtų būti grindžiamos principais ir jomis turėtų būti užtikrinta, kad įmonei nebūtų galimybių netaikyti tos direktyvos, sukuriant grupinę struktūrą, turinčią daug įmonių, įsisteigusių Sąjungoje ar už jos ribų, sluoksnių. Laikantis direktyvose 2000/31/EB ir 2010/13/ES nustatytų su įsisteigimu susijusių taisyklių, Komisijai turėtų būti pranešta apie kiekvienos valstybės narės jurisdikcijai priklausančius paslaugų teikėjus;

(45)

kilo naujų iššūkių, kurie yra susiję visų pirma su dalijimosi vaizdo medžiaga platformomis, kurių naudotojai, ypač nepilnamečiai, vis dažniau žiūri audiovizualinį turinį. Tokiomis aplinkybėmis vis didesnį nerimą kelia teikiant dalijimosi vaizdo medžiaga platformų paslaugas pateikiamas žalingas turinys ar neapykantą kurstančios kalbos. Siekiant nepilnamečius ir plačiąją visuomenę apsaugoti nuo tokio turinio, būtina tais klausimais nustatyti proporcingas taisykles;

(46)

komerciniai pranešimai teikiant dalijimosi vaizdo medžiaga platformų paslaugas jau reglamentuojami Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB (12), kurioje draudžiama nesąžininga įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu, įskaitant klaidinančią ir agresyvią veiklą, pasitaikančią teikiant informacinės visuomenės paslaugas.

Galiojančiais komercinių pranešimų apie tabaką ir susijusius produktus dalijimosi vaizdo medžiaga platformose draudimais, numatytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/33/EB (13), ir draudimais, taikomais komerciniams pranešimams apie elektronines cigaretes ir pildomąsias talpyklas pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/40/ES (14), užtikrinama pakankama vartotojų apsauga nuo tabako ir susijusių produktų. Kadangi naudotojai vis dažniau naudojasi dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugomis, kad galėtų susipažinti su audiovizualiniu turiniu, būtina užtikrinti pakankamo lygio vartotojų apsaugą, visiems teikėjams tarpusavyje suderinant, kiek tinkama, taisykles dėl komercinių audiovizualinių pranešimų. Todėl svarbu, kad komerciniai audiovizualiniai pranešimai dalijimosi vaizdo medžiaga platformose būtų aiškiai identifikuojami ir atitiktų būtiniausius kokybės reikalavimus;

(47)

didelei daliai turinio, pateikiamo teikiant dalijimosi vaizdo medžiaga platformų paslaugas, dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjo redakcinė atsakomybė netaikoma. Vis dėlto tie paslaugų teikėjai paprastai nustato, kaip organizuojamas turinys, t. y. programos, naudotojų sukurti vaizdo įrašai ir komerciniai audiovizualiniai pranešimai, be kita ko, taikydami automatines priemones arba algoritmus. Todėl tie paslaugų teikėjai turėtų būti įpareigoti imtis atitinkamų priemonių, kad nepilnamečiai būtų apsaugoti nuo turinio, kuris galėtų pakenkti jų fiziniam, psichiniam ar doroviniam vystymuisi. Taip pat jie turėtų būti įpareigoti imtis atitinkamų priemonių, kad plačioji visuomenė būtų apsaugota nuo turinio, kuriuo kurstomas smurtas ar neapykanta tam tikros asmenų grupės ar grupės nario atžvilgiu kuriuo nors iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 21 straipsnyje nurodytų pagrindų, arba kurio platinimas laikomas nusikalstama veika pagal Sąjungos teisę;

(48)

atsižvelgiant į tai, kiek paslaugų teikėjai susiję su teikiant dalijimosi vaizdo medžiaga platformų paslaugas pateikiamu turiniu, atitinkamos priemonės apsaugoti nepilnamečius ir plačiąją visuomenę turėtų būti susijusios su turinio organizavimu, o ne su pačiu turiniu. Todėl šiuo tikslu Direktyvoje 2010/13/ES nustatyti reikalavimai turėtų būti taikomi nedarant poveikio Direktyvos 2000/31/EB 12–14 straipsniams, kuriuose numatytas tam tikrų informacinės visuomenės paslaugų teikėjų atleidimas nuo atsakomybės už neteisėtos informacijos perdavimą arba automatinį, tarpinį ir laikiną saugojimą, arba saugojimą. Kai teikiamos paslaugos, kurioms taikomi Direktyvos 2000/31/EB 12–14 straipsniai, tie reikalavimai taip pat turėtų būti taikomi nedarant poveikio tos direktyvos 15 straipsniui, pagal kurį draudžiama tiems paslaugų teikėjams nustatyti bendrą pareigą stebėti tokią informaciją ir aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis, rodančiomis neteisėtą veiklą, tačiau neatleidžiant nuo stebėjimo pareigos specialiais atvejais ir, visų pirma, nenusižengiant pagal nacionalinę teisę priimtus nacionalinių institucijų nurodymus;

(49)

dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjus tikslinga kuo labiau įtraukti į atitinkamų priemonių, kurių reikia imtis pagal Direktyvą 2010/13/ES įgyvendinimą. Todėl turėtų būti skatinamas bendras reguliavimas. Be to, dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjams ir toliau turėtų būti galima savanoriškai imtis griežtesnių priemonių pagal Sąjungos teisę, užtikrinant saviraiškos ir informacijos laisvę ir žiniasklaidos pliuralizmą;

(50)

teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą yra pagrindinės teisės, nustatytos Chartijos 47 straipsnyje. Todėl Direktyvos 2010/13/ES nuostatos neturėtų būti aiškinamos kaip užkertančios kelią šalims pasinaudoti teise naudotis teismų sistema;

(51)

pagal Direktyvą 2010/13/ES imantis atitinkamų nepilnamečių apsaugos nuo žalingo turinio ir plačiosios visuomenės apsaugos nuo turinio, kuriuo kurstomas smurtas, neapykanta ir terorizmas, priemonių, reikėtų rūpestingai išlaikyti taikytinų pagrindinių teisių, nustatytų Chartijoje, pusiausvyrą. Tai ypač pasakytina, atsižvelgiant į konkretų atvejį ir apie teisę į privatų ir šeimos gyvenimą ir teisę į asmens duomenų apsaugą, saviraiškos ir informacijos laisvę, laisvę užsiimti verslu, diskriminacijos draudimą ir vaiko teises;

(52)

Ryšių palaikymo komitetas siekia palengvinti veiksmingą Direktyvos 2010/13/ES įgyvendinimą ir su juo turėtų būti reguliariai konsultuojamasi dėl visų su jos taikymu susijusių praktinių problemų. Ryšių palaikymo komiteto darbas turėtų apimti ne tik esamus audiovizualinės politikos klausimus, bet ir atitinkamus pokyčius šiame sektoriuje. Jį sudaro valstybių narių atitinkamų nacionalinių institucijų atstovai. Valstybės narės yra skatinamos skiriant savo atstovus Ryšių palaikymo komitete propaguoti lyčių lygybę;

(53)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų nacionalinės reguliavimo institucijos arba įstaigos būtų teisiškai atskirtos nuo valdžios sektoriaus. Tačiau tai neturėtų trukdyti valstybėms narėms vykdyti priežiūrą pagal savo nacionalinę konstitucinę teisę. Turėtų būti laikoma, kad nacionalinės reguliavimo institucijos arba įstaigos pasiekė reikiamo laipsnio nepriklausomumą, jeigu tos institucijos arba įstaigos, įskaitant tas, kurios įsteigtos kaip valdžios institucijos arba įstaigos, yra funkciškai ir faktiškai nepriklausomos nuo savo atitinkamų vyriausybių ir visų kitų viešųjų ar privačiųjų įstaigų. Tai laikoma esminiu aspektu, kad būtų užtikrintas nacionalinės reguliavimo institucijos arba įstaigos priimtų sprendimų nešališkumas. Nepriklausomumo reikalavimas neturėtų daryti poveikio valstybių narių galimybei steigti reguliavimo institucijas, vykdančias skirtingų sektorių, kaip antai audiovizualinio ir telekomunikacijų sektorių, priežiūrą. Nacionalinėms reguliavimo institucijoms arba įstaigoms turėtų būti suteikti vykdymo užtikrinimo įgaliojimai ir ištekliai, būtini jų užduotims vykdyti, kiek tai susiję su darbuotojais, ekspertinėmis žiniomis ir finansiniais ištekliais. Pagal Direktyvą 2010/13/ES įsteigtų nacionalinių reguliavimo institucijų arba įstaigų vykdoma veikla turėtų būti užtikrinta, kad laikomasi žiniasklaidos pliuralizmo, kultūrų įvairovės, vartotojų apsaugos, vidaus rinkos užbaigimo ir sąžiningos konkurencijos skatinimo tikslų;

(54)

kadangi vienas iš audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų tikslų yra tarnauti asmenų interesams ir formuoti viešąją nuomonę, labai svarbu, kad teikiant tokias paslaugas asmenys ir visuomenė gautų kuo visapusiškesnę ir įvairesnę informaciją. Tą tikslą galima pasiekti tik užtikrinus visišką valstybės nesikišimą į redakcinius sprendimus ir jokios nacionalinių reguliavimų institucijų arba įstaigų įtakos priimant redakcinius sprendimus nebuvimą tiek, kiek valstybės kišimasis ar nacionalinių reguliavimų institucijų ir (arba) įstaigų įtaka viršija įstatymų įgyvendinimo ribas ir nėra susijusi su siekiu ginti teisiškai apsaugotą teisę, kuri turi būtų apsaugota neatsižvelgiant į konkrečią nuomonę;

(55)

nacionaliniu lygmeniu turėtų būtų taikomi veiksmingi apeliaciniai mechanizmai. Atitinkama apeliacinė įstaiga turėtų būti nepriklausoma nuo apeliaciniame procese dalyvaujančių šalių. Tokia įstaiga gali būti teismas. Apeliacinė procedūra turėtų nedaryti poveikio kompetencijų paskirstymui nacionalinėse teismų sistemose;

(56)

siekiant užtikrinti nuoseklų Sąjungos audiovizualinių paslaugų reguliavimo sistemos taikymą visose valstybėse narėse, Komisija 2014 m. vasario 3 d. sprendimu (15) įsteigė ERGA. ERGA vaidmuo yra teikti Komisijai technines ekspertines žinias jai siekiant užtikrinti nuoseklų Direktyvos 2010/13/ES įgyvendinimą visose valstybėse narėse, taip pat palengvinti nacionalinių reguliavimo institucijų arba įstaigų tarpusavio bendradarbiavimą ir nacionalinių reguliavimo institucijų arba įstaigų ir Komisijos bendradarbiavimą;

(57)

ERGA teigiamai prisidėjo siekiant nuoseklios reguliavimo praktikos ir pateikė Komisijai vertingų rekomendacijų įgyvendinimo klausimais. Taigi, Direktyvoje 2010/13/ES tikslinga ERGA vaidmenį pripažinti oficialiai ir jį sustiprinti. Todėl ERGA turėtų būti įsteigta pagal tą direktyvą;

(58)

Komisijai turėtų būti suteikta teisė konsultuotis su ERGA visais klausimais, susijusiais su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugomis ir dalijimosi vaizdo medžiaga platformomis. ERGA turėtų padėti Komisijai – teikti technines ekspertines žinias bei rekomendacijas ir palengvinti keitimąsi geriausia praktika, be kita ko, savireguliavimo ir bendro reguliavimo elgesio kodeksų klausimais. Visų pirma Komisija turėtų konsultuotis su ERGA dėl Direktyvos 2010/13/ES taikymo, siekiant, kad ji būtų įgyvendinama vienodžiau. Komisijos prašymu ERGA turėtų pateikti neprivalomas nuomones dėl jurisdikcijos, dėl priemonių, kuriomis nukrypstama nuo priėmimo laisvės, ir dėl priemonių, kuriomis sprendžiamas jurisdikcijos apėjimo klausimas. ERGA taip pat turėtų galėti teikti technines rekomendacijas dėl visų reguliavimo klausimų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų sistema, be kita ko, kovos su neapykantą kurstančiomis kalbomis ir nepilnamečių apsaugos srityje, taip pat dėl komercinių audiovizualinių pranešimų apie maisto produktus, kurių sudėtyje yra daug riebalų, druskos ar natrio ir cukrų, turinio;

(59)

gebėjimas naudotis žiniasklaidos priemonėmis – tai įgūdžiai, žinios ir suvokimas, reikalingi piliečiams norint šiomis priemonėmis naudotis veiksmingai ir saugiai. Siekiant sudaryti galimybę piliečiams gauti informaciją ir naudoti, kritiškai vertinti ir kurti žiniasklaidos turinį atsakingai ir saugiai, piliečių gebėjimas naudotis žiniasklaidos priemonėmis turi būti aukšto lygio. Gebėjimas naudotis žiniasklaidos priemonėmis neturėtų apsiriboti tik mokymusi apie priemones ir technologijas; taip pat reikėtų siekti ugdyti piliečių kritinio mąstymo įgūdžius, būtinus gebėti priimti sprendimus, analizuoti sudėtingas realijas ir atskirti nuomones ir faktus. Todėl būtina, kad žiniasklaidos paslaugų teikėjai ir dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjai, bendradarbiaudami su visais suinteresuotaisiais subjektais, skatintų gebėjimo naudotis žiniasklaidos priemonėmis ugdymą visų visuomenės sluoksnių, visų amžiaus grupių piliečių ir visų žiniasklaidos priemonių atžvilgiu, ir būtina, kad ta pažanga toje srityje būtų atidžiai stebima;

(60)

Direktyva 2010/13/ES nedaromas poveikis valstybių narių pareigai gerbti ir apsaugoti žmogaus orumą. Ja gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, ypač tų, kurie pripažinti Chartijoje. Direktyva 2010/13/ES visų pirma siekiama užtikrinti visapusišką teisės į saviraiškos laisvę, laisvės užsiimti verslu ir teisės į teisminę peržiūrą laikymąsi ir skatinti taikyti vaiko teises, įtvirtintas Chartijoje;

(61)

visomis priemonėmis, kurių valstybės narės imasi pagal Direktyvą 2010/13/ES, turi būti gerbiama saviraiškos bei informacijos laisvė ir žiniasklaidos pliuralizmas, taip pat kultūrų ir kalbų įvairovė, kaip nustatyta UNESCO konvencijoje dėl kultūros raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo;

(62)

siekiant išsaugoti pagrindinę laisvę gauti informaciją ir užtikrinti visapusišką ir tinkamą žiūrovų interesų Sąjungoje apsaugą, itin didelę reikšmę turi teisė galėti žiūrėti ir klausytis politikos žinių programų. Kadangi audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų reikšmė visuomenei ir demokratijai nesiliauja didėjusi, politikos žinių transliacijos turėtų būti kuo plačiau, bet nepažeidžiant autorių teisių taisyklių, pasiekiamos tarpvalstybiniu mastu Sąjungoje;

(63)

Direktyva 2010/13/ES nesusijusi su tarptautinės privatinės teisės taisyklėmis, visų pirma taisyklėmis, kuriomis reglamentuojama teismų jurisdikcija, ir sutartinėms bei nesutartinėms prievolėms taikoma teise;

(64)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (16) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(65)

todėl Direktyva 2010/13/ES turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista,